Keaton Henson

Keaton Henson – The Meeting Place

Ilgesingų melodijų ir atvirų tekstų virtuozas Keaton Henson ruošiasi naujojo, jau septinto savo muzikinėje karjeroje, albumo išleidimui. Jo disko „House Party” ieškokite jau nuo birželio 9 dienos.

Kaip ir priklauso vakarėliui, naujojo albumo tonas bus kiek kitoks nei esame pratę. Žinoma, visiško stiliaus pasikeitimo laukti gal ir nevertėtų. Pats K. Henson, pasakodamas apie albumą užsimena, jog norėjo sukurti „optimistišką popmuzikos įrašą apie depresiją ir buvimą atlikėju”. Albumo pasakotojas – K. Hensono alter ego, paaukojęs save vardan karjeros ir žinomumo, pasiekęs viršūnę, tačiau tuščias ir gebantis išreikšti savo jausmus tik popmuzikos dainų pagalba. Skamba tikrai optimistiškai…

Albume „House Party” pamatysite dar vieną naujovę – pirmą kartą albumo vizualine puse rūpinasi ne pats K. Hensonas. Anot jo, sukūręs viršelį paskutiniam savo albumui „Monument”, jis suprato atsimušęs į sieną – toks tobulas jis jam atrodo.

Bet gana plepėti – kviečiame pasiklausyti naujų K. Hensono dainų: ką tik pasirodžiusios „The Meeting Place” bei kiek ankstesnės „Envy”.

Keaton Henson – Initium

Keatono Hensono simfoninis kūrinys „Six Lethargies“ – tikrai nelengvas. Toks ir neturi būti – juk šios šešios kompozicijos pasakoja istoriją apie praeities traumas, tai bandymas išlaikyti galvą virš vandens.

Pernai turėjome progą pamatyti šį kūrinį gyvai, o šiandien kviečiame paklausyti pirmosios dalies, „Initium“. Visos šešios kompozicijos, sudarančios kūrinį „Six Lethargies“, įrašytos kartu su Karališkuoju Liverpulio filharmonijos orkestru, pasirodys jau spalio 25-ą dieną.

UNKLE išleidžia naują albumą!

Albumo viršelis

Albumo viršelis

Jau kurį laiką maloniai erzinęs gerbėjus singlais, britų trip-hopo korifėjaus James’o Lavelle’o projektas „UNKLE“ šiandien pagaliau išleidžia naują albumą.

Dvigubas diskas „The Road: Part II / Lost Highway“ – 2017-aisiais metais pasirodžiusio albumo „The Road: Part 1“ tęsinys. Jame surinkti net 22 kūriniai. Pats autorius sako, jog naujasis įrašas yra labiau rinkinys, nei konceptualus albumas. Šiame rinkinyje skambantys kūriniai buvo įrašyti prieš arba per „The Road“ įrašų sesijas. Albume, kaip ir jo pirmtake, gausu įdomių vardų – Keaton’as Henson’asElliott’as Power’is, „Editors“ balsas Tom’as Smith’as, kompozitorius Philip’as Sheppard’as, ir kiti.

Albumą išgirsti galite čia:

 

 

Keatono Hensono „Six Lethargies“ koncertas Londone: tamsi muzika apie tamsiausius išgyvenimus

Keaton Henson koncerto „Six Lethargies“ metu

Keaton Henson koncerto „Six Lethargies“ metu

Pamilti Keatoną Hensoną labai lengva – dažniausiai, bent jau scenoje jis atrodo taip, lyg jam labai labai reikėtų draugiško apkabinimo. Ir tuojau pat.

Nors pats K. Hensonas tokį savo įvaizdį dažnai pajuokia – tai sukurdamas marškinėlius su užrašu „Cheer up, Keaton Henson“, tai interviu metu pasakydamas, kad žmonės dažnai klysta įsivaizduodami, kad jis liūdi „visą laiką“. Tačiau tai nėra įvaizdis – nuo nerimo sutrikimų ir scenos baimės kenčiančiam K. Hensonui iš tikrųjų sunku būti tokiu dainininku, kokius mes pratę matyti – drąsiai atliekančiu savo kūrinius viešumoje. Tuos lūkesčius jis kvestionuoja ir savo naujausiame projekte, „Six Lethargies“, klausdamas, kodėl nereikalaujame iš rašytojų būti tobulais skaitovais, tačiau kai kalbame apie muzikantus, kartelė užkelta daug aukščiau. Norime būti linksminami. Ar, šiuo atveju, liūdinami.

