„Better Oblivion Community Center” naujas vardas manoMUZIKOJE, bet tik dėl to, kad ši grupė susikūrė tik 2019 metais. Ją sudaro gerai žinomų atlikėjų duetas. Tai Phoebe Bridgers ir Conor Oberst („Bright Eyes“ lyderis).
Susibūrę tik šiais metais jie iš karto dalinasi debiutiniu albumu, kurį sudaro 10 kūrinių. Nepaprastai gražiai derantys vokalai ir švelni muzika tikrai turėtų papuoštį šį snieguotą sekmadienį.
Amerikos atlikėjas ir grupės „Bright Eyes“ lyderis Conor Oberst kovo mėnesį išleido savo naują diską „Salutations“. Atlikėjas produktyvumu tikrai nesiskundžia, nes tai yra jau vienuoliktas studjinis įrašas muzikanto solinėje diskografijoje.
Šiandien kviečiame išgirsti naujų Conor Oberst dainų aliekamų „KEXP” studijoje ir pasiklausyti trumpo atlikėjo interviu.
Pilnas pasirodymo kūrinių sąrašas:
Kovo mėnesio albumai
Pirmas pavasario mėnuo į muzikos lentynas pristatė nemenką kiekį naujos kūrybos. Dalis albumų mūsų buvo itin laukiami, dalis tiesiog nustebino, tačiau (neabejotinai) yra dar nemenka dalis, kurios tiesiog nespėjome atrasti. Tačiau neatrastais atradimais pasidalinsime ateityje, o dabar – apie įrašus, kurie, manoMUZIKOS manymu, kovą leido džiaugtis, niūniuoti ir linksėti į taktą.
Kai kurie įrašai – nuspėjami, o kai kurių atsiradimas čia – netikėtas. Tačiau dėl albumams ateityje priskirtino „istorinio“ statuso poros „vienetų“ tiesiog negalėjome neįtraukti.
Tiesa, į šį sąrašą galėjo patekti dar vienas kovo mėnesį išleistas albumas. Tačiau po ilgų diskusijų prie manoMUZIKOS derybų stalo vis dėlto nusprendėme, kad dėl itin prieštaringos, įžeidžiančios, nepateisinamos ir nesantaiką kurstančios autoriaus pozicijos, jo muzikai tiesiog negalėjome čia rasti vietos.
FINK „Fink‘s Sunday Night Blues Club, Vol. 1“
Per daug metų britas Finas Greenallas užsitarnavo galybę manoMUZIKOS simpatijų ir tapo vienu mėgstamiausiu portalo atlikėju. Paskui jį važiavome į įvairiausius Europos kraštus, ne kartą jį kalbinome, visuomet pristatinėdavome savo skaitytojams ir, tiesą sakant, tapome visai neblogais bičiuliais.
Todėl tie, kurie nuolat sekė žinutes apie „Fink“, puikiai žino, kad bliuzas – viena didžiausių 44 metų atlikėjo aistrų. Taigi, šis albumas – kitoks. Jame nerasite nieko panašaus į „Sort of Revolution“, „Looking Too Closely“ ar „Yesterday Was Hard On All Of Us“. Čia dominuoja bliuzas. Jokios lyrikos, jokio patoso, jokių itin greitai įsimenamų melodijų. Tik bliuzas. Tačiau tie, kuriems muzika nėra vien tik lengvai prisimenama melodija, perklausę „Fink‘s Sunday Night Blues Club, Vol. 1“, suvoks koks vis dėlto talentingas ir kūrybingas yra Finas Greenallas.
Šis albumas – melomanų kolekcijoms. Ne tik dėl kitokios muzikos, bet ir dėl tradiciškai gražios ir itin kokybiškos pakuotės.
