Grupei „Golden Parazyth” portalas manoMUZIKA ne kartą giedojo pagarbos ir meilės giesmes, Todėl kaskart išgirdę kažką naujo iš dueto repertuaro, nekantraudami puolame dalintis su Jumis.
Penktadienį duetas pasidalino savo pilnu Kotrynos bažnyčioje surengto koncerto įrašu.
Tad jeigu tik turite galimybę – pasigarsinkite. Visas „Golden Parazyth” pasirodymas, įvykęs lapkričio pabaigoje – nuostabus šio sekmadienio garso takelis.
Dueto „Golden Parazyth” Lietuvoje pristatinėti tikrai nebereikia. Ne kartą girdėtas, ne kartą liaupsintas ir visada įdomus kolektyvas mūsų šalyje išgarsėjo tokiais kūriniais kaip „Lapė”, „Regatta Of Happiness”, „Downtown Game” ar „Try Again”. Tačiau dešimtmečio sukaktį neseniai minėjusi grupė šiemet brėžia didelį ir užtikrintą brūkšnį tarp to, kas jie buvo anksčiau ir to, kas jie yra šiandien.
Nauja – lėtesnė, brandesnė ir kur kas labiau išieškota muzika jau atranda kelią į melomanų širdis. Nuostabus vasariškas koncertas Vilniaus Botanikos sode ir netrukus įvyksiantys grupės pasirodymai Kotrynos bažnyčioje – tai vietos, kuriose grupės gerbėjai turi progą susipažinti su naujuoju „Golden Parazyth” veidu. Veidu, kuris ir toliau kalbės muzikos kalba, tačiau kuriame išvysite ir pajusite gerokai daugiau brandumo, patirties ir subtilumo požymių.
„Man jau trisdešimt ketveri ir aš pavargau būti pajacu”, – kalbėdamas apie savo muzikinę dabartį vieną vėsų, bet saulėtą spalio rytą manoMUZIKAI prisipažino „Golden Parazyth” idėjinė siela ir pagrindinis balsas Giedrius Širka.
Gerdami rytinę kavą vienoje Vilniaus kavinėje su Giedriumi kalbėjome ne tik apie jo naująją muziką ir koncertus, bet ir apie didžiausius tikslus, kažkur labai toli iškeliavusią „Lapę” bei tėtį – žmogų, kuriam ir yra skirta beveik visa Giedriaus kūryba.
Vasarą kalbėjote apie planus rudenį išleisti naują 8 dainų albumą. Tačiau ruduo jau juda pabaigos link, pilno albumo nėra, bet muzikos transliavimo platformose atsirado kelių dainų gyvas EP „Botanika”. Ar apie šį albumą ir buvo kalba?
Tikrai ne. Albumas jau yra įrašytas. Turime net ir nuostabų jo viršelį, kurį nupiešė Lietuvos dalininkas Stasys Eidrigevičius. Tačiau žinai kaip su albumais būna… (šypsosi). Šiuo konkrečiu atveju tiesiog nenorime patekti į švenčių karštinę. Nenorime, kad viskas nublanktų.
Pradžioje savo naują įrašą siūlysime užsienio leiblams. Ilgą laiką to nedarėme, nes galvojome, kad neturime produkto, kuris galėtų juos sudominti. Tačiau situacija pasikeitė. Turime muziką, kuri gali sudominti daugelį.
„Botanika” buvo labai savalaikis įrašas. Šiemet turėjome daug svarbių koncertų, todėl džiugu, kad kai kurie iš jų galėjo būti įprasminti būtent šitaip.
„Golden Parazyth” nuolat keičiasi. Mes niekada nepataikavome klausytojams. Visada darėme tai, kas miela mums. Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl dalį jų išbarstome. Neabejoju, kad jeigu ir toliau grotume „Regatta of Happiness” ar „Lapę”, mes galbūt rinktume pilną „Compensą”. Tačiau keičiamės mes, keičiasi mūsų turinys, o su tokiu turinių Lietuvoje labai populiarus būti tiesiog negali.
Nauja mūsų muzika nebus skirta masėms. Todėl mes neskubame, nesistengiame kažkam įtikti. Tiesiog mėgaujamės muzikavimu.
Galiu pasakyti paprastai: turime nuostabų kokybišką albumą. Belieka jo sulaukti. Bet pradžioje bandysime jį siųsti svetur.
