Ketvirtas studijinis britų rokerių „Foals“ albumas „What Went Down” muzikos parduotuves turėtų pasiekti paskutinį rugpjūčio penktadienį. Jo belaukdama grupė pristatė dar vieną naują dainą – kūrinį „A Knife In The Ocean” ir jo žodžių video.
Foals
Foals – Mountain At My Gates
Britų rokeriai „Foals“ intensyviai ruošiasi ketvirtojo albumo pristatymui. Šiek tiek daugiau nei prieš savaitę išleidę kūrinį „Mountain At My Gates“ šiandien jie dalinasi ir jo vaizdo klipu.
Albumas „What Went Down“ pasirodys rugpjūčio 28 dieną.
GYVAI: Foals – What Went Down (Live at Maida Vale)
Dalinamės gyvu grupės „Foals” pasirodymu BBC Radio 1 „Maida Vale” studijoje, kur kolektyvas atliko savo naują kūrinį „What Went Down” iš taip pat pavadinto naujo albumo.
Foals – What Went Down
Britai „Foals“ dalinasi nauja tituline būsimojo albumo daina ir jos vaizdo klipu. Neseniai grupė paskelbė, jog albumas dienos šviesą išvys jau šios vasaros pabaigoje – rugpjūčio 28 dieną. „What Went Down“ bus ketvirtasis pilnas albumas po 2013 metais išleisto „Holy Fire“.
Wild Beasts – Palace (Foals Remix)
Kendalio trejulė „Wild Beasts” ir toliau mėgaujasi savo paskutinio albumo „Present Tense” kūrinių remiksais. Šįkart „Wild Beasts” pristatė itin netikėtą remiksą, mat jų dainą „Palace” savaip interpretavo britų indie roko pažibos „Foals„.
Muzikines pajėgas vienija grupių Foals ir Underworld lyderiai?
Karlas Hyde ir Yannis Philippakis
Kalbėdamas vienoje Didžiosios Britanijos radijo stoties „BBC 6Music” laidoje, grupės „Foals” lyderis Yannis Philippakis prisipažino, kad drauge su legendinio šokių muzikos dueto „Underworld” siela Karlu Hyde kartu įrašė ne vieną kūrinį.
„Su Karlu (Hyde – L.Z.) Susitikome viename festivalyje. Daug bendravome, todėl nusprendėme kartu įrašyti keletą dainų. Taip nutarę užsidarėme studijoje. Kūriniai jau yra įrašyti, tačiau kada ir kur jie išvys dienos šviesą kol kas tikrai nėra aišku”, – sakė Yannis Philippakis.
manoMUZIKA primena, kad naujausias Oksfordo indie roko grupės „Foals” diskas „Holy Fire” pasirodė pernai. Tuo tarpu duetas „Underworld” nieko naujo nėra išleidęs nuo 2010 metų, kai pasirodė jų aštuntoji jų plokštelė „Barking”. Tiesa, pats Karlas Hyde pernai išleido savo debiutinį solinį įrašą „Edgeland”, kuris taip ir nepasiekė Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo šimtuko.
Foals „Spanish Sahara”
Underworld „Born Slippy”
manoTOPAS 2013: Ugnė
(nuotr. Mr Sith Zam)
ManoMUZIKAI įpusėjus metų pabaigoje dėlioti taškus ant i aš, atsivertusi baltą lapą naujam įrašui ir susiruošusi tradiciškai skaičiuoti muzikinius viščiukus, staiga suprantu, jog kas kartą, pildydama blogo įrašą, kuriu dialogą. Ne monologą stovint ant apverstos dėžės ir dėstant tiesas susirinkusiai įsivaizduojamai miniai, o menamą pokalbį tarp dviejų žmonių. Kol psichikos mokslų atstovai nejučiom ima svarstyti, kuri iš šių formų yra sunkesnė, aš šypsausi, nes šiandieninio mano pasikalbėjimo dalyvis rankose jau laiko didelį arbatos puodą ir, sukryžiavęs kojas, patoginasi aptarimui.
manoALBUMAI
Startuojame nuo geriausių šių metų albumų. Iš karto turiu pastebėti, jog nei aš, nei mano įsivaizduojamas kompanionas šiais metais nebuvome mistiškai pranykę už žiniasklaidos priemonių ribų, todėl neatsikvėpdama galiu išberti gausiai interneto erdvėje eskaluojamus muzikinius įrašus, kurie mano įsivaizduojamam klausytojui yra puikiai pažįstami.
Prizinę vietą be menkiausio lašo abejonės iš karto priskiriu brito Simon Green, t.y. „Bonobo“ penktajam studijiniam darbui „The North Borders“, pametusiam kartojimų skaičių mano grotuve. Verčiausiųjų sąrašą tęsia alternatyvių rokerių „Editors“ svarus priminimas apie save po 4 metų pertraukos „The Weight of Your Love“, amerikiečių „Kings Of Leon“ sugrįžimo dovana „Mechanical Bull“, „Mercury“ nuskynusio James Blake debiuto antrasis dublis, tačiau dėl to jo talento nemažinantis darbas „Overgrown“, indie rokerių „Foals“ trečiasis studijinis įrašas, tapęs auksiniu Jungtinėje Karalystėje „Holy Fire“, „Stereophonics“ metus ilgiau nei planuota užtrukęs aštuntasis įrašas „Graffiti on the Train“, kanadiečių „Arcade Fire“ ilgai lauktas ir neapvylęs rezultatas „Reflektor“. Vietą tope rastų net ir iki neskanumo radijų nuzulinti „Daft Punk“, „Disclosure“, „Rudimental“ ir Laura Mvula įrašai.
