Grupė “Dancing Crow” susikūrė 2008-aisiais metais, kai saujelė muzikantų nusprendė paeksperimentuoti ir sujungti kabareto bei tamsaus roko sąskambius. Šio eksperiment pasekmė – kūryba, kurią patys atlikėjai vadina“goth’n’roll” stiliaus muzika. Šiandien “Dancing Crow” pristato savo naujausią vaizdo klipą dainai „Wasteland”.
„Wasteland“ – tai ne tik daina, bet ir vizualinė patirtis,l eidžianti pasinerti į vidinę sumaištį, kur realybė susipina su iliuzijomis. Klipe persipina skirtingi herojų gyvenimai – jie blaškosi tarp dabarties šešėlių, klaidžioja savo pasauliuose, bando rasti atsakymus, kurie vis išsprūsta iš rankų. Vizualiai klipas kuria teatrališką, truputį melancholišką, bet ir kartu žaismingą atmosferą. Gyvenimas čia tarsi žaidimas su savo pakilimais ir kritimais. Klipo finale, kai krenta paskutinė korta su žodžiais „We are all mad here“, lieka tik vienas klausimas: ar tiesa yra tik dar viena iliuzija?
„The Darkness” šiemet su grįžta su nauju albumu. „Dreams on Toast” dienos šviesą išvys kovo 28 d.
Kartu pasirodo ir oficialus dainos „I Hate Myself“ vaizdo klipas. Šiame vaizdo įraše grupės lyderis Justinas Hawkinsas pavaizduotas kaip senstanti žvaigždė, kuriai buvo atlikta šiek tiek per daug plastinių operacijų. Vaizdo įrašas buvo nufilmuotas kaip vienas kadras, be jokių redagavimų ar pataisymų. Jį žiūrėti ir nepatogu, ir juokinga tuo pačiu metu. Ką jausite jūs – jau jūsų organizmo reikalas.
„Franz Ferdinand” grįžta su savo pirmuoju albumu per septynerius metus „The Human Fear“.
Tai pirmasis Franzo Ferdinando albumas, kuriame groja būgnininkė Audrey Tait ir gitaristas Dino Bardot. Be to, Julianas Corrie kartu su Kapranosu ir Bobu Hardy prisidėjo prie dainų kūrimo. Jie greit pradės savo albumo pristatymo turą Europoje.
Dainininkas, poetas, dainų autorius, vaizdo menininkas, filmų prodiuseris, aktyvistas ir autorius Serj Tankian, „Grammy“ apdovanojimą pelniusios roko grupės SYSTEM OF A DOWN vokalistas ir tekstų autorius, ką tik išleido savo naujausią solinio projekto EP „Foundations.
Serj taip pat debiutavo naujame dainos „Cartoon Buyer“ vaizdo klipe, kuris prasideda tyliais, liaudiškais tonais: muzikantas groja akustine gitara, palaipsniui stiprindamas intensyvumą, kol sprogsta garsiniame ir dvasiniame katarsyje.
Jackas White’as pasidalino nauju savo dainos „That’s How I’m Feeling“ vaizdo įrašu. Klipe surinkti smulkūs kadrai iš jo turo koncertų, vykusių mažuose klubuose.
„No Name” yra šeštasis solinis White’o studijinis albumas, kuriame gitaristas grįžta prie siautulingo bliuzo panko, kuris padėjo muzikantui išgarsėti.
Grupė „Abudu“ išleido trečiąjį albumą, kurį ištikimiausi grupės fanai galės įsigyti ir dvigubos vinilinės plokštelės pavidalu.
Trečiasis grupės albumas „Vietos Pasauly!!” klausytojams neša stiprias ir tirštas emocijas, nes pasak pačių atlikėjų, ilgo kūrybinio proceso metu teko kovoti su įvairiais asmeniniais demonais.
Albumo pirmoji pristatomoji daina tapo „Jie nežino!!“, kuriai grupė, kartu su režisieriumi Domu Merkliopu, sukūrė ir vaizdo klipą. Prie vos per vieną dieną nufilmuoto vaizdo klipo dirbo apie šimtą žmonių, o pagrindinį personažą įkūnijo aktorius Džiugas Grinys.
Pilnas albumas „Vietos Pasauly!!” jūsų ausims jau visose pasiklausimo platformose, o ištikimiausi grupės fanai albumą galės įsigyti ir dvigubos vinilinės plokštelės pavidalu.
Išgirsti „Jie nežino!!“ bei visus kitus albumo kūrinius gyvai pirmieji jau galėjo Alytaus miesto gyventojai, o gegužės 18 d. ir Vilniaus publika. Dabar gegužės 22 d. grupė aplankys Kauną, o gegužės 31 d. sugros koncertą Klaipėdoje.
Grunge stliaus ikonos „Pearl Jam” oficialiai paskelbė apie savo 12-ąjį studijinį albumą „Dark Matter“ – 2020 m. eksperimentinio „Gigaton“ tęsinį – ir išleido pagrindinį jo singlą – titulinį albumo takelį.\
„Dark Matter“ pasirodys balandžio 19 d. per „Monkeywrench Records“ / „Republic Records“.
Kanados rokeriai „Sum 41“ išleido naujausią savo singlą „Rise Up“ . Tai būsimo albumo „Heaven and Hell“. Šį įrašą planuojama išleisti 2024 m. kovą ir tai bus dvigubas albumas.
Gotikos dainų atlikėja Chelsea Wolfe išleido dar vieną singlą „Tunnel Lights“. Tai – jau trečiasis daininkės singlas iš jos septintojo studijinio įrašo „She Reaches Out to She Reaches Out to She“
„Tunnel Lights“ yra apie realų gyvenimą, o ne tiesiog pragyvenimą, tai apie tai, kaip reikia pabusti suvokus, kad merdėjai tamsoje, suprasti, laikas pradėti žengti žingsnius link šviesų, kurios padės išeiti iš tunelio“. – taip Wolfe apibūdina šį kūrinį.
„She Reaches Out to She Reaches Out to She“ išleidžiamas 2024 m. vasario 9 d.
Lietuvos heavy metalo grandai “Katedra” muzikiniame radare šmėsčioja bene pusę mano gyvenimo – turbūt nuo 2005 metų, kai pirmą kartą juos išvydau festivalyje “Roko naktys”. Tada iš visų plaučių rėkiau “Mes jėga”, purčiau galvą ir šokau su visa minia pagal jų muziką. Tikrai nesitikėjau, kad kada nors gyvenime sėdėsiu “Katedros” vokalisto, gitaristo ir įkūrėjo Ričardo Laginausko virtuvėje ir gersiu arbatą, klausydamasi legendinės Lietuvos metalo grupės istorijos iš pirmų lūpų.
