Dar vieni nelengvi metai, paskutinės 2023-ųjų dienos ir manoMUZIKA juos užbaigia susumuodama geriausius metų albumus. Ilgai diskutavome tarpusavyje, kuris albumas tikrai vertas pirmos vietos ir ar tikrai aukščiausiose vietose esantys albumai atspindi manoMUZIKĄ ir jos skaitytoją/klausytoją. Tačiau viską susumavus priėjome išvados, kad šie metai tikrai buvo gausūs puikių albumų, o ypač Lietuvos muzikos scenoje. Gaila, kad nebus jų visų, nes topas turi tik 15 vietų, tačiau sudėjome pačius geriausius. Galutiniame penkioliktuke gausu stilių, įvairovės, gausu spalvų. Gausu muzikos. Kviečiame atrasti kažką naujo ir kažką savito sau.
15. The Slow Show – Subtle Love
Pastarieji metai britų indie grupei „The Slow Show“ yra ypatingai produktyvūs. Prieš metus išleidę savo labai gražų įrašą „STILL LIFE”, šiais metais kolektyvas sugrįžo su naujausiu albumu „Subtle Love”. Atrodo grupė bus užčiuopusi tai, ko reikia klausytojui arba tiesiog labai mėgaujasi naujų albumų išleidimu. Naujausi įrašai yra ne tik kupini lyriškų melodijų, bet ir labai gražaus fizinio vinilo pavidalo. Tai dar labiau paskatina juos turėti savo kolekcijoje.
Nors naujasis albumas niekuo nenustebins, tačiau grupės gerbėjams jis patiks. Tas pas melodingas grupės lyderio Rob Goodwin balsas, lyriškos melodijos ir subtilus ritmas. Prasidėjęs nuo „One Shot”, vėliau sekęs „Builder Boy” singlas užkabino ir privertė dar labiau laukti naujojo įrašo. Nors viešumoje tenka perskaityti grupės gerbėjų atsiliepimus, kad naujasis albumas neprilygsta „STILL LIFE” ar tuo labiau „Lust and Learn” įrašams, tačiau kad ir nenustebinantis, tačiau savo pastovumu jis tikrai patiks tikriesiems grupės gerbėjams.
14. Anohni and the Johnsons – My Back Was a Bridge for You to Cross
„ANOHNI and the Johnsons“ šiemet grįžo su ypatingai gražiu albumu – Marvino Gaye įkvėptu darbu „My Back Was A Bridge For You To Cross“. ANOHNI pasakoja jame apie viską, kas jai svarbu – čia, žinoma, labai daug meilės, bet, kaip visuomet, yra ir kitų temų – aktyvizmo, ekologijos problemų. Ne be reikalo albumo viršelį puošia britės, žmonių ir LGBT teisių aktyvistės Marshos P. Johnson atvaizdas.
13. Sampha – Lahai
Nuo akimirkos, kai Sampha laimėjo prestižinį „Mercury“ apdovanojimą praėjo šešeri metai. Tačiau akivaizdu, kad kūrybinio potencialo bei įkvėpimo muzikantas tikrai neprarado.
Šiemet pagaliau pasirodė ir labai lauktas jo naujas albumas „Lahai“. Tai, beje viso labo antroji muzikanto plokštelė, sekanti po 2017-ųjų „Process“.
Skirtumų lyginant su pirmuoju įrašu – tikrai nemažai. Tačiau panašumų – taip pat apstu. Visiškai kaip ir jo pirmtakas, šis įrašas – itin asmeniškas. Čia susipina ir jo tėvystės džiaugsmai, ir, drauge, tam tikra egzistencinė krizė, kuri atsispindi nemažoje dalyje tekstų.
Tačiau, kad ir kokią krizę būtų išgyvenęs muzikantas, jo muzika vis dar taip pat stipriai paliečia ir suvirpina pačias jautriausias širdies stygas. Švelni elektronika čia kartais maišosi net ir su drum’n’base, tačiau tai niekaip nepagadina nenusakomo grožio Sampha lyrikos. „Lahai“ neabejotinai vienas iš tų albumų, kurį atsiminsime, kaip nuostabų šviesulį kalbant apie 2023-uosius.
