Rugsėjo viduryje amerikietis Devendra Banhart pristatė savo dešimtąjį albumą „Ma”. Ta proga atlikėjas apsilankė radijo stoties „WFUV” studijoje, kur atliko kūrinį „Taking a Page”.
Devendra Banhart
Išleistas dešimtas Devendra Banhart albumas
Albumo viršelis
Devendra Banhart muziką, neslėpsime, tikrai mėgstame. Todėl kiekvienas jo kūrybos vaisiaus pasirodymas mums tampa viena didele švente.
Savaitgalį pasirodė jau dešimtasis atlikėjo albumąs „MA”. 13 naujų dainų, kurios, sudėtos į vientisą paveikslą, puikiai atspindi amerikiečio muzikinių potencijų neišsemiamumą, jo talentą ir nesenkančią kūrybą.
Devendra Banhart – Taking a Page
Likus kiek daugiau nei savaitė iki albumo „Ma“ išleidimo, Devendra Banhart paleidžia į pasaulį dar vieną naują kūrinį – „Taking a Page“. Klausomės, o kaip gi 🙂
Devendra Banhart – Memorial
Dar vienas puikus Devendra Banhart išvydo dienos šviesą. Šiandien pasirodė jau trečioji rudenį išleidžiamo albumo daina. Lyriškas kūrinys„Memorial“ yra kaip tik tai, už ką labiausiai mylime šį muzikantą. Pristatydamas dainą D. Banhart užsiminė, kad tai kūrinys apie netektį ir tris žmones, kuriuos jis labai stipriai mylėjo.
Dešimtasis D. Banhart diskas, „Ma“ pasirodys rugsėjo 13 dieną.
Devendra Banhart – Abre Las Manos
Rudenį albumą „Ma“ išleidžiantis Devendra Banhart pasidalino dar vienu vasarišku kūriniu. Dainą „Abre Las Manos“ lydi iš mėgėjiškų fotografijų sukurtas vaizdo klipas-prezentacija. Iš svetainės „Flickr“ pagal Creative Commons licenciją parsisiųstuose nuotraukose – Venesuelos sostinė Karakasas ir El Avila nacionalinis parkas.
Rudenį – naujas Devendra Banhart albumas
Teksase gimęs, tačiau venezuelietiško kraujo turintis atlikėjas ir menininkas Devendra Banhart šį rudenį sugrįš su naujuoju albumu. Jubiliejinis, dešimtasis jo diskas „Ma“ pasirodys rugsėjo 13 dieną. Naujajame albume bus 13 dainų, iš kurių labiausiai intriguojanti atrodo paskutinė – duetas su anglų folko legenda Vashti Bunyan. Bet jos dar teks palaukti, o štai šiandienjau galime „paragauti“ pirmojo singlo, kūrinio „Kantori Ongaku“.
Devendra Banhart – Shown and Told (Joan Of Arc Cover)
Muzikos įrašų kompanija „Joyful Noise Recordings” turi vieną įdomią ir unikalią tradiciją – pasikviesti du atlikėjus, kad jie įrašytų vienas kito/kitų koverius. Bet tuo viskas nesibaigia – vienam iš atlikėjų kitas atlikėjas turi būti autoritetas. Kitaip sakant, kviečiamas atlikėjas, kurio kūrybai tam tikra grupė ar kūrėjas, padarė ryškią įtaką. Du įrašyti koveriai po to atsiduria specialaus leidimo vinilinėje plokštelėje.
Šįkart vienas kitų kūrinius įrašė Devendra Banhart ir grupė „Joan Of Arc„.
Dalinamės Devendra Banhart perdainuota „Joan Of Arc” daina „Shown and Told”.
GYVAI: Devendra Banhart – Middle Names
Ramiai, lyriškai, akustiškai – taip galima būtų pavadinti šį amerikiečio Devendra Banhart pasirodymą. Jo metu atliekamas kūrinys „Middle Names”. Tai titulinė daina iš praėjusiais metais išleisto atlikėjo albumo „Ape in Pink Marble”.
manoMIKSAS 049: not another autumn blues
Tamsu, šalta, lyja/sninga, tačiau mūsų ta rudeninė melancholija kažkaip neaplanko. Ir gerai – ir nereikia!
Muzika irgi tokia – smagi ir šiek tiek primenanti vasarą.
Šį kartą į manoMIKSĄ sudėjome tai, ko dar nespėjome atsiklausyti – naujus ir/ar visai nesenai atrastus garsus. Daug nežinomų vardų (kurie, tikimės, taps atradimu ir jums) bei keletą TŲ, mūsų ypač mylimų, šiemet nudžiuginusių savo naujais albumais.