Jau prieš porą metų, važiuodama į K. Hensono pasirodymą, galvojau, ar etiška versti jį būti dainininku, kai akivaizdu, kad jis mieliau liktų tiesiog dainų kūrėju. Pamatyti gyvai tą, kurio kūryba žaviesi – nuostabi patirtis. Tik šiuo atveju – labai savanaudiška.

Šį kartą tokios dilemos nebuvo. Liepos 20 dieną Londono „Barbican Centre“ salėje pristatytas projektas „Six Lethargies“ buvo kitoks, nes K. Hensono vaidmuo jame apsiribojo tik iki sumanytojo ir kūrėjo. Kūrinių atlikimas šį kartą buvo deleguotas kitiems muzikantams – juos atliko kamerinis orkestras iš Kembridžo, „Britten Sinfonia“, prie kurio prisijungė ir dažnai su K. Hensonu grojantis violončelininkas Ren Ford.

Norėčiau pasakyti, kad apsidžiaugiau sužinojus, kad K. Hensonui tą vakarą nereikės lipti ant scenos. Bet ne, taip nebuvo. Dėl vienos paprastos priežasties – visų jo kūrinių centre yra švelnus, trūkčiojantis Keatono Hensono vokalas. Bijojau, kad išėmus šį komponentą, trapios jo kūrinių kompozicijos gali paprasčiausiai sugriūti. Juolab, kad žinojau, ko galima tikėtis – kurti nedainuojant K. Hensonas jau bandė savo albume „Romantic Works“. O šis, nors neabejotinai puikus, niekada nebuvo tarp mano mėgstamiausių.

Stilistiškai „Six Lethargies“ šiek tiek primena „Romantic Works“ nuotaikas. Tik nauji, gyvai pirmą kartą atliekami kūriniai turėjo labai konkrečią paskirtį. Pristatydamas šį projektą, K. Hensonas bandė apčiuopti klausytojų empatijos ribas. „Jei parašysiu apie tai, kaip jaučiuosi, ar Jūs pajusite tą patį?“, klausė jis. Dar daugiau, tą vakarą atsitiktinai išrinkti žiūrovai buvo prijungti prie jų elektroderminį aktyvumą ir nervines reakcijas matuojančių aparatų. Tai nebuvo eksperimentas vardan eksperimento – šių žmonių reakcijos inžinieriaus Brendano Walkerio rankose tapo scenos apšvietimą valdančiu įrankiu. Kalbant buitiškai, kuo daugiau jie jaudinosi, tuo labiau blykčiojo jiems priskirtos švieselės. Atrodo, nieko ypatingo, bet jei pridėsime tai, kas vyko scenoje – gausime stulbinamą efektą.

Keaton Henson koncerto „Six Lethargies“ metu

Keaton Henson koncerto „Six Lethargies“ metu

Keatonas Hensonas šį vakarą panardino savo klausytojus į visą liūdnos muzikos spektrą. Ką girdite, kai galvojate apie tikrai liūdną dainą? Kaip į natas įvilkti savo nerimą, depresiją, traumą? „Six Lethargies“  – tai šeši maždaug 10 minučių trukmės kūriniai. Nerimastingas staccato ritmas, dramatiški styginiai, akustinės iliuzijos (pavyzdžiui, vadinamojo „Šepardo tono“ panaudojimas) ir šviesos – ypač „raudonąjį mėnulį“ primenančios vaiduokliškos neoninės lempos, sukūrė atmosferą, kurioje nedaug teliko vietos džiaugsmui ir vilčiai. Tai buvo tikri muzikiniai amerikietiški kalneliai. Su kiekviena dalimi išgyvenimai tik intensyvėjo – tad nenuostabu, kad tiems žiūrovams, kuriems emocijų buvo per daug, buvo paruošta speciali nusiraminimo erdvė. Nežinau, ar kas nors ja pasinaudojo – bet bent dalis žiūrovų, sprendžiant iš užverktų akių, tikrai apie tai svarstė.

