Yra dainų, kurios – tiesiog nepavaldžios laikui. Jos “neprisiriša” prie metų ar radijo topų, bet jos tiesiog išlieka. “BIPLAN” per trisdešimt metų sukūrė būtent tokį repertuarą: dainas, kurios tyliai persikėlė į žmonių asmenines istorijas. „Labas rytas“, „Kino filmai“, „Amore“, „Kapitonai“, „Ketvirtadienis”, „Nupiešiu” ir dar visa galybė kitų nėra paprasti kūriniai. Tai savotiškos nuorodos į būsenas, į tam tikrus gyvenimo momentus, kuriuos kiekvienas prisimena savaip. Šios dainos gyveno kartu su mumis: sporto rūmuose, miesto parkuose praėjusio amžiaus pabaigoje, automobilių salonuose, virtuvėse ankstyvais rytais geriant kavą, koncertų salėse, kuriose kartais norėjosi dainuoti, o kartais – tiesiog patylėti.

Grupės albumai taip pat niekada nebuvo vien tik laikmečio atspindžiai. Jie veikiau buvo sustojimai – savotiški kvėptelėjimai ilgame kelyje. Nuo ankstyvo, šviesaus ir truputį naivaus atvirumo iki brandesnių, tylesnių, labiau į save atsigręžusių įrašų. BIPLAN muzika niekada nebijojo keistis, bet visada saugojo esmę: jautrumą, melodiją ir pagarbą paprastam žmogiškam jausmui. Tai palikimas, kuris nesistengia įrodyti savo svarbos – jis tiesiog egzistuoja.

Gal todėl BIPLAN šiandien skamba ne kaip nostalgija, o kaip gyvas organizmas. Jų dainos vis dar randa naujus klausytojus, o seni – sugrįžta prie jų jau kitaip, su didesniu bagažu, gyvenimo patirtimi ir kitais klausimais. Trisdešimt metų muzikos čia tampa ne archyvu, o tęstiniu pokalbiu. Apie laiką, kuris bėga. Apie žmones, kurie keičiasi. Ir apie dainas, kurios kažkokiu būdu vis tiek lieka.

Šis interviu gimė iš noro prisiliesti prie to palikimo ne kaip prie paminklo, o kaip prie gyvos atminties. Prie muzikos, kuri buvo ir yra šalia – ne visada pirmame plane, bet visada ten, kur jos labiausiai reikia. Kai liūdna – su „O mes prie jūros”. Kai sentimentalu – su „Nupiešiu”. Kai su polėkiu – su „Labu rytu”. Ir taip galima vardinti nesustojant…

Simboliška, bet pokalbis su Maksu ir Olegu įvyko jų studijoje Vilniuje, likus vos kelioms savaitėms iki jų vieno svarbiausių koncertų, įvyksiančių Compensa koncertų salėje balandžio 11 dieną.

Kur jūs labiau atpažįstate save, reflektuodami trisdešimt metų – senose nuotraukose ar pažiūrėję į veidrodį dabar?

Maksas: Kiekvienas iš mūsų turbūt jaučiasi skirtingai. Bet aš labai dažnai dabartinį save matau tame vaikinuke, kuriam vis dar aštuoniolika ar dvidešimt metų. Širdyje suprantu, kad tai visiškai skirtingi žmonės – aš tada ir aš dabar. Bet bent jau sau dažnai atrodau visiškai nepasikeitęs. Kita vertus, čia jau prasideda vidinė savianalizė, tad kiekvieno santykis su savimi yra skirtingas.

Aš iš tų žmonių, kurie žiūri futbolą ir jiems tie futbolininkai vis dar atrodo kaip vyresni dėdės. Nors racionaliai suprantu, kad visi ji yra gerokai jaunesni ir didžioji jų dalis  galėtų būti mano sūnūs. Bet nuo tų laikų, kai pradėjau mylėti futbolą (o tai įvyko tikrai seniai) man jie atrodo vyresni – dėdės, kurie bėgioja aikštėje.