Tiems, kas pamiršo, primenu, kad “Katedra” susikūrė 1986 metų pabaigoje, kai gitaristas Ričardas Laginauskas pasiūlė savo vaikystės draugams – bosistui Algimantui Radavičiui bei būgnininkui Mariui Giedriui – kartu groti sunkųjį metalą. Netrukus prie kolektyvo prisijungė buvęs “Foje” gitaristas Romas Rainys ir tuomet dar nelabai žinomas vokalistas Povilas Meškėla.
Grupė akimirksniu sulaukė didžiulės sėkmės ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Nuolat kviečiami į užsienio festivalius, tokius kaip „Rock Panorama“ (Maskva), „Rock Summer“ ir „Rock Winter“ (Estija), „Liepajas Dzintars ’88 ir ‘89“ (Latvija), „Sopot“ (Lenkija), „Ilosaari Pop“ (Suomija), „Baltic Sea Music Fest ’91“ (Švedija) ir Lietuvos kultūros dienos Leipcige ’94 (Vokietija), jie savo muzikinę karjerą tęsė net trisdešimt tris metus, iki pat 2019-ųjų birželio.
Nulipusi nuo scenos ”Katedra“ paliko tam tikrą heavy metalo vakuumą Lietuvoje. Jų muzikinio kelio pabaiga mažai aprašyta tinklaraščiuose ar socialinėje medijoje. Todėl nenuostabu, jog mano pokalbis su Ričardu prasidėjo klausimais apie paskutinįjį grupės koncertą festivalyje “Kilkim žaibu”.
“Katedra” savo paskutinįjį koncertą atgrojo prieš kiek daugiau nei ketverius metus – 2019 m. birželio 23 dieną festivalyje “Kilkim žaibu”. Visgi informacijos spaudoje ar socialinėse medijose apie jūsų sprendimą užbaigti grupės veiklą nėra daug. Turbūt ne tik man, bet ir kitiems jūsų muzikos klausytojams knieti sužinoti, kodėl ir kaip nusprendėte padėti tašką?
Tiesą sakant, šiame festivalyje mes jau buvome dalyvavę ir anksčiau – 2012 metais scenoje pasirodėme kartu su Povilu Meškėla (“Katedra Lead Duet”). O 2019 metais Varniuose buvo mūsų paskutinis festivalis, taip pat dar prieš “Kilkim žaibu” atgrojome paskutinį koncertą “Lemmy” klube Kaune.
O kodėl nusprendžiau, kad laikas užbaigti “Katedros” veiklą būtent tada? Gal nuskambės keistai, tačiau turėjau nuojautą. Žinoma, negalėjau nutuokti, kad įvyks kovido pandemija, tačiau paprasčiausiai žinojau, kad bus visiškas štilis su grojimu. Supratau, kad reikia sustoti ir persiorientuoti. Aš ir 1986 metais nujaučiau, jog bus metalo pakilimas – kad reikia rasti vokalistą, dar vieną gitaristą ir suderinti tinkamą sceninę aprangą. Taip ir buvo – tie laikai buvo “Katedros” aukso amžius. Lipau per galvas, dariau viską, kad pasiekčiau savo tikslus – ir tai pasiteisino.
Lygiai toks pats vidinis balsas, nuojauta, intuicija – nežinau kaip tai tiksliai įvardinti – mane aplankė 2019 metais. Supratau, kad, grupei merdėjant, kažką bandyti su ja dar daryti bus blogas sprendimas, geriau visai nutraukti jos veiklą. Galvojau, kad gal kada nors vėliau dar prikelsiu “Katedrą”, o gal pradėsiu solinį projektą.
Tiesa, mus groti kažkada kvietėsi ir festivalis “Velnio akmuo”, prašė susiburti visiems penkiems ir pagroti. Mes atsisakėme, nes nepavyko susikalbėti tarpusavyje. Visai neseniai svarstėme, kad gal vertėtų padaryti “Katedros” sugrįžimą, bet paskui sužinojau, jog “Velnio akmuo” apskirtai daugiau nebeįvyks – po trylikos metų jie nusprendė nutraukti festivalio veiklą.
Iš tiesų tai man turbūt net nekiltų mintys apie jokius papildomus “Katedros” koncertus, jeigu retkarčiais nesulaukčiau pasiūlymų vėl pagroti – net jei tie pasiūlymai neretai būna visai nerimti.
Ar tai reiškia, jog jūsų gerbėjai turėtų palaidoti paskutines viltis dar kartą pamatyti “Katedrą” ant scenos?
Nežinau. Aš dar turėjau minčių apie solinį projektą. “Katedra” ir heavy metal stilius mane įpareigojo laikytis tam tikrų muzikinių rėmų, kurių peržengti aš negalėjau. Soliniame variante galėčiau realizuoti visas grupėje taip ir neįgyvendintas kūrybines idėjas – galėčiau grįžti prie hard roko ar net stonerio. Stoner roką išmanau tikrai gerai, nes nuo jo pradėjau muzikuoti. Netgi iki “Black Sabbath” sužibėjimo buvo neblogų stonerio grupelių, iš kurių mokėsi pats Ozis. Taigi galėčiau groti tokio stiliaus muziką. Visgi nedarysiu to šiaip sau, jeigu nejausiu, jog atėjo tam laikas, jog galiu imti, daryti ir padaryti gerai.
Neradau spaudoje daug informacijos apie tai, kuo gyvenote ir kas vyko prieš suburiant “Katedrą”. Kokia gi buvo grupės priešistorė?
Mes pradėjome groti mokykloje, tuometinėje septintoje vidurinėje, Žirmūnuose, Vilniuje. Tada irgi grojome trise. Man šitas variantas patiko labiausiai, nes prieš tai grojau didžiuliame ansamblyje, į kurį per vargus papuoliau kaip bosistas. Bosu groti nenorėjau, norėjau būti gitaristu. Man pasisekė. Į ansamblį atsivedžiau ir savo bosistą, tad galėjau pagaliau pereiti prie grojimo gitara. Minėtame ansamblyje dvi merginos dainavo “Abbos” dainas ir mus mokytojas vertė groti tą popsą. Jau tuo metu supratau vieną svarbią taisyklę, kurią pastebėjo ir mūsų muzikos mokytojas. Jis matė, kad mes – būsimi rokeriai, todėl tyčia vertė groti popsą ar kažką kito, tik ne roką, o likusius narius priešingai – vertė groti roką. Mes pykome, todėl tas mūsų grojamas popsas buvo įdomesnis. Nenuostabu, kad ėmėme maištauti.
Dabar aš pats mokytojauju ir pats kartais taikau tokią pačią taktiką. Vis dėlto šiuolaikinis jaunimas nėra linkęs maištauti. Jis viską turi: tokie jaunuoliai yra sotūs ir jiems nėra ko priešgyniauti. Mes buvome alkani, o tas alkis duoda savo rezultatą: naudojiesi progomis, viską imi plėšriai. Buvome jauni, galėjome nemiegoti po tris paras, šūkauti, rėkauti ir vis tiek puikiai atgroti scenoje. Man ne vienas profesionalus vokalistas sakė, jog nuo tokio nemiegojimo pasąmonė pasidaro labiau jautri ir pradedi kitaip, geriau girdėti muziką.