„Nenoriu, kad pasirodymo pabaigoje žmonės manytų, kad tai buvo siaubinga“, sakoma K. Hensono pranešime spaudai. Gal nepavadinčiau šio vakaro siaubingu – vien dėl to, kad greičiausiai norėčiau jį pakartoti – bet be jokios abejonės tai buvo stiprus emocinis išgyvenimas. Manęs neapleido mintis – jei bent dalį savo dienos, kad ir pusvalandį, K. Hensonas jaučiasi taip, kaip skambėjo jo „Six Lethargies“, kaip jis tai ištveria? Jei būtent taip jam pačiam skamba jo gyvenimas, man jo kuo nuoširdžiausiai gaila. Gal tai ir yra tas empatijos lygis, kurį jis siekė išgauti iš savo klausytojų? Beje, kiekvienas žiūrovas ant savo kėdės rado trumpą anketą, kurioje, vakarui pasibaigus, galima buvo įvertinti savo patirtas emocijas ir patį pasirodymą.

Nesitikėjau šį vakarą pamatyti K. Hensoną scenoje, tačiau pasirodymui pasibaigus jis atėjo – susiėmęs už galvos, akivaizdžiai sumišęs. Nors, atrodo, ketino pasakyti porą žodžių, audringa publikos reakcija ir nuoširdūs „bravo“ ir „mylim tave, Keatonai“ šūksniai iš publikos jį nubaidė – pasakęs trumpą „ačiū“, jis išbėgo. Galbūt namo.

O aš? Padariau tą patį. Mintis apie bendravimą su kuo nors tą vakarą atrodė absurdiška ir net nepakeliama.

Yra muzika, kuri gydo. Ši paleido į laisvę daugybę demonų.

Keaton Henson koncerto „Six Lethargies“ metu

Keaton Henson koncerto „Six Lethargies“ metu

 

GYVAI: Keaton Henson – Six Lethargies

Liūdniausias meilės dainius šioje planetoje, Keaton Henson prisėdo prie pianino Londono „Barbican Centre“ bibliotekoje tam, kad nudžiugintų savo gerbėjus trumpa ištrauka iš trejus metus kurto kūrinio, „Six Lethargies“. Visas kūrinys, pasakojantis apie traumą, psichinę ligą ir empatiją, bus pristatytas jau kitą mėnesį, tame pačiame „Barbican Centre“.

Pats Keaton Henson renginyje nedalyvaus – jo kūrinį atliks styginių orkestras. Dar viena renginio ypatybė – dalies žiūrovų reakcijos bus matuojamos biometriniais skaitytuvais, o jų džiaugsmas ir ašaros tiesiogiai lems tai, kas vyksta scenoje. Pažadame pasidalinti savo įspūdžiais, o ankstesnio koncerto apžvalgą galite rasti čia.

 

UNKLE – Looking For The Rain (Feat. Mark Lanegan & ESKA)

Nauju klipu pasidalino brtitų trip-hopo projektas UNKLE. Daina „Looking For The Rain“, įrašyta kartu su Marku Laneganu bei ESKA – tai jau trečiasis singlas iš rupjūtį pasirodysiančio albumo „The Road: Part 1“. Po 7 metų pertraukos pasirodysiančiame albume rasime dar daugiau įdomių vardų – be jau girdėto Keatono Hensono, jame rasite bendrus kūrinius „Primal Scream“ nariu Andrew Innes’u, „Queens Of The Stone Age“ nariu Jon Theodore, Beck‘o būgnininku Justinu Stanley bei Dhani Harrison.

manoMUZIKA primena, kad UNKLE šiemet koncertuos festivalyje „Galapagai”.

Keaton Henson – Epilogue

Vos pernai rudenį išleidęs naują albumą „Kindly Now, anglų lyrikas Keaton Henson grįžta su nauja daina ir Willo Hanke režisuotu vaizdo klipu. Kaip visada jausmingas kūrinys slepia užšifruotą žinutę. Video pabaigoje galime matyti raides „EH NLQG“, kurias sumanūs atlikėjo gerbėjai  jau išvertė į žmonišką K. Hensono prašymą – „BE KIND“.

