review

Zucchero koncertas Vilniuje: nesaldus ir nekenksmingas sveikatai itališkas cukrus

2017-09-17Vaidas StackevičiusmanoISTORIJA

Zucchero koncertas Vilniuje

Jei nusikelsime į devyniasdešimtųjų pradžią, kai Lietuvoje pradėjo rodyti MTV, tuo metu ten skambėję hitai tapo nemirtingais Lietuvoje. Tarp jų buvo R.E.M. „Losing My Religion“, „Enigma“ „Sadness“, Sealo „Crazy“, „Roxette“ „Joyride“, EMF „Unbelievable“, KLF „Last Train to Trancentral“ ir daugybė kitų. Tarp jų buvo ir Zucchero su Paulu Youngu baladė „Senza una donna (Without a Woman)“. Nepretenduosiu į Zucchero kūrybos žinovą (toks tikrai nesu) – ši daina ilgą laiką man buvo vienintelis dalykas, kurį žinojau apie šį italų bliuzroko atlikėją. Na, bet ji išties verta dėmesio.

Kitą kartą Zucchero patraukė mano dėmesį dar po dešimtmečio 2001-aisiais išleidęs smagų hitą „Baila (Sexy Thing)“, kuris gal net labiau žinomas „Baila morena“ pavadinimu. Mūsų radijo stočių šis atlikėjas nėra dažnai grojamas, bet nuo šio kūrinio nepavyko pabėgti ir joms. Taip pat Zucchero nuolat šmėkštelėdavo įvairiuose duetuose su tokiais grandais kaip Luciano Pavarotti, Stingas, Ericas Claptonas, B. B. Kingas, Bryanas Adamsas, Sheryl Crow, Sinead O’Connor, Macy Gray, Bono, Markas Knopfleris ir kitais. Tai turbūt ir visos mano žinios apie šį veikėją. Ne per daugiausiai… Tuo labiau, kad nuo 1983 metų jis išleido trylika studijinių, tris rinktinius albumus bei pardavė 60 milijonų įrašų.

Pirmą kartą Lietuvoje Zucchero apsilankė, berods, 2007 metais. Buvau tame koncerte Pramogų arenoje iš smalsumo, tąkart dainininkas su savo komanda viską padarė labai profesionaliai ir kokybiškai, tad įspūdis pasiliko geras. Nuo tada jis surengė dar kelis vizitus į kitus Lietuvos miestus ir dabar po dešimtmečio grįžo į Vilnių. Kaip tik šiuo metu ruošiuosi kelionei į Romą, tad dalinai dėl gerų prisiminimų iš ankstesnio koncerto, dalinai dėl pasiruošimo kelionei į Italiją apsilankyti Zucchero koncerte penktadienį vakare pasirodė visai įdomi perspektyva.

Zucchero koncertas Vilniuje

Viena didžiausių Italijos popmuzikos žvaigždžių Adelmo Fornaciari (žinomas sceniniu slapyvardžiu Zucchero Fornaciari arba tiesiog Zucchero), ko gero, yra vienas geriausių dalykų nutikusių Italijos popmuzikai. Jis yra vienas tų, kurie išvadavo savo šalį nuo ją persekiojusio itališko disco stereotipų. Pati Zucchero muzika (atsargiai, pseudonimas gali suklaidinti) nėra saldi. Sakyčiau, jis yra visiškai kitoje skalės pusėje, jei lygintume su kartais ant koktumo ribos balansuojančiu saldžiabalsiu Erosu Ramazzotti.

Prikimęs Zucchero tembras kai kuriose dainose žaviai primena amžinatilsį Joe Cockerį, o kai jis pradeda ore mosikuoti rankomis, jau ne tik ausys girdi, bet ir akys mato, jog senas, geras, pliktelėjęs Joe turbūt reinkarnavosi į šį skrybėlėtą italą. Lyginant su lietuvių atlikėjais Zucchero Italijoje būtų kažkas tarp Gyčio Paškevičiaus ir Andriaus Mamontovo.

Pasitiesęs kilimuką po kojomis savo koncertą Zucchero pradėjo dainomis iš naujojo albumo „Black Cat“ (ši frazė yra pirmieji žodžiai albume, beje, nereiškiantys to, ką juoda katė reiškia pas mus, kaip tik turėta omenyje, kad tai geras ženklas). Nors dažnai pagyvenusių atlikėjų naujos dainos būna mažai įdomios, bet šiuo atveju kūriniai maloniai nustebino, ne tik skaniai susiklausė, bet kad ir kaip keistai beskambėtų net privertė nusipirkti naująjį albumą.

Pasikabinęs užuolaidą su didele širdimi Zucchero publiką užbūrė skambiomis, išbaigtomis dainomis, kokybišku garsu ir skoningomis šviesomis. Kartais atrodė, kad jis visą koncertą dainuoja tą pačią dainą, bet tai tik liudija, kad dainininkas yra atradęs savo skambesį. Dauguma kūrinių jis atlieka italų kalba, juose kartas nuo karto įterpdamas angliškų eilučių. Ir vos kelios dainos yra angliškos. Kaip sako pats Zucchero, jo kūrinius labai sunku išversti į anglų (nebent jie iškart gimsta angliškai), nes jų tekstai kilo iš gatvės kalbos.

Zucchero koncertas Vilniuje

Į koncertą „Compensoje“ susirinko apie pustrečio tūkstančio žmonių. Planuota, kad šis koncertas turėjo įvykti rugsėjo 9 dieną, bet buvo šešiomis dienomis pavėlintas, nes dainininkas nutarė į turą įterpti koncertus Tartu, Odesoje ir Kijeve. Vilniaus koncertas buvo paskutinis prieš šešių iš eilės koncertų seriją Veronoje, po kurios Zucchero persikels į Lotynų Ameriką, kur ir baigs savo „Black Cat World Tour“ gastroles per 2016-2017 metus sugrojęs daugiau kaip 130 koncertų keturiuose žemynuose.

Panašu, kad Zucchero yra tiesiog įsimylėjęs Veronos areną, 15 tūkstančių talpinantį romėnų amfiteatrą, kuris pastatytas dar 30 metais po Kristaus. Pernai rugsėjį vos tik išleidęs albumą „Black Cat“ jis ten surengė 11 iš eilės koncertų, šių metų pavasarį pridėjo dar penkis, o po šio mėnesio koncertų serijos iš viso šiame ture ten sugros — teisingai! – 22 koncertus.

Na, bet grįžkime į Vilnių… Įsitaisęs patogiai tarp smuikininkės ir gitaristės Zucchero užtikrintai keliavo savo setlistu. Skambant „Vedo nero“ (vyrams siūlau susirasti ir pažiūrėti šios dainos vaizdo klipą), kaip tik vieną dainą prieš „Baila morena“, dainininkas pakėlė visą publiką ant kojų ir pašokdino per abi šias dainas. Vėliau apsiraminimui sugrojo balades „Iruben me“ ir nuostabią „Il volo“. Atskiro paminėjimo vertas Zucchero lydinčios grupės solo pasirodymas koncerto pabaigoje, kai jie atliko Mileso Daviso išpopuliarintą Eddie Harriso „Freedom Jazz Dance“ ir iškart po jo sekusį Avicii „Wake Me Up“ „koverį“.

Jautrus momentas – didžiojo italų tenoro Luciano Pavarotti pagerbimas koncertui einant į pabaigą. Tai buvo vienintelis kartas, kai koncerte įsijungė ekranas, dainą „Miserere“ Zucchero atliko duetu su Luciano, kuris dainavo iš projekcijos ekrane. Tapo akivaizdu, kad pasaulyje taip ir neatsirado, kas pakeistų prieš dešimt metų šį pasaulį palikusį operos grandą.

Zucchero koncertas Vilniuje

Pagrindinės programos dalies pabaigoje Zucchero atliko vienus didžiausių savo hitų „Diamante“, „Diavolo in me“, bisui pasilikdamas Black dainos „Wonderfull Life“ „koverį“ ir savo didžiausią hitą „Senza una donna (Without a Woman)“. Koncertas baigėsi švente – publika vėl stovėjo, kas entuziastingai dainavo kartu, kas plojo, kas šoko lėtą. „Grazie, Vilnius, ačiū!“, – tarė Zucchero į viršų iškėlęs gautas rožes ir be didelių ceremonijų nulipo nuo scenos. Kad publikai nekiltų mintis prašyti dar vieno biso, po sekundės salėje užsidegė šviesos ir suskambo foninė muzika.

Nors nepriskirčiau savęs prie Zucchero klausytojų, patiko ir koncertas, ir buvo įdomu rašant šią apžvalgą pasidomėti jo kūryba plačiau. Zucchero tikrai pelnė mano pagarbą, norėtųsi, kad daugiau atlikėjų sentų taip gražiai ir brandžiai, išlaikydami kokybės kartelę kaip tai daro jis. Ir būtų labai įdomu šį dainininką pamatyti koncertuojant namų aplinkoje, kad ir toje pačioje Veronoje. O pabaigai, klausimas – ką labiausiai tinka gerti po Zucchero koncerto? Atsakymų variantai: a) alų, b) šampaną, c) tequilą boom boom? Teisingas atsakymas yra žemiau.

Pavykęs Rugpjūčio vakaras su Robbie Williams ir Erasure

2017-08-18Vaidas StackevičiusmanoISTORIJA

Robbie Williamso koncertas Vilniuje

Dar pernai lapkritį paskelbtas Robbie Williamso turo koncertas „The Heavy Entertainment Show“ šią savaitę visu pajėgumu driokstelėjo Vilniaus Vingio parke. Turiu prisipažinti, kad didelio susižavėjimo paskelbtu koncertu nerodžiau, nes RW teko matyti anksčiau kelis kartus populiarumo viršūnėje, tad nustebintas būti nebesitikėjau. Tačiau nuomonė pasikeitė sužinojus, kad apšildančia grupe Robbie atsiveža Lietuvoje dar nesilankiusius „Erasure“, tad į koncertą ėjau daugiausia dėl jų. Ir nepasigailėjau. Pasenę britų romantikai sugrojo nostalgišką savo aštuoniasdešimtųjų repertuarą, o RW trinktelėjo vieną įstabiausių koncertų Marijos žemėje. Bet apie viską iš pradžių.

Pagal iš anksto paskelbtą line-upą, Vingio parko įėjimai atsivėrė 17 val., „Erasure“ koncertas buvo paskelbtas nuo 20 val., o Robbie pasirodymo pradžia – kai tik prasidės pirmosios prietemos 21:15 val. (viskas minučių tikslumu ir įvyko). Kelias Vingio parko estrados link priminė Lietuvos-Baltarusijos pasienį, nusėtą furomis, kurių ten buvo apie 50. Buvo ką joms vežti – atlikėjai už Vingio parko estrados įkūrė savo miestelį, o parke akį džiugino įspūdinga scena ir dekoracijos.

Šiltas rugpjūčio vakaras. Maždaug apie pusę aštuonių Vingio parke prie įėjimų nutįso kilometrinės eilės. Vėliau atėjusieji pamatyti „Erasure“ tikriausiai nebesuspėjo. Andy Bello ir Vince’o Clarke’o duetą pirmą kartą atsivežti į Lietuvą buvo mėginta dar 2000-aisiais ir smagu, kad tai pagaliau įvyko. Pirmąją dainą „Victim of Love“ man taip pat teko išklausyti dar bilietų patikrinimo punkte, tačiau antrąja – „Drama!“ – jau mėgavausi prie scenos. Trečioji, naujojo šiemet išleisto albumo „World Be Gone“ singlas „Love You to the Sky“, buvo puiki proga nubėgti alaus ir per likusį laiką išklausyti kūrinius, tarp kurių skambėjo „Oh L’Amour“, „Blue Savannah“, „Sometimes“, „Love to Hate You“, „A Little Respect“ ir kiti.

Neužsižaidę naujomis dainomis (iš naujojo albumo atliko vos vieną) britai duoklę atidavė daugiausia aštuoniasdešimtųjų hitams. Gerbėjai galbūt galėjo pasigesti albumo „I Say I Say I Say“ kūrinių (kad ir didžiausio šio albumo hito „Always“), nenuskambėjo ir mano asmeninis favoritas „Breath of Life“ iš albumo „Chorus“. Bet bendro nusiteikimo tai netemdė – savaime suprantama, kad per tam skirtas 45 minutes visų per tris dešimtmečius sukurtų hitų sugroti nepavyks.

Grupės veidas vis ekstravagantiškiau atrodantis Andy Bellas publikai ir padainavo, ir nesibodėjo pašokti, juodu kostiumu ir kaklaraiščiu pasipuošęs grupės smegenys Vince’as Clarke’as nesitraukė nuo savo sintezatorių, o savo sudėtį muzikantai papildė dviem pritariančiomis vokalistėmis. „Erasure“ skambėjo nepretenzingai, bet mielai. Grupė savo pasirodymui gavo centrinį ekraną ir dainas atliko dienos šviesoje po truputį pilnėjant Vingio parko pievai. Gal ir nedėkinga pozicija, bet savarankiškai stadionų „Erasure“ jau nebesurenka. Tam tikras tęstinumas – „Take That“ turą 2011 m., kuriame dalyvavo ir Robbie Williamsas, apšildė kitas britų synthpop duetas „Pet Shop Boys“. Visai gražu, kai muzikantai tokiu būdu atiduoda pagarbą juos įkvėpusiems atlikėjams.

Baigus pasirodymą „Erasure“, teko pusvalandį luktelėti ir užgrojo Robbie Williamso koncerto pradžią skelbiantis himnas „God Bless Our Robbie“ – skambus, humoristinis, sveikai saviironiškas kūrinys (štai vienas jo stulpelis: „God bless our Robbie / He can swing both ways / He is totally global / Except in U S of A“).

RW pasirodymą „atidarė“ titulinė naujojo albumo daina „The Heavy Entertainment Show“ ir tradicinis „openeris“ – „Let Me Entertain You“. Koncerto programoje negailėjęs hitų dainininkas tarp dainų (ar jų metu) darė tai, ką moka geriausiai – maivėsi, flirtavo su publika, linksmino ją, erzino, provokavo, šaipėsi iš savęs ir buvusios savo grupės „Take That“, bet visą laiką išliko įdomus, nei akimirkai nepaleidžiantis publikos dėmesio. Sudainavęs po kelias eilutes iš įvairių garsių kūrinių nuo „Can’t Touch This“ ir „Take on Me“ iki „Kiss“ ir „Stayin’ Alive“ patikrino kaip šios dainos žinomos pas mus.

Robbie Williamso koncertas

Įsibėgėjus koncertui, Robbie atidavė pagarbą, kaip jis pats pasakė, savo herojui George’ui Michelui, ir, williamsiškai pridėjęs „Aš ne gėjus, bet jam būčiau pačiulpęs“, atliko dainą „Freedom“. „Freedom“ buvo pirmasis solinis Robbie Williamso singlas, išleistas 1996-ų rugpjūtį. Tokiu būdu dainininkas tuomet pažymėjo savo išėjimą iš prieš metus paliktos grupės „Take That“.

Robbie noriai kalbino lietuvaites, koncerto viduryje tradiciškai vieną jų užsivedė į sceną ir sudainavo „Somethin’ Stupid“, pavertęs šią dainą tiesiog pokštu. Jau kelintą turą kartu su dainininku galima išvysti ir keliaujantį jo tėvą, su kuriuo nuskambėjo Neilo Diamondo „koveris“ „Sweet Caroline“.

„Feel“, „Angels“ „Rock DJ“, „Kids“, „Millennium“, grupės „World Party“ koveris „She’s the One“, vienas naujausių singlų „Love My Life“… Robbie Williamsas turi pakankamai hitų, kad jų užtektų dviems koncertams. Daina „Come Undone“ buvo sumaniai supinta su „Take That“ kūriniu „Never Forget“. Puikiai priderintas apšvietimas ir efektai praturtino žiūrovų dėmesį prikausčiusį pasirodymą. Koncertą vainikavo Franko Sinatra’os išpopuliarinta daina „My Way“. Po jos pakartojęs kelias „Angels“ eilutes pagrindinis vakaro kaltininkas pradingo nuo scenos, palikęs publiką dainuoti.

Apmaudoka, kad kai kurie didieji portalai po šio koncerto mirgėjo antraštėmis apie kelis kartus rusų kalba ištartą „spasibo“, kuris yra rusų oligarchus pašiepiančios dainos „Party Like a Russian“ dalis. Nesu šio singlo gerbėjas, man asmeniškai tai vienas neįdomiausių RW kūrinių (o ir šiaip, būkim atviri, jo dainos jau retokai kuo nustebina). Ši daina – keistas pasirinkimas pirmam albumo „The Heavy Entertainment Show“ singlui, kuris taip ir netapo hitu, didelio radijo stočių dėmesio nesulaukė ir publikai yra palyginus mažai žinoma. Tad, kai kurie žiūrovai iš netikėtumo (o labiau iš nežinojimo) galbūt ir „nuščiuvo“, bet kad tai taps pagrindine antraščių tema yra tiesiog dirbtinis skandalo pūtimas ir paprasčiausias atlikėjo repertuaro neišmanymas. Geriau būtų antraštėje parašę: „Robbie Williamsas prisipažino, ką būtų padaręs George’ui Michaelui“.

Robbie Williamso koncertas

Robbie Williamso koncertas susirinkusiai publikai praėjo kaip smagus šou, su derama jai pagarba. Tokį techninio įgyvendinimo lygį Lietuvoje nedažnai pavyksta išvysti. RW negailėjo šovinių, todėl jau koncerto pradžioje į viršų šovė konfeti, sproginėjo pirotechnika, stebino vizualiniai sprendimai, apšvietimas, koncertą užbaigė fejerverko salvės. Be abejonės, tarp šio koncerto žiūrovų atsiras tokių, kurie jį pavadins geriausiu koncertu savo gyvenime. Ir jis tikrai toks gali būti.

Šiuo turu Robbie Williamsas parodė, kad išlieka pramogų pasaulio sunkiasvoriu. Aš pats kiek įtariai koncertuose žiūriu į specialiuosius efektus, nes jie neretai pridengia muzikos skurdumą. Robbie Williamsas tikrai nėra pats geriausias dainininkas, tačiau publika žino ir mėgsta daug jo kūrinių, dainos jam yra komfortabilios, jų skambesys koncerte turtingas, o sceniniai sprendimai sumaniai priderinti, kad sustiprintų muzikos efektą. Ir, žinoma, Vingio parko estrados dydžio dainininko charizma, kuria jis galėtų pasidalinti su dešimčia atlikėjų ir dar liktų jam pačiam. Tai, kaip jis jaučiasi ir elgiasi scenoje, yra net įdomiau už jo dainavimą ir pamatyti tai bent kartą gyvenime yra tiesiog būtina.

Robbie Williamso koncertas Vilniuje

Man tai buvo jau… penktas RW koncertas. Ne, tikrai nesu jo gerbėjas, nors savo fonotekoje turiu kelis, daugiausia ankstyvuosius jo albumus ir singlus. Retokai juos išsitraukiu. Labiausiai mėgstu „Feel“, „Supreme“, „No Regrets“, „Tripping“, „Old Before I Die“ (pastarųjų keturių šiame ture nėra). Visgi koncertai yra ta terpė, kur šį atlikėją galima įvertinti geriausiai. Todėl iš visų pamatytų Robbie koncertų šiam skirčiau garbingą antrąją vietą. Pirmoji atitektų įspūdingam 2011 m. „Progress“ turui su „Take That“ (tame ture Robbie Williamsas turėjo daugiau kaip pusvalandžio trukmės savo solinę dalį). Antroje vietoje – puikus šios savaitės vakaras Vilniuje. Trečioje vietoje būtų koncertas pačiame RW jėgų žydėjime 2003 m. Katovicuose su apšildančia dainininke Skin. Toliau sektų 2013 m. turo pasirodymas Taline ir paskutinėje vietoje – areninis koncertas Kaune 2015 m., kuris tikrai nebuvo kuo nors blogas, tiesiog po jo man atrodė, kad tai, ką galėjo parodyti geriausio, Robbie Williamsas jau parodė ir tuo mes greičiausiai su juo ir atsisveikinsime. Pasirodo, dar ne.

Ką gi, galbūt jis suras būdų mane prisivilioti į savo koncertą ir dar kartą.

U2 koncertas Amsterdame: The Joshua Tree turas, kurį apšildo Noelis Gallagheris (koncerto apžvalga)

2017-08-02Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Jeigu kam nors pasakyčiau, kad „U2“ yra mano gyvenimo grupė, būčiau tikras melagis. Tačiau nepaisant to, pamatyti Bono ir jo sėbrų pasirodymą jau ilgą laiką buvo vienas prioritetinių mano gyvenimo muzikinių darbų. Daugelį metų atidėliodavau šį reikalą todėl, kad atsirasdavo svarbesnių veiklų prioritetiniame sąraše, tačiau šįkart taškus ant „i“ padėjo sudėlioti vienas paprastas faktas, kurio vardas – „The Joshua Tree“.

Albumui, kuris lydi mane praktiškai visą gyvenimą, šiemet sukako 30 metų. Ir tai yra ne tik vienas geriausių airių diskų, bet kartu ir vienas iš perkamiausių visų laikų albumų visame pasaulyje. Taigi, vos tik sužinojau, kad šiemet galėsiu gyvai išgirsti albumą, kurį vien tik dėl jį pradedančių pirmų trijų kūrinių būtų galima vadinti nuostabiu, pradėjau ieškoti bilietų į vieną iš kelių „Joshua Tree Tour“ miestų Europoje. Ir TA vieta tapo Amsterdamas.

U2 plakatas Amsterdame

Pusė metų – pakankamas laikas susiplanuoti kelionę, užsisakyti viešbutį, n kartų „prasukti“ ir taip jau nudrožtą „Joshua Tree“ kompaktą ir tinkamai pasiruošti trisdešimtmetį švenčiančio šedevro muzikiniam atgimimui. Pirkdamas bilietus į „Amsterdam ArenA“ – stadioną, kuriame turėjo vykti koncertas, sužinojau, kad čia hito „With Or Without You“ kūrėjus apšildys Noelis Gallagheris. Kadangi „Oasis“ man – praktiškai šventa karvė, iškart supratau, kad šis renginys įgauna gerokai daugiau prasmės ir turi rimtų ambicijų tapti ypatingai svarbiu mano šių metų įvykiu.

Likus kelioms valandoms iki koncerto pradžios (o jis turėjo prasidėti 7 valandą) Amsterdamo dangus pradėjo niaukstytis. Metro stotelės buvo sausakimšos, o dangus parodė savo galią. Atrodė, kad patekome į tradicinę lietuvišką šių metų liūtį. Skirtumas tas, kad čia nebuvo Narbuto gatvės giliavandenės įdubos, o liūtis tęsėsi gerokai ilgiau nei įprasta mūsuose. Tiesa, nors skirtumų būta, panašumų taip pat atsirado. Transporto eismas buvo sutrikdytas, o metro vėlavo gerokai daugiau nei 10 minučių. Todėl užsikimšo ne tik jų laukiančios stotelės, bet ir patys traukiniai.

Eilė į areną

Tiksint laikrodžiui seko ir likusios minutės iki Noelio pasirodymo, į kurį tiesiog negalėjau pavėluoti. Todėl vos tik atvažiavo metro, chamiškai brovėmės pro žmonės ir… ir buvome paskutinės silkės jau ir taip suspaustoje statinėje.

Taigi, metro – sausakimšas. Nėra kalbos ne tik apie pasijudinimą – sunku net galvą pasukti. Aplink – „U2“ pamatyti ištroškęs internacionalas. Kalbos – pačios įvairiausios: vien traukinyje buvo galima išgirsti britų, olandų, prancūzų, kažkurios balkanų kalbos atstovų. Ir visų šių žmonių tikslas – tas pats kaip ir mūsų. Beje, dėl žmonių srauto stebėtis nėra ko, mat visi bilietai į du iš eilės „U2“ pasirodymus Amsterdame jau seniai parduoti. Tiek šeštadienio, tiek ir sekmadienio koncertuose turėjo apsilankyti maždaug po 70 tūkstančių žmonių…

Noelis Gallagheris ir lietingas jo intro

Pagaliau. Arenos stotelė. Laikrodis rodo, kad iki Noelio lieka pusvalandis. Tūkstantinė ką tik iš metro išlipusi minia juda vangiai – eismą stabdo metro bilietų automatai, kuriuose reikia „atsižymėti” tiek prieš įlipant, tiek ir išlipus iš traukinio. Laimei, kad esame po stogu. Liūtis tokia stipri, kad visiškai nesvarbu ar turime mes vandeniui atsparius apdarus, ar ne – pabaiga vis tiek ta pati. Išlendame iš tvankios metro stoties ir palei sieną iš lėto su tūkstantine minia kiūtiname įėjimo link. Po poros minučių bičiulis tėškia auksinę mintį: gal „dedam skersą” ant lietaus ir kertam kampą? Kaip tarėm – taip ir padarėm. Tiesiai, per balas (svarbiausia, kad tik greičiau) kulniuojame išsvajoto H įėjimo link. O ten – dar didesnė liūtis ir vėžlio greičiu į priekį slenkančios eilės. Neturime pasirinkimo – stovime. Ir šalia visų britų, prancūzų, olandų, belgų ir kitų tautybių žmonių jaučiamės it milijonieriai skurdžiausioje Afrikos šalyje – lietus taip pila iš kibiro, kad didžioji čia stovinčių žmonių ne tik kad neturi apsiaustų, bet apskritai sunkiai randa sausą vietą savo aprėduose. Tuo tarpu mes, „pasipuošę” neperšlampamais apsiaustais (ant dviejų iš kurių su pasididžiavimu puikuojasi užrašas „Lietuva”) jaučiam tik visiškai šlapias kojas ir iki paskutinio siūlelio permirkusius džinsus. Bet bala jų nematė – juk tuoj scenoje pasirodys Noelis.

