istorija

Andriaus Mamontovo dienoraščiai: kaip gimė daina „Geltoni krantai”

manoNAUJIENA
GELTONI KRANTAI

Nuotr. A. Mamontovo archyvo

Iki Andriaus Mamontovo penkiasdešimtmečio koncertų lieka viso labo keli mėnesiai. Gruodžio 17 d. Vilniuje ir gruodžio 20 Kaune solinius koncertus surengsiantis muzikantas ir toliau dalinasi savo dienoraščiais.

Šįkart savo paskyroje facebooke A. Mamontovas pasidalino istorija, kaip buvo sukurtas vienas populiariausių legendinės grupės „FOJE” kūrinys „Geltoni krantai”

GELTONI KRANTAI

1986 birželio vidurys

Už poros savaičių keliausių į armiją. Neįsivaizduoju, kas ir kur manęs laukia ateinančius dvejus metus. Po mūsų sėkmingo pasirodymo festivalyje „Lituanica-86” sulaukėme keleto pasiūlymų koncertuoti. Pasirinkome tą, kuris viliojo labiausiai: dvi dienas pasirodyti Palangos „plaščiadkės” scenoje. Tai legendinė vieta, kurią žino visas Lietuvos jaunimas, kiekvieną vasarą ten susirenkantis į diskoteką.

Keliaujame į pajūrį traukiniu. Aš, Lukošius, Burokas, Rainys ir keli mūsų bendri draugai. Netgi nakvosime „plaščiadkės” šonuose, po tribūnomis esančiuose kambarėliuose. Negaliu tuo patikėti.

Atvykstame į Palangą. Pirmas pasirodymas jau šį vakarą. Ką tik sužinojome, kad nėra jokios aparatūros, kad galima būtų įgarsingi gyvai grojančią grupę. Kraipysimės pagal fonogramą. Galbūt tai dar smagiau. Juk tai – diskoteka. Man, tiesą sakant, tai mažiausiai rūpi, nes manęs laukia sušikta armija ir aš noriu kelias paskutines dienas įkvėpti kuo daugiau gryno jūros oro.

Naktį keliese einame per parką prie jūros. Tai visada geriausias nuotykis, nes pliažą naktį saugo pasieniečiai ir vaiko visus, kurie ten ateina. Jie dar kartais vakare suaria pliažo smėlį, kad ryte galėtų matyti ar neišlipo koks kapitalistų šnipas į krantą, atplaukęs iš Švedijos baidare ar povandeniniu laivu.

Romas pameta savo „džono lenono” akinius. Kurį laiką ieškome jų smėlyje. Randame, tik be vienos kojelės. Romas užsideda ir įsitikinęs, jog akiniai ir taip puikiai laikysis, patraukia mūsų nakvynės vietos link. Stabtelime prie parke esančio akmeninio urvo. Naktį jis atrodo dar paspaltingiau. Pradedame balsu fantazuoti, kad tai žmonių aukojimo vieta.

Kitą dieną mūsų pasirodymas „plaščiadkėje” neįvyksta, nes du grupės nariai (nesakysiu kurie, bet tai ne Romas ir ne aš) visą dieną vartojo tauriuosius gėrimus ir vakare galėjo tik sėdėti ant pievelės, linksmai kikendami žiaugčioti ir paslaptingai šypsotis. Rytoj važiuosime atgal į Vilnių. Ten pirmą kartą filmuosimės televizijos laidoje „Metronomas”, o tada mane ir Arnoldą paims dviems metams į armiją.

1987 birželio vidurys

Baigėsi mano pirmieji tarnybos metai. Ta proga orkestro dirigentas nusprendė surengti egzaminą. Maždaug, „pažiūrėsime, kas ko išmoko šioje vyriškumo mokykloje”. Uždavė išmokti „Krasnaya zaria” – patį baisiausią orkestrinį kūrinį pasaulyje. Jis yra nenormaliai ilgas, jame visą laiką keičiasi tempai ir metras. Vienu žodžiu, niekas jo iki galo nemoka ir dė to, kai grojame visu orkestru, tas kūrinys tamba dar baisesnis.

Man atrodo, kad mūsų dirigentas ir pats nelabai žino tą kūrinį. Bet akivaizdu, kad jis nusprendė ant mūsų pajoti, todėl visi sulindę į kampus mokinasi savo partijas. Aš taip pat stuksiu per gumos gabalą ir bandau įsiminti tą nelogizmą. Dirigentas majoras Stepanovas kviečia visus po vieną į savo kabinetą, kur išklausęs susako pastabas ir parašo pažymį.

Ateina mano eilė. Įeinu, atiduodu pagarba, prisistatau. Majoras duoda ženklą groti. Su mažesniais ar didesniais netikslumais, šiaip ne taip atlieku mažojo būgnelio partiją ir viliuosi, kad dirigentas, taip pat kaip ir aš, pames natas ir nebežinos, kurioje kūrinio vietoje esame. Kai baigiu groti, jis pasižiūri į mane savo kreiva šypsena ir šiek tiek trūkčiojančia kaire akimi ir sako: „na ką, Mamontov, prastai…rašau tau trejetą”. Susuka trejetą į dienyną. Tą akimirką iš kažkur atskrenda musė, kuri nutūpia tiesiai ant ką tik parašyto trejeto. Mjoras laimingas šypsosi ir sako: „matai ko vertas tavo pažymys? Musė visada šūdą užuodžia ir ant jo nutupia”. Tik jam ištarus šiuos žodžius, musė pakyla ir nutupia majorui ant nosies… Vos laikausi nesijuokdamas. Stepanovas susimėto ir liepia man eiti lauk. Išėjęs į koridorių juokiuosiu balsu.

Kaip ir kiekvieną vakarą, pasiėmęs iš budinčiojo raktus atsirakinu dirigento kabinetą ir prisėdu prie pianino. Jau kurį laiką ratu suku kelis akordus. Prisiminiau praėjusią vasarą, kai naktį prie jūros smėlyje ieškojome Romo akinių. Jaučiu, kaip šis prisiminimas užspaudžia gerklę… Armijoje, kur nuolat esi aptvertas tvora, prisiminimai apie laisvę yra tokie stiprūs. Jei tik galėčiau grįžti į tas akimirkas, kūrių jau nebebus. Į tą laiką, kai esi toks naivus ir nepalaužiamas. Į tuos geltonus krantus…

Per kelias dienas parašau visą „Geltonų krantų” tekstą. Grįžęs iš kariuomenės noriu iš karto surinkti naują grupę ir pradėti repetuoti. Turėsių krūvą naujų dainų.

1988 birželio vidurys

Po dviejų metų pertraukos,kartu su Arnoldu ieškome naujų muzikantų. Kol mūsų nebuvo Darius Burokas išėjo į kariuomenę ir grįš tik po metų, Romas Rainys groja „Katedroje”, o Saulius Valikonis – „Ad Libitum”. Iš „Foje” 1986-ųjų metų sąstato prie mūsų prisijungs tik Genys (Eugenijus Pugačiukas).