Visgi, šiandien manoTOPE renku antrąją kovos kategoriją ir noriu tęsti tai, ką manoMUZIKA prieš trejus metus apsiėmė skleisti – muzikinius vardus, kurie gal ir nėra tokie populiarūs, bet yra neabejotinai verti pasiekti jūsų ausis.
Lorde – „Pure Heroine“
Jaunoji mergaičiukė iš Naujosios Zelandijos šiemet tikrai įnešė gerąją sumaištį į muzikos pasaulį. Septyniolikmetės kūrinius mielai groti ėmė radijo stotys, o tėvynainiai puolė ją nešioti ant rankų, ir ne veltui – naujokės debiutinis darbas „Pure Heroine“ buvo įvertintas „Grammy“ nominacijomis. Sodriai skambanti tamsa ir šviežus požiūris į indie pop.
Devendra Banhart – „Mala“
Aštuntajam studijiniam albumui originalusis Devendra Banhart pakeitė įrašų kompaniją – ėmė bendradarbiauti su „Nanosuch Records“ . Darbas startavo JAV „Billboard“ pristatomos pardavimų kategorijos „Top Heatseekers Albums“ 2-oje vietoje, pagyrų negailėjo ir muzikos kritikai. Brandus, laiką nejučiom suryjantis įrašas, paskanintas tik Banhartui būdingu muzikos ir pasaulio suvokimu.
Villagers – „{Awayland}“
Po trijų metų pertraukos išleistas antrasis Airijos indie folkerių „Villagers“ darbas „{Awayland}“ kaip ir debiutinis įrašas, buvo nominuotas „Mercury Prize“. Visgi, nors šiuo įrašu Conor O‘Brien suburtas kolektyvas ir vėl nesulaukė savo šlovės kulminacijos, antrasis darbas buvo itin palankiai įvertintas muzikos kritikų. Mano nuomone, „{Awayland}“ yra kur kas įvairesnis, novatoriškesnis, tačiau „Villagers“ kuriamą magiją išlaikęs įrašas.
„Coco Rosie“ – „Tales of a GrassWidow“
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad jeigu penktasis studijinis amerikiečių sesučių „CocoRosie“ darbas būtų skambėjęs taip pat, kaip 4 prieš tai – įrašas nebūtų patekęs į topą. Originaliosios „CocoRosie“ neabejotinai žengė žingsnį į priekį, pridėjo dar daugiau ritmo, elektronikos, tačiau išlaikė savo tapatumą. „Tales of a GrassWidow“ tapo vienu iš labiausiai pradžiuginusių metų įrašų.
„Rhye” – „Woman“
Kanadiečio Milosh ir danų instrumentalistės Robin Hannibal duetas, reziduojantis Kalifornijoje, pavasarį išleido išties dėmesio vertą debiutą „Woman“, kurį itin teigiamai įvertino muzikinė visuomenė. Beje, po gero pusmečio Milosh pristatė ir solinį darbą „Jetlag“, kuris savo vienodumu gerokai nublanko prieš duete kurtą rezultatą. „Woman“ – vientisas, ne migdantis, vertas jūsų ausų downtempo.
Ane Brun – „Rarities“
Ne taip jau retai vertinant naujus atlikėjų albumus išgirstame nuosprendį „praėjusio įrašo kopija“. Viena vertus, suprantama, kad išskirtinis atlikėjo kūrimo stilius yra būdingas tik jam pačiam, nuo kurio pabėgus rizikuojama prarasti tapatumą, kita vertus, progresas muzikoje turėtų tapti būtina dalimi. Skandinaviškoji melancholijos karalienė Ane Brun nenutoldama nuo savęs septintajame diske „Rarities“ sugeba judėti pirmyn. Malonus ausiai raiškus vokalas ir į depresiją nevedantis melodingas folk.
„Phoenix“ – „Bankrupt!”
Prancūzų synthpop/indie rock atstovai „Phoenix“ pristatydami penktąjį studijinį įrašą „Bankrupt!“ žadėjo visiškai kitokį skambesį ir į eksperimentus orientuotą diską. Ar tai jiems pavyko, diskusijos kyla iki šiol. Visgi, albumas pelnė palankius kritikų vertinimus ir puikius pardavimų skaičius ir įsitaisė tarp mano klausomiausių.
„London Grammar“ – „If You Wait“
Britų trip hopo atstovai „London Grammar“ debiutavo su pilnu albumu „If You Wait“ tik šiemet, tačiau jau spėjo muzikos pasauliui pranešti tinkamą žinutę – jaunasis trio yra vertas didžiosios scenos. Ir nors kai kurie kritikai negailėjo ironijos, sakydami, kad visos kūrinių istorijos yra apie sunkią paauglystę, ir trijulė tėra nesubrendusi „The XX“ versija, įrašas debiutavo 2 UK parduodamų albumų vietoje. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad gyvai „London Grammar“ skamba kur kas nepriekaištingiau negu įraše.