O kaip gi rutuliojosi jau oficiali “Katedros” veikla? Ir kodėl išsiskyrė jūsų keliai su R. Rainiu ir P. Meškėla?
Mes “Katedros” karjerą pradėjome trise 1986 metais (Algimantas, Marius ir aš), tačiau aš stebėjau tuo metu populiarumo viršūnėje buvusius atlikėjus, nagrinėjau kitų grupių kūrybą – pavyzdžiui, “AC/DC” grojo penkiese. Ten buvo trys gitaros: viena soluoja, dvi akomponuoja, yra atskiras vokalistas, kuris dainuoja atskirą partiją. Trise mes to padaryti negalėjome. Aš negalėjau pasidalinti į dvi dalis ir atlikti dviejų labai skirtingų partijų tuo pačiu ir dainuodamas, ir grodamas gitara. Tada ėmiau galvoti apie dar du muzikantus. “Iron Maiden”, “Judas Priest” taip pat turėjo atskirą vokalistą ir gitaristus, tad susiradau gitaristą Romą Rainį, tačiau dar reikėjo ir vokalisto.
Būgnininkas į vieną repeticiją atsivedė Povilą Meškėlą, o aš iškart nusivedžiau jį prie fortepijono ir prašiau parodyti savo balso galimybes. Jam bedainuojant “atsivėrė plaučiai” ir aš supratau, kad jis turi kažką labai stipraus. Pamenu, jog repeticijų metu mes jam ant galvos uždėdavome didžiulę rankinę, kad jo balsas nesigirdėtų aplinkui, o jis ten iš visų jėgų dainuodavo, rėkdavo ir taip lavindavo savo balsą. Scenoje jis mus visus nustebino puikiu atlikimu.
R. Rainys grojo labai aistringai, o aš – agresyviai. Kartu mes buvome jėga. Visgi R. Rainys ir P. Meškėla ėmė kurti savo atskirą muzikinį rokenrolo projektą ir 1991 metais mūsų keliai išsiskyrė dėl asmeninių nesutarimų. Todėl P. Meškėlai palikus grupę, Lietuvoje atrankų metu neradau kito tokio kaip jis – vienas traukė pro šalį, kitas spiegė, nebuvo to auksinio vidurio varianto. Galiausiai Darius Mickus iš “Rebelheart” patarė man dainuoti pačiam, tad paklausiau jo – nuo to laiko vokalo partijas atlikau pats. Neradau ir kito tokio gitaristo kaip Romas.
Antra, tuo metu tiesiog baigėsi mūsų – ir ne tik mūsų, bet ir kitų panašią muziką grojusių grupių – aukso amžius. Griuvo sovietų sąjunga, Lietuva atgavo neepriklausomybę, po kurios atėjo visiškas sąstingis ir letargas.
Visada buvau griežtas ir tvirtai laikiau grupės vadžias, nes joje grojo labai didelės asmenybės. Tais laikais rokeriams ir metalistams „priklausė“ būti išgėrusiems, todėl man teko laviruoti tarp dviejų ugnių: kiek palaido, metalistams būdingo būdo, ir absoliučios disciplinos. Buvau tikrai griežtas, bet turėjau tam priežastį: tikrai nuoširdžiai tikėjau tuo, ką dariau. Galėjau lipti visiems per galvas, nes žinojau, kad galiu pasiekti muzikinių aukštumų. Ir pasiekiau. Ilgainiui tos įtampos neatlaikė ir Marius Giedrys, o galiausiai grupę paliko ir Algimantas Radavičius.
Ričardas Laginauskas. Iš asmeninio archyvo
Aš gimiau jau nepriklausomoje Lietuvoje, tad man labai sunku suvokti, ką teko patirti to meto muzikantams. Ar cenzūra sovietmečiu jūsų veiklą labai ribojo?
Buvo sunku, nors mums dar, galima sakyti, sekėsi. Po visų tų koncertinių reikalų ir “Roko maršų” mums leido išleisti plokštelę! Tada prasidėjo visokiausi tvirtinimai – mums teko eiti į tuo metu veikusį Metodinį centrą, kur reikėjo “gintis” savo kūrybą.
Tame centre dirbo ir toks gudrus poetas, kuris netinkamus, “liaudiškų” žodžių tekstus pakeisdavo savais ir už tai gaudavo honorarą. Visgi mačiau jo korekcijose tam tikrą atotrūkį – jo suvokimas neatitiko laikmečio tematikos. Argi solidus poetas gali suprasti pankų idėjas ir parašyti jiems tinkamus dainų tekstus? “Katedros” tekstai kiek kitokie – tai ir dvasių šėlsmas, ir siaubo filmų tematika. Man kažkaip pavyko prasprūsti pro cenzūros gniaužtus – radau su tuo centro atstovu bendrą kalbą. Kai kur susitardavome, kai kur mėginome rašyti bendrus tekstus – aš jį įspėdavau, kad šį bei tą pakeisiu, kitose vietose leisdavau reikštis ir tekstus keisti jam pačiam.
Galiausiai susipažinau su a.a. poetu T. A. Rudoku, kuris, mano galva, buvo tikrai iškilus poetas, profesionalas. Jis man padėjo pataisyti ir “Mors Ultima Ratio” dainų tekstus, nes, jo žodžiais, man “stigo poetinės išraiškos priemonių”.
Minėjote, kad jums visada buvo svarbus muzikinis meistriškumas, kad visada sąmoningai ieškojote tikrai gerų muzikantų. Visgi ne paslaptis, jog nemažai dėmesio “Katedra” skyrė ir sceniniam įvaizdžiui – odai, spygliams, pašiauštiems plaukams. O kas jums buvo svarbiau – muzika ar teatrališkumas?
Muzika visada buvo svarbesnė. Pirmųjų koncertų metu, dar sovietmečiu, buvo problematiška gauti odos. Teko sumokėti daug pinigų, kad jos gautume. Pusę Vilniaus gamyklų apėjome, kol mums pagamino spyglius. Visi penki tuo metu plušėjome kaip reikiant, kad apranga būtų tinkama metalo grupei. Vis dėlto ne visi vilkėjome vienodus drabužius – mes kažkaip išsidalinome, kas dėvės apyrankes, kas ne. Vėlesnių koncertų metu puošėmės jau visi.
Po poros metų taip rengėsi jau visi muzikantai ir man pasidarė nuobodu. Tuo metu išplito thrash metalas ir jis man patiko netgi labiau nei heavy metalas, nes thrash’ą grojo kietesni gitaristai. Tada buvo gal 1990-ieji metai ir tarp mūsų, grupės narių, pradėjo ryškėti skirtumai. Romas Rainys atėjo į „Katedrą“ iš „Foje“. Jis buvo kitoks – gilesnis, ramesnis. Jam tie mano speed metalo arpeggio nebuvo tokie artimi. Ėmė matytis, kad jis jautėsi spaudžiamas.
