Daniškuoju „Arcade Fire“ vadinamas kolektyvas prieš tris dienas pristatė naujausią vaizdo klipą. Prie dainos „Ask Me This“ vizualizacijos padirbėjo GuyManly, Matthew Thompson, Oliver Hareman ir kt.
Primename, jog sekstetas „Alcoholic Faith Mission“, kuriam manoMUZIKA.lt skiria stiprias simpatijas, susikūrė 2006-aisiais. O pavadinime kiek ironiškai yra atspindimas „Apostolic Faith Mission“ bažnyčios vardas.
Norvegijos atlikėją Monica Birkeness manoMUZIKA ypač įsižiūrėjo po puikaus „Arcade Fire“ koverio „Suburbs“. Šiandien dalinamės naujausiu kūrėjos lo-fi, pop/dance singlu ir vaizdo klipu „Runaway“ iš būsimo debiutinio albumo pavadinimu „Mr. Little Jeans“, kuris dienos šviesą išvys vasaros pabaigoje.
Beje, iš pirmo žvilgsnio vyriškas Monica pseudonimas „Mr. Little Jeans“ kiek klaidina. Atlikėja pasakoja, jog tokį vardą pasirinko pagal sename Weso Andersono filme „Rushmore“ buvusį veikėją. „Žinote tokį indėnų vyruką, vaidinantį visuose Weso Anderseno filmuose? Tai to veikėjo vardas filme. Kiekvienąkart jį išgirdusi negaliu nenusišypsoti“ – atskleidžia kūrėja.
Praėjusį savaitgalį JAV mieste Austine vykusiame kasmetiniame muzikos festivalyje „South by Southwest” (SXSW) tarp daugybės ryškiausių pasaulio muzikos atlikėjų buvo galima išgirsti ir „bosu” vadinamą folk rock muziką grojantį Bruce Springsteeną.
Atlikėjas savo pasirodymo metu į sceną pasikvietė didelį skaičių įvairiausių atlikėjų, tarp kurių kanadiečių grupė „Arcade Fire„, Tomas Morello, kolektyvo „The Animals” narys Ericas Burdonas, Alejandro Escovedo, Joe Ely bei kolektyvas „Low Anthem„.
Kartu atlikėjai atliko maždaug 7 minutes trukusį bene žinomiausios legendinio amerikiečių folk atlikėjo Woodie Guthrie dainos „This Land Is Your Land” koverį. Tikrai žaismingą dainos versiją galite peržiūrėti viršuje.
„Grammy” apdovanotas Kanados indie rock kolektyvas „Arcade Fire” paskelbė, jog tarptautinės muzikos įrašų dienos proga išleis savo kūrinių „Sprawl II (Mountains Beyond Mountains)” bei „Ready To Start” remiksus.
Remiksus kūrė muzikos prodiuseris Damienas Tayloras. Jie bus išleisti balandžio 21 dieną labai ribotu tiražu – vos 1000 kopijų vinilinių plokštelių. Kitaip sakat – puikus kąsnis muzikos kolecionieriams.
Originalite „Sprawl II” versiją galite išgirsti viršuje, o remiksą paklausyti interaktyvioje svetainėje ČIA.
Nepretenduodami į jokias lygias ar nelygias galimybes, pristatome 7 manoMIKSĄ – Femininity. Jame rasite moteriškumą tikrąja to žodžio prasme, mat 52 minučių rinkinyje skambės vien tik moteriški balsai.
Jos – grupėse ir po vieną, jos – melancholiškos ir linksmos, jos – prikimusios ir skardžiabalsės, jos – pažeidžiamos ir tvirtos, jos – užsispyrusios ir pasiduodančios, jos – pasiilgusios ir atstumiančios, jos – apdainuojančios meilę ir nemeilę – visa puokštė įvairialypiškumo, būdingo dailiajai lyčiai.
Subalansuota absoliučiai kiekvienam, norinčiam atrasti naujų balsų tarp moterų scenoje atstovių.
1. „Noisettes“ – „Never Forget You“
2. „Zaz“ – „Je veux“
3. „Quadron“ – „Pressure“
4. „The Grates“ – „Turn Me On“
5. Jenny Wilson – „Like A Fading Rainbow“
6. Kimbra – „Settle down“
7. „Boy“ – „Little Numbers“
8. „Let’s Buy Happiness“ – „Fast Fast“
9. Sarah Blasko – „No Turning Back“
10. „The Peach Kings“ – „Thieves and Kings“
11. Ane Brun – „Do You Remember“
12. Laura Marling – „Devil’s Spoke“
13. Hindi Zahra – „Set Me Free“
14. „The Jezabels“ – „Easy To Love“
15. „Mr Little Jeans“ – „The Suburbs“ („Arcade Fire“ cover)
Kanados indie rock muzikos pasididžiavimas „Arcade Fire“ neseniai dalyvavo kultinėje muzikinėje televizijos laidoje „Austin City Limits“. Šis pasirodymas eteryje buvo transliuotas tik praėjusį šeštadienį, o jau dabar puslapio viršuje galite pamatyti 20 minučių ištrauką iš pasirodymo.
"Arcade Fire" (kadras iš pasirodymo vaizdo įrašo)
Pilną, beveik valandos trukmės koncertą pamatysite paspaudę čia.
Koncerte išgirsite kompanijos atliekamus kūrinius iš visų trijų studijinių albumų. Įraše skamba „Ready To Start“, „Keep The Car Running“, „Rebellion (Lies)“, žinoma „Wake Up“ ir daugelis kitų garsiausių grupės kūrinių.
ManoMUZIKA.lt primena, jog Grammy ir daugelio kitų apdovanojimų laureatai „Arcade Fire“ garsiajame televizijos šou „Austin City Limits“ pasirodo antrą kartą. Pirmojo pasirodymo metu 2007-aisiais grupė buvo ką tik išleidusi antrąjį albumą „Neon Bible“ ir dar tik svajojo apie pasaulinį pripažinimą.
Gareth Campesinos! (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)
Praeitą savaitę aplankiau daug gyvos muzikos. Tiek apie „MGMT“, tiek apie Noelį Gallagherį jau parašyta, o vat rašinį apie „Los Campesinos!“ specialiai kurį laiką atidėliojau. Buvau truputį pavargęs nuo muzikos (ot, liaudiškai tariant, išpindėjimas, ar ne?), turėjau daug darbo, o be to norėjau, kad susigulėtų tam tikri įspūdžiai ir emocijos. Kas jau kas, o „Los Campesinos!“ tikrai nusipelno detalios ir išsamios koncerto recenzijos. Apie šią Welso indie pop grupę privalo sužinoti daug daugiau žmonių nei žino dabar.