„Bastille“ – „Bad Blood“
Popsiškiausias skambesys, patekęs į topą, priklauso dar vieniems debiutantams, vertiems pagyrų. Tai – britai „Bastille“. Ketveriukė 2010 metais buvo suburta idėjinio vado Dan Smith, o išpopuliarėjo po dainos „Flaws“ pasirodymo. Albumas „Bad Blood“ startavo nuo pirmosios UK parduodamų albumų pozicijos. Puikus pavyzdys, kur link galėtų sukti pop muzikos scena.
„Snakadaktal“ – „Sleep In The Water“
Dream pop atstovų iš Australijos „Snakadaktal“ pirmasis studijinis blynas „Sleep In The Water“ buvo įskaičiuotas visiškai netikėtai, bet užtikrintai. Albumėlis niekaip nenustojo suktis grotuve, kol pagaliau teko pripažinti – labai maloniai ir šviežiai besiklausantis darbas, vertas į save atkreipti prožektorių šviesas.
„Everything Everything“ – „Arc“
Penktus metus sceną mindžiojantys indie rokeriai „Everything Everything“ su antruoju įrašu „Arc“ gal ir neperspjovė patys savęs nuo debiuto „Man Alive“ laikų, tačiau savo antrąjame studijiniam įraše „Arc“ pateikė tikrai labai paperkantį elektro pop mišinį, užtikrinusį vietą po saule ne tik tarp perkamiausių UK albumų, bet ir manoTOPE.
Ólafur Arnalds – „For Now I Am Winter“
Ambientą ir eksperimentinės elektroniką gliaudantis islandas Ólafur Arnalds šiemet pradžiugino trečiuoju studijiniu įrašu „For Now I Am Winter“, Atlikėjo muzika, skambėjusi daugelyje filmų, reklamų, televizijos laidų, nė kiek nenusizulina ir išlaiko islandiškai muzikai būdingą kokybę, dvelkiančią vėsa.
„King Krule“ – „6 Feet Beneath The Moon“
Britų jaunasis genijus Archy Marshall, scenoje skirtinguose projektuose įkūnijantis „King Krule“, „Zoo Kid“, „Edgar The Beatmaker“, „Dj JD Sports“, rodos, netelpa savo kailyje, nekantraudamas griauti suvokimą apie muziką ir atbukusioms ausims tiekti naujojo pasaulio garsus. Ateities garsus. Gal ne visada ir tikrai ne visiems „patogus“ debiutinis „King Krule“ darbas „6 Feet Beneath The Moon“ yra tai, ko klausysis mūsų vaikai, pasakodami apie naujosios muzikos srovės pradininką. Neabejotinas manoTOPO dalyvis.
Laura Marling – „Once I Was An Eagle“
Turiu prisipažinti, jog prieš įsijungdama ketvirtąjį studijinį Jungtinės Karalystės atstovės Laura Marling darbą, iš to perdėto noro nusiteikti skeptiškai (ne objektyviai, o skeptiškai), net sąmoningai suraukiau nosį. Visgi, kūno kalba nepadėjo nulemti emocijų, genialioji 23-jų metų atlikėja mane palaužė. Laura naujajame įraše ir vėl paaugo, ir vėl pasiūlė muzikos grynuolį, ir vėl jos diskas buvo nominuotas „Mercury Prize“.
„Volcano Choir“ – „Repave“
Pabaigoje – visuomet muzikinius saldainius dalinantis Justin Vernon su vienu iš savo projektų – „Volcano Choir“. Antrajame studijiniame grupės darbe – tik vykę ir labai vykę eksperimentai su muzikos genijui būdingu užtikrintumu. Tiesa, nuoširdus perspėjimas „Bon Iver“ gerbėjams – ieškokite atsargiai, galite ir nerasti. Skirtinguose muzikiniuose amplua Vernonas neria į kitus vandenis.
manoSINGLAI
Be didelių įžangų dalinuosi šių metų pavieniais singlais, kažkur kažką manyje neatitaisomai užkabinusiais:
manoLIVE
Ir…. penki įsimintiniausi gyvi kūrinių atlikimai, nenulipę nuo ausų ir minčių:
Štai taip atrodo mano asmeninis 2013 metų rinkinukas.
„Tie, kurie nemoka kurti muzikos – apie ją rašo“, – ne kartą yra nuskambėję interneto erdvėje, ir, reikia pasakyti, mes velniškai džiaugiamės galėdami tai daryti. Ačiū, kad esate tie, kas skaito.
Foals – Out Of The Woods
Oksfordo indie rock kolektyvas „Foals” pristato naują muzikinį vaizdo klipą savo kūriniui „Out Of The Woods” iš metų pradžioje pasirodžiusio albumo „Holy Fire”, kuris šias metais yra nominuotas prestižiniam „Mercury” apdovanojimui.
Mercury ‘2013 nominacijų paskelbimo išvakarės: ko tikėtis? (manoMUZIKA prognozė)
Mercury logo
Jau rytoj Londone bus paskelbti 11 muzikinių albumų, pretenduojančių laimėti „Mercury” prizą. Nuo 1992 metų kasmet vyksiančiuose apdovanojimuose „varžosi” 11 geriausių Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje išleistų metų albumų.
Nominantus laimėti šį prestižinį apdovanojimą išrenka muzikos industrijos atstovai – muzikantai, leidybinių kompanijų vadovai, muzikos žurnalistai ir kiti su šia sritimi susiję Jungtinės Karalystės gyventojai.