Nereikia pamiršti ir dar vieno fakto – naujas Fino darbas žymi ir savotišką lūžio tašką. Suprasdamas, kad šis įrašas tiesiog pasmerktas nebūti komerciškai sėkmingu, muzikantas subūrė kiek kitokią grupę ir leidosi į dešimties bliuzo koncertų turą. Todėl tie, kurie neabejingi jo muzikai, turėtų suskubti įsigyti bilietus, mat didžioji dalis koncertų, vyksiančių mažose džiazo arenose, jau pilnai parduoti. Mes jau spėjome. Tikimės, kad jūs – taip pat.
Depeche Mode „Spirit“
Viena populiariausių pasaulio grupių išleidžia naują albumą. Vien tik šio fakto pakaktų disko „Spirit“ pasirodymui tapti reikšmingu įvykiu. Faktas, kad albumo depešų gerbėjai buvo priversti laukti beveik ketverius metus, plokštelės pasirodymo svarbą pastiprina dar labiau.
12 dainų, perpildytų tradiciškai tamsiu elektroniniu skambesiu, pamėgo ne tik muzikos mylėtojai, bet ir muzikos kritikai. Gerų žodžių jam negailėjo „Q“, „The Guardian“ ir „Mojo“ apžvalgininkai, gan pozityviai diską pasitiko ir visa muzikos rinka. Socialiniuose tinkluose netruko muzikantų ir aktorių susižavėjimo žinučių. Tai, kad albumas pasiekė aukščiausią perkamiausių įrašų sąrašo vietą šešiose šalyse bei užkopė ant 5 laiptelio Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose – taip pat pasako gana daug.
Jeigu dar buvo abejojusių, kam priklauso elektroninio/synt pop pasaulio pjedestalas, po „Spirit“ pasirodymo tokių turėjo nebelikti. Karaliai sugrįžo. Kaip visada galingai, muzikaliai ir novatoriškai.
Ed Sheeran „Divide“
Įtariame, kad šio albumo atsiradimas manoMUZIKOS rekomenduojamųjų sąraše, mūsų skaitytojams yra nemenkas netikėtumas. Prisipažįstame, mums – taip pat. Tačiau šiuo atveju, kalbėdami apie trečią Ed Sheerano įrašą mes labiau vertiname netgi ne muzikinę, bet istorinę jo vertę. Todėl darydami prielaidą, kad mus skaito nemažai melomanų, šiek tiek išraudusiais skruostais ir panarinę galvą sakome, jog šį albumą (grynai dėl jo unikalių pasiekimų) muzikos kolekcionieriai tiesiog privalo turėti savo fonotekoje.
Vos pirmąją „Divide“ pardavimų savaitę diskas tapo visų laikų perkamiausiu Didžiosios Britanijos albumu, kurį įrašė atlikėjas vyras. Albumo „÷“ pirmąją pasirodymo savaitę buvo parduota 672,000 tūkst. kopijų. Tai yra trečias geriausias visų laikų rezultatas salyne. Daugiau už jį buvo parduota tik visų laikų geriausiai perkamo disko – Adelės įrašo „25“ (800 tūkst.) ir 1997 metais išleisto „Oasis“ albumo „Be Here Now“ (696 tūkst.).
Trečiasis brito įrašas taip pat tapo greičiausiai per pastaruosius 20 metų parduodamu vinilu, o perkamiausių singlų 40-tuko aukščiausiame dvidešimtuke pirmąją savaitę buvo visi 16 albume esantys kūriniai! Tai – pirmas toks kartas Didžiosios Britanijos muzikos istorijoje.
Taigi, jeigu muzikinę albumo pusę galime palikti nuošaly (nors, prisipažįstame, yra bent keli kūriniai, kuriuos tikrai su malonumu suklausėme), priežasčių šitą albumą perklausyti (o muzikos kolekcionieriams net ir įsigyti) yra tikrai ne viena.
TENNIS „Yours Conditionally“
Jeigu mėgstate tokias grupes kaip „Beach House“ ar „Surfer Blood“, Kolorado duetas „Tennis“ jums taip pat turėtų patikti. Nors grupė muzikuoja nuo 2010-ųjų, žinomais jie tapo viso labo prieš porą metų – tada, kai apie juos pradėjo kalbėti JAV muzikiniai tinklalapiai „Pitchfork“ ir „Stereogum“.