Pusvalandis eilėje – ir mes viduje. Kylame į arenos viršų ir čia pasigirsta pirmieji „Oasis” sielos garsai. Iš jų suprantu, kad tai – „Everybody’s on the Run”. Skambant paskutiniam šio kūrinio akordui mes jau savo vietose. Taigi, dėl sumauto oro praleidžiame tik didžiąją dalį pirmos Gallagherio dainos.

Noelio pasirodymas

Mūsų tribūna dar nepilna. Tačiau akivaizdu, kad mes joje, bent jau kol kas – jauniausi. Virš mūsų – britai (bent jau taip atrodo) pensininkai, po mumis – iš akies į penktą dešimtį įkopę olandai, šalia – neaiškios tautybės serganti tetulė ir dar viena pagyvenusi porelė. Žodžiu, panašu, kad ketvirta dešimtimi laimingai besimėgaujanti Lietuvos „jaunuomenė” yra savotiškas amžiaus cenzas. Kita vertus, visiškai nesvarbu, kokio tu amžiaus. Kai priešaky Noelis – šalia gali sėdėti nors ir šimtametis, kuris išlipo pro langą. Jeigu jam gerai – bendra nuotaika nuo to tik geresnė.

Noelio pasirodymas paprastas, bet neprastas. Kaip jau tapo įprasta, supporting acto neapšviečia ypatinga šviesa, jo nelydi nuostabiausias pasaulyje garsas ir jam tenka susitaikyti su liūdnuoju likimu: jo metu į pasirodymą vis dar renkasi žmonės. Turiu prisipažinti, galvojau, kad per Noelio pasirodymą arena taip pat bus kone sausakimša, nes turint tokį „apšildantį” atlikėją, jį gali laisvai traktuoti kaip dar vieną išskirtinį gurmanišką patiekalą muzikos ištroškusiai sielai. Pasirodo, maniau klaidingai…Noelio klausėsi „tik” (spėju) kokie 30-35 tūkstančiai žiūrovų.

„Everybody’s on the Run” netrukus pakeitė dar kelios solinės brolio dainos ir tada, kur buvę, kur nebuvę pasigirsta „Champagne supernova” garsai. Tai daina iš albumo, kuris mano ankstyvąją jaunystę pavertė britpopo rojumi. Tais laikais originalaus kompakto neįpirkdavau, todėl dar iki šiol mano fonotekoje itin garbingą vietą užima Vilniaus „Pergalės” kino teatro antrame aukšte įsigytas 95-ųjų „(What’s the Story) Morning Gory?”. Pagaugai laksto nugara, dūšią užlieja sentimentai, traukiuosi telefoną ir, kaip paskutinis idiotas, bandau gaudyti kiekvieną Noelio garsą. Paskutinę albumo dainą pakeičia “We Can’t Go Back”ir dar keli soliniai kūriniai, po kurių – visas „Oasis” gėrio pikis. Didžiąją tiradą pradeda lyriškasis „Half the World Away”, jį keičia „Little by Little”, populiariausias grupės hitas „Wonderwall” ir po teroristinių atakų Mančesteryje visai kitą atspalvį įgavęs „Don’t Look Back In Anger”.

Don’t look back in anger #noelgallagher #u2 #supporting #joshuatreetour2017 #amsterdam #amsterdamarena #oasisforever

A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on Jul 30, 2017 at 2:54am PDT

“And sooooo, sally can wait, she knows it’s too late as we’re walking on by….”, – plėšia ne tik Noelis bet ir visa jam pritarianti kelių dešimčių tūkstančių žmonių minia. Plėšiam ir mes, nes „Oasis” nuo to legendinio 95-ųjų įrašo man yra gerokai daugiau nei tiesiog paprasta britų grupė. Tai netgi gerokai daugiau nei kultas, kuriuo kaip stabu esu įtikėjęs daugiau nei du dešimtmtečius. Paskutinė daina, kuria brolis užbaigia savo pasirodymą – kūrinys „AKA…What a Life”. Prieš pat jį Noelis tėkšteli: pasiruoškite, nes netrukus išgirsite ko gero pačią geriausią grupę pasaulyje ir pamatysite patį geriausią vaizdą.

Ne, – viduj sau galvoju aš, pačia geriausia grupe jų vadinti negalima. Viena iš jų? Ko gero, taip. Tačiau į tą pačią eilę drąsiai statyčiau ir kitą. Tą, apie kurios atsikūrimą nuo 2009-ųjų svajoja daugelis britpopo mylėtojų. Prisiminiau, kad prieš pat išskrendant į Amsterdamą per „Absolute radio” išgirdau Liamo interviu, kuriame jis prisipažįsta, kad tik laiko klausimas, kada juodu su broliu ir vėl gros kartu. Širdis suspurda, o aš pagalvoju, kad tai bus ne tik istorinis įvykis, bet ir dar viena die hard diena, kuomet ieškosiu bilietų. Tiesa, šįkart kryptis bus ne Amsterdamas, o neabejotinai Mančesteris. Blogiausiu atveju – Londonas.

Tačiau dabar ne apie tai. Kumšteliu bičiuliui, kylame alaus. 45 minutes atgrojęs Noelis išėjo ilsėtis. Žinome, kad „U2” ant scenos pasirodys ne anksčiau 9 valandos vakaro. Turime kiek daugiau nei valandą. Susikaupti ir idėjiškai pasiruošti „Where the Streets Have No Name” benefisui.

„U2“ muzikinė pasaka laisvai šaliai

Arenos koridoriuose tikras chaosas. Tūkstančiai žmonių, prie moterų tualetų nusidriekusios milžiniškos eilės, spūstys prie grupės atributikos – iš visos Europos atvažiavę grupės fanai graibstyte graibsto proginius „Joshua Tree“ turo marškinėlius. Randame barą, kuriame nedidelės eilės ir su visu turiniu grįžtame į savo vietas. Sėdime ir stebime, kaip arenoje it skruzdelės renkasi tūkstančiai žmonių, užpildantys likusias tuščias vietas. Kuo toliau – tuo tuščių vietų lieka vis mažiau. Džiugina ne tik pozityvi minia, bet ir puikus grojaraštis. Kitaip, žinoma, ir negali būti. Fone – „The Strokes“, „Arcade Fire“, „Editors“, David Bowie, „Coldplay“ ir kitų panašių atlikėjų muzika. Sėdėk, mėgaukis ir klausyk!

Žvilgteriu į laikrodį – minutinei rodyklei iki devintos pasisukti liko viso labo 10 padalų. Publikoje vis dažniau girdėti plojimai ir raginimai grupei greičiau pradėti. Mūsų tribūna (esanti prieš pat sceną) pradeda ošti. Netoli sėdintys olandai įsigudrina pradėti bangą (per daug stebėtis tuo neverta – juk koncertas vyksta stadione, kuriame namų rungtynes žaidžia žinomiausias Olandijos klubas Amsterdamo „Ajax“). Keli bandymai išjudinti tūkstantinę minią ir čia, kur buvusi, kur nebuvusi „Amsterdam Arena“ pradeda banguoti. Neįtikėtinas vaizdas! Visiškai užsipildžiusios tribūnos, sausakimšas stadionas ir per jį vilnijanti dešimčių tūkstančių žmonių banga! Pagaugai jau dabar laksto per visą kūną. Šią akimirką suprantu, kad banga dabar atrodo gerokai įspūdingiau nei per mano stebėtas Barselonos namų rungtynes „Camp Nou“ stadione ar Vokietijoje vykusio pasaulio futbolo čempionato ketvirtfinalio varžybas, kuriose žaidė Prancūzija prieš Braziliją. Banguoja ne tik tribūnos, bet ir stovimas vietas užėmę žmonės. Kaip tai įmanoma? Nežinau, paklauskite olandų.

U2 koncertas

Publikai įsisiautėjus ima garsėti foninė muzika. Netrukus užgroja airių folkroko atstovai „The Pogues“ ir jų daina „Dirty Old Town“. Nepaisant to, kad liaudis nemoka visų žodžių, bent jau priedainio eilutes traukia su visu įsijautimu. „Pogues“ pakeičia „The Waterboys“ kompozicija „The Whole of the Moon“. Šis kūrinys yra įtrauktas į 1985 m. grupės albumą „This is the Sea“, kurį, kaip, beje, ir Patti Smith įrašą „Horses“ Bono kažkada pavadino geriausias jo gyvenimo albumais. Natūralu, kažkur giliai širdy, bet šįkart labai užtikrintai, užsidega raudona lemputė su užrašu: „Prasideda“. Neklydo nei širdis, nei raudona lemputė. Po paskutiniojo „You saw the whole of the moon“ šviesos ima gesti, publika pradeda dar labiau klykti, o ant scenos pasirodo JIE. Jų priekyje, tradiciškai, Paulas Davidas Hewsonas, kurį pasaulyje visi žino kaip Bono.

Grupė ateina iki „mažosios scenos“ publikos viduryje ir nuo čia pasigirsta pirmieji dainos „Sunday Bloody Sunday“ akordai. Visi sėdintys (nesvarbu, ar jiems 70, ar 35) staiga pakyla iš savo vietų ir tampa aišku, kad didžioji jų dalis neatsisės iki paskutinių koncerto akimirkų. „Kruvinąjį sekmadienį“, kurį 70 tūkstančių koncerto žiūrovų traukia mintinai, pakeičia dar vienas to paties 1983 –aisiais išleisto grupės albumo „War“ kūrinys „New Year‘s Day“. Liaudis šėlsta, o Bono, regis, mėgaujasi kiekviena šio pasirodymo akimirka. Po energingojo „New Year‘s Day“ grupė galiausiai pasisveikina su publika ir šįkart atiduoda duoklę savo geram bičiuliui, kiek daugiau nei prieš metus į Anapilį iškeliavusiam legendiniam muzikantui Davidui Bowie. Pasigirsta 1984-ųjų grupės disko „The Unforgetable Fire“ dainos „Bad“ akordai. Ši daina – viena mano mėgstamiausių, kurios tikrai nesitikėjau šiandien išgirsti. Todėl suvokiu, kad širdis ima plakti greičiau. Paskutiniuose šio kūrinio epizoduose Bono pakeičia žodžius ir dainą užbaigia legendinis D. Bowie tekstas „We can be heroes… just for ne day“. „I have never realized „Bad“ sounds so similar to „Sometimes You can‘t Make it On Your Own“, – virš manęs sėdintis senolis šnibžda savo žmonai. Suvokiu, kad tas dėdė, kuris atseka tokius panašumus, šios grupės klauso ir ją dievina gerokai daugiau nei 30 metų, mat jo minimas kūrinys išėjo praėjus lygiai trisdešimtmečiui nuo albumo, „priglaudusio“ grojamą kūrinį „Bad“.

(daugiau…)

Golden Parazyth Kairėnų botanikos sode: idiliška vasaros sekmadienio ramybė

2017-07-24Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

(Juliaus Kalinsko/ 15min nuotr)

Tai buvo tiesiog geras sekmadienio vakaras. Šiltas, ramus, muzikalus ir melodingas.

Termometro stulpeliai rodė daugiau nei 20 laipsnių celsijaus. Nereikėjo nei megztinių, nei tradicinių šios vasaros Lietuvos gyventojų palydovų – skėčių.

Kairėnų Botanikos sode sėkmingai dūzgė bitės, piknikavo šeimos, romantika mėgavosi įsimylėjėliai. Tai buvo idiliškas, tobulas vasaros sekmadienis kai ramybė karaliavo, regis, kiekviename šio sodo užkampyje.

Artėjant vakaro atomazgai čia plūstelėjo tokia pati rami ir atsipūtusi žmonių minia – po audringo savaitgalio, pasiruošę gerai muzikos dozei. Tai, kuri nemaišo aplinkai, kurios tiesiog gera klausytis ir kuri pasiekia tai, ką turi pasiekti – pavargusias galvas, širdis ir, žinoma, ausis.

Nežinau, ar egzistuoja Lietuvoje nors vienas kitas kolektyvas, kuris tokiai vietai tokią dieną galėtų tikti geriau nei „Golden Parazyth“. Rami, melodinga elektronika, po giedru vasaros dangumi liepomis kvepiančiame parke tiko maždaug taip, kaip Victoria‘s Secret modeliams tinka specialiai joms sukurti maudymosi kostiumėliai. Žiūri ir supranti, kad viskas čia dera pernelyg gerai, kad atrodytų tikra.

Priešpaskutinį liepos sekmadienį Botanikos sode nebuvo daug kalbų. Buvo daug naujos negirdėtos muzikos, naujų garsų, naujai skambančių senų dainų ir tiesiog gero pozityvo. Seniai teko būti tokiame koncerte, kur bendra vyraujanti nuotaika – tokia pozityvi ir neįpareigojanti. Ant pledų vaikus dabojančios mamos ir tėčiai, jaunoji hipsterių karta, mintinai mokanti senųjų auksinių parazitų dainų žodžius, stilingi Vilniaus gyventojai ir tiesiog šviesūs mūsų šalies žmonės. Tai – auditorija, kuria galėtų didžiuotis bet kuris Lietuvos kolektyvas.

Juliaus Kalinsko/15min nuotr

Dalis žmonių lingavo į taktą, dalis sugulę žiūrėjo į dangų. Buvo ir tokių, kurie tiesiog mėgaudamiesi skaniais muzikos garsais pasinėrė į pavakario miegą. Tam erdvės buvo tikrai daug.

„Gintariniai akiniai“ po koncerto savo FB paskyroje leido suprasti, kad jiems buvo nuobodoka. Man, priešingai, organiška ramybė ir melodingi elektroninės muzikos garsai neprailgo. Tai buvo koncertas, į kurį ėjau mėgautis ramybe ir kokybe. Lūkesčiai buvo patenkinti. Gavau pusantros valandos muzikinės reabilitacinės terapijos, kurios kiekviena akimirka mėgavausi su pasigardžiavimu. Buvo ir gražu, ir skanu. Ir naujos dainos, tokios kaip „Supasi Supasi“, ir naujai skambantys senesni kūriniai, ir visada gerai suskambanti daina „Try Again“, kuri šįkart buvo sugrota du kartus, buvo tiesiog geras savaitgalio pabaigos akordas. Giedriaus Širkos vokalas svaigino, o gyvai atliekama grupės muzika panardino į jaukią sekmadienišką ramybę.

Nežinau, kaip „Golden Parazyth“ skambėtų lietingą rudens vakarą uždarame klube, tačiau Botanikos sode aš galėjau mėgautis gaivališkai muzikaliu sekmadienio vakaru.

Ir nors viskas šį vakarą buvo gerai, be tunto uodų tiek aš, tiek ir dar šimtai (o gal ir tūkstančiai tokių kaip aš) vieną trūkumą vis dėlto atradome. Kiek žinau, grupė apie jo likvidavimą nenori nieko girdėti. Taip pat žinau ir tai, kad šis trūkumas – tai tam tikras brūkšnio tarp praeities ir ateities/dabarties simbolis. Tačiau šio trūkumo vardas, nori parazitai to ar ne, ne kartą buvo minimas ir minioje – kartais tyliau, o kartais garsiau. Žinau ir tai, kad tas trūkumas iš kitos parko pusės patyliukais stebėjo koncertą ir… ir jeigu tik Neptūnas būtų pirmavęs, jis drąsiai žengtų į aikštelę. Ir jo (bala nematė, – jos) pasirodymas būtų nudžiuginęs ne vieną. Ne dešimtį. Ir netgi ne šimtą tą karštą sekmadienio vakarą atėjusių žmonių.

Tad jeigu muzikantų tikslas paversti publiką visiškai laiminga, gal vis dėlto suteikite tai rudauodegei galimybę dar kartą išbėgti į aikštelę, m?

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: balandis, 2017

2017-05-02Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Jeigu melomanai galėtų kalbėti apie muzikinius svajonių mėnesius, balandis neabejotinai galėtų tokiu vadintis. Itin derlingas mėnuo neabejotinai ištuštino ne vieno muzikos mylėtojo kišenę ir leido drąsiai džiaugtis naujais grojaraščių papildais spotify ar iTunes muzikinėse platformose.

Kadangi manoMUZIKOJE galioja šiokios tokios (kad ir nerašytos) taisyklės, visų balandžio mėnesio išleistų gėrių apžvelgti tikrai negalime. Tačiau keli įrašai, kuriuos, bent jau mūsų galva būtina perklausyti, privalo „nugulti“ ir balandžio geriausiųjų sąraše.

Taigi, čia – tie albumai, kurių praleisti ir neišgirsti (bent jau manoMUZIKOS nuomone) tikrai negalima.

VANCOUVER SLEEP CLINIC „Revival“

Nors Australijos jaunuolio Timo Bettinsono projektą „Vancouver Sleep Clinic“ mes sekame nuo neatmenamų 2013-ųjų, debiutinis jo pilnas albumas pasirodė tik šiemet. Prieš ketverius metus pasaulio eteryje pristatytas pirmasis muzikanto darbas „Vapour“ (kurį Timas sukūrė matematikos pamokoje) tapo didžiuoju proveržiu jo karjeroje. Po metų pasirodęs EP „Winter“ „Vancouver Sleep Clinic“ leido suburti rimtą gerbėjų ratą ne tik saulėtoje Australijoje, bet ir visame pasaulyje. Ne veltui tais pačiais metais į pirmą koncertinį turą juos pasikvietė „London Grammar“.

Švelnus Timo falcetas, lyriška muzika ir itin jausmingos baladės turėtų patraukti dėmesį tų, kurie neabejingi tokiems atlikėjams kaip „The Japanese Hour“, „Ry X“ ar „Bon Iver“. Beje, klausant australo vokalinių gebėjimų tampa akivaizdu, kad „Bon Iver“ siela Justinas Vernonas jam daro beprotiškai didelę įtaką.

Debiutinam „Vancouver Sleep Clinic“ albumui žavesio priduoda ir tai, kad jį prodiusavo Al Shux – talentingas prodiuseris, dirbęs su Banks, Birdy ir Shura.

„Revival“ – dramatiškas ir labai dinamiškas įrašas. Jame daug lyrikos, įtampos ir išgyvenimų. Tai – ypatingai stipri Timo Bettinsono muzikinio kelio pradžia. Jeigu tokiu sparčiu žingsniu jis judės pirmyn, panašu, kad turime beužgimstančią didelę muzikos žvaigždę iš Australijos.

FATHER JOHN MISTY „Pure Comedy“

Talentingasis Joshas Tillmanas per savo karjerą grojo įvairiose grupėse. Žinoma, žymiausia iš jų – indie folko pažiba „Fleet Foxes“. Tačiau Tillmanas nusprendė spjauti į žinomumą ir atidavęs laisvę saviraiškai į rankas jis pradėjo savo solinę karjerą prisidengęs Father John Misty pseudonimu.

„Pure Comedy“ – jau trečioji solinė Father John Misty plokštelė. Ji turėjo pasirodyti dar sausio mėnesį, tačiau išleidimas buvo nukeltas į balandį. Ir tai atlikėjui išėjo tik į naudą, mat plokštelės poreikis buvo milžiniškas, apie Father John Misty rašė visi, kas netingėjo, o vienas po kito pristatomi nauji kūriniai žadino melomanų aistras ir žadėjo, kad naujas albumas bus tikrai vertas dėmesio.

Pažadai ir lūkesčiai nenuėjo veltui, o balandžio pradžioje pasirodęs diskas buvo nemenkas cukrus ant saldėsių ištroškusių muzikos mylėtojų širdžių.

„Pure Comedy“ sudaro 13 dainų. Ditirambus šiam dainų rinkiniui gieda visi kas netingi – „Mojo“, „NME“ ir „The Guardian“ jam skyrė aukščiausią įvertinimą, o „The Independent“, „Q“ ir „Rolling Stone“ įvertino 4 žvaigždutėmis iš penkių. Akivaizdu, kad šis įrašas užims aukštas pozicijas ir galutiniuose šių metų čartuose.

Šiek tiek Billy Joelio muziką (ir vokalą) primenantis Father John Misty albumas žavi ne tik nenuspėjamais muzikiniais piešiniais, bet ir tekstais, kuriuos Joshas Tillmanas kūrė neaišku nei kokioje stadijoje, nei kuriuo paros metu. Tačiau kai keisti tekstai pasigauna nuostabią muziką, sintezė gaunasi puiki.

Muzikaliai itin turtingas albumas, netikėtos muzikinės kulminacijos, retų instrumentų skambesys, fantastiškas Tillmano vokalas ir viso albumo nuotaika leidžia „Pure Comedy“ vadinti vienu didžiausių 2017-ųjų šedevru. Tai yra vienas iš tų albumų, kuris dėliojant galutinius metinius taškus ant „i“, galėtų būti 2017-ųjų prekiniu ženklu.

FUTURE ISLANDS „The Far Field“

Nors „Future Islands“ diskografijoje – 5 albumai, savo vardą ryškiausiomis raidėmis ši grupė įrašė 2014-ųjų plokštelės „Singles“ dėka. O jei dar tiksliau –jie tapo itin populiarūs tada, kai viešojoje erdvėje pasirodė albume esanti daina „Seasons (Waiting On You)“. Pastarąją kompoziciją geriausiu metų kūriniu pripažino „Pitchfork“, „NME“ ir „Spin“, taip iškeldami Baltimorės synth pop ketvertą į neregėtas aukštumas.

Šiandien „Future Islands“ – viena paklausiausių JAV grupių, kurią matyti savo scenoje trokšta daugelis festivalių organizatorių. Ir taip yra tikrai ne tik dėl vienos dainos ar keistų grupės lyderio Samuelio T. Herringo judesių. „Future Islands“ muzika – kabina, užburia ir tikrai neprastai skamba gyvai. Beje, Lietuvos žmonės jau labai greitai galės tuo įsitikinti patys, mat grupė spalio 26 d. koncertuos sostinėje.

Balandį pasirodęs penktasis grupės įrašas „The Far Field“ – puikus įrodymas, kad vienas įdomiausių leiblų „4AD“ nesuklydo priglaudęs šį kolektyvą. Grupė „pagavo“ bangą, dėl kurios ją pamilo muzikos megėjai ir nieko nesivargindami visą naują albumą pakabino ant „Seasons (Waiting On You)“ sėkmės kabliuko. Graži melodija, graži aranžuotė, visiems atpažįstamas elektroninių klavišinių garsas ir įsimenama melodija – tokiu principu įrašyta didžioji dalis albume esančių kūrinių.

Debiutinė šio įrašo daina „Ran“ užkėlė lūkesčius, kad albumas bus geras. Lūkesčiai buvo pelnyti. Tiesa, tikėtis novatoriško žingsnio į priekį neverta, nes jo tiesiog nėra. Kita vertus, galbūt jo ir nereikia, mat ir taip akivaizdu, ką žmonės nori girdėti iš „Future Islands“. Tai jausdama grupė ir sukūrė hitų albumą. Taip, dainos jame pakankamai panašios, tačiau besiklausant 12 kūrinių plokštelės laikas tikrai neprailgs.

KENDRICK LAMAR „DAMN“

„DAMN“ yra kol kas geriausia vertinamas 2017 metų albumas visame pasaulyje. Įtakingiausių muzikos leidinių recenzijas ir vertinimus sisteminantis portalas paskelbė, kad bendras albumo vertinimas – 91 procentas. Tai – neįtikėtinai geras rezultatas, kuriuo retai gali pasigirti net ir itin populiarūs albumai. Todėl tam tikra prasme „DAMN“ yra nedidelis šio dešimtmečio šedevras.

Tiesa, taip buvo vadinamas ir prieš porą metų pasirodęs JAV reperio įrašas „To Pimp A Butterfly“, kuris šlavė visus įmanomus laurus. Todėl prieš paleidžiant į rinką naują plokštelę Kendrickas Lamaras turėjo rimtą iššūkį – sukurti bent jau ne prastesnį įrašą.

