Emeli Sandé
Kylanti britų R&B žvaigždė Emeli Sandé trumpam sugrįžo ten, kur žengė pirmuosius muzikinius žingsnius – t.y. į SBTV studiją, kurioje atliko kelias dainas iš vos praėjusią savaitę pasirodžiusio savo debiutinio albumo „Our Version Of Events”.
Gražus ir jaukus britiškosios Alicia Keys pasirodymas tikrai neturėtų palikti abejingų tų, kurie mėgsta mielą pianinu atliktą akustinę R&B muziką.
Ko gero manoMUZIKOS skaitytojams pasakoti kas yra James Blake tikrai neverta. Net neabejojame, kad tie, kas lankosi pas mus – ne tik šį pilietį žino kaip nuluptą, bet ir po žinių apie Jamie Woono apsilankymą Lietuvoje, patyliukais pradėjo svajoti šį nakties muzikos guru išvysti ant Marijos Žemės muzikos scenos.
Ar tai realu? bent jau mes tikrai to nežinome….
James Blake "LIVE"
Tačiau šiandien galime su Jumis pasidalinti gyvu James Blake įrašu, kurį galite turite progą visiškai legaliai ir nemokamai atsisiųsti čia.
15 kūrinių, tarp kurių, žinoma, rasite ir legendinius „The Wilhelm Scream” bei „Lindisfarne” turėtų darkart priminti ne tik apie „Mercury” apdovanojimų aistras, bet ir apie naują labai laukiamą šio jauno muzikos kūrėjo albumą, apie kurį pats muzikantas jau puse lūpų pradeda šnekėti.
Praėjusį ketvirtadienį Švedijos sostinėje, Stokholme, įvyko kiek daugiau nei dešimtmetį lauktas amerikiečių neo soul atlikėjo „D’Angelo” gyvas pasirodymas.
Kadras iš fanų filmuotos medžiagos gyvo "D'Angelo" koncerto Stokholme metu
Jo pirmasis solinis koncertas per vienuoliką metų vyko „Filadelfiakyrkan” bažnyčioje, kur prasidėjo trumpai truksiantis atlikėjo koncertinis turas po Europą.
Pirmojo pasirodymo metu be jau klasika tapusių „Chicken Grease„, „Devil’s Pie” ir kitų dainų buvo atlikti bent du nauji kūriniai, kuriuos mobiliaisiais telefonais užfiksavo koncerte lankęsi atlikėjo fanai. Nors tai nėra patvirtinta oficialiai, kūriniai vadinasi „Sugar Daddy” bei „The Charade”. Naujus kūrinius galite perklausyti apačioje.
Neseniai vykusio interviu su grupės „The Roots” lyderiu „Questlove” metu, buvo prasitarta, kad naujasis „D’Angelo” albumas yra jau beveik baigtas ir „labai gali būti”, jog bus išleistas dar šiais metais.
Pats „D’Angelo” buvo ilgai dingęs iš muzikos pasaulio akiračio dėl iki galo nežinomų asmeninių problemų bei sunkios priklausomybės nuo alkoholio.
Coldplay koncertas Antverpene (nuotr. Digg.be)
Šių metų vasarą buvau sau pareiškusi: mano Kalėdos atėjo sulyg Morrissey koncertu….Visgi persgalvojau ir keičiu savo nuomonę: Morrisey koncertas buvo įžanga į Kalėdas, o tikrosios Kalėdos atėjo likus savaitei iki šios šventės, t.y. gruodžio 18 d. Tądien visai netikėtai kolegė pasiūlė bilietą į „Coldplay“ pasirodymą (beje, į jį visi 25 tūkstančiau bilietų buvo išparduoti dar prieš kelis mėnesius) …Tada bilieto nusipirkti nespėjau…
Į šį koncertą patekti norėjau dėl daugelio priežasčių, tačiau svarbiausia jų (be akivaizdžios priežasties, jog jų muzika man labai patinka) – pagaliau išvysti kaip atrodo jų soliniai koncertai (mat iki šiol juos buvau mačiusi porą kartų ir abu – festivaliuose). Pirmasis kartas buvo fantastiškas, antrasis – pusėtinas, todėl labai troškau, kad jie reabilituotųsi mano akyse. Man to reikėjo, nes susitaikyti su mintimi, kad paskutinis „Coldplay“ koncertas man pasirodė nekoks, buvo pakankamai sunku…
Iš karto prisipažinsiu: Chrisas Martinas ir kompanija pateisino mano lūkesčius! Buvo daug geriau nei iki šiol juos mačiau ir girdėjau festivaliuose! Ir, kas svarbiausia, buvo daug geriau, nei aš tikėjausi…
Bet apie viską nuo pradžių…
Pagaliau gavusi išsvajotąjį bilietą įžengiau į Antverpeno (Belgija) sporto rūmus, kur mus iš karto pasitiko darbuotojai, dalinantys keistas apyrankes. Paklausę kas čia ir ką su tuo ‘kažkuo’ reikia daryti, sužinojome kad tai – specialios grupės turui pagamintos apyrankės, veiksiančios tik koncerto metu.
Ką gi, užsidedu apyrankę ir žengiu į jau praktiškai užsipildžiusią salę. Iriamės scenos link, tačiau pasiekę arenos vidurį suprantame, kad ima gęsti šviesos. Į sceną žengia apšildanti atlikėja Emeli Sandé.
Jei atvirai, nebuvau nusiteikusi jos klausyti, nes tokio stiliaus muzika – ne mano skoniui, tačiau turiu pasakyti, kad likau maloniai nustebinta. Dainininkės balsas skambėjo įspūdingai, o pritarianti grupė grojo puikiai. Viskas buvo gražu ir profesionalu. O dar labiau nustebino tai, kad vieną dainą ant scenos su ja padainuoti išėjo Professor Green. Iš pradžių buvo sunku suvokti, kaip vos pradedančiai atlikėjai, kuri yra „tik“ apšildanti muzikantė, vienai dainai pavyko atsivilioti visai neprastai muzikos pasaulyje pažįstamą Profesorių. Bet prisiminusi ką jie apšildo, savo mintyse ir vėl viską sudėliojau į vietas. Kas praleistų progą pasirodyti tokioje arenoje prieš tiek tūkstančių žmonių!?
