Gyva muzikos legenda, amerikiečių muzikos kūrėjas Bobas Dylanas, pristato muzikinį vaizdo klipą (o tiksliau, nuotraukų demonstraciją) savo anksčiau niekur neišleistam, 197kažkelintais įrašytam kūriniui „Pretty Saro”.
Tai yra Bobo Dylano perdainuota 18 amžiaus britiškos country dainos versija.
Beje, šio muzikanto gerbėjams turime gerų žinių: rugpjūčio 27 bus išleistas niekada nepublikuotų Bobo Dylano kūrinių, albumas sudarytas iš demo versijų ir negirdėtų žinomų dainų studijinių įrašų versijų. Albumas vadinsis „Another Self Portrait (1969-1971): The Bootleg Series Vol. 10”.
Viena įdomiausių pastarųjų metų indie folko grupių – britų kolektyvas „Mumford And Sons” pasidalino dar vienu nauju vaizdo klipu. Šįkart grupė nusprendė ekranizuoti savo dainą „Hopeless Wanderer”. Tai jau penktasis kūrinys iš pernai metais išleisto grupės albumo „Babel”, tapusio vienu populiariausių praėjusių metų disku visame pasaulyje.
Pasaulį užkariavęs prancūzų muzikinis video projektas „La Blogothèque” dalinasi dar vienu puikiu įrašu. Šįkart gyvai Dubline esančioje „The Old Tannery” pilyje groja airių grupė „Kodaline„.
Pristatome jums naują vardą muzikinėje padangėje, atlikėją „Mutual Benefit„, kol kas, matyt, platesnėje visuomenėje dar geriau pažįstamą Jordano Lee vardu.
Lengvą ir svajingą folk motyvų kupiną muziką kuriantis atlikėjas internete yra pasidalinęs kol kas tik vienu kūriniu „Advanced Falconry”, kuris, neabejojame, abejingų nepaliks.
Lietuviškos muzikos padangės žvaigždė (aišku, muzikine prasme), grupė „Garbanotas Bosistas” pristato jau trečią dainą iš praėjusiais metais išleisto albumo „Venera”.
Kaip teigia atlikėjai, „ši daina skamba keliaujantiems draugams ir sugrįžusiems broliams”. Ir ją išgirdus tuo tikrai sunku abejoti.
Jau dalinomės šios dainos „gyva” versija, o dabar pristatome ir studijinį įrašą.
Lietuvoje koncertavuisi ir tik geriausius įspūdžius palikusi grupė „Gogol Bordello” kitą savaitę išleis jau šeštąjį savo albumą „Pura Vida Conspiracy”.
Įdomu tai, kad šį albumą prodiusavo Andrew Schepsas, anksčiau dirbęs su tokiais atlikėjais kaip „Black Sabbath”, „Jay-Z” bei „Metallica”.
Oficialiai naujas Gogol Bordello albumas pasirodys liepos 22 dieną.
Visą albumą galite perklausyti paspaudę čia arba viršuje esantį albumo viršelį.
Prieš aštuonerius metus susikūręs eksperimentinio indie folko kolektyvas „Edward Sharpe and the Magnetic Zeros” išgyvena aukso amžių. Aplink save buriantys ištikimų gerbėjų ratą ir didinantys jų skaičių visame pasaulyje svajingi amerikiečiai kitą savaitę išleis trečią studijinį albumą. Tiesa, diskas, kuris vadinsis taip pat kaip ir grupė, Europos muzikos parduotuves pasieks savaite vėliau – t.y. liepos 29 dieną.
Šiandien „Edward Sharpe and the Magnetic Zeros” savo albumą atidavė radijo stočiai NPR, kuri turi visas teises jį transliuoti tiesiogiai. Todėl nieko nelaukdami spauskite ČIA ir perklausykite visą naują Amerikos indie folko pažibų įrašą.
Pranešime spaudai grupės lyderis Alexas Ebertas, apie savo grupės naują įrašą sakė: „šios 12 dainų man yra viskas. Tai gryniausia ir laisviausia muzika, kurią kada nors esame sukūrę”.
manoMUZIKA primena, kad paskutinis „Edward Sharpe and the Magnetic Zeros” pilnas įrašas dienos šviesą išvydo pernai gegužę. Plokštelė debiutavo penktoje JAV perkamiausių albumų sąrašo vietoje, o žurnalui „Rolling Stone” paskelbus geriausių 2012-ųjų metų albumų sąrašą jame atsidūrė 7-oje pozicijoje.
