Angus & Julia Stone

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: RUGPJŪTIS, 2021

Kaip ir kiekvieno mėnesį – albumų rekomendacijos iš manoMUZIKA.lt komandos. Šį mėnesį, orams atvėsus ir atėjus tamsesniam metų laikui, norisi daugiau muzikos ir nejučia linkstam prie ramesnesnės, melancholiškos ar tamsesnės… Šio mėnesio rekomendacijas pradedame nuo manoMUZIKA.lt kolektyvo labai mėgstamo kūrėjo Fink naujo darbo – „IIUII (It Isn’t Until It Is)“. Jas tęsiame su neįprastai lyrišku ir ramiu „Deafheaven“ albumu, bei melodingu ir švelniu „Angus & Julia Stone“ skambesiu, o pabaigai – „The Killers“ sugrįžimas „prie šaknų“ bei tamsios jaunos lietuvių grupės „Akli“ refleksijos.

FINK – IIUII (It Isn’t Until It Is)

Portalo manoMUZIKA.lt kolektyvo narių skonis – ganėtinai įvairus. Kažkam stoner-doom metalas yra muzika, o kažkam – siaubingas triukšmas. Kažkam lyriškos baladės yra nepakartojamos, o kažkam – nuobodybių nuobodybė. Na, bet jei ir yra vienas dalykas, dėl kurio visi sutariame be išlygų, tai faktas, jog Fink yra beprotiškai fantastiška grupė. Neįsivaizduojame tokios situacijos, kad mums imtų ir tiesiog nepatiktų naujas Fink albumas. Vieni patinka labiau, kiti gal mažiau, bet kalbant apie Fink, pripažįstame, jog objektyvūs išlikti negalime. Todėl absoliučiai nieko nuostabaus, kad naująjį Fin Greenall ir jo grupės darbą pristatome tarp dėmesio vertų rugpjūčio mėnesio naujienų.

Tiesa, albumą „IIUII (It Isn’t Until It Is)“ naujiena pavadinti gal ir nėra itin tikslu. Šis albumas – naujai įrašytų geriausių Fink dainų rinkinys. Bet „rinkiniu“ šį grožį pavadinti irgi neapsiverčia liežuvis. „IIUII“ – kažkas panašaus į šių metų gegužę pasirodžiusį Moby albumą „Reprise“. Albume skamba žymiausi per visą muzikinę karjerą sukurti Fink kūriniai, bet įrašyti jie yra visiškai naujai.

Ar esate buvę Fink koncerte? Jis jau ne kartą yra viešėjęs Lietuvoje. Prisiminkite kaip skambėjo jo dainos gyvai. Kūriniai iš ankstyvųjų Fink albumų „Biscuits for Breakfast“ ar „Sort of Revolution“ šiandien gyvai skamba sodriau, tvirčiau, išraiškingiau. Jie, kartu su naujesniais Fink kūriniais susilieja į tą nuostabią visumą, kuri tiesiog užburia, kelia sunkiai paaiškinamą ilgesį ir nostalgiją prabėgusiam laikui. Būtent šį žavingą, gilų skambesį jūs ir išgirsite naujajame albume. Sakome „albume“, o ne „rinkinyje“, nes „IIUII“ vis dėl to yra albumas. Tai – stipriausių Fink kūrinių retrospektyva, į kurią galime pažvelgti per šiandieninę, patirties kupiną grupės skambesio prizmę. Seni kūriniai čia įgauna daugiau spalvų, o naujesni – puikiai papildo senuosius.

Galime ilgai ir nuobodžiai kalbėti apie tai, kokias dainas rasite šiame albume, kokių dainų mums dar trūko ir kaip norime vėl (ir vėl, ir vėl) sudalyvauti Fink koncerte. Bet pasakysime tik tiek – jei jūs norite įsigyti tik vieną Fink albumą, bet nežinote kurį ir nenorite apsigauti – įsigykite šį. Čia rasite viską, kas mus Fink kūryboje taip žavi.

DEAFHEAVEN – INFINITE GRANITE

Iš San Francisko kilusi eksperimentinio metalo grupė „Deafheaven“ savo muzikoje perpina įvairius stilius ir kitų muzikantų įtakas – nuo black metal iki post-rock ir shoegaze motyvų. Šis kolektyvas gan greitai tapo viena iš labiausiai patrauklių šio laikmečio Amerikos metalo grupių.

