Į Lietuvą šią vasarą atvyksta „Mercury“ prizo laimėtoja ir nauja britų muzikos žvaigždė – Arlo Parks. Vilniuje ji pasirodys šių metų birželio 30 d., Lukiškių kalėjimo scenoje.
Arlo Parks yra 2021-ųjų vardas ir geriausia nauja atlikėja – metų proveržis. Parks, kurios tikrasis vardas Anaïs Oluwatoyin Estelle Marinho – vos 21-eri, bet jos sąskaitoje „BRIT“ apdovanojimas, „BBC“ geriausio jaunojo atlikėjo vardas, dvi „Grammy“ nominacijos (geriausia nauja atlikėja ir geriausias alternatyvios muzikos albumas), du nepriklausomos muzikos apdovanojimai (geriausias metų albumas ir metų debiutas) ir krūva kitų. Pradžioje Arlo mokėsi kurti muziką iš „YouTube“ vaizdo įrašų ir įrašinėjo vokalą spintoje. Tada per 15 minučių sukurta pirmoji dainą „Cola“, vien „Spotify“ šiandien perklausytą jau daugiau nei 26 mln. kartų. Pirmasis jos darbas „Collapsed In Sunbeams“ yra ištraukos iš Arlo Parks paauglystės dienoraščių. Savo kūriniuose ji liečia artimo mirties, vienišumo, seksualumo, išdavystės ir pasiklydimo pasaulyje temas, kurios artimos kiekvienam iš mūsų. Ji meistriškai žaidžia žodžiais, nes pirmiausia yra poetė, įkvėpta Patti Smith, Sylvios Plath ir Joni Mitchell. Poezija yra neatsiejama ir labai svarbi jos muzikos dalis.
Panašu, kad balandžio 8 pasirodysiantis „Fear Of The Dawn“ bus kiek aštresnio rokavo skambesio albumas, o liepos 22 d. sulauksime švelnesnio, bliuzo garsais papuošto „Entering Heaven Alive“.
Tai leidžia spėti naujasis Jack White singlas iš „Entering Heaven Alive“, kuris vadinasi „Love Is Selfish“.
Abu albumus gyvai galėsime išgirsti jau šią vasarą, nes Jack White paskelbė „Supply Chain Issues“ turą, kuriame pavasarį numatyti koncertai Amerikoje, o vasara – Europoje. Paskelbdamas apie turą, jis pristatė ir scenos partnerius – Dominic Davis (bosinė gitara), Quincy McCrary (klavišiniai) ir Daru Jones (būgnai).
Dar paklausome naujus Jack White kūrinius, pasižiūrime koncertų turo datas ir planuojamės kelionę. Kas kartu?
Muzikiniais žanrais drąsiai eksperimentuojanti bei aštrių tekstų ir išsišokimų nevengianti vilniečių ketveriukė „McLoud“ gruodžio 15 d. kvietė į menų fabriką „LOFTAS“, Vilniuje. Ten jie surengė albumo pristatymo vakarėlį savo ketvirtajam albumui „Red Flags“. Pasirodo, jog data pasirinkta neatsitiktinai – prieš dvejus metus, gruodį pristatytas Niujorke įrašytas albumas „NYNX“. Grupė žadėjo maksimum vakarėlį: pirmą kartą gyvai sugroti visas naujojo albumo dainas, pristatyti atsinaujinusią grupės sudėtį ir šiaip – galima tikėtis visko.
Apie pusę 8 vakare, pirmieji į sceną žengė „Akli“ vyrukai. Poroje koncertų mėgavausi jų naujausią albumą „Refleksija“ pristatančiu setlist‘u, bet šį kartą skambėjo mažiau dainų iš šio albumo ir daugiau „Taika“ albumo kūrinių. Kitaip tariant, „Akli“ sudėliojo setlist‘ą specialiai šiam vakarui, kuris auditorijos tikrai nenuvylė.
Beveik 21 val. į sceną žengė vakaro kaltininkai – „McLoud“. Grupė, kaip ir žadėjo, sugrojo kūrinius iš naujausio albumo „Red Flags“ ir įterpė senesnių kūrinių. Taip pat netrūko staigmenų – REP‘o intarpai, visas performansas su įspūdingą vokalą turinčiu ir jį valdžiusiu, bei akordeonu grojusiu Adam
bei vakaro pabaigai – skambutis Orlauskui. Tikrai buvo visko ir reikėjo energijos visą tūsą atlaikyti, o įspūdžiai dar „taško“. Rekomendacija penktadieniui ir savaitgalio nuotaikoms aštrus ir kontraversiškas albumas „Red Flags“ :
Jau gyvename kalėdinėmis nuotaikomis, tačiau dar neskubėkime į Kalėdinį šurmulį. Dar truputį palaukime ir prisiminkime lapkričio albumus. Lapkritį siūlome prisiminti su „Daddy Was A Milkman“ ir „IDLES“ albumais, sunkesnio skambesio gerbėjams – Dave Gahan ir „Soulsavers“ grupės kūriniais, bei bendrais „Converge” ir Chelsea Wolfe bei Richard Dawson ir „Circle darbais.
