depeche mode

METŲ FAVORITAI: MANOMUZIKA PRISTATO GERIAUSIŲ 2023-ŲJŲ ALBUMŲ PENKIOLIKTUKĄ

Dar vieni nelengvi metai, paskutinės 2023-ųjų dienos ir manoMUZIKA juos užbaigia susumuodama geriausius metų albumus. Ilgai diskutavome tarpusavyje, kuris albumas tikrai vertas pirmos vietos ir ar tikrai aukščiausiose vietose esantys albumai atspindi manoMUZIKĄ ir jos skaitytoją/klausytoją. Tačiau viską susumavus priėjome išvados, kad šie metai tikrai buvo gausūs puikių albumų, o ypač Lietuvos muzikos scenoje. Gaila, kad nebus jų visų, nes topas turi tik 15 vietų, tačiau sudėjome pačius geriausius. Galutiniame penkioliktuke gausu stilių, įvairovės, gausu spalvų. Gausu muzikos. Kviečiame atrasti kažką naujo ir kažką savito sau.

15. The Slow Show – Subtle Love

Pastarieji metai britų indie grupei „The Slow Show“ yra ypatingai produktyvūs. Prieš metus išleidę savo labai gražų įrašą „STILL LIFE”, šiais metais kolektyvas sugrįžo su naujausiu albumu „Subtle Love”. Atrodo grupė bus užčiuopusi tai, ko reikia klausytojui arba tiesiog labai mėgaujasi naujų albumų išleidimu. Naujausi įrašai yra ne tik kupini lyriškų melodijų, bet ir labai gražaus fizinio vinilo pavidalo. Tai dar labiau paskatina juos turėti savo kolekcijoje.

Nors naujasis albumas niekuo nenustebins, tačiau grupės gerbėjams jis patiks. Tas pas melodingas grupės lyderio Rob Goodwin balsas, lyriškos melodijos ir subtilus ritmas. Prasidėjęs nuo „One Shot”, vėliau sekęs „Builder Boy” singlas užkabino ir privertė dar labiau laukti naujojo įrašo. Nors viešumoje tenka perskaityti grupės gerbėjų atsiliepimus, kad naujasis albumas neprilygsta „STILL LIFE” ar tuo labiau „Lust and Learn” įrašams, tačiau kad ir nenustebinantis, tačiau savo pastovumu jis tikrai patiks tikriesiems grupės gerbėjams.

14. Anohni and the Johnsons – My Back Was a Bridge for You to Cross

ANOHNI and the Johnsons“ šiemet grįžo su ypatingai gražiu albumu – Marvino Gaye įkvėptu darbu „My Back Was A Bridge For You To Cross“. ANOHNI pasakoja jame apie viską, kas jai svarbu – čia, žinoma, labai daug meilės, bet, kaip visuomet, yra ir kitų temų – aktyvizmo, ekologijos problemų. Ne be reikalo albumo viršelį puošia britės, žmonių ir LGBT teisių aktyvistės Marshos P. Johnson atvaizdas.

13. Sampha – Lahai

Nuo akimirkos, kai Sampha laimėjo prestižinį „Mercury“ apdovanojimą praėjo šešeri metai. Tačiau akivaizdu, kad kūrybinio potencialo bei įkvėpimo muzikantas tikrai neprarado.

Šiemet pagaliau pasirodė ir labai lauktas jo naujas albumas „Lahai“. Tai, beje viso labo antroji muzikanto plokštelė, sekanti po 2017-ųjų „Process“.

Skirtumų lyginant su pirmuoju įrašu – tikrai nemažai. Tačiau panašumų – taip pat apstu. Visiškai kaip ir jo pirmtakas, šis įrašas – itin asmeniškas. Čia susipina ir jo tėvystės džiaugsmai, ir, drauge, tam tikra egzistencinė krizė, kuri atsispindi nemažoje dalyje tekstų.

Tačiau, kad ir kokią krizę būtų išgyvenęs muzikantas, jo muzika vis dar taip pat stipriai paliečia ir suvirpina pačias jautriausias širdies stygas. Švelni elektronika čia kartais maišosi net ir su drum’n’base, tačiau tai niekaip nepagadina nenusakomo grožio Sampha lyrikos. „Lahai“ neabejotinai vienas iš tų albumų, kurį atsiminsime, kaip nuostabų šviesulį kalbant apie 2023-uosius.

12. YOUNG FATHERS – Heavy Heavy

 „Young Fathers” oficialiai susibūrė 2008 m. Edinburge, Škotijoje. Grupę sudarė trys, tuo metu net 20-ies neturintys vyrukai – Alloysious Massaquoi, Kayus Bankole ir Graham ‘G’ Hastings. Jų atliekamos muzikos stilių apibūdinti tikrai sunku – Neo-Psychedelika, Art Pop, Neo-Soul? Lietuvoje „Young Fathers” lankėsi 2015 m. LOFTAS FEST ir šią vasarą festivalyje „8 Festival”. Nuostabu yra tai, kad trio kartu groja jau daugiau nei dvidešimt metų, bet grupės sudėtis nesikeitė. Dar sunkiau patikėti, kad „Young fathers“ 2014 m. su savo pirmuoju pilnu albumu „DEAD“ laimėjo MERCURY PRIZE apdovanojimą. Šiais metais jie taip pat buvo nominuoti MERCURY PRIZE ir su albumu „Heavy Heavy“ turėjo dideles galimybes jį laimėti antrąjį kartą. Fun fact – per 32-ejus apdovanojimų metus MERCURY PRIZE du kartus yra laimėjusi tik PJ Harvey.

Ketvirtasis (šeštasis jei skaitysime mini albumus TAPE ONE ir TAPE TWO) „Young Fathers” albumas „Heavy Heavy“ pasirodė šių metų vasario 3 d., o albumą išleido NINJA TUNE. „Heavy Heavy“ – tamsi, tiršta, bet pilnatvės ir pasislėpusio pozityvo pilna kelionė. Kūriniai kviečia klausytoją būti ne pasyviu stebėtoju, bet išjudina prisijungti, judėti ir kartu dainuoti. Dainų žodžiai kartais įstringa, kaip mantros ir nepaleidžia dar ilgai po klausymo. Toks lengvas meditacijos ir šamanizmo seansas visomis geriausiomis prasmėmis. Asmeninis favoritas – „Rice“, bet tikrai verta išgirsti visą albumą, o ir daugiau grupės kūrybos:

11. Kristijonas Ribaitis – Saturnas

Alternatyvosios muzikos atlikėjas Kristijonas Ribaitis sumaišė indie, elektroniką, žiupsnelį post-punk’o, dar šalia esančius muzikos stilius ir pateikė naują savo albumą ,,SATURNAS“. Šis mišinys net labai džiugina! Vos pasirodęs „SATURNAS“ klausytas ne kartą.