Pamenu, kad “Sopot” festivalyje, Lenkijoje, 1991 metų vasarą mus stebėjo penki grupių vadybininkai iš Vokietijos. Po koncerto vienas iš jų priėjo prie mūsų ir pasiteiravo, ar čia atgrojome senus grupės kūrinius. Taip pat pareiškė, kad iš “Katedros” tikisi thrash metalo ir kitokio, riaumojančio vokalo. Povilas “growlinti” nesutiko, nenorėjo eikvoti savo balso. Kaip jau žinote, vėliau išsiskyrė mūsų keliai, bet geresnio vokalisto taip ir nesuradau. Tad gyvenimas galiausiai privertė dainuoti mane patį.
Kai grupėje likome trise, man teko didesnis krūvis ir su gitaros, ir su vokalo partija. Antrąjį albumą “Natus in Articulo Mortis” teko pergalvoti pačiam. Kai kurie kritikai sako, kad jis net geresnis už pirmąjį (“Mors Ultima Ratio”). Iš tiesų, antroji mūsų plokštelė daug piktesnė. Vadybininkai įkalbino mane dainuoti angliškai, nors lietuviškai dainuoti sekėsi geriau. Vertimas buvo padarytas tik dieną prieš įrašymą, o pačioje studijoje tuo metu vyko remontas. Buvo daug pašalinio triukšmo, sunku susikaupti.
Grojant trise reikėjo ne tik padaryti gerą įrašą, tačiau ir sukurti tokias aranžuotes, kad atliekant tą muziką gyvai klausytojas nepastebėtų skirtumo. Kai groja mažiau gitarų, nėra tiek akomponimento, atsiranda tam tikros tuštumos, kurias reikia permąstyti, rasti kompromisų. Tai dar viena priežastis, kodėl man muzikos meistriškumas visada buvo toks svarbus.
“Katedros” kūrybiniame kelyje tarp 1994 ir 1999 metų buvo pauzė. Kas tuo metu vyko jūsų gyvenimuose?
1994 metais Leipcige, Vokietijoje, atgrojome koncertą. Iki tol visą laiką repetavome, bendravome, užsiėmėme kūrybine veikla “Kino studijoje”, Antakalnyje. Ten turėjome apie 200 kvadratinių metrų patalpas. Visgi apie du metus iki koncerto Leipcige nebeturėjome sau vietos – malėmės tai šen, tai ten, nes “Kino studijoje” repetuoti jau nebegalėjome.
Nebekoncertavome užsienyje, sumažėjo pajamos. Tuo pačiu metu Lietuvoje vyko ekonominis nuosmukis ir teko savo muzikinę veiklą sustabdyti. Marius apsikirpo ir pradėjo dirbti muitinėje. Joje dirbti siūlė ir man su Algiu, bet mes atsisakėme: nenorėjome landžioti po svetimas rankines ir kirptis plaukų, kurie tuo metu siekė krūtinę. Negana to, aš pats dalį laiko praleisdavau Švedijoje, tad apskritai atitrūkome vienas nuo kito.
Muzikinė pauzė visgi baigėsi. Po 1999 metų išleidote dar du albumus – “III” (2006 m.) ir “Ugnikalnis” (2008 m.). Kodėl pratęsėte “Katedros” veiklą?
Mes kartais vis dėlto repetuodavome ir sumąstėme, jog reikia persitvarkyti. Aš vėl pradėjau tikrinti vokalistus. Kurį laiką pas mus buvo užsilaikęs Ąžuolas Stanevičius iš “AC/DC” projekto. Buvo visko. Eksperimentavome su stiliumi, net prie industrinio metalo buvome priėję, kažko panašaus į “Rammstein”. Galiausiai susibūrėme vėl, bet jau buvome kitokie nei iki tol, labiau subrendę.
Tuo metu pasikeitė ir muzikinės tendencijos. Išpopuliarėjo džiazrokas, koncertai persikėlė į barus ir muzikinius klubus. Visi norėjo groti “Brodvėjuje”. Klubų vadybininkai man siūlė groti tuo metu populiarių MTV hitų koverius. Aš koverių negrodavau, bet reikėjo kažkaip užsidirbti. Pamatėme, kad mūsų muzika vadinamiesiems “kabakams” buvo per sunki. Gal dėl to trečiasis mūsų albumas “III” daug lengvesnis nei pirmieji du – gal net per lengvas.
Su ketvirtuoju albumu “Ugnikalnis” bandžiau keisti kryptį, sunkinti muziką, bet tuo metu jau buvome atitrūkę nuo liaudies. Nebežinojau, ko klausosi žmonės. 1986 metais, kai man buvo dar dvidešimt keli, buvau arčiau žmonių, daugiau su jais bendravau, leidau laiko kartu. Vėliau išsiskirstėme į savo grupeles.
Po kiek laiko, kai grupėje jau nebebuvo nei Mariaus, nei Algio, pasikeitė tarpusavio dinamika, ryšys su naujaisiais muzikantais. Su Mariumi ir Algiu galėdavome groti valandų valandas – tarp mūsų ore tvyrojo kažkokia chemija. Vėliau to nebeatkartojome, nors teko groti su be galo talentingais ir profesionaliais muzikantais. Net bandžiau groti su sūnumi (jis būgnininkas), bet vis tiek nebuvo tokio ryšio.
„Katedra” Sporto rūmuose
Kokia gi buvo “Katedros” sėkmės ir populiarumo paslaptis
Visada buvau nelankstus, neprisitaikantis, siekiau savo ir lipau per galvas, nes betarpiškai tikėjau tuo, ką dariau. Tai davė savo rezultatą. Tik pagalvok: didžioji visuomenės dalis žiūri į rokerius ir metalistus kaip į marginalus, kurių muzikos tesiklauso kokie 2 procentai jaunimo. O čia atsirado kažkokia metalo grupė, kuri įsitrynė tarp visų pop scenos žvaigždžių ir trukdė jiems praeiti. Kalbu ir apie “Antį”, ir apie “Bix” – mes labai stipriai su jais konkuravome, niekada nedarydami kompromiso dėl muzikos. Kokia gi metalo grupė stumdytųsi su dabartiniais popscenos gigantais?
Niekada neaukojau muzikos vien tam, kad įtikčiau publikai – visada sau leidau daryti tai, ką noriu. Man buvo vienodai – būčiau grojęs nors ir penkiems žmonėms. Visgi devyniasdešimtaisiais mus kviesdavo į Sporto rūmus Vilniuje, nes klausytojai pilnai užpildydavo salę. Vienu metu festivalyje “Lituanika” stovėjo apie 12 tūkstančių žiūrovų.