Ar jam tai pavyko? Vienareikšmiškai taip. Tai įrodo ne tik muzika, bet ir pardavimų pasiekimai. „DAMN“ debiutavo JAV perkamiausių albumų topų viršūnėje. Vien tik per pirmą savaitę šio albumo buvo parduota 353 tūks. fizinių kopijų, o perklausų skaičius internete siekė 340 milijonų. Tai kol kas geriausias pasiekimas anapus Atlanto šiais metais.

Beje, Jungtinėje Karalystėje „DAMN“ pasiekimai taip pat neprasti – diskas užkopė iki 2 UK TOP 40 vietos.

Vienas talentingiausių šio laikmečio atlikėjas ant prekystalio balandį padėjo šedevrą, kuris tinka ne tik hip hopo ar repo mylėtojams, bet ir universaliam klausytojui. Todėl neperklausyti „DAMN“ 2017-aisiais būtų viena didžiausių metų nuodėmių.

GORILLAZ „Humanz“

Kiekvienas „Gorillaz“ albumo išleidimas tampa ypatinga švente visam muzikos pasauliui. Na o tada, kai nuo paskutinės plokštelės pasirodymo praeina daugiau kaip 7 metai, šventė tampa dar didesnė.

Tiesa, dažniausiai piarinė albumo kampanija būna gerokai įdomesnė už patį įrašą (žinoma, visiškai nenuvertinant beveik prieš 20 metų sukurtos „Blur“ lyderio Damono Albarno ir Jamie Hewletto grupės). Todėl kai tik paaiškėjo, kad šiemet gorilos išleis albumą, muzikinio pasaulio dėmesio centras koncentravosi būtent į juos. Ir visa tai tikrai nenuėjo veltui.

Žingsnis po žingsnio Damonas Albarnas skelbė, kad šis albumas bus ypatingas. Tradiciškai, itin patraukli vizualinė koncepcija, netikėti sprendimai ir keisti muzikiniai viražai pristatytose keliose dainose kurstė dėmesį ir vertė laukti „Humanz“ pasirodymo maždaug taip, kaip tikintieji laukia šventosios dvasios apreiškimo.

Likus kelioms savaitėms iki albumo pasirodymo paaiškėjo, kad „Humanz“ svečių sąrašas iš tiesų įspūdingas. Drauge su grupe dainas įrašė Vince Staples, Popcaan, D.R.A.M., Grace Jones, Anthony Hamilton, De La Soul, Danny Brown, Kelela, Mavis Staples, Pusha T ir Benjamin Clementine.

Atrodo, ko daugiau reikėtų iki pilnos laimės ir albumo sėkmės? Hito? Galbūt, tačiau kalbant apie „Gorillaz“, D. Albarnui tai niekada nebuvo svarbiausias tikslas. Hito nebuvo ir 2010-ųjų albume „The Fall“, tačiau ir be jo metai grupei buvo itin sėkmingi.

Taip pat bus ir šįkart. Nepaisant to, kad tokios radijinės dainos kaip, pavyzdžiui „On Melancholy Hill“, nėra ir šiame albume, „Humanz“ yra įdomus, netikėtas ir stebinantis įrašas. Kartais jį norisi tiesiog išjungti ir nustoti tikrintis kantrybę, o kartais norisi klausytis nesustojant.

Ko gero toks ir buvo D. Albarno tikslas – šokiruoti ir neleisti nuspėti. Muzikine prasme jiems tai tikrai pavyko.

Na o kalbant apie vizualiąją albumo pusę, daug žodžių čia nereikia. Jie visada buvo išskirtiniai ir itin originalūs. Tas pats galioja ir kalbant apie „Humanz“. Vieninteliai tokie, nepakartojami ir nenukopijuojami – tokie yra animaciniai „Gorillaz“ herojai.

JOHN MAYER „The Search Of Everything“

Nors nuo paskutinio JAV lyriko, 7 „Grammy“ statulėlių savininko John Mayerio albumo praėjo daugiau kaip 4 metai, gitaros virtuozas ir švelniabalsis merginų numylėtinis niekur nuo didžiosios scenos nedingo. Koncertavo daug, kūrė daug, kol galiausiai nusprendė, jog atėjo metas naujam – jau septintam albumui.

Albumo reklaminė kampanija buvo gan netikėta – praėjusių metų lapkritį pasirodė pirmasis plokštelės singlas „Love On The Weekend“, kurį vėliau lydėjo dviejų EP pasirodymai, pavadinti „The Search Of Everything:Wave One“ ir „The Search Of Everything:Wave Two“ (atitinkamai sausio ir vasario mėnesį).

Naujoje hito „Your Body is a Wonderland“ kūrėjo plokštelėje – daug švelnių ir lyriškų garsų. Neįnoringa, bet labai melodinga ir miela muzika – gražus ramių vasaros vakarų garso takelis. Johnas Mayeris daro tai, ką geriausiai moka – švelnumu užburia ir įtraukia. Ir netgi nepaisant to, kad kritikai jam gerų žodžių šįkart pašykštėjo, manoMUZIKA duoda galva nukirsti sakydama, kad tokio žanro mylėtojai neatsispirs ir „The Search Of Everything“.

FINK koncertas Amsterdame: kai karaliauja bliuzas

2017-05-01Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Fink’s Sunday Night Blues Club

Vis didesnę gerbėjų armiją visame pasaulyje turinti britų grupė “Fink” ryžosi avantiūrai. Kolektyvo siela, kūrybinis ir idėjinis vadas Finas Greenallas nusprendė trumpam nutolti nuo garsų, dėl kurių juos myli žmonės, ir nertis į savo senos aistros – bliuzo vandenis. Kaip tarė, taip ir padarė: sėdo, įrašė plokštelę, kurioje, kaip netrukus pasirodysiančiame interviu prisipažins, turėjo būti daugiau kūrinių, tačiau… tačiau pateko viso labo aštuoni.

Negana to, kad Finas įrašė komerciškai atrodytų ne itin patrauklų albumą, jis nusprendė leistis į trumpą šio albumo pristatymo turą Europoje. Nauja sudėtis (taip taip, iš tiesų keista bliuzo kompanijoje ant scenos nematyti etatinių grupės narių Timo Thorntono ir Guy’aus Whittakerio), naujas skambesys ir mažos (specialiai tokiems pasirodymams pritaikytos) erdvės sužavėjo Finą ir jis leidosi į dešimties koncertų kelionę. Turo žemėlapyje – Olandijos, Vokietijos, Šveicarijos ir Jungtinės karalystės miestai.

Kadangi esu vienas iš tų žmonių, kurie galėtų drąsiai vadintis šio atlikėjo die hard fanu, supratęs, kad galimybė pamatyti “Fink” naujame amplua ateityje gali ir nepasikartoti, iškart puoliau ieškoti progos sudalyvauti viename iš dešimties projekto “Fink’s Sunday Night’s Blues Club” pasirodymų. Taip sukritus visiems nedideliems atsitiktinumams, mano muzikinių kelionių turo stotele tapo Amsterdamas. Ir tai buvo antras “Fink’s Sunday Night Blues Club” turo miestas, į kurį grupė atvyko tiesiai iš Groningeno.

Prieš pradedant kalbėti apie “Fink” Amsterdame reikėtų prisiminti ir keistas šio koncerto aplinkybes. Vos paskelbus, kad grupė savo pasirodymą surengs vienoje įspūdingiausių miesto vietų – džiazo klube “North Jazz Caffe”, bilietai į koncertą buvo išpirkti akimirksniu. Tačiau likus kelioms savaitėms paaiškėjo, kad… kad klubas bankrutavo. Taigi, iškilo klausimas, ar apskritai įvyks taip laukiamas muzikanto pasirodymas. Tačiau neilgai trukus “Fink” paskyroje buvo paskelbta, kad “Fink’s Sunday Night Blues Club” koncertas įvyks vietoje, kuri ne kartą priglaudė Laura Mvula, Michael Kiwanuka ir kitus panašau lygio atlikėjus. Taigi, paskutinės balandžio dienos svajonių vieta vadinosi “People’s Place” – šauni erdvė visai netoli olandų ir šios šalies turistų pamėgto nacionalinio muziejaus. Vieta, kurioje po daugelio metų savo pamėgtą fullcapą hito „Sort Of Revolution” kūrėjas iškeitė į rimto bliuzmeno skrybelę.

“People’s place” – tai nedidukė arena, talpinanti maždaug 600 žmonių. Tai nedidelė erdvė, savo scenos paprastumu kartais primenanti vidurinių mokyklų aktų sales. Tačiau šis įspūdis – tik pirminis ir dažnai apgaulingas, mat čia dažniausiai ir koncertuoja tos grupės, kurios spjauna į vizualiką ir atsiduoda garsui. Toks buvo ir “Fink” pasirodymas. Grupę viso renginio metu apšvietė viso labo keturi prožektoriai, tačiau net ir patys ausyliausi žmonės (nežinau, ar egzistuoja toks pavadinimas, tačiau šįkart jis labai tinka) negalėjo reikšti jokių priekaištų garsui. Koncertas buvo įgarsintas nuostabiai. Ir tai jau savaime buvo didžiulė šventė visiems tiems, kurie akis (ir ausis) išdegę laukė talentingojo Fino Greenallo. Šiame koncerte tiesiog nereikėjo šviesų, lazerių ar scenos ištaigingumo. Čia karaliavo Jos Didenybė MUZIKA. Ir tik ji…

Fink goes blues @finkmusic #blues #fink #live #amsterdam #finkssundaynightbluesclub #peoplesplace #holland #livemusic

A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on Apr 30, 2017 at 12:38pm PDT

Šis “Fink” koncertas, kaip ir galima tikėtis, buvo kitoks. Jame nebuvo žymiausių grupės hitų “Sort Of Revolution”, “Yesterday Was Hard On All OF Us”, “Too Late” ir krūvos kitų. Tačiau čia šį vakarą dominmavo bliuzas. Ne veltui atlikdamas paskutinę dainą – albume “Perfect Darkness” esantį kūrinį “Wheels” – Finas prisipažino, jog jis visą laiką svajojo įrodyti, kad bliuzą gali groti ne tik juodaodžiai. Būtent “Wheels”, jo teigimu, ir buvo šio įrodymo kelio pradžia.

Taigi, išvada paprasta: savo bliuzo albumą britas pradėjo kurti dar “Perfect Darkness” pasirodymo išvakarėse – t.y. gerokai prieš 2011-uosius.

Kad Finas geba groti ir iš lyriškojo “Looking Too Closely” kūrėjo akimirksniu transformuotis į bliuzmeną tapo akivaizdu nuo pat pirmųjų koncerto akordų. Skambant “Boneyeard” neapleido jausmas, kad sėdi kur nors Misisipės pakrantėje ir stebi praplaukiančius laivus. Užgrojus “Golden Hour” ir naujajam grupės gitaristui pasiėmus kontrabosą į taktą pradėjo linksėti ir santūrieji olandai, na o kai suskambo daina “She Was Right”, pasijutau it stebėčiau JAV režisieriaus Davido Lynčo filmą. Į “Fink” koncertus važiuoju bemaž septintą kartą, tačiau tokios muzikinės hipnozės dar niekada nesu pajutęs. Beje, ši daina savo nuotaika ir paslaptingumu man labai priminė paskutiniame studijiniame grupės albume “Hard Believer” esantį kūrinį “White Flag”.

Koncertas tęsėsi daugiau kaip pusantros valandos. Visą jo laiką Finas būrė, bendravo su publika, pasakojo istorijas ir, žinoma, dovanojo savo muziką. Prieš pasirodymą specialaus interviu manoMUZIKAI metu atlikėjas prisipažino suprantantis, kad į jo koncertus žmonės renkasi todėl, kad mėgsta jo senesnes dainas. Tad nenuostabu, kad bliuzo repertuare buvo ir keli grupės fanams gerai pažįstami ankstesni kūriniai. Be jau minėtos kompozicijos “Wheels” Finas taip pat sugrojo “Warm Shadow” ir “Looking Too Closely”. Beje, skambant pastarajam kūriniui (tiesa, šiek tiek modifikuotai jo versijai), olandai tyliai dainavo kartu. Nuostabus jausmas, kai visa minia, mintinai mokanti kiekvienus šio kūrinio žodžius, patyliukais dainuoja kartu. Po koncerto Finas prisipažino, kad tai buvo neįtikėtina pasirodymo akimirka, sugraudinusi jį iki pat sielos gelmių.

Looking too closely #fink #live #peoplesplace #amsterdam #finkssundaynightbluesclub #lookingtooclosely A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on May 1, 2017 at 9:01am PDT

Po šio koncerto prie atlikėjo muzika ir suvenyrais prekiaujančios merginos nusidriekė didžiulė eilė. Olandai graibstyte graibstė naują bliuzo albumą, kuriam, prisipažįstu ir aš, “prilipti” prireikė šiek tiek laiko. Tačiau jeigu kas nors ir turėjo abejonių, po šio koncerto jas visas turėjo nubraukti šalin. Tai buvo nuostabi kelionė po muzikinį pasaulį, kuriame tavo kelrodis – barzdotasis 44 metų dėdė – sugeba kelias valandas paversti stebuklo vertomis akimirkomis. Nepaisant to, kad Finas muzikinėje padangėje aktyviai veikia jau beveik dvidešimt metų, smagų matyti jo brandą, augimą ir nuolatinį tobulėjimą. Kad mano teiginiai yra teisūs, labai rekomenduoju kada nors išvysti ir šį – bliuzinį – “Fink” pasirodymą. Po jo pradėjau laukti rytinės kelionės į darbą, nes supratau, kad jos metu mane ir vėl lydės Fino bliuzas ir sekmadieninio koncerto emocijos..:)

Koncertas baigėsi per greitai. Deja, taip visada atsitinka su “Fink” pasirodymais. Tačiau išėjus į gatvę ir keliaujant namo neviltis neslėgė pečių todėl, kad jau labai greitai – rugsėjo pabaigoje – šį itin talentingą muzikos žmogų mes pamatysime ir Lietuvoje. “Fink”, kurie dar pirmąjį rudens mėnesį išleis savo naują (šįkart jau nebliuzinį) albumą, mūsų šalyje surengs solinį koncertą. Finas prisipažino, kad šio pasisodymo jau dabar labai laukia.

Tačiau apie tai – netrukus pasirodysiančiame išskirtiniame manoMUZIKOS interviu.

Gregory Porter koncertas Vilniuje: kai muzika užburia ir paskandina svajonėse

2017-04-26Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Nepaisant to, kad Lietuvoje vyksančiuose džiazo festivaliuose stengiuosi apsilankyti kaip įmanoma dažniau, nesijaučiu turįs daug kompetencijos vertinti šį muzikos žanrą. Todėl šįkart įrašas bus itin subjektyvus minčių kratinys apie žmogų, kurio muzika jau seniai turi tvirtą vietą mano fonotekoje. Apie atlikėją, kurio kūryba jau daug metų žavi, įkvepia, kartais gelbsti nuo polinkio į liūdesį, o kartais, priešingai, užliūliuoja taip stipriai, kad regis nė negali būti gražesnės būsenos nei lyrikos apsupty skęsti svajinguose prisiminimuoe apie praeitin nugrimzdusius įvykius.

Taigi, šis įrašas apie dėdę, kurio daugelis melomanų, ko gero, nėra matę be keistos kepurėlės. Apie dėdę, kuris per pastaruosius septynerius metus išleido keturis studijinius albumus, iš kurių du paskutiniai jam leido suburti itin nuoširdžių, patikimų ir sentimentalių gerbėjų būrį.

Taigi, trumpai apie Gregory Porterį ir jo pasirodymą Lietuvoje.

Džiazas ir šansonų vakarams prieglobstį vis dar randanti „Compensos” arena regis turėtų derėti maždaug taip, kaip pusryčiams dera garstyčiose pienu ir aštriu pomidorų padažu pagardinta šokolade marinuota silkė. Tačiau jeigu čia kažkada koncertus surengė Tomas Odellis, Jose Gonzalezas ar Benjaminas Clementine’as, trapus ir itin lyriškas G. Porteris taip pat turėjo rasti savo vietą.

Ir rado…

Nuo pat pirmųjų savo pasirodymo akimirkų kelių „Grammy” statulėlių savininkas taip užbūrė publiką, kad burtų kerų niekas neiškslaidė iki pat paskutinių akordų.

Tai buvo vienas iš tų pasirodymų, kurio visi komponentai buvo geri.

Publika. Marga, įvairi, tačiau labai šviesi. Tai buvo vienas iš tų koncertų, kurio auditorija – gražūs ir itin šviesūs Lietuvos žmonės. Galbūt todėl, kad „Kaunas Jazz” festivalis ir jo ištikimų gerbėjų ratas jau nuo seno byloja apie kokybę, „lygį”, intelektą ir inteligenciją. O galbūt ir todėl, kad G. Porterio muzikos tiesiog negali klausytis abejingi piliečiai. Žinant faktą, kad amerikietis mūsų šalyje koncertuoja jau toli gražu nebe pirmą kartą, savaime suprantama, kad jis savo muzika ir istorija mūsų šalyje jau sugebėjo „išgryninti” ir savąjį klausytoją. Bet kuriuo atveju, šįkart sostinėje įsikūrusioje „Compensa” salėje buvo daug gražių, žavių ir šviesių – mažų, jaunų, vyresnių, pagyvenusių ir visokių kitokių žmonių. Svarbiausia buvo tai, kad visi jie atėjo mėgautis muzika ir skęsti švelniuose džiazo garsuose.

Šįkart nebuvo varginančių klyksmų, ištaigingų muziką maskuojančių šviesos efektų, perdėto blizgučių skaičiaus ar dūmų mašinų. Šįkart „Compensą” ir visus čia susirinkusius žmones užliūliavo muzika ir svajingas Gregory Porterio vokalas. Kita vertus, esant tokiai švelniai idėjinei muzikinei sintezei daugiau nieko ir nereikėjo.

He takes to the alley #gregoryporter #kaunasjazz #live #lithuania #livemusic #liquidspirit @gregoryportermusic @kaunasj

A post shared by Liudas Zakarevicius (@liudas_z) on Apr 25, 2017 at 9:49am PDT

Drauge su G. Porteriu ant scenos užlipo 4 muzikantai, iš kurių kiekvienas turėjo progos sulaukti savo „šlovės akimirkos”. Džiazo improvizacijos, muzikantų soliniai pasirodymai, lydimi publikos ovacijų ir su niekuo nesumaišomas G. Porterio baritonas kelioms valandoms čia susirinkusius žmones privertė pasijusti it muzikinėje pasakoje. Tiesa, šioje pasakoje nebuvo „blogojo” herojaus. Keitėsi tik pasakos nuotaika: kartais ji buvo intensyvi ir priversdavo aktyviai linguoti į taktą net ir pačius santūriausius klausytojus, o kartais, pavyzdžiui klausant dainos „Take Me To The Alley”, leisdavo pasijusti tartytum kelionėje po lyriškiausią sentimentų labirintą.

Koncerto estetika ir keturių albumų savininko elgesys taip pat nekėlė nė menkiausių abejonių. Taip, šįkart nebuvo didelės interakcijos su publika ar raginimo šūksnių, tačiau šiuo atveju to net nereikėjo. Už bet kokį žodį kur kas skambiau ir melodingiau kalbėjo muzika.

Gregory Porterio gerbėjai paskutinį balandžio antradienį galėjo mėgautis praktiškai visa geriausia pastarojo meto atlikėjo kūryba. Koncerte buvo sugroti ir pernai išleisto albumo „Take Me To The Alley” hitai „Holding On”, „Consequence Of love” ar „Don’t Loose Your Steam”, ir 2014-aisiais išleistą diską „Liquid Spirit” išgarsinusios dainos „Hey Laura”, „No Love Dying” ar „Liquid Spirit”. Na o apie dainą „Water Under Bridges”, kurią muzikantas atliko tik pritariant fortepionui, kalbėti be nuolat bėgančių pagaugų per visą kūną, apskritai sunku…

Gregory Porteris užbūrė, sukaustė dėmesį ir jo nepaleido iki paskutinio koncerto akordo. Nesuvaidintas nuoširdumas ir nuostabūs, abejingų nepaliekantis muzikos garsai tūkstančius širdžių privertė plakti kitaip. Šilčiau, muzikaliau, jautriau… Vakarykščiame atlikėjo pasirodyme buvo ne vienas momentas, kai tyli akimirka buvo tokia trapi, kad ją galėjo sugadinti net ir bet koks publikos atsikvėpimas. Laimei šįkart net ir tyla kalbėjo gerokai garsiau ir jautriau, todėl jos sugadinti nebesugebėjo niekas.

Ir nors savo mėgstamiausios Gregory Porter dainos „Moving” aš taip ir nesulaukiau, suprantu, kad legenda tampantis 45 metų muzikantas iš JAV savo kūrybinėje spintelėje turi tiesiog per daug gražios muzikos, kad išpildytų kiekvieno užgaidą.

Bet kuriuo atveju, vakar buvo nuostabu. Todėl ačiū „Kaunas Jazz” už dar vieną neįtikėtinai mielą muzikinį stebuklą.

Tom Odell koncertas Vilniuje: nuo lyrikos iki rokenrolo

2017-03-21Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Tom Odell / Nuotr. manoMUZIKA.lt

Nepaisant to, kad Tomas Odellis savo kraityje turi du studijinius albumus ir “Brit Awards” statulėlę , Lietuvoje jis toli gražu nėra pats populiariausias vardas. Faktas, kad šis atlikėjas prieš kelerius metus koncertavo Latvijoje vykusiame festivalyje “Positivus” taip pat nebuvo gerasis priedas galvojant apie parduotų bilietų skaičių ir augančią auditoriją muzikanto koncerte Vilniuje. Turint mintyje dar ir tai, kad žinia apie britų babyface’o pasirodymą sostinėje buvo paskelbta likus vos porai mėnesių iki koncerto, darėsi akivaizdu, kad kortos “Live Nation” – kompanijai, organizavusiai hito “Another Love” pasirodymą – krito ne visai taip, kaip norėjosi.

Taigi, apie sausakimšą “Compensos” koncertų salę kalbėti tikrai neverta. Neverta kalbėti ir apie tai, kad tuščių vietų arenoje buvo gerokai daugiau nei norėtųsi. Tačiau nežiūrint į šias aplinkybes, padiktuotas, vadinkime, ne taip pasisukusio mėnulio padėties, T. Odellis atvyko į Lietuvą ir surengė tikrai neprastą pasirodymą.

Kaip ir galima buvo tikėtis, publikoje dominavo moteriškos lyties atstovės. Tiesa, jų amžiaus kategorija buvo itin įvairi – į taktą linksinčias ir dainas mintinai nuoširdžiai traukiančias buvo galima matyti ir pirmuosius paauglystės žingsnius žengiančias merginas, ir penktą dešimtį perkopusias solidžias damas. Taigi, amžiaus spektras buvo ypatingai platus. Prieš koncertą renginio organizatoriai puse lūpų juokavo, kad paauglių merginų “Compensoje” buvo tiek daug, kad jeigu netyčia atlikėjas po savo pasirodymo išeitų dalinti parašų ar fotografuotis su fanėmis, joms tai būtų gyvenimo įvykis iki pat mokyklos pabaigimo. Kad jie buvo teisūs tapo akivaizdu nuo pat pirmųjų koncerto akimirkų ir garsų, palydėjusių kone kiekvieną muzikanto kūrinį.

Tom Odell (nuotr. Renata Drukteinytė)

Kaip jau tapo įprasta pastaruoju metu, scenoje pasirodęs britų muzikantas nedaugžodžiavo. Duoklę, kaip ir pridera, jis atidavė muzikai. Nors retsykiais buvo įterpiamas vienas kitas lietuviškas “ačiū” , koncerto metu pokalbiai buvo nustumti į šalį. Tiesa, pasirodymui einant pabaigos link T. Odellis papasakojo apie tai, kad koncerto išvakarėse pasidairė po Vilnių, pasivaikščiojo paupiu ir aplankė ne vieną sotinės barą. Džiugu, kad muzikantas išsiveš, kaip pats pripažino, gražius ir labai mielus Vilniaus vaizdus.

Koncertas neprailgo. Beveik dvi valandas trukusiame pasirodyme nuskambėjo žymiausios Tomo dainos tiek iš pernai išleisto albumo “Wrong Crowd”, tiek ir iš debiutinio dar 2013-aisiais pasirodžiusio “Long Way Down”. Bežiūrint jo pasirodymą neapleido jausmas, kad muzikantas sąmoningai nenori slėpti didžiausios įtakos jam padariusių atlikėjų. Senuosius Elton Johno ar Billy Joelio kūrinius primenančios kompozicijos su rokenrolu priešaky ir kartais itin melodingos už širdies griebiančios melodijos, kurias Odellis atlikdavo vienas prie fortepijono priminė ne tik tokius legendinius minėtų atlikėjų kūrinius kaip “Rocket Man”, “All About Soul” ar “Lullaby”, bet ir visą aibę naujos kartos atlikėjų.