Pasibaigus apšildančiajai daliai, visi nekantriai, karts nuo karto pasukiodami ant riešų tas mistiškąsias apyrankes, imame laukti „Coldplay“. Belaukdami apžiūrime koncerto areną: kabo 5 apskriti ekranai – vienas virš scenos ir po vieną kiekviename arenos kampe. Taip pat nužiūrime, kad palubėse kabo maišai balionų, o pati scena išpaišyta ryškiomis šviečiančiomis spalvomis (visai kaip „Mylo Xyloto“ albumo viršelyje).
Nejučiomis ima gęsti šviesos ir pasigirsta muzika… Su pirmais „Mylo Xyloto“ garsais įsižiebia ir mistiškosios mūsų apyrankės. PAGALIAU! „Mylo Xyloto“ pereina į „Hurts Like Heaven“, o aš nežinau kur žiūrėti ir ką daryti – žiūriu į savo ranką, žiūriu į tas kitas 24999 šviečiančias rankas ir pagaliau susivokiu, kad reikia žiūrėti į sceną ir į grupę. Pradžia – įspūdinga. Bet kuo toliau – tuo geriau. „Hurts Like Heaven” keičia vienas didžiausiu grupės hitų – „Yellow“. Gęsta apyrankės ir ant mūsų galvų iš palubės pasipila jau anksčiau minėti balionai. Ir vėl dėmesys nukrypsta nuo scenos, nes visi siekia paliesti juos – kas atmušti, kas susprogdinti. Beje, nei vienas jų ir „neišgyvena“, o jiems sprogus, pasipila konfeti.
Coldplay koncertas Antverpene (nuotr. digg.be)
Prisimenu, kad dėmesį vėl turiu nukreipti į sceną, kurioje pasigirsta pirmieji „In my place“ garsai. Tik susiruošiu per priedainį pritarti Chrisui Martinui, kai ir vėl žadą atima iš nežinia kur pasipilantis „drugelių“ (kaip tuo metu pasirodo, o vėliau išaiškėja, kad tai ir raidės, ir palmės, ir dar kažin kas) lietus, pasikartojantis ir kitų priedainių metu. Po šios dainos visi stovime padengti „drugeliais“, kuriuos nusirenku nuo savęs ir kažkodėl nusprendžiu prisikimšti jų į savo kišenes. Beje, tik tada, kai šios dainos pabaigoje pamatau mūsų link artėjančius Jonny Bucklandą ir Chrisą Martiną, suvokiu, kad stovime per kokius 10 metrų nuo B scenos (berods, taip vadinasi tas ilgas takelis į minią, besibaigiantis dideliu „X”).
Po „In My Place“ padėkojęs už tai, kad tiek daug žmonių nutarė paaukoti savo sekmadienio vakarą ir per kamščius atvyko jų paklausyti, ir atsiprašęs, jog nekalba nei flamiškai, nei prancūziškai, Chrisas sugrįžta prie naujojo albumo. Išgirstame „Major Minus“ (dainą, kuri, mano galva, nuskambėjo labai galingai). Tiesą sakant, ne tik ši daina, bet visas koncertas buvo labai galingas ir labai energingas. Visi jautė, jog „koldplėjai“ puikiai nusiteikę ir tai įrodė jų šiltas bendravimas ne tik tarpusavyje, bet ir su visa susirinkusia tūkstantine minia…
Po to sek šiek tiek ramesnės dainos. Pradžioje – „Lost!“, po jos – „The Scientist“. Pastarąją Chrisas Martinas pradeda žodžiais „Come up to Belgium, tell you I’m sorry…“ ir sulaukia audringų publikos ovacijų. Turbūt nė nereikia sakyti, kad kūrinys skambėjo nuostabiai…
Toliau – dar gražiau: po „The Scientist” seka „Violet Hill“, o pirmąjį „Viva La Vida Or Death And All His Friends” singlą keičia „God Put A Smile Upon Your Face“, skambanti su tokiu energijos užtaisu, kad net sunku patikėti…
Po pastarsosios dainos užgęsta šviesos ir arenos viduryje (ant taip vadinamosios B scenos) pamatome menkai apšviestas Willo Championo ir Chriso Martino figūras. Jiedu ypatingai tyliai ir ramiai pradeda groti „Up In Flames“, o beskambant šiai dainai prie jų prisijungia ir likę „Coldplay” nariai – Guy’us Berrymanas bei Jonny Bucklandas.
Toliau viskas vyksta kaip neįtiktiname sapne: Willas Championas prie pieanino pakeičia Chrisą ir Antverpeno publikai sudainuojamas liūdnasis „Us Against The World“. Ko gero netgi per liūdnas tokiai įsiaudrinusiai miniai.. Šio kūrinio metu grupės lyderis pareiškia užuojautą belgams dėl prieš kelias dienas Lieže įvykdyto sprogimo.
„Us Against The World” užbaigia ramiąją dalį.
Po šios baladės grupė sugrįžta į pagrindinę sceną ir sugroja „Politik“ bei „Viva La Vida“ – dainą, pastaraisiais metais tapusią jų vizitine kortele (mat būtent ją dainuojančius girdžiu „Coldplay“ gerbėjus tiek prieš , tiek per, tiek ir po koncertų). O tada ir vėl įsižiebia spalvotosios apyrankės, išgirstame „Charlie Brown“ ir Chrisui Martinui paliepus (ir, kaip toj pasakoj, mums panorėjus) visi šokinėjam į viršų. Po jos seka „Paradise“ ir „Coldplay“ trumpam palieka sceną.