Kūrinių sąrašas:
- Adult Jazz – Springful
- Rag’n’Bone Man – Human
- City Calm Down – Your Fix
- The Revivalists – Wish I Knew You
- Glass Animals – Season 2 Episode 3
- Twin Shadow – Run My Heart
- OMOH – Luxembourg Park
- Niki & The Dove – So Much It Hurts
- Future Islands – Haunted By You
- Daddy Was A Milkman feat. Justinas Jarutis – Sleepwalker
- The Slow Show – Bloodline
- Seramic – People Say
- Atlas Bound – Lullaby
- Bon Iver – 22 (OVER S∞∞N)
- Devendra Banhart – Taurobolium
- Warhaus – I’m Not Him
Albumai, kuriuos išgirsti būtina: rugsėjis, 2016 (I dalis)
Rugsėjo pradžios geriausi albumai
Jau tradicija tampanti manoMUZIKOS rubrika „Albumai, kurių negalima neišgirsti“ bando pasigauti rugsėjo pagreitį. Bėda ta, kad jeigu liepą ir rugpjūtį išleistus „rekomenduotinus“ LP galėjome suskaičiuoti ant rankų, tai rugsėjis (tradiciškai) pateikia tokią nesuskaičiuojamą galybę muzikinio gėrio, kad savo rekomendacijas turime skirti į dvi dalis. Kodėl? Ogi todėl, kad likus savaitei iki spalio pabaigos dar turime sulaukti bent kelių albumų, kuriuos (spėjame) taip pat turėsime įtraukti į rugsėjo „rekomendacijų“ sąrašą.
Taigi, kol kas – pirmieji penki rudens pirmojo mėnesio diskai, kurių neperklausyti tiesiog negalima. Su antra straipsnio dalimi ir likusiais iš „ rugsėjo rekomendacijų sąrašo“ grįšime spalio pradžioje.
Local Natives – Sunlit Youth
Kalifornijos rokeriai “Local Natives” – neblogai žinomi šio žanro gerbėjams visame pasaulyje. Prieš 7 metus išleidę savo debiutinį albumą “Gorilla Manor” ir lyriško roko gerbėjų širdis užkariavę “New Radicals” kūrybą primenančia daina “Who Knows Who Cares”, po ketverių metų pertraukos pristatytą antrąjį įrašą “Hummingbird” pavertė gerokai tamsesniu. Tiesa, prie pastarosios plokštelės tamsos rankas prikišo pagrindinis disko prodiuseris – grupės “The National” gitaristas Aaronas Dessneris.
Trečiojo “Local Natives” įrašo teko laukti daugiau kaip tris metus. Laimei, laukimas nenuėjo veltui. Kartais grupės “Keane”, kartais “Stereophonics”, o kartais –“Fleet Foxes” ar “Band of Horses” kūrybą primenantis naujasis albumas “Sunlit Youth” – gera lyriško roko doze šios muzikos mylėtojams. Ir nors kritikai labai nesutaria vertindami trečiąjį grupės įrašą (vieni skiria aukščiausius balus, o kiti – pavyzdžiui, Pitchfork, – tik 6,3 iš 10), manoMUZIKOS manymu, šis diskas – vienas šiemetinių savo žanro lyderių. 12 dainų “susiklauso” taip gerai, kad plokštelę ir vėl norisi “sukti” iš naujo.
Devendra Banhart – Ape in Pink Marble
Pusiau amerikietis, pusiau venesualietis Devendra Banhart niekada nesiskundė nuomonių ar idėjų trūkumu. Teiginio pagrindimui įrodymų ieškoti toli neverta – per vienuolika metų išleisti 8 albumai, iš kurių nė vieno muzikos mylėtojai negalėtų pavadinti prastu. Paskutinis, dar prieš trejus metus išleistas įrašas „Mala“, daugelio melomanų buvo prilygintas šedevrui, todėl natūralu, kad Devendra padarė kiek didesnę pauzę nei tarp albumų darydavo anksčiau. Ir šįkart pauzė tikrai nenuėjo veltui. Lyriškas, kaip visada kiek „šizofreniškas“ Devendra tėškia rimtą pareiškimą tapti lyriško rudens prometėju šiandieninių hipsterių gretose. Devintasis muzikanto albumas „Ape in Pink Marble“ – gražus įrašas, kurio labai norėsis klausyti tamsiomis rudens savaitgalio dienomis įsisiautus į pledą, skaitant gerą knygą, geriant šiltą žemuogių ir stebint rudeninį lietų.
AlunaGeorge – I Remember
Prieš 3 metus Didžiosios Britanijos populiariosios elektroninės/šokių muzikos padangėje atsirado du dėmesio verti duetai – „Disclosure“ ir „AlunaGeorge“. Abu tais pačiais metais išleido debiutinius albumus, abu išliaupsino kritikai, abu mėgavosi šlove, bet…. Bet „AlunaGeorge“ taip ir liko „Disclosure“ jaunesnis brolis, mat „vyresnėliai“ buvo gerokai populiaresni, perkamesni ir labiau mėgiami. Šįkart „AlunaGeorge“ nusprendė išlįsti iš šešėlio, išlaukti „Disclosure“ ‚antrojo dublio‘ ir tada tėkštį savąjį. Komunikacine prasme viskas pavyko tobulai: „Disclosure“ savo neįtikėtinai gerą „Caracal“ driokstelėjo 2015-aisiais, nunešė stogą savo fantastišku albumu, bet 2016-aisiais paliko tuštuma. Ir čia, kur buvę, kur nebuvę, tuštumą užpildyti sugrįžo „AlunaGeorge“.