Kurdamas pirmąjį įrašą duetas bendradarbiavo su Eli Thompsonu, kuris yra prisiekęs Fiodoro Dovstojevskio gerbėjas. Rusų rašytojo kūrinyje „Broliai Karamazovai“ yra du broliai veikėjai – Ivanas bei Alioša, kurie ginčijasi dėl to, ar dievas egzistuoja. Ivanas nuolat abejoja dievo buvimu, o Alioša, priešingai, yra vienuolis ir stipriai tiki į aukščiausiąjį. Taip gimė ir grupės pavadinimas.
2011 metais „Ivan & Alyosha“ išleido savo debiutinį EP, o šiemet sugrįžo jau su pilnu debiutiniu disku “All The Times We Had”.
Šiandien atradome jų dainą „Running For Cover” – švelnią indie folko baladę, kurios dėka bent jau mūsų diena tapo daug šviesesnė. Rekomenduojame kūrinį ir Jums!
Metų pradžioje panirusi į indie folko vandenis, Vilniaus grupė „Biplan“, regis, ketina ten užsibūti ilgiau. Išleidę savo baladę „Amore“ vyrukai grįžta su nauju kūriniu „O mes prie jūros“. Kaip ir galima spręsti iš pavadinimo – daina apie vasarą ir visus su ja susijusius gerus jausmus.
Kol kas apie naują studijinį albumą negalvojantys Biplanai puse lūpų užsimena apie akustinį įrašą. Tiesa, nėra aiškus nei jo pavadinimas, nei konkreti pasirodymo data. Vyrukai patikino, kad albume tikrai bus ne tik paskutinę sausio dieną pasirodęs kūrinys „Amore“, bet ir šiandien išskirtinai manoMUZIKOS skaitytojams pristatomas darbas „O mes prie jūros“.
Taigi, Jūsų dėmesiui TIK portale manoMUZIKA.lt pristatomas naujas „Biplan“ kūrinys „O mes prie jūros“ (oficialiai daina bus pristatyta rytoj).
Beje, kartu su naują daina aštuonioliktus metus gyvuojantis Lietuvos kolektyvas pristato ir akimirkas iš naujos fotosesijos, kurioje fotografo vaidmuo atiteko pačiam … Andriui Mamontovui.
Indie folk muziką kurianti penkiukė iš Australijos „The Paper Kites” dalinasi labai gražiu, vaikystės džiaugsmus atskleidžiančių vaizdo klipu „St. Clarity” kūriniui. Tai pirmasis grupės singlas iš šiais metais rugpjūčio mėnesį pasirodysiančio kolektyvo LP „States”.
Trečio tūkstantmečio antrajame dešimtmetyje atrasti šviežią ir nenuvalkiotą britiško pop roko skambesį yra itin sudėtinga. Regis per pastaruosius septyniasdešimt metų šio žanro muzikoje buvo pasakyta praktiškai viskas. Nuo „The Beatles” iki „Oasis„, nuo „Blur” iki šiandieninių „Mumford And Sons„. Negalime pamiršti ir šitoje spalvingoje kraštutinumų atkarpoje įsiterpiančių tokių kolektyvų, kaip „Stereophonics„, „Coldplay„, „Verve„, „Radiohead” ir galybės kitų. Jei dabar imsite prieštarauti ir bandyti brėžti ribą tarp tokių subžanrų kaip rokenrolas, indie rokas, britpopas ir panašiai – atsakau paprastai: čia tam tikrai ne vieta. Šiuokart muzikine prasme abstraktinsiu iki „negaliu” ir į subžanro kategorijas lįsti net nebandysiu.
Taigi, grįžkime prie esmės, kuri šiandienos manoATRADIMĄ keičia į naują grupę. Ir tos grupės pavadinimas yra „To Kill A King„. Jeigu išgirdę šį vardą prieš akis išvydote 2003 metais Mike’o Barterio kurtą filmą – nesate visiškai neteisūs, mat šios juostos įkvėpti vyrukai nusprendė grupę pavadinti būtent taip.