Tiesą sakant, užsienio festivaliuose matėme ir dar daugiau klausytojų. Daug jų būdavo ir lietuviškuose roko festivaliuose. Jausmas buvo neblogas, bet mes to nevertinome, nes manėme, jog taip bus visada. 1994 metų pabaigoje praėjo šita banga, Sporto rūmuose susirinkdavo vos 300 žmonių, tad atrodė, kad ten visiškai tuščia. Visgi, toks žmonių skaičius sutapo su sąstingiu Lietuvoje, tad klausytojų mažai buvo visur.
Alternatyva, kuri galėjo pritraukti daugiau žmonių į mūsų koncertas, buvo šou elementai, teatrališkumas scenoje. Aš to nenorėjau, nenorėjau daryti tokių pasirodymų kaip “Rammstein”. Norėjau atlikti muziką, tad pasirinkau eiti thrash metalo keliu, be jokių ypatingų sceninių kostiumų, pompastikos, be spyglių. Visgi po to, kai iš grupės išėjo ir Marius, ir Algis, nusprendžiau, kad muziką teks ne tobulinti, o kaip tik paprastinti – kad ją būtų lengviau atlikti.
Ar jums niekada nekilo minčių perleisti pirmųjų dviejų plokštelių – ”Mors Ultima Ratio“ bei ”Natus in Articulo Mortis“? Neabeoju, kad akimirksniu atsirastų pirkėjų tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Kiek kartų mums jau tą siūlė! Kiek vadybininkų kreipėsi į mane… Niekada pakankamai nesidomėjau pačiomis plokštelėmis ir jų leidyba. Visada koncentravausi į muziką: kaip ją įrašyti, kaip ji skambės, kaip sudėlioti aranžuotes įrašų metu. Kai plokštelė išvysdavo dienos šviesą – viskas, man tai nebebūdavo įdomu. Nei jokie perleidimai, nei jokie panašūs dalykai. Be to, abiejų įrašų kokybė labai prasta, nieko iš jų neištrauksi. Paprasčiau būtų sugroti iš naujo – bet dabar jau mes taip nebesugrosime kaip devyniasdešimtaisiais – nebebus širdies. Tegu lieka taip, kaip yra.
Katedra – Žvaigždelė
“Katedros” nariai ne tik muzikavo, tačiau pasirodė ir kine, pavyzdžiui, vokiečių siaubo filme “Žiurkės II”. Kokia šio filmavimo istorija?
Viskas čia buvo labai paprasta. Mes repetuodavome “Kino studijoje”, kurioje visada vykdavo kokie nors filmavimai, į kuriuos kartais įsitraukdavome ir mes. Mes ten ir serialui “Robinzonas” būgną mušėme, ir “Žiurkėse II” pasirodėme. Pastarajame filme vaidinome vestuvių muzikantus. Smagiausia dalis buvo ta, jog filmavimas vyko Trakų pilyje. Aš pats ir kažkokiame animaciniame filme grojau, tik nepamenu jo pavadinimo. Fragmentiškai pasirodėme ne viename lietuviškame filme, kurie dabar guli kažkur ant lentynų visų primiršti.
Beje, režisierius Algimantas Mikutėnas yra geras mano draugas, kuris filmavo ir “Katedros” vaizdo klipus “Žvaigždelė” bei “Kalinys”. Gali pastebėti, kad klipai beveik nemontuoti, nes jis visada turėjo tokį kūrybinį tikslą – nufilmuoti klipus jų nemontuodamas.
“Kino studijoje” rinkosi kūrybiški žmonės, todėl ir sudalyvavome ne viename ten organizuotame projekte. Gaila, kad 1991 metais mus iš jos išmetė už itin blogą elgesį. Tuo pačiu metu grupę paliko R. Rainys ir P. Meškėla. Po sąstingio mes į ją grįžome repetuoti 1996 metais, kur atgrojome dar dešimt metų. Po to persikėlėme į Karininkų Ramovę, tačiau tai nebebuvo ta pati kūrybinių jėgų vieta. Mums sekėsi tol, kol buvome “Kino studijoje”.
Kas, jūsų nuomone, buvo nepelnytai mažiausiai įvertinta publikos jūsų muzikoje?
Manau, kad ketvirtasis mūsų albumas. “Ugnikalnis” buvo kompromisas tarp visko mūsų kūryboje. Man patinka jo kokybė, bet jis nesulaukė pakankamo įvertinimo.
Nepakankamai įvertintas ir antrasis albumas ”Natus in Articulo Mortis“. Gal būtų kitaip, jei įrašo kokybė būtų buvusi geresnis. Tuo metu, kai įrašinėjome, studija eksperimentavo su Nauju aparatu. Ten buvo ir naujas pultas, ir naujas magnetofonas, tad prasikankinome su ta seseija. Tai buvo it laboratorinis darbas. Reikėjo palikti viską ir sugrįžti po kiek laiko vėliau, ir pataisyti arba perdaryti. Mes to nepadarėme. Gal dėl šios priežasties įrašinėdamas trečiąjį ir ketvirtąjį albumus buvau kategoriškas – tik iš vieno dublio.
Tad nenuostabu, kadtrečiąjį albumą “III” įrašėme gal per valandą “Tamstoje”. Po įrašų sesijos pasakiau, kad jeigu reikės ko nors papildomai, atvažiuosiu asmeniškai ir įrašysiu gitarą vėliau. Žinoma, buvo ką taisyti, bet tiek nebeprasikankinome.
O kuri daina jūsų paties mėgstamiausia?
Iš pirmojo albumo – tai “Dvasių šėlsmas”. Taip pat ir “Prarastas rojus” – liaudies visiškai neįvertinta daina. Šiaip tai visos dainos man kaip vaikai – jos visos patinka, visos brangios.
“Dvasių šėlsme” man pavyko išspręsti tam tikrus kompozicinius harmonijų klausimus, pereiti iš vienos tonacijos į kitą švelniai, nelaužant jokių taisyklių, netgi meistriškai. Dabar gal pasielgčiau kiek kitaip, bet tuo metu tai buvo mano laimėjimas, todėl šią dainą labai mėgstu. Pačioje nepriklausomybės pradžioje ši daina ilgai buvo topuose, dešimtukuose. Vienu metu M1 dešimtuke mums tetrūko užpildyti vos kelias vietas – jame buvo praktiškai vien “Katedros” dainos.
Tuo metu sulaukėme pripažinimo ir iš užsienio kritikų: kultiniame leidinyje „Metal Hammer“ 1989-aisiais metais pasirodė straipsnis apie mus – ten rašoma, kad esame techniškesnė ir muzikaliai stipresnė grupė už 90 procentų Vakarų Europos kolektyvų. Vokiečių žurnalistas, su kuriuo tada bendravau, prognozavo mums trumpą gyvenimą, nes tuo metu dar buvome už geležinės uždangos, tačiau jis suklydo. “Katedra” savo veiklą pabaigė po dar dvidešimties metų nuo to interviu!