Tad išvada paprasta: jūsų prioritetas – užsienis?
Savoje šalyje pranašu juk nebūsi (šypsosi).
Lietuva visada išlieka labai svarbi. Čia turime savą klausytojų ratą. Kartais jis paauga, kartais sumažėja, tačiau jis yra.
Pasirodžius „Botanikai” reakcija buvo gan įvairi – vieni mus labai gyrė, kiti smerkė. Ir tai, žinoma, yra natūralu. Tačiau Lietuvos rinka yra nedidelė, todėl visą laiką norisi būti ne tik joje, bet ir už jos ribų.
Puikiai suprantame, kad proveržiui užsienyje reikia laiko. Bet mes juk ir esame jo valdovai. Todėl neskubėsime.
Atrodo, kad Jūs sąmoningai bandote brėžti tam tikrą takoskyrą tarp „Golden Parazyth” šiandien ir „Golden Parazyth” anksčiau. Kodėl taip yra?
Tai – tam tikra apsauga. Daugybė žmonių „Golden Parazyth” girdi kaip tarškantį kleine musik aparatą, kurio priešakyje – publiką linksminantis pajacas. Tačiau dabar mes jau toli gražu nebe pajacai. Taip, galbūt esu kaltas, kad net kelerius metus slėpiau tą muziką, kuri mus reprezentuoja dabar. Tačiau šiandien ji jau lenda į dienos šviesą.
Nors mes jau esame kitokie, senosios muzikos šleifas vis dar velkasi paskui. Todėl jau ilgai visiems kartojame: senieji „Golden Parazyth” išvyko. Kaip galime tai pasakyti kitaip jei ne tiesiai į akis?
Tokios dainos kaip „Supasi supasi”, „Upė” ar “Come Closer” yra gerokai univeraslesnės ir lėtesnės palyginus su tuo, kas buvo iki šiol. Taigi iš esmės „Golden Parazyth” dabar turėtų tikti platesniam klausytojų ratui.
Galbūt, tačiau tam, kad klausytojų ratas augtų, reikia laiko. Daugybė žmonių, kurie anksčiau klausėsi mūsų, šiandien girdi kitokius „Golden Parazyth”. Naujoji mūsų kūryba tam tikra prasme yra smūgis jiems į paširdžius.
Pavargau būti pajacu. Buvo geras laikas, bet mes jau kitokie. Labai tikimės, kad žmonės mus supras; tie, kurie neatrado – dar atras, o tie, kurie klausėsi, klausysis ir toliau.
Pasikeitė ne tik jūsų kūryba, bet ir gyvi pasirodymai. Ant scenos atrodote gerokai brandžiau, o tavo balsas skamba kur kas labiau užtikrintai. Samdeisi vokalo mokytoją?
Mokytojo tikrai nesisamdžiau (šypsosi). Tiesiog savo dainavimui pradėjau skirti gerokai daugiau dėmesio.
Visa mano aistra yra muzika. Jeigu manęs ji nevežtų, jeigu į ją neinvestuočiau visko, ką galiu – laiko, pinigų ir jėgų – kabinčiau muzikinius bucus ant vinies.
Muzika man yra viskas. Tai mano gyvenimo šviesa ir variklis. Niekada negailėjau savęs muzikai. Mėginu ieškoti atsakymų į muzikinius klausimus, bandau atrasti vis gražesnį skambesį. Ir kaskart tai darant jaučiu kaip mane veža.
„Daryk viską paprasčiau – ir geriau gyvensi, ir lengviau bus”, – dažnai girdžiu iš šalies. Bet man nepavyksta. Aš taip nemoku. Muzika yra tai, kuo aš gyvenu ir iš ko aš gyvenu.
Esu laimingas, kad turiu gerą komandą. Man patinka mūsų vadybininko požiūris į gyvus pasirodymus. Jis yra įsitikinęs, kad visiškai nesvarbu, ar užsidirbsime pinigų, ar ne, tačiau viskas turi būti padaryta aukščiausiame lygyje. Kad ir kas bebūtų – garsas, šviesa ar aptarnavimas – viskas turi būti idealu. Ši kartelė turi būti standartas. Kai tokius reikalavimus keli aplinkai, natūralu, ir pats iš savęs imi reikalauti gerokai daugiau.