Kovo pradžioje išleistas Alaina Moore ir Patricko Riley albumas „Yours Conditionally“ – dar viena priežastis apie juos kalbėti. Melodingas, šiltas ir tikrai labai vasariškas įrašas puikiai tiks saulėto pavasario dienomis. Švelnus Alainos vokalas ir gražios, neperspaustos Patricko Riley aranžuotės šiek tiek primins „Niki & the Dove” vėlyvąją kūrybą. Tačiau jeigu tokia muzika dominuotų viešojoje erdvėje, būtų tik dar muzikaliau ir smagiau gyventi.
Taigi, stipriai rekomenduojame. Gražus, neįnoringas ir labai saulėtas dešimties dainų įrašas – tiesiai iš Kolorado.
JAMIROQUAI „Automaton“
Kiekvienas brito Jay Kay grupės „Jamiroquai“ albumo pasirodymas – nemenkas muzikinis įvykis kolektyvo gerbėjams. Nors acid jazz/funk kolektyvas muzikos pasaulyje aktyviai veikia daugiau kaip 25 metus, paskutinę kovo dieną pasirodęs „Automaton“ – viso labo 8-asis grupės įrašas. Turint mintyje faktą, kad nuo paskutinio hito „Virtual Insanity“ kūrėjų darbo praėjo beveik 7 metai, ši žinia albumo pasirodymą paverčia dar reikšmingesniu įvykiu.
Kalbant apie patį albumo pasirodymą, reikėtų nepamiršti ir to, kad britai nepasidavė įprastai disko teasinimo taktikai – nekurstė mūsų minčių ir aistrų mažiausiai pusmetį (kaip jau tapo įprasta didelių vardų gretose). Sausio vidury jie paleido savo promo kampaniją pasauliui pristatydami trumpą būsimo albumo video klipą. Po dviejų savaičių dienos šviesą išvydo pirmas „Jamiroquai“ singlas, dar po dešimties dienų – antras. Viskas. Tiesa, grupė paskelbė ir savo gastrolių kai kurias datas. Tuo „Automaton“ reklama ir baigėsi. Svarstant racionaliai (bendroje globalioje rinkoje), atrodo mažoka. Galvojant idėjiškai – galime daryti išvadas, kad kolektyvas pasitiki savo gerbėjais ir yra tikri, kad už bet kokį reklaminį šūkį kur kas geriau skamba muzika.
Naujasis „Automaton“ niekuo nenustebins. Išgirsite tokį Jay Kay, kokį esate įpratę girdėti, mylėti ir žavėtis. Albume, kuriame 12 kūrinių, ir toliau girdėsite aktyvų funk ir acid jazz muzikos mišinį, ritmingą ir kaskart vis drąsiau linguoti priverčiančią muziką. Čia taip pat surasite ir ne vieną dainą, kuri kaitinant vasaros saulei ne kartą bus prasukta Jūsų grotuvuose. Žodžiu, albumas tikrai geras. Ypač jis patiks tiems, kurie jau ilgą laiką yra įpratę prie žavingos „Jamiroquai“ muzikos.
CONOR OBERST „Salutations“
Conoras Oberstas – rimta figūra Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nežiūrint į tai, kad tiek jo solinė karjera, tiek ir muzika su grupe „Bright Eyes“ už Atlanto yra gerokai populiaresnė nei senajame žemyne, naujasis jo albumas turėtų įtikti net ir įnoringiems europiečiams.
„Salutations“ – aštuntas C. Obersto įrašas. Stebint, kokiu aktyvumu amerikietis kepa savo albumus, atrodo, jo produktyvumo kreivė turėtų leistis žemyn. Tačiau produktyvumo dievas, panašu, yra visgi jo pusėje.