„Los Campesinos!“ – net septynių jaunų muzikantų projektas. Jų muzika – gyvybinga, kabinanti ir kurtinanti. Be tradicinių instrumentų – gitaros, boso ir būgnų – čia dar išgirsite klarnetą, smuiką, ukelelę, metalofoną bei trimitą – susijungiančius į žaižaruojančią visumą. Grupės priešakyje – Gareth Campesinos! ištverminga greitakalbe tarsi pasiutęs orakulas beriantis apie ką yra viena ar kita daina. Jo tekstai – rašiniai, dažniausiai net nesirimuojančios dienoraščio nuotrupos, atsvertos lygiai tokiais pat palaidais priedainiais – jo lūpose virsta ritmingomis dainomis apie nusivylimą, vienatvę ir meilę. „Los Campesinos!“ man kažkuo primena „Arcade Fire“. Gal sugebėjimu sukurti kokybišką „garso sienos“ efektą? O galbūt todėl, kad jų scenoje tiek daug? Bet muzikos atžvilgiu „Los Campesinos!“ yra nepanašūs į jokią kitą man žinomą grupę. Nuo pat pernai metų pavasario, kuomet jų trečiasis albumas „Romance Is Boring” atsirado mano fonotekoje, „Los Campesinos!“ tapo vienu mano mėgstamiausiu paskutinio meto indie scenos atradimu, kurio paklausyti ateinu kiekvieną kartą, kai jie vieši Niujorke.
Šis kartas – jau trečias!
Dainų setlistas (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)
„Los Campesinos!“ gerbėjų skaičiumi tikrai negali galynėtis su „Arcade Fire“. Eilė prie Bruklino „Music Hall of Williamsburg“ koncertų salės nepradėjo formuotis ligi pat 18-os valandos, nors durys atsivėrė 19-ą. Be to, šis klubas yra toks mažiukas, kad grupės nuo gerbėjų neskiria jokios barikados ar kampuoti apsauginiai. Prie scenos kaip mat susispietė ištvermingiausieji ir susidomėję stebėjo vakaro apšildančiuosius „Dinosaur Feathers“. Vietinės reikšmės kolektyvas man labai patiko ir puikiai derėjo prie „Los Campesinos!“ kuriamos nuotaikos bei bendros vakaro atmosferos. Ketveriukė per bemaž valandą sugrojo didžiąją dalį savo debiutinio albumo „Fantasy Memorial” dainų.
Kai darbininkai scenoje išklijavo „Los Campesinos!“ setlist’ą, tuoj pat ėmiau jį smalsiai apžiūrinėti. Programoje numatyta šešiolika dainų, bet jų pavadinimai – surašyti vien muzikantams suprantamomis santraukomis ir užkoduoti tokiems smalsuoliams kaip aš. Kai kuriuos kodus įmanoma iššifruoti. Pavyzdžiui, „BYH“ tai tikriausiai naujojo albumo „Hello Sadness“ įžanginė daina „By Your Hand“, o „101” – garantuotai „Straight In at 101“. Bet ką, po galais, reiškia „D 2“ arba „Y !“ nenumaniau nei aš, nei šalimais stovintieji.
„Los Campesinos!“, kaip ir reikėjo tikėtis, koncertą pradėjo nuo „By Your Hand“. Puikią įžangą palydėjo lygiai tokia pat puiki „Romance is Boring“ ir „Death to Los Campesinos!” (tai štai ką reiškė tas paslaptingas „D 2”).
Niujorko hipsteriai per kiekvieną „Los Campesinos!“ koncertą šėlsta vis smarkiau ir smarkiau. Šis kartas – ne išimtis! Minia nors ir nedidelė, bet siuto, lyg scenoje būtų buvę kokie nors metalurgai „Slayer“, o ne indie pop rokeriai. Jie šokinėjo išskėstomis rankomis, šėlo ir visu balsu traukė Gareth Campesinos! tekstus. „Kaip džiugu matyti tiek daug besišypsančių veidų,“ – nuo scenos sakė jis. – „Gerai, kad jūs visi šypsotės. Mes juk dainuojame apie tokius liūdnus dalykus…“ Tikra tiesa. Štai pavyzdžiuj „You know it starts pretty rough and ends up even worse/ And what goes on in between – I try to keep it out of my thoughts“ – sekančios dainos „Life is a Long Time“ priedainis.
„WAB?“, Gareth nustebęs kasėsi pakaušį. „What the fuck is „WAB“?“ jis nustebęs atsisuko į savo kolegę Kim Campesinos!. Ši trūktelėjo pečiais.
Aš sukikenau. Ot būtų juokinga, jei patys muzikantai neperskaitytų savo kodų.
„Los Campesinos!“ (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)
„WAB“, pasirodo, buvo antrojo grupės albumo titulinė daina „We are Beautiful, We are Doomed.“ Senų kūrinių išsiilgusieji dar gavo „A Heat Rash in the Shape of the Show Me State; or, Letters from Me to Charlotte“ (paslėptą po vienui vienu žodeliu „Letters“), „Straight In at 101”, „There Are Listed Buildings”, „Documented Minor Emotional Breakdown #1”, „You! Me! Dancing!” ir „The Sea is a Good Place to Think of the Future”. Naująjį albumą pristatė dainos „To Tundra“, „The Black Bird, The Dark Slope“, „Baby I Got the Death Rattle“ ir, žinoma, „Hello Sadness“, kurios priedainį „It’s only hope that spring‘s eternal and that’s the reason why/This dripping from my broken heart is never running dry“ dainavo visi iki vieno.
Setlist‘o šarados baigėsi, ir muzikantai atsisveikinę nulipo nuo scenos. Bet, žinoma, tai buvo tik pertraukėlė ir riaumojantys gerbėjai greit iškvietė grupę atgal. Pabaigai suskambėjo pora senų kūrinių – „Miserabilia“ bei „Sweet Dreams, Sweet Cheeks“. Pastarosios metu Gareth, tarsi Mozė, gestais praskyrė klausytojų jūrą ir stryktelėjo į jos vidurį. Jie tik to ir telaukė. Rankų bangos kaipmat nusinešė tiek jo balsą, tiek ir mikrofono laidą.
Tai štai tokie yra „Los Campesinos!“.
Jie nusipelno daug didesnio dėmesio nei jo gauna, bet tuo pačiu jie mane tuo ir žavi. „Los Campesinos!“ – populiarumo dar nesugadintas talentingas jaunimas. Tuo įsitikinti galėjo kiekvienas norintis. Praleidę vos keletą minučių užkulisiuose „Los Campesinos!“ kartu su savo kolegomis „Dinosaur Feathers“ stoviniavo prie atributikos stalelio, gurkšnojo vandenį ir noriai bendravo su publika, o Garethas droviai dalino šypsenas fotoaparatams. Aš nusipirkau alaus, persimečiau pora žodžių su muzikantais ir pažadėjęs aplankyti jų koncertą sekantį kartą, kai jie bus čia, šaltuko spaudžiamomis Bruklino gatvėmis patraukiau metro link.
Pažadą tesėsiu.
Neil Young ir grupė "Arcade Fire"
Kiekvienais metais spalio mėnesį Kalifornijoje legendinis atlikėjas Neilas Youngas ir jo žmona Pegi organizuoja koncertus Bridžo mokyklai. Kasmetiniu tapęs renginys, kurio tikslas padėti negalią turintiems žmonėms integruotis į visuomenę šiemet buvo organizuotas 25 kartą.