Vien tik pianinu kontrinės šviesos fone atlikta “Jealousy” skambėjo taip trapiai, kad atrodė, jog kiekvienas minioje esančio žmogaus atsikvėpimas gali sugadinti akimirkos intymumą. O daina “Hold Me”, prieš kurią britas pakvietė visus sėdinčius atsistoti, priminė ankstyvuosius “Killers” kūrinius ir leido pasijusti taip, it dalyvautum ne Čičesterio lyriko koncerte, bet geram roko grupės pasirodyme.

Tom Odell (nuotr. Renata Drukteinytė)

Savo koncertą sostinėje Tomas Odellis, kaip ir viso šio turo metu, užbaigė daina “Magnetized”, kuri iš keturių tapo bene 13 minučių kompozicija. Jos metu savo šlovės akimirkos sulaukė ir kiekvienas iš 4 Tomui tą vakarą scenoje talkinusių muzikantų. Tai buvo trankus ir dramatiškas taškas lietuviškoje Odellio istorijoje.

Prieš atsisveikindamas su publika T. Odellis prisipažino, kad norėtų sugrįžti į Vilnių dar kartą. Norėčiau tikėti, kad tai nebuvo tik mandagumo reveransas, mat publika išties atrodė velniškai nuoširdi. Čia visus nuoširdumo laurus ir vėlgi turėtume atiduoti dailiosios lyties atstovėms, kurios, regis, gertė gėrė kiekvieną brito žodį. atsikvėpimą, žvilgsnį ir, žinoma, muzikinį kūrinį.

Savo ruožtu T. Odellis Lietuvai parodė savo įvairiapusiškumą ir muzikines galimybes. Todėl tie, kurie į šį koncertą atėjo išgirsti tik už širdies griebiančios lyrikos, turėjo šiek tiek nusivilti. Tačiau atėjusieji išgirsti, pasimėgauti ir dar kartą įsitikinti muzikos galia, turėjo likti patenkinti. Čia buvo visko – ir lyrikos, ir sentimentų, ir saldžių pop garsų, ir rokenrolo, ir roko, ir viso kito grožio, kuris muziką paverčia ypatingu reiškiniu.

Ko gero tai ir yra Tomo Odellio stiprybė. Todėl ačiū jam už tai.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Vasaris, 2017 (II dalis)

2017-03-01Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Vasario mėnesio albumai

Prieš kelias dienas manoMUZIKOJE nusprendėme skelti šio mėnesio geriausius albumus ir lietuviškus vasario įrašus pristatyti atskiru straipsniu (jį galite skaityti ČIA). Šįkart atėjo metas tiems įrašams, kurie buvo iš leisti už Lietuvos ribų.

Vasaris buvo itin derlingas. Todėl net neabejojame, kad kai kurie muzikos mylėtojai šiuos (ar bent jau dalį) įrašus bus perklausę ne kartą. Tačiau, kaip ir kiekvieną mėnesį tradiciškai atėjo laikas sudėlioti visus taškus ant „i” ir pasidalinti savomis įžvalgomis. Todėl Jūsų dėmesiui – manoMUZIKOS vasario rekomendacijų sąrašas.

RAG‘N‘BONE MAN „Human“

Kad „Human“ – vienas laukiamiausių įrašų Jungtinėje Karalystėje, pasakoti ko gero neverta. Vien tik išankstinis kritikų pasirinkimas šių metų „Brit Awards“ ceremonijoje, kurioje „Critic‘s Choice“ kategorijoje užtikrintu laimėtoju paskelbtas Rag‘n‘Bone Man jau sako ganėtinai daug.

Titulinė debiutinio atlikėjo solinio albumo „Human“ daina pasiekė perkamiausių singlų topų viršūnes tokiose valstybėse kaip Austrija, Vokietija, Belgija ar Škotija, o gimtojoje Anglijoje užkopė iki antrosios vietos. Taigi, lūkestis pilnam įrašui buvo tikrai didžiulis.

Tatuiruotas, apkūnus barzdočius iš tolo nė kiek neprimena lyriško ir jautraus dainorėlio. Tačiau šis 32 metų pilietis – dar vienas įrodymas, kad spręsti apie žmogų iš išvaizdos – tas pats kas įsivaizduoti kas yra melioninė fanta jos neparagavus. Pirmą kartą pasauliui rimtai apie save žinoti davęs prieš keletą metų drauge su „Button Eyes“ įrašyta nuostabaus grožio daina „Simple Days“, Rory Grahamas (toks yra tikrasis atlikėjo vardas – L.Z.) , panašu, tikrai užčiuopė raktą į sėkmę. Itin skanios (kartais už širdies griebiančios) melodijos, stilingas skambesys ir modernios aranžuotės yra tai, kas įtiks ir įnoringam melomanui, ir radiją kaip kasdienį draugą šalia savęs nuolat laikančiam žmogui.

Ne veltui šis įrašas iki šiol laikos UK TOP 40 viršūnėje ir kėsinasi į ne vieną dešimtmečio rekordą.

„Human“ – tai dar vienas įrašas, kurio sėkmė tiesiog užkoduota laikmetyje, muzikoje ir pačioje albumo idėjoje. Tai albumas, kurį galima drąsiai rekomenduoti tiems žmonėms, kurie žavisi tokiais atlikėjais kaip Jack Garratt, Kwabs ar Maverick Sabre.

Tad jeigu jaučiate idėjinę tuštumą – įsijunkite „Human“. Tikrai ją užpildysite.

SAMPHA „Process“

Nors Sampha vardas muzikos pasaulyje girdimas jau bemaž 8 metus, per tiek laiko Londono talentas yra iki šiol buvo išleidęs porą EP ir sukūręs bendrus projektus su tokiais atlikėjais kaip Jessie Ware, SBTRKT, Kanye West ar Solange. Pilno išbaigto albumo laukti teko ilgai. 8 metai – pakankamas laikas sukurti šedevrą. Todėl visi tie, kurių lūkesčiai pilnam elektroninės soul muzikos dievo įrašui buvo dideli, turi palaimingai ploti katučiu. „Process“ yra tas albumas, kurio gera klausytis nuo pirmųjų iki paskutiniųjų akordų. Diske viso labo 10 kūrinių, tačiau kiekvienas jų – atskira, išieškota, galinga ir itin muzikali kelių minučių kelionė, nepaliksianti abejingo nė vieno tokio žanro mylėtojo.

Nepaisant to, kad jis taip ir neužkopė ant aukščiausių perkamiausių albumų sąrašo laiptelių (visgi sutikite, stebėtis nėra ko, mat tokia muzika toli gražu negali galynėtis su pop muzikos karaliais), Sampha darbas „Process“ kol kas yra vienas geriausiai vertinamų šių metų įrašų. Perklausę tikrai suprasite kodėl.

LEIF VOLLEBEKK „Twin Solitude“

Jeigu pasiilgote šiltos akustinės ramybės – kanadiečio Leifo Vollebekko albumas kaip tik Jums. Pirmoji šio įrašo daina „Elegy“ buvo pristatyta dar praėjusiais metais, na o antrasis singlas „Into the Ether“ – pačioje 2017-ųjų pradžioje. Pastarasis kūrinys buvo savotiškas ledlaužis tiek žengiant rimtą žingsnį žinomumo link, tiek ir suburiant vis didesnę klausytojų auditoriją. Gražus, švelnus ir pasakiškai lyriškas kūrinys taip užbūrė, kad, kaip atlikėjas pats prisipažino, jo pašto dėžutė neilgai trukus buvo užversta meilės prisipažinimais ir klausimais apie būsimą albumą.

Likus mažiau nei savaitei iki žiemos pabaigos Leifas pagaliau išleido savo odę ramybei. Odėje, pavadintoje „Twin Solitude“, – 10 dainų, primenančių lyrinę kelionę kažkur, kur šilta, gera ir saugu. Šiame albume – jokio greičio, jokios panikos, jokio skubėjimo. Šiek tiek James Vincent McMorrow primenantis L. Vollebeko tembras leis panirti į didžiulę svajonę ar ramų sapną ir mėgautis kiekvienu muzikinio fono garsu.

Dalis manoMUZIKOS autorių Leifo albumą nuo metų pradžios vadino vienu laukiamiausių šiemet. Perklausius „Twin Solitude“ nuo pradžios iki pabaigos tampa aišku kodėl.

Leifo kūryba – tai muzika, kuriai reikia tylos. Ir, patikėkite, ši tyla muzikoje (kaip ir muzika tyloje) suskamba pasakiškai švelniai ir įsiskverbia iki pat sielos gelmių.

ELBOW „Little Fictions“

Mančesterio grupė „Elbow“ Mercury apdovanojimui buvo nominuota 3 kartus. Vieną kartą (už 2008-ųjų albumą „The Seldom Seen Kit“) šią prestižinę statulėlę jiems pavyko laimėti. Nedaug kas abejoja, kad šiemetinis „Little Fictions“ taip pat pateks į geriausių Jungtinės Karalystės albumų sąrašą.

Taip Guy‘us Garvey ir sėbrai tapo neatskiriama šiandieninės britų muzikinės kultūros dalimi. Ir nors grupė šiemet švęs savo veiklos dvidešimtmetį, šis albumas – viso labo septintasis jų diskografijoje. Kadangi praktiškai visi kolektyvo įrašai – tikrai verti dėmesio, galima daryti paprastą išvadą: šie Mančesterio vyrai tikrai nekepa albumų šlovės ar žinomumo vardan. Kiekvienas jų įrašas – didžiulių ir nuoseklių muzikinių ieškojimų rezultatas.

Ne išimtis ir „Little Fictions“ – albumas, debiutavęs Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo viršūnėje. Perkamiausiu jis tapo ir Olandijoje, Airijoje, Škotijoje ir Naujojoje Zelandijoje.

Gerų žodžių jam negaili muzikos kritikai ir industrijos atstovai. Simpatijas šiam kolektyvui išreiškė ne viena žinoma Anglijos muzikos pasaulio ikona.

„Elbow“ yra viena iš tų grupių, kurie būdami nenuspėjami ir nekomerciniai sugebėjo pavergti ne tik britų širdis, bet ir topus. Savitas ir su niekuo nesumaišomas G. Garvey‘aus vokalas grupės muzikai priduota neįkainojamo išskirtinio žavesio.

Ir jeigu 2014-aisiais išleistas grupės albumas „The Take Of And Landing Of Everything“ leido kritikams prabilti griežtesniu balsu, tai vasario pradžioje pasirodęs „Little Fictions“ vietos keikiančiai retorikai neatrado.

Taigi, kol kas britų muzikos industrija trimituoja teigdami, kad „Elbow“ išleido dar vieną nuostabų albumą, o grupės gerbėjai džiaugiasi dar vienu itin muzikaliu Mančesterio vyrukų kūrybos vaisiumi.

DIRTY PROJECTORS „Dirty Projectors“

Kol grupės „Dirty Projectors“ wikipedia paskyroje vis dar aklai bandoma įrodyti, kad šis kolektyvas groja roka, tol saulė vis dar kyla vakaruose, o Zimbabvės čiabuviai be akcento šneka žemaitiškai.

Amerikietis David Longstreth, kuriam „Dirty Projectors“ yra daugiau nei visas gyvenimas, vasario pabaigoje išleido nuostabų stilingos elektronikos kupiną albumą. Trys iki šiol pasirodžiusios dainos – „Up In Hudson“, „Cool Your Heart“ ir „Little Bubble“ buvo pakankami albumo šaukliai, kad laukti albumo pasaulis pradėtų dar labiau.

Apie „Dirty Projectors“ vis dažniau rašė žymiausi portalai, vis dažniau suokė muzikos kritikai ir vis garsiau kalbėjo didėjantis grupės gerbėjų būrys. Ir nors pasirodęs aštuntasis projekto įrašas susilaukė nevienareikšmiškų įvertinimų, šis „Domino Records“ išleistas darbas yra puiki elektronikos dozė visiems, mėgstantiems tokius atlikėjus kaip James Blake, FKA Twigs ar „How To Dress Well“.

CHARLIE WILSON „In It To Win It“

Charlie Willsonui – jau 64. Tačiau iki šiol meilę ir simpatijas jam deklaruoja tokie soul ir R&B muzikos vardai kaip Stevie Wonderis, India.Arie, Jamie Foxx ar Justinas Timberlake’as. Prieš trejus metus už gyvenimo nuopelnus ir indėlį muzikai apdovanotas Ch. Willsonas per savo karjerą sukaupė šūsnį apdovanojimų, tačiau albumas „In It To Win It“ – viso labo aštuntas jo diskografijoje.

Šis įrašas turėtų patikti melodingo pop-R&B gerbėjams. Tie, kurie amžių sandūroje mėgavosi „Boyz II Men“, R Kelly ar Babyface‘o kūryba šio darbo klausysis su sentimentaliu malonumu, na o tie, kurie vis dar įnirtingai klausosi nuomonių formuotojomis save vadinamų radijo stočių, atras kitokią – muzikalesnę ir švelnesnę R&B muziką.

„In It To Win It“ – albumas, kuris, spėčiau, neturi pretenzijų būti pripažintas metų geriausiu. Tačiau klausytis jo šiltą vasaros dieną bus tikrai smagu. Šiltas, melodingas ir labai pozityvus aštuntasis Ch. Willsono darbas – dar vienas smagus muzikinis žingsnis pavasario saulės link.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Lapkritis, 2016

2016-11-28Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Lapkričio mėnesio albumai

Metams skaičiuojant paskutiniąsias dienas, o muzikos industrijos dalyviams dėliojant paskutinius 2016-ųjų štrichus, sulaukėme lapkričio. Tradiciškai muzikaliai itin derlingas mėnuo šiemet išliko ištikimas sau – dienos šviesą išvydo daug albumų, kuriuos būtina perklausyti ir (dažnu atveju) turėti savo fonotekoje. Tačiau kadangi pati manoMUZIKA susikūrė taisykles ir „apribojo“ apžvelgiamų albumų sąrašą (nes juk taip tiesiog įdomiau), pateikiame Jums lapkričio vertingiausius. Taip taip, dėmesingieji muzikos mylėtojai neabejotinai kelių albumų pasiges (ir netgi žinome kurių), tačiau tai – manoMUZIKOS prioritetas. Beje, labai džiugu, kad lapkričio „geriausiųjų“ sąraše galime rasti ir Lietuvos atlikėjų darbų.

Beje, vienas iš apžvelgiamų albumų pasirodė pačioje spalio pabaigoje (todėl „nespėjo” patekti į spalio apžvalgą). Dar vieną įrašą įtraukėme taip pat netikėtai – tai dar vasaros viduryje pasirodžiusi plokštelė, kurią,manome, Jūs tiesiog turėtumėte perklausyti (jeigu to dar nepadarėte). Savo ruožtu galime drąsiai teigti, kad dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių manoMUZIKOJE mes apie ją kalbėjome labai nedaug…

Taigi, jūsų dėmesiui – manoMUZIKOS paskutinio rudens mėnesio albumai favoritai .

EMPIRE OF THE SUN „Two Vines“ (AUSTRALIJA)

Australijos synth pop duetas „Empire Of The Sun“ tapo žinomas 2008 m., pasauliui padovanojęs hitus „Walking on a Dream“ ir „We Are the People“. Spalvotais kostiumais ir melodinga elektronine muzika išgarsėjęs projektas buvo apsilankęs ir Lietuvoje – kadaise organizuotame festivalyje „Be2gether“ jie surengė visai neprastą pasirodymą.

Antro studijinio albumo reikėjo laukti 5 metus. Plokštelė „Ice On The Dune“ pasirodė 2013-aisiais, sulaukė teigiamų kritikų atsiliepimų ir savo muzika toliau šildė daugelio širdis.

Šių metų viduryje Luke‘o Steele‘o ir Nicko Litlemoore duetas pradėjo savo trečios plokštelės piarinę kampaniją. Pristatytos dainos „High And Low“ ir „To Her Door“ ir žingsnis po žingsnio didinamas informacijos srautas norom nenorom privertė ir vėl laukti australų synthpop atstovų darbo.

„Two Vines“ Europoje pasirodė pačioje spalio pabaigoje (o Europą pasiekė pirmą lapkričio savaitę). Albume grupės gerbėjai gali rasti kelias dainas, įrašytas drauge su kitais muzikantais. Kviestinių svečių sąraše – „Fleetwood Mac“ narys Lindsey Buckingham, anapilin iškeliavusio Prince grupės „Revolution“ narys Wendy Melvoin, kartu su Davidu Bowie albumą „Blackstar“ įrašinėję pianistas Hanry Hey ir bosistas Timas Lefebvre.

Ar reikia tikėtis kažko naujo ir inovatyvaus? Atsakymas paprastas – tikrai ne. Bet galbūt tai ir yra „Empire of the Sun“ stiprybė. Graži, stilinga ir itin melodinga muzika tikrai nenuvils grupės gerbėjų. Tai yra vienas iš tų albumų, kurių norisi klausytis vėl ir vėl. Todėl dueto fanai tikrai neliks nusivylę…

JONATHAN JOHANSSON „Love & Devotion” (ŠVEDIJA)

Švedas Jonathan Johansson manoMUZIKOS dėmesį pelnė dar 2011 metais, išleidęs neįtikėtiną albumą “Klagomuren”. Kai kuriems manoMUZIKOS autoriams šis įrašas iki šiol yra vienas didžiausių XXI a. muzikinių atradimų. Nuo išgirtojo “Klagomuren” praėjo penkeri metai, per kuriuos muzikantas pasauliui padovanojo EP, dar vieną pilną albumą “Lebensraum!” ir sukūrė muziką teatro pjesei. Tiesą sakant, visi šie įrašai – taip pat rimtai verti jūsų dėmesio. Kalbu, žinoma, ypač apie tuos žmones, kuriems arčiau širdies dream pop/synth pop žanrai.

Kad muzika neturi ribų ir sienų įrodo ne tik didžioji Islandijos muzikinės bendruomenės dalis, bet ir švedai. Jonathan Johansson tekstai – švedų kalba. Ir tai jo muziką paverčia dar įdomesne ir priimtinesne. Taip, muzikantas neatsižada idėjos išleisti plokštelę anglų kalba (vieną kitą dainą jo repertuare galima rasti jau dabar), tačiau pagrindinė jo kūryba ir toliau bus vystoma tik švediškai.

„Love & Devotion”- dar vienas skanus švediškas malonumas. Visai čia pat esančios šalies muzikos scena jau dabar užsiima gan tvirtas pozicijas muzikinės mados diktate. Kai tarp madas diktuojančių atsiranda ir Jonathan Johansson, pasidaro tiesiog labai džiugu. Rekomenduojame (su trimis šauktukais).

DEEPER UPPER „Mirrors“ (LIETUVA)

Apie roko grupę „Deeper Upper“ kalbėti galima labai daug. Vien faktas, kad 6 metus egzistuojantis kolektyvas tik dabar leidžia į gyvenimą savo debiutinį albumą, pasako labai daug. Grupė neskuba, dirbtinai negeneruoja idėjų ir, kas svarbiausia, išlaukia reikiamos akimirkos.

Sauliaus Baradinsko sukurtas klipas dainai „No regrets“ buvo rimta paraiška į įrašo laukimą. Tačiau didžiausia albumo komunikacijos pasirodymo razina tapo kūrinys „Mountain On My Shoulder“. Daina, gerbėjams pristatyta likus kelioms dienoms iki įrašo išleidimo, buvo tokia stipri, moderni ir netelpanti į jokius idėjinius rėmus, kad pasidarė akivaizdu, jog vienas laukiamiausių šių metų debiutų bus tikrai velniškai galingas.

Fizinis albumas „Mirrors” – smagi kolekcinė vertybė. Pavarčius jį rankoje supranti, kad grupei svarbus ne tik turinys, bet ir forma. Tai taip pat yra itin teigiama paraiška, leidžianti suvokti, kad „Deeper Upper“ į savo veiklą žiūri rimtai. Beje, albumo kopijų išleista tik 300, todėl tie, kurie savo diskografijas yra linkę papuošti raritetais, turėtų šį albumą tikrai įsigyti.

Ar galima sakyti, kad „Deeper Upper“ koncepcijoje užkoduota sėkmė? Ko gero ne. Tokio pobūdžio grupei sėkmę ant kabliuko pakabinti gali tik ilgas ir nuoseklus darbas. Akivaizdu tik viena: turinį sėkmės paieškoms grupė tikrai turi, todėl belieka pasistengti padaryti taip, kad turinys pasiektų kuo daugiau širdžių ir ausų. Ir šiuo atveju kalbu ne tik apie Lietuvą.

manoMUZIKOS nuomone, „Deeper Upper” albumas „Mirrors” – tai vienas įdomiausių, laukiamiausių ir kartu sėkmingiausių šių metų debiutų ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse..

THE TEMPER TRAP „Thick As Thieves“ (AUSTRALIJA)

Nepaisant to, kad Australijos rokeriai „The Temper Trap“ pasaulyje vis dar geriausiai atpažįstami iš debiutinio, dar 2009 metais išleisto albumo dainų (tokių, kaip „Sweet Disposition“ ar „Love Lost“), po trejų metų pasirodęs antrasis grupės LP buvo gerokai sėkmingesnis. Jis pasiekė Australijos albumų topo viršūnę, o Didžiojoje Britanijoje pateko tarp 100 geriausių.

Dar šių metų vasarą pasirodęs „Thick As Thieves“ – muzikine prasme nedaug skiriasi nuo pirmųjų dviejų įrašų. Grupės „U2“ kūrybą primenantys priedainiai ir elektrinės gitaros variacijos („The Temper Trap“ lyderis niekada neslėpė meilės šiems Airijos roko dievams), melodingi priedainiai ir stadionams puikiai tinkantys garsai – visa tai leidžia albumui tikėtis didelės sėkmės. Ne veltui įrašas grupės gimtinėje debiutavo ant aukščiausio laiptelio.

Tačiau nors albumo ir „suklausėme“ su užtikrintu malonumu, perklausę jį grįžome į 2009-uosius ir su pasimėgavimu „suvalgėme“ senuosius geruosius „Temper Trap‘us“.

Albumas nepretenduoja tapti metų šedevru, tačiau tiems, kas mėgsta australų muzika, „Thick & Thieves” taip pat tikrai turėtų patikti.

LEMON JOY “Wilkommen” (LIETUVA)

Sostinės duetas „Lemon Joy“, ko gero, yra viena iš nedaugelio lietuviškų grupių, kurios, kad ir ką beišleistų, bus perkamos, mylimos ir klausomos. Smagu, kad šiuo „neliečiamųjų“ statusų Igoris Kofas nesinaudoja ir pristatydamas savo kūrybos vaisius, juos įpakuoja į darnią, gražią ir kokybišką visumą.

„Lemon Joy“ albumų pasirodymai Lietuvoje itin reti. Tačiau dienos šviesą išvystantys jų darbai – tikra šventė nuo 1994 metų egzistuojančio dueto gerbėjams.

„Willkommen“ – ištikimybės ir tęstinumo simbolis. Ištikimybės sau, savo muzikai ir pačiam tyriausiam synth pop žanrui. Tęstinumo – žinoma, kad savo pradėtiems darbams. Šis albumas išpildo visus grupės gerbėjų lūkesčius – jame savo dainą atras visi tie, kas augo, brendo ir bujojo su vilniečių muzika. Atmetus bandymus pirmus ketverius metus kurti roko muziką, Lemonai gali didžiuotis turėdami savo unikalų ir vienintelį prekinį ženklą – vos išgirdus pirmuosius akordus jų nesumaišysi su niekuo kitu.

Perklausius „Willkommen“ norisi atsikvėpti ir ištarti vienintelę frazę: kaip gera žinoti, kad Lietuvoje yra „Lemon Joy“ – vieninteliai tokie ir nepakartojami.

Ko gero ilgalaikiškumas ir ištikimybė savo idėjoms bei kuriamai muzikai ir yra geriausias įrodymas, kad „Lemon Joy“ yra tas kolektyvas, kuriuo tiesiog neįmanoma nesižavėti.

MATTHEW AND THE ATLAS „Temple“ (JUNGTINĖ KARALYSTĖ)

Taip, tai dar vienas pop roko kolektyvas iš Didžiosios Britanijos. Taip, tai dar viena grupė, kuri roko mekoje augo ir brendo neįtikėtinai muzikalioje aplinkoje. Taip, tai galbūt ir neįnoringa muzika. Bet… Bet tai yra dar vienas kolektyvas, kurio, mėgstantys tokias grupes kaip „To Kill A King“, „Clock Opera“, „National“ ar „Dry The River“ tiesiog negali neišgirsti.

Melodingos ir už širdies griebiančios dainos gali tapti besibaigiančio rudens kelrodžiu dažnam į sentimentus linkstančiam muzikos mylėtojui.