Dar 2022 m. pradžioje Kristijonas scenoje jau pasirodydavo nebe vienas. Šalia jo scenoje – ir albumo prodiuseris Ignas Juzokas, bei būgnininkas Dovydas Stoškus. Albume, kaip ir gyvuose koncertuose, daug energijos ir kokybiškos muzikos.

„Saturnas“ – įvairių žanrų sintezė, kurią jungia lietuviški tekstai su šiek tiek ironijos ir savirefleksijų. Albumas ,,Saturnas” – tai istorija apie paskutinius šokius prieš mums pažįstamo pasaulio pabaigą. Jame kiekvieną lyrinį subjektą lydi nesikeičianti nežinomybės baimė. Kai dabar aplink tiek nežinomybės ir neužtikrintumo, gera pažvelgti į viską pro sarkazmo ir drąsos prizmę.

Albumo kūriniai, nors ir skamba tamsiau ir griežčiau, nei buvome įpratę girdėti Kristijoną, bet išlaiko sarkastišką ir kartkartėmis cinišką skambesį, kuris jau tapo Kristijono Ribaičio vizitine kortele.

Mano albumo favoritai – „Vakarėlis po žeme“ ir „Karamelinis betonas“, bet kviečiu išsirinkti savo!

10. James Blake – Playing Robots into Heaven

2009-aisiais James Blake buvo vienas iš įdomiausių elektroninės muzikos kompozitorių pasaulyje. Tačiau pasirinkęs singer-songwriter kūrybinį kelią su kiekvienu nauju albumu jis vis labiau tolo nuo savo ištakų ir eigoje tapo vis mažiau ir mažiau įdomus vaikinas prie pianino, rašantis liūdnas dainas. Tad labai džiugu matyti, jog su šiemet pasirodžiusiu šeštuoju albumu „Playing Robots into Heaven” jis bent jau dalinau grįžo prie savo šaknų.

Bet tiesą sakant „Playing Robots into Heaven” nėra tiesmūkas grįžimas prie šaknų. Albumas neskamba, kaip James Blake 2009-aisiais. „Playing Robots into Heaven” labiau yra duoklė tokiai elektroninei muzikai, kokia ji yra šiandien. Albume gausu James Blake’iškų atspalvių, braižas aiškus ir atpažįstamas, bet tuo pačiu šis darbas skamba naujai ir gaiviai. Neabejojame, jog net keletas šio albumo kūrinių suksis šokių aikštelėse dar ne vienerius metus. Ir, štai, vėl tapo įdomu ką gi James Blake darys toliau! Lauksime.

9. AKLI – III

Paskutinį metų mėnesį pradžiugino Post-punk ir industrial žanrus savo kūryboje jungianti grupė „Akli“. Trejus metus grupė pristatė po naują savo darbą ir gruodžio 8 d. pasirodė trečiasis jų albumas – „III“. Labai intensyvūs ir stiprūs treji metai grupei. Neveltui grupės lyderis Kristijonas Valančius savo soc. tinklų paskyroje rašė: „Pagaliau galiu atiduot šitą albumą žmonėm. Albumą, kuris mane visiškai sulaužė ir emociškai, ir fiziškai. Albumą, kuriame atrodo, kad pasiekiau kūrybinį peak’ą. Ir albumą, kurio nebūtume išleidę be didelės pagalbos iš nuostabiausių žmonių, kuriem lieku besąlygiškai skolingas…“

Tamsusis trio dar vasaros pabaigoje pristatė singlus „Kaina“ (rašėmė čia), „Kvėpuoju tamsa“ ir žinojom, kad albumas bus tamsus, aštrus, energingas. Visgi „Akli“ gražiausią ir nuostabiausią paliko pabaigai ir prieš pat albumo paleidimą pristatė singlą „Vaidenas” (rašėme čia). „Vaidenas“ išgirdau dar rugpjūtį, apsilankius vyrukų koncerte. „Akli“ užgrojo „Vaidenas“, pjaustė širdį švelnumu ir klausant tyloje norėjosi ašaroti iš grožio. Tai be proto jautri daina, kuria grupė atskleidžia lyrišką savo pusę ir mano albumo favoritas, bet… Puikus visas albumas. Jame yra ir energingų kūrinių/vietų moshpitui ir lyriškų dalių, bet viską jungia vienas jausmas ir vientisas garsas. Džiugu matyti, kaip „Akli“ auga ir tobulėja. Įsitikinti ir išgristi galėsite gyvai – kovo mėnesį Vilniuje ir Kaune, o balandį – Klaipėdoje, o dabar rekomenduoju išgirsti muzikos klausymo platformose:

8. The National – First Two Pages of Frankenstein ir Laugh Track

The National” minėjo 24-erius metus kartu kaip grupė, kai šių metų balandį išleido „First Two Pages of Frankenstein“. Nors čia tikrai išgirsime gražių dainų, pavyzdžiui, „Once Upon A Poolside” ar „Alien”, tačiau man albumas pasirodė nuobodokas. Jo klausytis nuo pradžios iki galo teko save priversti, o programuoti būgnai, tiesiog, erzino. Gal grupė užmigo ant laurų ir išsikvėpė? Tokie klausimai sukosi mano galvoje klausantis šio įrašo.

Praėjus vos penkiems mėnesiams po „First Two Pages of Frankenstein” grupė išleido papildomą albumą „Laugh Track”. Šis įrašas yra savotiškas pirmojo albumo tęsinys – kiti du Frankenšteino puslapiai. Slogus ir apdainuojantis vienišumą „Laugh Track” yra dainų rinkinys, kuriame grupės vokalistas Mattas Berningeris toliau dainuoja apie sunkius išgyvenimus ir prastėjančius santykius.

Sunku deramai įvardinti tiksliais priežastis, bet pastarojo albumo klausytis buvo maloniau, nepasaint programuotų būgnų. Jis man pasirodė švelnesnis, labiau lyriškas, melancholiškas. Ypač daina „Weird Goodbyes”. Galiausiai mane nustebino paskutinioji daina – džemo sesija pavadinimu „Smoke Detector”. Šis kūrinys primena „Velvet Underground” kūrybą, o guitaros partija skamba kaip roko muzika: sunki, nepatogi ir užburianti.