„To Kill A King” – tai pop roko/indie roko penketas iš Lydso. Galybės muzikinių žanrų formuojami vyrukai, kurie, kaip patys kažkada prisipažino, visą gyvenimą svajojo muzikuoti, toli ieškoti neketino: pasirinko tai, kas šiuo metu „ant bangos” yra ne tik muzikos kalve vadinamoje Didžiojoje Britanijoje… Sumaišė lengvai skambančią gitaros muziką su gražiai įsipinančiais styginiais, visą tai įvilko į gražų ir melodingą muzikinį piešinį, kurį įpakavo į lengvą ir švelnų grupės lyderio vokalą. Sakysite – banalu? Tebūnie. Tačiau, sutikite, yra kolektyvų, kurie sutverti groti tokią muziką. Paklausę „To Kill A King” suprasite, kad jie – būtent tokie.
Susikūrę 2009 metais Lydso vyrukai iki šiol yra išleidę 2 EP ir vieną pilną studijinį albumą „Cannibals with Cutlery”. Būtent pastarasis diskas ir turėjo tapti tiesiausiu jų keliu į britiško pop roko šlovę. Šiemet išleistą „Cannibals with Cutlery” puikiai įvertino tokie leidiniai kaip „Q” ar „The Guardian„, tačiau net ir to nepakako, kad „karaliaus žudikai” taptų populiarūs. Kol kas jų koncertiniame kalendoriuje numatyti pasirodymai vietinės reikšmės (ar kiek geresniuose) Didžiosios Britanijos klubuose, o svajonės apie pasaulinį pripažinimą, regis turės būti dar kuriam laikui atidėtos.
Ir visgi, nežiūrint į tai, kad jų didysis muzikos aidas dar neatkeliavo nei iki Šiaurės Europos šalių, nei iki didžiųjų senojo žemyno rinkų (tokių, kaip Prancūzija, Italija ar Vokietija), tikiu, kad „To Kill A King” bus ta grupė, kuri savyje atras užkoduotą sėkmės paraką. Galbūt dėl melodingos daugeliui priimtinos muzikos. O galbūt dėl mielo ir žavaus nuoširdumo, kuriuo nesugadinti scenos naujokai taip žavi klausytojus ir žiūrovus (peržiūrėję youtube „pasimetusių” video iš grupės koncertų netruksite suprasti apie ką aš kalbu). Taip, klausantis jų kūrybos nesunku atpažinti, kad kolektyvas dievina tokias grupes kaip „The National„, „Frightened Rabbit” ar „Athlete„, tačiau net ir sudėjus visus šiuos veiksnius į vieną krūvą (gerai, sutinku – pridėkime ir muzikinio identiteto trūkumą) neleidžia nesižavėti jaunuolių iš Lydso muzika.
Tikiu, kad jų sėkmė – visai čia pat…Galbūt net už artimiausio muzikinės gatvės kampo. Viskas, ko reikia Lydso penkeriulei – tai tinkamam muzikos industrijos žmogui tinkamu laiku išgirsti „To Kill A King” kūrinius.
Labai linkiu, kad taip atsitiktų kuo greičiau.
Ir visgi, nors esame su manoMUZIKOS autoriais sutarę, kad šioje skiltyje nesileisime į didelius asmeniškumus, šįkart sugriešysiu… Tiesiog negaliu neprisipažinti, kad „Cannibals with Cutlery” kol kas užima tvirtas pozicijas geriausių mano 2013 metų albumų sąraše. Beje, visą albumą galite perklausyti apačioje.
Taigi, susipažinkite su netolimos ateities muzikine perspektyva – grupe „To Kill A King”.
Kai 2008-ųjų rugpjūtį Londono gatvėse tūkstančiai britų švilpavo vieną ir tą pačią lengvai įsimenamą melodiją, likusi senojo žemyno dalis dar neįsivaizdavo, kad šis motyvas – tai naujos viso labo pirmuosius žingsnius muzikos industrijoje žengiančios grupės dainos pagrindinis motyvas. Tačiau nepraėjo nė savaitė ir apie pagrindinius kūrinio autorius ir pačią dainą „5 Years Time“ sužinojo visa Europa. Tokia ta trumpa „Noah and the Whale“ gimimo istorija. Debiutinis grupės albumas pasiekė penktą Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo vietą ir tapo vienu populiariausių tų metų indie folk įrašu.
