pokalbis

G&G Sindikatas: laisvės siekiamybės idėja visada buvo ir bus mumyse

2018-03-15Andrius ReznikovasmanoINTERVIU

Grupės archyvo nuotrauka

Prieš mėnesį grupė „G&G Sindikatas“ išleido albumą „99“. Naujame vilniečių įraše – dešimt dainų. Kūrinių sąraše galima rasti ir anksčiau pristatytas kolektyvo kompozicijas – „365 O.D.M.“, „Tiems, kurie nieko nebijo“, „Tu ne karalius“ ir „Saugokit šviesą“.

„99“ pasirodo praėjus beveik 20 metų nuo pirmosios „Sindikato“ plokštelės „Tavo sielos vagiz“, kurią įrašinėjant ir susiformavo dabartinė grupės sudėtis: Gabrielius Liaudanskas-Svaras, Artūras Matkevičius-DJ Mamania, Donatas Juršėnas-Donciavas ir Kastytis Sarnickas-Kastetas. 2001 m. šalies hip hopo ketvertas išleidžia antrąjį albumą – stogą nunešusią „Gatvės lygą“. Čia esančios dainos „Tomas“ ir „Darome Hip-Hop“ atsiduria radijo topuose, o stiprus grupės pasirodymas pelno jai „Metų debiuto“ titulą.

Praėjus metams „Sindikatas“ sugrįžtai su dar vienu disku, kuriame – ypač sėkmingi kūriniai „1‘as Kraujaz“ ir „Vokiečių gatvė“. Pastarasis, pasirodęs kaip atsakas į Vilniaus savivaldybės draudimą gurkšnoti alkoholinius gėrimus tradicinėse, viešose, miesto vietose, galiausiai tampa kultiniu, prieš bandymus riboti laisvę nukreiptu simboliu, o netikėtai – ir neoficialiu Vokiečių gatvėje studijuojančių politikos mokslus studentų himnu.

Po šių įrašų „Sindikatas“ neabejotinai įtvirtina savo, kaip geriausios šalies hiphopo grupės titulą.

2004 m. išleidžiamas ketvirtasis vilniečių albumas. „Alchemija“ – dar vienas neprastas hitų rinkinys, kurių gretose tokie kūriniai kaip „Degantis sniegas“, „Rytojui reikia nedaug“ ir „Muzika, kuri saugo“. Visgi kontempliatyviajame kūrybos etape grupė neužsilaiko ir sukuria dar vieną vienareikšmišką ir maištingą atsaką nesąmonėms – dainą „Pasaka apie du brolius“. Kūrinys nesunkiai pasiekia klausytojus ir pelno „Metų dainos“ apdovanojimą.

„Sindikatas“ toliau drumsčia užsistovėjusį vandenį repuodamas apie tai, kas jam nepriimtina, ir išleidžia kelis dar plačiau kabinančius, ydas kritikuojančius, tačiau taip pat buriančius ir įkvepiančius įrašus. 2008 m. pasirodo „Išvien“, o 2014 m. – „Revoliucijos garso takelis su kūriniu „Laikas keistis“.

Naujasis „G&G” darbas „99“ – jau aštuntasis grupės diskografijoje. Plokštelė pasirodo praėjus vos metams nuo grupės „Unplugged“ koncertų eksperimento – su būriu muzikantų atliktų dainų, išleistų to paties pavadinimo koncertiniame įraše.

Pristatydamas „99“, G&G Sindikatas“ surengs du koncertus didžiausiose arenose. Abu jie vadinasi labai paprastai, bet aiškiai, – „Uždegti šviesą”. Kovo 16 d., „Sindikatas“ koncertuoja Kauno „Žalgirio“ arenoje, o kovo 24 d. – sostinės „Siemens“ arenoje. Apie šiuos pasirodymus, naująjį grupės albumą, kūrybinį kelią, procesą ir planus manoMUZIKA išskirtiniame interviu kalbina grupės narius.

Koncerto simbolis

Koncertai ambicingai pavadinti „Uždegti šviesą“. Ar tai nuoroda į jūsų dainas „Laikas keistis“ ir „Saugokit šviesą“? Kokią šviesą „Sindikatas“ siekia uždegti ir saugoti savo muzika?

Svaras: „Sindikatas“ turi savo nuomonę visais klausimais ir dalijasi ja su bendraminčiais. „Uždegti šviesą“ yra metafora, kuri sujungs mus su visais žmonėmis, ateisiančiais į arenas.

Pastaruoju metu nevengėte drąsių eksperimentų – pasirodymas su muzikantais Rusų dramos teatre, išskirtinis koncertas Vilniaus „Žalgirio“ stadione prieš jo nugriovimą. Ko galime tikėtis iš „Uždengti šviesą“ koncertų Vilniuje ir Kaune? Ar planuojate „Uždengti šviesą“ pasirodymų kituose Lietuvos miestuose?

Donciavas: „Drąsūs eksperimentai“ – tai būdas išlikti. Sunku būtų gyvuoti 20 metų be jų. Visada įdomu išsikelti netikėtus tikslus ar išeiti iš komforto zonos. Nors bilietai į koncertus sparčiai tirpsta, netikriname, ar jau pasiekėme sold outą, ar ne. Mūsu pasirodymas niekada nesikeičia dėl žmonių kiekio.

Kol kas kituose miestuose tokių koncertų neplanuojam. Tai didelio biudžeto pasirodymai ir įgyvendinti juos techniškai yra sudėtinga. Kituose miestuose mes koncertuosime ir toliau, bet su kitokia programa.

Kastetas: Mes jau beveik 20 metų aktyviai koncertuojame. Tai darome tiek Lietuvoje, tiek lietuvių bendruomenėms užsienyje. Per tuos visus metus stengdavomės daryti kažką įdomaus, tačiau pažvelgus atgal kartais vis tiek atrodo, kad bijojome išeiti iš savo komforto zonos. Nebeatsimenu, ar konkrečiai apie tai kalbėjome tarpusavyje, tačiau manau, jog visi supratome: jei norime būt kartu ir toliau groti, privalome persilaužt, nieko nebebijot ir daryt viską su dviguba energija, jei tik šauna į galvą koks sumanymas. Pvz., „Unplugged“ idėją su savimi vežiojomės 10 metų, bet neišdrįsome įgyvendint, pasiūlymai groti arenose irgi tęsėsi. Bet vis kamuodavo dvejonės. O galbūt tai buvo tiesiog nepasitikėjimas savimi…

„Būtų į temą, jei kokią dieną, kaip anksčiau susirinktume į kiemą/

Kada svajojom prisiminti tą dieną, rajono suolus pakeist į areną/

Norėjom būti tikras undergroundas Vilniaus miegamųjų rajonų groundas/

Lazdynų hoodas, Šeškinės gruntas, įrašėm gabalą, sako – čia komercinis šūdas/

Bet mano būdas, kad man nusispaust, ko linksi galvą į taktą?/

Aš pasiruošęs dar vieną rhyme’ą iššaut“

Tai ištrauka iš jūsų naujos dainos „Linksi galvą“. Atrodo, kad čia atspindėtas „Sindikato“ nueitas kelias nuo grupės įsikūrimo iki dabar. O kelias iš tiesų buvo ilgas ir prasmingas. Šiandien renkate pilnas arenas, daug kartų buvote įvardyti kaip geriausia Lietuvos hiphopo grupė, daug grupių atsirado ir išsiskirstė, o „Sindikatas“ išliko, keitėsi, maištavo, provokavo, eksperimentavo…

Kas jus tebeveža į priekį, skatina kurti savo ir keisti nusistovėjusias hiphopo taisykles? Juk savo jėgos nei kitiems reperiams, nei klausytojams įrodinėti nebereikia. Koks priešas skatina „dar vieną rhyme’ą iššaut“? Kuri kova – su pačiu savimi ir savo ydomis ar visuomenės nesąmonėmis yra didesnis įkvėpimas kurti savo tekstus?

Kastetas: Nežinau, ko gero kiekvienas savyje turi savo „varomąjį motyvą“. Būna tokių rytų (ir labai dažnai), kai aš keliuosi iš lovos ir galvoju: „gana“. Tačiau vis tiek visą dieną vaikštau su ausinuku ir stengiuosi sukurt kokį stulpelį. Būna netgi taip, kad pirmą valandą nakties sėdi kur nors Klaipėdoje už scenos ir mąstai. Tada pažiūri į laikrodį, suvoki, kad koncertas už valandos, kad ketvirtą ryto pajudėsim namo, pateksime į kamščius Vilniuje, o 9 ryto jau reiks eiti į darbą. (Taip, aš turiu darbą, nuo 9-18 val., ) Tokiomis akimirkomis irgi galvoji: po velnių, ką aš čia veikiu? Bet viskas pasikeičia, kai nulipi nuo scenos. Galbūt tai priklauso nuo žmogaus. O gal čia koks narkotikas…Galbūt būnant scenoj tikrai išsiskiria koks adrenalinas ar endorfinas. Net nežinau. Gal tiesiog, smegenų centrą pasiekia informacija, kad tai yra dar viena laimėta kova. O gal taip yra todėl, kad aš esu intravertas – kiekvienąkart pasirodyti publikai man yra iššūkis, kurį aš priimu ir su juo susitvarkau.

Donciavas: Man šitos Kasteto eilutės primena „Marihuanos“ (mūsų pirma grupė su Kasčiu) koncertą mokykloje. Sceną atstojo mokyklos suolai. Mes užsilipę ant jų turėjom pirmą koncertą. Geografijos kabinete, 50-oj vidurinėj. Susirinko grupelė klasioku. Aišku, tuo metu „rajone“ daug diskutavom apie muziką ir kūrybą. Būtų buvę sunku net pasvajot kad po 20 metų rinksim arenas solo koncertuose.

Kova prieš kažką, kas asmeniškai tau nepriimtina, visada buvo varikliukas muzikoje. Paauglystėj tai tiesiog pačios visuomenės kritika. Normų nepaisymas. Protestas prieš bet kokią valdžią. Vėliau viskas pasikeičia. Patys tampam tėvais ir auklėjam vaikus. Pradedam kitaip žvelgti į tuos pačius dalykus. Surandi kompromisus. Tačiau išlieka dalykų, kurie bado akis visą laiką. Mūsų pamatinės vertybės formavosi dar sovietiniu laikotarpiu. Mes matėm, kaip buvo varžomos žmonių teisės. Todėl laisvės siekiamybės idėja visada buvo ir bus mumyse aktuali. Mes tapom laisvi nuo Sovietų Sąjungos, tačiau esam įkalinti savo pačių kalėjimuose. Susigalvojam draudimų ir stengiamės vėl atsisakyti laisvių, kurias taip sunkiai išsikovojome.

Jūsų naujas albumas vadinasi „99“. Ar tai aliuzija į G&G (grupę įkūrusių Gabrieliaus ir Gigos vardus)? O gal – į albumo „Tavo sielos vagiz“ pasirodymo metus? Albumo viršelio nuotrauka – tai iš miegamųjų rajonų daugiabučių „sudėliotas“ skaičius 99. Rajono undergroundas – ar norite parodyti, iš ko atsirado „Sindikatas“, hiphopas? Kas jungia albumo dainas?

Donciavas: Albumas vadinasi „99“. Tai ir skaičių simbolika, bet kartu ir dvi raidės GG. Mūsų kūryboj daug kas turi kelias prasmes. Dažnai žodžiuose yra palikta daug vietos interpretacijai. Man asmeniškai šis albumas yra GG. Būtent čia mes atsisukom į save, dar kartą pasitikrinom savo kūrybinius pamatus ir vertybes. Gal dėl to, kad buvom visiškai išėję iš savo komforto zonos su „Unplugged“, o dabar norėjosi kažko, kas grąžintų mums mūsų pačių veidą.

Albumas labai „sindikatiškas“. Su visais „Sindikatui“ būdingais elementais. O „rajonas“ mums visada bus tai, iš kur atėjom. Mes buvom rajonų vaikai. Kažkuria dalimi jais ir likom, ir liksim visą gyvenimą. Daug kam yra nesuprantamas tas rajonu „romantizavimas“. Tačiau mano vaikystė bėgo tuose niūriuose kiemuose. Mes ten formavomės ir turėjom „rajoninę“ tapatybę. Lazdynai, Koralai Šeškinė. Tada tai turėjo visai kitokias prasmes. Tai viršelio veidas. Tai GG „rajonas“. Tai sumontuota fotografija. Tokio rajono realybėj nėra.

Kastetas: Albumas, kurį įrašinėjome turėjo vadintis kitaip. Tik likus mėnesiui iki išleidimo, kai jau buvo įrašyti beveik visi kūriniai, atėjo ši idėja. Man ji patiko tuo, kad tai buvo savotiški visos albumo koncepcijos klijai. Šis albumas yra labai asmeniškas. Labai daug jame esančių kūrinių yra apie mus. O mes esame visi iš tų susiraičiusių kaip dvi G raidės namų kiemų. Daugumą tų namų yra apsilupę, aptriušę, negražūs, bet aš tikiu kad ten viduje yra labai daug šviesos. Galbūt aš jaučiuosi šiek tiek panašus į juos (šypsosi)

Sindikatas Unplugged

Įpratome prie tam tikrų personažų – ironiškas Kastetas, autoritetas Svaras. Nors jūsų tekstų ironija, kandumas, pasitikėjimas ir jėga išliko, tačiau klausytojai nėra kurti besikeičiantiems tekstams, naujiems siužetams.

Turbūt savaime suprantama, kad suaugote, o branda palietė ir kūrybą. Tai atsiskleidžia ne tik „Sindikato“, bet ir kitų jūsų projektų tekstuose (Svaro solinis „O jeigu aš numirčiau“, Donciavo ir Kasteto Dogmos „Amžinai jaunas“ ar „Išeinu“), kurie, sakykime, nėra tipiniai agresyvaus hiphopo siužetai. Reikia drąsos repuoti apie mirtį, reflektuoti netikėtai atėjusią „brandą“, pasibaigusius santykius…

Svaras: Ne, man niekada nebuvo problemų repuoti jokiomis temomis, kuriomis norėjau pasisakyti. Dariau tai, darau ir darysiu.

Donciavas: Iš esmės klausime yra ir atsakymas. „Dogmai“ Kastetas parašė, mano manymu, geriausius savo tekstus. „Sindikate“ visur vyrauja komandinis darbas ir kompromisas. „Dogmai“ nereikėjo eiti į kompromisus. Ir taip buvo galima labiau susitelkt į tai, ką iš tikrųjų norėjom pasakyt. Manau, kad rimtesnės temos, liečiančios mirtį ar prasmę, yra labiau atskleidžiamos tada, kai nereikia savo dainos skelti ir dalintis su kažkuo. Šiuo atveju didžioji dalis „Sindikato“ „lyrinių“ ar „rimtų“ gabalų yra Svaro arba Kasteto solinės dainos. Tai asmeniškos ir gal savos skaudžios patirties turintys kūriniai, kurie išgyvenami ne bendrai. Todėl solo projektai tokiom dainom tinka labiausiai.

Kastetas: Ironija, manau, atsiranda todėl, kad, kaip minėjau, aš esu intravertas. Labai, labai retai aš galiu atverti kam nors save tokį, koks esu. Dar sunkiau tai padaryti tekstuose. Žinoma, kiekviename jų yra dalelė manęs – tokio, koks esu iš tikrųjų. Netgi imant paskutinio albumo kūrinius „Grįšiu vėlai“ ar „Alkotesteris“. Juose tikriausiai niekas, kas mane pažįsta, nerastų nieko apie mane, bet juose galbūt gausu tų minčių, kurios mane lanko kur nors vienam sėdint pirmą nakties prie baro ir geriant ketvirtą bokalą alaus. Nežinau, liūdėt ar džiaugtis, bet tokie pasisėdėjimai būna gana reti. Sėdėčiau dažniau, gal daugiau atsirastų tokių dainų. Atsakant į klausimą, ironija yra mano vidinis skydas, aš jį bandau laužyti rašydamas ką nors asmeniško, bet labai dažnai tai nueina į šiukšlių dėžę. Bet gal kada nors… 😉

Ar dabar, kai išleidote „Sindikato“ albumą, turite planų pribrendusiems soliniams Svaro, Kasteto albumams, naujam „Dogmos“ albumui ar bendriems darbams su kitais atlikėjais (pvz., Kasteto daina su Happyendless „Iškritęs iš mėnulio“)?

Donciavas: Tiek Svaras, tiek „Dogma“ jau turi naujų dainų soliniams projektams. Jokių datų ar tolimų planų nėra. Bet greitu laiku kažkas iš viso šito pasileis į erdves.

Kastetas: Mes visi kažką visada darome paraleliai. Donciavas, kiek žinau, padeda su prodiusavimu ir muzika kitiems, Svaras taip pat nuolat kažką krapšto. Aš irgi kažką nuolat rašau. Kol kas dar nieko labai nešnekėjome, kada vėl pradėsime įrašinėti su grupe. „Dogma“ turi neišleistų kūrinių, bet kaip bus toliau, tikrai nežinau. Labai sunku rimtai dirbti prie kelių albumų vienu metu. Viena žinau, kad šiais metais tikrai dar bus muzikinių naujienų iš mūsų fronto. Gal pilnaverčių albumų ir nebus, bet kažką tikrai išgirsite.

Pastaruoju metu nešiojuosi idėją fix ir gyvenu mintimi, kad reik parašyti knygą. Ir jau turiu pririnkęs labai daug medžiagos. Tai nebūtų autobiografinė knyga ir ji neturėtų nieko bendro su „Sindikatu“, bet aš bandau į ją sudėti tai, ką mačiau ir ką pats patyriau per tuos 20 koncertinių kelionių metų.

Cha, cha, cha, – skamba tikrai juokingai, kai tai pasakoju. To dar niekam nesakiau. Jūs pirmieji (šypsosi)

Koncertas „Siemens arenoje”

Kūrinys „Vokiečių gatvė“, pasirodęs uždraudus vartoti alkoholinius gėrimus viešose vietose, iki šiol yra atpažįstamas kaip laisvės, nepasidavimo draudimams, suvaržymams ar bandymui reguliuoti žmones simbolis. Akivaizdu, kad bandymai riboti laisvę jums yra skaudūs. Apie tai – naujojo albumo daina „Tu ne karalius“, apie tai ir klouno karikatūra „Sindikato“ pasirodyme M.A.M.A. apdovanojimuose. Ar šiandien, kai šalyje kalbama ir praktiškai įgyvendami įvairūs draudimai, nekyla noro didesniam maištui ir dainų tekstuose? Ar šiandiena nėra dar tinkamesnis laikas revoliucijos garso takeliui?

Donciavas: Bet koks bandymas apriboti žmogaus teises mums būdavo nepriimtinas. Kadangi pastaruoju metu tokių bandymų itin daug, visa tai irgi yra viena iš inspiracijų kurti. Dažnai mūsų laisves žmonės supranta kaip skatinimą gerti alkoholį. Taip tikrai nėra. Problema yra kur kas didesnė ir nesiplėsiu. Pats nevartoju jokio alkoholio daugiau nei 3 metus, todėl man tikrai nėra aktualus pardavimo laiko trumpinimas (šypsosi)

Kastetas: „Revoliucijos garso takelio“ albumo pavadinimas atsirado tikriausiai tuomet, kai mūsų pačių gyvenime vyko įvairios revoliucijos ar evoliucijos. Bet dabar galvoju, kad ši antraštė galėjo tapti grupės „skandalingų politinių“ dainų rinkinio pavadinimu. O dėl tekstų situacija paprasta – labiausiai nesinori kartotis ir pradėti save kopijuoti. Aišku, kiekvieną dieną keičiasi situacija, atsiranda naujų temų, todėl nežinau, ar atsitiktinai ar kaip, bet mums pavyksta sukurti dainas, kurios galbūt pralenkia laikmetį temų prasme, o prieš 15 metų pasakyti žodžiai tampa ir būna aktualūs ir šiais laikais. Čia šnekant apie „Vokiečių gatvę“. Tačiau lygiai taip pat jaučiamės dabar, pavyzdžiui, repuodami „Tomą“. Turbūt pirmąkart pradėjau vizualizuoti šios dainos personažus ir supratau apie ką ji (šypsosi)

Galiu atskleist, aš vis dar nežinau, apie ką yra „Darome Hip Hop“, bet tikiu, kažkada ateis ta diena, kai ir tai suprasiu. Nors, kaip sakė vienas klasikas, „Lietuvai laisvę atnešė rokas, o į Europos Sąjungą atvedė Hip popas“ – prieš mūsų pasirodymą Katedros aikštėje. Tai gal šis kūrinys apie tai (juokiasi)

Praskleiskite šydą į kūrybą procesą. Nuo ko prasideda Jūsų dainos – žodžių, beato, melodijos, priedainio, idėjos? Ar žinote iš anksto, apie ką bus daina – ar tai sąmoninga kūrybinė pastanga ar daugiau improvizacija?

Kastetas: Dažniausiai viskas prasideda nuo muzikos. Donciavas išsiunčia ir tada mes jau žiūrim. Dažniausiai su Svaru pasitariam, kas turi kokių minčių, idėjų. Kartais Svaras mato, kad jam nelimpa arba aš matau, kad aš nesugebėsiu ant tokio kūrinio nieko užrašyt. Viską šnekam atvirai. Galbūt anksčiau būdavo momentų, kai matai, kad nesigauna, bet rašai. Tik tam kad rašyt.. Manau, kad atsisakėm šios praktikos. Kuriant „99“ ne vienas kūrinys buvo išmestas į šiukšliadėžę, nors ankstesniais laikais gal būtume prie jo kamavęsi ir gimdę. O po to klausydami tiesiog praskipintume.

Be dainų, kurios kritikuoja ar šiepia visuomenės ydas, „Sindikatas“ turi dainų, kurios įkvepia – „Uždengti šviesą“, „Laikas keistis“ ir kt. Jūs dainuojate apie tiesą ir tai didelė atsakomybė. Ar minint atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį būtų per daug sukurti kažką panašaus į dainą šaukiančią tautą – himną?

Kastetas: Kadangi GG amžinai (dainos žodžiai, – aut. past), tai manau himnams dar laikas ateis (šypsosi). Na o jeigu atvirai, tai mes negalime kurti kūrinių pagal užsakymą. Turiu minty nebūtinai finansinį užsakymą, bet pagal formulę „Davai padarom dabar himną“. Tai labai įtempia. Tiesiog kuriame dainas, o tada jos jau tampa himnais arba ne. Manau šį penktadienį Kaune ir kitą savaitgalį Vilniuje klausytojai išgirs kelių dainų netikėtas transformacijas, kurios tikrai vertos būti himnais.

GG Sindikatas

Su „Sindikatu“ Lietuvoje užaugo ištisa hiphopo kultūros narių, atlikėjų karta. Įdėjote daug, kad hiphopo idėjos šalyje stiprėtų, daugiau nei 15 metų vedate radijo laidą „Gatvės lyga“. Ar šiandien hiphopo kultūra įsitvirtinusi geriau nei tada, kai pradėjote kurti, ar tebėra aktuali?

Svaras: Hiphopo kultūra šiandien Lietuvoje išgyvena aukso amžių. Net dvi jos grupės groja arenose, betarpiškai dalyvauja visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Hiphopas yra realistiškiausia subkultūra, kalbanti apie žmogaus realijas.

Kokie tolesni „Sindikato“ planai? Ar kito studijinio albumo reikės laukti tradicinius 4-6 metus? Kitais metais sueis 20 metų „Sindikato“ pirmajam albumui „Tavo sielos vagiz”, 2021 m. – 20 metų stogą nunešusiam albumui „Gatvės lyga“. Ar atiduosite duoklę Jo Didenybei Miestui?

Donciavas: Na, mes ką tik per du metus išleidom 2 albumus. Jeigu priskaičiuotume „Dogmos“ albumą, tai per 3 metus – tris albumus. Energija ir minčių srautai nėra begaliniai. Tam, kad išspinduliuotume energiją, ją pradžioje turime sugerti. Kada ateis ta stadija, kai jau norėsis kažką sukurti, sunku nuspėt. Nelabai mes taikomės į amžiaus akcentus. 20 metų ar mažiau…? Nežinau. Kai neturi, ką pasakyt, geriau patylėt. Todėl neprognozuojame, kas gali nutikti 2021 m. Kai susikaups medžiagos ar emocijų, tada jas ir paleisim.

Kastetas: Nežinau ir aš. Dabar visos mintys kitur. Apie naujus įrašus dar nesikalbėjome. Tikiu, kad mes neišeisime atostogų ir tikrai kažką darysime ir kursime. Nors, tiesą sakant, kartais atrodo, kad norėtųsi pasiimti kokį pusmetį atostogų. Bet žinau, kad jau po savaitės ar dviejų, rašysiu draugams: chebra, gal susibėgam, a? Gal kokį repuką įrašom, gal kur kokį mažą koncertuką? (šypsosi)

AČIŪ UŽ POKALBĮ.

______

Pernai Siemens arenoje vykusio grupės koncerto apžvalgą skaitykite ČIA

Vancouver Sleep Clinic: nusprendžiau nebešvaistyti laiko matematikai

2017-06-06Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

Vancouver Sleep Clinic

Apie Australijos grupę „Vancouver Sleep Clinic“ manoMUZIKOJE buvo rašyta ne kartą. Nuolat pristatinėjome naują projekto muziką, džiaugėmės pagaliau įrašytu grupės albumu ir patyliukais laukėme jo Lietuvoje.

Deja, kol kas į Lietuvą planų atvykti kolektyvo siela Timas Bettinsonas neturi, tačiau, kaip prisipažino išskirtiniame interviu mūsų portalui, tikrai labai norėtų. Todėl tikėdamiesi, kad jo norai taps realybe (o kartu ir signalu) mūsų šalies koncertų rengėjams, pristatome pokalbį su šiuo metu pasaulyje sparčiai populiarėjančiu atlikėju.

„Vancouver Sleep Clinic“ sielai ir pagrindiniam kūrėjui T. Bettinsonui – viso labo 21-eri. Tačiau pirmuosius jo kūrybos vaisius raškyti galėjome jau prieš 4 metus. Jis mokėsi paskutinėse klasėse mokykloje ir sukūrė nuostabias synth pop/ elektro pop balades „Vapour“ ir „Collapse“. Beje, pastaroji daina gimė matematikos pamokoje.

Tikslieji mokslai vaikino netraukė, todėl natūralu, kad net ten jis savęs ieškojo ne skaičiuose, o muzikoje.

2014-aisiais „Vancouver Sleep Clinic“ išleido debiutinį EP „Winter“. Grupę pastebėjo ir pamilo ne tik Australijos gyventojai, bet ir senojo žemyno muzikos mylėtojai. Melodinga, lyriška, kiek naivoka, tačiau širdį glostanti muzika neliko nepastebėta ir Europos muzikos rinkos atstovų – T. Bettinsono grupę į savo koncertinį turą kaip apšildantį kolektyvą vykti kartu pasikvietė „London Grammar“.

Taip Vankuverio miego klinikos (pavadinimas, pasak Timo, neturi jokios reikšmės) žvaigždė ėmė kilti. Supratęs, kad nauja muzika turės būti gerokai brandesnė, solidesnė ir rimtesnė, atlikėjas žingsnis po žingsnio ėmė kurti debiutinį albumą. Savo pagalbą jam pasiūlė Jay-Z, Alicia Keys, Snoop Doggo ir kitų žymių atlikėjų prodiuseris Al Shux, kuris ir tapo pagrindine varomąja debiutinio pilno solinio albumo jėga.

Taip suvieniję pajėgas ir vedini impulso pakeisti muzikinį pasaulį Al Shux ir Timas Bettinsonas kūrė ir kartu įrašinėjo pilną naują plokštelę, kuri balandžio pradžioje išvydo dienos šviesą. Švelnūs garsai, mielas it aksomas Timo falcetas, gerokai daugiau dramos ir, kartais net stadionams tinkančios kompozicijos leido 11 dainų rinkiniui tapti vienu įdomiausių šio pavasario įrašu. Albumui „Revival“ nebuvo gailima gerų žodžių, o „Vancouver Sleep Clinic“ muziką pagaliau pradėjo rimtai transliuoti ir pasaulio radijo stotys.

Šis kolektyvas šiuo metu itin populiarus Australijoje. Greitai jis leisis ir į pasaulines gastroles. Todėl natūralu, kad saulėtoje Australijoje kepinant neiliniam karščiui, Timas, sulaukęs manoMUZIKOS skambučio, tikrai turėjo ką papasakoti.

mM: Prieš porą mėnesių „Vancouver Sleep Clinic” pagaliau išleido savo pilną debiutinį albumą. Koks jausmas aplankė, kai muzikos prekių parduotuvėje išvydai savo debiutinę plokštelę?

T.B.: Tai buvo jaudinanti akimirka. Prie šio įrašo dirbau labai ilgai, todėl pamatęs „Revival” visų pirma pajutau didelį palengvėjimą. „Pagaliau”, – pamaniau sau. Pagaliau šis įrašas pasieks visa pasaulį.

Kaip apibūdintum „Revival”? Apie ką šis albumas ir kam jis yra skirtas?

Šis albumas – apie mano gyvenimo kelionę. Apie pastarųjų metų kelią nuo mokyklos suolo iki pirmų žingsnių muzikos industrijoje, apie koncertinį turą, išgyvenimus, patirtus įvairiuose pasaulio kraštuose ir mintis, mane lydėjusias visos šios kelionės metu.

Tai laikas, kurį galėčiau įvardyti didžiuliu pokyčių metu. Tai įdomi ir vingiuota kelionė per džiaugsmus, vargus, laimę ir liūdesį. Iš esmės tai asmeninis nuoširdus išgyvenimas kuriant „Revival” dainas.

Kiek daugiau nei prieš porą metų išleidai nepilną albumą „Winter”. Būtent tada „Vancouver Sleep Clinic” vardas tapo žinomas pasaulio melomanams. Ar galėtum palyginti minėtą EP su neseniai išleistu pilnu albumu?

„Revival” mums atvėrė gerokai daugiau galimybių. Galėjome sukurti gerokai tobulesnį skambesį nei įrašinėjant “Winter”. Pavyzdžiui, naujame albume girdite gyvus styginius ir pučiamuosius instrumentus, čia dainuoja tikras choras ir t.t.

Kita vertus, nėra čia ko labai stebėtis (šypsosi). „Winter” kūriau savo miegamajame, o įrašiau sutaupęs kelis šimtus paskutinių dolerių. Taigi, neturėjau tokios laisvės ir galimybių pasirinkti ir išgauti tokius garsus, apie kuriuos svajojau.

Laisvės kuriant “Revival”, panašu, tau pridėjo ir itin talentingas bei vertinamas muzikos prodiuseris Al Shux.

Tikrai taip. Dirbti su juo – vienas malonumas. Pirmą kartą susitikome tada, kai man buvo viso labo 18. Iškart pajutome chemiją (juokiasi).

Al’as prodiusavo galybę geros r&b ir hip-hop muzikos, todėl buvo nuostabu sujungti šią patirtį ir jo žinias su mano idėjomis. Manau, kad tai šį albumą ir daro ypatingu.