Greičiausiai būtent dėl šių savybių „Deafheaven“ mane taip patraukė. Prieš kurį laiką absoliučiai pakerėjo 2018-ųjų studijinis albumas „Ordinary Corrupt Human Love” bei 2013-ųjų „Sunbather”. Garsėjantys rifai, screamo tipo vokalas ir nenumaldomas intensyvumas šiuose albumuose pritraukė net ir tuos klausytojus, kurie nėra juodojo metalo gerbėjai.

O kaip su naujausiuoju įrašu „Infinite Granite”? Jis neįprastai ramus, lyriškas, gausus shoegaze stiliaus motyvų. O kur jame juodmetaliui ir ankstesniems grupės albumams būdingas scream’as? Kur sunkūs akordai?

Jie yra, tik jų reikia paieškoti ir išlaukti. Daina „Great Mass Color” šiuo aspektu buvo atgaiva mano sunkaus skambesio ištroškusioms ausims. „Metališkesnių” gitaros partijų išgirsite ir kūrinyje „The Gnashing” ar „Mombasa”. Likusios dainos labiau primena dream-pop grupės įrašą su shoegaze motyvais. Turiu pripažinti, kad, jei nežinočiau, ko klausausi, galbūt nė nepasakyčiau, jog tai tie patys „Deafheaven“.

Smagu, jog šie muzikantai nesėdi vietoje ir ieško kūrybinių naujovių. Visgi klausantis didžiosios dalies dainų apima nuobodulys. Jei „Infinite Granite“ būtų dream-pop stilių grojančios grupės debiutas, tai būtų gan įspūdingas albumas. Tačiau žinant „Deafheaven“ istoriją, jų naujausias darbas atrodo kaip daugeliui kitų grupių būdinga transformacija į švelnesnį skambesį.

ANGUS &JULIASTONE – LIFE IS STRANGE

Brolio ir sesers duetas iš Australijos „Angus & Julia Stone“ sugrįžo po keturių metų pertraukos ir išleido albumą „Life Is Strange“. Per tuos keturis metus giminaičiai nesėdėjo rankų sudėję, o dirbo prie savo solinių projektų. Angusas „Dope Lemon“ vardu 2019 metais pristatė albumą „Smooth Big Cat“, o Julia dar šiais metais pavasarį pristatė savo trečiąjį albumą „Sixty Summers“. Tačiau ar giminystės ryšiai, ar užsakymas iš video žaidimų gamintojų (albumas „Life Is Strange“ yra garso takelis video žaidimui) vėl subūrė duetą naujam įrašui.

Naujasis diskas nieko per daug nenustebins. Tiems, kam patinka „Angus & Julia Stone“ muzika, šis albumas taip pat labai patiks. Kam jie per daug lyriški ar vienodi, šis naujasis įrašas gali pasirodyti toks pats, kaip ir seniau išleisti. Melodingas, švelnus, ramus, su nuostabiu Julios vokalu ir Anguso balso papildymais. Muzika buvo įrašinėjama skirtingose vietovėse – Anguso fermoje Kolorado valstijoje ir Neilo Finno studijoje Oklande. Viena iš dvylikos „Life Is Strange“ dainų – „Blue“ – yra senos, 2014 metais išleistos, „Angus & Julia Stone“ dainos „Main Street“ interpretacija.

„Man labai patinka šis albumas, nes tai yra miksas seno ir naujo“, – yra pasakiusi Julia Stone pranešime spaudai. Nieko keisto, juk mums šis albumas ir pasirodė, kaip tęsinys senosios „Angus & Julia Stone“ kūrybos. O gal tik mums taip atrodo? Išgirskite ir įvertinkite patys.

THE KILLERS – PRESSURE MASHINE

Kažkada juos ne veltui maišydavo su britiškos muzikos scenos atstovais. Kažkada jie buvo vieni tikro europietiško indie roko vėliavnėšių. Kažkada jie „rovė stogą“ su tokiais kūriniais kaip „Mr. Brightside“, „All the Things That I‘ve Done“, „Somebody Told Me“ „When You Were Young“ ar „Read My Mind“. Kažkada jie į pasaulį paleido du nuostabius albumus: „Hot Fuss“ (2004 m.) ir „Sam‘s Town“ (2006 m.). Taip galvodavo senieji „The Killers“ gerbėjai, kuriems šio tūkstantmečio pradžioje laisvas indie rokas ir grupės pavadinimas buvo neatsiejamos sąvokos.