Coldplay konertas Antverpene (nuotr. digg.be)
Sugrįžę atgal britai sugroja „Clocks“, kuri pabaigoje visiškai netikėtai „pereina” į legendinę Irvingo Berlino kalėdų giesmę „White Christmas“. Labai Kalėdiškai ir mielai nuskambėjęs „White Christmas” tampa „Fix You“ įžanga, o po paskutinių kūrinio žodžių „I will try to fix you…” Chrisas Martinas paklausia, ar turim laiko dar vienai dainai. Vėl įsižiebia apyrankės, nuskamba „Every Teardrop is a Waterfall“ ir … viskas. Koncertas baigiasi.
Nesvarbu, kad nuskambėjo beveik 20 dainų, nesvarbu, kad koncertas truko pusantros valandos. Vienareikšmiškai galiu pasakyti tik tiek, kad buvo velniškai maža. Pabaiga atėjo pasakiškai greitai…Visgi išėjusi iš arenos supratau, kad tokią didelę dozę pozityvo galima gauti nedažnai.
Todėl, kad ir ką muzikos kritikai, „coldplay” gerbėjai ir melomanai besakytų; kad ir kaip į šuns dienas dėtų „Mylo Xyloto”, aš beprotiškai džiaugiuosi, kad ten buvau ir juos mačiau… Iš koncerto išsinešiau ne tik geras emocijas ir plačią šypseną veide… Kelionę atgal į briuselį man palaikė pilnos kišenės „Coldplay“ drugelių:)
P.S. viršuje ir apačioje – megėjiška kamera užfiksuoti pirmieji ir paskutinieji šio „Coldplay” koncerto akordai
Noel Gallagher’s High Flying Birds (nuotr. manoMUZIKA.lt archyvo)
Nors dabar apie Noelį Gallagherį jau reikia kalbėti kaip apie savarankišką atlikėją, tačiau jo vardas turbūt visiems laikams liks susietas su grupe „Oasis“. Amžini vaidai su broliu Liamu, narkotikai, skandalai, bei… stulbinanti sėkmė, 50 milijonų parduotų įrašų ir minios gerbėjų visame pasaulyje. Grupė sėkmingai koncertavo visame pasaulyje, o Didžiojoje Britanijoje įgijo absoliučiai kultinį statusą – savo klestėjimo viršūnėje per du legendinius vakarus Knebworthe sutraukė apie 250 000 žiūrovų ir net per paskutinį turą, kuriam taikiai baigtis nebuvo lemta, grojo pilnutėliuose stadionuose.
Dalyvavimas „Oasis“ koncerte visada reiškė daugiau, nei vien atėjimą pasiklausyti muzikos. Buvo scena ir buvo minia. Scenoje paprastai veiksmo būdavo nedaug – visi stovi savo vietose ir groja, tik Liamas kartais karingai pamojuoja tamburinu ar paprovokuoja publiką. O publika… Kažkodėl būtent „Oasis“ koncertai pagarsėjo kaip tam tikrą sunkiai valdomų melomanų porūšį sutraukiantys renginiai. 2009 m. koncertas Mančesterio Heatono parke (apie 70 000 žiūrovų) įsiminė kaip asocialumo apokalipsė, apie kurią neblogą straipsnį galėtų parašyti kokia jungtinė sociologų, antropologų ir primatologų komanda. Nebuvo malonu stovėti ir su baime laukti, ar būtinai iš kažkur toli atlėksiantis dar vienas plastikinis bokalas nusileis ant tavo galvos, ar ne. ,Jei visgi taip įvyks, tuomet seks kitas klausimas – bus jame alus, ar tam tikras šiltas skystis (negi eisi į tualetą per tokią minią)? Tikrai nesu kažkokia pelytė Zita, bet būtent tada pirmą kartą teko rimtai išsigąsti dėl savo gyvybės ir per kunkuliuojančią žmoniją iš paskutiniųjų irtis į atokesnį kampą.
Atrodo, kam veržtis į tokią peklą, ar ne? Tačiau čia viską atperka muzika. Kai suskamba tokie hitai, kaip „Don’t Look Back in Anger“, visa ši chaotiška, brutali masė susivienija į vieną iškeltų rankų, plastikinių bokalų ir telefonų minią, kurioje kiekviena gerklė su aistra ir įsitikinimu atkartoja kiekvieną žodį. Visai kaip kokį „Tėve mūsų“. Tai tikras komunijos momentas, kai muzika, atlikėjai ir publika tampa vienu. Ne be reikalo paklaustas, ar ketina toliau dainuoti „Oasis“ dainas, Gallagheris pareiškė: „Tai mano dainos. Aš visas jas parašiau pats. Aš didžiuojuosi jomis ir tuo, ką jos reiškia kitiems žmonėms“. Nors dažnai lankausi koncertuose, iki šiol niekur kitur nepatyriau panašaus lygio euforijos. Todėl Noeliui Gallagheriui paskelbus apie koncertinį turą, net neabejojau, kad turėsiu būti ten ir gauti savo dozę, kad ir kokiame Europos kampe tai būtų.
Noel Gallagher’s High Flying Birds koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Pati patirtis prasideda nuo pat pradžių – bilieto pirkimo. Pirmiesiems koncertams pasirinktos salės pagal „Oasis“ standartus yra visiškai kišeninės, todėl bilietai į visus tris tuo metu paskelbtus koncertus išgraibstomi per… šešias minutes. Per tokį momentinį mūšį sugebėjus įsigyti bilietą į koncertą spalio 29 d. Londono „Hammersmith Apollo“ salėje nuo adrenalino net dreba rankos (beje, kaip paaiškėjo, tame koncerte buvo ir daugiau lietuvių, bet žinant, kiek ten tautiečių – nenuostabu). Taigi, Londonas, ištaiginga art deco stiliaus salė, pirma balkono eilė ir puikus vaizdas į sceną, kuri pirmą kartą taip arti.