Netrukus leisies į kelionę po Šiaurės Ameriką. Ar ketini užsukti į Europą? Galbūt pakeliui trumpai stabtelėsi Lietuvoje?

Šiemet tikrai koncertuosime Senajame žemyne. Į Lietuvą taip pat labai norėčiau atvykti, tačiau čia jau ne viskas priklauso vien tik nuo manęs. Reikia tikėtis, kad su šiek tiek reklamos ir muzikos galėsiu įgyvendinti ir šį savo norą (šypsosi).

Jeigu tavęs paprašyčiau trumpai pristatyti „Vancouver Sleep Clinic”, ką atsakytum?

Sakyčiau, kad tai labai nuoširdus projektas, sukurtas tam, kad žmones lydėtų viltis, džiaugsmas ir taika.

Kas tave labiausiai įkvepia?

Mano didžiausias įkvėpimas – Dievas, šeima ir šalia esantys žmonės. Visi mano kūriniai yra apie dalykus, kurie vyksta aplink ir mintis, kurios gimsta mano galvoje.

Viename savo interviu sakei, kad daina „Vapour” buvo sukurta matematikos pamokoje. Ar tai tiesa?

Taip, tai tiesa, tik daina buvo ne „Vapour”, o „Collapse”. Ko gero tai ir buvo keisčiausia vieta, kurioje kažką kada nors sukūriau.

Apskritai matematikos pamokose nuolat nuobodžiaudavau. Kol vieną kartą galiausiai nusprendžiau: pakaks laiką švaistyti veltui, reikia užsiimti kuo nors produktyvaus. Tuo metu mano vienintelė veikla po pamokų buvo muzika, todėl nusprendžiau, kad ja reikia užsiimti ne tik pasibaigus pamokoms, bet ir jų metu (juokiasi).

Muzikos rinkoje jau esi kelerius metus. Kokius geriausius potyrius per juos tau teko išgyventi?

Keliauti, koncertuoti ir bendrauti su žmonėmis, kurie mėgaujasi mano sukurta muzika ir palaiko “Vancouver Sleep Clinic” yra daugiau nei nerealu. Tai – svajonių išsipildymas. Niekada negalėjau patikėti, kad kitoje žemės rutulio pusėje kada nors sutiksiu žmogų, su kuriuo mane sieja būtent mano muzika. Šie jausmai niekada nepasensta ir nenusibosta…

Pakalbėkime apie muzikinę įtaką, kurią tau klijuoja ir Australijos, ir likusio pasaulio muzikos kritikai. Būtent jie atkreipė dėmesį, kad tavo falcetas – labai panašus į „Bon Iver” lyderio Justino Vernono.

Aš labai mėgstu „Bon Iver”. Todėl kalbos apie Justino Vernono įtaką tikrai nėra iš piršto laužtos. Jis buvo mano autoritetas. Ypač tada, kai muzikos rinkoje žengiau pirmuosius žingsnius.

Tačiau kurdamas muziką aš negalvoju apie įtakas ir nesiekiu būti į kažką panašus. Mūsų balsai gal ir gali būti panašūs, tačiau kai kuriu, tiesiog atsisėdu, pradedu žaisti su garsais ir darau tai, kas man atrodo natūralu. Stengiuosi neleisti sau būti į ką nors panašiu.

Tuomet prisipažink, ko pastaruoju metu dažniausiai klausai.

Negaliu atsiklausyti naujo „6LACK” albumo. Tai visiškai nepelnytai neįvertintas labai geras chillinis įrašas. Juo mėgaujuosi kone kasdien.

Kokie šiuo metu tavo pagrindiniai tikslai?

Tiesiog noriu savo muziką rodyti kaip įmanoma didesniam ratui žmonių. Noriu sukurti didžiulę kultūrą aplink savo projektą, kurioje kiekvienas klausytojas būtų įtrauktas, mylimas ir vertinamas.

Tačiau tai po truputį ir vyksta. Lietuva – geriausias to pavyzdys. Nors mūsų šalys nutolusios tūkstančiais kilometrų, tavo muzika vis garsiau skamba Lietuvoje.

Tai nuostabu. Žinau, kad esate maža, bet veržli šalis. Niekada čia nebuvau, tačiau labai norėčiau apsilankyti.

Todėl sakau nuoširdų ačiū visiems Lietuvos žmonėms, kurie klauso mano muzikos. Man tai labai daug reiškia. Tikiuosi, kad kada nors „Vancouver Sleep Clinic” turės progą pagroti jums gyvai.

Ačiū už pokalbį!
Apačioje – visas naujausias „Vancouver Sleep Clinic” albumas

L+: mus visą laiką į priekį vedė noras nepaklusti žaidimo taisyklėms

2017-01-30Liudas ZakarevičiusmanoKARTA

Kalbėti apie grupę „L+“ nėra lengva. Ne tik todėl, kad mūsų padangėje jos nėra jau 17 metų, bet ir dėl to, kad per tris itin aktyvios veiklos metus grupė šalies muzikos scenoje nuveikė išties nemažai. Nuo 1997 iki 2000 metų kolektyvas išleido keturis studijinius ir vieną geriausių dainų albumą, ne kartą ir ne du apvažiavo visą Lietuvą, laimėjo „Bravo“ statulėlę už geriausią metų debiutą ir tapo neatsiejama šalies muzikinio identiteto dalimi.

L+ (Foto. Claudia Reichardt)

„L+“ į muzikos sceną įsiveržė Lietuvai skaičiuojant septintuosius nepriklausomybės metus. Švelnūs, lyriški ir itin melodingi garsai, mūsuose dar neatrastas pop/r&b žanras šalies gyventojų buvo sutiktas itin palankiai. Ir netgi nežiūrint į tai, kad grupės „L+“ kūriniai taip ir nepakilo iki tuo metu „skonio formuotojais“ laikomų Radiocentro ar „M-1“ topų viršūnių, grupės dainos buvo itin dažnai grojamos, mėgstamos ir klausomos, o kompozicija „Ar tu ją matei“ iki šiol atpažįstama ko gero kiekvieno tautiečio.

Nepaisant to, kad Lino Adomaičio grupės prekiniu ženklu tapo kūrinys „Ar tu ją matei“, „L+“ vadinti „one hit wonderiais“ būtų ne tik neteisinga, bet ir nesąžininga. Per ketverius aktyvios veiklos metus Linas ir kompanija į pasaulį paleido begalę dabar jau legendiniais galimų vadinti dainų. „Lauko vidury“, „Lūpos kaip vyšnios“, „Rudens lietus“ ar „Noriu pakalbėt“ – tik kelios iš jų.

„L+“ skirtingais keliais pasuko 2000-aisiais, surengę atsisveikinimo koncertų turą. Po tų metų apie grupę, jos išsiskyrimą ir veiklą nebuvo praktiškai jokių interviu ar pasakojimų. Todėl šįkart manoMUZIKA rubrikoje manoKARTA – labai svarbus, įdomus išskirtinis ir itin atviras interviu. Šįkart kalbiname ne ką kitą, o grupės „L+“ idėjinį lyderį, dainininką, kompozitorių ir prodiuserį Liną Adomaitį.

Pirmojo albumo afiša

PIRMOJI „L+“ VASARA – 97 KONCERTAI

„Grupės „L+“ laikais buvo analoginės juostos. Pirmasis mūsų albumas „Pasilik“ buvo išleistas kasetėje. Todėl tuo metu, kai eidavai į leidybinę kompanija tu nesakydavai: noriu išsileisti albumą. Sakydavai: noriu išsileisti kasetę. Taigi, laikai gan stipriai pasikeitę ir tame yra daug žavesio“, – šypsodamasis ir dalindamasis prisiminimais pokalbį pradeda neseniai savo solinį albumą „Laiko mašina“ vinilo plokštelėje išleidęs Linas Adomaitis.

Tais 1997-aisiais metais, kai „L+“ išleido tavo minėtą kasetę, šalies muzikos scenoje vyko daug įdomybių: “EXEM” išleido vieną kiečiausių Lietuvos istorijoje šokių muzikos albumą „STEREO“, išsiskyrė grupė „Foje“, sėkmingai sukosi „Naktinės Personos“, „Sel” pristatė vienus garsiausių savo singlų – dainas „Sapnai“ ir „Lengvai“, debiutavo tokios grupės kaip „Junior“, „B‘avarija“. Tai buvo kone patys derlingiausi ir turtingiausi metai praėjusio tūkstantmečio Lietuvos pop muzikos istorijoje. Kartu tai buvo metai, kai mūsų šalyje atsirado „L+“. Kodėl būtent tada?

Darbus įrašų studijoje pradėjome dar 1996-aisiais. Tais metais įrašinėjome savo debiutinį albumą „Pasilik“. Tai buvo mūsų pirmasis darbas, su kuriuo galėjome eiti į leidybines kompanijas. Tuo metu oficialus „prisistatymas“ visuomenei buvo galimas tik turint albumą.

Iki albumo pasirodymo mes jau buvome pradėję koncertinę veiklą, tačiau pasirodymai buvo nedideli. Išleidus “Pasilik” (tada sužibėjo „Ar tu ją matei“, „Rudens lietus“ ir kitos dažnai radijo stotyse transliuojamos dainos) viskas pasikeitė. Laikraščiai ėmė rašyti, kad „L+“ – geidžiamiausia šalies pop grupė.

Tiesą sakant, tokiu staigiu virsmu mums buvo sunku patikėti. Patyrėme lengvą pozityvų šoką. Mus visą laiką į priekį vedė noras nepaklusti žaidimo taisyklėms, bet niekada netikėjome, kad pokytis bus toks greitas.

Iki šiol atsimenu stulbinamus skaičius: per pirmąją savo vasarą turėjome 97 koncertus! Grodavome labai dažnai. Pasitaikydavo tokių dienų, kurių metu turėdavome po du, o kartais – ir po tris pasirodymus.

Kaip tuo metu tau, žengiančiam pirmus žingsnius šalies pop scenoje, atrodė Lietuvos pramogų verslas?

Kaip ir šiandien, tada buvo visko – kai kas žavėjo, kai kas nuvylė. Bet mane tiesiog džiugino “L+” veikla. Niekada nekvestionuodavau kitų elgesio. Neturėdavau tam laiko. Kita vertus, mano darbas – kurti muziką. Tai darau iki šiol. Todėl socialinių – analitinių žygių kaip nepradėjau tada, taip nepradedu ir dabar.

Taip, daugeliu klausimų turiu išgrynintą nuomonę. Mano požiūris į kompoziciją, atlikimą ir kitus dalykus yra griežtas ir konkretus. Tačiau niekada nepradedu įrodinėti ar pasakoti kitiems, kad turi būti taip, o ne kitaip. Visi savo darbą dirbam pagal savo požiūrį ir galimybes.

Ar sutinki su nuomone, kad praėjusio tūkstantmečio paskutinieji metai buvo geriausi nepriklausomos Lietuvos istorijoje tiek muzikos vartojimo, tiek ir muzikos kūrybos prasme? Vartojome muziką atsakingai, klausydavome topų, kurie formavo visos Lietuvos muzikinį skonį, eilėse prie „Muzikos bombos“ laukdavome naujų albumų. Kardinaliai pasikeitė ir laikas, ir kartos, ir, žinoma, muzikos vartojimas…

Esu tikras, kad kiekvienas laikmetis turi savo žavesio. Tada buvo daug smagių dalykų. Tiesą sakant, manau, kad tuomet buvo daugiau nuoširdumo ir mažiau cinizmo, o to laikmečio eilės prie muzikos įrašų parduotuvių iki šiol sukelia šiokių tokių sentimentų (šypsosi). Tačiau visai žavu ir dabar… Lietuvos atlikėjai rengia pasirodymus didžiulėse arenose, kopia karjeros laiptais už mūsų šalies ribų, auga nepaprastai talentinga nauja karta.

Kiekviename žingsnyje stengiuosi atrasti ką nors pozityvaus. Ignoruoju tai, kas man negatyvu. Nesiimu komentuoti viešoje erdvėje kitų žmonių elgesio ar leistis į ideologinius konfliktus. Nematau tame prasmės. Taupau ne tik savo laiką, bet ir emocijas. Taip savo laiką padovanoju arba sau artimiems žmonėms, arba kūrybai.

Grupė L+, 1997 m. (Nuotr. grupės archyvo)

PAČIOJE PRADŽIOJE „PRISIBELSTI” IKI LEIDYBINIŲ KOMPANIJŲ MUMS BUVO NEĮMANOMA

Grįžkime į „L+“ karjeros pradžią. Savo muzikinius žingsnius Lietuvoje pradėjote kaip POP/R&B žanro atstovai ir buvote tokie pirmieji šalyje. Ar tų metų „BRAVO” apdovanojimas „Metų debiuto“ kategorijoje jums buvo įrodymas, kad einate teisingu keliu?

Tai buvo labai malonus įvertinimas. Beje, šis prizas yra kol kas vienintelis muzikinis apdovanojimas Lietuvoje, kurį esu gavęs per 20 metų. Tarptautinių gavau 11, o lietuvišką – vieną (šypsosi).

Mums, kaip pradedančiai grupei, gauti „BRAVO“ už metų debiutą buvo labai faina.

Su BRAVO statulėle (foto. L. Adomaičio)

Tik labai faina?

Na, tais laikais muzikos apdovanojimai reiškė tikrai daug. Be to, jie buvo žymiai svaresni ir skaidresni nei dabar.

„BRAVO“ statulėlė iki šiol yra mano įrašų studijoje. Tikrai ja didžiuojuosi.

Tačiau ne apdovanojimai grupei “L+” buvo didžiausias įvertinimas. Didžiausias įvertinimas mums būdavo pilnos salės žmonių ir mūsų klausytojai.

Debiutiniame jūsų albume „Pasilik“ galima rasti „The Beatles“ dainos „Yesterday“ koverį. 1994 metais išleistame „Boyz II Men“ albume „II“ paskutinis kūrinys taip pat šios dainos koveris Tai buvo laikas, kai net ir viešai neslėpei savo meilės šio kolektyvo kūrybai. Ar galima sakyti, kad perdainuoti šią dainą jus įkvėpė būtent „Boyz II Men“?

Ne. Šią dainą labiau įkvėpė patys Bitlai ir Michaelo Boltono koveris.

„Yesterday“ – viena populiariausių ir gražiausių Liverpulio ketverto dainų. Turėjome puikią aranžuotę keturiems balsams, tad nematėme prasmės laukti (šypsosi). Beje, ar žinojai, kad šio koverio genialų smuiko solo atliko Vilhelmas Čepinskis? Jis jau tomis dienomis buvo pasaulinio pripažinimo sulaukęs atlikėjas.

Tiesa, dėl šio bitlų koverio esame patekę į kuriozišką situaciją su leidybine kompanija „Bomba records“. Debiutiniame mūsų albume „Yesterday“ buvo vienintelis kūrinys, įrašytas anglų kalba, tačiau „Bombos“ atstovai paskambino ir sako: „jūsų albumas – anglų kalba, todėl mūsų nedomina“. Aš jiems sakau: „palaukit, ten juk tik viena daina įrašyta angliškai, todėl apie ką jūs šnekate?“. Jie toliau nebediskutavo ir numetė telefono ragelį.

Žodžiu, pačioje pradžioje mums „prisibelsti“ iki leidybinių kompanijų buvo labai sunku. Atrodė, kad visur, kur benueitume, girdime panašius atsakymus: „čia per sudėtinga muzika“, „to Lietuvai nereikia“, „nieko čia neparduosime“. Bet kai mumis patikėjo „Mega Records“, o per pirmus 3 mėnesius albumo „Pasilik“ buvo parduota daugiau kaip 30 tūkst. kopijų, visos leidybinės kompanijos ėmė skambinti ir siūlyti pelningus kontraktus antram albumui.

Tai buvo laikas, kai leiblai vaidino itin reikšmingą vaidmenį muzikantų gyvenime…

Ne tas žodis… Šiuo metu jau septintą savo albumą leisiu pats, todėl puikiai žinau kaip ši mašina veikia. Dabar man tikrai nebereikia jokių leiblų. Jų ko gero reikia jaunam, informacijos apie tai, kas vyksta aplink, dar neturinčiam pradedančiam atlikėjui.

Tačiau tuo metu leidybinė kompanija buvo labai stiprus žaidėjas. Kol nenusivyliau jų veikla, neskaidrumu ir kitais negražiais dalykais, tol mielai su jomis dirbau…

Ar nusivylimas buvo tokio lygio, kaip pavyzdžiui, ir grupei „Biplan“ su albumu „Braškės“ (L.Z. „Biplan“ šio, 1998 m. „Bomba Records“ išleisto albumo negali perleisti iki šiol nes teises atidavė savo leidėjams)?

Ne. Su tokiomis problemomis nesu susidūręs, kadangi nuo pat pirmų „L+“ žingsnių aš turėjau ir teisininką, ir advokatą, talkinusį visais leidybos klausimais. Todėl niekada nedėdavau savo parašo po abejotino turinio sutartimis. Natūralu, būdavo taip, kad su leidėjais dalindavomės teisėmis, tačiau net ir tokius kontraktus sutvarkydavome labai gražiai.

Visiems jauniems atlikėjams, ar grupėms bendradarbiaujančioms su leiblais, labai nuoširdžiai rekomenduoju: bičuliai, nepulkite į euforiją ir neskubėkite aklai pasirašinėti sutarčių. Kartais įsipareigojate keliems metams, o tie keli metai karjeros pradžioje yra labai svarbūs.

Pasitaiko tokių situacijų, kai atlikėjas pasirašo sutartį, kurioje jam surištos rankos, pavyzdžiui, visam penkmečiui…

Tačiau tokia situacija Lietuvoje jau nebėra visiška kasdienybė, ar ne?

Na, dabar visa muzikos leidyba yra perėjus į kitokį lygmenį. Daug kas klausosi muzikos internete, todėl materialioje laikmenoje leidžiamas albumas neturi tokios galios, kaip tada. Žinoma, džiaugiuosi, kad atgyja vinilai (tapau visišku jų fanu), bet iš esmės muzika keliasi į internetą. Ir tai yra šiandienos realija, kuriai prieštarauti nesugebės niekas.

L+, 1998 metai (nuotr. grupės archyvo)

„VIS PASVARSTYDAVOME, KAS BŪTŲ BUVĘ, JEIGU NEBŪTUME PAKEITĘ ŽANRO”

Grįžkime prie grupės reikalų. Debiutinis „L+“ albumas buvo sukaltas to laikmečio amerikietiškojo POP/R&B stiliumi (jautėsi, kad mėgaudavaisi ne tik „Boyz II Men”, bet ir Brian McKnight, Babyface ir kitų panašaus žanro atlikėjų muzika). Tačiau po metų pasirodę albumai (“Lauko vidury” ir “Noriu pakalbėt”) buvo visiškai kitokie. Juose vis dažniau girdime pop disko stiliaus. Kodėl nusprendėte keisti žanrą, kai „L+“ debiutas buvo ir taip palyginus labai sėkmingas ir stiprus?

Tai buvo mūsų kompromisas su tuo, ką išgirdome iš muzikos kritikų ir tuo, kas mums iš tiesų patiko. Visada mėgome disco funką. Vien tik ko vertas Jamiroquai – atlikėjas, kuriuo žaviuosi iki šiol. Taigi, natūralu, kad muzika, kurios klausiausi, formavo ir mane kaip kūrėją.

Stengėmės atskleisti disco funk natą. Tačiau tik vėliau supratome, kad šis eksperimentas mums ne iki galo patiko… Supratome, kad jis tiesiog nepasiteisino.

Kodėl?

Todėl, kad tos šaknys, nuo kurių mes pradėjome (lėtesnė ir melodingesnė R&B muzika) buvo nuostabus startas. Per vėlai supratome, kad reikėjo ir toliau laikytis šios muzikinės krypties.

Tikrai dėl nieko nesigailime. Tačiau vis pasvarstydavome, kas būtų buvę jeigu nebūtume pakeitę žanro…

1998-ųjų „Lauko vidury“ (bent jau mano asmenine nuomone) yra ko gero pats brandžiausias ir kartu įvairiausias „L+“ albumas. Čia buvo visko – ir lyrikos titulinėje dainoje, ir nostalgijos bei liūdesio kūrinyje „Kaip ilgai“, ir krūva Linų surinktų į vieną folko motyvais sukurtą dainą, ir smagios ritmikos tokiose kompozicijose kaip „Aš regiu akis“ ar „Man priklauso laikas“, ir netgi drum‘n‘base žanro dainoje „Rytas“. Kaip gimė šis albumas?

Po albumo „Pasilik“ mes savęs paklausėme: ką darom toliau? Buvo gan sunku, kadangi „Pasilik“ buvo darbas, kuriuo mes tikrai stipriai prisistatėme, labai džiaugėmės ir didžiavomės. Tai buvo ilgas gilių svarstymų ir ieškojimų etapas. Būtent po „Pasilik“ mes ir sulaukėme kritikų klausimų, kurlink judėsime toliau. Taip į kai kurių autoritetingųjų nuomonę įsiklausę pradėjome ieškoti kažko naujo. Įtaką darė senieji Stevie Wonderio įrašai, Jamiroquai darbai.

Sutinku, „Lauko vidury“ – nuostabi daina, tačiau kalbėti apie savo muziką yra gan sunku…

Gerai, tuomet paklausiu kitaip: ar galima sakyti, kad „Lauko vidury“ – tai albumas, kuriuo „L+“ didžiavosi labiausiai?

Tai labai sudėtingas klausimas (šypsosi). Sunku išskirti geresnius, blogesnius ar vertesnius albumus, kai į visus juos įdedi daug širdies.

Labai didžiavomės savo debiutiniu albumu. Ir juo džiaugėmės tikrai nuoširdžiai, nes tai buvo pirmas mūsų įrašas, iki šiol sukeliantis malonų jaudulį.

„Lauko vidury“ – tai ieškojimų ir bandymo nerti į gilius vandenis albumas. Vėliau ieškojome kažko lengvesnio. Po to ir vėl bandėme grįžti prie savų šaknų su kitais ieškojimais. Žodžiu, kūryba buvo ilgas, įdomus ir nenutrūkstamas procesas.

„L+“ gyvavo neilgai – viso labo 4 metus, todėl ir įrašų buvo tiek mažai…

Žinau, dabar klausi, kodėl išsiskyrėme ir ar susipykome (šypsosi). Galiu iškart atsakyti: tikrai nesusipykome, iki šiol esame bičiuliai ir kartkartėmis susiskambiname, o grupės išsiskyrimą lėmė kitos priežastys – skirtingų veiklų pasirinkimas.

Ar tai ir buvo priežastis, dėl kurios ne kartą kito ir grupės sudėtis?

Taip. Tai buvo natūrali kaita: kažkas pakelia sparnus, kuriuos turi pakeisti kiti sparnai. Mūsų grupė visuomet buvo kvartetas. Audronė pakėlė sparnus ir išėjo į Martyno Tylos projektą „Pagalvėlės“. Tada mes į grupę pakvietėme Ingą Jankauskaitę. Po kelerių metų Inga įstojo į aktorinį, persikėlė į Vilnių ir jai dalyvauti „L+“ veikloje tapo sudėtinga. Tada pasikvietėme Kristiną Sriubytę. Vėliau Ieva su Kristina pasinėrė į Kauno muzikinio teatro veiklą.

L+ ir Rolandas Kazlas, 1998 m. (nuotr. grupės archyvo)

” DAINA „AR TU JĄ MATEI” NET NETURĖJO PATEKTI Į MŪSŲ ALBUMĄ”

Nepaisant to, kad jūsų negalima pavadinti one hit wonderiais, norime to ar ne, didžiajai daliai „L+“ vardas visada asocijuosis su daina „Ar tu ją matei?“. Ar tikėjaisi, kad šis kūrinys taps tokia legenda?

Tikrai ne. Niekada negalvojau, kad ši daina susilauks tokios sėkmės. Įrašinėdami albumą galvojome, kad jos apskritai jame nebus. Tuomet mus į priekį stūmė jaunatviškas perfekcionizmas, o „Ar tu ją matei“ atrodė gerokai per saldi.

Tačiau keli mūsų bičiuliai (tarp jų – ir grupės teisininkas) primigtinai siūlė dainą į albumą įtraukti. Įtraukėme. O tada viskas ir prasidėjo… Per kelias savaites „Ar tu ją matei“ tapo kone ryškiausiu kūriniu visoje Lietuvoje. Dainos fragmento paprašė Kauno „Žalgirio” klubas, iškovotai sidabro taurei anonsuoti. Vien ko vertas vaizdo klipas su legendine manekene Ugne Andrikonyte. Būdavo eini gatve ir praktiškai visur girdi skambančią šią dainą – per radiją, parduotuvėje, net trumpai kirptų bachūriukų golfukuose – visur. Tuo metu tai buvo reiškinys.

Ar ši daina turi objektą, kuriam ji yra skirta?

Faktas, kad turi. Bet jos nieks nematė (juokiasi).

Grupės gyvavimo laikais nemažą vaidmenį vaidino fanų klubai. Tai buvo varomoji gerbėjų jėga, kuri paskui grupes buvo pasirengusi keliauti kad ir į pasaulio kraštą. Kokį fanklubą turėjo „L+“?

Mūsų fanų klubas buvo tikrai kietas. Jo prezidentu buvo labai aktyvus bičas Dariukas, vėliau pradėjęs dirbti „Bomboje”. Jis mūsų bendruomenę kuravo labai nuoširdžiai. Būdavo taip, kad su fanais leisdavomės į kelių dienų žygį. Palapinės, laužai, košių virimai, dainos prie laužo – visa tai buvo iš tiesų dieviškai geras laikas.

Tais laikais žmonės siųsdavo vieni kitiems rašytus laiškus. Turėjome ir mes išsipirkę savo pašto dėžutę, kurioje per savaitę „suplaukdavo” dešimtys laiškų (šypsosi). Skaitydavome juos, atrašinėdavome ir taip išnaudodavom šią komunikacinę galimybę. Viskas buvo kitaip. Dabar dažniausiai bendraujame elektroninias laiškais ar feisbuku.

Buvo ir tokių fanų, kurie siūvinėdavo ir siųsdavo mums savo rankdarbius. Iki šiol atsimenu iš vienos fanės gautus ant beržo tošies parašytus laiškus… Taigi, tas laikmetis taip pat turėjo daug žavesio.

L+ susitikimas su fanais, 1998 m. (nuotr. grupės archyvo)

Kalbant apie tą laikmetį, negalime užmiršti vieno įdomaus konkuravimo: paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje vyravo ypatinga neformali kova, kuri grupė geresnė – „Sel” ar „Foje”. Kurią pusę tuo metu palaikei tu?

Visada gerbiau scenoje esančius žmones. Gerbiau tuos, kurie kūrė ir kažką darė nuoširdžiai. Andrius Mamontovas ir (ypatingai) “Foje” buvo legenda. Vien tik ko verta mano pati pirmoji įsigyta vinilinė plokštelė…. Tai “Foje” albumas “Gali skambėti keistai”. Nesenstanti muzika, kuri ir šiandien skamba labai skaniai.

Egis irgi buvo įšokęs savo laiku. Tai yra vienas iš tų nedaugelio atlikėjų, kuris savo bangos nepaleido iki pat šiandienos.

Bet vienos ar kitos barikadų pusės nebuvau užėmęs. Sekiau ir klausiau abiejų.

O kas apskritai tau iš to meto šalies muzikos scenos atstovų imponavo? Ko klausydavaisi?

Su malonumu klausydavau “Anties”, “Foje”, Vytauto Kernagio, Stasio Povilaičio, “Bix”, “Sel”, Rūtos Ščiogolevaitės, Rositos Čivilytės, Kastyčio Kerbedžio, “Rebelheart”, “Biplan”, Gyčio Paškevičiaus, Nedos, Arinos ir daugelio kitų. Man tai buvo įdomu ne tik kaip atlikėjui ar scenos kolegai, bet ir kaip garso režisieriui, muzikos prodiuseriui.

L+ su fanais, 1998 m. (nuotr. grupės archyvo)

„APIE KITUS GRUPĖS NARIUS: VISUS JUOS LABAI MYLIU, O KARTU PRALEISTAS LAIKAS – NEPAMIRŠTAMAS”

„L+“ dėmesio centre visada būdavai tu. Apie kitus grupės narius būdavo žinoma ganėtinai nedaug. Kokia buvo likusi grupės komanda? Papasakok apie kitus “L+” narius?

Papasakoti trumpai sunkoka, tam reikėtų atskiro straipsnio… Visus „L+“ narius labai gerbiu ir myliu. Kartu žengėme pirmuosius žingsnius į estradinę sceną ir palikome toje scenoje įspaudą. Tai nepamirštama.

Su Pauliumi pradėjome svajoti apie grupę dar mokyklos laikais. Dažnai kalbėdavomės ne apie kiemo žaidimus ar filmus – mūsų pagrindinės temos būdavo apie grupės sukūrimą. Paulius visada turėjo gerų idėjų. Į daug ką žiūrėjo su humoru. Paulius – užkietėjęs „The Prodigy” fanas, o jo mėgstamiausios muzikos kryptys tuomet buvo breakbeat ir drum’n’base.

Ieva turbūt nuo pat gimimo buvo pamišusi dėl dainavimo, o ypač dėl operos. Dar prieš susiburiant grupei ji jau varstė Muzikos akademijos duris ir mokėsi profesionalaus operinio dainavimo. Ievos svajonės realizavosi, nes ji šiuo metu mėgaujasi kūrybingu darbu Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Iš visų “L+” merginų Ieva buvo nuo pirmos iki paskutinės “L+” dainos. Jos nuoširdumas, žavesys ir rūpestis labai padėjo visai komandai.

Audronė įsiliejo į mūsų gretas gan netikėtai. Susipažinome su ja prieš pat susikuriant grupei. Labai maloni, šilta asmenybė. Koncertuose dėl jos prie scenos nusidriekdavo eilės vaikinų, kurie Audronę tiesiog gerdavo akimis. Ji turėjo kažkokią magišką trauką. Bet ne tik Audronės seksualumas buvo žavus – jos savitas, švelnus balso tembras dainoms suteikė ramybės ir paslapties.

Inga – jautri, kūrybinga ir labai charizmatiška asmenybė. Į grupę įsiliejo kupina fantastiškų idėjų. Lietuva puikiai žino, kokia nepriekaištinga Ingos minčių raiška ir iškalba. Džiaugiuosi, kad šį jos gebėjimą pirmieji pamatėme mes. Pamenu, pažinties pradžioje mudu kartą valgėme braškes, o Inga skaitė man savo nuostabias eiles. Mudviejų sukurta “L+” daina “Man priklauso laikas” iki šiol skamba radijo stočių eteryje.

