Jau rašėme, kad naujame NICK CAVE solo turo plakate ir Latvijos, Siguldos pilies lokacija.
Panašu, kad gerbėjai bilietus išpirko taip greitai, jog jau skelbiamas papildomas koncertas rugpjūčio 13d.
Prekybos startas jau šiandien 10 val. Kas norėjote ir dar nespėjote įsigyti bilietų, suskubkite, kol neišpirkta ir į antrąjį. 🙂
Kovo mėnesį Nick Cave & the Bad Seeds pasidalino tituline taip pat pavadinto albumo daina „Wild God“, o dabar pristato antrąjį būsimo albumo singlą – „Frogs“.
Tai viena pirmųjų dainų, kurią Nick Cave parašė naujajam albumui ir joje galime rasti aliuzijų į biblinę Kaino ir Abelio istoriją.
Kviečiame išgirsti naują kūrinį ir laukiame Nick Cave & the Bad Seeds naujo albumo „Wild God“ pasirodymo rugpjūčio 30 d.
Priešpaskutinę vasaros dieną melomanai turės nuostabią progą švęsti – muzikos parduotuves pasieks naujas „Nick Cave & the Bad Seeds” albumas „Wild God”. Jis pasirodys praėjus 5 metams nuo paskutinio grupės įrašo „Ghosteen”.
Pranešime spaudai, kalbėdamas apie naująjį įrašą Nickas Cave’as teigė: „Tikiuosi, kad albumas turės tokį poveikį klausytojams, kokį jis padarė man. <…>Tai sudėtingas įrašas, bet taip pat giliai ir džiaugsmingai užkrečiantis. Kai kuriame albumą, niekada neturime pilno plano . Įrašai veikiau atspindi juos kūrusių ir įrašinėjusių autorių emocinę būseną. Atrodo, kad esame laimingi”.
„Tai gilus įrašas, tačiau kartu džiaugsmingas ir užkrečiantis”, – pridūrė muzikantas.
Pasidalinęs šiomis žiniomis muzikantas pasidalijo ir pirmuoju naujojo albumo kūriniu – tituline daina „Wild God”.
Vos prieš porą dienų įvykusiose grupės „Pogues” lyderio Shane’o McGowano laidotuvėse dalyvavo būrys žinomų muzikos ir meno pasaulio žmonių. Tačiau bene jautriausia akimirka čia buvo kultinio Australijos dainininko Nicko Cave’o pasirodymas. Muzikantas čia atliko nuostabią „Pogues” baladę „A Rainy Night in Soho”.
Elvio Costello prodiusuota „A Rainy Night in Soho“ iš pradžių pasirodė „The Pogues“ nepilname albume „Poguetry in Motion”. 1992-aisiais Cave’as drauge su McGowanu įrašė dainos „What a Wonderful World“ koverį. Vėliau šis kūrinys pasirodys 2005 m. Nick Cave & The Bad Seeds rinkinyje B-Sides & Rarities. Šiame australo albume buvo galima rasti ir laidotuvių metu atliktą „A Rainy Night in Soho”.
manoMUZIKA primena, kad „amžiaus poetu” kartais tituluojamas „Pogues” lyderis Shane’as McGowanas pasaulį paliko lapkričio 3-ąją. Jam buvo 65-eri.
Paskutiniu metu Sh.McGowan kovojo su įvairiomis ligomis, nuo birželio gulėjo ligoninėje.
1957-aisiais, Kalėdų dieną gimęs daininkas labiausiai išgarsėjo įrašęs kalėdnę dainą „Fairytale of New York”.
Dvi legendos, du su niekuo nesupainiojami balsai – Nick Cave ir grupės „Blondie“ lyderė Debbie Harry susibūrė bendrai dainai. Kūrinys „On The Other Side” yra skirtas paskutiniam projekto „Jeffrey Lee Pierce Sessions Project” diskui, pagerbiančiam 1996-aisiais išėjusį amerikiečių muzikantą Jeffrey Lee Pierce, grupės „The Gun Club“ įkūrėją.
Rugsėjį išleidžiamame koverių albume bus galima išgirsti ne tik jau minėtus Nick’ą Cave’ą ir Debbie Harry, bet ir Marką Laneganą, Lydią Lunch, Dave’ą Gahaną ar Jimą Jarmuschą.
Metams skaičiuojant savo paskutiniąsias dienas, manoMUZIKOS autoriai, tradiciškai, skaičiuoja muzikinį metų derlių. Į klausimą, kokie buvo metai, turėtume tradicinį kasmetinį atsakymą: įvairūs. Ir toje muzikinėje įvairovėje gyvendami visus metus, kirsdami jų finišo tiesiąją dalinamės geriausių šių metų albumų penkioliktuku, kuris tik dar kartą patvirtina faktą, jog šie metai buvo iš tiesų velniškai spalvingi.
15. GOJIRA „Fortitude
Prancūzų sunkiojo metalo atlikėjai „Gojira“ gerbėjus pradžiugino septintuoju studijiniu albumu „Fortitude“. Kritikai šiam įrašui negaili gerų žodžių ir vadina solidžiausiu grupės istorijoje. Pagyrų šis albumas sulaukė ne šiaip sau: „Fortitude“ vadinamas „vienu iš labiausiai lauktų 2021 m. metalo įrašų”, o jį liaupsino tokie įžymūs portalai kaip „The Guardian“, „Rolling Stone“, „Kerrang!“, „Metal Hammer“ ir „Revolver“.