Nežinau, kur yra tų reikalavimų sau riba…Galbūt dabar būtent jos ir ieškau. Man jau 34 metai. Esu subrendęs ne tik gyvenime, bet ir muzikoje. Joje siekiu kokybės. Tik jos.
Šie metai jums apskritai gan derlingi: įspūdingas koncertas Botanikos sode, neilgai trukus įvyksiantys pasirodymai Kotrynos bažnyčioje (iš kurių vienas visiškai parduotas), beveik paruoštas albumas. Sakyčiau, per metus nuveikėte tikrai nemažai…
Šie metai ir yra rodymas to, kaip pasikeitėme ir kas šiuo metu esame. Visą susikaupusį gniutulą muzikos išleidome į pasaulį ir stebime, kas iš jo išeis (šypsosi).
Turime daugybę muzikos, kurios dar niekas negirdėjo. Dalis jos skambės Kotrynos bažnyčioje, dalis – tik naujame albume. Beje, jame bus 8 visiškai negirdėtos, niekada neskambėjusios ir niekur dar nepublikuotos dainos.
Kažkada interviu manoMUZIKAI Algirdas Kaušpėdas yra sakęs, kad nesupranta, kodėl lietuviškos grupės dainuoja angliškai ir besdamas pirštu į Islandiją kartoja, jog tarptautiniam pripažinimui jau nebereikia anglų kalbos. Ką jam atsakytum?
Oj žinau šį Algirdo požiūrį, nes jis man tai sakė labai daug kartų (kvatoja).
„Dainuok, kaip Justė ir viskas bus gerai. Bus pilnos arenos”, – ne kartą mane įkalbinėjo Algirdas. Paskutinis toks kartas buvo „Laisvės piknike”. Tiesa, tąkart jis buvo patenkintas. Priėjo prie mūsų po koncerto ir pasakė: „na va, šaunuoliai – lietuviškų dainų jau daugiau”. Tačiau jo grupės kontekstas, tikslai ir saviraiškos ekosistema buvo kitokia. „Antis” nešė lietuvišką vėliavą.
O „Golden Parazyth”?
Nežinau… mano mintyse skambančiai muzikai natūraliai gimsta angliški tekstai. Net ir „Supasi supasi” (L.Z. – paskutinis grupės radijo singlas) pradžioje turėjo anglišką tekstą, tačiau kažkuriuo metu grojant ją studijoje visai netikėtai gimė lietuviški žodžiai.
Paskutiniame jūsų EP „Botanika” (kuriame galima rasti ir lietuvišką dainą) yra kūrinys „Come Closer”, kuris su hipnotiniu pianinino intro, pereinančiu į itin sodrią ir brandžią kulminaciją, bent jau man kažkodėl labai priminė Gilmourišką „Pink Floyd” kūrybą...
Aš pastebiu, kad skirtingiems žmonėms skirtingi kūriniai sukuria skirtingas asociacijas. Bent jau man „Come Closer” ir „Pink Floyd” neturi absoliučiai nieko bendro. Aišku, malonu, kad tau ši daina kažkuo primena gerą grupę (šypsosi).
Apskritai su „Come Closer” visada būna įdomu. Aurimas (L.Z. – kitas grupės „Golden Parazyth” narys) ilgai netikėjo šia daina ir netgi nenorėjo, kad ji skambėtų botanikos sodo koncerte. Tai – nuolat augantis kūrinys, kuriam taip pat labai svarbi ir vieta, ir laikas.
Bet jeigu reikėtų dainuoti Pink Floydus, aš juos dainuočiau kitaip (juokiasi).
Ar turi brangiausią „Golden Parazyth” dainą?
Sunku pasakyti. Ko gero, šiuo metu man brangiausia yra „Upė”. Ją dainuodamas kartais net noriu verkti.
Tačiau artimos dainos yra gan laikinos. Kitaip tariant, pasikeičia laikmetis, pasikeičia ir artima daina. Be to, natūralu, kad kiekvienas muzikantas pasakys, jog jam artimiausia yra pati naujausia muzika. Aš – ne išimtis.
Savo kūryboje turite ir vieną seną dainą, iki šiol daugelį žavinčią savo naiviu nuoširdumu, kurios visi vis dar laukia per koncertus ir kurią jūs taip sėkmingai toliau ignoruojate. Prisipažink, kodėl atsisveikinote su „Lape”?
