Šiandien mums svarbi diena ne tik dėl to, kad Red hotai pagaliau sugrįžo su nauja daina ar „Black Country, New Road” išleido nuostabų albumą. Taip pat – ne tik dėl to, kad pasaulį prieš gan nemažai metų išvydo Alice Cooperis ar Natalie Imbruglia.
Vasario 4 d. yra manoMUZIKOS gimtadienis. Šįkart – jau 11. Drąsiai įžengę į antrąją dešimtį prieš metus, šiemet skaičiuojame ir pirmąjį savo „-oliktą”.
12674 įrašai – tiek jų mes parašėme per tuos 11 metų. Viskas iš idėjos. Viskas – muzikos vardan. Ar tai daug? Bala žino. Juk visada gali būti daugiau:)
Mylime šitą savo kūdikį dėl vienos esminės priežasties – nes mes mylime MUZIKĄ.
Todėl šiandien vakare, klausydamiesi naujų, dar dažais kvepiančių „The Slow Show” ir „Black Country, New Road” albumų, kilstelėsime stiklą vieneto. Na gerai, gal ir du. Vienuolikos, greičiausiai, nesugebėsime, bet muziką tikrai pagerbsime.
Tačiau čia turime pačią nuoširdžiausią padėką. Ir ši padėka yra skirta Jums, mieli bičiuliai. Visų pirma, už tai, kad domitės ir klausote. Visų antra, už tai, kad skaitote. Žinoma, ačiū už visus gerus žodžius. Už visus blogus – taip pat. Ačiū ir už tą kritiką, kurios sulaukiame nenušviesdami Katy Perry, Justino Bieberio ar „69 danguje” naujienų. Visa tai mums leidžia įsitikinti, kad tas laikas, kuris yra brangiausias šioje kasdienybėje, skirtas muzikai – tikrai nenueina veltui. Todėl dar kartą ačiū Jums už tai.
Panašu, kad be trečio stiklo visgi neapsieisime. Nes jis tikrai bus pakeltas už Jus!
Taigi, klausykimės muzikos, domėkimės muzika, skaitykime apie muziką ir, svarbiausia, gyvenkime su muzika!
Tegyvuoja MUZIKA! O mes, savo ruožtu, tiek kiek jėgos ir senstelėję kaulai leis, taip pat bandysime gyvuoti, rašyti ir kalbėti apie muziką.
Šiandien portalui manoMUZIKA sueina 10 metų! Sukaktis, kurios tikrai netikėjome sulauksiantys.
Kodėl netikėjome? Turbūt dėl vienos paprastos priežasties – manoMUZIKA paprastas, idėjinis, nei pelno, nei (savaime suprantama) pajamų negeneruojantis portalas. Todėl šis dešimtmečio paminėjimas mums svarbus ne tik todėl, kad tai rimtas ir gražus skaičius, bet dar ir todėl, kad visiems cinikams įrodėme, jog tyros meilės muzikai idėja yra gyva. Ir gali gyvuoti dešimt metų.
Per 10 metų manoMUZIKAI buvo skirta daug minučių, valandų, dienų. Turbūt sunku būtų suskaičiuoti kiek. Visgi, jei reikėtų šiek tiek statistikos, prašom: per 10 metų manoMUZIKOJE buvo parašyti 12 175 straipsniai. Tai – daugiau nei 1200 straipsnių per metus.
manoMUZIKOJE rašė daugiau kaip 30 autorių, na o dabar pagrindinį kasdienį turinį generuoja 6 žmonės.
Mums manoMUZIKA tapo muzikos namais. Muzikos, kurią mėgstame. Muzikos, kurios klausomės. Muzikos, kuria dalinamės. Muzikos, kuria tikime. Niekada nepretendavome į objektyvią tiesą, tačiau čia pat niekada nebandėme bijoti pasakyti savo nuomonės. Ko gero, dėl to ir išlikome. Dėl to, tikimės, ir išliksime.
Visi mes turime savo gyvenimus. Savo šeimas. Savo laisvalaikius. Savo darbus. Savo knygas ir savo muziką. Tačiau nemaža dalis mūsų laisvalaikio skirta būtent manoMUZIKAI. Gal dėl to ji ir yra mano. Mūsų. Jūsų. Visų. Todėl ir sveikiname šia proga visus – mus. Jus. Visus. Jeigu Jūs neskaitytumėte, mes, ko gero, nerašytume. Taigi, ačiū Jums, kad esate. Ir ačiū Jums, kad Jūsų yra tiek daug.
Tad šįvakar mes kelsime gero škotiško single malto taures. Gaila, kad atskirai. Gaila, kad skirtingose vietose. Norėjome tai daryti kartu su rimtu koncertu, tačiau gerais norais, kaip kažkada kažkas sakė, tik pragaras grįstas.
Ir visgi, dešimtmečio proga, siūlom manoMUZIKOS skaitytojams – manoMUZIKOS autorių mintis. Iš pirmų lūpų.
Visada rašome Jums apie muziką. O šįkart (kad jau turime progą švęsti) parašysime Jums apie manoMUZIKA. Ką kiekvienam iš mūsų ji reiškia ir su kokiomis mintimis mes gyvename ne tik savo, bet ir JOS gyvenimą.
Todėl nepykite, bet šianden mes būsime sentimentalūs 😉
L. Zakarevičius
LIUDAS ZAKAREVIČIUS (vienas iš manoMUZIKA.lt įkūrėjų):
Parašiau pirmą manoMUZIKOS įrašą. Tai buvo 2011-ųjų Vasario 4 diena. Kaip tik drauge su kitu portalo įkūrėju, Dominyku Dimavičiumi, paleidome svetainę į gyvenimą. Pirmas įrašas, beje, buvo apie niekam tuo metu nežinomą vokiečių dainininką, prisidengusį „The Late Call” pseudonimu. Pristatėme jų dainą „Fribourg”. Iki šiandien manoMUZIKOJE esu parašęs beveik 3800 straipsnių (tiek paprastų dainų pristatymų, tiek ir rimtesnių koncertų aprašymų, interviu, įžvalgų).
Vistik man manoMUZIKA buvo ir yra labai prasminga svajonė. Svajonė, kad tai, ką labai myli, turėtų savo namus. Prieglobstį. Vietą, kurioje visada gera.
Idealizuoju? Turbūt, kad taip. Romantizuoju? Be abejo. Tiesiog manoMUZIKAI per dešimt metų buvo atiduota tiek daug laisvo laiko (kurį buvo galima skirti knygoms, filmams, šeimai ar [galų gale] miegui), jog jaučiu turįs privilegiją tai daryti.
Kartu manoMUZIKA tai tam tikra pasakiškai spalvinga idėja. Graži. Paprasta. Bet nepagražinta. Norėčiau, kad ji gyvuotų dar ilgai… Juk ne veltui kažkas pasakė, kad tada, kai mirša svajonės, miršta ir žmogaus polėkis. Todėl noriu tikėti, kad mums tai negresia.
I. Bautrėnas
IGNAS BAUTRĖNAS (manoMUZIKOS autorius nuo 2011-ųjų liepos):
Muzika mane lydi nuo vaikystės. Domėjimasis ja man yra ne hobis, o gyvenimo būdas. Niekada neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Tekstų kūrimas yra mano amatas. Na o gyvenimo būdą sujungus su amatu gimė daug metų puoselėjama aistra. Aistra rašyti apie muziką ir ja dalintis su kitais.
Taip mano gyvenime atsirado portalas manoMUZIKA. Sunku patikėti, jog manoMUZIKA gyvuoja jau dešimt metų. Sunku patikėti, kad ir pats beveik tiek pat laiko esu manoMUZIKOS dalis. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad ši veikla taip pakeis mano gyvenimą. Per šį dešimtmetį manoMUZIKA į mano gyvenimą atvedė galybę nuostabių patirčių ir pažinčių. Šio portalo dėka atradau daugybę muzikos, kurios kitaip galbūt nebūčiau atradęs ir sutikau daugybę žmonių, kurių kitaip galbūt nebūčiau sutikęs. Na o portalo komanda man tapo ne tik artimais draugais, bet ir šeima.
Ačiū jiems už tai. manoMUZIKA – dalis manęs. Be šios veiklos jau nebeįsivaizduoju savo kasdienybės.
I. Bautrėnienė
INGA BAUTRĖNIENĖ (manoMUZIKOS autorė nuo 2012 m. gegužės)
ManoMUZIKA man yra pabėgimas. Pabėgimas į kitą, muzikinį pasaulį nuo darbų, virusų ir kitų negandų. Pasinėrusi į rašymą ir klausydama muzikos, kuri jau netrukus atsidurs manoMUZIKA portale aš atrandu save, kitą savo pusę, užsimirštu ir atrodo niekas daugiau neegzistuoja. Tik aš, muzika ir mintys, kurios skrieja aplink.
Niekada nemaniau, kad prisijungsiu prie manoMUZIKOS taip ilgam, tačiau jaučiau, kad tai man suteikia nepaprastai daug džiaugsmo. Iš pradžių tai buvo naujas hobis, aistra, tačiau netrukus ji tapo mano gyvenimo dalimi, be kurios nebeįsivaizduoju savo gyvenimo. Kiekvienas mano rytas prasideda nuo muzikos naujienų peržiūrų, o koks didelis džiaugsmas apima, kai atrandi muzikinę naujieną ir pasidalini ja viena iš pirmųjų! Arba, kai gauni žinutę, kuri teigia, kad manoMUZIKOS dėka žmogus atrado vieną ar kitą atlikėją ar apsilankė koncerte, kuris suteikė energijos ar buvo įkvėpimo šaltinis nuversti neregėtas aukštumas.
Tada supranti, kokia didelė muzikos galia.
E. Bondar
EVELINA BONDAR (manoMUZIKOS autorė nuo 2015 m. vasario
Pažintį su manoMUZIKA pradėjau labai paprastai – kaip skaitytoja ir tiesiog muzikos mylėtoja. Mačiau netgi skelbimą prisijungti prie komandos, bet nedrįsau kreiptis. Tokie kieti jie man atrodė! 😊 Todėl tiesiog aktyviai skaitydavau, komentuodavau ir matyt užknisau – mane pakvietė prisijungti.
Per tuos šešerius metus stengiausi (ir vis dar stengiuosi) supažindinti skaitytojus su tais, kurių muzika mane žavi ir įkvepia, net jei ji niekada neatsidurs pasaulio ar Lietuvos topuose. Mažas nereiškia nesvarbus – tai galioja ir pačiai manoMUZIKAI.
Gimtadienis – gera proga įlįsti į archyvą. Kiek dainų perklausyta, vaizdo klipų peržiūrėta, koncertų aplankyta… Kiek visko išgyventa. Ir koks geras jausmas visa tai turėti vienoje vietoje.
T. Vidugirytė
TOMA VIDUGIRYTĖ (manoMUZIKOS autorė nuo 2018 m. rugsėjo)
Prieš daugiau nei du metus prisijungiau prie manoMUZIKOS komandos, nes, kaip ir kiti joje, negalėjau be muzikos. Norėjau kažką naujo atrasti ir išgirsti. Norėjau rašyti apie muziką…
Dabar klausau įvairių stilių kūrėjų ir ruošiu trumpesnius ar ilgesnius įrašus apie muziką savo laisvo laiko ar poilsio sąskaita. Kodėl? Kam to reikia? Nes muzika – didelė mūsų gyvenimo dalis.
Su ugnele akyse kalbėti apie mėgstamo atlikėjo ar grupės kūrybą ir išgirsti priešingą ar tą pačią nuomonę, diskutuoti apie mėgstamiausius kūrinius, dalintis koncertų įspūdžiais, pasidžiaugti atrastu atlikėju, grupe ar emociją pagavusia ir „palietusia“ daina – visa tai įkvepia ir be proto gera tuo dalintis.
manoMUZIKA tam ir yra – įkvėpti ir dalintis meile muzikai.
Ž. Kupčiūnė
ŽYMANTĖ KUPČIŪNĖ (manoMUZIKOS autorė nuo 2019 m. lapkričio)
Neįsivaizduoju gyvenimo be muzikos. Tai – didžiausia sielos atgaiva ir įkvėpimo šaltinis, leidžiantis pailsėti nuo rutinos ir vėl pamatyti žvaigždes. Tad nenuostabu, jog manoMUZIKA pirmiausiai leidžia atsigręžti į save ir pažadinti tą smalsų ir kūrybišką vidinį vaiką.
Tai ne tik muzikinių naujienų ir kokybiško turinio portalas, bet ir žmonės “su idėja”. Džiaugiuosi, kad ir aš galiu prie jos prisidėti.
Kaip ir kasmet, likus vos keliom dienoms iki naujųjų metų, portalas manoMUZIKA.lt pristato geriausių šiemet išleistų albumų penkioliktuką. Geriausiųjų manoMUZIKOS sąraše – tik tos plokštelės, kurios buvo išleistos 2020-aisiais.
Šiųmetis topas – jau 10-asis manoMUZIKOS istorijoje (taip taip, vasarį mes švęsime jau dešimtąjį savo gimtadienį). Jis, tradiciškai, sudaromas sumuojant visų portalo autorių skirtus balus.
Šiemet skelbiamo sąrašo išskirtinumas – akivaizdus. Per dešimt metų dar nė karto nėra buvę, kad net keturios aukščiausios topo vietos atitektų Lietuvos atlikėjams.
Taigi, pristatome Jums pilną manoMUZIKOS geriausių 2020-aisiais išleistų albumų sąrašą.
15. Owen Pallet „ISLAND”
Owen Pallet „Island”
Šio albumo Oweno Palletto gerbėjai laukė net šešerius metus. Londono „Abbey Road“ įrašų studijoje įrašytas albumas džiugina nuostabiomis aranžuotėmis (įrašuose dalyvavo London Contemporary Orchestra) ir vėl nukelia klausytojus į neįtikėtiną Oweno Palletto fantazijų pasaulį.
14. Asaf Avidan „ANAGNORISIS”
Asaf Avidan „Anagnorisis”
Šio įrašo dainos labai skirtingos, tačiau jas vienija išskirtinis atlikėjo vokalas. Kartais iš tiesų sunku patikėti, kad jas atlieka ne moteris… „Anagorisis“ – tai labai geras pusvalandis išskirtinės muzikos, kuri tikrai turėtų patikti visiems, mėgstantiems subtilius, netradicinius garsus.
13. Young Gun Silver Fox „CANYONS”
Young Gun Silver Fox „Canyons”
Kalifornijos grupė „Young Gun Silver Fox“ daugeliui senojo žemyno gyventojų – neatrastas ir dar nežinomas vardas. Ir dėl to belieka labai apgailestauti, mat jų grojama muzika – itin nepretenzinga ir tinkanti visiems gyvenimo atvejams. Jų muzika nuostabiai gražus pop, funk ir soul muzikos mišinys, pagardintas pasakišku surf roko prieskoniu. Jos gera klausytis namuose kai lyja, gamtoje, kai skaisčiai šviečia saulė ar automobilyje, kai priešakyje laukia ilgas kelias. Tiesiog skambu, švelnu, neįnoringa ir labai gražu. Tiesa, pati grupė savo žanrą pristato kaip West Coast Classic Pop Rock Soul.
12. Bruno Major „TO LET A GOOD THING DIE”
Bruno Major „To Let A Good Thing Die”
Bruno Major teigia, kad jo muzikos reikia klausytis namuose, jaukiai įsitaisius ir atsipalaidavus. Klausant naujojo albumo akivaizdu, kad šiam teiginiui prieštarauti tikrai nėra prasmės. Naujasis įrašas – labai jaukus ir šiltas. Ir jo galima klausytis visur! Tiek laiką leidžiant namuose, tiek gamtoje, tiek džiaugiantis ilgais vakarais ir saulėlydžiais.
11. Perfume Genius „SET MY HEART ON FIRE IMMEDIATELY”
Perfume Genius „Set My Heart On Fire Immediately”
Švelnumas ir brutali jėga, šokiai ant stalų ir intymumas – toks yra penktasis Mike‘o Hadreaso aka „Perfume Genius“ albumas. „Set My Heart On Fire Immediately“ savyje talpina viską ir dar daugiau. Tai nuostabus įrašas, vertas kiekvienos su juo praleistos minutės.
10. Matt Berninger „SERPENTINE PRISON”
Matt Berninger „Serpentine Prison”
Naujasis grupės „National” vokalisto solinis diskas – itin vientisas. Nepaisant to, kad jame esantys kūriniai gal kiek ir panašūs vienas į kitą, tačiau būtent tai ir leidžia plokštelę vadinti visiškai išbaigta. „Serpentine Prison” turėtų nepalikti abejingų romantiškos sielos atstovų, kuriems lyriškos melodijos ir švelnus Matto vokalas yra geriau nei aštrūs gitarų skambesiai ir būgnų ritmai.
9. Paul Weller „ON SUNSET”
Paul Weller „On Sunset”
Šių metų liepa atnešė puikų, jau 15-ą Paul Wellerio solo albumą (26-ą kūrėjo karjeroje). „On Sunset“ apjungia jo susidomėjimą avangardu ir future soul. Pirmojo albumo daina „Mirror Ball“ puikiai įveda į albumą ir dalies kritikų vadinama vienu iš drąsiausiu/ rizikingiausių jo parašytų kūrinių. Rock, soul ir folk mišinys išlieka jo kompozicijų pagrindu, tačiau P. Welleris tuo neapsiriboja ir vis drąsiau žengia į avangardo vandenis bei meta sau iššūkį sukurti geriausią ir drąsiausią albumą. „On Sunset“ būtent toks ir yra – geras ir drąsus įrašas, kurio melomanai klausys ne kartą. Šis įrašas – kaip gera knyga, kurioje vos atradęs kažką naują, suvoki, kad norisi išgirsti ar perskaityti dar ne vieną kartą.
8. Jack Garratt „LOVE, DEATH & DANCING”
Jack Garratt „Love, Death And Dancing”
Birželio viduryje britų talentas Jackas Garrattas išleido albumą „Love, Death & Dancing“. Tai įvyko po 4 metų pertraukos! Dar 2016-aisiais dienos šviesą išvydo pirmas pilnas jo albumas „Phase“, kuriame buvo galima rasti ir vieną dažniausiai tais metais mūsų klausytą dainą „Weathered“. Baigęs pristatinėti savo debiutinį įrašą, Jackas iškart pradėjo kurtį naująjį. Tačiau tai nebuvo vienintelė jo veikla. Šalia to jis dirbo ir su tokiomis atlikėjomis kaip Katy Perry ar Kacy Hill. Džiugu, kad šiame procese jis rado laiko ir savo kūrybai.
Naująjį „Love, Death & Dancing“ drauge su pačiu J. Garrattu prodiusavo prodiuseris Jacknife’as Lee. Šio žmogaus porfolio galime rasti veiklą su tokiais atlikėjais kaip „U2“, „The Killers“, „Snow Patrol“, Robbie Williams ir kitais.
Apibrėžti jo muziką vienu žodžiu – praktiškai neįmanoma. Tai elektronikos, R&B, indie pop ir netgi trip hopo mišinys. Jo muzika puikiai tinka ir šokių aikštelėms, ir saulėtiems vasaros vakarams, ir romantiškai lyriškai akimirkai prie židinio.
7. Tame Impala „THE SLOW RUSH”
Tame Impala „Slow Rush”
„The Slow Rush” – vasarį pasirodęs australų psichodelinio roko atstovų „Tame Impala“ ketvirtasis albumas. Jis tiks tiek foniniam pasiklausymui, tiek ir muziką iki kaulų smegenų narplioti mėgstančiam melomanui, ieškančiam įdomesnių garsų. Taip yra todėl, kad sulig pirmu pasiklausymu albumas atrodo lengvas ir paprastas, tačiau yra kiek kitaip. Kuo daugiau jo klausome (o ne tik girdime), tuo labiau išgirstame, kiek ten visko subtiliai, kokybiškai ir gerai „Tame Impala“ sudėjo. Visgi pripažįstame, jog klausant albumo apima pakili nuotaika ir kartai nesinori analizuoti. Tada norisi tiesiog pasimėgauti muzika, kuri čia yra tikrai puiki.