7. Sufjan Stevens – Javelin

Paskutiniu metu Sufjan Stevens nemažai eksperimentavo su savo kūryba. Bet „Javelin” skamba labiau kaip grįžimas prie ištakų, prie to savito indierokiško skambesio, kurio dėka Sufjan Stevens ir užtarnavo gerbėjų palaikymą. „Javelin” – tai dar vienas emocinis rollercoasteris. Kitaip ir būti negali, juk albumas skirtas tragiškai prarastai meilei – neseniai mirusiam Sufjan Stevens partneriui.

6. VV – Neon Noir

Sunku patikėti, kad praėjo kiek daugiau nei pusė dešimtmečio nuo „HIM” išsiskirstymo (Suomijos gotikinio roko legendos savo paskutinį pasirodymą surengė 2017 m.). Šiemet Ville Valo – žmogus, sukūręs Heartagram simbolį, sugrįžo kaip „VV”. Tai pirmasis jo solinis albumas per trisdešimties metų karjerą. Čia atlikėjas dalinasi ta pačia gražia ir nostalgiška muzika, kurią prisimename iš auksinių „HIM” laikų.

Pandemijos metu Valo pats įrašė visus „Neon Noir“ instrumentus ir vokalą, todėl šiame albume išgirsite seną gerą „HIM” muziką primenantį garsą. Per visą savo karjerą Ville Valo kūryba pasikeitė labai mažai, todėl įkvėpimo jis visada grįžta prie vampyriškų, tamsios romantikos ir melancholijos kupinų temų.

Deja, Valo neturi tų pačių sunkiosios muzikos atlikimo įgūdžių kaip kai kurie buvę grupės nariai, o tai reiškia, kad jis įrašų metu naudojosi užprogramuotais būgnais ir sintezatoriumi. „Neon Noir” nėra toks sunkus kaip senoji „HIM” muzika, todėl kai kurie V. Valo fanai gali nusivilti. Man pačiai susidarė įspūdis, jog kai kuriose dainose suomio vokalas samba kaip Enrique Iglesias dainų parodija (pavyzdžiui, „Baby Lacrimarium” ar „In Trenodia”). Klausydamasi šių dainų tikrai kraipiausi ir turėjau prisiversti jų neperjungti.

Ville Valo neabejotinai norėjo, kad „Neon Noir“ taptų tikru ir orgininaliu soliniu projektu, tačiau, mano subjektyvia nuomone, nebūtų pakenkę pasamdyti keletą sesijnių muzikantų ir gerokai pasunkinti skambesį, nes toks lengvumas neretai skamba ne nostalgiškai, bet verčia raukytis. Visgi širdį kiek atgaivina sunkesni „Saturnine Saturnalia” guitars akordai, slegiantys prie žemės, o „The Foreverlost” net primena auksinius „Love Metal” laikus.

5. Queens of the Stone Age – In Times New Roman…

„Queens of the Stone Age“ savo naujausiame albume „In Times New Roman…“ iškeičia šokio paveiktus 2017-ųjų „Villains“ tonus į niūrią rokenrolo estetiką. Tai pirmasis atlikėjų albumas per pastaruosius šešerius metus. Dainos čia skamba sunkiai, slegia, jų sudėtinga klausytis ir tenka prisiversti tą daryti, o tekstai sukasi apie asmeninius neramumus, su kuriais per pastaruosius kelerius metus susidūrė grupės lyderis Josh Homme.

Albumas įrašytas ir prodiusuotas pačios grupės narių, be išorinių profesionalų pagalbos. „In Times New Roman…” yra grįžimas į ankstesnius grupės alternatyviojo roko laikus, tačiau čia taip pat išgirsite ir naujų, negirdėtų ir grupei nebūdingų muzikinių variacijų. Kūrinyje „Sicily“ iškraipyti, kone padriki gitaros rifai nei kiek neprimena auksinių „Songs For The Deaf” laikų. Tiesą sakant, geriausiai skamba tos dainos, kuriose grupė padidina tempą – pavyzdžiui, sinkopių kupina „Time & Place“ ar „Paper Machete“.

Apibendrinant, valanda klausantis šio albumo nepraiilgsta, kūrinių atlikimas yra puikus ir išbaigtas, nors ne toks stiprus, kaip jų aukso amžiaus įrašai.

4. Depeche Mode – Memento Mori

Ar „Memento Mori” taps „Depeche Mode” gulbės giesme? Galbūt. Ir tai būtų nuostabus įstabios ir daugialybės karjeros finalinis akordas.

Depeche Mode” muzikantų gretos gerokai praretėjo ir iš esminio ketverto beliko tik dvejetas. Dar 1995-aisiais grupę paliko anuometinio „Depeche Mode” skambesio „architektu” vadintas multiinstrumentalistas Alan’as Wilder’is, o 2022-aisiais mirė grupės „ramsčiu” bei „taikdariu” tituluotas klavišininkas Andy Fletcher’is. Jo atminimui ir skiriamas naujausias grupės albumas. Po Andy Fletcher’io mirties „depešai” galėjo galutinai sugriūti. Juolab, kad ir grupės „veidas” – vokalistas Dave’as Gahan’as – dabar daug daugiau dėmesio skiria savo solinei veiklai su grupe „Soulsavers”, nei „depešams”, nuo kurių jis, tikriausiai, pavargo.

Bet „Memento Mori” – labai žavus albumas. Kai jau atrodė, jog „Depeche Mode” priėjo visišką kūrybinį išsekimą (paskutiniai trys albumai originalumu neblizgėjo) jie ėmė ir padovanojo gerbėjams bene geriausią ir gražiausią savo darbą per pastaruosius aštuoniolika metų. Žinoma, skyrybų grupei nelinkime, bet jeigu „Depeche Mode” daugiau nieko niekada nebeišleis – „Memento Mori” bus one hell of a way to go.

3. Metallica – 72 Seasons

Metallica” gyvuoja jau keturis dešimtmečius ir šiuo metu yra bene žymiausia sunkiojo roko grupė pasaulyje. Tai – tikrų tikriausias roko dinozauras! O roko dinozaurams, kaip žinia, ilgainiui kyla rimtų grėsmių tapti savo paties parodija. Tačiau bent jau šiandien galima teigti, jog „Metallica” savo paties parodija netapo. O galėjo. Ir net ne vieną kartą. Bet anaiptol! Tiesą sakant, „Metallica” labai gražiai sensta, o sendami jie, atrodo, išgyvena antrąją jaunystę. Jiems jau seniai nebereikia nieko niekam įrodinėti. Akivaizdu, kad jie mėgaujasi tuo ką daro, o jų kuriamas produktas – vis dar kokybiškas ir turintis išliekamąją vertę. Džiugu, jog šiai likimo vėtytai ir mėtytai grupei vis dar užtenka parako būti kiečiausia sunkiojo roko grupe pasaulyje.