Ir vis dėlto, nepaisant to, kad Brandono Flowerso kolektyvas pavergė Europos roko mylėtojų širdis, jiems to buvo negana. JAV rinkai užkariauti griežtesnio gitarinio roko nepakako, todėl pastarieji 14 metų buvo dedikuoti gerokai lengvesnei, paprastesnei ir kur kas mažiau gitarų skambesio savyje turinčiai pop muzikai.

Senieji „žudikų“ fanai nustojo tikėtis „grįžimo prie šaknų“, o nauja „žudikų karta“ mėgavosi lengvesniais muzikos vėjais Las Vegaso „rokerių“ kūryboje. Ir netgi nepaisant to, kad „Spotify“ populiariausiųjų sąrašuose visąlaik karaliavo senosios dainos, B. Flowersas ir co. toliau nuosekliai judėjo gan saldžios pop muzikos vandenyno ištakų link. 

Rugpjūtį pasirodęs naujas „The Killers“ albumas „Pressure Machine“ – maloni staigmena seniesiems „žudikų“ gerbėjams. Kur kas daugiau gitarų. Kur kas daugiau maišto. Kur kas daugiau tų senųjų „Killers‘ų“, kurie iš proto varė tuomet itin populiarios roko muzikos scenos mylėtojų gretas.

Muzikos forumuose ir toliau netyla ginčai, kas geriau – „senieji“ ar „naujieji žudikai“. Ir visgi mums, seniesiems „The Killers“ fanams, teigti gan lengva: pirmą kartą per pastaruosius 12 metų Las Vegaso rokeriai sugrįžo prie to, dėl ko mes juos taip mylėjome. Ilgą laiką galvojome, kad neturėsime progos to pasakyti, bet vis dėlto: „The Killers“ su „Pressure Machine“ ir vėl yra ta grupė, kurią mes įsimylėjome (iš pirmo žvilgsnio) ir dėl kurios ėjome iš proto ne tik savaitgalio „baliukuose“, bet ir kasdienėje erdvėje.

Visiems nusivylusiems jų muzika pastarąjį dešimtmetį  – primigtinai rekomenduojame. Naujasis „Pressure Machine“ – visiškai kitoks nei saldieji „Imploding the Mirage“, „Wonderful Wonderful“, „Battle Born“ ar „Day & Age”. Ir tai šį albumą paverčia nuostabia atgaiva tų senųjų „žudikų“ muzikos ištroškusioms sieloms.

AKLI – REFLEKSIJA

2020 -ųjų vasarą į Lietuvos muzikos sceną įsiveržė post-punk trio „Akli“. Grupė patraukė dėmesį jau pirmuoju singlu „Baimė“, o grupės debiutinis albumas „Taika“ sulaukė daug pagyrimų ir buvo labai stiprus vyrukų startas. Šią vasarą, rugpjūčio 11 dieną, „Akli“ pristatė antrąjį savo albumą „Refleksija“. Po stipraus pirmojo abumo, antrąjam lūkęsčiai buvo tikrai aukšti. Naujame savo albume grupė sudėjo 9 naujus kūrinius ir instrumentinį „Outro“. Juose „Akli“ dalijasi savo išgyvenimais ir kviečia atmerkti akis bei pažvelgti į save.

Antrajame albume „Refleksija“ grupė nenutolsta nuo savo muzikinės linijos ir gvildena tas pačias temas, tik su daugiau pasitikėjimo savimi ir viskas dar giliau, tamsiau ir drąsiau. Nauji kūriniai giliau ir skaudžiau rėžia dūšią ir aplink tampa tikrai tamsu… Tamsi muzika – tamsiems vakarams ir melancholiškoms sieloms. Visgi „Akli“ nenuvylė ir pristatė brandesnį, drąsesnį, atviresnį bei dar stipresnį albumą. Kaip ausiai draugiškiausius / publikai subalansuotus kūrinius, galima išskirti – „Šventi“ bei „Nuobodu“. O albumuose ieškantiems paslėptų perliukų – siūlau perklausyti tamsius „Arčiau“ bei „Skauda“.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Kovas, 2020

Kovo mėnesio albumai

Kovo mėnesio albumai

 

Šis pavasaris – kitoks, nei paprastai. Daug laiko praleidžiame namuose, stengiamės neatsilikti nuo darbų, dažniau nei įprastai plauname rankas ir stebime naujienas. Koncertai ir vakarėliai nevyksta. Nuobodoka. Gerai bent, kad yra internetas, o internete gyvena muzika. Gerai, kad naujiems albumams pasirodyti virusai netrukdo. Dalinamės šešiais kovo mėnesį pasirodžiusiais albumais, kurie, mūsų manymu, yra verti dėmesio.

