Kai per valandą parduodami visi išankstiniai bilietai į renginį, kurio pagrindinėmis žvaigždėmis tampa pirmą kartą Šiaurės ir Rytų Europoje koncertuojantis Bruklino indie kolektyvas, iškyla paprastas klausimas: ar iš tiesų Lietuvą vis dar galime vadinti tolimiausiu muzikos pasaulio užkampiu? Pastaruoju metu atsakyti į šį klausimą tampa ne itin lengva, mat muzikinis lietaus žemės kalendorius nuolat pildomas →
Ar galima įprasminti tobulą tamsą? Ko gero tokį klausimą mintyse sau užduodami „Fink” gerbėjai rinkosi į grupės pasirodymą Varšuvos arenoje „Stodola„. Nežinantiems galiu pasufleruoti, kad toks klausimas kolektyvo gerbėjų pasamonėje iškyla ne veltui: paskutinis „Fink” studijinis albumas, sulaukęs muzikos kritikų liaupsių, vadinosi „Perfect Darkness” ir būtent šio disko pagrindinės dainos į priekį „varė” visą Fino →
Pavadinimas šiai istorijai parinktas ne šiaip sau, nes būtent nuostabaus atsitiktinumo dėka Lietuvos scenoje išgirdau nuostabią „Árstíðir“ grupę iš Islandijos. Viskas prasidėjo vieną apsiniaukusį, lietingą sekmadienį, kai po puikaus spektaklio, pakylėtos nuotaikos kartu su kompanija keliavome Vilniaus senamiesčio gatvelėmis. Staiga pasirodžiusi saulė apšvietė Šv. Kotrynos bažnyčios bokštus, tarsi kviesdama prieiti arčiau. Žvilgtelėjome, kokie renginiai planuojami →
Rudeniškai žvarbus, bet ramus Ketvirtadienio vakaras. Už lango visą dieną pliaupęs lietus pagaliau nurimo, o miestą palengvą gaubia tiršta sutemų skraistė. Aš užgesinu savo darbastalio lemputę, išjungiu kompiuterį, užsimetu šiltą striukę ir apvijęs kaklą šaliku minu Radio City Music Hall salės link. Čia šįvakar koncertuoja Viskonsino fenomenas „Bon Iver„, o tokie rudeniški vakarai yra tarsi →
„Su gimimo diena! Su gimimo diena!!!” pasitinka Mokytojų namų Vasaros terasoje susirinkusi minia šįvakar čia keturiasdešimtpenkmetį švenčiantį lietuviško roko muzikos fenomeną. O jis pats – žvalus ir kukliai besišypsantis. Toks, kokį jį visuomet ir prisimenu. Andrių Mamontovą pasveikinti ir pasiklausyti jo dainų šįvakar čia susirinko neįtikėtino dydžio minia. Iki koncerto pradžios dar likęs visas pusvalandis, →
Prologas Kalbėti apie “Antį” yra sunku ne tik dėl to, kad šis Lietuvos kolektyvas yra aprašytas begalę kartų. Rašyti apie šią grupę yra sudėtinga dėl to, kad tai – pernelyg didis ir iškalbingas vardas Lietuvos muzikos padangėje, kurio fenomenalumui ir idėjai apibūdinti žodžių tiesiog nepakanka. Prisipažįstu, “Antis” mano gyvenime užima itin svarbią vietą. Dėka Tėčio →
Šiais metais “nevaryti į Sattą” kvietė ne tik reklamos agentūros “New!” kurti susimąstyti verčiantys plakatai, bet ir reikšmingi Marijos žemės vestuvių ir muzikinių parodijų gigantai, kurie praėjusį savaitgalį išdidžiai glostė vis atostogaujančias Lietuvos užstalės piliečių ausis. Į Sattą vykti neatbaidė net sunerimęs Šventosios ornitologas, negelbėti grasinantis gelbėtojas ar pasimetęs čeburekų pardavėjas, nors tikrų tikriausiai aplankyti →
Kauno „Žalgirio“ arena liepos 28-osios naktį užtvindyta itin didelio skirtingų žmonių būrio. Čia susirinko įvairaus amžiaus ir pomėgių publika – jaunimas ir vyresni jų tėveliai, hipsteriai ir metalistai, roko ir pop muzikos mėgėjai. Iš viso jų čia šįvakar – daugiau nei 15 tūkstančių! Tai nenuostabu, juk jau beveik tris dešimtis metų gyvuojanti Los Andželo roko →
Šiek tiek paatvirausiu: negausios manoMUZIKA.lt šeimynos narius, be abejonės, vienija meilė muzikai, bet nepaisant to, kiekvieno iš mūsų grotuvuose dyla skirtingo žanro kompaktai. Tai džiugina, nes dažniausiai be didesnių vidinių diskusijų natūraliai pasiskirstome, kurį vasaros festivalį kiekvienas iš mūsų labiausiai trokštame išgirsti. Visgi, prieš „Tamsta muzika 2012“ teko traukti burtus – pamatę festivalio dalyvius į →
„Mogwai“. Šį pavadinimą prieš keletą metų išgirdau iš vienos pažįstamos menininkės lūpų kartu su magišku žodžių junginiu „post rock“. Nesu etikečių mėgėjas ir, man regis, kad terminas „post rock“ nelabai tinka apibūdinti šį netradicinį roko muzikos žanrą, bet vos išgirdęs „Mogwai“ iškart nuoširdžiai pamilau štai tokią išraiškingą ir dinamišką muziką. „Mogwai“ dėka atradau ir daugiau →