Šiemet „Mercury” prizas bus įteiktas 24 kartą. Kol kas akivaizdi šių apdovanojimų lyderė – britė PJ Harvey. Ji yra vienintelė atlikėja, šį apdovanojimą laimėjusi du kartus. Pirmą kartą muzikantei „Mercury” prizas įteiktas už 2001 metais išleistą albumą „Stories From the City, Stories From the Sea”. Antrasis kartas jai buvo sėkminigas 2011 -aisiais. Tada statulėlė jai atiteko už diską „Let England Shake”. Beje, PJ Harvey kartu su grupe „Radiohead” yra dažniausiai per šiuos 24 metus minėti vardai. Tiesa, Thomo Yorke’o grupei kol kas nė sykio nėra pavykę laimėti „Mercury”.
Taigi, jau rytoj 19:30 val. (Lietuvos laiku) Londone bus paskelbti 11 albumų, pradėsiančių savotišką kovą dėl „geriausiojo” Didžiosios Britanijos disko vardo. Šis prizas – tai ne tik puiki galimybė pelnyti šlovę bei tikrai nemenką pinigų sumą, bet ir dar viena proga, garantuosianti albumo pardavimo augimą. Įrodymų, kad „Mercury” prizu pasipuošusio albumo pardavimai šokteli akivaizdžiai, toli ieškoti tikrai neverta. 2010 metais, „The XX” laimėjus „Mercury”, jau kitą dieną disko pardavimai išaugo 450 % ! Net ir praėjus trims mėnesiams po apdovanojimų ceremonijos plokštelės pardavimai buvo 74% didesni nei iki laimėjimo. 2008-aisiai „Mercury” prizą laimėjusio „Elbow” albumo „The Seldom Seen Kid” pardavimai jau kitą savaitę šoktelėjo 700 procentų. 2005 metais „Mercury” apdovanotos „Antony And the Johnsons” plokštelės pardavimai „ūgtelėjo” 175 procentais, o 2004 metais laimėjusių „Franz Ferdinand” debiutinio įrašo – 30 procentų.
Taigi, „Mercury” prizo svarba pastaraisiais metais yra nenuginčijama. Tai ne tik muzikantų ir kūrėjų ilgo ir kruopštaus darbo įvertinimas, bet ir savotiškas muzikinės mekos svarbiausio metų įrašo apdovanojimas. „Mercury” prizo įteikimas – neabejotinai vienas svarbiausių įvykių ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visame pasaulyje, todėl ypatingai laukiu ne tik rytdienos, kuomet bus paskelbti visi nominantai, bet ir spalio 30 dienos, mat būtent tada ir sužinosime geriausio šių metų albumo pavadinimą.
Pretendentų laimėti „Mercury” apdovanojimą paskelbimo išvakarėse, manoMUZIKA nusprendė pabandyti atspėti 9 kolektyvus, mūsų galva pateksiančius į galutinį rytojaus sąrašą.
David Bowie "The Next Day"
1. David Bowie „The Next Day”
Po dešimties metų pertraukos į didžiąją sceną anglų muzikos legenda Davidas Bowie sugrįžo su trenksmu. Liaupsių jam negailėjo nei jo muzikos gerbėjai, nei muzikos kritikai. Ar „The Next Day” galima vadinti muzikanto gulbės giesme? Nežinia. Tačiau manoMUZIKA tikrai nenustebtų, jei šį kultinį atlikėją itin mylintis britai (o kartu ir muzikos industrijos atstovai) jam skirtų „Mercury” pridėdami nerašytą kriterijų „Už gyvenimo nuopelnus”. 2010-aisiais panašioje situacijoje buvo atsidūręs legendinis Paulas Welleris. Tąkart taip pat buvo nemažai tikinčių, kad subjektyvusis kriterijus „už gyvenimo nuopelnus” suveiks, tačiau tais metais laimėjo jau anksčiau minėti „The XX”
Beje, 2002 metais Bowie jau galėjo laimėti „Mercury” už savo diską „Heathen”, tačiau tada laimė nusišypso Ms. Dynamite.
2. Disclosure „Settle”
Iki vasaros vidurio „Disclosure” neabejotinai buvo tapusi vienu labiausiai klausomų ir aprašomų Didžiosios Britanijos kolektyvu. Šio dueto ir Sam Smith atliktas bendras kūrinys „Latch” Anglijoje buvo grojamas taip dažnai, kad kai kurios radijo stotys nusprendė riboti šios dainos patekimą į savo grojaraščius. Vieni „Disclosure” vadino naujos šokių muzikos prometėjais, kiti teigė, kad grupė tiesiog atrado tai, ko Jungtinės Karalystės šokių muzikos scenoje trūko jau daugelį metų. Bet kuriuo atveju, „Disclosure” sukūrė nepriekaištingą elektroninės šokių muzikos albumą, kuris neabejotinai turėtų tapti vienu iš rimčiausių pretendentų laimėti šiemetinį „Mercury”. Situaciją lengvina ir tai, kad įvairovę nuolat norintys pabrėžti „Mercury” rengėjai, negali nepastebėti fakto, jog paskutinį (ir, praktiškai, vienintelį) kartą šokių muzikos albumas šį prizą laimėjo dar 1997 metais. Tąkart apdovanojimas atiteko Roni Size ir Reprazent įrašui „New Forms”.
