„Foo Fighters” siela Dave’as Grohlas režisavo naują filmą apie muziką ir keliones kelioniniais autobusiukais, pavadintą „What Drives Us”. Juostoje, kurią koprodiusavo ir likę grupęs nariai bus galima pamatyti interviu su tokiais atlikėjais kaip St. Vincent, Slashu iš „Guns’N’Roses”, The Edge iš „U2”, Flea iš „Red Hot Chili Peppers”, „Aerosmith” lyderiu Stevenu Tyleriu, „Metallica” nariu Larsu Ulrichu ir daugeliu kitų.
Filmas dienos šviesą turėtų išvysti balandžio 30 dieną. Šiandien D. Grohlas pasidalino ir pirmuoju juostos anonsu (žr. viršuje).
„What Drives Us“ bus išleista „Coda“ kolekcijoje. Jį bus galima pamatyti „Amazon Prime Video“ platformoje.
„Šis filmas yra mano meilės laiškas kiekvienam muzikantui, kuris kada nors su savo draugais įšoko į seną furgoną ir palikęs viską už nugaros nusprendė leistis į muzikinę kelionę” – rašoma D. Grohlo pranešime spaudai. „Tai, kas prasidėjo kaip paprastas projektas, kuomet tiesiog tiri kaip žmonės keliems mėnesiams užsidaro mažoje erdvėje, ilgainiui virto tyrinėjimu, keliančiu klausimus, kodėl taip elgiamės ir kas mus skatina taip elgtis?”.
„What Drives Us” nėra kultinio JAV muzikanto debiutas kine. Dar 2013 m. jis režisavo dokumentinį filmą „Sound City“. Jis taip pat sukūrė ir režisavo HBO seriją „Foo Fighters: Sonic Highways“.
Fenomenaliosios juostos „Traukinių žymėjimas” (angl. „Trainspotting“) režisierius Danny Boyle’as imasi kurti šešių dalių serialą apie kultinę aštunto dešimtmečio britų pankroko grupę „Sex Pistols“.
Pankroko prometėjų lyderį Johną Lydoną (Johną Rotteną) vaidins juostos „1917” žvaigždė Ansonas Boonas, o „Sex Pistols” bosistą ir kitą vokalistą Sidą Viciousą – „Enola Holmes” pagrindinis aktorius Louisas Partridge’as.
Naujoje dokumentinėje juostoje rolę turės ir serialo „Sostų karai” pažiba Maisie Williams, čia įkūnijusi Arya Stark. Filme apie legendinius britų pankus jai atiteko Pamelos Rooke (moters, kūrusios „Sex Pistols” įvaizdį) vaidmuo.
Šešių serijų juostą kurs JAV televizijos tinklas „FX“. Žadama, kad filmavimai prasidės jau kovo mėnesį.
Legendinė Jungtinės Karalystės grupė „Sex Pistols” susikūrė 1972-aisiais. Pankroko pradininkais dar tituluojamų britų pirminis sąstatas kartu išbuvo viso labo kiek daugiau nei dvejus metus, tačiau to pilnai pakako tapti neatsiejama muzikos istorijos dalimi.
Originalieji „Sex Pistols” sukūrė viso labo vieną studijinį albumą „Nevermind the Bollocks, Here’s the Sex Pistols”. Tačiau jis tapo to laikmečio populiariausiu albumu Jungtinėje Karalystėje ir iš esmės pakeitė roko muzikos kryptį. „Auksinio” albumo apdovanojimą jis pelnė ne tik gimtinėje, bet ir JAV bei Olandijoje.
Grupės koncertai dažnai baigdavosi muštynėmis, o jų nihilistiški, anarchistiniai ir dažnai labai audringi tekstai kurį laiką netgi buvo uždrausti Anglijoje kaip darantys neigiamą įtaką visuomenei.
1996 m. „Sex Pistols” trumpam atsikūrė, nes buvo sutarta dėl koncertinio turo po Europą, Šiaurės ir Pietų Ameriką, Japoniją ir Australiją. Turą kiek apkartino Šiaurės Airijos sprendimas atšaukti suplanuotus koncertus, nes esą grupės dainų turinys nepadorus.