Daddy Was A Milkman – „Kai ruduo mokė mane“
Šiltas. Jaukus. Mielas. Išjaustas. Turbūt taip reikėtų kalbėti apie naujausią Igno Pociūno, Lietuvos žmonėms geriau pažįstamo „Daddy Was A Milkman“ pseudonimu, albumą „Kai ruduo mokė mane“. Jau pirmieji albumo šaukliai – dainos „Nieko nebijau“ ir „Tinginio vasara“ signalizavo, kad albumas bus toks, kokio mes ir tikėjomės – ramus, įkvėpiantis ir intymus. Toks, kurio galima klausytis kone visose gyvenimo situacijos. Toks, kuris gali tapti nuostabiu palydovu besileidžiant šiltai vasaros saulei. Toks, kuris gali tapti muzikaliausiu draugu gurkšnojant karštą vyną su mylimu žmogumi tada, kai už lango švelniai sukasi snaigių šokis. Toks, kuris net ir paslaptingą Kalėdų naktį gali įkvėpti, sušildyti ir nuraminti.
Ar „Kai ruduo mokė mane“ patenkino tuos lūkesčius? Su kaupu. Trečiajame Igno albume, lyginant jį su prieš tai buvusiaisiais, skirtumas vienintelis – visas įrašas – lietuvių kalba. Gražūs tekstai, švelni muzika, intymumas ir velniškai jausmingos, lengvos melodijos šio albumo tikrai ilgam neleis padėti į lentyną. Jo, tiesiog, norisi klausytis vėl ir vėl, mat 9 čia esančios kompozicijos „susiklauso“ taip greitai, kad nespėji net įkvėpti… Todėl imi jį „sukti“ iš pradžių.
Ypatingai dabar, kai gyvename nežinodami kaip virusas evoliucionuos; kai stebėdami kas vyksta už Lietuvos sienos jaučiame nerimą; kai neigiamos informacijos žiniasklaidos kanaluose yra ypatingai daug… „Kai ruduo mokė mane“ gali tapti pasakiškai miela ramybės doze jūsų namams, ausims ir, žinoma, širdims.
Dave Gahan ir Soulsavers – „Imposter“
Vienos iš svarbiausių visų laikų muzikinių grupių „Depeche Mode“ karjera jau tęsiasi daugiau kaip keturis dešimtmečius. Dave Gahan – „depešų“ veidas ir balsas. Jį myli šimtai tūkstančių žmonių visame pasaulyje. Jo vietoje svajoja atsidurti dažnas „depešistas“, net ir žinodamas, jog būti Dave Gahan’u yra pavojinga. Juk šis žmogus net keturis kartus (!!!) yra paspaudęs ranką mirčiai! Dave Gahan yra Dievas, besimaudantis minios meilėje, tačiau niekam ne paslaptis, jog dainas grupei kuria ne jis, o jo kolega Martin Gore. Na, išskyrus keletą retų atvejų. Todėl nieko keisto, jog metams bėgant atsiranda poreikis padaryti kažką savo. Kažką, kas būtų nesiejama su „depešais“. Albumas „Imposter“ – jau penktasis Dave Gahan išstojimas be „Depeche Mode“ ir trečiasis dovanojant savo balsą prodiuserių „Soulsavers“ komandai. Sulig kiekvienu jų bendru albumu vis labiau jaučiasi, jog šis projektas, laikui bėgant virtęs rimta grupe, yra labai svarbus savirealizacijos kanalas Dave Gahan‘o gyvenime ir karjeroje. Šiuo jo gyvenimo etapu tikriausiai svarbesnis nei megadinozaurai „Depeche Mode“.
Šį kartą albume nerasite nei vienos autorinės dainos. Čia skamba vien koveriai. Bet kaip gražiai! Klausant šio albumo su kiekviena daina imi vis labiau pamiršti, jog šias dainas parašė Mark Lanegan, Neil Young, PJ Harvey, Bob Dylan ir kiti. Dave Gahan čia yra ne tik vokalistas, bet ir savotiškas šios muzikinės kelionės kuratorius, kuriam ši kelionė, matyti, itin asmeniška. „Imposter“ – jautrus, gilus, tyras, ir velniškai muzikalus darbas. Muziką šiam albumui įrašė gyvais instrumentais grojanti dešimties žmonių grupė. Tai – visiškai kita muzikinė amplitudė, nei „Depeche Mode“. Na, o su niekuo nesupainiojamas Dave Gahan balsas čia atsiskleidžia visai kitomis spalvomis.