London Grammar "If You Wait"
3. London Grammar „If You Wait”
Vos vakar išleistam Londono indie pop kolektyvo albumui vėlyva pasirodymo data neturėtų sukelti jokių trūkdžių atsirasti geriausiųjų vienuoliktuke. Dar nuo praėjusių metų pabaigos (kuomet buvo pristatyta grupės daina „Hey Now„) „London Grammar“ tapo britanijos naujos pop muzikos vėliavnešiais. Kitokie, unikalūs, bet iki kaulų smegenų įsimenantys trijų bičiulių kolektyvo kūriniai jau dabar kritikų yra vadinama ta muzika, kuri potencialiai gali reprezentuoti 2013-uosius Britanijos muzikos istorijos knygose ateities kartoms. Ar taip bus iš tikrųjų? Pagyvensime – pamatysime. Britų muzikos portalas NME šį kolektyvą įvardija aiškiu „Mercury Awards” favoritu. Tuo tarpu aš šiuo klausimu esu kiek atsargesnis. Nors ir nė kiek neabejoju, kad į „potencialiųjų” vienuoliktuką „If You Wait” tikrai turėtų patekti.
4. Foals „Holy Fire”
Jau po 2010-aisiai išleisto „Foals” disko „Total Life Forever” netilo kalbos apie galimą grupės išsiskyrimą. Aikštingas jos lyderis Yannis Philippakis nedviprasmiškai kalbėjo apie solinę savo karjerą ir tik ilgalaikė sutartis su leidėjais neleido Oksfordo indie roko pažiboms subyrėti į šipulius. Taip, „Holy Fire” per plauką nepasiekė UK TOP 40 viršūnės (ją užleisdami kino filmo „Les Miserables“ garso takeliui). Taip, vyrukai neįgyvendino senos svajonės užkariauti Anglijos, Airijos ir didžiųjų Europos šalių perkamiausių albumų topus. Tačiau svajonės gyvos tol, kol gyvi tie, kas gali jų siekti. Nelaimėję „Mercury” 2010-aisiai Oksfordo vyrai mažų mažiausiai šiemet turėtų patekti tarp vienuolikos laimingųjų, tęsiančių kovą dėl šio elitinio prizo. Juolab, kad albumas buvo tikrai geras, išbaigtas ir kritikų įvertintas itin palankiai.
Laura Mvula "Sing To The Moon"
5. Laura Mvula – Sing To The Moon
Laura Mvula šiemet sukūrė šedevrą. Steve’o Browno prodiusuotas albumas į muzikos industriją ne tik įnešė naują vėjo gūsį, bet ir dar kartą įrodė, kad soul ir R&B muzika gali skambėti taip, kaip dar niekada nėra skambėjusi. Apie šį diską anksčiau esu rašęs nemažai, todėl dabar tepakartosiu vieną esminį dalyką: kiekviena albumo daina – atskiras ir nenuspėjamas meno kūrinys. Šis diskas turėtų įtikti ir didžiausiems muzikos cinikams, ir tiesiog naujų vėjų išsiilgusiems muzikos mylėtojams. Negalėčiau patikėti, kad Jungtinės Karalystės muzikos industrijos atstovai šio albumo savo nominantų sąraše gali nepaminėti… Už naują vėją, už novatorišką požiūrį į muziką ir, žinoma, už absoliutų išskirtinumą.
6. King Krule „6 Feet Beneath the Moon”
Rugpjūčio pabaigoje išleistas devyniolikmečio debiutinis įrašas toli gražu nepasiekė aukštumų britų tope. Tačiau nežiūrint į tai, kritikai Archie Samuelį Marshallą (toks yra tikrasis King Krule vardas – aut past) krikštyja Didžiosios Britanijos muzikos viltimi. Kad jam netrūksta kitokio – savito ir unikalaus požiūrio į muziką – nepaneigs niekas. Tačiau kol kas Archie dar nėra iki galo apsisprendęs kuria kryptimi žengti. Ko gero tai ir daro „6 Feet Beneath the Moon” įdomiu albumu. Tai – eksperimentinis, vis dar ieškojimuose skęstantis diskas, kuriame muzika (ačiū jos dievui) taip pat yra labai įvairi. Jaunieji Anglijos hipsteriai King Krule tiesiog dievina. Labai tikėtina jį pamatyti ir rytojaus galutiniame vienuoliktuke.
Deptford Goth "Life After Defo"
7. Deptford Goth „Life After Defo”
Galbūt daugelis mane pavadins avantiūristų, tačiau po pastarųjų metų „džeimsbleikiškos” manijos šis jaunuolis yra vienintelis kažką panašaus padoriai sukūręs Didžiosios Britanijos gyventojas. Galima būti dar drąsesniu: „Life After Defo” – savalaikis ir veržlesnis albumas nei tamsos dainiumi vadinamo Jameso Blake’o įrašai. Čia dera viskas – ir elektronika, ir stilizuotas R&B, ir dubstep, ir netgi švelni indie pop muzika. Šis „Deptford Goth” diskas – tikrai išskirtinis ir atskiro elektroninės muzikos mylėtojų dėmesio vertas įrašas, kuris, manau, taip pat turi visai neprastas galimybes tapti vienu iš pretendentų laimėti šiemetinį „Mercury”
8. Laura Marling „Once I Was an Eagle”
Taip, ji subrendo. Taip, ji gerokai patobulėjusi. Tačiau ar „Once I Was An Eagle” – yra albumas, vertas „Mercury” prizo, tikrai nesu tuo tikras. Kita vertus, čia svarbus ir britų meilės/nemeilės faktorius. Laura Marling britai tiesiog dievina. Be kita ko, Laura Marling – ypatingai produktyvi muzikantė. Metų pradžioje išleidusi „Once I Was An Eagle”, šiandien ji prisipažįsta, jog naujas jos diskas turėtų pasirodyti…dar šiemet. 2008 ir 2010 metais ji jau buvo nominantų sąraše. Tada jai laimėti nepavyko, tačiau prietarais tikintys žmonės gali sakyti, kad „trečias kartas nemeluoja”. Ar nemeluos jis šįkart – sužinosime jau labai greitai. Bent jau britų lažybų kontoros jos galimybes triumfuoti šiemet vertina tikrai neprastai.