Per pastaruosius metus tai jau ketvirtasis muzikanto diskas. Įdomu ir tai, kad nuo paskutinio C. Obersto albumo „Ruminations“ praėjo mažiau nei metai, tačiau ditirambai, kuriuos gieda šiam įrašui muzikos industrijos atstovai – neregėti ir dar negirdėti buvusio „Bright Eyes“ lyderio karjeroje.
Graži, lyriška ir jauki C. Obersto muzika gali priminti ankstyvuosius Justino Vernono projektus, Bruce Springsteen ir (vietomis) Bob Dylan kūrybą ar šiuo metu populiariojo M. Ward‘o muziką. Visais atvejais tai yra darbas, kurį verta išgirsti. Nes klausant „Salutations” imi žmogus ir supranti, kad taip gražiai ir švelniai skambanti indie folk muzika sugebėtų sušildyti net ir pačią šalčiausią širdį.
Šįkart su kokybiškių renginių serija „Bushmills LIVE“ susėdome „suskaičiuoti pusmečio viščiukų“ – peržvelgėme labiausiai dėmesio vertus indie/alt albumus, išleistus 2014-tųjų pirmoje pusėje, kurie, neabejojame, ilgam „nusės“ ir mūsų pačių grojaraščiuose bei taps rimtais pretendentais į klausiomiausių dešimtuką metiniuose topuose.
Trečiajame manoMIKSE „suskaičiuoti“ įrašai:
James Vincent McMorrow – „Post Tropical“
Angel Olsen – „Burn Your Fire For No Witness“
„Fink“ – „Hard Believer“
Nick Mulvey – „First Mind“
„Yumi Zouma“ – „Yumi Zouma“
„Röyksopp“ & Robyn – „Do It Again“
„Future Islands“ – „Singles“
„MØ“ – „No Mythologies To Follow“
„Wild Beasts“ – „Present Tense“
Ásgeir – „In The Silence“
„How To Dress Well“ – „What Is This Heart?“
Beck – „Morning Phase“
Conor Oberst – „Upside Down Mountain“
Paolo Nutini – „Caustic Love“
Lana Del Rey – „Ultraviolence“
Lykke Li – „I Never Learn“
Mac DeMarco – „Salad Days“
SOHN – „Tremors“
BANKS – „Goddess“
„The War On Drugs“ – „Lost in the Dream“
Sharon Van Etten – „Are We There“
St. Vincent – „St. Vincent“
„Sylvan Esso“ – „Sylvan Esso“
„Real Estate“ – „Atlas“
„East India Youth“ – „Total Strife Forever“
Damon Albarn – „Everyday Robots“
„tUnE-yArDs“ – „Nikki Nack“
Amerikos atlikėjas ir grupės „Bright Eyes” lyderis Conor Oberst gegužės mėnesio pabaigoje išleis savo naują diską „Upside Down Mountain”. Tai bus jau devintasis studjinis įrašas muzikanto solinėje diskografijoje.
Vakar vakare Conoras pasidalino nauja daina „Governor’s Ball”, kurią bus galima atrasti ir būsimajame albume.