Ir štai, galų gale scenoje pasirodo ir pats Noelis Gallagheris su savo paukščiais. Na, formaliai tai ne JO paukščiai ir net ne jo grupė. Tai – tiesiog suburta pagalbinių muzikantų komanda. Visas tas High Flying Birds reikalas susijęs tik su tuo, kad Gallagheriui būtų buvę nejauku matyti afišose vien tik savo vardą, o pabuvus „Oasis“ nebėra prasmės kurti dar kažkokią grupę, nes ji tik bus lyginama su pirmtake ir neišvengiamai jai neprilygs (kuo šiuo metu gali įsitikinti „Oasis“ likučiai „Beady Eye“). Žmonės surinkti tikrai ne dėl sceninio įvaizdžio – būgnus muša pilvūzas pliktelėjęs ilgaplaukis barzdočius, už klavišinius atsako akiniuotas nerdas (kaip lietuviškai.. zubryla?), nepavargstantis komiškai lankstytis į taktą. Pagrindinis gitaristas iš viso amerikietis, kurį publika už tai labai linksmai nušvilpia. Tik garbiniuotas bosistas dar kažkiek panašesnis į britpopo eros muzikantą, gal todėl, kad atrodo gerokai jauniau už kitus šitos grupės-ne-grupės narius. Bet tai ne esmė. Svarbiausias žmogus scenoje yra Noelis Gallagheris. Nors jam jau 44-eri, (pagal muzikos biznio standartus tai – beveik pensija) , jis akivaizdžiai praktikuoja sveiką gyvenimo būdą ir atrodo geriau, nei kokaino debesyje praleistoje jaunystėje.
Pirmasis kūrinys – sena, dar 1994 m. „Oasis“ daina „It’s Good to Be Free“, kuri neišvengiamai kelia spėliones, ar tik čia nebus replika broliui Liamui. Po to seka taip pat dar anų laikų kūrinys „Mucky Fingers“ ir tada, publikai jau apšilus, pasigirsta pirmasis naujas kūrinys „Everybody’s on the Run”. Studijiniame įraše pasitelktos monumentalios orkestrinės instrumentuotės ir choro čia neatkartosi, bet gyvai ši daina skamba veržliau, ne be itin aktyviai dirbančio barzdočiaus būgnininko pagalbos. Jei Noelis turėjo kokio nors nerimo, kad publikai gal ir nelabai reikia jo naujosios kūrybos, šios abejonės turėjo išsisklaidyti su pirmaisiais žodžiais, kuriuos be vargo atitaria tūkstantinė minia. Visai neblogai, atsižvelgiant į tai, kad albumas pasirodė vos prieš geras porą savaičių.
Noel Gallagher’s High Flying Birds koncertas Londone (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Toliau seka dar penki nauji kūriniai, kurie kokybės prasme nenusileidžia „Oasis“ intarpams ir organiškai įsilieja į setlistą. Noelis Gallagheris – ne tas atlikėjas, iš kurio reikėtų bijoti išgirsti „Here’s one from my new album…“. „If I had a Gun“ pretenduoja tapti jo solinės karjeros himnu. Tokie žodžiai, kaip „If I had a gun / I’d shoot a hole into the sun / and love will burn this city down for you“ arba „forgive me if I spoke too soon / my eyes have only followed you around the room“ būtų sunkiai įsivaizduojami labiau mačo „Oasis“ skirtoje kūryboje, bet dabartiniame albume apie meilę dainuojama atvirai ir be sarmatos. „Death Of You And Me“, soliniame albume paįvairinta Naujojo Orleano stiliaus pučiamaisiais, koncerte tapo galimybe sublizgėti klavišininkui, kuris šiame kūrinyhe pavarė labai neblogą džiazovą solo partiją (taip taip, klavišinių solo. Kas būtų pagalvojęs???). Iš viso šį vakarą sugrojamos devynios iš dešimties naujojo albumo dainų, praleidžiant tik „Stop the Clocks“. Jos vietą užima su pirmuoju singlu „Death of You and Me“ išleista „The Good Rebel“ ir visai visai nauja, dar nepublikuota daina „Freaky Teeth“.
Toliau seka akustinis pasažas, per kurį Gallagheris demonstruoja, kad „Oasis“ katalogas yra jo ir jis su juo elgsis kaip tinkamas. Nors „Wonderwall“ yra vienas geriausiai žinomų jo kūrinių, daina atliekama pagal Ryano Adamso versiją, kurios melodija kiek skiriasi nuo originalo, bet žiūrovai senu įpratimu traukia senąjį variantą ir per priedainį Gallagheris nesipriešindamas leidžia publikai sudainuoti paskutinę eilutę.
„Supersonic“, pirmasis „Oasis“ singlas ir akivaizdžiai „liamiška“ daina, nurengiama iki akustinės gitaros ir klavišinių ir iš esmės atiduodama publikai, kuri žino kiekvieną žodį ir kiekvieną pauzę. Nors tekstas vietomis yra bereikšmių frazių kratinys, įžanginis „I need to be myself / I can’t be no one else“ yra universalus kredo, tais jau gan tolimais 1994 metais skambėjęs kaip maištingas iššūkis, o dabar atliekamas kontempliatyviau. Beveik apologetiškai. Bet publika vėl prideda savo atspalvį – ryžtingas choro tonas liudija, kad jiems tai tebėra vienas iš ano laikmečio himnų – iš tų laikų, kai „Oasis“ buvo kažkas naujo, kai visa Britanija sekė jų kiekvieną judesį, skandalą ir, be abejo, muziką. Tas trumpas langas 1995–1996 m. buvo toks momentas, kai visi jautė, kad vyksta kažkas naujo, nepatirto, neaiškaus. Atrodė, kad viskas bus kitaip, pasikeis valdžia, Britanija vėl bus cool ir diktuos madas pasauliui, o futbolo rinktinė… vargšė amžinai vis kažko pritrūkstanti Anglijos futbolo rinktinė namuose pagaliau nudžiugins trofėjų nuo pat 1966 m. laukiančią naciją. Deja, nors valdžia 1997 m. ir pasikeitė, bet cool Britannia revoliucija be ceremonijų išblėso taip ir nepakeitusi pasaulio. Ko gero, didžiausia jos sėkmė ir buvo muzika – sugrįžusių „Blur“, „Pulp“, galų gale ir paties Gallagherio sėkmė rodo, kad ji lieka aktuali daugeliui.