1988 spalis

Šiuo metu „FOJE” yra Arnoldas Lukošius (klavišiniai), Eugenijus (Genys) Pugačiukas (mušamieji), Robertas Meržvinskas (saksofonas), Jaunius Beinortas (gitara), Gediminas Simniškis (bosas) ir aš (vokalas, klavišiniai, gitara).

Susitariau su Zinute iš Vilniaus plokštelių įrašų studijos, kad ras mums laiko savo grafike ir mes galėsime ten įrašyti dvi naujas dainas – „Tu nieko dar nepažinai” ir „Geltoni krantai”. Pasikviečiau dar ir grupės „Ad Libitum” būgnininką Gintą Baltrukaitį, kuris turi ritmo mašiną ir ne tik ją paskolins, bet ir pats ateis į studiją padėti mums suprogramuoti reikiamus ritmus.

Genys gyvai gros tik dainoje „Tu nieko dar nepažinai”. „Geltoniems krantams” labiau tiks programuotas ritmas. Nežinau kodėl, tačiau man taip patinka ritmo mašinos. Man jos kaip kažkokie gyviai, idealiai skambantys ir mušantys ritmą.

1988 gruodžio 17

Šiandien Vilniaus sporto rūmuose pasirodėme „Jaunimo estradoje 88”. Reikėjo pristatyti naują dainą. Nusprendėme atlikti „Geltonus krantus”. Vėliau publika balsavo. Užėmėme 11-ą vietą.

Kažkas priėjęs pasakė, kad „FOJE” jau mirė… Rimtai? „Geltoni krantai” tikrai tokia bloga daina? Ar dabar visos mūsų dainos turi būti kaip „Laužo šviesa”? Ar žiūrovai nori, kad mes būtume kaip „Modern Talking”, kurių visos dainos vienodos? Ir apmaudu, ir pikta vienu metu.

1989 rugpjūčio 7
Šiandien baigiamasis „Roko maršo” koncertas Vilniuje, Kalnų parke. Gal mažiausiai 20 tūkstančių žmonių. Keliavome per Lietuvą kartu su Amerikos lietuvių grupėmis. Darius Polikaitis, Edis Punkris, „Naujas kraujas” ir keliuose koncertuose prisijungusi „Antis” bei kitos lietuviškos grupės. Dvi savaitęs trukęs nuotykis baigiasi. Mums tai buvo svarbu ne tik todėl, kad „Roko maršas” kalba apie laisvę. Prieš pat jo pradžią kasetėje išleidome pirmą savo oficialų albumą „Geltoni krantai”. Įrašai jame kiek chaotiški, nes dainos įrašinėtos įvairiais laikotarpiais ir skirtingose studijose, tačiau panašu, kad „FOJE” pradeda įsitvirtinti Lietuvoje.

Visur grojome pilnuose stadionuose, kur minios žmonių kartu dainavo „Laužo šviesą”, „Geltonus krantus” ir „Kitokį pasaulį”. Šios dainos akivaizdžiai yra mūsų didžiausi hitai. Kelis kartus kažkas iš žurnalistų pasakė, kad tai ne tik „Roko maršas”, bet ir „FOJE” triumfo žygis per Lietuvą. Gal kiek per garsiai skambanti frazė, tačiau ją be proto malonu girdėti.

Šią vasarą prie mūsų prisijungė legendinis klavišininkas Robertas Griškevičius. Man kartais atrodo, kad jis grojo visose populiariausiose Lietuvos grupėse. Nuo „Hiperbolės”, „Dainų teatro” iki „Rondo”.

Pavasarį teko atsisveikinti su Arnoldu, kuris paliko „FOJE”. Buvo labai skaudu jam pasakyti, kad kažkas nesiklijuoja. Po armijos pajutau, kad tie du metai mus atitolino vieną nuo kito kaip draugus. Iki kariuomenės gyvenome visiškai tais pačiais dalykais. Po jos tie dalykai pradėjo skirtis. Galbūt tai nebūtų priežastis jam išeiti iš grupės, tačiau kiti dabar grojantys muzikantai uždavė visiškai kitą muzikavimo toną, prie kurio Arnoldas nepritampa.

O galbūt reikėjo kitus paleisti ir likti tik dviese, kaip tada, kai pradėjom „FOJE”?

Tas amžinas „o jeigu” yra labiausiai kankinantis ir tuo pačiu įkvepiantis klausimas. Bet kuriuo atveju, tai kas įvyko, jau įvyko. Užtat į „FOJE” pavasarį sugrįžo Saulius Valikonis. Man jis – geriausias saksofonistas kokį tik pažįstu. Tik su juo galime groti tokias dainas kaip „Distancija” ir „Žvakių šviesoje”.

Darius Polikaitis nuoširdžiai padovanojo Robertui sintezatorių „KORG M1”. Man sunku tuo patikėti, nes šiuo metu tai yra geriausias sintezatorius pasaulyje. Ir labai nepigus…

Po „Roko maršo” supratau, kad iš grupės turės išeiti Jaunius Beinortas ir Gediminas Simniškis. Jie yra puikūs muzikantai ir malonus žmonės, tačiau mūsų supratimas apie muziką stipriai skiriasi. Liksime keturiese: aš, Genys, Saulius ir Robertas.

1989 spalio pabaiga

Su Robertu dviese tranzuojame į Varšuvą. Aš turiu gitarą, o jis – savo sintezatorių. Keliaujame į ten esančią įrašų studiją „CCS Intermedia” įrašinėti pirmos vinilinės plokštelės „Žodžiai į tylą”. Niekada negalvojau, kad tai įvyks. „FOJE” išleis tikrą plokštelę!!!

Mums pasiseka – iki Varšuvos nusigauname tik su vienu persėdimu. Po keliu dienu traukiniu iš Vilniaus atvažiuos Genys su Sauliumi, kad įgrotų savo partijas. Pagrindiniai albumo muzikantai bus Robertas ir aš.

Gyvename dideliame sename bute palėpėje, Varšuvos centre. Kiekvieną dieną tramvajumi važiuojame į miesto pakraštyje esančią studiją. Panašu, kad visą albumą įrašysime Dariaus Polikaičio padovanotu „KORG M1”. Tai bus naujas skambesys lietuviškoje muzikoje.
Mums pasiūlė kažkokio lenkų prodiuserio paslaugas, kad jis pakoreguotų dainų skambesį. Bet aš girdėjau, ką jis padarė su pirmuoju „Anties” albumu. Grupė, kuri man anksčiau patiko, dabar visiškai nepatinka, nes tas kuris prodiusavo, visiškai nesuprato grupės reikšmės lietuviškoje muzikoje. Nenoriu, kad mūsų albumui taip atsitiktų. Aš visada aiškiai žinau, kaip viskas turi būti. Turbūt pats galėčiau paprodiusuoti tą prodiuserį.

Kai kurias dainas esame įrašę jau anksčiau, tačiau jų skambesys manęs niekada netenkino. „Žodžiai į tylą”, „Paskutinė žiema” ir „Kita diena” man niekada neskambėjo taip, kaip norėtųsi. Perrašysim ir „Geltonus krantus”, kad šios dainos skambesys neiškristų iš albumo konteksto.