 

Nils Frahm „Empty“

Prieš penkerius metus vokiečių kompozitorius Nils Frahm sugalvojo pažymėti „Pianino dieną“. 88-ąją metų dieną (nes būtent tiek klavišų turi pianinas) minima diena kasmet suburia šio instrumento entuziastus. Šiemet šia proga N. Frahm ėmė ir išleido naują albumą „Empty“.

Aštuonios į albumą sugulusios kompozicijos, kurias pats N. Frahm vadina „lopšinėmis“ – tobulas garso takelis saviizoliacijos laikams. Seniai, dar prieš 2012-aisiais pasirodžiusį albumą „Screws“ sukurtos ir užmestos kompozicijos iš tiesų buvo skirtos trumpametražio filmo garso takeliui. Po aštuonerių metų atgaivinti albumo „Empty“ kūriniai pasiryžę užlopyti bent dalį jūsų skylių.

Galbūt pripratusiems prie labiau elektroninių N. Frahmo kompozicijų šis darbas pasirodys blankus, gal kiek nuobodokas. Bet jame tiek tyrumo, kad jo ignoruoti tiesiog neįmanoma. Čia nėra nieko, tik pianinas ir neabejotina Nilso Frahmo meistrystė. Čia taip tylu, kad galite išgirsti jį tyliai šnopuojant jums į ausį. Ir tai ramina. Suteikia vilties. Gydo. Nes kažkur ten, kitoje spotifajaus pusėje, kažkas yra. Kažkas gyvas.

 

Yumi Zouma „Truth Or Consequence“

Švelnūs, užburiantys ir šiltą vasaros dieną primenantys projekto „Yumi Zouma“ garsai nuo tos sekundės, kai 2016-aisiais pasaulį išvydo debiutinis grupės albumas „Yoncalla“, iš mūsų akiračio nedingsta nė vienai dienai.

Naujosios Zelandijos alternative pop/chillwave trijulė kovą pasauliui padovanojo dar vieną (jau trečią) nuostabų albumą.

„Truth Or Consequences“ pasirodo praėjus 3 metams nuo paskutinės kolektyvo plokštelės „Willowbank“ išleidimo. Ar jis ypatingai skirasi nuo pirmųjų dviejų plokštelių? Ko gero ne. Tačiau tokio žanro muzikai tęstinumas yra būtinybė, todėl saulėtą ramybę primenantys chillwave garsai čia skamba taip pat skaniai, taip pat mielai ir taip pat saldžiai kaip ir pirmuose dviejuose įrašuose.

Naujame „Truth Or Consequences“ – 10 švelnių, vasariškų ir nuotaiką keliančių bei kasdienybę tikrai papuošiančių kompozicijų. Ar jis pasirodo ne per anksti – klausimas, į kurį gales atsakyti tik laikas. Vis dėlto atrodytų natūralu, jeigu įrašas dienos šviesą išvystu karštuoju metų laiku. Juolab, kad “Yumi Zouma” muzika – geriausias palydovas stebint saulėlydį ar karštą vasaros dieną geriant skanų kokteilį ant jūros ar ežero kranto. Kita vertus, jo “sezoniškumas” ir universalumas būtent tokiomis akimirkomis ir taps pats svariausias.

Bent jau mes neabejojame, kad “Truth or Consequences” vasarą bus vienas dažniausių mūsų muzikinių palydovų. Todėl jei šios trijulės dar neatradote, kviečiame tai padaryti kaip įmanoma greičiau. Šis įrašas tikrai gali tapti puikia ilgalaikės muzikinės draugystės pradžia.

