Kristijonas Ribaitis (nuotr. Igno Avižinio)
Muzikos kūrėjas ir atlikėjas Kristijonas Ribaitis jau ne vienerius metus scenoje stebina gerbėjus ir koncertuose yra kaskart kitoks. Jo muzika yra kažkur tarp indie ir elektronikos. Atlikėjo debiutinis albumas „Vakar Buvo Rytoj“ buvo akustinis su minimaliais garso efektais, tačiau naujausias EP „Preliudas“ bei kartu su Ignu Juzoku scenoje atliekami naujausi kūriniai skamba visai kitaip ir skleidžia kitą energiją. ManoMUZIKA.lt pakalbinome Kristijoną apie naują jo skambesį, būsimą albumą „Laimingi“, ironiją kūriniuose ir įkvėpimą.
Tavo karantinas buvo kūrybingas. Papasakoki daugiau apie naują savo kūrybą – EP „Preliudas“, dainą „Prieš einant toliau“ ir naujausią kūrinį „Primena“.
EP „Preliudas“ buvo paleistas sausio mėnesį. Jis buvo introdukcija – preliudas į artėjantį albumą. EP baigiasi kūriniu „Pigu“ ir, nors tai geras įvedimas į albumą, bet man norėjosi aiškesnio susijungimo ir taip balandžio mėnesį pasirodė „Prieš einant toliau“. Mes su prodiuseriu Ignu Juzoku juokavome, kad, kadangi mes į būsimą albumą „Laimingi“ žiūrėjome kaip į savotišką elektroninį miuziklą, tai „Preliudas“ yra ta muzika, kuri nuteikia pasirodymui, o „Prieš einant toliau“ – ta pa pirmoji baladė, kuria prasideda miuziklas. Man šis sujungimas buvo labai svarbus, nes „Prieš einant toliau“ pasibaigia tokiais garsais, kokiais prasidės būsimas albumas. O kūrinys „Primena“ yra vienas tų kūrinių, kuriuo norėjosi parodyti naujo albumo skambesį.
Naujas albumas vadinsis „Laimingi“ ir esi užsiminęs, kad tai bus konceptualus albumas su tam tikra istorija. Kokia ta istorija? Kada ir kokio albumo laukti?
Visas albumas yra vieno žmogaus, vienos nakties istorija – minčių srautas. Galima sakyti, kad šiame albume neišgirsite nieko naujo – tiesiog, tai istorijos, kurias man papasakojot, kai buvot išgėrę. Nesakau, kad iš tikrųjų perpasakoju žmonių istorijas, bet tai labiau jų perfrazavimas ir personažų kūrimas. Tas pagrindinis lyrinis subjektas, kurio personifikaciją aš dainuoju albume, yra labai pasimetęs čiuvas, kuris nelabai supranta skirtumo tarp to kas vyksta realybėje, o kas – jo mintyse. Galiausiai ta riba tampa labai plona ir virsta ilga vieno vakaro istorija.
Ta istorija daugiau per personažo prizmę, bet kiek ten tavęs?
Taip nėra, kad tai yra visiškai nuo manęs atsisiejęs personažas. Ten pakankamai daug ir asmeninių dalykų, bet man labai patinka ir svarbu, kad mano tekstuose žmonės rastų truputį savęs. Man įdomu tais aspektais nagrinėti save, bet jie nėra tokie svarbūs žmonėms, norintiems tuose kūriniuose rasti dalį savęs.
Turbūt lengviau kurti atsiremiant į personažą ir per jį pateikiant istoriją?
Taip, tas tikrai tiesa. Tas personažas yra lengvas pasislėpimas, nors jis ir nėra visiškai atsietas nuo manęs. Manau, kad būtų labai nesąžininga, jei tai būtų tik kūrėjo užsimesta kaukė. Tai pakankamai lengvas personažas, kad turėčiau daugiau drąsos tuos dalykus išdainuoti arba pasakyti. Man tai padeda.
Šiais metais pristatytuose kūtiniuose – daugiau elektronikos ir kitoks tavo skambesys. Papasakok daugiau apie tavo garso pokyčius, galbūt dar kažkas kito?
Visą laiką yra tam tikras tobulėjimas. Be elektronikos šiuose kūriniuose yra daugiau kitų motyvų, daugiau teatrališkų dalykų… Tai bene sudėtingiausi kūriniai, kuriuos (kol kas) esu kūręs. Ignas Juzokas – mano prodiuseris, kolega su kuriuo groju ir mano labai geras draugas – su juo dirbame nuo mano pirmojo albumo „Vakar Buvo Rytoj“. Man atėjus pas Igną, daug nekalbėjome, nesakėme, kad antrąjį albumą reikia daryti daugiau elektroninį – tai natūraliai išėjo. Jeigu iš eilės žiūrint tą procesą – „Vakar Buvo Rytoj“ buvo akustinis ir bardiškas albumas su labai minimaliais elektronikos aspektais. Po jo buvo EP „Penki“, kur labai skirtingi kūriniai – kai kurie jų elektroniniai, kai kurie buvo akustiniai – čia tas perėjimas į elektroninę pusę. Man tai įvyko natūraliai, bet jei žmogus klausytų tik pirmojo ir išgirs antrąjį albumą, neklausęs EP ir singlų, tai manau jam bus pakankamas šokas tuos du albumus vieną po kito klausyti.