Labai laukiu, kada rankose laikysiu savo pirmąjį vinilą.

1990 balandis

Poetas Tomas Arūnas Rudokas parašė recenziją apie „FOJE” albumą „Žodžiai į tylą”. Labiausiai įsiminė paskutinė pastraipa už kurią Tomui būsiu dėkingas amžinai:

„Na, o „Geltoni krantai” galėtų tapti viso disko leitmotyvu. Nors dainos melodija yra gana linksma, bet vis dėlto ji kupina giedro liūdesio, ypač priedainis, kur lyrinis herojus klausia, kaip sugrįžti į vaikystės amžinybę (juk vaikai nejaučia laiko). Deja, „viskas praėjo, kas ateis, jeigu jau nieko nebeliko/ jei paskutiniai traukiniai pasiekė tolimas stotis”. Ir paskutinė eilutė, kurioje telpa visas lyrinio herojaus (ir ne tik jo) gyvenimas, kurią perskaitęs buvau tiesiog pritrenktas ir net pavydėjau, kad ne aš ją parašiau: „Aš taip ilgai žudžiau save ir negalvojau, kad pavyks”. Ką gi, Andriau, nežinau, ką galvoji tu, bet aš manau, kad tau pavyko.
Ir todėl tu toks gyvas „esi čia”, tarp „geltonų krantų”. O su tavimi ir „mes visi”.

Foals

Foals koncerto Vilniuje belaukiant: svarbiausia – gerbėjai

manoISTORIJA, manoNAUJIENA
Foals

Foals

Liaudies išmintis byloja: pasakyk, kas tavo fanai, ir mes pasakysime, kiek sėkminga yra tavo grupė. Žinoma, juokaujame, tačiau grupei „Foals“, kurios pasirodymo Vilniuje laukiame su nekantrumu, nepaprastai pasisekė – jų gerbėjų gretose yra išties nemažai įtakingų muzikos (ir ne tik muzikos) pasaulio asmenybių. Galbūt šių žmonių neišvysime Kalnų parke liepos 31-ąją, tačiau vien mintis, jog mūsų grotuvuose skamba ta pati muzika, nuteikia labai maloniai. Taigi, manoMUZIKA, tęsdama grupei „Foals“ skirtų straipsnių seriją, šį kartą savo dėmesį atkreipė būtent į juos — grupės „Foals“ gerbėjus.

Tačiau pirmiausiai – apie kritikus. 2015-ųjų rudenį vienas didžiausių Jungtinės Karalystės šoubiznio erelių, skandalingasis Noelis Gallagheris, viename interviu pašaipiai išpyškina žurnalistui „Tu juk rimtai nesakai, kad po 12 metų kas nors dar klausysis grupės „Foals“. Aš tai tikrai taip nemanau“. Paradoksalu, tačiau tas pats Noelis Galagheris po mėnesio prisipažins, kad paskutinis jam patikęs darbas buvo… kaip tik „Foals“ įrašas „What Went Down“, o gyvą grupės pasirodymą laidoje „Later… with Jools Holland“ jis pavadino tikrai įspūdingu. Grupė į N. Gallagherio pasisakymus reagavo dvejopai – koncerto Liverpulyje metu „Foals“ lyderis Yannis Philippakis trumpai pasakė: „Aš myliu Noelį G, tačiau man nusispjauti, kas bus po 12 metų. Tai, kas man svarbiausia – ši salė, dabar“. Vėliau, interviu metu, paprašytas pakomentuoti „Oasis“ lyderio nuomonę, Philippakis sakė nebijąs griežtų Gallagherio žodžių – jo manymu, jei „Foals“ niekas nebesiklausys po 12 metų, tai kitų grupių nustos klausytis jau po dvejų. Pagyvensime – pamatysime, du metai jau praėjo. O kol kas pažiūrėkime Noelį Gallagherį sužavėjusį „Foals“ pasirodymą:

2015-aisiais išleistą „Foals“ albumą „What Went Down“ labai palankiai įvertino ir grupės „Suede“ lyderis Bretas Andersonas. Viename interviu, kalbėdamas apie savo mėgstamiausius atlikėjus ir literatūros kūrinius, Andersonas daug dėmesio skyrė Oksfordo penketukui. „Tai keista grupė ir aš nesu tikras, kas padarė didžiausią įtaką jų skambesiui. Apskritai pati „įtakos“ koncepcija  yra šiek tiek nuobodi. Tai vienas tų dalykų, apie kuriuos visuomet klausia nesąmoningi žurnalistai. Tačiau tai, iš ko jie semiasi įkvėpimo yra tikrai įdomu“. Patys „Foals“ dažnai mini, jog labiausiai jų skambesį įtakojo minimal techno ir krautroko stilių grupės, taip pat „Talking Heads“.

2010-aisiais, grupei išleidus hitą „Spanish Sahara“, „Foals“ gerbėjų gretos ženkliai pasipildė. Dainininkė Låpsley puikiai pamena „Foals“ pasirodymą tų metų „Leeds“ festivalyje – jai tuo metu tebuvo 15, tačiau koncerto metu užplūdusios emocijos ir ašaros, byrėjusios skambant dainai „Spanish Sahara“, įsiminė ilgam. Praėjus šešeriems metams Lapsley atliko „Foals“ dainos „Mountain At My Gates“ koverį.

https://www.youtube.com/watch?v=HzJeM3Tuw5o

Jau minėtą dainą „Spanish Sahara“ galima išgirsti kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano filme „Tai tik pasaulio pabaiga“. Filmas šiemet buvo rodomas ir Vilniuje, „Kino pavasario“ metu. Ir tai anaiptol ne vienintelis kartas, kai „Foals“ dainos yra panaudojamos serialų ir kino juostų garso takeliuose. Filmuodamasis 2016-ųjų juostoje „Criminal“, su grupės „Foals“ kūryba susipažino ir legendinis JAV aktorius Kevinas Kostneris. Jo herojus klausosi dainos „Late Nights“ remikso, naršydamas Londono gatves. Aktoriaus teigimu, tai „labai kieta daina”, nors filmui ją parinko ne pats K. Kostneris – tai padarė juostos režisierius Ariel Vromen, netyčia išgirdęs DJ Solomon remiksą viename Ibizos vakarėlių. Pats A. Vromenas filmo sceną su vairuojančiu ir dainos besiklausančiu Kevinu Kostneriu vadina savo mėgstamiausia.