 

Nine Inch Nails – „Ghosts V-VI“

2020-ųjų pradžioje Žemės planetą sukausto COVID-19 virusas. Pasaulio Sveikatos Organizacija paskelbia pasaulinę sveikatos krizę. Globalios ir sąmoningos visuomenės gynimosi nuo viruso priemone tampa saviizoliacija. Miestų gatvės ištuštėja. Laikas tarsi sustoja. Šiandien tai ne filmo scenarijus, o galėtų būti. Koronaviruso keliama grėsmė sveikatai ir paranoiškas atsargumas tarsi tapo mūsų tariamo filmo dekoracijomis. Mes tapome aktoriais. Socialinis atsiribojimas – filmo tema. O Trent Reznor su Atticus Ross šiam filmui sukūrė dar vieno “oskaro” vertą soundtrack’ą.

Dviejų dalių instrumentinis albumas „Ghosts V-VI“ tęsia tai, ką „Nine Inch Nails“ albumu „Ghosts I-IV“ pradėjo dar 2008-aisiais, bet šįkart viskas gerokai ambicingiau. Penktoji ir šeštoji “Ghosts” dalys (pačiame pandemijos įkarštyje internete pasirodžiusios dviejų albumų, pavadintų “Together” ir “Locusts”, pavidalu) yra dvi atskiros, labai aiškų emocinį identitetą turinčios ambientinės meditacijos, stipriai įkvėptos dabarties nuotaikų ir artimesnės ne „Nine Inch Nails“ muzikai, o Reznor ir Ross kurtiems kino filmų garso takeliams. Kūriniuose susipina tai, kas taip žavi visoje Trent Reznor ir Atticus Ross kūryboje – atpažįstamas šaltis, industrinė tamsa, gana paprastos, bet tik šiam duetui būdingos mažorinės melodijos, ir jas vis užgesinantys šiurpulingi minoriniai, rimtį ir baimę keliantys tonai. Tokia muzika Trent‘ui Reznor‘ui anksčiau visuomet puikiai pavykdavo. Pavyko ir šį kartą. „Ghosts V-VI“, panašu, yra pirmasis albumas įkvėptas COVID-19 pandemijos. Tikėtina, kad bandymų nuspalvinti šiandieną netolimoje ateityje sulauksime ir daugiau.

Sakote, kad gali skambėti nuobodžiai? Taip, šis darbas tikrai ne kiekvienam. Pustrečios valandos opusas gali ir prailgti, tačiau muzikos gurmanams turintiems šiek tiek kantrybės čia tikras lobis.

 

„Songs for Australia“

Kai vasario pabaigoje pasirodë pirmasis dainų rinkinio „Songs For Australia“ kūrinys „Never Tear Us Apart“, kurį atliko amerikiečiai „The National“ supratome, kad sulaukti pilno įrašo bus tikrai verta. Ir neklydome. Kovo 5 d. pasirodęs įrašas nustebino atlikėjų įvairove, muzikos kūrinių pasirinkimu ir muzikalumu.

Australijos atlikėja, „Angus & Julia Stone“ grupės narė Julia Stone inicijavo projektą „Songs For Australia“, kad padėtų gaisrų nualintai Australijai. Susivieniję muzikantai iš viso pasaulio šiame albume pristato Australijos atlikėjų dainų koverius. Visos lėšos surinktos už šį albumą bus skirtos Australijai.

„Songs For Australia“ iš pradžių buvo tiesiog vienkartinė įrašų sesija, tačiau Julia Stone apsiėmė kuruoti visą projektą prašydama prisidėti atlikėjų, su kuriais ji turi artimų ryšių. Kaip teigia pati Stone: „Negalėjau patikėti gautais atsakymais. Gavau širdžiai mielų atsakymų iš didžiausių, darbščiausių pasaulio menininkų. Daugelis šių menininkų yra rengę čia koncertus, turi čia šeimą ar draugus arba čia gyvena ar praleido čia laiką. Visi jie turi nuostabius prisiminimus apie šią šalį. Matant ją liepsnose daužėsi kiekvieno iš jų širdis”.

Įraše išgirsite žinomų atlikėjų perdainuotus „INXS”, „Nick Cave and the Bad Seeds”, „Sia”, „Gotye” ir kitų kūrinius, kurie čia skamba visiškai kitaip. Puikus 15 dainų rinkinys,  kurį tikrai verta išgirsti.

 

Porridge Radio „Every Bad“

 

Kovo mėnesį pavergė Post-Punk / Indie Rock projektas „Porridge Radio“ ir jų po keturių metų pertraukos išleistas antrasis albumas. Jau pirmuoju savo albumu „Rice, Pasta and Other Fillers“ ketveriukė iš Braitono (pietų Anglija) sulaukė nemažai dėmesio, tačiau antrasis albumas jo vertas dar labiau.