12. YOUNG FATHERS – Heavy Heavy
„Young Fathers” oficialiai susibūrė 2008 m. Edinburge, Škotijoje. Grupę sudarė trys, tuo metu net 20-ies neturintys vyrukai – Alloysious Massaquoi, Kayus Bankole ir Graham ‘G’ Hastings. Jų atliekamos muzikos stilių apibūdinti tikrai sunku – Neo-Psychedelika, Art Pop, Neo-Soul? Lietuvoje „Young Fathers” lankėsi 2015 m. LOFTAS FEST ir šią vasarą festivalyje „8 Festival”. Nuostabu yra tai, kad trio kartu groja jau daugiau nei dvidešimt metų, bet grupės sudėtis nesikeitė. Dar sunkiau patikėti, kad „Young fathers“ 2014 m. su savo pirmuoju pilnu albumu „DEAD“ laimėjo MERCURY PRIZE apdovanojimą. Šiais metais jie taip pat buvo nominuoti MERCURY PRIZE ir su albumu „Heavy Heavy“ turėjo dideles galimybes jį laimėti antrąjį kartą. Fun fact – per 32-ejus apdovanojimų metus MERCURY PRIZE du kartus yra laimėjusi tik PJ Harvey.
Ketvirtasis (šeštasis jei skaitysime mini albumus TAPE ONE ir TAPE TWO) „Young Fathers” albumas „Heavy Heavy“ pasirodė šių metų vasario 3 d., o albumą išleido NINJA TUNE. „Heavy Heavy“ – tamsi, tiršta, bet pilnatvės ir pasislėpusio pozityvo pilna kelionė. Kūriniai kviečia klausytoją būti ne pasyviu stebėtoju, bet išjudina prisijungti, judėti ir kartu dainuoti. Dainų žodžiai kartais įstringa, kaip mantros ir nepaleidžia dar ilgai po klausymo. Toks lengvas meditacijos ir šamanizmo seansas visomis geriausiomis prasmėmis. Asmeninis favoritas – „Rice“, bet tikrai verta išgirsti visą albumą, o ir daugiau grupės kūrybos:
11. Kristijonas Ribaitis – Saturnas
Alternatyvosios muzikos atlikėjas Kristijonas Ribaitis sumaišė indie, elektroniką, žiupsnelį post-punk’o, dar šalia esančius muzikos stilius ir pateikė naują savo albumą ,,SATURNAS“. Šis mišinys net labai džiugina! Vos pasirodęs „SATURNAS“ klausytas ne kartą.
Dar 2022 m. pradžioje Kristijonas scenoje jau pasirodydavo nebe vienas. Šalia jo scenoje – ir albumo prodiuseris Ignas Juzokas, bei būgnininkas Dovydas Stoškus. Albume, kaip ir gyvuose koncertuose, daug energijos ir kokybiškos muzikos.
„Saturnas“ – įvairių žanrų sintezė, kurią jungia lietuviški tekstai su šiek tiek ironijos ir savirefleksijų. Albumas ,,Saturnas” – tai istorija apie paskutinius šokius prieš mums pažįstamo pasaulio pabaigą. Jame kiekvieną lyrinį subjektą lydi nesikeičianti nežinomybės baimė. Kai dabar aplink tiek nežinomybės ir neužtikrintumo, gera pažvelgti į viską pro sarkazmo ir drąsos prizmę.
Albumo kūriniai, nors ir skamba tamsiau ir griežčiau, nei buvome įpratę girdėti Kristijoną, bet išlaiko sarkastišką ir kartkartėmis cinišką skambesį, kuris jau tapo Kristijono Ribaičio vizitine kortele.
Mano albumo favoritai – „Vakarėlis po žeme“ ir „Karamelinis betonas“, bet kviečiu išsirinkti savo!
10. James Blake – Playing Robots into Heaven
2009-aisiais James Blake buvo vienas iš įdomiausių elektroninės muzikos kompozitorių pasaulyje. Tačiau pasirinkęs singer-songwriter kūrybinį kelią su kiekvienu nauju albumu jis vis labiau tolo nuo savo ištakų ir eigoje tapo vis mažiau ir mažiau įdomus vaikinas prie pianino, rašantis liūdnas dainas. Tad labai džiugu matyti, jog su šiemet pasirodžiusiu šeštuoju albumu „Playing Robots into Heaven” jis bent jau dalinau grįžo prie savo šaknų.
Bet tiesą sakant „Playing Robots into Heaven” nėra tiesmūkas grįžimas prie šaknų. Albumas neskamba, kaip James Blake 2009-aisiais. „Playing Robots into Heaven” labiau yra duoklė tokiai elektroninei muzikai, kokia ji yra šiandien. Albume gausu James Blake’iškų atspalvių, braižas aiškus ir atpažįstamas, bet tuo pačiu šis darbas skamba naujai ir gaiviai. Neabejojame, jog net keletas šio albumo kūrinių suksis šokių aikštelėse dar ne vienerius metus. Ir, štai, vėl tapo įdomu ką gi James Blake darys toliau! Lauksime.