Šiuo albumu „Gojira” įsitvirtina kaip viena meistriškiausių ir laukiamiausių šiuolaikinio metalo grupių, kuri ne tik groja kokybišką muziką, bet ir papuošia ją puikiais tekstais.
14. JON HOPKINS „Music for Psychedelic Therapy“
Įkvėptas 2018 m. ekspedicijos į Ekvadoro urvus Amazonės miškuose, britų prodiuseris ir muzikantas Jonas Hopkinsas pristatė įtraukiantį new age/ambient muzikos albumą „Music for Psychedelic Therapy“, skirtą psichodelinėms sielos kelionėms su muzikiniu gidu. Tai itin asmeniška klausymosi patirtis, todėl Hopkinsas rekomenduoja pasimėgauti albumu gulint, visiškoje tamsoje ir užsidėjus ausines. Šis albumas – tai magiška gamtos ir kūrybos sąjunga – erdvė, kurioje protas gali atsiverti naujoms patirtims.
13. FC BASEBALL „Vorai“
Tautvydas Gaudiešius, geriau žinomas kaip „FC Baseball”, atrodo, albumus kuria taip lengvai, kad daugelis kūrėjų jam gali tik pavydėti. Po puikaus 2020 metais išleisto debiutinio įrašo „LÙNA“ sekė niekuo jam nenusiledžiantys „VORAI”. Kam patinka „FC Baseball” muzika, šis įrašas bus labai gardus kasnis. Jame – naujais hitais tapę kūriniai „Gyvenimas”, „Saturnas”, „Mūzos”. Tiesą sakant, net sunku kažką išskirti. Tiesiog labai gražus, vientisas, nuostabiai ilgiems žiemos vakarams tinkantis darbas.
12. MOBY „Reprise“
“Reprise” – tai “atnaujintų” žymiausių Moby kūrinių albumas. Žymiausi Moby karjeros kūriniai čia yra visiškai naujai aranžuoti, bei įrašyti kartu su „Budapest Art“ orkestru ir būriu žymių kviestinių vokalistų. Tai be galo gražus, šviesus ir itin vientisas albumas. Ateityje šis darbas neabejotinai bus regimas, kaip vienas esminių Moby karjeros šviesulių.
11. GABRIELĖ VILKICKYTĖ „Vilko Švelnumas“
Pačioje pavasario pabaigoje Gabrielė Vilkickytė Lietuvai padovanojo pasakiškai švelnią 12-os dainų tobulybę. Jaukią. Labai lyrišką. Gilią. Vietomis – ypatingai liūdną, kartais – velniškai sielvartingą, o akimirkomis – iki kaulų smegenų geidulingą. “Vilko švelnumas” – labai išbaigtas, gilus ir be proto melodingas, sunkiai nuspėjamas ir neįtikėtinai vientisas. Perklausęs jį “nuo – iki” pasijunti it perskaitęs gilią, rimtą, ilgai išliekančią ir nepaliekančią knygą…
Šis įrašas – absoliutus muzikos triumfas. Tokios, kuri paliečia. Tokios, kuri priverčia ne tik klausytis, bet ir išgirsti. Tokios, kuri priverčia norėti klausytis dar ir dar… Tokios, kuri užpildo tuštumą ir įsiskverbia iki pat gilumos.
10. RHYE „Home“
Ketvirtasis, sausio mėnesį pasirodęs “Rhye” albumas “Home” – dar vienas pasakiškas švelnaus intymumo muzikinis triumfas. Nuo pirmosios (apskritai vienos gražiausių šių metų dainų) “Come In Closer” iki paskutiniosios “Holy” klausantis Milosho naujos plokštelės nepleidžia jausmas, kad geriau būti tiesiog negali. O jei dar mylimas žmogus šalia – bendra harmonija yra tiesiog pasakiška.
Taigi, 13 naujų dainų, kurias sukūrė Miloshas yra dar viena išskirtinė būtinybė, kurią turi turėti kiekvienas melomanas. “Home” – ypatingai švelnus muzikinis grožis, papuošiantis kiekvieno melomano fonoteką.
9. FINK „IIUII”
“IIUII”– naujai įrašyta stipriausių grupės “Fink” kūrinių retrospektyva. Tai – puiki galimybė pažvelgti į rinktines šios grupės dainas per šiandieninę, patirties kupiną “Fink” skambesio prizmę. Seni kūriniai čia įgauna daugiau spalvų, o naujesni – puikiai papildo senuosius. Jei norite įsigyti tik vieną Fink albumą, bet nežinote kurį – įsigykite šį. Čia rasite viską, kas “Fink” kūryboje taip žavi.
8. MONO „Pilgrimage of the Soul”
Vienuoliktasis japonų “MONO” albumas “Pilgrimage of the Soul” yra didingas ir dinamiškas. Tai – emocinė kelionė, kurią iš tiesų patirti galima tik klausant albumą nuo pradžios iki pabaigos. Taip geriausiai atsiskleidžia ši spalvinga emocinė kelionė, vedžiojanti klausytoją nuo siaubingos audros iki vaiskios, tačiau nerimą keliančios ramybės.