JAV, Las Vegase, grupė „U2” pradėjo 25 pasirodymų ciklą. Atlikėjų koncertai vyksta milijardų dolerių vertės aukštųjų technologijų platformoje pavadinimu „Sphere”. Švęsdami šio ciklo pradžią, jie išleido naują singlą. Steve’o Lillywhite’o ir Jacknife’o Lee prodiusuota daina „Atomic City“ primena „The Smiths” skambesį, nors pati grupė teigia, jog įkvėpimo sėmėsi iš Blondie muzikos.
„Tai meilės daina mūsų publikai“, – sako Bono. „Kur esate jūs, ten būsiu ir aš“.
Prieš daugiau nei dvidešimt metų studentiškiausia Lietuvos roko grupe tituluoti “Skyders” jau seniai nebe jaunuoliai. 2000-aisias metais Juodšiliuose, Vilniaus rajone, susibūręs kolektyvas perėjo ne vieną transformaciją, leido albumus ir atgrojo daugybę koncertų. Jeigu negirdėjote “Ant alaus” ar “Nimfomanės”, greičiausiai laikotarpyje tarp 2000-2010 metų nestudentavote. Galiu nuliūdinti – tai buvo aukso laikai, kurių daugelis turbūt niekada neužmirš.
Visgi kai kurių dalykų laikas nepalietė – grupė dar gyva, pilna parako, o joje iki šių dienų tebemuzikuoja “Skyders” įkūrėjai – vokalistas Tomas Šileika ir bosistas Stanislav Kropa. Prie kolektyvo 2015 metais prisijungęs gitaristas Tadas Kupčiūnas ne tik kuria savo gitaros partijas, bet ir užsiima grupės muzikos prodiusavimu bei įrašais. Muzikos ritmą užtikrintai laiko 2022-tųjų pradžioje “Skyders‘uose” pradėjęs groti būgnininkas Danas Motiejauskas.
Kurį laiką dingę iš eterio ir paslaptingai tylėję, muzikantai 2023 rugsėjį išleido savo ketvirtąjį mini albumą, EP (extended play) pavadinimu “22”. Būtent apie šį įrašą: jo gimimą, prasmę ir kūrybinį procesą, kalbamės su grupės nariais.
Kuo “22” kitoks nei senesni „Skyders“ įrašai? Kokia jo istorija?
Tomas:
Pradėsiu gal nuo to, kad tai ketvirtasis grupės leidinys, pretenduojantis į albumo vardą. Visgi šis darbas nėra albumas tikrąja šio žodžio prasme. Tai – keturių dainų įrašas, kuris, matyt, labiausiai atitinka vadinamąją EP koncepciją. 2019 metais išleidę albumą “Romeo ir Rutina” nusprendėme padaryti kūrybinę pertrauką. Covid pandemijos metu vėl atsirado noras kurti ir groti, bet praūžus šiai negandai daug kas pasikeitė ir iš buvusio penketuko grupėje likome tik trys – aš, Stanislovas ir Tadas. Laimei, trijule pabuvome neilgai ir netrukus prie mūsų prisijungė geras Tado pažįstamas būgnininkas Danas. Tad dabar, kaip ir savo kūrybinio kelio pradžioje, vėl esame keturiese.
Ilgai nemąstėme ir dėl leidinio pavadinimo. Pasvarstėme ir ketvirtajam įrašui pasiūlėme pavadinimą “22”, kuris turi daug su pačiu įrašų susijusių paralelių.
Visų pirma, tai neramūs 2022-ieji, kurių metu gimė šios keturios dainos. Antra, tai ir keturi grupės nariai – diskutuojantys ir ieškantys žmonės, neretai skildavę į dvi gana skirtingų požiūrių stovyklas, bet vis tiek atrasdavę kūrybinius kompromisus. “22” , nepaisant savo kuklios apimties, matyt, yra ir eklektiškiausias įrašas, tiek tematikos, tiek ir nuotaikų požiūriu. Kita vertus, jis puikiai atspindi tiek mūsų ištakas, tiek asmenybes, bei bandymus per muziką sujungti šiuos skirtingus pasaulius.
Tadas:
Albumo pavadinimas – “22”. Neieškant paslėptų prasmių – EP sukurtas ir įrašytas 2022 metais, keturių grupės narių, jame keturios dainos. Berods, tiek metų (22) praėjo nuo pirmųjų “Skyders” išleistų hitų.
Šis albumas nuo kitų pirmiausiai skiriasi apimtimi – tai keturių dainų EP. Turbūt esminis jo ypatumas yra tas, jog įrašai nuo A iki Ž padaryti mūsų pačių. Visas procesas nuo nulio iki įrašo išleidimo padarytas pačių grupės narių, savo repeticijų studijoje. Jame nėra nei vieno takelio ar garso, kuris nebūtų įrašytas gyvai kokiu nors instrumentu, grojant muzikantui. Jokių skonio stipriklių, jokių neoninių šviesų ar ryškių lazerių, plieskiančių į akis ir trukdančių matyti tai, kas iš tiesų priešais mus. Tik nuogas ir paprastas nuoširdumas. Greičiausiai todėl, kad kaip ir daugelis šiandien esame pavargę nuo instagraminio feiko ir spalvotų įpakavimų, po kuriais dažniausiai nėra nieko prasmingo ar tikro.
Kas yra pagrindinė kūrybinė jėga, kuri veda jus kaip kolektyvą į priekį – iš kur randate jėgų, noro ir energijos kurti? Apskritai, buvote dingę keturiems metams iš Lietuvos muzikinės padangės – kodėl? Ką žymi šis sugrįžimas ir naujas įrašas?
Tomas:
Turbūt kažkas gyvena mūsų sielos ir minčių labirintuose ir kartas nuo karto ima ir “pramuša” naujas dainas. Kaip jau minėjau, esame labai skirtingi žmonės, bet tuo pačiu ir draugai. Kalbamės, diskutuojame, kartais pasipykstame. Žinoma, susitaikome, visada randame kompromisus. Tai džiugina. O pasitraukę buvome todėl, kad po trečio albumo pasirodymo jautėme nuovargį. “Romeo ir Rutinai” atidavėme labai daug laiko ir kūrybinių pastangų. Deja, bet nedidelis tiek žiniasklaidos, tiek ir transliuotojų susidomėjimas mūsų kuriama, ir mano subjektyviu vertinimu, puikia muzika, vertė atsitraukti, o paskui vėl atrasti norą kurti.
Taip ir nutiko, nors ir užtruko. Esminis skirtumas tame, jog šį kartą dainas kūrėme ir įrašinėjome nebegalvodami apie muzikos industrijos lūkesčius, nebebandydami kažkam įsiteikti. Tiesa, su šiuo įrašu bandėme prisiminti grupės skambesio ištakas prieš gerus du dešimtmečius – be visų dabar esančių plačių raiškos ir muzikos mikso techninių galimybių. O ar šis sugrįžimas kažką žymi – bus matyti. Norime kurti, norime koncertuoti ir drauge daryti tai, kas mums patinka. Žinau, kad artėjant grupės 25-mečiui naujienų dar turėsime.