„Every Bad“ – gilus ir dinamiškas albumas apie kelionę į save ir savęs pažinimą. Jame „Porridge Radio“ žavi aidinčiais back vokalais, vos girdimais, prislopintais smuiko garsais, tarsi iš kito laikmečio atkeliavusiu sintezatoriumi ir išsitęsusiomis gitaros natomis… O labiausiai – ypatingu pagrindinės vokalistės ir kūrėjos Dana Margolin balsu. Jis audringas, tamsus, su nuolat juntamu kančios ir apatijos šešėlių. Šiam vokalui neatsispirs net ir skeptikai, nemėgstantys moteriško vokalo roko muzikoje.

Viso albumo ašis – pasikartojančios frazės moters, kuri žino, jog dažnai šnabždesys labiau kankinantis nei klyksmas. Jau pirmoje dainoje „Born Confussed“ tarsi mantros kartojamos frazės turi savo prasmę, reikšmę ir įtraukia klausyti toliau. Asmeniniai favoritai – „Born Confussed“, „Sweet“, „Long“, tačiau verta perklausyti visus vienuolika kūrinių, nes kiekvienas – tarsi kita serialo serija.

 

Me And That Man „New Man, New Songs, Same Shit, Vol. 1“

 

Lenkų muzikantas ir blackened death metalo grupės „Behemoth“ vokalistas Adam „Nergal“ Darski melomanams geriausiai žinomas kaip sunkiojo metalo atstovas. Visgi kaip ir daugelis kitų kūrėjų, jis nestovi vietoje ir bando išreikšti save kitokiuose muzikiniuose amplua. Šių metų kovą Adam išleido jau antrąjį savo solinio projekto „Me And That Man“ albumą „New Man, New Songs, Same Shit, Vol. 1“.

Kai pirmą kartą perklausiau šį įrašą, negalėjau atsistebėti jame susipynusia muzikinių stilių gausybe ir netgi palaikiau tai prasta kūrybine idėja. Visgi po kelių perklausų supratau, jog klystu. Muzikinė įvairovė yra viena iš dviejų pagrindinių šio albumo stiprybių. Klausytojas čia susidurs su tamsiojo bliuzo, gotikinio neofolk, metalo ir kitų stilių elementais. Iš pažiūros eklektiška žanrų įvairovė čia sujungiama viena pagrindine – Americana stiliaus – linija,  kuri suteikia šiam įrašui savitumo.

Antroji šio leidinio stiprybė – tai  daugybės skirtingų muzikantų įsitraukimas. „New Man, New Songs, Same Shit, Vol.1“ albume partijas atlieka keturiolika kviestinių atlikėjų, tarp kurių – Jørgen Munkeby („Shining“), Corey Taylor („Slipknot“), Brent Hinds („Mastodon“), Matt Heafy („Trivium“), „Ihsahn“, Siver Høyem („Madrugada“) bei kiti. Iš tiesų „Nergal“ pats vienas vokalo partiją atlieka tik baladėje „Męstwo“, kuri iš likusių dainų išsiskiria ir dar tuo, kad skamba lenkų, o ne anglų kalba.

Būsena, į kurią klausytoją įtraukia šis albumas, galima pavadinti greitai besikeičiančia muzikine kelione po Ameriką. Įžanginė daina „Run With The Devil“ priverčia smagiai trepsėti kojomis – tai įtraukiantis bliuzroko takelis su užburiančia saksofono partija.  Kūrinys „Surrender“ primena amerikietišką gospelą, o bandžos, fortepijono ir armonikos harmonija dainoje „Deep Down South“ skamba taip, lyg būtų įrašyta apdulkėjusioje Teksaso tavernoje. Mano asmeninis albumo favoritas – tai tamsaus folk kūrinys „Burning Churches“, kurio norisi klausytis vėl ir vėl.