Kristinos spinduliavimas grupėje buvo labai ryškus. Visada su šypsena, visada su puikia nuotaika. Gera buvo koncertuoti drauge. Kristina ir Ieva mūsų grupės primadonos, sėkmingai iki šiol muzikuoja Kauno muzikiniame teatre. Dievinu operą ir aš, bet juokais griežiu dantį ant šio žanro, nes kažkada būtent opera “nusiviliojo” net dvi žavias ir talentingas grupės dainininkes (šypsosi). Labai džiaugiuosi Kristinos pasiekimais.

Jeigu tau leistų atsukti laiką atgal, ką pakeistum „L+“ veikloje?

Manau, kad nekeisčiau nieko. Viskas buvo įdomu, nauja, netikėta.

Visas grožis ir yra tada, kai procese yra ir pakilimų, ir duobių. Jų mes tikrai turėjome. Iš pakilimų pajutome, kad esame stiprūs, na o iš duobių mokėmės ir identifikuodavome tai, ką reikia stiprinti.

L+, 2000 metai (nuotr. Laimutis Brundza)

„Apie grupes geriausiai kalba ne knygos ar statulėlės, o jų kūryba”

Kas tau labiausiai užsifiksavo iš grupės gyvenimo? Ką geriausiai prisimeni?

Žinoma, kad pirmąją mūsų vasarą. Tos nuolatinės kelionės iš koncerto į koncertą…Mes labai to siekėme ir laukėme, todėl tai buvo savotiškas svajonės išsipildymas.

Grupės pradžia buvo smūginė. Per akimirsnį atsidūrėme pačiame viršuje, todėl labai džiaugiuosi, kad neužrietėme nosių ir išlikome savimi.

O kokia buvo nuotaika nuo scenos nulipus po paskutinio grupės koncerto?

Prisipažinsiu, buvo liūdna…

Paskutinė mūsų daina suskambėjo scenoje drauge su maestro Stasiu Povilaičiu. Labai gerbėme šį žmogų. Ir labai džiaugėmės, kad jis gerbė mus. Vienam albumui jis „L+“ pasikvietė tam, kad įdainuotume visų dainų pritariančiuosius vokalus.

Paskutinis mūsų koncertas įvyko per naujus metus. Atlikome dainą su Stasiu Povilaičiu, nulipome nuo scenos, išėjome į lauką, pasižiūrėjome fejerverkus, apsikabinome ir… ir štai taip baigėsi „L+“ era.

L+ 1999_su AA maestro Stasiu Povilaičiu_2

L+ su S. Povilaičiu, 1999 m. (Nuotr. grupės archyvo)

Nuo grupės išsiskyrimo praėjo 17 metų. Tai pakankamas laikas tam, kad žiūrint į praeitį įvertintume „L+“ reikšmę. Kaip tau atrodo, kokia šios grupės vieta Lietuvos muzikos istorijos knygoje?

Į šį klausimą atsakyti turiu ne aš. Tai klausimas Lietuvos žmonėms.

Dainos parodo, kokia yra grupės vieta. Turėjome kelias tikrai labai stiprias dainas, kurios grojamos, transliuojamos ir perdainuojamos iki šiol. Dalį jų vis dar atlieku ir savo koncertuose.

Apie grupes geriausiai kalba ne knygos ar statulėlės, o jų kūryba. Jeigu jos vis dar skamba – vadinasi vieta istorijoje yra. Jei ne – to jos ir tevertos…

Ar yra šansų dar kada nors grupę išvysti ant scenos?

Tai labai mažai tikėtina. Bet jeigu tai įvyktų, tai būtų žiauriai brangu (juokiasi).

*********

1997 m. vasara

„L+“ NARIAI APIE TAI, KĄ JIEMS REIŠKĖ BŪTI GRUPĖJE „L+“

Paulius Škelevas: „L+“ man buvo… nauja patirtis, nauji žmonės, gerai praleistas laikas.

Ieva Vaznelytė – Baltrušaitienė: „L+“ man buvo smagi, įdomi patirtis. Tai buvo kiek kitokio (nei, kad turiu dabar) būvimo ir muzikavimo scenoje metas. Naujų pažinčių laikas. Tiesiog geras laikas.

Audronė Kancė: „L+“ man buvo pirmas žingsnis į suaugusiųjų gyvenimą. Daug nuotykių, patyrimų, susitikimų. Muzika, kuri man pačiai labai tiko ir patiko. Aš tikėjau šia grupe, jos kūrybine linija ir net didžiavausi (šypsosi). Tai buvo šviesus ir tyras gyvenimo tarpsnis, įnešantis gražią spalvą į mano patyrimų mozaiką.

Inga Jankauskaitė: „L+“ man buvo daugybė pirmų kartų, patirčių, pradžių ir galimybių! Tas puslapis labai šviesus ir iki šiol gyvas savo drąsa, naivumu ir nuotykiais. Ačiū, Linai, už tai, kad neprasilenkėme tada. Kad galėjom kartu ir po vieną, nusiųsti žinutę pasauliui – MES ESAM!

Kristina Siurbytė: L+ man buvo nuostabus nuotykis ir puikus laiko praleidimas su draugais. Prisijungiau vėliausiai, bet jaučiausi tikrai gerai. Tos nesibaigiančios kelionės po Lietuvą, kai tą pačią dieną įmanoma pakoncertuoti Klaipėdoj ir Vilniuj ar panašiai. Žodžiu, šilti ir šviesūs prisiminimai iš tų laikų (šypsosi). Ačiū Linui ir visai kompanijai už pašėlusį laiką!

******

Apie grupę „L+“ iš pirmų lūpų:

V. Baumila

Vaidas Baumila, dainininkas: „L+” buvo ta grupė, kuri paauglystės metais mane velniškai žavėjo balsų sąskambiais, pirmąja Lietuvoje soul muzikos tematika. Tai buvo pirmoji grupė, palietusi tokią man artimą soul ir R&B natą. Tuo metu tiesiog negalėjau net pagalvoti, kad kažkas mūsų šalyje galėtų tai daryti. Aš pats buvau ankstyvosios „MTV” kartos vaikis, todėl mane visada lydejo repas ir krepšinis. Tad toks gražus balsų derinys ir švelni muzika tuo metu man buvo kažkas neįtikėtino. Pats Linas Adomaitis (ir tada, kai dainavo grupėje, ir vėliau) buvo didžioji mano inspiracija., o grupės dainos „Lauko vidury”, „Ar tu ją matei” yra tie hitai, kurių niekada neužmiršiu.

M. Melmanas

Maksas Melmanas, grupės „Biplan”: Jie grojo kitokį žanrą, bet ant bangos mes buvome panašiu metu. Tiesa, hitas „Ar tu ją matei” pasirodė berods metais anksčiau nei mus į aukštumas iškėlęs kūrinys „Labas Rytas”.

„L+” man tiesiogiai asociacijuojasi ir su Šventojoje vykusiais „Ultra Vires” gimtadieniais. Tai buvo nemažas festivalis, kuriame kartu grodavome. Kiek atsimenu „Biplanus” tose šventėse, visada čia būdavo ir Linas su chebra. Patikėkite, užkulisiuose praleidome daug gero laiko(šypsosi).

Ir tada, ir dabar labai gerbiu ir vertinu tai, ką daro Linas Adomaitis. Visa jo veikla yra velniškai profesionali. „L+” visada buvo profai, kurie dainavo tikrai nešpietnai. Dabar tai vienas daro Linas. Jis – tikrų tikriausias profesionalas.

EXEM: Visada jutome spaudimą kurti pop muziką, tačiau likome ištikimi sau

2016-11-15Liudas ZakarevičiusmanoKARTA

Kai įvairaus pobūdžio pašnekesiuose kalba pasisuka apie nepriklausomos Lietuvos šokių muzikos sceną, kone kiekvienam kalbančiajam prieš akis iškyla pavadinimas dueto, dėl kurio iš proto praėjusio tūkstantmečio pabaigoje ėjo dažnas melomanas. Nejučiomis ausyse pasigirsta “Kuršiai”, “Afrika”, “Velykų salos” ir kitos dainos, be kurių vargu ar apskritai galima įsivaizduoti mūsų šalies muzikos sceną. It fragmentai pasąmonėje išnyra du robotą prisijaukinę sidabru “traukti” kosmonautai, šviesų ir lazerių šou ant scenos, techno ritmai, vėliau – didžiulį rezonansą sukėlęs albumo su dviem nuogomis moterimis albumo viršelis. Visa tai – tik maža dalis prisiminimų, susijusiu su vardu, kurio iš Lietuvos populiariosios muzikos istorijos jau nebeištrins niekas. “EXEM” mūsų istorijos puslapiuose paliko pernelyg daug, kad apie juos pamirštume, kad juos nuvertintume, ir kad jų negerbtume. Tai viena iš tų grupių, kurios turi tvirtą istorinį paminklą ir idėjinę muzikinę vietą po lietuviška saule.

NEPRIKLAUSOMA LIETUVA: SUDĖTINGA PRADŽIA IR SVAJONIŲ KELIAS

“EXEM” susikūrė tada, kai Lietuva skaičiavo antrus Nepriklausomybės metus. Drąsi buvo Lietuva, drąsus buvo ir Mato Petriko ir Mindaugo Kazakevičiaus – Kryžiaus naujasis duetas, nusprendęs jauną demokratiją pratinti prie techno muzikos. Pirmieji muzikiniai bandymai nebuvo sėkmingi – kaip ir tam tikrus dar neišbandytus laisvės elementus, taip ir industrinę techno muziką žmonės priėmė ne iš karto. Prireikė bemaž trejų metų tam, kad Mato ir Kryžiaus muzikinė idėja taptų tokia didelė, kad gebėtų įminti “liaudies prisijaukinimo” mįslę.

1995-aisiais išleistas albumas “No Time” buvo didžiojo kelio pradžia. Naujieji šokių muzikos korifėjai į užgimstantį pop pasaulį įsiliejo ypatingai greitai: tokios muzikos poreikis, krūva koncertų, scenos dalijimasis su to meto eurodance žvaigždėmis “La Bouche”, “Capella” ir “Plavka” EXEMAMS suteikė sparnus, kuriuos grupė išskleidė akimirksniu. Po metų klaipėdiečiai Lietuvai dovanoja “Kuršius” – dainą, kurioje folkloro ir šokių muzika pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje buvo sulipdyta į vieną muzikinį piešinį. Daina pristatė iki šiol vienu geriausiu šalies šokių muzikos albumu vadinamą įrašą “Atlanta”, atnešusį duetui ne tik žinomumą, gerbėjų meilę ir kontraktą su tuo metu viena geriausių įrašų kompanijų “Koja Records”, bet ir šūsnį “Bravo” ir “Radiocentro” apdovanojimų.

EXEM (nuotr. asmeninio archyvo)

“EXEM” žvaigždė žibėjo labai aukštai. Jų muziką nuolat grojo tuo metu populiariausios radijo stotys “Radiocentras” ir “M1”, grupė koncertavo tūkstantinėms minioms, o dueto gerbėjų skaičius augo ne dienomis, o valandomis. Praėjo dar vieneri metai ir čia, kur buvę, kur nebuvę, 1997- aisiais naujieji šokių muzikos dievai drioksteli neįtikėtiną šedevrą – trečią studijinį albumą “Stereo”.

Skandalingas viršelis, ant kurio pavaizduotos dvi nuogos moterys, kurstė kalbas apie “kažką naujo, negirdėto ir išskirtinio”. Tiesa, šio pokalbio metu pirmą kartą nuo tų įsimintinų metų grupės nariai atskleidė paslaptį, kokios dvi žymios Lietuvos moterys pozavo ant „Stereo” viršelio. Tačiau turinys buvo dar įspūdingesnis už formą, todėl ilgai laukti nereikėjo: albume esanti daina “Afrika” pakilo iki radijo stoties “M1” top 40-tuko viršūnės ir taip grupei leido dar kartą patekti į Lietuvos istoriją. “Afrika” buvo pirma lietuviška daina, pasiekusi tuo metu prestižiniu laikyto mūsų šalies topo pirmąją vietą. Laurus daina skynė ir “Radiocentro” tope, kuriame išbuvusi dešimt savaičių tapo auksine. Gandas apie mūsų šalies šokių muzikos projektą pasklido ir už Lietuvos ribų – grupę pamėgo Europos melomanai, o “Exem” muziką transliavo netgi tuo metu itin populiarus Vokietijos kanalas “VIVA”.

Ir čia, regis, tik užsidegusi ir itin ryškiai žibanti “Kuršių” kūrėjų žvaigždė ėmė drebėti: vienas iš grupės narių išvažiavo dirbti į Vilnių, kūrybinis procesas pradėjo strigti, na o dar po metų Matas Petrikas galutinai palikęs “EXEM” išvažiavo gyventi į savo svajonių miestą Berlyną.

Matui išvykus “EXEM” neskubėjo skelbti savo išankstinės mirties – iki 2006 metų Mindaugas Kazakevičius – Kryžius drauge su kitais, vėliau į grupę atėjusiais muzikantais išleido dar 3 albumus (“Studio”, “Origami” ir “Chameleonai”), džiugindavo melomanus savo kūryba ir vis naujai skambančia muzika. Tačiau jau daugiau kaip 10 metų grupė yra nutilusi ir nugrimzdusi užmarštin…

Metams bėgant į priekį, o sentimentams vis dažniau beldžiant į pasąmonės duris, pastaruoju metu mūsų ausinėse vis dažniau ėmė skambėti “Kuršiai”. Ta proga manoMUZIKA nusprendė grįžti į Lietuvos nepriklausomybės pradžią – laikus, kai “EXEM” vardas tik pradėjo žibėti, o tikra vakarietiška šokių muzika laisvės oru besimokantiems kvėpuoti šalies gyventojams buvo terra incognita. Į laiką, kai nebuvo failų dalijimosi programų, spotifajaus ir iTunes’ų. Į epochą, kai koncertų laukdavome kaip idėjinio išganymo, “BRAVO” apdovanojimai buvo šventa, o savaitgalio topų transliacijos praleidimas prilygdavo asmeninei tragedijai.

GYVENIMAS SKIRTINGUOSE EUROPOS KRAŠTUOSE

Matas Petrikas

Matas ir Kryžius šiuo metu gyvena skirtinguose Europos kraštuose. Matui šiandien 41-eri. Jis tvirtai įleidęs šaknis Berlyne. Čia kultinės grupės narys laiką leidžia kartu su šeima, dirba ir mėgaujasi dažno elektroninės muzikos mylėtojo svajonių miestu vadinamo Berlyno judesiu. Tiesa, su muzika Matas jau turi gerokai mažiau bendro nei turėjo tais auksiniais laikais.

“1999 palikau Lietuvą, “EXEM” ir išvažiavau gyventi į Berlyną. Kadangi čia užteko muzikos prodiuserių, pakeičiau profesiją ir pradėjau programuoti bei kurti skaitmeninį dizainą. Nors dirbau prie didelių reklaminių ir politinių projektų (tokių, kaip “Audi”, “Volkswagen”, “Coca-Cola”, Vokietijos Prezidento ir Kanclerės interneto puslapių), visada ieškojau kažko artimesnio širdžiai. Taip man pavyko prisijungti prie labai jaunos “SoundCloud” komandos, su kuria kartu išvystėme šį projektą iki didžiausios muzikos platformos visame pasaulyje. Šio metu ja kas mėnesį naudojasi beveik 200 milijonų vartotojų. Tai, ko gero, buvo mano antras didžiausias profesinis pasiekimas po “EXEM”. Per tą laiką sukūriau šeimą. Su žmona Dalia turime dvi dukras, kurios gražiai kalba lietuviškai”, – pradėdamas išskirtinį interviu manoMUZIKAI sakė Matas.

Prieš dvejus metus jis sukūrė naują projektą vaikai.com, kurio tikslas kurti išmanius medinius žaislus, augančius kartu su vaikais ir padedančius jiems mokytis. “Tokie jautrūs robotukai”, – pasakodamas apie savo naują verslo idėją šypteli vienos įsimintiniausių visų laikų lietuviškos grupės muzikinis guru.

Mindaugas Kazakevičius – Kryžius

Tuo tarpu Mindaugas Kazakevičius – Kryžius gyvena Lietuvoje. Panevėžyje gimęs 43 metų muzikantas, drauge su kolega Lietuvai padovanojęs stebuklingą projektą “EXEM”, šiuo metu apsistojo sostinėje ir dirba montuotoju vienos televizijos žinių tarnyboje. Iš sostinės Mindaugas išvažiuoti neketina, mat, pasak jo, čia labai aktyvus kultūrinis gyvenimas

“Gyvenimas nuolat keičiasi. Taigi, pastaruoju metu iš “muzikos gamintojo” tapau “muzikos vartotoju”. Ir, turiu prisipažinti, kad man tai labai patinka”, – interviu pradžioje sako muzikantas.

Šiandien manoMUZIKA žvelgia į praeitį – į laiką, kai Mato ir Kryžiaus duetas buvo neatskiriama Lietuvos muzikos kultūros dalis. Kai “EXEM” vardas buvo ryški kelrodė žvaigždė daugeliui šokių muzikos mylėtojų, o jų dainos iš proto eiti vertė dešimtis tūkstančių mūsų šalies melomanų.

„NORĖJOME SUKURTI TAI, KO DAR NIEKAS LIETUVOJE NEBUVO SUKŪRĘS”

manoMUZIKA: Kai 1992 m. susikūrė grupė „EXEM“, Lietuva šventė viso labo antrus Nepriklausomybės metus. Ar nebuvo baisu imtis kurti šokių muzikos (juolab, kad ir pirmuosius Jūsų kūrinius Laisvėje vis dar neįpratusios gyventi Lietuvos auditorija sutiko be didelio entuziazmo)?

Kryžius: 1992 metais tikriausiai apskritai nedaug kas suvokė, kas yra šokių muzika. Buvo disco, buvo hip hopas, buvo house muzika. Tiesa, lietuviškoje muzikos scenoje ji praktiškai neegzistavo. Šalies diskotekose skambėdavo “FOJE”, “Vairas” ir Butkutė… Na ir grupė “Savaitgalis” (šypsosi)

Mes niekada neplanavome groti būtent tokios muzikos. Mus domino underground kultūra, techno, EDM, jungle, industrial žanrai. Tačiau apie juos informacijos buvo labai mažai – daugiausia rašytinė žurnaluose ir viena kita mus pasiekianti kasetė.

Kai galiausiai supratome, kaip skamba tokia muzika ir, kad jos visai nėra Lietuvoje, nusprendėme, jog tai gali būti mūsų kelias. Norėjome daryti tai, ko Lietuvoje iki mūsų dar niekas nebuvo daręs. Nors suvokėme, kad lengva nebus, tais 1992-aisiais mums viskas atrodė įmanoma. Juk dvidešimtmečiai visuomet nori išgelbėti pasaulį, pakeisti jį ir tam turi daug energijos bei užsispyrimo. Tam turėjome puikų laiką – galėjome spjauti ant sovietmečio ir godžiai siurbti bet kokią informaciją iš taip išsvajoto ir ilgai nepasiekto užsienio.

Matas: Bet jeigu kalbėtume apie baimes, vienareikšmiškai galima atsakyti, kad baisu tikrai nebuvo. Absoliučiai. Priešingai, viskas atrodė labai paparsta – štai Berlynas, ten super nauja elektroninė muzika, todėl padarykime taip pat ir Klaipėdoje. Taip ir darėme. Kiek galėjome, mokėmės patys, na o kad ilgai reikėjo švietėjiška veikla užsiiminėti, kaltinti negalime nieko. Tokia yra visų novatorių problema

Nors „EXEM“ vardas buvo girdimas po 1995 metais išleisto albumo „No Time“, grupė didžiuoju populiarumo keliu pradėjo eiti 1996-aisiais, pasirodžius albumui „Atlanta“. Kaip jautėtės tomis akimirkomis, kai „Kuršiai“ rovė stogą didžiajai daliai Lietuvos? Jūs buvote vos perkopę dvidešimtmetį… Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimai?

Matas: Tiesą sakant, neturėjome laiko apie tai susimąstyti. Tada reikėjo nuveikti labai daug – įrašinėjome muziką sau ir kitiems, daug koncertavome. Sulaukus populiarumo nėra taip, kad kažkas staiga ima ir perkelia tave į kitą – daug gražesnį gyvenimą. Įsivaizduokite: jūs dirbate ir vargstate tamsoje, ir taip vyksta dieną iš dienos. Tik tamsa ir darbas. Ir po daugelio metų staiga, visai netikėtai ima švisti… Bet šis švitimas vyksta labai iš lėto. Ir tada vėl supranti, kad dirbti dar reikia labai labai daug… Tad maždaug taip atrodo populiarumas iš vidaus.

Kryžius: Buvo laikas, kai norėjome į viską numoti ranka ir užsiimti kažkuo kitu. Bet… Gal dėl to žavaus jaunatviško maksimalizmo tęsėme tai, kas tuo metu mums atrodė svarbu. Kažkas iš pažįstamų tąkart sakė, kad sunkiausia išleisti pirmą oficialų albumą. Po to jau būna paprasčiau – gali leistis į muzikinį kelią ir ieškoti progų geriau išreikšti save.

Teko sukti į visiems labiau priimtiną “2 Unlimited” stiliuką ir kažkiek pataikauti leidėjams… Tačiau netrukus mus pasiekė „Transglobal Undergroud”, „Laibach”, „Einsturzende Neubauten”. Taip kilo mintis apjungti lietuvių liaudies dainas su elektronika (tai buvo lengvoji albumo pusė) ir mums taip patinkančiu techno ir drum’n’bass (sunkioji pusė).

Tai buvo laikai, kai leidėjai dažniausiai leisdavo kasetes. Kompaktiniai diskai mums buvo nepasiekiama prabanga. Tačiau toks mūsų komercinis ėjimas pasiteisino. Radijo stotims patiko lyriška elektronika su liaudies motyvais, o klubuose galėjome sau leisti ir pakalbasinti (šypsosi).

Bet mūsų gyvenimas nepasikeitė. Visada gyvenome taip… sakykime, bohemiškai (šypsosi). Tada tiesiog atsirado šviesa tunelio gale. Su tikėjimu, kad galime kurti muziką nesiderindami prie tuo metu itin populiaraus žodžio “formatas”.

„PRIVERTĖME PENKIOLIKMEČIŲ KARTĄ PAMILTI LIETUVIŠKĄ FOLKĄ”

Nuo vieno įsimintiniausių nepriklausomos Lietuvos istorijos albumo „Atlanta“ praėjo lygiai 20 metų. Kaip šis albumas Jūsų akimis skamba šiandien? Ar jis skambėtų kitaip jeigu jį kurtumėte dabar?

Kryžius: Jis skamba primityviai. Man net kartais nesmagu jo klausytis. Bet nepamirškime, kad tuomet buvo itin mažai informacijos ir dar mažiau galimybių kurti techno muziką. Pirmieji primityvūs kompiuteriai, velniškai ribotos muzikinės programos ir praktiškai jokių finansų (juk tuo metu nedirbome, sukomės iš vienetinių pasirodymų ir sėdėjome savo mamoms ant sprandų) (šypsosi).

Puikiai prisimenu vaizdelį: ateidavome ryte į studiją, spausdavome kompiuteryje “power on” ir eidavome į kavinę gerti kavos. Maždaug po 20-30 minučių grįždavome ir windowsai jau būdavo pasikrovę (šypsosi). Apie technikos lygį daug ką pasako ir ant kažkurio albumo nugarėlės parašyti žodžiai “kuriant šį albumą buvo panaudota net 200 megabaitų semplų”. Galiu prisipažinti, kad skaičių tąkart ženkliai pagražinome, kad viskas atrodytų įspūdingiau (kvatoja).

Taigi, jeigu “Atlanta” būtų kuriama šiandien, šis albumas tikrai skambėtų kitaip. O galbūt ir visai neskambėtų, nes mes visuomet norėjome kurti tokią muziką, kurios Lietuvoje dar nekūrė niekas.

Bet jeigu būtume jį kūrę, emocija būtų išlikusi panaši. Nors muzika ir elektroninė (daug kas ją kažkodėl vadina bedvase), ten buvo galima išgirsti mūsų požiūrį į pasaulį, pajausti mūsų mintis, šauksmą ir net maldą.

Matas: mes su Kryžiumi visada mėgome muzikinę dialektiką, priešingybių sintezę. Todėl archaiškos folk muzikos ir elektronikos mišinys yra puikus to įrodymas. Taigi aš vis dėlto manau, kad „Atlantos“ koncepcija būtų panaši. Skirtųsi galbūt tik ritmai.

Žinoma, nors ir ne taip sparčiai kaip 90-aisiais, bet elektroninė muzika vystosi. Todėl atsižvelgiant į laikmetį kai kurie garsai ko gero skambėtų kiek kitaip. Manau, jog kurdami „Atlantą“ šiandien mes tiesiog bandytume įsivaizduoti, kaip albume esanti muzika skambėtų „Berghain“ klube Berlyne ar „Burning Man“ festivalyje.

„Kuršiai“ ar „Afrika“? Kodėl?

Matas: Vienareikšmiškai „Kuršiai“. Šiemet po labai ilgos pertraukos perklausiau beveik visą „Exem“ diskografiją. Ir nors daug kūrinių neišlaikė laiko egzamino (nenuostabu, nes mūsų muzika buvo būtent to laikmečio soundas), visgi kai kurios dainos klausosi taip pat gerai. „Afrika“ vis dar skamba puikiai, tačiau „Kuršiai“ smeigia taip, tarytum tų 20 metų nė nebūtų buvę… Ši daina – tai idėjų, darbo, kančios ir įkvėpimo koncentratas. Klausydamasis šio kūrinio suprantu, kad laikas jį tik padaro dar geresniu.

Jeigu atvirai, man visiškai negėda girti „Kuršių“. Jei abejojate manimi – paklausykite šio kūrinio patys.

Kryžius: Man “EXEM” kūryboje labiausiai patinka kūriniai “Lopšinė pelėdoms” ir “Manyje uždek žvaigždes”. Tiesa, jie dienos šviesą išvydo jau šiame tūkstantmetyje.

Tačiau jeigu reikėtų rinktis vieną iš dviejų, taip pat rinkčiausi “Kuršius”. Tai buvo revoliucija pop kultūroje. Nei vienas jaunas penkiolikmetis savo valia nebūtų klausęs liaudies dainų. Tačiau mes juos privertėme tai padaryti ir jiems netgi patiko (šypsosi)

„Exem“ – pirmoji šokių grupė, sulaukusi tiek dėmesio. Grojote tūkstantinėms minioms, pradedant pasirodymu drauge su eurodance žvaigždėmis “La Bouche” ir “Capella” ir baigiant dešimttūkstantine auditorija Vilniuje ir Kaune serialo “X-Failai” pristatyme. Buvote tie, kurie formavo ir pratino Lietuvą prie šokių muzikos ir jos kultūros. Kokius žmones matydavote nuo scenos? Kokia tai buvo publika? Kas apskritai buvo tie tikrieji „EXEMų” klausytojai?

Matas: Oi, tai buvo labai skirtingi žmonės. Media profesionalai mėgsta kalbėti apie personas ar vartotojo tipus, tačiau realybė dažnai yra gerokai įvairesnė. Mūsų klausytojai tuomet buvo ir paaugliai, ir studentai, ir intelektualai, ir sportininkai. Žodžiu, visi tie, kurie atrado elektroninę muziką.

Už lietuvišką folkloro panaudojimą gaudavome pagyrimų ir iš vyresnės kartos. Manau, kad jiems mes tam tikra prasme padėjome suprasti, kad elektroninė muzika yra gerokai daugiau nei tik beveidis ritmas. Tai kažkas kultūriškai svarbaus.

Kryžius: Nuo scenos aš matydavau artimiausias tris eiles. Ir tai būdavo dažniausiai ne patys intelektualiausi veideliai (šypsosi). Visgi solinių koncertų turėdavome labai mažai – dažniausiai grodavome miesto šventėse ar festivaliuose, kuriuose ant vienos scenos lipdavo dešimt grupių per vakarą. Todėl mūsų pasirodymus (ypač karjeros pradžioje) lydėdavo fuck’ų miškas… Tai, kas nauja, dažniausiai rimtai gąsdina. “EXEM” klausytojai dažniausiai prieidavo prie mūsų po koncerto ir tiesiog padėkodavo. Jų niekada nebuvo daug, todėl kiekvieno iš jų dėmesys būdavo ypatingai brangus.

Žmonės, kurie mūsų klausė, norėjo išgirsti kažką visai kitokio nei buvo įpratę. Todėl aš ir dabar labai džiaugiuosi nauja karta, kuri jau yra laisva mąstyti ir leidžia sau nebijoti. Esu labai laimingas, nes man tikrai neužtektų abiejų rankų pirštų tam, kad išvardinčiau nuostabias lietuviškas grupes. O jų, jau nešnekant apie pogrindį, palyginus, aš žinau nedaug. 90-iaisiai to tiesiog nebuvo.

Buvote šalies šou verslo priešakyje jo paties formavimosi metu. Papasakokite apie muzikos verslo užkulisius? Kokie jie buvo? Kas buvo svarbiausia?

Matas: Žmonės tuo metu buvo labai draugiški. Kadangi nebuvo kur afišuoti savo asmeninių gyvenimų, muzikos versle jie užsiimdavo savo esmine veikla – kurdavo, įrašinėdavo, koncertuodavo. Dešimtame dešimtmetyje Lietuvoje vykdavo gausybė masinių renginių, kuriuose dalyvaudavo dešimtys atlikėjų – tai buvo ne tik įvairūs apdovanojimai, bet ir miestų šventės. Būtent tų renginių metu užkulisiuose visi ir susitikdavome. Buvo geras, sakyčiau netgi labai šeimyninis jausmas.

Kryžius: Tačiau nereikia pamiršti vieno esminio dalyko: mes mažai domėjomės šou verslu. Pagrindinis tikslas buvo kurti muziką ir nebūti panašiems į nieką Lietuvoje. Apie showbizo užkulisius daugiau galėtų papasakoti mūsų tuometinis vadybininkas Martynas Tyla. Galiu pasakyti tik tiek, kad tuomet, kaip beje ir dabar, Lietuva buvo švogerių kraštas. Egzistavo pažintys ir atkatai. Reikėdavo “susidraugauti”, padaryti gramą ar takelį, sudalyvauti bendruose tūsuose. Tik taip galėdavai pakliūti į teisingų bičų chebrą. Tačiau tai vyksta visame pasaulyje. Todėl man undergroundas yra daug artimesnis. Ten gimsta kažkas visiškai naujo. Ir gimsta ne pinigų, o tikėjimo dėka.

EXEM (nuotr. grupės asmeninio archyvo)

„RADIJO STOČIŲ MONOPOLIS TRUKDĖ TIKRAJAI KŪRYBAI, TODĖL TEKO PABŪTI IR KEKŠĖMIS”

Grupė savo populiarumo piką pasiekė tada, kai muzikos vartojimas buvo itin kokybiškas: radijo stočių topai buvo daugiau nei šventa, televizijoje transliuojami populiariausiųjų sąrašai diktavo madas, o tie, kurie dominavo topuose muzikos mylėtojų gretose galėjo vadintis kone dievais. Kas Jums, kaip grupei, tuo metu buvo sunkiausia? Kokie buvo didžiausi asmeniniai, kūrybiniai ir globalūs iššūkiai, su kuriais susidūrėte?