„Temple“ – antras studijinis britų albumas. Jis pasirodo praėjus dviems metams po debiutinio „Other Rivers“ išleidimo ir, lyginant su pirmuoju, yra gerokai brandesnis, tvirtesnis ir jaukesnis. Todėl įvertindami kokybinį „Matthew And The Atlas“ žingsnį pirmyn ir besimėgaudami lapkričio žvarbą šildančiais grupės kūriniais, primygtinai rekomenduojame šį gražų įrašą perklausyti visiems tokią muziką mėgstantiems žmonėms.

FREAKS ON FLOOR „Waves“ (LIETUVA)

Prieš grupei „Freaks On Floor“ žengiant į sostinės menų fabriko „LOFTAS“ sceną, kažkurio interneto portalo komentarų skiltyje radau muzikos „žinovo“ teoriją apie tai, kaip Fryksai mėgdžioja „Kings Of Leon“. „Jaručio balsas kaip Calebo, o lietuviai netgi naujo albumo pavadinimą „nukosėjo“ nuo amerikiečių – pirmieji savo šių metų albumą pavadino „WALLS“, o „Fryksai“, sekdami jų pėdomis, pavadino „Waves“ – taip buvo rašoma minėtame komentare. O mes, nors ir pripažįstame, kad „Sex On Fire“ koverį Justinas Jarutis traukia tikrai neįtikėtinai gerai, leistis į sąmokslo teorijas tikrai nežadame.

Albumo „Waves“ labai laukėme. Ir laukėme ne tik mes, bet ir nemaža dalis roką mylinčių Lietuvos žmonių. Laukimo akimirkas dar labiau kurstė ir „Vilnius Temperature“ nufilmuotas Fryksų trumpas pasirodymas atliekant kūrinį „Body & Soul”.

Kad lietuvaičiai mėgsta tokias grupes kaip „Foo Figherts“ ar „Kings Of Leon“, ko gero, menka paslaptis. Ir tai, kad ši muzika atsispindi dueto kūryboje, bent jau manoMUZIKOS nuomone, tikrai nėra blogai. Todėl drąsiai tvirtiname, kad „Waves“ yra vienas iš tų albumų kuriuo galėtų didžiuotis bet kuri muzikos scena. Džiugu, kad Lietuvoje turime „Freaks On Floor“. Dar labiau džiugu yra tai, kad likus vos mėnesiui iki Kalėdų jie mums padavė tokio roko dozę, kurios turėtų užtekti ilgam.

LAMBCHOP „Flotus” (JAV)

„Lambchop” yra viena iš tų grupių, kurios geriausia klausytis tada, kai už lango lyja, niūru ir norisi šilumos. Šiltas, lyriškas, ramus ir itin melodingas Nešvilio grupės kūrybinis polėkis melancholijos mylėtojų abejingų nepalieka jau daugiau kaip 26 metus. Egzistencijos pradžioje „Posterchild” vardu prisistatinėjęs kolektyvas šį žvarbų lapkritį pristato jau 12 savo studijinį įrašą.

Albumas „Flotus” (kurio akronimas reiškia „For Love Often Turns Us Still”) dienos šviesą išvydo praėjus kiek daugiau nei 4 metams nuo paskutinio Kurto Wagnerio ir draugų albumo „Mr. M”. Kuo skiriasi šiandieninė „Lambchop” melancholija nuo įprastosios? Praktiškai niekuo. Išskyrus galbūt tuo, kad šiandieninėje amerikiečių muzikoje galima atrasti kiek daugiau elektroninių garsų. Ir tie garsai svajingai Nešvilio grupės lyrikai priduoda taip smagiai skambančio netikėto prieskonio.

„Flotus” – tai paminklas lyrikai. Tai albumas svajotojams, svajojantiems ir tiesiog mėgstantiems pasinerti į šiltą ir svajingą melancholiją.

METALLICA „Hardwired…to Self-Destruct” (JAV)

Naujausias Kalifornijos rokerių albumas – jau dešimtasis grupės diskografijoje. Ir netgi nepaisant to, kad pasirodžius šiam albumui senieji ir jaunieji „Metallica” gerbėjai stojo į dvi skirtingas stovyklas (pirmieji kalbėjo, kad Jameso Hetfieldo grupė išsisėmė, antrieji – priešingai – savo kūnu ir siela gynė hito „Nothing Else Matters” kūrėjų darbą), abejingų dešimtai grupės plokštelei, regis, neliko. Likus 48 valandoms iki albumo pasirodymo „Metallica” savo tinklalapyje pradėjo skelbti visus kūrinius (ir jų vaizdo klipus) taip dar labiau pasėdama laukimo sėklą.

„Hardwired…to Self-Destruct” pasirodė po 8 metų pertraukos (paskutinis grupės įrašas – plokštelė „Death Magnetic” parduotuvių lentynose buvo padėta 2008-aisiais). Ir tai yra didžiausias laiko tarpas tarp dviejų kolektyvo albumų per visą grupės gyvavimo istoriją.

Verta paminėti, kad jau pirmąją savo pasirodymo savaitę dešimtasis grupės įrašas pasiekė aukščiausią perkamiausių albumų sąrašo poziciją net 11 šalių (šalių sąraše – Australija, Švedija, Norvegija, Belgija, Vokietija ir Suomija). Jungtinėje Karalystėje albumas pakilo iki 2 vietos.

Taigi, po 8 metų pertraukos grupės gerbėjai turi pagrįstą progą džiaugtis. Vis rečiau pasirodanti „Metallica” kūryba ant kalėdinės eglutės pakabino nemažai pozityvo, todėl ieškantiems geros kalėdinės dovanos grupė tiesiog numetė „visiems atvejams” tinkančią idėją – padovanokite roko gerbėjams naują amerikiečių vinilą ir tikrai neapsiriksite.

Recenzija: Colours of Bubbles – She is the Darkness

2016-03-14Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Colours Of Bubbles

Kovo 8-osios tulpių dovanojimo procesą jie iškeičia į vizitą moterų kalėjime. Albumą pavadina „She is the Darkness“ 4 moterų tipų garbei. Negana to, prisipažįsta, kad viena iš 4 moterų kategorijų – bukos moterys, kurių neišgydys jokie vaistai. Vieną iš savo kūrinių pavadina „Rusty Trombone“ (nežinantiems, ką tai reiškia, siūlome pagūglinti), o duodami interviu prisipažįsta, kad naujajame diske yra daina, kurią sukūrė tada, kai moterims palikus stipriai nusigėrė. Ar tai – ilgai lauktas idėjinis rokenrolo pliūpsnis ir naujas proveržis Lietuvos muzikos scenoje? Galbūt. Tačiau kad ir kokia graži ir įdomi būtų viešųjų ryšių pakuotė, turinys buvo ir liks svarbiausia galutinio rezultato dalimi.

„Colours of Bubbles“ – viena iš tų grupių, kurią drąsiai galima vadinti lietuviškos muzikos rinkos razina. Jos negroja daugelis komercinių radijo stočių, grupės narių neišvysi glamūrinių žurnalų puslapiuose, apie juos mažai kalba internetiniai naujienų portalai. Tačiau iš Šiaulių kilę (ir pavyzdingais miesto patriotais save vadinantys) kolorsai, turi tvirtą vietą po lietuviškos muzikos saule, lieka ištikimi indie rokui ir, be jokios abejonės, naudojasi TIK muzikine kalba pasiekti savo gerbėjų širdis. Ar jiems tai pavyksta? Manau, kad atsakymas į šį klausimą aiškus kaip dieną: be jokios abejonės.

Dar prieš porą mėnesių rašydami straipsnį apie laukiamiausius 2016- ųjų įrašus prisipažinome, kad „Colours of Bubbles“ naujausias albumas – vienas iš šių metų laukiamiausių. Po fantastiškos „Inspired by a True Story“ sėkmės, nuo 2014 metų laukiama nauja plokštelė į pasaulį atėjo su begale lūkesčių, lašu baimės ir žiupsniu jaudulio. Pastarosios dvi „fobijos“ dingo po pirmų grupės žingsnių – pristatyto singlo „Rusty Trombone“ ir pasirodžiusios antrosios dainos „The Edge of the World“. Eliminavus baimes liko tik milžiniškas lūkestis, kuris (Knygų Mugėje pagaliau gavus ilgai lauktą įrašą) taip pat nugrimzdo užmarštin.

Apie šiauliečių klajones muzikiniame ir idėjiniame labirinte manoMUZIKA pastaruoju metu rašė itin daug. Ir taip yra todėl, kad kiekvienas jų žingsnis, palydėtas muzikos, mums yra tarsi gaivus pavasariško oro gurkšnis po žiemišku Lietuvos dangumi. Toks yra ir naujausias grupės albumas „She is the Darkness“. Kaip visada griežtas; kaip jau tapo įprasta – muzikaliai tamsus; tačiau, skirtingai nei pirmasis įrašas, gerokai labiau vientisas, išbaigtas ir įvairus.

Dar vasarą, duodami išskirtinį interviu portalui manoMUZIKA.lt, grupės nariai Julijus Aleksovas ir Tomas Grubliauskas sakė, kad jų naujos dainos – itin kinematografiškos. Prisipažinsiu, kad tąkart keistai skambėjęs terminas, perklausius naują albumą, tapo tinkamiausiu jo apibūdinimu. Nuo jau minėtų kūrinių, pradedančių naują albumą, iki jį užbaigiančių dainų „Signs“ ir „Emptiness“ atrodo, kad vienu atsikvėpimu perklausomas ne tik visas diskas, bet ir peržiūrimi keli modernūs amerikietiški filmai.

She is the Darkness/ Nuotr. Kulkos, R. Šeškaitis

Su nauju albumu grupė „Colours of Bubbles“ žengė rimtą žingsnį į gerokai aukštesnį kokybinį lygmenį. Kiekviena jų daina – didžiulė muzikinė drama, kurią šiauliečiai išgyvena ir drąsiai perduoda savo klausytojams. Muzikinį dramos piešinį paįvairindami itin išraiškingais pučiamųjų instrumentų garsais, kolorsai varijuoja nuo itin melodingos lyrikos iki tamsaus, kartais netgi velniškai griežto roko. Tiesa, klausant albumo nė nedrįsti susimąstyti, kad jo kūrėjai – Europos Rytų ir Šiaurės sandūroje gyvenantys santūrūs ir šalti lietuviai. „She is the Darkness“ – itin emocionalus, išjaustas ir energija pulsuojantis įrašas.

Ar besiklausant naujo Lietuvos indie roko vėliavnešiais pakrikštytų jaunuolių naujausio albumo galima susidaryti nuomonę apie muzikines įtakas, kurias vieni ar kiti atlikėjai daro grupei? Be jokios abejonės taip, tačiau ar tai blogai? Ko gero, tikrai ne. Kai tavo kūrybai įtaką daro tokios grupės, kaip „Interpol“, „Editors“ ar „Maccabees“, blogai būti tiesiog negali.

Kalbant apie „She is the Darkness“, negalime pamiršti dar vieno svarbaus fakto – albumo pakuotės. Gyvenant amžiuje, kuomet didysis muzikos vartojimas vyksta internete, tikėtis, kad investicija į fizinę albumo laikmeną Lietuvoje atsipirks yra mažų mažiausiai naivu. Tačiau net ir tokiu metu „Colours of Bubbles“ veikia priešingai ir sukuria kone kolekcinę albumo pakuotę, kurią savo diskografijoje tiesiog privalu turėti kiekvienam melomanui. Estetiška, kokybiška, tamsi, kaip ir visas albumas, bet labai stilinga pakuotė atiduoda duoklę ir „Colours of Bubbles“ muziką klausantiems neregiams – disko pavadinimas užrašytas Brailio raštu. Ne veltui grupės prodiuseris, vadybininkas ir leidėjas Vaidas Stackevičius prisipažino, kad „She is the Darkness“ – brangiausias kada nors išleistas agentūros „M.P.3“ albumas, kuris rinkoje bus pardavinėjamas netgi pigiau nei jo savikaina. Taigi, vieniems atlikėjams ypatinga pakuotė reikalinga tam, kad užmaskuotų nepakankamą muzikinį turinį, tuo tarpu kitiems (priešingai) – kad jį papildytų. „Colours of Bubbles“ yra pastarųjų gretose. Nuostabus turinys ir pasakiškai stilinga pakuotė šį albumą leidžia vadinti gerokai stipriau nei tiesiog geru įrašu.

Tiesa, LRT televizijos laidoje „Labas Rytas“ grupės nariai dar praėjusią savaitę sakė, jog šiame albume nėra nė vieno didelio himno. Perklausęs „She is the Darkness“ aš manau visiškai priešingai. Kelios dainos stadionuose nuskambėtų ne ką prasčiau nei diske „Inspired by a True Story“ buvusi daina „Flags“. Kūrinys „Wall of Death“ yra vienas iš tų kelių.

Išėjęs iš knygų mugės ir sausakimšoje automobilių stovėjimo aikštelėje susiradęs savo bolidą, pirmas darbas, kurį padariau – tai didžiuliame knygų ir kompaktų pirkinių maiše susiradau „She is the Darkness“. Namo važiavau maždaug 3 valandas. Sukau ratus aplink sostinę ir klausiau daugiau kaip metus laukto lietuviško albumo. Tik „prasukęs“ jį 4 kartus galėjau išlipti iš automobilio ir grįžti namo. Bet kuriuo atveju, visas tas tris valandas lakstant Vilniaus gatvėmis neapleido nuojauta, kad klausausi geriausio metų lietuviško įrašo, kurio kūrėjai ne tik užkėlė muzikinę ir idėjinę kartelę savo kolegoms, bet ir padovanojo savo šaliai nuostabų įrašą, neabejotinai atrasiantį tvirtą vietą Lietuvos muzikos istorije.

Albumo lūkestis – pateisintas su kaupu. Dabar beliko sulaukti ir įvertinti grupės koncertinį potencialą bei išgirsti, kaip albume esančios dainos suskamba gyvai. Kuo toliau, tuo abejonių lieka vis mažiau, juolab, kad ir koncerto vizualikos kūrėjai žada neįtikėtiną, Lietuvoje dar neregėtą šou. Laukti liko nedaug – pirmasis pristatymo koncertas Vilniuje – jau šį penktadienį. Po jo bus galima sudėlioti ir galutinius taškus ant „i”.

Na o kol kas tiesiog manau, jog „She is the Darkness” – tai albumas, kuriuo pagrįstai galėtų didžiuotis kiekvienos kokybišką roką mėgstančios šalies piliečiai. Džiaugiuosi, kad galiu tai daryti būdamas Lietuvoje.

10/10

20 Biplan gyvenimo metų: nesuvaidintas nuoširdumas ir besišypsantys žmonės

2015-11-29Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Puikiai atsimenu tą 1997- ųjų dieną, kai pasibaigus pamokoms grįžau namo, sulaukiau po darbo grįžusio Tėčio ir Mamos ir valgant vakarienę paprašiau ateinančiai dienai duoti šiek tiek daugiau dienpinigių nei buvo įprasta. Mano jaunos sielos investicijos tikslas buvo vienintelis – kaip įmanoma greičiau nusipirkti tuo metu radijo stotyse „besisukusios” dainos „Somedays“ kūrėjų kasetę.

Kasetė ir pieštukas

„Kažkokie jauni, kažkokie dainuojantys angliškai (greičiausiai, bandantys mėgdžioti „Blur“ ar „Oasis“), kažkokie visai neblogai brazdinantys gitaromis ir kažkokie visai įdomūs“, – maždaug taip galvojau kitą dieną po pamokų lėkdamas į kasečių kioską prie dabartinės vyriausybės pastato (buvusį prieš itin populiarią sostinės parduotuvę „Vaikų Pasaulis“). Tikrai neatsimenu, kiek kainavo kasetė, tačiau menu akimirką, kai dar nė nepasiekęs šalia kiosko esančios troleibusų stotelės „Vaikų Pasaulis”, čia pat ją išpakavau ir įsidėjau į plejerį. Tai buvo mano pirmoji tikra pažintis su grupe, kurios debiutinis albumas „Banzai“ iki šiol galėtų drąsiai vadintis labiausiai „nuzulinta” ir „nuklausyta” mano kasete. Atsimenu, tame albume man labai patiko daina „To Fly“. Ji buvo priešpaskutinė A pusėje. Deja, mano turėtas grotuvas suko į tik į priekį, todėl dažniausiai, norint atsukti dainą atgal, reikėdavo išsitraukti kasetę, apkeisti pusėmis ir sukti į priekį (tai, žinoma, ganėtinai greit iškraudavo elementus, todėl labai apsidžiaugiau, kai klasiokai parodė kaip kasetės atsukimui gali pasitarnauti pieštukas). Deja, vis atsukinėdamas dainą „To Fly“ atgal, kasetę taip „nudrožiau“, kad nebepadėdavo joks rašiklis. Taigi, tais 1997 metais “Biplan”mane supažindino ne tik su savo debiutiniu albumu „Banzai“. Jų dėka aš taip pat sužinojau, kaip taupant elementus pieštuko pagalba galiu atsukti kasetę atgal.

Biplan pasirodymas (organizatorių nuotr.)

Kam reikalinga tokia įžanga? Sunku paaiškinti. Ko gero todėl, kad „Biplan“ yra viena iš tų grupių, su kuria augau ir aš. Todėl penktadienį sostinėje surengtame jų 20-mečio koncerte per dvi valandas prabėgo ne tik visas grupės, bet ir nemaža dalis mano gyvenimo. Gyvenimo, kuris be šio kolektyvo mano muzikinėje sąmonėje yra praktiškai neįsivaizduojamas. Tiesą sakant, tik šiandien supratau, kad ko gero yra viso labo trys lietuviškos grupės, kurių tiek daug dainų moku mintinai. Viena iš jų – “Biplan”.

Šiandieniniai “Biplanai” – vis dar tie patys “Banzai” kūrėjai. Neišsižadėję gitarų, neapleidę pozityvios nuotaikos ir neatsisakę rokenrolo idėjos. Tiesa, gerokai brandesni, pasaulietiški, bet vis dar laisvi. Laisvi kalbėti, kurti ir, žinoma, dovanoti. Dovanoti muziką, kuri Lietuvoje jau tikrai turi tvirtą vietą po saule.

Per dvi su puse valandos koncerte Vilniuje nuskambėjo labai daug. Tačiau toli gražu ne viskas, ką biplanai geriausia yra sukūrę. Dviejų valandų tam paprasčiausiai neužtenka. Neužtektų, ko gero, ir trijų. Bet tai, kas buvo sugrota šiandien – kaip grupės vokalistas Maksas pristatė – buvo tikrų tikriausia grupės gyvenimo retrospektyva. Nuo „Londone“, „Nupiešiu“, „Šypsenos“ iki „Anzelmutės ir „Labas rytas“; nuo „Tavo Telefono“, „Nuodų“ ir „Jūros Gilumos akių mergaitės“ iki šiandieninių hitų „Amore“, „O mes prie Jūros“, „Iš taško A“ ar „Kapitonai“. Visi šie kūriniai buvo lydimi publikos, kurioje toli gražu dominavo ne niolikmetis jaunimas, ovacijų.

Biplan 20-mečio koncertas (organizatorių nuotr.)

Beje, publika – dar vienas atskiras objektas, kuriam taip pat reikėtų skirti šiek tiek dėmesio. Per 20 metų Makso, Olego, Seržo ir Aleksandro kolektyvas užsiaugino savo klausytoją. Nemaža dalis jų jau sulaukė atžalų, kurie taip pat auga klausydamiesi „Biplan“. Taigi, stebėtis, kad drauge su vilniečių kolektyvu tiek senesnes, tiek ir pačias naujausias dainas traukė visa minia labai skirtingų žmonių, tikrai nevertėtų. Todėl apibūdinti grupės klausytoją nėra ypatingai lengva. Galbūt leisiu sau vaikiškai pasvarstyti, bet mano galva, „Biplanų“ klausosi tiesiog geri žmonės. Žmonės nejaučiantys daug pykčio. Žmonės, kurie šypsosi. Ir žmonės, kurie tarsi įsiklauso į grupės raginimus mylėti gyvenimą. Geri žmonės groja gerą muziką, kurios klausosi geri žmonės. Sakyčiau, visai nebloga sinergija…

20 metų kolektyvui – ilgas kelias. Nedaug Lietuvos grupių gali pasigirti be didesnių karjeros pertraukų sulaukusios tokios sukakties. Kartu tai – įrodymas, kad grupė turi ką pasakyti, o žmonės vis dar nori klausytis, išgirsti ir gėrėtis. Natūralu, kad per tiek metų „Biplanai“ aplink save subūrė ne tik nuoširdžių gerbėjų būrį, bet ir rado savo ištikimų draugų ratą, daliai iš kurių vilniečių kolektyvas atidavė pagarbą ir pasirodymo metu.

Biplan ir Igoris Kofas (organizatorių nuotr.)

Koncerte kartu su hito „Labas Rytas“ atlikėjais ant scenos lipo ilgametis grupės bičiulis, grupės „Lemon Joy“ siela Igoris Kofas. Tie, kurie muzika domėjosi paskutiniaisiais praėjusio tūkstantmečio metais, žino, kad „Biplan“, „Lemon Joy“ ir „Merlin“ – tai esminiai to laikmečio kolektyvai, atstovavę užgimstančiam mūsų scenos brit pop muzikos žanrui (tiesa, vieninteliai „Biplanai“ išliko tokie patys; „Merlin“labai greitai nugrimzdo užmarštin, o stilių pakeitęs Igoris Kofas leidosi į synth pop vandenis). Taigi, matyti Maksą ir Igorį vienoje scenoje buvo toks pats malonumas, kaip jausti gražią albumų „Braškės“ ir „Glostyk“ konkurencinę kovą (pirmasis, žinoma, priklausė „Biplanams“, antrasis – „Lemonams“).

Ant scenos naują muzikinį laisvės šauklį – dainą „Už Laisvę“ – tąvakar drauge su vilniečių grupe atliko ir kultinio Lietuvos kolektyvo „Antis“ siela Algirdas Kaušpėdas. Matyti koncerte vieną dainą atliekančius patirties ir išminties atstovus buvo taip pat itin didelis malonumas.

„Biplanai“ savo gimtadieniniuose koncerte duoklę atidavė ir jaunajai kartai, pasikviesdami kartu į turą leistis Ievą Narkutę. Pastaroji kūrėja savu stiliumi sukūrė nuostabiai intymią grupės dainos „Nuodai“ interpretaciją, kurią užbaigė smagiu pop-roku kartu su visa grupe.

Biplan ir Algirdas Kaušpėdas (organizatorių nuotr.)

Į dvi valandas sudėta kelionė per dvidešimt „Biplan“ metų neprailgo. Sakyčiau, priešingai, mat norėjosi gerokai daugiau. Per dvidešimt metų sukurtos dainos, lydimos nuoširdžių grupės dainininko Makso Melmano prisiminimų apie kolektyvo gyvenimą, vakarą pavertė išskirtiniu ir įsimintinu. Muzikantai nepamiršo paminėti ir padėkoti žmonėms, padariusiems įtaką grupės gyvenimui, o savo kūrinį „Kapitonai“ su nuostabiai nuoširdžia įžanga „Biplanai“ skyrė daugiau kaip prieš 6 metus anapilin iškeliavusiam savo geram bičiuliui – buvusiam grupės „Merlin“ gitaristui Radionui Kolominui.

Vienu mieliausiu vakaro įvykiu tapo dainos „Labas Rytas“ atlikimas. Jo metu ketveriukė iš Vilniaus ant scenos pasikvietė buvusį grupės bosistą Artiomą Myškiną, kuris, net ir pasitraukus iš grupės, yra labai artimas vyrukų bičiulis.

Taigi, „Biplan“ 20-metis buvo išskirtinis vakaras. Nuoširdus, sentimentalus ir daug pozityvių jausmų kupinas renginys, leidęs trumpam paklajoti laike. Beveik dvi kartas išugdžiusi grupė visą vakarą buvo lydimą nuoširdžių grupės gerbėjų šypsenų. Ko gero žodis „šypsena“ ir yra tiksliausias, apibūdinantis Makso, Olego, Seržo ir Aleksandro santykį su gerbėjais, su muzika ir su pačiu gyvenimu. Juk nesišypsoti grupei, kuri jau 20 metų savo šaliai dovanoja pozityvą, būtų tiesiog neteisinga.

Biplan 20-mečio koncertas (organizatorių nuotr.)

Išėjau, pasibaigus koncertui, ir nejučia pagalvojau, ar per grupės 40-metį bus irgi taip pat šilta ir gera, kaip šįkart? Retorinio atsakymo retoriniam klausimui ilgai laukti nereikėjo. Žinoma, kad bus taip pat gerai. Tiesa, skirtumas bus tas, kad grupė turės subrandinusi dar vieną naują gerbėjų kartą, o tokie kaip aš, tvirtai įžengę į šeštąją dešimtmetį, mokės dar daugiau „Biplan“ dainų mintinai.