„New Man, New Songs, Same Shit, Vol. 1” – tai įtraukianti muzikinė kelionė, atskleidžianti neįprastą „Nergal“ pusę. Sudarytas iš gausybės skirtingų muzikos stilių elementų ir suburiantis aibę skirtingų atlikėjų, albumas prikausto savo dinamiškumu. Visai nesvarbu, kuriuo muzikos spektru domisi klausytojas – kažką įdomaus čia gali rasti kiekvienas alternatyviosios muzikos mėgėjas.

manoMIKSAS 065: LIVE

Po šiokios tokios pertraukos sugrįžta jau šešiasdešimt penktasis manoMIKSAS. Šį kartą jame ne nauji kūriniai, o puikiai pažįstamos dainos atliekamos gyvai tokių atlikėjų ir grupių kaip „Apparat”, Nick Murphy, Hayden Calnin, „Bon Iver”, „Fink”, „The National” ir kt.

Į manoMIKSĄ atrinktos dainos, kurių gyvi pasirodymai įstrigo atmintin ir kuriais norėta pasidalinti, priminti, o galbūt ir atrasti. Muzika subalansuota vakarui, bet tinkama ir dienai.

Kūrinių sąrašas:

  1. Apparat – Ash/Black Veil
  2. Nick Murphy – Message You At Midnight
  3. Hayden Calnin – You
  4. Bon Iver – Michicant
  5. Fink – This Is The Thing
  6. The Slow Show – Sharp Scratch
  7. The National – I Need My Girl
  8. José González & The String Theory – Heartbeats
  9. FKA twigs – Cellophane
  10. Ben Howard – End of the Affair
  11. Low Roar – I’ll keep coming
  12. Angus & Julia Stone – Big Jet Plane

51 minutė su „Angus & Julia Stone” muzika

Birželio 8 – 10 dienomis Nyderlanduose praūžė festivalis „Best Kept Secret”, kuriame pasirodė tokios grupės, kaip „Arctic Monkeys”, „The National”, „LCD Soundsystem” ir kt.

Mūsų mylimas duetas iš Australijos „Angus & Julia Stone” taip pat sudalyvavo šioje šventėje, kur atliko valandos trukmės programą.

Jei šį penktadienį, kaip tik trūksta vasariškai šiltos, švelnios, melodingos muzikos, šis koncertas labai tiks.

Pilnas pasirodymo dainų sąrašas:

  1. Draw Your Swords
  2. Snow
  3. Oakwood
  4. Private Lawns
  5. Who Do You Think You Are
  6. Nothing Else
  7. Cellar Door
  8. Big Jet Plane
  9. Chateau

 

manoMIKSAS 060: Melodies For Holiday Mood

Rugpjūčio 1 diena. Turbūt nesuklysime pasakydami, kad tai atostogų metas. Nesvarbu kur. Ar karščiu alsuojančiame mieste ant karšto asfalto grindinio, ar gamtos apsuptoje sodyboje ar bangų mūšos skalaujamame kurorte. Net jei atostogos dar neatėjo, o tik braukomos dienos iki jų. O galbūt jos jau praėjo ir kiekvienas savaitgalis yra kaip trumpa atostogų išvyka. Tai visiškai nesvarbu, nes ši naujame mikse surinkta muzika tiks bet kuriuo atveju. Rami, melodinga, šiek tiek melancholiška vasariška muzika.

Jame daug jaunų vardų, kuriuos tikrai verta išgirsti. Tarp jų ir tokie atlikėjai, kaip kaip Two FeetConner YoungbloodWilliam FitzsimmonsAngus and Julia StoneLord Huron ir daugelis kitų. Penkiolika dainų, kurios tikimės leis pajusti tikrą atostogų nuotaiką.

Pilnas kūrinių sąrašas:

  1. Two Feet – I Feel Like I’m Drowning
  2. Sam Fender – Play God
  3. Riley Pearce – Elephants
  4. Conner Youngblood – The Birds of Finland
  5. Shawn Mendes – Ruin
  6. William Fitzsimmons – Second Hand Smoke
  7. A Toys Orchestra – Lub Dub
  8. Kygo – For What Its Worth ft. Angus & Julia Stone
  9. Gordi – Heaven I Know
  10. Lord Huron – The Night We Met
  11. The Summer Kills – Last Night We Became Swans
  12. Gregory Alan Isakov – Chemicals
  13. Jake Houlsby – Howl
  14. Ian Randall Thornton – Do You Rise
  15. Camera Obscura – Fifth In Line To The Throne

manoMIKSAS 059: Feels Like a Sunday

Sekmadienį, kai norisi ramybės, poilsio ir melodingų garsų dalinamės nauju, pavasarišku manoMIKSU. Į jį sudėjome dainas, kurios labai tiks vaikščiojant ir grožintis bundančia gamta, taip pat miesto aikštėse mėgaujantis saulės spinduliais. Šis kūrinių rinkinys turėtų pradžiuginti ne tik tuos, kurie mėgsta lyriškus garsus, bet ir kiek trankesnių melodijų gerbėjus.