Vakar vykusio pasirodymo metu šioje gražioje socialinėje akcijoje dalyvavo ne tik pats Neilas Youngas, bet ir tokie atlikėjai kaip Beckas, „Mumford & Sons„, „Arcade Fire„, Dave Matthewsas ir „Pearl Jam” lyderis Eddie Vedderis.
manoMUZIKA siūlo pamatyti ir išgirsti keletą fragmentų iš nuostabaus koncerto. VIršuje – „Arcade Fire” ir Neil Youngo kartu atliekamas nuostabus pastarojo muzikanto darbas „Helpless”, apačioje Eddie Vedderis ir Regine Chassagne (iš „Arcade Fire”) kartu pritariant ukulelei atlieka „Tonight You Belong To Me” bei Becko ir Neil Youngo kartu atliktas darbas „Pocahontas”
http://www.youtube.com/watch?v=VyLQzWIP4Y4&feature=player_embedded http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=RODLNUOYpoM
Grupė "Arcade Fire"
Vakar vakare Kanadoje buvo įteiktas prestižinis „Polaris Music Prize” apdovanojimas. Muzikos kritikai ir apžvalgininkai jį yra pavadinę „kanadietiškuoju Mercury„.
Kaip ir galima buvo tikėtis, statulėlė buvo įteikta trečiąjį studijinį albumą „Suburbs” išleidusiems šios šalies muzikantams „Arcade Fire„. Grupė iš Montrealio nurungė tokius konkurientus kaip „Destroyer„, Austra, „Timber Timbre” ir kitus, ir apdovanojimus paliko aukštai iškelta galva. Beje, be prestižinės statulėlės, „Arcade Fire” atiteko 30 tūkstančių dolerių čekis.
Ceremonijoje dalyvavęs grupės būgnininkas Jeremy Gara ir multiinstrumentalistas Richardas Parry, atsiimdami apdovanojimą sakė: „visi tie, kuriems dar nėra 18 metų, tačiau jau pradėjo groti gitara, gali būti tikri, kad per ateinančius 20 metų jie turi puikias galimybes būti šioje scenoje ir atsiimti šitą apdovanojimą. Žinokite, kad turite puikias galimybes sukurti kur kas geresnį albumą nei mūsų”.
ManoMUZIKA primena, kad kanadiečiai „Arcade Fire” už savo trečiąjį studijinį albumą „Suburbs” jau yra laimėję tuziną apdovanojimų, tarp kurių „Juno” ir „Grammy” statulėlės už geriausią metų albumą, „Brit Awards” apdovanojimas už geriausią užsienio albumą ir t.t. Negana to, net septyniose pasaulio šalyse diskas pakilo į perkamiausių albumų sąrašo viršūnę, o daugelio muzikos leidinių metų albumų topuose pateko į aukščiausius penketukus.
Benjamin Francis Leftwich (nuotr. iš www.benjaminfrancisleftwich.com)
Benjaminą Francisą Leftwichą galima drąsiai vadinti daug žadančiu talentu. Vos 21-erių metų vaikinukas iš Anglijos šią vasarą išleido savo debiutinį albumą „Last Smoke Before Snowstorm“, kurį prodiusavo Ianas Grimble, dirbęs su „Mumford and Sons“ ir „The Manic Street Preachers“.
Kalbėdamas apie savo vaikystę Benjaminas pasakoja, jog gitara groti pradėjo nuo dešimties. Tuo metu daug klausėsi Nina Simone, Bobo Dylano, „Placebo“ bei „The Rolling Stones“, o šiuo metu jo pagrindiniai jo įkvepėjai yra „Arcade Fire“, Ryanas Adamsas bei Bruce Springsteenas.
Viršuje esanti daina „Atlas Hands“ yra iš debiutinio atlikėjo įrašo. Beje, Benjaminas prisipažįsta, jog šis kūrinys yra vienas iš jo favoritų. Šią dainą Leftwichas parašė vieną lietingą ir šaltą naktį Prancūzijoje.
The Shoes (nuotr. iš oficialaus grupės Facebook puslapio)
Šių metų pradžioje elektronikos duetas iš Prancūzijos „The Shoes“ debiutavo su albumu „Crack My Bones“. Kad pirmasis blynas neprisviltų, Benjaminas ir Guillaume į pagalbą pasikvietė kokybę užtikrinančius profesionalus: Chilly Gonzales, „Esser“, „CocknBullKid“, „Primary1“, „Bewitched Hands” bei Lexxx (prodiusavusį „Arcade Fire“, „Crystal Castles“, Madonna).
Vyrukai vienas kitą pažįsta du dešimtmečius, o per tą laiką spėjo drauge pabuvoti dešimties įvairių vietinių grupių sudėtyje.
Viršuje – „Wastin‘ Time“, įrašytas kartu su „Esser“. Vaizdo klipą režisavo Yoann Lemoine.
Ugnės įspūdžiai:
Geriausi dalykai ateina sunkiausiu keliu – privalai įrodyti, jog turi užtektinai noro ir „parako“ tuos norus įgyvendinti.
Apie „Arcade Fire“, „Mumford & Sons”, „Beirut” ir „The Vaccines” koncertą Londono „Hyde“ parke sužinojau gerą pusmetį prieš renginį, porą dienų po to, kai buvo iššluoti visi iki vieno bilietai. Pradžioje nesusikrimtau, nes nepatikėjau. „Ranka pasiekiamas“ Londonas, pigių lėktuvo bilietų „susižvejojimo“ galimybė ir net keturių indie dievukų koncertas viename! – maloniai spurdėjo dūšioj, kol atkakliai naršiau internete. Sulig kiekvienu pelės spustelėjimu internetiniai bilietų pardavimų portalai tirpo, o visur mane pasitiko viena ir ta pati žinia – „SOLD OUT“ (išparduota).
Apie milžinišką nusivylimo bangą pasakoti, ko gero, neverta: „Sveikinu, ką tik pražiopsojai metų koncertą“ palinksėjau pati sau. O tuomet, prisiekus visais šventaisiais, jog kitą kartą būsiu atidesnė ir laiku seksiu mėgstamų grupių skelbiamas koncertinio turo datas, nuleidau rankas.
Dabar galiu šyptelti, jog tai buvo daugiau nei kvaila. Jeigu egzistuoja renginys, į kurį nesvietiškai norisi patekti, išparduoti bilietai tėra mažas nepatogumas, bet ne kliūtis.
Likus mėnesiui iki koncerto netikėtai atsirado galimybė: nedidelių pokyčių atostogų maršrute dėka galiu atsirasti Londone reikiamą dieną. Vėl geras pusdienis su interneto paieškos sistemomis ir kelios apibendrinančios išvados apie pasirinkimą: 1) bilietų perpardavinėtojai, susiperkantys bilietus pradinėmis kainomis, o parduodantys su dvigubu antkainiu; 2) žmonės, kurie dėl įvairių priežasčių nebegali nueiti į planuotą renginį ir parduodantys bilietus internetu paprastai paskutinę minutę; 3) važiavimas tiesiai prie renginio vartų ir bandymas nusipirkti bilietą tiesiogiai iš rankų; 4) važiavimas į koncertą ir bilieto pirkimas kasoje už trigubą sumą nuo pradinės kainos.