https://www.youtube.com/watch?v=H_VgQQ8sVpA

Neabejotinu grupės „Foals“ gerbėju yra ir legendinio britų elektronikos projekto „Underworld“ narys Karl Hyde. Jo pažintis su „Foals“ muzika siekia dar 2010-uosius, kuomet jis turėjo galimybę stebėti grupės pasirodymą viename Prancūzijos festivalių. Vėliau „Foals“ ir Karl Hyde keliai vėl susikirto – šįkart Japonijoje. Šis susitikimas buvo lemtingas – vaikinai susidraugavo ir netrukus grupės „Foals“ lyderis Yannis Philippakis prasitarė apie kartu su K. Hyde įrašytus kūrinius. Kalbėdamasis su žurnalistais 2014-ųjų pradžioje graikas negalėjo tiksliai pasakyti, ar šie kūriniai kada nors bus išleisti. Kol kas taip neatsitiko, tačiau, nepatvirtintais duomenimis, vienas iš tuo metu įrašytų kūrinių, „The Gambler“, buvo panaudotas HBO dokumentiniame mini-seriale „The Jinx: The Life and Deaths of Robert Durst“:

https://www.youtube.com/watch?v=TWmaBoe-1HY

Grupei neliko neabejingi ir dažnai tuose pačiuose Jungtinės Karalystės festivaliuose pasirodantys muzikantai – savo susižavėjimą „Foals“ muzika ir pasirodymų metu sklindančia energija ne kartą yra išreiškę „Frightened Rabbit“, „Two Door Cinema Club“,  „Everything Everything“ ar „Courteeners“ nariai, didele jų gerbėja yra ir netrukus Vilniuje koncertuosianti Jessie Ware. Su šia dainininke juos sieja ne tik muzikinės simpatijos – paskutinį „Foals“ albumą „What Went Down“ prodiusavo ir su Jessie Ware dirbęs prodiuseris Jamesas Fordas.

„Foals“ sėkmė tapo įkvėpimu ir daugybei pradedančių atlikėjų. Ir ne tik „gimtojoje“ Jungtinėje Karalystėje – įkvėpimo iš „Foals“ semiasi ir lietuvaičiai „Condor Avenue“, simpatijų šiai grupei neslepia ir „Freaks On Floor“ idėjinis vadas Justinas Jarutis.

Surinkome visai neblogą gerbėjų kompaniją, tiesa? O jie, įžymūs ar ne, yra labai svarbūs šiai grupei ir „Foals“ nė kartą yra jiems už šią meilę atsidėkoję. Pavyzdžiui – suteikdami galimybę pirmiesiems išgirsti naujai išleidžiamą albumą. Kokios staigmenos „Foals“ gerbėjų laukia koncerte Vilniuje – sužinosime jau liepos 31 dieną.

Bilietai į grupės „Foals” koncertą – ČIA.

https://www.youtube.com/watch?v=tsfcHpGijbg

Foals koncerto belaukiant: Oksfordo penketo istorija

manoISTORIJA
Foals

Foals

Paskutinę liepos dieną sostinės Kalnų parke įvyksiantis britų roko grupės „Foals“ koncertas – neabejotinai vienas laukiamiausių, įdomiausių ir trankiausių šios vasaros įvykių. Tie, kurie buvo jų koncertuose, puikiai žino, kad ekstazė, į kurią savo pasirodymuose žiūrovus panardina šis Oksfordo penketas, yra analogų neturintis jausmas.  „Kažkas tarp gilaus tranzo, euforijos ir orgazmo“, – taip apie „Foals“ koncertą Londone pristatinėjant 2010-ųjų metų albumą „Total Life Forever“ rašė vienas Jungtinės karalystės leidinys. Ir tai buvo tik pradžia… Nuo tos akimirkos praėjo daugiau kaip 7 metai. Yannio Philippakio muzika evoliucionavo dar labiau, pasirodymai tapo gerokai brandesni, o patiriama ekstazė juose – kur kas didesnė. Tačiau kalbant apie hitų „Spanish Sahara” ar „My Number” kūrėjų kūrybą, muziką ir polėkį būtina juos „išrakinėti” iki kaulų smegenų, todėl iki pat „Foals” koncerto Vilniuje, manoMUZIKA Jus supažindins su svarbiausiais šios Oksfordo grupės komponentais. Šįkart straipsnis apie tai, kaip viskas prasidėjo, vyko ir kas apskritai yra grupė „Foals”.

Ko gero ne visi žino, kad grupės „Foals” įkūrėjas nėra Yannis Philippakis. Dar 2005- aisiais kolektyvą įkūrė projekto „Youthmovies” lyderis Andrew Mearsas. Būtent jis į naują grupę pasikvietė Yannį Philippakį, Jacką Bevaną ir Liną Simoną – tris vaikinus, tuo metu grojusius post roko projekte „The Edmund Fitzgerald”.

Pirminėje „Foals” gyvavimo stadijoje Yannis ir Jimmy Smithas grojo gitaromis, Walteris Gerversas bosu, o Jackas Bevanas būgnais.

2006-aisiais grupė išleido savo pirmą singlą „Try this on your Piano”. Nesulaukę didelės sėkmės „Foals” kūrė toliau, tačiau Andrew Mearsas, nematydamas projekto ateities, nusprendė palikti grupę ir sutelkti dėmesį savo pagrindiniam savo muzikiniam„vaikui” – grupei „Youthmovies”.

Kaip parodė ateitis, pastarasis faktas buvo puikus šansas, kuriuo nepriekaištingai pasinaudojo graiko ir Pietų Afrikoje gimusios Ukrainos žydės šeimoje augęs Yannis.

Yanniui perėmus vokalisto pareigas, „Foals” pradėjo dirbti dar aktyviau. Grupė vis ilgesniam laikui užsidarydavo studijoje, o visus savaitgalius leisdavo koncertuodama vietos vakarėliuose. Neilgai trukus kolektyvą pastebėjo prieš porą metų Londone sukurto leiblo „Transgressive Records” atstovai, kurie passisodino Yannį prie airiško viskio butelio ir pasiūlė pirmąją istorijoje grupės sutartį. Praėjo metai ir 2007-ųjų balandį buvo išleisti pirmieji oficialūs kolektyvo singlai „Hummer” bei „Mathletics”. Šių dviejų dainų dėka „Foals” vardas pradėjo skambėti ne tik Oksfordo apylinkėse, bet ir gerokai už jų ribų. Apie indie roko grupę ėmė rašyti muzikiniai leidiniai, jai dėmesį pradėjo rodyti vietos radijo stotys, o pogrindžio drabužiai, panašu, per kelias dienas jiems tapo tiesiog per ankšti.

Tačiau Yannis ir kompanija į vis didėjantį dėmesį Jungtinėje Karalystėje regis nekreipė dėmesio. Susikrovę lagaminus ir ant pečių užsimetę savo instrumentus Anglijos vaikinai nusipirko lėktuvo bilietus ir išvyko į Niujorką. Šiame galimybių ir nuolat žibančių šviesų mieste susitikti jiems pasiūlė čia įsikūrusios įrašų kompanijos „Sub Pop” vadovas.