Praėjo tik penkeri metai, o „Noah ir jos banginis“ spėjo ne tik išleisti keturis puikius studijinius įrašus, bet ir pagrįstai užsitarnauti kritikų meilę. Lyriškasis Londono penketas tapo itin laukiami televizijos ir radijo stočių laidose, didžiausiose muzikos scenose ir, žinoma, audringiausiuose vasaros festivaliuose.
Šiemet Baltijos šalių gyventojai turi unikalią progą, mat svajingi britai nusprendė priimti „Positivus“ rengėjų pasiūlymą ir atvykti į liepos 19-21 dienomis Latvijoje vyksiantį didžiausią muzikos festivalį. „Noah and the Whale“ čia taps vienomis pagrindinių šio renginio žvaigždėmis.
Net neabejojame, kad po jų pasirodymo grupės gerbėjų gretos Lietuvoje dar labiau išaugs, nes muzika, kurią groja penki talentingi britai ras vietą kiekvieno klausytojo širdyje – jie moka būti lyriški, moka groti rokenrolą, moka šokti ant scenos ir gali sudainuoti pasakiškai gražią lopšinę.
Šiandien manoMUZIKA kalbiną vieną svarbiausių žmonių grupėje „Noah and the Whale“ – kolektyvo klavišininką ir pagrindinį ramstį Tomą Hobdeną. Muzikantas su mumis pasidalino mintimis apie muziką, Baltijos šalis ir savo rolę mįslingoje grupėje „Mt. Desolation“, sudarytoje iš „Killers“, „Keane“ ir „Mumford And Sons“ narių.
Labas Tomai, kaip laikaisi?
Puikiai. Šiuo metu esu namuose Londone ir mėgaujuosi kiekviena poilsio akimirka. Ką tik baigėme koncertinį turą Anglijoje ir jau kitą savaitę leisimės koncertuoti į Skandinaviją.
Netrukus koncertuosite Latvijoje vyksiančiame festivalyje „Positivus“. Gal trumpam užsuksite į Lietuvą?
Dieną po mūsų pasirodymo Latvijoje bus mano gimtadienis. Dabar pagalvojau, kad kelionė į Lietuvą galėtų būti visai neprasta gimtadieninė dovana (juokiasi).
Kiek apskritai esi pažįstamas su Baltijos šalimis, jų kultūra, žmonėmis ir istorija?
Būčiau neteisus sakydamas, kad gerai išmanau Baltijos šalių gyvenimą, tačiau šiek tiek apie jūsų valstybes tikrai žinau. Pavyzdžiui, viena mergina iš Latvijos ne kartą yra grojusi smuiku mūsų grupėje.
Su ja esu buvęs Rygoje, tačiau, deja, nei karto neteko apsilankyti Lietuvoje. Tikuosi, kad kažkada turėsime progą surengti koncertą ir jūsų šalyje.
Tiesa, žinau ir tai, kad Anglijoje yra didelė lietuvių bendruomenė.
Jūsų paskutinis albumas „Heart of Nowhere“ dienos šviesą išvydo šių metų pavasarį. Kaip manai, kokie yra esminiai šio įrašo ir anksčiau išleistų trijų „Noah and the Whale“ albumų skirtumai?
Pirmieji trys mūsų albumai buvo nukreipti į muzikos paieškas. Kiekvienas įrašas buvo labai skirdavosi vienas nuo kito. „Heart of Nowhere“ – tai tarsi savotiškas mūsų kūrybos apibendrinimas. Jis kur kas labiau vientisas ir išbaigtas.
Kita vertus, šis albumas yra pakankamai paprastas. Nesistengėme ieškoti ištaigingos muzikos pasažų ir variacijų, tačiau visi labai džiaugiamės, kad jis yra praktiškai nepaliestas „sintetinių“ instrumentų. Šį diską įrašėme gyvai, todėl tai jį dar labiau išskiria iš bendros masės.