Mes norime atsikratyti senų etikečių.
„Lapė” – vaikystės daina. Keistai atrodytų, kai atsistojęs 34 metų vyras pliekia „žaliam žaliam miške gyveno lapė…”
Kita vertus, mūsų atsisveikinimą su „Lape” paskatino patys žmonės, kiekvieno koncerto metu šaukdami „Lapė”. Kažkuriuo metu jie nustojo tai daryti, nes galybę kartų melavau klausytojams, sakydamas, kad pardaviau „Lapę” vokiečių filmui (šypsosi).
Tačiau ciniškame, skubančiame ir vartojančiame moderniame pasaulyje tas naivus, bet velniškai žavus vaikiškas nuoširdumas, kurį girdime „Lapėje”, kartais gali ne tik išgelbėti muziką, bet ir taip gražiai papuošti kasdienybę…
Ilgą laiką taip ir buvo. Labai ilgai „Lapė” apskritai nešė „Golden Parazyth” vėliavą. Tačiau paskutinį kartą ją dainavome berods 2009-aisiais.
Nesakau „Lapei” amžino NE. Neišvarėme jos visiems laikams. Manau, kad jai tiesiog reikia atrasti naują veidą. Galbūt ateis laikas sukurti naują aranžuotę. Kad ir su orkestru…Galbūt tada „Lapė” galės sugrįžti. Nauja, pasikeitusi, bet tokia pat graži, naivi ir nuoširdi. Tačiau kol kas ji dingusi ir apie jos artimiausius grįžimo planus aš nieko nežinau (šypsosi)
Kam apskritai yra skirta jūsų muzika? Ar ji turi objektą?
Dažnai muzika būna skirta man brangiems žmonėms.
Tačiau dažniausiai kuriu ir dainuoju savo tėčiui. Jo jau seniai nebėra šalia. Galvoju apie jį, matau jį besišypsanti, o tada viskas aplink tampa prasminga…Apskritai dažnai suprantu, kad daug dalykų gyvenime darau dėl jo – būnu geras, rūšiuoju šiukšles, tiesiog geriau gyvenu. Noriu būti geru žmogumi ne todėl, kad taip reikia, bet todėl, kad tėtis savo pavyzdžiu man suformavo poreikį tokiu būti. Taigi, daugumą dalykų, kuriuos darau, darau dėl savo tėčio. Taip tarsi jaučiu, kad tęsiu jo pradėtus gerus darbus.
Šios savaitės pabaiga tikrai gali būti paskelbta grupės „Golden Parazyth“. Vakar dalinomės kolektyvo pasirodymu iš Kairėnų Botanikos sodo, o šiandien mus džiugina slaptų koncertų projektas „Sofar Sounds Vilnius“. Dalinamės labai gražiai įamžintu „Golden Parazyth“ pasirodymu ir daina „Simplicity”.
ManoMUZIKA lankėsi ir plačiai aprašė mūsų mylimos „Golden Parazyth“ grupės pasirodymą Kairėnų Botanikos sode. Kviečiame akies krašteliu žvilgterėti į šį koncertą ir pasimėgauti kolektyvo pasirodymu, kurio metu atliekamas kūrinys „Upė”. Jei jo neužteks, paspaudę ČIA rasite dainą „Come Closer”.
„Golden Parazyth” – grupė, kurios egzistavimą ir kūrybos vingius manoMUZIKA seka su didžiuliu pasimėgavimu. Su malonumu stebėjome jų koncertą Botanikos sode, klausėmės jų pasirodymo ir šiųmetiniame „Laisvės Piknike” Kauno Nemuno saloje. Žinoma, labai laukiame ir jų išskirtinio pasirodymo Kotrynos bažnyčioje, kuris įvyks lapkričio 26 dieną (bilietų į jį ieškokite ČIA).
Jo belaukiant „Golden Parazyth” pristato tumpą 5 dainų „gyvą” EP. Jame – Vilniaus universiteto botanikos sode atlikti kūriniai „7”, „Upė”, „Come Closer”, „Winter Man” ir „Try Again”.
Tai buvo tiesiog geras sekmadienio vakaras. Šiltas, ramus, muzikalus ir melodingas.
Termometro stulpeliai rodė daugiau nei 20 laipsnių celsijaus. Nereikėjo nei megztinių, nei tradicinių šios vasaros Lietuvos gyventojų palydovų – skėčių.