Albumas „72 Seasons” – bene geriausias per pastaruosius penkiolika metų pasirodęs grupės darbas. Jis ilgas, daugiasluoksnis ir su kiekviena perklausa atsiskleidžiantis vis labiau ir labiau. Šis albumas talpina viską, apie ką šiandien yra „Metallica„. Ir dar daugiau! Ir vat būtent to pertekliaus kai kam gali pasirodyti per daug. Na, bet „Metallica” atveju „per daug” yra gerokai geriau, nei „per mažai”.

2. Kamanių Šilelis – Žiūrėti į saulę

Turbūt labiausiai nustebinusio albumo titulas šiais metais gali būti drąsiai įteiktas lietuvaičių duetui „Kamanių šilelis”. Jų vasarą išleistas albumas „Žiūrėti į saulę” yra ne tik spalvingas, bet savyje talpinantis įvairiausių žanrų melodijas. Nuo lyrikos iki šokti kviečiančių garsų su modernios elektronikos, techno ir tribal motyvais.


Albumas labai išraiškingas. Kitaip ir negali būti, juk grupės nariai Kamilė ir Mantas įkvėpimo šiam įrašui sėmėsi iš Meksikos. Ten abu skiringu metu praleido po mėnesį. Ir tas labai jaučiasi! Dainoje „Oaxaca” skamba šamano dainavimas, kūrinyje „Vasara” dėmesį atkreipia paslaptingas liaudies dainos motyvas. Į albumą pateko tik tie kūriniai, kurie subtiliai jungiasi į visumą, o kiekviena daina turi savo unikalią istoriją. Albumo dainos viena po kitos nuneša kažkur labai toli. Jis patiks įvairiausių muzikos žanrų klausytojams, nes yra labai skirtingas, bet tuo pačiu labai vientisas.

1. Blur – The Ballad of Darren

Šiuos metus vainikavo grupė „Blur”, pagaliau išleidusi naują albumą! Plokštelė „The Ballad Of Darren“ pasirodė po 8 metų pertraukos (paskutinis šios Damono Albarno grupės įrašas „The Magic Whip“ buvo išleistas dar 2015-aisiais).

„The Ballad of Darren“ – devintas studijinis kolektyvo įrašas. Plokštelė, kurioje 10 naujų dainų (Deluxe įraše jų 13), buvo įrašyta Londone ir Devone. Ją prodiusavo Jamesas Fordas, anksčiau dirbęs su tokiais atlikėjais ir grupėmis kaip „Arctic Monkeys“, „Foals“, „Depeche Mode“ ir kitais. Įdomu dar ir tai, jog pirmą kartą nuo 2003 metų su grupe nedirbo ilgalaikis jos prodiuseris Stephenas Streetas.

Naujajam albumui „The Ballad of Darren“ muzikos kritikai iš anksto žadėjo didelę sėkmę. Ir jie neklydo. Pakilę iki Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo pirmosios vietos, į savo istoriją jie įsirašė jau septintą savo plokštelę, pasiekusią šio topo viršūnę.

Iki pasirodžius „The Ballad Of Darren”, „Blur” buvo pristačiusi dvi šio albumo dainas – nuostabią baladę „The Narcissist“ ir istorinius koncertus „Wembley“ stadione atidariusią „St. Charles Square“.

„Depeche Mode” turas „Memento Mori”: jie yra ir to užtenka

Foto Liudas Zakarevičius

Savaitgalį koncertu Osle savo turo „Memento Mori“ Europos dalį užbaigė britų legendos „Depeche Mode“. Šimtai ir tūkstančiai lietuvių traukė į šios grupės koncertus Varšuvoje, Prahoje, Londone, tačiau, ko gero, daugiausia jų susirinko į Taliną. Estijos sostinė netikėtai tapo priešpaskutine šios dalies depešų turo stotele, nes po kelių dienų Helsinkyje turėjęs vykti koncertas buvo atšauktas dėl nepalankių oro sąlygų.
 
Kai 1998-ais pirmą kartą pamačiau DM, nesitikėjau, kad po 25-erių metų stebėsiu jau 10-ą jų koncertą. Bet štai mes čia, Talino Dainų slėnyje (Lauluväljak). Išpuolė puiki vasaros diena, termometro stulpelis rodė visai neestiškus 31 laipsnį karščio. Dainų slėnyje susirinko minios klausytojų iš įvairių šalių. Apie 40 tūkstančių žiūrovų tapo, tikėtina, didžiausio „Depeche Mode“ koncerto Baltijos šalyse dalyviais. Ankstesnį kartą depešai Estijoje lankėsi 2006 metais.
 
Vakarą pradėjo grupė „HOPE“ (kaip patys save pristato, jei „Portishead“ šiuo metu susikurtų Berlyne) su įdomiu ir depresyviu pasirodymu, tačiau ir su pusvalandžio pavėlavimu. Atitinkamai vėliau prasidėjo ir DM pasirodymas. Pradėjo lėtai ir sunkiai su „My Cosmos Is Mine“. Antrasis sekė „Wagging Tongue“ taip pat iš naujojo albumo. Pirmąsias rankas į viršų pakėlė devyniasdešimtųjų hitai „Walking in My Shoes“ ir „It’s No Good“, o per „In Your Room“ depešų muzika jau skleidėsi visomis gražiausiomis spalvomis ir publika įsisiūbavo.

Foto Liudas Zakarevičius

 Ankstesnį kartą grupę teko matyti 2018-ais metais Vilniuje, tuometinėje „Siemens“ arenoje. Negalima būtų teigti, kad muzikantai suseno. Dave’as Gahanas (61) – lankstus ir plastiškas kaip niekada. Toks pats puikus frontmenas, kokį jį ir prisimename. Nepasakyčiau, kad būtų pasikeitęs ir Martinas Gore’as (62) – ramus, kuklus, išlaikytas. Ko scenoje trūko, tai pernai mirusio grupės klavišininko Andy Fletcherio, kuriam grupė dedikavo ir savo pastarąjį albumą „Memento Mori“, ir koncerto metu atidavė pagarbą per kūrinį „World in My Eyes“.
 
Iš naujojo albumo, kuris pranoko gerbėjų ir kritikų lūkesčius, grupė atliko net penkis kūrinius. Be jau paminėtų skambėjo didžiausias albumo hitas „Ghosts Again“, gražusis „Speak to Me“ ir gilus „Soul with Me“. Dar būčiau pageidavęs nebent „Caroline’s Monkey“, bet puikiai pasitenkinom ir šiomis dainomis. Iš senesnio katalogo grupė labiausiai duoklę atidavė albumams „Violator“ (4 kūriniai), „Songs of Faith and Devotion“ ir „Playing the Angel“ (po 3).