Priešais mane garuoja šviežias kavos puodelis, o ant stalo – tris dienas bei tris naktis aprėpiančio dienoraščio ištraukos. Jas bandau perrašinėti ir atitinkamai sudėlioti, bet tai padaryti gan sunku. Galvoje ratu sukasi vaizdų ir garsų maišalynė. Ką tik praūžė ilgai lauktos ir brandintos trys naktys, pripildytos muzikos. Jas ilgai atminsiu ir minėsiu geru žodžiu. Pavargęs, →
Galiu visai atvirai prisipažinti: eidamas į „Rasabasa” koncertą neketinau rašyti jo apžvalgos. Ir tam „neketinimui” turėjau rimtą priežastį – šiam, ne itin dažnai Lietuvos padangėje pasirodančiam kolektyvui, manoMUZIKA.lt pastaruoju metu skyrė nemažai dėmesio, todėl dar vienas straipsnis apie Rasą Bubulytę ir jos draugus iš Norvegijos galėjo pasirodyti tarsi reklaminis tekstas, po kurio neutraliai šio kolektyvo →
Nežinau, ar kalbėti apie „Benny Sings“ galiu objektyviai vien dėl to, kad senais gerais laikais dar „Baltame Bate“ išgirdęs dainą „Little Donna“ supratau, kad likusią savo gyvenimo dalį visuomet domėsiuosi jo muzika. Taigi, žinia, kad į Lietuvą atvažiuoja šis mano jau seniai mėgstamas olandas, mane ne tik nustebino, bet ir įkvėpė. Nudžiugino. Privertė laukti. Prieš →
Mažoji Bruklino (Niujorkas, JAV) koncertų salė „Music Hall Of Williamsburg“ šį tykų pirmadienio vakarą yra apgaubta mistikos skraiste. Eilės prie įėjimo nėra, nors durys atsivėrė jau prieš pusvalandį, o tranki elektroninė muzika, aidinti iš už sienos, liudija, kad vakaras bus ilgas. Publika, besirenkanti į tokios muzikos renginius, paprastai nesiskubina patekti vidun kuo ankščiau, juk klubinis →
Žinia, kad į muzikos sceną sugrįžta Lietuvos indie roko pažibos „Flamingo” buvo sutikta dvejopai: vieni buvo sužavėti minties, kad po dvejų metų pertraukos anykštėnai Baltijos šalims vėl dovanos savo muziką; tuo tarpu kiti bijojo, kad nukraujavę (netekę kelių buvusių narių ir pakeitę pavadinimą) ex flamingai nebesugebės rašyti savo naujos muzikinės istorijos taip, kaip buvo pradėję →
Jei pernai metų pradžioje manęs kas būtų paklausęs, ar mėgstu Gotye, būčiau pamanęs, kad kalba sukasi apie kokį nors rūbų dizainerį, o ne Wouterį De Backerį, geriau žinomą šiuo muzikiniu pseudonimu. Dar pernai vardas Gotye daugelyje pasaulio šalių būtų palydėtas tik gūžtelėjimu, nors šis vokalistas, multi-instrumentalistas ir dainų autorius jau buvo išleidęs trečiąjį albumą „Making →
Kartą vienas mano bičiulis sako: „Žinai, turiu naują savo mėgstamiausią grupę – gusgus“. „Kokia, kokia? Kuskus?“ – pasitikslinu. „Ne, ne. Gus Gus! Nu ai, ten tokie iš Islandijos…“. Šis dviejų jaunų neva muzikos ekspertų pokalbis vyko apie 1998-uosius metus. Man tuo metu buvo 14 metų, mano pašnekovui 16, o mūsų (kasetiniuose) grotuvuose dažniausiai sukdavosi „Chemical →
Dabar yra pusė aštuonių vakaro, ir dar likęs visas pusvalandis iki „Terminal 5“ klubas atvers savo duris, bet eilė, išsirikiavusi prie įėjimo, jau siekia gatvės kampą. Šįvakar čia dešimties gyvavimo metų gimtadienį švęs viena iš reljefiškiausių indie grupių – „The Kills“. ManoMUZIKA, žinoma, negali sau leisti nepabuvoti tokiame išskirtiniame renginyje. Apie „The Kills“ koncertą jau →
Visų pirma, kodėl apie progresyvaus psichodelinio metalo grupę „TOOL“ kalbama manoMUZIKOJE? Šis klausimas nėra nepagrįstas, juk manoMUZIKOS portalo koncepcija vargiai siejasi su sunkiaisiais muzikos žanrais. Mano atsakymas būtų toks – prie „TOOL“ pavadinimo dažniausiai prisiuvama metalo muzikos etiketė, bet šis Kalifornijos ketvertukas su metalu bendro turi tik tiek kiek leidžia tradicinis metalo gitara-bosas-būgnai supratimas. „TOOL“ – toli gražu ne vien metalas. Tai […] →
Cold Specks tai sceninis kanadietės Al Spx pseudonimas, kurios kūrybą muzikos kritikai jau dabar gretina su tokio kalibro atlikėjais kaip Tom Waitsas ar Adelė. Kol debiutinio atlikėjos albumo baigiamieji darbai vykdomi studijoje, Cold Specks sėkmingai apšildo St. Vincent pastarosios koncertinio turo metu. Ko gero galime drąsiai teigti, jog Cold Specks pretenduoja tapti viena ryškiausių 2012-tųjų metų →