Laukimas pasiteisino su kaupu, o stilingos elektronikos prisotintame „I Remember“ – novatoriškas požiūris į šokių muziką, keli duetai (iš kurių vienas – drauge su Australijos talentu Flume) ir neįtikėtinai geras užkratas šaltoms žiemos naktims.
Antrasis britų dueto „AlunaGeorge“ albumas vertas kiekvienos klausymosi akimirkos. Su tuo sutinka ir muzikos kritikai, šį albumą vertinantys itin pozityviai, ir muzikos gerbėjai, trejus metus laukę ir galiausiai sulaukę progresyvių ir novatoriškų Alunos Francis ir Georgo Reido kūrybos vaisių.
Nick Cave & The Bad Seeds – Skeleton Tree
Prieš kelias dienas 59-ąjį gimtadienį šventęs Nickas Cave‘as, regis, į pensiją dar tikrai nesiruošia. Prieš 33 metus sukurtas jo kolektyvas „Nick Cave & the Bad Seeds” rugsėjo pradžioje pristatė jau 16 savo albumą. Ar buvo galima tikėtis ko nors geriau? Ko gero net ir didžiausi atlikėjo kritikai į šį klausimą atsakytų neigiamai, mat neišsiamiami australo kūrybos klodai ir vėl atsiskleidė visu gražumu. Liūdesio, asmeninės graužaties ir skausmo kupiną albumą įkvėpė atlikėjo sūnaus mirtis. 15-metė Cave‘o atžala Arthuras žuvo albumo įrašinėjimo metu, todėl nereikia stebėtis, kad ir taip tamsios kultinio muzikanto dainos tapo dar tamsesnėmis, o liūdesio įraše tiek daug, kad klausytojas gali net pasijusti nejaukiai. Tačiau kad ir kiek daug liūdesio savyje turėtų, ši 8 dainų plokštelė yra absoliučiai fenomenali. Kritikai jai skiria aukščiausius balus, melomanai meldžiasi kūrėjo talentui, o rinkos prognozėmis užsiimantys bukmekeriai Nick‘ui Cave‘ui drauge su Davidu Bowie žada vietas geriausių metų albumų sąrašo viršūnėje.
„Skeleton Tree“ – nuostabus albumas, kuriame liūdesys įgauna neįtikėtinus garsus ir formą. Kiekvienas kūrinys jame – atskiras muzikinis šedevras, kurio nenori praleisti, o teksto negali neišgirsti. Neabejotinai, tai vienas gražiausių ir įdomiausių šių metų įrašų.
St. Paul & the Broken Bones – Sea of Noise
Galime visai atvirai prisipažinti: Alabamos šešetas „St. Paul & the Broken Bones” manoMUZIKAI – naujai atrastas iki šiol visiškai nežinomas vardas. Pristatyti jų muziką – tas pats, kas su pačiūžomis įkopti į Everestą. Kažkoks aukso vidurys tarp ankstyvųjų „The Beatles“ su retro soul priemaišomis, falcetinėmis „Bon Iver“ harmonijomis, funko priemaišomis, senojo soul užuomasgomis, vietomis Mark MOrrisono, o kartais „Kings of Leon“ dainininko Calebo Followilo vokalą primenančiu balsu ir smagiais ritminiais gitarų pragrojimais. Epitetų galime sugalvoti ir dar daugiau, tačiau tegul šiuo atveju už mus kalba muzika, nes ją išgirsti tikrai verta.
„Sea of Noise“ – antrasis grupės albumas (pirmąjį kolektyvas išleido prieš dvejus metus). Žinant tai, kad „St. Paul & the Broken Bones” gyvenimas tęsiasi viso labo nuo 2012-ųjų, „Sea Of Noise“ – akivaizdus kokybinis šuolis į viršų.
Albumas puikiai tinka ne tik važiuojant, bet ir dirbant, ne tik gaminant maistą, bet ir vedžiojant šunį. Žodžiu, visiems gyvenimo atvejams. Ypač tiems, kuriems būtinas pozityvas ir gera nuotaika. Žodžiu, nuoširdžiai (pridėję ranką prie širdies) rekomenduojame ir albumą, ir jį sukūrusį kolektyvą. Ateityje apie juos turėtume išgirsti kur kas garsiau.
manoTOPAS 2013: Ugnė
(nuotr. Mr Sith Zam)
ManoMUZIKAI įpusėjus metų pabaigoje dėlioti taškus ant i aš, atsivertusi baltą lapą naujam įrašui ir susiruošusi tradiciškai skaičiuoti muzikinius viščiukus, staiga suprantu, jog kas kartą, pildydama blogo įrašą, kuriu dialogą. Ne monologą stovint ant apverstos dėžės ir dėstant tiesas susirinkusiai įsivaizduojamai miniai, o menamą pokalbį tarp dviejų žmonių. Kol psichikos mokslų atstovai nejučiom ima svarstyti, kuri iš šių formų yra sunkesnė, aš šypsausi, nes šiandieninio mano pasikalbėjimo dalyvis rankose jau laiko didelį arbatos puodą ir, sukryžiavęs kojas, patoginasi aptarimui.
manoALBUMAI
Startuojame nuo geriausių šių metų albumų. Iš karto turiu pastebėti, jog nei aš, nei mano įsivaizduojamas kompanionas šiais metais nebuvome mistiškai pranykę už žiniasklaidos priemonių ribų, todėl neatsikvėpdama galiu išberti gausiai interneto erdvėje eskaluojamus muzikinius įrašus, kurie mano įsivaizduojamam klausytojui yra puikiai pažįstami.