Penkioliktas depešų studijinis albumas „Memento Mori“ žymėjo ilgiausią tarpą tarp grupės albumų visoje diskografijoje (nieko keisto – pandemija ir bendražygio netektis). Ankstesnis „Spirit“ buvo išleistas 2017 metais. Nei iš jo, nei iš 2013-ųjų „Delta Machine“ grupė turo koncertuose nieko negrojo. Naujausias kūrinys, neskaitant „Memento Mori“ dainų, buvo 2010-ųjų albumo „Sounds of the Universe“ singlas „Wrong“.

Foto Liudas Zakarevičius

Depešams publikos gali pavydėti bet kuris atlikėjas. Įsitraukusi, lojali, supratinga ir labai palaikanti. Besivadovaujanti principu – už DM koncertą gali būti geriau nebent du DM koncertai. Grupė nepasididžiuoja ir dosniai dalina žiūrovams savo hitus. Pagrindinę koncerto dalį pabaigė kūriniais „Stripped“, „John the Revelator“ ir žymiuoju „Enjoy the Silence“.
 
Biso pradžia buvo bene didžiausia intriga besidomintiems šios grupės koncertų programa, nes prieš Taliną jie rinkdavosi „Waiting for the Night“ arba „Condemnation“. Taline nuskambėjo pirmasis pasirinkimas, o visą koncertą vainikavo nemirtingi „Just Can’t Get Enough“, „Never Let Me Down Again“ ir „Personal Jesus“.
 
Rašyti apie „Depeche Mode“ koncertą kažkuria prasme yra nedėkingas užsiėmimas, cituojant pačią grupę – „words are very unnecessary“. Nes lankantis pas juos nebe pirmą kartą ir taip puikiai žinai, ką gausi. Krūvą hitų, vaizdo projekcijas, kokius du kūrinius sudainuos Martinas Gore’as, per „Never Let Me Down Again“ linguos rankų jūra, o „Enjoy the Silence“ ir „Personal Jesus“ kartu dainuos visa publika.
 
Taip buvo ir šį kartą. Ir taip, „everything counts in large amounts“ – didžioji dalis žmonių ne pirmą ir ne antrą kartą lankėsi šios grupės koncerte (šių eilučių autorius pažįsta žmonių ir daugiau kartų už jį mačiusių depešus). Tačiau DM koncertai yra tarsi klasiokų susitikimas „where everything’s ours for a few hours“. Ir taip, Andy Fletcherio netektis visiems priminė, kad „precious and fragile things need special handling“.
 
Papildomo šarmo kelionei suteikė tai, kad Talinas tą depešišką savaitgalį buvo pavirtęs stipriai lietuvišku miestu. Koncerte arba mieste teko sutikti Beną Aleksandravičių, Jessicą Shy, Kazimierą Likšą, „lemon joy“ bosistą Vainių Šimukėną, taip pat Vilniaus merą Valdą Benkunską… Garsiau prakalbęs lietuviškai tuoj pat galėdavai išgirsti ką nors atsiliepiant mūsų gimtąja kalba.
 

Foto Martynas Bakans

Daug dėmesio savaitgalį sulaukė ir nuo 1999 metų Taline veikiantis „DM Baar“, kuriame du kartus – 2001 ir 2006 metais – lankėsi ir pati grupė. Kitą dieną po koncerto užsukęs pažiūrėti ar baras tebestovi nenuneštas gerbėjų antplūdžio, pamačiau ten jau besibūriuojančius žmones su vakarykščio koncerto atributika, laukiančius, kol baras atsidarys.
 
Sugroję europinę turo dalį depešai kiek pailsės ir jau rugsėjį pratęs gastroles Šiaurės Amerikoje (Meksikoje, JAV, Kanadoje). Į Europą su koncertais grupė sugrįš sausį, kai vėl suplanuoti pasirodymai Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Vengrijoje. Be jokios abejonės, minios tautiečių vėl rinksis patogiausią kelionės kryptį pamatyti šią grupę nepaisant to, kad tai vėl bus tas pats turas. Nes už DM koncertą gali būti geriau nebent du DM koncertai.
 
Kai 1998-ais pirmą kartą pamačiau DM, nesitikėjau, kad po 25-erių metų stebėsiu jau 10-ą jų koncertą. Visi turai nuo 1998 metų „The Singles Tour“ iki 2023 metų „Memento Mori Tour“. Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Nyderlanduose, Estijoje. Labai gali būti, kad kitais metais bus ir vienuoliktas kartas, lankantis pas Dave‘ą + Martiną, „Depeche Mode“. Nes jie yra ir to užtenka.

„Depeche Mode” pasiekė unikalų rekordą!

Depeche Mode

Grupė „Depeche Mode” tapo dar vieno rekordo savininke. Naujausias jų albumas „Memento Mori” pasiekė Vokietijos topo viršūnę. Tai jau 12 depešų albumas, atsidūręs perkamiausių Vokietijoje albumo topo pirmoje vietoje. Taip grupė aplenkė legendinį Liverpulio ketvertą „The Beatles”, kurio 11 albumų pabuvojo šio topo karalystės soste.

Šiuo metu „Depeche Mode” koncertuoja visame pasaulyje, pristatydami savo naujausią plokštelę. Artimiausias šalia Lietuvos įvyksiantis grupės koncertas – rugpjūčio 6 dieną Taline, į kurį jau yra pasiruošę vykti nemaža šio kolektyvo gerbėjų dalis iš mūsų šalies.

„Depeche Mode” išleido naują albumą!

Pagaliau! Britų muzikos ikonos „Depeche Mode” pagaliau sugrįžo su nauju albumu. Plokštelė, pavadinta „Memento Mori” nuo šiandien „sukasi” visose muzikos transliacijos platformose ir yra padėta ant muzikos parduotuvių prekystalių.

„Memento Mori” – 15 studijinis depešų albumas. Jį prodiusavo Jamesas Fordas ir Marta Salogni.

Mirė grupės „Depeche Mode” narys Andy Fletcheris

Andy Fletcher

Muzikos pasaulį sukrėtė tragiška žinia – mirė grupės „Depeche Mode” narys Andy Fletcheris.

Muzikantas buvo vienas iš grupės įkūrėjų, legendiniame kolektyve grojo klavišais. Kultiniam muzikantui buvo viso labo 60 metų.