6. Fontaines D.C. „A HERO’S DEATH”
Fontaines D.C. „A Hero’s Death”
Antrajame savo albume vaikinai iš Dublino nenuėjo pramintu takeliu. Jie užaugo. Ir padarė tai per labai trumpą laiką. „A Hero‘s Death“ – solidesnis, brandesnis, niūresnis darbas, pelnęs jiems ne tik vietą mūsų tope, bet ir „Grammy” nominaciją.
5. Caribou „SUDDENLY”
Caribou „Suddenly”
“Suddenly” – vienas gražiausių šių metų albumų, savyje talpinantis liūdesį, džiaugsmą, nusivylimą ir viltį. Čia nėra nereikalingų natų, o margas stilių kaleidoskopas nuteikia optimistiškai. Šio albumo galima klausytis garsiai ir gerti kiekvieną garsų sąskambį, bet juo galima mėgautis ir tyliai, kaip ramiai nuteikiantį muzikinį foną. Kiekvienas melomanas naujausiame “Caribou” darbe ras kažką sau. O tai tikriausiai ir yra gražiausias šio albumo aspektas.
4. Happyendless „UTOPIA”
Happyendless „Utopia”
„Happyendless“ pavadinimas jau yra tapęs kokybiškos elektroninės muzikos sinonimu, o „Utopia“ kol kas yra stipriausiais ir įdomiausias dueto albumas. Tai – nostalgiškas, elegantiškas ir beprotiškai melodingas retrofuturistinis techno, skirtas šokių aikštelėms. Realioms, ir toms, kylančioms prieš akis klausant šios muzikos ausinėse. „Utopia“ savyje talpina akinančią šviesą, švelniai persmelktą nežinomybe ir nerimu. Gražu. Tokie “Happyendless” mums patinka labiausiai.
3. FC Baseball „LUNA”
FC Baseball „Luna”
Tiems, kurie stebi Lietuvos muzikos sceną, pseudonimas „Junior a“ turėtų būti labai gerai pažįstamas. Švelni elektronika ir itin jauki muzika nepaliko abejingų – „Junior a“ tapo mėgiamu ir daug pozityvių liaupsių sulaukusiu projektu.
Spalio pradžioje Tautvydas Gaudiešius (aka „Junior a“) pristatė savo naują projektą „FC Baseball„. Tiesa, sakyti „pristatė“ gal ir nebūtų visiškai teisinga, mat atlikėjas apie projektą siuntė žinutes savo gerbėjams jau kurį laiką. Tačiau pasakiška vyšnaitė ant muzikinio torto buvo uždėta būtent pirmosiomis spalio dienomis.
„Tikra, trapi ir bekompromisė – “LÙNA” jau skrenda„, – pristatydamas naują albumą savo Facebook paskyroje rašė „Fc Baseball“. Ne tik dėl trapumo ar kompromiso nebuvimo, bet ir dėl nuoširdumo, muzikalumo ir netikėtai sentimentalaus liūdesio „LUNA” mums tapo vienu gražiausių šio pandeminio rudens palydovu, be kurio 2020-ieji būtų sunkiai įsivaizduojami.
2. Solo Ansamblis „OLOS”
Solo Ansamblis „OLOS”
„Olos“ – nenuginčijamai vienas stipriausių lietuviškos muzikos įrašų per pastarąjį dešimtmetį. Tamsus, gilus, grubus… O albumą lydintys audiovizualiniai sprendimai šiam įrašui suteikia dar daugiau atspalvių. Kažkam gali pasirodyti, jog šiame albume trūksta hitų. Jie teisūs. Tačiau ne hitai, o atmosfera ir blyškus vientisumas yra šio albumo variklis. Ir, dievažin, variklis veikia!
1. Andrius Mamontovas „Perlai ir Sakuros”
Andrius Mamontovas „Perlai ir Sakuros”
„Perlai ir Sakuros” – primas naujas Andriaus albumas, pasirodęs po 5 m. pertraukos. Klausytis jo galima galybę kartų – kaskart atrandi vis kažką naujo. Tai tas pats, kaip šimtą kartų peržiūrėtas mylimas filmas – kuo dažniau žiūri, tuo labiau supranti, kad yra pasakiškų detalių, į kurias anksčiau neatkreipdavai dėmesio…
Tie, kas čia tikisi atrasti akustinį Mamontovą, turėtų mesti tokias viltis šalin. Akustinės gitaros garsų čia reikės su žiburiu paieškoti. Andrius albumą kūrė pianinu, o pildė ir lipino savo studijoje – tad nenuostabu, jog čia dominuoja sintetiniai garsai ir tai yra viena priežasčių, dėl kurių albumas tampa dar įdomesniu ir nenuspėjamu.
„Perlai ir Sakuros“ – labai lėtas. Svajingas. Sentimentalus. Gilus. Gal netgi liūdnas. Visgi albumo „gulbės giesme“ pavadinti negali, nes autorius, panašu, toli gražu neketina sustoti kurti. Potencialus radijinis hitas jame tik vienas – titulinė albumo daina. Ir nors albume tik 8 dainos, perklausius jo pasijunti tartum perskaitęs gerą knygą. Darbas labai vientisas, nuoseklus ir išbaigtas. O jo cherry on top – albumą užbaigiantis finalinis sentimentaliai liūdnas kūrinys „Malibu“.
Vasario 4-oji – ne tik Alice Cooperio ar Natalie Imbruglios gimtadienis. Tai diena, kai švenčia ir manoMUZIKA. Tiesa, mums ne 71-eri (kaip A. Cooperiui) ar 45-eri (kaip žaviajai Natalie). Mums – viso labo (o gal – netgi) DEVYNERI.
Ar tikėjome, kad tiek sulauksime? Turbūt, kad ne. Ar tikėjomės? Ko gero, tikrai taip.
Kad ir kaip patetiškai tai beskambėtų, bet manoMUZIKA – mūsų visų meilės vaisius. Beatodairiškos meilės muzikai. Ir nenusakomo domėjimosi muzika taip pat.
Kodėl netikėjome, kad sulauksime šios dienos? Atsakymas turbūt paprastesnis nei paprastas: manoMUZIKA – idėjinis projektas, negeneruojantis pajamų, o, priešingai, eikvojantis mūsų naktis, pietų pertraukas, laiką su šeima ar artimaisiais. Taigi, imlus laikui ir energijai. Kita vertus, „pratempę” devynerius metus skeptikams įrodėme, kad meilė trunka gerokai ilgiau nei trejus metus, o idėja gali išlikti ilgai. Dažnai savęs paklausiame, kaip ilgai. Ir kol kas atsakymo į šį klausimą nerandame. Sakome paprastai: tikimės, kaip įmanoma ilgiau (nors patys nejaunėjame, o laiko šiame skubančiame ir itin greitai besikeičiančiame pasaulyje lieka vis mažiau ir mažiau).
Per devynerius metus manoMUZIKA skaitytojams (ir tiems žmonėms, kurie neabejingi muzikai) pateikė 11 500 įrašų!!! Tai – 1277 įrašai kasmet. Norėtume, kad jų būtų dar daugiau, tačiau kuo labiau senstame, tuo geriau suvokiame, kad noras ir realybė dažnai kažkurioje vietoje ima ir… prasilenkia.
Bet mes nežadame sustoti. Ir nors FINK vienoje savo dainoje nuolat kartoja „Clock is Ticking”, mes drįstame tam paprieštaraut. Muzika sustabdo laiką. Suteikia papildomų prasmių, o kasdienybę nudažo gerokai šviesesnėmis spalvomis. Tai – galimybė ir sumažinti tempą, ir negalvoti apie laiką, kurio (deja) ne tiek jau daug ir turime.
Šiemet į manoMUZIKOS turinį grįš kasmėnesinės albumų recenzijos. Šiemet į manoMUZIKA sugrįš skaitytojų pamėgta rubrika manoKARTA. Ir tai dar ne viskas. Turime daug gražių ir šviesių planų. O kažkoks išminčius kažkada protingai pasakė – tie kas planuoja, visada išlieka jauni.
Todėl šiandien vakare įsipilsime raudono vyno, klausysimės „Bon Iver”, „Fink”, „National”, „Beirut”, „Radiohead” ar bet kokios kitos gražios ir mūsų itin mylimos muzikos ir eilinį kartą pagalvosime, kaip gerai, kad ji. Be jos būtų tuščia, nyku ir nuobodu. Nes tik dėl jos ir atsirado manoMUZIKA – portalas, gyvas idėja ir meile muzikai. Ir taip jau visus devynerius metus.
Ačiū, kad skaitote. Ačiū, kad kritikuojate. Ačiū, kad palaikote. Ir, svarbiausia, ačiū, kad esate kartu.
Su gimtadeniu – mus, jus ir visą muziką!
P.S. O čia – gimtadienio daina. Tik neklauskite kodėl:) Tiesiog gražu. Ir tiesiog įkvepia.
Kaip ir kiekvienais metais artėjant gražiausioms žiemos šventėms, manoMUZIKA ima skinti per metus pasaulio užaugintą muzikinį derlių. Tradiciškai, prieš pat Kalėdas pristatome geriausių metų albumų sąrašą. Jau devintus metus iš eilės (būtent tiek gyvuoja portalas manoMUZIKA.lt) čia rašantys autoriai susirenka prie bendro stalo, pateikia savo geriausiųjų sąrašus, prasideda diskusijos ir po ilgų šiais metais išleistų albumų perklausų, dėliojimų visų „už ir prieš”, duotų balų skaičiavimų , sudaro savo geriausiųjų „katalogą”. Vieną. Nedalomą. Nepriklausomą.
2019-ieji nuo pat pirmųjų metų savaičių žadėjo būti ypatingi. Tokie jie ir buvo. Ne tik nepriklausomoje, bet ir populiariojoje muzikoje. Todėl labai norėjome pateikti gerokai ilgesnį sąrašą. Tačiau prieš 9 metus sukurtos tradicijos yra tos, kurių nusprendėme nelaužyti, todėl ir vėl likome prie geriausiųjų 15-tuko.
Taigi, Jūsų dėmesiui, portalo manoMUZIKA.lt geriausių 2019 metų albumų TOP 15.
Jau 8 metus paskutinę nueinančiųjų dieną manoMUZIKA pasidalina grojaraščiu, kuriame sudėti geriausi ir klausomiausi šių metų kūriniai. Kadangi metai buvo ypatingai įvairūs, mūsų grojaraštis – taip pat labai įvairus. Čia rasite kelias dešimtis kompozicijų – nuo Olafur Arnalds, Thom Yorke ar „Arctic Monkeys” iki „Dave Mathews Band”, Childish Gambino ar „Florence + the Machine”.
Todėl tradiciškai linkėdami Jums muzikalių metų, pristatome 30 mūsų mylimiausių šių metų kūrinių. Jeigu juos jau atradote, linkime prisiminti dar kartą, o jeigu dar jų negirdėjote, tikimės, kad pasimėgausite naujais atradimų džiaugsmais.
manoMUZIKOS komanda (kelių žmonių nuotraukoje trūksta)
Per 6 metus – beveik 8700 įrašų. Išvertus į lietuvių kalbą gautume 1450 įrašų per metus. Beveik po 4 kasdien. Atmeskime savaitgalius – gausime dar daugiau. Tokia tad šiandien yra manoMUZIKA – portalas, gimęs, augęs, gyvenęs ir vis dar egzistuojantis gražia meilės muzikai idėja.
Paprastai manoMUZIKOS gimtadienio išvakarėse pasineriame į nedidelę kalendorinę refleksiją. Tai būdavo savotiškas žvilgsnis į pastaruosius metus, lengvas apibendrinimas to, kas nuveikta, idėjinis įkvėpimas ateičiai ir tam tikras lūkesčių sudėliojimas. Visgi šįkart tradicijas reikia laužyti, mat verkšlenti nesinori, statistiškai sisteminti neverta, o idėjinė manoMUZIKOS pozicija buvo dėstoma praktiškai penkis gimtadienius iš eilės. Ir visada – tą pačią vasario 4- ąją. Dieną, kuri mums yra velniškai svarbi, brangi ir neįkainojama. Nes būtent tada viskas ir prasidėjo…
Tačiau šeštasis mM gimtadienis šįkart bus ramus. Paprastai tokio amžiaus sulaukę vaikai turi vieną gyvenimo tikslą – greičiau patekti į pirmą klasę ir pradėti didįjį gyvenimą ilgu ir nuosekliu išsimokslinimo, rimtumo ar karjeros keliu. Naivuoliai… Jauni, nepatyrę ir dar mažai gyvenimo matę piliečiai tiesiog pernelyg skuba gyventi. Mes to nedarysime. Šįkart sustosime ir be jokių didesnių lūkesčių apibendrinsime tai, kas esame, ką veikiame ir, kas svarbiausia, kodėl egzistuojame.
manoMUZIKA niekada nebuvo klikų (click) kalvė. Ir tai yra ko gero pats didžiausias mūsų iššūkis sau, muzikai ir tiems, kurie ją myli. Gaudydami muzikinį paukštį niekada negalvojome apie aukštį, į kurį jis turėtų pakilti. Mums visada buvo svarbi muzikinio paukščio galimybė išskleisti sparnus ir skristi. Kilti. Veikti. Patirti. Ir atrasti. Jeigu muzikinis paukštis pasiekdavo daug namų, mes būdavome laimingi. Tačiau niekada nesodindavome muzikinio paukščio į narvą ir nesuteikdavome arenos jo treniruotei. Tik paleidę manoMUZIKĄ į gyvenimą savo muzikiniam paukščiui pasakėme vieną paprastą žinią: mums nesvarbu, kokiame aukštyje tu skrisi, svarbiausia – aplankyk visus namus, kurių langai bus atviri. Taip jis ir darė. Ir daro. Ir darys. Niekada nežaidėme antraštėmis, nekūrėme intrigų, nepataikavome, neapgaudinėjome ir nekonkuravome. Ir tai – vienas svarbiausių niuansų, dėl kurių manoMUZIKOS kolektyvo nariai visada sutarė. Buvome atviri tiems, kuriuos mylime ir tiems, kuriems reikėdavo pagalbos. Žinoma, užvėrėme savo vartus ir užkabinome didžiulę spyną tiems, kurie žaidė nesąžiningai ir manoMUZIKA bandydavo naudotis savo komunikacinių spragų lopymui ar (ne)pardavimų užkamšymui. Laimei, pastarųjų buvo gerokai mažiau nei pirmųjų, todėl drąsiai galime teigti, kad per 6 metus manoMUZIKA susirado daug draugų, partnerių ir patikimų bičiulių.
manoMUZIKA niekada nebuvo olimpas. Mes neturėjome tikslo varžytis, atsirasti populiarių žiniasklaidos kanalų sąrašuose, kotiruotis reklamų rinkoje ir galvoti apie bendros sąmatos kūrimą. Tikiuosi, kad dabar bent jau keli reklamos užsakovai, kurie kreipėsi tiesiogiai, siūlydami nišiniam portalui net ir protu sunkiai suvokiamą metinį kontraktą, suprato mūsų poziciją. Daktariška dešra, neatsakingas skolinimasis ar greitieji kreditai, Lietuvos Laisvei ir demokratijai prieštaraujantys projektai ir kiti panašūs reikalai – neatitinka nei mūsų vizijos, nei mūsų pačių susikurtos misijos, nei, svarbiausia, mūsų pagrindinės idėjos. manoMUZIKA – neparduodama ir nenuperkama. Už jokius pinigus. Vienintelis mūsų tikslas – atrasti, padėti pažinti, pasidalinti ir (kartais) būti pirmiems. Norėjome (ir vis dar norime) įgyti jūsų pasitikėjimą. Tačiau tai – ne paikas ar pikdžiugiškas noras. Tiesiog norime, kad manoMUZIKOJE jūs rastumėte tai, kas muzikoje yra tikra, gražu, skambu, įdomu ir verta dėmesio.
manoMUZIKA visada norėjo būti draugu. Tuo, kuris parodo, padeda atrasti, nukreipia ar supažindina. Tuo, kuriuo galima pasitikėti, dėl kurio rekomendacijų visada ramu ir su kuriuo bendraujant visada atsiras temų. Būtent todėl pas mus atsiranda ir koncertų recenzijos, ir interviu su užsienio atlikėjais (kuriuos gauti, patikėkite, tikrai nėra paprasta), ir pastaruoju metu itin populiari ir Jūsų mėgstama rubrika manoKARTA.
Į manoMUZIKĄ mes norime sudėti viską. Ir Damien Rice’o “Cold Water”, ir “M83” “Lower Your Eyelids To Die With A Sun”, ir Kazimiero Likšos “Per Pusę”, ir “Honne” “Woman”, ir visas kitas muzikines gėrybes. Visada siekėme, kad tai atrastumėte ČIA. Visada norėjome, kad su jais susipažintumėte pas mus.
Ir taip grįžtu prie pirmo teiginio, kad manoMUZIKA nėra klikų besivaikantis portalas. Tikrai taip nėra. Tačiau manoMUZIKAI labai svarbu “laikai” (like’ai). Tik šįkart – ne tie, kuriuos dedate facebooke ar popieriuje (nors pirmieji, prisipažinsime, taip pat yra labai smagūs). Šįkart kalba sukasi apie laikus širdy. Toje, kurioje visada plaka ne tik ritmas, bet ir fonas. Ne tik vokalas, bet ir idėja. Toje, kurioje gyvena, ilsisi ir mėgaujasi muzika…
Taigi, viskas čia dėl tos tikros muzikos.
Na o apibendrinant šeštuosius mūsų metus ir senam kompaktų grotuvui sukant gimtadienio dainą, tiesiog primename, kad tai, ką Jūs skaitote kasdien atsivertę manoMUZIKA.lt, šiandien kuria Liudas, Dominykas, Ugnė, Evelina, Ignas, Inga, Agnė, Ieva, Paulius, Domantė ir Kristina. Tai žmonės, kurie myli, saugo ir žavisi muzika. Labai džiugu, kad juos visus muzika sujungė į vieną gerą kompaniją.
Todėl šiandien keldami vyno taurę ar arbatos puodelį sakysime paprastą, bet labai tikrą tostą: tegyvuoja muzika! Ta, kokybiška, graži, tikra ir nenutylanti.
Ateinančių metų vasarį portalas manoMUZIKA švęs 6-ąjį gimtadienį. Per šešerius savo egzistencijos metus ne kartą keitėme prekinį veidą, pildėmės naujais žmonėmis, augome, stengėmės tobulėti ir visaip kaip įmanydami dėjome pastangas padovanoti muzikos mylėtojams daugiau muzikos naujienų ir smagių atradimų.
Ir vis dėlto vienas dalykas nuo pat pirmojo mūsų idėjinio muzikinio įkvėpimo liko tas pats. Tai manoMUZIKOS topas – savotiškas metų apibendrinimas, kuomet visas manoMUZIKOS kolektyvas meta albumų kortas ant stalo ir labai objektyviai visą naktį diskutuoja, kol kirsdamas finišo tiesiąją prieina prie galutinio GERIAUSIŲJŲ SĄRAŠO.
Prisipažinsime, šiemet diskusijos buvo ypatingai aršios, albumų perklausos – beatodairiškai intensyvios, o galutinis sprendimas – velniškai sudėtingas. Visgi metai buvo itin derlingi, o kokybiškų albumų gausa viršijo bet kokius lūkesčius. Tačiau likus vos porai savaičių iki naujųjų visi 11 mM autorių, pateikę savo favoritus ir argumentus, po ilgų bemiegių naktų galiausiai turi savo geriausiųjų sąrašą.
Taigi, Jūsų dėmesiui – portalas manoMUZIKA pristato geriausių 2016 m. albumų 15-uką. Sąrašo apačioje – 45 dainos, surinktos iš mūsų TOPo.