Apsvarsčius visų pasirinkimų niuansus, likau prie antrojo. Po 5 dienų naršymo užsienietiškuose forumuose, skelbimų portaluose, populiariuosiuose aukcionuose, socialiniuose tinklapiuose ir pan. gavau 2 bilietus su maždaug 15 procentų antkainiu. Liko kelios „smulkmenos“: nusipirktus bilietus gauti laiku ir įsitikinti jų validumu.
Nebesiplečiant prisipažinsiu, jog tris savaites trukęs laukimas pražildė porą sruogų, mat tuos aukso vertės popierėlius gavom neprotingai arti išvykimo dienos, o su palengvėjimu atsidusti galėjome tik perėjusios parko vartus. „Nieko nėra neįmanomo“ – ko gero, vienintelis bilietų istorijos moralas.
Vėl būsiu nepadoriai atvira – „The Vaccines“ pražiopsojom. Koją pakišo aplinkybės, kurios nuo mūsų nepriklausė, bet atmetus visus banalius pasiteisinimus ir atmetus tai, jog iš visos ketveriukės „The Vaccines“ prioriteto eilutėje atsidūrė paskutiniai, visgi, buvo gaila.
Sparčiai kelią besiskinantys britai šiuo metu tikrai nėra savo šlovės viršūnėje, tačiau pirmieji darbai kolektyvą užrekomendavo kaip pasiutusiai potencialius muzikantus. Po grupės debiutinio albumo „What Did You Expect From The Vaccines?“, pasirodžiusio vos šių metų kovą, abejonių, kad vaikinai paliks ryškią žymę britų muzikos padangėje, neliko. „The Vaccines“ susilaukė pagyrų iš autoritetingų muzikos apžvalgos žurnalų bei radijo stočių, vaikinai MTV muzikos apdovanojimuose buvo nominuoti „Geriausi metų naujokai“ kategorijoje.
Taigi, kaip priklauso, atsikankinom besiveržiančioje į koncertą eilėje, o kai įžengėm, tiksliau – įbėgom į parką, mus pasitiko „Beirut“ melodija. Pradžioje sunerimome, jog einant link scenos duslus garsas, sklindantis iš ten, neartėjo, tačiau po keliolikos žingsnių, tarsi užmynus nematomą gero ir kokybiško garso zonos ribą, jau išsišiepėm iki ausų: „Geras!”
Amerikiečiai scenoje nerodė net menkiausio nerimo. „Beirut“ idėjinis vadas ir vokalistas Zach’as Condon’as ramiai ir su
šilta šypsena veide grojo savo dainas, kol žmonės vis dar rinkosi į koncertą. Suprantama, nerimauti prieš publiką nebėra ko: Zach‘as, 2006-aisiais subūręs grupę „Beirut“, prieš tai kone dešimtmetį grojo įvairiuose projektuose, todėl dabar scenoje pelnytai jaučiasi „kaip namie“. Tiesa, kažkuriuo metu Condon‘as susirinkusiems prisipažino, jog „Hyde“ parkas yra viena didžiausių erdvių, kurioje jiems kada nors teko koncertuoti. Iš karto galvoje viskas susidėliojo į vietas – štai kodėl parko teritorijoje, talpinančioje apie 70 tūkstančių žmonių, neambicingi „Beirut“ garsai kažkur tarsi ištirpo. Mintyse juos visuomet puikiai įsivaizduodavau nedidelėje akustinėje salėje ir jaukioje, intymioje aplinkoje – šiems indie folk‘o „pionieriams“ blizgučių ir didžiųjų raidžių nereikia. „Beirut“ visuomet paperka tikrumu, paprastumu, nuoširdumu ir be galo žaviu „gatvės berniuko“ įvaizdžiu.
Įžengus „Mumford & Sons” ketveriukei kontrastas buvo akivaizdus. Vyrukai puolė energingai šėlti, tiesiog „netilpti“ aikštelėje ir netverti savo kailyje, atrodė, jog britai tiesiogine to žodžio prasme buvo išsiilgę scenos, o pakoncertuoti nekantravo ne mažiau nei publika norėjo juos pamatyti. Žiūrovai atkuto, pritariamai plojo, juokėsi iš neperdėtų muzikantų maivymųsi ir vienbalsiai dainavo žinomiausius „Mumford & Sons“ kūrinius.
Tiesa, kolektyvas skyrė deramą dėmesį prieš tai koncertavusiems „Beirut“ ir nuoširdžiai padėkojo už jų muzikinę veiklą ir įtaką grupei „Mumford & Sons“, mat Zach‘as Condon‘as „sukosi“ scenoje populiarindamas indie folk‘ą gerokai anksčiau už juos.
Kai kvartetas nesitaupydami atidavė paskutiniąsias jėgas ir baigė savo pasirodymą, vokalistas Marcus‘as Mumford‘as atsisveikindamas pranešė, jog grupė kurį laiką aktyviai nebekoncertuos, mat nori pabaigti antrojo studijinio albumo įrašus, iš kurio koncerto metu sugrojo keturias naujas dainas.
Deja, nei albumo pavadinimo, nei planuojamos išleidimo datos Marcus‘as neatskleidė, todėl visiems šių nepakartojamų vyrukų gerbėjams lieka atidžiai sekti muzikines naujienas.
Na, o tuomet į sceną įžengė patirtis. 10 metų muzikos „padangėje“, 6 metai aktyvios koncertinės veiklos ir beveik mistinis intuityvus 8 žmonių susigrojimas mano galvoje suformavo vienintelę mintį: harmonijos meistrai.
Pavydėtina darna, jokio chaoso, jokio pasimetimo, jokios natos ar vokalo nukrypimo į šoną. Profesionalai, kurie pačioje pirmoje dainoje pateisino savo šių metų „Grammy“ statulėlę už geriausią albumą „The Suburbs“.
„Arcade Fire“, grojantys 16 instrumentų, pasirodymo metu nuolat keitėsi muzikos įnagiais ir sudarė įspūdį, jog visi grupės nariai yra multiinstrumentalistai. 
Begaudydama kiekvieną garsą, sklindantį nuo scenos, spėjau pagalvoti: „Gerai, jog nesilažinau dėl kūrinių eiliškumo“. Įsitikinimas, jog kanadiečiai pasirodymą užbaigs hitu „Wake Up“ dingo per antrąją dainą. Įdomu, bet tarsi atspėjęs ne vieno klausytojo nustebimą, grupės vokalistas Win‘as Butler‘as šyptelėjęs tarė: „Nors kartą norėjome atlikti šią dainą nesutemus – kad matytumėm jūsų veidus“.
Ko gero, nereikia nė sakyti, jog publika šėlo, o iš šono žiūrint galima buvo prisiekti, jog kiekvienas atėjęs moka atmintinai visų trijų albumų dainas.