2006 m. grupė buvo priimta į Roko šlovės muziejų, Tačiau muzikantai atsisakė dalyvauti ceremonijoje. Vietoj to jie dar kartą susirinko kartu ir surengė penkis koncertus, į kuriuos sunkiai tilpo žiūrovai. Grupė koncertavo ir kitais metais ir visus savo koncertus bei įrašus apibendrino dviejų diskų DVD.
Muzikinė dokumentika – ypatingas žanras, apie kurį rašyti dažnai tikrai netenka. Ko gero netektų ir šįkart, tačiau centrinė dokumentikos figūra – grupė „Coldplay“ ir jų filmas „A Head Full Of Dreams“.
Prieš 22 metus Chriso Martino įkurtą kolektyvą „Coldplay” galiu drąsiai vadinti nemažos savo gyvenimo dalies didžiule meile. Nuo tos akimirkos, kai 2000-ųjų vasarą berods per radijo stotį “M-1” pirmą kartą išgirdau jų singlą „Yellow”, šio Londono ketverto kūryba mane lydėjo ilgai. Beveik 9 metus. Iki tam tikro grupės kūrybos lūžio taško, po kurio jų muzika, mano galva, tiesiog tapo pernelyg saldi. Tikrai nesakau, kad bloga ar beprasmė. Jokiu būdu. Tiesiog pasikeitus grupės skambesiui, šiek tiek pasikeitė ir mano požiūris į jų kūrybą.
Per tuos 9 meilės, ištikimybės ir pamišimo dėl „Coldplay“ metus perėjau visas šios epochos fazes. Su minėtu 2000-ųjų kūriniu ir dainomis „Don’t Panic” bei „Trouble” iš debiutinės grupės plokštelės „Parachutes”. Su „Politik”, „The Scientist” ir „God Put A Smule Upon His Face” iš po dviejų metų sekusio „A Rush Of Blood To The Head”. Su savo gyvenimo daina „Fix You” ir viena gražiausių kada nors girdėtų baladžių „Till Kingdome Comes” iš 2005-ųjų „X&Y”. Su „Violet Hill”, „Strawberry Swings” ir „Lovers in Japan” iš 2008-aisiais Briano Eno prodiusuoto ir kitaip suskambėjusio jau stadioninio „Viva La Vida or Death And All His Friends”. Ir dar su galybe kitų. Grupė per šiuos metus buvo sukūrusi tiek daug, kad visi šie keturi kompaktiniai diskai buvo „nudrožti“ iki paskutinių įmanomų siūlelių. Mokėjau mintinai viską „nuo – iki“. Klausiau jų visur – automobilyje, ausinuke. Su jų muzika keldavausi, gyvendavau ir užmigdavau.
2009-aisiais drauge su bičiuliais pirmą kartą juos pamačiau “Viva La Vida” ture Prahoje. Išgirdęs „Fix You” gyvai – apsiverkiau. Tikrai nesupratau kodėl. Tiesiog išgirdau pirmuosius garsus ir, emocijoms paėmus viršų, apsiblioviau. Kaip mažas vaikas. Nes tai buvo muzikos galia. Tai buvo „Coldplay” galia.
Net ir žinodamas, kad nuo 2011-aisiais pasirodžiusio albumo „Mylo Xyloto“ jų muzika nebebuvo visiškai mano cup of tea, vis tiek visada sekiau jų muziką ir pirkau jų albumus. Niekada taip ir nepalikau nuošalyje vienos didžiausių muzikinių meilių. Nes meilei atleidžiama. Nes tai, kurią pažįsti, žinai ir myli nuo pat gimimo, tiesiog galima gerokai daugiau nei kitiems.