7. ANDRIUS MAMONTOVAS „Paleisk”
“Paleisk” yra 21-asis solinis Andriaus Mamontovo albumas, pasaulį išvydęs rugsėjo pabaigoje, vos kiek daugiau nei metai po plokštelės “Perlai ir sakuros” pasirodymo. Šiame įraše galima išgirsti viską, dėl ko žmonės jau tiek daug metų myli Andriaus kūrybą. Ir “Foje” laikmetį primenančią “Bedugnę”, ir pirmąjį Andriaus studijinį albumą “Pabėgimas” užkabinančią titulinę plokštelės dainą “Paleisk”, ir “Šiaurės naktis. Pusė penkių” nuotaikos kupiną kompoziciją “Prakeikti”. “Miestas iš sapnų” – daina, sukurta praėjusio albumo “Perlai ir Sakuros” stiliumi galėtų drąsiai tapti pasakišku Vilniaus himnu (ypač turint minty ateinantį didįjį Vilniaus gimtadienį), o daina “Ar girdi mane?” turėtų “užkabinti” jautresnės ir melodingesnės akustinės Andriaus lyrikos gerbėjus. ir tai tik kelios dainos iš visų dešimties, esančių albume.
“Paleisk” yra įvairus. Bet labiausiai – gilus, išjaustas, labai muzikalus ir melodingas, kiek egzistencinis (visgi tai yra albumas, kuris buvo sukurtas pandemijos metu). Tačiau svarbiausia yra tai, kad jame tiek Andriaus, tiek ir “Foje” klausytojas atras sau tinkamą ir sau artimą dainą.
6. FUME „Data Sapiens”
Kūrėjo Fume albumas „Data Sapiens“ – konceptualus neoklasikinio žanro albumas, kuriame operinių vokalų bei styginių instrumentų garsais kalbama apie žmonijos evoliuciją. Kūriniai puikiai klausosi ir atskirai, tačiau visa kūrėjo pasakojama istorija atsiskleidžia perklausius visus 8 albumo kūrinius iš eilės. Nenorime, kad praleistumėte puikią muzikinę kelionę po evoliuciją, todėl tikrai rekomenduojame klausyti visą albumą nuo pradžios iki pabaigos.
5. EFTERKLANG „Wildflowers“
Danijos roko grupės „Efterklang“ albumas „Windflowers” tai nuostabus šviežio ir pasakiškai gaivaus oro gūsis. Tai labai vientisas, organiškas ir susiliejantis į vieną gražią istoriją įrašas. Nuo baladės “Alien Arms” iki šokių aikštelei tinkamo kūrinio „Dragonfly”. Skirtingos dainos, kurias vienija šviesi atmosfera. Tai – labai įvairiapusiškas, originalus ir kabinantis darbas.
4. NICK CAVE AND WARREN ELLIS “Carnage”
Karantino sąlygomis įrašytas albumas daug kam buvo staigmena. „Carnage“ labai įvairialypis – nuo labai stiprų toną užduodančio „Hand Of God“, jautrią atsiradimo istoriją turinčią „White Elephant“, iki viską užbaigiančio šmaikštaus „Balcony Man“. Tai dar vienas nuostabu vos 40 minučių trukmės albumas, vertas kiekvienos su juo praleistos minutės. Ant repeato.
3. DAVID GRAY „Skelling”
„Skellig“ – tai jau dvyliktas David Gray albumas jo karjeroje. Jame, kaip ir kituose jo įrašuose dominuoja lyrika, melancholija ir švelnūs ritmai, tačiau jis vis tiek išskirtinis. Pasižymi ypatingu svajingumu, švelnumu, tačiau turi ir aštresnių prieskonių.
Sukurti šį albumą atlikėją įkvėpė salos uolynai esantys mažiau nei dešimt mylių nuo pietvakarinės Airijos pakrantės. Klausant atlikėjo dainų nesunku įsivaizduoti užburiančius salos vaizdus.
2. HAYDEN CALNIN „What It Means To Be Human”
„What It Means To Be Human“ – vienas nuostabesnių pastarojo meto pop/ indie folk darbų, kuris, bent jau kol kas prasprūsta pro didžiausių muzikos leidėjų (o tuo pačiu ir žiniasklaidos kanalų) akis. Ir visgi, akivaizdu, kad tai tik laiko klausimas, nes tai, ką pasauliui dovanoja Hayden Calnin, yra neįtikėtina.
Nuostabi muzika, pasakiški muzikiniai piešiniai, fantastiškos aranžuotės, gražūs (nebanalūs) tekstai – visa tai galima rasti “What It Means To Be Human”.
Šis albumas – tai įrašas, kurio nepaklausysite paprastai – kaip foninės muzikos darbe ar ausinuke lėkdami į susitikimą. Jam reikia ramybės, dėmesio ir bent jau šiek tiek susikaupimo. Ir visgi, jeigu gyvenime egzistuoja terminas “muzikos grožis”, tai šis Hayden Calnin albumas yra jo iliustracija.
Škotų post-roko grupės „Mogwai” dešimtasis studijinįis albumas „As the Love Continues” džiugina šviežiu skambesiu. Nors nuo pirmųjų natų aišku, jog čia „Mogwai” muzika, albumas nėra tik prieš tai buviusių įrašų tęsinys. Anaiptol – jame yra ir elektronikos, ir trapaus vokalo, ir sintezatoriaus partijų. Klausytojams, kurie mėgsta gitarinę instrumentinę muziką, „As The Love Continues“ yra tikra dovana ausims.