Keaton Henson koncertas Londone: „Noriu namo“

henson

Keaton Henson Londone. manomuzika.lt nuotrauka

Būti britų dainininko Keatono Hensono fanu ypatingai sunku. Muzikos gerbėjui, atrodytų, nėra nieko smagesnio ir nuostabesnio nei pamatyti tikrą savo dievaičio pasirodymą, išgirsti gyvai atliekamas mylimiausias dainas. Tačiau kai kalba pasisuka apie K. Hensoną, suvoki vieną paprastą tiesą: nors tavo širdis, besimėgaujanti jo gyvai atliekama muzika, džiaugiasi, ši būsena jam sukelia nemažą skausmą.

Nuo lėtinio nerimo sutrikimų kenčiančio muzikanto koncertai – ypatingai reti. Per šešerius metus šis skaičius nesiekia nė trisdešimties. Ir to priežastis – ne vien scenos baimė. K. Hensonas retai palieka savo namus Londone. Kartais – vos sykį per mėnesį. Net paprastam apsipirkimui maisto prekių parduotuvėje jis turi tinkamai prisiruošti. „Man atrodo, kad visi į mane spokso“, – viename interviu sakė jis.

Po tokios frazės įsivaizduoti šį žmogų, koncertuojantį daugiau kaip du tūkstančius žmonių talpinančioje Londono „Palladium” salėje, tampa dar sudėtingiau…

Bet jis, visų susirinkusių džiaugsmui, tai dar kartą padarė. Ir greičiausiai šis pasirodymas buvo emociškai sunkiausias ir sudėtingiausias koncertas iš visų, kuriuose teko lankytis.

Ne, Keatonas Hensonas nesislėpė po kaukėmis. Atlikėjas toli gražu nebandė vaidinti drąsesnio nei yra iš tiesų. Jo balsas drebėjo net tada, kai atsisukęs į žiūrovus jis atlikdavo dainas pasitelkęs gitarą. Beje, britas akivaizdžiai atsigaudavo tomis akimirkomis, kai atsukęs visiems nugarą sėsdavo prie pianino… Scenoje jam talkino styginių kvartetas bei  ilgametis „bendradarbis“,  violončelininkas Renas Fordas – jį K. Hensonas pavadino savo „šviesa audros metu“. Panašu, kad taip kalbėdamas jis nė kiek nejuokavo.

Ir net jei kartais K. Hensonas atrodė lyg skęstų, tai nebuvo vienas tų nejaukių koncertų, iš kurių norisi kuo greičiau sprukti. Braukdamas prakaitą jis patyliukais juokaudavo ir imdavo lyginti save su scenoje esančiais profesionaliais muzikantais, o kartais ironiškai vadindavo „idiotu prie pianino“. Šį vakarą švelnus K.Hensono būdas ir visos jo baimės derėjo nuostabiai. Emocijos užgniauždavo kvapą, skambant dainoms stodavo mirtina tyla, o joms pasibaigus žmonių veidus papuošdavo nuoširdžios šypsenos ir pasigirsdavo garsios ovacijos.

Atlikęs gražiausius savo kūrinius, tarp kurių buvo ir jį išgarsinęs „You Don’t Know How Lucky You Are“, ir dainos iš naujausio, rudenį pasirodžiusio albumo „Kindly Now“, koncertą K. Hensonas užbaigė Leonardo Coheno dainos „Hallelujah“ koveriu. Padėkojęs visiems susirinkusiems jis dar kartą patvirtino, jog tai buvo paskutinis koncertas šį rudenį. Kitas numatytas – tik ateinančių metų vasarį, Dubline.

„Buvo velniškai sunku, bet  džiaugiuosi, kad išgyvenau“, – sako jis. Ir nutraukia plojimus paprastu, tyliu prašymu: „Kuo greičiau nustosite, tuo greičiau galėsiu grįžti namo. Noriu namo.“

GYVAI: Keaton Henson & Lisa Hannigan – How Could I Have Known

Keaton Henson trumpam sujungė jėgas su Lisa Hanigan – projektui „Mahogany Sessions” jie kartu atliko dainą „How Could I Have Known“ iš neseniai išleisto K. Hensono albumo “Kindly Now“.

Airijoje gimusi Lisa Hanigan, kurią daugelis pamena iš 2002-aisiais kartu su Damien Rice įrašyto albumo „O“, šiuo metu tęsia solinę karjerą. Vasarą išleistą trečiąjį jos solo albumą, „At Swim“ prodiusavo „The National“ narys Aaron Dessner.