Coldplay koncerto akimirka
Šiai gyvenimo refleksijai priežastis – daugiau nei rimta. Lapkričio 5-ąją nedidelis būrys muzikos mylėtojų ir apie ją rašančiųjų turėjo išskirtinę progą pamatyti dokumentinę „Coldplay” dokumentinę juostą „A Head Full Of Dreams”. Apie 20 grupės metų. Apie emociją. Apie pakilimus ir nuopuolius. Apie muziką ir dainas, kurios du dešimtmečius lydi šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje. Beje, šiame filme tie senųjų Koldplėjų fanai (prie kurių gan drąsiai save priskirti galiu ir aš) ras gan svarių priežasčių suprasti, kodėl naujoji grupės kūryba yra būtent tokia. Taip, galbūt tai nebus priežastis sugrįžti atgal ir naujosios jų muzikos klausytis senomis ausimis (ir širdimis), tačiau to pakaks, kad suvoktume, kodėl Chrisas, Willas, Guyus ir Johny dabar skamba būtent taip.
Ir nors dokumentika – toli gražu ne pats masiškiausias žanras, šį filmą turėtų pamatyti ne tik tie, kurie myli (ar mylėjo) „Coldplay”, bet ir tie, kuriems šiandien muzika yra svarbi.
Beveik dvi valandas trunkančiame filme, kurį režisavo Matas Whitecrossas – žmogus, sukūręs nuotabią 2016-ųjų dokumentiką apie „Oasis“ – apstu visko: ir emocijos, ir muzikos, ir archyvinių, dar niekada nematytų kadrų, ir akimirkų bei istorijų, kurių net ir tikras „Coldplay“ gerbėjas nėra girdėjęs.
Filme pasakojama išsami grupės dvidešimtmečio istorija nuo tos akimirkos, kai muzikos koledže Chrisas Martinas ir gitaristas Johny Bucklandas nusprendė suburti grupę, iki vieno didžiausių muzikos istorijoje „Coldplay“ turo „A Head Full Of Dreams“, kurį pamatė daugiau kaip 5 milijonai planetos gyventojų. Per dvi valandas pamatysite ne tik kaip gimė „Yellow“, pirmuosius Chriso Martino kadrus, kuriuose jis savo grupės kolegoms pristato per naktį studijoje sukurtą „The Scientist“ ar išgyvenimų ir egzistencinės krizės metu „išgimdytą“ albumą „X&Y”, kurio išsigelbėjimu tapo kolektyvo prekiniu ženklu tapusi daina „Fix You“. Juostoje gausu archyvinių kadrų, apie kuriuos pasakoja patys grupės nariai, akimirkų iš koncertinių turų, pykčių studijoje, kalbų apie paskutinį koncertą ir laimės protrūkių.
Esu skaitęs bent kelias knygas apie „Coldplay“, puikiai žinau jų biografiją, tačiau pamatyti gyvai tas akimirkas, kai grupė „išmetė“ iš sąstato Willą Championą, išvysti grupės nuotaikas tomis akimirkomis, kai juos palieka (o vėliau vėl grįžta) ilgametis vadybininkas ir geras draugas Philas Harvey – tai kažkas daugiau nei gyvai prisiliesti prie kultine tapusios grupės istorijos.
Filme apstu jautrių istorijų (būgnininko Willo mamos mirtis baigiant „Parachutes“ įrašus ir albume būtent jai skirta dedikacija ar ketverto ištikimybė ir pagalba Chrisui Martinui išgyvenant skyrybų su aktore Gwyneth Paltrow dramą, kurios pasekmės ir emocijos sudėtos 2014-ųjų albume „Ghost Stories“), milijonus šiurpuliukų priverčiančių bėgioti akimirkų (ištraukų iš „Glastonbury“ festivalio, emocinio pakilimo drauge su legendiniu Brianu Eno įrašinėjant 2008-ųjų albumą „Viva La Vida Or Death And All His Friend“) ar naivių dar aštuoniolikmečio grupės lyderio pasvarstymų apie dideles muzikines svajones, kuriomis „Coldplay“ seka iki šių dienų.
Tai filmas apie muziką, draugystę, ištikimybę ir tikslo siekimą. Beje, jame nuostabiai išryškintasne tik Chriso Martino – išskirtinio talento ir neįtikėtino lyderio vaidmuo, bet ir kitų grupės narių svarba. Ne veltui visos juostos metu nejuntamai pabrėžiama viena mintis: „Coldplay“ – tai grupė, kurios kiekvienas narys yra ypatingai svarbus, todėl išėmus iš vieno paveikslo viena jų, miršta visas kolektvas.