Matas: Sunkiausia? Turbūt neatitikimas tarp oficialios pozicijos ir gyvenimo realybės. Išoriškai sėkmingi atlikėjai buvo labai išaukštinti, atpažįstami gatvėse, kviečiami į prabangius renginius. Tačiau realybė buvo labai prozaiška – po 1998 metų Rusijos krizės Lietuvos šou verslas buvo pakirstas. Tiek aš, tiek ir daugelis mano bičiulių gyveno ant skurdo ribos ir dirbo pašalinius darbus. Tačiau, norėjome to ar ne, savo įvaizdį turėjome išlaikyti.

Kryžius: O aš manau, kad didžiausias galvos skausmas buvo tai, kad radijos (išskyrus Lietuvos radiją) nenorėjo girdėti tikrųjų “EXEM”.

“Ei, čia gi neformatas, mes negalime to leisti į eterį, nes niekas neklausys. Padarykite ką nors popsoviau. Gal gali padainuoti kokia mergaitė?”, – tada sakydavo mums radijo stočių vadovai.

Tai mus žudė. Tačiau teko pabūti ir kekšėmis. Toks monopolis labai trukdė atsiskleisti tikrajai muzikantų kūrybai. Turėjome derintis prie visų ir dar išlikti įdomūs bei skirtingi nuo kitų. Padarykite eksperimentą: paimkite 5 skirtingų to metu grupių albumus ir perklausykite juos. Mažiausiai 2-3 kūriniuose tikrai pajusite prostitucijos pėdsakus.

Galėdavai kurti ką tik nori, tačiau jei norėdavai, kad tave transliuotų radijas, privalėdavai prie jų derintis ir pataikauti vidutinybėms.

Dabar, kai viską valdo internetas, to tiesiog nebeliko. Labai tuo džiaugiuosi, nes žmonės gyvena nuostabiu metu – tai pats puikiausias laikas saviraiškai.

Matai, Jūs dirbote ne tik su „EXEM“. Išleidote du solinius albumus, taip pat dirbote su „SEL“, Naktinėmis Personomis, į pasaulį „paleidote“ 96-aisiais itin populiarų projektą „UZI“. Kurie iš šių muzikinių reiškinių Jums buvo svarbiausi? Ar galite palyginti juos ir grupę „EXEM“?

Matas: „UZI“ buvo labai svarbu. Kaip tai buvo svarbu suprantu tik dabar, ypač tada kai susitinku su taip pat Berlyne gyvenančiu grupės lyderiu MC Geniu. „UZI“ buvo pirmas tikras muzikos projektas skirtas Lietuvos ‘millennial’ kartai. Ieškojome, kaip autentiškai perduoti tą jaunų hip hopo fanų atmosferą, kurią mes matėme Klaipėdoje. Tai turėjo būti kažkas visai kitokio nei Vilniaus projektai „SEL“ arba „ŽAS“. Esu tikras, kad tada „UZI“ albumas nuskambėjo labai stipriai. Ypač kai matėme grupės narius Genį ir Laurį. Matėme kokie jie buvo alkani, nuožmūs ir jauni žmonės. Manau, kad klausytojams tai padarė stiprų įspūdį, o mudu su Kryžiumi jiems sukūrėme atitinkamą muzikinį foną. „UZI“ buvo gan kompleksiškas, bet rimtas muzikinis chuliganizmas.

Iš solinių projektų man labai brangus albumas “Naktis prieš pat miškus”. Jį dariau dariau I. Jonyno spektakliui ir Juozo Statkeviciaus garso takeliui. Abu šie žmonės – ypatingai iškilūs ir talentingi, todėl labai džiaugiuosi jų dėka pamatęs kitą darbo kokybės lygį. Visgi teatras ir aukštoji mada stipriai pakelia reikalavimų kartelę.

Mindaugai, Jūs esate vienintelis nuolatinis “EXEM” narys. Kaip pasikeitė grupė po to, kai ją paliko Matas?

Kryžius: Matui išėjus nebeliko atramos. Kai dirbome su Matu, dažnai ginčydavomės, diskutuodavome apie tai, kur link reikėtų sukti savo kelią, ką labiau akcentuoti, kokius naujus muzikinius stilius įpinti, kad išliktume įdomūs klausytojui. Likau vienas ir rašiau neturėdamas su kuo pasitarti, įsiklausyti į kritiką ar patarimą. Draugai, dažniausiai pataikaudami, sakydavo, kad viskas yra gerai. Tačiau jie tiesiog norėdavo greičiau atsifutbolinti. Jie – ne muzikantai, todėl nelabai supranta, kaip visa tai daroma. Galų gale, jie ir klausė visai kitokios muzikos.

Vienu metu buvo ypatingai sunku. Tačiau vėliau atėjo kiti žmonės (albumą “Studio” kūrėme su Viliumi Anceriu, “Origami” ir “Chameleonus” – su Skirmantu Jutkoniu). Ir buvo taip, kaip buvo.

Tačiau su Matu aš jaučiausi stabiliausiai. Jis man buvo didelis autoritetas.

EXEM (nuotr. asmeninio grupės archyvo)

„MŪSŲ DAINOS „AFRIKA” PASIRODYMAS TOPUOSE BUVO IŠSKIRTINĖ STAIGMENA”

Savo trofėjų kolekcijoje turite ne vieną apdovanojimą, tarp kurių ypatingai išsiskiria 1995 – 1997 metai. Tuomet susišlavėte krūvą “BRAVO” ir “Radiocentro” apdovanojimų „Geriausio metų albumo“, „Geriausios metų dainos“, kitose kategorijose. Ką šie apdovanojimai reiškė jums? Kuris iš jų Jums yra artimiausias ir įsimintiniausias? Kodėl?

Matas: tiesą sakant, neatsimenu nė vieno apdovanojimo. Man visada atrodė, kad tada, kai iš tiesų buvome nusipelnę, už savo darbus negaudavome jokių apdovanojimų. Buvome amžinai nominuoti vargšiukai (juokiasi). Vėliau (gerokai per vėlai) parėjo ir apdovanojimai…

Kryžius: Iš tiesų tų apdovanojimų turime gal kokius 3-4. Brangiausias iš jų tikriausiai pirmoji vieta su daina “Afrika” pasiekta radijo stoties “M1” transliuojamame Top 40. Visų pirma dėl to, kad tuomet šioje radijo stotyje nebuvo lietuviško topo – jame rungėsi lietuviškos dainos drauge su užsienio atlikėjų kūriniais, todėl peršokti tokį atlikėją kaip Michael Jackson buvo tikrai žiauriai netikėta ir malonu.

Visada prisiminsiu 2000-uosius, kai gavome BRAVO statulėlę už geriausią šokių muzikos albumą. Mes taip netikėjome savo pergale, kad net nepasilikome apdovanojimuose. Tuo metu labai stipriai sirgo mano Tėtis, o eilinį kartą “apsilaužyti” neturėjome jokio noro. Kad laimėjome sužinojau autobuse netoli Kryžkalnio, kai paskambino mūsų vadybininkas ir pranešė: “Nepatikėsi – gavome!!!”. Pasiekę Klaipėdą išgėrėme stoties bare po bokalą.

Antrojoje XX a. Paskutinio dešimtmečio pusėje Lietuvos gyventojų muzikinį skonį formavo du topai – Radiocentre šeštadienio popietę transliuojamas Lietuvos TOP 20 ir „M1“ sekmadienio vakarais pristatomas „Top 40“. Ar sekdavote topus? Kokią reikšmę jie apskritai turėjo grupei?

Matas: Žinoma, kad sekdavome situaciją tada, kai mūsų kūriniai būdavo topuose. Būdavo malonių staigmenų, pavyzdžiui, jau Kryžiaus paminėtas „Afrikos“ pasirodymas radijo stotyje „M1“ arba mūsų dainos su „Naktinėmis Personomis“ debiutas pirmoje vietoje.

Kryžius: aš pats topų nesekdavau. Juos stebėti pradėjau tik skatinamas Skirmanto Jutkonio, kuris man nuolat kalė į galvą mintį, kad reikia pradėti kurti “formatą”, nes tik tada radijos ims labiau groti mūsų dainas. Tačiau tai mums nedavė nieko gero…

Manęs apskritai mainstream’as niekada nedomindavo. Deja, lietuviškose radijo stotyse nieko kito ir negrodavo. Tad ir didelės reikšmės man jie nedarė. Klausydavausi įrašų namuose, keisdavausi jais su draugais. Tai buvo mano muzika.

EXEM albumas „Stereo”

„JEIGU LIETUVA TAIP SPARČIAI JUDĖS PIRMYN – PO 5 METŲ PASIEKS ISLANDIJOS LYGĮ”

Jeigu RC transliuojamame LTDuk‘e dominavo vien tik lietuviški kūriniai, tai radijo stoties M1 Top 40 lietuviški kūriniai buvo veikiau išimtys nei taisyklė. Jau minėjote, kad “Afrikos” pasirodymas jums buvo didelė dovana – 1997 metais ji tapo pirmąja nepriklausomoje Lietuvoje sukurta daina, pakilusia iki pirmosios topo vietos. Ar galima šį įvykį laikyti savotišku „EXEM“ lūžio tašku, kuomet Jus pripažino masės?

Kryžius: Radijas tuo metu buvo labai klausomas. Be abejo, tai turėjo įtakos ir “EXEM” populiarumui, nes tais metais jau pasirodydavome klubuose beveik kiekvieną savaitgalį. Tačiau tai neturėjo jokios įtakos mūsų kūrybai. Tada jau iš mūsų pradėjo reikalauti, kad radijo singlai irgi skambėtų “eksemiškai”…

Matas: “Afrikos” pasiekimas tikrai buvo viena iš didžiųjų tų metų staigmenų. Tada atrodė, kad kiekvieną savaitę įvykdavo kažkas gražaus. Asmeniškai aš manau, kad tą 1997-ųjų vasarą mūsų reklaminis plakatas buvo stipriausias lūžio taškas. Beveik kiekviename mieste kabėjo šimtai mūsų portretų. Toks vizualinis mūsų prisistatymas labai pakeitė masinę reakciją. Beje, iki šiol daug kas nežino, jog ant mūsų šio albumo viršelio dvi esančios moterys – tai puikiai visiems pažįstamos manekenės Meda Jonaitytė ir Renata Mikailionytė. Tad tam tikra prasme jos taip pat prisidėjo prie šio albumo sėkmės (šypsosi)

Paskutiniame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje grupių gyvenimuose ypatingai didelę reikšmę vaidino taip vadinami fanų klubai. Ar jūs tokį turėjote? Ar bendraudavote su jais? Galbūt palaikote ryšį dabar?

Matas: Taip, „EXEM“ fanų klubas (nors ir nedidelis) tikrai egzistavo. Džiaugdavomės susitikę su klubo nariais savo koncertuose. Kai kurie labiausiai atsidavę net kopijuodavo mūsų apsirengimo stilių. Tai buvo labai simpatiška (šypsosi). Žinau, kad kai kurie iš klubo narių ir patys pasuko į muziką. Tikiuosi, kad buvome jiems įkvėpimas.

Kryžius: Girdėjau, kad berods Panevėžyje buvo susikūręs fanų klubas. Yra pavienių fanų, su kuriais dar ir dabar susirašau feisbuke. Tačiau praėjo daugiau kaip dešimtmetis… Tad kam dar gali būti įdomi jau seniai nebeegzistuojanti grupė?

Jeigu šiandien jums leistų atsukti laiką atgal ir ištaisyti vieną „EXEM“ klaidą, ką keistumėte?

Matas: Hm… (mąsto) Svarbiausias trūkumas, mano manymu, buvo bandymas pritaikyti „EXEM“ kūrybą masių skoniui. Jautėme daug spaudimo sukurti daugiau pop kurinių, kažkokio labiau priimtino skambesio.

Kryžius: Asmeniškai aš nekeisčiau nieko. Galbūt norėčiau būti tolerantiškesnis ir pakantesnis kitiems… Tačiau tai ateina tik su metais.

„EXEM NIEKADA NEBUVO POPULIARI. JĄ ŽINOJO, NES BUVOME KEISTI, TAČIAU NIEKADA NEBUVOME POPULIARŪS”

Kas buvo sunkiausia būnant grupės “EXEM” nariu?

Kryžius: Nežinau kaip kitur, bet Klaipėdoje kai mus su Matu pamatydavo einančius gatve, labai dažnai pavymui atskriedavo tekstas “P….rai”. Nežinau, gal jie galvodavo, kad jeigu du bičai stovi ant scenos, tai jie būtinai ir miega kartu. Bet kuriuo atveju, būdavo labai sunku susitvardyti ir nevožti į dirolus…(juokiasi).

Buvote viena iš tų grupių, kurios padėjo pamatą populiariosios muzikos kultūros formavimuisi Lietuvoje. Kokią Lietuvą Jūs matote šiandien? Kuo šiandieniniai muzikos klausytojai mūsų šalyje skiriasi nuo tų, kurie 1997 metais „EXEM‘ų“ „Afriką“ rinko metų daina?

Matas: Tiesą pasakius, mažai žinau apie šiandieninį Lietuvos klausytoją. Tikiuosi, kad jis yra išrankesnis ir turi gerokai didesnius reikalavimus pop muzikai.

Taip pat džiaugiuosi savo draugų Leono Somovo ir Jazzu sėkme. Manau, kad tai yra geriausias įrodymas, jog kokybė gali būti sėkminga. Tokie kūrėjai kaip Eglė Sirvydytė, Markas Palubenka, Alina Orlova ar Silence Records komanda yra pasaulinis lygis, o faktas, kad Justino Mikulskio „Secret Thirteen“ yra daromas Lietuvoje, yra išvis neįtikėtinas.

Todėl jeigu taip sparčiai judėsime pirmyn, po 5 metų pasieksime Islandijos lygį.

Kryžius: šiandieniniai muzikos klausytojai yra tokie išprusę, kad ir “EXEM” būtų visai kitokie nei prieš dvidešimtmetį. Dabar yra daug sunkiau kažkuo nustebinti ar šokiruoti. Tektų labai stipriai paprakaituoti, kad užsitikrintume šiandieninio klausytojo palankumą. Bet, kaip minėjau, labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsirado tiek daug gerų grupių. Tai rodo, kad Lietuva jau yra atsikračiusi visų postsovietinių baimių, o jauni žmonės nebebijo kurti, būti keisti, kitokie ir drąsiai tai deklaruoti.

Kaip galvojate, kur slypi EXEM sėkmė? Kodėl EXEM buvo tokia populiari?

Matas: Mes labai ilgai ir kruopščiai dirbome. Iki mūsų populiarumo pradžios 4 metus kūrėme ir kovojome už muziką. Išskyrus mus ir keletą artimiausių draugų niekas netikėjo, kad mums pasiseks. Man „EXEM“ istorija – tai pats geriausias asmeninis įrodymas, kad jeigu kažkuo tiki ir tuo gyveni, būtinai ateis laikas, kai pasaulis tai atpažins ir pripažins.

Kryžius: Aš iki šiol esu įsitikinęs, kad “EXEM” niekada nebuvo populiari grupė. Ji buvo žinoma dėl savo keistumo, bet populiari – NIEKADA.

Ko palinkėtumėte Lietuvos ateities kartoms, kada nors dar tik ketinsiančioms kurti muziką ir į projektą „EXEM“ žiūrėsiantiems kaip į savo didžiausius įkvepėjus?

Matas: Klausykite savo širdies.

Kryžius: Nebijokite būti keisti. Jeigu mes, žmonės be jokio muzikinio išsilavinimo, sugebėjome būti žinomi postsovietinėje erdvėje, tai jums visas pasaulis gali atsigulti po kojomis. Tikėkite tuo, ką kuriate, ir tuo patikės visi.

Kryžius jau porą kartų paminėjo, kas jį šiandien Lietuvoje žavi. Matai, o kuo žavitės Jūs?

Jaunais žmonėmis. Nauja karta yra super! Aš žaviuosi dabartiniais 18–28-mečiais. Ir labai linkiu, kad jie toliau taip gražiai augtų. Vėliau jie perims mūsų Tėvynę į savo rankas. Ir aš net neabejoju, kad būtent tie šiandienos jauni žmonės pagaliau Lietuvą padarys tokią, apie kokią mes dešimtmečius svajojome – kūrybingą, atvirą ir progresyvią.

Ačiū už pokalbį!

**********************

APIE GRUPĘ EXEM – iš pirmų lūpų:

A. Mamontovas

Andrius Mamontovas, atlikėjas, kompozitorius, grupės „Foje” lyderis: Aš atsimenu jų pasirodymus muzikinėse to meto TV laidose. Jie buvo naujos kartos grupė, grojanti išskirtinai elektroninę muziką. Mane visada žavėjo sintezatoriai ir ritmo mašinos, todėl „EXEM” atsiradimą lietuviškos muzikos padangėje džiaugsmingai sveikinau. Tokios grupės labai trūksta mūsų dabartiniame muzikos pasaulyje. Kas kartą kur nors susitikęs Kryžių, mintyse jo paklausiu: „kada, po velnių, tu sugrįši prie muzikos?”

M. Tyla

Martynas Tyla, „EXEM” vadybininkas 1992 – 2000 metais: „EXEM” – tai techno muzikos pionieriai Lietuvoje. Jie visada darė tai, kas jų manymu buvo teisinga, gražu ir madinga pasaulyje. Tačiau svarbiausia, kad ta mada į Lietuvą atkeliaudavo jau po EXEMų bangos. Jų muzikos tembrų gausa buvo lyg švyturys kitiems atlikėjams. Ko gero tuo ši grupė ir skiriasi nuo daugelio kitų.

M.Palubenka

Markas Palubenka, muzikantas: Muzika, kurią kūrė „EXEM”, sugebėjo prikaustyti dėmesį. Manau, kad taip buvo todėl, kad jie kūrė įkvėpti skirtingų elektroninės muzikos stilių, ir sugebejo į savo kūrybą sudėti (bent jau man atrodo) daug laisvės pojūčio. Man labai gera jų klausyti, nes tai jautri muzika, nors ir pakankamai tranki. Albumo „Stereo” įžanga tai puikiai patvirtina: mano nuomone, tai yra viena geriausių įžangų Lietuvos albumų istorijoje.

Benjamin Clementine: mano kūrybos tikslas – sugrąžinti žmonėms viltį

2016-04-14Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

Benjamin Clementine

Benjamin Clementine vardas melomanų lūpose pastaraisiais metais skambėjo itin dažnai. Mažai kam žinomo Prancūzijos gatvėse muzikinės laimės ieškojusio brito kūrybos taip niekas būtų ir nesužinojęs, jeigu ne prestižinis „Mercury“ apdovanojimas, teikiamas už geriausią Didžiosios Britanijos metų albumą. Būtent šį prizą laimėjo debiutinis muzikanto diskas „At Least For Now“. Tačiau apie viską kalbėti reikia nuo pradžių, nes Clementine‘o gyvenimo istorija verta atskiro vadovėlio. Sunki vaikystė, meilė literatūrai, pabėgimas iš namų, klaidžiojimas Londono priemiesčiuose, o vėliau – Paryžiaus gatvėse – tai tik kelios nedidelės istorinės nuotrupos iš skaudžios, sunkios, liūdnos, tačiau laimingą pabaigą turinčios muzikanto istorijos. Nors jam tik 27-eri, Benjaminas per šiuos metus patyrė tiek, kiek didžiuodamasis apie savo gyvenimą papasakoti galėtų nedažnas 80-metis. Skurdas, patyčios, benamio dalia, beatodairiškos darbo paieškos ir visą gyvenimą lydėjusi meilė muzikai, kurios triumfas besiblaškančios ir vietos po saule ieškančios asmenybės gyvenimą pavertė gyva pelenės istorija.

Šiandien Benjaminas Clementine‘as – viena ryškiausiai spindinčių žvaigždžių, turinčių savo įsitikinimus, išskirtinę pasaulėžiūrą ir, kas svarbiausia, unikalų muzikinį polėkį. Jo kūryba – tai asmeninio gyvenimo refleksija, pripildyta liūdesio, vilties, pasimetimo ir gyvenimo meilės. Tai žmogus, kurio kūryba ir nuoširdumas nekelia jokių abejonių, nes viskas, kaip sako pats muzikantas, yra išgyventa, išjausta ir patirta. Gyvenimas gatvėse, santykis su žmonėmis ir pasauliu, viltis ir meilė – tai pagrindinės temos, vyraujančios šio liūdesio ir vilties dainiaus kūryboje.

Šiuo metu pianino burtininkas B. Clementine‘as vieši Niujorke, kur įtemptai ruošiasi savo koncertiniam turui. Gerdamas rytinę kavą viename Manheteno viešbutyje muzikantas mielai sutiko skirti laiko Lietuvai. Nepaisant to, kad interviu turėjo baigtis po 15 minučių, pokalbis truko gerokai ilgiau nei pusvalandį. Benjaminas pasakojo ne tik apie sudėtingus savo gyvenimo metus Paryžiaus gatvėse, bet ir apie meilę muzikai, svajones, požiūrį į gyvenimą, savo kūrybą ir, žinoma, artėjantį koncertą mūsų šalyje.

Nuoširdus, šiltas, velniškai gilus ir kartu ypatingai paprastas – toks man pasirodė dainų „London“, „The People and I“ ar „Nemesis“ kūrėjas. Todėl labai džiaugiuosi, kad manoMUZIKA yra pirmoji Lietuvoje, savo skaitytojams pateikianti išskirtinį pokalbį su šia analogų pasaulyje tikrai neturinčia asmenybe.

Tavo tėvai svajojo, kad taptum teisininku. Kada galutinai supratai, kad tėvų svajonėms nelemta išsipildyti?

Sulaukęs 18 metų įstojau į universitetą, kuriame visai neblogai sekėsi. Puikiai baigiau pirmą kursą, tačiau visą mokymosi laiką jaučiau, kad tai ne mano vieta. Kur kas labiau apsimetinėjau teisininku nei juo iš tiesų galėjau būti. Suvokiau, kad nebenoriu to daryti, todėl susipakavau daiktus ir išvykau. Grįžau iš universiteto namo ir pagalvojau: ką galėčiau veikti? Neturėjau kito pasirinkimo, todėl pradėjau dirbti drabužių parduotuvėje, o vėliau išvykau į Paryžių.

Viename interviu esi pasakojęs istoriją, kaip vaikystėje tavo vyresnis brolis namo atvežė pianiną. Tai buvo instrumentas, kurį iškart pamilai ir supratai, kad nori juo groti. Galbūt atsimeni pirmą kūrinį, kurį bandei pagroti? Kur šiuo metu stovi tavo pirmasis pianinas?

Pirmas mano išmoktas kūrinys buvo kompozitoriaus Eric Satie darbas „Gymnopedies 3”. Bandžiau jį sugroti iš atminties. Nuo tos akimirkos, kol gyvenau tėvų namuose, šis procesas vykdavo kiekvieną dieną (juokiasi).

Beje, pianinas vis dar stovi ten pat – tuose pačiuose namuose Londone.

Gyvenime esi turėjęs daug sunkių akimirkų, ypatingai po tėvų skyrybų. Palikai namus, be skatiko kišenėje persikėlei į Kamdeną, vėliau – į Paryžių. Grojai gatvėse, neturėjai pastovios gyvenimo vietos ir išgyvenai tikrai sunkų laiką. Prisipažink, ar kada nors esi pagalvojęs apie tai, kad atėjo laikas sustoti, viską mesti šalin ir imtis ko nors kito, bet ne muzikos?

Niekada. Nuo tos akimirkos, kai supratau, kad noriu kurti muziką, nė karto nepasidaviau. Mano muzika gimsta iš meilės. Niekada negalvojau apie karjerą. Muzika man – visai kaip santykiai su mylimu žmogumi. Įsimylėjęs tiesiog negalvojau apie pasekmes. Pasidaviau meilei ir plaukiau ten, kur ji mane nešė.

Kai pirmą kartą išvykau į Paryžių, pradėjau dirbti vienos kavinės virtuvėje, vėliau bandžiau įsidarbinti įvairiuose baruose, tačiau man nepavykdavo. Įsivaizduok, tokiame mieste, kaip Paryžius, aš nesugebėjau gauti darbo! (juokiasi) Tada pradėjau groti gatvėse, kur žmonės manęs klausydavosi, o už pasirodymus atsidėkodavo pinigais. Tai buvo ir liko mano darbas, kurį dirbu iki šiol.

Taigi, niekada nenustojau ir, ko gero, nenustosiu kurti. Tai pasakiau sau tą ypatingąją akimirką, kai žengiau pirmuosius muzikinius žingsnius.

Tavo gyvenimo istorija – ypatinga. Dalis jos – labai asmeniška ir niūri, pilna vienatvės, nevilties ir maišto. Ne kartą esi minėjęs, jog tavo patirtis ir yra pagrindinis įkvėpimas. Tačiau šiuo metu tas „sunkusis“ gyvenimo etapas jau praeity. Tapai mados namų „Burberry” veidu, esi viena populiariausių šiandienos muzikos ikonų, kurias savo šalyse nori matyti begalė renginių organizatorių. Viskas per pastaruosius metus kardinaliai pasikeitė. Ar tau vis dar lieka laiko tai asmeninei kūrybai? Iš kur semiesi įkvėpimo?

Mano muzika yra apie pasauli. Ji skirta pasauliui. O jame šiuo metu vyksta labai daug įdomių dalykų. Žvilgtelėkime į Ameriką ir ten besireiškiantį Donaldą Trumpą, pagalvokime apie sprogimus Briuselyje ar Paryžiuje. Atsisukime į Nigeriją, Siriją ar kitas masinių žudynių vietas, kuriose matome nuoseklų ir amoralų žmonių elgesį. Kartais, norint „įsikvėpti“, pakanka pamatyti ir pajausti pasaulio – t.y. mūsų pačių reakcija į tai kas vyksta aplink… Apie tai ir noriu kalbėti, kurti ir rašyti.

Obuolys nuo obels netoli terieda, tačiau kai jis atsiduria netoli namų – pradeda rūpėti kiekvienam. Taigi, pasaulyje vyksta velniškai daug dalykų, kurie šiuo metu yra mano naujojo albumo inspiracija. Kuriu ir rašau apie tai, kas vyksta, nes manau, kad gyvenimas yra pavojuje. Todėl mano, kaip menininko, tikslas yra sugrąžinti žmonėms viltį.

Ar kasdienybė ir gyvenimo problemos ir yra pagrindinės priežastys, dėl kurių tavo muzika yra tokia gili ir kartu liūdna?

Mano muziką dažnai įkvepia liūdni dalykai, tačiau nesu tikras, ar ji pati tikrai yra liūdna. Sakyčiau priešingai – ji atneša viltį.

Taip, mano patirtyje ir išgyvenimuose yra nemažai liūdnų akimirkų. Apie jas aš dainuoju. Tačiau taip yra todėl, kad nenoriu apsimetinėti. Negaliu žmonėms meluoti ir sakyti, kad man linksma, jeigu širdyje liūdžiu. Rašau apie tai, ką jaučiu.

Liūdesys man nėra svetimas, tačiau visada noriu būti tas kūrėjas, kuris gali žmonėms atnešti viltį.

Apie tave ir tavo kūrybą tiek muzikos kritikai, tiek ir melomanai yra išsakę daug gražių žodžių. Tačiau kaip savo muziką ir save patį apibūdintum tu pats?

Sakyčiau, kad esu ramus žmogus – visai, kaip tas berniukas, kuris nori kalbėti apie jam rūpimus gyvenimiškus dalykus. Tokia yra ir mano muzika: ji apie mane, mano patirtį ir išgyvenimus.

Gaila, tačiau šiandien labai nedaug žmonių turi kiaušus ir leidžia sau kalbėti tik tiesą – tiek apie savo gyvenimą, tiek apie tikrus aplink vykstančius dalykus. Todėl jaučiu pareigą būti vienu iš tų kelių…

Prieš metus pasirodė tavo debiutinis albumas „At Least For Now“. Šį diską išleido didžiulė įrašų kompanija „Virgin“. Visuomenėje nesvetima nuomonė, kad didieji leiblai su laiku ima vis labiau riboti atlikėjo saviraišką ir stengiasi daryti didesnę įtaką jo kūrybai. Ar taip atsitiko ir tau? Kokie yra darbo su didžiaisiais industrijos atstovais privalumai ir trūkumai?

Pirmą savo EP įrašiau nedidelėje įrašų kompanijoje. Tai padariau praktiškai vienas. Po šio įrašo pasirodymo sulaukiau daug dėmesio, todėl kai sukirtau rankas su „Virgin records“, tą pačią akimirką sutarėme, kad darysiu tai, ką norėsiu. Taigi, galiu vadintis laimingu žmogumi, nes taip pasiseka ne kiekvienam (šypsosi).

Tačiau visų leiblų ir korporacijų tikslas yra vienintelis – gauti pinigų. Jie tau suteikia puikias sąlygas realizuoti savo idėjas, bet čia pat palieka pareigą padėti jiems uždirbti. Tačiau tam, kad tu generuotum pinigus, žmonės visų pirma turi mylėti tavo darbą. Šiam tikslui pasiekti atlikėjas privalo sukurti kažką gražaus ir ypatingo.

Žinau, kad yra įvairių kompanijų, diktuojančių savas taisykles. Tačiau man tikrai pasisekė. Nejaučiu jokio diktato iš šalies ir galiu mėgautis kūrybine laisve. Kuriu ir niekada negalvoju apie pinigus. Tai – laimingo kūrėjo ženklas.

Žinau, kad pastaruoju metu klausimų apie tai gauni daug, tačiau negaliu nepaklausti ir aš. Tavo debiutinis įrašas buvo pripažintas geriausiu Didžiosios Britanijos albumu ir iškart laimėjo prestižinį „Mercury“ apdovanojimą. Ką šis įvertinimas reiškia tau, kaip žmogui ir kaip muzikantui?

Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nesidžiaugiu. Tikrai esu laimingas, kad „At Least for Now“ sulaukė tokios sėkmės. Tačiau džiaugiuosi ne todėl, kad esu muzikantas ar menininkas. Džiaugiuosi todėl, kad albumas buvo sukurtas, tada, kai buvau bohema, valkatavau ir trainiojausi Paryžiaus gatvėmis. Tai geriausias įrodymas, kad toli gražu ne visada nugali tuštybė, gyvenimas rytdiena ir garbės troškimas. Tai signalas, kad šiandien nebepakanka atsikelti ryte, parašyti tris dainas, nueiti į studiją ir jas įrašyti.

Esu labai laimingas, kad įrodžiau žmonėms, jog šis prestižinis apdovanojimas gali atitekti tiesiog už tai, kad kurdamas kūrėjas išlieka savimi. Ne todėl, kad jis iš turtingos šeimos; ne todėl, kad jis baigė elitinį universitetą, o todėl, kad jis yra žmogus, kuriam rūpi.