Su gimtadieniu, bičiuliai! Ačiū, kad gimėt! Ačiū, kad kuriat! Ir Ačiū, kad esate!

P.S. Beje, turiu mažytį prašymą… jeigu skaitote šią recenziją, nepamirškite per trisdešimtmetį sugroti “Pusvalandį”…

OPENER 2015: saulę pasitinkantys Faithless, beviltiški Libertines ir brandūs Mumfordo sūnūs

2015-07-13Olegas SejevmanoISTORIJA

Opener (Nuotr. O. Sejevo)

Dar vasaros pradžioje, naršydamas internete aptikau man nežinomos grupės „Alabama Shakes” koncertinį video. Seniai buvau aptikęs ką nors gero, tad labai apsidžiaugiau ir negalėjau atitraukti akių ir ausų nuo monitoriaus. Video mane taip sužavėjo, kad iškart užsimaniau kokiame nors vasaros festivalyje „Alabama Shakes” išgirsti gyvai. Nieko gero nesitikėdamas susiradau jų oficialų puslapį, atsidariau koncertų grafiką ir pamačiau, kad liepos pirmą „Alabama Shakes” gros Gdynėje, festivalyje „Opener„. Tai ir buvo priežastis po ketverių metų pertraukos sugrįžti į Opener’į, praeityje žinomą kaip „Heineken Opener”.

PIRMOJI DIENA

Liepos pirmą dieną, septintą valandą ryto, su bičiuliu sėdome į automobilį ir išriedėjome į Gdanską – neabejotinai vieną gražiausių Lenkijos miestų. Saulė kaitino lyg pamišusi, o, pasak meteorologų, nė vienas debesėlis neturėjo sustabdyti jos pamišimo dar bent savaitę. Todėl festivalis žadėjo būti be purvo vonių, be šlapių kojų ir be lietpalčių. O tai, žinoma, negalėjo nedžiuginti. Kelionės būta be nuotykių, neskaitant pasieniečių, sustabdžiusių mūsų mašiną toli toli nuo Lietuvos-Lenkijos sienos (kažkur Olštino priemiestyje). Jie patikrino mūsų dokumentus, iškratė automobilį ir, neradę nieko, kas būtų neleistina, liepė pūsti į alkotesterį. Aš, aišku, nieko nepripūčiau, bet ši procedūra mane visada išmuša iš vėžių. Galiausiai trečią valandą dienos mes jau buvome Gdansko centre savo hostelyje, kuriame atsipūtę kelias valandos patraukėme į festivalį. Pusvalandis traukiniu iki Gdynės, pusvalandis nemokamu Opener’o autobusu iki oro uosto, kuriame tradiciškai vyksta festivalis, dar pusvalandis – bilietus išsikeisti į festivalio apyrankes, o zlotus į festivalio valiutą, o tada jau tai, dėl ko čia ir atvykome – išsvajotieji koncertai.

Pirma festivalio diena prasidėjo Chet Faker koncertu. Didžiulė palapinė buvo sausakimša žmonių. Niekada negalėjau savęs vadinti dideliu australo gerbėju, bet buvo žiauriai smagu matyti tiek užsivedusių jaunuolių, mintinai mokančių beveik visų dainų tekstus ir dainuojančių drauge su atlikėju. Geras garsas, geras atlikimas, ir dar geresnė publika.

Alabama Shakes pasirodymas (nuotr. O. Sejevo)

Kol palapinėje darbuotojai ruošė sceną „Alabama Shakes” pasirodymui, „Alter” scenoje jau grojo Father John Misty. Užbėgau paklausyti ten bent kelių jo dainų. Žiūrovų nebuvo labai daug, tačiau grupė nė kiek dėl to neišgyveno, grojo smagiai, tarp dainų juokeliais linksmino publiką ir sukūrė tokią atmosferą, kad galėjai pasijusti lyg kokioje Amerikos kaimo smuklėje. Bet, kad ir kaip man patiktų jų pasirodymas, prisiverčiau išeiti į „Tent” stage’ą ir užsiimti vietą arčiau scenos. Nė kiek neabejojau, kad netrukus čia pakilusi grupė surengs tokį šou, dėl kurio verta pusę dienos dardėti Lenkijos keliūkščiais. Ir aš tikrai neklydau. Tai, mano kuklia nuomone, buvo geriausias pirmos festivalio dienos pasirodymas. Žmonės taip nedainuoja, taip dainuoja Dievai! „Alabama Shakes” – jei kas nežinote, pasidomėkite, įsiminkite šį vardą ir nusigraužkite nagus, kad nežinojote iki šiol. Kita vertus, grupė jauna, tad labai tikiuosi, kad šioje Atlanto pusėje juos pamatysime dar ne kartą.

Paskutiniai pagrindinėje scenoje tą vakarą pasirodė „Alt-J„. Labai geras pasirodymas, superinis atlikimas, tobulos vizualizacijos, bet aš tikėjausi kažko kito… Trūko užsivedimo, viskas buvo pernelyg sterilu. Gaila, kad nemačiau jų, grojančių festivalyje ankstesniais metais. Žmonės kalba, kad grodami ne pagrindinėje scenoje jie „taškė” savo energiją į visas puses.

Taigi, pirmą „Openerio” dieną „Alt-J” koncertu ir pabaigėme. Nors pasižiūrėti ir paklausyti dar buvo ką, bet nuovargis nugalėjo, o ir iki hostelio dar laukė valanda kelio. Dabar mūsų tikslas buvo gerai pasiruošti antrai festivalio dienai ir pasistengti kuo geriau išsimiegoti. Žinoma, tie, kas nuolat važinėja po festivalius, ko gero puikiai supranta, kad mūsų tikslas taip ir nebuvo pasiektas. Nei šią, nei kurią kitą naktį.

ANTROJI DIENA

Norėjome ją pradėti nuo Tom Odell pasirodymo didžiojoje scenoje, bet gerokai pavėlavome, todėl pamatėme keturias paskutines dainas. Tiesa, daug laiko liūdesiui neturėjome. Saulė tuo metu gerokai kaitino Tom Odell’io klausytojų pakaušius, o ir pasirodymas, regis, nepretendavo į lūkesčių pateisinimą. Koncertas buvo skystas, išskyrus kiek smagiau nuskambėjusią paskutiniąją dainą „Another Love”.

„Eagles Of Death Metal” jau esu matęs anksčiau, todėl tikrai šį kartą juos drąsiai galėjau iškeisti į kokį nors kitą šou. Deja, nieko įdomesnio tuo metu nei vienoje scenoje nevyko, todėl teko klausyti jų. Šį kartą „EODM” man apskritai nepaliko jokio įspūdžio – viena ilga, gana standartinė, nekabinanti ir monotoniška daina.

Ir štai atėjo metas vienai laukiamiausių festivalio grupių – „The Libertines„. Mano gyvenime buvo laikas, kai jų dainos cd grotuve sukdavosi itin dažnai. Nors šios grupės nuoširdžiai laukiau, kartu širdyje jutau, kad nebus viskas taip gerai, kaip galėtų…Tačiau tikrai negalvojau, kad bus taip blogai, jog nesulauksiu koncerto pabaigos. Net neabejoju, kad taip prastai ir atmestinai šiame festivalyje dar niekas negrojo. Todėl „Django Django” „Tent” stag’e buvo lyg gaivus gurkšnis karštą dieną. Pagaliau kažkas įdomaus ir prikaustančio dėmesį. Tačiau net ir šie į pabaigą privertė prisėsti (o po to ir prigulti) ant dulkėtos oro uosto žolės. Ir vėl viskas taip monotoniška.

Tačiau monotonija, kaip supratau vėliau, toli gražu nebuvo pats prasčiausias „Openerio” prieskonis…

The Libertines pasirodymas (nuotr. O. Sejevo)

Kas tas „Major Lazer„? Dar prieš festivalį į šį klausimą atsakyti jums nebūčiau galėjęs. O dabar galiu. Tai vienas iš didžiųjų šio festivlio nesusipratimų. Visiška beskonybė ir tikra kičo dozė. Tiesą sakant, apie šį „WTF?”gal taip blogai ir nekalbėčiau, bet per šią mėsos kratymo valandėlę praleidau tikrai fantastinį pasirodymą mažesnėje scenoje. Ne, aš neklausiau „Major Lazer” iki galo. Išėjau praktiškai pačioje pasirodymo pradžioje, bet užtruko nemažai laiko, kol prasibroviau pro galingą žmonių minią. Taip taip, jie žmonėms patiko, todėl šis faktas mane dar labiau stebino.

Na o tas fantastinis pasirodymas, tai švedai „Refused„. Deja, mačiau tik paskutines tris dainas, bet jų užteko, suprast, kad tai buvo geriausias šios dienos šou. Jie ne tik puikiai groja, bet ir lygiai taip pat atrodo..

Ir štai taip, po įvairių muzikinių kelionių, antrąją festivalio dieną liko vienas „menkutis” formalumas – t.y. grupė, kurios nepamatytas koncertas man iki šiol yra didžiulė neišsipildžiusi vaikystės svajonė. Žinoma, kalbu apie duetą „Faithless„, kuriuos organizatoriai dėl neaiškių priežasčių „nukišo” į gilią naktį. Į tokią gilią, kad jų pasirodymo metu pradėjo švisti.

„Faithlless” buvo stiprūs nuo pat pirmos dainos. Vien hitai „God Is A Dj”, „Muhamed Ali”, „Mass Distruction” jau kalba patys už save. Bet faktas, kad jau švinta, sumaišė visas kortas, ir mes, pasiduodami bandos jausmui, palengva patraukėme išėjimo link. Vėl tas pats pusvalandis autobusu, pusvalandis traukiniu – ir štai mes jau savo hostelyje jaukiame Gdansko senamiestyje. Gaila, kad jaunystės svajonė išsipildė ne taip, kaip ją įsivaizdavau.

TREČIA DIENA

Jeigu jūs vis dar skaitote šį tekstą, turiu jūsų atsiprašyti. Nepaminėjau vienos detalės: ketvirtą, paskutinę festivalio dieną teko praleisti. Priežastis pateisinama, bet kam tai įdomu? Todėl papasakosiu apie trečią ir, deja, mums paskutinę Opener’o dieną.

Ji galėjo prasidėti nuo „The Vaccines„, tačiau viską, ką norėjome apie juos sužinoti, sužinojome kažkada „Positivus” festivalyje. Taigi, nusprendėme vakarą pradėti ramiai. Kad ir su Jose Gonzales meditacija. Neslėpsiu, labiau norėčiau pamatyti jį grojantį su savo grupe „Junip„, tačiau ir šis jo solinis pasirodymas drąsiai rastų vietą mano asmeniniame live’ų dvidešimtuke.

Mumford And Sons (nuotr. O. Sejevo)

Po švedo Jose Gonzales, pliekiant karštai vasaros saulei, didžioje scenoje pasirodė islandai „Of Monsters And Men„. Koncertas buvo skystas, paugliškas, per saldus ir nuobodus. Manau, kad jie tiesiog netiko didžiąjai scenai. Būtų kur kas geriau atrodę palapinėje. Bet laimei ir čia medalis turėjo gerąją pusę. Be sąžinės graužaties nelaukiau pabaigos ir išdūmiau į „Tent” stage’ą, kur pradėjo groti Jonny Greenwood And LCO. Įdomus, gal kiek snobiškas, ekspresyvus, reikalaujantis ypatingo klausymo, bet neabejotinai vienas įsimintiniausių koncertų šiųmečiame feste. Po jo pasirodymo supratau, kad labai norėčiau kada nors pamatyti šį „Radiohead” gitaristo projektą Vilniuje. Tikiuosi, kažkada taip ir bus.

Stipriausią festivalio dieną (būtent taip galėčiau pavadinti trečią „Openerio” dieną) užbaigėme išaugusiais ir galingais „Mumford And Sons„. Labai laukiau šio pasirodymo. Buvo labai smalsu išgirsti albumo „Wilder Minds”dainas. Bijojau, kad jos skambės kur kas blankiau lyginant su senais kūriniai, tačiau baimė buvo nepagrįsta. Išėjęs iš koncerto supratau, kad jos netgi pranoko senąją Mumfordo ir sūnų kūrybą. Muzika skambėjo gerokai solidžiau, energingiau ir aistringiau. O ir apskritai visas jų pasirodymas buvo nuostabus. Ir taip sakau tikrai ne todėl, kad Marcusas Mumfordas pažino virš žiūrovų galvų besiplaikstančią Lietuvos vėliavą ir pakalbino lietuvaičius. Ne! Jie tiesiog šiuo metu yra galingi, o jų šou, bent jau man, buvo geriausias šių metų Opener’io pasirodymas. Tiek geras, jog supratome, kad šia nuostabia nata festivalį galima ir pabaigti.

Dabar, po festivalio prabėgus kiek daugiau nei savaitei ir įspūdžiams susigulėjus, galiu drąsiai teigti, kad tai vis dar mano mėgiamiausias festas. Todėl velniai nematė tų major lazerių ir drake’ų, to prasto maisto ir alaus… Kitąmet aš ir vėl tikrai norėsiu į Gdynę.

Nick Cave koncertas Paryžiuje: tas, kuris su Kylie Minogue dainavo

2015-05-25Radvilė Morkūnaitė-MikulėnienėmanoISTORIJA

Nuotr. R. Morkūnaitės

Europinis Nick Cave turas 2015: koncertas Paryžiaus Grand REX teatre

Kai sakiau aplinkiniams, kad vykstu į Nicko Cave‘o koncertą Paryžiuje, dažnas gūžtelėjęs pečiais paklausdavo: ee, o ką jis dainuoja? . Žinodama, kad „Jubilee Street“ ar „Stager Lee“ turbūt mažai ką tesakys, pridėdavau: „Čia tas bičas iš dainos „Where The Wild Roses Grow““. Aaa, – sakydavo jie, – čia tas, kuris su Kylie Minogue? Išgirdusi tokį teiginį nesąmoningai, bet griežtai atsakydavau: čia tas, su kuriuo Kylie Minogue. Ir, turėdama progos, pridėdavau: tas, kuris stiprus savo kūryba, savo mintimis ir, žinoma, savo neįtikėtina charizma.

Pradėsiu nuo išpažinties. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad prisijaukinčiau Nick‘ą Cave‘ą. Ir, turiu prisipažinti, kuo daugiau klausau jo muzikos, tuo jis man labiau patiko. O prie meilės jo kūrybai pridėjus stulbinančius patyrimus gyvuose koncertuose – susižavėjimas išbujoja visai rimtai.

Tad jeigu sužinoję apie mano meilę Cave‘o kūrybai žmonės sako – depresyvu, liūdna, slogu, per lėta, aš visada turiu kontrargumentų – plukdo, ramina, kartais sukrečia, o žodžiai pataiko tiesiai į širdį.

N. Cave‘o koncertas Paryžiuje – jau antrasis, į kurį vykstu su dideliu užsidegimu. Pirmą kartą – maždaug prieš pusantrų metų – mačiau jį Romoje. Jeigu kas nors paklaustų, ar vykčiau klausytis jo trečiąkart, atsakyčiau vienareikšmiškai: jei reikėtų – keliaučiau, kad ir į pasaulio kraštą. Kiekvieną kartą jis skamba taip pat gerai ir kokybiškai, tačiau vis kitaip. Štai Romoje ant scenos jis buvo drauge su grupe „The Bad Seeds“, Paryžiuje – vienas. Nežiūrint į komplektacinius skirtumus, dainos buvo praktiškai tos pačios, grupės sudėtis – panaši, o ir klausytojų tų pačių buvo bent jau du 🙂

Kalbant apie koncertus, galiu drąsiai sakyti, kad Romoje Nikas su grupe kur kas labiau spinduliavo energija. Tuo tarpu Paryžiuje dominavo ramybė. Kita vertus, ramybė kartais irgi gali būti energinga…

Labai mėgstu grupes, kurios koncertuose skamba kitaip, nei įrašuose. Pradedant instrumentuote, baigiant tempu ir energija. Taip groja Cave‘as ir jo grupė. Būtent tai ir labiausiai žavi: jo muzikos klausymą namuose nuo gyvų pasirodymų išskiria neįtikėtinai šiltas bendravimas su publika. Neužsisėdėdamas prie fortepijono ar neužsibėgiodamas scenoje, bet eidamas „į žmones“, jis emocijas dar labiau sustiprina. Kiekviena daina virsta asmenišku mono spektaklius, kuriame atlikėjas keliauja į minią, paima žiūrovą už rankos ir tą sekundę 100 % būna su juo.

Jei sėdi atokiau ir neleki prie scenos (būtent tokį būdą šįsyk pasirinkau ir aš), gali tiesiog mėgautis tobulu garsu ir vaizdu. Gali matyti kaip Nickas veržias į minią paskui save temperamentingai tempdamas mikrofono laidą, ar tiesiog stebėti, kaip aplink multiinstrumentalistą Warren Ellis zuja scenos darbuotojas, norintis pakeisti nusprogusį stiprintuvą. O kartu tai yra išskirtinė akimirka, kai žiūrovas suvokia, kad jam iš esmės nėra jokio skirtumo, kokiu instrumentu užbaigti kūrinį – specialiai sukonstruota keturstyge gitara ar smuiku. Ir visada yra aiški galimybė netikėtumui – nežinai, kiek giliai ir kaip į salę eis Nick‘as. Prieš pusantrų metų Romoje, pėdindamas į minią australas nepasikuklino sulaužyti keleto kėdžių:)

Nuotr. R. Morkūnaitės

Pirmą sykį „patyrusi“ jo koncertą pasijutau velniškai nustebusi. Niekada netikėjau, kad žmogus, kurio muzika nuolat skamba mano ausinėse, dar turi tiek energijos ir įtaigos. Buvo labai įdomu, kad mano vaizduotė prasilenkė su tuo, ką jaučiau klausydama jo įrašų. Kartu buvo maloniai netikėta tarsi peržengus slenkstį atsidurti kitame kambaryje, su kitais istorijos veikėjais.

Šįkart jau žinojau ko tikėtis. Tačiau, kaip jau minėjau anksčiau, pasirodymas, toli gražu, nebuvo rutiniškas ar nuspėjamas. Nick Cave‘o pasirodymai kiekvieną sykį veikia ypatingai.

Jo šou nevyksta milžiniškose, tūkstančius muzikos gerbėjų talpinančiose arenose. Priešingai, muzikanto koncertai, į kuriuos ateina įvairaus amžiaus (25+) žmonės, vyksta itin jaukiose ir intymiose erdvėse – nedidukėse koncertų ar teatro salėse. Tai nulemia ir geresnė akustika, ir, žinoma, optimalaus dydžio salė, kurioje, kaip įsitikinau antrą kartą, Nickui būtinas artimas santykis su žiūrovais. Beje, nežiūrint į tai, kad visos vietos yra sėdimos, nuo pat pirmų akordų žmonės lekia prie scenos. Tam ženklą, žinoma, duoda ir pats Cave‘as.

Nuotr. R. Morkūnaitės

Bet svarbiausia yra tai, kad visiškai nesvarbu sėdi žiūrovas ar stovi. Koncertas lygiai taip pat puikus klausant jo bet kurioje pozicijoje – stebint iš balkono, ar stovint prie pat scenos ir turint galimybę matyti Nicko įtaigą per kelis metrus ar net keliolika centimetrų. Muzikinis vaizdas – magiškas ir nepriekaištingas. Jo koncerte suvoki, kad laisvė ir improvizacija, kurios atlikėjo muzikoje yra tikrai apstu, tarpusavyje dera taip preciziškai ir tiksliai, kad net sunku apsakyti. Per tą muzikinio stebuklo valandą atrodo, kad kartu muzikinį paveikslą darniai dėlioja visi įmanomi pasaulio kūrybos komponentai – natos, sąskambiai, pauzės, šviesos, kontrastai.

Ir vis tik nežiūrint į tai, kad Nicko Cave‘o kūryba iš tiesų neturi lygių, man didžiausią įspūdį jo koncertuose palieka bendravimas. Visam bendram atlikimui uždedama karūna, kuri padaryta iš Cave‘o gebėjimo sukurti misteriją, jo kūno kalba ir įtaiga – tai lyg velniškas gaivalas ir savotiškas švytėjimas.

Ir taip iš ramios, melancholiškos, plaukiančios muzikos viskas pavirsta į stiprią energiją, kuri po koncerto kurį laiką lieka nebyli – įspūdžius daugelis pasilieka sau kažkur giliai viduje.

manoMINTIS: Chasing Yesterday, arba kaip žmonos rokenrolą gelbėjo (Noel Gallagher albumo recenzija)

2015-04-20Rokas PoviliusmanoISTORIJA

manoMUZIKOJE – rubrika manoMINTIS. Joje – portalo skaitytojų straipsniai apie muziką. Šįkart dalijamės Noelio Gallagherio albumo „Chasing Yesterday” recenzija, kurią parašė Rokas.

Albumo viršelis

Britų futbolo dievukų mylimosios yra užsitarnavusios asmeninį kodinį pavadinimą „WAGs“ – Wifes and girfriends. Savo stangriais kūnais ar pasitelkdamos kitokią moterišką globą jos yra pajėgios įkvėpti, o persistengusios net nualinti savo antrąsias puses prieš futbolo mačus. Kai kurie treneriai pasaulio futbolo čempionato metu prieš svarbias varžybas savo auklėtiniams net draudžia užsiiminėti seksu. Tuo tarpu, rokerių sutuoktinių ar meilužių vaidmeniui lyg ir pridera balansuoti kažkur tarp mūzos ir perdozavimo partnerės. Tiesa, dar galima – tarsi Sharon Osbourne – išgelbėti savo chaotiško vyro karjerą ir finansus namuose surengus realybės šou. Nepėsčia ir buvusios kultinės britpopo grupės „Oasis“ dainų autoriaus ir gitaristo Noelio Gallagherio pati. Neapsikentusi vyro dykaduoniavimo ir trinimosi namuose, ji išspyrė 90-ųjų kartos simbolį į įrašų studiją. Jei tik Sara konsultuotų ex-grupės „Gravel“ lyderio Tomo Sinickio žmoną, kaip skatinti sutuoktinio produktyvumą…

Apuostydamas ilgai lauktą „Chasing Yesterday“ – antrąjį solinį „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ albumą, jautiesi lyg šis dainų rinkinys kol kas tik keliauja į įrašų studiją. Minimalistinis albumo dizainas labiau primena demo kompaktą su programa Paint pagamintu ir namuose atspausdintu viršeliu, o pavadinimas – dar tik darbinis, bet jau mažų mažiausiai nuvalkiotas. Ne veltui blogiausiu pavadinimu roko istorijoje savo kūrinį tituluoja ir pats Noelis tvirtindamas, kad bene paskutinę dieną sulaukė skambučio iš savo biuro su priminimu kažką sugalvoti. Toks atsipalaidavimas bei neįpareigotumas aptinkamas ir paties albumo, kurį šįkart Gallagheris prodiusavo savarankiškai, muzikoje. Netgi muzikiniame video klipe “Ballad of the mighty I” buvęs „Oasis“ lyderis pagaliau gavo progą ironiškai pademonstruoti, kaip nekenčia filmuotis muzikiniuose klipuose. Taigi, kai įrodinėti, jog gali susidoroti su frontmano vaidmeniu, nebereikia, o ir Godlike Genius vardas, gautas NME apdovanojimuose, leidžia įrašyti nors ir repo albumą, belieka tikėtis įdomių eksperimentų ar neforsuoto natūralumo.