9. Daughter „If You Leave”
Daughter "If You Leave"
Ar jau atėjo lakas grynai indie grupei tapti vienu iš galimų „Mercury” prizo nominantu? Į tai atsakys tik laikas. Bet kuriuo atveju, jei reikėtų išrinkti vieną britų grupę, kuri šiemet turėtų parako tai padaryti – ja, be jokios abejonės, taptų Londono trijulė „Daughter„. Šiemet išleidę savo debiutinį albumą „If You Leave” jie šovė tiesiai į kritikų širdis. Ne vienas britų muzikos apžvalininkas „If You Leave” pavadino sėkmingiausiu šiemet išleistu leiblo „4AD” albumu. Apskritai grupei „Daughter” savo muzikinėje kategorijoje – tiek muzikinio stiliaus, tiek ir muzikinės komunikacijos prasme – Europoje prilygti gali tikrai ne daug kolektyvų. Šie metai – „Daughter” metai. Tikėkimės, kad grupei pavyks pramušti ne tik indie muzikos vandenų, bet ir „Mercury” nominantų sienas.
Tad apie rytojaus „Mercury” sąraša trumpai tiek. Galiu visai atvirai prisipažinti, kad „Mercury” apdovanojimų paskelbimas ir po to kiek daugiau nei mėnesį besitęsianti muzikinė karštinė man prilygsta kalėdoms… Sukyla azartas, o laukimo akimirkos tampa vienomis įdomiausių per visus muzikinius metus. Laukiu ir džiaugiuosi, kad laukti liko tikrai nedaug.
GYVAI: Foals – My Number
Šiais metais naują albumą „Holy Fire“ pristačiusi britų indie roko grupė „Foals“ dalinasi energingu pasirodymu, kurio metu pristatomas „My Number” singlas iš naujojo disko.
GYVAI: Foals – Moon
Šiais metais naują albumą „Holy Fire“ pristačiusi britų indie roko grupė „Foals“ dalinasi labai lyrišku, ankstyvo rytmečio minutėms arba vėlyvaus vakaro poilsiui labai tinkančiu kūriniu „Moon”.
O visą, dvidešimties minučių trukmės, „KEXP” radijo stotyje vykusį šio puikaus kolektyvo pasirodymą galite rasti paspaudę ČIA.
Foals – Bad Habit
Šiemet naują albumą „Holy Fire” išleidusi britų indie roko grupė „Foals” neabejotinai pretenduos į aukšičiausius apdovanojimus senajame žemyne. Vakar vakare rokeriai pasidalino dar vienu vaizdo klipu naujojo disko darbui. Jūsų dėmesiui – kūrinio „Bad Habit” video.
Foals – Late Night (Chad Valley Remix)
„Foals” naujausias singlas „Late Night” sulaukė įvairių remiksų, todėl pagalvojome, kad būtų verta pasidalinti bent vienu ir nusprendėme, jog tai turėtų būti „Chad Valley” perdirbinys. Kūrinys pernelyg stipriai nepakeistas, tačiau pridėti elektronikos garsai suteikia dainai švelnumo ir šviežumo. Primename, jog tiek „Foals” , tiek „Chad Valley” šiais metais išleido visai neblogus albumus, kuriuos rekomenduoja perklausyti nors kartą.
GYVAI: Foals – Inhaler
Pristatome puikų britų kolektyvo „Foals“ pasirodymą pokalbių laidoje „Jimmy Kimmel Live“, kurios metu atliekamas „Inhaler” singlas iš šiais metais išleisto grupės disko „Holy Fire”.
2013-ieji: geriausi šiemet išleisti albumai arba ką žada muzika?
Kažin ar yra buvę tokie muzikaliai derlingi metai, kurių vien per pirmą ketvirtį išleistų albumų pilnai pakaktų sudaryti geriausių metų albumų sąrašą. Kažin ar per pastarąjį dešimtmetį yra pakakę pirmų trijų metų mėnesių tam, kad drąsiai atsipūtę galėtumėme sakyti: muzikinis derlius yra toks vaisingas, kad vargu ar įmanoma tikėtis kažko daugiau… Žinoma, sunkiai atsimenu savo jausmą praėjusių metų balandį apmąstant 2012-ųjų metų kovą, vasarį ir sausį, tačiau emocija, kurią nešiojuosi apie šių metų pradžią yra tokia didelė, kad neparašyti apie pirmųjų mėnesių muziką tiesiog negaliu.