Viskį ir sodos vandenį mėgstantys Britanijos vyrai, perskridę Atlantą sukirto rankomis su visame pasaulyje vis populiarėjančio leiblo galva ir gavo visai neprastą prodiuserį – grupės „TV on the Radio” narį Dave’ą Siteką, su kuriuo ir sėdo įrašinėti savo debiutinio albumo „Antidotes”. Nors „Antidotes” buvo sėkmingas albumas, Yannis ir kompanija neliko patenkinti Siteko darbu, todėl grįžo į Londoną, užsidarė savo studijoje ir ėmė įrašinėti sukurtų dainų remiksus. Po daugelio metų viename interviu grupės lyderis sake, kad po Siteko prisilietimo prie disko, įrašas ėmė skambėti taip, tarytum jis būtų sukurtas ne kokiame nors didmiestyje ar indie roko mekoje, o svajingame didžiajame kanjone. Beje, pasimetę debiutinės plokštelės įrašų pinklėse britai žengė žingsnį, kurio iki šiol nesupranta daugelis muzikos rinkos analitikų – „Foals” į Jungtinėje Karalystėje išleistą debiutinį albumą neįtraukė savo pirmųjų dviejų juos išppopuliarinusių kūrinių (dainos „Hummer” ir „Mathletics” atsirado tik pakartotinai išleistame albume albume Amerikoje).

Anapus Atlanto „Antidotes” nė nepateko į perkamiausiųjų topus, tačiau gimtinėje albumas užkopė ant trečio UK TOP 40 laiptelio. Vien tik per pirmąją savaitę Jungtinėje Karalystėje disko buvo parduota daugiau kaip 25 tūkstančiai kopijų. Tai leido grupei „Foals” tapti žinomu ir pakankamai garsiu debiutu, į kurios koncertus bilietai buvo parduodami ypatingai greitai ir kurios muziką kasdien atrasdavo vis daugiau žmonių.

Nepraėjus nė porai metų „Foals” nusprendė kūrybinių idėjų semtis Švedijoje, todėl išvyko į Gioteborgą, užsidarė „Svenska Grammofon” studijoje ir įrašė savo antra albumą „Total Life Forever”, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, ir tapo esminiu raktu tolimesnėje grupės istorijoje. Yannis ir kompanija nusprendė atsisakyti savo buvusio prodiuserio ir sukirto rankomis su Luke’u Smithu – žmogumi, kuris yra dirbęs su tokiomis grupėmis „Depeche Mode” ar „Everything Everything”. Beje, Smithas jau 2013-aisiais prisipažins, kad „Total Life Forever” yra vienas įdomiausių, unikaliausių ir sėkmingiausių išliekamą vertę turinčių albumų, kurį jam yra tekę prodiusuoti.

„Total Life Forever” promo kampanija prasidėjo ankstyvą 2010-ųjų žiemą. Vasario mėnesį „BBC Radio 1“ eteryje debiutavo lyriškai mistinė „Spanish Sahara” – daina, kuri iškart tapo „karščiausiu įrašu pasaulyje” ir sukėlė milžiniškus grupės gerbėjų lūkesčius.

Albumas pasirodė gegužės mėnesį. Jį palydėjo 14 koncertų didžiausiuose Europos miestuose. Metų pabaigoje „Total Life Forever” susišlavė šūsnį „NME” muzikos apdovanojimų (tapo geriausiu metų albumu, o „Spanish Sahara”  pripažinta geriausia metų daina), buvo nominuotas „Q” ir „Brits” nominacijoms.  Negana to, plokštelė pateko tarp dvylikos geriausių Jungtinės Karalystės albumų ir tapo kandidate laimėti prestižinį „Mercury” apdovanojimą.

Perkamiausiame Didžiosios Britanijos albumų tope „Total Life Forever” pakilo iki 8 vietos, o šį albumą jau buvo galima rasti ir didžiausių pasaulio valstybių geriausiai parduodamų plokštelių čartuose.

Taip žingsnis po žingsnio Oksfordo penketas tapo neatsiejama pasaulinės roko muzikos scenos dalimi. Jiems lenkėsi ne tik  indie roko gerbėjai, bet ir muzikos kritikai. „Foals” tapo itin paklausia muzikos festivalių preke, kuriai dažnu atveju buvo lipinamos ir „headlinerių” (pagrindinių muzikos žvaigždžių) etiketės.

2013-eji ir 2015-ieji grupei buvo taip pat ypatingi. Būtent šiais metais dienos šviesą išvydo „Foals” albumai „Holy Fire” ir “What Went Down”. Abu diskai, kuriuos kaip ir pirmuosius du, išleido kompanija „Transgressive Records”, buvo itin populiarūs ir mėgstami. Jungtinėje karalystėje Yannio Phillipakio kompanija pasiekė 2 perkamiausių albumų čarto vietą, o į aukščiausius topų dešimtukus su savo plokštelėmis grupė įkopė tokiose šalyse kaip Australija, Olandija, Airija, ar Šveicarija.

Grupė grojo didžiausiose pasaulio scenose, o savo meilę jai ne kartą yra išreiškę šūsnis žymiausių pasaulio atlikėjų nuo Noelio Gallagherio iki „Foo Fighters” sielos Dave’o Grohlo. Tačiau apie tai ir dar daugiau – jau netrukus galėsite sužinoti portale manoMUZIKA.

Akivaizdu, kad  paskutinė liepos diena Vilniuje bus ypatinga. Tai renginys ir reginys, kurio praleisti muziką mylintiems ir ja gyvanantiems tiesiog negalima.

Bilietai į vienintelį grupės „Foals” koncertą – ČIA.

Andriaus Mamontovo dienoraščių puslapiai: pristatoma dainos „Pabėgimas” istorija

manoNAUJIENA
Andrius Mamontovas_STUDIJOJE

Andrius Mamontovas LNK studijoje. Įrašinėjant „Pabėgimą”

Metų pabaigoje į savo penkiasdešimtmečio koncertą „AM50” kviečiantis atlikėjas Andrius Mamontovas ir toliau laikosi prieš keletą mėnesių duoto pažado. Savo kūrybos gerbėjams muzikantas atverčia vis daugiau dienoraščių puslapių. Šįkart grupės „Foje” įkūrėjas pasakoja istoriją apie tai, kaip buvo sukurta daina viena populiariausių jo solinių dainų – kūrinys „Pabėgimas”. Ši daina – titulinė debiutinio A. Mamontovo albumo kompozicija, kuri buvo įrašyta dar 1995 m.

Pasirodo, kūrinio istorija siekia dar 1987-uosius, o jos užuomazgos prasidėjo tada, kai alikėjas dezertyravo iš kariuomenės. 

1987 VASARIO PIRMOS DIENOS

Žmonės kartais įsivaizduoja, kad tarnauti kariniame orkestre yra labai lengva ir paprasta. Tačiau jie nesupranta, kad būtent todėl, jog visi taip galvoja, orkestro muzikantai nuolat siunčiami atlikti keisčiausių darbų.

Tarnaudamas orkestre, be nesibaigiančių žygiavimo pratybų, repeticijų, kėlimosi anksčiau už visus ir grojimo 6-ą ryte, kai kitų dalinių kareiviai atlieką mankštą, kartais dar kasu griovius, dirbu virtuvėje, einu į sargybą ir groju laidotuvėse. Afganistane vyksta karas ir į mūsų dalinį Guseve dažnai atveža cinkinius karstus su žuvusiaisiais Beje, laidotuvėse groti nori visi orkestro muzikantai, nes po laidotuvių visada duoda pavalgyti namų maisto, o prie kapo pagal rusų tradiciją atkemša degtinės butelį.