Kai įvairaus pobūdžio pašnekesiuose kalba pasisuka apie nepriklausomos Lietuvos šokių muzikos sceną, kone kiekvienam kalbančiajam prieš akis iškyla pavadinimas dueto, dėl kurio iš proto praėjusio tūkstantmečio pabaigoje ėjo dažnas melomanas. Nejučiomis ausyse pasigirsta “Kuršiai”, “Afrika”, “Velykų salos” ir kitos dainos, be kurių vargu ar apskritai galima įsivaizduoti mūsų šalies muzikos sceną. It fragmentai pasąmonėje išnyra du robotą prisijaukinę sidabru “traukti” kosmonautai, šviesų ir lazerių šou ant scenos, techno ritmai, vėliau – didžiulį rezonansą sukėlęs albumo su dviem nuogomis moterimis albumo viršelis. Visa tai – tik maža dalis prisiminimų, susijusiu su vardu, kurio iš Lietuvos populiariosios muzikos istorijos jau nebeištrins niekas. “EXEM” mūsų istorijos puslapiuose paliko pernelyg daug, kad apie juos pamirštume, kad juos nuvertintume, ir kad jų negerbtume. Tai viena iš tų grupių, kurios turi tvirtą istorinį paminklą ir idėjinę muzikinę vietą po lietuviška saule.
NEPRIKLAUSOMA LIETUVA: SUDĖTINGA PRADŽIA IR SVAJONIŲ KELIAS
“EXEM” susikūrė tada, kai Lietuva skaičiavo antrus Nepriklausomybės metus. Drąsi buvo Lietuva, drąsus buvo ir Mato Petriko ir Mindaugo Kazakevičiaus – Kryžiaus naujasis duetas, nusprendęs jauną demokratiją pratinti prie techno muzikos. Pirmieji muzikiniai bandymai nebuvo sėkmingi – kaip ir tam tikrus dar neišbandytus laisvės elementus, taip ir industrinę techno muziką žmonės priėmė ne iš karto. Prireikė bemaž trejų metų tam, kad Mato ir Kryžiaus muzikinė idėja taptų tokia didelė, kad gebėtų įminti “liaudies prisijaukinimo” mįslę.
1995-aisiais išleistas albumas “No Time” buvo didžiojo kelio pradžia. Naujieji šokių muzikos korifėjai į užgimstantį pop pasaulį įsiliejo ypatingai greitai: tokios muzikos poreikis, krūva koncertų, scenos dalijimasis su to meto eurodance žvaigždėmis “La Bouche”, “Capella” ir “Plavka” EXEMAMS suteikė sparnus, kuriuos grupė išskleidė akimirksniu. Po metų klaipėdiečiai Lietuvai dovanoja “Kuršius” – dainą, kurioje folkloro ir šokių muzika pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje buvo sulipdyta į vieną muzikinį piešinį. Daina pristatė iki šiol vienu geriausiu šalies šokių muzikos albumu vadinamą įrašą “Atlanta”, atnešusį duetui ne tik žinomumą, gerbėjų meilę ir kontraktą su tuo metu viena geriausių įrašų kompanijų “Koja Records”, bet ir šūsnį “Bravo” ir “Radiocentro” apdovanojimų.
EXEM (nuotr. asmeninio archyvo)
“EXEM” žvaigždė žibėjo labai aukštai. Jų muziką nuolat grojo tuo metu populiariausios radijo stotys “Radiocentras” ir “M1”, grupė koncertavo tūkstantinėms minioms, o dueto gerbėjų skaičius augo ne dienomis, o valandomis. Praėjo dar vieneri metai ir čia, kur buvę, kur nebuvę, 1997- aisiais naujieji šokių muzikos dievai drioksteli neįtikėtiną šedevrą – trečią studijinį albumą “Stereo”.
Skandalingas viršelis, ant kurio pavaizduotos dvi nuogos moterys, kurstė kalbas apie “kažką naujo, negirdėto ir išskirtinio”. Tiesa, šio pokalbio metu pirmą kartą nuo tų įsimintinų metų grupės nariai atskleidė paslaptį, kokios dvi žymios Lietuvos moterys pozavo ant „Stereo” viršelio. Tačiau turinys buvo dar įspūdingesnis už formą, todėl ilgai laukti nereikėjo: albume esanti daina “Afrika” pakilo iki radijo stoties “M1” top 40-tuko viršūnės ir taip grupei leido dar kartą patekti į Lietuvos istoriją. “Afrika” buvo pirma lietuviška daina, pasiekusi tuo metu prestižiniu laikyto mūsų šalies topo pirmąją vietą. Laurus daina skynė ir “Radiocentro” tope, kuriame išbuvusi dešimt savaičių tapo auksine. Gandas apie mūsų šalies šokių muzikos projektą pasklido ir už Lietuvos ribų – grupę pamėgo Europos melomanai, o “Exem” muziką transliavo netgi tuo metu itin populiarus Vokietijos kanalas “VIVA”.
Ir čia, regis, tik užsidegusi ir itin ryškiai žibanti “Kuršių” kūrėjų žvaigždė ėmė drebėti: vienas iš grupės narių išvažiavo dirbti į Vilnių, kūrybinis procesas pradėjo strigti, na o dar po metų Matas Petrikas galutinai palikęs “EXEM” išvažiavo gyventi į savo svajonių miestą Berlyną.
Matui išvykus “EXEM” neskubėjo skelbti savo išankstinės mirties – iki 2006 metų Mindaugas Kazakevičius – Kryžius drauge su kitais, vėliau į grupę atėjusiais muzikantais išleido dar 3 albumus (“Studio”, “Origami” ir “Chameleonai”), džiugindavo melomanus savo kūryba ir vis naujai skambančia muzika. Tačiau jau daugiau kaip 10 metų grupė yra nutilusi ir nugrimzdusi užmarštin…
Metams bėgant į priekį, o sentimentams vis dažniau beldžiant į pasąmonės duris, pastaruoju metu mūsų ausinėse vis dažniau ėmė skambėti “Kuršiai”. Ta proga manoMUZIKA nusprendė grįžti į Lietuvos nepriklausomybės pradžią – laikus, kai “EXEM” vardas tik pradėjo žibėti, o tikra vakarietiška šokių muzika laisvės oru besimokantiems kvėpuoti šalies gyventojams buvo terra incognita. Į laiką, kai nebuvo failų dalijimosi programų, spotifajaus ir iTunes’ų. Į epochą, kai koncertų laukdavome kaip idėjinio išganymo, “BRAVO” apdovanojimai buvo šventa, o savaitgalio topų transliacijos praleidimas prilygdavo asmeninei tragedijai.
GYVENIMAS SKIRTINGUOSE EUROPOS KRAŠTUOSE
Matas Petrikas
Matas ir Kryžius šiuo metu gyvena skirtinguose Europos kraštuose. Matui šiandien 41-eri. Jis tvirtai įleidęs šaknis Berlyne. Čia kultinės grupės narys laiką leidžia kartu su šeima, dirba ir mėgaujasi dažno elektroninės muzikos mylėtojo svajonių miestu vadinamo Berlyno judesiu. Tiesa, su muzika Matas jau turi gerokai mažiau bendro nei turėjo tais auksiniais laikais.
“1999 palikau Lietuvą, “EXEM” ir išvažiavau gyventi į Berlyną. Kadangi čia užteko muzikos prodiuserių, pakeičiau profesiją ir pradėjau programuoti bei kurti skaitmeninį dizainą. Nors dirbau prie didelių reklaminių ir politinių projektų (tokių, kaip “Audi”, “Volkswagen”, “Coca-Cola”, Vokietijos Prezidento ir Kanclerės interneto puslapių), visada ieškojau kažko artimesnio širdžiai. Taip man pavyko prisijungti prie labai jaunos “SoundCloud” komandos, su kuria kartu išvystėme šį projektą iki didžiausios muzikos platformos visame pasaulyje. Šio metu ja kas mėnesį naudojasi beveik 200 milijonų vartotojų. Tai, ko gero, buvo mano antras didžiausias profesinis pasiekimas po “EXEM”. Per tą laiką sukūriau šeimą. Su žmona Dalia turime dvi dukras, kurios gražiai kalba lietuviškai”, – pradėdamas išskirtinį interviu manoMUZIKAI sakė Matas.
Prieš dvejus metus jis sukūrė naują projektą vaikai.com, kurio tikslas kurti išmanius medinius žaislus, augančius kartu su vaikais ir padedančius jiems mokytis. “Tokie jautrūs robotukai”, – pasakodamas apie savo naują verslo idėją šypteli vienos įsimintiniausių visų laikų lietuviškos grupės muzikinis guru.
Mindaugas Kazakevičius – Kryžius
Tuo tarpu Mindaugas Kazakevičius – Kryžius gyvena Lietuvoje. Panevėžyje gimęs 43 metų muzikantas, drauge su kolega Lietuvai padovanojęs stebuklingą projektą “EXEM”, šiuo metu apsistojo sostinėje ir dirba montuotoju vienos televizijos žinių tarnyboje. Iš sostinės Mindaugas išvažiuoti neketina, mat, pasak jo, čia labai aktyvus kultūrinis gyvenimas
“Gyvenimas nuolat keičiasi. Taigi, pastaruoju metu iš “muzikos gamintojo” tapau “muzikos vartotoju”. Ir, turiu prisipažinti, kad man tai labai patinka”, – interviu pradžioje sako muzikantas.
Šiandien manoMUZIKA žvelgia į praeitį – į laiką, kai Mato ir Kryžiaus duetas buvo neatskiriama Lietuvos muzikos kultūros dalis. Kai “EXEM” vardas buvo ryški kelrodė žvaigždė daugeliui šokių muzikos mylėtojų, o jų dainos iš proto eiti vertė dešimtis tūkstančių mūsų šalies melomanų.
„NORĖJOME SUKURTI TAI, KO DAR NIEKAS LIETUVOJE NEBUVO SUKŪRĘS”
manoMUZIKA: Kai 1992 m. susikūrė grupė „EXEM“, Lietuva šventė viso labo antrus Nepriklausomybės metus. Ar nebuvo baisu imtis kurti šokių muzikos (juolab, kad ir pirmuosius Jūsų kūrinius Laisvėje vis dar neįpratusios gyventi Lietuvos auditorija sutiko be didelio entuziazmo)?
Kryžius: 1992 metais tikriausiai apskritai nedaug kas suvokė, kas yra šokių muzika. Buvo disco, buvo hip hopas, buvo house muzika. Tiesa, lietuviškoje muzikos scenoje ji praktiškai neegzistavo. Šalies diskotekose skambėdavo “FOJE”, “Vairas” ir Butkutė… Na ir grupė “Savaitgalis” (šypsosi)
Mes niekada neplanavome groti būtent tokios muzikos. Mus domino underground kultūra, techno, EDM, jungle, industrial žanrai. Tačiau apie juos informacijos buvo labai mažai – daugiausia rašytinė žurnaluose ir viena kita mus pasiekianti kasetė.
Kai galiausiai supratome, kaip skamba tokia muzika ir, kad jos visai nėra Lietuvoje, nusprendėme, jog tai gali būti mūsų kelias. Norėjome daryti tai, ko Lietuvoje iki mūsų dar niekas nebuvo daręs. Nors suvokėme, kad lengva nebus, tais 1992-aisiais mums viskas atrodė įmanoma. Juk dvidešimtmečiai visuomet nori išgelbėti pasaulį, pakeisti jį ir tam turi daug energijos bei užsispyrimo. Tam turėjome puikų laiką – galėjome spjauti ant sovietmečio ir godžiai siurbti bet kokią informaciją iš taip išsvajoto ir ilgai nepasiekto užsienio.
Matas: Bet jeigu kalbėtume apie baimes, vienareikšmiškai galima atsakyti, kad baisu tikrai nebuvo. Absoliučiai. Priešingai, viskas atrodė labai paparsta – štai Berlynas, ten super nauja elektroninė muzika, todėl padarykime taip pat ir Klaipėdoje. Taip ir darėme. Kiek galėjome, mokėmės patys, na o kad ilgai reikėjo švietėjiška veikla užsiiminėti, kaltinti negalime nieko. Tokia yra visų novatorių problema
Nors „EXEM“ vardas buvo girdimas po 1995 metais išleisto albumo „No Time“, grupė didžiuoju populiarumo keliu pradėjo eiti 1996-aisiais, pasirodžius albumui „Atlanta“. Kaip jautėtės tomis akimirkomis, kai „Kuršiai“ rovė stogą didžiajai daliai Lietuvos? Jūs buvote vos perkopę dvidešimtmetį… Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimai?
Matas: Tiesą sakant, neturėjome laiko apie tai susimąstyti. Tada reikėjo nuveikti labai daug – įrašinėjome muziką sau ir kitiems, daug koncertavome. Sulaukus populiarumo nėra taip, kad kažkas staiga ima ir perkelia tave į kitą – daug gražesnį gyvenimą. Įsivaizduokite: jūs dirbate ir vargstate tamsoje, ir taip vyksta dieną iš dienos. Tik tamsa ir darbas. Ir po daugelio metų staiga, visai netikėtai ima švisti… Bet šis švitimas vyksta labai iš lėto. Ir tada vėl supranti, kad dirbti dar reikia labai labai daug… Tad maždaug taip atrodo populiarumas iš vidaus.
Kryžius: Buvo laikas, kai norėjome į viską numoti ranka ir užsiimti kažkuo kitu. Bet… Gal dėl to žavaus jaunatviško maksimalizmo tęsėme tai, kas tuo metu mums atrodė svarbu. Kažkas iš pažįstamų tąkart sakė, kad sunkiausia išleisti pirmą oficialų albumą. Po to jau būna paprasčiau – gali leistis į muzikinį kelią ir ieškoti progų geriau išreikšti save.
Teko sukti į visiems labiau priimtiną “2 Unlimited” stiliuką ir kažkiek pataikauti leidėjams… Tačiau netrukus mus pasiekė „Transglobal Undergroud”, „Laibach”, „Einsturzende Neubauten”. Taip kilo mintis apjungti lietuvių liaudies dainas su elektronika (tai buvo lengvoji albumo pusė) ir mums taip patinkančiu techno ir drum’n’bass (sunkioji pusė).
Tai buvo laikai, kai leidėjai dažniausiai leisdavo kasetes. Kompaktiniai diskai mums buvo nepasiekiama prabanga. Tačiau toks mūsų komercinis ėjimas pasiteisino. Radijo stotims patiko lyriška elektronika su liaudies motyvais, o klubuose galėjome sau leisti ir pakalbasinti (šypsosi).
Bet mūsų gyvenimas nepasikeitė. Visada gyvenome taip… sakykime, bohemiškai (šypsosi). Tada tiesiog atsirado šviesa tunelio gale. Su tikėjimu, kad galime kurti muziką nesiderindami prie tuo metu itin populiaraus žodžio “formatas”.
„PRIVERTĖME PENKIOLIKMEČIŲ KARTĄ PAMILTI LIETUVIŠKĄ FOLKĄ”
Nuo vieno įsimintiniausių nepriklausomos Lietuvos istorijos albumo „Atlanta“ praėjo lygiai 20 metų. Kaip šis albumas Jūsų akimis skamba šiandien? Ar jis skambėtų kitaip jeigu jį kurtumėte dabar?
Kryžius: Jis skamba primityviai. Man net kartais nesmagu jo klausytis. Bet nepamirškime, kad tuomet buvo itin mažai informacijos ir dar mažiau galimybių kurti techno muziką. Pirmieji primityvūs kompiuteriai, velniškai ribotos muzikinės programos ir praktiškai jokių finansų (juk tuo metu nedirbome, sukomės iš vienetinių pasirodymų ir sėdėjome savo mamoms ant sprandų) (šypsosi).
Puikiai prisimenu vaizdelį: ateidavome ryte į studiją, spausdavome kompiuteryje “power on” ir eidavome į kavinę gerti kavos. Maždaug po 20-30 minučių grįždavome ir windowsai jau būdavo pasikrovę (šypsosi). Apie technikos lygį daug ką pasako ir ant kažkurio albumo nugarėlės parašyti žodžiai “kuriant šį albumą buvo panaudota net 200 megabaitų semplų”. Galiu prisipažinti, kad skaičių tąkart ženkliai pagražinome, kad viskas atrodytų įspūdingiau (kvatoja).
Taigi, jeigu “Atlanta” būtų kuriama šiandien, šis albumas tikrai skambėtų kitaip. O galbūt ir visai neskambėtų, nes mes visuomet norėjome kurti tokią muziką, kurios Lietuvoje dar nekūrė niekas.
Bet jeigu būtume jį kūrę, emocija būtų išlikusi panaši. Nors muzika ir elektroninė (daug kas ją kažkodėl vadina bedvase), ten buvo galima išgirsti mūsų požiūrį į pasaulį, pajausti mūsų mintis, šauksmą ir net maldą.
Matas: mes su Kryžiumi visada mėgome muzikinę dialektiką, priešingybių sintezę. Todėl archaiškos folk muzikos ir elektronikos mišinys yra puikus to įrodymas. Taigi aš vis dėlto manau, kad „Atlantos“ koncepcija būtų panaši. Skirtųsi galbūt tik ritmai.
Žinoma, nors ir ne taip sparčiai kaip 90-aisiais, bet elektroninė muzika vystosi. Todėl atsižvelgiant į laikmetį kai kurie garsai ko gero skambėtų kiek kitaip. Manau, jog kurdami „Atlantą“ šiandien mes tiesiog bandytume įsivaizduoti, kaip albume esanti muzika skambėtų „Berghain“ klube Berlyne ar „Burning Man“ festivalyje.
„Kuršiai“ ar „Afrika“? Kodėl?
Matas: Vienareikšmiškai „Kuršiai“. Šiemet po labai ilgos pertraukos perklausiau beveik visą „Exem“ diskografiją. Ir nors daug kūrinių neišlaikė laiko egzamino (nenuostabu, nes mūsų muzika buvo būtent to laikmečio soundas), visgi kai kurios dainos klausosi taip pat gerai. „Afrika“ vis dar skamba puikiai, tačiau „Kuršiai“ smeigia taip, tarytum tų 20 metų nė nebūtų buvę… Ši daina – tai idėjų, darbo, kančios ir įkvėpimo koncentratas. Klausydamasis šio kūrinio suprantu, kad laikas jį tik padaro dar geresniu.
Jeigu atvirai, man visiškai negėda girti „Kuršių“. Jei abejojate manimi – paklausykite šio kūrinio patys.
Kryžius: Man “EXEM” kūryboje labiausiai patinka kūriniai “Lopšinė pelėdoms” ir “Manyje uždek žvaigždes”. Tiesa, jie dienos šviesą išvydo jau šiame tūkstantmetyje.
Tačiau jeigu reikėtų rinktis vieną iš dviejų, taip pat rinkčiausi “Kuršius”. Tai buvo revoliucija pop kultūroje. Nei vienas jaunas penkiolikmetis savo valia nebūtų klausęs liaudies dainų. Tačiau mes juos privertėme tai padaryti ir jiems netgi patiko (šypsosi)
„Exem“ – pirmoji šokių grupė, sulaukusi tiek dėmesio. Grojote tūkstantinėms minioms, pradedant pasirodymu drauge su eurodance žvaigždėmis “La Bouche” ir “Capella” ir baigiant dešimttūkstantine auditorija Vilniuje ir Kaune serialo “X-Failai” pristatyme. Buvote tie, kurie formavo ir pratino Lietuvą prie šokių muzikos ir jos kultūros. Kokius žmones matydavote nuo scenos? Kokia tai buvo publika? Kas apskritai buvo tie tikrieji „EXEMų” klausytojai?
Matas: Oi, tai buvo labai skirtingi žmonės. Media profesionalai mėgsta kalbėti apie personas ar vartotojo tipus, tačiau realybė dažnai yra gerokai įvairesnė. Mūsų klausytojai tuomet buvo ir paaugliai, ir studentai, ir intelektualai, ir sportininkai. Žodžiu, visi tie, kurie atrado elektroninę muziką.
