Rugsėjo mėnesio albumai
Geresnio rugsėjo nei šis (bent jau mes) neatsimename. Pirmas rudens mėnuo pažėrė tokią gausybę muzikinio derliaus, kad sunku įsivaizduoti, kaip jį visą galima nurinkti. Pirmą dalį pristatę prieš porą savaičių, šiandien sugrįžtame su antrąja rekomenduojamų albumų puse. Albumų, kurie niekaip neturėtų praslysti pro muzikos mylėtojų ausis. Albumų, kurių nemenka dalis turi rimtų pretenzijų tapti metų geriausiais. Albumų, kurie, kada nors (žvelgiant į 2016-uosius) taps šių metų muzikiniu simboliu. O tokių, patikėkite, rugsėjo sąraše tikrai yra!
„Bon Iver“ – 22, A Million
Justinas Vernonas sugrįžo! Po 5 metų pertraukos jis, drauge su savo kolektyvu „Bon Iver“ grįžo ir vėl diktuoti madų. Jeigu pirmasis (dar 2007-aisiais išleistas) Viskonsino dainių darbas buvo sielvarto ir išsiskyrimo kupinas muzikinis grynumas, tai antrajame (po ketverių metų išleistame ir kol kas populiariausiame grupės) įraše „Bon Iver”, buvo galima atrasti daugiau instrumentų, daugiau akustikos, ir ryškų žingsnį iš „grynojo“ indie pasaulio. Trečiasis paskutinę rugsėjo dieną išleistas „Bon Iver“ diskas „22, A Million“ – dar vienas šedevras. Tiesa, čia grupės lyderis Justinas Vernonas nesiliauja stebinti, savo trapų vokalą ir itin melodingas aranžuotes įvilkdamas į naują, daugiau elektronikos savyje turinčtį rūbą.
Klausant „22, A Million“ neapleidžia jausmas, kad klausytojas turi neįtikėtiną progą liudyti kažką naujo, netikėto, originalaus, labai žavaus ir šviežio. Nežinau, ar toks yra Justino Vernono tikslas, tačiau sulig kiekvienu albumu jis užduoda toną. Jis pateikia tai, ko nesugeba padaryti niekas kitas. Ir jeigu kartais imi manyti, kad muzika pradeda išsisemti, užtenka išgirsti naują „Bon Iver“ albumą tam, kad suprastum, jog ši abejonė – labai toli nuo tiesos.
„22, A Million“ – naujas, novatoriškas, labai trapus, o kartais net iki ašarų gražus įrašas. Net neabejoju, kad jis ir vėl užduos toną daugeliui. Net neabejoju, kad po šio albumo (kaip ir po abiejų praėjusių) ir vėl atsiras tūkstančiai grupių, kurios norės būti panašios į „Bon Iver“.
Tačiau kukliam ir labai intravertiškam Justinui Vernonui tai nė motais. Vienintelis jo tikslas – muzika ir jos prasmė. Visa tai yra naujame grupės albume. Klausant vientisos ir itin išbaigtos muzikinės 10 dainų pasakos nė akimirką neapleidžia jausmas, kad klausau metų albumo. Toks įvertinimas netgi šiek tiek per menkas…Šis „Bon Iver“ įrašas maždaug toks, kokia Olimpiniame krepšinio turnyre buvo JAV krepšinio rinktinė: neturinti lygių, diktuojanti madas ir gerokai pakilusi virš visų likusių komandų.
Nicolas Jaar – Sirens
Nors Nicolas Jaar – jau senokai žinomas vardas muzikos padangėje. Ir nors kaskart jis renka sausakimšas arenas bet kuriame pasaulio krašte, albumus kepa toli gražu ne taip dažnai, kaip kai kurios lietuvių šeimos ruošia blynus savaitgaliais. „Sirens“ – viso labo antras studijinis diskas Čilės ir Amerikos kraujo turinčio kūrėjo diskografijoje. Jeigu jame ieškosite tokių kūrinių kaip „Mi Mujer“ – nusivilsite. Tačiau Nico grebėjai jau seniai žino, kad muzikanto kūryba stebina kaskart pasiekusi dienos šviesą.
„Sirens“ – transcendencijos, ambiento ir netikėtų garsų kupinas įrašas. Ir tai dar vienas atlikėjo genialumo įrodymas. Plokštelėje esantys 6 kūriniai stebins, privers krūptelėti ir tikrai nepaliks abejingų. Įdomus ir labai netikėtas albumas – tikras šviežio oro gūsis Nicolas Jaar gerbėjams.