9. AKLI – III
Paskutinį metų mėnesį pradžiugino Post-punk ir industrial žanrus savo kūryboje jungianti grupė „Akli“. Trejus metus grupė pristatė po naują savo darbą ir gruodžio 8 d. pasirodė trečiasis jų albumas – „III“. Labai intensyvūs ir stiprūs treji metai grupei. Neveltui grupės lyderis Kristijonas Valančius savo soc. tinklų paskyroje rašė: „Pagaliau galiu atiduot šitą albumą žmonėm. Albumą, kuris mane visiškai sulaužė ir emociškai, ir fiziškai. Albumą, kuriame atrodo, kad pasiekiau kūrybinį peak’ą. Ir albumą, kurio nebūtume išleidę be didelės pagalbos iš nuostabiausių žmonių, kuriem lieku besąlygiškai skolingas…“
Tamsusis trio dar vasaros pabaigoje pristatė singlus „Kaina“ (rašėmė čia), „Kvėpuoju tamsa“ ir žinojom, kad albumas bus tamsus, aštrus, energingas. Visgi „Akli“ gražiausią ir nuostabiausią paliko pabaigai ir prieš pat albumo paleidimą pristatė singlą „Vaidenas” (rašėme čia). „Vaidenas“ išgirdau dar rugpjūtį, apsilankius vyrukų koncerte. „Akli“ užgrojo „Vaidenas“, pjaustė širdį švelnumu ir klausant tyloje norėjosi ašaroti iš grožio. Tai be proto jautri daina, kuria grupė atskleidžia lyrišką savo pusę ir mano albumo favoritas, bet… Puikus visas albumas. Jame yra ir energingų kūrinių/vietų moshpitui ir lyriškų dalių, bet viską jungia vienas jausmas ir vientisas garsas. Džiugu matyti, kaip „Akli“ auga ir tobulėja. Įsitikinti ir išgristi galėsite gyvai – kovo mėnesį Vilniuje ir Kaune, o balandį – Klaipėdoje, o dabar rekomenduoju išgirsti muzikos klausymo platformose:
8. The National – First Two Pages of Frankenstein ir Laugh Track
„The National” minėjo 24-erius metus kartu kaip grupė, kai šių metų balandį išleido „First Two Pages of Frankenstein“. Nors čia tikrai išgirsime gražių dainų, pavyzdžiui, „Once Upon A Poolside” ar „Alien”, tačiau man albumas pasirodė nuobodokas. Jo klausytis nuo pradžios iki galo teko save priversti, o programuoti būgnai, tiesiog, erzino. Gal grupė užmigo ant laurų ir išsikvėpė? Tokie klausimai sukosi mano galvoje klausantis šio įrašo.
Praėjus vos penkiems mėnesiams po „First Two Pages of Frankenstein” grupė išleido papildomą albumą „Laugh Track”. Šis įrašas yra savotiškas pirmojo albumo tęsinys – kiti du Frankenšteino puslapiai. Slogus ir apdainuojantis vienišumą „Laugh Track” yra dainų rinkinys, kuriame grupės vokalistas Mattas Berningeris toliau dainuoja apie sunkius išgyvenimus ir prastėjančius santykius.
Sunku deramai įvardinti tiksliais priežastis, bet pastarojo albumo klausytis buvo maloniau, nepasaint programuotų būgnų. Jis man pasirodė švelnesnis, labiau lyriškas, melancholiškas. Ypač daina „Weird Goodbyes”. Galiausiai mane nustebino paskutinioji daina – džemo sesija pavadinimu „Smoke Detector”. Šis kūrinys primena „Velvet Underground” kūrybą, o guitaros partija skamba kaip roko muzika: sunki, nepatogi ir užburianti.
7. Sufjan Stevens – Javelin
Paskutiniu metu Sufjan Stevens nemažai eksperimentavo su savo kūryba. Bet „Javelin” skamba labiau kaip grįžimas prie ištakų, prie to savito indierokiško skambesio, kurio dėka Sufjan Stevens ir užtarnavo gerbėjų palaikymą. „Javelin” – tai dar vienas emocinis rollercoasteris. Kitaip ir būti negali, juk albumas skirtas tragiškai prarastai meilei – neseniai mirusiam Sufjan Stevens partneriui.
6. VV – Neon Noir
Sunku patikėti, kad praėjo kiek daugiau nei pusė dešimtmečio nuo „HIM” išsiskirstymo (Suomijos gotikinio roko legendos savo paskutinį pasirodymą surengė 2017 m.). Šiemet Ville Valo – žmogus, sukūręs Heartagram simbolį, sugrįžo kaip „VV”. Tai pirmasis jo solinis albumas per trisdešimties metų karjerą. Čia atlikėjas dalinasi ta pačia gražia ir nostalgiška muzika, kurią prisimename iš auksinių „HIM” laikų.