Kadangi mušu būgnus – dalyvauju visur. Šalia viso to kiekvieną dieną 18 valandą besikeičiantiems sargybiniams aikštėje groju maršą. Pirmoje dienos dalyje kasdien einu į paštą, nes čia turiu ir paštininko pareigas. Bet maloniausia dalis – šeštadieniai ir sekmadieniai, kai su orkestro estradine grupe grojame šokiuose karininkų kultūros namuose. Guseve yra vien kariniai daliniai ir lengvosios pramonės technikumas. Kareiviai į šokius ateina negausiai, tačiau salė visada pilna technikumo studenčių.

Neseniai, per Naujų metų šventes buvau paskirtas seniu šalčiu, todėl turėjau karininkų vaikams visą savaitę vesti eglutę. Porą kartų per dieną. Kelis kartus apsivilkęs raudona mantija ir užsidėjęs barzdą ėjau į miestą pasivaikščioti nevalingai sveikindamas visus praeivius su naujais metais. Pasveikinau net karinį patrulį, kurio darbas – gaudyti tokius kaip aš. Tuos, kurie be leidimo išėjo į miestą. Deja, patrulis nematė kareivio. Jis matė senį šaltį, todėl pakibęs ant šios mano meškerės lyg vaikas pasveikino ir mane su naujaisiais…

 

1987 VASARIO 7

Šiuo metu visoje Lietuvoje vyksta filmo „Kažkas atsitiko” premjera. Kaip aš noriu jį pamatyti!

 

1987 VASARIO 11

Vakar mane ir mano orkestro draugą Audrių Naką paskyrė būdėti Gusevo divizijos štabo kontroliniame punkte. Pasakė, kad čia praleisime visą savaitę. Budėsime dviese.

Galvoje gimsta planas…

 

1987 VASARIO 12

Nuo kontrolinio punkto iki geležinkelio stoties – keli kvartalai. Pasiskolinau civilius drabužius. Kiek per dideli, bet man nėra jokio skirtumo. Aš noriu pamatyti „Kažkas atsitiko”.

Kontroliniame punkte yra telefonas, į jį galima paskambinti net ir iš Vilniaus. Tai nėra sudėtinga. Reikia tik žinoti slaptažodį. Skambini divizijos štabo komutatoriaus telefonu ir pasakai „apelsin”. Tada pasakai, su kuo tave turėtų sujungti ir jie sujungia.

Su Audriumi sutarėm veiksmų planą: aš naktiniu traukiniu važiuoju į Vilnių, būnu ten visą dieną, pasižiūriu filmą, kitą naktį paryčiais grįžtu į Gusevą. Kelis kartus skambinsiu Audriui pasiteirauti, ar manęs niekas neieško. Savo ruožtu Audrius skambins mano tėvams iškart jeigu manęs kas pasiges.Važiuoju.

Naktis. Apdulkėjusiame lange matau savo atspindį. Tai, ką aš darau yra draudžiama ir jeigu mane pagaus, geriausiu atveju pasodins kelioms paroms į hauptvachtą. Blogiausiu – teistų už dezertyravimą. Bet labai noriu pasižiūrėti filmą ir kaip jame atrodo mūsų grupė.

Negaliu to praleisti.

Andrius Mamontovas_KARIUOMENĖS ORKESTRAS

A. Mamontovas kariuomenės orkestre

1987 VASARIO 13

Vilnius. Vasario vidurys. Drėgna ir šlapia. Pats depresyviausias metų laikas. Bet aš einu į „Planetos” kino teatrą. Nusiperku bilietą antroje salėje. Laukiu, kada baigsis kino žurnalas po kurio rodys „Kažkas atsitiko”.

Nedidelė salė pilna žmonių. Tai pirmasis lietuviškas filmas, sukurtas kaip video klipas. Visoje Lietuvoje, visose kino teatrų salėse žmonės išgirs ir pamatys Vytautą Kernagį, Egidijų Sipavičių, „Antį” ir mus – „Foje”.

Pirmoji filmo dalis – Vytautas Kernagis ir „Dainos teatras”. Komiški, nebylaus kino stiliumi nufilmuoti klipai. „Kaip gražu miške”, „Santechnikas iš Ukmergės”… Šių dainų dar mokykloje klausiau šimtus kartų. Labai smagu.

Antra filmo dalis – mes koncertuojame Kalnų parke. Pernai, 1986-ų spalį mane išleido iš kariuomenės nusifilmuoti. Atvažiavo žmonės iš Lietuvos kino studijos, davė divizijos politrukui porą butelių viskio ir tas išleido mane atostogų. Ne viską atsimenu iš to koncerto, nes ten man visiškai nurovė stogą. Niekada nemačiau tokio kiekio žmonių. Juolab, kad atvažiavau iš kariuomenės ir kontrastas tarp kareivinių ir pilno stadiono ošiančių žmonių buvo neįtikėtinas. Nuskamba „Distancija” ir „Laužo šviesa”.

Labai keista, kad į filmą nepateko Egidijus Sipavičius, kuris taip pat filmavosi tame koncerte. Jis ten šoko breiką ir atliko savo „Breikas valdo mus kaip mašinas”. Hmmm…

Toliau  „Antis”. Panašu, kad į jų klipus buvo įdėta daugiausiai darbo, nors į pabaigą man kiek prailgo.

Užsimaukšlinu kepurę ir kartu su visais žiūrovais išeinu iš kino teatro. Niekas manęs neatpažįsta.

Visą dieną, kas pusvalandi iš telefono būdelės skambinu namo ir klausiu, ar man neskambino Audrius iš Gusevo. Kol kas ramu.

Mano tėtis pasisiūlo mane nuvežti atgal į Gusevą savo zaporožiečiu, nors ir murma nepatenkintas, kad taip rizikuoju.

Parvežu Audriui naminio maisto. Niekas manęs neieškojo. Visas šitas nuotykis atrodo, kaip sapnas.

 

1987 VASARA

Tarnyba orkestre turi kelis labai didelius privalumus. Visų pirma, esame 20 jaunuolių, gyvenančių atskiroje kazarmoje. 12 lietuvių. Visą laiką turiu galimybę kalbėti savo gimtąja kalba. Kitas privalumas – čia yra labai daug skirtingų muzikos instrumentų. Išmokau net saksofonu sugroti „Summertime”. Kasdien praktikuojuosi mušamaisiais instrumentais. Yra net du pianinai ir kelios gitaros. Varinių pučiamųjų net neskaičiuoju.

Šiandien sekmadienis – laisviausia diena. Vaikštinėju po orkestro studiją pasikabinęs neįjungtą elektrinę gitarą ir brazdinu tuos kelis akordus.

Radau naują akordų rūšį. Savaip sustačiau pirštus ir gavosi tai, kas man patinka. Turbūt kas nors jau yra atradęs tai, tačiau šie akordai nuo šiol yra mano ir niekieno kito.