Bandymų ir Gallagheriui neįprastų instrumentinių, struktūrinių ar tekstinių pasirinkimų dešimties dainų rinkinyje netrūksta. Tačiau kai vieno kūrinio lyricsų brandumas kito žodžius lenkia bene dvejais dešimtmečiais, o stadionines rokenrolo skanduotes keičia tarsi „apsipūtėliškai“ banguojančios improvizacijos – sukuriamas nevientįsumo ir neišbaigtumo įspūdis. 2011-aisias pasirodęs grupės pavadinimu pakrikštytas „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ albumas – kur kas darnesnis. Nenušlifuotu tikrumu taip pat nekvepia, kai įrašinėdamas gali rinktis iš poros dešimčių nuo „Oasis“ laikų ar ankstesnio albumo likusių demo versijų, sketchų. Pavyzdžiui, labiausiai tradicinę „Oasis“ stilistiką primenanti „Lock All the Doors“ tėra išplėtota demo versija iš 1992-1993-ųjų periodo su keliomis pasiskolintomis eilutėmis iš 1973-iųjų Davido Essexo „Rock On“. Tiesa, priedainį šiurkščiu vokalu autentiškai išryškindavo Liamas Gallagheris, o švelnesnis Noelio balsas ne tik nedera prie aštresnių pagrindinės melodijos gitarų, bet ir priartina neišskirtinį priedainį kad ir prie klišinių grupės „Bon Jovi“ chorinių sąskambių. Galutiniame variante panašiai nublanko ir 5-uoju numeriu pažymėta „Dying of the Light“ – kūrinys, kurio demo versija, dainuojama paties Noelio, Youtubėje buvo gana populiari dar porą metų iki pasirodant albumui. Klasikinių Noelio baladžių seriją tęsianti „Dying of the Light“ galėjo tapti, jei ne antrąja „Don‘t Look Back In Anger“, tai bent jau „If I Had a Gun…“ prototipu antrajame albume. Deja, ši aranžuotė – tėra numalšinta, monotoniška foninė dainelė. Be to, joje vėl pasirodo vienas iš jau įgrįsusių „dangaus palietimo, saulės pagriebimo“ motyvų Gallagherio tekstuose. Tęsiant perdarymų temą, sunku nepastebėti, kad viena geriausių albumo dainų – „The Girl With X-Ray Eyes“ – vietomis skamba tarsi 1995-ųjų „Masterplan“. Galbūt Noelis pats mato rentgeno spinduliais – sugeba peršviesti dainos kaulus ir juos sudėlioti naujai? Štai, „You Know We Can‘t Go Back“ – infantiliam it‘s alright tipo kūriniui, tinkamam kokiai danų poproko grupei Eurovizijoje, perkonstravimas nepakenktų.

Maloniai keisčiausia staigmena – saksofonas. Svarbu nepamiršti, kad Noelis Gallagheris yra žmogus, beveik niekada nepraleidžiantis progos pasišaipyti iš džiazo. „Riverman“ savo saksofono partijų ir gitaros solo deriniu kone iššaukia „Pink Floyd“ garsus. Noelis šį kūrinį įvardija kaip vieną paties mėgstamiausių – tai galbūt byloja, kad kaip grupės „Oasis“ dainų autorius jis rašė primityviau nei norėjo: himnų paklausa buvo didesnė nei sudėtingesnių kompozicijų. Laisvais pučiamųjų garsais pasižymi ir psichodeliškai plukdanti „The Right Stuff“. Anot Gallagherio, vienas pirmųjų singlų „In The Heat Of The Moment“ taip pat tik per plauką išvengė pučiamųjų instrumentų prieskonio – neradus tinkamo derinio, įžangai ir pragrojimams buvo pasirinktas vokalinis „na na na na na na“ akcentas. „In The Heat Of The Moment“ – smagiai tranki ir ritminga daina, neskaitant Andrew Weatherallo darbo, stebėtinai dar nesulaukusi savo remikso.

Šiaip ar taip, dešimties „Noel Gallagher‘s High Fying Birds“ dainų kokteiliui toli gražu negalima suteikti verdikto „blogas“. Keturis metus gitarinei muzikai neabejotinai trūko Mančesterio dainiaus. Tiesiog po tokio laukimo ir daugiau nei dviejų dešimtmečių „atvipusio žandikaulio“ efekto kelių kartų klausytojų tarpe, reikalauji daugiau. Ypač, kai tai nuolat provokuoja beribis britų autoriaus tikėjimas savo muzika, tarp saviironijos ir arogancijos balansuojantis savęs suvokimas šiandienos muzikos kontekste ir, ko gero, žinojimas, kad vis dar esi vienas geriausių.

P. S. „Chasing Yesterday“ albumu Noelis Gallagheris pasiveja taip pat du albumus išleidusius ir savo veiklą jau nutraukusius „Beady Eye“ vyrukus. Šių sudėtis buvo suburta Noelio paliktos „Oasis“ pagrindu su Liamu Gallagheriu priešakyje. Atrodė, kad keletą metų nekalbėję broliai, užkasė rokenrolo kirvius, kai Liamas nufotografavo su leidimu į užkulisius vyresnėlio koncerte. Faktas, kad perkamiausiam „Oasis“ albumui „(What’s the Story) Morning Glory?” šį rudenį sukanka dvidešimt metų, dar labiau paaštrina gerbėjų aikčiojimus dėl atšilimo Manchesterio šeimynėlėje. Visgi, duodamas interviu Vokietijoje, Noelis tvirtino, kad niekas Liamo nekvietė, o atsikūrimą rimtai apsvarstytų nebent už pusę milijardo dolerių. Visus neaiškumus persmelktų broliška meilė, žmonų įtaka ar pragmatiškas sandėris su vizija į koncertinius sugrįžtuvių turus? Nėra taip jau svarbu, jei tik broliukai nesusipešę sugebėtų bent pusę gastrolių pragyventi po vienu viešbučių stogu. Ar „Chasing Yesterday“ nuskambės pranašiškai?

Klausyti Negalima Užmiršti: Modest Mouse – The Lonesome Crowded West

2014-03-04Paulius KasiulynasmanoBLOGAS

„Klausyti Negalima Užmiršti” – rašinių serija, kurios metu manoMUZIKA kolektyvas apžvelgs jiems įdomiausius, didžiausią įtaką padariusius, širdžiai mieliausius albumus ir įrašus. Stengdamiesi įdomiai aprašyti mūsų muzikinius favoritus mes skatiname ir jus, mieli skaitytojai, susipažinti su šiais dėmesio vertais muzikiniais darbais.

Kiekvienas iš mūsų muziką mylime dėl skirtingų priežasčių, nes vertiname ją skirtingai – pagal savo individualiai suformuotus kriterijus. Todėl vienas iš svarbiausių faktorių ir tiesiausias kelias į mano mėgstamiausių albumų sąrašus yra muzikos sugebėjimas klausytoją nukelti ten, kur jis dar nėra buvęs. Klausantis Sigur Ros prieš akis iškyla kvapą gniaužiantis Islandijos kraštovaizdis, pasinėrus į Burial kurtus elektroninius garsus jautiesi tarsi keliaudamas paryčiais po dar tik bundančias rytinio Londono gatves. Dėl to šiam blogo įrašui bei galbūt naujai rašinių serijai pradėti pasirinkau Modest Mouse albumą „The Lonesome Crowded West“. Ne tik todėl, kad tai yra vienas iš mano mėgstamiausių visų laikų albumų, bet jis taip pat pakliūna į tą albumų kategoriją, kurie tave nukelia kažkur, kur dar nesi buvęs. O būtent klausantis šio albumo gali pajusti devinto dešimtmečio Vidurio Amerikos miestų bei miestelių dvasią.

„Modest Mouse“ – 1993 metais Issaquah, Vašingtone susikūręs alternatyvaus/indie roko kolektyvas. Idėjinis projekto lyderis buvo ir yra jų vokalistas bei gitaristas Isaac Brook. Muzikos fanų bei kritikų dėmesį jie patraukė jau 1996 metais išleidę savo debiutinį albumą „This Is A Long Drive For Someone With Nothing To Think About“. Jau iš pačios pirmos įrašo dainos matėsi, jog Isaac Brooks su draugais be muzikinio talento dar turi ir kai ką įdomaus pasakyti. Aš iki šiol nesuprantu, kaip grupelė aštuoniolikmečių sugebėjo parašyti TOKIĄ dainą, kaip „Dramamine“.Tačiau šį kart įrašas skirtas ne šiam albumui, bet po metų sekusiam „The Lonesome Crowded West“. Pripažinimas ir populiarumas atėjo ne iškart, tačiau po truputėlį sklindant kalboms albumas susilaukė kultinio statuso pripažinimo bei yra laikomas vienu svarbiausiu devinto dešimtmečio indie roko albumu. Šiais laikais, kai žodis „indie“ atrodo, jog prarado bet kokią reikšmę, šis albumas kvėpuoja ta „DIY” (do-it-yourself) dvasia, kuri sklinda tiek iš tekstų, tiek iš pačios muzikos.

Puikiai prisimenu, jog pirma išgirsta Modest Mouse daina buvo akį traukiančiu pavadinimu – „Shit Luck“. Kaip septyniolikmečiui, kurio muzikinis supratimas dar tik formavosi tai buvo puiki įžanga į grupės kūrybą. Nerimtas, juokingas ir chaotiškas kūrinys atvėrė duris į likusį albumą. Iš pradžių jį tokiu ir laikiau – įdomaus skambesio roko albumu, kuris turėjo kelias puikias dainas, tačiau buvo neišbaigtas ir netgi sunkiai klausomas. Tačiau kiekvieną kart grįžtant prie šio albumo po truputėlį pradėjo ryškėti, kad kai kurios temos kartojasi visame albume: pyktis („Well, Cowboy Dan’s a major player in the cowboy scene/He goes to the reservation drinks and gets mean/He drove the desert, fired his rifle in the sky/And says, „God if I have to die you will have to die „), gėda, komercializacija, vienatvė („And it’s been a long time/Which agrees with this watch of mine/And I guess that I miss you/and I’m sorry if I dissed you“ ), nusivylimas pasauliu („Standing in the tall grass /Thinking nothing“) bei religija („Well Jesus Christ was an only child/He went down to the river/And he drank and smiled/And his dad was oh-so-mad“ ). Ir vis dėlto lygiagrečiai albume plėtojamos ir visiškai kontrastingos – meilės, vilties bei optimizmo temos.

Isaac Brook augo šalia Sietlo 9 dešimtmetyje ir matė pokyčius Amerikos priemiesčiuose – kuomet miestai buvo užstatyti prekybos centrais ( albumas savo pasivadinimą gavo tikrai jau ne „šiaip sau“), treilerių parkais (Trailer Thrash), mašinų stovėjimo aikštelėmis ( Convenient Parking). Net ir matydamas visa tai Issac negalėjo nuo to pabėgti („I didn’t move to the city, the city moved to me/
And I want out desperately /Can’t do it, not even if sober/Can’t get that engine turned over“).

Todėl nenuostabu, jog Modest Mouse kūryboje yra nemažai nostalgijos, cinizmo( Opinios were like kittens I was putting them away) ir … optimistiškos romantikos („I’ve got a girlfriend out of the city /I know I like her, I think she is pretty“). Sugebėjimas vienoje dainoje pereiti nuo pasaulio dėjimo į šuns dienas į švelnius meilės prisipažinimus visą laiką buvo tas kabliukas, kuris manęs nepaleisdavo ir skatindavo nuolat grįžti prie jų kūrybos. Kita priežastis, kodėl šis albumas ilgai užsibuvo mano rotacijoje – Isaac Brooks dainų tekstai. Apie jų meistriškumą net sunku rašyti, nes išsirinkti mėgstamiausias eilutes yra ne ką lengvesnė užduotis, nei sudarinėti metų pabaigos topus. Kiekvieną kart klausantis albumo atrasdavau 3 ar 4 naujas eilutes, kurios mane priversdavo pasukti galvą ar tiesiog prikaustydavo mano dėmesį. Modest Mouse tekstų nereikia ilgai analizuoti, kad suprastum jų reikšmę – Isaac‘as nesileidžia į ilgus filosofinius postringavimus ir nenaudoja krūvos metaforų. Žodžiai ar mintys, kurias jis reiškia, yra pakankamai paprasti, tačiau jie turi stiprų emocinį užtaisą.

Niekas Isaac Brooks nesumaišys su geriausiu vokalistu pasaulyje, tačiau visus savo žodžius jis pateikia su nuoširdžiausiomis emocijomis: „And it took a long time/I came clean with myself/I come clean out of love with my lover/I still love her/Loved her more when she used to be sober and I was kinder ). Puikus pavyzdys –„Styrofoam Boots/It‘s All Nice“ daina, kurioje kelios eilutės suskamba ypač įtikinamai vien tik dėl jo pastangų ir sugebėjimo perteikti savo jausmus. Šiam albumui tikrai nereikėjo Fredžio Mercurio lygio vokalinių sugebėjimų – tai nebūtų derėję tiek prie įrašo muzikos, tiek prie jo idėjos. Paprastas, šiek tiek prikimęs, agresyvus, tačiau ir švelnus – toks Isaac Brooks balsas sugebėjo pilnai atskleisti dainų prasmę.

Kad ir kiek daug (labai daug!) gražių žodžių prirašiau apie ši įrašą, jis nėra tobulumo įsikūnijimas – albumo trukmė gerokai išpampusi (74 minutės), jis nenušlifuotas (Cowboy Dan), kartais chaotiškas ( jau minėtoji Shit Luck) ir bandantis bėgti į visas puses iš karto (Teeth Like God‘s Shoeshine). Tačiau būtent šie būdvardžiai nusako ir tuometinę Amerikos būseną – tokią būseną, kurią Isaac‘as matė kasdieniniame gyvenime, ir kartu su savo grupe sugebėjo perkelti į savo tekstus bei melodijas.

Dainoje „Bankrupt On Selling” nuskambėję Isaaco žodžiai „‘I’ll go to college and I’ll learn some big words / And I’ll talk real loud / Goddamn right I’ll be heard / You’ll remember all the guys that said all those big words he must’ve / Learned in college” išsipildė – jo žodžiai ne tik buvo išgirsti, tačiau ir paliko nemažą pėdsaką amerikietiškojo indie roko scenoje. Net ir praėjus 16 metų nuo albumo išleidimo jis skamba įdomiai, o tekstuose nagrinėjamos problemos vis dar aktualios.

Šioje šalyje nėra vietos Editors?

2013-10-03Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Foto E. Stakėnas

Šiais laikais nieko nebestebina Ala Pugačiova, kuri rusiškų trampampaikų dėka surenka pilną, kelis tūkstančius žmonių talpinančią, areną. Nenustembame išgirdę ir apie menines aukštumas demonstruojančius lietuviškus muzikos perlus, pradedančius idėjinę skalę „Yvos“ ir baigiančius trijų apsiseilėjusių ir save įsimylėjusių bei į itin pretenzingą žodžių junginį susiliejusių „berniukų“ terceto vardu. Šiandien, regis, nieko nebepiktina ir Palangos Basanavičiaus gatvė su Džordana Butkute ir tūkstančiais jos klonų priešakyje, surenkančią pilną barą, gatvę ar vietinės reikšmės vasaros estradą. Televizijų reitinguose dažnai aukštą vietą užima iš rytų transliuojami plastmasiniai festivaliai, populiarumo vandenyse maudosi muzikiniai realybės šou, kuriuose akivaizdžiai žiopčiojama pagal fonogramą, o nemaža dalis „leidigagiško“ jaunimo tik ir svajoja apie tai, kaip būti žvaigžde žiopčiojant, pasiryškinant blakstienas ar tiesiog bandant dainuoti viena ar kita kūno vieta.

Štai tokios mūsų šalies muzikinės realijos aplinkoje Viktoras Vee Diavara ir visa menų fabriko „Loftas“ kompanija ryžosi idėjinei avantiūrai – į Lietuvą atvežti vieną populiariausių pastarojo dešimtmečio britų roko kolektyvų – didžiujų vasaros festivalių žvaigždes „Editors“.

11 kūrybos metų – 4 studijiniai albumai. Du iš jų pasiekė perkamiausių diskų sąrašo viršūnę Jungtinėje Karalystėje, vienas buvo nominuotas „Mercury“ apdovanojimui, o 2007-ųjų diskas „An End Has A Start“ platininiu tapo jau pirmąją oficialių pardavimų dieną. Reikia daugiau? Visagalis dėdė gūglas ir išmaningoji vikipedija gali duoti su kaupu. Šiandieninis tikslas, nežiūrint į tai, kad „Editors“ užima tvirtas pozicijas mano „geriausiųjų tope“, šįkart yra netoks.

Vakar Tomas Smithas su grupe lankėsi Lietuvoje. Šalyje, kurioje, panašu, nėra vietos britiškai alternatyvai. Šalyje, kurios radijo stotys ignoruoja britiško roko vėliavnešius, neįsipaišančius į išganingąjį „formatą”. Šalyje, kurioje yra vietos „senukams” (juk būtent į juos orientuojasi didieji ‚promoteriai‘), tačiau kuri neturi nei vienos muzikos prekių parduotuvės ir (ironiška) neleidžia nei vieno muzikinio žurnalo.

Spalio 2 dieną „Lofte“ įvyko metų koncertas. Galbūt netgi viso penkmečio. Tačiau kartu tai buvo ir savotiškas bandymas. Bandymas pateisinti viltis ir nežinią. Siekis sužinoti, ar tokia muzika JAU GALI gyventi ir mūsų koncertų salėse. Testas muzikai, organizatoriams, lietuviškajai auditorijai ir pačiai muzikinei rinkai. Gaila, tačiau šis bandymas virto idėja su tūkstančiais klaustukų…

Vakar išgirdome viską, ką „Editors“ turi geriausio. Koncertas buvo išbaigtas, subtilus ir itin kokybiškas, o jo setliste (dainų sąraše – L. Z.) – 21 daina, kurių beveik visas galėtume drąsiai vadinti Tomo ir jo sėbrų perlais. Vienintelis trūkumas, kurį (labai dideliam reikalui esant) galima paminėti – tai grupės garsisto darbas, kuris, matyt, dėl suprantamų priežasčių ir dėl įpročio grupę įgarsinti didelėse erdvėse, o ne mažuose jaukiuose klubuose, pasirinkdavo keistokus sprendimus. Tai ypač jautėsi „Editors“ pasirodymo pradžioje, tačiau kokybiniai taškai ant „i” vėliau buvo sudėlioti tiksliai.

Foto V. Stackevičius

„Smokers Outside the Hospital Door“, „Munich“, „Bullets“, „Papillon“, naujieji „A Ton Of Love“ ir „Honesty“, akustine gitara grupės lyderio atlikta „The Phone Book“ – tai tik keli koncerto perlai iš visos vakar atliktų tamsos dainių muzikos gausos. Pasibaigus koncertui neapleido nuojauta, kad metų renginys, kurio iš tiesų labai laukiau, ką tik įvyko. Tiesa, ne iki galo užpildytas „Loftas“, kuriame vakar tebuvo apie 700 žmonių, pasąmonėje piršo padrikas mintis ir savotiškas abejones. Jeigu sąlyginai nedidelės pilnos salės negali surinkti viena geriausių šiandienos britų roko grupių, tai kas tuomet gali? Šalyje, kurioje rokas ne tik nešė laisvės vėliavą, bet ir visus 23 metus rasdavo savo klausytoją, šiandien yra atsidūręs aklavietėje? Belieka tikėtis, kad šios abejonės greitu metu liks išsklaidytos, o mūsų šalies muzikinio pasaulio užkampiu nelaikys tie, kas turi šiandienos istorinį roko pagreitį.

Išties įdomu dar ir tai, kiek „Lofto“ kolektyvui užteks kantrybės. Kantrybės duoti, dovanoti, tikėtis ir svilti. Duoti – tikintis, kad poreikis bus patenkintas, o muzikinis alkis bent jau trumpam sunaikintas. Ir svilti, matant, kad muzikinis desertas lieka tiesiog nesuvalgomas. Labai linkiu, kad šie žmonės neprarastų optimizmo, nes būtent jų dėka šiandien mes – tie, kurie domisi ir myli muziką – turime priežasčių džiaugtis ir patenkinti savo idėjinę meilę.

Ir čia kaltos tikrai ne bilietų kainos. Jos anaiptol nebuvo didelės (žinoma, jeigu lyginsite jas su bilietų kainomis į Radžio koncertą Zapiškio kultūros centre, gali pasirodyti kitaip). Tiesiog Pugačiovos, Butkutės ir Palangos Basanavičiaus gatvės kultūros epochoje šioje šalyje vis dar nėra vietos „Editors“…

Kita vertus, visi tie 700 (o gal ir kiek daugiau) žmonių, vakar atėjusių į „Loftą“, gali būti ramūs: pamatėme tai, ko laukėme ir ko tikėjomės. Ir, manau, kad nei vienas iš atėjusių neliko nuviltas. „Editors“ padovanojo mums tai, ką turi geriausio.

Net ir pats Tomas Smithas, po koncerto raitydamas autografą ant kompaktinės plokštelės, prisipažino, kad šis koncertas buvo tikrai geras, o publika buvo kur kas smagesnė nei Latvijoje. Ši žinia, jei ji nebuvo pasakyta iš mandagumo, turėtų paglostyti kiekvieną koncerte buvusį žmogų. Grupė dovanojo savo muziką, o Lietuva jai pasiūlė savo širdį. O, juk, Lietuva jau ne kartą įrodė, kad net ir būdama nedidele tauta, širdį dovanoti ji tikrai moka.

Tikėkimės, kad priežasčių gauti (o kartu ir dovanoti) kokybiniame muzikiniame lygmenyje mes dar turėsime. Juolab, kad „Loftas” turi tikrai nemažai planų. Planų sau, Jums ir, žinoma, visiems tiems, kas myli kokybišką ir vertingą muziką.

„Editors” koncerto Vilniuje dainų sąrašas: Sugar/ Someone Says/ An End Has A Start/ Munich/ Bones/ Eat Raw Meat = Blood Drool/ Two Hearted Spider/ You Don’t Love/ Blood/ Formaldehyde/ Bullets/ A Ton Of Love/ The Phone Book/ Like Treasure/ The Racing Rats/ Fingers in Factories/Smokers Outside The Hospital Doors/ Honesty // Bricks And Mortar/ Nothing/ Papillon

Foto V. Stackevičius

Foto E. Stakėnas

Killers: palaidotos meilės reabilitacija

2013-06-27Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Killers koncertas (Foto. DELFI.LV)

17 dainų, iš kurių šešios iš dviejų paskutinių grupės albumų, 2 koveriai ir devyni hitai, kurių dėka „Killers“ tapo vienais žinomiausių XXI amžiaus rokenrolo vėliavnešių.

Ilgai galvojau kokiu sakiniu turėčiau pradėti „The Killers“ koncerto Rygoje apžvalgą, tačiau frazė, geriausiai apibūdinanti jausmą išėjus iš „Mežu“ parko Rygoje įvykusio “žudikų” pasirodymo, yra būtent ši.

Brandonas Flowersas ir jo sėbrai į mano gyvenimą įsiveržė it viesulas. 2003 metų vasaros pabaigoje klausiausi BBC Radio 1 eteryje vedamos Zane Lowe laidos. Tąkart įvyko niekam negirdėtos grupės dainos premjera. Kai Zane sakė, jog netrukus eteryje pasigirs kažkokių „The Killers“ kažkokia „Mr. Brightside“, net nesuklusau. Pagalvojau, kad tai dar vienas „eilinis“ ‚grupsas‘, paslapčia svajojantis apie galingiausias pasaulio muzikos rinkas. Užteko išgirsti kelių minučių trukmės kūrinį, kad suprasčiau: ši grupė (bent jau kažkurį laiką) tikrai bus ta, kurios muzikinius patiekalus valgysiu kaskart, kai tik ji „pagamins“ kažką naujo. Neklydau, nes nuo tos akimirkos „žudikai“ tapo kone kasdieniu mano gyvenimo palydovu. 2004 – ųjų „Hot Fuss“ ir po dvejų metų išleistas albumas „Sam‘s Town“ iki šiol pagrįstai vadinami XXI amžiaus rokenrolo klasika. Klasika, kurios tiesiog neįmanoma neįsimylėti… Maždaug iki 2008- ųjų ta meilė buvo tokia stipri, kad dėl jų buvau pasiruošęs praktiškai numirti. Tačiau tais metais pasirodęs grupės albumas „Day & Age” ir gitarinius rokenrolo garsus jame pakeitęs „plastikinis“ sintezatorius mano meilę jiems pradėjo slopinti. Vėliau sekusi ketverių metų pertrauka Las Vegaso vyrukų kūryboje, paįvairinta grupės lyderio Brandono Flowerso pop muzikos prieskonių pagardintu soliniu albumu „Flamingo“, taip pat nežadėjo nieko gero… Tačiau praėjusių pradžioje Brandonas tvirtai pareiškė: „Killers“ sugrįžta. Su nauju albumu ir senais gitariniais rokenrolo garsais.“

Supratau, kad meilė pasiduoda tariamom prielaidom ir grįžta į įprastas „samstowniškai hotfussiškas“ vėžias. Tikėjau, kad netrukus pasirodysiančiame diske vėl išgirsiu kažką panašaus į „Somebody Told Me“, „All These Things That I‘ve Done“ ar „Jenny Was A Friend Of Mine“, tačiau…Tačiau gavau dar lengvesnį darbą nei „Day & Age” ir dar daugiau saldžių ir į gerokai platesnę auditoriją orientuotų muzikos garsų. Meilė žudikams blėso, o 2006-ieji su išraiškingu autentišku rokenrolu po mažu slinko į labai gilią praeitį… Pernai rugsėjį išleistas „The Killers“ albumas „Battle Born“ – tai pirmas žudikų diskas, kurio neturiu savo fonotekoje (nuo pat 2003 -ųjų tiesiog negalėjau įsivaizduoti, kad tokia diena apskritai kada nors ateis).