Žiūrint šį filmą norėsis visko – juoktis, verktis, dainuoti kartu ar net rėkti.
„A Head Full Of Dreams“ – tai nuostabi, labai emocionali, velniškai muzikali ir nuo pirmųjų sekundžių įtraukianti juosta, parodanti, kokia neįtikėtinai didinga, bet ištikima sau ir savo principams yra grupė, kurios muzika įkvėpė šimtus milijonų žmonių visame pasaulyje.
Tai filmas, kurį tiesiog būtina pamatyti.
„Coldplay” dokumentinė juosta „A Head Full Of Dreams” kino teatruose – tik lapkričio 14 dieną.
Per šių metų kalėdas sueis 2 metai nuo akimirkos, kai pasaulis neteko legendinio altikėjo George’o Michaelo. Ir nors vis dar sunku patikėti, kad jo kūryba jau niekada nebeskambės gyvai, atlikėjo muzikinis palikimas yra toks solidus ir didelis, kad muzikos mylėtojų širdyse bei radijo imtuvuose jis išliks amžiams.
Kad tai tiesa įrodo ir savaitgalį paskelbta žinia apie naujo filmo „Last Christmas” pasirodymą. Kino juosta, kuri vadinsis taip pat kaip ir legendinė kalėdinis G. Michaelo grupės „Wham!” dar 1984 m. įrašta daina, kino teatruose pasirodyas kitų metų lapkričio viduryje. Romantiniame filme, kurį režisuos Paulas Feigas pagrindinius vaidmenis atliks „Sostų karų” žvaigždė Emilia Clarke (serialie vaidinanti Daenerys Targaryen) ir Henry Goldingas.
Žinia apie kino filmą nėra vienintelė gera naujiena atlikėjo gerbėjams. Juostoje „Last Christmas” bus galima išgirsti ne tik žymiausias per muzikanto karjerą sukurtas dainas, bet ir dar niekada niekur negirdėtus ir nepublikuotus G. Michaelo kūrinius.
manoMUZIKA primena, kad 35 metus muzikai skyręs G. Michaelas išleido 5 studijinius, vieną gyvą ir du rinktinius albumus. Dar 4 plokšteles jis pridėjo su grupe „Wham!”.
Atlikėjas išleido vieną populiariausių visų laikų kalėdinę dainą „Last Christmas”. Dar 1984 m. sukurtas kūrinys pasiekė didžiausių pasaulio muzikos rinkų topus. Iki šiol kiekvienais metais perleidžiamas kalėdinis singlas kasmet pasiekia Didžiosios Britanijos perkamiausių dainų keturiasdešimtuką.
Viena populiariausių pastarojo dešimtmečio grupių, Londono kolektyvas „Coldplay” netrukus išleis dokumentinę kino juostą.
Filme, kuris vadinsis „A Head Full Of Dreams”, grupės gerbėjai galės pamatyti dar niekur nematytų grupės gyvenimo akimirkų, koncertų ištraukas, vaizdų iš kolektyvo bendrų turų. Didžioji juostos dalis nufilmuota „Coldplay“ rekordinio „A Head Full Of Dreams“ turo metu. Šis turas pasaulyje pripažintas trečiu didžiausiu visų laikų turu. Jį pamatė daugiau kaip 5.5 mln. fanų visame pasaulyje.
Beveik dviejų dešimtmečių muzikinę grupės veiklą apibendrinančios juostos režisierius – Matas Whitecrossas. Tai tas pats žmogus, kuris režisavo „Oasis” dokumentiką, pavadintą „Supersonic”. manoMUZIKOS nuomone, filmas „Supersonic” – viena geriausių muzikinių-dokumentinių juotų, išleistų per pastaruosius dvidešimt metų.
Lapkričio 14 dieną „A Head Full Of Dreams” pasirodys pasaulio kino teatruose, o po dviejų dienų jį galima bus atrasti ir „Amazon Prime” platformoje.