Noelio Gallagherio koncertas Londone (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Žiūrovams jau gerai įsivažiavus, vėl grįžtama prie solinio albumo ir sugrojamos likusios penkios dainos. „AKA.. What A Life!“ yra žingsnis į šokių muzikos teritoriją ir pakankamai uždegantis kūrints, tik Noelio vokalas kiek melancholiškas ir „woohoo“ gale skamba maždaug taip džiaugsmingai, kaip šuniukas Droopy. Bet bendros nuotaikos tai nė kiek negadina – daina jau visų pamėgta, o priedainis tiesiog ir sukurtas tokiai orą kumščiuojančių entuziastų auditorijai. „(I Wanna Live a Dream) In My Record Machine“, nors formaliai nauja, bet besidomintiems jau žinoma iš internete senokai esančios demo versijos, kuri dėl įvairių priežasčių (t.y. Liamo) vis nepatekdavo į „Oasis“ albumus. „Soldier Boys and Jesus Freaks“, „AKA… Broken Arrow“ ir „(Stranded on) the Wrong Beach“ yra tikrai naujos, geros ir verčiančios susimąstyti, kaip būtų atrodę „Oasis“ albumai, jei visas iki vienos dainas ir toliau būtų rašęs pats Noelis (išskyrus vieną kitą dėmesio vertą išimtį, dauguma kitų grupės narių įnašų į albumus vis dėlto nebuvo įspūdingi). Paįvairinimui įterpiamos ir dvi senos „Oasis“ dainos iš tų laikų, kai Noelis Gallagheris rašė tiek puikių dainų, kad jų nebuvo kur dėti ir teko prikaišioti į singlų B puses. „Talk Tonight“ atliekama ne akustiškai, o visos grupės, ir taip galbūt kiek praranda emocingumo ir intymumo, o „Half The World Away“, su Gallagheriui būdinga optimistiško vienišumo ir eskapizmo tematika ir paprasta, bet į širdį greit krentančia melodija, vėlgi sukelia begalę sentimentų ir vyriško glėbesčiavimosi bangą.
Koncertą baigia trijų „Oasis“ eros dainų encore. Mano jau minėtas „Don’t Look Back in Anger“, absoliutus „Oasis“ kanonas, jau kurį laiką, įskaitant ir pirmus tris turo koncertus, atliktas kaip akustinė baladė, grąžinamas į pirmapradį roko skambesį, tačiau tai tik paskatina publiką dainuoti DAR GARSIAU. Vėliausiai dabar iš savo minkštų raudonų krėslų pakyla ir į siūbuojančią masę įsijungia ir dauguma žmonių dideliame balkone. Pora jau visom prasmėm apšilusių vyriškių šalia persisvėrę per balkono turėklus daro „Titaniką“ ir rimtai rizikuoja nugarmėti apačion, tuo kiek blaškydami akimirkos didingumą. O pati daina tai kaip visada transcendentinis momentas, salę paverčiantis lyg kokio „Meilės žodžio“ kongregacija. Po tokio emocinio piko „The Importance of Being Idle“ ir „Little By Little“ praskrieja labai greitai, jau jaučiant nuožmiai artėjančią ilgai laukto renginio pabaigą.
Didžiulės ovacijos išlydi muzikantus iš scenos ir aplinkui girdisi vertinimai, kad tai geriausias metų, o kai kuriems ir išvis visų laikų koncertas. Ir jis tikrai labai geras, bet nors muzika daugeliu atveju pažįstama, Noelis Gallagheris kaip solo atlikėjas yra naujokas. Negalima nepastebėti (o iš balkono matosi ypač gerai), kad Gallagheris ne visiškai užtikrintai jaučiasi prieš auditoriją – jis susigūžęs, lyg bandytų pasislėpti už mikrofono, o dainuodamas retai kada pakelia akis nuo grindų arba gitaros. Kaip pats prisipažino per daugelį interviu prieš savo debiutą, Noelis nesijaučia tikru frontmenu ir keikia Liamą už tai, kad subyrėjus grupei buvo prieš savo valią išvilktas į minios dėmesio centrą, prožektorių šviesą ir išmaniųjų telefonų objektyvus. Situacija kiek paradoksali – žmogus koncertavo prieš šimtatūkstantinę auditoriją, didžiuliuose stadionuose ir arenose, o dabar drovisi daryti tą patį, tik scenos viduryje ir pats vienas.
Tačiau „Oasis“ laikais publikos dėmesį palaikydavo jaunesnysis brolis Liamas, kuris dažniausiai plačiai išžergęs kojas stovėdavo lyg svarbiausia džiunglių gorila, į ką beta patinai publikoje atsakydavo pritariamu ūbavimu, stumdymusi ir jau minėtu įvairių skysčių mėtymu. Noelis ramiai sau stovėdavo kampe, grodavo gitara, padainuodavo vieną kitą dainą ir viskas. O dabar visi spokso, laukia, kol kažką pasakys.. Kalbos mažai – kuklūs „thank you“ ir kelios trumpos replikos, daugiausiai apie futbolą ir net apie tą naktį persukamą laiką. Savo kailyje nesitveriantys žiūrovai turi kažkuo užsiimti, todėl tarp dainų, panašiai kaip krepšinio fanai apie lietuvaičius ir vainikaičius, skanduoja „Noel“ (kas skamba maždaug kaip „noūūū… noūūū…“ ir pats adresatas pareplikuoja, kad tai ne pati gražiausia skanduotė ir kiek primena šaukiamą bandą, nors skubiai prideda, kad, be abejo, yra dėkingas už palaikymą). Matant, kokia energija trykšta iš publikos pusės, norisi tikėti, kad ilgainiui jis perlips per save ir ras, kaip dar labiau įtraukti žiūrovus. Kalbant apie publiką, savotiškai nuramina tai, kad brangaus alaus niekas nelaisto ir nemėto, gamtiniai reikalai atliekami nustatytose vietose ir apskritai niekas nekelia tokių skandalų, kurie nukreiptų dėmesį nuo scenos.