Jaučiu, kad gimsta nauja daina. Ritmas primena traukinį.

 

1987 SPALIS

Guliu karo ligoninėje Černiachovske.

Mane šiandien operavo. Venų išsiplėtimas. Pjovė ten, kur apendiksas, tik kairėje pusėje. Man regis, chirurgas buvo lengvai įkalęs. Dar buvo jausmas, kad nelabai nuskausmino, nes praktiškai viską jaučiau.

Kitą dieną po operacijos, toje pačioje palatoje irgi po operacijos gulintis baltarusis staiga pradėjo šaukti, kad „jūs lietuviai visi esate fašistai ir per karą mūsiškius žudėte”. Netrukus jis puolė muštis. Susikibome. Pajutau, kad siūlės tuoj plyš. Gerai, kad tą akimirką įėjo seselė ir mus išskyrė.

Kažkodėl man visa tai buvo juokinga.

Naktį ligoninėje visiškai tylu. Girdisi tik apie pirmą valandą nakties pravažiuojantis traukinys. Galbūt jis važiuoja į Vilnių?

Aš taip siaubingai noriu namo.

 

1988 VASARIS

Prisiminiau kaip pernai buvau pabėgęs dienai, kad pamatyčiau „Kažkas atsitiko”. Prisiminiau traukino garsą už ligoninės lango. Prisiminiau savo atspindį dulkėtame naktinio traukinio lange.

Jaučiu, kad manyje jau yra nauja daina. Apie traukinį ir pabėgimą.

 

1995 BIRŽELIS

Pradėjau įrašinėti savo pirmą solinį albumą. Turiu kelias naujas dainas ir kelias tokias, kurias kažkada parašiau, tačiau niekur niekada nepanaudojau. Kūrinius „Tu būsi toli” ir „Pabėgimas” parašiau dar tarnaudamas kariuomenėje.

Jau žinau, kad albumas vadinsis „Pabėgimas”. Taip ir yra. Man norisi pabėgti nuo savęs tokio, koks esu grupėje „Foje”, atrasti naujų spalvų. Tik reikės užrašyti ne „Andrius Mamontovas”, o „Andriaus Mamontovo”, kad gautųsi „Andriaus Mamontovo Pabėgimas”. Tarytum atlikėjo vardas ir albumo pavadinimas tampa neatskiriama žodine konstrukcija.

 

1995 RUGPJŪTIS

Albumas įrašytas. Nuėjau šiandien į muzikos parduotuvę ir apžiūrinėjau lentynas. Pastebėjau vieną dalyką: visi labai spalvingi diskų viršeliai susilieja į bendrą masę. Bet jeigu vidury labai margaspalvių albumu guli toks, kuris yra vienos spalvos, tai jis tame margumyne tampa tartum sala, kurios ieško akys. Nuspręsta – „Pabėgimo” viršelis bus vienos spalvos.

Atėjau pas Ezopą iš grupės „ŽAS”, kurią neseniai prodiusavau. Jis dirba reklamos agentūroje ir moka maketuoti kompiuteriu. Visą dieną maketuojame kelis variantus.

Atsispausdiname.

Parsinešu namo, išdėlioju ant grindų ir klausiu Ingos, kuris pirmiausiai krenta į akis.

Ji parodo į juodą viršelį su balta kaukole.

 

1998 GEGUŽĖ

Birželio 1 dieną Vingio parke antrą kartą surengsime koncertą „Parama”. Tai bus mano pirmasis pasirodymas po paskutinio grupės „Foje” koncerto toje pačioje vietoje prieš metus.

Jaudinuosi. Kol kas dar neturiu savo pastovios grupės. Repetuoju su „Lemon’s Joy” ir styginių kvartetu „Chordos”. Igoris Kofas pasakė, kad negročiau gitara nes jis perims visas mano partijas, kad turėčiau laisvas rankas ir galėčiau būti „tikra žvaigždė”. Juokiuosi.

Pagrosiu šiandien kelias visiškai naujas, kelias senas dainas ir, žinoma, „Pabėgimą”. Juk tai kol kas vienintelis mano išleistas solinis albumas.

Visus metus jau keliauju su „Hamletu”. Gastrolių grafikas nesibaigia ir numatytas dar mažiausiai dviems metams į priekį. Ką tik grįžau iš turo po Kanadą, o po „Paramos” važiuosiu į Austriją.

Inga jau devintame mėnesyje. Liko kelios savaitės, kai antrą kartą tapsiu tėčiu.

 

1998 BIRŽELIO 1

Grojam „Pabėgimą”. Vingio parke susirinkę žmonės atidžiai klauso. Suprantu, kad dar laukia ilgas kelias, kol mane nustos lyginti su tuo Andriumi, kuris grojo „Foje”. Tačiau kito kelio aš neturiu.

Nauja manoMUZIKOS rubrika prikels praeityje garsias Lietuvos grupes

manoNAUJIENA
cassette-tape-rewind

Kasetė ir pieštukas

Šeštus metus gyvuojantis portalas manoMUZIKA.lt savo skaitytojams pristato naują rubriką manoKARTA.

Jau šią savaitę startuosiančios rubrikos tikslas – „prikelti” muzikos kolektyvus, kurie buvo svarbūs Lietuvos populiariojoje kultūroje jos kūrimosi pradžioje. Didžiausią dėmesį manoMUZIKOS kūrėjai skirs paskutiniam dvidešimto amžiaus dešimtmečiui ir pirmiesiems šio tūkstantmečio metams.

Per metus laiko portalo autoriai melomanams reguliariai pateiks išskirtinius straipsnius ir interviu su tomis grupėmis, kurios paliko ryškų pėdsaką, bet jau nugrimzdo į istorijos puslapius.

„Tai bus didžiulis straipsnių ir interviu ciklas, skirtas laikams, kai „BRAVO” ir „Radiocentro” apdovanojimai buvo didžiausi metų įvykiai, o savaitgalio topai, transliuojami radijo stočių „M1” ir „Radiocentras” eterio bangomis, buvo svarbiau nei pamokos mokykloje. Tai rubrika, skirta tiems laikams, kai kasetė ir pieštukas buvo neatsiejami daiktai, o ginčai, kas geriau – „SEL” ar „FOJE” dažnai peraugdavo į rimtus konfliktus”, – sakė manoMUZIKA.lt autoriai.

manoKARTOS interviu ciklą pradės išskirtinis didžiulis pokalbis su kultiniu Lietuvos šokių muzikos kolektyvu „EXEM”. Itin nuoširdžiame pokalbyje su grupę sukūrusiais Matu Petrikiu ir Mindaugu Kazakevičiumi – Kryžiumi pirmojo šokių muzikos kolektyvo gerbėjai galės grįžti į XX a. paskutinio dešimtmečio pradžią, išgirsti grupės narių prisiminimus ir sužinoti, ką apie save pačius – tuomet vos dvidešimtmetį perkopusius avantiuristus – mano šiandieniniai į penktąją dešimtmetį įžengę „EXEMAI”.