Kas įkvėpė tam pokyčiui? Galbūt kūrėjai, kuriuos seki ir lygiuojiesi? Esi pasakojęs jog tavo idealai – David Bowie ir Jack White, o jie mėgsta eksperimentuoti ir keisti savo skambesį. Tas pokytis tarp tavo pirmojo albumo ir naujausių singlų būtų panašu į jų įtaką…
Keisti patį žanrą ar skambesį – labiau David Bowie, nes kiekvienas jo albumas skamba kitaip. Ne taip seniai skaičiau jo biografijoje, kad jis ,berods, kas du metus keitė visą savo skambesį bei personą. Labai drastiškai keitė ir praėjęs pro labai daug personažų buvo. Dabar yra natūralu, kad atlikėjo garsas su kiekvienu albumu kažkaip kinta, bet tuo metu tai buvo visiška naujovė ir niekas taip nedarė.
Kalbant apie Jack White – man paliko įspūdį tai, kad jo soliniuose albumuose „Lazaretto“, „Blunderbuss“ ir netgi anksčiau išleistuose „The White Stripes“ darbuose – viename albume niekada nebuvo vieno žanro kūrinių. Jis labiau išmokė, kad nėra taisyklių, kurių būtina laikytis, pasakyti sau „Ei,seni, daryk ką nori“ ir tai man padėjo. Dar viena įstrigusi Jack White mintis buvo, kai jo paklausė kaip jis rašo dainas ir kaip joms priskiria stilių, o jis atsakė, kad jam daina pasako, kaip ji turi skambėti. Čia apie tai, kad tu sukuri dainą ir nenori jos pritempinėti. Jeigu parašai dainą ir ji gerai skamba bardiškai – akustiškai, tai kodėl ją reikėtų perdaryti į kažkokį kitą kūrinį? Jis ne kartą interviu yra minėjęs, kad muzika veda jį ir ta mintis man patinka. Taip daro daug atlikėjų, bet galėtų daryti daugiau.
Kaip dabar savo kūrybą pristatytum? Ar tai dar svarbu? Dabar žanrai ir apibrėžimai dar kažką reiškia?
Man asmeniškai nelabai. Mes su Ignu Juzoku turėjome keletą pokalbių apie tai kur mes einame – į post-punk? Pop? IDM dalykus? Man pats sunkiausias dalykas atsakyti į klausimą „ką tu groji?“ ar „kokią muziką atlieki?“ Esu pasirašęs, kad indie- elektroniką, nes tai tarsi geriausiai ir plačiai apibrėžia. Galbūt būsimas albumas bus daugiau indie-pop, jei reikia save į kažkokius rėmus statyti, bet nemanau, kad būtina.
O kaip gerbėjai priima tavo naują skambesį?
Atrodė, kad viską darome gerai ir buvo įdomu kas bus toliau. Per daug neprominome ir sakėme, kad pristatysime naujus kūrinius – that‘s it. Šiuos kūrinius pristatėme vasaros viduryje LOFTE ir turėjome „karantininį“ koncertą per LOFTAS TV. Po jų sulaukėme labai gerų atsiliepimų ir ta reakcija maloniai nustebino. Kiekvienas žmogus, kurio nuomonę pasitikiu ir kurių nuomonė man yra įdomi, sakė, kad tai yra geras ir teisingas žingsnis į priekį.
Ar kitoks jausmas atliekant naujus kūrinius?
Taip, jis pasikeitė net ir grojant senus kūrinius. Visi seni kūriniai, kuriuos atliekame šalia naujų, yra pasirinkti neatsitiktinai. Jie tinka į tą pati kontekstą – į tą visą vieno vakaro istoriją ir kai kuriems iš jų galima pritaikyti ironiją. Visas būsimas albumas ir kaip jį atlieku – persmelktas ironija, jame daug cinizmo. Tuomet natūraliai tuose senuose kūriniuose taip pat atsiranda ironijos ir nebėra to svajingo bardo su gitara, kuris atlieka kūrinį apie meilę. Tie kūriniai, kurie anksčiau skambėjo labai saldžiai, dabar skamba daug ironiškiau.
Ką dar ruoši gerbėjams iki albumo pasirodymo? Jau numatęs datą, kada jis pasirodys?
Dėl esamos situacijos, tiksli data dar nenumatyta. Visgi, manau, kad pavasarį bus galima išgirsti albumą, o iki jo – dar vienas singlas.
Galbūt bus naujų vaizdo klipų?
Taip, planuojame vieną. Pažiūrėsime, kaip viskas pavyks, tačiau labai norisi, kad ne tik albumas pasakotų istoriją, bet ir klipas to albumo kūriniui turėtų aiškesnį siužetą ir būtų arti viso albumo vaibo bei stilistikos. Norisi, kad artėjantis klipas būtų susijęs ir stiprus, kaip ir pats albumas. Su šiuo albumu ypatingai norisi turėti aiškesnę vizualinę estetiką šalia audio estetikos, kuri ir taip bus kūriniuose.
Išgirskite naujausią atlikėjo kūrybą:#