„Esame sukrėsti ir kupini milžiniško liūdesio dėl gerokai per ankstyvos mūsų brangaus bičiulio, šeimos ir grupės nario Andy Fletcherio mirties. Fletchas turėjo auksinę širdį. Jis visada būdavo šalia – akimirkomis, kai reikėjo palaikymo, linksmo pokalbio, gero juoko ar tiesiog šaltos pintos. Mūsų širdys – su jo šeima, todėl prašome palaikyti juos mintimis ir gerbti jų privatumą“, – sakoma „Depeche Mode” įraše.

A. Fletcheris Depešuose grojo nuo pat grupės susikūrimo 1980-aisiais. Prieš dvejus metus jis, kaip grupės „Depeche Mode” narys, buvo įtrauktas į rokenrolo šlovės muziejų.

Dave Gahan, Soulsavers – Metal Heart

Grupės „Depeche Mode“ siela Dave Gahan paskelbė apie dar vieno solinio albumo išleidimą. Kaip ir anksčiau (2012-aisiais išleistame albume „The Light the Dead See“ ir 2015-aisiais pasirodžiusiame „Angels & Ghosts“), šiame projekte jam talkina Rich Machin (aka „Soulsavers“).

Naujasis jų albumas, „Imposter“, pasirodys jau lapkričio 12 dieną. Jame rasite ne originalias D. Gahano kompozicijas, o net 12 rinktinių koverių – nuo PJ Harvey, Bobo Dylano, Cat Power iki Charlie Chaplino ar Marko Lanegano sukurtas dainas.

Šiandien kviečiame išgirsti albume šeštuoju numeriu pažymėtą dainą „Metal Heart“, kurią 1998-aisiais sukūrė ir įrašė Cat Power.

Pilną albumo kūrinių sąrašą rasite čia:
01. The Dark End of the Street (Chips Moman and Dan Penn)
02. Strange Religion (Mark Lanegan)
03. Lilac Wine (James Shelton)
04. I Held My Baby Last Night  (Jules Bihari and Elmore James)
05. A Man Needs a Maid (Neil Young)
06. Metal Heart (Cat Power)
07. Shut Me Down (Rowland S. Howard)
08. Where My Love Lies Asleep (Gene Clark)
09. Smile (Charlie Chaplin, John Turner and Geoffrey Parsons)
10. The Desperate Kingdom of Love (PJ Harvey)
11. Not Dark Yet (Bob Dylan)
12. Always on My Mind (John Lee Christopher, Jr., Mark James and Wayne Thompson)

Depeche Mode perdainavo David Bowie hitą „Heroes“

Rytoj pasaulis minės dieną, kai prieš 40 metų buvo išleistas vienas žinomiausių britų legendinio atlikėjo David Bowie hitų „Heroes“.

Ta proga, žymioji eletroninės muzikos grupė iš Didžiosios Britanijos „Depeche Mode“ perdainavo šį kūrinį ir sukūrė specialų video klipą, režisuotą Tim’o Saccenti.

„Depeche Mode“ lygiai po penkerių mėnesių galėsite išgirsti ir Lietuvoje – po beveik puspenkerių metų grupė sugrįžta į Vilnių ir vasario 22 dieną „Siemens“ arenoje pristatys „Spirit“ turo koncertą.

Į Lietuvą atvyksta Depeche Mode

Koncerto organizatorių nuotr.

Koncerto organizatorių nuotr.

2018-ųjų pradžioje, Lietuvai pasitinkant savo šimtmetį, mūsų šalyje koncertą surengs viena populiariausių visų laikų grupių – britų kolektyvas „Depeche Mode„. Dave’o Gahano kolektyvas sostinės „Siemens arenoje” pasirodys vasario 22 dieną.

Į Lietuvą Depešai sugrįžta po 5 metų pertraukos. 1980-aisiais metais susikūrusi grupė paskutinį pasirodymą Lietuvoje surengė 2013-aisiais.

Vasario mėnesį Anglijos trijulė Vilniuje pristatys savo naujausią albumą „Spirit”.

Bilietų į „Depeche Mode” koncertą ieškokite jau šį ketvirtadienį (liepos 6 d.)

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Kovas, 2017

Albums_MARCH

Kovo mėnesio albumai

Pirmas pavasario mėnuo į muzikos lentynas pristatė nemenką kiekį naujos kūrybos. Dalis albumų mūsų buvo itin laukiami, dalis tiesiog nustebino, tačiau (neabejotinai) yra dar nemenka dalis, kurios tiesiog nespėjome atrasti. Tačiau neatrastais atradimais pasidalinsime ateityje, o dabar – apie įrašus, kurie, manoMUZIKOS manymu, kovą leido džiaugtis, niūniuoti ir linksėti į taktą.

Kai kurie įrašai – nuspėjami, o kai kurių atsiradimas čia – netikėtas. Tačiau dėl albumams ateityje priskirtino „istorinio“ statuso poros „vienetų“ tiesiog negalėjome neįtraukti.

Tiesa, į šį sąrašą galėjo patekti dar vienas kovo mėnesį išleistas albumas. Tačiau po ilgų diskusijų prie manoMUZIKOS derybų stalo vis dėlto nusprendėme, kad dėl itin prieštaringos, įžeidžiančios, nepateisinamos ir nesantaiką kurstančios autoriaus pozicijos, jo muzikai tiesiog negalėjome čia rasti vietos.

FINK „Fink‘s Sunday Night Blues Club, Vol. 1“

Per daug metų britas Finas Greenallas užsitarnavo galybę manoMUZIKOS simpatijų ir tapo vienu mėgstamiausiu portalo atlikėju. Paskui jį važiavome į įvairiausius Europos kraštus, ne kartą jį kalbinome, visuomet pristatinėdavome savo skaitytojams ir, tiesą sakant, tapome visai neblogais bičiuliais.

Todėl tie, kurie nuolat sekė žinutes apie „Fink“, puikiai žino, kad bliuzas – viena didžiausių 44 metų atlikėjo aistrų. Taigi, šis albumas – kitoks. Jame nerasite nieko panašaus į „Sort of Revolution“, „Looking Too Closely“ ar „Yesterday Was Hard On All Of Us“. Čia dominuoja bliuzas. Jokios lyrikos, jokio patoso, jokių itin greitai įsimenamų melodijų. Tik bliuzas. Tačiau tie, kuriems muzika nėra vien tik lengvai prisimenama melodija, perklausę „Fink‘s Sunday Night Blues Club, Vol. 1“, suvoks koks vis dėlto talentingas ir kūrybingas yra Finas Greenallas.

Šis albumas – melomanų kolekcijoms. Ne tik dėl kitokios muzikos, bet ir dėl tradiciškai gražios ir itin kokybiškos pakuotės.