Bright Eyes (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Kalbėti apie tai, ką man reiškia „Bright Eyes“ ir jų muzika, aš galėčiau labai ilgai. O juk kadaise, kai buvau daug jaunesnis ir klausydavau tik pankroko bei post punk, spjaudavau į jaunojo indie vunderkindo Conoro Obersto poeziją ir virkaujantį vokalą. Laikai keičiasi, keičiasi ir žmonės, kinta jų požiūriai. Aš pasikeičiau. O ir Conoras – jau toli gražu nebe tas penkiolikmetis, kuris trejetą akordų gebėdavo paversti daina. Dabar prieš mane – trisdešimtmetį perkopęs vyras ir jo aštuonerių asmenų komanda, po atviru dangumi pristatanti programą, apimančią beveik visą devynių albumų katalogą. Na, bet apie viską iš eilės…
„Bright Eyes“ pasirodymas – dar vienas iš visą vasarą trunkančio „Williamsburg Waterfront“ muzikinio festivalio/maratono renginių. Ta proga paaukoju didžiąją dalį savo dienos ir daugiau nei penketą valandų atstoviu eilėje prie vartų. Bet verta! Susipažįstu su kitais eilėje nuobodžiaujančiais „Bright Eyes“ gerbėjais, gurkšnoju vandenį ir džiaugiuosi, kad vilkiu tik berankovius marškinėlius. Saulė, kepinanti mūsų galvas, nė negalvoja pasiduoti. Vartai atveriami, bilietai nuskanuojami, eilė tvarkingai suleidžiama į parko teritoriją ir aš, susiradęs vietą pirmoje eilėje, nusiteikiu ilgam ir ištvermingam stovėjimui vardan neišdildomų prisiminimų, kurie jau ne už ilgo rėšis į atmintį.
Conoras Oberstas (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Pirmieji scenoje – neitin seniai Naujojo Džersio valstijoje susikūrusi psichodelinio indie roko grupė „Real Estate“. Juos girdžiu pirmą kartą, ir ši muzika visai smagiai skamba. Gal tik dainos truputį panašios viena į kitą, bet pirmas įspūdis tikrai neblogas. Antrieji apšildantieji – Pensilvanijos valstijos rokeriai „Dr. Dog“. Girdėta chebrytė, bet ankščiau jais nesidomėjau. Penkis albumus išleidusi grupė groja virš valandos, bet tas laikas neprailgsta. Minioje jie turi gerbėjų, kurie per kitų galvas dainuoja kartu, o girdintys šią muziką pirmą kartą nejučia taipogi linguoja į taktą.
„Ar laukiate vakaro kaltininkų?“ – klausia minios grupės vokalistas Scottas McMickenas. – „Mes juos girdėjome vakar, ir jie tiesiog nepakartojami. Tikiu, kad ir šį vakarą jie jums parodys šį bei tą.“
Jis net negali įsivaizduoti, kiek jo žodžiuose tiesos.
„Bright Eyes“ savo koncertą pradeda albumo „Cassadaga“ pažiba – daina „Four Winds“. Scenoje groja net aštuoni žmonės, tarp kurių ir nuolatinis „Bright Eyes“ branduolys: prodiuseris ir multiinstrumentalistas Mike Mogisas, klavišininkas virtuozas Nate Wallcotas, bei nepakartojamasis dainų autorius Conoras Oberstas. Po „Four Winds“ seka linksmoji „Bowl of Oranges“, melancholiškoji „Old Song (For The New World Order)“, bei mechaniškoji „Take It Easy (Love Nothing)“. „Let‘s Not Shit Ourselves!!!” sušunka kažkas minioje, bet nekreipdami į šį pageidavimą jokio dėmesio Conoras ir kiti tesia savo programą toliau. Suskambus pirmiesiems „Lover I Don‘t Have to Love“ akordams aš geriu kiekvieną garselį ir net savo oda jaučiu, koks tai nuostabus mano gyvenimo momentas. Deja, kaip ir kiekvienas momentas, jis prabėga net nemirktelėjus, o baladę seka kelios dainos iš naujojo grupės darbo „The People‘s Key“.
„Bright Eyes“ kūrybą galima suskirstyti į dvi skirtingas pakraipas. Viena – akustinė ir poetiška, koks buvo albumas „I‘m Wide Awake, It‘s Morning“. Kita – elektroninė, tamsi, ir nenuspėjama. Būtent toks ir yra naujasis grupės albumas „The People‘s Key“. Man šis darbas, kuriam įtaką padarė psichodelikos, senovės mitologijos ir rastafari idėjų mišinys labai patiko, todėl džiaugiuosi girdėdamas dainas ir iš jo. Akinančių prožektorių šviesoje skamba „Jejune Stars“, Shell Games“ bei svajingoji „Approximate Sunlight.“ Vėliau turime progą išgirsti keliaujančio muzikanto kasdienybe nuspalvintą „Another Traveling Song“, Gillian Welch dainos „Wrecking Ball“ koverį, mano mėgstamą himną gyvenimo pilnatvei „Arc of Time“, ir dar keletą perliukų, siekiančių net senojo, depresyvaus albumo „Fevers and Mirrors“ laikus. „Let‘s Not Shit Ourselves!!!” vėl šūkteli kažkas, bet vietoje to sugoję „Ladder Song“ Conoras ir kiti „Bright Eyes“ muzikantai pamojuoja ir pradingsta užkulisuose.