Kairėnų Botanikos sode sėkmingai dūzgė bitės, piknikavo šeimos, romantika mėgavosi įsimylėjėliai. Tai buvo idiliškas, tobulas vasaros sekmadienis kai ramybė karaliavo, regis, kiekviename šio sodo užkampyje.
Artėjant vakaro atomazgai čia plūstelėjo tokia pati rami ir atsipūtusi žmonių minia – po audringo savaitgalio, pasiruošę gerai muzikos dozei. Tai, kuri nemaišo aplinkai, kurios tiesiog gera klausytis ir kuri pasiekia tai, ką turi pasiekti – pavargusias galvas, širdis ir, žinoma, ausis.
Nežinau, ar egzistuoja Lietuvoje nors vienas kitas kolektyvas, kuris tokiai vietai tokią dieną galėtų tikti geriau nei „Golden Parazyth“. Rami, melodinga elektronika, po giedru vasaros dangumi liepomis kvepiančiame parke tiko maždaug taip, kaip Victoria‘s Secret modeliams tinka specialiai joms sukurti maudymosi kostiumėliai. Žiūri ir supranti, kad viskas čia dera pernelyg gerai, kad atrodytų tikra.
Priešpaskutinį liepos sekmadienį Botanikos sode nebuvo daug kalbų. Buvo daug naujos negirdėtos muzikos, naujų garsų, naujai skambančių senų dainų ir tiesiog gero pozityvo. Seniai teko būti tokiame koncerte, kur bendra vyraujanti nuotaika – tokia pozityvi ir neįpareigojanti. Ant pledų vaikus dabojančios mamos ir tėčiai, jaunoji hipsterių karta, mintinai mokanti senųjų auksinių parazitų dainų žodžius, stilingi Vilniaus gyventojai ir tiesiog šviesūs mūsų šalies žmonės. Tai – auditorija, kuria galėtų didžiuotis bet kuris Lietuvos kolektyvas.
Juliaus Kalinsko/15min nuotr
Dalis žmonių lingavo į taktą, dalis sugulę žiūrėjo į dangų. Buvo ir tokių, kurie tiesiog mėgaudamiesi skaniais muzikos garsais pasinėrė į pavakario miegą. Tam erdvės buvo tikrai daug.
„Gintariniai akiniai“ po koncerto savo FB paskyroje leido suprasti, kad jiems buvo nuobodoka. Man, priešingai, organiška ramybė ir melodingi elektroninės muzikos garsai neprailgo. Tai buvo koncertas, į kurį ėjau mėgautis ramybe ir kokybe. Lūkesčiai buvo patenkinti. Gavau pusantros valandos muzikinės reabilitacinės terapijos, kurios kiekviena akimirka mėgavausi su pasigardžiavimu. Buvo ir gražu, ir skanu. Ir naujos dainos, tokios kaip „Supasi Supasi“, ir naujai skambantys senesni kūriniai, ir visada gerai suskambanti daina „Try Again“, kuri šįkart buvo sugrota du kartus, buvo tiesiog geras savaitgalio pabaigos akordas. Giedriaus Širkos vokalas svaigino, o gyvai atliekama grupės muzika panardino į jaukią sekmadienišką ramybę.
Nežinau, kaip „Golden Parazyth“ skambėtų lietingą rudens vakarą uždarame klube, tačiau Botanikos sode aš galėjau mėgautis gaivališkai muzikaliu sekmadienio vakaru.
Ir nors viskas šį vakarą buvo gerai, be tunto uodų tiek aš, tiek ir dar šimtai (o gal ir tūkstančiai tokių kaip aš) vieną trūkumą vis dėlto atradome. Kiek žinau, grupė apie jo likvidavimą nenori nieko girdėti. Taip pat žinau ir tai, kad šis trūkumas – tai tam tikras brūkšnio tarp praeities ir ateities/dabarties simbolis. Tačiau šio trūkumo vardas, nori parazitai to ar ne, ne kartą buvo minimas ir minioje – kartais tyliau, o kartais garsiau. Žinau ir tai, kad tas trūkumas iš kitos parko pusės patyliukais stebėjo koncertą ir… ir jeigu tik Neptūnas būtų pirmavęs, jis drąsiai žengtų į aikštelę. Ir jo (bala nematė, – jos) pasirodymas būtų nudžiuginęs ne vieną. Ne dešimtį. Ir netgi ne šimtą tą karštą sekmadienio vakarą atėjusių žmonių.