Tad jei mėgstate „depešus“, bet norite išgirsti jų balsą kitokioje muzikoje – nepraleiskite progos. O jei „depešų“ nemėgstate (arba nežinote?) – linkiu Jums atrasti šį nepaprastą, žavingą balsą būtent šiame kontekste. Čia Dave Gahan išlieja visą savo širdį. Ir tai girdisi. Kol kas tai – naujas darbas, tad bendra nuomonė apie jį dar nėra pilnai susiformavusi. Bet spėju, jog kažkada, šis albumas bus laikomas vienu esminių jo karjeros šviesulių. Panašios svarbos, kaip „American IV: The Man Comes Around“ šiandien yra Johnny Cash kūryboje. Bet iki tol dar laukia daug metų ir daug naujų albumų, ar ne?
„Converge” ir Chelsea Wolfe – „Blood Moon: I”
2016-ųjų metų balandis. Įžymieji JAV hardcore/mathcore atlikėjai „Converge” koncertuoja Europoje. Jiems talkina raganiškoji užburiančio balso savininkė Chelsea Wolfe, jos kolega Benas Chisholmas ir Stephenas Brodsky iš taip pat amerikiečių roko grupės „Cave In“. Pasirodymai pavadinti gana pranašiškai – „Blood Moon“. Publika ošia, o tarp muzikantų užsimezga magiškas ryšys.
Šis neeilinis kolektyvas tuo metu to dar nežinojo, tačiau būtent tada buvo įpūsta dar vieno albumo dvasia. Visgi įrašų sesijos prasidėjo ne iš karto, o 2019-aisiais. Karantinas pakišo koją, tad įrašą teko pabaigti nuotoliniu būdu. Ir štai, šių metų lapkritį dienos šviesą pagaliau išvydo minėtųjų muzikantų bendro darbo vaisius – albumas „Blood Moon: I“.
Kaip ir buvo galima tikėtis, kiekvienas iš minėtųjų atlikėjų čia paliko savo unikalų pėdsaką. „Blood Moon: I“ sujungia siautėjantį „Converge” įniršį su „Cave In“ sunkumu ir žaviosios Chelsea Wolfe raganišku niūrumu. Jei kada nors klausėte savęs, kaip skambėtų Jacobas Bannonas, jei jis taptų „Cave In“ nariu, arba kaip Chelsea Wolfe atskleistų savo kerinčias melodijas per kaklą laužantį „Converge” ritmą, atsakymus į šiuos klausimus rasite jau pirmuosiuose kūriniuose. Mano asmeniniai favoritai, kurių paklausyti tiesiog būtina: „Blood Moon“, „Coil“ ir „Crimson Ston“. Čia susipina tiek sunkūs, matematiški „Converge” rifai, Jacobo Bannono scream’as, tiek ir tamsus, bet tuo pačiu metu ir švelnus Chelsea Wolfe vokalas.
„Blood Moon: I“ peržengia daugelio „Converge” užkietėjusių gerbėjų tolerancijos ribas. Jie grupę kaltina „suminkštėjimu“, o aš kaip tik manau, jog tai yra natūrali jų skambesio evoliucija, kuri buvo ilgai laukta ir šiame albume meistriškai įgyvendinta. „Blood Moon: I“ taip pat yra sunkiausia ir įspūdingiausia Chelsea Wolfe ir Beno Chisholmo muzikos išraiška, kurią varo kunkuliuojanti „Converge”“ jėga ir „Cave In“ dvasia. „Blood Moon I“ tikrai yra vienas esminių šių metų sunkiosios scenos albumų.
Richard Dawson ir „Circle“ – „Henki“
Dainų kūrėjas ir gitaristas Richard Dawson iš Didžiosios Britanijos suvienijo jėgas su Švedų roko grupe „Circle“. Richard Dawson atstovauja daugiau folk stiliaus tradicijas, o jau apie jau apie 40 albumų savo diskografijoje turintys „Circle“ atstovauja įvairiems roko stiliaus subžanrams – progressive, hard, glam, space ir kiti. Grupė, garsėjanti technišku aukšto lygio atlikimu ir veržlumu suteikia greičio ir energijos lyriškesniai Richard Dawson kūrybai.
Kuriant albumą kūrėjai dalinosi demo / bandomaisiais įrašais nuotoliniu būdu, vėliau susitiko įrašų sesijai Suomijoje ir albumą pabaigė dirbdami nuotoliu, kai 2020-ųjų pavasarį visą Europą pasiekė pandemija. Atrodo, jog pakankamai ilgas pasiruošimas išėjo į naudą. Dawson mėgsta išbandyti savo kūrybos ribas ir ieškoti kažko naujo. Įprastai savo kūriniuose pasakojantis visą žmogaus gyvenimą ir jo paletę, su albumu „Henki“ nuo to nenutolo, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pasakojama apie kažką kitką. Albumo pavadinimas – suomių kalbos žodis, kuris reiškia „dvasią“ ar „sielą“. Visi septyni kūriniai pavadinti augalų pavadinimais. Iš pirmo žvilgsnio „botaniniai“ kūriniai pasakoja Richard Dawson mėgstama tema – žmones: jų gyvenimo iššūkius, tragedijas ir pomirtinio gyvenimo paslaptis.