Kanadiečiai susirinkusius žiūrovus nudžiugino keliais naujais kūriniais, o atsisveikindami teištarė: „Pasimatysime po poros metų“.
Na, o aš… ar bereikia kartotis, kaip labai norėjau dar?
Rasos įspūdžiai:
Keista, bet prognozei išpranašavus lietų Londone, koncerto dieną maloniai švietė saulė. Po grūsčių metro ir susimaišymo tarp Baker ir Bond street stotelių bei pasiklaidžiojus po išėjimus į dienos šviesą, galiausiai atsidūriau eilėje Hyde parke ir su kitais būsimais šėlsmo draugais įplaukiau į teritoriją.
Dainavo Zach‘as. Neprisimenu, kokią dainą, bet taip ir išlėkė žodžiai: „O taip, dainuok forever!“. Aišku amžinai jis nedainavo, gal net buvo kiek per mažas ir per daug paprastas tai didelei erdvei, bet oh well. Sušildė!
Toliau oras vėso (negaliu nekalbėti apie orą – visgi Anglijoj muzikos klausiau), o žmonės pamažu baigė gerti alų ir paprastą parkelį priminusi sausakimša pievutė piknikaujančių žmogystų ėmė transformuotis į tikrą muzikos klausytojų lauką.
Mumford‘us klausiau ir mėgau. Iki kol jie išlėkė į sceną ir atsidavė muzikai… Karts nuo karto šelmiškai paflirtuodami su publika… Ne, neužkniso net naujos negirdėtos dainos…Na, trumpai tariant, likau pakerėta.
O sutemus į sceną subėgo minia Arcade‘ų ir tai buvo laiko jausmo praradimas. Kai kas šoko rateliu rankas užsidėję priešais einančiam ant užpakalio, kai kas nugriuvo užkliuvęs už mano didžiulės kuprinės, kai kas vis dar turėjo alaus ir plėšė dainas iš širdies. Dabar jau nebepasakysiu, kas vyko, tik tiek, kad spoksojau čia į ekraną, čia į už gero puskilometrio esančią sceną ir negalėjau suprasti, kiek daug jų groja kaip vienas. Ausys buvo tokios pamalonintos…
Pasirodžius žvaigždėms labai nenorom išplaukėm atgal iš teritorijos. Su visais ir visais uuuuu-uuuuu-uuuuu-
Australai „The Middle East“ po trejų metų muzikinės veiklos 2008-aisiais išleido debiutinį EP „Recordings of The Middle East“ ir išsiskirstė. Iškentę be muzikos vos 8 mėnesius, kolektyvas vėl susibėgo, perleido savo debiutinį EP ir šiuo metu toliau tęsia kūrybą.
Šį pavasarį grupė išleido pirmąjį pilną studijinį albumą, kurį pavadino „I Want That You Are Always Happy“. Įrašas „gimė“ bendradarbiaujant su „Spunk Records“ leidybine kompanija, po savo stogu glaudžiančia tokius grandus kaip „Arcade Fire“, Antony & The Johnsons, Conor Oberst, Andrew Bird, Sufjan Stevens, „Animal Collective” ir daug kitų.
Viršuje – puikus folk, post-rock skambesio pavyzdys – kūrinys „Blood“ iš debiutinio grupės EP.
Vakar, po BBC Radio One laidos su Zane Lowe, kada laidos vedėjas pagrojo du naujus šių metų kanadiečių indie rock sensacijos Arcade Fire kūrinius, dainos netruko pasklisti internete.
Naujieji kūriniai oficialiai pasirodys rugpjūčio 2 dieną, kai grupė „perleis” savo didžiulės sėkmės sulaukusį albumą „The Suburbs” (Grammy apdovanojimas už geriausią praėjusių metų albumą).
Albumas bus išleistas specialiu tiražu, kuriame be naujųjų dainų bus ir amerikiečių režisieriaus Spike Jonze kurtas trumpas filmas, pavadinimu „Scenes From The Suburbs”.
Keturių muzikantų kolektyvas „BRAIDS“ iš Kanados tik šiemet išleido savo debiutinį albumą „Native Speaker“, tačiau jau spėjo pritraukti budrius kritikų žvilgsnius ir susilaukti teigiamų įvertinimų.
Ko gero, neišvengiama, jog grupė yra lyginama su absoliučia populiarumo viršūne besimėgaujančiais tautiečiais „Arcade Fire“, spėliojama, ar šiems kanadiečiams pavyks peržengti aukštai užkeltą kartelę.
Ar „BRAIDS“ taps „Arcade Fire“ karūnos paveldėtojais, sužinosime ateityje, o kol kas susipažinimui – albumo pristatomasis singlas „Lemonade“.
Ne paslaptis, jog islandų muzika paprastai susilaukia deramo dėmesio, ne išimtis yra ir iš Reikjaviko kilę „Seabear“.
Vienuoliktus metus gyvuojantis šešių žmonių kolektyvas kuria indie folk priskiriamą muziką, o jų skambesys neretai apibūdinamas kaip Sufjan Stevens bei „Arcade Fire“ mišinys.
Kolektyvo siela yra Sindri Már Sigfússon, kuris scenai pasirinko trumpinį Sin Fang. Beje, jis pats yra išleidęs ir du labai vykusius solinius albumus. Paskutinysis yra pasirodęs vos mėnesį, vadinasi „Summer Echoes“, o jo pristatomąjį singlą „Because of the Blood“ galima išgirsti čia.
Visai nepelnytai nei „Seabear“, nei Sin Fang nėra atpažįstami Lietuvoje, todėl manoMUZIKA skuba taisyti padėtį. Susipažinimui ir Jūsų įvertinimui pristatome vieną iš „Seabear“ kūrinių.
Prieš penkerius metus Los Andžele susikūręs indie roko kolektyvas “The Airborne Toxic Event” balandžio 25 dieną išleis antrąjį savo studijinį albumą “All At Once”. Muzikos gerbėjus jau pasiekė pirmasis puikių kritikų atsiliepimų sulaukęs albumo singlas ”Numb”, o kolektyvas leidosi į koncertines gastroles, kurios, pasak grupės lyderio Mikel’o Jollet, realaus pabaigos laiko dar ir neturi.
Grupės nariai, kurie yra ir kolegos, ir geriausi draugai, tapo paklausia “preke” ne tik muzikos festivaliuose, bet ir įvairiuose intelektualiuose renginiuose, o muzikos industrijos atstovai, kolektyvui „piešdami” puikią ateitį, puse lūpų kalba apie tai, kad naujasis grupės albumas gali tapti vienu geriausiu šių metų roko muzikos įrašu visame pasaulyje.
Aktyvus, veiklus, muzikaliai įnoringas ir labai paprastas – ko gero taip reikėtų apibūdinti grupės “The Airborne Toxic Event” lyderį Mikel’į Jollet, su kuriuo kalbėjausi beveik 40 minučių. Per tą laiką ne tik spėjau paklausti muzikanto galybės klausimų, bet ir pats, jo paprašytas, pasakojau apie Lietuvą, mūsų žmones, klimatą ir labai nustebinau jį pasakęs, kad mūsų šalyje šalta būna tik žiemą.