Pandemijos metu Valo pats įrašė visus „Neon Noir“ instrumentus ir vokalą, todėl šiame albume išgirsite seną gerą „HIM” muziką primenantį garsą. Per visą savo karjerą Ville Valo kūryba pasikeitė labai mažai, todėl įkvėpimo jis visada grįžta prie vampyriškų, tamsios romantikos ir melancholijos kupinų temų.
Deja, Valo neturi tų pačių sunkiosios muzikos atlikimo įgūdžių kaip kai kurie buvę grupės nariai, o tai reiškia, kad jis įrašų metu naudojosi užprogramuotais būgnais ir sintezatoriumi. „Neon Noir” nėra toks sunkus kaip senoji „HIM” muzika, todėl kai kurie V. Valo fanai gali nusivilti. Man pačiai susidarė įspūdis, jog kai kuriose dainose suomio vokalas samba kaip Enrique Iglesias dainų parodija (pavyzdžiui, „Baby Lacrimarium” ar „In Trenodia”). Klausydamasi šių dainų tikrai kraipiausi ir turėjau prisiversti jų neperjungti.
Ville Valo neabejotinai norėjo, kad „Neon Noir“ taptų tikru ir orgininaliu soliniu projektu, tačiau, mano subjektyvia nuomone, nebūtų pakenkę pasamdyti keletą sesijnių muzikantų ir gerokai pasunkinti skambesį, nes toks lengvumas neretai skamba ne nostalgiškai, bet verčia raukytis. Visgi širdį kiek atgaivina sunkesni „Saturnine Saturnalia” guitars akordai, slegiantys prie žemės, o „The Foreverlost” net primena auksinius „Love Metal” laikus.
5. Queens of the Stone Age – In Times New Roman…
„Queens of the Stone Age“ savo naujausiame albume „In Times New Roman…“ iškeičia šokio paveiktus 2017-ųjų „Villains“ tonus į niūrią rokenrolo estetiką. Tai pirmasis atlikėjų albumas per pastaruosius šešerius metus. Dainos čia skamba sunkiai, slegia, jų sudėtinga klausytis ir tenka prisiversti tą daryti, o tekstai sukasi apie asmeninius neramumus, su kuriais per pastaruosius kelerius metus susidūrė grupės lyderis Josh Homme.
Albumas įrašytas ir prodiusuotas pačios grupės narių, be išorinių profesionalų pagalbos. „In Times New Roman…” yra grįžimas į ankstesnius grupės alternatyviojo roko laikus, tačiau čia taip pat išgirsite ir naujų, negirdėtų ir grupei nebūdingų muzikinių variacijų. Kūrinyje „Sicily“ iškraipyti, kone padriki gitaros rifai nei kiek neprimena auksinių „Songs For The Deaf” laikų. Tiesą sakant, geriausiai skamba tos dainos, kuriose grupė padidina tempą – pavyzdžiui, sinkopių kupina „Time & Place“ ar „Paper Machete“.
Apibendrinant, valanda klausantis šio albumo nepraiilgsta, kūrinių atlikimas yra puikus ir išbaigtas, nors ne toks stiprus, kaip jų aukso amžiaus įrašai.
4. Depeche Mode – Memento Mori
Ar „Memento Mori” taps „Depeche Mode” gulbės giesme? Galbūt. Ir tai būtų nuostabus įstabios ir daugialybės karjeros finalinis akordas.
„Depeche Mode” muzikantų gretos gerokai praretėjo ir iš esminio ketverto beliko tik dvejetas. Dar 1995-aisiais grupę paliko anuometinio „Depeche Mode” skambesio „architektu” vadintas multiinstrumentalistas Alan’as Wilder’is, o 2022-aisiais mirė grupės „ramsčiu” bei „taikdariu” tituluotas klavišininkas Andy Fletcher’is. Jo atminimui ir skiriamas naujausias grupės albumas. Po Andy Fletcher’io mirties „depešai” galėjo galutinai sugriūti. Juolab, kad ir grupės „veidas” – vokalistas Dave’as Gahan’as – dabar daug daugiau dėmesio skiria savo solinei veiklai su grupe „Soulsavers”, nei „depešams”, nuo kurių jis, tikriausiai, pavargo.