Prizinę vietą be menkiausio lašo abejonės iš karto priskiriu brito Simon Green, t.y. „Bonobo“ penktajam studijiniam darbui „The North Borders“, pametusiam kartojimų skaičių mano grotuve. Verčiausiųjų sąrašą tęsia alternatyvių rokerių „Editors“ svarus priminimas apie save po 4 metų pertraukos „The Weight of Your Love“, amerikiečių „Kings Of Leon“ sugrįžimo dovana „Mechanical Bull“, „Mercury“ nuskynusio James Blake debiuto antrasis dublis, tačiau dėl to jo talento nemažinantis darbas „Overgrown“, indie rokerių „Foals“ trečiasis studijinis įrašas, tapęs auksiniu Jungtinėje Karalystėje „Holy Fire“, „Stereophonics“ metus ilgiau nei planuota užtrukęs aštuntasis įrašas „Graffiti on the Train“, kanadiečių „Arcade Fire“ ilgai lauktas ir neapvylęs rezultatas „Reflektor“. Vietą tope rastų net ir iki neskanumo radijų nuzulinti „Daft Punk“, „Disclosure“, „Rudimental“ ir Laura Mvula įrašai.
Visgi, šiandien manoTOPE renku antrąją kovos kategoriją ir noriu tęsti tai, ką manoMUZIKA prieš trejus metus apsiėmė skleisti – muzikinius vardus, kurie gal ir nėra tokie populiarūs, bet yra neabejotinai verti pasiekti jūsų ausis.
Lorde – „Pure Heroine“
Jaunoji mergaičiukė iš Naujosios Zelandijos šiemet tikrai įnešė gerąją sumaištį į muzikos pasaulį. Septyniolikmetės kūrinius mielai groti ėmė radijo stotys, o tėvynainiai puolė ją nešioti ant rankų, ir ne veltui – naujokės debiutinis darbas „Pure Heroine“ buvo įvertintas „Grammy“ nominacijomis. Sodriai skambanti tamsa ir šviežus požiūris į indie pop.
Devendra Banhart – „Mala“
Aštuntajam studijiniam albumui originalusis Devendra Banhart pakeitė įrašų kompaniją – ėmė bendradarbiauti su „Nanosuch Records“ . Darbas startavo JAV „Billboard“ pristatomos pardavimų kategorijos „Top Heatseekers Albums“ 2-oje vietoje, pagyrų negailėjo ir muzikos kritikai. Brandus, laiką nejučiom suryjantis įrašas, paskanintas tik Banhartui būdingu muzikos ir pasaulio suvokimu.
Villagers – „{Awayland}“
Po trijų metų pertraukos išleistas antrasis Airijos indie folkerių „Villagers“ darbas „{Awayland}“ kaip ir debiutinis įrašas, buvo nominuotas „Mercury Prize“. Visgi, nors šiuo įrašu Conor O‘Brien suburtas kolektyvas ir vėl nesulaukė savo šlovės kulminacijos, antrasis darbas buvo itin palankiai įvertintas muzikos kritikų. Mano nuomone, „{Awayland}“ yra kur kas įvairesnis, novatoriškesnis, tačiau „Villagers“ kuriamą magiją išlaikęs įrašas.
„Coco Rosie“ – „Tales of a GrassWidow“
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad jeigu penktasis studijinis amerikiečių sesučių „CocoRosie“ darbas būtų skambėjęs taip pat, kaip 4 prieš tai – įrašas nebūtų patekęs į topą. Originaliosios „CocoRosie“ neabejotinai žengė žingsnį į priekį, pridėjo dar daugiau ritmo, elektronikos, tačiau išlaikė savo tapatumą. „Tales of a GrassWidow“ tapo vienu iš labiausiai pradžiuginusių metų įrašų.
„Rhye” – „Woman“
Kanadiečio Milosh ir danų instrumentalistės Robin Hannibal duetas, reziduojantis Kalifornijoje, pavasarį išleido išties dėmesio vertą debiutą „Woman“, kurį itin teigiamai įvertino muzikinė visuomenė. Beje, po gero pusmečio Milosh pristatė ir solinį darbą „Jetlag“, kuris savo vienodumu gerokai nublanko prieš duete kurtą rezultatą. „Woman“ – vientisas, ne migdantis, vertas jūsų ausų downtempo.
Ane Brun – „Rarities“
Ne taip jau retai vertinant naujus atlikėjų albumus išgirstame nuosprendį „praėjusio įrašo kopija“. Viena vertus, suprantama, kad išskirtinis atlikėjo kūrimo stilius yra būdingas tik jam pačiam, nuo kurio pabėgus rizikuojama prarasti tapatumą, kita vertus, progresas muzikoje turėtų tapti būtina dalimi. Skandinaviškoji melancholijos karalienė Ane Brun nenutoldama nuo savęs septintajame diske „Rarities“ sugeba judėti pirmyn. Malonus ausiai raiškus vokalas ir į depresiją nevedantis melodingas folk.
