Skubame įnešti geros muzikos į šią keistą mūsų šių metų vasarą…
Kolegos susėdome ir išrinkome keturis birželį pasirodžiusius albumus, vertus jūsų dėmesio. Tikimės, kad jie praskaidrins jūsų vasarą, poilsį ar tiesiog kasdienybę. Ir, žinoma, viliamės, kad įneš saulės, o ne lietingų ir apniukusių dienų.
Šį kartą į mūsų „radarą“ pakliuvo Haim , The Cure, „King Gizzard & the Lizard Wizard“ ir Yungblud
Haim – I Quit
Naujasis Haim albumas „I Quit“ yra ramiai banguojantis. Jame yra ir energingesnių ir ramesnių melodijų. Albume girdimos skirtingos nuotaikos – apie nuovargį, pokyčius ir norą būti savimi. Dainos skamba moderniai, su kai kuriais praeities muzikos elementais.
„I Quit“ albumą reikia prisijaukinti. Jis gana ilgas – viso talpina 15 dainų. Tokios dainos, kaip „Gone“ ar „Down to Be Wrong“ parodo, kad Haim daro tai, kas joms svarbu, ir nekreipia dėmesio į madą. Albumas kviečia neskubėti ir klausytis lėtai, įsiklausant į žodžius, kad geriau suprastum jo turinį.
„I Quit“ skirtas tiems, kurie vertina muzikos įvairovę ir aiškią kryptį. Nors jis nėra labai triukšmingas ar greitai įsimenamas, ilgainiui palieka gerą įspūdį. Haim rodo, kad muzikos vertė slypi jos turinyje ir kaip svarbu kurti muziką pagal savo taisykles.
The Cure – Mixes of the Lost World
The Cure ir remiksai – seniai pažįstama pora. Ne vieną kartą The Cure parodė, kad melancholiškas jų skambesys gali sklandžiai pereiti į elektroninės muzikos teritoriją, neprarasdamas savo emocinio krūvio. Su naujuoju dvigubu albumu „Mixes of a Lost World“ jie dar kartą grįžta į šį lauką – tik daug ambicingiau.
Net 24 kūriniai, beveik pustrečios valandos trukmė ir įspūdingas būrys pernai metų pabaigoje pasirodžiusio albumo „Songs of a Lost World“ remiksų autorių: nuo Four Tet, Trentemøller ir Orbital, iki Daniel Avery, 65daysofstatic, Mogwai ir net Deftones balso Chino Moreno. Tai labiau kolektyvinė reinterpretacijų panorama nei tiesiog albumas. Ir būtent dėl to „Mixes of a Lost World“ yra toks fragmentiškas.
Šį albumą sunku suvokti vienu prisėdimu. Kai kurios versijos alsuoja energija ir puikiai veikia atskirai. Kitos – labiau atmosferinės ir nebūtinai paliekančios stiprų įspūdį. Stilistiškai čia visko daug: nuo tamsaus techno ir IDM iki ambientinių tekstūrų ar post-roko užuominų. Albumas neturi aiškios krypties – jis šokinėja tarp nuotaikų ir tembrų, bet tai natūralu, kai kūrėjų tiek daug ir visi jie – labai skirtingi. Vis dėlto šiame remiksų albume slypi ir vertė. Klausant albumą kelis kartus, pradedi atpažinti sąsajas, jautresnius momentus ir savitas interpretacijas, kurios leidžia iš naujo išgirsti The Cure kūrybą. „Mixes of a Lost World“ – tai ne tobulas, bet ambicingas ir vertas dėmesio eksperimentas.
King Gizzard & The Lizard Wizard – Phantom Island
Birželį pasirodė ir naujausias, 27-asis produktyvių ir įvairių Australijos rokerių „King Gizzard & the Lizard Wizard“ albumas. Šie atlikėjai visai neseniai lankėsi Vilniuje ir čia surengė net tris koncertus: gegužės 29, 30 ir 31 dienomis jie grojo Lukiškių kalėjime!
Per 15 metų išleidę beveik 30 studijinių albumų, „King Gizzard & the Lizard Wizard“ vis dar randa būdų, kaip nustebinti gerbėjus ir mesti sau iššūkį naujomis idėjomis, žanrų kaita ir instrumentiniais eksperimentais. Geroji šio reiškinio pusė yra ta, kad šie muzikantai visada intriguoja ir niekada nežinai, kas laukia toliau.
O dabar pakalbėkime apie muziką. Kuo šis albumas išsiskiria iš kitų? Visų pirma – tai milžiniškas įvairiausių muzikos stilių, instrumentų ir aranžuočių mišinys. Jums reikės gerų garsiakalbių ar ausinių, kad suprastumėte bent dalelę visko, kas vyksta: nuo super popsinio, pučiamųjų instrumentų varomo titulinio kūrinio „Phantom Island” iki vidutinio tempo kosminio roko „Eternal Return“.
Nepaisant ekstravertiškos albumo išorės, „Phantom Island“ muzikantai lyrinio įkvėpimo ieško savyje, tyrinėdami dzenbudistines savirealizacijos būsenas ir gniuždantį nerimą. Pats tas lietingai lietuviškos vasaros popietei.
YUNG BLUD – Idols
Kolegos žvalgosi ir malonina gurmaniškas melomanų ausis, o aš norėjau atkreipti dėmesį į lengviau suklausomą albumą, nukėlusį mane į paauglystę ir tą sakau su visa geriausia energija ir mintimis.
Nuo pat 2010-ųjų pabaigos, britų atlikėjas Yungblud (tikrasis vardas Dominic Harrison, iš Donkasterio, Anglijoje) tapo paauglių ir anti-pop kultūros herojumi. Savo kūryba ir pasirodymais jis perteikia jaunimo nerimą ir vidinę sumaištį, o jo dainos tampa tarsi jaunimo mini-himnais, muzikaliai atspindinčiais šiuolaikinę swipe ir shufle kartos mąstyseną.
Savo ketvirtajame albume „Idols“ Yungblud pristato 12 naujų dainų, kurios yra tik pirmoji dalis vadinamojo dvigubo albumo projekto. Šio albumo antra dalis planuojama jau netolimoje ateityje. Pirmasis kūrinys „Hello Heaven, Hello“ tampa tarsi manifestu ir Yungblud atsinaujinusios ambicijos pareiškimu.
Albumas išsiskiria tuo, kad prie kūrinių prisideda Londono filharmonija ir iš paaugliško maišto dievuko Dominic tampa liūdno roko dievukas. Albume viskas gražu ir tvarkinga, bet tai ne maža rizika auditorijos atžvilgiu. Juk surimtėjo, o taip negalima!
Albumas nebus muzikinis atradimas gurmaniškai melomano ausiai, tačiau čia tikrai rasite paaugliškų emocijų laviną, liūdesio, paauglišką „Niekas manęs nesupranta“… Taip pat, žinoma, energijos, drąsos, užsispyrimo ir maišto dozę, kas gražiai susipina su melancholija.
Klausantis šio albumo, mintimis grįžau į paauglystę. Tuomet skambėjo ausinėse kiti idols, tačiau šiandien jis yra paaugliško maišto dievukas. Jo gerbėjams šį albumą tikrai rekomenduoju išgirsti ir pamatyti kitą atlikėjo/kūrėjo pusę.