Negana to, albumas sulaukė gausybė pozityvių įvertinimų. Jau pirmąją savaitę po išleidimo šis įrašas pateko į Jungtinės Karalystės albumų topo pirmąją vietą. „As the Love Continues” taip pat buvo nominuotas „Mercury“ prizui, kuriuo pagerbiama geriausia britų muzika, ir jis laimėjo Škotijos metų albumo apdovanojimą.
Paprastai vasario mėnuo prabėga nepastebimai. Tačiau, šį kartą taip nenutiko, nes turime net penkis albumus, kurie buvo labai laukti ir jiems pasirodžius perklausyti ne vieną kartą taip lengviau atlaikant žiemos šalčius ir pasitinkant pavasarį.
Tarp jų rasite visko – ir trankesnių „Foo Fighters” garsų ir įvairialypio Nick Cave ir ypač švelnios David Gray lyrikos ir nedaug kam žinomų „Black Country, New Road” ir net lietuvių atlikėjo „Fume” kūrybos. Smagaus klausymo!
Foo Fighters – Medicine at Midnight
Yra grupės, kurios eksperimentuoja ir kiekvienu nauju albumu nustebina. Ir yra grupės, kaip “Foo Fighters” – seniai nebestebinančios, bet savo darbą nuolat atliekančios gerai. “Foo Fighters” yra tokio muzikinio saugumo sinonimas. Roko muzika patinkanti tėčiams. Pakankamai triukšminga, kad klausytų ir jaunimas, bet keiksmažodžių čia nerasite. Naujasis “Foo Fighters” albumas “Medicine at Midnight” siūlo tai, ką siūlo beveik kiekvienas “Foo Fighters” albumas – pluoštą gražių naujų dainų, kurių kelios (greičiausiai tai bus singlai „Shame Shame”, „No Son of Mine” ir „Waiting on a War”) ateityje bus grojamos koncertuose, o kitos ilgainiui nugrims užmarštin.
Tas muzikinis “Foo Fighters” saugumas bei pastovumas ir glumina ir žavi. Kartais lyg ir norėtųsi iš Dave Grohl’o ir komandos sulaukti daugiau eksperimentų ar kokių nors įdomesnių sprendimų, bet… ar tikrai jų reikia? Tuo labiau, kad naujas albumas nėra prastas. Jis tiesiog saugus. Žinia, kai esi vienas gerbiamiausių savo kartos rokerių – niekam nieko įrodinėti neprivalai. Daryk ką darai gerai ir tave gerbs. Būtent toks ir yra “Foo Fighers” lyderis ir dainų autorius. “Foo Fighters” gyvuoja beveik keturis kartus ilgiau nei gyvavo ankstesnė Grohl’o grupė “Nirvana”. Nenuostabu, jog savo nuolatinio darbo ir pastovumo dėka jie užsiaugino pilnus stadionus gerbėjų, laukiančių naujų grupės albumų, žinančių ko iš jų muzikos tikėtis ir besidžiaugiančių, jog lūkesčiai ir vėl buvo pateisinti. Ir viskas čia yra gerai.
Nick Cave, Warren Ellis – Carnage
Šitų draugelių, tikėtina, pristatyti niekam nebereikia. Įrašytas karantino sąlygomis, šis albumas daug kam buvo staigmena. Tačiau žinant, koks darbingas yra N. Cave, 2019-aisiais išleidęs albumą „Ghosteen“, pernai, taip pat karantino sąlygomis, sugrojęs ir įrašęs gyvą albumą „Idiot Prayer (Nick Cave Alone at Alexandra Palace)“, be to nuolat atsakinėjantis į savo gerbėjų laiškus tinklaraštyje… Na, esmę supratote. Nėr čia ko stebėtis, kad atšaukus koncertinį turą ir atsiradus laisvam laikui, jis ėmė ir įrašė naują albumą.
Ir žinote, jei kiekvienas „kovidinis“ albumas būtų toks, kaip „Carnage“, visai neprieštaraučiau, jei karantinas dar šiek tiek užsitęstų. Jis toks įvairialypis – nuo labai stiprų toną užduodančio „Hand Of God“, per „White Elephant“, kurio jautria atsiradimo istorija N. Cave pasidalino jau viename iš „The Red Hand Files“ laiškų, iki viską užbaigiančio šmaikštaus „Balcony Man“ – tai dar vienas vos 40 minučių trukmės albumas, vertas kiekvienos su juo praleistos minutės. Ant repeato.
David Gray – Skellig
Mūsų itin mylimas, išskirtinio balso savininkas – David Gray iš Didžiosios Britanijos pasižymi nepaprastu produktyvumu. Prieš du metus išleidęs savo puikių įvertinimų sulaukusį albumą „Gold in a Brass Age” atlikėjas sugrįžta su nuostabiu įrašu pavadinimu „Skellig”. Tai jau dvyliktas albumas jo karjeroje. Ir nors jame, kaip ir kituose David Gray įrašuose dominuoja lyrika, melancholija ir švelnūs ritmai jis vis tiek išskirtinis.
Sukurtį šį albumą atlikėją įkvėpė salos uolynai esantys mažiau nei dešimt mylių nuo pietvakarinės Airijos pakrantės. Klausant atlikėjo dainų nesunku įsivaizduoti užburiančius salos vaizdus. Neveltui šis naujasis įrašas pasižymi ypatingu svajingumu, švelnumu, tačiau turi ir aštresnių prieskonių.
