J.Viewz koncertas (c) M. Jovaišaitė
Kai per valandą parduodami visi išankstiniai bilietai į renginį, kurio pagrindinėmis žvaigždėmis tampa pirmą kartą Šiaurės ir Rytų Europoje koncertuojantis Bruklino indie kolektyvas, iškyla paprastas klausimas: ar iš tiesų Lietuvą vis dar galime vadinti tolimiausiu muzikos pasaulio užkampiu? Pastaruoju metu atsakyti į šį klausimą tampa ne itin lengva, mat muzikinis lietaus žemės kalendorius nuolat pildomas ne tik populiarių ir radijo stotyse grojamų atlikėjų vardais, bet ir nepriklausomos muzikos mylėtojų grojaraščių lyderiais, kurių pasirodymo savo šalyje net sapnuose neturėdavome teisės sapnuoti.
Būtent tokie atrodė amerikiečiai „J.Viewz“. Kokybiški, idėjiniai, „kabinantys“, tačiau… Lietuvai nepasiekiami. Ir kai žinia apie tai, kad Jonathano Dagano kolektyvas lankysis Lietuvoje, atskriejo į mūsų šalies viešąją erdvę, ko gero, daugelis su nuostaba mintyse pagalvojo: po šimts, situacija čia tikrai gerėja…
Tačiau šįkart palikime globalią lietuvišką muzikos padangę nuošaly. Šiandien žemai lenktis norisi kolektyvui, kuris ne tik privertė kilnotis sausakimšą paskutinį rudens šeštadienį susirinkusią sostinės klubo „Studio 9“ publiką, bet ir sugebėjo paneigti stereotipus, esą mūsų šalies gyventojai, vedini šiaurietiškame „pinkode“ užkoduoto santūrumo, negali pasiduoti muzikinės euforijos ugniai.
Grupės lyderis, dar iki koncerto pradžios visai atvirai prisipažino, kad „J. Viewz“ koncertas Lietuvoje – savotiškas kelias į nežinomybę. „Jau seniai norėjome koncertuoti Lietuvoje, tačiau visiškai neįsivaizduojame nei kokios publikos, nei kokio koncerto galime tikėtis. Jaučiame vis didėjantį jūsų šalies žmonių susidomėjimą mūsų muzika, bet su Lietuviais dar neteko susidurti muzikinėje scenoje“ – su lašeliu jaudulio likus maždaug pusvalandžiui iki grupės koncerto sakė Jonathanas Daganas. Panašu, kad vos tik užlipę ant scenos, ne tik Daganas, bet ir kartu su juo į Lietuvą atvykusi grupės vokalistė Noa Lembersky bei būgnininkas Ofer Levy savo abejones paskandino gilioje praeityje. Koncertui prasidėjus tituline grupę išgarsinusio albumo „Rivers And Homes“ daina, „Studio 9“ susirinkusioje publikoje, regis, abejingų nebeliko. Minia tarsi traukiama magneto yrėsi prie scenos, kur prasidėjus amerikiečių pasirodymui tapo taip ankšta, kad net judėti pasidarė sunku.
Koncerte buvo galima sulaukti ne vieno siurprizo. Jau pačioje jo pradžioje nustebino „J. Viewz“ pasirinkimas iš karto po „Rivers And Homes“ atlikti vieną populiariausių savo kūrinių – t.y. neoficialiu vasaros hitu tituluojamą dainą „Salty Air“. Rankų miškas ir ne viena dešimtis mintinai traukusių kūrinį Lietuvių buvo geriausias įrodymas renginių organizatoriams, kad tokio pobūdžio koncertų, kurių dokumentai daugelio „promoterių“ padedami į „neatsiperkančių“ stalčių, vis dėlto turėtų būti bent jau neeliminuojami iš pasirinkimo sąrašo.
J.Viewz koncertas (c) M. Jovaišaitė
J.Viewz trijulė su multiinstrumentu Jonathanu Daganu, galėjo daryti su minia ką tik nori. Lengvos elektroninės muzikos ištroškusi publika, regis, tą vakarą, būtų galėjusi saule papuošti net ir netikėtai šlapdriba prapliupusį lietuvišką lapkričio dangų.
Po „Salty Air“ publikos ovacijų sulaukė lietuviškas Jonathano „Labas Lithuania“. Trumpai pasisveikinęs su publiką muzikantas nusprendė toliau kaitinti atmosferą ir su grupe atliko kiek senesnį darbą „Seeline Woman“ bei legendinės Michaelo Jacksono dainos „Smooth Criminal“ koverį. Keisčiausia (o kartu ir nuostabiausia) buvo tai, kad atrodė, jog didžioji koncerte susirinkusi muzikos mylėtojų dalis visai neprastai žinojo kol kas dar ne itin gerai pasaulyje žinomos grupės dainas, tad net gerokai stipriai pakeistas „Smooth Criminal“ muzikinis piešinys publikai atrodė pažįstamas ir ji visai sėkmingai dainą niūniavo kartu.