Už lietuvišką folkloro panaudojimą gaudavome pagyrimų ir iš vyresnės kartos. Manau, kad jiems mes tam tikra prasme padėjome suprasti, kad elektroninė muzika yra gerokai daugiau nei tik beveidis ritmas. Tai kažkas kultūriškai svarbaus.
Kryžius: Nuo scenos aš matydavau artimiausias tris eiles. Ir tai būdavo dažniausiai ne patys intelektualiausi veideliai (šypsosi). Visgi solinių koncertų turėdavome labai mažai – dažniausiai grodavome miesto šventėse ar festivaliuose, kuriuose ant vienos scenos lipdavo dešimt grupių per vakarą. Todėl mūsų pasirodymus (ypač karjeros pradžioje) lydėdavo fuck’ų miškas… Tai, kas nauja, dažniausiai rimtai gąsdina. “EXEM” klausytojai dažniausiai prieidavo prie mūsų po koncerto ir tiesiog padėkodavo. Jų niekada nebuvo daug, todėl kiekvieno iš jų dėmesys būdavo ypatingai brangus.
Žmonės, kurie mūsų klausė, norėjo išgirsti kažką visai kitokio nei buvo įpratę. Todėl aš ir dabar labai džiaugiuosi nauja karta, kuri jau yra laisva mąstyti ir leidžia sau nebijoti. Esu labai laimingas, nes man tikrai neužtektų abiejų rankų pirštų tam, kad išvardinčiau nuostabias lietuviškas grupes. O jų, jau nešnekant apie pogrindį, palyginus, aš žinau nedaug. 90-iaisiai to tiesiog nebuvo.
Buvote šalies šou verslo priešakyje jo paties formavimosi metu. Papasakokite apie muzikos verslo užkulisius? Kokie jie buvo? Kas buvo svarbiausia?
Matas: Žmonės tuo metu buvo labai draugiški. Kadangi nebuvo kur afišuoti savo asmeninių gyvenimų, muzikos versle jie užsiimdavo savo esmine veikla – kurdavo, įrašinėdavo, koncertuodavo. Dešimtame dešimtmetyje Lietuvoje vykdavo gausybė masinių renginių, kuriuose dalyvaudavo dešimtys atlikėjų – tai buvo ne tik įvairūs apdovanojimai, bet ir miestų šventės. Būtent tų renginių metu užkulisiuose visi ir susitikdavome. Buvo geras, sakyčiau netgi labai šeimyninis jausmas.
Kryžius: Tačiau nereikia pamiršti vieno esminio dalyko: mes mažai domėjomės šou verslu. Pagrindinis tikslas buvo kurti muziką ir nebūti panašiems į nieką Lietuvoje. Apie showbizo užkulisius daugiau galėtų papasakoti mūsų tuometinis vadybininkas Martynas Tyla. Galiu pasakyti tik tiek, kad tuomet, kaip beje ir dabar, Lietuva buvo švogerių kraštas. Egzistavo pažintys ir atkatai. Reikėdavo “susidraugauti”, padaryti gramą ar takelį, sudalyvauti bendruose tūsuose. Tik taip galėdavai pakliūti į teisingų bičų chebrą. Tačiau tai vyksta visame pasaulyje. Todėl man undergroundas yra daug artimesnis. Ten gimsta kažkas visiškai naujo. Ir gimsta ne pinigų, o tikėjimo dėka.
EXEM (nuotr. grupės asmeninio archyvo)
„RADIJO STOČIŲ MONOPOLIS TRUKDĖ TIKRAJAI KŪRYBAI, TODĖL TEKO PABŪTI IR KEKŠĖMIS”
Grupė savo populiarumo piką pasiekė tada, kai muzikos vartojimas buvo itin kokybiškas: radijo stočių topai buvo daugiau nei šventa, televizijoje transliuojami populiariausiųjų sąrašai diktavo madas, o tie, kurie dominavo topuose muzikos mylėtojų gretose galėjo vadintis kone dievais. Kas Jums, kaip grupei, tuo metu buvo sunkiausia? Kokie buvo didžiausi asmeniniai, kūrybiniai ir globalūs iššūkiai, su kuriais susidūrėte?
Matas: Sunkiausia? Turbūt neatitikimas tarp oficialios pozicijos ir gyvenimo realybės. Išoriškai sėkmingi atlikėjai buvo labai išaukštinti, atpažįstami gatvėse, kviečiami į prabangius renginius. Tačiau realybė buvo labai prozaiška – po 1998 metų Rusijos krizės Lietuvos šou verslas buvo pakirstas. Tiek aš, tiek ir daugelis mano bičiulių gyveno ant skurdo ribos ir dirbo pašalinius darbus. Tačiau, norėjome to ar ne, savo įvaizdį turėjome išlaikyti.
Kryžius: O aš manau, kad didžiausias galvos skausmas buvo tai, kad radijos (išskyrus Lietuvos radiją) nenorėjo girdėti tikrųjų “EXEM”.
“Ei, čia gi neformatas, mes negalime to leisti į eterį, nes niekas neklausys. Padarykite ką nors popsoviau. Gal gali padainuoti kokia mergaitė?”, – tada sakydavo mums radijo stočių vadovai.
Tai mus žudė. Tačiau teko pabūti ir kekšėmis. Toks monopolis labai trukdė atsiskleisti tikrajai muzikantų kūrybai. Turėjome derintis prie visų ir dar išlikti įdomūs bei skirtingi nuo kitų. Padarykite eksperimentą: paimkite 5 skirtingų to metu grupių albumus ir perklausykite juos. Mažiausiai 2-3 kūriniuose tikrai pajusite prostitucijos pėdsakus.
Galėdavai kurti ką tik nori, tačiau jei norėdavai, kad tave transliuotų radijas, privalėdavai prie jų derintis ir pataikauti vidutinybėms.
Dabar, kai viską valdo internetas, to tiesiog nebeliko. Labai tuo džiaugiuosi, nes žmonės gyvena nuostabiu metu – tai pats puikiausias laikas saviraiškai.
Matai, Jūs dirbote ne tik su „EXEM“. Išleidote du solinius albumus, taip pat dirbote su „SEL“, Naktinėmis Personomis, į pasaulį „paleidote“ 96-aisiais itin populiarų projektą „UZI“. Kurie iš šių muzikinių reiškinių Jums buvo svarbiausi? Ar galite palyginti juos ir grupę „EXEM“?
Matas: „UZI“ buvo labai svarbu. Kaip tai buvo svarbu suprantu tik dabar, ypač tada kai susitinku su taip pat Berlyne gyvenančiu grupės lyderiu MC Geniu. „UZI“ buvo pirmas tikras muzikos projektas skirtas Lietuvos ‘millennial’ kartai. Ieškojome, kaip autentiškai perduoti tą jaunų hip hopo fanų atmosferą, kurią mes matėme Klaipėdoje. Tai turėjo būti kažkas visai kitokio nei Vilniaus projektai „SEL“ arba „ŽAS“. Esu tikras, kad tada „UZI“ albumas nuskambėjo labai stipriai. Ypač kai matėme grupės narius Genį ir Laurį. Matėme kokie jie buvo alkani, nuožmūs ir jauni žmonės. Manau, kad klausytojams tai padarė stiprų įspūdį, o mudu su Kryžiumi jiems sukūrėme atitinkamą muzikinį foną. „UZI“ buvo gan kompleksiškas, bet rimtas muzikinis chuliganizmas.
Iš solinių projektų man labai brangus albumas “Naktis prieš pat miškus”. Jį dariau dariau I. Jonyno spektakliui ir Juozo Statkeviciaus garso takeliui. Abu šie žmonės – ypatingai iškilūs ir talentingi, todėl labai džiaugiuosi jų dėka pamatęs kitą darbo kokybės lygį. Visgi teatras ir aukštoji mada stipriai pakelia reikalavimų kartelę.
Mindaugai, Jūs esate vienintelis nuolatinis “EXEM” narys. Kaip pasikeitė grupė po to, kai ją paliko Matas?
Kryžius: Matui išėjus nebeliko atramos. Kai dirbome su Matu, dažnai ginčydavomės, diskutuodavome apie tai, kur link reikėtų sukti savo kelią, ką labiau akcentuoti, kokius naujus muzikinius stilius įpinti, kad išliktume įdomūs klausytojui. Likau vienas ir rašiau neturėdamas su kuo pasitarti, įsiklausyti į kritiką ar patarimą. Draugai, dažniausiai pataikaudami, sakydavo, kad viskas yra gerai. Tačiau jie tiesiog norėdavo greičiau atsifutbolinti. Jie – ne muzikantai, todėl nelabai supranta, kaip visa tai daroma. Galų gale, jie ir klausė visai kitokios muzikos.
Vienu metu buvo ypatingai sunku. Tačiau vėliau atėjo kiti žmonės (albumą “Studio” kūrėme su Viliumi Anceriu, “Origami” ir “Chameleonus” – su Skirmantu Jutkoniu). Ir buvo taip, kaip buvo.
Tačiau su Matu aš jaučiausi stabiliausiai. Jis man buvo didelis autoritetas.
EXEM (nuotr. asmeninio grupės archyvo)
„MŪSŲ DAINOS „AFRIKA” PASIRODYMAS TOPUOSE BUVO IŠSKIRTINĖ STAIGMENA”
Savo trofėjų kolekcijoje turite ne vieną apdovanojimą, tarp kurių ypatingai išsiskiria 1995 – 1997 metai. Tuomet susišlavėte krūvą “BRAVO” ir “Radiocentro” apdovanojimų „Geriausio metų albumo“, „Geriausios metų dainos“, kitose kategorijose. Ką šie apdovanojimai reiškė jums? Kuris iš jų Jums yra artimiausias ir įsimintiniausias? Kodėl?
Matas: tiesą sakant, neatsimenu nė vieno apdovanojimo. Man visada atrodė, kad tada, kai iš tiesų buvome nusipelnę, už savo darbus negaudavome jokių apdovanojimų. Buvome amžinai nominuoti vargšiukai (juokiasi). Vėliau (gerokai per vėlai) parėjo ir apdovanojimai…
Kryžius: Iš tiesų tų apdovanojimų turime gal kokius 3-4. Brangiausias iš jų tikriausiai pirmoji vieta su daina “Afrika” pasiekta radijo stoties “M1” transliuojamame Top 40. Visų pirma dėl to, kad tuomet šioje radijo stotyje nebuvo lietuviško topo – jame rungėsi lietuviškos dainos drauge su užsienio atlikėjų kūriniais, todėl peršokti tokį atlikėją kaip Michael Jackson buvo tikrai žiauriai netikėta ir malonu.
Visada prisiminsiu 2000-uosius, kai gavome BRAVO statulėlę už geriausią šokių muzikos albumą. Mes taip netikėjome savo pergale, kad net nepasilikome apdovanojimuose. Tuo metu labai stipriai sirgo mano Tėtis, o eilinį kartą “apsilaužyti” neturėjome jokio noro. Kad laimėjome sužinojau autobuse netoli Kryžkalnio, kai paskambino mūsų vadybininkas ir pranešė: “Nepatikėsi – gavome!!!”. Pasiekę Klaipėdą išgėrėme stoties bare po bokalą.
Antrojoje XX a. Paskutinio dešimtmečio pusėje Lietuvos gyventojų muzikinį skonį formavo du topai – Radiocentre šeštadienio popietę transliuojamas Lietuvos TOP 20 ir „M1“ sekmadienio vakarais pristatomas „Top 40“. Ar sekdavote topus? Kokią reikšmę jie apskritai turėjo grupei?
Matas: Žinoma, kad sekdavome situaciją tada, kai mūsų kūriniai būdavo topuose. Būdavo malonių staigmenų, pavyzdžiui, jau Kryžiaus paminėtas „Afrikos“ pasirodymas radijo stotyje „M1“ arba mūsų dainos su „Naktinėmis Personomis“ debiutas pirmoje vietoje.
Kryžius: aš pats topų nesekdavau. Juos stebėti pradėjau tik skatinamas Skirmanto Jutkonio, kuris man nuolat kalė į galvą mintį, kad reikia pradėti kurti “formatą”, nes tik tada radijos ims labiau groti mūsų dainas. Tačiau tai mums nedavė nieko gero…
Manęs apskritai mainstream’as niekada nedomindavo. Deja, lietuviškose radijo stotyse nieko kito ir negrodavo. Tad ir didelės reikšmės man jie nedarė. Klausydavausi įrašų namuose, keisdavausi jais su draugais. Tai buvo mano muzika.
EXEM albumas „Stereo”
„JEIGU LIETUVA TAIP SPARČIAI JUDĖS PIRMYN – PO 5 METŲ PASIEKS ISLANDIJOS LYGĮ”
Jeigu RC transliuojamame LTDuk‘e dominavo vien tik lietuviški kūriniai, tai radijo stoties M1 Top 40 lietuviški kūriniai buvo veikiau išimtys nei taisyklė. Jau minėjote, kad “Afrikos” pasirodymas jums buvo didelė dovana – 1997 metais ji tapo pirmąja nepriklausomoje Lietuvoje sukurta daina, pakilusia iki pirmosios topo vietos. Ar galima šį įvykį laikyti savotišku „EXEM“ lūžio tašku, kuomet Jus pripažino masės?
Kryžius: Radijas tuo metu buvo labai klausomas. Be abejo, tai turėjo įtakos ir “EXEM” populiarumui, nes tais metais jau pasirodydavome klubuose beveik kiekvieną savaitgalį. Tačiau tai neturėjo jokios įtakos mūsų kūrybai. Tada jau iš mūsų pradėjo reikalauti, kad radijo singlai irgi skambėtų “eksemiškai”…
Matas: “Afrikos” pasiekimas tikrai buvo viena iš didžiųjų tų metų staigmenų. Tada atrodė, kad kiekvieną savaitę įvykdavo kažkas gražaus. Asmeniškai aš manau, kad tą 1997-ųjų vasarą mūsų reklaminis plakatas buvo stipriausias lūžio taškas. Beveik kiekviename mieste kabėjo šimtai mūsų portretų. Toks vizualinis mūsų prisistatymas labai pakeitė masinę reakciją. Beje, iki šiol daug kas nežino, jog ant mūsų šio albumo viršelio dvi esančios moterys – tai puikiai visiems pažįstamos manekenės Meda Jonaitytė ir Renata Mikailionytė. Tad tam tikra prasme jos taip pat prisidėjo prie šio albumo sėkmės (šypsosi)
Paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje grupių gyvenimuose ypatingai didelę reikšmę vaidino taip vadinami fanų klubai. Ar jūs tokį turėjote? Ar bendraudavote su jais? Galbūt palaikote ryšį dabar?
Matas: Taip, „EXEM“ fanų klubas (nors ir nedidelis) tikrai egzistavo. Džiaugdavomės susitikę su klubo nariais savo koncertuose. Kai kurie labiausiai atsidavę net kopijuodavo mūsų apsirengimo stilių. Tai buvo labai simpatiška (šypsosi). Žinau, kad kai kurie iš klubo narių ir patys pasuko į muziką. Tikiuosi, kad buvome jiems įkvėpimas.
Kryžius: Girdėjau, kad berods Panevėžyje buvo susikūręs fanų klubas. Yra pavienių fanų, su kuriais dar ir dabar susirašau feisbuke. Tačiau praėjo daugiau kaip dešimtmetis… Tad kam dar gali būti įdomi jau seniai nebeegzistuojanti grupė?
Jeigu šiandien jums leistų atsukti laiką atgal ir ištaisyti vieną „EXEM“ klaidą, ką keistumėte?
Matas: Hm… (mąsto) Svarbiausias trūkumas, mano manymu, buvo bandymas pritaikyti „EXEM“ kūrybą masių skoniui. Jautėme daug spaudimo sukurti daugiau pop kurinių, kažkokio labiau priimtino skambesio.
Kryžius: Asmeniškai aš nekeisčiau nieko. Galbūt norėčiau būti tolerantiškesnis ir pakantesnis kitiems… Tačiau tai ateina tik su metais.
„EXEM NIEKADA NEBUVO POPULIARI. JĄ ŽINOJO, NES BUVOME KEISTI, TAČIAU NIEKADA NEBUVOME POPULIARŪS”
Kas buvo sunkiausia būnant grupės “EXEM” nariu?
Kryžius: Nežinau kaip kitur, bet Klaipėdoje kai mus su Matu pamatydavo einančius gatve, labai dažnai pavymui atskriedavo tekstas “P….rai”. Nežinau, gal jie galvodavo, kad jeigu du bičai stovi ant scenos, tai jie būtinai ir miega kartu. Bet kuriuo atveju, būdavo labai sunku susitvardyti ir nevožti į dirolus…(juokiasi).
Buvote viena iš tų grupių, kurios padėjo pamatą populiariosios muzikos kultūros formavimuisi Lietuvoje. Kokią Lietuvą Jūs matote šiandien? Kuo šiandieniniai muzikos klausytojai mūsų šalyje skiriasi nuo tų, kurie 1997 metais „EXEM‘ų“ „Afriką“ rinko metų daina?
Matas: Tiesą pasakius, mažai žinau apie šiandieninį Lietuvos klausytoją. Tikiuosi, kad jis yra išrankesnis ir turi gerokai didesnius reikalavimus pop muzikai.
Taip pat džiaugiuosi savo draugų Leono Somovo ir Jazzu sėkme. Manau, kad tai yra geriausias įrodymas, jog kokybė gali būti sėkminga. Tokie kūrėjai kaip Eglė Sirvydytė, Markas Palubenka, Alina Orlova ar Silence Records komanda yra pasaulinis lygis, o faktas, kad Justino Mikulskio „Secret Thirteen“ yra daromas Lietuvoje, yra išvis neįtikėtinas.
Todėl jeigu taip sparčiai judėsime pirmyn, po 5 metų pasieksime Islandijos lygį.
Kryžius: šiandieniniai muzikos klausytojai yra tokie išprusę, kad ir “EXEM” būtų visai kitokie nei prieš dvidešimtmetį. Dabar yra daug sunkiau kažkuo nustebinti ar šokiruoti. Tektų labai stipriai paprakaituoti, kad užsitikrintume šiandieninio klausytojo palankumą. Bet, kaip minėjau, labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsirado tiek daug gerų grupių. Tai rodo, kad Lietuva jau yra atsikračiusi visų postsovietinių baimių, o jauni žmonės nebebijo kurti, būti keisti, kitokie ir drąsiai tai deklaruoti.
Kaip galvojate, kur slypi EXEM sėkmė? Kodėl EXEM buvo tokia populiari?
Matas: Mes labai ilgai ir kruopščiai dirbome. Iki mūsų populiarumo pradžios 4 metus kūrėme ir kovojome už muziką. Išskyrus mus ir keletą artimiausių draugų niekas netikėjo, kad mums pasiseks. Man „EXEM“ istorija – tai pats geriausias asmeninis įrodymas, kad jeigu kažkuo tiki ir tuo gyveni, būtinai ateis laikas, kai pasaulis tai atpažins ir pripažins.
Kryžius: Aš iki šiol esu įsitikinęs, kad “EXEM” niekada nebuvo populiari grupė. Ji buvo žinoma dėl savo keistumo, bet populiari – NIEKADA.
Ko palinkėtumėte Lietuvos ateities kartoms, kada nors dar tik ketinsiančioms kurti muziką ir į projektą „EXEM“ žiūrėsiantiems kaip į savo didžiausius įkvepėjus?
Matas: Klausykite savo širdies.
Kryžius: Nebijokite būti keisti. Jeigu mes, žmonės be jokio muzikinio išsilavinimo, sugebėjome būti žinomi postsovietinėje erdvėje, tai jums visas pasaulis gali atsigulti po kojomis. Tikėkite tuo, ką kuriate, ir tuo patikės visi.
Kryžius jau porą kartų paminėjo, kas jį šiandien Lietuvoje žavi. Matai, o kuo žavitės Jūs?