Įraše iš viso yra tryliką kūrinių. Jis pasirodė vasario pabaigoje, tačiau fiziniu CD ir LP formatu bus išleistas tik gegužės 12 dieną. Visi nekantraujantys ir norintys turėti fizinę šio albumo laikmeną jau dabar gali užsisakyti įrašą į savo namus. Neabejojame, kad užgrojus David Gray dainoms namai prisipildys ramybės ir šilumos. Įrašas labai tinkamas laukti tikrojo pavasario. Labai vientisas, gražus, pilnas svajingų garsų albumas tikrai patiks mėgstantiems melancholišką, kiek liūdną, nuostabaus vokalo nuspalvintą muziką.
Black Country, New Road – For the first time
Geriausia pasaulio grupė, apie kurią, tikėtina, mažai ką girdėjote? Anot žurnalo „The Quietus“, būtent toks titulas šiuo metu priklauso britams „Black Country, New Road“. Dar daugiau, šis titulas jiems atiteko vos išleidus pirmuosius du singlus. Neįtikėtina, ane? O dabar jie turi pirmąjį albumą!
Bet pirmiausia apie pačią grupę. „Black Country, New Road“ susikūrė 2018-aisiais. Jos pagrindą sudaro grupės „Nervous Conditions“ nariai. Ši grupė iširo išleidusi vos vieną albumą („Untitled“), kuomet jos narys buvo apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Naujai suformuota „Black Country, New Road“ išsaugojo savo eklektišką, kupiną post-punk, math rocko ir klezmerių muzikos elementų stilistiką, dar labiau išgrynindami savo stilių.
Reikia pripažinti, kad jų diskas „For the first time“ palieka gerą, bet gan miglotą įspūdį. Taip jau nutinka, kai vos pradėjus šliaužioti, tave apšaukia geriausiu. „For the first time“ – labai nevienalytis, tačiau tai turbūt būdinga daugumai pirmų albumų, į kuriuos sukrenta kūriniai, sukurti per gana ilgą laiką. Čia rasite ir instrumentinį darbą, užvadintą tiesiog „Instrumental“. Rasite ir kūrinį „Track X“, kuris visai nėra dešimtas.
Kas nuoširdžiai liūdina, tai albumo trukmė – 40 kuklių minučių. Be to, albume vos 6 kūriniai, kurie grupės gerbėjams buvo pažįstami jau iki albumo išleidimo. Jausmas, lyg vos prasidėjus baliui, dingtų elektra. Bet šios jaunos septyniukės talento paneigti neįmanoma. Pasiklausykite, tikėtina, kad būtent taip artimiausiu metu skambės britiškasis rokas.
FUME – Data Sapiens
Vasario 21 d. pasirodė nuostabus Fume albumas pavadinimu „Data Sapiens“. Tai antrasis Lietuvos elektroninės muzikos kūrėjo albumas, kuris labai skiriasi nuo debiutinio „Luminance“. Antrajame albume Fume save įrėmina neoklasikos žanre ir iš pakankamai šalto bei matematinio „Luminance“ neria į daug spalvingesnį skambesį.
„Data Sapiens“ yra konceptualus neoklasikinio žanro albumas, kuriame operinių vokalų bei styginių instrumentų garsais kalbama apie žmonijos evoliuciją. Kūriniai puikiai klausosi ir atskirai, tačiau visa kūrėjo pasakojama istorija atsiskleidžia perklausius visus 8 albumo kūrinius iš eilės. Asmeninis favoritas – kūrinys „Ar“ dėl plačios styginių garsų paletės – vietomis skambančių labai aštriai ir grėsmingai, tačiau čia pat virpinančių švelniausiais garsais.
Nenorime, kad praleistumėte puikią muzikinę kelionę po evoliuciją, todėl tikrai rekomenduojame klausyti visą albumą nuo pradžios iki pabaigos, išsirinkti savo mėgstamiausią kūrinį, o jei dar norisi vaizdų – peržiūrėti ir du pasirodžiusius vaizdo klipus.
Nick’o Cave‘o gerbėjai tikrai gali pasidžiaugti naujos atlikėjo kūrybos gausa. 2019m. pabaigoje pasirodė kritikų išgirtas ir muzikos gerbėjų pamėgtas Nick Cave & The Bad Seeds albumas „Ghosteen“ (rašėme čia). Vėliau , karantino metu (liepos mėnesį) buvo nufilmuotas ir įrašytas Nick’o Cave‘o solo koncertas „Alexandra Palace“ salėje Londone, kuris tapo gyvo garso albumu „Idiot Prayer“.(rašėme čia)
Šiandien Nick Cave pristato dar vieną savo ir Warren Ellis darbą – albumą „CARNAGE“. Su Warren Ellis Nick Cave dirba jau seniai, tačiau tai pirmas bendras jų kartu, kaip dueto, sukurtas albumas.
Albumas buvo įrašytas savaičių bėgyje per karantiną. Warren Ellis pasakoja, kad albumo kūrybinis procesas buvo tikrai intensyvus ir aštuoni kūriniai viena ar kita forma buvo sukurti per dvi su puse dienos: „Making „CARNAGE“ was an accelerated process of intense creativity, the eight songs were there in one form or another within the first two and a half days.”
Pristatydamas albumą Nick Cave jį apibūdina kaip brutalų, bet labai gražų kūrinį, gimusį bendruomeninėje katastrofoje: „a brutal but very beautiful record nested in a communal catastrophe.“.