Taigi, mieli bičiuliai, pasiruoškite sentimentų pliūpsniui ir lašeliui jaudulio. Nes manoKARTOJE sugrįšite į tą dešimtmetį, be kurio šiandien būtų sunku įsivaizduoti Lietuvos pop kultūrą.

Prisiminkite LTDuką, žurnalą „Ausis”, eiles prie bilietų į SEL ir FOJE koncertus, Radiocentro apdovanojimus Sporto rūmuose, Paramos koncertų ciklą ir kitas sentimentalias gėrybes, ir pasimėgaukite.

Tikimės, kad taip, kaip šią rubriką pamilome mes, pamilsite ir Jūs.

Tegyvuoja muzika!

Gero skaitymo;)

 

Pamatykite 1989 metų dokumentinį filmą apie ambient muziką ir prodiuserį Brian Eno

manoNAUJIENA

Tikram muzikos mylėtojui ir bent šiek tiek išrankesniam klausytojui prodiuserio Brian Eno vardas turėtų būti neblogai žinomas ir sukelti pagarbų jausmą.

Brian Eno (nuotr. iš atikėjo archyvo)

Vieni jį žino kaip paskutinių dviejų „Coldplay“ albumų prodiuserį, kiti, kaip asmenybę, padėjusią surasti naują skambesį grupei „Talking Heads“ ir sukurti „U2“ šedevrą „The Joshua Tree“, dar kiti kaip įdomią ir aktyvią muzikos pasauio asmenybę, teoretiką bei eksperimentinės muzikos atlikėją. Tačiau bene daugiausiai nuopelnų ir pagarbos Brian Eno nusipelno kabant apie ambient muziką. Muziką, kurios moderniojo ir dabar dar tebesitęsiančio laikotarpio pradininku ir yra laikomas šis žmogus.

Siūlome pasižiūrėti 40 minučių trukmės 1989 metais sukurtą dokumentinį filmą apie, dabar jau legendinį, prodiuserį Brian Eno, ambient muziką ir jos santykį su šiuo kūrėju. Tiesa, šį video atradome ne mes, o kolegos iš Jungtinės Karalystės – internetinis muzikos žurnalas „Drowned in Sound“. Smagaus laiko!

 

 

Pamatykite pilną „Dead Can Dance“ 1993 metų koncerto vaizdo įrašą

manoNAUJIENA

Vos prieš dvi savaites pasaulį apskriejo žinia, jog Australijos duetas „Dead Can Dance“ paskelbė, kad dar šiais metais ketina įrašyti naują albumą ir leistis į koncertinį turą. Šiandien grupė savo Facebook profilyje paskelbė apie galimybę pamatyti pilną 1993 metais įrašyto koncerto vaizdo įrašą. Jį galite peržiūrėti puslapio viršuje.

Dead Can Dance (nuotr. iš grupės Facebook profilio)

Koncertas, pavadintas „Toward the Within“ buvo nufilmuotas 1993 metų lapkritį „Mayfair Theatre“ koncertų salėje Santa Monikoje, Kalifornijoje. Po metų grupės įrašų kompanija išleido albumą ir koncerto vaizdo įrašą. Beje, tai paskutinis išties didelis renginys, įvykęs „Mayfair“ teatre, nes netrukus šis statinys buvo visiškai sugriautas žemės drebėjimo metu.

Koncerto vaizdo įrašą nufilmavo režisierius Mark Magidson . Be puikiai pažįstamų ir scenoje atliktų kūrinių, šiame, daugiau nei valandą trunkančiame vaizdo įraše rasite ir interviu su grupės nariais Lisa Gerrard ir Brendan Perry.

ManoMUZIKA primena, jog „Dead Can Dance“ sudaro vokalistė ir kompozitorė Lisa Gerrard ir atlikėjas bei multiinstrumentalistas Brendan Perry. Grupės muzika išsiskiria savita stilistika, dažniausiai apibūdinama kaip darkwave ir ambient. Grupė gyvavo nuo 1981 iki 1998 m., o 2005 metais laikinai susibūrusi surengė pasaulinį turą. Duetas išleido 8 studijinius albumus, o 1996 metais pasirodęs paskutinis diskas „Spiritchaser“ pakilo iki pirmos „Billboard World Music“  albumų top’o vietos.

Cold Specks: balsai iš praeities

manoISTORIJA

 

 

Atlikėja "Cold Specks"

Cold Specks tai sceninis kanadietės Al Spx pseudonimas, kurios kūrybą muzikos kritikai jau dabar gretina su tokio kalibro atlikėjais kaip Tom Waitsas ar Adelė. Kol debiutinio atlikėjos albumo baigiamieji darbai vykdomi studijoje, Cold Specks sėkmingai apšildo St. Vincent pastarosios koncertinio turo metu.

Ko gero galime drąsiai teigti, jog Cold Specks pretenduoja tapti viena ryškiausių 2012-tųjų metų debiutančių.

Jai tik 23-eji metai, ji gyvena Londone, albumą įrašinėja padedama ilgamečio PJ Harvey kolegos – bugnininko ir prodiuserio Rob Elis, neseniai dirbusio su  „Mercury” prizo nominante Annai Calvi. Tačiau, kad ir kaip beieškotumėme analogijų, Cold Specks negalima lyginti nei su viena iš jų. Kanadietė turi išskirtinį šiurkštų ir pertemptą tembrą, kuris skamba taip it dainuotų daug gyvenimo matęs žmogus.

Beje, savo kūrybinėmis mūzomis ji vadina Jamesą Carrą ir Alaną Lomaxą.

Atėmus vaiduoklišką gitaros skambesį ir paprastas akustines melodijas, Cold Specks dainos yra grynas gospelas. Kaip ir daugelis gospelo žanro dainų, Al Spx pasakojamos  istorijos yra tamsios ir negailestingos, tačiau skirtingai nei daugelyje gospelo žanro dainų, šiose veikėjai nesuranda vilties ir šviesos. Pati Al Spx prisipažįsta, kad jai labiausiai patinka “doom – soul” (pasaulio pabaigos soulo) muzikos apibūdinimas.

Atskira pastraipa turėtų būti skirta Speks vokalui. Jos balsas stiprus ir dominuojantis, sugebantis užvaldyti publiką be jokio instrumento pagalbos. Al sugeba retransliuoti balsus iš praeities, iš kito pasaulio ir ji tai daro su didžiuliu pasitikėjimu, kas yra kiek keista turint omenyje nedidelę jos koncertinę patirtį (prieš tai ji pasirodydavo tik mažuose vakarėliuose draugų namuose). Viename interviu Specks guodėsi: “anksčiau labai nervindavausi prieš gyvus pasirodymus, tačiau dabar jaučiuosi geriau.”

Kad muzikantė scenoje jaučiasi kaip žuvis vandenyje – akivaizdu žiūrint ištrauką iš TV laidos „Later.. with Jools Holland” (viršuje), kur Cold Specks atlieka savo debiutinį singlą “Holland”.