Jaunais žmonėmis. Nauja karta yra super! Aš žaviuosi dabartiniais 18–28-mečiais. Ir labai linkiu, kad jie toliau taip gražiai augtų. Vėliau jie perims mūsų Tėvynę į savo rankas. Ir aš net neabejoju, kad būtent tie šiandienos jauni žmonės pagaliau Lietuvą padarys tokią, apie kokią mes dešimtmečius svajojome – kūrybingą, atvirą ir progresyvią.
Ačiū už pokalbį!
**********************
APIE GRUPĘ EXEM – iš pirmų lūpų:
A. Mamontovas
Andrius Mamontovas,atlikėjas, kompozitorius, grupės „Foje” lyderis:Aš atsimenu jų pasirodymus muzikinėse to meto TV laidose. Jie buvo naujos kartos grupė, grojanti išskirtinai elektroninę muziką. Mane visada žavėjo sintezatoriai ir ritmo mašinos, todėl „EXEM” atsiradimą lietuviškos muzikos padangėje džiaugsmingai sveikinau. Tokios grupės labai trūksta mūsų dabartiniame muzikos pasaulyje. Kas kartą kur nors susitikęs Kryžių, mintyse jo paklausiu: „kada, po velnių, tu sugrįši prie muzikos?”
M. Tyla
Martynas Tyla, „EXEM” vadybininkas 1992 – 2000 metais: „EXEM” – tai techno muzikos pionieriai Lietuvoje. Jie visada darė tai, kas jų manymu buvo teisinga, gražu ir madinga pasaulyje. Tačiau svarbiausia, kad ta mada į Lietuvą atkeliaudavo jau po EXEMų bangos. Jų muzikos tembrų gausa buvo lyg švyturys kitiems atlikėjams. Ko gero tuo ši grupė ir skiriasi nuo daugelio kitų.
M.Palubenka
Markas Palubenka, muzikantas: Muzika, kurią kūrė „EXEM”, sugebėjo prikaustyti dėmesį. Manau, kad taip buvo todėl, kad jie kūrė įkvėpti skirtingų elektroninės muzikos stilių, ir sugebejo į savo kūrybą sudėti (bent jau man atrodo) daug laisvės pojūčio. Man labai gera jų klausyti, nes tai jautri muzika, nors ir pakankamai tranki. Albumo „Stereo” įžanga tai puikiai patvirtina: mano nuomone, tai yra viena geriausių įžangų Lietuvos albumų istorijoje.
Benjamin Clementine vardas melomanų lūpose pastaraisiais metais skambėjo itin dažnai. Mažai kam žinomo Prancūzijos gatvėse muzikinės laimės ieškojusio brito kūrybos taip niekas būtų ir nesužinojęs, jeigu ne prestižinis „Mercury“ apdovanojimas, teikiamas už geriausią Didžiosios Britanijos metų albumą. Būtent šį prizą laimėjo debiutinis muzikanto diskas „At Least For Now“. Tačiau apie viską kalbėti reikia nuo pradžių, nes Clementine‘o gyvenimo istorija verta atskiro vadovėlio. Sunki vaikystė, meilė literatūrai, pabėgimas iš namų, klaidžiojimas Londono priemiesčiuose, o vėliau – Paryžiaus gatvėse – tai tik kelios nedidelės istorinės nuotrupos iš skaudžios, sunkios, liūdnos, tačiau laimingą pabaigą turinčios muzikanto istorijos. Nors jam tik 27-eri, Benjaminas per šiuos metus patyrė tiek, kiek didžiuodamasis apie savo gyvenimą papasakoti galėtų nedažnas 80-metis. Skurdas, patyčios, benamio dalia, beatodairiškos darbo paieškos ir visą gyvenimą lydėjusi meilė muzikai, kurios triumfas besiblaškančios ir vietos po saule ieškančios asmenybės gyvenimą pavertė gyva pelenės istorija.
Šiandien Benjaminas Clementine‘as – viena ryškiausiai spindinčių žvaigždžių, turinčių savo įsitikinimus, išskirtinę pasaulėžiūrą ir, kas svarbiausia, unikalų muzikinį polėkį. Jo kūryba – tai asmeninio gyvenimo refleksija, pripildyta liūdesio, vilties, pasimetimo ir gyvenimo meilės. Tai žmogus, kurio kūryba ir nuoširdumas nekelia jokių abejonių, nes viskas, kaip sako pats muzikantas, yra išgyventa, išjausta ir patirta. Gyvenimas gatvėse, santykis su žmonėmis ir pasauliu, viltis ir meilė – tai pagrindinės temos, vyraujančios šio liūdesio ir vilties dainiaus kūryboje.
Šiuo metu pianino burtininkas B. Clementine‘as vieši Niujorke, kur įtemptai ruošiasi savo koncertiniam turui. Gerdamas rytinę kavą viename Manheteno viešbutyje muzikantas mielai sutiko skirti laiko Lietuvai. Nepaisant to, kad interviu turėjo baigtis po 15 minučių, pokalbis truko gerokai ilgiau nei pusvalandį. Benjaminas pasakojo ne tik apie sudėtingus savo gyvenimo metus Paryžiaus gatvėse, bet ir apie meilę muzikai, svajones, požiūrį į gyvenimą, savo kūrybą ir, žinoma, artėjantį koncertą mūsų šalyje.
Nuoširdus, šiltas, velniškai gilus ir kartu ypatingai paprastas – toks man pasirodė dainų „London“, „The People and I“ ar „Nemesis“ kūrėjas. Todėl labai džiaugiuosi, kad manoMUZIKA yra pirmoji Lietuvoje, savo skaitytojams pateikianti išskirtinį pokalbį su šia analogų pasaulyje tikrai neturinčia asmenybe.
Tavo tėvai svajojo, kad taptum teisininku. Kada galutinai supratai, kad tėvų svajonėms nelemta išsipildyti?
Sulaukęs 18 metų įstojau į universitetą, kuriame visai neblogai sekėsi. Puikiai baigiau pirmą kursą, tačiau visą mokymosi laiką jaučiau, kad tai ne mano vieta. Kur kas labiau apsimetinėjau teisininku nei juo iš tiesų galėjau būti. Suvokiau, kad nebenoriu to daryti, todėl susipakavau daiktus ir išvykau. Grįžau iš universiteto namo ir pagalvojau: ką galėčiau veikti? Neturėjau kito pasirinkimo, todėl pradėjau dirbti drabužių parduotuvėje, o vėliau išvykau į Paryžių.
Viename interviu esi pasakojęs istoriją, kaip vaikystėje tavo vyresnis brolis namo atvežė pianiną. Tai buvo instrumentas, kurį iškart pamilai ir supratai, kad nori juo groti. Galbūt atsimeni pirmą kūrinį, kurį bandei pagroti? Kur šiuo metu stovi tavo pirmasis pianinas?
Pirmas mano išmoktas kūrinys buvo kompozitoriaus Eric Satie darbas „Gymnopedies 3”. Bandžiau jį sugroti iš atminties. Nuo tos akimirkos, kol gyvenau tėvų namuose, šis procesas vykdavo kiekvieną dieną (juokiasi).
Beje, pianinas vis dar stovi ten pat – tuose pačiuose namuose Londone.
Gyvenime esi turėjęs daug sunkių akimirkų, ypatingai po tėvų skyrybų. Palikai namus, be skatiko kišenėje persikėlei į Kamdeną, vėliau – į Paryžių. Grojai gatvėse, neturėjai pastovios gyvenimo vietos ir išgyvenai tikrai sunkų laiką. Prisipažink, ar kada nors esi pagalvojęs apie tai, kad atėjo laikas sustoti, viską mesti šalin ir imtis ko nors kito, bet ne muzikos?
Niekada. Nuo tos akimirkos, kai supratau, kad noriu kurti muziką, nė karto nepasidaviau. Mano muzika gimsta iš meilės. Niekada negalvojau apie karjerą. Muzika man – visai kaip santykiai su mylimu žmogumi. Įsimylėjęs tiesiog negalvojau apie pasekmes. Pasidaviau meilei ir plaukiau ten, kur ji mane nešė.
Kai pirmą kartą išvykau į Paryžių, pradėjau dirbti vienos kavinės virtuvėje, vėliau bandžiau įsidarbinti įvairiuose baruose, tačiau man nepavykdavo. Įsivaizduok, tokiame mieste, kaip Paryžius, aš nesugebėjau gauti darbo! (juokiasi) Tada pradėjau groti gatvėse, kur žmonės manęs klausydavosi, o už pasirodymus atsidėkodavo pinigais. Tai buvo ir liko mano darbas, kurį dirbu iki šiol.
Taigi, niekada nenustojau ir, ko gero, nenustosiu kurti. Tai pasakiau sau tą ypatingąją akimirką, kai žengiau pirmuosius muzikinius žingsnius.
Tavo gyvenimo istorija – ypatinga. Dalis jos – labai asmeniška ir niūri, pilna vienatvės, nevilties ir maišto. Ne kartą esi minėjęs, jog tavo patirtis ir yra pagrindinis įkvėpimas. Tačiau šiuo metu tas „sunkusis“ gyvenimo etapas jau praeity. Tapai mados namų „Burberry” veidu, esi viena populiariausių šiandienos muzikos ikonų, kurias savo šalyse nori matyti begalė renginių organizatorių. Viskas per pastaruosius metus kardinaliai pasikeitė. Ar tau vis dar lieka laiko tai asmeninei kūrybai? Iš kur semiesi įkvėpimo?
Mano muzika yra apie pasauli. Ji skirta pasauliui. O jame šiuo metu vyksta labai daug įdomių dalykų. Žvilgtelėkime į Ameriką ir ten besireiškiantį Donaldą Trumpą, pagalvokime apie sprogimus Briuselyje ar Paryžiuje. Atsisukime į Nigeriją, Siriją ar kitas masinių žudynių vietas, kuriose matome nuoseklų ir amoralų žmonių elgesį. Kartais, norint „įsikvėpti“, pakanka pamatyti ir pajausti pasaulio – t.y. mūsų pačių reakcija į tai kas vyksta aplink… Apie tai ir noriu kalbėti, kurti ir rašyti.
Obuolys nuo obels netoli terieda, tačiau kai jis atsiduria netoli namų – pradeda rūpėti kiekvienam. Taigi, pasaulyje vyksta velniškai daug dalykų, kurie šiuo metu yra mano naujojo albumo inspiracija. Kuriu ir rašau apie tai, kas vyksta, nes manau, kad gyvenimas yra pavojuje. Todėl mano, kaip menininko, tikslas yra sugrąžinti žmonėms viltį.
Ar kasdienybė ir gyvenimo problemos ir yra pagrindinės priežastys, dėl kurių tavo muzika yra tokia gili ir kartu liūdna?
Mano muziką dažnai įkvepia liūdni dalykai, tačiau nesu tikras, ar ji pati tikrai yra liūdna. Sakyčiau priešingai – ji atneša viltį.
Taip, mano patirtyje ir išgyvenimuose yra nemažai liūdnų akimirkų. Apie jas aš dainuoju. Tačiau taip yra todėl, kad nenoriu apsimetinėti. Negaliu žmonėms meluoti ir sakyti, kad man linksma, jeigu širdyje liūdžiu. Rašau apie tai, ką jaučiu.
Liūdesys man nėra svetimas, tačiau visada noriu būti tas kūrėjas, kuris gali žmonėms atnešti viltį.
Apie tave ir tavo kūrybą tiek muzikos kritikai, tiek ir melomanai yra išsakę daug gražių žodžių. Tačiau kaip savo muziką ir save patį apibūdintum tu pats?
Sakyčiau, kad esu ramus žmogus – visai, kaip tas berniukas, kuris nori kalbėti apie jam rūpimus gyvenimiškus dalykus. Tokia yra ir mano muzika: ji apie mane, mano patirtį ir išgyvenimus.
Gaila, tačiau šiandien labai nedaug žmonių turi kiaušus ir leidžia sau kalbėti tik tiesą – tiek apie savo gyvenimą, tiek apie tikrus aplink vykstančius dalykus. Todėl jaučiu pareigą būti vienu iš tų kelių…
Prieš metus pasirodė tavo debiutinis albumas „At Least For Now“. Šį diską išleido didžiulė įrašų kompanija „Virgin“. Visuomenėje nesvetima nuomonė, kad didieji leiblai su laiku ima vis labiau riboti atlikėjo saviraišką ir stengiasi daryti didesnę įtaką jo kūrybai. Ar taip atsitiko ir tau? Kokie yra darbo su didžiaisiais industrijos atstovais privalumai ir trūkumai?
Pirmą savo EP įrašiau nedidelėje įrašų kompanijoje. Tai padariau praktiškai vienas. Po šio įrašo pasirodymo sulaukiau daug dėmesio, todėl kai sukirtau rankas su „Virgin records“, tą pačią akimirką sutarėme, kad darysiu tai, ką norėsiu. Taigi, galiu vadintis laimingu žmogumi, nes taip pasiseka ne kiekvienam (šypsosi).
Tačiau visų leiblų ir korporacijų tikslas yra vienintelis – gauti pinigų. Jie tau suteikia puikias sąlygas realizuoti savo idėjas, bet čia pat palieka pareigą padėti jiems uždirbti. Tačiau tam, kad tu generuotum pinigus, žmonės visų pirma turi mylėti tavo darbą. Šiam tikslui pasiekti atlikėjas privalo sukurti kažką gražaus ir ypatingo.
Žinau, kad yra įvairių kompanijų, diktuojančių savas taisykles. Tačiau man tikrai pasisekė. Nejaučiu jokio diktato iš šalies ir galiu mėgautis kūrybine laisve. Kuriu ir niekada negalvoju apie pinigus. Tai – laimingo kūrėjo ženklas.
Žinau, kad pastaruoju metu klausimų apie tai gauni daug, tačiau negaliu nepaklausti ir aš. Tavo debiutinis įrašas buvo pripažintas geriausiu Didžiosios Britanijos albumu ir iškart laimėjo prestižinį „Mercury“ apdovanojimą. Ką šis įvertinimas reiškia tau, kaip žmogui ir kaip muzikantui?
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nesidžiaugiu. Tikrai esu laimingas, kad „At Least for Now“ sulaukė tokios sėkmės. Tačiau džiaugiuosi ne todėl, kad esu muzikantas ar menininkas. Džiaugiuosi todėl, kad albumas buvo sukurtas, tada, kai buvau bohema, valkatavau ir trainiojausi Paryžiaus gatvėmis. Tai geriausias įrodymas, kad toli gražu ne visada nugali tuštybė, gyvenimas rytdiena ir garbės troškimas. Tai signalas, kad šiandien nebepakanka atsikelti ryte, parašyti tris dainas, nueiti į studiją ir jas įrašyti.
Esu labai laimingas, kad įrodžiau žmonėms, jog šis prestižinis apdovanojimas gali atitekti tiesiog už tai, kad kurdamas kūrėjas išlieka savimi. Ne todėl, kad jis iš turtingos šeimos; ne todėl, kad jis baigė elitinį universitetą, o todėl, kad jis yra žmogus, kuriam rūpi.
Kita vertus, šiuo metu mes gyvename pasaulyje, kuriame svarbu, kad apie tave kalbėtų. Žmonės nori apie tave kalbėti, gali apie tave kalbėti ir daro tai garsiai. Taigi, „Mercury“ prizas leido žmonėms apie mane kalbėti ir išgirsti mano muziką.
Tačiau nesu garbėtroška. Man tikrai nereikia garbės. Esu žmogus, kuriam nerūpi, ką apie jį galvoją „ypatingai svarbūs“ asmenys. Esu kūrėjas, kuris kuria, įrašinėja ir atlieka savo muziką.
Taigi, nors esu tas pats Benjaminas Clementine‘as, kuris kažkada grojo Paryžiaus gatvėse, skirtumų yra: šis apdovanojimas nė kiek nepakeitė manęs, kaip asmenybės, tačiau leido žmonėms išgirsti mano muziką ir suteikė progą mano karjerai kilti aukštyn.
Benjamin Clementine
Esu didelis tavo muzikos gerbėjas, o „At Least For Now“ mano fonotekoje užima ypatingą vietą. Todėl turiu klausimą, kuris mane kamuoja nuo pirmos akimirkos, kai perklausiau tavo albumą. Kas įkvėpė tavo dainą „The People and I“ ir kas yra ta moteris, į kurią tu kreipiesi pirmose kūrinio eilutėse?
Visa ši daina – tai vientisa metafora, kurioje moteris įkūnija dvi prasmes. Kūrinio pradžioje moteris yra gamta, vėliau – mylimoji, su kuria lemta išsiskirti. Kalbėdamas apie gamtą ir kreipdamasis į moterį aš turiu minty mylimąją. Kūrinio pabaigoje esantys žodžiai „This time is only for people and I“ reiškia, kad aš tiesiog pavargau mylėti tik vieną žmogų, nes turiu mylėti visus. Tokia yra ir visos dainos priežastis – visa žmonija yra svarbi, su visais privalome elgtis vienodai teisingai, nežiūrint į tai, iš kur jie yra ar kur užaugo. Esu tikras, kad yra ir daugiau taip galvojančių žmonių.
Šis požiūris man padėjo išlikti tada, kai buvo sunku; tada, kai trankiausi po Paryžiaus gatves ir dainavau šio miesto užkampiuose. Kiekvienas žmogus man buvo lygus ir vienodai svarbus. Kažkada netgi buvau pagalvojęs, kas būtų, jeigu gatvėje manęs paprašytų išmaldos mano tikras brolis ir benamis. Supratau, kad paskutinius savo skatikus atiduočiau tam, kuris būtų priėjęs pirmasis. Šiuo atveju tikrai nebūtų buvę jokių išlygų. Taigi, tokia šios dainos reikšmė: visi yra vienodai svarbūs ir su visais turi būti elgiamasi vienodai.
Ar atsimeni, kokią pirmą dainą sukūrei?
Pirmoji mano sukurta daina vadinosi „Edmonton“. Tačiau turėjo praeiti maždaug 10 metų, kad ją įrašyčiau Paryžiuje.
O kuris albumo kūrinys tau pačiam patinka labiausiai?
Tai labai sunkus klausimas (šypsosi). Kiekviena daina – išgyventa, todėl visi kūriniai man yra vienodai svarbūs. Mėgaujuosi juos atlikdamas. Tiesą sakant, pastaruoju metu neklausau savo albumo, nes mintyse ir ant popieriaus – naujo disko užuomazgos.
Ruošdamasis pokalbiui su tavimi, peržiūrėjau šimtus internete esančių įrašų, tavo interviu ir ištraukas iš koncertų. Viename iš jų, berods tai vyko Paryžiuje, prieš žengdamas į sceną tu persižegnoji. Ar tai – tradicinis tavo ritualas? Koks apskritai yra tavo santykis su Dievu?
Mano autoritetas – močiutė. Ji buvo katalikė, anapilin iškeliavusi tada, kai sulaukiau 12 metų.
Močiutė buvo vienintelis mano gyvenimo žmogus, tuo metu įrodęs, kad meilė iš tiesų egzistuoja. Kartu ji buvo ir mano kelrodis tais sunkiausiais metais – kai išėjęs iš namų apsigyvenau Kamdeno gatvėse, kai laimės ieškojau Paryžiaus užkampiuose. Visą tą laiką galvojau, kad močiutė yra šalia. Ir ši mintis, klaidžiojant gatvėmis, man leido išlikti gyvam, turėti viltį, nesustoti ir tikėti gyvenimu.
Vaikystėje močiutė mane dažnai vesdavosi į bažnyčią, kur matydavau besižegnojančius žmones. Todėl iki šiol tai ir pats darau ganėtinai dažnai. Akimirkos prieš koncertus – ne išimtis. Taigi, tam tikri ritualai yra mano gyvenimo dalis.
Kalbėti apie Dievą nėra lengva. Tikiu, kad egzistuoja aukštesnė jėga, kuri priklauso kiekvienam iš mūsų. Taip pat tikiu, kad mes visi turime mus saugančių ir globojančių aukštesnių jėgų. Toks yra mano tikėjimas.