Taigi, šiame rašinyje – trumpas ekskursas į 6 geriausius pirmojo metų ketvirčio albumus. Užbėgdamas galimam nepasitenkinimui už akių galiu iškart „pasiteisinti” prieš tuos, kurie tikėjosi šiame „mini-sąraše” išvysti Nicko Cave’ o diską „Push The Sky Away” ir po dešimties metų pertraukos į didžiąją sceną sugrįžusio Davido Bowie plokštelę „The Next Day”. Taip, abu albumai iš tiesų yra neįtikėtinai geri, tačiau lyginant su tais, kuriuos paminėsiu čia – pirmieji du nebuvo grotuve „zulinami iki negaliu”, todėl pirminiame sąraše vietos jiems tiesiog neatsirado. Kita vertus, klausydamas muzikos, noriu to ar ne, visuomet vadovaujuosi ir subjektyvumo kriterijumi, tad posakis „širdžiai – neįsakysi” šiuo atveju ir buvo vienas svarbiausių apibendrinant pirmąjį metų ketvirtį.
Rhye "Woman"
I. RHYE „Woman”
Net nemirktelėdamas šį duetą galėčiau pavadinti asmeniniu 2013-ųjų metų atradimu. Jų muzika varijuoja nuo Sade iki „Satin Jackets” remiksų, o pagrindinio atlikėjo balsas kur kas labiau primena akustinio džiazo improvizacijoje paskendusį moterišką vokalo pasažą nei į trečiąją dešimtį įkopusio tvirto Amerikos vyro tembrą. Daug falceto, daug romantikos, įvairiapusė lyrika ir muzika tinkanti visoms gyvenimo akimirkoms – nuo romantiškos vakarienės žvakių šviesoje iki kelionės išsvajoto ir saulėto paplūdimio link. „Woman” – neabejotinai nuoseklus dueto eksperimentas. Būsiu egoistas, tačiau „Rhye” palinkėsiu taip ir neatrasti savo vientiso muzikinio žanro, mat grožis, kurį jie atranda pasileidę į muzikos paieškas yra toks įtikinamas, kad norisi tikėtis, jog vyrukai likusį gyvenimą tik ieškos… Ir apie savo paieškas mums pasakos muzikine kalba.
Graffiti On The Train
II. STEREOPHONICS „Graffiti On The Train”
Galiu visai atvirai prisipažinti: ilgą laiką Kelly Joneso kolektyvas mano mėgiamiausiųjų sąraše turėjo tvirtas pozicijas aukščiausiame dešimtuke, o tokios dainos, kaip „Mr. Writer„, „It Means Nothing„, „Have A Nice Day„, „Dacota” ar „Maybe Tomorrow” XXI amžiuje buvo neatsiejami mano muzikiniai palydovai . Tačiau čia atėjo 2007-ieji: Kelly išleidžia ribotos muzikinės vertės savo solinį albumą, o kartu su grupe tėkšteli diską „Pull The Pin”. Abu įrašai man, iki kaulų smegenų mylinčiam šią Velso grupę, – toli gražu ne patys geriausi. Po poros metų dienos šviesą išvysta „Stereophonics” diskas „Keep Calm And Carry On”, po kurio pasirodymo teko savo vidinei Aldonai pripažinti: virš šitos liaudies atėjo metas dėti kryžių. Visgi, prisipažįstu, kad vos išgirdusi žinias apie tai, kad šie senstelėję piliečiai leidžia naują albumą, nubudo ir mano vidinė Aldona. Po pirmųjų žinių pasirodymo ji man pradėjo atkakliai piršti mintį „o gal šįkart viskas bus kitaip…”.
Laimei šįkart ji buvo teisi…
„Stereophonics” sugrįžo. Sugrįžo sėkmingai. Ir tai padarė taip tvirtai, kaip darydavo iki 2007-ųjų. Albume „Graffiti On The Train” – vos pora „vidutiniškų” kūrinių, o tokios dainos kaip „We Share The Same Sun„, bitliškoji „Been Caught Cheating” ar titulinis kūrinys – neabejotinai gali pretenduoti ir į geriausių britų salyno šio pusmečio dainų sąrašą.
Taigi, mano akimis savireabilitacija užsiėmę „Stereophonics” vyrukai turi pagrindo švęsti. Tikrai netikėjau, kad jų sugrįžimas bus toks stiprus.
"Mala"
III. DEVENDRA BANHART „Mala”
Apie šį Amerikoje gyvenantį pusiau amerikietį, pusiau venesualietį pastaruoju metu kalba visi, kas netingi. Jo ketverius metus kurtas albumas „Mala” vadinamas šedevru (ir su tuo aš visiškai sutinku), o jo muzika ne vieno muzikos kritiko įvardijama kaip jokių atitikmenų neturinti nauja socialinė – edukacinė kalba. Taip, Devendra – itin keistas ir itin pretenzingas kūrėjas. Tačiau jo kūryba išties žavi. Į jokius žanro rėmus netelpantis muzikinis piešinys, įprasmintas jo aštuntajame diske, tikrai nepaliks abejingų. Ar jam įtaką daro viena iš CocoRosie sesučių, su kuria muzikantas jau ilgą laiką draugauja? Gal nestandartinio muzikinio piešinio link jį pastūmėja tamsioji „Antony And The Johnsons” siela Anthony Hegarty? Galbūt. Spėliokime, kurkime teorijas ir bandykime įminti neįmenamą Devendra Banhart muzikinę mįslę. Kol kas aišku viena: „Mala” – tikra muzikinė pasaka, be kurios 2013 metai muzikos enciklopedijose bus sunkiai įsivaizduojami.