Fiziniu formatu „CARNAGE“ pasirodys tik gegužės 28 dieną, bet pasiklausymo platformose jau šiandien:
Prieš metus (2019m. metų pabaigoje) pasirodė kritikų išgirtas ir muzikos gerbėjų pamėgtas Nick Cave & The Bad Seeds albumas „Ghosteen“ (rašėme čia). Vėliau , pakankamai greitai atėjo karantinas.
Karantino metu (liepos mėnesį) buvo nufilmuotas ir įrašytas Nicko Cave‘o solo koncertas, kur jis vienas „Alexandra Palace“ salėje Londone atliko net 22 kūrinius, kurie apėmė „Grinderman“ , grupės Nick Cave & The Bad Seeds bei naujausio albumo „Ghosteen“ darbus.
Visa ši medžiaga tapo koncertiniu kino filmu, kurio, deja, bet Lietuvoje galėjome pasidžiaugti tik dalimis tos medžiagos, ir gyvai įrašytu albumų, kuris jau visose muzikos pasiklausymo platformose. Tikrai verta paklausyti ir išgirsti:
Puikus vasarą įvykęs Nicko Cave‘o koncertas, kuriame jis vienas pasirodė „Alexandra Palace“ salėje Londone jau netrukus bus parodytas ir kine – deja, atrodo, kad Lietuvoje jo neišvysime. Tačiau pasiklausyti galėsime – albumas „Idiot Prayer – Nick Cave Alone at Alexandra Palace“ jau nuo lapkričio 20 dienos bus prieinamas visose muzikos klausymosi platformose. O šį vakarą kviečiame sugrįžti į tą magišką vakarą ir pasižiūrėti dainos „Euthanasia“ įrašą.
Prieš kelias savaites nuo koronaviruso mirė „Saturday Night Live“ muzikos prodiuseris Halas Willneris. Daugelį metų jis dirbo su „T. Rex” tribute albumu. Beje, tai nebuvo vienintelis jo projektas. Porą dešimtmečių Willneris kūrė įvairias kompiliacijas, taip atiduodamas pagarbą galybėi muzikos atlikėjų.
Vakar vėlai vakare pagaliau paskelbtas ir minėtas dainų rinkinys. Jis vadinsis „AngelHeaded Hipster: The Songs Of Marc Bolan And T. Rex”. Plokštelė pasirodys rugsėjį, o joje „T.Rex” koverius atliks tokie altikėjai kaip „U2”, Eltonas Johnas, Joan Jett, Lucinda Williams, Kesha, Father John Misty, Perry Farrell, Todd Rundgren, Marc Almond, Metric’s Emily Haines, Devendra Banhart, King Khan, Sean Lennon ir kiti.
Drauge su šia žinia pasirodė ir pirmasis plokštelės šauklys – kūrinys „Cosmic Dancer”, kurį atlieka kultinis Australijos atlikėjas Nickas Cave’as. Beje, ši daina buvo įtraukta į 1971 m. grupės albumą „Electric Warior”.
Nick Cave gerbėjai paskutiniu metu buvo itin lepinami. Pernai – visai netikėtai – pasirodė naujas šio dainininko albumas, o ir jis pats nuolat bendrauja su savo fanais, tiek gyvų renginių metu, tiek atsakinėdamas į jų laiškus svetainėje „The Red Hand Files“.
Visai neseniai gerų žinių sąrašą papildė ir nauji pranešimai – pavyzdžiui, apie kovo mėnesį Danijos karališkojoje bibliotekoje Kopenhagoje rengiamą parodą „Stranger Than Kindness: The Nick Cave Exhibition“. O tie, kurie negalės joje apsilankyti – dalį parodos eksponatų galės pamatyti, įsigiję knygą tokiu pačiu pavadinimu. Joje Nick Cave gerbėjai ras daugybę nuotraukų, iliustracijų, ranka rašytų dainų žodžių. Visa tai vainikuos N. Cave sukurti tekstai, komentarai ir meditacijos. Tikrų gerbėjų raginame nepraleisti šio leidinio, juolab kad „deluxe” knygos versija buvo išparduorta akimirksiu.
Polly Harvey perdainuoja legendinę Nick’o Cave’o dainą „Red Right Hand“. Įrašas buvo padarytas specialiai antrajam serialo „Peaky Blinders“ sezonui.
Tai jau antras kartas, kai PJ Harvey imasi šio kūrinio – jos perdainuota „Red Right Hand“ buvo panaudota ir 2015-ųjų filmo „Crimson Peak“ garso takelyje.
Nick Cave And The Black Seeds (nuotr. kolektyvo facebook profilis)
Prieš porą valandų socialiniuose tinkluose visus savo gerbėjus nustebino Nickas Cave’as. Jis pareiškė, kad jau kitą savaitę pasirodys naujas „Nick Cave & The Bad Seeds” albumas.
Albumas vadinsis „Ghosteen” ir bus išleistas praėjus trejiems metams po itin sėkmingo ir kritikų puikiai įvertinto įrašo „Skeleton Tree” pasirodymo.
Naująjį įrašą sudarys dvi dalys. Pirmojoje atlikėjo gerbėjai ras 8 naujas dainas, antrojoje – tris ilgus kūrinius, kurie bus sujungti lyriniu pasakojimu. Pasak N. Cave’o, „pirmoji dalis – tai vaikai, antroji – jų tėvai”.
Albumo viršelis
Australijos atlikėjas Nickas Cave’as suvienijo pajėgas su JAV autoriumi Larry “Ratso” Slomanu ir kartu įrašė nuostabią dainą „Our Lady Of Light”.