Tai išskirtinis albumas Richard Dawson diskografijoje su „Circle“ energija ir dvasia. Plačios temos, kiek kitoks skambesys ir albumas glosto ausį ne tik eiliniams klausytojui, bet ir išrankiems melomanams.
IDLES – „Crawler“
Iš Bristolio – britų avangardo sostinės – kilusių „IDLES“ pristatinėti nereikia – garsus jų šauksmas gerai girdimas ir Lietuvoje, nors jie (dar) nėra čia viešėję. Naujausio, ketvirtojo jų albumo „Crawler“ istorija gan tipinė – 2020-ųjų rugsėjį išleidę trečiąjį albumą, „Ultra Mono“, grupės vyrukai turėjo vilties pakoncertuoti su juo. Deja, dėl patys-žinot-ko, tai tapo neįmanoma ir „IDLES“ padarė tai, ką moka geriausiai – užsidarė studijoj ir pradėjo įrašynėti dar vieną albumą. Taip ir gimė „Crawler”.
Jei mokate skaičiuoti, supratote, kad naujasis „IDLES“ albumas gimė labai greitai. Greitai gimę albumai dažnai kvepia chaltūra, tiesa? Tik ne „IDLES“ atveju. Tačiau čia turime jus įspėti. „Ultra Mono“ buvo greitas ir įsiūtęs. Jame buvo viskas, dėl ko mylime „IDLES“ – piktas Joe Talboto vokalas, socialiai angažuotos temos, siautulingi ritmai. „Crawler“ – visiškai kitoks, ir tai suprantame vos išgirdę pirmąsias „MTT 420 RR“ natas.
„IDLES“ čia visiškai kitokie, atsigrėžę į save, į savo išgyvenimus, į savo problemas. „Crawleryje“ galima lengvai užčiuopti tai, su kuo „IDLES“ visą laiką buvo lyginami – čia girdime ir niūrias „Joy Division“ nuotaikas, ir senąjį gerąjį „Queens of The Stone Age“ skambesį. Turime net baladę – arba tai, kas artimiausia baladei „IDLES“ kontekste („The Beachland Ballroom“).
Ką turime dar? Ogi albumą, kuris yra kažkiek chaotiškas, tačiau kartu yra labai svarbus (arba tokiu taps) tiek patiems „IDLES“ nariams, tiek jiems kaip grupei. Bent jau tokį turiu įtarimą (ir galbūt slaptą norą).
Šeštadienio vakarą muzikos kūrėjas Kristijonas Ribaitis pristatė pirmąjį savo režisuotą muzikinį klipą dainai „(Iš) Proto“. Išankstinė klipo peržiūra vyko Lukiškių kalėjimo cerkvėje ir buvo tikrai ne eilinė. (apie pristatymą rašėme čia).
Klipas gimė kartu su Lukiškių kalėjimo 2.0 menininkų bendruomenės kūrybine grupe ir oficialiai youtube platformoje pasirodė tik antradienį. Klipą režisavo pats Kristijonas Ribaitis, operatorius – Mantas Dumbrava, o montažo režisierė – Agnė Juškenaitė.
Šį šeštadienio vakarą Kristijonas pristatė pirmąjį savo paties režisuotą muzikinį klipą dainai „(Iš) Proto“. Klipas gimė kartu su Lukiškių kalėjimo 2.0 menininkų bendruomenės kūrybine grupe, o oficialiai youtube platformoje pasirodys antradienį.
Klipo peržiūra vyko Lukiškių kalėjimo cerkvėje ir buvo tikrai ne eilinė. Kristijonas su scenos kolega Ignu Juzoku atliko tris savo kūrinius, o ketvirtasis – kartu su ekrane rodomu klipu gyvai atliktas kūrinys „(Iš) Proto“. Po tikrai įspūdingo klipo pristatymo vyko pokalbis su Kristijonu Ribaičiu, operatoriumi Mantu Dumbrava ir montažo režisiere Agne Juškenaite. Pokalbį moderavo „ANE“ tinklaraščio kūrėja Kornelija Anelauskaitė.
Monikaze (Tikrasis vardas – Monika Zenkevičiūtė) yra viena ryškiausių kylančių Lietuvos elektroninės muzikos atlikėjų. Monika baigė kompozicijos studijas, po jų kurį laiką gyveno Didžiojoje Britanijoje, Bristolyje, o grįžusi į Lietuvą, 2019 m. lapkritį išleido debiutinį albumą „Chicken Wings“.