Taigi šįkart ManoMUZIKA.lt skaitytojams – didelis, išsamus ir labai atviras interviu su “The Airborne Toxic Event” siela apie grupę, asmeninius išgyvenimus, kūrybos procesą ir linksmybes, kurios kartais pasibaigia….lezbiečių bare.
Sveikas, Mikel’i! Kaip sekasi?
Puikiai. Su visa grupe esame Niujorke. Čia pradėsime savo koncertinį turą.
Kol kas dar nežinome kiek tęsis gastrolės, tačiau iki šiol turime šešias suplanuotų koncertų savaites.Vis dėlto iš patirties pasakysiu, kad turas gali gerokai užtrukti. Išleidę savo debiutinį albumą išvažiavome koncertuoti dvylikai savaičių, o gastroles baigėme po dviejų su puse metų (Juokiasi). Tad šiuo atveju esu beveik tikras, kad koncertuosime kur kas ilgiau nei šešias savaites.
Gal turo metu žadate aplankyti ir Europą?
Kol kas turim kelis suplanuotus koncertus Vokietijoje ir vieną Roterdame. Kaip bus po to – dar nežinau
The Airborne Toxic Event lyderis Mikel Jollet
Kaip suprantu, koncertų metu jau atliksite dainas iš savo naujojo, balandžio mėnesį pasirodysiančio albumo “All At Once”. Papasakok ko “The Airborne Toxic Event” gerbėjai gali tikėtis iš antrojo jūsų įrašo?
Sunku pasakyt. Juk muzika – tokia pati, kaip ir architektūra, kur dirbi ir net nenutuoki ką apie tavo kūrinį pamanys ją pamatę žmonės. Šiuo atveju svarbiausia yra tai, ką pajus ir kaip mūsų muziką išgirs klausytojai.
Nesistengėme atkartoti pirmojo albumo garsų. Taip pat neturėjome atskiro siekio įrašyti kažko labai konceptualaus. Tiesiog grįžau po pustrečių metų užsitęsusių gastrolių, sėdau ir pradėjau rašyti. Parašiau 50 dainų ir rinkausi. Tiesa, visos “aplinkybės sugulė” taip pat labai keistai: grįžau namo, praradau keturis šeimos narius. Visos šios patirtys ir išgyvenimai susidėjo į vieną krūvą ir taip gimė “All At Once” – kitoks, su visai kitokiu polėkiu ir skirtingu požiūriu sukurtas darbas.
Tačiau, kaip ir sakiau, manau, kad tai nėra taip svarbu. Svarbiausia kaip tas albumas “prilips” klausytojams.
Gerai, tuomet grįžkime atgal į jūsų susikūrimo pradžią. Papaskok Lietuvai apie tai kaip gimė “The Airborne Toxic Event”.
Aš buvau rašytojas. Penkis metus rašiau noveles. Prieš susikuriant grupei dirbau su viena iš jų, tačiau jutau, kad kažkas yra negerai: mama susirgo vėžiu, išsiskyriau su mergina ir atrodė, kad visas gyvenimas pradėjo griūti. Nebegalėjau rašyti. Kažkas viduje tiesiog užsiblokavo…Paėmiau į rankas gitarą ir pradėjau groti. Ėjo metai, o aš, užuot rašęs noveles, kūriau dainas. Taip ir gimė “The Airborne Toxic Event”.
Grojom žmonėm, kurių vis daugiau ir daugiau rinkdavosi į koncertus ir džiaugėmės galėdami dalintis nuoširdžiai sukurta muzika. Tiesa ta, kad mes tikrai nebuvome “grupė – uraganas” skriete įskriejusi į muzikos pasaulį. Nebuvome sensacija, todėl nuosekliai ir kryptingai dirbome. Galiausiai pasirašėme sutartį su leidėjais, kurie panoro išleisti mūsų debiutinį albumą. Tada sekė koncertinis turas: iš pradžių grojom visai mažom auditorijom, 200, 500 ir 1500 žmonių miniai, o ilgainiui į mūsų pasirodymus rinkdavosi vis daugiau ir daugiau žiūrovų. Toks nuoseklus augimas mums leido įgyti neįkainojamos patirties ir subręsti kaip kolektyvui.
Kol kas dar nesate ypatingai žinomi Lietuvoje, tačiau žmonės yra girdėję jūsų dainą “Sometime Around Midnight”. Ar ta istorija apie nelaimingą meilę, kuri yra pasakojama kūrinyje, turi savo atitikmenį tikrame gyvenime?
Tai iš tiesų yra tikra istorija, kurią aš patyriau su buvusia mergina. Tiesiog supratau, kad patirtis turi “nusėsti” dainoje, nes išgyvenimai buvo tikrai ne patys smagiausi. Tai – autobiografinė daina ir viskas, kas apdainuojama kūrinyje, nutiko realiame gyvenime.
Ar prisimeni pirmą koncertą su grupe 2006- aisiais “Echo” parke?
Puikiai! Pamenu, kad iki to koncerto su pilna grupės sudėtimi repetavome vos du kartus. Viskas, ką buvome nuveikę – tai išsiuntėme kelias dainas vietiniams blogeriams. Jie, kaip suprantu, apie mus parašė (juokiasi)…
Nežinojome ar apskritai kas nors ateis į koncertą. Neturėjom žalio supratimo kaip viskas atrodys. Taigi, situacija paprasta: mes užlipame ant scenos ir matom minią, kurioje kiekvieno galvoje, ko gero, kirbėjo mintis: “kas tai per grupė? Mes jų niekada nesaeme akyse regėję” (juokiasi). Buvo linksma. Niekada nebuvau to patyręs anksčiau (juk buvau tik paprastas rašytojas), tad lipti ant scenos pirmą kartą buvo velniškai smagu.
Visgi prisipažink kas Tau labiau patinka – rašyti noveles ar būti muzikantu?
Prigavai (Juokiasi)!!! Tiesą sakant, netgi nežinau. Surengti gerą tikro rokenrolo pasirodymą yra fantastiška, nes jausmas, kai tu stovi prieš tūkstantinę pagal tavo muziką šėlstančią minią, yra neapsakomas. Tačiau rašyti….Rašyti irgi ypatingas jausmas. Akimirka, kai užbaigi kūrinį, apie kurį ilgai galvoji, taip pat suteikia nuostabių emocijų ir išgyvenimų. Pasijunti užbaigęs kažką gražaus ir reikšmingo.
Grįžkime prie pirmojo jūsų albumo. Prisipažinsiu, perklausęs visą jūsų darbą, puoliau skaityti jo recenzijų. Kritikų atsiliepimai, kaip debiutuojančiai grupei roko rinkoje buvo ištiesų puikūs. Tačiau muzikos portalo “Pitchfork” apžvalgininkas jam teskyrė iš 1,6 balus iš10. Kaip į tokį įtakingo tinklalapio “nesusipratimą” reagavo grupė?