Foals "Holy Fire"
IV. FOALS „Holy Fire”
„Holy Fire” – vienas laukiamiausių mano šių metų įrašų. Po neįtikėtino disko „Total Life Forever”, kurio koncerto specialiai skridau žiūrėti į Paryžių, trečio britų indie rokerių įrašo teko laukti trejus metus. Tačiau laukti buvo verta. Ar „Foals” sukūrė kažką naujo? Tikrai ne. Ne tik albumo promo kampanija, bet ir pačioje plokštelėje esančios dainos labai primena kai kurių „Total Life Forever” albumo kūrinių „sukirpimą”. Toli ieškoti nereikia – „My Number” sukurta pagal tą patį šabloną kaip ir „Total Life Forever„, „Stepson” – naujasias „Spanish Sahara” atitikmuo. Tačiau tai „Holy Fire” nepaverčia prastesniu. Yannio Phillippakio kolekyvas – šiuolaikinio indie roko skambesio kelrodis ne vienai jaunai britų grupei. Net neabejoju, kad savo būvimo kelrodžiu statusą po šio įrašo pasirodymo jie tik sustiprins. Ir netgi nepaisant to, kad jiems taip ir nepavyko okupuoti Jungtinės karalystės perkamiausių albumų sąrašo viršūnės (albumas pasiekė antrą vietą – aut. past), galėčiau duoti galvą nukirsti, kad „Holy Fire” bus vienas realiausių pretendentų laimėti prestižinį „Mercury” apdovanojimą ir tuziną kitų prizų Didžiojoje Britanijoje šiemet.
The North Borders
V. BONOBO „The North Borders”
Kai kažką išleidžia „Ninja Tune” (leiblas, leidžiantis grupę „Fink„) – tai automatiškai tampa verta dėmesio. Tačiau kai dienos šviesą išvysta „Bonobo” darbas – žinia tampa dvigubai aktualesnė. Simonas Greene’as naujos muzikos LP pavidalu nebuvo sukūręs nuo 2010 metų. Šis faktas, neabejotinai dar labiau padidino britų prodiuserio naujo įrašo laukimą.
Džiazas, elektronika, trip-hopas, downtempo ir netgi elementariausi pop motyvai – visa tai susipina naujausiame Bonobo diske. Tokio vientiso, o kartu ir labai įvairaus muzikinio įrašo jau senokai neteko girdėti. Subtilus, labai išbaigtas ir itin gilus „The North Border” bent jau mano akimis – vienas pagrindinių pretendentų į metų albumo sąrašo viršūnę.
Inc.
VI. INC. „No World”
Jeigu kas nors galvojo, kad šiuolaikinis ritmenbliuzas negali skambėti moderniau – galvokite dar kartą. Broliai iš Amerikos, anksčiau pasivadinę „Teen Inc.” sumoderninę stagnacijoje paskendusį nūdienos R&B žanrą gali drąsiai vadintis šiandienos prometėjais. Jeigu neįsivaizduojate kaip skambėtų vėlyvoji Stevie Wonderio kūryba, sumaišyta su Maxwello ir Robino Thicke muzika – tuomet perklausyti naują „Inc.” albumą – tiesiog privalote. Ši muzika dar niekada neskambėjo taip naujai.
Taigi, toks trumpas žvilgsnis į kelis (iš visos galybės) gerus šiemet išleistus muzikinius albumus. Antras ketvirtis žada būti taip pat itin dėkingas. Vien tik ko verti naujus įrašus išleisiantys tokie vardai kaip James Blake, „Phoenix” ar „The National„. Tad baigdamas šį trumpą įrašą nenoriu dėti taško.
Todėl rašau… „To Be Continued”
…. in 3 months.
GYVAI: Foals – Late Night
Visiems gerai pažįstamas, gyvus, akustinius pasirodymus netikėtose vietose įrašinėjantis muzikinis projektas „La Blogotheque” dalinasi puikiu britų kolektyvo „Foals” pasirodymu, kurio metu pristatomas nuostabus grupės singlas „Late Night”. Tai daina iš šiais metais išleisto „Foals” disko „Holy Fire”.
Foals – Late Night
Dalinamės nauju britų indie roko grupės „Foals” vaizdo klipu kūriniui „Late Night”. Daina, kiek primenanti visiems grupės gerbėjams gerai žinomą „Spanish Sahara” kūrinį, yra iš šiais metais išleisto, trečiojo kolektyvo disko „Holy Fire”.
Vaizdo klipo režisierius NABIL, sukūręs tokius vaizdo šedevrus, kaip Bon Iver – „Holocene” ar Antony and the Johnsons – „Cut the World”.
Foals – Bluebird
Kviečiame išgirsti britų indie roko gupės „Foals” ramų, lyrišką, labai tinkantį vakarui kūrinį „Bluebird”, kuris nebuvo išleistas ir nepateko į sėkmingai Didžiojoje Britanijoje parduodamą, trečiąjį kolektyvo albumą „Holy Fire”.
Foals – My Number (Hot Chip Remix)
Kviečiame išgirsti britų elektroninę muziką grojančio kolektyvo „Hot Chip” sukurtą „Foals” singlo „My Number” remiksą. Greitesniu ritmu pulsuojantis, puikus kūrinys yra iš labai sėkmingai Didžiojoje Britanijoje parduodamo, trečiojo studijinio „Foals” disko „Holy Fire“.