Beje, kartu su filmo premjera, „Coldplay“ išleis tris gyvo atlikimo kūrinius Stayin’ Alive“ (atlikta Glastonbury festivalyje), „Us Against The World“ (iš koncerto Leipcige) ir „Don’t Panic“ (atliktą gyvai Paryžiuje).
Šią savaitę Lietuvos kino teatrus pagaliau pasiekė kino juosta „Tarp pilkų debesų„.
Pagal „The New York Times“ bestseleriu tapusią Rūtos Šepetys to paties pavadinimo knygą pastatytas filmas pasakoja iš Lietuvos į Sibirą ištremtos paauglės ir jos šeimos istoriją, kuri žiauriausiomis sąlygomis kovoja dėl išlikimo ir siekia išsaugoti žmogiškumą.
Pagrindine šio kino filmo daina, skambančia jau pasibaigus juostai, tapo kūrinys, kurį atlieka jaunoji Lietuvos atlikėja Gjan. Tai Bobo Dylano daina „Ring Them Bells”, įtraukta į 1989-ųjų metų muzikanto abumą „Oh Mercy”.
Gražus kūrinys ir tikrai dėmesio verta jo šiandieninė interpretacija – nuostabi kino filmo „Tarp pilkų debesų” puošmena.
Dar viena džiugi žinia visiems Justino Vernono kūrybos mylėtojams. Jau kitą savaitę JAV visuomeninio transliuotojo PBS eteryje pasirodys naujas daugiaserijinis filmas „Soundbreaking”, pasakojantis apie žymiausius pastarojo meto muzikos įrašus.
Jau antroje dokumentikos serijoje „Painting With Sound” bus galima išgirsti ir mūsų muzikinio guru Justino Vernono pasakojimą apie tai, kaip buvo kuriamas debiutinis „Bon Iver” albumas „For Emma Forever Ago”, neabejotinai palikęs žodžiais sunkiai apibūdinamą pėdsaką ne tik mūsų širdyse, bet ir muzikos istorijoje. Viršuje – akimirka iš būsimos dokumentinės juostos.
Beje, be Justino, istorijomis apie sėkmingiausius muzikos įrašus pasidalins ir Paul McCartney, Ringo Starr, Rick Rubin, Tony Visconti, Elton John, „Radiohead”, Beck, „tUnE-yArDs”, „Eurythmics” bei kiti muzikinių šedevrų autoriai ir atlikėjai.
Muzikos talentas Stevie Wonder drauge su Ariana Grande sukūrė pagrindinę garso takelio dainą animacinei kino juostai „Sing”. Šiandien pristatyame kūrinyje „Faith” – žodžių video ir akimirkos iš animacinio filmo.
Ilgai lauktas pasirodė „Red Bull Music Academy” kurtas dokumentinis filmas apie muziką „What Difference Does It Make?”
Filme savo pastebėjimais ir nuomonėmis dalinasi tokie garsūs muzikantai kaip Brian Eno, Giorgio Moroder, Erykah Badu bei dar 70 kitų kūrėjų. Tokia muzikinė dokumentika pristatyta minint 15-ąjį muzikos kultūrą puoselėjančio projekto „Red Bull Music Academy” jubiliejų.
Filme kalbama apie tai, kas yra muzika, ką reiškia būti muzikantu ir apskritai koks yra muzikanto gyvenimas.
Drabužių dizainerių seserų duetas „Rodarte” sukūrė trumpametaržį filmą „This Must Be The Only Fantasy”, kuriame lėkštoką istoriją vaidina banglentininkė, modelis Sidney Williams, filmo „Žiedų Valdovas” žvaigždė Elijah Wood bei modelis Guinevere Van Seenus.
Filmo garso takelį kūrė JAV dream pop kolektyvas „Beach House„, tad bent jau dėl to verta į jį „užmesti” akį.
Filmą remia JAV internetinės dokumentikos gigantas „Vice” bei technologijų milžinė, kompanija „Intel”, savo bendradarbiavimą pavadinę „The Creators Project” vardu.