Kuris jūsų išleistas albumas tau pačiam yra arčiausiai širdies?
Labai sunkus klausimas (juokiasi). Kaskart išleidę albumą gyvename jo kūrimo nuotaikomis ir akimirkomis. Todėl šiandien sakyčiau, kad „Heart of Nowhere“ yra geriausias, nes jis dar „kvepia dažais“. Tačiau tam, kad įvertinčiau bendrą visumą reikia daugiau laiko.
„Noah and the Whale“ – išskirtinis kolektyvas Anglijos padangėje. Jūs galite groti rokenrolą, galite šokti ant scenos, mokate būti itin akustiški ir lyriški ir kartu galite leistis į sunkaus roko vandenis čia pat kurdami nuostabiausią lopšinę. Kur randate tiek daug skirtingų grupės muzikinių veidų?
Manau, kad taip yra todėl, jog grupės nariai – labia skirtingi žmonės. Skiriamės tiek savo mėgiama muzika, tiek ir savo asmenybių tipais. Grupėje turime skirtingus vaidmenis ir juos atliekame su skirtingais polėkiais. Tačiau suprantame ir gerbiame vienas kito pomėgius, todėl esame draugai. O juk kiekvienas žmogus, nori, kad jo draugas būtų laimingas (šypsosi)… Todėl ir mūsų muzika yra pakankamai įvairi. Mūsų stiprybė ir slypi būtent mūsų skirtumuose.
Šiandien„Noah and the Whale“ vardas puikiai pažįstamas daugeliui muzikos mylėtojų. Ar teisinga sakyti, kad jeigu nebūtumėte išleidę visas muzikinių rinkų sienas pralaužusios dainos „5 Years Time“ – grupės muzika galbūt nebūtų tokia populiari?
Sunku atsakyti į klausimą kas būtų jeigu būtų… Tačiau būčiau neteisus sakydamas, kad „5 Years Time“ neatvėrė mums daugelio durų. Daina buvo labai sėkmingai „sukama“ Europos radijo stotyse ir jos dėka daugelis sužinojo apie mus.
Tačiau tada buvome dar labai jauni. Mums tebuvo 18 metų, bet puikiai atsimenu tą jausmą, kai sukūrėme „5 Years Time“. Jutome, kad šios dainos dėka galime pasiekti labai daug…
Supratome, kad pirmo albumo sėkmė mums yra labai svarbi. Džiugu, kad mums pavyko ir labai gerai, kad diskas „Peaceful, the World Lays Me Down“ (aut. past. – pirmasis grupės studijinis albumas) tapo populiarus. Taip prasidėjo „Noah And The Whale“ istorija. Gerbėjų daugėjo, o susidomėjimas mūsų muzika augo. Mums tai buvo neįtikėtinai svarbu. Tai grupę motyvavo ir neleido nukabinti nosies.
Nuo tos akimirkos praėjo penkeri metai. Esate žinomi ir mylimi. Papasakok, ką reiškia būti populiaria grupe šalyje, turinčioje, ko gero, giliausias muzikines šaknis visame pasaulyje?
Žinai, nemanau, kad esame dideli. Mus tiesiog kartais lydi sėkmė. Esame kolektyvas, kuris išleido keturis albumus ir turi visai neblogą sutartį su didele įrašų kompanija. Ko gero spėjome išaugti stereotipinės indie grupės drabužius. Tačiau vis dar esame tie patys paprasti vaikinai, mėgstantys gerą muziką ir gerai leidžiantys laiką. Žinoma, esu dėkingas likimui už suteiktą galimybę būti šio kolektyvo dalimi (šypsosi)
Ką įvardintum savo pagrindiniais muzikos įkvėpimo šaltiniais? Kokią muziką mėgsti?
Dar vienas sunkus klausimas (juokiasi). Mėgstu senesnę muziką, tad šiuo atveju įvardinti kažką iš nūdienos nebūtų itin lengva. Save galiu drąsiai vadinti užkietėjusiu Elvis Costello gerbėju. Iš senesnių legendų dievinu Arthurą Russelą. Kai kurių jo albumų klausau metų metus. Pastaruoju metu labai pamėgau Kanados grupės „Bahamas“ kūrybą.