Benjamin Francis Leftwich – After The Rain
Labai nemažai akustinės lyrikos gerbėjų daliai Benjamin Francis Leftwich vardas sako arba nedaug, arba nesako praktiškai nieko. Ir tai – puikiai suprantama. Prieš 27 metus pasaulio šviesą išvydusio brito diskografijoje iki šiol buvo vienintelis albumas – 2011 išleistas darbas „Last Smoke Before the Snowstorm“. 5 metai tylos, ieškojimo ir mūzos gaudymo, panašu, nepraėjo veltui. „After The Rain“ – nerealaus dydžio kokybinis muzikanto žingsnis pirmyn. Retai apie albumą galima pasakyti frazę „nė vienos prastos dainos“. „After The Rain“ – būtent toks įrašas. Savo muzika kiek primenantis James Vincent McMorrow, Ben Howard ar brolio ir sesers iš Australijos duetą „Angus & Julia Stone”, Benjaminas gali drąsiai vadintis 2016-ųjų rudens šildytoju. Ypatingai švelnus, labai melodingas ir muzikalus darbas savyje turi tiek grožio, kad juo pakaktų sušildyti ne tik savo, bet ir savo artimiausių kaimynų ausis bei širdis.
Nežinau ar Dievas egzistuoja, tačiau jeigu egzistuoja muzikos Dievas, reikėtų jo paprašyti, kad šį (iki šiol ne itin žinomą lyriką iš Jorko) išgirstų kaip įmanoma daugiau melomanų.
„After The Rain“ – išskirtinio dėmesio vertas albumas, kuris, labai tikiuosi, svajingą Anglijos lyriką dar drąsiau išneš į plačiuosius muzikos vandenis.
Francis and the Lights – Farewell, Starlite!
Jeigu sceninis vardas “Francis and the Lights” ilgą laiką buvo žinomas tik tarp itin muzika besidominčių melomanų, tai šiemet jis tapo gerokai populiaresnis. Tai lėmė paprastas faktorius: projektas įrašė dainą drauge Kanye Westu ir „Bon Iver“ lyderiu Justinu Vernonu, nufilmavo vaizdo klipą ir, negana to, pastarąjį muzikantą privertė jame šokti. Ir netgi nepaisant to, kad kūrinys nebuvo tas, kuris „nunešė“ pasauliui stogą, J. Vernono šokis (kurio, atlikėjo gerbėjai nusprendė vieningai, galėjo ir nebūti), paskatino „Francis and the Lights“ vardą įsirašyti į „įdomių“ atlikėjų sąrašą.
Rugsėjo vidury pasirodė grupės albumas „Farewell, Starlite“. Kad ir kaip tai keistai nuskambėtų, tačiau šis LP – pirmas pilnas studijinis įrašas beveik dešimtmetį kuriančio Franco diskografijoje. Nuo 2007 metų išleisti 4 nepilni albumai, 4 singlai, dirbta su įvairiausias muzikantais, tačiau soliniam debiutui laikas atėjo tik dabar.
Kokia tai muzika? Sunku pasakyti. Įdomi popmuzika su elektro priemaišomis. Neįnoringa, neįpareigojanti (vietomis labai primenanti ankstyvąją Phil Collinso kūrybą) , nepretenduojanti į aukščiausius apdovanojimus, tačiau vienareikšmiškai verta Jūsų ausų.
How To Dress Well – Care
Kiekvienas naujas pranešimas iš Tomo Krello solo projekto „How To Dress Well“ manoMUZIKAI – nauja šventė. Jo kūrybą sekame jau seniai, todėl naujo albumo pasirodymo taip pat laukėme kurį laiką. Lengvas, labai vasariškas ir kaip visada itin melodingas „How To Dress Well“ neeksperimentuoja. Tačiau eksperimentų jo gerbėjai, ko gero, ir nelaukia.
Malonus ausiai chillwave, elektro pop, Lo-Fi ir R&B žanrų mišinys tikrai patiks tiems, kas mėgsta tokius atlikėjus, kaip „Active Child“, „J.Viewz“ ar „Blood Orange“.
„Care“ – gražus albumas, puikiai tinkantis vakarui arba ramiai sekmadienio popietei.
Keaton Henson – Kindly Now
Nerimo priepuolius patiriantis britas Keaton Henson kuria, ko gero, pačią ramiausią ir trapiausią muziką, apie kurią galima tik pagalvoti. „Kindly Now“ – šeštas LP muzikanto diskografijoje, kuriame akustinę lyriką, palydimą pianino ir gitaros, keičia orkestrinės aranžuotės ar netgi elektroniniai motyvai. Tačiau jeigu reikėtų dviejų žodžių, apibūdinančių atlikėjo naujausią albumą, bent jau man galvoje sukasi „meilė“ ir „ramybė“. Meilė – pagrindinė muzikanto dainų tema, ramybė – nuotaika, kurią „pagavęs“ nuo pirmos albumo dainos K. Hensonas nepaleidžia iki paskutiniosios.
Jeigu mėgstate „Antony and the Johnsons” ar “Bon Iver”nario S. Carey solinę kūrybą, albumas “Kindly Now” – kaip tik Jums. Kai kuriems manoMUZIKOS autoriams šis įrašas – vienas gražiausių 2016-aisiais metais. Perklausę jį nuo “a” iki “z” tikrai suprasite kodėl.