Jame rasite ne tik gerai pažįstamus „Arcade Fire”, Angus & Julia Stone ar „Mazzy Star”, bet ir daugybę kitų, dar ne taip gerai žinomų vardų, kurie leis pajusti tikrą savaitgalio nuotaiką.

Tegul ši muzika atneša dar daugiau šilumos, saulėtų akimirkų ir džiaugsmo į kiekvieno Jūsų namus.

Kūrinių sąrašas:

  1. Elderbrook – Feels Like a Sunday
  2. Alex Ebert – Broken Record
  3. Rosborough – Burn Blue
  4. Karen O – YO! MY SAINT (feat. Michael Kiwanuka)
  5. Flyte – Faithless
  6. L’aupaire – Dancing In The Moonlight
  7. Jon And Roy – The Road Ahead Is Golden
  8. Albin Lee Meldau – Bloodshot
  9. Bradley Stone – On The Moon
  10. Luke Sital-Singh – Hunger
  11. Stu Larsen – By The River
  12. The Slow Show – Testing
  13. Angus & Julia Stone – Baudelaire
  14. Barbarossa – Griptide
  15. Holly Miranda – Exquisite (feat. Kyp Malone)
  16. Arcade Fire – We Don’t Deserve Love
  17. The Boxer Rebellion – What the Fuck
  18.  Jonas David – Stay For
  19.  Two Feet – Love Is A Bitch
  20. Nine Pound Shadow – Bridges
  21. Mazzy Star – Quiet, The Winter Harbor

Po 3 metų pertraukos – naujas Angus & Julia Stone albumas (perklausykite)

angus-julia-stone-snow

Albumo viršelis

Kas gali būti geriau nei švelnus, lyriškas ir pasakiškai lengvas australiškas indie-folkas tingų šeštadienio rytą? Naujas brolio ir sesers dueto „Angus & Julia Stone” albumas „Snow” – geriausias įrodymas, kad geriau gali būti tikrai nedaug dalykų…

Po trejų metų pertraukos sugrįžęs kolektyvas savo gerbėjams dovanoja 12 naujų dainų. Dalis jų vis dar kvepia saulėta vasara, tačiau nemažai kompozicijų – švelnumo įsikūnijimas, kurio tiesiog negalima praleisti tomis akimirkomis, kai už lango siaučia rudeniškas lietus.

Labai šiltas ir iki kaulų smegenų mielas dueto, kurio gyvavimą manoMUZIKA seka jau daug metų, albumas „Snow” – jūsų dėmesiui.

Julia Stone – It‘s All Okay

Jau ne kartą pasakojome apie tai, jog brolio ir sesers dueto „Angus & Julia Stone” iš Australijos brolis ruošiasi antrojo solinio albumo pasirodymui, kuris turėtų dienos šviesą išvysti liepos mėnesį.

Šeimyniškojo tandemo moteriškoji pusė taip pat nesnaudžia – Julia Stone aktyviai dirba prie savo antrojo solinio įrašo „By The Horns“, kuris muzikos lentynas pasieks porą mėnesių anksčiau nei brolio diskas – gegužės gale.

Beje, dėl grupės „Angus & Julia Stone” ateities nerimauti nevertėtų – abu atlikėjai patikino, jog vos tik užbaigę solinius projektus, jie vėl su įkarščiu susės kurti drauge.

Hudson – Againts The Grain

„Hudson“ albumo „Open Up Slowly“ viršelis

Po sceniniu pseudonimu „Hudson“ slepiasi austras Travisas Aulsebrookas. Debiutinis atlikėjo nepilnas albumas (EP) „Open Up Slowly“ džiugina, jog indie scenoje turėsime dar vieną potencialų ir kokybišką projektą.

6 dainų rinkinėlis turėtų atrasti deramą vietą Angus & Julia Stone, Newton Faulkner ar „Iron and Wine” gerbėjų dūšiose.

Viršuje – kūrinys „Againts The Grain“ bei jo labai spalvingas vaizdo klipas.

Apačioje – galimybė perklausyti visą debiutinį atlikėjo albumą.