Gegužės viduryje atvažiuoji į Lietuvą – į nuostabią šalį, kuri su tavimi turi nemažai bendro. Tu ilgą laiką kovojai dėl savo laisvės ir galimybės, o Lietuva – 50 metų sunkiai kovojo dėl savo šalies Laisvės ir nepriklausomybės. Kaip manai, kuo tokios kovos yra svarbios žmonėms, tautoms, valstybėms?
Tai svarbiausios gyvenimo kovos. Nėra nieko prasmingiau nei kovoti už tiesą, kuria tikime. Jeigu nustotume kovoti – tai būtų gėrio pabaiga. Tačiau labai svarbu, kad ši kova nebūtų padrika. Turime kovoti išmintingai, pagarbiai ir su didele meile. Ši kova – tai mūšis už ateitį. Už tokią ateitį, kokią mes norime matyti; už ateitį, kurioje gyvens mūsų vaikai, anūkai ir jų vaikai. Ši kova privalo būti sąžininga, todėl, kad kovojame ne tik už save, bet ir už visus.
Tokia kova niekada nesibaigia. Ji vyksta nuolat. Netikiu absoliučia taika, tačiau tikiu keliu jos link. Todėl šiuo keliu turime eiti ir stengtis niekada nepaklysti. Taip, labai tikėtina, kad taip niekada ir nepasieksime galutinės stotelės, ant kurios užrašyta „TAIKA“. Tačiau žinau, kad ta stotelė yra mūsų siekiamybė. Todėl kelias jos link yra pats svarbiausias.
Benjamin Clementine
Šiandien ne kartą kalbėjai apie žmonijos ar pasaulio ateitį. Tačiau šįkart pakalbėkime apie tavo muzikinę ateitį. Žinau, kad jau esi parašęs poezijos knygą. Taip pat minėjai, kad ruoši naują albumą. Kada visa tai pasirodys muzikos parduotuvių lentynose?
Dabar mano tikslas – išleisti naują albumą. Šiuo metu rašau jam klasikinę muziką – pianino partijas. Taip pat, kaip jau ir sakei, baigiu ruošti savo poezijos knygą. Tikiu ir tikiuosi, kad visa tai dienos šviesą išvys dar šiemet. Taip pat jau netrukus leisiuos į didžiulį koncertinį turą groti savo kūrinius mano muziką mylintiems žmonėms.
Beje, šiuo metu tikrai labai noriu atvažiuoti į Lietuvą (šypsosi).
Jei jau prakalbai apie Lietuvą, galiu prisipažinti, kad Tavo koncertą mūsų šalies melomanai jau dabar vadina laukiamiausių metų renginiu. Ko jie turėtų tikėtis iš tavo pasirodymo?
Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, bet manau, kad jūs neturite tikėtis nieko. Ir taip yra todėl, kad neįsivaizduoju, kokius lūkesčius turėsiu pateisinti (šypsosi). Manau, kad geriausia į koncertą ateiti be didžiųjų lūkesčiu. Tada paprasčiausiai nereikės nusivilti.
Galiu visiems pažadėti, kad užlipęs ant scenos atiduosiu visą savo širdį. Ir ne tik tai. Atiduosiu visą save. Tikiuosi, kad tai pajus kiekvienas koncerto lankytojas.
Pastaraisiais metais tavo gyvenimas pasikeitė iš esmės. Žmogus, kuris grojo Londono ir Paryžiaus gatvėse, vos sudurdamas galą su galu, šiandien yra viena geidžiamiausių žvaigždžių. Natūralu, kad tokioje situacijoje pasikeitė ne tik tavo statusas, bet ir tavo galimybės. Esi užsiėmęs, daug keliauji ir koncertuoji. Tačiau kiekvieno (net ir labiausiai užsiėmusio) žmogaus gyvenime, egzistuoja laisva akimirka, atokvėpis. Apie ką tokiomis akimirkomis tu svajoji?
Žinoma, tai priklauso nuo situacijos, nes mąstau ir išgyvenu kiekvieną gyvenimo sekundę. Net ir atsigulęs prieš miegą galvoju apie begalę dalykų. Visada mąstau apie tai, kaip mano muzika pasiekia žmones; svarstau ir tikiuosi, kad klausydamiesi mano kūrybos jie galvoja ne apie mane – Benjaminą Clementine, bet bando suvokti pačią muziką ir jos patirtį.
O kartais tiesiog guliu, žiūriu į lubas ir suprantu, koks nuostabus vis dėlto yra šis pasaulis. Prisimenu savo gyvenimą Paryžiuje, žmones, kuriuos ten sutikau, įvykius, kuriuos pergyvenau… Tokių akimirkų metu suprantu, kad mes visi gyvename stebuklingoje svajonėje. Nei vienas iš mūsų nepasirinko ir nenusprendė pats ateiti į šį pasaulį, bet mes esame čia. O tai yra tikras svajonės išsipildymas. Todėl kiekvieno iš mūsų pašaukimas šioje žemėje – svajoti ir kurti svajones.
Praėjo lygiai 5 metai. Akimirka, kai manoMUZIKA (tada dar tinklaraščio veidu) ištarė pirmąjį „labas“, išleido pirmą pranešimą spaudai paskelbdama apie savo egzistenciją ir publikavo savo pirmą įrašą pasaulyje „apsireiškė“ 2011 metų vasario 4-ąją. Daugeliui (o gal ir visiems skaitantiems) – tai eilinė kalendorinė diena. Tačiau mums tai atskaitos taškas, kurį minėdami kaskart įsitikiname, kad meilė muzikai yra stipresnė už visus išankstinius nusistatymus, stereotipinius požiūrius ir nuzulintas klišes. Kai mums sakydavo, kad idėja gali gyventi labai trumpai, mūsų atsakymas būdavo trumpas: „pamatysim“. Kai mums teigdavo, kad greitai „parsiduosime“, mes nusišypsodavome ir nieko neatsakydavome.
Ko gero, 5 metai yra tas laikas, kai jau drąsiai galime sakyti, kad juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Šįkart ir vėl juokėmės mes. Per 5 metus manoMUZIKA buvo sulaukusi įvairiausių reklamos pasiūlymų – nuo mėsos gaminių iki greitųjų sms kreditų kompanijų. Visiems jiems sakydavome griežtą NE. Ir taip būdavo ne tik todėl, kad sunkiai įsivaizduodavome „šlapiankę“, „kabančią“ mūsų portale arba visiems atsakingo skolinimosi principams prieštaraujančių kompanijų veiklą. Taip atsitiko todėl, kad mums muzika buvo gerokai daugiau nei prekės ženklas, gerokai svarbiau nei laikinos įplaukos ir kur kas brangiau nei tiesiog platforma saviraiškai. Todėl per penkerius metus ištikimiausi skaitytojai mūsų portale matė tik porą didelių prekės ženklų, kurie čia buvo tik todėl, kad jie save siejo su muzika.
Muzika
Per 5 metus manoMUZIKOJE buvo publikuota 7800 įrašų. Tai – maždaug 1560 įrašų per metus, 130 įrašų per mėnesį, 4,5 – per dieną. Išmetus iš pasirinkimo savaitgalius, skaičius būtų dar didesnis. Tai reiškia, kad maždaug tiek kartų (reguliariai) mes stengiamės Jus nudžiuginti nauja informacija, muzikiniais atradimais ir skaniu muzikiniu desertu. ManoMUZIKOS credo visada išliks toks pats – padėti atrasti muziką, kurios dažniausiai neišgirsite mūsų media kanaluose. Ar mums tai sekasi? Spręskite patys. Pagal nuolat augantį lankytojų skaičių galime daryti išvadą, kad Jūs vis dar atrandate manoMUZIKĄ, o kartu, žinoma, ir maistą savo ausims ir širdžiai.
manoMUZIKA visada buvo pozityvi. Tokia ji ir išliks. Niekada nesiekėme kritikuoti, peikti ar įgelti. Netgi turėdami galimybę tai daryti, mes dažniausiai nutylime. Norime tiesiog dalintis muzika, interviu, koncertų recenzijomis ir, žinoma, gražia muzikine kasdienybe. Norime, kad mus žmonės skaitytų šypsodamiesi ir neturėdami jokių neigiamų emocijų.
Per 5 metus manoMUZIKAI atidavėme savo laisvalaikį, mintis, idėjas ir jėgas. Šiuo atveju, kalbėdamas už visus, galiu drąsiai pasakyti, kad nesigailime nė vienos čia praleistos minutės. Taip, jos neatnešė jokios finansinės naudos. Tačiau mes tuo didžiuojamės. Todėl, kad ir sau, ir visiems abejojusiems įrodėme, jog idėjai, kuria tiki, finansinis apdovanojimas tiesiog nėra būtinas.
Šiandien manoMUZIKOS turinys – 8 žmonių rankose. Gimusi kaip Liudo ir Dominyko projektas, manoMUZIKA per 5 metus tapo gerokai didesnė – joje rašė daugiau kaip 20 muzikai neabejingų žmonių. Vieni rašo dažniau, kiti rečiau, tačiau ne tai svarbu. Svarbiausia, kad mus visus jungia vienas tikslas, kurio vardas yra MUZIKA.
Dažnai mūsų klausia, kaip viskas prasidėjo. Ilgai galvojome, kaip papasakoti visą istoriją (o ji tikrai, bent jau mums, yra visai smagi). Ir visgi pasitarę nusprendėme pasidalinti įrašais, kuriuose apie manoMUZIKOS gimimą papasakota tiesiogiai. Taigi, norint atsekti manoMUZIKOS gimimą, reikėtų grįžti į 2010-ųjų metų rudenį.
Taip gimė idėja. Vėliau, nepraėjus nė savaitei, atėjo lalikas pavadinimui.
Štai toks buvo manoMUZIKOS gimimas. Jos egzistavimas tęsiasi toliau. Į klausimą „Kaip ilgai?” atsakyti negalėtume, tačiau tikimės, kad amžinai 🙂
Ačiū Jums už tai, kad esate, skaitote, kritikuojate, o kartais pasiunčiate mus toli toli. Su gimtadieniu visus! Tikimės, kad jau labai greitai pakviesime Jus į mūsų 5 metų gimtadienio vakarėlį. Bet apie tai – ateityje.
O pabaigai – trumpa pažintis su žmonėmis, šiuo metu kuriančiais manoMUZIKOS turinį:
LIUDAS, 32 m., tinklalapio įkūrėjas (2370 ĮRAŠŲ)
Liudas
manoMUZIKA – tai tam tikra tyli rezistencija prieš paviršutiniškumą ir kasdienybės štampus. Tai tikėjimas ir įrodymas sau ir kitiems, jog kitokios muzikos poreikis ne tik egzistuoja, bet ir auga. Šiandien manoMUZIKA – tai mano mintys ir mano naktys. Tai kaip geriausias draugas, kuris visada eina šalia, paprašo paslaugos, pasiūlo pats ir negali atsitraukti. Drauge su Dominyku sukūrę šią idėjinę pasaką niekada nesiekėme diktuoti madų ar šokiruoti; nekūrėme skambių antraščių ir nesidrabstėme purvais. Visąlaik norėjome ir tikėjome, kad galime sukurti tai, ką į priekį vestų vienintelis tikslas – MUZIKA. Esu laimingas, kad mums pavyko. manoMUZIKA yra muzika, muzikoje ir apie muziką. Džiaugiuosi, kad mus atranda, išgirsta, skaito ir įsidėmi vis daugiau žmonių. Tai geriausias įrodymas, kad „kitokios” muzikos REIKIA. Kartu tai nebylus paskatinimas ir toliau didžiąją savo laisvo laiko dalį skirti tam idėjiniam kūdikiui, kuris šiandien švenčią mielą sukaktį.
Nežinau, ar tikėjau, kad vedini tik idėjos išliksime taip ilgai. Tačiau išlikome, išaugome ir subrendome. Tai džiugina ir įkvėpia.
DOMINYKAS, 27 m., tinklalapio įkūrėjas (2489 ĮRAŠAI):
Dominykas
Jau penki metai manoMUZIKA man yra kažkas panašaus ir neatsiejamo kaip rytinis kavos puodelis, t.y. tai, bet ko gyventi būtų sunkiau ir liūdniau. Šiuo atveju muzika yra kava, o puodelis – pats puslapis, su kuriuo ją semiu ir geriu. Portalas manoMUZIKA.lt man yra „ant tiek” reikalingas daiktas, kad jei reiktų viską vėl pradėti nuo nulio, nedvejodamas tą daryčiau. Tikiu, kad to reikia ne tik man, bet ir pastoviems mūsų lankytojams.
Vasario 4 d. švenčiame manoMUZIKA.lt gimimą, tačiau natūralu, kad „nėštumas” prasidėjo daug anksčiau (maždaug 12 su trupučiu mėnesių anksčiau), kai pasirodė pirmasis Liudo blogo „riešutai” įrašas apie Arcade Fire dainą „Wake Up” ir po poros mėnesių – mano blogo „Mjoozik” įrašai apie grupę The Foreign Exchange ir dream pop muzikos subžanrą. Visgi po kelių mėnesių nereguliaraus rašymo mūsų asmeniniai blogai labiau atrodė kaip internetinės užrašų knygelės nei buvo panašūs į ambicingus tikslus sau išsikėlusius ir kažkokio realaus tikslo siekančius portalus. Nei aš, nei Liudas tuo metu tiksliai negalėjome pasakyti, kodėl rašome blogus apie muzika. Tai tiesiog buvo mūsų saviraiška ir noras dalintis geromis emocijomis su kitais. Nes „ėėė… kaip Lietuvoj niekas nežino Efterklang, Gayngs ar Beach House? Na kaip galima nežinoti?”.
Norėdami pakeisti absoliutų turinio ir informacijos trūkumą apie kokybišką ir vertingą muziką Lietuvoje supratome, kad tą pasiekti galbūt galėtume tik dirbdami išvien. Ne vien dėl to, kad taip būtų lengviau ir galėtume pasiskirstyti darbais, bet ir todėl, kad visada šalia turėti savotišką saugiklį – žmogų, kuris gali palaikyti arba, kai reikia, įspirti į užpakalį… Ir sprendimas skleisti žinią apie gerą muziką kartu buvo teisingas, nes tas informacijos apie kokybišką muzikinį turinį vaakumas Lietuvoje per penkis metus užsipildė beveik aštuoniais tūkstančiais įrašų apie gaivų muzikinį orą.
UGNĖ, 31 m., prie mM prisijungė 2011 03 04 d. (1051 įrašas)
Ugnė
„Pradžia buvo atsitiktinė, nedrąsi, lydima begalės Liudo palaikymo ir padrąsinimų. Kad tai taps tokia ilgalaike mano dienų dalimi ir savastimi, be abejo, tuomet nunuspėjau. Puikius penkerius metus manoMUZIKĄ patyliukais lydėjo laiko trūkumas, finansavimo stoka ir evoliucijos krypties diskusijos, tačiau nė karto mūsų šeimynoje nenuskambėjo skepticizmo gaida. Manau, tai tapo kertiniu bendruoju vardikliu: esame iki galo tikintys muzikos religija. Atsidavę, naivūs ir nekvestionuojantys.“
INGA, 30 m. prie mM prisijungė 2012 05 21 (709 įrašai)
Inga
„ManoMUZIKĄ atradau savo draugės dėka, kuri socialiniame tinkle pasidalino šio portalo žinia apie Leonardo Coheno albumą. Nuo to laiko Ji tapo mano nuolatine palydove, kurios muzikinėmis naujienomis nepaprastai džiaugiausi. Kartą pamačiau skelbimą kviečiantį prisijungti prie manoMUZIKOS kolektyvo, parašiau laišką ir štai aš ČIA. Nuo to laiko supratau, kad esu ne viena. Čia mano džiaugsmas, užuovėja ir ramybė. Čia žmonės, kurie labai artimi mano sielai. Čia dalis manęs”.
PAULIUS, 22 m. prie mM prisijungė 2012 06 05 (431 įrašas)
Paulius
„ManoMUZIKA man visada buvo projektas leidžiantis pasidalinti muzika, kuri nusipelno didesnio dėmesio – tai yra mažiau Lietuvoje nušviečiami atlikėjai, kurie galbūt dar nėra gerai žinomi, tačiau turintys daug potencialo. Tokiai šviečiamajai misijai skirtų muzikinių tinklalapių Lietuvoje nėra jau tiek daug ir visi jie turi savo nišas, o manomuzika.lt iškart prikaustė mano dėmesį, nes būtent čia rasdavau daugiausia naujienų apie aktualiausią indie muziką – todėl atsiradus galimybei nusprendžiau prisijungti prie kolektyvo ir prisidedu prie tinklalapio nuo 2012 metų vidurio. Dėl to jau 3 metus mano draugai socialiniuose tinkluose nemato nuolatinio įrašų srauto su naujomis dainomis – jie persikėlė į manomuzikai.lt”
IGNAS, 30 m. prie mM prisijungė 2011 07 01 (69 ĮRAŠAI)
Ignas
Visą gyvenimą mėgavausi pačia įvairiausia muzika, nuo ekstremalių iki labai paprastų jos atšakų. manoMUZIKĄ atradau per savo bendramintę ir bičiulę Ugnę. 2011-ųjų metų vasarą ji man pasiūlė prisijungti prie tuomet dar tik pirmuosius žingsnius žengusio muzikinio blogo komandos. Per pastaruosius penkerius metus manoMUZIKA man padovanojo neįtikėtinai daug. Džiugu, kad kartu išauginome tą mažą blogą į respektabilų muzikos portalą, o šio projekto komandą aš vadinu ne tik kolegomis, bet ir artimais draugais.
IEVA, 24 m. prie mM prisijungė 2014 09 30 (67 ĮRAŠAI)
Ieva
Prie manoMUZIKA prieš daugmaž pusantrų metų pakvietė prisijungti Ugnė su fraze „tu gi muzika gyveni“ – iki šiol atsimenu, kaip džiūgavau. Mėgstu atrasti, o manoMuzikoje ne tik daugybė muzikinių atradimų buvo, bet ir žmonių atradau, kuriuos dabar drąsiai galiu vadinti draugais.
EVELINA, prie mM prisijungė 2015 02 02 (27 ĮRAŠAI)
Evelina
ManoMUZIKA man visada buvo atradimų vieta – dar tada, kai nebuvau jos komandos dalimi, ir tuo labiau – dabar, kai esu. Mano aplinkoje labai nedaug muzika besidominčių žmonių, o artimiausiems draugams jau seniai įkyrėjau su savo „paklausyk, paklausyk šito!“ rekomendacijomis. Dabar išgirstu, atrandu ir sužinau daugiau. Ir turiu su kuo tais atradimais pasidalinti. ManoMUZIKA yra tiesiog ir mano muzika 🙂
Metams skaičiuojant paskutines dienas, netrukus penktąjį gimtadienį švęsiantis portalas manoMUZIKA.lt pristato geriausius 2015 metų albumus. Kaip ir kasmet, geriausiųjų sąrašą sudarė portalo autoriai ir įkūrėjai.
Šių metų sąraše esantys 8 albumai priklauso Jungtinėje Karalystėje kuriantiems muzikantams, 4 – Jungtinėse Amerikos Valstijose, 2 Švedijoje, 1 – Australijoje.
Sąrašo viršūnėje atsidūrė spalio pirmomis dienomis išleistas britų grupės „Editors“ penktasis studijinis įrašas „In Dreams“. Priminsime, kad prieš dvejus metus išleistas grupės diskas „The Weight Of Your Love“ taip pat pateko tarp 2013- ųjų geriausiųjų. Tiesa, tąkart jis tenkinosi 10 vieta.