Tadas:
Muzika man visą laiką buvo pabėgimas nuo rutinos, nuo to “suaugusiųjų” gyvenimo, kuris, jei per daug užsileistumei, tave gana greitai pražudytų tiek fiziškai, tiek emociškai. Kitaip tariant, smagu susirinkti studijoje su tokiais pat užsiknisusiais gyvenimu bičais, užsiimančiais gana skirtingomis veiklomis, bet sugebančiais atsijungti ir drauge sukurti kažką gražaus.
Grupei “Skyders” būdingi ilgi dingimai iš eterio, po kurių seka sporadiški susibėgimai, ir trumpi, bet produktyvus laikotarpiai, kuriant ir darant naujus įrašus. Tie ciklai dažniausiai sutampa su įvairiais asmeniniais įvykiais grupės narių gyvenime – šeimomis, kelionėmis, karjeros keliais ir tt. Kai viskas galutinai užknisa – renkamės studijoje ir apie tai rašome dainas.
Naujas įrašas greičiausiai žymį minėtą periodą – du metai sėdėjimo namie per karantiną “nurovė stogus” ir negroti tiesiog buvo neįmanoma.
Dainą „Karo šunys” pristatėte dar pernai – kaip atsaką į Rusijos agresiją Ukrainoje ir kaimyninę šalį ištikusią nelaimę. Kaip „gimė” ši daina? Jos ne tik žodžiai, bet ir ritmas, boso partija ir bendra nuotaika byloja apie militaristines nuotaikas. Kaip jums tai pavyko?
Tomas:
Manau, kad “Karo šunys” yra stipri daina, kuri negalėjo būti nesukurta tokiomis aplinkybėmis. Ji gimė labai greitai, reaguojant į 2022-ųjų vasario 24-osios šoką. Mes norėjome sukurti emocionaliai sunkią, net šlykščią dainą, tokią, koks ir yra agresorių pradėtas karas. Dainoje atkreipėme dėmesį į tai, kad diktatorių režimams karas dažnai yra naudingas, kitaip tariant tai yra verslas ir visokie nužmogėję samdomi karo šunys yra niekingi tokios agresijos dalininkai. O kurdami dainą ieškojome skambesio, per pertraukėles telefonuose sekdami įvykius Ukrainoje. Studijoje net bandėme sukurti panašią atmosferą kaip kokiame bunkeryje, patys žygiavome bandydami imituoti kareiviškus batus. Atrodo, pavyko.
Tadas:
Kiekviena save gerbianti roko grupė turi turėti bent vieną dainą apie karo šunis, arba kiaules… (šypsosi…). Šiaip kūrinys gimė gana greitai – “užsidžeminom” ant Stasio boso rifo, pagavom “vaibą”. Tomas padėjo į šalį telefoną su naujienomis iš fronto, pasiėmė raciją ir tėškė raportą apie įvykius iš Bučos.
Danas:
Išgirdęs tekstą pagalvojau – štai, tu ramiai gyveni, ir ateina karas. Kaip tu tą išgirsti? Na, turbūt, raketų ar artilerijos šūviais šiuolaikiniame kare. Įprastai mūsų galvose skamba žygiuojantys kareiviai. Tas marširavimo ritmas, matyt, ir buvo pirmoji idėja už kurios užsikabinome ir pradėjome lipdyti tiek dainos ritmą, tiek nuotaiką.
Pabaikite sakinį: “Naujajame mūsų albume man labiausiai patinka …”
Tomas:
… turbūt, natūralus, nepagražintas mūsų repeticijų ir įrašų studijoje atsiradęs skambesys. Gal kažkam jis pasirodys keistas, net nuogas, neišbaigtas, nešiuolaikiškas, bet jis toks ir yra. Nuogas ir grynas – toks, koks, matyt, buvo tada, kai tik pradėjome groti.
Tadas:
…Paprastumas. Albume stengėmės neperspausti su aranžuote. Ankstesniuose įrašuose pridarydavome visokių „tindikliuškų” kurios būdavo “fainos” ir “išnešdavo” gabalą. O kai reikėdavo tokį kūrinį atlikti gyvai koncerte, turint tik keturi žmones ant scenos, būdavo labai daug kompromisų ir muzikos tiesiog nepavykdavo perteikti taip, kaip reikia.
Šiame EP aranžuotę dėliojau su mintimi, kad esame trys instrumentai ir vokalas. Kreipiau dėmesį į tai, kiek daugiausiai galime su tuo padaryti, kad atliekant kūrinius gyvai galėtumėme juos išpildyti.
Danas:
… kad į (tik) keturias dainas tilpo viskas: ir to meto nuotaikos bei įvykiai, ir jaunatviškos vasaros šėlionės, ir skanūs rifai, ir senesnės dainos prikėlimas. Labai trumpame formate telpa keturių žmonių kiek daugiau nei metus apimantis darbas ir išgyvenimai.
Kaip vyksta grupės kūrybinis procesas? Ar kažkas jau ateina į repeticiją ir pagroja tam tikrus iš anksto sukomponuotas partijas? O gal muzika gimsta eksperimentuojant kartu?
Tomas:
Įvairiai. Dažnai į repeticiją atsinešu dainos ir teksto eskizą – pradedame jį „gludinti“. O būna, kad daina gimsta savotiško “džeminimo” metu.
Tadas:
Tekstus visuomet atsineša Tomas. Arba prieš gimstant muzikai, arba po kažkokio muzikinio “džemo”. Neturime nustatytų taisyklių ar pasiteisinusio proceso, kaip sukurti dainą.
Tačiau pamažu atsirado gana aiškus procesas, kaip kūrinius nugludinti iki „įrašui paruošto” lygio. Šiuo metu turime labai dėkingas sąlygas tokiam procesui – dirbame savoje studijoje, kurioje nereikia skaičiuoti laiko – esame daugmaž laisvi nuo grafiko ir finansinių dalykų, susijusių su įrašais. Įsirašinėjame pradines mintis, repeticijas, daromės demo įrašus, juos klausome, analizuojame – pagal tai atliekame aranžuočių ir partijų pakeitimus. Kartais daina nuo eskizo iki galutinio “demo” varianto gimsta per kelias valandas, kartais tam prireikia kelių repeticijų. Kartais “gabalo” niekaip nepavyksta “išgimdyti”, tad padedame jį į archyvą tolimesniems laikams.
Menka paslaptis, jog įrašai nepasidaro savaime. Ar daug prakaito tenka išlieti dirbant prie techninės įrašų dalies? Kas padeda pasiekti norimo rezultato?