Nereikia pamiršti ir dar vieno fakto – naujas Fino darbas žymi ir savotišką lūžio tašką. Suprasdamas, kad šis įrašas tiesiog pasmerktas nebūti komerciškai sėkmingu, muzikantas subūrė kiek kitokią grupę ir leidosi į dešimties bliuzo koncertų turą. Todėl tie, kurie neabejingi jo muzikai, turėtų suskubti įsigyti bilietus, mat didžioji dalis koncertų, vyksiančių mažose džiazo arenose, jau pilnai parduoti. Mes jau spėjome. Tikimės, kad jūs – taip pat.

Depeche Mode „Spirit“

Viena populiariausių pasaulio grupių išleidžia naują albumą. Vien tik šio fakto pakaktų disko „Spirit“ pasirodymui tapti reikšmingu įvykiu. Faktas, kad albumo depešų  gerbėjai buvo priversti laukti beveik ketverius metus, plokštelės pasirodymo svarbą pastiprina dar labiau.

12 dainų, perpildytų tradiciškai tamsiu elektroniniu skambesiu, pamėgo ne tik muzikos mylėtojai, bet ir muzikos kritikai. Gerų žodžių jam negailėjo „Q“, „The Guardian“ ir „Mojo“ apžvalgininkai, gan pozityviai diską pasitiko ir visa muzikos rinka. Socialiniuose tinkluose netruko muzikantų ir aktorių susižavėjimo žinučių. Tai, kad albumas pasiekė aukščiausią perkamiausių įrašų sąrašo vietą šešiose šalyse bei užkopė ant 5 laiptelio Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose – taip pat pasako gana daug.

Jeigu dar buvo abejojusių, kam priklauso elektroninio/synt pop pasaulio pjedestalas, po „Spirit“ pasirodymo tokių turėjo nebelikti. Karaliai sugrįžo. Kaip visada galingai, muzikaliai ir novatoriškai.

Ed Sheeran „Divide“

Įtariame, kad šio albumo atsiradimas manoMUZIKOS rekomenduojamųjų sąraše, mūsų skaitytojams yra nemenkas netikėtumas. Prisipažįstame, mums – taip pat. Tačiau šiuo atveju, kalbėdami apie trečią Ed Sheerano įrašą mes labiau vertiname netgi ne muzikinę, bet istorinę jo vertę. Todėl darydami prielaidą, kad mus skaito nemažai melomanų, šiek tiek išraudusiais skruostais ir panarinę galvą sakome, jog šį albumą (grynai dėl jo unikalių pasiekimų) muzikos kolekcionieriai tiesiog privalo turėti savo fonotekoje.

Vos pirmąją „Divide“ pardavimų savaitę diskas tapo visų laikų perkamiausiu Didžiosios Britanijos albumu, kurį įrašė atlikėjas vyras. Albumo „÷“ pirmąją pasirodymo savaitę buvo parduota 672,000 tūkst. kopijų. Tai yra trečias geriausias visų laikų rezultatas salyne. Daugiau už jį buvo parduota tik visų laikų geriausiai perkamo disko – Adelės įrašo „25“ (800 tūkst.) ir 1997 metais išleisto „Oasis“ albumo  „Be Here Now“ (696 tūkst.).

Trečiasis brito įrašas taip pat tapo greičiausiai per pastaruosius 20 metų parduodamu vinilu, o perkamiausių singlų 40-tuko aukščiausiame dvidešimtuke pirmąją savaitę buvo visi 16 albume esantys kūriniai! Tai – pirmas toks kartas Didžiosios Britanijos muzikos istorijoje.

Taigi, jeigu muzikinę albumo pusę galime palikti nuošaly (nors, prisipažįstame, yra bent keli kūriniai, kuriuos tikrai su malonumu suklausėme), priežasčių šitą albumą perklausyti (o muzikos kolekcionieriams net ir įsigyti) yra tikrai ne viena.

TENNIS „Yours Conditionally“

Jeigu mėgstate tokias grupes kaip „Beach House“ ar „Surfer Blood“, Kolorado duetas „Tennis“ jums taip pat turėtų patikti. Nors grupė muzikuoja nuo 2010-ųjų, žinomais jie tapo viso labo prieš porą metų – tada, kai apie juos pradėjo kalbėti JAV muzikiniai tinklalapiai „Pitchfork“ ir „Stereogum“.

Kovo pradžioje išleistas Alaina Moore ir Patricko Riley albumas „Yours Conditionally“ – dar viena priežastis apie juos kalbėti. Melodingas, šiltas ir tikrai labai vasariškas įrašas puikiai tiks saulėto pavasario dienomis. Švelnus Alainos vokalas ir gražios, neperspaustos Patricko Riley aranžuotės šiek tiek primins „Niki & the Dove” vėlyvąją kūrybą. Tačiau jeigu tokia muzika dominuotų viešojoje erdvėje, būtų tik dar muzikaliau ir smagiau gyventi.

Taigi, stipriai rekomenduojame. Gražus, neįnoringas ir labai saulėtas dešimties dainų įrašas – tiesiai iš Kolorado.

JAMIROQUAI „Automaton“

Kiekvienas brito Jay Kay grupės „Jamiroquai“ albumo pasirodymas – nemenkas muzikinis įvykis kolektyvo gerbėjams. Nors acid jazz/funk kolektyvas muzikos pasaulyje aktyviai veikia daugiau kaip 25 metus, paskutinę kovo dieną pasirodęs „Automaton“ – viso labo 8-asis grupės įrašas. Turint mintyje faktą, kad nuo paskutinio hito „Virtual Insanity“ kūrėjų darbo praėjo beveik 7 metai, ši žinia albumo pasirodymą paverčia dar reikšmingesniu įvykiu.

Kalbant apie patį albumo pasirodymą, reikėtų nepamiršti ir to, kad britai nepasidavė įprastai disko teasinimo taktikai – nekurstė mūsų minčių ir aistrų mažiausiai pusmetį (kaip jau tapo įprasta didelių vardų gretose). Sausio vidury jie paleido savo promo kampaniją pasauliui pristatydami trumpą būsimo albumo video klipą. Po dviejų savaičių dienos šviesą išvydo pirmas „Jamiroquai“ singlas, dar po dešimties dienų – antras. Viskas. Tiesa, grupė paskelbė ir savo gastrolių kai kurias datas. Tuo „Automaton“ reklama ir baigėsi. Svarstant racionaliai (bendroje globalioje rinkoje), atrodo mažoka. Galvojant idėjiškai – galime daryti išvadas, kad kolektyvas pasitiki savo gerbėjais ir yra tikri, kad už bet kokį reklaminį šūkį kur kas geriau skamba muzika.