Tad jeigu anksčiau už „Killers“ koncertą būčiau atidavęs paskutinį skatiką, šįkart, nors ir pirkau bilietus išankstinio pardavimo metu, į Rygą važiavau neturėdamas jokių lūkesčių. Viskas, ko tikėjausi – tai melodingos pop muzikos reginys, kurio didžiąją dalį „okupuos“ profesionaliai susintetintos paprastų dainų aranžuotės. Jeigu reiktų išversti visą lūkesčių jausmą į emocinę žmonių kalbą, pasakyčiau dar paprasčiau: anksčiau „Killers“ buvo mano muzikinė aistra, polėkis, žavesys ir meilė, o šiandien iš jų teliko sentimentai tam gražiam muzikinės meilės išraiškos jausmui.

Killers koncertas (Foto DELFI.LV)

Visgi vakar diena daug ką apvertė aukštyn kojom.

Aukštyn kojomis jai nesutrukdė apvirsti nei žinia, kad koncerte nebus apšildančios grupės „James“ (prisipažįstu, jos tikrai labai laukiau), nei dėl neapdairių latvių organizatorių prie įėjimo į parką praleista valanda. Renginio „išvakares” lydėjo tikrai daug nesklandumų, tačiau netgi žinia, kad koncertas vėluos dvi valandas, nuotaikos kartelės nenuleido iki minimumo.

Taigi, koncerto pradžioje į sceną žengė ne „James“, o „The Killers“. Ir, kas svarbiausia, nieko nelaukdami Las Vegaso vyrukai ėjo tiesiai prie reikalo: koncertą pradėjo savo pirmu oficialiu muzikinės karjeros singlu „Mr. Brightside“. Suošusi minia akimirką leido pagalvoti apie tai, kad tokios „bombos“ pačioje koncerto pradžioje tikrai nesitikėjo, tačiau prie tokių emocijų, regis, pripratusi grupė pirminę „bombą“ čia pat atskiedė 2008-ųjų metų albumo „Day & Age” kūriniu „Spaceman“.

Pamatęs tą vakarą susirinkusią publiką (o joje buvo tikrai LABAI daug lietuvių) Brandonas Flowersas, ko gero, iškart pajuto, kad šiaurietiško mentaliteto bruožai Baltiškojoje pasąmonėje yra visur, bet tik ne muzikinės aistros išraiškoje. Lietuvių, latvių ir estų minia šėlo sulyg kiekvienu „The Killers“ garsu…Ir, kas svarbiausia, kuo labiau kilo koncerto atmosfera – tuo labiau iš proto ėjo ir publika. Tą vakarą laimingi galėjo būti visi – tiek tie, kurie Las Vegaso muzikantus pažįsta nuo pat pirmųjų jų vaikystės šliaužtinukų, tiek ir tie, kuriems pažintis su jais prasidėjo nuo lengvo ir paprasto, tačiau gerai įsimenamo kūrinio “Human”. Profesionaliai sudėliotos dainos (kurių dėka žiūrovai paprasčiaisiai neturėjo galimybių arba tik skęsti ankstyvojoje kūryboje, arba gėrėtis tik naujais kūriniais) kaustė dėmesį, kartais vertė aikčioti, o kartais tiesiog varė iš proto. Brandonas su grupe netgi nusprendė tą vakarą esantiems žmonėms sudainuoti legendinio “Alphavile” kūrinio “Forever Young” koverį.

Jeigu reikėtų ieškoti priekabių muzikinėje renginio pusėje – būtų drąsiai galima prisikabinti tik prie koncerto įgarsinimo. Jis, toli gražu, tikrai nebuvo tobulas. Visa kita buvo tikrai puiku. Jeigu kas nors abejojo Brandono charizma, tai šis koncertas buvo akivaizdžiausias įrodymas, kad jos jam tikrai netrūksta. Puikiai valdantis savo balsą ir su publika bendraujantis šiltai (bet ne per daug) lietuviškų kilmės šaknų turintis muzikantas nė akimirkai neleido suabejoti kas yra vakaro ašis. Šiek tiek juokelių, šiek tiek latviškų frazių ir daug muzikinio išpildymo neleido nesižavėti atlikėju net ir tiems, kurie yra įpratę mylėti tą Flowersą, kuris pirmuosius ketverius metu sėkmingai traukė gitarines iš koto verčiančias indie roko dainas.

Killers koncertas (nuotr. DELFI.LV)

Keista (ir kartu labai malonu), kad koncerte sugrotos kelios naujojo albumo dainos, suskambo taip, kaip jų niekada neišgirsi albume. „Battle Born“ – darbas, kurį aš – ilgą laiką tiesiog gyvenęs „Killers“ muzika – kategoriškai neigiau – man tapo gerokai artimesnis. Daina „The Way it Was“ suskambėjo bemaž tūkstantį kartų geriau ir efektyviau nei skamba albume, o daugelis ištikimų senųjų „žudikų“ gerbėjų koncerte sugrotą dainą „Miss Atomic Bomb“ pavadino vienu geriausių to vakaro kūriniu. Žodžiu, koncertinės „Battle Born“ kompozicijos ketvirtą grupės albumą reabilitavo su kaupu.

Koncertui einant į pabaigą (o susižavėjimui vis dar išliekant aukščiausiame taške) supratau vieną elementarią (gyvenimo) tiesą. Į „Killers“ (tie seni ištikimi jų gerbėjai) tiesiog nebegali žiūrėti taip, kaip į juos žiūrėdavo anksčiau. Neturime teisės iš jų reikalauti muzikos, kuri mus žavėjo šio tūkstantmečio pradžioje. „Žudikai“ pasikeitė. Norime to ar ne, šį faktą turime pripažinti. Ir jeigu anksčiau jų fenomeną priskyrėme šio šimtmečio rokenrolo klasikai, tai jau kurį laiką apie Brandoną Flowersą ir kompaniją turėtumėme šnekėti kaip apie išskirtinį reiškinį pop muzikoje. Tai kaip savotiškas vaikas, kurį išleidžiame į pasaulį ir kuris, labai norime, kad eitu ta vaga, kuri tinka mums. Tačiau jie pasirinko kitą kelią. Belieka arba jį priimti, arba jį atmesti. Šiandien „Killers“ – kokybiškos pop muzikos atstovai. Ir visame pop muzikos kontekste jie tikrai yra aukščiau už daugelį šio žanro atlikėjų.

Šis koncertas kartu buvo ir mano metamorfozė. Nustojau iš jų reikalauti to, kuo jie manyje buvo gyvi iki šiol. Bet….

B. Flowers (nuotr. DELFI.LV)

Bet čia vertėtų trumpam sustoti ir grįžti prie pirmojo šio rašinio sakinio (priešingu atveju jis būtų visiškai bereikšmis). Vis dėlto širdį labiausiai džiugina būtent pirmame šio rašinio sakinyje surašyti skaičiai, mat didžiąją dalį koncerte sugrotų kūrinių žudikai surinko iš tų legendinių dviejų albumų, nubrėžusių kryptį šiandieninei rokenrolo muzikai. Nuo „Smile like you mean it“ iki „Somebody told me“, nuo „Read My Mind“ iki „All These Things That I‘ve Done“. Ir visoj šioje kultinių dainų gausoj net ir „Human“ bei „Runaway“ gali suskambėti gražiai.

Galbūt tai – profesionalumo įrodymas. O gal – tik grupės metamorfozė. Tačiau kad ir kas tai bebūtų, žudikai (muzikinio vaiko veidu) gali priversti publiką šypsotis. Džiaugtis. Dainuoti. Ir mylėti muziką.

“Killers” pasikeitė, bet iki šiol jie vis dar puikiai groja, puikiai dainuoja ir sugeba vakarą paversti stebuklu. Galbūt šiandienai to labiausiai ir reikia…O gal tai tiesiog galimybė reabilituoti save senųjų gerbėjų akyse prieš pastatant rokenrolą ir kokybišką brandą. Šiandien “Žudikai” manyje atgimė iš naujo. Kitokie ir galbūt be rimtų pretenzijų su nauja kūryba užimti vietą mano favoritų lentynoje. Tačiau džiaugiuosi, kad juos susigrąžinau…Tai – kaip savotiškas susitaikymas su prarastu ir velniškai pasikeitusiu, bet vis dar labai brangiu vaikystės draugu.

Jie, kaip ir Karlsonas, sugrįžo. Tikiuosi, kad poreikio išvykti daugiau jau nebebus.

P.S. Nepykite, bet šįkart šis įrašas – mano asmeninė ir labai emocionali nuomonė.

******

„The Killers” koncerto Rygoje dainų sąrašas: Mr. Brightside • Spaceman • The Way It Was • Smile Like You Mean It • Shadowplay (Joy Division cover) • Miss Atomic Bomb • Human • Somebody Told Me • For Reasons Unknown • From Here On Out • A Dustland Fairytale • Forever Young (Alphaville cover) • Read My Mind • Runaway • All These Things That I’ve Done // Jenny Was a Friend of Mine • When You Were Young

To Kill A King

2013-06-21Liudas ZakarevičiusmanoATRADIMAS

To Kill A King

Trečio tūkstantmečio antrajame dešimtmetyje atrasti šviežią ir nenuvalkiotą britiško pop roko skambesį yra itin sudėtinga. Regis per pastaruosius septyniasdešimt metų šio žanro muzikoje buvo pasakyta praktiškai viskas. Nuo „The Beatles” iki „Oasis„, nuo „Blur” iki šiandieninių „Mumford And Sons„. Negalime pamiršti ir šitoje spalvingoje kraštutinumų atkarpoje įsiterpiančių tokių kolektyvų, kaip „Stereophonics„, „Coldplay„, „Verve„, „Radiohead” ir galybės kitų. Jei dabar imsite prieštarauti ir bandyti brėžti ribą tarp tokių subžanrų kaip rokenrolas, indie rokas, britpopas ir panašiai – atsakau paprastai: čia tam tikrai ne vieta. Šiuokart muzikine prasme abstraktinsiu iki „negaliu” ir į subžanro kategorijas lįsti net nebandysiu.

Taigi, grįžkime prie esmės, kuri šiandienos manoATRADIMĄ keičia į naują grupę. Ir tos grupės pavadinimas yra „To Kill A King„. Jeigu išgirdę šį vardą prieš akis išvydote 2003 metais Mike’o Barterio kurtą filmą – nesate visiškai neteisūs, mat šios juostos įkvėpti vyrukai nusprendė grupę pavadinti būtent taip.

„To Kill A King” – tai pop roko/indie roko penketas iš Lydso. Galybės muzikinių žanrų formuojami vyrukai, kurie, kaip patys kažkada prisipažino, visą gyvenimą svajojo muzikuoti, toli ieškoti neketino: pasirinko tai, kas šiuo metu „ant bangos” yra ne tik muzikos kalve vadinamoje Didžiojoje Britanijoje… Sumaišė lengvai skambančią gitaros muziką su gražiai įsipinančiais styginiais, visą tai įvilko į gražų ir melodingą muzikinį piešinį, kurį įpakavo į lengvą ir švelnų grupės lyderio vokalą. Sakysite – banalu? Tebūnie. Tačiau, sutikite, yra kolektyvų, kurie sutverti groti tokią muziką. Paklausę „To Kill A King” suprasite, kad jie – būtent tokie.

Susikūrę 2009 metais Lydso vyrukai iki šiol yra išleidę 2 EP ir vieną pilną studijinį albumą „Cannibals with Cutlery”. Būtent pastarasis diskas ir turėjo tapti tiesiausiu jų keliu į britiško pop roko šlovę. Šiemet išleistą „Cannibals with Cutlery” puikiai įvertino tokie leidiniai kaip „Q” ar „The Guardian„, tačiau net ir to nepakako, kad „karaliaus žudikai” taptų populiarūs. Kol kas jų koncertiniame kalendoriuje numatyti pasirodymai vietinės reikšmės (ar kiek geresniuose) Didžiosios Britanijos klubuose, o svajonės apie pasaulinį pripažinimą, regis turės būti dar kuriam laikui atidėtos.

Ir visgi, nežiūrint į tai, kad jų didysis muzikos aidas dar neatkeliavo nei iki Šiaurės Europos šalių, nei iki didžiųjų senojo žemyno rinkų (tokių, kaip Prancūzija, Italija ar Vokietija), tikiu, kad „To Kill A King” bus ta grupė, kuri savyje atras užkoduotą sėkmės paraką. Galbūt dėl melodingos daugeliui priimtinos muzikos. O galbūt dėl mielo ir žavaus nuoširdumo, kuriuo nesugadinti scenos naujokai taip žavi klausytojus ir žiūrovus (peržiūrėję youtube „pasimetusių” video iš grupės koncertų netruksite suprasti apie ką aš kalbu). Taip, klausantis jų kūrybos nesunku atpažinti, kad kolektyvas dievina tokias grupes kaip „The National„, „Frightened Rabbit” ar „Athlete„, tačiau net ir sudėjus visus šiuos veiksnius į vieną krūvą (gerai, sutinku – pridėkime ir muzikinio identiteto trūkumą) neleidžia nesižavėti jaunuolių iš Lydso muzika.

Tikiu, kad jų sėkmė – visai čia pat…Galbūt net už artimiausio muzikinės gatvės kampo. Viskas, ko reikia Lydso penkeriulei – tai tinkamam muzikos industrijos žmogui tinkamu laiku išgirsti „To Kill A King” kūrinius.

Labai linkiu, kad taip atsitiktų kuo greičiau.

Ir visgi, nors esame su manoMUZIKOS autoriais sutarę, kad šioje skiltyje nesileisime į didelius asmeniškumus, šįkart sugriešysiu… Tiesiog negaliu neprisipažinti, kad „Cannibals with Cutlery” kol kas užima tvirtas pozicijas geriausių mano 2013 metų albumų sąraše. Beje, visą albumą galite perklausyti apačioje.

Taigi, susipažinkite su netolimos ateities muzikine perspektyva – grupe „To Kill A King”.

Fink: tobulai skambanti tamsa

2012-11-20Liudas ZakarevičiusmanoISTORIJA

Fink koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Ar galima įprasminti tobulą tamsą? Ko gero tokį klausimą mintyse sau užduodami „Fink” gerbėjai rinkosi į grupės pasirodymą Varšuvos arenoje „Stodola„. Nežinantiems galiu pasufleruoti, kad toks klausimas kolektyvo gerbėjų pasamonėje iškyla ne veltui: paskutinis „Fink” studijinis albumas, sulaukęs muzikos kritikų liaupsių, vadinosi „Perfect Darkness” ir būtent šio disko pagrindinės dainos į priekį „varė” visą Fino Greenallo ir kompanijos turo antrąją dalį. Kodėl antrąją? Atsakymas (bent jau „Fink” gerbėjų) nustebinti tikrai neturėtų: dar „Perfect Darkness” turo metu grupė įgyvendino savo seną svajonę ir įšleido „gyvą” albumą „The Wheels Turn Beneath My Feet”. Jame – šūsnis kolektyvo kūrinių, įrašytų koncertų Amsterdame, Vienoje, Prahoje, Paryžiuje ir Milane metu. Taigi, pristatydami minėtą diską Didžiosios Britanijos lyrikai nusprendė dar kartą pervažiuoti pasaulį, šį savo koncertinį turą pavadinę paprasčiausiai „Wheels Tour”.

Taip „Finkai” sugrįžo į Varšuvą. Dar labiau patyrę. Dar daugiau išgyvenę. Ir, kas svarbiausia, sukūrę dar tobulesnę jau ir taip tobulos tamsos interpretaciją.

Kalbėti apie „Fink” ir bandyti tai daryti nuošalyje palikus emocijas ir asmeninius išgyvenimus būtų tolygu bandymui įsėsti į automobilį ir tikėtis, kad jis pakils į orą, praeityje nuskandinęs ne tik dabartį, bet ir visą jos kasdienybės įprasminimą. Todėl, kad ir kaip besistengčiau, subjektyvumo šiame rašinyje, deja, išvengti tikrai nesugebėsiu.

Jau seniai „Fink” yra vienas iš tų kolektyvų, be kurių mano gyvenimas nebūtų toks tikras ir spalvotas, todėl šios grupės pasirodymas kažkur netoli „pamirštos Marijos žemės” man yra kur kas daugiau nei protu suvokiamas reiškinys. Bet apie viską iš pradžių…

Turiu prispažinti: šis koncertas man buvo nuostabos metas. Visų pirma, tikrai netikėjau, kad „Fink” pasiklausyti susirinks sausakimša „Stodola” arena. Tikrai nereikia būti mokslininku, kad pripažintumėme faktą, jog „Fink” nėra tas kolektyvas, kuris renka dešimttūkstantinius stadionus ir tampa pagrindinėmis vasaros festivalių žvaigždėmis. Todėl pirmasis mano didysis nustebimas buvo tada, kai likus valandai iki koncerto, prie įėjimo į areną, kurioje sausakimšus koncertus yra rengę tokie atlikėjai kaip „The National” ar „M83” ir kurioje kovo pradžioje savo pasirodymą surengs „Mumford And Sons„, nusidriekė gana nemažos eilės. Suvokiau, kad atlikėjas, kurio pilna diskografija mano fonotekoje užima itin svarbią vietą, šį vakarą turėtų mėgautis pamišusios publikos malone…Tiesa, truputėli bijojau, kad ‘netikėtas cinizmas’ gali „paimti viršų” ir pozicija „atėjau, nes draugas ėjo” nugalės, tačiau vos tik pradėjus groti apšildančiai atlikėjai suvokiau, kad tokios baimės neturi jokio pagrindo.

Fink koncertas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Rae Morris. Būtent ši jauna garbanota atlikėja tapo puikia įžanga į mano esminį šių metų renginį. Turiu prisipažinti, kad netgi nepaisant to, kad muzika mane lydi ir dieną, ir naktį, apie šią atlikėją nebuvau girdėjęs praktiškai nieko. Džiaugiuosi, kad jos vardą ir muziką išgirdau tą tamsų ir darganotą lapkričio vakarą „Stodolos” koncertų salėje. Kukli, savimi nepasitikinti nuostabaus balso savininkė, prisėdusi prie klavišinių taip užbūrė publiką, kad susirinkusi liaudis, vis garsesniais aplodismentais palydėdavusi Rae dainas, nebenorėjo jos paleisti nuo scenos. Jeigu sumaišytumėme Ellie Goulding ir Bjork vokalą su mūsiškosios Alinos Orlovos manieromis ir pridėtumėme ilgesnes garbanas bei sentimentalios „pianininės” lyrikos, gautumėme tai, kuo kvepia liūdnoji Rae Morris muzika. Man tai buvo didžiulis atradimas… Panašu, kad ne tik man, bet ir lyriškai nusiteikusiai vietos publikai.

Kiek daugiau nei pusvalandį besitesęs nuostabus sentimentalusis liūdesys paskendo nebūtyje ir scena buvo pradėta ruošti hito „Sort Of Revolution” kūrėjams.

Jokių procedūrinių netikėtumų. Jokių fanfarų. Jokių ištaigingų šviesos efektų ar muzikos bei šviesos žaismų neprireikė tam, kad praėjus maždaug pusvalandžiui nuo Rae Morris muzikinio epilogo scenoje pasirodytų grupės „Fink” lyderis Finas Greenallas. Prietemoje į sausakimšos arenos priekį įžygiavęs kolektyvas koncertą pradėjo savo paskutiniojo albumo „Perfect Darkness” kūriniu „Fear Is Like Fire„. Minia, regis, sustingo, o po ovacijų palydėtos dainos grupės siela pasisveikino su publika ir prisiminė kuriozinį praėjusių metų koncertą (toje pačioje Varšuvoje), kurioje atsiradęs po stulbinančiai nesėkmingos kelionės iš Prahos norėjo net nelipti ant scenos. Tąkart, kaip sakė pats muzikantas, jis ketino nutraukti koncertą, tačiau vertindamas grupės gerbėjus, surengė mini-akustinį pasirodymą… Linkėdamas, kad taip nenutiktų ir šįkart, Greenallas „tėkštelėjo” dar vieną dainą iš „Perfect Darkness”. Tiesa, šįkart nustebino tai, kad vieną savo „kozirių” – t.y. kūrinį, dėl kurio didžioji dalis grupės gerbėjų eina iš proto, „Fink” išsitraukė taip anksti. Tai buvo daina „Yesterday Was Hard On All Of Us„… Skambant šiai kompozicijai scenoje atsirado smuikininkė, kūriniui pridėjusi itin neįnoringą, tačiau visą dainą iš esmės pakeitusį prieskonį. Nežinau kodėl, tačiau tąkart atlikta „Yesterday Was Hard On All Of Us” versija man priminė Vokietijoje atliktą „The National” baladę „About Today”…Itin išraiškinga smuiko partija ir žemas Finno Greenallo tembras kūrinį pavertė pasakišku ramybės stebuklu, kuris, tamsai apgaubus arenoje susirinkusius žmones, skambėjo taip įtaigiai ir švelniai, kad jį galėjome pajusti kiekvienu savo kraujo lašu.

Fink setlistas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Po puikios lyriškos baladės sekė „Wheels” ir „Make It Good„. Tiesa, atrodė, kad abu kūriniai skamba gerokai įtakingiau nei albumuose. Gal taip nutiko dėka iš scenos nebepasitraukusios smuikininkės, kuri kiekvieną kūrinį papuošė savita, nauja ir dar negirdėta styginių partija. O gal ir dėl to, kad lyriškasis tobulos tamsos muzikinis įprasminimas salėje įgavo magišką vertę…Nežinau. Kita vertus, ko gero, ne dabar turėčiau tai analizuoti…

Netrukus blyškios šviesos fone, visus likusius grupės narius palikęs užkulisiuose, Finas Greenalas, ant peties pasikabinęs savo akustinę gitarą, sudainavo bene lyriškiausią visų laikų „Fink” dainą „If Only„. Simbolinės ir itin subtilios vakaro akimirkos nesugebėjo sugadinti netgi salėje vis dažniau pasigirstantys moterų, kurios „neišlaikė” tobulos tamsos jautrumo, kūkčiojimai…Atrodė, kad kiekvienas garsas ar ne vietoje pasakytas žodis galėjo sugriauti tai, ką „Fink” kūrė nuo šio tūkstantmečio pradžios, išleidę savo debiutinį albumą „Fresh Produce”.

Koncertas persirito į antrąją pusę ir po „Warm Shadow„, „Perfect Darkness” , „Honesty” ir „Berlin Sunrise” publika suprato, kad ilgai lauktas akustinis šedevras priėjo liepto galą. Po „Berlyno saulėlydžio” su publika atsisveikinusi grupė „Fink” neilgai trukus pasidavė „Stodolos” lankytojų šauksmui ir grįžo atlikti savo paskutinės dainos – kultu grupės gerbėjų gretose tapusio kūrinio „Sort Of Revolution„. Tai buvo paskutinis nesenstantis trejų metų akordas, tapęs vizitine tamsos dainių kortele, be kurios nebūtų įmanomas nė vienas „Fink” koncertas. Ar reikia pasakoti, kad tai buvo taip pat genialu ir intymu kaip ir visas vakaras? Ko gero tikrai ne… Dainos nesugebėjo sugadinti Lenkijos publikos į kas antrą takto dalį pasigirdę plojimai, kurie nurimo tik tada, kai Finas pradėjo dainuoti pirmąsias kūrinio eilutes „We’ve come so far and it feels so real…”. Ko gero tie „ypatingai ritmiški” plojimai, pasigirdę dar keliuose kūriniuose prieš tai, tebuvo vienintelis itin jautrų „Fink” pasirodymą „gadinęs” trūkumas…

Visa kita buvo nuostabu. Ir garsas, ir Fino vokalas, ir publika, ir tamsa, kuri, skambant „Fink” muzikai, įgavo tobulumo pavidalą…

Taip, aš neišgirdau „Biscuits For Breakfast”, akustinės „Trouble’s What you’re In” ar „If I Had A Million” versijos, tačiau tikėtis per pusantros valandos išgirsti visą per dvyliką metų nugludintą „Fink” repertuarą tiesiog neįmanoma.

Ar sentimentalūs britų tamsos dainiai sugebėjo patenkinti mano lūkesčius? Tikrai ne. Ir taip yra dėl vienintėlės priežasties – „Finkų” niekada nebus gana. Jie yra tas kolektyvas, kuriuo pasisonti tiesiog neįmanoma…

Ar „Fink” sugebėjo mano tamsai dovanoti tobulybę? Tikrai taip. Ne veltui draugė, su kuria važiavau į koncertą, jam besibaigiant ištarė unikalią frazę: „Tai muzika, kurios norisi klausytis užsimerkus”…

Neįsivaizduoju kaip Tobula Tamsa galėtų skambėti dar gražiau…

____________

Prieš pat koncertą manoMUZIKA gan ilgai šnekučiavosi su „Fink” lyderiu Finu Greenallu. Visą interviu galite rasti ČIA

ČIA galite perskaitykite interviu, kurį manoMUZIKA publikavo beveik prieš dvejus metus