Tomas:
Žinote, įrašai, jei juos darai gyvais instrumentais, yra ilgas ir sudėtingas procesas. O jei tą darytum dar ir su samdomais profesionalais – taip pat ir nepigus. Šis EP – visiška mūsų saviveikla, kaip madinga vadinti – „self released“. Įrašą pasidarėme visą – nuo iki – savo studijoje. Džiugu, kad tarp grupės narių yra ne tik puikių muzikantų, bet ir nuolat tobulėjančių audio inžinierių. Galutinis skambesys dažniausiai būna ilgų mūsų diskusijų ir bandymų apibendrinti išdava. Kartais to skambesio ieškome tiek, kad pavargstame ir, tokiu atveju, tada geriausia tą kūrinį pamiršti kokiam pusmečiui. Po kurio laiko ir vėl klausomės. Būna ir taip, kad po tam tikro laiko jis skamba taip gerai, kad nieko daugiau tobulinti ir nereikia. Tad laikas – visagalis.
Tadas:
Apie 2018 pradėjau rimtai domėtis garso inžinerija ir režisūra. Baigiau kursus, pradėjau laisvu laiku po truputį dirbti prie garso įrašymo, suvedimų. 2019 metų albumas “Romeo ir Rutina” buvo “pirmas blynas” – keli kūriniai įrašyti suvesti jau pačių savarankiškai, savo studijoje. EP “22” yra 100% padarytas mano paties. Garso įrašas, suvedimas, masteris. Kartais teko užsidėti ir “prodiuserio” kepurėlę – ne dėl to, kad laikyčiau save grupės prodiuseriu, o tikriausiai dėl to, kad buvau labiausiai priekabus proceso metu. Jei įrašo metu girdžiu, kad kažkas “nelimpa” – sėdamės, galvojame ir keičiame tol, kol bus gerai.
Danas:
Ši įrašų sesija man asmeniškai buvo mažiausiai sunki ir įtempta. Tikrai jautėsi, kad veikia 80/20 (Pareto) dėsnis – per 20% laiko gauname 80% rezultato, tačiau albumo leidybai to nepakanka. Kad pasiektum 100%, turi nudirbti tuos likusius 80% laiko, jog rezultatas galų gale tave tenkintų.
Kaip pristatysite albumą? Kada? Kokiais formatais? Ar planuojami gyvo garso koncertai?
Tomas:
Albumas muzikinėse platformose pasirodė pirmosiomis rugsėjo dienomis, tad pirmaisiais rudens mėnesiais žadame surengti porą koncertų. Deja, šį kartą kažkokios albumo materialiosios laikmenos neplanuojame.
Tadas:
Šiam albumui, kaip ir minėjo Tomas, fizinės laikmenos neplanuojame. Yra minčių prie esamo EP įrašyti kelis senus “Skyders” gabalus, kurie savo laiku buvo gana populiarūs, bet nepateko nei į vieną ankstesnį albumą. Tuomet pasiduosime hipsteriškai madai ir išleisime jį kasetės ir/ar vinilo pavidalu (juokiasi…).
Jei dar nespėjote išgirsti albumo, klausykitės jo dabar visuose didžiausiuose muzikinėse platformose (Spotify, Apple Music, Deezer ir kt):
„Fever Ray” pasidalino kūrinio „North“ vaizdo įrašu, kurį kartu prodiusavo „Nine Inch Nails“ Trentas Reznoras ir Atticus Ross. Klipas nufilmuotas Švedijos tundroje.
Kovo mėnesį išleidusi albumą „Radical Romantics“, Fever Ray iki šiol pasidalijo „Kandy“ ir „Even It Out“ vaizdo įrašais.
Sunkiojo teatrališko metalo atlikėjai „McLoud” išleido naują singlą ir vaizdo klipą. Senajame Vilniaus teatre vykstantis keistas vakarėlis abejingų nepaliks. Kodėl – neišduosime, pažiūrėkite klipą patys ir suprasite.
Na, o rytoj, rugpjūčio 9 dieną, šie lietuviškos roko scenos chuliganai koncertuose Vilniuje „Downtown Forest hotel”. Kaip rašoma renginio facebook puslapyje, „(j)au dabar matome, kad tai bus didžiausias McLoud koncertas”.
Amerikiečių grupės„Deafheaven“ šedevrui „Sunbather“ šiemet sukanka 10 metų, tad muzikantai pažymi šią progą specialiu jubiliejiniu pakartotiniu leidimu. Albumą visiškai remiksavo ir remasterino Jackas Shirley – tas pats prodiuseris, kuris dirbo prie orginaliojo albumo prieš dešimtmetį. Dienos šviesą naujoji albumo versija išvys lapkričio 17 dieną.
Ta proga kviečiame perklausyti perkurto kūrinio „Vertigo”, kurio atnaujintas skambesys hipnotizuoja ne ką mažiau nei prieš dešimt metų.
Švedų metalo atlikėjai „Amon Amarth” išleido „Heidrun“ vaizdo įrašą, kuris prasideda tragiška naujienų laida, kurioje teigiama, kad grupė žuvo per pirotechnikos avariją scenoje. Pasirodo, kad tai ne tokia ir tragedija, nes vėliau pamatome visą grupę linksmai vakarojant Valhaloje su vikingais.
„Heidrun yra įdomus mitologinis personažas“, – pranešime spaudai sako grupės lyderis Johanas Heggas. „Tai ožka, stovinti ant Valhalos stogo ir valganti didelio medžio Lärad lapą. Jos duodamas pienas yra medus/midus, kurį Valhalos kariai geria kiekvieną vakarą.”
Be vaizdo klipo, muzikantai taip pat išleido keturių kūrinių EP pavadinimu „Heidrun“, kuriame išgirsite dainuojant tikrą gyvą ožką!
JAV rokeriai „Queens of the Stone Age“ pasidalino Liamo Lyncho režisuotu vaizdo įrašu „Negative Space“ iš savo naujausio albumo „In Times New Roman…“. Vaizdo įraše holografinė figūra odine striuke ir dujokauke dreifuoja per nulinės gravitacijos mokslinės fantastikos sceną.
Frontmenas Joshua Homme atskleidė, kad praėjusiais metais jam buvo diagnozuotas vėžys. Jis paaiškino, kad jam buvo atlikta vėžio pašalinimo operacija ir ji buvo sėkminga. „Niekada nesakau, kad blogiau būti negali (…). Bet aš sakau, kad gali būti geriau“, – sakė jis.
††† (Crosses) – tai „Deftones” vokalisto Chino Moreno ir prodiuserio/multiinstrumentalisto Shawn Lopez duetas. Šiandien jie pasidalino žinia apie savo pirmąjį pilno ilgio albumą per beveik dešimtmetį. „Goodnight, God Bless, I Love U, Delete” dienos šviesą išvys spalio 13 dieną.
„Kai pradėjome dirbti su „Goodnight, God Bless, I Love U, Delete„, į mano gyvenimą atėjo daug daugiau šviesos“, – pranešime spaudai sakė Moreno. „Jaučiu daug daugiau optimizmo. Netgi tamsesnės temos yra labiau romantizuotos ir kyla ne iš nevilties.”
Projektas „†††” debiutavo 2014 m., o pernai duetas išleido šešių dainų EP „Permanent.Radiant“. Naujajame albume „svečiuosis” ir Robertas Smithas iš „The Cure”.