Tamsa. Tyla. Po sceną šmirinėjantys šešėliai derina aparatūrą. Sublykčioja ir nurimsta šviesos. Vėl stoja tamsa.
Sugrįžę „Bright Eyes“ išpildo rėksnių troškimą ir sugroja „Let‘s Not Shit Ourselves (To Love and Be Loved)“. Conoras pastato į kampą gitarą ir pakviečia į sceną blyksinčiais barškučiais ginkluotą armiją „draugų“. Suskamba Liudwigo Van Beethoveno inspiruotoji „Road to Joy“, o charizmatiškasis grupės lyderis scenos priekyje pasineria į šokį-trancą kartu su visa minia. Dainai pasibaigus į gerbėjų rankas pasipila blyksintys barškučiai ir vienas iš jų tenka man.
Ir tada ateina pabaiga.
Bright Eyes (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Conoras iškilmingai pristato savo bendražygius, kurie jam taip aktyviai talkino visą šį laiką. Daug liaupsų tenka Mike Mogisui. Jį Conoras netgi pavadina geriausiu savo draugu ir geriausiu muzikos prodiuseriu pasaulyje (ir anot jo: „Velniop Ricką Rubiną, Dr. Dre ir „Danger Mouse“!!!”). „Nežinau, kada kitą kartą grosime Niujorke,” – sako Conoras, – „gali praeiti laiko, bet tikiuosi, kad jūs visi ten būsite.” Suskamba „The People’s Key” baigiamasis kūrinys „One For You, and One For Me.”
Klausant “Bright Eyes” muzikos rodos, kad Conoras yra užsidaręs, drovus vaikinukas, kuriam tiesiog sekasi rašyti gražius eilėraščius. Bet nuo scenos į mane žvelgia brandus ir įvairiapusiškai talentingas grupės frontman’as, kurio negasdina nei prikaustyti minios žvilgsniai, nei dėmesys. Apie tai ir mąstau muzikai nutilus. Ech, taip, buvo gražu. Deja, jau antrą kartą matau „Bright Eyes“, bet neteko gyvai girdėti žymiosios baladės „Lua”. O šį kartą nebuvo ir „We are Nowhere, and It’s Now.” Keista… Na, bet gal tokia jau šiandieninio setlist’o tematika. Svarbiausia, kad buvo gražu. O kai „Bright Eyes“ sugrįš – aš irgi būsiu ten!
Australai „The Middle East“ po trejų metų muzikinės veiklos 2008-aisiais išleido debiutinį EP „Recordings of The Middle East“ ir išsiskirstė. Iškentę be muzikos vos 8 mėnesius, kolektyvas vėl susibėgo, perleido savo debiutinį EP ir šiuo metu toliau tęsia kūrybą.
Šį pavasarį grupė išleido pirmąjį pilną studijinį albumą, kurį pavadino „I Want That You Are Always Happy“. Įrašas „gimė“ bendradarbiaujant su „Spunk Records“ leidybine kompanija, po savo stogu glaudžiančia tokius grandus kaip „Arcade Fire“, Antony & The Johnsons, Conor Oberst, Andrew Bird, Sufjan Stevens, „Animal Collective” ir daug kitų.
Viršuje – puikus folk, post-rock skambesio pavyzdys – kūrinys „Blood“ iš debiutinio grupės EP.