„Phoenix“ – „Bankrupt!”
Prancūzų synthpop/indie rock atstovai „Phoenix“ pristatydami penktąjį studijinį įrašą „Bankrupt!“ žadėjo visiškai kitokį skambesį ir į eksperimentus orientuotą diską. Ar tai jiems pavyko, diskusijos kyla iki šiol. Visgi, albumas pelnė palankius kritikų vertinimus ir puikius pardavimų skaičius ir įsitaisė tarp mano klausomiausių.
„London Grammar“ – „If You Wait“
Britų trip hopo atstovai „London Grammar“ debiutavo su pilnu albumu „If You Wait“ tik šiemet, tačiau jau spėjo muzikos pasauliui pranešti tinkamą žinutę – jaunasis trio yra vertas didžiosios scenos. Ir nors kai kurie kritikai negailėjo ironijos, sakydami, kad visos kūrinių istorijos yra apie sunkią paauglystę, ir trijulė tėra nesubrendusi „The XX“ versija, įrašas debiutavo 2 UK parduodamų albumų vietoje. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad gyvai „London Grammar“ skamba kur kas nepriekaištingiau negu įraše.
„Bastille“ – „Bad Blood“
Popsiškiausias skambesys, patekęs į topą, priklauso dar vieniems debiutantams, vertiems pagyrų. Tai – britai „Bastille“. Ketveriukė 2010 metais buvo suburta idėjinio vado Dan Smith, o išpopuliarėjo po dainos „Flaws“ pasirodymo. Albumas „Bad Blood“ startavo nuo pirmosios UK parduodamų albumų pozicijos. Puikus pavyzdys, kur link galėtų sukti pop muzikos scena.
„Snakadaktal“ – „Sleep In The Water“
Dream pop atstovų iš Australijos „Snakadaktal“ pirmasis studijinis blynas „Sleep In The Water“ buvo įskaičiuotas visiškai netikėtai, bet užtikrintai. Albumėlis niekaip nenustojo suktis grotuve, kol pagaliau teko pripažinti – labai maloniai ir šviežiai besiklausantis darbas, vertas į save atkreipti prožektorių šviesas.
„Everything Everything“ – „Arc“
Penktus metus sceną mindžiojantys indie rokeriai „Everything Everything“ su antruoju įrašu „Arc“ gal ir neperspjovė patys savęs nuo debiuto „Man Alive“ laikų, tačiau savo antrąjame studijiniam įraše „Arc“ pateikė tikrai labai paperkantį elektro pop mišinį, užtikrinusį vietą po saule ne tik tarp perkamiausių UK albumų, bet ir manoTOPE.
Ólafur Arnalds – „For Now I Am Winter“
Ambientą ir eksperimentinės elektroniką gliaudantis islandas Ólafur Arnalds šiemet pradžiugino trečiuoju studijiniu įrašu „For Now I Am Winter“, Atlikėjo muzika, skambėjusi daugelyje filmų, reklamų, televizijos laidų, nė kiek nenusizulina ir išlaiko islandiškai muzikai būdingą kokybę, dvelkiančią vėsa.
„King Krule“ – „6 Feet Beneath The Moon“
Britų jaunasis genijus Archy Marshall, scenoje skirtinguose projektuose įkūnijantis „King Krule“, „Zoo Kid“, „Edgar The Beatmaker“, „Dj JD Sports“, rodos, netelpa savo kailyje, nekantraudamas griauti suvokimą apie muziką ir atbukusioms ausims tiekti naujojo pasaulio garsus. Ateities garsus. Gal ne visada ir tikrai ne visiems „patogus“ debiutinis „King Krule“ darbas „6 Feet Beneath The Moon“ yra tai, ko klausysis mūsų vaikai, pasakodami apie naujosios muzikos srovės pradininką. Neabejotinas manoTOPO dalyvis.
Laura Marling – „Once I Was An Eagle“
Turiu prisipažinti, jog prieš įsijungdama ketvirtąjį studijinį Jungtinės Karalystės atstovės Laura Marling darbą, iš to perdėto noro nusiteikti skeptiškai (ne objektyviai, o skeptiškai), net sąmoningai suraukiau nosį. Visgi, kūno kalba nepadėjo nulemti emocijų, genialioji 23-jų metų atlikėja mane palaužė. Laura naujajame įraše ir vėl paaugo, ir vėl pasiūlė muzikos grynuolį, ir vėl jos diskas buvo nominuotas „Mercury Prize“.