Tad jeigu muzikantų tikslas paversti publiką visiškai laiminga, gal vis dėlto suteikite tai rudauodegei galimybę dar kartą išbėgti į aikštelę, m?
manoMUZIKOS itin mėgstamo ir klausomo Lietuvos dueto „Golden Parazyth” naujienos – džiaugsmas mūsų ausims. Šiandien yra ta diena, kai džiugina ne tik garsai, bet ir vaizdai.
„Golden Parazyth” pristato Šilėnuose sukurtą gyvą savo dainos „Supasi Supasi” įrašą.
Beje, šią dainą galėsite išgirsti ir dueto vasaros pasirodyme sostinės botanikos sode ateinantį sekmadienį (liepos 23 d.). Jei dar neturite bilietų – jų ieškokite ČIA.
Penktadienį klube „Tamsta” koncertuosiantis sostinės duetas „Golden Parazyth” pristato naują dainą „All My Love”. Kartu su kūriniu muzikantai dalijasi ir dainos video.
„Golden Parazyth” yra grupė, kuriai manoMUZIKA niekada neslėpė simpatijų. Visada, kai tik galime, jų klausomės gyvai ir, žinoma, bet kuriai progai pasitaikius pristatome naujas jų dainas.
Mylime juos nuo „Lapės” laikų. Ir, tiesą sakant, ta meilė jau ganėtinai daug metų nesibaigia.
Vakar vakare „Golden Parazyth” pasidalijo nauja daina. Kaip visada gražus kūrinys šįkart ir Jūsų dėmesiui.
Beje, nauja kompozicija – lietuvių kalba.
„Jūsų dėmesiui – ketvirtas per dešimtmetį mūsų sukurtas lietuviškas kūrinys ” Niekas Niekada Nesuras ” – taip trupmpai pristatomas naujas „Golden Parazyth” singlas grupės paskyroje Facebooke.
Šiandien internete pasirodė grupės „Golden Parazyth” muzikinis koncertinis filmas. Gyva projekto įrašų sesija, pavadinta „Simple Man”, vakar oficialiai buvo pristatyta ir kino teatre „Pasaka”.
Trumpame, labai smagiai „susiklausančiame ir susižiūrinčiame” muzikiniame video – 4 naujos negirdėtos „Golden Parazyth” dainos – „Owner of my Life”, „Linda”, „Game of Love” ir „Simple Man”.
Šie keturi kūriniai taip pat bus išleisti ir EP formatu. Jau netrukus dainas galės išgirsti ir „Spotify“, „Deezer“ bei „Apple Music“paskyras turintys muzikos mylėtojai.
Praeitą savaitę įspūdingai atidarę 10-ąjį Vasaros Terasos sezoną Lietuvos elektroninės ir šokių muzikos projektas „Golden Parazyth” dalinasi savo pasirodymo įrašu ir daina „In My Arms”.
Lietuviškasis Giedriaus Širkos muzikos projektas „Golden Parazyth“, kuris nuo 2009-tųjų prisijungus Aurimui Vilkišiui tapo duetu, pirmąją žiemos dieną išleido mini albumą (EP) pavadinimu „Unfinished Stories“. Šį šešių dainų įrašą siūlome perklausyti apačioje.
„Naujas mini albumas jau čia. Iš mūsų rankų į Jūsų širdis. Mylėkit ir skleiskite žinią! ;)” – dalinantis naujo EP perklausa socialiniame tinkle pasidžiaugė „Golden Parazyth“.
Dalinamės puikios garso ir įrašo kokybės, nuostabiu lietuviškos elektroninės muzikos pažibos „Golden Parazyth” koncertu. Pasirodymo metu išgirsite trumpą grupės interviu ir aštuonis puikius kūrinius, tarp kurių praeitų metų gruodį pristatytas „Bridge”, lyriškas „Downtown Game” atliekamas kartu su išskirtinio balso savininke „Jazzyvile” ir kiti nepamirštami kūriniai.