Antroje geriausių metų albumų sąrašo vietoje įsitaisė šiandieninis JAV indie folko pionierius Sufjan Stevens su savo albumu „Carrie & Lowell”, trečioje – šių metų “Mercury” statulėlės laimėtojas Benjamin Clementine ir jo plokštelė „At Least For Now“. Aukščiausią penketuką užbaigia debiutinis solinis Jamie XX albumas „In Colour“ ir vieninteliai tope esantys Australijos muzikos scenos atstovai – grupė „Tame Impala“.
Pateikiame visą manoMUZIKOS geriausių 15 šių metų albumų sąrašą
Daugiau nei metus bent vieną ketvirtadienio vakarą per mėnesį LRT Opus studijoje savo muzikiniais atradimais dalinęsi Liudas ir Dominykas baigė smagų ir skambų radijo maratoną. Apačioje – paskutinė ir, ko gero, gražiausia mūsų laida.
O čia – pilnas kūrinių sąrašas:
1. James Blake – The Sound Of Silence (Feat. Justin Vernon) (Simon and Garfunkel Cover)
2. Niki and the Dove – Play It On My Radio
3. Gang Colours – Why Didn’t You Call (Feat. Lulu James) (Kelpe Remix)
4. J.Viewz – Don’t pull away (Feat. Milosh)
5. The Internet – Get Away
6. Matthew Herbert – Cafe De Flore (Trio Reprise)
7. Kenneth Whalum – Ghost Town
8. The 1975 – fallingforyou
9. Majical Cloudz – Downtown
10. Youth Lagoon – Highway Patrol Stun Gun
11. Gayngs – Last Prom On Earth
Kai 2009- aisiais muzikos mylėtojus pasiekė pirmoji „Colours Of Bubbles“ daina „My Little Sue“, ko gero, niekas dar negalvojo apie tai, kad šiauliečių kolektyvas neilgai trukus nusimes savo indie folko rūbą ir ners į rimtus roko vandenis. Nuo oficialaus viešo starto praėjo tik 6 metai, o „kolorsai“ jau tapo neatsiejama Lietuvos indie roko scenos dalimi. Savo jėgomis išsikovoję teisę būti viena „paklausiausių“ vasaros festivalių prekių, išmaišę Europą ir net dešimt metų (!!!) kūrę savo debiutinį albumą „Inspired by a True Story“, grupės vyrukai turi vienintelį, regis, labai paprastą tikslą – visada išlikti savimi.
Bene įspūdingiausia šiandienos indie roko grupė Lietuvoje šiuo metu intensyviai ruošia naują albumą ir žada jį savo gerbėjams pristatyti kitų metų pradžioje. Negana to, prisipažinę, kad naujasis įrašas bus kokybinis grupės žingsnis pirmyn, šiauliečiai drąsiai tikina: dėl didelių muzikinių ambicijų gali tekti rimtai išplėsti grupės koncertinį sąstatą.
Tačiau dideles muzikines ambicijas bei skambias muzikines svajones puoselėjantį „M.A.M.A.“ apdovanojimuose geriausia roko grupe pripažintą kolektyvą į priekį veda ne pinigų troškimas ar siekis užkariauti pasaulį. „Niekada nesiekėme būti populiariais, niekada nesivaikėme mados ir niekada negalvojome, kaip gerai būtų uždirbti visus pasaulio pinigus. Visą laiką mes mėgavomės kūryba. Tai – tikroji grupės stiprybė“, – vienbalsiai tvirtino grupės nariai Julijus Aleksovas ir Tomas Grubliauskis, vieną iš paskutinių saulėtos vasaros dienų skyrę laiko interviu portalui manoMUZIKA.lt.
Iki kaulų smegenų nuoširdūs ir draugiški „kolorsai“ ruošėsi rimtai kibti į naujo albumo įrašus. Todėl natūralu, kad gurkšnodami nealkoholinį alų vienoje sostinės kavinių, grupės nariai mums daug kalbėjo būtent apie jį. Tačiau vienas laukiamiausių ateinančių metų albumų – toli gražu ne vienintelė tema. Bemaž valandą trukusiame interviu Julijus ir Tomas pasakojo apie tikruosius grupės tikslus ir naujas kūrybines ambicijas, įsimintiniausius koncertus ir patogaus gyvenimo atsižadėjimą muzikinių svajonių įgyvendinimo vardan.
manoMUZIKA: Išleidę „Inspired by a True Story“ ir pervažiavę didžiąją Lietuvos dalį jūs tarsi pradingote. Jau kurį laiką grupės viešojoje erdvėje praktiškai nesimato. Papasakokite, ką šiuo metu veikia „Colours Of Bubbles“?
Julijus: visų pirma, dar pavasarį kartu su Tomu nusprendėme palikti Vilnių ir pradėti kurti naują albumą. Gyvendami sostinėje to padaryti tiesiog negalėjome – darbo savaitėmis dirbdavome, savaitgaliais koncertuodavome, todėl įrašams laiko nebeliko. Supratome, kad turime pasirinkti – muzika ar kita veikla. Laimei, abejonių neturėjome nė akimirkos (šypsosi). Be to, grupėje buvome tvirtai nutarę: iki rudens pradžios turi būti sukurti visi naujo albumo kontūrai.
Taigi, vasara buvo skirta kūrybai; spalis ir lapkritis – įrašams ir prodiusavimui.
Kaip suprantu, šiemet albumo tikrai neišvysime?
Tomas: deja, šiemet albumo dar tikrai nebus. Rudens pabaigoje turėtų pasirodyti mūsų pirmasis naujojo LP singlas, na o visas albumas dienos šviesą išvys ateinančių metų pavasarį.
Elgiatės, sakyčiau, kaip tikri rokenrolo žmonės – metate darbus, spjaunate į kasdienybę ir nutariate, kad muzika turi būti vienintelė jūsų šiandienos veikla. Ar vis dar tikite, kad tai – sąlyginai jaunai grupei – tikrai realu ir įgyvendinama?
Julijus: Esame pagyvenęs jaunimas, tikintis gražia idėja (kvatoja). O jei rimtai, manau, kad tai – savotiškas likimo ženklas. Visos mūsų kasdienės veiklos kortos sukrito taip, kad šis pasirinkimas atrodė sveikiausias, logiškiausias ir, svarbiausia, teisingiausias.
Kita vertus, savo debiutinį albumą „Inspired by a True Story“ mes kūrėme 10 metų! Tokios prabangos daugiau sau leisti tikrai negalime.
Jei jau prakalbote apie naują albumą, gal galite papasakoti apie jį plačiau? Koks bus naujasis „Colours of Bubbles“ darbas?
Julijus: Jau turime albumo griaučius – sukūrėme ir įrašėme visų kūrinių demo versijas, kurios po truputį įgauna vis gražesnį ir tvirtesnį muzikinį rūbą. Jeigu pirmą albumą kūrėme 10 metų ir jame atsispindėjo mūsų visi jaunystės etapai, tai šis diskas bus gerokai brandesnis ir tikrai kur kas labiau vientisas.
Tomas: Visgi naujas mūsų diskas ir pirmasis įrašas turės vieną bendrą bruožą – jį prodiusuos Snorre (L.Z. – Snorre Bergerud). Su juo kartu dirbome prie „Inspired by a True Story“ ir, galime ranką prie širdies pridėję pasakyti, kad jo darbu buvome tikrai patenkinti.
Nuotr. grupės facebook profilio
Pradėję kurti naują albumą jūs tarsi užbaigėte „Inspired by a True Story“ etapą – labai svarbų jūsų karjeros laikotarpį, kuris leido jums dar stipriau įsitvirtinti Lietuvos muzikos rinkoje. Kaip jūs patys vertinate praėjusį muzikinį etapą?
Julijus: nepaisant to, kad neišleidome galybės muzikinių klipų ar neradome kai kuriai albumo medžiagai vizualinių sprendimų, manau, kad šiame etape iš savęs „išspaudėme“ praktiškai viską, ką galėjome.
Tomas: džiugina tai, kad „realizavome“ visą albumo tiražą . Galime daryti išvadas, kad mūsų muzika visgi pasiekė klausytoją. Atsižvelgiant į tai, kad šiandien daugelis melomanų muziką vartoja internete, sakyčiau, kad „Inspired by a True Story“ indie grupei iš Lietuvos buvo tikrai sėkmingas albumas (šypsosi).
Negana to, labai džiaugiamės, kad mūsų muzika domėjosi ne tik Lietuva. Portale iTunes „Colours of Bubbles“ kūrybą įsigijo JAV, Japonijos ir kitų vakarų šalių gyventojai. Taigi, muzika tikrai neturi sienų! Galų gale, grįžtant prie vietinės rinkos, negalime pamiršti ir M.A.M.A apdovanojimo. Tai taip pat didelis įvertinimas, prie kurio albumas labai prisidėjo (L.Z. grupė „Colours Of Bubbles“ laimėjo statulėlę geriausios roko grupės kategorijoje).
Julijus: Grįžtant prie tavo klausimo apie albumą, galime atskleisti dar vieną detalę: kurdami naują įrašą mes stengiamės jį matyti kinematografiškai. Naudojame daug pučiamųjų instrumentų, kurių grojama muzika dažnai primins kino filmų garso takelius.
Tomas: Žmonės, kurie klausėsi mūsų naujų dainų demo versijų, sakė, kad jos – labai vizualios, primenančios kino filmus.
Julijus: Vieną pirmųjų dainų davėme perklausyti Tomo mamai. Išgirdusi kūrinį ji iškart pasakė: matau kalnus, jūrą, kažkokį didingumą ir, žinoma, kino filmą.
Mūsų tikslas – dainas paversti plačiomis. Suprantame, kad šiems tikslams įgyvendinti, ko gero, reikės plėsti grupės sudėtį ir koncertų metu įtraukti daugiau žmonių. Tačiau tam mes esame pasirengę.
Tomas: Kalbant apie naują įrašą, manau, turėtume prisipažinti, jog tai – mūsų kokybinis šuolis aukštyn. Muzika bus platesnė, ją atlikti reikės didesnio kiekio žmonių ir, žinoma, nebegalėsime tilpti į labai mažus muzikinius klubus. Taigi, augame tiek muzikaliai, tiek ir lokaliai.
Kuriuos metus savo muzikiniame kelyje jūs galėtumėte pavadinti proveržio metais?
Julijus: Ko gero 2009- uosius. Būtent tada debiutavome su savo daina „My Little Sue”, kuri “Radiocentre” pakilo iki 6 vietos tope ir taip leido Lietuvai sužinoti apie „Colours Of Bubbles“. Pradėjome groti indie folką, kai dar nežinojome nei „Mumford & Sons”, nei kitų panašaus pobūdžio grupių. Paradoksas, tačiau iškart po to pradėjo į viešumą „lįsti“ visi gerai žinomi indie folko perlai.
Tomas: Galbūt tiesiog nustoję nardyti po indie folko vandenis pastebėjome, kad šis žanras įgauna vis daugiau populiarumo. Kas žino, jeigu būtume ir toliau groję indie folką, galbūt šiandien mus vadintų tais, kurie į Europos muzikos sceną sugrąžino šį žanrą (juokiasi).
Julijus: Kai susimąstau, pradedu tikėti, kad galbūt tai ir yra mūsų sėkmės receptas… Mes niekada nesiekėme būti populiarūs, niekada nesivaikėme mados ir niekada negalvojome kaip būtų gerai uždirbti kuo daugiau pinigų. Mes visą laiką mėgavomės kūryba, kuri mums niekada netapo komercija. Taip, šiandien „Colours Of Bubbles“ man – vienintelis pajamų šaltinis. Tačiau tai nekeičia mano požiūrio: visų pasaulio pinigų aš tikrai neuždirbsiu, todėl nė neketinu aukoti savo muzikinių ambicijų vardan komercinės sėkmės. Muzika mums – ir hobis, ir laimė.
Tomas: Muzika privalo būti nuoširdi. O tam, kad ji būtų nuoširdi, jos tikslas negali būti niekas kitas kaip grožis. Tad mūsų, kaip kūrėjų, tikslas – kurti gražią muziką. Tokią, kuri, visų pirma, būtų miela mums, o po to ji gali patikti ir kitiems (šypsosi).
Colours of Bubbles pasirodymas
Kokie jūsų šiandienos tikslai?
Tomas: mes, kaip ir kiekvienas nedidelės šalies kolektyvas, norime, kad mūsų muziką išgirstų ir pamiltų vis daugiau žmonių iš įvairių pasaulio vietų.
Julijus: Dar vienas tikslas, kuris, manau, yra esminis – tai išlikti, neiširti ir nemeluoti. Nei sau, nei kitiems. Jeigu mums pavyks groti stadionuose – puiku. Tačiau jei nepavyks pasiekti stadionų, o teks koncertuoti nuoširdžiai publikai nedideliame klube – dar geriau. Mes privalome išlikti savimi. Džiugu, kad šiai prievolei kol kas tikrai neiškilo jokia grėsmė (šypsosi).
Pastaruoju metu koncertavote labai intensyviai. Tai darėte ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Papasakokite apie labiausiai įsimintinus savo koncertus.
Tomas: Tikrai niekada gyvenime neužmiršiu akimirkos, kai koncerto metu atlikome dainą „40 skylių“ iš Šiaulių dramos teatro spektaklio „Inertiškos dujos”. Šį kūrinį koncertuose apskritai esame sugroję gal 4 kartus… Tačiau tą vienintelį kartą mačiau kaip mergina stovėjo, klausėsi dainos ir verkė. Tai buvo velniškai emocionalu ir tikra. Tokiomis akimirkomis, kai muzika ir žodžiai pasiekia žmogų taip giliai, tiesiog supranti, kad kažką iš tiesų darai ne veltui.
Julijus: neblogų koncertų esame turėję ir užsienyje, bet įsimintiniausi vyko Lietuvoje. Pernai „Sostinės dienų“ koncertas buvo nuostabus. Galbūt netgi pats geriausias, kokį esame sugroję. Tą vakarą viskas tiesiog buvo labai gerai – geras garsas, puiki publika ir visai neprastai groję muzikantai (šypsosi). Visai įdomu buvo groti „LRT Opus ore” projekte. Buvome sugalvoję kelis blogiausius scenarijus, kurie tą vakarą galėjo įvykti, tačiau neįvyko (kvatoja). Velniškai bijome kamerų, tačiau tąkart viskas pavyko tikrai neblogai.
Tomas: Kiekvienam koncertui mes ruošiamės labai atsakingai ir visi koncertai savo svarba mums yra vienodi. Po kiekvieno pasirodymo mes susirenkame, analizuojame ir kalbame apie tai, kas buvo blogai, dirbame su savimi ir visais įmanomais būdais eliminuojame (arba stengiamės eliminuoti) klaidas, kurias padarėme.
Julijus: užlipę ant scenos mes visada esame nuoširdūs. Galbūt todėl mus velniškai erzina apsišaukėliai ir netikri atlikėjai. Atiduodame viską, ką galime ir džiaugiamės, kad mūsų muzikos gerbėjai tai mato, vertina ir myli.
Kai Alina Orlova išleido savo pirmąjį studijinį albumą „Laukinis šuo Dingo“, jai tebuvo 20 metų. Jauna, garbanota, valiūkiška ir nepaklūstanti jokiems populiariosios muzikos dėsniams ir standartams atlikėja iš Visagino tada net nesvajojo, kad per artimiausią dešimtmetį jos muziką pamėgs ne tik Lietuvos gyventojai.
„Svarbiausia – neturėti jokių lūkesčių ir kurti iš širdies, nes muzika negali turėti išskaičiavimų“, – šiltą pavasario popietę gurkšnodama baltą vyną sakė muzikantė, pridurdama, kad vienintelis kelias į sėkmę – tai ne siekis įtikti klausytojui, bet nuoširdus darbas.
Alina niekada nebuvo albumų „kepėja“. Tai įrodo ir faktas, jog per 8 aktyvaus muzikavimo metus savo gerbėjams muzikantė padovanojo tris albumus. Šūkis „svarbu – ne kiekybė, o kokybė“ pasiteisina su kaupu. Visagine gimusios atlikėjos muzika jau seniai peržengė nacionalines ribas, o jos pasirodymų išskėstomis rankomis laukia koncertų organizatoriai visoje Europoje.
Savo kolekcijoje turinti ne vieną Lietuvos ir užsienio šalių apdovanojimą, praėjus mėnesiui po trečiojo studijinio albumo „88“ pasirodymo, su Alina pakalbėti apie muziką, gyvenimą ir įkvėpimą susitikome vienoje sostinės senamiesčio kavinėje.
Prieš ketverius metus Eliziejaus laukuose (Paryžiuje) įsikūrusios muzikos parduotuvės „FNAC“ indie Muzikos skyriuje radau tavo plokštelę “Mutabor“. Atsimenu, ji gulėjo greta „Antony & the Johnsons” bei Bjork albumų. Buvo puikus jausmas muzika alsuojančiame mieste tarp tokių milžinų rasti ir savo šalies atstovą. Kaip jautiesi žinodama, kad tavo kūryba patenka į geriausiųjų lentynas?
Jausmas dvejopas – ir labai smagu, ir vis dar keista bei nesuvokiama. Muzikoje labai daug dedamųjų, tačiau pagrindinė iš jų – paprastumas ir atsitiktinumas. Kalbant apie Prancūziją, viskas čia taip pat vyko labai paprastai: pagrojome, mus pamatė, pasiūlė išleisti įrašus ir taip viskas prasidėjo. Taip atsiradome ir tavo minėtame „FNAC‘e“ (šypsosi)
Tačiau labiausiai nesuvokiamas dalykas yra ne šis. Visada galvoju ir bandau perkąsti, kaip mano muziką supranta, išgirsta ir interpretuoja kitų šalių žmonės. Vis bandau įminti mįslę ir nuspėti, ką jie jaučia…
Todėl labiausiai džiaugiuosi ne tiek dėl atsivėrusių užsienio rinkų, kiek dėl to, kad žmonės klauso mano muzikos, moka net ir lietuviškus žodžius ir dainuoja drauge. Alinos Orlovos muzikiniame gyvenime lietuvių kalba yra milžiniškas privalumas. Žmonėms iš Prancūzijos tai tarsi į nieką kitą nepanaši paukščių kalba iš mėnulio. Jiems tai patinka. Kalba paverčia mano dainas išskirtinėmis.
Prieš porą metų, kalbėdamas su manoMUZIKA, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas sakė, kad didžiausia mūsų šalies atlikėjų problema – tai noras pataikauti auditorijai tiek muzikos, tiek ir kalbos prasme. Daugelis nori dainuoti angliškai ir taip tikisi rasti paslaptingą kelią į didžiųjų šalių rinkas. Ar sutinki?
Tikrai taip. Tačiau savo kailiu įsitikinau: gimtoji kalba niekada netrukdo. Priešingai, ji padeda.
Kalbant apie muziką ir siekius, svarbiausia – tai patikėti savimi ir nebandyti kažkam įtikti ar ko nors plagijuoti. Jei norėsi kažką imituoti – atsiliksi keleriais metais nuo to, kas vyksta Vakaruose. Todėl kiekvienas atlikėjas ir autorius turi būti unikalus ir savitas. Džiaugiuosi, kad lietuvių kalba mums suteikia išskirtinį pranašumą ir jaukų savitumą. Galiu pasakyti, kad pati Lietuva turi savo „cinkelį“, žavintį Vakarų žmones. Pasakau žmonėms, kad esu iš Lietuvos ir jiems iškart tampa įdomu, ką lietuviai gali sukurti (šypsosi)
Ryčio Šeškaičio nuotr.
nuotr.
Ką patartum pirmuosius žingsnius muzikos pasaulyje žengiančioms grupėms, svajojančioms apie užsienio rinkas?
Visų pirma, patarčiau nesvajoti apie užsienio rinkas. Kūryba niekada nebus tikra ir nuoširdi, jeigu kuriančiųjų tikslas bus kuo greičiau „prasimušti“ į „platesnes erdves“. Reikia atsiriboti nuo bet kokių lūkesčių. Kūrėjas tiesiog privalo mėgautis kūrybos procesu ir daryti viską iš širdies.