„Volcano Choir“ – „Repave“
Pabaigoje – visuomet muzikinius saldainius dalinantis Justin Vernon su vienu iš savo projektų – „Volcano Choir“. Antrajame studijiniame grupės darbe – tik vykę ir labai vykę eksperimentai su muzikos genijui būdingu užtikrintumu. Tiesa, nuoširdus perspėjimas „Bon Iver“ gerbėjams – ieškokite atsargiai, galite ir nerasti. Skirtinguose muzikiniuose amplua Vernonas neria į kitus vandenis.
manoSINGLAI
Be didelių įžangų dalinuosi šių metų pavieniais singlais, kažkur kažką manyje neatitaisomai užkabinusiais:
manoLIVE
Ir…. penki įsimintiniausi gyvi kūrinių atlikimai, nenulipę nuo ausų ir minčių:
Štai taip atrodo mano asmeninis 2013 metų rinkinukas.
„Tie, kurie nemoka kurti muzikos – apie ją rašo“, – ne kartą yra nuskambėję interneto erdvėje, ir, reikia pasakyti, mes velniškai džiaugiamės galėdami tai daryti. Ačiū, kad esate tie, kas skaito.
Devendra Banhart – Taurobolium
Šių metų pradžioje šiltos muzikos albumą „Mala” išleidęs amerikiečių atlikėjas „Devendra Banhart” prieš metų pabaigą nusprendė apie save priminti ir dalinasi oficialiu vaizdo klipu paskutinei albumo dainai „Tautobolium”. Šioje ganėtinai įdomioje vizualizacijoje galite išvysti dviejų animuotų ančių nuotykius.
Devendra Banhart – Für Hildegard Von Bingen
Vieną geriausių šių metų albumų „Mala” autorius, šaknų Venesueloje turintis amerikiečių muzikos kūrėjas Devendra Banhartas pristato naują muzikinį video singlui „Für Hildegard Von Bingen”.
Video režisavo Isaiah Seretas ir pats Devendra Banhartas.
2013-ieji: geriausi šiemet išleisti albumai arba ką žada muzika?
Kažin ar yra buvę tokie muzikaliai derlingi metai, kurių vien per pirmą ketvirtį išleistų albumų pilnai pakaktų sudaryti geriausių metų albumų sąrašą. Kažin ar per pastarąjį dešimtmetį yra pakakę pirmų trijų metų mėnesių tam, kad drąsiai atsipūtę galėtumėme sakyti: muzikinis derlius yra toks vaisingas, kad vargu ar įmanoma tikėtis kažko daugiau… Žinoma, sunkiai atsimenu savo jausmą praėjusių metų balandį apmąstant 2012-ųjų metų kovą, vasarį ir sausį, tačiau emocija, kurią nešiojuosi apie šių metų pradžią yra tokia didelė, kad neparašyti apie pirmųjų mėnesių muziką tiesiog negaliu.
Taigi, šiame rašinyje – trumpas ekskursas į 6 geriausius pirmojo metų ketvirčio albumus. Užbėgdamas galimam nepasitenkinimui už akių galiu iškart „pasiteisinti” prieš tuos, kurie tikėjosi šiame „mini-sąraše” išvysti Nicko Cave’ o diską „Push The Sky Away” ir po dešimties metų pertraukos į didžiąją sceną sugrįžusio Davido Bowie plokštelę „The Next Day”. Taip, abu albumai iš tiesų yra neįtikėtinai geri, tačiau lyginant su tais, kuriuos paminėsiu čia – pirmieji du nebuvo grotuve „zulinami iki negaliu”, todėl pirminiame sąraše vietos jiems tiesiog neatsirado. Kita vertus, klausydamas muzikos, noriu to ar ne, visuomet vadovaujuosi ir subjektyvumo kriterijumi, tad posakis „širdžiai – neįsakysi” šiuo atveju ir buvo vienas svarbiausių apibendrinant pirmąjį metų ketvirtį.
Rhye "Woman"
I. RHYE „Woman”
Net nemirktelėdamas šį duetą galėčiau pavadinti asmeniniu 2013-ųjų metų atradimu. Jų muzika varijuoja nuo Sade iki „Satin Jackets” remiksų, o pagrindinio atlikėjo balsas kur kas labiau primena akustinio džiazo improvizacijoje paskendusį moterišką vokalo pasažą nei į trečiąją dešimtį įkopusio tvirto Amerikos vyro tembrą. Daug falceto, daug romantikos, įvairiapusė lyrika ir muzika tinkanti visoms gyvenimo akimirkoms – nuo romantiškos vakarienės žvakių šviesoje iki kelionės išsvajoto ir saulėto paplūdimio link. „Woman” – neabejotinai nuoseklus dueto eksperimentas. Būsiu egoistas, tačiau „Rhye” palinkėsiu taip ir neatrasti savo vientiso muzikinio žanro, mat grožis, kurį jie atranda pasileidę į muzikos paieškas yra toks įtikinamas, kad norisi tikėtis, jog vyrukai likusį gyvenimą tik ieškos… Ir apie savo paieškas mums pasakos muzikine kalba.
