The Cure (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

„The Cure“ – viena iš ryškiausių aštunto ir devinto dešimtmečių alternatyvaus roko grupių – šiandien yra gyvos legendos, užauginę jau ne vieną melomanų kartą. Net aš pats negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be albumo „Disintegration“, vieną šaltą 1996-ųjų sausio naktį kardinaliai pakeitusio mano muzikinį skonį. „The Cure“ diskografijoje – jau trylika studijinių albumų, o jų grojama muzika, nors ir neretai priskiriama gotikiniam rokui, tikrai neapsiriboja vien šiais abstrakčiais ir kaustančiais rėmais. Septintojo dešimtmečio pabaigoje susikūrę ir su pirmąja MTV video klipų banga išgarsėję „The Cure“ iš pradžių grojo griežtą post-punk, o vėliau evoliucionavo į melancholiškos alternatyvios muzikos pionierius, žinomus šiandien.

Šis savaitgalis Niujorko „Beacon Teatre“ salėje – skirtas nostalgijai, viltims, prisiminimams. Tris naktis iš eilės „The Cure“ ištikimiausiems gerbėjams čia pristato programą „REFLECTIONS“. Ją sudaro trys pirmieji „The Cure“ albumai – „Three Imaginary Boys“, „Seventeen Seconds“ ir „Faith“ – sugroti gyvai, triuškinančiai, ir taip, kaip „The Cure“ skamba šiandien. Bilietai į šiuos tris ypatingus vakarus buvo išgraibstyti per pirmąsias dešimt pardavimo minučių. Man pavyko gauti bilietą į antrąją naktį – šeštadienį.

„Beacon Teatre“ salė kaip visuomet pasitinka blizgančiu interjeru ir prie įėjimo įsikūrusiu atributikos staleliu. Prie šio tuoj pat išsirikiuoja įvairaus amžiaus, stiliaus ir skonio publika. Čia ryškiausiai ir pasimato „The Cure“ muzikos įvairovė. Nusipirkti „REFLECTIONS“ marškinėlius ar plakatą nori ir apkūnios gotės, ir hipsteriai, ir jaunos moksleivės, ir pagyvenę ilgaplaukiai rokeriai, ir net prieš mane stovėjusi jauna šeima su dviem vaikais (aiškiai tėveliai, užsiimantys jaunų melomanų skonio plėtra). Paprastai tipišką roko muzikos koncertą Niujorke apšildo viena ar dvi mažesnio kalibro grupės, o vakaro kaltininkai scenoje, tarsi Pelenės, neužsibūna ilgiau dvyliktos valandos, mat uždelsus reikia mokėti papildomą patalpų nuomos mokestį. Šia neeiline proga „Beacon Teatre“ salėje, nors ir pavėlavę beveik pusvalandį, karaliauja vien „The Cure“. Nėra jokių apšildančių grupių, o ir muzikantai išsinuomavę „Beacon Teatre“ trims dienoms ir naktims niekur net nesiruošia skubėti ar skubinti kitų. Jie publikai nuoširdžiai atiduoda viską, ką gali, o  mes visą vakarą mėgaujamės nostalgija, net ir kai laikrodžio rodyklė pralenkia vidurnaktį.

The Cure (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

Vokalistas, gitaristas, dainų autorius ir vienintelis pastovus grupės narys Robertas Smithas iki šios dienos išlaikęs nuolatinį savo stilių. Juodi palaidi drabužiai, išsitaršę juodi plaukai, raudonos lūpos, balta oda ir juodai apvestos akys – vis dar Roberto Smitho vizitinė kortelė – nors muzikantas jau seniai nebėra jaunas gražuolis, koks buvo „The Cure“ skrydžio pradžioje. Bėgantis laikas daro savo, tad šiandien „The Cure“ siela – pilvotas, o ir jo juodoji ševeliūra nebe tokia puri kaip prieš dešimtmetį. Toks jis ir stoja prieš minią, palydimas gausių plojimų bei savo ištikimų bendražygių – bosisto Simono Gallupo bei būgnininko Jasono Coopero.

„Ar jūs žinote, ką mes čia šįvakar jums parodysime?“ – klausia Robertas. Jam atsako plojimai.

„Tai va, taip ir maniau, kad nežinote,“ – nusijuokia jis. „Kai mes, septyniasdešimt devintaisiais pradėjome kartu kurti muziką ir ją įrašinėti, gimė šis albumas pavadinimu „Three Imaginary Boys““. Plojimus palydi įžanginiai pirmosios dainos „10:15 Saturday Night” akordai.