Buvo keista, tačiau priėmėme tai natūraliai. Žinai, tada atrodė, kad autorius tiesiog norėjo pasirodyti visišku bjaurybe. Atrodė, kad jis net neklausė mūsų albumo, nes faktai, kuriuos jis pateikė – buvo absoliuti nesąmonė. Jis palygino mūsų dainas “Innocence” ir “Missy” su “Jimmy Eat World” kūryba. Bet žmogau, tai neturi ABSOLIUČIAI NIEKO BENDRO su ta grupe. Manau, kad jis tiesiog norėjo mus pažeminti. Kokios to priežastys aš tikrai nežinau. Buvome atkakliai ir sunkiai dirbanti grupė iš Los Andželo. Mus pradėjo groti radijos, pradėjome populiarėti Amerikoje, tad galbūt jis pagalvojo: “tuoj aš jiems parodysiu kas yra kas”. Tikrai nemanau, kad “Pitchfork” redaktoriai jį pagyrė. Be to esu tikras, kad dabar jis dėl savo recenzijos gailisi pats. Tačiau tai – jau praeitis.
Esate lyginami su galybe “aukščiausios prabos” atlikėjų, pradedant nuo “U2” ir baigiant grupe “Arcade Fire”. Ar tai priimate kaip komplimentą?
Žinoma, kad tai komplimentas mums, tačiau tokie palyginimai – netiesa. Tam, kad taptumėm bent jau panašiais į “U2” turime nueiti ilgą dešimtmečius trunkantį muzikos kelią. Šia prasme esame dar ganėtinai jauni. Manau,kad mes esame kiek labiau panašūs į “The Clash” ar kitą klasikinę rokenrolo grupę.
Na o kalbant apie “Arcade Fire”, galiu pasakyti tik tiek, kad tai – kur kas daugiau nei grupė. Tai – visa idėja. Tai priešnuodis muzikos korporatyvizmui ir dirbtinei žvaigždžių “kalvei”. Prisipažinsiu, dievinu praktiškai viską, ką daro “Arcade Fire”. Tad jeigu kažkas juos lygina su mumis – tai vėlgi priimu tik kaip komplimentą (juokiasi). Nors tiesą sakant, tokio pobūdžio palyginimai yra daugiau negu keistoki: žmonės išgirsta pianiną, smuiką ir bosinę gitarą vienoje dainoje ir iškart puola šaukti: “Tai visai kaip “Arcade Fire” muzika”. Bet, po velniais, šiuos instrumentus savo muzikoje derina visi – ir “The Rolling Stones”, ir “Bright Eyes”, ir “The Verve”, ir kiti. Tai tiesiog rokenrolo dalis. Kita vertus, jau dabar galima daryti rimtas išvadas apie tai, ką muzikos scenoje nuveikė “Arcade Fire”, jeigu išgirdus šiuos instrumentus skambant kartu,žmonės muziką ima lyginti su jų kūryba. Jie – tikrai nuostabūs, tačiau mano galva mes vistiek neturime nieko bendro.
Beje, o tu turi savo mėgiamus atlikėjus?
Žinoma. Leonard’as Cohen’as ir Bruce’as Springsteen’as. Taip pat ilgai klausiausi “Modest Mouse”
Praėjusiais metais įrašėte gyvo garso albumą “Live At The Walt Disney Concert Hall”. Kodėl pasirinkote įrašinėti gyvo garso albumą užuot dovanoję pasauliui naują studijinį darbą?
Vėl prigavai (Juokiasi). Ko gero gyvo albumo įrašą mums tiesiog padiktavo laikas. Nepatikėsi, tačiau Wald Disney koncertų salė – geriausia akustinė erdvė visame pasaulyje. Ten muzika skamba geriau nei Sidnėjaus operoj ar Royal Albert Hall arenoje.
Visų pirma, mums buvo garbė groti šioje salėje, todėl pirminė idėja buvo tiesiog sukurti dokumentinę medžiagą apie mūsų pasirodymą. Visų antra, tai buvo nuostabi patirtis: grojame fantstiškoje salėje, kurioje mus supa ne tik velniškai jauki aplinka, bet ir du su puse tūkstančių žiūrovų. Taip išsirutuliojo idėja įsirašyti visą koncertą.
Grįžome iš turo po Europą ir turėjome savaitę iki koncerto „Walt Disney” salėje. Buvome velniškai pavargę po dviejų metų kelionių, tačiau supratome, kad turime galbūt vienintėlę galimybę, kuria nepasinaudoti būtų buvę tiesiog labiau nei apmaudu.
Galiu tau ranką prie širdies pridėjęs pasakyti labai paprastai: velniškai džiaugiuosi ir didžiuojuosi šiuo įrašu. Tai – jau “The Airborne Toxic Event” istorijos dalis.
Grupės profilyje socialiniame tinkle “Facebook” yra rubrika “dienos daina” (a song of the day). Prisipažink, tai daro grupės nariai ar vadybininkai?
Tai darau aš. Man patinka kalbėti apie muziką, ja dalintis ir ją aptarinėti. Kiekvieną dieną aš į mūsų profilį “įmetu” po dainą, apie kurią diskutuoja grupės fanai.
Mane žavi muzikos įvairovė ir būtent tai aš akcentuoju “dienos dainos” rubrikoje. Anksčiau galvojau rašyti blogą, tačiau “feisbukas” pasirodė geriausia erdvė šiems norams realizuoti. Dabar tai tapo tradicija. Vieną dieną čia gali būti “Sleigh Bells”, o kitą – jau Johnny Cash’as.
Aš myliu tas dainas, kuriomis dalinuosi, o jomis dalindamasis tikiuosi, kad jas pamils ir kiti. Renkuosi tuos kūrinius , kurie, mano manymu, yra tikrai geri.
Ar gali įvardinti įsimintiniausią įvyki, susijusį su “The Airborne Toxic Event”?
Jų yra begalė. Koncertas Walt Disney koncertų salėje būtų vienas įsimintiniausių.
Žinoma, esame pridarę kvailysčių. Kartą prisigėrėme ir įsivėlėme į konfliktą su policija, po kurio turėjome praleisti naktį areštinėje. Vos nepavėlavome į lėktuvą.
Kartą fynikse išsinuomavom motociklus ir išvažiavom į dykumą. Visą šią kelionę “užbabaigė” vakarėlis kažkokiame lezbiečių bare (juokiasi).
Šiaip ar taip, visos kelionės yra įsimintinos ir jose kažkas įvyksta: kartais įspūdį padaro muziejus, o kartais – paprastas vakarėlis, kuriame krykštauja tuzinas nepažįstamų vaikų. Būna ir tokių akimirkų, kai nesinori jokio veiksmo. Tada tiesiog skaitau ar rašau ir nebendrauju su niekuo. Tokia būsena taip pat žavinga. Visos kelionės yra ypatingos.
Tai visgi prisipažink – “Airborne Toxic Event” tau yra darbas ar pomėgis?