Debiutas buvo stiprus ir atvėrė nemažai durų. Monika apšildė tokius žinomus užsienio atlikėjus kaip „Algiers“ ir „First Hate“. Šių metų spalį kūrėja pristatė savo antrąjį albumą „Waste of Space“, kurį išleido įrašų kompanija iš Didžiosios Britanijos „Moshi Moshi Records“, leidžianti žymių uždienio atlikėjų darbus.
Vakar (lapkričio 17d.), klube „Kablys“ vyko vienintelis gyvas audiovizualinis Monikaze albumo „Waste of Space“ pristatymo koncertas Vilniuje. Albume „Waste Of Space“ – daug atvirumo ir ironijos, o kūriniai – tarsi atviri laiškai konkretiems žmonėms. Vieni kūriniai – trankesni, kituose – daugiau melancholijos, tačiau visi – emocingi ir puikiai skambėjo klube. Gyvame pasirodyme Monikaze atliko ir dar niekeno negirdėtų kūrinių, o vizualią dalį išpildė Tomo Stonio („Videoprojektai“) šviesos instaliacija. Apmaudu, kad klubas buvo ne sausakimšas, nes pasirodymas buvo puikus ir ši jauna, talentinga atlikėja nusipelnė jau didesnių auditorijų.
Neatradusiems Monikaze, rekomenduojame atrasti ir klausyti, tiek pasiklausymo platformose, tiek gyvai.
Roko grupė „EGOMAŠINA“ pristato naują albumą „ATAKA“
„EGOMAŠINA“ pasakoja, kad albumo dainos gimė gyvai įrašinėjant dviejose studijose visiems grupės nariams grojant kartu. Šis procesas jiems buvo naujas, tačiau labai malonus.
„„ATAKA“ skirta bijantiems. Nesvarbu, ar tai racionali baimė, ar panika, užklumpanti lyg iš niekur. Mums šis albumas – lyg baimės būsenos realizacija“, – patį albumą pristato grupės nariai ir išvyksta į albumo pristatymo koncertus Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje.
„ATAKA“ gyvai turo metu nuskambės trijuose didžiuosiuose šalies miestuose – šiandien Klaipėdoje, lapkričio 26 d. – Kaune, o lapkričio 27 d. ir Vilniuje.
Naujausias grupės albumas pasirodys ir vinilinių plokštelių formatu, tačiau jų kiekis bus ribotas.
Klausom naujų grupės kūrinių ir laukiame koncerto!
Pasirodė trečioji Dave‘o Gahan’o studijinė kolaboracija su multi-instrumentalisto Rich‘o Machin‘o vedama grupe „Soulsavers“ pavadinimu „Imposter“. Albumas buvo įrašytas su 10-ies žmonių grupe, Rick‘o Rubin‘o Shangri-La studijoje Malibu.
„Imposter“ – koverių albumas. Dainų pasirinkimas labai eklektiškas, tačiau tikrai džiugina — nuo senų ar gerai pažįstamų, kaip „Smile“, „Lilac Wine“ bei Neil Young ar Bob Dylan kūrinių, iki PJ Harvey ar Cat Power dainų, kuriems muzikantų kūrybiškumas ir Gahan’o balsas suteikia naujas spalvas.
Kaip ir ankstesniuose įrašuose su „Soulsavers“, albume dominuoja gitaros ir pianino garsai, gospelo stiliaus pritariamieji vokalai ir, žinoma, Gohan‘o balsas.
Rekomenduojam pasižiūrėti albumo singlų klipus ir perklausyti visą albumą!
Šiandien pristatytas jau šeštasis „Golden Parazyth“ studijinis albumas „Empatijos“. Pirmasis jo singlas „Eik Šviesos Ieškot” pasirodė užvakar ir uždavė gražų toną albumui, kviečiančiam ieškoti empatijos, gerumo ir pagarbos vienas kitam.
„Būna, kad dalykai užtrunka ilgiau, kai nieko nesitiki. Kai pradėjau karjerą prieš 15 metų, neįsivaizdavau, kas manęs lauks ateityje. Aš tiesiog norėjau groti muziką žmonėms, taip kaip išeina, taip kaip jaučiu. Praėjo tiek daug laiko, o aš vis dar čia. Atradau ne kartą save iš naujo ir kasdien bandau judėti į priekį. Noriu groti muziką žmonėms. Taip kaip moku, taip kaip jaučiu. Mūzos man leidžia kurti, klausytojai leidžia tikėti, kad tai yra reikalinga”, – sako G. Širka.