Bet „Memento Mori” – labai žavus albumas. Kai jau atrodė, jog „Depeche Mode” priėjo visišką kūrybinį išsekimą (paskutiniai trys albumai originalumu neblizgėjo) jie ėmė ir padovanojo gerbėjams bene geriausią ir gražiausią savo darbą per pastaruosius aštuoniolika metų. Žinoma, skyrybų grupei nelinkime, bet jeigu „Depeche Mode” daugiau nieko niekada nebeišleis – „Memento Mori” bus one hell of a way to go.
3. Metallica – 72 Seasons
„Metallica” gyvuoja jau keturis dešimtmečius ir šiuo metu yra bene žymiausia sunkiojo roko grupė pasaulyje. Tai – tikrų tikriausias roko dinozauras! O roko dinozaurams, kaip žinia, ilgainiui kyla rimtų grėsmių tapti savo paties parodija. Tačiau bent jau šiandien galima teigti, jog „Metallica” savo paties parodija netapo. O galėjo. Ir net ne vieną kartą. Bet anaiptol! Tiesą sakant, „Metallica” labai gražiai sensta, o sendami jie, atrodo, išgyvena antrąją jaunystę. Jiems jau seniai nebereikia nieko niekam įrodinėti. Akivaizdu, kad jie mėgaujasi tuo ką daro, o jų kuriamas produktas – vis dar kokybiškas ir turintis išliekamąją vertę. Džiugu, jog šiai likimo vėtytai ir mėtytai grupei vis dar užtenka parako būti kiečiausia sunkiojo roko grupe pasaulyje.
Albumas „72 Seasons” – bene geriausias per pastaruosius penkiolika metų pasirodęs grupės darbas. Jis ilgas, daugiasluoksnis ir su kiekviena perklausa atsiskleidžiantis vis labiau ir labiau. Šis albumas talpina viską, apie ką šiandien yra „Metallica„. Ir dar daugiau! Ir vat būtent to pertekliaus kai kam gali pasirodyti per daug. Na, bet „Metallica” atveju „per daug” yra gerokai geriau, nei „per mažai”.
2. Kamanių Šilelis – Žiūrėti į saulę
Turbūt labiausiai nustebinusio albumo titulas šiais metais gali būti drąsiai įteiktas lietuvaičių duetui „Kamanių šilelis”. Jų vasarą išleistas albumas „Žiūrėti į saulę” yra ne tik spalvingas, bet savyje talpinantis įvairiausių žanrų melodijas. Nuo lyrikos iki šokti kviečiančių garsų su modernios elektronikos, techno ir tribal motyvais.
Albumas labai išraiškingas. Kitaip ir negali būti, juk grupės nariai Kamilė ir Mantas įkvėpimo šiam įrašui sėmėsi iš Meksikos. Ten abu skiringu metu praleido po mėnesį. Ir tas labai jaučiasi! Dainoje „Oaxaca” skamba šamano dainavimas, kūrinyje „Vasara” dėmesį atkreipia paslaptingas liaudies dainos motyvas. Į albumą pateko tik tie kūriniai, kurie subtiliai jungiasi į visumą, o kiekviena daina turi savo unikalią istoriją. Albumo dainos viena po kitos nuneša kažkur labai toli. Jis patiks įvairiausių muzikos žanrų klausytojams, nes yra labai skirtingas, bet tuo pačiu labai vientisas.
1. Blur – The Ballad of Darren
Šiuos metus vainikavo grupė „Blur”, pagaliau išleidusi naują albumą! Plokštelė „The Ballad Of Darren“ pasirodė po 8 metų pertraukos (paskutinis šios Damono Albarno grupės įrašas „The Magic Whip“ buvo išleistas dar 2015-aisiais).
„The Ballad of Darren“ – devintas studijinis kolektyvo įrašas. Plokštelė, kurioje 10 naujų dainų (Deluxe įraše jų 13), buvo įrašyta Londone ir Devone. Ją prodiusavo Jamesas Fordas, anksčiau dirbęs su tokiais atlikėjais ir grupėmis kaip „Arctic Monkeys“, „Foals“, „Depeche Mode“ ir kitais. Įdomu dar ir tai, jog pirmą kartą nuo 2003 metų su grupe nedirbo ilgalaikis jos prodiuseris Stephenas Streetas.
Naujajam albumui „The Ballad of Darren“ muzikos kritikai iš anksto žadėjo didelę sėkmę. Ir jie neklydo. Pakilę iki Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo pirmosios vietos, į savo istoriją jie įsirašė jau septintą savo plokštelę, pasiekusią šio topo viršūnę.
Iki pasirodžius „The Ballad Of Darren”, „Blur” buvo pristačiusi dvi šio albumo dainas – nuostabią baladę „The Narcissist“ ir istorinius koncertus „Wembley“ stadione atidariusią „St. Charles Square“.