Naujasis „Automaton“ niekuo nenustebins. Išgirsite tokį Jay Kay, kokį esate įpratę girdėti, mylėti ir žavėtis. Albume, kuriame 12 kūrinių, ir toliau girdėsite aktyvų funk ir acid jazz muzikos mišinį, ritmingą ir kaskart vis drąsiau linguoti priverčiančią muziką. Čia taip pat surasite ir ne vieną dainą, kuri kaitinant vasaros saulei ne kartą bus prasukta Jūsų grotuvuose. Žodžiu, albumas tikrai geras. Ypač jis patiks tiems, kurie jau ilgą laiką yra įpratę prie žavingos „Jamiroquai“ muzikos.

CONOR OBERST „Salutations“

Conoras Oberstas – rimta figūra Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nežiūrint į tai, kad tiek jo solinė karjera, tiek ir muzika su grupe „Bright Eyes“ už Atlanto yra gerokai populiaresnė nei senajame žemyne, naujasis jo albumas turėtų įtikti net ir įnoringiems europiečiams.

„Salutations“ – aštuntas C. Obersto įrašas. Stebint, kokiu aktyvumu amerikietis kepa savo albumus, atrodo, jo produktyvumo kreivė turėtų leistis žemyn. Tačiau produktyvumo dievas, panašu, yra visgi jo pusėje.

Per pastaruosius metus tai jau ketvirtasis muzikanto diskas. Įdomu ir tai, kad nuo paskutinio C. Obersto albumo „Ruminations“ praėjo mažiau nei metai, tačiau ditirambai, kuriuos gieda šiam įrašui muzikos industrijos atstovai – neregėti ir dar negirdėti buvusio „Bright Eyes“ lyderio karjeroje.

Graži, lyriška ir jauki C. Obersto muzika gali priminti ankstyvuosius Justino Vernono projektus, Bruce Springsteen ir (vietomis) Bob Dylan kūrybą ar šiuo metu populiariojo M. Ward‘o muziką. Visais atvejais tai yra darbas, kurį verta išgirsti. Nes klausant „Salutations” imi žmogus ir supranti, kad taip gražiai ir švelniai skambanti indie folk muzika sugebėtų sušildyti net ir pačią šalčiausią širdį.

Pasirodė naujas Depeche Mode albumas (perklausykite)

Spirit

Depeche Mode „Spirit”

Šiandien muzikos pardutuvėse pasirodė naujas „Depeche Mode” albumas „Spirit”. Tai jau 14 grupės studijinis darbas ir kartu antras įrašas iš eilės, kurį išleido kompania „Columbia records”.

Išleidęs naują plokštelę Dave’o Gahano kolektyvas leisis į koncertinį turą, kuris Europoje prasidės Gegužės 5 d. Stokholme ir baigsis birželio 23 Rumunijoje.

Pirmieji albumą „Spirit” Lietuvoje galite įsigyti manoMUZIKOS itin mėgstamame ir dažnai lankomame Rūdninkų knygyne.

Apačioje – visa albumo perklausa.

Depeche Mode išleidžia naują albumą ir pristato pirmąją jo dainą

2017-ieji  britų super grupės „Depeche Mode“ gerbėjams bus ypatingi. Jau šį pavasarį, kovo 17 dieną britų synth-pop korifėjai išleis naująjį savo albumą, pavadintą „Spirit“.

Tai bus jau 14-asis  studijinis įrašas beveik 40 metų gyvuojančios grupės diskografijoje.

Naują kolektyvo albumą  prodiusavo James Ford (tas pats, kuris rankas prikišo ir prie Florence & The Machine, Arctic Monkeys bei Foals albumų), o disko leidyba rūpinasi įrašų kompanija Columbia Records.

„Mes nepaprastai didžiuojamės tuo, kaip skamba bei kokia energija spinduliuoja „Spirit” ir nekantraujame tuo pasidalinti su gerbėjais pasaulinio turo metu”, – dar praėjusių metų lapkritį apie naują albumą ir koncertinį turą prasitarė depešų siela Dave’as Gahanas.

manoMuzika primena, kad paskutinis studijinis  kolektyvo „Depeche Mode“ albumas „Delta Machine“ pasirodė 2013-aisias.

O šiandien, po ketverių metų pertraukos depešai dalinasi nauja muzika ir pristato pirmąją savo naujo albumo dainą „Where’s the Revolution“. Kūrinį galite išgirsti viršuje.

 

Depeche Mode album cover-rgb 5x5

„Spirit“ viršelis.

Pilnas albumo dainų sąrašas:

1 “Going Backwards”
2 “Where’s The Revolution”
3 “The Worst Crime”
4 “Scum”
5 “You Move”
6 “Cover Me”
7 “Eternal”
8 “Poison Heart”
9 “So Much Love”
10 “Poorman”
11 “No More (This Is The Last Time)”
12 “Fail”

 

Spalio 11 – naujas Depeche Mode albumas?

spalio-11

Laikmatis grupės tinklalapyje

Visai netikėtai britų super grupės „Depeche Mode” oficialiame tinklalapyje atsirado atbulinis laikmatis (angl. countdown), skaičiuojantis sekundes iki spalio 11 dienos. Kol kas nei grupė, nei jos atstovai nekomentuoja jokių su šiuo tinklalapio pasikeitimu susijusių gandų.

Tiesa, grupės lyderis Dave’as Gahanas ne viename interviu yra užsiminęs apie tai, kad kažkada turi pasirodyti naujas kolektyvo diskas. Tačiau ar spalio 11 bus išleistas naujas albumas, ar naujas singlas, ar dar kažkas ypatingo – kol kas neaišku. Visgi, grupės gerbėjų forumuose vyrauja nuomonė, kad laikmatis skaičiuoja sekundes iki 14-ojo britų grupės disko pasirodymo.

manoMUZIKA primena, kad paskutinis depešų albumas „Delta Machine” buvo išleistas 2013-ųjų kovo mėnesį.

Martin Gore – Europa Hymn

Grupės „Depeche Mode” narys ir dainų autorius Martinas Gore’as balandžio pabaigoje išleis savo naują albumą. Tai bus antras solinis ‘depešų’ nario, prisidengusio tiesiog MG pseudonimu, pilnas studijinis diskas, pasirodysiantis po 12 metų pertraukos. Deibutinis Gore’o LP „Counterfeit²” pasirodė 2003 metais. Prieš tai – 1989- aisiais – Gore’as spėjo išleisti nepilną albumą „Counterfeit”.

Vakar dienos šviesą išvydo pirmas naujojo albumo kūrinys „Europa Hymn”.