Žmonės nėra naivūs. Jie mato ir atpažįsta nuoširdų kūrėją ir jo kuriamą muziką.
Šiuo atveju muziką netgi galėčiau prilyginti meilei. Juk iš meilės negali nieko reikalauti. Meilė iš išskaičiavimo yra neteisinga. Muzika – visiškai taip pat (šypsosi).
Su grupe daug keliaujate. Ar jauti skirtumą dainuodama, pavyzdžiui, Prancūzams ir koncertuodama gimtojoje šalyje?
Be jokios abejonės. Lietuva yra mano namai, tad žmonės yra labai artimi. Ko gero, būtent todėl psichologiškai man daug sunkiau koncertuoti namuose. Viskas labai artima, atsakomybė didesnė, noras kuo geriau sudainuoti „namiškiams“ – milžiniškas.
Užsienyje gerokai paprasčiau. Į mano koncertą atėję žmonės manęs nepažįsta, dažnu atveju galbūt netgi neturi jokių lūkesčių. Todėl, natūralu, nežino ko tikėtis.
Kita vertus, tai suprantama. Jie gyvena visiškai kitame pasaulyje, todėl aš turiu išskirtinę galimybę jiems pradėti pasakoti savo muzikinę istoriją nuo pradžių. Joje, žinoma, būna daug pasakojimų ir apie Lietuvą (šypsosi). Pasakoju apie mūsų šalies raidą, apie kovą už Laisvę, Nepriklausomybės atgavimą, apie tai, kokia gera tauta esame.
Esi kilusi iš Visagino ir visai pagrįstai gali vadintis viena didžiausių šio miesto kultūros ambasadorių. Ar dažnai tenka koncertuoti gimtajame mieste?
Turiu prisipažinti, kad Visagine koncertavau tik porą kartų. Ir tai buvo labai seniai. Čia groti man labai nedrąsu… Visi savi, visi mane pažįsta – nuo mokytojų iki kaimynų (šypsosi).
Kad ir kaip kurioziškai tai skambėtų, tačiau būtent gilus ryšys su miestu mane ir priverčia susilaikyti nuo grojimo čia. Žinai kaip būna, kai labai myli ir jautiesi truputėli nejaukiai (šypsosi)
Koks buvo tavo labiausiai įsimintinas koncertas užsienyje?
Ko gero, mūsų pasirodymas festivalyje Tbilisyje (Gruzija). Grojant lauke prasidėjo milžiniška audra. Scena nebuvo gerai izoliuota, todėl šlapi buvo ne tik festivalyje susirinkę klausytojai, bet ir visi muzikantai, stovintys ant scenos. Plaukė viskas – scena, įranga ir joje esantys instrumentai.
Tiesa, jausmas tame renginyje buvo tikrai nerealus: žaibuoja, pila kaip iš kibiro, tačiau tūkstantinė minia nesiskirsto. Susižvalgėme su muzikantais ir nusprendėme tęsti koncertą. Vėliau organizatoriai mus pavadino herojais (kvatoja).
Kas tave įkvepia?
(mąsto) Mane įkvepia labai daug dalykų. Turiu vidinį mechanizmą, kuris man gyvenant renka informaciją apie viską – nuo krintančios šviesos spindulio ir dangaus iki susidūrimo su žmonėmis. Galbūt tas mechanizmas ir yra visas gyvenimas.
Kartais pradedu ieškoti atsakymo į klausimą kada atsiranda mintis… Rasti tinkamiausio – nepavyksta. Atrodo, kad ji tiesiog gimsta.
Kartais tiesiog pajuntu stiprų jausmą, kurį reikia išreikšti. Imu popieriaus lapą, sukuriu motyvą, vėliau sėdu prie pianino ir taip gimsta daina.
Neseniai pristatei savo trečiąjį albumą „88”. Perklausius jį tapo akivaizdu, kad albumas gerokai skiriasi nuo pirmųjų tavo įrašų. Jeigu anksčiau Alina Orlova buvo grynai pianino mergaitė, tai dabar tapo pianino mergaite su elektroninės muzikos prieskoniu. Kas nulėmė, kad šis albumas būtų toks, koks yra?
Alina vis tiek liko pianino mergaitė, nes tai yra vienintelis instrumentas, kuriuo moku groti (juokiasi).
Albumo dainos buvo kurtos pianinui ir mano balsui. Tiesiog iškilo natūralus klausimas: kaip jas pateikti? Norėjome paeksperimentuoti ir pažaisti. Susėdome studijoje ir pradėjome žaisti. Štai ir prisižaidėme (šypsosi).
Pradžioje žaidėme su kūriniu „Sailor“. Turiu prisipažinti, kad tie synth-pop garsai pirminėje kūrybos stadijoje atrodė kaip pokštas. Tačiau kuo daugiau klausėme, tuo jie geriau skambėjo. Vėliau taip pat žaisti nusprendėme ir su kitais albumo kūriniais.
Manau, kad albumas „88“ iš esmės peržengia kamerinių erdvių, kuriose grodavau anksčiau, ribas. Taip, jis labiau elektroninis, tačiau kartu ir kur kas universalesnis. O jį atlikti galima įvairesnėse vietose. Ne veltui „88” pristatymo koncertas sostinėje vyko Menų fabrike “LOFTAS”.
Tačiau jei manęs paklaustum ar dabar aš visada būsiu tokia, mano atsakymas būtų neigiamas. Visada ieškau savęs, bandau muzikai suteikti naujų atspalvių ir krypčių. Stengiuosi neužsibūti vienoje vietoje. Todėl tikrai nežinau kokia būsiu ateityje.
Kas formuoja tave kaip muzikinę asmenybę? Kokia muzika skamba tavo ausinėse?
Mėgstu daug muzikos. Ateidama susitikti su tavimi klausiausi „Velvet Underground“. Ryte skambėjo pernai išleistas „Trentemoller“ albumas. Labai mėgstu „New Order“, Nicką Cave‘ą.
Nepaminėjai nieko iš Lietuvos atlikėjų. Ar dėl to, kad jų neklausai, ar tai tiesiog atsitiktinumas? Kaip apskritai vertini mūsų šalies populiariąją muzikinę kultūrą?
Manau, kad per pastaruosius keletą metų labai stipriai pasikeitė visos Lietuvos požiūris į muziką. Subrendo nauja Nepriklausomos Lietuvos karta, kuri muziką mato visiškai kitaip. Laisvai ir nešabloniškai. Jie ne tik groja kitaip, tačiau juos formavo visiškai kita muzika nei mano kartą.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Paimkime kad ir šiuo metu itin populiarų jaunuolį BA. Jaunas, talentingas ir, sakyčiau, unikalus atlikėjas. Jį formavo ir ugdė kiti muzikiniai žanrai ir kitos muzikinės mados. Ir tai yra labai gerai, nes muzikoje atsiranda daug daugiau įvairovės.
Kalbant apie POP rinką plačiąja prasme, esu tikra, kad pigios pop-muzikos dabar yra gerokai mažiau nei buvo anksčiau. Puikiai atsimenu 2008- uosius, kai leidome pirmąjį albumą. Tada eteryje taip stipriai dominavo niekadėjiška pigi pop-muzika, kad nežinodavau kur dėtis. Dabar situacija daug geresnė. Net ir televizijoje fonogramos yra kur kas mažiau nei prieš penkerius metus. Tai – tvirtas žingsnis pirmyn.
Mažiau nei po trejų metų švęsime Lietuvos šimtmetį. Jeigu Tavęs paprašytų mūsų šalies muzikos atstovams palinkėti kažko gražaus šimtmečio proga – ko palinkėtum?
Linkėčiau tiesiog kurti. Nebijoti būti savimi, tikėti savo galimybėmis, būti autentiškiems ir viską daryti savaip – taip, kaip liepia širdis.
Ačiū už pokalbį
Artimiausi Alinos Orlovos koncertai Lietuvoje:
Birželio 17 d. VILNIUS, PIANO.LT Vasaros terasa (bilietai ČIA)
Liepos 8 d. PALANGA, Palangos Kurhauzas (bilietai ČIA)
Vasarai, kuri jau po kelių dienų pasibels į visų mūsų širdis, pradėjo ruoštis ir portalas manoMUZIKA. Todėl metas, kai didžioji viso pasaulio dalis pradės galvoti apie atostogas ir naudotis laisvu laiku, mums taps, ko gero, dar didesniu darbymečiu.
Šią vasarą manoMUZIKA savo skaitytojams pateiks išskirtinį turinį – visą karštąjį sezoną mes jums dovanosime ekskliuzyvinius interviu, su mūsų šalies atlikėjais, žinomais žmonėmis ar tiesiog tais, kurie vienaip ar kitaip yra susiję su muzika. Pirmasis jų mūsų „eterį” turėtų išvysti dar šią savaitę! Kol kas nepasakosime, kas turėtų būti mūsų pašnekovas, tačiau pažadame, kad bus įdomu;)
Beje, tradicinės informacijos apie naujienas iš muzikos pasaulio, koncertų recenzijų, šviežių kūrinių ir naujų video mes taip pat tikrai nepamiršime. Viską galėsite atrasti pas mus!
Taigi, manoMUZIKA nemiegos, nesikaitins saulėje ir nepraleis visos vasaros pramogaudama. Mes karštąjį 2015 metų sezoną mėgausimės muzika ir ja TIKRAI dalysimės su Jumis!
Praėjusią savaitę jau septintą ketvirtadienį šį sezoną LRT Opus studijoje lankėsi manoMUZIKA.lt ir dalinosi įvairiausia dėmesio verta pastarojo meto muzika.
Kūrinių sąrašas:
1. Arto Lindsay – Illuminated
2. Manu Delago – Disgustingly Beautiful (Feat. Isa Kurz)
3. Throwing Snow – Paint By Numbers
4. Passion Pit – Where the Sky Hangs
5. Jamie xx – Loud Places (Feat. Romy)
6. Groves – Send High
7. Blur – My Terracotta Heart
8. JJ Grey & Mofro – The Sun Is Shining Downby
9. Rainer Trueby & Corrado Bucci present TRUCCY – Sidestep
10. Editors – No Harmby
11. La Femme – La Femme Ressort
Paskutinį kovo ketvirtadienį manoMUZIKA.lt apsilankė LRT Opus studijoje, kur kiaurą valandą skambėjo muzika vakarui. Šįkart ramiai, nepretenzingai ir be įsipareigojimų. Su pavasariu!
Visas skambėjusių kūrinių sąrašas – apačioje.
1. Autograf – Dreamby
2. George FitzGerald – Full Circle (Feat. Boxed In)
3. Kwabs – Perfect Ruinby
4. Harriet Brown – 20/15
5. Active Child – 1999
6. Jonathan Johansson – Ny / Snö
7. Obey City – Waterbed (Feat. Anthony Flammia)
8. Sylas – Shoreby
9. LANKS – Beach Houses
10. TrAmHeD – Circles In My Mind (Feat. Wrenne) (Joel’s Original Mix)
11. J.Viewz – Into the Light (Feat. Wild Cub)
Šiandien manoMUZIKAI sueina ketveri. Portalas, kuris prieš ketverius metus gimė vedinas gražios muzikinės idėjos, šiandien žengia pirmąjį žingsnį penktojo gimtadienio link.
Meilė muzikai, bemiegės naktys dėl muzikos, laisvų akimirkų paskyrimas muzikai, kosminės telefoninės sąskaitos atėjusios už interviu su muzikantais JAV, Kanadoje, Australijoje ar kitose šalyse, muzikinių žinių paieška, ginčai dėl to, kas verta manoMUZIKOS platformos, o kas ne; ilgos diskusijos, kas turi atsirasti vienoje ar kitoje rubrikoje; nuostaba išgirdus vieną ar kitą naują dainą; džiaugsmas atradus naują muzikinį šedevrą ir, kas svarbiausia, jausmas, vienijantis visus tuos, kurie bent kažkuo prisideda prie manoMUZIKOS. Visa tai yra manoMUZIKOS kasdienybė.
Ir, ko gero, būtent šis jausmas iki šiol veda manoMUZIKĄ pirmyn. Jausmas ir noras dalintis muzika. Sužinoti apie muziką. Atrasti muziką. Vartoti muziką. Džiaugtis muzika. Ir, žinoma, mylėti bei vertinti muziką.
Music
ManoMUZIKA niekada nesiekė šokiruoti. Mes niekada nenorėjome kritikuoti, šaukti, loti ar spjaudytis. Priešingai, visą laiką norėjome (ir vis dar norime) teigti, tiekti, dalytis, dovanoti, pristatyti, džiaugtis ir šlovinti. Ko gero todėl visiems, rašantiems ir kuriantiems manoMUZIKOJE yra svetimas konkurencijos jausmas. Šiuo atveju kalbu ne apie konkurenciją kolektyvo viduje (to netgi negali būti). Kalbu apie konkurenciją išorėje. Rinkoje (kad ir koks neskambus žodis šiame patetiniame kontekste bebūtų, geresnio atitikmens, deja, rasti nesugebėjau). Didžiuojuosi, kad iki šiol manoMUZIKA netapo „žaidėju“. Žaidėju, kovojančiu už vietą industrijoje. Žaidėju, lipančiu per galvas, dergiančiu, plakančiu ir kritikuojančiu. Žaidėju, norinčiu įkąsti idant kažkas abejotu „kitu“.
Muzika mums tiesiog nėra žaidimas. Galbūt todėl mes nekovojame dėl vietos po saule. Mes sveikiname ir džiaugiamės visais, rašančiais, kalbančiais ar diskutuojančiais apie muziką.
Muzikinė saulė mūsuose yra labai didelė, todėl po ja vietos atsiras visiems norintiems. Laukinio kapitalizmo samprata „išlieka tik stipriausi“ mums yra svetima. Ir tai, net neabejoju, yra mūsų manoMUZIKOS stiprybė.
Net ir būdamas nišiniu portalu, per ketverius savo egzistencijos metus manoMUZIKA sulaukė ne vieno reklamos užsakovo dėmesio. 90 procentų norinčiųjų reklamuotis buvo duotas neigiamas atsakymas. Ir taip buvo (yra ir bus) todėl, kad ši platforma mums yra gerokai brangesnė nei keletas (ar keliasdešimt) tūkstančių litų iš greitųjų kreditų ar panaši suma iš kai kurių mėsos gamintojų. Pernelyg branginame manoMUZIKĄ, jos idėją ir nešamą žinią, kad galėtume ją parduoti, jos išsižadėti ar už tūkstančius ją tiesiog atiduoti. Kažkas yra pasakęs auksinius žodžius: tikros meilės – nenupirksi. Mūsų laikysena ir elgesys tai įrodo.
manoMUZIKA niekada nebuvo pelningas projektas. Tačiau tokia matyt yra jo paskirtis. Nei vienas manoMUZIKOS autorius per ketverius metus nėra gavęs anei vieno sudilusio skatiko. Tačiau nei vienas autorius dėl to ir nesiskundė. Ir kai atsukę laiką atgal prisimename prieš trejus ar ketverius metus išsakytą skeptikų nuomonę, esą idėja negali būti idėjiška taip ilgai, šiandien mes drąsiai tariame „Gali. Ir mes tai įrodėme“.
Per ketverius metus mes paskelbėme beveik septynis tūkstančius įrašų, iš kurių muzikos mylėtojai tikrai galėjo atrasti tai, kas tinkama būtent jiems. Šalia to, pateikėme tuntą muzikinių interviu su atlikėjais iš viso pasaulio, koncertų recenzijų iš įvairių žemės rutulio vietų.
Ir tai daryti mus priverčia ta pati meilė muzikai. Ta pati idėja, kuriai prieš keletą metų skeptikai sakė: „pamirškite, neištversite”; „net nesvajokite – nepatempsite”.
Taip, kasdienybė įtraukia. Įtraukia darbai, veikla, šeimos, projektai, kitos mintys ir galbūt kitos idėjos. Tačiau kad ir kokie svarbūs bebūtų darbai bei kad ir kokia rutininė bebūtų kasdidenybė, manoMUZIKA yra ta vieta, į kurią kiekvienas jos kūrėjas stengiasi užsukti vos tik pasitaikius laisvai akimirkai.
Gyvendami skirtingus gyvenimus, kvėpuodami skirtingu oru ir kasnakt užmigdami su skirtingomis mintimis, manoMUZIKOS kūrėjai vis dar yra vedini tos pačios idėjos. Idėjos dalintis muzika, ją atrasti ir būti pirmi, kurie ją pateikia.
Ir aš esu velniškai laimingas turėdamas garbės nuo pat pirmos manoMUZIKOS gimimo akimirkos būti šios komandos dalimi. Komandos, kuri myli muziką. Gyvena muzika. Nori dalytis muzika. Ir yra gyva muzika.
Šiandien manoMUZIKA nekelia sau grandiozinių ambicijų. Galbūt todėl, kad ambicijos gali virsti tuščiais pažadais. O galbūt ir todėl, kad per tuos ketverius metus subrendome, susigyvenome ir perpratome elementarią gyvenimo tiesą: užuot žadėję tiesiog pradėkime įgyvendinti idėją.
Taigi, idėjų mes turime daug. Norų ir siekių – su kaupu. Parako, tikiuosi, taip pat.
Todėl šįkart, keldami gimtadieninio viskio stiklą į viršų ir pjaudami muzikinį pyragą, mes tikrai nedainuosime ilgiausių metų pažadams ir ambicijoms.
Šįkart mes tiesiog sakome gimtadieninį AČIŪ.
Ačiū tiems, kas užsuka ir skaito.
Ačiū tiems, kas tiki ir palaiko.
Ačiū tiems, kas bendradarbiauja, keičiasi ir kalba.
Ir, žinoma, ačiū MUZIKAI už tai, kad ji yra.
Ir nors tekstą rašiau aš, noriu tikėti, kad po juo pasirašytų visi tie, kas kūrė manoMUZIKĄ pastaruosius metus:
– Dominykas – žmogus su kuriuo drauge pagimdėme manoMUZIKĄ, suteikėme jai formą, ir paleidome į gyvenimą.
– Ugnė – ištikimiausia manoMUZIKOS palydovė nuo neatmenamų laikų, kuri šiuo metu Velse kapsto muzikos pamatus.
– Ignas – kosmopolitinis pasaulio gyventojas nuo Londono iki Niujorko, kurio muzikinė pėda galiausiai grįžo (tikiuosi visam laikui) į Lietuvą.
– Inga – ramioji manoMUZIKOS taikdarė, kurios meilė lyrikai yra tiesiog nepriekaištinga.
– Paulius – jauniausias manoMUZIKOS autorius, kuris ieškodamas prasmės teisės moksluose atranda ją muzikoje.
– Ir metų pabaigoje prie kolektyvo prisijungusi Ieva, kuri, tikiuosi, taps nuolatine mM nare.
Bičiuliai, smagu būti mūsų visų kolektyvo dalimi. Didžiuojuosi ir esu laimingas, kad šiandien Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie muziką atranda manoMUZIKOJE.
Tai įkvepia ir leidžia tikėti, kad graži mus visus suvienijusi muzikinė idėja nėra padrika, o jos esminis tikslas nenuėjo veltui.
Paskutinį sausio ketvirtadienį manoMUZIKA.lt vėl lankėsi LRT Opus studijoje. Laidos metu aptarėme muzikos piratavimo tendencijas Lietuvoje ir pasaulyje, diskutavome apie muzikos transliacijų platformas ir, kas be ko, grojome daug muzikos.
Kūrinių sąrašas – apačioje:
1. Lanks – Green Light
2. Janet Jackson – Someone To Call My Lover (Giraffage Remix)
3. Goldroom – Till Sunrise (Delusion Remix)
4. NIIA – Body
5. DNKL – Battles
6. Karen Harding – Say Something (Bodhi Remix)
7. Favela – Gong
8. J.Viewz – #Almostforgot
9. Spazzkid – Daytime Disco (Feat. Neon Bunny)
10. The Black Hearts Club – Girl Tell Me Something