Olegas: Taip, tą patį jaučiu ir aš. Iki šiol žiūriu į viską tokiu vaikišku matymu. Kai pasižiūriu į seną ir naują vaizdo įrašą ar nuotrauką, matau brandą, matau, kad nebesu berniukas, tačiau nesijaučiu ir suaugusiu vyru (šypsosi)

Tad lygiai taip pat jaučiaisi ir kalbant apie grupę. Racionaliai suprantame, kad paaugome, tačiau viduje esame tie patys jauni vaikinai.

Šiandien tai ypatingai pajutome grodami „Open Your Eyes“ (aut past. – viena pirmųjų “Biplan” dainų, išleista 1996 m. albume “Banzai”). Tokio jausmo niekada nebuvau patyręs – groji gabalą ir vėl jautiesi tuo aštuoniolikmečiu. Atrodo, praėjo tiek laiko, o niekas nepasikeitė. Net rankos judesį prisiminiau. Vietos, kurias tada buvo nepatogios groti, yra nepatogios ir dabar.

Žvelgiant į jūsų muzikinį palikimą, nepaleidžia viena mintis: su viena kita išimtimi, visus 30 metų jūs išlikote labai pozityvūs. Tokia išliko ir jūsų muzika Ar galima sakyti, kad jūs tiesiog užstrigote pozityvume?

Maksas: Aš to nepavadinčiau užstrigimu. Tiesiog tai labiausiai prie mūsų limpa. Jeigu pasižiūrėtume diskografiją, yra bent du labai tamsūs albumai, palyginus su „Braškėmis“ ar „Visi keliai veda prie jūros“. Bet esmė ta pati.

Aš tai lyginčiau su žmogumi, kuris iš esmės yra linksmas, lengvas. Jis kartais būna liūdnas, susimąstęs, bet jo esmė nesikeičia. Taip ir su mumis kaip su grupe. Mes turime skirtingų etapų, eksperimentų, net rokenrolinį „Chuligans“ laikmetį, bet mūsų esmė visada išliko ta pati.

Tuomet papasakokite, kas labiausiai formavo tą pozityvumą jūsų muzikoje?

Maksas: Vienareikšmiškai Aplinka. Mes augome kartu su nepriklausoma Lietuva. Iki tol gyvenome praktiškai skurde, o po to prasidėjo kažkas visiškai naujo. Laukiniai devyniasdešimtieji, bet kartu – gimimas, laisvė, jausmas, kad viskas įmanoma. Atrodė, kad karų nebebus, kad viskas tik kils į viršų. Tai veikė nesąmoningai. Ypač paauglystėje, kai visas gyvenimas, regis, buvo prieš akis.

Ir dar – mes buvome pirmoji MTV karta. Staiga pamatėme pasaulį, kurio anksčiau nematėme. Tai labai stipriai formavo mūsų pasaulėžiūrą ir kūrybą.

Ir vis dėlto, ar turite vieną ar kelias dainas, kuriose šiandien nematote savęs? Ar yra jūsų sukurtas kurinys, šiandien nebeatitinkantis jūsų dabartinės tapatybės?

Olegas: Nėra tokios dainos, kuri būtų „nebe mes“. Bet yra dainų, kurių šiandien tiesiog nenorėtume groti, nes jos nebeaktualios. Pavyzdžiui, „Ciao Bambino“ ar „Football Song“. Jos puikiai atspindi tą laikmetį, kelia šypseną, gerus jausmus ir mielus prisiminus, bet tai nereiškia, kad dabar būtų faina jas groti.

Visgi stabtelėkime trumpam prie XX – XXI a. sandūros. Tuomet muzikos scena ir muzikos užkulisiai buvo visiškai kitokie nei dabar. Tada radijo stotys “M1” ir “Radio Centras” buvo pagrindiniai muzikos vėliavnešiai, muzikos formuotojai ir muzikos lobynas. Vėliau atsirado žurnalas “Ausis”, jūsų minėtas muzikos kanalas “MTV”.  Kaip prisimenate to meto Lietuvos muzikos sceną?

Maksas: Tai buvo visiškai kiti laikai. Radijas formavo viską – topus, skonį, kryptis. Žmonės sėdėdavo prie radijo, rašydavosi dainas. Laukdavo bilietų, stovėdavo eilėse. Dabar to nebeįmanoma paaiškinti, kaip ir mums niekas nepaaiškintų, kaip bus po trisdešimties metų.