Bet, kaip minėjau, koncertas – tai ne vien atėjimas pasiklausyti muzikos. Šiuo atveju taip pat pasitaikė labai simboliškas epilogas, kuris gražiai pailiustravo anų ir dabartinių laikų santykį. Į metro vagoną kartu su kitais koncerte pabuvusiais žmonėmis įlipo ir pora ankstyvojo studentiško amžiaus kompanijų, kurios iš karto pradėjo aiškintis santykius futbolo skanduotėmis ir pašmaikštavimais. Vienos iš skanduočių leitmotyvas buvo „let’s go f***ing mental, let’s go f***ing mental!“. Triukšmautojų tik saujelė, decibelų daug, bet sausakimšam vagone visai linksma. Kurį laiką abi grupuotės verbaliai žvangino ginklais ir purtė skiauteres, kol vienas iš vadukų metė sunkiąją artileriją – koncerte nuskambėjusį „noūūūū! noūūūū!“. Anais, labiau patrakusiais laikais po koncerto pradėjus skanduoti „Oasis“ turbūt būtų nevalingai įsijungusi vagono dauguma, bet dabar jame sėdėjo taikios vidutinio amžiaus poros ir tvarkingai atrodantis jaunimas, todėl karo šūkis buvo palydėtas ironiškais žvilgsniais, prunkštimu ir atlaidžiu akių pavartymu. Vargšui skanduotojui nebyliai buvo įskaitytas techninis pralaimėjimas ir aistros vagone nurimo iki įprastinio murmesio. Tiek to rokenrolo.
Noelio Gallagherio debiutas man asmeniškai tik patvirtino nuostatą, kad jis ir buvo „Oasis“ esmė. Su grupės subyrėjimu lyg atsiskyrė forma ir turinys. Liamo Gallagherio vedami „Beady Eye“ užsimojo toliau nešti britiško rokenrolo deglą ir išore profesionaliai atliko tą vaidmenį, bet nesugebėjo sukurti statusą patvirtinančios muzikos. O solo keliu pasukęs Noelis Gallagheris toli gražu nesiūlo rokenrolo, tačiau net minimalistiniu šou uždega auditoriją, kadangi tai yra arba jau klasika tapusios dainos, arba ta pačia dvasia parašyta puiki ir džiuginanti nauja kūryba. Kad ir kokie įspūdingi buvo „Oasis“ koncertai, tą spalio vakarą Londone man nieko netrūko.
The Kills (Nuotr. asmeninio archyvo)
“The KILLS” norėjau pamatyti jau senokai, bet šis kartas – pirmas. Dar 2006-aisiais susižavėjęs albumu „No WoW“, ėmiau domėtis grupės kuryba bei jos narių – brito gitaristo Jamie Hince ir amerikietės vokalistės Alison Mosshart – projektais. Sutikite, kad šis duetas – neįprastas! Nuo pirmųjų akordų dėmesį prikausto Muzika – tarsi užmiršta kelionė į nebūtį, kurios gale karaliauja ne tyla, o kurtinantis triukšmas. “The KILLS” yra energingi ir ekspresyvūs, bet tuo pačiu (kaip ir neseniai išsiskyrę “The White Stripes”) žavintys savo minimalumu. Todėl tiesiog nežinojau, ko tikėtis.
Nors ant bilieto, greta grupės pavadinimo, puikuojasi užrašas “Doors @ 7pm”, durys į “Terminal 5” klubą atveriamos viena valanda ankščiau, ir pulkelis prie įėjimo lūkuriavusių gerbėjų suleidžiami vidun. Į koncertų salę patekti kol kas dar negalima, bet veikia baras ir atvira stogo terasa. Nusiperku alaus, persimetu pora žodžių su gretimai stovinčiaisais apie orą bei būsimą koncertą ir tiesiog lūkuriuoju toliau.
Patekęs į salę įsitaisau balkone prie pat scenos. Šįkart apšildančių kolektyvų net du. Pirmieji – Niujorkiečiai pavadinimu “A Place to Bury Strangers”. Girdžiu juos pirmąkart, bet įspūdis puikus. Purvinas, tamsus ir intensyvus noise rokas, kupinas garsinių improvizacijų. Scena skendi tamsoje, ir tik pora baltų blyksinčių lempų kelia blausias aliuzijas į “Bauhaus” ar “The Sisters of Mercy”. Trijulė iš stiprintuvų stato piramides, purto gitaras, sukioja rankenėles, nepasiklysdami aparatūros ir įvairių laidelių labirinte, o tuo tarpu iš kolonėlių liejasi toks triukšmas, kokio aš seniai nesu girdėjęs. Tik laiks nuo laiko išryškėjantis aiškiai apibrėžtas ritmas bei melodijos neužtrunka priminti, jog tai – muzikinis kūrinys! Ne veltui “A Place to Bury Strangers” tituluojami “garsiausia” Niujorko indie grupe. Mano nuomone, jie noise roką “varo” tikrai garsiau už “My Bloody Valentine” ar “Sonic Youth”. Gaila, kad kaip apšildančio kolektyvo jų spektaklis trunka vos trisdešimt minučių, ir jie, skubiai atsisveikinę, puola ardyti gausųjį savo techninį arsenalą. Labai tikiuosi pamatyti šiuos bepročius dar kada nors.
Deja, antrieji “apšildytuvai” – dar viena vietinė grupė “The Pains of Being Pure at Heart” – savo introduktorių pasisekimu pasigirti negali. Galbūt savu laiku ir savoje vietoje šie indie pop rokeriai būtų “suėję” visai neblogai. Galbūt ta sava vieta ir savas laikas tiesiog buvo šio koncerto pradžia, tereikėjo dviems apšildančioms grupėms apsimainyti vietomis. Deja, po “A Place to Bury Strangers” ir prieš “The KILLS” vidutinio tempo ir vidutinio ilgio viena nuo kitos nesiskiriančios dainos nei linksmina, nei migdo. Kažkur jau matyta, nuobodoka ir tiek.