Albumą sudaro 10 kūrinių. Vieną jų padėjo įrašyti mūsų šalies merginų grupė „shishi“. Visos plokštelėje esančios dainos – lietuvių kalba. To iki šiol „Golden Parazyth“ muzikos kataloge nebuvo. Visi jie simbolizuoja žmogiškumą ir mūsų tarpusavio ryšį – nuo „Saulės“, „Gyvūno“ iki „Tokie Patys Tu ir Aš“. Šis leidinys yra apie „Golden Parazyth“ akimis matomą pasaulį.
Albumo viršelį puošia mergaitės Sibilės atvaizdas. Laimingo, kaime trešnes valgančio vaiko, kurį kiekvienas turime viduje ir turėtume dažniau išleisti laukan.
Nauja „Golden Parazyth“ muzika ragina būti išmintingiems. Tokiems, kokie būna vaikai, kada visa savo esybe pasiduoda džiaugsmui, liūdesiui ar užuojautai.
Jau galime pasidžiaugti nauju Giedriaus Širkos albumu, o šiandien vakare bus galima jį išgirsti ir gyvai pristatymo koncerte „Kablyje“. Aštuonių muzikantų grupė pirmą kartą gyvai atliks visas 10 dainų iš albumo. Scenoje taip pat skambės ir laiko patikrinti „Golden Parazyth“ himnai. Į svečius užsuks ir Ruta MUR, su kuria Giedrius įrašė singlą „Aš Visada Žinojau, Kuo Noriu Būt“ bei „shishi“.
Gero klausymo ir „Empatijos! Daugiau empatijos, mielieji!“
Po daugiau nei trejų metų pertraukos Jack White grįžo su nauju kūriniu „Taking Me Back“, kuris turi dvi versijas. Vakar vakare pasirodė ir oficialus kūrinio vaizdo klipas, tačiau tai dar ne didžiausia naujiena.
Tikroji „bomba“ – tai, kad 2022-ais/ kitąmet pasirodys net du Jack White albumai. Pirmasis vadinsis „Fear Of The Dawn“ ir pasirodys 2022 m. balandžio 8 d. Antrąjį – „Entering Heaven Alive“ išgirsime liepos 22 d. Albumus jau galima užsisakyti kūrėjo svetainėje – jackwhiteiii.com.
Kol visi nekantriai lauksime albumų – klausome naujausio Jack White kūrinio
Beje, atskleisti albumų vizualai, bei kūrinių sąrašas:
FEAR OF THE DAWN:
1. TAKING ME BACK2. FEAR OF THE DAWN
3. THE WHITE RAVEN
4. HI-DE-HO (W/ Q-TIP)
5. EOSOPHOBIA
6. INTO THE TWILIGHT
7. DUSK
8. WHAT’S THE TRICK?
9. THAT WAS THEN (THIS IS NOW)
10. EOSOPHOBIA (REPRISE)
11. MORNING, NOON AND NIGHT 12. SHEDDING MY VELVET
Apie manoMUZIKA.LT kolektyvo meilę projektui „Golden Parazyth“ kartotis nereikia. Giedriaus Širkos projektą sekam, klausom ir tikrai labai mėgstam.
Po 2018 m. pasirodžiusio darbo „Sad Human“ greitai (2019m.) sulaukėme ir albumo „Late Night Tales“. Dabar, jau šį penktadienį pasirodys ir naujausias Giedriaus Širkos darbas „Empatijos“ su 10 naujų kūrinių.
Pirmąjį kūrinį iš būsimo albumo „Golden Parazyth“ pristato jau šiandien, o penktadienį išgirsime ir visą albumą muzikos klausymo platformose arba gyvai koncerte, klubo „KABLYS“ scenoje.
Dar iki pirmosios vietos Muzikos inkubatorius NOVUS’20 ir antrosios – „GARAŽAS‘20“ konkurse, grupė pasirodė ir festivalio „POPSKULL“ scenoje (rašėme čia) bei LRT Opus bei VASAROS terasos scenose. Dabar grupę „MĖLYNA“ pasekti ir paklausyti verta dar labiau, nes ji jau ruošia savo debiutinį albumą.
Liepos mėnesį grupė pristatė vaizdo klipą ir pirmąjį singlą – kūriniui „Šaknys Nebevaikšto“, o visai neseniai pasirodė vaizdo klipas ir antram kūriniui „Neapsimesk“. Gero klausimo ir kartu laukime debiutinio albumo.
Muzikos kūrėja AURORA – naujas ir Lietuvoje dar mažai girdėtas vardas, tačiau tikrai verta daugiau apie ją sužinoti.
Atlikėjos pasirodymus gerbėjai vadina magija, o ji pati – tikra fėja, pelnytai lyginama su tokiais vardais kaip Björk, Sia ir Lorde. Ši unikali kūrėja ir Norvegijos muzikos žvaigždė, 2022 m. liepos 1 d. atkeliauja į Vilnių ir pasirodys Lukiškių kalėjimo scenoje. Tai bus vienintelis AUROROS koncertas Baltijos šalyse.