Scenoje jie kol kas tik trys, bet kartu Smithas, Gallupas ir Cooperis groja nepalyginamai geriau nei trisdešimt metų senumo įraše. „Three Imaginary Boys”, mano bene mažiausiai klausomas „The Cure“ darbas, šįvakar suskamba šviežiai. Tokios dainos kaip „Fire in Cairo”, „So What” ar „Three Imaginary Boys” tiesiog užgimsta iš naujo. Pirmoji vakaro dalis, dar paskaninta Jimi Hendrix Experience dainos „Foxy Lady” koveriu, trunka neilgai, mat pirmasis albumas vos pusvalandžio ilgio. „Grįšime už penkių minučių,” – pažada muzikantai. “Neišsilakstykite!”

Penkios minutės prabėga greit, ir muzikantai sugrįžta. Šįkart jie – keturi. Prie trio dar prisijungia klavišininkas Rogeris O‘Donnellis. „Kai atėjo aštuoniasdešimtieji ir mes pradėjome ruošti naujas dainas – į jas įdėjome labai daug sielos. Štai albumas „Seventeen Seconds“!” – sako Robertas Smithas. „Seventeen Seconds” dainos suskamba raiškiai. Sakiau, kad bėgantis laikas daro savo, bet sendindamas muzikantus jis ugdo jų talentą. Šie vyrai jau nebe jaunimas. Dabar jie moka groti daug geriau nei prieš tris dešimtis metų, be to, ir šias dainas jie jau sugroję tūkstančius kartų. Tik mums, klausytojams, jos suskamba naujai. Sprendžiant pagal plojimus, ypač laukiami kūriniai – „Play For Today“, „In Your House“, ir žinoma niūrusis hitas „A Forest“, kurį ketveriukė tarsi videoklipe atlieka žalios šviesos apgaubtyje.

The Cure (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

Po dar vienos pertraukėlės, per kurią subėgioju į tualetą ir papildau savo alaus atsargas, Robertas Smithas su kompanija pristato albumą „Faith“. „Šios dainos kurtos labai tamsiu mano gyvenimo laikotarpiu, bet tikiuosi, kad surasite jose šviesos,“ – sako jis. Albumas „Faith“ iš kitų šį vakarą skambančių darbų išsiskiria savo vientisumu. Aštuonios dainos keičia viena kitą, bet panašiau, kad „Faith“ yra vientisas kūrinys, kuriame dainos ir jų pavadinimai labiau atlieka dalinamąją funkciją. „The Cure“ gretas „Faith“ ir viso likusio koncerto metu papildo ligi šiol užkulisiuose besislėpęs Laurence „Lol“ Tolhurstas.

Trys albumai baigti, bet grupė, rodos, tik dabar įsismagina ir net nesiruošia pasididžiuoti ir kažkur pradingti. Kadangi visą vakarą skamba „The Cure“ koncertuose seniai girdėtos dainos, tai bisui skirtos dainos – taipogi neeilinės. Grupė sugroja keletą tokių pamirštų b-side‘ų kaip „World War“, „I‘m Cold“ ir „Plastic Passion“, savo senuosius hitus „Boys Don‘t Cry“ ir „Killing an Arab“, bei „Jumping Someone Else‘s Train“. Antrasis bisas  – „Descent“, „Splintered in the Head“, nuostabioji „Charlote Sometimes“ dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių taip ir nepatekusi nei į vieną studijinį albumą, ir albumo „Pornography“ pažiba – „The Hanging Garden“, šiurpinanti taip, kaip, anot mano vaizduotės, šiurpinti turėtų ritmingas keturių apokalipsės raitelių arklių kanopų bildesys.

Na, rodos, lyg ir viskas. Jau ir dvylikta valanda nakties atėjo… Bet ne, salė vis dar skendi tamsoje, o „The Cure“ sugrįžta trečiajam, visą pasirodymą karūnavusiam bisui. Iki pat aštuntojo dešimtmečio vidurio „The Cure“ buvo žinomi kaip liūdesio ir nevilties dainiai, bet vėliau jų muzika kartu su grupės sudėtimi pastebimai pasikeitė, o MTV grojaraštis sumirgėjo spalvingais grupės klipais. Trečiasis bisas užfiksuoja būtent tą grupės raidos akimirką. Skamba „Let‘s Go to Bed“, „The Walk“, „The Lovecats“, linksmoji „The Caterpillar“ ir vienas didžiausių „The Cure“ hitų – „In Between Days“.

Dabar „REFLECTIONS“ programa tikrai baigta, o publika, balsingai aptarinėdama koncertą, pradeda skirstytis. Pastebiu, kad mano burna vis dar truputuka praverta iš nuostabos ir susižavėjimo. Vis dar negaliu patikėti, kad ką tik regėjau beveik pusšimtį vienos iš daugiausiai įtakos man padariusių grupių dainų, kurias jie grojo beveik originalioje grupės sudėtyje. „The Cure“ – puikus pavyzdys grupės, galinčios išlaikyti savo stilių net tris dešimtis metų netampant nuobodžiais, pasenusiais ar banaliais. Yra daug priežasčių, kodėl laikau „The Cure“ viena iš savo mėgstamiausių grupių, ir šis vakaras buvo viena iš tų priežasčių.