„Mt. Desolation“ buvo ambicingas darinys. „Keane“ narys Jesse Quinnas rašė nuostabias dainas, kurias atlikome su naujo darinio nariais. Šiuos vaikinus puikiai pažįstu jau seniai, todėl groti tokioje grupėje su tokiais talentingais bičiuliais buvo vienas malonumas. Juolab, kad grupę prodiusavo mūsų senas prodiuseris.
„Mt. Desolation“ muzika – tikrai labai graži ir verta išlikimo, tačiau visi esame labai užsiėmę savo pagrindiniais darbais, todėl sunku nuolat muzikuoti kartu.
Nori pasakyti, kad 2010 metais išleistas „Mt. Desolation“ albumas taip ir liks vieninteliu grupės diskografijoje?
Šiandien manau, kad „Mt. Desolation“ yra „vienadienis“ projektas. Tačiau kas žino, galbūt vieną dieną nuspręsime, kad mums vėl lemta groti kartu. Tada pasauliui dovanosime naują kūrybą (šypsosi).
Iki Jūsų pasirodymo festivalyje „Positivus“ liko kiek daugiau nei mėnuo. Ką norėtum perduoti savo gerbėjams Lietuvoje?
Labai džiaugiuosi, kad turime gerbėjų jūsų šalyje. Ačiū, kad klausotės „Noah and the Whale“. Ir kol neturime galimybių atvažiuoti į Lietuvą- siūlau apsilankyti Latvijoje. Sakei, kad iki „Positivus“ nėra toli, todėl labai smagu bus jus čia sutikti.
Oficialus albumo viršelis mėlyname fone su išplaukusiais kvadračiukais, sukuriančiais mozaikiniu stiliumi dengto baseino dugno iliuziją
manoMUZIKA.lt prieš kiek daugiau nei metus kalbintas danų kvartetas „When Saints Go Machine” gegužės 28 dieną oficialiai išleidžia savo naują albumą „Infinity Pool”.
Šiandien jį galite visą nuo pradžios iki galo perklausyti nemokamai @ „Pitchfork Advance”. Kai kas jau šiandien jį vadina vienu geriausių 2013 metų albumu. Siūlome jį įvertinti ir Jums.
Visai neseniai išleidęs savo naująjį albumą „Lines”, amerikiečių etnomuzikologijos daktaras, atlikėjas Julianas Lynchas, pristato ir pirmąjį muzikinį video puikaus albumo puikiam singlui „Gloves”, kuris rimtai pretenduoja atsidurti tarp geriausių šių metų kūrinių.
Didįjį penktadienį Vilniaus kokteilių ir muzikos bare Soul Box žiūrėjome danų indie folk kolektyvo „Efterklang” dokumentinį šedevrą apie garsus „The Ghost Of Piramida”, o šiandien galime pasidžiaugti ir naujiena – muzikiniu vaizdo klipu kūriniui „The Ghost”.
Video kūrė ispanų kilmės režisierius Victoras Carrey, teigiantis, kad „šis video yra panašus į mozaiką: kiekviena vaizdo klipo akimirka kaip mozaikos dalis žiūrovui atskleidžia siužetą. Tai lyg kokia vaiduokliška istorija.”
„The Ghost” yra šeštasis rugsėjį pasirodžiusio „Efterklang” albumo „Piramida” kūrinys.
Amerikiečių arfininkė Joanna Newsom pristato vienos didžiausių savo įkvėpėjų, eksperimentinės britų folk muzikos atlikėjos Sandy Denny kūrinio „The North Star Grassman and the Ravens” koverį.
Nors naujas ir jau labai ilgai laukiamas amerikiečių dainų autoriaus ir atlikėjo, muzikos prodiuserio Devendra Banhart albumas „Mala” oficialiai pasirodys tik kovo 12 dieną, jau šiandien turime galimybę visą albumą internete perklausyti visiškai nemokamai.
Iki šiol jau dalinomės bent 4 – 5 kūriniais iš naujojo albumo ir jie tik dar labiau paskatino apetitą išgirsti visą „Mala”.