Ši daina bus įtraukta į debiutinį Larry „Ratso” Slomano albumą. 70-metis rašytojas savo bibliografijoje turi šūsnį knygų, tarp kurių – 1978-aisiais išleista „On the Road with Bob Dylan”, taip pat biografiniai kūriniai apie tokias grupes kaip „Red Hot Chili Peppers” ar „Kiss”.
Pirmasis Ratso (būtent taip save pristato Larry Slomanas) muzikinis albumas pasirodys balandžio mėnesį.
Britų dainininkė, aktorė ir šiaip roko žvaigždė Marianne Faithfull pasidalino daina, parašyta su kita legenda – Nick Cave. Tai nėra pirmas bendras jų darbas – 2005-aisiais jie bendradarbiavo kuriant M. Faithfull albumą „Before the Poison“.
Daina „The Gypsy Faerie Queen“ skelbia apie naująjį albumą – jau lapkričio 2 dieną į lentynas turėtų nugulti albumas „Negative Capability“. Prie jo sukūrimo, be jau minėtojo N. Cave, prisidėjo Ed Harcourt ir Mark Lanegan.
Nick Cave koncertas Romoje
Ar įmanoma parašyti recenziją mišioms? Sunku, bet teks pamėginti. Nes niekaip kitaip Nicko Cave’o ir „The Bad Seeds“ koncerto apibūdinti negaliu, kaip tik ritualinėmis apeigomis. Braitone gyvenantis australų dainininkas, kaip žinia, šiuo metu su grupe turuoja per Europą su naujausio savo albumo „Skeleton Tree“ programa. „manoMUZIKA“ jau aprašė įspūdžius iš koncerto Varšuvoje, tačiau tai yra turas, apie kurį galima rašyti dar ir dar.
Nickas Cave’as buvo vienas iš paskutiniųjų atlikėjų, kurio albumus „The Good Son“ (1990) ir „Let Love In“ (1994) iš kursiokų dar persirašinėjau į kasetes. Po to pasibaigė kasečių laikai, perėjome prie kompaktų, sekė gana mainstreamiškas „Murder Ballads“ etapas (1996). Dar po kelerių metų nuo Nicko Cave’o kūrybos šiek tiek nutolau (arba tiksliau ne taip kruopščiai ją sekiau), nepavyko jo pamatyti ir 2006-aisiais Rygoje, būtų buvę įdomu. Tačiau paskutinieji jo albumai „Push the Sky Away“ (2013) ir „Skeleton Tree“ (2016) šį dainininką vėl grąžino į mano akiratį, tad abejonių keliauti į jo koncertą nebuvo. Susitikimui su Nicku Cave’u pasirinkau ne dažnai lankomą Varšuvą, bet vieną paskutinių Europos turo stotelių Romą.
Į koncertą amžinąjame mieste esančioje „PalaLottomatica“ arenoje, skirtoje sportui ir renginiams, susirinko apie septynis tūkstančius žiūrovų. Salė nebuvo pilnai užpildyta, bilietų buvo galima įsigyti ir prieš renginį. Nickas Cave’as – specifinis atlikėjas, didžioji dalis mano draugų turbūt koncerto metu neišklausytų kelių jo dainų iš eilės. Jo klausytojų ratas nemažas, bet gana uždaras, migracija į jį ir iš jo – nedidelė. Tačiau tie, kas įsigilinę į šią kūrybą (tikimės tarp jų daug ir „manoMUZIKOS“ skaitytojų), atsidavę jai visa širdimi.
Nick cave koncertas Romoje
Jokių apšildančių atlikėjų. Kaip ir skelbė savo „Facebook“ paskyroje, dainininkas su grupe scenoje pasirodė dešimt po devynių. Ir iškart panardino į ten, iš kur negrįžome pustrečios valandos. Įsiviešpatavo melancholija, sielvartas, tamsa, psichodelika. Koncertas slėgė ir tuo pačiu kerėjo. Programa prasidėjo naujo albumo kūriniais „Anthrocene“, „Jesus Alone“, „Magneto“ ir beveik dešimt minučių trunkančia priešpaskutinio albumo daina „Higgs Boson Blues“. Tuomet pasigirdo titulinis pirmojo Nicko Cave’o albumo su „The Bad Seeds“ kūrinys „From Her to Eternity“, seniausia koncerte skambėjusi daina.
Koncertas buvo sunkus, bet stiprus ir įdomus. Nickas Cave’as ant aukuro dėjo vieną dainą po kitos, o publika jas priėmė besąlygiškai. Senesi hitai ir naujos dainos išsirikiavo į vieną eilę kaip lygios. Momentais tai buvo malda, momentais meditacija, kartais Nickas Cave’as panašėjo į besiguodžiantį žmogų, kartais jautriai kalbino tave, bet jau po minutės šaukdavo lyg pamišėlis, dar vėliau riaumojo tarsi narve uždarytas liūtas, o jam pritariantys muzikantai tuo metu keldavo tikrą audrą. „From Her to Eternity“ vienas pirmųjų pademonstravo šį emocijų spektrą.