Pilnas pasirodymo dainų sąrašas:
01. White Little Rabbits 01:45
02. Bridge 09:21
03. Downtown Game 16:44
04. Growing 24:40
05. In the Night 31:02
06. Sister 37:40
07. C.O.R.N 46:18
08. Instinct Origin 50:37
Užsibrėžę tikslą pristatyti Lietuvos publikai šiuolaikinius atlikėjus iš Šiaurės šalių, „Norden Wave“ vasario 8 d., penktadienį, kviečia į pirmąjį savo renginį – ypatingą vakarėlį ir koncertą viename.
Pagrindinis vakaro atlikėjas Esben Andersen iš „Rangleklods” tikisi, kad pavyks sukurti ypatingą atmosferą: „Klubas ir koncertų salė yra tarsi bažnyčia daugeliui mūsų kartos žmonių. Ir iš esmės čia vyksta tie patys dalykai. Bendra dvasinė būsena, paieškos kažko didingesnio už tave. Tas dieviškas momentas, kai pamiršti laiką ir visus aplink.“
Kritikai palankiai vertina „Rangleklods” koncertus, kurių kiekvienas atlikėjui ir publikai tampa unikalia “čia ir dabar“ patirtimi. Nors pagrindinis atlikėjo iš Danijos instrumentas – kompiuteris, jis stengiasi kiek įmanoma daugiau visko atlikti gyvai. Įtampa ir netgi tam tikros klaidos paverčia jo pasirodymus originalia programa, nepanašia į tai, kas skamba debiutiniame „Rangleklods” albume „Beekeeper“.
Švedai „Silverarken” atvyksta su savo garso operatoriumi, kuris pasistengs, kad Stokholmo grupė skambėtų taip, kaip savo gimtojo miesto klubuose. Šiuo metu grupė tobulina skambesį, įrašinėdama savo pirmąjį albumą. Kolektyvas pasižymi ne preciziškai atliekama profesionalia muzika, tačiau sukuriama atmosfera, kurioje svarbiausia – šypsenos ir šokiai.
Smagiame pakvietimų į pirmąjį „Norden Wave“ laimėti traukime nusifilmavęs Giedrius iš GOLDEN PARAZYTH šiam vakarui ruošia ypatingą pasirodymą. Jame netrūks nei lyriškų, nei audringų emocijų. Pastaruoju metu ne daug koncertuojantys atlikėjai jau išsiilgę bendravimo su publika. „Geros muzikos vakaras garantuotas! Užsukite pasikultūrinti ir pakultūrinti kitus!“ – kviečia „Golden Parazyth„.
Kiekvienos grupės pasirodymui specialiai ruošiasi ir vidžėjus su apšvietėjų komanda. Vaizdo specialistai kiekvienam kūriniui ruošia atitinkamas vaizdo projekcijas ir apšvietimą, tad „Loftą“ tą vakarą turėtų užgriūti ne tik garsai, bet ir savotiška šiaurės pašvaistė.
Organizatoriai dėkoja Danijos ir Švedijos ambasadoms, kurių darbuotojai ne tik nustebino šiuolaikinės savo šalių muzikos žiniomis, bet ir sutiko padėti, kad atlikėjai pasirodytų šiame renginyje. Vienas renginio organizatorių Domas Kunčinas neslepia: „Vežti negirdėtus pavadinimus – rizikinga mūsų inertiškoje visuomenėje, kur vis dar populiarūs „Nazareth” ir „Slade„. Tačiau patys sau užsikrovėme savotišką „švietėjų“ naštą.“
Tuo tarpu „Norden Wave“ idėjinis lyderis Rolas Jarušauskas puse lūpų prasitaria apie „Norden Wave“ planus: „Kitą renginį planuojame pavasarį. Gali būti, jog jis bus susijęs su Norvegijos dienomis Lietuvoje. Jau beveik sukirtome rankomis su tikrai įdomia norvegų grupe, tačiau kol nepatvirtinta 100 procentų, nenorėčiau atskleisti, kas tai bus.“
Naktinio gyvenimo metraštininkė Daina Dubauskaitė sako: „Tikrai norėčiau, kad tokie kažką nauja bei nenudrengta pristatantys renginiai vyktų nuolat ir dažniau, nei kartą į pusmetį. Jei tam tereikia gausiai susirinkti į pirmąjį koncertą, taip ir padarykim.“
Dalinamės nauju elektroninės ir šokių muzikos projekto„Golden Parazyth“ kūriniu „Bridge”, kurį visiškai legaliai galite parsisiųsti paspaudę nuorodą viršuje.