Net nežinau. Tai kur kas galingesnis dalykas nei aš pats. Niekada negalvojau, kad galėsiu taip pasakyti, tačiau grupė tapo tam tikra kultūra
Amerikoje, Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje koncertai jau yra tapę ritualais. Turime nuostabius gerbėjus kuriuos labai mylime ir į kurių veiklą taip pat esame įsitraukę. Dar grupės susikūrimo pradžioje sutarėme, kad tarp mūsų ir gerbėjų nebus jokių sienų. Dirbame visi kartu. Su fanais kalbame apie dainas, klausiame jų nuomonės. Jie skaito mūsų interviu ir reaguoja į mūsų žodžius. Jei mes prasitariam, kad norėtumėm arbatos, fanai į visus koncertus ima neštis arbatą (juokiasi).
Man patinka būti grupės dalimi. Visi grupės nariai yra geri draugai, kartu einame į vakarėlius, kartu leidžiame laisvalaikį, kartu kuriame. Tą patį norime daryti ir su fanais. Tai tiesiog malonumas.
Turime jau tradicija tapusį klausimą, kurį užduodame visiems pašnekovams: ar tave šiuo metu muzikos industrijoje kas nors liūdina?
(Juokiasi) Žinoma. Net nežinau nuo ko pradėti. Muzikoje yra labai daug šlamšto. Pykdo tai, kad dažnai muzikoje iš musės išpučiamas dramblys: atlikėjai, kurie yra praktiškai nieko neverti, iškeliami aukščiau visko. Ši muzikos industrijos pusė tikrai užknisa. Tačiau yra ir daug gerų dalykų. Pagaliau muzikoje atsirado vidurinioji klasė,kurios nebūdavo anksčiau. Grupės gali išleisti įrašus, išsinuomoti autobusiuką ir su koncertais pervažiuoti galybe valstijų ar netgi šalių. Taip jie gali patys sau susikurti gerovę ir atrasti vietą po saule.
Taip, grupės parduoda mažiau įrašų, tačiau informacinių technologijų dėka atsirado begalė muzikos klausymo būdų. Taip žmonės gali susipažinti su didžiąja muzikos įvairove. Jei muzikos klausymo ir dalijimosi būdai nebūtų taip stipriai pažengę į priekį, niekas nebūtų tikėję, kad pavyzdžiui “Florence & The Machine”, “Mumford & Sons” ar “The XX” gali kada nors turėti tokius sėkmingus metus, kokius turėjo. Žodžiu, interneto ir kitų kanalų dėka grupės gali susirasti savo fanus visame pasaulyje realiai būdami planetos pakrašty. Tai išties rimtas technologinis žingsnis į priekį.
Ar žinai ką nors apie Lietuvą? Gal nori ką nors perduoti “The Airborne Toxic Event” gerbėjams mūsų šalyje?
Žinai, nežinau daug apie Lietuvą. Kažkodėl tikiu, kad pas jus labai šalta (Juokiasi). Tačiau prisipažįstu, kad labai norėčiau čia apsilankyti. Todėl renginių organizatoriai, kurie nori surengti mūsų koncertus, gali drąsiai kalbėti su grupės vadybininkais ir mes tikrai pasistengsime juos įtikinti, kad apsilankyti pas Lietuvoje verta.
(Red. Past. Pokalbio pabaigoje „gavau patikinimą”, kad jei tik Mikel’is jaus renginių organizatorių norą grupę atsivežti čia, jis pasistengs, kad taip ir įvyktų)
Paskutiniame grupės „LCD Soundsystem” atsisveikinimo koncerte svečiavosi kanadiečiai „Arcade Fire„.
James’o Murphy ir grupės paskutinis pasirodymas įvyko balandžio 2 dieną Madison Square Garden arenoje, kur kolektyvas sugrojo 29 dainas iš savo dešimt metų trukusios muzikinės karejeros.
„The Arcade Fire” prie „LCD Soundsystem” prisijungė koncerto viduryje grupei grojant savo kūrinį „North American Scum” (Tai galite matyti video viršuje).
ManoMUZIKA pateikią visą „LCD Soundsystem” paskutiniojo koncerto dainų sąrašą:
‘Dance Yrself Clean’
‘Drunk Girls’
‘I Can Change’
‘Time to Get Away’
‘Get Innocuous!’
‘Daft Punk is Playing at My House’
‘Too Much Love’
‘All My Friends’
‘Tired’
‘45:33 Part One’
‘45:33 Part Two’
‘Sound of Silver’
‘45:33 Part Four’
‘45:33 Part Five’
‘45:33 Part Six’
‘Freak Out/Starry Eyes’
‘Us V. Them’
‘North American Scum’
‘Bye Bye Bayou’ (Alan Vega cover)
‘You Wanted a Hit’
‘Tribulations’
‘Movement’
‘Yeah’
‘Someone Great’
‘Losing My Edge’
‘Home’
‘All I Want’
‘Jump Into the Fire’ (Harry Nilsson cover)
‘New York, I Love You But You’re Bringing Me Down’
Pirmadienį (kovo 28 d.) kanadiečių grupė „Arcade Fire” surengė netikėtą koncertą Haičio sostinėje Port O Prince.
Dar didesniu netikėtumu tapo kūrinių, kuriuos savo pasirodyme atliko Montrealio kolektyvas, sąrašas. Tarp savo sukurtų dainų, „Arcade Fire” atliko ir kelias pasauliui pažįstamas kitų atlikėjų dainas.
Pasirodyme, kuris truko 45 minutes, kanadiečiai sudainavo „The Rolling Stones” kūrinį „The Last Time„, „Blondie” hitą „The Tide Is High”, „Credence Clearwater Revival” dainą „Who’ll Stop The Rain” ir visiems puikiai pažįstamą Cyndi Lauper – „Girls Just Wanna Have Fun”
Tai buvo labdaringas grupės pasirodymas, kurio metu buvo renkami pinigai visiems nukentėjusiems per Haityje įvykusį žemės drebėjimą.
Toronte įvykusioje jau 40 kasmetinėje muzikos apdovanojimų ceremonijoje, pernai puikiai kritikų įvertintą albumą „Suburbs” išleidęs kolektyvas susišlavė keturis apdovanojimus. „Arcade Fire” buvo pripažinta metų grupe, metų dainų autore, o įrašas „Suburbs” – geriausiu metų albumu ir geriausiu metų alternatyviuoju albumu.
Atsiimdamas vieną iš apdovanojimų, grupės narys Richard’as Reed’as Parry kalbėjo: „Mes esame priblokšti. Ačiū visiems. Dėkojame mūsų namams – Montrealiui. Ačiū visiems Toronte. Torontas yra miestas, kuriame mes turėjome vieną pirmųjų (o kartu ir vieną įsimintiniausių) pasirodymų, po kurio suvokėme, kad gali įvykti kažkas beprotiško. Ir tai, žinoma, įvyko. Ačiū visiems, buvusiems ten”.
JUNO apdovanojimuose metų atlikėju buvo pripažintas Neil’as Young’as, metų nauja grupe – „Said The Whale„, metų naująja atlikėja – Meaghan Smith.
Viršuje – grupės „Arcade Fire” pasirodymas vakar Toronte įvykusiuosiuose „Juno” muzikiniuose apdovanojimuos