Ji gyvena pasakoje, yra ledo šalies balsas ir mėgstamiausia kitų popžvaigždžių popžvaigždė. Pati Billie Eilish laiko AURORĄ pagrindiniu įkvėpimu ir priežastimi, dėl kurios atėjo į muziką. Būdama 12-kos Eilish išgirdo norvegės darbą „Runaway“ ir suprato, kuo būti. AUROROS įkvėpimai tokie pat spalvingi kaip ir ji pati: Davidas Bowie, Enya, Bobas Dylanas, „Underworld“, „ABBA“ ir metalistai „Gojira“, kuriuos kadaise pavadino mėgstamiausia savo grupe.
Norvegės karjera prasidėjo staiga. Jau su 2015-taisiais pasirodęs minialbumas „Running With The Wolves“ pakeitė jos gyvenimą visiems laikams, o singlas „Runaway“ tapo didžiausiu hitu. Tais pačiais metais ji jau dainavo Nobelio taikos premijos laureatams, „John Lewis“ reklamoje atliko „Oasis“ koverį ir apšildė islandų „Of Monsters And Men“ pasirodymus galingame ture.
Šiandien AURORA tikrai nesiskundžia veiklos ar pasirodymų trūkumu ir keliauja po visą pasaulį. Į sostinę ji atvyks pristatyti naujausio savo albumo „The Gods We Can Touch“, kuris mūsų ausis pasieks tik sausį. Beje, už kiekvieną parduotą naują atlikėjos albumą Andų kalnuose pasodinamas medis. Graži iniciatyva, kuria galėtų sekti daugiau pramogų industrijos vardų.
Ankstesne muzika ji nebijojo kalbėti apie kapitalizmą, mūsų žalą Žemei ir lyčių vaidmenis. Šiandien ji švenčia meilę, apie kurią anksčiau negalėjo kalbėti. Susipažinkite – AURORA, kuri kitąmet Vilniuje pristatys naują albumą ir dovanos vienintelį pasirodymą Baltijos šalyse.
Po daugiau nei trejų metų pertraukos Jack White grįžta su nauju kūriniu! Tai pirmasis solo kūrinys po trečiojo kūrėjo albumo „Bourding House Reach“. Naujasis kūrinys vadinasi „Taking Me Back“, kuris taps video žaidimo „Call of Duty: Vanguard“ garso takelio dalimi.
„Taking Me Back“ turi dvi versijas. Primoji – rokinė versija su galingais gitaros rifais ir elektroniniais efektais suaštrintu vokalu, kitaip tariant – Jack White, kurį girdėjome „Boarding House Reach“ albume. Antroji – beveik akustinė kūrinio versija su jo taip pat labai mėgstamais country-folk prieskoniais, kuri pavadinta „Taking Me Back (Gently)“. Abi vertos dėmesio, tad gero klausimo!
Šių metų „Eurovizijos“ konkurso nugalėtojai, viena populiariausių Europos, o gal ir pasaulio roko grupių „Måneskin“ šią naktį pristatė naują savo kūrinį „MAMMAMIA“.
Vėlyvą ketvirtadienio vakarą kūrinį pirmieji galėjo išgirsti „Måneskin“ surengtų specialių uždarų pristatymo vakarėlių svečiai. Juose grupė pristatė savo pirmąjį kūrinį, sukurtą jau po „Eurovizijos“ finalo – „MAMMAMIA“.
Berlyne, uždarame vakarėlyje trims kūriniams į sceną žengusi grupė savo pasirodymą transliavo septyniolikai pasaulio miestų – nuo Niujorko iki Stambulo. Tarp šių miestų pateko ir Vilnius, Ryga bei Talinas. Vilniuje kelios dešimtys „Måneskin“ gerbėjų ir svečių susirinko į uždarą pristatymo vakarėlį kino teatre „Kino Deli“.
Uždaruose vakarėliuose gerbėjai ir muzikos industrijos atstovai išgirdo gyvai grupės atliekamas „I WANNA BE YOUR SLAVE“ (apie šį kūrinį rašėme čia), „ZITTI E BUONI“ ir, žinomą, naują kūrinį „MAMMAMIA“.
Puikus kūrinys penktadieniui ir viso savaitgalio nuotaikai
Spalio 9 dieną „Kablys“ klubo scenoje naujausias savo programas pristatys didžiausią potencialą Lietuvoje turinčios ir skirtingus sunkiosios muzikos žanrus atliekančios grupės. Tai prieš metus veiklą pradėjusios sunkiosios muzikos vadybos agentūros „Mercury Booking“ kuruojami „Phrenetix“, „Juodvarnis“, „Sisyphean“, „Autism“ bei vakaro svečiai „Extravaganza“.