Kita vertus, šiuo metu mes gyvename pasaulyje, kuriame svarbu, kad apie tave kalbėtų. Žmonės nori apie tave kalbėti, gali apie tave kalbėti ir daro tai garsiai. Taigi, „Mercury“ prizas leido žmonėms apie mane kalbėti ir išgirsti mano muziką.

Tačiau nesu garbėtroška. Man tikrai nereikia garbės. Esu žmogus, kuriam nerūpi, ką apie jį galvoją „ypatingai svarbūs“ asmenys. Esu kūrėjas, kuris kuria, įrašinėja ir atlieka savo muziką.

Taigi, nors esu tas pats Benjaminas Clementine‘as, kuris kažkada grojo Paryžiaus gatvėse, skirtumų yra: šis apdovanojimas nė kiek nepakeitė manęs, kaip asmenybės, tačiau leido žmonėms išgirsti mano muziką ir suteikė progą mano karjerai kilti aukštyn.

Benjamin Clementine

Esu didelis tavo muzikos gerbėjas, o „At Least For Now“ mano fonotekoje užima ypatingą vietą. Todėl turiu klausimą, kuris mane kamuoja nuo pirmos akimirkos, kai perklausiau tavo albumą. Kas įkvėpė tavo dainą „The People and I“ ir kas yra ta moteris, į kurią tu kreipiesi pirmose kūrinio eilutėse?

Visa ši daina – tai vientisa metafora, kurioje moteris įkūnija dvi prasmes. Kūrinio pradžioje moteris yra gamta, vėliau – mylimoji, su kuria lemta išsiskirti. Kalbėdamas apie gamtą ir kreipdamasis į moterį aš turiu minty mylimąją. Kūrinio pabaigoje esantys žodžiai „This time is only for people and I“ reiškia, kad aš tiesiog pavargau mylėti tik vieną žmogų, nes turiu mylėti visus. Tokia yra ir visos dainos priežastis – visa žmonija yra svarbi, su visais privalome elgtis vienodai teisingai, nežiūrint į tai, iš kur jie yra ar kur užaugo. Esu tikras, kad yra ir daugiau taip galvojančių žmonių.

Šis požiūris man padėjo išlikti tada, kai buvo sunku; tada, kai trankiausi po Paryžiaus gatves ir dainavau šio miesto užkampiuose. Kiekvienas žmogus man buvo lygus ir vienodai svarbus. Kažkada netgi buvau pagalvojęs, kas būtų, jeigu gatvėje manęs paprašytų išmaldos mano tikras brolis ir benamis. Supratau, kad paskutinius savo skatikus atiduočiau tam, kuris būtų priėjęs pirmasis. Šiuo atveju tikrai nebūtų buvę jokių išlygų. Taigi, tokia šios dainos reikšmė: visi yra vienodai svarbūs ir su visais turi būti elgiamasi vienodai.

Ar atsimeni, kokią pirmą dainą sukūrei?

Pirmoji mano sukurta daina vadinosi „Edmonton“. Tačiau turėjo praeiti maždaug 10 metų, kad ją įrašyčiau Paryžiuje.

O kuris albumo kūrinys tau pačiam patinka labiausiai?

Tai labai sunkus klausimas (šypsosi). Kiekviena daina – išgyventa, todėl visi kūriniai man yra vienodai svarbūs. Mėgaujuosi juos atlikdamas. Tiesą sakant, pastaruoju metu neklausau savo albumo, nes mintyse ir ant popieriaus – naujo disko užuomazgos.

Ruošdamasis pokalbiui su tavimi, peržiūrėjau šimtus internete esančių įrašų, tavo interviu ir ištraukas iš koncertų. Viename iš jų, berods tai vyko Paryžiuje, prieš žengdamas į sceną tu persižegnoji. Ar tai – tradicinis tavo ritualas? Koks apskritai yra tavo santykis su Dievu?

Mano autoritetas – močiutė. Ji buvo katalikė, anapilin iškeliavusi tada, kai sulaukiau 12 metų.

Močiutė buvo vienintelis mano gyvenimo žmogus, tuo metu įrodęs, kad meilė iš tiesų egzistuoja. Kartu ji buvo ir mano kelrodis tais sunkiausiais metais – kai išėjęs iš namų apsigyvenau Kamdeno gatvėse, kai laimės ieškojau Paryžiaus užkampiuose. Visą tą laiką galvojau, kad močiutė yra šalia. Ir ši mintis, klaidžiojant gatvėmis, man leido išlikti gyvam, turėti viltį, nesustoti ir tikėti gyvenimu.

Vaikystėje močiutė mane dažnai vesdavosi į bažnyčią, kur matydavau besižegnojančius žmones. Todėl iki šiol tai ir pats darau ganėtinai dažnai. Akimirkos prieš koncertus – ne išimtis. Taigi, tam tikri ritualai yra mano gyvenimo dalis.

Kalbėti apie Dievą nėra lengva. Tikiu, kad egzistuoja aukštesnė jėga, kuri priklauso kiekvienam iš mūsų. Taip pat tikiu, kad mes visi turime mus saugančių ir globojančių aukštesnių jėgų. Toks yra mano tikėjimas.

Gegužės viduryje atvažiuoji į Lietuvą – į nuostabią šalį, kuri su tavimi turi nemažai bendro. Tu ilgą laiką kovojai dėl savo laisvės ir galimybės, o Lietuva – 50 metų sunkiai kovojo dėl savo šalies Laisvės ir nepriklausomybės. Kaip manai, kuo tokios kovos yra svarbios žmonėms, tautoms, valstybėms?

Tai svarbiausios gyvenimo kovos. Nėra nieko prasmingiau nei kovoti už tiesą, kuria tikime. Jeigu nustotume kovoti – tai būtų gėrio pabaiga. Tačiau labai svarbu, kad ši kova nebūtų padrika. Turime kovoti išmintingai, pagarbiai ir su didele meile. Ši kova – tai mūšis už ateitį. Už tokią ateitį, kokią mes norime matyti; už ateitį, kurioje gyvens mūsų vaikai, anūkai ir jų vaikai. Ši kova privalo būti sąžininga, todėl, kad kovojame ne tik už save, bet ir už visus.

Tokia kova niekada nesibaigia. Ji vyksta nuolat. Netikiu absoliučia taika, tačiau tikiu keliu jos link. Todėl šiuo keliu turime eiti ir stengtis niekada nepaklysti. Taip, labai tikėtina, kad taip niekada ir nepasieksime galutinės stotelės, ant kurios užrašyta „TAIKA“. Tačiau žinau, kad ta stotelė yra mūsų siekiamybė. Todėl kelias jos link yra pats svarbiausias.

Benjamin Clementine

Šiandien ne kartą kalbėjai apie žmonijos ar pasaulio ateitį. Tačiau šįkart pakalbėkime apie tavo muzikinę ateitį. Žinau, kad jau esi parašęs poezijos knygą. Taip pat minėjai, kad ruoši naują albumą. Kada visa tai pasirodys muzikos parduotuvių lentynose?

Dabar mano tikslas – išleisti naują albumą. Šiuo metu rašau jam klasikinę muziką – pianino partijas. Taip pat, kaip jau ir sakei, baigiu ruošti savo poezijos knygą. Tikiu ir tikiuosi, kad visa tai dienos šviesą išvys dar šiemet. Taip pat jau netrukus leisiuos į didžiulį koncertinį turą groti savo kūrinius mano muziką mylintiems žmonėms.

Beje, šiuo metu tikrai labai noriu atvažiuoti į Lietuvą (šypsosi).

Jei jau prakalbai apie Lietuvą, galiu prisipažinti, kad Tavo koncertą mūsų šalies melomanai jau dabar vadina laukiamiausių metų renginiu. Ko jie turėtų tikėtis iš tavo pasirodymo?

Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, bet manau, kad jūs neturite tikėtis nieko. Ir taip yra todėl, kad neįsivaizduoju, kokius lūkesčius turėsiu pateisinti (šypsosi). Manau, kad geriausia į koncertą ateiti be didžiųjų lūkesčiu. Tada paprasčiausiai nereikės nusivilti.

Galiu visiems pažadėti, kad užlipęs ant scenos atiduosiu visą savo širdį. Ir ne tik tai. Atiduosiu visą save. Tikiuosi, kad tai pajus kiekvienas koncerto lankytojas.

Pastaraisiais metais tavo gyvenimas pasikeitė iš esmės. Žmogus, kuris grojo Londono ir Paryžiaus gatvėse, vos sudurdamas galą su galu, šiandien yra viena geidžiamiausių žvaigždžių. Natūralu, kad tokioje situacijoje pasikeitė ne tik tavo statusas, bet ir tavo galimybės. Esi užsiėmęs, daug keliauji ir koncertuoji. Tačiau kiekvieno (net ir labiausiai užsiėmusio) žmogaus gyvenime, egzistuoja laisva akimirka, atokvėpis. Apie ką tokiomis akimirkomis tu svajoji?

Žinoma, tai priklauso nuo situacijos, nes mąstau ir išgyvenu kiekvieną gyvenimo sekundę. Net ir atsigulęs prieš miegą galvoju apie begalę dalykų. Visada mąstau apie tai, kaip mano muzika pasiekia žmones; svarstau ir tikiuosi, kad klausydamiesi mano kūrybos jie galvoja ne apie mane – Benjaminą Clementine, bet bando suvokti pačią muziką ir jos patirtį.

O kartais tiesiog guliu, žiūriu į lubas ir suprantu, koks nuostabus vis dėlto yra šis pasaulis. Prisimenu savo gyvenimą Paryžiuje, žmones, kuriuos ten sutikau, įvykius, kuriuos pergyvenau… Tokių akimirkų metu suprantu, kad mes visi gyvename stebuklingoje svajonėje. Nei vienas iš mūsų nepasirinko ir nenusprendė pats ateiti į šį pasaulį, bet mes esame čia. O tai yra tikras svajonės išsipildymas. Todėl kiekvieno iš mūsų pašaukimas šioje žemėje – svajoti ir kurti svajones.

Ačiū Tau už pokalbį!

Niki & The Dove: mūsų kūryba – tai saulėlydžio muzika

2016-03-24Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

Niki & The Dove

Švedijos muzikos scena per pastarąjį dešimtmetį išaugo taip stipriai, kad ne tik tapo itin populiari, bet ir vis dažniau ėmė diktuoti muzikos madas senajame žemyne. Ir šiuo atveju kalba sukasi tikrai ne tik apie „Little Dragon“ ar apie išsiskyrimą paskelbusią roko grupę „Kent“. Jose Gonzalez, „The Tallest Man On Earth„, Jonathan Johansson ar Karl X Johan – tik keli iš galybės vardų, kurie Zlatano Ibrahimovičiaus ir Karlsono gimtinę leidžia vadinti ypatingai derlinga šalimi augti ir kurti muziką mylintiems žmonėms.

Vienais mylimiausių ir klausomiausių švedų projektų šiuo metu galėtų drąsiai vadintis ir grupė „Niki & The Dove”. Šis vardas jau seniai peržengė Švedijos ribas. Daugiau kaip prieš 6 metus Stokholme susibūręs dainų autorės ir atlikėjos Malin Dahlström bei prodiuserio Gustafo Karlöfo duetas mėgaujasi tarptautine sėkme, kuria ypatingai gražią muziką ir jau netrukus ketina išleisti savo antrą studijinį albumą. Debiutinis, dar 2012 metais pasirodęs, grupės diskas “Instinct” Malin ir Gustafui atvėrė milžiniškus tarptautinius kelius, buvo itin perkamas ir mylimas melomanų. Šį įrašą įvertino ir Didžiosios Britanijos industrijos lyderiai – grupei skirta 5 vieta geriausių naujų talentų rinkimuose „BBC Sound of 2012“.

Niki & The Dove

Išleidęs savo debiutinį albumą duetas nutilo. Tylėję daugiau kaip 3 metus 2015-ųjų pabaigoje „Niki & The Dove” pranešė kuriantys naują albumą. Šią žinią palydėjo fantastiškas naujas singlas „Play It On My Radio“. Šių metų pradžioje švedai pristatė dar vieną nuostabią baladę „So Much It Hurts“, kurią ir dabar sėkmingai „suka“ didžiosios Europos radijo stotys. Į savo laukiamiausių šių metų albumų sąrašą be jokios abejonės įtraukusi „Niki & The Dove” diską, manoMUZIKA pradėjo kelią interviu su šiuo mūsų itin mylimu Švedijos duetu link.

Kai su Malin ir Gustafu pradėjome kalbėti apie gyvenimą ir muziką, Vilniuje kalendorinį pavasarį bandė išstumti žiema, o Stokholme švietė pirmoji pavasarinė saulė. Tačiau, kad ir koks būtų buvęs oras, bendrą nuotaiką šildė kava ir, žinoma, fone skambanti „Niki & The Dove” muzika. Beje, pasibaigus interviu duetas prisipažino, kad balandžio 8 dieną (būtent tada dienos šviesą turėjo išvysti naujausias grupės įrašas) diskas „Everybody’s Heart is Broken Now” pateks tik į Švedijos muzikos parduotuvių lentynas. Visas likęs pasaulis jo turės šiek tiek palaukti.

Kas šiandieninei „Niki & The Dove” kūrybai padarė didžiausią įtaką?

Mūsų kūrybai įtaką daro daug dalykų. Kalbant apie dabartinį albumą, ko gero, turėtume pasakyti, jog žodis „miestas“ jo apibūdinimui tinka labiausiai. Miestas – tai didžiulė įvairovės, veiksmo, ritmo ir kontrastų metafora. Tai ypatingai ryškus jausmas, kuris ir buvo pagrindinis mūsų įkvėpimas.

Tiesa, tik neklausk mūsų, kodėl grupę pavadinome „Niki & the Dove”. Kaskart sugalvojame vis kitokią istoriją, bet niekada nepasakome tiesos (juokiasi).

Gerai, neklausinėsiu apie grupės pavadinimą, bet paklausiu apie naują albumą. Apie ką bus jūsų naujasis įrašas? Kuo jis skirsis nuo 2012 m. išleisto darbo „Instinct“?

Ilgai galvojome, kaip apibūdinti mūsų naują albumą. Kol sugalvojome jam tiksliausią apibūdinimą, taip pat praėjo nemažai laiko (šypsosi). Antrasis mūsų LP – tai odė laikui, kai gyvenimas buvo šokių aikštelė, o kiekvienas jausmas joje turėjo jį apibūdinančią dainą. Jeigu “Instinct” buvo iš šiaurės atslinkusi audra, tai naujasis įrašas – švelnus ir šiltas vėjas, švelniai paliečiantis tavo skruostą.

Jeigu jūsų paprašytų apibūdinti „Niki & The Dove” kūrybą trim žodžiais, kokius žodžius ištartumėte?

(ilgai mąsto) Saulėlydžio dangaus analogija.

Iki šiol grupės gerbėjai turėjo galimybę susipažinti su dviem jūsų būsimojo albumo kūriniais – pasakiškai gražiomis baladėmis „Play it on My Radio“ ir „So Much it Hurts“. Klausantis jų nepaleido jausmas, kad girdime sumodernintą ir itin stilingą atgimusią 80-ųjų synth pop muziką. Ar toks bus visas albumas?

Visų pirma, labai ačiū už gražius žodžius. Mums tai tikrai daug reiškia.

Kalbant apie visą albumą turime prisipažinti, kad jame bus gerokai daugiau įvairovės. Jame rasite ir lyrikos, ir romantikos, ir, žinoma, šokių muzikos. Jeigu reikėtų kažkokio vientiso apibrėžimo, ko gero mūsų albumo stilistiką reikėtų apibrėžti terminu „dance romance“ (šypsosi).

Labai nekantraujame šį įrašą pagaliau paleisti į pasaulį ir albume esančias dainas atlikti gyvai – scenoje jos skamba dar geriau nei įrašuose.

Papasakokite, kaip nusprendėte pradėti groti kartu.

Pirmą kartą prieš daug metų susitikome Gioteburge. Abu muzikavome ir turėjome galybę bendrų, skirtingose grupėse grojusių draugų. Porą kartų pamėginome muzikuoti drauge ir mums visai patiko. Praėjus keletui metų susitikome jau Stokholme, kur nusprendėme pabandyti kartu ne tik muzikuoti, bet ir kurti. Taip paprastai viskas prasidėjo. Smagu, kad nepakitome nei mes, nei mūsų požiūris į muziką – tiek tada, tiek ir dabar mus vienija tas pats tikslas: kurti vis geresnę muziką, kuri turi mums tapti pagrindiniu iššūkiu.

Ar per visą muzikavimo laiką jau galėtumėte įvardinti įsimintiniausią koncertą?

Tai sudėtingas klausimas, mat per ne itin ilgą „Niki & The Dove” gyvavimą mes turėjome išties daug įspūdingų pasirodymų… (mąsto). Tačiau įspūdingiausias, o jei tiksliau – keisčiausias, mūsų koncertas vyko Bristolyje, kuomet išsijungė elektra skambant dainai „DJ Ease My Mind“ ir pagrindinę vokalo partiją Malin turėjo atlikti be jokio pritarimo. Apskritai iš trijų Bristolyje vykusių mūsų koncertų, du kartus buvo dingusi elektra (kvatoja).

Kartais pagalvojame ne tik apie jau įvykusį, bet ir dar įvyksiantį svajonių koncertą. Ir čia jau, ko gero, mūsų kuriama muzika padiktavo vietos poreikį: labai norėtume saulei leidžiantis surengti pasirodymą paplūdimyje. Jeigu pažįsti organizatorius, kurie tokį festivalį organizuoja – būtinai pasidalink kontaktais (šypsosi).

Ar tokiame festivalyje norėtumėte sudainuoti su savo svajonių atlikėju?

Žinoma. Ir dėl jo mes jau taip pat esame nutarę. Tai būtu Prince‘as.

Švedijos muzikinė scena įgauna vis daugiau įtakos. Kalbu ne tik apie populiariąją muziką, bet ir apie indie kultūrą. Jonathan Johansson ar „Karl X Johan“ – tik keli vardai iš visos gausybės, kurie jūsų šalies muzikinę sceną paverčia ypatinga, įdomia ir velniškai patrauklia. Kaip manote, kodėl taip yra?

Visada malonu, kaip apie tavo šalį šneką gražiai, todėl ačiū už komplimentus Švedijai (šypsosi). Švedijos muzikantai yra tiesiog drąsūs ir pasitikintys savimi. Jie neplaukia pasroviui vardan to, kad sektų kažkam įkandin. Jie – unikalūs, kalba savo muzikine kalba ir todėl yra išskirtiniai. Tokie spindintys švyturiai, kaip „Little Dragon“, mūsų šalies muzikos rinką paverčia dar labiau išskirtine.

Tiesa, ne tik Švedija, bet ir visas Skandinavijos regionas gali didžiuotis muzikine kultūra. Jeigu reikėtų įvardinti kitų šiaurės šalių favoritus – taip pat pasirinkimų turėtume visą gausą. Vis dėlto pirmieji, „stovintys ant liežuvio galo“ šiuo metu yra Danijos grupė „Liss“. Visiems, mėgstantiems muziką, labai nuoširdžiai ją rekomenduojame.

Dar trumpam grįžkime prie Švedijos reikalų. Šiemet Stokholme įvyks vienas konkursėlis, kuriame jūsų šalies atstovams taip pat nuolat sekasi visai neprastai…

Tu čia, aišku, apie „Euroviziją“ (juokiasi). Jeigu nori paklausti, kodėl mums ten sekasi – mūsų atsakymas būtų paprastas: nežinome. Gal Švedija atrado kažkokią kūrybinę aukso gyslą (juokiasi). Tačiau jei atvirai, šis konkursas mūsų visiškai nedomina, mes net nenutuokiame, kas ten vyksta ir tikrai niekada neketinsime jame dalyvauti.

Netgi jei…

Jokių išlygų ir jokių jeigu (pertraukia kvatodami)

Na ir pabaigai, ką norėtumėte pasakyti Lietuvoje gyvenantiems „Niki & the Dove” gerbėjams, šiuo metu skaitantiems jūsų interviu?

Žinome, kad Lietuva gali didžiuotis gražiais paplūdimiais. Taip pat žinome ir tai, kad koncertavome visai netoli – Latvijoje esančiame „Positivus“ festivalyje. Todėl labai tikimės, kad kažkada galėsime sugroti ir Vilniuje.

O dabar tiesiog esame velniškai laimingi, kad greit pasirodys mūsų albumas. Mums jis labai patinka, todėl nuoširdžiai tikimės, kad jį pamėgs ir Lietuva!

Ačiū už pokalbį!

Colours of Bubbles: niekada neaukosime savo muzikinių svajonių vardan komercinės sėkmės

2015-10-20Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

Colours of Bubbles

Kai 2009- aisiais muzikos mylėtojus pasiekė pirmoji „Colours Of Bubbles“ daina „My Little Sue“, ko gero, niekas dar negalvojo apie tai, kad šiauliečių kolektyvas neilgai trukus nusimes savo indie folko rūbą ir ners į rimtus roko vandenis. Nuo oficialaus viešo starto praėjo tik 6 metai, o „kolorsai“ jau tapo neatsiejama Lietuvos indie roko scenos dalimi. Savo jėgomis išsikovoję teisę būti viena „paklausiausių“ vasaros festivalių prekių, išmaišę Europą ir net dešimt metų (!!!) kūrę savo debiutinį albumą „Inspired by a True Story“, grupės vyrukai turi vienintelį, regis, labai paprastą tikslą – visada išlikti savimi.

Bene įspūdingiausia šiandienos indie roko grupė Lietuvoje šiuo metu intensyviai ruošia naują albumą ir žada jį savo gerbėjams pristatyti kitų metų pradžioje. Negana to, prisipažinę, kad naujasis įrašas bus kokybinis grupės žingsnis pirmyn, šiauliečiai drąsiai tikina: dėl didelių muzikinių ambicijų gali tekti rimtai išplėsti grupės koncertinį sąstatą.

Tačiau dideles muzikines ambicijas bei skambias muzikines svajones puoselėjantį „M.A.M.A.“ apdovanojimuose geriausia roko grupe pripažintą kolektyvą į priekį veda ne pinigų troškimas ar siekis užkariauti pasaulį. „Niekada nesiekėme būti populiariais, niekada nesivaikėme mados ir niekada negalvojome, kaip gerai būtų uždirbti visus pasaulio pinigus. Visą laiką mes mėgavomės kūryba. Tai – tikroji grupės stiprybė“, – vienbalsiai tvirtino grupės nariai Julijus Aleksovas ir Tomas Grubliauskis, vieną iš paskutinių saulėtos vasaros dienų skyrę laiko interviu portalui manoMUZIKA.lt.

Iki kaulų smegenų nuoširdūs ir draugiški „kolorsai“ ruošėsi rimtai kibti į naujo albumo įrašus. Todėl natūralu, kad gurkšnodami nealkoholinį alų vienoje sostinės kavinių, grupės nariai mums daug kalbėjo būtent apie jį. Tačiau vienas laukiamiausių ateinančių metų albumų – toli gražu ne vienintelė tema. Bemaž valandą trukusiame interviu Julijus ir Tomas pasakojo apie tikruosius grupės tikslus ir naujas kūrybines ambicijas, įsimintiniausius koncertus ir patogaus gyvenimo atsižadėjimą muzikinių svajonių įgyvendinimo vardan.

manoMUZIKA: Išleidę „Inspired by a True Story“ ir pervažiavę didžiąją Lietuvos dalį jūs tarsi pradingote. Jau kurį laiką grupės viešojoje erdvėje praktiškai nesimato. Papasakokite, ką šiuo metu veikia „Colours Of Bubbles“?

Julijus: visų pirma, dar pavasarį kartu su Tomu nusprendėme palikti Vilnių ir pradėti kurti naują albumą. Gyvendami sostinėje to padaryti tiesiog negalėjome – darbo savaitėmis dirbdavome, savaitgaliais koncertuodavome, todėl įrašams laiko nebeliko. Supratome, kad turime pasirinkti – muzika ar kita veikla. Laimei, abejonių neturėjome nė akimirkos (šypsosi). Be to, grupėje buvome tvirtai nutarę: iki rudens pradžios turi būti sukurti visi naujo albumo kontūrai.
Taigi, vasara buvo skirta kūrybai; spalis ir lapkritis – įrašams ir prodiusavimui.

Kaip suprantu, šiemet albumo tikrai neišvysime?

Tomas: deja, šiemet albumo dar tikrai nebus. Rudens pabaigoje turėtų pasirodyti mūsų pirmasis naujojo LP singlas, na o visas albumas dienos šviesą išvys ateinančių metų pavasarį.

Elgiatės, sakyčiau, kaip tikri rokenrolo žmonės – metate darbus, spjaunate į kasdienybę ir nutariate, kad muzika turi būti vienintelė jūsų šiandienos veikla. Ar vis dar tikite, kad tai – sąlyginai jaunai grupei – tikrai realu ir įgyvendinama?

Julijus: Esame pagyvenęs jaunimas, tikintis gražia idėja (kvatoja). O jei rimtai, manau, kad tai – savotiškas likimo ženklas. Visos mūsų kasdienės veiklos kortos sukrito taip, kad šis pasirinkimas atrodė sveikiausias, logiškiausias ir, svarbiausia, teisingiausias.

Kita vertus, savo debiutinį albumą „Inspired by a True Story“ mes kūrėme 10 metų! Tokios prabangos daugiau sau leisti tikrai negalime.

Jei jau prakalbote apie naują albumą, gal galite papasakoti apie jį plačiau? Koks bus naujasis „Colours of Bubbles“ darbas?

Julijus: Jau turime albumo griaučius – sukūrėme ir įrašėme visų kūrinių demo versijas, kurios po truputį įgauna vis gražesnį ir tvirtesnį muzikinį rūbą. Jeigu pirmą albumą kūrėme 10 metų ir jame atsispindėjo mūsų visi jaunystės etapai, tai šis diskas bus gerokai brandesnis ir tikrai kur kas labiau vientisas.

Tomas: Visgi naujas mūsų diskas ir pirmasis įrašas turės vieną bendrą bruožą – jį prodiusuos Snorre (L.Z. – Snorre Bergerud). Su juo kartu dirbome prie „Inspired by a True Story“ ir, galime ranką prie širdies pridėję pasakyti, kad jo darbu buvome tikrai patenkinti.

Nuotr. grupės facebook profilio

Pradėję kurti naują albumą jūs tarsi užbaigėte „Inspired by a True Story“ etapą – labai svarbų jūsų karjeros laikotarpį, kuris leido jums dar stipriau įsitvirtinti Lietuvos muzikos rinkoje. Kaip jūs patys vertinate praėjusį muzikinį etapą?

Julijus: nepaisant to, kad neišleidome galybės muzikinių klipų ar neradome kai kuriai albumo medžiagai vizualinių sprendimų, manau, kad šiame etape iš savęs „išspaudėme“ praktiškai viską, ką galėjome.

Tomas: džiugina tai, kad „realizavome“ visą albumo tiražą . Galime daryti išvadas, kad mūsų muzika visgi pasiekė klausytoją. Atsižvelgiant į tai, kad šiandien daugelis melomanų muziką vartoja internete, sakyčiau, kad „Inspired by a True Story“ indie grupei iš Lietuvos buvo tikrai sėkmingas albumas (šypsosi).

Negana to, labai džiaugiamės, kad mūsų muzika domėjosi ne tik Lietuva. Portale iTunes „Colours of Bubbles“ kūrybą įsigijo JAV, Japonijos ir kitų vakarų šalių gyventojai. Taigi, muzika tikrai neturi sienų! Galų gale, grįžtant prie vietinės rinkos, negalime pamiršti ir M.A.M.A apdovanojimo. Tai taip pat didelis įvertinimas, prie kurio albumas labai prisidėjo (L.Z. grupė „Colours Of Bubbles“ laimėjo statulėlę geriausios roko grupės kategorijoje).

Julijus: Grįžtant prie tavo klausimo apie albumą, galime atskleisti dar vieną detalę: kurdami naują įrašą mes stengiamės jį matyti kinematografiškai. Naudojame daug pučiamųjų instrumentų, kurių grojama muzika dažnai primins kino filmų garso takelius.

Tomas: Žmonės, kurie klausėsi mūsų naujų dainų demo versijų, sakė, kad jos – labai vizualios, primenančios kino filmus.

Julijus: Vieną pirmųjų dainų davėme perklausyti Tomo mamai. Išgirdusi kūrinį ji iškart pasakė: matau kalnus, jūrą, kažkokį didingumą ir, žinoma, kino filmą.

Mūsų tikslas – dainas paversti plačiomis. Suprantame, kad šiems tikslams įgyvendinti, ko gero, reikės plėsti grupės sudėtį ir koncertų metu įtraukti daugiau žmonių. Tačiau tam mes esame pasirengę.

Tomas: Kalbant apie naują įrašą, manau, turėtume prisipažinti, jog tai – mūsų kokybinis šuolis aukštyn. Muzika bus platesnė, ją atlikti reikės didesnio kiekio žmonių ir, žinoma, nebegalėsime tilpti į labai mažus muzikinius klubus. Taigi, augame tiek muzikaliai, tiek ir lokaliai.

Kuriuos metus savo muzikiniame kelyje jūs galėtumėte pavadinti proveržio metais?

Julijus: Ko gero 2009- uosius. Būtent tada debiutavome su savo daina „My Little Sue”, kuri “Radiocentre” pakilo iki 6 vietos tope ir taip leido Lietuvai sužinoti apie „Colours Of Bubbles“. Pradėjome groti indie folką, kai dar nežinojome nei „Mumford & Sons”, nei kitų panašaus pobūdžio grupių. Paradoksas, tačiau iškart po to pradėjo į viešumą „lįsti“ visi gerai žinomi indie folko perlai.

Tomas: Galbūt tiesiog nustoję nardyti po indie folko vandenis pastebėjome, kad šis žanras įgauna vis daugiau populiarumo. Kas žino, jeigu būtume ir toliau groję indie folką, galbūt šiandien mus vadintų tais, kurie į Europos muzikos sceną sugrąžino šį žanrą (juokiasi).

Julijus: Kai susimąstau, pradedu tikėti, kad galbūt tai ir yra mūsų sėkmės receptas… Mes niekada nesiekėme būti populiarūs, niekada nesivaikėme mados ir niekada negalvojome kaip būtų gerai uždirbti kuo daugiau pinigų. Mes visą laiką mėgavomės kūryba, kuri mums niekada netapo komercija. Taip, šiandien „Colours Of Bubbles“ man – vienintelis pajamų šaltinis. Tačiau tai nekeičia mano požiūrio: visų pasaulio pinigų aš tikrai neuždirbsiu, todėl nė neketinu aukoti savo muzikinių ambicijų vardan komercinės sėkmės. Muzika mums – ir hobis, ir laimė.

Tomas: Muzika privalo būti nuoširdi. O tam, kad ji būtų nuoširdi, jos tikslas negali būti niekas kitas kaip grožis. Tad mūsų, kaip kūrėjų, tikslas – kurti gražią muziką. Tokią, kuri, visų pirma, būtų miela mums, o po to ji gali patikti ir kitiems (šypsosi).

Colours of Bubbles pasirodymas

Kokie jūsų šiandienos tikslai?

Tomas: mes, kaip ir kiekvienas nedidelės šalies kolektyvas, norime, kad mūsų muziką išgirstų ir pamiltų vis daugiau žmonių iš įvairių pasaulio vietų.

Julijus: Dar vienas tikslas, kuris, manau, yra esminis – tai išlikti, neiširti ir nemeluoti. Nei sau, nei kitiems. Jeigu mums pavyks groti stadionuose – puiku. Tačiau jei nepavyks pasiekti stadionų, o teks koncertuoti nuoširdžiai publikai nedideliame klube – dar geriau. Mes privalome išlikti savimi. Džiugu, kad šiai prievolei kol kas tikrai neiškilo jokia grėsmė (šypsosi).

Pastaruoju metu koncertavote labai intensyviai. Tai darėte ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Papasakokite apie labiausiai įsimintinus savo koncertus.

Tomas: Tikrai niekada gyvenime neužmiršiu akimirkos, kai koncerto metu atlikome dainą „40 skylių“ iš Šiaulių dramos teatro spektaklio „Inertiškos dujos”. Šį kūrinį koncertuose apskritai esame sugroję gal 4 kartus… Tačiau tą vienintelį kartą mačiau kaip mergina stovėjo, klausėsi dainos ir verkė. Tai buvo velniškai emocionalu ir tikra. Tokiomis akimirkomis, kai muzika ir žodžiai pasiekia žmogų taip giliai, tiesiog supranti, kad kažką iš tiesų darai ne veltui.

Julijus: neblogų koncertų esame turėję ir užsienyje, bet įsimintiniausi vyko Lietuvoje. Pernai „Sostinės dienų“ koncertas buvo nuostabus. Galbūt netgi pats geriausias, kokį esame sugroję. Tą vakarą viskas tiesiog buvo labai gerai – geras garsas, puiki publika ir visai neprastai groję muzikantai (šypsosi). Visai įdomu buvo groti „LRT Opus ore” projekte. Buvome sugalvoję kelis blogiausius scenarijus, kurie tą vakarą galėjo įvykti, tačiau neįvyko (kvatoja). Velniškai bijome kamerų, tačiau tąkart viskas pavyko tikrai neblogai.

Tomas: Kiekvienam koncertui mes ruošiamės labai atsakingai ir visi koncertai savo svarba mums yra vienodi. Po kiekvieno pasirodymo mes susirenkame, analizuojame ir kalbame apie tai, kas buvo blogai, dirbame su savimi ir visais įmanomais būdais eliminuojame (arba stengiamės eliminuoti) klaidas, kurias padarėme.

Julijus: užlipę ant scenos mes visada esame nuoširdūs. Galbūt todėl mus velniškai erzina apsišaukėliai ir netikri atlikėjai. Atiduodame viską, ką galime ir džiaugiamės, kad mūsų muzikos gerbėjai tai mato, vertina ir myli.

Ačiū už pokalbį!

When Saints Go Machine: Louisas Armstrongas mums padovanojo vardą

2014-03-12Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

Nuotr. grupės archyvo

Danai „When Saints Go Machine“ pasaulyje tapo žinomi prieš keletą metų, melomanams padovanoję puikiai kritikų įvertintą albumą „Konkylie”. Kaip tąkart manoMUZIKAI teigė alternatyvią pop muziką kuriantys vyrukai, jų tikslas – vis labiau stebinti save ir klausytojus. Pažadas buvo išlaikytas – stebinti grupė nenustojo ir toliau. Pernai išleidę savo trečią studijinį albumą „Infinity Pool“, Kopenhagos muzikantai taip stipriai „šovė tiesiai į širdis”, kad daugelis muzikos kritikų diską įvardijo vienu geriausiu įrašu Skandinavijos muzikos rinkoje 2013-aisiais.

Šiandien „When Saints Go Machine“ yra kviečiami groti ne tik didžiosiose Europos scenose, bet ir prestižiniuose vasaros festivaliuose, kuriuose jiems tenka anaiptol nebe apšildančių grupių vaidmuo. Išskirtinės muzikos kūrėjai netrukus pasirodys ir Lietuvoje. Jau ateinantį šeštadienį Menų Fabrike „Loftas“ Danijos elektro pop pažibos vainikuos trečiąjį manoMUZIKOS gimtadienį.

Prieš dvejus metus kalbinusi grupės vokalistą Nikolajų Manuelį Vonsildą, manoMUZIKA šiandien (likus vos kelioms dienoms iki danų pasirodymo Vilniuje) nusprendė pakalbinti vieną pagrindinių „When Saints Go Machine“ kūrėjų – dainų autorių ir kolektyvo klavišininką Simoną Muschinsky.

„Smagu tave girdėti. Luktelėk sekundėlę, nulipsiu nuo dviračio. Šiuo metu važiuoju per saulėtą Kopenhagą atsiimti naujų klavišinių, kuriuos neseniai užsisakiau daniškame e-bay aukcione. Gera kaina ir puiki kokybė. Nesusilaikiau.“ – nuoširdžiai, draugiškai ir atvirai pokalbį pradėjo muzikantas.

„Ar šitie klavišiniai šeštadienį kartu su grupe atkeliaus į Lietuvą? Išgirsime naujų garsų?“, – paklausiau aš.

Naujų garsų tikrai išgirsite, tačiau šiuos klavišinius paliksiu studijoje (juokiasi).

Melomanai labai laukia jūsų Lietuvoje. Pasirodymas mūsų šalyje kartu bus ir savotiškas grupės debiutas Baltijos valstybėse. Ko iš šio koncerto tikitės Jūs?

Niekada nebuvau Lietuvoje, tačiau vienas mano geras bičiulis jūsų šalyje praleido nemažai laiko. Jo atsiliepimai – tiek apie lietuvius, tiek ir apie pačią šalį – patys geriausi. Todėl, natūralu, mūsų lūkesčiai – taip pat labai dideli. Bus labai įdomu pamatyti kaip lietuviai reaguoja į mūsų muziką, kaip ją priima ir kaip jos klausosi.

Koncertuojame įvairiose pasaulio šalyse, todėl žinau, kad kiekvienos valstybės auditorija yra skirtinga, o kiekvienas naujas koncertas – didelis iššūkis visai grupei.

)

Kiek apskritai esi pažįstamas su Lietuva?

Negaliu meluoti ir sakyti, kad apie jūsų šalį žinau daug. Tačiau žinau, kad buvote pirmieji, išsivadavę iš sovietų sąjungos pančių. Žinau, kad esate tvirti, užsispyrę ir mylite laisvę. Tai – labai svarbu kiekvienai šaliai.

Nepatikėsi, tačiau būtent šiandien Lietuva švenčia savo Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Lygiai prieš 24 metus tapome nepriklausomi.

Neįtikėtina (šūkteli). Manau, kad tai – labai geras sutapimas (juokiasi). Naudodamasis proga, nuoširdžiai sveikinu visa Lietuvą. Tikiuosi, kad po koncerto turėsiu progą išgerti alaus kokiame nors jaukiame Vilniaus bare ir pasveikinti čia susirinkusius lietuvius tiesiogiai.

Papasakok, ko grupės gerbėjai gali tikėtis iš Jūsų koncerto menų fabrike „Loftas“.

Visų pirma – kitokio skambesio. Mūsų koncerte dainos skamba ne taip, kaip albumuose. Esame gerokai energingesni, nes žinome, kad publikai nėra ypatingai smagu tiesiog stovėti ir žiūrėti į grojančią grupę (šypsosi). Negaliu pasakyti, kad mūsų koncertiniame atlikime yra daug improvizacijos. Tačiau galiu patikinti, kad kaskart skambame vis kitaip. Kaip minėjau anksčiau, kiekvienas koncertas – tai nauja patirtis, naujas garsas ir nauji jausmai. Galiu garantuoti, kad lietuviai nepajus skandinaviško santūrumo (juokiasi). Bus daug emocijų, daug energijos ir daug gerai pažįstamu „When Saints Go Machine“ dainų. Tiesa, iki šiol nežinome, koks bus galutinis Vilniuje grojamų dainų sąrašas. Turime nerašytą tradiciją sudarinėti dainų sąrašą prieš pat koncertą tiesiog bandant nujausti kas konkrečiai tiks arenai, kurioje grosime.

LEMTINGA KLAIDA, PADOVANOJUSI VARDĄ

„When Saints Go Machine“ susikūrė beveik prieš septynerius metus. Iki šiol esate išleidę tris puikius studijinius albumus. Apie jus rašo įtakingi muzikiniai leidiniai, jus mėgsta muzikos kritikai, dažnai įvardijantys grupę „skandinaviškos elektro pop muzikos vėliavnešiais“. Ar jaučiatės galiausiai atradę rimtą ir išskirtinę vietą skandinaviškos muzikos rinkoje?

Tai per sunkus klausimas man, kadangi esu šio proceso dalis. Jei atvirai, aš vis dar nustembu, kai, pavyzdžiui, Danijos žmonės žino visų mūsų dainų žodžius. Žinoma, tai yra velniškai malonu. Tačiau vis dar negaliu tuo patikėti. Esame paprasti vaikinai, miegamajame kuriantys dainas apie gyvenimą. Mėgaujamės kūryba, džiaugiamės galėdami groti kartu ir tai yra mūsų didžiausia laimė. Žinojimas, kad mūsų muziką pamėgsta vis daugiau žmonių įvairiausiose žemės rutulio kraštuose, mus dar labiau įkvėpia. Tačiau tai mūsų nekeičia. Esame ir išliksime tie patys paprasti vaikinai. Taigi, atsakyti į tavo klausimą man per sunku. Mes kuriame, bet vertinate jūs (šypsosi)

)

Kaip apskritai jūs sugalvojote pradėti groti kartu?

Nuo vaikystės puikiai vienas kitą pažinojome. Kartu su Silu ir Jonu (grupės nariai – būgnininkas Silas Moldenhawer ir kitas klavišininkas Jonas Kenton – L.Z.) pradėjome kurti muziką. Tačiau supratome, kad mums labai reikia vokalisto. Prisiminiau Nicolasą (dabartinį vokalistą Nikolajų Manuelį Vonsildą). Jis buvo mano geras vaikystės bičiulis, kaip tik tuo metu grojęs drauge su mano broliu kitoje grupėje. Pasiūliau jam prisijungti prie mūsų, minėdamas, kad ketiname kurti eksperimentinę pop muziką. Nikolajus atvyko pas mus į studiją, įrašėme porą dainų ir supratome, kad viskas taip greit tikrai nesibaigs (juokiasi).

Ir tada sugalvojote, kad grupė turi vadintis „When Saints Go Machine“?

Ne (kvatoja). Ne taip greitai.

Įrašėme dar vieną dainą ir supratome, kad reikia jas patalpinti svetainėje „MySpace“. Tada ir suvokėme, kad neturime esminio dalyko – grupės pavadinimo. Nustatėme dieną, iki kada turėsime išsirinkti pavadinimą. Tačiau kai atėjo TA diena ir visi susirinkę studijoje išsakėme savo variantus, supratome, kad nei vienas iš jų netiko. Tada Jonas pasakė: „nesinervinkite, dabar aš pasigaminsiu kavos ir ją išgėręs turėsiu grupės pavadinimą“. Jis užsiplikė kavos, atsisėdo ant fotelio, pažvelgė į mūsų muzikos kolekciją ir pasakė: „žinote, seniai klausėmes Louiso Armstrongo dainos „When Saints Go Machine“. Mes susižvalgėme ir supratome, kad Jonas suklydo, nes turėjo pasakyti „When The Saints Go Marching In“. Suvokėme tai kaip savotišką ženklą ir kai Jonas išgėrė savo kavą, mes tikrai turėjome grupės pavadinimą (šypsosi). Taigi, graži atsitiktinumo klaida mums padovanojo grupės vardą. Tiksliau, Louisas Armstrongas mums padovanojo tikrąjį kolektyvo pavadinimą.

Nuo tos akimirkos praėjo septyneri metai. Tapote žinomi ir mylimi. Ar keliate sau kažkokius tikslus?

Žinoma. Mes kaskart siekiame būti geresni nei esame. Norime kurti muziką ir stebinti ne tik klausytojus, bet ir save. Norime, kad mūsų kūryba būtų gerasis iššūkis klausytojui, o tuo pačiu ir mums. Norime kurti ir jausti, kad mūsų kūryba pasiekia vis daugiau žmonių visame pasaulyje. Mėgaujamės būvimu kartu. Džiaugiamės keliais, kuriuos atveria muzika. Ir tikime, kad kasdien apie „When Saints Go Machine“ sužinos ir išgirs vis daugiau žmonių. Šeštadienį pradėsime nuo Lietuvos (juokiasi).

Ačiū už pokalbį. Laukiame Jūsų čia!

Ačiū tau. Susitiksime jau labai greitai. Kviečiu visus ateiti. Bus tikrai linksma.

—-

Bilietų į „When Saints Go Machine” koncertą ieškokite ČIA.

Postiljonen: mūsų muzika – kelionėms ir sentimentaliems prisiminimams

2013-11-25Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

Postiljonen (nuotr. facebook profilio)

Švedijos dream pop kolektyvas „Postiljonen“, šiemet išleidęs debiutinį albumą „Skyer“, iškart šovė į šio žanro muzikos mylėtojų širdis. Grupė, kurios pavadinimas, išvertus iš švedų kalbos reiškia „paštininką“, tapo žinoma ne tik Skandinavijos regione, bet ir visame senajame žemyne.

Vienoje Stokholmo muzikos mokykloje prieš dvejus metus susipažinusi Joelio, Marijos ir Danielio trijulė šiandien džiaugiasi pramušusi globalizacijos sienas ir kasdien sulaukianti vis daugiau susidomėjimo savo kūryba.

Labai rami, svajinga ir melodinga dream pop garsų prisodrinta muzika nepalieka abejingų, išgirdusių „Postiljonen“ darbo vaisiui. Kaip vienas grupės narys Joelis Nyströmas Holmas sako, švedų dainų klausyti galima visada ir visur – nuo vakarėlių įžangų iki ramios rytinės kavos akimirkos.

Taigi, šiandien manoMUZIKA pristato pokalbį su vienu didžiausių pastarųjų metų Skandinavijos muzikiniu atradimu – puikiu Švedijos kolektyvu „Postiljonen“. Saulėtą, bet žvarbią sekmadienio popietę kalbiname grupės narį Joelį.

manoMUZIKA: Skandinavijos muzikos scena kasdien sulaukia vis daugiau dėmesio iš viso pasaulio melomanų. Prisipažink, ar sunku skandinaviškoje muzikos rinkoje atrasti išskirtinę tik sau priklausančią vietą?

Joelis: Visada galvojau, kad jeigu muzikoje atrasi kažką unikalaus ir savito, žmonės tiesiog negalės nepastebėti. Skandinavijos regionas tam labai tinka. Jis novatoriškas ir kūrybiškas. Tad atsakymas į šį klausimą būtų gan paprastas: jeigu sugebi būti novatoriškas ir išskirtinis – patys žmonės tavo muzikai tikrai suras vietą.

Kada nusprendėte pradėti groti grupėje? Kaip supratote, kad jums trims lemta pradėti muzikuoti kartu?

Susitikome muzikos mokykloje Stokholme 2011 metais. Ir, tiesą sakant, praktiškai iškart pradėjome kurti. Kurdavome visada, kai tik būdavome kartu. Tačiau apčiuopiami rezultatai pasirodė tik maždaug po pusmečio. Pernai supratome, kad kartu galime siekti dar daugiau. Nuo tos akimirkos viskas kasdien tik rimtėjo… (šypsosi)

Na o jeigu šiandien tavęs paprašytų pristatyti grupę penkiais žodžiais…?

Sunkus klausimas (galvoja). Pop. Nostalgija. Miela. Didelis. Draugai. Kažkodėl į galvą šauna būtent šie žodžiai, tačiau reiktų ilgai galvoti, kad pristatymas būtų tiklsus…

Kodėl pasirinkote dream pop muziką kaip pagrindinį savo kūrybos žanrą?

Tiesą sakant, mes nesirinkome (juokiasi). Ji tiesiog tapo mūsų muzika. Kai sukūrėme pirmą dainą (kurios dar niekas niekada negirdėjo), supratome, kad tai yra mūsų muzika. Kiekvienas iš mūsų trijulės augo ir brendo su skirtingais muzikiniais stiliais – nuo hip hopo iki folko. Todėl galbūt tai ir yra savotiškas mūsų skirtingų patirčių rezultatas.

Pakalbėkime apie dream pop stilių. Nesunku pastebėti, kad pastaraisiais metais šio žanro lyderiais buvo tituluojamas Baltimorės duetas „Beach House“. Tačiau po to, kai „Postiljonen“ išleido „Skyer“, Europos tinklaraščiai ir muzikos industrijos atstovai ėmė džiūgauti, esą Europoje gimsta naujieji dream pop karaliai. Kaip apibūdintum šiandieninę „Postiljonen“ vietą po saule?

Žinai, nelabai galiu pasakyti kur mes esame dabar, tačiau prisipažinsiu, kad muzikiniuose portaluose ir tinklaraščiuose rasti „Postiljonen“ vardą šalia tokių grupių yra neapsakomas jausmas. Jaučiame, kad einame teisinga linkme. Džiaugiamės padidėjusiu dėmesiu. Jis ypač išaugo po to, kai išleidome „Skyer“. Apskritai labai smagu, kai žmonėms patinka tai, kas tau pačiam labai rūpi.

Kaip pasidalinate vaidmenimis grupėje? Ar kiekvienas turi savo atskirą rolę?

Viską darome kartu, todėl visų rolės yra visiškai lygios. Kartu kuriame, rašome žodžius, miksuojame. Tai yra pagrindinis grupės principas, nes visi esame įsitikinę, kad tai labai svarbu.

Kaip manai, kuriuo metu ir kur „Postiljonen“ įrašų klausytis geriausia? Kada galima geriausiai pajusti jūsų muziką?

Kai kurie žmonės sako, kad mūsų muzikos geriausia klausytis prieš ir po vakarėlio. Manau, kad tai labai geras komplimentas. Šok arba ilsėkis! (juokiasi). Asmeniškai aš manau, kad mūsų kūryba – tai gražių prisiminimų ir kelionių muzika. Kita vertus, kiekvienas muziką pajunta skirtingais būdais. Jeigu nori linguoti į taktą kartu su „Atlantis“ 5 valandą ryto arba ramiai gerti kavą ryte ir klausytis „Supreme“ – mums tai labai patinka. Jeigu žmonės, klausydamiesi mūsų muzikos kažką pajunta – galime teigti, kad pasiekėme savo tikslą.

Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria „Postiljonen“?

Kalbant verslo terminais, pagrindinis mūsų iššūkis – išlikti šioje mėsmalėje kuo ilgiau (juokiasi). Netrukus pradėsime kurti naują muziką, o tai – dar vienas didelis iššūkis. Turėsime iš naujo atrasti save ir sukurti ką nors dar geresnio. Kita vertus, manau, kad labai svarbu nekreipti dėmesio į spaudimą ir klausytis savęs, nepersistengti. Tokiu atveju viskas turėtų būti gerai. Visada stengiamės būti nuoširdūs – ir prieš save, ir prieš savo klausytoją. Manau, kad tai ir yra mūsų stiprybė.

Ar turite svajonių atlikėją ar prodiuserį su kuriuo labai norėtumėte dirbti?

(mąsto) Ko gero nepasakytumėme „ne” ir Miley Cyrus (juokiasi). Jeigu rimtai, būtų smagu įrašyti dainą su Švedijos vaikinais „Kite“.

Jei jau prašnekai apie Švedijos atlikėjus, tai gal galėtum įvardinti savo muzikinius favoritus iš visos Skandinavijos?

Kad jų tikrai yra labai daug. Bet jeigu paminėti būtina kelis – tebūnie šie: Niva, Mø, Korallreven, The Radio Dept, Alice Boman, Kite.

Yra vienas klausimas, kurį užduodame visiems manoMUZIKOS kalbinamiems atlikėjams, todėl negaliu neužduoti ir tau. Kas tave labiausiai nuvilia muzikos industrijoje?

Labiausiai nuvilia savanaudiškumas ir jausmas, kad nežinai kuo gali pasitikėti…Pradžioje galvojome, kad visi yra mums malonūs todėl, kad jiems patinka tai, ką ir kaip mes kuriame. Tačiau vėliau supranti, kad viskas, ką jie darė – tai verslas ir pinigai, o jų pagalba buvo toli gražu ne dėl to, kad jie myli gražią ir nuoširdžią mūsų muziką…

Esate buvę Lietuvoje. Kokios mintys apninka kai išgirstate mūsų šalies vardą?

Tiesą sakant, nedaug žinome apie Lietuvą, bet pernai grojome „Insanitus“ festivalyje Kaune. Tai buvo vienas įsimintinausių vakarų mūsų grupei. Puiki šalis, puiki publika. Mums labai patiko.

Ačiū už pokalbį

Algirdas Kaušpėdas: daugelį metų galvojau, kodėl Martynas turi ieškoti prastesnės panelės

2013-08-07Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

1987 07 06_ROKO MARSAS-Dinamo stadijonas 20

Roko Maršas, 1987 metai

Kitų metų gruodžio 31 dieną grupė „Antis“ švęs savo trisdešimtmetį. Tiesa, „Antį“ vadinti tik grupe būtų pernelyg diletantiška… Per trisdešimt metų Algirdo Kaušpėdo suburtas kolektyvas tapo išskirtiniu reiškiniu ne tik muzikiniame, bet ir socialiniame, kultūriniame ir netgi politiniame Lietuvos gyvenime. Be „Anties“ būtų sunku įsivaizduoti ne tik lietuvišką roko muzikos sceną, bet ir visuomeninį gyvenimą. 11 albumų išleidęs kolektyvas buvo (ir vis dar yra) mūsų šalies laisvės įprasminimo muzikoje vėliavnešys. Jie vis dar kuria, vis dar kalba apie visuomenei svarbius dalykus ir vis dar yra tokie patys aktualūs kaip ir tada, kai Lietuva tvirtai įsikibusi laikė laisvės vairą savo kelyje į Nepriklausomybę.

Ateinantis pirmadienis (rugpjūčio 12 diena) „Ančiai“ taip pat bus ypatingas. Būtent tada dienos šviesą išvys Algirdo Kaušpėdo knyga „Antiška“. Kaip pats autorius sako, knygoje skaitytojai ras ne tik grupės tekstus, bet ir jų komentarus, istoriją, nuotraukas. Simboliška, tačiau „Antiška“ bus pristatyta tą pačią dieną, kai „Anties“ lyderis ir knygos autorius Algirdas Kaušpėdas švęs savo šešiasdešimtmetį.

Taigi, knygos pasirodymo ir vienos charizmatiškiausių Nepriklausomos Lietuvos asmenybės jubiliejaus išvakarėse manoMUZIKAI pavyko pakalbintį Algirdą Kaušpėdą.

NORĖJO APLENKTI „ANTIES“ NEKROLOGĄ

Simboliška, tačiau knygą pristatysite per savo šešiasdešimtmetį. Ar tai yra savotiška riba, žyminti muzikanto, kompozitoriaus, kūrėjo ir visuomenės veikėjo brandą, nuo kurios galima atsispirti į knygą sudedant dalį savo gyvenimo? Ar apskritai yra tokia riba?

„Meilė nežino ribų…” yra pasakęs savo tekste „Kontrolierė” „Anties“ poetas Evaldas Morkūnas. Sutinku su šiomis eilutėmis. Nebandau skirstyti gyvenimo į etapus, brėžti ribas. Noriu pasidalinti, pasidžiaugti gyvenimo dovana, surengti draugams šventę, nes jei to nedarysiu beliks tik liūdnos progos… Stengiuosi gyventi naujai, vis šiek tiek kitaip ir tai yra įdomu. Vaizduoju, kad jubiliejaus nešvenčiu. Nors faktas yra faktas, todėl tikiuosi, kad draugai palaikys mano žaidimą, nedovanos gėlių ir nekalbės kalbų, kaip laidotuvėse.

Knygos "Antiška" viršelis

Ar „Antiška“ – tai Jūsų, kaip autoriaus, naujo kūrybinio etapo pradžia? Ar ketinate rašyti daugiau?

Nejaučiu tokio įsipareigojimo. Rašyti nėra lengva. Tačiau rašymas verčia susikaupti, moko atsakomybės ir drąsos. Turiu kelis sumanymus, bet dar anksti apie tai kalbėti. Parašyti vieną knygą gali daugelis. Antra knyga nepalyginamai didesnis iššūkis.

Kiek laiko užtruko knygos rašymas?

Knygos idėja gimė prieš metus. Produktyviausios buvo kalėdinės atostogos Egipte. Vilija (Algirdo Kaušpėdo žmona – L.Z.) ilsėjosi prie jūros, o aš sėdėjau viešbučio kambaryje ir rašiau. Po to, kai jau žinojau, kad knyga bus, kreipiausi į „Tyto Alba“ leidyklos direktorę Lolitą Varanavičienę. Jai patiko netikėtas knygos formatas: poezija, eseistika, fotoalbumas. Sukirtom rankom ir daug dirbom laikydamiesi griežto laiko grafiko.

Kas buvo sunkiausia rašant knygą?

Sunkiausia „nepamesti kelio dėl takelio” – išlaikyti teisingą knygos ritmą ir intrigą. Knygos pamatas yra poetiniai tekstai. Tik juos perskaičius įdomu skaityti komentarą. Nepaprastai svarbų vaidmenį knygos kūrime suvaidino dailininkė Asta Kaušpėdaitė. Jai pavyko rasti „antišką“ raktą į knygos formą. Plakatiškas, nesentimentalus, sakyčiau, „vyriškas“ maketas suteikia knygai koncertinio gyvumo. Tekstų redaktorė Eglė Bielskytė labai padėjo prabilti teisinga, suprantama, lietuviška kalba.

Kodėl „Antiška“ į gyvenimą paleidžiama tik dabar – grupės trisdešimtmečio išvakarėse?

Visada be objektyvių sąlygų reikalingos ir subjektyvios aplinkybės. Senokai kalbėjome apie knygą, bet neatsirado subjekto tai įkūnyti. Be to, veikė negailestingos tradicijos. Neformalios kultūros reiškiniui įsitvirtinti reikia arba laiko distancijos, arba tragedijos. Taigi, didžiausia tikimybė atsirasti panašaus pobūdžio knygai – reiškinio, asmens, susijusiu su reiškiniu, mirtis. Rezultatas – pomirtiniai prisiminimai – sureikšminti ir negyvi. Išdrįsau elgtis proaktyviai ir aplenkti „Anties“ nekrologą.

Kam bus aktuali Jūsų knyga? Kas, Jūsų nuomone, bus tikrasis „Antiška“ skaitytojas?

Tikiuosi knygos skaitytojai bus smalsūs, sąmoningi ir sąmojingi žmonės. Knyga tikra. Ir tai svarbiausia. Aš ja didžiuojuosi.

„GLOBALIZACIJA – TIK FORMA. VISAS TURINYS SLYPI TAUTIŠKUME, KALBOJE IR MŪSŲ ŠAKNYSE”

Algirdas Kaušpėdas

Jūsų muzika ir tekstai – ilga ir ironiška kasdienybės metafora, į kurią telpa visos valstybės gyvenimas – nuo kovos už savo laisvę iki globalaus savęs suvokimo moderniosios epochos apogėjuje. Ar jūsų nuomone, šiandieniame skubančiame gyvenime dar yra vietos metaforai? Ar modernus jaunas žmogus dar tas metaforas supranta?

Neabejoju, kad supranta. Mano senelį savo supratimu lenkė mano tėvas, aš – tėvą, o mano vaikai auklėja mane. Pasaulis sąmonėja. Lėtai, bet giliai. Matau jaunų žmonių vertybinį brandumą, kuris jiems yra savaime suprantamas, o man atėjo per kančias. Galbūt jauniems nebereikia metaforų, nes jie kalba tiesiai šviesiai. Bet metafora bus reikalinga tol, kol bus aktualus menas, meninė ezopiška kalba. „Antis“ dėl to ir yra „Antis“, kad kalba dviprasmiškai, visais laikais niekam nepataikavo, nebuvo iki galo priimtina ir dėl to lieka (ir liks) už oficialiosios kultūros ribų. Bet mums nesvarbu nei pripažinimas, nei šlovė. Dar daugiau – mes nesidomime kitų nuomone apie save. Ir tai ne arogancija, o meninis laisvės ir nepriklausomybės principas.

Ar „Antiška“, taip pat kaip ir visą „Anties“ kūrybą, be visų istorinių akimirkų, bus galima traktuoti kaip vientisą ir plačią metaforą?

Knyga turi būti verta dėmesio netgi be istorinio – kultūrinio konteksto. Įsivaizduoju žmogų nieko iki šiol nežinojusį apie „Antį“ ir atsitiktinai paėmusi „Antiška“ į rankas. Labai viliuosi, kad jį tiesiog sudomins knygos forma ir turinys ir jis visiškai netikėtai atras sau kažką naujo ir įdomaus.

„Antis“, ko gero, yra vienintelis tikras muzikinis – sociokultūrinis ironiškas fenomenas, be kurio neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos (ne tik muzikoje, bet ir visoje kultūroje). Tačiau ar Jūs pats kada nors pagalvojate kokia mūsų šalis būtų be „Anties“? Kaip atrodytų Lietuvos gyvenimas, jeigu „Antis“ taip ir nebūtų pakilusi?

Man sunku taip persikūnyti. Daugelį metų galvojau kodėl Martynas turi pasiieškoti prastesnės panelės, kol supratau, kad jis tiesiog turi išspręsti savo didžiausią problemą pats… Jei esi prastas tai ir ieškokis prastesnės panelės, o jei nori geriausios – būk geriausias!

Kaip pasikeitė „Antis“ nuo to, kas ji buvo vėlyvuoju sovietmečiu iki šiandieninės Lietuvos – tvirtos Europietiškas vertybes išpažįstančios šalies?

„Antis“ mažai pasikeitė, bet pasikeitė aplinka. Mane stebina jaunų roko grupių noras dainuoti anglų kalba. Kas tai? Globalaus pripažinimo siekis? Lietuviai nori lietuviškos kalbos, lietuviškų minčių ir intonacijų. Suprantame, kad iki šiol esame didžiausių Lietuvos koncertų, festivalių headlineriai todėl, kad dainuojame lietuviškai ir todėl, kad trūksta jaunų grupių dainuojančių lietuviškai. Tik išsigandę, pasimetę žmonės gali atsisakyti savo tapatybės, lietuvybės ir dainuoti tautiečiams tik angliškai. Globalizacija tėra tik forma, o tautiškumas, kalba ir šaknys yra turinys. Būkime savimi be kompleksų ir reveransų anglakalbiškai kultūrai. Kai kalbėdami savo kalba užkariausite lietuviškas auditorijas, neabejoju, tapsite įdomūs ir kitiems. Atsitiks tas pats, kas atsitiko su mūsų teatru – Nekrošiumi, Koršunovu ar Tuminu. Tada, jei norėsite, prabilsite ir angliškai. Nors Islandijos rokeriams ir to visiškai nereikia…

Ar jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusiam jaunam žmogui įmanoma visiškai „perkąsti“ „Anties“ tekstus ir idėją?

Tiesą pasakius, nežinau ar įmanoma suprasti sovietinio marazmo realybę negyvenus tais laikais. Kai aiškinu savo vaikams kaip dvokė žuvies parduotuvės, nors jose nebuvo pirkti žuvies, jie nieko negali suprasti. Tai buvo visai kitas pasaulis, kuriame veikė kitokie dėsniai. Senoji „Antis“ yra iš to pasaulio. Bet „Antis“ užbraukė brūkšnį praeičiai, nes praeitis mūsų nebedomina. Šiandien mes gyvename čia – Lietuvoje ir kalbame tai, kas mums rūpi dabar.

Ačiū už pokalbį.

P.S. „Anties” koncerto Kražiuose recenziją galite skaityti ČIA

Noah and the Whale: mūsų skirtumai – mūsų stiprybė

2013-05-29Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

Nuotr. grupės archyvo

Kai 2008-ųjų rugpjūtį Londono gatvėse tūkstančiai britų švilpavo vieną ir tą pačią lengvai įsimenamą melodiją, likusi senojo žemyno dalis dar neįsivaizdavo, kad šis motyvas – tai naujos viso labo pirmuosius žingsnius muzikos industrijoje žengiančios grupės dainos pagrindinis motyvas. Tačiau nepraėjo nė savaitė ir apie pagrindinius kūrinio autorius ir pačią dainą „5 Years Time“ sužinojo visa Europa. Tokia ta trumpa „Noah and the Whale“ gimimo istorija. Debiutinis grupės albumas pasiekė penktą Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo vietą ir tapo vienu populiariausių tų metų indie folk įrašu.

Praėjo tik penkeri metai, o „Noah ir jos banginis“ spėjo ne tik išleisti keturis puikius studijinius įrašus, bet ir pagrįstai užsitarnauti kritikų meilę. Lyriškasis Londono penketas tapo itin laukiami televizijos ir radijo stočių laidose, didžiausiose muzikos scenose ir, žinoma, audringiausiuose vasaros festivaliuose.

Šiemet Baltijos šalių gyventojai turi unikalią progą, mat svajingi britai nusprendė priimti „Positivus“ rengėjų pasiūlymą ir atvykti į liepos 19-21 dienomis Latvijoje vyksiantį didžiausią muzikos festivalį. „Noah and the Whale“ čia taps vienomis pagrindinių šio renginio žvaigždėmis.

Net neabejojame, kad po jų pasirodymo grupės gerbėjų gretos Lietuvoje dar labiau išaugs, nes muzika, kurią groja penki talentingi britai ras vietą kiekvieno klausytojo širdyje – jie moka būti lyriški, moka groti rokenrolą, moka šokti ant scenos ir gali sudainuoti pasakiškai gražią lopšinę.

Šiandien manoMUZIKA kalbiną vieną svarbiausių žmonių grupėje „Noah and the Whale“ – kolektyvo klavišininką ir pagrindinį ramstį Tomą Hobdeną. Muzikantas su mumis pasidalino mintimis apie muziką, Baltijos šalis ir savo rolę mįslingoje grupėje „Mt. Desolation“, sudarytoje iš „Killers“, „Keane“ ir „Mumford And Sons“ narių.

Labas Tomai, kaip laikaisi?

Puikiai. Šiuo metu esu namuose Londone ir mėgaujuosi kiekviena poilsio akimirka. Ką tik baigėme koncertinį turą Anglijoje ir jau kitą savaitę leisimės koncertuoti į Skandinaviją.

Netrukus koncertuosite Latvijoje vyksiančiame festivalyje „Positivus“. Gal trumpam užsuksite į Lietuvą?

Dieną po mūsų pasirodymo Latvijoje bus mano gimtadienis. Dabar pagalvojau, kad kelionė į Lietuvą galėtų būti visai neprasta gimtadieninė dovana (juokiasi).

Kiek apskritai esi pažįstamas su Baltijos šalimis, jų kultūra, žmonėmis ir istorija?

Būčiau neteisus sakydamas, kad gerai išmanau Baltijos šalių gyvenimą, tačiau šiek tiek apie jūsų valstybes tikrai žinau. Pavyzdžiui, viena mergina iš Latvijos ne kartą yra grojusi smuiku mūsų grupėje.

Su ja esu buvęs Rygoje, tačiau, deja, nei karto neteko apsilankyti Lietuvoje. Tikuosi, kad kažkada turėsime progą surengti koncertą ir jūsų šalyje.

Tiesa, žinau ir tai, kad Anglijoje yra didelė lietuvių bendruomenė.

Jūsų paskutinis albumas „Heart of Nowhere“ dienos šviesą išvydo šių metų pavasarį. Kaip manai, kokie yra esminiai šio įrašo ir anksčiau išleistų trijų „Noah and the Whale“ albumų skirtumai?

Pirmieji trys mūsų albumai buvo nukreipti į muzikos paieškas. Kiekvienas įrašas buvo labai skirdavosi vienas nuo kito. „Heart of Nowhere“ – tai tarsi savotiškas mūsų kūrybos apibendrinimas. Jis kur kas labiau vientisas ir išbaigtas.

Kita vertus, šis albumas yra pakankamai paprastas. Nesistengėme ieškoti ištaigingos muzikos pasažų ir variacijų, tačiau visi labai džiaugiamės, kad jis yra praktiškai nepaliestas „sintetinių“ instrumentų. Šį diską įrašėme gyvai, todėl tai jį dar labiau išskiria iš bendros masės.

Kuris jūsų išleistas albumas tau pačiam yra arčiausiai širdies?

Labai sunkus klausimas (juokiasi). Kaskart išleidę albumą gyvename jo kūrimo nuotaikomis ir akimirkomis. Todėl šiandien sakyčiau, kad „Heart of Nowhere“ yra geriausias, nes jis dar „kvepia dažais“. Tačiau tam, kad įvertinčiau bendrą visumą reikia daugiau laiko.

„Noah and the Whale“ – išskirtinis kolektyvas Anglijos padangėje. Jūs galite groti rokenrolą, galite šokti ant scenos, mokate būti itin akustiški ir lyriški ir kartu galite leistis į sunkaus roko vandenis čia pat kurdami nuostabiausią lopšinę. Kur randate tiek daug skirtingų grupės muzikinių veidų?

Manau, kad taip yra todėl, jog grupės nariai – labia skirtingi žmonės. Skiriamės tiek savo mėgiama muzika, tiek ir savo asmenybių tipais. Grupėje turime skirtingus vaidmenis ir juos atliekame su skirtingais polėkiais. Tačiau suprantame ir gerbiame vienas kito pomėgius, todėl esame draugai. O juk kiekvienas žmogus, nori, kad jo draugas būtų laimingas (šypsosi)… Todėl ir mūsų muzika yra pakankamai įvairi. Mūsų stiprybė ir slypi būtent mūsų skirtumuose.

Šiandien „Noah and the Whale“ vardas puikiai pažįstamas daugeliui muzikos mylėtojų. Ar teisinga sakyti, kad jeigu nebūtumėte išleidę visas muzikinių rinkų sienas pralaužusios dainos „5 Years Time“ – grupės muzika galbūt nebūtų tokia populiari?

Sunku atsakyti į klausimą kas būtų jeigu būtų… Tačiau būčiau neteisus sakydamas, kad „5 Years Time“ neatvėrė mums daugelio durų. Daina buvo labai sėkmingai „sukama“ Europos radijo stotyse ir jos dėka daugelis sužinojo apie mus.

Tačiau tada buvome dar labai jauni. Mums tebuvo 18 metų, bet puikiai atsimenu tą jausmą, kai sukūrėme „5 Years Time“. Jutome, kad šios dainos dėka galime pasiekti labai daug…

Supratome, kad pirmo albumo sėkmė mums yra labai svarbi. Džiugu, kad mums pavyko ir labai gerai, kad diskas „Peaceful, the World Lays Me Down“ (aut. past. – pirmasis grupės studijinis albumas) tapo populiarus. Taip prasidėjo „Noah And The Whale“ istorija. Gerbėjų daugėjo, o susidomėjimas mūsų muzika augo. Mums tai buvo neįtikėtinai svarbu. Tai grupę motyvavo ir neleido nukabinti nosies.

Nuo tos akimirkos praėjo penkeri metai. Esate žinomi ir mylimi. Papasakok, ką reiškia būti populiaria grupe šalyje, turinčioje, ko gero, giliausias muzikines šaknis visame pasaulyje?

Žinai, nemanau, kad esame dideli. Mus tiesiog kartais lydi sėkmė. Esame kolektyvas, kuris išleido keturis albumus ir turi visai neblogą sutartį su didele įrašų kompanija. Ko gero spėjome išaugti stereotipinės indie grupės drabužius. Tačiau vis dar esame tie patys paprasti vaikinai, mėgstantys gerą muziką ir gerai leidžiantys laiką. Žinoma, esu dėkingas likimui už suteiktą galimybę būti šio kolektyvo dalimi (šypsosi)

Ką įvardintum savo pagrindiniais muzikos įkvėpimo šaltiniais? Kokią muziką mėgsti?

Dar vienas sunkus klausimas (juokiasi). Mėgstu senesnę muziką, tad šiuo atveju įvardinti kažką iš nūdienos nebūtų itin lengva. Save galiu drąsiai vadinti užkietėjusiu Elvis Costello gerbėju. Iš senesnių legendų dievinu Arthurą Russelą. Kai kurių jo albumų klausau metų metus. Pastaruoju metu labai pamėgau Kanados grupės „Bahamas“ kūrybą.

Tomai, kartu su tokių grupių kaip „Keane“, „Killers“, „Mumford and Sons“ nariais grojai paslaptingoje grupėje „Mt. Desolation“…

„Mt. Desolation“ buvo ambicingas darinys. „Keane“ narys Jesse Quinnas rašė nuostabias dainas, kurias atlikome su naujo darinio nariais. Šiuos vaikinus puikiai pažįstu jau seniai, todėl groti tokioje grupėje su tokiais talentingais bičiuliais buvo vienas malonumas. Juolab, kad grupę prodiusavo mūsų senas prodiuseris.

„Mt. Desolation“ muzika – tikrai labai graži ir verta išlikimo, tačiau visi esame labai užsiėmę savo pagrindiniais darbais, todėl sunku nuolat muzikuoti kartu.

Nori pasakyti, kad 2010 metais išleistas „Mt. Desolation“ albumas taip ir liks vieninteliu grupės diskografijoje?

Šiandien manau, kad „Mt. Desolation“ yra „vienadienis“ projektas. Tačiau kas žino, galbūt vieną dieną nuspręsime, kad mums vėl lemta groti kartu. Tada pasauliui dovanosime naują kūrybą (šypsosi).

Iki Jūsų pasirodymo festivalyje „Positivus“ liko kiek daugiau nei mėnuo. Ką norėtum perduoti savo gerbėjams Lietuvoje?

Labai džiaugiuosi, kad turime gerbėjų jūsų šalyje. Ačiū, kad klausotės „Noah and the Whale“. Ir kol neturime galimybių atvažiuoti į Lietuvą- siūlau apsilankyti Latvijoje. Sakei, kad iki „Positivus“ nėra toli, todėl labai smagu bus jus čia sutikti.

Ačiū už pokalbį.

Ellie Goulding: daugiau jokių koverių!

2013-04-22Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

nuotr, Elliegoulding.com

Ji jauna, talentinga ir unikali. Jos albumus iš parduotuvių iššluoja tiesiog per akimirką ir ją myli ne tik gimtoji Anglija, bet ir didžioji likusio pasaulio radijo stočių klausytojų dalis. Tik jai ir Adele pavyko tais pačiais metais „nuskinti” du prestižinius Didžiosios Britanijos apdovanojimus. Ji truputėlį keistoka, bet labai nuoširdi, tikra ir, kaip pati prisipažįsta, labai atvira. Jos vardą pastaraisiais metais nuolat kartoja ne tik muzikos mylėtojai, bet ir jos kritikai, negailintys atlikėjos muzikai gražių epitetų, kurių nuoširdžiai pavydėti gali visi muzikos talentai.

Taigi, susipažinkite su Ellie Goulding – atlikėja, į kurios koncertą Menų Fabrike „Loftas” bilietai ištirpo gerokai greičiau nei pavasarinis šių metų sniegas Lietuvoje . Neabejotinai vieno įsimintiniausių šių metų įvykio kaltininkė – atlikėja, kurios gyvenimo meilė – elektroninės muzikos kūrėjas „Skrillex”, sutiko duoti išskirtinį interviu portalui manoMUZIKA.lt. Su Ellie kalbėjome likus vos valandai iki jos pasirodymo „Lofte”

Lietuvoje lankaisi pirmą kartą. Kokį įspūdį palieka mūsų šalis?

Neturėjau galimybės pamatyti labai daug, tačiau tiek, kiek mačiau, man tikrai patiko. Keliaudama po pasaulį aplankau daugybę šalių. Deja, mano koncertų grafikas yra toks įtemptas, kad dažniausiai spėju pamatyti viešbutį ir koncertų salę.

Iš Lietuvos išsivešiu mintis apie mielus ir labai draugiškus žmones bei ypatingai skanų maistą…

Kokį įvykį galėtum įvardinti esminiu, po kurio supratai, kad muzika– tavo pašaukimas, ateitis ir gyvenimas?

Tada, kai 2009-aisiais pasirašiau sutartį (aut. past– su leidybine kompanija „Polydor”) galutinai suvokiau, kad muzika bus tai, kuo užsiimsiu artimiausią savo gyvenimą. Prieš tai grodavau įvairiuose baruose, siųsdavau savo kūrinių demo versijas galybei leiblų, tačiau tik tada, kai sukirtome rankomis, supratau, kad man pradeda sektis.

MUZIKINIS KELIAS – PAKILIMAI IR NUOPUOLIAI

Žinau, kad prieš lipdama į didžiąją sceną mokeisi groti klarnetu. Ar dar sugebėtum juo sugroti, pavyzdžiui, savo dainos „Guns And Horses” priedainio melodiją?

Bandau įsivaizduoti, kaip tai daryčiau (juokiasi). Ir visgi manau, kad sugebėčiau.

Tačiau jei leistum rinktis – gročiau būgnais arba gitara (juokiasi). Manau, kad gitara šią dainą sugročiau geriausiai (aut. past. – koncerto Menų Fabrike „Loftas” metu atlikėja šią dainą ir sugrojo akustine gitara būdama viena scenoje).

Didžiojoje Britanijoje tik dviems atlikėjoms pavyko tais pačiais metais laimėti du prestižinius apdovanojimus – „BBC Sound Of…” ir „Brit Awards” kritikų pasirinkimo kategorijoje. Adele tai padarė 2008-aisiais, Tu – po dvejų metų. Ką tai tada reiškė Tau?

2010-aisiais man tai atrodė kaip nerealus sapnas. Tačiau dabar suvokiu, kad šie du apdovanojimai ir tariamas Adele rekordo atkartojimas tebuvo mažas žingsnelis mano dideliame muzikiniame kelyje.

Mano muzikinėje karjeroje yra buvę ir didelių pakilimų, ir skaudžių nuopuolių. Šis įvykis – vienas iš tų pakilimų. Tačiau jo tikrai nesureikšminu. Tai graži praeitis, nuo kurios atsispyrusi galėjau dar stipriau žengti į priekį.

Laimėti visada smagu, tačiau žmonėms, kurie tai kada nors padarys galiu duoti patarimą: neskęskite šlovėje. Tai svarbus įvykis, tačiau ne dėl apdovanojimų turime stengtis.

Nuotr. Ellie Goulding.com

Tačiau dabar esi viena populiariausių Jungtinės Karalystės atlikėjų visame pasaulyje, o tarptautinei šlovei pasiekti šis įvykis buvo tikrai svarbus.

Be abejo. Bet tai buvo tik vienas iš daugelio faktų, dėl kurio man pavyko atsidurti tokiame taške, kuriame esu dabar. Dirbu tikrai labai daug ir tik atkaklaus ir nuoseklaus darbo dėka šiandien esu tuo, kuo esu.

Išleidai du studijinius albumus – „Lights” ir „Halcyon”. Kritikai abiems diskams negailėjo gerų žodžių. Abu įrašai yra ir panašūs, ir kartu labai skirtingi. Ar galėtum juos palyginti jau iš atlikėjos varpinės? Kokie Tavo kaip muzikos kūrėjos ir atlikėjos nuomone yra esminiai šių albumų skirtumai?

Į „Lights” sudėjau senas metų metais kurtas savo dainas. Tai buvo savotiška ankstyvoji Ellie Goulding kūryba (šypsosi). Tuo tarpu su „Halcyon” viskas buvo kitaip. Jis – kiek asmeniškesnis ir nuoširdesnis diskas. Po to, kai pasirodė mano pirmasis albumas „Lights”, supratau, apie ką noriu rašyti ir kurti. Turėjau aiškesnę savo antrojo disko viziją.

„Halcyon” kūriau įvairiose pasaulio vietose, tačiau visą kūrybą vienijo tas pats jausmas, todėl galiu drąsiai sakyti, kad prie paskutinio albumo esu kur kas labiau prisirišusi.

MUZIKOJE NIEKADA NENUSTOSIU MOKYTIS

Pristatinėdama „Halcyon” keliauji po visą pasaulį. Kaip sekasi koncertuoti?

Atrodo, kad tavo klausimas yra labai paprastas, tačiau į jį atsakyti, kad ir kaip bebūtų keista, yra labai sudėtinga. Žinai, koncertinis turas – tai labai įdomi, tačiau velniškai sunki patirtis. Skraidau po žemės rutulį, koncertuoju. Kai kurie koncertai būna geri, kai kurie – blogi. Visai kaip tie pakilimai ir nuopuoliai, apie kuriuos kalbėjome anksčiau (šypsosi).

Labai smagu grįžti koncertuoti namo. Žinoma, neįtikėtinas jausmas apninka koncertuojant, pavyzdžiui, „Glastonbury” scenoje. Tačiau… Tačiau ilgas koncertinis turas taip pat turi ir savo trūkumų. Kartais jaučiuosi labai vieniša, o kartais imu galvoti, kad išprotėjau. Pradedu suvokti, kad nuovargis man nesvetimas, todėl, noriu to ar ne, galvoje sukasi mintis apie tai, kad atėjo metas bent trumpam sustoti ir atsipūsti.

Kada žadi tai padaryti?

Galbūt rugsėjį.

O kas tada? Naujas albumas?

Be abejo. Tada pradėsiu kurti savo trečią diską. Tik neklausk kada jį išleisiu (juokiasi). Tikiu, kad jis pasirodys ne anksčiau nei kitais metais.

Perdainavai tokių atlikėjų kaip Elton John, „Temper Trap” ar „Bon Iver” dainas. Gal naujame albume ir vėl rasime kokį nors koverį?

Tikrai ne. Albume bus tik mano kūryba. Daugiau jokių koverių!

Nuotr. Elliegoulding.com

Papasakok, kokia Ellie Goulding yra gyvenime ?

(mąsto) Sakyčiau, kad ji yra labai aistringa, kantri ir turinti visai neprastą humoro jausmą. Jos visas gyvenimas – tai dokumentinė komedija, kurioje Ellie bando suprasti koks įdomus ir keistas tas jos gyvenimas (juokiasi). Kartais ji gali tik dirbti, tačiau kartais jai patinka nieko nedaryti ir mėgautis, kad aplink nieko nėra.

O muzikoje?

O čia jau sunku pasakyti (juokiasi). Ellie muzikoje visada mokosi. Ir, net neabejoju, visada mokysis.

Pabaigai – keli greiti klausimai. Liamas Gallagheris ir „Beady Eye” ar Noelis su „High Flying Birds”.

Žinoma, kad Noelis. Jis mėgsta mano muziką, todėl neturiu kito pasirinkimo kaip tik jis.

„Blur” ar „Oasis”?

„Blur”. Jie – mano jaunystės dievai, todėl pasirinkdama tikrai neturiu jokių abejonių.

„Pink Floyd” ar „The Beatles”?

„Beatles”. Tik būk geras, neklausk kodėl (juokiasi).

Na ir paskutinis: „Tottenham Hotspur” ar „Arsenal”?

(kvatoja) „Tottenham Hotspur”. Bet tikrai ne dėl to, kad sergu už juos. Pasirinkau atsitiktinai, nes vienintėlė komanda, kurią palaikau – tai Londono „Chelsea”. Jokia kita komanda, o juo labiau iš Londono, mano palaikymo tikrai nesulauks (juokiasi).

Į Tavo koncertą menų fabrike „Loftas” bilietai išpirkti jau seniai, todėl esu tikras, kad daug likusių gerbėjų iš Lietuvos į koncertą tiesiog nesugebės patekti. Gal nori jiems ką nors pasakyti?

Visiems gerbėjams Lietuvoje noriu pasakyti nuoširdų ačiū. Ačiū už tai, kad klausotės ir ačiū už tai, kad palaikote. Džiaugiuosi galėdama būti čia ir labai norėčiau susitikti su jumis visais.

Dėkui už pokalbį.

ALT J: mūsų muzika – absoliutus jovalas

2013-03-11Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

Alt J

Iki praėjusių metų simbolis ∆ daug kam tereiškė ženklą, kuris ekrane pasirodo tada, kai “Apple” kompiuteriais paspaudžiama klavišų “Alt” ir “J” kombinacija. Tačiau nuo pernai ši kombinacija reiškia ne tik tai, bet ir geriausių 2012 metų Didžiosios Britanijos albumo savininkų vardą.

It viesulas į muzikos padangę įsiveržusi Lydso grupė su debiutiniu, pernai išleistu albumu “An Awesome Wave” šovė į muzikos mylėtojų širdis, tačiau pataikė ne tik į juos. Diskas nurungė likusius vienuolika kandidatų ir laimėjo prestižinį Jungtinės Karalystės “Mercury” apdovanojimą. Net penkerius metus ieškoję savo vietos po saule, kuklūs anglai ją atrasti tikrai netruko. “An Awesome Wave” buvo parduotas auksiniu tiražu, o tokios plokštelėje esančios dainos kaip “Breezeblocks”, „Something Good” ar “Matilda” pelnytai iki šiol neapleidžia grupės gerbėjų grotuvų.

Muzikos leidiniuose “Alt J” klijuojama galybė epitetų. Vieniems ši grupė – tai unikalus reiškinys, įkūnyjantis populiariausių muzikos žanrų sintezę, kitiems – dar vienas Anglijos muzikinės kultūros talentas, tretiems – britiškos indie folkinės tradicijos galutinis rezultatas. Apie “Alt J” kalba visi – ir tie, kurie muzikoje vis dar ieško naujovių, ir tie, kurie apskritai neabejingi XXI amžiaus muzikos kalbai. Tad drasiai galime pripažinti, kad šiandien “∆” – tai vienas paklausiausių, įdomiausių ir labiausiai vertinamų kolektyvų visame pasaulyje. Tai įrodo ir jų koncertinis grafikas, kuris yra užplidytas iki pat spalio mėnesio

Po ilgų įtikinėjimų ir derybų manoMUZIKAI visgi pavyko sutarti dėl interviu su šia grupe. Pokalbis su „Alt J” lyderiu Joe Newmanu įvyko prieš pat grupės koncertą Teksaso valstijoje. Turėjome viso labo penkiolika minučių, kurios, kaip ir galima buvo tikėtis, tikrai neprailgo…

Tad Jūsų dėmesiui – dar vienas išskirtinis manoMUZIKOS interviu.

„MŪSŲ MUZIKA – JOVALAS NUO GALVOS IKI KOJŲ”

Anksčiau vadinotės “Daljit Dhaliwal”, kiek vėliau tapote “Films”. Kodėl pakeitėte pavadinimą trečią kartą ir tapote ∆ (“Alt J”)?

Pirmąjį mūsų vardą buvo itin sudėtinga tarti, todėl išsirinkome antrąjį. Ir, tiesą sakant, jis mums labai patiko, tačiau sužinojome, kad Amerikoje yra kolektyvas, kuris vadinasi “The Films”. Tam, kad išvengtumėme nusiminusios grupės ketinimų mus paduoti į teismą, sugalvojome trečiąjį pavadinimą ir visi kartu nutarėme, kad nuo šiol mūsų vardas bus „∆” (juokiasi)

Kuriate jau daugiau nei penkerius metus, tačiau debiutinis įrašas pasirodė tik pernai. Kodėl jo reikėjo laukti taip ilgai?

Kiekvienas geras dalykas reikalauja daug kantrybės. Žinojome, kad kuriame ypatingą muziką. Taip pat buvome tikri, kad skubėjimas prie gero neprives. Būtent todėl “An Awesome Wave” brandinome taip ilgai ir kruopščiai.

Klausantis Jūsų muzikos nėra sunku užčiuopti stilių gausą – čia susipina įvairūs muzikos žanrai nuo indie folk ar elektro iki hip hopo. Kaip patys apibūtinate tai, ką grojate?

Manau, kad mūsų muzika – tai absoliutus jovalas nuo galvos iki kojų (juokiasi)

Kas grupės kūrybai daro didžiausią įtaką?

Žinai, manau, kad mes vienas kitam darome daug didesnę įtaką nei kas nors iš išorinio pasaulio. Ko gero tai ir yra mūsų grupės stiprybė.

Maždaug prieš mėnesį pradėjote kurti garso takelį kino Tobby Jones’o filmui “Leave To Remain”. Kaip sekasi darbas?

Labai gerai. Tai yra didžiulis iššūkis, kurį maloniai priimame, mat kurti garso takelį kino filmui yra tai, apie ką jau seniai svajojome. Viskas vyksta pagal planą. Tvirtai judame į priekį ir visai atvirai galiu prisipažinti: mums tai velniškai patinka.

Praėjusiais metais grojote daugybėje festivalių visame pasaulyje. Prisipažink, kuris tau pačiam buvo pats įsimintiniausias?

Net nedvejodamas sakyčiau, kad mūsų pasirodymas Sicilijoje buvo ypatingas. Tiksliau, ne tiek pats pasirodymas, kiek skrydis namo, kurio jau pasiilgau. Ten sutikau merginą…

Kaip suprantu daugiau apie ją pasakoti nenori?

Bent jau dabar tikrai ne (juokiasi).

Gerai, tuomet papasakok apie ko gero įsimintiniausią praėjusių metų įvykį grupei “Alt J” – t.y. prestižinį “Mercury” apdovanojimą. Išleidote debiutinį albumą, o jį muzikos industrijos atstovai pripažino geriausiu Jungtinėje Karalystėje. Ką šis apdovanojimas reiškia Jums kaip grupei?

Tai yra visiškas mūsų super ego patenkinimas ir didžiulis įvertinimas. Visi dvylika pretendentų buvo labai stiprūs, todėl galėjo laimėti kiekvienas iš jų. Žinoma, esame beprotiškai laimingi, kad apdovanojimas atiteko mums. Tai – ir sėkmė, ir įpareigojimas nesustoti ir eiti pirmyn.

Prisipažink, kur geriausia kurti muziką?

Tualete. Ten pati geriausia akustika (juokiasi).

ALT J

NEATSISAKYTŲ ĮRAŠYTI DAINOS SU VICTORIA BECKHAM

Ko pastaruoju metu klausai?

Nustebsi, tačiau jau kurį laiką negaliu išsijungti „ASAP Rocky”, „Drake”, „2 Chainz” ir Kendrick Lamar dainos “F**kin’ Problems”.

Koks albumas praėjusiais metais tave labiausiai nuvylė?

Sunku pasakyti. “The XX” plokštelė “Coexist” pradžioje man labai nepatiko. Tačiau kuo labiau jos klausiau – tuo labiau ją pamėgau. O dabar šį darbą galiu drąsiai vadinti vienu vertingiausių praėjusių metų įrašų.

Su kokiu atlikėju, kurį, kad ir kaip tau būtų gėda pripažinti, kad tu jį/ją mėgsti, norėtum sudainuoti bendrą dainą?

Ką čia slėpti – su „Posh Spice” (Victoria Bekham) iš “Spice Girls” (juokiasi).

Jeigu turėtum progą susitikti su savimi tądien, kai žengei pirmus žingsnius muzikos industrijoje, kokį vieną patarimą duotum sau praeityje?

(mąsto). Žinai, kad ko gero nieko nepatarčiau. Joe prieš penketa metų leido man tapti tokiu, koks esu šiandien. Manau, kad nieko daugiau ir nereikia.

O jeigu muzikos naujokas tavęs paprašytų vieno rimto patarimo – ką patartum jam?

Patarčiau kurti geras dainas. Ir jeigu jis mėgausis savo darbu ir jam patiks tai, ką jis kuria, tuomet sakysiu, kad tai yra geras ženklas, bylojantis, jog reikia tai daryti ir toliau.

Kokie vaizdiniai Tau iškyla prieš akis, kai išgirsti žodį “Lietuva”?

Nepatikėsi, bet matau tris spalvas – geltoną, žalią, ir raudoną…

Tuomet ką šalies, su šių spalvų vėliava, gyventojams norėtum perduoti?

Visų pirma norėčiau jų paklausti, ar ateitų į mūsų koncertą, jei grotumėme pas jus? Jeigu atsakymas būtų teigiamas, tuomet aš sakyčiau, kad visa mūsų grupė būtų labai laiminga (juokiasi).

Ačiū už pokalbį.

How To Dress Well: muzika ir filosofija ieško atsakymų į tuos pačius būties klausimus

2012-09-16Liudas ZakarevičiusmanoINTERVIU

Jeigu prieš keletą metų amerikiečio Tomo Krello projektą „How To Dress Well” žinojo tik indie muzikos subtilybėmis itin besidomintis melomanas, tai šiandien šis vardas yra vis dažniau minimas tarp pretendentų laimėti apdovanojimus už geriausią 2012 – ųjų metų indie muzikos albumą. Diskas „Total Loss”, kuris rytoj (rugsėjo 18 dieną) pasieks muzikos parduotuvių lentynas, kai kurių muzikos kritikų jau dabar yra vadinamas vienu laukiamiausiu šių derlingų metų įrašų. Tuo tarpu pats muzikantas, nė kiek nesidižiuodamas prisipažįsta, kad muzikos žinovų įvertinimai jam nėra svarbu.