Amerikiečių muzikos prodiuserio „Flying Lotus” polinkis į kinematografiją nėra staigmena: praėjusiais metais išleidęs savo albumą „Until the Quiet Comes”, jis kartu pristatė ir trumpą filmą, be to, svariai prisideda kuriant ir kitą filmą, reperio Jay-Z prodiusuojamą „An Oversimplification of Her Beauty”.
Šiandien dalinamės išskirtiniu Kahlilo Josepho ir „Flying Lotus” režisuotu trumpametražiu dokumeniu-muzikiniu filmu apie juodaodžių JAV kaubojų, rodeo meistrų kultūrą, kurį, kaip teigia režisierius Kahlilas Josephas, įkvėpė džiazo muzikos kompozicija ir atlikimas.
Filmas vadinasi „Wildcat”. Jį galite peržiūrėti viršuje.
Justinas Timberlake’as ir grupės „Mumford And Sons” lyderis Marcusas Mumfordas kuria kartu. Tiesa, ar dueto bendras darbas duos daugiau apčiuopiamų vaisių nei vienas kūrinys kol kas tikrai neaišku.
Markusas ir Justinas šiuo metu kartu įrašinėja bendrą kūrinį brolių Coenų naujam filmui „Inside Llewyn Davis”.
„Su Marcusu kartu dirbome prie kino filmo garso takelio…Nežinau ar dar kada nors turėsiu galimybę su juo dirbti, bet visai atvirai galiu prisipažinti, kad bendras darbas suteikė labai daug malonumo”, – pokalbyje „Capital FM” sakė Justinas Timberlake’as, pridūręs, kad tai leidžia daryti išvadas, jog ne tik filmas, bet ir jo garso takelis bus puikus.
Kada filmas pasieks kino teatrus kol kas nėra aišku. Žinoma tik tai, kad jis pasirodys šių metų pabaigoje.
Praėjusią savaitę manoMUZIKA rašė apie paslaptingą internete pasirodžiusį ir nemažai spekuliacijų sukėlusį islandų supergrupės Sigur Rós vaizdo klipą.
Vakar grupė nutraukė visus gerbėjų svarstymus ir paskelbė apie kuriamą dvigubą CD iš paskutinio gyvo Sigur Rós koncerto Londone bei Vincent Morisset (žmogus, dirbęs su dokumentiniu Arcade Fire filmu „Miroir Noir”) tada, tai yra, 2008 metais, nufilmuotą filmą.
„Inni” pavadintas projektas buvo filmuojamas ir perfilmuojamas per skirtingas prizmes daugybę kartų, todėl galima tikėtis labai meniško ir vizualiai gražaus darbo.
Jau dabar žinomas, jog filmas truks 1 valandą 45 minutes, o jame bus galima išgirsti visas, išskyrus kažkurią vieną, paskutinio koncerto metu atliktas dainas.
Dvigubas albumas pasirodys maždaug lapkričio mėnesį, tuo tarpu filmas debiutuos Venecijos kino festivalio metu – rugsėjo 3 dieną.
Viršuje – prieš savaitę pasirodęs paslaptingasis vaizdo klipas.
Kaip tik šiuo metu yra kuriamas dokumentinis filmas apie bene vieną žymiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės amerikiečių soul muzikos atlikėjų Roną Ayersą.
Filmą kuria menui ir muzikai pasišventę žmonės, norintys išsaugoti gilią žymę muzikoje palikusio Rono Ayerso pėdsaką tol, kol jis dar yra gyvas.
„Roy Ayers Project” pavadintą projektą kuruoja ir iš dalies finansuoja pats atlikėjas, o jame filmuojasi galybė žinomiausių muzikos pramonės veikėjų, tarp kurių: Rich Medina, Questlove, DJ Premier, Ski Beatz, Andre Torres, Houseshoes, Ndugu Chancler bei daugelis kitų.
Viršuje – daug malonių akimirkų žadančio filmo traileris.
Pasauliui vis dar laukiant debiutinio amerikiečių rap atlikėjo 
Kaip tik šiuo metu yra kuriamas dokumentinis filmas apie bene vieną žymiausių ir įtakingiausių šiuolaikinės amerikiečių soul muzikos atlikėjų