Bet tuo metu viskas buvo labai smagu. Gimė Lietuvos šou verslas, aplinka buvo tam tikra prasme laukinė, bet kartu labai gyva.

Ar dabar muzikantams lengviau nei  buvo tada?

Olegas: Komforto prasme – tikrai taip. Viskas yra paprasčiau ir patogiau. Bet aš nesu iš tų, kurie sako, kad tada buvo blogai. Visi laikai turi savo žavesį. Ir tada buvo faina, ir dabar yra faina. Tiesiog kitaip.

Trisdešimt metų – ilgas laikas, kurio metu ne kartą kito grupės sudėtis. VIeninteliai du nuolatiniai nariai ir buvote judu. Ar per trisdešimt metų buvo reali grėsmė grupei išsiskirstyti?

Maksas: Tikrai ne. Buvo sunkių momentų, bet mes visada sakėme, kad grosime mažiausiai kaip „Rolling Stones“. Ir tai nebuvo šiaip sau – mes taip galvojome rimtai. Vis dar galvojame taip pat (šypsosi)

Per 30 metų buvo daug neramumų, vis dėlto pagrindinis – vis dar tebesitęsiantis karas Urainoje. Jus su Ukraina taip pat sieja išskirtinis ryšys. Visgi, kaip karas Ukrainoje paveikė jus kūrybiškai?

Maksas: emociškai – labai stipriai. Pirmą pusmetį buvo labai keista groti koncertus. Atrodė nenatūralu lipti į sceną, kai žinai, kas vyksta. Kūrybiškai tai paveikė nepastebimai – ne tiesioginėmis dainomis apie karą, bet pačiu santykiu su kūryba. Aš pats nusivyliau žmonėmis, pasitraukiau iš socialinių tinklų. Scena liko vieta, kur bendravimas vis dar yra atgaiva. Būdavo žengi ant scenos, pamatai čia susirinkusius žmones, laukiančius tavo muzikos ir supranti, kad čia būti – labai gera.

Paminėjai žmones. Per 30 metų išaugo jūsų klausytojai. Nemaža dalis turi vaikų, kai kas – gal jau ir anūkų. Tad kas šiandien yra “Biplan” klausytojas?

Olegas: Mūsų klausytojų žavesys ir yra tame, kad neturime vieno universalaus apibūdinimo, Mūsų koncertuose pamatysi ir keturmečius, ir septyniasdešimtmečius. Ir tai yra beprotiškai faina. Jaunimas dainuoja kartu, kartais verkia koncertuose, mūsų bendraamžiai ateina su nostalgija. Tai labai džiugina.

Ar turite įsimintiniausių pasirodymų? Kokie koncertai jums patiems svarbiausi?

Vienareikšmiškai tie, kuriuose užsimezga ryšys . Gali būti prastas garsas, bet jei yra ryšys su publika – koncertas puikus. O sunkus koncertas yra tada, kai net ir techniškai gali būti viskas gerai, bet ryšio su klausytojais tiesiog nėra. Lukiškių kalėjimo koncertas pernai buvo idealus – mes buvome visiškai savimi, publika buvo itin nuoširdi, garsas – labai geras. Tai buvo vienas iš tų pasirodymų, kuriuos visada atsiminsime.

Jau balandžio 11-ąją lipsite ant scenos minėdami trisdešimtmetį. Ko iš šio pasirodymo turėtų tikėtis jame apsilankysiantis žmogus?

Tame koncerte mes grįšime prie senų dainų. Prie tų, kurių “nelietėme” labai seniai. Bet nenorim spoilinti (šypsosi). Mes patys dar procese, bet tikrai bus įdomu. Jei žmogui patinka „Biplan“, jam šitas koncertas patiks.

Ir pabaigai – jei reikėtų keliais sakiniais apibendrinti “Biplan” trisdešimtmetį, kokie būtų tie sakiniai?

Sunku apibendrinti, nes apibendrinimas reiškia kažko uždarymą. O mes vis dar kelionėje. Buvo labai įdomu, viskas mus stipriai pakeitė kaip žmones, bet galutinė stotelė dar toli. “Biplan” kelionė tęsiasi. Tikimės, kad ji bus dar labai labai ilga.