Gerai žinomi Lietuvos thrash metalo atstovai „Phrenetix“ išleidžia savo antrąjį albumą, kurį pirmą kartą ir sugros šiame koncerte. Dar negirdėtą medžiagą pristatys ir juodojo metalo atstovai „Sisyphean“. Post-metal grupė „Autism“ pirmą kartą ant scenos lips kartu su vokalistu., o pasirodymo svečiai „Extravaganza“ į sceną grįžta po ganėtinai ilgos pertraukos. Teatrališko juodojo metalo grupė atnaujino savo sąstatą ir yra pasiruošę naują programą. Stiprų pasirodymą žada ir prieš metus savo trečiąjį albumą išleidę grupės „Juodvarnis“ nariai.
Žanrų gausa, naujos programos ir daug geros muzikos sunkiosios muzikos gerbėjams bei šią muziką mažiau pažįstantiems melomanams.
Mažiau nei prieš metus išleidę savo debiutinį albumą „Taika“ (rašėmę čia) , Post-punk ir industrialžanrus savo kūryboje jungianti grupė „Akli“ jau paruošė ir antrąjį albumą „Refleksija“. Pasirodo, jog po praėjusios vasaros koncertų, vaikinai užsidarė namuose ir sukūrė dar atviresnį, drąsesnį bei dar stipresnį albumą.
„Pavadinimas ir vizualo idėja kilo iš sapno. Atsibudęs žinojau, kad būtent žodis refleksija geriausiai apibūdina albumo nuotaiką ir jame nagrinėjamas temas. Šis albumas labai asmeniškas, jo kūrimo procesas atvėrė daug pykčio ir nuoskaudų, kurios prisikaupė per paskutinius metus ir būtent karantino laikotarpį“, – pasakoja grupės vokalistas Kristijonas Valančius.
Šiandien grupė pristato visą albumą, kuriame sudėjo 9 naujas dainas ir dalijasi savo išgyvenimais ir kviečia atmerkti akis bei pažvelgti į save.
Vizualiai albumą perteikti padėjo fotografas ir režisierius Shukowski, kuris taip pat sukūrė klipus grupės „Akli“ singlams „Šventi“ bei „Nuobodu“.
„Refleksiją“ šiandien pirmieji gyvai gali išgirsti kauniečiai koncerte „Sinagogoje“, o albumo pristatymo turas tęsis „Lukiškių kalėjime 2.0“ Vilniuje, rugpjūčio 20 dieną, bei Palangoje „Kablys Jūra“, rugpjūčio 21 dieną.
Albumo įrašymo darbus bei leidybą iš dalies finansuoja AGATA.
Šiandien pasimėgaukime antruoju kūriniu iš jau rugpjūtį pasirodysiančio albumo „Refleksija“ – daina „Nuobodu“ ir ją lydinčiu vaizdo klipu. P.S. Už klipą aplodismentai Olgierd Shukowski, Nikita Voitov ir visai filmavimo komandai.
O reziumuojant – vos prieš metus išleidę gerai įvertintą debiutinį albumą „Taika“, „Akli“ grįžta su dar tamsesniais ir atviresniais kūriniais, drąsesni ir žvelgia dar giliau. Naujasis albumas „Refleksija“ pasirodys jau rugpjūčio 11 dieną, grupė jau planuoja pristatymo koncertus Kaune ir Vilniuje, o mes nekantriai laukiame.
Mini albumo „Baby Be My Spiderman“ pristatymo koncertui besiruošianti grupė „Timid Kooky“ šiandien pristato naują singlą „Bijo”.
„Šią dainą atiduodam visiems, kam jos reikia. Visiems, kam nusibodo kaltų ieškojimas. Visiems, kam nusibodo būti užgauliojamais, engiamais ir nesuprastais”, – dainą „Bijo“ pristato grupės nariai.
Naujas kūrinys ištikimiausius „Timid Kooky“ klausytojus nustebins kitokiu, grupei kiek neįprastu skambesiu. Grupė atskleidžia, jog singlo „Bijo” sukūrimo istorija prasidėjo gan netikėtai, sulaukus prodiuserio Snorre Bergerud kvietimo vienai dienai grįžti į „Ymir Audio“ studiją, kur buvo įrašytas naujausias grupės mini albumas „Baby Be My Spiderman“.
O kūrinys bei jo žinutė gimė iš visuomenėje tvyrančių minčių ir emocijų. „Studijoje sudėlioję pagrindinius dainos motyvus, pajautėm, kad daina prašosi nuoširdumo ir žodžių, kurie apibūdintų dabartiniame laikotarpyje tvyrančią nuotaiką – nereikalingą pyktį, susikaupusį visų galvose, piktus, kartais net agresyvius ir užgauliojančius žodžius, išnirusius į paviršių per pastarąjį pusmetį bei aplinkoje tvyrančią iš baimės ir nežinojimo kylančią neapykantą ir susiskaldymą”, – pasakoja „Timid Kooky“. Paklausom:
