James Blake naujausias kūrinys „Like The End” yra galinga ir emocinga meditacija apie dabartinę pasaulio padėtį. Elektroninės muzikos ir melancholiškų vokalų deriniu Blake’as perteikia nerimą dėl karo, dezinformacijos ir visuomenės nesutarimų.
Vaizdo klipas taip pat sustiprina šią atmosferą, naudojant abstrakčius ir simbolinius vaizdus, kurie atspindi kūrinio apokaliptinį toną.
Šis kūrinys pratęsia produktyvų James Blake kūrybinį laikotarpį, po pastarųjų metų albumų ir bendradarbiavimų su kitais atlikėjais.
Paskutinis rudens mėnuo išeina su visu pluoštu spalio mėnesį išleistų albumų. O jie labai skirtingi! Kitaip ir negali būti. Nuo „Coldplay” albumo sukeliamo liūdesio iki James Blake virpesių. Nuo „Efterklang” grupės šviesos iki „The War On Drugs” romantinės odisėjos. Ir viską vainikuoja progresyvųjį metalą grojanti JAV grupė „Mastadon”.
Muzikinis kokteilis įvairiausiems skoniams, nuotaikoms ir orams. Tikimės, kad šios skirtingos melodijos sušildys, pradžiugins, suteiks apmąstymų ir galbūt pakels iš lovos. Gero klausymo!
Coldplay – Music of the Spheres
Kalbėti apie grupę „Coldplay“ nežinant viso jų kūrybinio konteksto būtų ypatingai sudėtinga. Tie, kurie augo su britų muzika nuo 2011-ųjų, ko gero, iki šiol juos myli dėl saldžių pop muzikos kūrinių, tokių kaip „Every Teardrop Is a Waterfall“, „Something Just Like This“ ar „A Head Full Of Dreams“. Tačiau tie, kurie Chrisą Martiną įsimylėjo pačioje šio tūkstantmečio pradžioje, žino, kad minėti kūriniai yra toli gražu ne tai, kas hito „Fix You“ kūrėjus pavertė išskirtiniu reiškiniu britiško roko muzikos kultūroje.
Taigi, mes esame būtent antrasis „Coldplay“ klausytojų variantas, pamilęs kolektyvą nuo pirmųjų „Yellow“ ar „Trouble“ (2000-aisiais); žavėjęsi jais tada, kai pasaulį išvydo „Politik“, „The Scientist“ ar „A Rush Of Blood To The Head“ (2002-aisiais); dievinę juos tą sekundę, kai išgirdome „Fix You“, „What If“ ar „Til Kingdom Come“ (2005-aisiais); ir zulinę iki paskutinio siūlelio juos tada, kai drauge su Briano Eno pagalba jie pasauliui padovanojo „Violet Hill“, „Strawberry Swing“ ar „Lovers in Japan“ 2008-aisiais.
Po to… po to sekė štilis ir neviltis. Iš žavios roko grupės „Coldplay“ tapo spalvų prisotinta pop grupe. Taip, jie rovė stogą paaugliams ir lengvesnio žanro muzikos mylėtojams. Taip, jie užkariavo JAV, Japoniją ir kitas rinkas, tačiau nepriklausomo roko (o jei tiksliau – pop roko) radare jų nebebuvo. „Coldplay“ pasikeitė. Palengvėjo. Ne, nesupraskite klaidingai – nesakome, kad suprastėjo (nes tai jau būtų labai subjektyvi prielaida), tačiau šviesmečiais nutolo nuo savo prigimtinių šaknų.
Ir visa tai tęsėsi daugiau kaip aštuonerius metus. Nuo tos sekundės, kai pasaulį išvydo skambaliukais iščiustytas 2011—ųjų „Mylo Xyloto“ iki 2019- ųjų – akimirkos, kai pasirodė „Everyday Life“. Po 8 metų pertraukos ištikimieji, nuo pat pirmų dienų grupę mylintis fanai atsikvėpė ir tarė: PAGALIAU. Tai buvo, ko gero, brandžiausias grupės albumas, kuriame buvo galima rasti visko – nuo ankstyvojo pop roko iki kokybiškos pop muzikos. Tai buvo savotiškas beveik dvidešimtmetį scenoje esančios grupės kūrybos apibendrinimas, kuris tiko ir pirmoje pastraipoje minėtai pirmajai, ir antrajai grupei žmonių.
Todėl, natūralu, naujojo įrašo pasirodymas daugeliui šių žmonių (o ypač tiems, kurie „Coldplay“ mylėjo jų egzistencijos pradžioje) kėlė pamatuotus lūkesčius. Ir nors pirmoji albumą pristatanti daina „Higher Power“ šias viltis buvo pradėjusi naikinti, po to sekusi net 10 minučių trukmės pasakiška baladė „Coloratura“ jas vėl sugrąžino. Visgi nemažą dalį grupės gerbėjų neramino faktas, kad dainos buvo tokios skirtingos, jog albumas grėsė pavirsti visiška eklektika.
Deja, baimės buvo daugiau nei pagrįstos. Spalį pasirodęs „Music of the Spheres“ tapo dar didesne neviltimi ir nuskambėjo prasčiau nei prasčiausia grupės muzikinė eklektika. Nemaža dainų dalis sumauta ant to paties kurpaliaus, ant kurio buvo sumauti pastarojo dešimtmečio grupės kūrybiniai darbai, o „Coloratura“ yra vienintelis įrašo šviesulys tiems, kurie grupę įsimylėjo ir sekė per pirmąjį jos egistavimo dešimtmetį. Taigi, be konceptualių muzikinių paieškų Chrisas Martinas ir kompanija, investavusi į nepriekaištiną įrašo marketinginę kampaniją, panašu ten ir pasiliko – labiau formoje, bet, deja, ne turinyje. Tiesa, albume esanti kompozicija „Love“ (pažymėta tiesiog širdute), atlikta su Jacob Collier ir „We Are King“ – yra dar vienas žavus ir nepriekaištingas muzikinis perlas. Norėtųsi sakyti netikėtas, tačiau ir tai būtų ne visiška tiesa, mat praėjusiame albume „Everyday Life“ buvo galima rasti netikėtą šio kūrinio analogą – nuostabų akapelinį darbą „When I Need A Friend“.
Taigi, vertinant naują Chriso Martino ir kompanijos įrašą iš šiandienos perspektyvos, turbūt būtų galima drąsiai sakyti, kad tai kokybiškas (nors ir labai nevientisas) pop muzikos įrašas, kuris koncertuose ir vėl skambės puikiai, rinks sausakimšus stadionus ir raus stogą daugeliui paauglių ar tiesiog lengvesnės muzikos mylėtojų. Tačiau klausant jo tiems, kurie „Coldplay“ pamilo nuo „Parachutes“ ar „A Rush Of Blood To The Head“ laikų, greičiausiai bus velniškai liūdna… Liūdna, nes grupė, kuri jau buvo įtvirtinusi savo tapatybę gražaus melodingo roko pasaulyje tiesiog ėmė ir paskendo spalvotų skambučių fantasmagorijos jūroje.
James Blake – Friends That Break Your Heart
2010-aisiais James Blake buvo vienas įdomiausių ir perspektyviausių naujų elektroninės muzikos atlikėjų. Šio muzikanto šaknys neabejotinai gludi bass ir dubstep stilių ištakose, tačiau tada, 2010-aisiais, kai pasaulį išvydo pirmasis James Blake EP “Air & Lack Thereof”, dubstepas jau buvo beišsigimstąs. Atminkite, jog šio keisto ir įdomaus žanro, kurį Jungtinėje Karalystėje anuomet populiarino leidybinės firmos “Tempa.” globotiniai, vėliavnešiu 2010-aisiais tapo amerikietis “Skrillex”, kardinaliai pakeitęs dubstep’o veidą. Gana greit žodis “dubstep” tapo kone keiksmažodžiu rimtų “elektronščikų” galvose ir dažniau keldavo šypsenas, o ne pagarbą. Tame post-dubstep pasaulyje išleisti pirmieji James Blake bandymai – “Air & Lack Thereof”, “Klavierwerke” bei “CMYK” EP buvo tarsi visiškai naujas vėjas. Gaivaus oro gūsis, parodantis, jog bass muzika nebūtinai turi skambėti it spalvotose diskotekose garsiai perdžiantys robotai. Yra ir kitų, subtilių, gundančių ir žavingų priėjimo prie šio žanro būdų. Visiškai nieko keisto, jog debiutinis James Blake albumas 2011-aisiais metais buvo nominuotas prestižiniam Mercury prizui. Deja, nesėkmingai. Tais metais Mercury iš po nosies nugvelbė PJ Harvey.
Dabar 2021-ieji. Daugelis dubstep atlikėjų jau senokai nuskendo užmarštin, o štai James Blake šių metų pabaigoje išleido gražų ir tyrą penktąjį albumą “Friends That Break Your Heart”. Tiesa, ištakų atgarsių šiame albume nerasite. Šiandien Blake’as tęsia tai, ką sėkmingai daro nuo pat savo debiuto – t.y. tolsta nuo savo šaknų. Iš savo miegamajame keistus beat’us kuriančio jaunuolio James Blake jau senokai pavirto į prie pianino raudantį vaikiną. Nors tokių prie pianino (ar gitaros) raudančių vaikinų yra begalės, reikia pripažinti, jog James Blake tai daro savaip. Gražios jo dainos, gražios aranžuotės, gražūs tekstai ir gražiai subtilus muzikos pateikimas. Prie ko prikibti kaip ir nėra. Gaila tik, kad kadaise perspektyvus elektroninės muzikos kūrėjas nuėjo lengvesniu ir gerokai nuobodesniu keliu. Bet kas gali jį kaltinti? Viskas suprantama. Jei jis toliau būtų savo malonumui įrašinėjęs keistus beat’us, galbūt niekada nebūtų išsikraustęs iš savo miegamojo? Tad kas mes tokie, kad teistumėm?
Taigi, jei iš naujojo James Blake albumo vis dar tikitės į jaunystę grąžinančių siurprizų – to čia nerasite. O rasite dar vieną, stiprų, bet vietomis gal kiek nuobodoką puikaus singer-songwriter albumą. Jei jums James Blake kūryba patinka – griebkite ir klausykite, jei to dar nepadarėte! Na o jei naujesni jo kūriniai jums kelia nuobodulį – nesiartinkite. Nebent neužmiegate.
Efterklang – Windflowers
Jei dar nepažįstate danų grupės “Efterklang”, jų naujausias albumas “Windflowers” yra bene geriausias būdas su jais susipažinti. Priešingai, nei prieš du metus išleistas “Altid Sammen”, šio albumo dainos parašytos anglų kalba. Tai jį palengvina, padaro suprantamesniu didesniam žmonių ratui ir, tikėtina, ateityje pritrauks dar daugiau grupės gerbėjų.
Šis naujasis “Efterklang” albumas yra labai vientisas, organiškas ir susiliejantis į viena gražia istorija. Jį pradeda itin graži baladė “Alien Arms”. Skambant “Let Me Into Your Heart” apima nenumaldomas noras ką nors apkabinti. Panašūs jausmai aplanko klausantis “Beautiful Eclipse” ir labai lyriškos baladės “Hold Me Close When You Can”… Bet neapsigaukite! Albumas “Windflowers” gal ir lyriškas, bet ne kokia ašarų pakalnė. Kai tik ima atrodyti, kad šis albumas galbūt yra per daug vienodas, “Efterklang” staiga į sceną įneša daugiau instrumentu ir judesio. “Dragonfly” – verčia išlėkti į šokių aikštele. “Living Other Lives” taip pat! Na ir žinoma, negalima nepaminėti kūrinio “Abent Sar” su kuriuo ši danų grupė, visai neseniai koncertavę Vilniaus muzikos klube “Kablys”, užkūrė tikrą pirtį! Šis vienintelis danų kalba atliktas albumo kūrinys prasideda ramiai, tyliai ir šventai, bet netrukus išauga į tikra šėlsmo sūkurį, kuris įtraukia ir nebepaleidžia iki pat albumo pabaigos.
Toks tad šis naujas danų albumas. Tai – labai įvairiapusiškas, originalus ir kabinantis darbas. Reikia tik nesustoti klausyti po pirmojo įspūdžio ir palaukti antrojo. Smagu, kad per tiek metų “Efterklang” sugeba išlikti įdomus, aktualūs ir novatoriški.
The War on Drugs – I Don’t Live Here Anymore
„The War on Drugs“ yra prieš daugiau nei 15 metų Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje susikūrusi grupė. Tai Adam‘o Granduciel‘io (vokalas, gitara) vedamas šešetas – David‘as Hartley‘ is (bosinė gitara), Robbie‘is Bennett‘as (sintezatorius), Charlie‘is Hall‘as (būgnai), Jon‘as Natchez‘as (saksofonas, sintezatorius) ir Anthony‘is LaMarca‘as (gitara). Grupę reikėtų apibrėžti kaip heartland-rock atstovus ir per pastarąjį dešimtmetį iš mažos indie-rock grupės tapo arenų headlineriais.
Penktasis Adam‘o Granduciel‘io ir kompanijos albumas „I Don’t Live Here Anymore“ atskleidžia kiek kitokius garsus, aštresnes melodijas, tačiau tikrai nenutolsta nuo kruopščiai ir atidžiai paruošto, nors iš pirmo žvilgsnio gana paprastai skambančio/įprasto grupei vintažinio garso. Netgi primena „The War on Drugs“ GRAMMY laimėjusį 2017-ųjų a albumą „ A Deeper Understanding“. Pats albumas „I Don’t Live Here Anymore“ – Granduciel’io romantinė odisėja – ilga ir galbūt niekada nesibaigsianti kelionė/neišsemiama tema.
Klausant „The War on Drugs“ albumo, girdime lengvo roko garsus ir įmantrybių išrankesniems melomanams jame mažai. Grupė į didelius eksperimentus nesileidžia, bet gal tai gera žinia grupės garsą pamilusiems fanams? Albumas grupės gerbėjams tikrai patiks, o dar neklausiusiems ir neatradusiems „The War on Drugs“ klasikinio roko gerbėjams – rekomenduojame atrasti.
Mastodon – Hushed and Grim
„Mastodon”- tai gerą ir įtraukiantį progresyvųjį metalą grojanti JAV grupė, kuri spalį išleido ilgai fanų lauktą ir pačių muzikantų brandintą albumą „Hushed and Grim”.
Muzikiniu požiūriu „Mastodon“ atsiskleidžia nuostabiai sudėliotose kompozicijose, kuriose muzikantai perteikia savo kūrybiškumą ir jėgą. Tai pats ilgiausias dvigubas grupės albumas, kurio dainų bendra trukmė net 90 minčių. Ir ne tik ilgiausias. „Hushed and Grim” kupinas progresyvių variacijų, įtraukiančių klausytoją į muzikos verpetą. Visgi tas varijavimas nėra nuobodus, kas dažnai pasitaiko kitų progresyviojo roko atlikėjų kūriniuose.
Man asmeniškai labiausiai patiko „Pushing the Tides”, tad tikrai labai rekomenduoju perklausyti bent šią dainą, kuri turėtų padėti susidaryti bendrą įspūdį apie albumą ir atlikėjų muzikinius sugebėjimus. Taip pat rekomenduoju „Pushing the Tides” bei „Savage Lands”, jei visas albumas pasirodo neįveikiamas dėl savo trukmės.
„Hushed and Grim“ pasižymi sudėtingomis kompozicijomis, įsimenančiu vokalu ir progresyviu nusiteikimu. Šiame albume grupė atsiskleidžia kaip sunkiai atpažįstama, tačiau vis dar novatoriška. Kitaip tariant, Mastodon kartelės nenuleidžia, nes atsisako leisti savo garsui rūdyti. Tiek nauji, tiek senesni grupės gerbėjai čia tikrai turėtų rasti kuo pasimėgauti.
Jamesas Blake’as praėjusį mėnesį ne tik pristatė savo naują albumą „Friends That Break Your Heart”, bet ir kiekvieną kartą pristatydamas vienai iš naujojo įrašo dainų skirtą vaizdo klipą mus maloniai nustebina. Kiekvieną kartą pojūtis toks, tarsi žiūrėtum trumpą filmą, kuriame kartu su muzika papasakojama istorija. Šis kartas ne išimtis. Dalinamės dainai „Famous Last Words” skirtu įspūdingu vaizdo klipu.
Naujausias Jameso Blake’o albumas „Friends That Break Your Heart“ albumas jau nuo penktadienio sukasi mūsų grotuvuose, o štai pats james Blake irgi nesustoja ir pristato mums vaizdo klipą dainai „Funeral“. Tiksliau, į albumą nepatekusiai, tačiau muzikos klausymo platformose prieinamai kūrinio „Funeral“ versijai, įrašytai kartu su Didžiosios Britanijos reperiu „slowthai“. Check it out!
Vis atidėliojusio naujo albumo pasirodymo datą Jameso Blake’o gerbėjai pagaliau gali ramiai atsikvėpti ir mėgautis Lietuvą užklojusia šalna. Elektroninės muzikos kūrėjo darbas „Friends That Break Your Heart” – jau išleistas.
Jį galite turėti ne tik fizinėje laikmenoje, bet ir (tradiciškai) perklausyti visose muzikos transliacijos platformose.
„Friends That Break Your Heart” – penktas Brito albumas, išleidžiamas praėjus 2 metams nuo paskutinės plokštelės („Assume Form”) pasirodymo. Čia rasite 12 dainų, kurių sąraše – ir jau šiemet pristatyti kūriniai „Say What You Will”, „Famous Last Words” bei „Life Is Not The Same”.
Naujasis James Blake albumas „Friends That Break Your Heart” dar nepasirodė, tačiau jo dainos jau pristatomos laidoje „Jimmy Kimmel Live!”. Atliekama daina „Say What You Will”, kuri atskleidžia tik dalį James Blake vokalo sugebėjimų. Beje, ši daina turi nuostabų vaizdo klipą, kurį, jei praleidote, galite rasti ČIA.
Iš to ką jau spėjo pristatyti James Blake panašu, kad naujasis albumas, kuris pasirodys spalio 8 d. bus įspūdingas. Dalinamės jau trečiuoju naujojo disko kūriniu „Famous Last Words”. Nekantriai laukiame daugiau dainų ir aišku naujojo albumo pavadinimu „Friends That Break Your Heart”.
Visiškai šviežutėlis, ką tik pasirodęs naujas James Blake kūrinys ir jį iliustruojantis vaizdo klipas – jau pas mus. „Say What You Will“ – pirmasis singlas iš spalio 8 d. pasirodysiančio albumo „Friends That Break Your Heart“.
„Look mum, the album’s done” – tokiu įrašu savo „Instagram“ paskyroje praėjusią savaitę pasidalino dainininkas James Blake. Pernai jis išleido mini-albumą „Before“ bei įrašė šešis koverius. Paskutinis jo albumas, „Assume Form“, pasirodė 2019-ųjų pradžioje.
Tikimės, kad naująjį albumą, kurio nei pavadinimas, nei išleidimo data kol kas nėra atskleista, galėsime išgirsti dar šiemet. O kol kas – trumpa ištrauka, ko galime iš jo tikėtis:
2020-ieji baigėsi. Praėjo šventės. Net ir sausis jau įpusėjo… O kur „manoMUZIKA”, su gruodžio mėnesio albumais? 🙂 Mes čia! Tiesą sakant įrašu prasme gruodis buvo skurdokas. Bet nepaisant to, yra keturi 2020-ųjų gruodį išleisti įrašai, kuriuos mūsų komanda norėtų rekomenduoti.
Avalanches „We Will Always Love You“
Prieš 4 metus pasirodęs „Avalanches“ albumas „Wildfower“ tapo tikra atgaiva hito „Since I Left You“ gerbėjams. Naujo (antrojo) australų įrašo fanai buvo priversti laukti net 16 (!!!) metų. Tąkart grupės lyderiai Robbie Chateris ir Tony Di Blasi pažadėjo, kad trečio albumo laukti taip ilgai tikrai nereikės.
Žodis – ištęsėtas, o praėjus 4 metams po nuostabaus „Wildflower“, dienos šviesą išvydo trečioji „Avalanches“ plokštelė „We Will Always Love you“. Naujajame įraše – daugiau kaip 20 kūrinių. Tiesa, dalį jų vadinti dainomis neapsiverčia liežuvis, mat tai – trumpi muzikiniai/žodiniai intarpai.
Šįkart albumas stebina svečių gausa – plokštelėje kviestinių svečių teisėmis sudalyvavo britų elektroninės muzikos žvaigždė „Blood Orange“, JAV soul muzikos atstovas Leonas Bridge‘as, grupė „MGMT“, „The Smiths“ narys Johny Marras, Jamie XX iš grupės „The XX“, Neneh Cherry, „Yeah Yeah Yeahs“ atstovė Karen O, trip hopo atstovas Tricky ir galybė kitų.
„Avalanches“ tradiciškai neieško prodiuserių „iš šalies“. Šįkart visą darbą vėl atliko vienas grupės narių Robbie Chateris. Todėl turbūt natūralu, kad tikėtis naujai išrasto dviračio nereikėtų. Naujajame „We Will Always Love You“ – samplų gausa, puikūs šokių muzikos ritmai ir nemaža dalis kokybiškos australiškos pop muzikos. Įvairiuose muzikos forumuose teko skaityti nemažai nusivylusių fanų nuomonių, esą albumas – keistas, neišbaigtas, neturintis ryškių hitų ir neieškantis nieko naujo. Viena vertus, jie yra teisūs – „Avalanches“ jau turi savitą žanrą, iš kurio juos pažinsi. Kita vertus, grupės nariai yra dideli talentai, todėl lūkestis naujam ir netikėtam skambesiui yra visai pagrįstas.
Visgi, dėl vieno dalyko su jais sutikti tikrai galima – tokių ryškių hitų kaip 2000-ųjų „Since I Left You“ arba 201- ųjų „Because I‘m Me“ naujoje plokštelėje tikrai nėra. Tačiau kad ir kaip bebūtų, „We Will Always Love You“ – gražus, įdomus, skambus ir tikrai jūsų ausų vertas įrašas.
Sigur Ros “Odin’s Raven Magic”
Naujojo Islandijos postroko grupės Sigur Ros albumo mes labai laukiam. Labai, labai. Taip, vis dar laukiam, nes 2020-ųjų gruodį išleistas darbas “Odin’s Raven Magic” iš tiesų nėra naujas Sigur Ros albumas. Tai – prieš septyniolika metų įrašytas, bet taip niekada oficialiai neišleistas orkestrinis pasirodymas, garsais pasakojantis tryliktojo amžiaus senovės skandinavų poemą apie karo ir mirties dievybę Odiną.
Šis darbas tarsi turėtų patenkinti Sigur Ros gerbėjus. Juk įrašas darytas 2004-aisiais! Tai – dveji metai po albumo “( )” ir metai prieš albumą “Takk…”. O šie du darbai – bene esminiai Sigur Ros diskografijoje. Tuomet Islandijos kvartetas buvo pačiame savo kūrybinių jėgų žydėjime. “Odin’s Raven Magic” – ambicingas pasirodymas Paryžiaus “La Grande Halle de la Villette”. Kartu su orkestru atliktas išskirtinis darbas – itin teatrališkas ir melodramatiškas. Aštuonių dalių kūrinys yra labiau artimas teatrui, nei gaivališkam postrokui, kuriuo žymūs šie Islandijos muzikantai, tačiau savyje talpina visus būtinus Sigur Ros elementus. Tiesą sakant, galima net pamiršti, jog tai yra gyvas įrašas, kol pasirodymo pabaigoje nenuaidi aplodismentai.
“Odin’s Raven Magic” – pasižymi ta pačia melancholiška euforija, kaip ir visi kiti Sigur Ros darbai. Ši muzika iš pirmo žvilgsnio kažkam gali pasirodyti nuobodoka, bet kantrybė atsiperka. Iki galo šis įrašas atsiskleidžia būtent smarkesniuose motyvuose, aidint būgno dūžiams ir styginiams instrumentams. Tokius Sigur Ros mes mylime. Tokių jų mes pasiilgome. Šis darbas numalšins Sigur Ros gebėjų troškulį laukiant tikro naujojo grupės albumo, tačiau poreikio nepatenkins. Po įvairių grupės narius lydėjusių skandalų ir nesklandumų kaži ar iš vis kada nors sulauksime to naujojo albumo. Bet vilties yra.
James Blake „Covers” EP
Nors daugeliui atlikėjų praėjusieji metai nebuvo ypatingai geri, kai kurie iš karantininio laikotarpio ir pasirodymų socialinėje medijoje netgi sugebėjo sukurti naujus įrašus. Vienas iš tokių – talentingasis britų atlikėjas James Blake, kuris gruodžio mėnesį išleido savo trumpąjį albumą (EP) „Covers”. Toks naujojo albumo pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Jame James Blake atlieka kitų atlikėjų kūrinius.
Dėl pasaulinės pandemijos leisdamas laiką namuose James Blake socialiniuose tinkluose vis atlikdavo kitų atlikėjų kūrinius, kurių prašydavo jo muzikos gerbėjai. Viena iš tokių dainų buvo „Godspeed”, kuri priklauso atlikėjui Frank Ocean. Ši daina sulaukė neįtikėtino populiarumo socialiniuose tinkluose ir inspiravo atlikėją įrašyti daugiau tokių kūrinių.
Kaip sako pats James Blake: „Atlikti kitų atlikėjų kūrinius, atrasti naują muziką ir naujus būdus, kaip atlikti žinomas dainas buvo nepaprastai didelis džiaugsmas”. Tai ir paskatino jį sukurti šešių dainų rinkinį. Šiame albume rasite ne tik minėto Frank Ocean kūrino „Godspeed” koverį, bet ir Billie Eilish, grupės „Joy Division”, Stevie Wonder ir kitų atlikėjų kūrinius.
Ir nors šios šešios dainos ir nėra parašytos James Blake, jų klausant atrodo, kad tai originali James Blake kūryba. Naujojo įrašo trukmė tik 19 min, todėl laikas pralekia akimirksniu, dainos susilieja ir sudaro labai gražų, lyrišką, James Blake’išką darbą. Tai dar kartą įrodo, koks genialus yra šis atlikėjas ir kaip bet kokio atlikėjo muziką jis priverčia skambėti taip, tarsi ji priklausytų jam.
Paul McCartney „McCartney III”
Šiek tiek klasikos į šio mėnesio albumų rinkinį įneša gruodžio 18-ąją pasirodęs bitlo Paul McCartney albumas „McCartney III“.
Nors Paul MacCartney savo diskografijoje turi tikrai daug albumų, vis dėl to „MacCartney“ albumus jis leidžia ne pačiais lengviausiais jam laikais. Pirmasis „McCartney“ albumas pasirodė 1970-aisiais, po „The Beatles“ išsiskyrimo. 1980-aisiais pasirodė „McCartney II“, kai jau skirstėsi kitas atlikėjo projektas „Wings“. 2020-ųjų metų karantiną Paul McCartney skyrė „McCartney III“ albumo kūrybai ir įrašams.
Šiuos tris albumus jungia tai, kad juose groja tik McCartney ir didžioji dalis įrašų atlikti kūrėjo namuose. Taip pat juos vienija „apnuogintas“ balso ir instrumentų skambesys, bei energijos įnešantys sintezatoriaus garsai.
„McCartney III“ labai skiriasi nuo 2018-ais pasirodžiusio „Egypt Station“, bet yra nemažiau įtraukiantis ir galingas. Naujausiame albume tiek kūrėjo muzika, tiek dainų žodžiai – labai tikri, gilūs ir žemiški. Atrodo, kad jame Paul MacCartney nesijaudina dėl nieko – nei dėlto, kad jis vienas iš bitlų, nei dėl to, kad gerbėjams jis yra legenda. Šiame albume jis – šeimos žmogus, tėtis, senelis, bandantis karantiną išgyventi kūrybingai.
Šie metai Jamesui Blake’ui tikrai darbingi. Jis įrašė net keletą koverių, neseniai pasirodė ir jo kūrybinių eksperimentų EP „Before“. Šį kartą atkreipiame Jūsų dėmesį į dar vieną perdainuotą dainą – Robertos Flack dainą „The First Time Ever I Saw Your Face“. Kūrinį jis atliko laidoje „The Tonight Show with Jimmy Fallon“, bet jį galite rasti ir visose muzikos klausymosi platformose.
Britų reperis slowthai pasidalino daina, parašyta Los Andžele kartu su kitu britu – Jamesu Blake‘u. Jų bendrą kūrinį „feel away“ prodiusavo Dom Maker iš „Mount Kimbie“. Naująją dainą lydi Oscaro Hudsono sukurtas vaizdo klipas, kuriame slowthai – akivaizdžiai nėščias.
Ką James Blakebecoverintų, ar tai būtų Nirvana ar Frank Ocean, kūrinys vis tiek skamba kaip jo parašytas. Turbūt tai ir yra gero koverio požymis? Pasiklausykite Franko Oceano dainos „Godspeed“ versijos, atliekamos Jameso Blake’o.
Pirmą kartą šis koveris buvo atliktas gyvai dar 2017-aisiais, koncerto metu. Vėliau prisimintas karantininių live’ų metu atlikėjo Instagrame.
Nauja daina pasidalino liūdesio dainius James Blake. Lyriškas ir švelnus kūrinys „Are You Even Real“ – antroji po 2019-ųjų sausį išleisto albumo „Assume Form“ pasirodymo paskelbta daina (pirmoji – „You’re Too Precious“ – pasirodė balandį).
Švelnios elektroninės muzikos kūrėjas Jamesas Blake’as savo paskutinį, puikiai kritikų įvertintą albumą „Assume Form” išleido kiek daugiau nei prieš metus. Šiandien britas grįžta ir pasauliui dovanoja naują kūrinį „You’re Too Precious”.
Kol kas naujų žinių apie dar vieną albumą nėra, tačiau jeigu naujasis kūrinys bus jo šauklys, tradiciškai sulauksime dar vieno gražaus šedevro.
Nors naujausias James Blake vaizdo klipas dainai „I’ll Come Too“ pasirodė šiandien, likus keletai dienų iki Kalėdų, su šia švente jis nėra niekaip susijęs. Tačiau vis tiek spaudžia šypseną, o šio muzikanto gerbėjams tapo tikra dovana!
Nors James Blake’o albumas „Assume Form“ buvo sutiktas gana šaltai – jis net nebuvo nominuotas Mercury apdovanojimams, tai vis tiek nesvarbu. Niekas, niekas nedainuoja apie meilę taip, kaip tai daro J. Blake. Čia – tik dar vienas to įrodymas laidoje Jimmy Kimmel Live, su daina „Are You In Love?“.
Kolektyvas „Bon Iver“, kurio naujojo albumo pasirodymo nekantraudami laukiame, pristatė dar vieną jo kūrinį. Prie „iMi“ atsiradimo prisidėjo daugybė muzikos mylėtojams gerai pažįstamų vardų – čia girdime James’o Blake’o vokalą, o gitara ir pianinu groja Aaron Dessner iš „The National”. Tad nėra ko stebėtis, kad galutinis rezultatas – daugiau nei puikus.
„Bon Iver” albumas „„i,i“ pasirodys jau rugpjūčio 30 dieną.