The KILLS (Nuotr. asmeninio archyvo)
Na, ir galų gale, šio vakaro duetas – scenoje! Galinė scenos siena, šiam koncertui padabinta leopardo kailio raštais, sumirga žvaigždėmis lyg naktinis rugpjūčio dangus. Pasipila įžanginis dainos „No WoW“ ritmas. Pirmasis greta dviejų ritmo mašinų prieš publiką stoja elegantiškasis gitara ginkluotas Jamie Hinceas. Paskuj jį – visuomet grakšti ir žavinga Alison Mosshart, kuriai pademonstravus savo balso sugebėjimus abejingų nelieka. Taip, brolyčiai, patikėkite – vokalinės „The KILLS” partijos studijoje tikrai nėra dirbtinai poliruojamos. Dainuoti ši panelė moka. Beje, ne tik dainuoti, bet ir groti… Alison net šešių dainų metu talkina Jamie melodijoms ir ritmams antraja gitara, sintezatoriais bei perkusija, be to, kaitina žiūrovus savo nuolatiniu šokiu. Bet nei Alison, nei Jamie jokiu būdu nėra lyderiaujančios figūros. Šis duetas – tai savotiškas jin ir jang. Tarsi Lennonas ir McCartney, broliai Gallagheriai, ar jau ankščiau minėti „The White Stripes“. Štai taip per tarpusavio kūrybinį supratimą du žmonės gali taip prikaustyti visą būrį žvilgsnių! “The KILLS“ žavi savo gebėjimu priimti tą energiją, kurią koncertų metu jiems duoda klausytojai ir gražinti tai jiems atgal dešimteriopai. O tas savotiškas grupės minimalizmas – tai tik dar vienas instrumentas. Papildomais muzikantais neužpildytos erdvės palieka „The KILLS“ laisvę improvizacijoms ir šėlsmui.
Setlistas neitin ilgas, bet taip grupė išeikvoja maksimalų savo potencialą nespėdami pabosti. Kiekvienas kūrinys šįvakar atrodo kaip mini-spektaklis. Šioje scenoje savo vietą randa „No WoW“, „Future Starts Slow“, „Kissy Kissy“, „Heart is a Beating Drum“ (kurią Jamie dedikuoja savo mylimai žmonai – modeliui Kate Moss), „DNA“, „U.R.A. Fever“, „Tape Song“, „Baby Says“ ir dar daugelis dainų, kurių ir reikėtų tikėtis „The KILLS“ repertuare. Saldainiukai gerbėjams – netikėtas Marilyn Monroe „One Silver Dollar“ koveris, labai tinkantis bliuziniam Alison balsui, ir pritarančio vokalo duetas, talkinantis grupei dainos „Satellite“ metu.
Štai toks šis pašėlęs netradicinio roko muzikos duetas. Pasiautėjo, bet per ilgai neužsibuvo. Atsisveikinę ir palikę sceną Jamie ir Alison taip ir nepasirodo prie atributikos stalelio, kaip daro daugelis grupių. Jie nesišvaisto parašais ar nuotraukomis. Ištarę tik „Dėkui jums. Iki kito karto!“ jie pradingsta už leopardo kailio raštų. Užsidega šviesos, iš smarkiai pritildytų kolonėlių pasipila „Shadowplay“ „Joy Division“ koveris, kurį groja „The Killers“. Vakaras baigtas.
Bon Iver koncertas Vašingtone (nuotr. Kyle Gustafson/FTWP)
Šiąnakt Vašingtone įvyko dar vienas grupės „Bon Iver” koncertinio turo pasirodymas.
Šis įvykis Amerikos sostinėje sulaukė išskirtinio dėmesio, mat į du klube „9:30” įvykusius pasirodymus bilietai buvo išpirkti akimirksniu.
Šįkart apie koncertą ManoMUZIKA kalba ne veltui. Radijo stotis „NPR” maždaug 4 val. 30 minučių (Lietuvos laiku) prasidėjusį koncertą transliavo visiems savo klausytojams tiesiogiai. Negana to, pilnas koncerto įrašas taip pat buvo patalpintas „NPR” svetainėje, todėl visi, norintys išgirsti ko gero geriausią albumą šiemet išleidusią grupę, turi puikią galimybę tai padaryti.
Norintys perklausyti koncertą spauskite čia.
Beje, ManoMUZIKA lapkričio mėnesį lankysis „Bon Iver” koncertuose Paryžiuje ir Hamburge. Ir nors gyvos transliacijos ar koncerto įrašo pažadėti negalime, įspūdžiais iš koncerto tikrai pasidalinsime su Jumis.
Tai yra puikiai nufilmuotas kylančių britų muzikos žvaigždžių, instrumentalisto, eksperimentinį hip hop bei uk garage skambesį primenančios post-dubstep muzikos atlikėjo SBTRKT bei rnb/soul solisto Sampha duetas, atliktas Londone esančioje legendinėje Abbey Road įrašų studijoje.
Birželio 27 dieną pasirodys debiutinis paslaptingojo SBTRKT albumas „SBTRKT”, kuriame bus galima išgirsti daugybę atlikėjo bendrų kūrinių su Sampha.
Viršuje – gyvas kūrinio „Trials of the Past” atlikimas.
Tiems, kam aštuoniasdešimtieji asocijuojasi su didelėmis šukuosenomis, milžiniškais švarkų petukais, “banankėm”, „Modern Talking” ir skudurinio roko užgimimu, šis dešimtmetis kelia ironišką šypseną. Visgi mano nuomone, tai buvo puikus dešimtmetis… Nepaisant to, kad šiandienos akimis anuomet vyravo klaikios mados, muzikine prasme tai buvo reikšmingi metai – Madonna ir Micheael’as Jackson’as sudainavo geriausias savo dainas, užgimė indie rokas su visa Manchester’io scena (ko vien verti „The Smiths” su Morrissey ar „The Stone Roses„) ir, žinoma, ant tikrojo muzikos pjedestalo pradėjo lipti naujieji romantikai… Tiems, kam patinka pastarieji, turėtų patikti ir dvidešimt pirmojo amžiaus romantikai „Glasvegas ” (tik turiu pripažinti, kad galbūt niekas kitas jų taip nevadina, išskyrus mane).