Graffiti On The Train
II. STEREOPHONICS „Graffiti On The Train”
Galiu visai atvirai prisipažinti: ilgą laiką Kelly Joneso kolektyvas mano mėgiamiausiųjų sąraše turėjo tvirtas pozicijas aukščiausiame dešimtuke, o tokios dainos, kaip „Mr. Writer„, „It Means Nothing„, „Have A Nice Day„, „Dacota” ar „Maybe Tomorrow” XXI amžiuje buvo neatsiejami mano muzikiniai palydovai . Tačiau čia atėjo 2007-ieji: Kelly išleidžia ribotos muzikinės vertės savo solinį albumą, o kartu su grupe tėkšteli diską „Pull The Pin”. Abu įrašai man, iki kaulų smegenų mylinčiam šią Velso grupę, – toli gražu ne patys geriausi. Po poros metų dienos šviesą išvysta „Stereophonics” diskas „Keep Calm And Carry On”, po kurio pasirodymo teko savo vidinei Aldonai pripažinti: virš šitos liaudies atėjo metas dėti kryžių. Visgi, prisipažįstu, kad vos išgirdusi žinias apie tai, kad šie senstelėję piliečiai leidžia naują albumą, nubudo ir mano vidinė Aldona. Po pirmųjų žinių pasirodymo ji man pradėjo atkakliai piršti mintį „o gal šįkart viskas bus kitaip…”.
Laimei šįkart ji buvo teisi…
„Stereophonics” sugrįžo. Sugrįžo sėkmingai. Ir tai padarė taip tvirtai, kaip darydavo iki 2007-ųjų. Albume „Graffiti On The Train” – vos pora „vidutiniškų” kūrinių, o tokios dainos kaip „We Share The Same Sun„, bitliškoji „Been Caught Cheating” ar titulinis kūrinys – neabejotinai gali pretenduoti ir į geriausių britų salyno šio pusmečio dainų sąrašą.
Taigi, mano akimis savireabilitacija užsiėmę „Stereophonics” vyrukai turi pagrindo švęsti. Tikrai netikėjau, kad jų sugrįžimas bus toks stiprus.
"Mala"
III. DEVENDRA BANHART „Mala”
Apie šį Amerikoje gyvenantį pusiau amerikietį, pusiau venesualietį pastaruoju metu kalba visi, kas netingi. Jo ketverius metus kurtas albumas „Mala” vadinamas šedevru (ir su tuo aš visiškai sutinku), o jo muzika ne vieno muzikos kritiko įvardijama kaip jokių atitikmenų neturinti nauja socialinė – edukacinė kalba. Taip, Devendra – itin keistas ir itin pretenzingas kūrėjas. Tačiau jo kūryba išties žavi. Į jokius žanro rėmus netelpantis muzikinis piešinys, įprasmintas jo aštuntajame diske, tikrai nepaliks abejingų. Ar jam įtaką daro viena iš CocoRosie sesučių, su kuria muzikantas jau ilgą laiką draugauja? Gal nestandartinio muzikinio piešinio link jį pastūmėja tamsioji „Antony And The Johnsons” siela Anthony Hegarty? Galbūt. Spėliokime, kurkime teorijas ir bandykime įminti neįmenamą Devendra Banhart muzikinę mįslę. Kol kas aišku viena: „Mala” – tikra muzikinė pasaka, be kurios 2013 metai muzikos enciklopedijose bus sunkiai įsivaizduojami.
Foals "Holy Fire"
IV. FOALS „Holy Fire”
„Holy Fire” – vienas laukiamiausių mano šių metų įrašų. Po neįtikėtino disko „Total Life Forever”, kurio koncerto specialiai skridau žiūrėti į Paryžių, trečio britų indie rokerių įrašo teko laukti trejus metus. Tačiau laukti buvo verta. Ar „Foals” sukūrė kažką naujo? Tikrai ne. Ne tik albumo promo kampanija, bet ir pačioje plokštelėje esančios dainos labai primena kai kurių „Total Life Forever” albumo kūrinių „sukirpimą”. Toli ieškoti nereikia – „My Number” sukurta pagal tą patį šabloną kaip ir „Total Life Forever„, „Stepson” – naujasias „Spanish Sahara” atitikmuo. Tačiau tai „Holy Fire” nepaverčia prastesniu. Yannio Phillippakio kolekyvas – šiuolaikinio indie roko skambesio kelrodis ne vienai jaunai britų grupei. Net neabejoju, kad savo būvimo kelrodžiu statusą po šio įrašo pasirodymo jie tik sustiprins. Ir netgi nepaisant to, kad jiems taip ir nepavyko okupuoti Jungtinės karalystės perkamiausių albumų sąrašo viršūnės (albumas pasiekė antrą vietą – aut. past), galėčiau duoti galvą nukirsti, kad „Holy Fire” bus vienas realiausių pretendentų laimėti prestižinį „Mercury” apdovanojimą ir tuziną kitų prizų Didžiojoje Britanijoje šiemet.
The North Borders
V. BONOBO „The North Borders”
Kai kažką išleidžia „Ninja Tune” (leiblas, leidžiantis grupę „Fink„) – tai automatiškai tampa verta dėmesio. Tačiau kai dienos šviesą išvysta „Bonobo” darbas – žinia tampa dvigubai aktualesnė. Simonas Greene’as naujos muzikos LP pavidalu nebuvo sukūręs nuo 2010 metų. Šis faktas, neabejotinai dar labiau padidino britų prodiuserio naujo įrašo laukimą.