Įsibėgėjus koncertui dainininkas ištraukė singlą „Tupelo“ iš antrojo albumo „The Firstborn Is Dead“ (1985). Tolimesnius hitus „The Ship Song“, „Into My Arms“, „Red Right Hand“ atskiedė paskutinių dviejų albumų kūriniai „Jubilee Street“, „Girl in Amber“, „I Need You“. Pagrindinę koncerto dalį pabaigė naujojo albumo dainos „Distant Sky“ (užburiančiai nuostabus duetas su danų soprane Else Torp, kuri pasirodė ekrano projekcijoje) bei titulinis naujausio albumo ir tuo pačiu turo kūrinys „Skeleton Tree“.
Vos penkiolika dainų, bet pagrindinė koncerto dalis truko dvi valandas, kurios neprailgo. Išlaukę pauzę muzikantai sugrįžo į sceną. Per tą laiką buvo galima galvoje pradėti dėlioti įspūdžius. Turiu pripažinti, nieko panašaus neteko matyti. Nicko Cave’o bendravimas su publika – labai savotiškas. Koncerto metu jis vaikščiojo scenos pakraščiais, kad žiūrovai jį paliestų ar beveik paliestų, todėl viso koncerto metu į jį tiesėsi rankos. Neužsižaidė projekcijomis, kurias emocijos sustiprinimui naudojo subtiliai, bet taikliai. Jokių efektų, jokių dekoracijų, specifiniai judesiai. Viskas išgryninta iki esmės.
Nick Cave koncertas Romoje
Nicko Cave’o tamsa ne deklaratyvi, be banalių dekoracijų, kurias dažnai mėgsta naudoti metalo grupės, ji ėjo iš vidaus ir publika ją sėmė saujomis. Viskas scenoje buvo tikra, išgyventa, vaizdas ir garsas – užburiantys. Tai buvo kažkas per vidurį tarp šiurpinimo ir žavėjimo. Nepasakosiu aplinkybių, kaip gimė albumas „Skeleton Tree“, jos turėtų būti puikiai žinomos ir jau ne kartą buvo aprašytos „manoMUZIKOJE“. Bet tik nepaprastai stiprios valios žmogus sugeba išeiti į sceną ir dainuoti apie tai. Lietuvoje irgi yra toks žmogus. Algirdas Kaušpėdas.
Per bisą Nickas pademonstravo, kaip labai pasitiki savo klausytojais. Nuskambėjo dar trys dainos. Pirmo kūrinio „The Weeping Song“ metu (dainos, kurios labiausiai laukiau šiame koncerte) Nickas nulipo nuo scenos į minią ir lydimas vos vieno einančio iš paskos apsauginio vaikščiojo po ją, po to užlipo ant pakylos ir ten pabaigė kūrinį. Dainininkas nesibodėjo kelis kartus išmušti iš gerbėjų rankų mobiliuosius telefonus, kurie lindo artyn fotografuoti ar pasidaryti selfį. Per antrąją biso dainą „Stagger Lee“ (vienintelį koncerte skambėjusį kūrinį iš albumo „Murder Ballads“) į sceną sukvietė kokį šimtą žiūrovų ir šią dainą atliko bendrame šėlsme. Trečiai biso ir paskutinei koncerto dainai „Push the Sky Away“ visus scenoje nuramino, susodino ir koncertą pabaigė meditacija. „You’ve gotta just keep on pushing, keep on pushing, push the sky away…“ – lyg maldą kartojo Nickas Cave’as.
Iš viso koncerte nuskambėjo septynios iš aštuonių naujojo albumo kūrinių. Maloniai stebino senųjų kūrinių pasirinkimas. Setliste iš senų dainų pasigedau (ir, mano galva, čia būtų labai suskambėjusi) „Do You Love Me?“ – tikėkimės ją sugros kitame ture. O iš Nicko Cave’o laukti „Where the Wild Roses Grow“ būtų tas pats, kas iš „The Cure“ tikėtis „Friday I’m in Love“. Kartais jas atlieka, bet gerokai rečiau, nei to pageidautų publika. Kaip ten bebūtų – nuostabu, kad turime tokių atlikėjų, kaip Nickas Cave’as & „The Bad Seeds“, nes jie muzikos pasaulį smarkiai praturtina savimi.
Šiame ture muzikantams liko vos keli koncertai – Ciuriche, Ženevoje, Atėnuose ir du Tel Avive. Bet jau dabar pradėtos dėlioti kitų metų datos ir jau paskelbti pasirodymai ateinančią vasarą Airijoje (kocertas išparduotas), Norvegijoje (Bergene), Švedijoje (užburiančio grožio „Dalhalla“ amfiteatre), vėl Graikijoje (festivalyje „Ejekt“ Atėnuose). Bus jų ir daugiau, sekite informaciją. Nes jei jūs perskaitėte šį rašinį iki galo, labai tikėtina, kad šį koncertą jums reikia pamatyti savomis akimis.
Nick Cave koncertas Romoje
Šiandien apie europinį turą paskelbė australų dainininkas Nick Cave. Turas prasidės rugsėjo pabaigoje ir apims nemažai šalių – nuo Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ar Vokietijos iki Skandinavijos šalių. Nors Lietuvos (o ir apskritai Baltijos šalių) jo planuose neatsirado, atlikėjas aplankys kaimyninę Lenkiją. Koncertas Varšuvoje numatytas spalio 24 dieną. Prekyba bilietais prasidės vasario 17 dieną, penktadienį.
Tikime, kad Nick Cave pristatinėti niekam nereikia. Jei dar abejojate, ar verta važiuoti – tiesiog pasiklausykite jo paskutinio albumo, „Skeleton Tree“.