Tom Krell (nuotr. atlikėjo archyvo)

„Albumą kūriau ne kritikams, o savo muzikos mylėtojams, todėl jų žodžiai ir grįžtamasis ryšys man yra svarbiausias įvertinimas” – tokiais žodžiais išskirtiniame interviu portalui manoMUZIKA.lt Tomas atsako paklaustas apie tai, kokie kritikų žodžiai apie dvejus metus lauktą diską jo nenuviltų. Atlikėjas, su kuriuo galybė indie scenos muzikantų nori ne tik bendradarbiauti kurdami naujus muzikinius projektus, bet ir leistis į bendrus koncertinius turus, išlieka konkretus: „Noriu kurti savo muziką ir koncertuoti su savo programa. „How To Dress Well” – nėra vienos dainos projektas, todėl publikai noriu pasakyti kur kas daugiau”.

manoMUZIKA labai džiaugiasi galėdama pristatyti interviu su šiandien itin vertinamu ir mėgiamu Lo-Fi/shoegaze/R&B stilių mišinio atstovu. Albumo pasirodymo išvakarėse Tomą „pagavome” namuose Čikagoje. Filosofijos mokslus universitete prieš keletą metų baigęs, o vėliau muzikantu nusprendęs tapti „How To Dress Well” lyderis buvo ką tik grįžęs iš Kanados.

Filosofija muzikoje ir gyvenime

Universitete baigei filosofijos mokslus, tačiau pasukai į muziką. Kas tave pavertė muzikantu?

Draugai ir mama. Niekada nelankiau nei vokalo, nei pianino pamokų, tačiau mama visuomet norėjo, kad tapčiau dainininku. Kai mokiausi universitete, pradėjau bendrauti su bičiuliu iš labai muzikalios šeimos. Jo dėka „išėjau gitaros pirmapradį” ir taip pradėjome kartu kurti muziką (juokiasi).

Pradėjau rašyti dainas prieš penkiolika metų. Tačiau tada buvau jaunas vaikis, o rimtas muzikanto kelias tebuvo tam tikra rožinė svajonė.

Kaip suprantu, ateities studentai nedalyvaus filosofijos paskaitose kurias skaitys „How To Dress Well” siela.

Nenurašyk manęs iš anksto (juokiasi). Manau, kad kada nors tikrai dėstysiu aukštojoje mokykloje.

Ar filosofija daro įtaką tavo muzikai?

(mąsto). Sakyčiau, kad filosofija veikia mano gyvenimą. O mano gyvenimas, natūralu, veikia mano muziką. Galiu pasakyti ir priešingai: muzika daro įtaką mano gyvenimui, o jis, noriu to ar ne, yra paveiktas (ar vis dar veikiamas) filosofijos.

Žinoma, kurdamas dainą aš niekada mechaniškai nemąstau apie filosofines tiesas. Mano kūryba yra paremta naivumu ir atsitiktinumu. Tačiau filosofija ir muzika ateina iš to paties šaltinio ir sprendžia tas pačias problemas. Ir filosofija, ir muzika bando atsakyti į būties klausimus ir leidžiasi į neapibrėžtas idėjines atsakymo į klausimą “kas tu esi” paieškas. Tai – neatsiejamos sritys, kurios viena kitą papildo ir kartu gyvenimą daro gražesnį ir įdomesnį.

“Total Loss” – albumas, žymintis muzikinę brandą

Tavo kūrybą seku ne vienerius metus. Perklausęs naują „How To Dress Well” albumą „Total Loss” suvokiau elementarią tiesą: jis velniškai skiriasi tiek nuo 2010- ųjų”Love Remain”, tiek ir nuo pernai išleisto EP „Just Once”. Kokios muzikos klauseisi įrašinėdamas „Total Loss”? Kas jam padarė didžiausią įtaką?

Prie šio albumo „prisidėjo” galybė muzikos (juokiasi). Sunku būtų išvardinti visas dainas, kurių klausiausi ir dėl kurių ėjau iš proto. Tai muzika nuo tokių kūrinių kaip Mariah Carey “Candy Bling”, Janet Jackson “The Velvet Rope” ar Maxwell “This Woman’s Work” iki visos Whitney Houston ar kompozitoriaus Johanno Johanssono kūrybos

Negaliu nepaminėti ir ambiento – stiliaus, kurio mano gyvenime pastaruoju metu buvo tikrai daug. Vien tik ko vertas paskutinis Timo Heckerio įrašas. “Aphex Twin” ir Brian Eno – dar du vardai, be kurių “Total Loss” tikrai nebūtų toks, koks jis yra.

How To Dress Well (nuotr. Andrew Volk)

Ar galėtum pats palyginti “Total Loss” su ankstesniais savo įrašais “Love Remains” ir “Just Once” ?

“Total Loss” –anksčiau išleistų mano įrašų sintezė su naujo požiūrio į muziką ir naujų garsų priedu. Tai labai ‘nežemiškas’, triukšmingas ir griežtas diskas. Tačiau kartu jis labai atviras ir grynas savo muzikine prasme. Jį kurdamas stengiausi visiškai neriboti emocijų ir manau, kad tai pavyko.

Pirmąjį tavo albumą “Love Remains” muzikos kritikai įvertino labai palankiai. Ar tiki, kad “Total Loss” jiems taip pat patiks?

Tiesą sakant neturiu jokių lūkesčių. Labai didžiuojuosi šiuo įrašu ir turbūt daugiau nei kas nors kitas esu laimingas, kad “Total Loss” išvydo dienos šviesą.

Kai praėjusį pirmadienį su leidėjais leidome nemokamai perklausyti albumą visiems norintiems – stebėjau klausytojų komentarus ir vertinimus. Jie buvo labai teigiami ir jaudinantys. Todėl galiu pasakyti, kad tai yra pats geriausias įvertinimas, kurio gali tikėtis kūrėjas.

“Total Loss” – kitoks albumas. Jis keistas ir netikėtas. Kai kuriems žmonėms gali prireikti daugiau laiko tam, kad prie jo priprastų. Tačiau toks ir buvo mano siekis. Norėjau sukurti įrašą, apie kurį kalbėdamas su savimi atvirai galėčiau pasakyti : “Velnias, tai tikrai gražu ir teisinga”.

Kita vertus, dabar, kai albumas yra baigtas, žinau kurie muzikiniai elementai bus tobulinami tada, kai dirbsiu prie naujo įrašo. Žinau ką darysiu kitaip. Tad “Total Loss” tampa ne tik mano tan tikro kūrybinio kelio pabaiga, bet žymi ir naujos “How To Dress Well” epochos pradžią.

Kažkada “How To Dress Well” buvo mažai žinomas vardas netgi indie muzikos mylėtojams, dabar muzikos kritikai “Total Loss” įvardina vienu laukiamiausių indie scenos albumu. Ar jauti, kad susidomėjimas tavo muzika visame pasaulyje nuolat auga?

Tikrai taip. Ir tai yra nuostabu. Kartais manau, kad tai neįmanoma, tačiau tarsi atsibudęs iš sapno suprantu, kad esu realybėje (juokiasi). Labai tikiuosi, kad koncertinio turo metu dar daugiau žmonių išgirs mano muziką.

Maždaug prieš metus kalbėjau su “Active Child” lyderiu Pattu Grossi. Šnekėjomės ir apie kūrinį, kurį įrašėte kartu. Tąkart klausiau jo ar nesiruošia leistis į koncertinį turą kartu su tavimi, tačiau jis atsakė, kad tave sunku įkalbėti koncertuoti kartu, mat nemėgsti daug laiko praleisti kelionėse. Netrukus leisies į didelį koncertinį turą po JAV ir Europą. Ar tai reiškia, kad pasikeitė tavo požiūris į keliones?

(juokiasi) Ne. Tiesiog tada nenorėjau nuliūdinti Pato, nes jis ir taip labai liūdnas. Ypač jo muzika (juokiasi).

O jei rimtai, tiesiog nenorėjau vykti į ‘vienos dainos’ turą. Yra muzikinė ir emocinė žinia, kurią noriu perduoti publikai. Deja, ‘vienos dainos’ ture tos žinios perduoti nesugebėčiau. Yra daugiau atlikėjų, kvietusių mane leistis į gastroles kartu, tačiau visiems jiems atsakydavau tą patį, ką atsakiau ir Patui.

Albumo "Total Loss" viršelis

Na o jeigu galėtum pasirinkti grupę ar atlikėją, su kuriuo norėtum leistis į koncertinį turą – ką išsirinktum?

(mąsto) Yra begalė atlikėjų, su kuriais norėčiau dalintis viena scena. Norėčiau surengti pasirodymus su “Grouper”. Ji – nuostabi.

Apskritai norėčiau koncertuoti su ambient muziką kuriančiais atlikėjais. Pavyzdžiui, su “Orca”.

Bet kuriuo atveju, netrukus leisiesi į ilgą koncertinį turą. Gal ketini užsukti ir į Baltijos šalis?

Kol kas tokių planų neturiu, tačiau mano grafikas nuolat pildomas naujomis vietomis. Jau seniai noriu apsilankyti Lietuvoje, tačiau patraukti Baltijos šalių koncertų organizatorių dėmesį nėra taip lengva.

Ką norėtum pasakyti visiems “How To Dress Well” klausytojams iš Lietuvos, skaitantiems šį interviu ir laukiantiems tavęs mūsų šalyje?

Tikrai labai norėčiau koncertuoti Lietuvoje.. Jeigu tik turėsiu galimybę – būtinai atvažiuosiu ir surengsiu koncertą pas jus. Ačiū visiems tiems, kurie klausosi mano muzikos ir mane palaiko. Tai man labai svarbu. Ačiū tau už interviu ir labai tikiuosi, kad po jo mano muzika Lietuvoje taps dar populiaresnė.

Ačiū tau už pokalbį

Astronauts, etc

2012-09-03Liudas ZakarevičiusmanoATRADIMAS

Astronauts, etc (nuotr. atlikėjo archyvo)

Prieš kelias savaites į manoMUZIKOS akiratį pateko muzikinis projektas „Astronauts, etc“. Lengvas, lyriškas ir kiek „boniver‘iškas“ grupės skambesys mus privertė šią grupę įsirašyti į „atradimų – favoritų“ sąrašą ir nuolat stebėti visus įmanomus jos profilius internete. Deja, interneto lobynas (įskaitant ir „Astronauts, etc“ profilius svetainėse facebook bei soundcloud) žinių gausa apie šį projektą kol kas pasigirti negali.

Savaitgalį Anthony Ferraro (būtent toks yra žmogaus, prisidengusio „Astronauts, etc“ pseudonimu vardas) pristatė savo antrą kūrinį. Dainą „You Can Yell“ savo klausytojams jau „dovanojome“ ir mes.

Matydami, kad „Astronauts, etc“ vardas vis labiau domina pasaulinę muzikos bendruomenę ir jausdami, kad šis vardas ne ilgai trukus turėtų tapti neblogai pažįstamu visame pasaulyje, nusprendėme pakalbinti patį grupės lyderį ir supažindinti jį su kitokią muziką mėgstančiais Lietuvos žmonėmis. Arba atvirkščiai – panorome Lietuvai pristatyti galbūt potencialią muzikos žvaigždę, kurios du „dovanoti“ kūriniai, ko gero drąsiai gali pretenduoti į geriausių šių metų dainų sąrašą.

Taigi, manoATRADIME – grupė „Astronauts, etc“ ir trumpas interviu su jos lyderiu Anthony Ferraro.

Labas Anthony. Jei paprašyčiau trumpai prisistatyti Lietuvos publikai, ką pasakytum?

Esu Anthony. Kuriu muziką prisidengęs „Astronauts, etc“ pseudonimu ir džiaugiuosi, kad dabar mane kalbini (juokiasi)

Kaip ir kodėl sugalvojai pradėti groti grupėje?

Tiesą sakant, tai dar nėra grupė. Namuose pradėjau kurti elektroninę muziką, o svečiuose apsilankęs bičiulis mane įtikino pasidalinti ja internete. Taigi tas dainas patalpinau keliuose profiliuose ir labai greitai jos sulaukė daug dėmesio. Taip jau išėjo, kad muzikai skiriu vis daugiau ir daugiau laiko

Kokie yra „Astronauts, etc“ tikslai?

Noriu kaip įmanoma daugiau keliauti. Jei esi sėkmingas muzikantas, turi puikais galimybes keliauti ir pamatyti pasauli bei pabūti tokiose vietose, kurių galbūt niekada nepamatytum. Nėra labiau jaudinančio ir malonesnio jausmo nei keletas pirmų dienų užsienio šalyje, kurioje nesi buvęs.

Apibūdink savo grojamą muziką.

Tai labai sunkus prašymas (juokiasi). Vieni kūriniai yra labai apibrėžti ir minimalistiniai, tuo tarpu kiti – gana abstraktūs ir labai garsūs. Stengiuosi augti ir į savo muziką įtraukti vis daugiau naujų dalykų. Manau, kad mano būsimo EP pavadinimas „Supermelodic Pulp“ (liet. Supermelodingas minkštimas) yra tinkamiausias kuriamos muzikos apibūdinimas.

Kada „Supermelodic Pulp“ išvys dienos šviesą? Ar jis bus išleistas ir fizinės laikmenos pavidalu?

EP pasirodys rugsėjo 8 dieną. Kol kas neketinu išleisti fizinės laikmenos (tad nepilną albumą bus galima įsigyti internete). Tačiau jeigu matysiu, kad poreikis gauti kompaktinį diską auga, išleisiu ir jį.

Klausantis tavo dainų nėra sunku „užčiuopti“ grupės „Bon Iver“ įtaką. Ar galėtum įvardinti šį Viskonsino kolektyvą kaip pagrindinį tave įkvepiantį muzikinį reiškinį?

Aš tikrai žaviuosi „Bon Iver“ muzika, tačiau tai tik vienas iš kolektyvų, padariusių man įtaką. Kalbant grynai apie kūrybą, manau, kad mane labiau įkvėpė „Portishead“ ir „M83“. Tuo tarpu jei kalbėtumėme apie dainavimo manierą ir vokalo pastatymą, sakyčiau, kad Jonsi (aut. past. – grupės „Sigur Ros” lyderis) yra didesnis mano mokytojas nei Justinas Vernonas iš „Bon Iver“ (juokiasi)

Jeigu visgi paprašyčiau tavęs išskirti vieną pagrindinį muzikinį kolektyvą, padariusį didžiausią įtaką?

Sakyčiau, kad tai būtų „M83“ ir „The Antlers“ mišinys (juokiasi).

Kokios muzikos klauseisi pastaruoju metu?

Grupės „Levek“. Negaliu sulaukti naujausio jų albumo.

Ką labiausiai nori, kad apie tave, kaip apie muzikantą, žinotų žmonės?

Jaučiu, kad „Astronauts, etc“ atspindi tik vieną mano muzikinę pusę. Kadangi dabar šis projektas sulaukia tikrai nemažai dėmesio, skiriu jam visą įmanomą laiką. Tačiau ateityje ketinu dirbti ir su kitokio pobūdžio muzika.

Ar žinai ką nors apie Lietuvą ir Baltijos šalis?

Kartą buvau Estijoje. Tai – tikrai labai graži valstybė. Norėčiau kada nors apsilankyti ir Lietuvoje. Tikrai labai branginu visus klausytojus, kurie mėgsta „Astronauts, etc“ jūsų šalyje. Linkėjimai visiems!

Dėkoju už pokalbį!

manoMUZIKA primena, kad abi „Astronauts, etc” dainas nemokamai galite atsisiųsti tiesiog paspaudę žemyn rodančias rodyklėles.

„Vilnius Music Week“ koordinatorius Lauras Lučiūnas: „Muzikos industrija negali egzistuoti be gerų dainų!“

2012-08-29S.manoNAUJIENA

Atrodo, jog dar visai neseniai pavydėjome estams, turintiems tokį puikų renginį kaip „Tallinn Music Week“ ir kukliai džiaugėmės, jog jame mūsų šalį atstovauja bent keletas vardų. Dabar tas ne itin šviesus pavydo jausmas turėtų užleisti savo vietą paprastam smalsumui, norui praturtinti savo muzikines žinias ir, galbūt, mėgstamų bei dėmesio vertų muzikinių vardų paletę. Dar vasaros pirmoje pusėje buvo paskelbta, jog Vilnius, kaip ir daugybė miestų visame pasaulyje, nuo šiol taip pat turės savo muzikos savaitę – „Vilnius Music Week“, kurios oficialų startą jau rytoj menų fabrike „Loftas“ skelbs Nicolas Jaar. Tiesa, ta savaitė kol kas telpa į keturias dienas, tačiau muzikinės renginio dalies dalyvių bei konferencijos pranešėjų sąrašas nuteikia itin optimistiškai.

„Vilnius Music Week“ logo

Projekto organizatoriai teigia, jog tai platforma, skatinanti šalies ir regiono muzikinį gyvenimą, siūlanti muzikinę bei edukacinę programą muzikos profesionalams ir mėgėjams, kurianti naujas tarptautinio bendradarbiavimo galimybes bei ryšius ir suteikianti sostinės gyventojams bei svečiams nepakartojimą muzikinį renginį. Atrodo, jog ši platforma statoma tvirtai ir užtikrintai. Projektas sulaukė nemažo susidomėjimo, žiniasklaida spausdina vieną pranešimą spaudai po kito, tačiau mes šį kartą jų tikrai necituosime – juk tiksliausia ir naujausia informacija galima tik iš pirmų lūpų.

Likus vos vienai parai iki „Vilnius Music Week 2012“ starto, kalbiname renginio koordinatorių Laurą Lučiūną, kuris organizacinių rūpesčių apsupty surado keletą minučių išskirtiniam portalo manoMUZIKA.lt pokalbiui.

Iki renginio liko mažiau nei viena diena. Kokiomis nuotaikomis ar rūpesčiais šiuo metu gyvena organizatoriai?

Šiuo metu liko tik techniniai ir logistikos reikalai, o visi kiti pasiruošimo darbai jau padaryti, tad nuotaikos itin geros. Žinoma, kaip ir bet kuriame renginyje, visada yra įvairių niuansų, tačiau viskas turi būti ir bus tikrai gerai.

Toks renginys mūsų šalyje vyks pirmą kartą. Kuri organizacinė renginio dalis nuo pat pradžių buvo pati sunkiausia?

Labai įvairiai. Pirmiausia, tai finansavimo paieška. Labai džiaugiamės savo partneriais ir rėmėjais. Tikrai tikiu, kad tie, kas nusprendė prisidėti prie šio renginio, žiūri į tai, kaip į investiciją ir mąsto apie ateitį bei platesnes galimybes. O tai yra labai svarbu.

Dar vienas gana sunkus uždavinys buvo įkalbėti ir įtikinti tarptautinę muzikos industrijos bendruomenę, kad tikrai verta atvažiuoti į Lietuvą, į mūsų šalį, į Vilnių, kad ir čia yra puikios muzikos kūrėjų, atlikėjų bei visokeriopai tuo besidominčių žmonių.

Lauras Lučiūnas (nuotr. A. Solomino, DELFI)

Renginyje dalyvaus daugybė pranešėjų iš užsienio ir Lietuvos. Kurie pranešimai ar konferencijos temos, Jūsų manymu, šiuo metu yra itin aktualūs Lietuvai?

Man atrodo patys aktualiausi pranešimai yra tiesiogiai susiję su muzika, pačia kūrybinio proceso stimuliacija. Ar roko muzika pačia plačiąja prasme nešą kokią nors žinią ir ar atlikėjai turi ką pasakyt? Ir kaip reikėtų elgtis, kad ta žinia būtų? Tai svarbūs klausimai, į kuriuos reikia ieškoti atsakymo. Žinoma, muzikos vadyba ir leidyba taip pat labai svarbios sritys, bet juk visa muzikos industrija negali egzistuoti be gerų dainų!

O kalbant apie renginio muziką – kaip patys atlikėjai vertina tokį renginį? Ko tikisi iš jo ir ar kaip nors ypatingai jam ruošiasi?

Daugelis atlikėjų labai entuziastingai priėmė šią idėją, dalis jų patys teikė paraiškas ir tikrai norėjo dalyvauti renginyje. Jie juk taip pat supranta, jog būtina plėsti geografines ribas, kad muzika gali būti universali kalba, nepaisanti kultūrinių ar socialinių skirtumų. Manau, kad mūsų grupės nori parodyti savo kūrybinį potencialą ir būti išgirsti, o šis renginys tam sudaro pačias geriausias sąlygas.

Ateities lūkesčiai. Kas, Jūsų manymu, tikrai pasikeis Lietuvos muzikiniame gyvenime po tokio renginio?

Po pirmo renginio sunku būtų kažką pakeisti iš esmės. Tačiau, kai kuriems atlikėjams ir grupėms tai yra reali galimybė žengti žingsnį ar net kelis pirmyn. Į „Vilnius Music Week“ šiais metais atvažiuoja didžiausio Baltijos šalyse festivalio „Positivus“ organizatoriai, kurie tikisi atsirinkti įdomių atlikėjų kitų metų festivalio programai. Atvyksta ir užsienio leidybinių kompanijų atstovai, kurie taip pat dairysis naujų vardų ir muzikos garsų. Tai yra labai svarbu mūsų šaliai ir pačiam Vilniui.

O jei žvelgtume dar optimistiškiau, ką galėtų duoti toks renginys Lietuvai ateityje? Galbūt po metų ar kelerių?

Žinoma, renginys bus tęstinis, nes tik taip įmanomas apčiuopiamas rezultatas. Norisi, kad Vilnius taptų gerokai ryškesniu tašku muzikos žemėlapyje. Tai būtų pagrindinis tokio renginio tikslas žvelgiant į kelerius artėjančius metus.

Pabaigai, koks būtų organizatorių pažadas-kvietimas tiems, kurie dar abejoja ar verta domėtis šiuo renginiu ir jame apsilankyti?

Čia bus tiesiog daug grupių ir atlikėjų, kurių kokybiškos muzikos dažnai negirdi platesnė auditorija. Smagu, kad programoje yra daug vardų, kuriuos mūsų šalyje vis dar galima priskirti underground kategorijai. Tačiau tai grupės, kurios turi daug kūrybinio potencialo. „Vilnius Music Week“ – unikali galimybė atlikėjams pristatyti save, o klausytojams juos išgirsti ir, galbūt, atrasti.

O visiems susijusiems su muzika ar net kitomis kūrybinėmis industrijomis – „Vilnius Music Week“ vykstanti konferencija yra būtinybė. Tiek jau dirbantiems šioje srityje, tiek ketinantiems ar norintiems dirbti. Mes norime tiesiog sujudinti tą muzikos industrijos nervą ir tokiu būdu šią sritį padaryti gerokai gyvybingesne.

Ačiū už pokalbį ir sėkmingo renginio!

——

Portalas manoMUZIKA.lt primena, jog „Vilnius Music Week 2012“ vyks rugpjūčio 30 – rugsėjo 2 dienomis Vilniaus naktiniuose klubuose ir viešosiose erdvėse (V. Kudirkos aikštė prie Vyriausybės rūmų, Aikštė prie Nacionalinio dramos teatro, Lukiškių skveras bei Vilniaus Katedros aikštė). Daugiau informacijos rasite oficialioje renginio svetainėje paspaudę ČIA.

Išsamią renginio konferencijos ir muzikinių pasirodymų programą rasite paspaudę ČIA.

Bilietus rasite paspaudę ČIA.

LT: Rasabasa – laimingi žmonės kokybiškos popmuzikos išsiilgusioje šalyje

2012-04-12Liudas ZakarevičiusmanoNAUJIENA

Paklausę praeivių Lietuvos sostinės centre, kas yra Rasa Bubulytė, ko gero, sulauktumėme įvairių atsakymų. Vieniems Rasa – pirmo tikro Lietuviško muzikinio realybės šou „Dangus” dalyvė, kitiems – folkroku grįsto dueto „Rasa ir Jonas” moteriškasis pradas, tretiems – tiesiog kažkur girdėtas vardas. Nei vienas iš šių atsakymų nebūtų klaidingas, tačiau iki šimtaprocentinės tiesos Rasos apibūdinimui šių trijų minčių būtų negana.

Šiandien Rasa – kokybiškos muzikos vėliavą nešančios grupės „Rasabasa” vokalistė, kuri studijuodama prestižinėje Liverpulio muzikos mokykloje taip susidraugavo su bičiuliais iš Norvegijos, kad netrukus Lietuvai pristatė visiškai naują (tarptautinį) muzikinį projektą „Rasabasa”.

Rasabasa (nuotr. Vita Lažinskaitė)

Lyriški. Gilūs. Kiek poetiški… ir, žinoma, sentimentalūs žodžiai, kuriuos „Rasabasa” nariai sėkmingai maišo su sodria ir kokybiška (kaip pokalbyje Rasa prisipažįsta) pop muzika, nepalieka abejingų ir Lietuvoje. Tvirtais žingsniais žengianti į Lietuvos muzikos sceną, grupė „Rasabasa” jau išleido savo pirmą nepilną albumą „1.” ir netrukus žada išleisti antrąjį.

Naujo grupės singlo pasirodymo išvakarėse manoMUZIKA pakalbino Rasą – tą pačią nuolat besišypsančią ir nuoširdžiu juoku užkrečiančią merginą, kuri kažkada labai sėkmingai perdainavo „Poliarizuotų stiklų” hitą „Medžiai be lapų” . Tiesa, nors apie „Medžius be lapų” paklausti pamiršome, kitus muzikinius atsakymus į mūsų muzikinius klausimus, regis, gauti sugebėjome… Taigi, trumpas pokalbis su Rasa apie jos basą rasą ir ne tik…

Lietuvoje apie tave sužinojome pirmajame muzikiniame realybės šou „Dangus”. Kas per pastaruosius metus pasikeitė, ir kaip tapai tokia, kokia esi šiandien?

Kai mąstau apie tai dabar – suvokiu, kad „Dangaus” epocha buvo labai seniai. Praėjo net septyneri metai, o „Dangaus” erdvėje po realybės šou praktiškai nespėjau pabūti. Buvo sukurta viena programa, trumpai pakoncertavau , o po to išvažiavau gyventi į Liverpulį. Ten išbuvau ketverius metus, kurie tapo labai pozityviu mano muzikinio gyvenimo pokyčiu. Būtent Paulo McCartney menų mokykloje sutikau savo didžiąją dalį dabartinių grupės bičiulių.

Ar gali palyginti projektą su Jonu (kuris, tarp kitko, buvo tikrai sėkmingas ir mylimas Lietuvoje) su dabartine savo grupe „Rasabasa”?

Oi… tai labai skirtingi muzikiniai projektai. Jei reikėtų juos abu įvardinti vienu žodžiu, sakyčiau, kad „Rasai ir Jonui” tinkamiausias žodis būtų „prisiminsiu”, o „Rasaibasai” – „gyvenu”. Šiandieninis mano projektas yra mano gyvenimas ir meilė. Juo gyvenu, kvėpuoju ir džiaugiuosi.

Galiu pasakyti tik tiek, kad „Rasa ir Jonas” buvo ta grupė, kurioje aš tik dainavau… visus kitus darbus darė kiti žmonės.

Tuo tarpu dabar turiu kūrybinę laisvę, dėl kurios esu velniškai laiminga. Mėgaujuosi kiekviena šios galimybės akimirka.

Jūsų grojamai muzikai yra klijuojama galybė etikečių, tačiau jei nutolęs nuo jų tavęs paprašyčiau apibūdinti savo grojamą muziką – ką atsakytum?

Tai yra tikrų tikriausia pop muzika. Galbūt ji turi ir kitų žanrų elementų, tačiau „ūkiškai” mūsų grojamą muziką reikėtų vadinti būtent taip (juokiasi).

Bet juk Enrique Iglesias ir Lady Gaga – tai taip pat pop muzika?

Be abejo, jie patenka į pop muzikos kategoriją, tačiau ji turi labai daug atmainų. Visai kaip ir tulpių rūšys. Kai pasakome žodį „tulpė”, dažniausiai prieš akis matome raudoną tulpę, tačiau juk yra daug visiškai kitokių tulpių…

Nemanau, kad pop muzikos sąvokos reikia bijoti. Tai tikrai nėra savaiminis blogis.

Jei jau prakalbai apie pop muziką, būtų logiška paklausti tavęs ir apie Lietuvos pop kultūrą. Kaip manai, kodėl tavo muzikos reikia Lietuvai?

Nežinau. Kurdami niekada nekeliame sau klausimo, ar mūsų muzikos reikia. Mes tiesiog darome tai, ką norime ir mėgstame daryti. Žinoma, jei mūsų klauso daugiau žmonių – mes jaučiamės įvertinti ir mums, kaip ir kiekvienam kitam muzikantui, tai yra svarbu.

Kalbant grynai apie Lietuvą, sakyčiau kad mūsų šalyje ilgą laiką tos tikrai geros ir kokybiškos pop muzikos beveik nebuvo, todėl manau, kad žmonės tiesiog išalko.

Ar sunku moteriai būti grupės lydere?

Aš nesu lyderė (juokiasi). „Rasabasa” lyderis yra grupės gitaristas ir prodiuseris Snorre. Na, o kalbant apie moteriškumą galiu pasakyti tik tiek, kad man visuomet patikdavo būti vyriškoje kompanijoje. Vaikystėje praleidau daug laiko smėlio dėžėje, kurioje aplink mėtėsi ne lėlės, o mašinytės. Negana to, esu į karą vedusi ne vieną draugę (juokiasi). Žinai, vyriška kompanija man patinka. Čia darbas būna kiek efektyvesnis, o sprendimų priėmimas šiek tiek greitesnis.

Neseniai išleidote savo pirmą EP, pavadinimu „1.”. Sklando gandai, kad netrukus muzikos padangę pasieks dar vienas jūsų nepilnas albumas. Kodėl ir vėl leidžiate EP? Nejaugi neturite noro savo gerbėjams padovanoti pilną albumą?

Atsakymas labai paprastas: mūsų sukurtos dainos žymi tam tikro mūsų kūrybinio proceso atkarpą. Kai kurios atkarpos būna ilgesnės, kai kurios – trumpesnės. Tose kūrybinėse atkarpose sukurti kūriniai, natūralu, tarpusavyje turi kažką bendro. Tad „neforsuodami” laiko ir tikrai neturėdami tikslo „mirk-gyvenk” įrašyti albumą, leidžiame EP (juokiasi). Netrukus pasirodysiantis nepilnas albumas taip pat žymi tam tikrą mūsų kūrybos atkarpą.

Papasakok kiek plačiau apie naująjį EP?

Išlaikydami tęstinumą pavadinome jį „2.” (aut. past – pirmasis „Rasabasa” įrašas vadinosi „1”). Jame bus keturios dainos, o naujausias „2” pristatantis kūrinys vadinsis „Engine”. Jis bus kur kas greitesnis nei kiti albumo kūriniai.

Nori pasakyti, kad kitos naujojo EP dainos bus lyriškesnės?

Na, jos bus lėtesnės nei „Engine”, tačiau kur kas greitesnės nei pirmojo albumo dainos. Žinai, galiu pasakyti, kad koncertuose groti energingesnes ir greitesnes dainas yra kur kas smagiau (juokiasi)

Prisipažink, kas tave įkvepia?

Gimtinė ir vaikystė. Turėjau nuostabią vaikystę… Augau nedideliame Aukštaitijos kaime, kurio apylinkėse pilna ežerų ir miškų… Sugrįžimas į tą šviesią ir gražią praeitį mane ir paskatina kurti.