Džiazas, elektronika, trip-hopas, downtempo ir netgi elementariausi pop motyvai – visa tai susipina naujausiame Bonobo diske. Tokio vientiso, o kartu ir labai įvairaus muzikinio įrašo jau senokai neteko girdėti. Subtilus, labai išbaigtas ir itin gilus „The North Border” bent jau mano akimis – vienas pagrindinių pretendentų į metų albumo sąrašo viršūnę.
Inc.
VI. INC. „No World”
Jeigu kas nors galvojo, kad šiuolaikinis ritmenbliuzas negali skambėti moderniau – galvokite dar kartą. Broliai iš Amerikos, anksčiau pasivadinę „Teen Inc.” sumoderninę stagnacijoje paskendusį nūdienos R&B žanrą gali drąsiai vadintis šiandienos prometėjais. Jeigu neįsivaizduojate kaip skambėtų vėlyvoji Stevie Wonderio kūryba, sumaišyta su Maxwello ir Robino Thicke muzika – tuomet perklausyti naują „Inc.” albumą – tiesiog privalote. Ši muzika dar niekada neskambėjo taip naujai.
Taigi, toks trumpas žvilgsnis į kelis (iš visos galybės) gerus šiemet išleistus muzikinius albumus. Antras ketvirtis žada būti taip pat itin dėkingas. Vien tik ko verti naujus įrašus išleisiantys tokie vardai kaip James Blake, „Phoenix” ar „The National„. Tad baigdamas šį trumpą įrašą nenoriu dėti taško.
Todėl rašau… „To Be Continued”
…. in 3 months.
Nemokamai perklausykite naują Devendra Banhart albumą „Mala”
Nors naujas ir jau labai ilgai laukiamas amerikiečių dainų autoriaus ir atlikėjo, muzikos prodiuserio Devendra Banhart albumas „Mala” oficialiai pasirodys tik kovo 12 dieną, jau šiandien turime galimybę visą albumą internete perklausyti visiškai nemokamai.
Iki šiol jau dalinomės bent 4 – 5 kūriniais iš naujojo albumo ir jie tik dar labiau paskatino apetitą išgirsti visą „Mala”.
Tą galite padaryti viršuje.
Oficialus albumo "Mala" viršelis
Devendra Banhart – Mi Negrita
Skubame dalintis dar vienu amerikiečių muzikos prodiuserio ir dainų autoriaus Devendra Banhart lengvu bossa nova kūriniu „Mi Negrita” iš kovo 12 dieną pasirodysiančio jo naujo albumo „Mala”.
Devendra Banhart – Never Seen Such Good Things
Neseniai dalinomės amerikiečių muzikos prodiuserio ir atlikėjo Devendra Banhart nauju kūriniu „Für Hildegard Von Bingen“ iš kovo 12 pasirodysiančio naujojo jo albumo „Mala”.
Šiandien pristatome dar vieną singlą „Never Seen Such Good Things”, kuris taip pat puikuosis jau aštuntajame Devendra Banhart soliniame albume.
Devendra Banhart – Für Hildegard Von Bingen
Džiaugiamės pagaliau galėdami pristatyti naują išskirtinės asmenybės, amerikiečių muzikos prodiuserio Devendra Banhart kūrinį „Für Hildegard Von Bingen”.
Tai yra pirmasis singlas iš kovo 12 dieną pasirodysiančio Devendra Banhart albumo „Mala”.
Įdomus faktas – daina pavadinta kažkokio vokiečių šventojo, rašiusio medicinos ir botanikos temomis bei regėjusio mistiškus dalykus, garbei.
Norah Jones – Happy Pills
Likus kiek mažiau nei mėnesiui iki albumo „Little Broken Hearts“ pasirodymo, Norah Jones pristato pirmą oficialų singlą ir vaizdo klipą dainai „Happy Pills“, režisuotą Isaiaho Sereto, kuris dirbo su „Cults“, Devendra Banhart, „Edward Sharpe and the Magnetic Zeros“ ir kitais.
Koncerto Čilėje metu gyvai buvo atlikti du negirdėti Devendra Banhart kūriniai
Neseniai vykusio koncerto Čilėje metu amerikiečių dainų autorius bei atlikėjas Devendra Banhart atliko porą dar negirdėtų savo kūrinių. Vienas – anglų kalba, kitas – ispanų. Nėra aišku, ar atliktos dainos yra naujos, be to, jų pavadinimai taip pat nebuvo pristatyti.
Devendra Banhart yra žinomas ne tik kaip dainų kūrėjas, bet kaip muzikos ir jos artefaktų kolekcionierius, vizualinio meno kūrėjas bei muzikos prodiuseris, dirbęs su tokiais atlikėjais kaip „Beck”, „CocoRosie”, Antony Hegarty, „MGMT” ir kitais.
Paskutinis Devendra Banhart albumas pasirodė dar 2009 metais. Nuo to laiko jokių žinių apie jo ateities solinius muzikinius projektus nebuvo, tad viršuje girdimos gyvai atliktos dainos gali būti ženklas, jog jau visai greitai išvysime naują įvairiapusiško atlikėjo albumą.