Dar kelis kūrinius pakeitė gyva „J. Viewz“ legenda tapusi daina „Waffles“, kuriai skambant apniko jausmas, kad „Studio 9“ sienos publikos euforijos neatlaikys…Įsijungus stratoskopui, minia „atsidavė“ tokiam šėlsmui, jog rodėsi, kad masinės psichozės apsėsta liaudis tiesiog išprotės. Tačiau grupė puikiai jautė publiką ir jau netrukus energijos užtaisą pakeitė lyriškoji „Oh, Something‘s Quiet“. Pastarąjį kūrinį beveik pusė tūkstančio susirinkusių tą vakarą žmonių kartu su Jonathanu ir Noa traukė mintinai. Beje, grupė, jau pasibaigus koncertui, prisipažino, kad tai buvo viena nuostabiausių koncerto akimirkų. Nei Jonathanas, nei Noa, nei Oferis netikėjo, kad taip užsivedusi Lietuvos publika gali mintinai mokėti „J. Viewz“ dainos žodžius.
Taip, grupės bendravimo su publika nebuvo itin daug. Tačiau, ko gero, to galima buvo ir tikėtis. Gerai muzikai nereikia didelių papildomų intarpų, o „J. Viewz“ žmonės myli būtent dėl užburiančios kolektyvo muzikos.
J.Viewz koncertas (c) M.Jovaišaitė
„Meantime“, „Far Too Close“, „Come Back Down“ ir „About The Sea“ – dar keturi kūriniai, kurie tiesiog iš proto varyte varė Bruklino kolektyvo paklausyti susirinkusią publiką. Susidarė įspūdis, kad žmonės jau iki koncerto buvo ne kartą praklausę praėjusiais metais „Grammy“ nominuotą grupės plokštelę „Rivers And Homes“. Tai – dar vienas geras mūsų publikos brandumo ženklas. Būnant koncerte neapleido jausmas, kad žmonės tikrai neblogai žino „J. Viewz“ muziką ir tai mane, kaip nuosekliai ir stipriai muzika besidomintį žmogų, tikrai neprastai nudžiugino.
Koncertą kolektyvas užbaigė keliais dar negirdėtais remiksais, kurių paskutinis buvo dainos „Far Too Close“ perdirbinys. Jame susipynė viskas – ne tik chillwave ar elektronikos, bet ir dubstep muzikos garsai, kurie tarsi dar labiau pagrindė faktą, kad grupės siela – Jonathanas Daganas – kūrybinga, inovatyvi ir itin veržli muzikinė asmenybė.
Pasibaigus koncertui ir nusidriekus eilėms prie „J. Viewz“ kompaktinių plokštelių, užsisakęs kokteilį patyliukais prie baro klausiausi tą niūrų rudens vakarą „Studio 9“ įvykusios muzikinės pasakos liudininkų atsiliepimų. Be epitetu „geras“, „nerealus“, „neįtikėtinas“ ar „tobulas“ galima buvo išgirsti ir dar palankesnių žodžių, apibūdinusių Bruklino kolektyvo pasirodymą.
„J. Viewz“ pagrindė visus lūkesčius ir paneigė visas įmanomas baimes. Trijulė sukūrė tobulą muzikinį šou ir įtaigų spektaklį, kurio atgarsis, neabejotinai turėtų pasiekti didžiąją dalį tuo metu klube nebuvusių žmonių. Tai buvo tikrai kokybiškas, tikrai gražus, „vežantis“ ir velniškai jaukus koncertas, kuris, ko gero (toks, koks buvo) jau niekada nebepasikartos. Kodėl? Ogi atsakymas pakankamai aiškus: tik laiko klausimas kada grupė išaugs „mažų klubų“ marškinius ir perkels savo koncertus į didesnes arenas. Jie to tikrai nusipelnė… Tikiu, kad netolimoje ateityje, matydami „J. Viewz“ didžiausiose pasaulio salėse galėsime patyliukais didžiuotis ta galimybe, kurią turėjome praėjusį šeštadienį, kai galėjome jaukiame mažyčiame klube praktiškai prisiliesti prie elektroninės pasakos kūrėjų.
Džiugu yra ir tai, kad grupei koncertas taip pat labai patiko. Patiko publika, patiko jos užsivedimas ir, kas svarbiausia, prieš išskrisdami atgal į Brukliną, visi trys kolektyvo nariai vienbalsiai pažadėjo į Lietuvą sugrįžti. Tikėkimės, kad taip ir atsitiks. Labai norėtųsi, kad laukti nereikėtų ilgai. Ir velniškai džiugu, kad Jonathanas, Noa ir Oferis iš Lietuvos išsivežė ne tik Onos bažnyčios vaizdus bei lietuviškų cepelinų skonį, bet ir nuostabiausius prisiminimus apie lietuvišką publiką.
„It was one of the best audience we have ever performed to…“ – tokiais žodžiais sėsdamas į lėktuvą Vilnius – Helsinkis – Niujorkas sakė Jonathanas Daganas.
Tikėkimės, kad šie žodžiai nepasiklys tyloje ir netrukus vėl galėsime grupės sulaukti Lietuvoje
J.Viewz koncertas (c) M.Jovaišaitė