Kad ir kaip norėčiau išvengti bet kokių palyginimų, šiuo atveju negaliu nuo to išsisukti, nes Glasvegas man primena „OMD”, o „Glasvegas” vokalistas James’as Allan’as (savo dainavimo maniera) – Andy McCluskey iš „OMD”. Šį mano įsitikinimą tik dar labiau sustiprino „Glasvegas” koncertas penktadienio vakare viename Briuselio klube.
Ir netgi jei nesate dideli „OMD” gerbėjai, ši asociacija neturėtų jūsų gąsdinti. Nepaisant panašumų, yra ir nemažai skirtumų. Visų pirma (ir visų svarbiausia) – Glasvegas yra roko grupė. Jokiu būdu jų nepavadintum pop ar elektroninės muzikos grupe. Vien ko verta energingoji „Go Square Go„. Jei ši daina iki šiol nėra, tai tikrai turėtų būti futbolo himnu. Here we, here we, here we fucking go – priedainis, kurį ir ramieji belgai aistringai traukė. Publika taip pat mielai pakeitė vokalistą, atliekant paskutinę koncerto dainą „Daddy’s Gone„, ramesnį ir gana liūdną Glasvegas kūrinį, kuris skambėjo puikiai (jautresni žiūrovai, žmonės kalba, net apsiverkia per šią dainą). Puikiai skambėjo ir „Shine Like Stars„, „It’s My Own Cheating Heart That Makes Me Cry„ (daina, kurią Bono apibūdino, kaip vieną iš geriausių kada nors girdėtų kūrinių) bei „Euphoria, Take My Hand„. Viskas buvo nuoširdu ir emocionalu.
Tai, kaip grupė atrodė ant scenos, verta atskiro paminėjimo. Vokalistas išsiskyrė balta apranga (kiti grupės nariai buvo apsirengę juodai), aštuoniasdešimtųjų stiliaus marškinėliais ir šviečiančiu mikrofono laidu. Tuo tarpu bosistas visus mielai apdalino savo bedante šypsena ir žavėjo Tintino šukuosena bei nepriekaištingu makiažu. O naujoji būgnininkė iš Švedijos stebino grojimo maniera, nes nedažnai pamatysi stovintį, o ne sėdintį būgnininką, kuris grotų taip įnirtingai.
Bendrai įvertinus, Glasvegas atlieka šiltą ir emocionalią muziką. Toks buvo ir jų koncertas!
Amerikiečių grupė „Fleet Foxes„, gegužės 2 išleisianti labai laukiamą naują albumą „Helplessness Blues”, šią savaitę lankėsi BBC studijoje, kur radijo stotyje BBC Radio 1 surengė išskirtinį gyvą pasirodymą.
Laida, susilaukusi didžiulio britų susidomėjimo, buvo patalpinta radijo stoties tinklalapyje tam, kad stebuklingą „Fleet Foxes” muziką galėtų išgirsti visi tie, kurie negalėjo klausytis tiesioginės transliacijos.
Laidoje „Fleet Foxes” pirmą kartą gyvai atlieka savo naujojo albumo dainas.
Gegužės 31 dieną grupės „Pearl Jam” lyderis Eddie Vedder’is išleis savo solinį albumą.
Įrašą, kuris vadinsis „Ukulele Songs” išleis „Pearl Jam” nuosava leidybinė kompanija „Monkeywrench Records„. Kaip jau leidžia spręsti pats pavadinimas, albume skambės Vedder’io kūriniai (ir koveriai), kuriuos atlikėjas įrašė būtent ukulele instrumentu.
„Ukulele Songs” muzikantui talkins ir Cat Power (tai sceninis pseudonimas, po kuriuo slepiasi amerikietė atlikėja Chan Marshal).
ManoMUZIKA primena, kad grupės „Pearl Jam” lyderis 2003- aisiais metais talkino „Cat Power” įrašinėjant jos albumą „You Are Free”, todėl darbas su „Ukulele Songs” – tai tam tikras Chan Marshal duoklės atidavimas legendinės grupės lyderiui.
Beje, albumo išleidimo dieną „Monkeywrench Records” išleis ir Vedder’io koncertinį DVD „Water On The Road”, kuriame bus galima išvysti akimirkas iš dviejų atlikėjo solo koncertų Vašingtone 2008- aisiais. Koncertuose muzikantas atliks savo solines dainas, grupės „Pearl Jam” kūrinius ir kitų kolektyvų koverius.
Čia jums pateikiame tiek „Water On The Road”, tiek ir „Ukulele Songs” albumų sąrašą:
Ukulele Songs:
01 Can’t Keep
02 Sleeping by Myself
03 Without You
04 More Than You Know
05 Goodbye
06 Broken Heart
07 Satellite
08 Longing to Belong
09 Hey Fahkah
10 You’re True
11 Light Today
12 Sleepless Nights [ft. Glen Hansard]
13 Once in Awhile
14 Waving Palms
15 Tonight You Belong to Me [ft. Cat Power]
16 Dream a Little Dream
Water on the Road:
01 The Canyon
02 Sometimes
03 Trouble
04 Around the Bend
05 Girl From the North Country
06 Guaranteed
07 Setting Forth
08 Far Behind
09 No Ceiling
10 Rise
11 Golden State
12 Society
13 Forever Young
14 Ed Piano (Instrumental)
15 I’m Open
16 Man of the Hour
17 Driftin’
18 No More
19 You’re True
20 Ukulele Interlude (Instrumental)
21 Unthought Known
22 Arc
23 Hard Sun
24 The Canyon (Reprise)