Tūlas lietuvis apie grupę “Luctus” iki šių metų “M.A.M.A” apdovanojimų žinojo nedaug. “Metalistai iš kažkokio rūsio”, “niekam neįdomūs beiskeikiantys vyrai“. Daug žmonių apskritai iki šiol šios grupės nebuvo girdėję niekur. Bet nereikia lygintis į pasipuošusius lavonus.
Aš apie „Luctus” žinau nuo kokių 2008 metų, kai dar nė negyvenau Vilniuje. Man, kaip ir daugeliui manomuzika.lt skaitytojų, rūpi muzikos gylis, idėjos ir emocijos. Todėl natūralu, kad pokalbyje su „Luctus“ lyderiu Simonu kalbu apie esmę ir liečiuosi prie šaknų. Mes kalbamės apie naujausią kolektyvo vinilinę plokštelę “Jaučiant pabaigą arti” – 2009 metų CD perleidimą vinilo formatu. Kalbamės ir apie naujausią grupės albumą „Tamsošviesa”, kurį muzikantai prieš kelis mėnesiu pristatė Lukiškių kalėjime. Balandžio 11 dieną albumas taip pat bus pristatytas ir atgimstančiame kultūros centre “Daina”, įsikūrusiame istoriniame Žaliakalnio rajone Kaune.
Simonai, papasakok apie „Jaučiant pabaigą arti“ perleidimą.
„Jaučiant pabaigą arti“ dienos šviesą išvydo 2009 metais, tačiau iki šiol niekada nebuvo išleistas vinilinės plokštelės formatu, tik kaip kompaktinis diskas. Laikui bėgant žmonės vis klausdavo, ar bus vinilas. Ir štai dabar, praėjus maždaug septyniolikai metų nuo originalaus leidimo, albumas pagaliau perleidžiamas LP formatu.
Ar nebuvo minčių padaryti ir kasetę, kaip tais senais gerais laikais, kai blacko demo
kasetės buvo didžiulė siekiamybė?
Šį kartą visas dėmesys buvo sutelktas į vinilą. Sprendimus apie formatą priima Skabardas, mūsų leidybinės kompanijos „Inferna Profundus Records” bosas. Kasetės formatas neabejotinai turi savo žavesį, tačiau man asmeniškai vinilas yra širdžiai artimesnis.
Kodėl šis albumas buvo perleistas taip greitai? Juk „Tamsošviesą“ išleidote pernai rudenį?
Tai nebuvo staigus sprendimas – šis perleidimas buvo planuojamas dar praėjusiais metais. Procesai šiek tiek užtruko – reikėjo susitarti dėl leidybinių teisių, nes tai bendras leidinys tarp „Inferna Profundis Records“ ir „Ledo tako“ leidyklų. Taip pat reikėjo “atkasti” senus dizaino failus, nes aš pats jų nebeturėjau.
Visa laimė, kad pavyko susisiekti su dizaineriu Augustinu Našlėnu, kuris anuomet sukūrė „Jaučiant pabaigą arti“ viršelį ir vis dar turėjo vaizdinę medžiagą. Problema buvo ta, kad originalus dizainas buvo kurtas CD formatui, tad viską teko perdaryti ir pritaikyti vinilo formatui. Tarpas tarp naujo albumo įrašo ir šio paskelbimo gana trumpas, bet kadangi tai perleidimas, o ne naujas studijinis albumas, manau, jie vienas kitam netrukdo.
Ar „Jaučiant pabaigą arti“ vinilas riboto leidimo?
Bus 300 vienetų: 100 kolekcinių spalvotų dūminių vinilų ir 200 juodų.
Kaip jautiesi grįždamas prie muzikos, kurią sukūrei prieš 17 metų? Ar jautiesi nostalgiškai?
Kai kuriuos kūrinius iš šio albumo mes vis dar tebegrojame gyvai, pavyzdžiui, titulinę dainą „Jaučiant pabaigą arti“, todėl albumas nėra visiškai likęs praeityje. Vis dėlto, kai prasidėjo perleidimo procesas, atsiverčiau archyvus, radau nuotraukų, grįžau mintimis prie prisiminimų. Tenka pripažinti, jog tuo metu kūrybinis procesas vyko kitaip nei šiandien. Tuomet grupė buvo vieno žmogaus projektas, visą muziką kūriau aš pats, nors albumą įrašiau kartu su būgnininku Kingu.
Kuo skyrėsi įrašų procesas tada ir dabar?
Anksčiau užsidarydavai į studiją savaitei ir išeidavai su baigtu albumu rankose. Viskas buvo labai koncentruota. Dabar įrašai dažna vyksta skirtingose vietose: būgnai įrašomi vienur, gitaros – kitur, vokalas – dar kitur. Įrašų procesas tęsiasi kur kas ilgiau, tačiau tai suteikia ir galimybę labiau tobulinti galutinį produktą.
O kaip buvo su muzikos kūrimu?
2008 metais neturėjau galymybės įrašinėti muzikos taip, kaip tai daroma šiandien. Turėjau tik paprastą kasetinį grotuvą ir namuose sluoksniais įrašinėjau gitaras – be būgnų, be balso. Grodavau gitara ir 75% muzikos reikėjo tiesiog įsivaizduoti galvoje. Dabar visai kitokios galimybės – galima įsirašyti gabalo demo, jį perrašinėti, keisti, kartu su grupe aranžuoti repeticijose.
Kaip kadaise kūrei dainų žodžius ir kaip tą darai dabar?
2008 metais tekstų rašymas man tam tikra prasme buvo lengvesnis, nei dabar, tačiau buvo ir sudėtingų aspektų. Pati tekstų kūryba buvo lengvesnė – rašydavau daug, nes mane vedė jaunatviškas maksimalizmas, nors tų tekstų kokybė ne visada atitikdavo ambiciją. Sunkesnis, nes „Jaučiant Pabaigą Arti” buvo mano pirmasis albumas, kurio visi tekstai buvo lietuvių kalba, o dar ir konceptualiai sudėtingas. Tuomet aš gyvenau ir mokiausi Italijoje – mano rašomoji lietuvių kalba buvo gana silpna. Bijojau, kad iš manęs juoksis, nes tekstai skambės nenatūraliai. Bet tuomet turinys man buvo svarbesnis už formą.
Klausantis albumo to tikrai nesijaučia. Niekada nesusimąsčiau, kad dainų žodžiuose yra gramatinių klaidų ar kampuotų vietų.
Anuomet viena mano draugė peržiūrėjo tekstus ir padėjo pataisyti klaidas, nes viskas buvo daroma be jokių technologinių pagalbų, kurios egzistuoja šiandien. Antra vertus, puikiai suprantu, jog „Luctus“ kūryba turbūt šiandien būtų daug labiau žinoma užsienyje, jei ir toliau būčiau kūręs dainų tekstus anglų kalba, kaip pradžioje, kai dariau pirmus įrašus. Tenka pripažinti, jog lietuvių kalba nėra pati tinkamiausia dainavimui. Žmonėms, kurie šios kalbos nesupranta, ji tampa barjeru.
Štai, pavyzdžiui, Skandinavijos juodojo metalo grupės įrašinėjo dainas norvegiškai, bet tai buvo šio žanro lopšys. Aš būdamas paauglys kažkada atmintinai išmokau (ir dar dabar atsimenu) juodojo metalo grupės „Carpathian Forest“ tekstus norvegų kalba, visiškai nesuprasdamas, ką jie reiškia. Vis dėlto eidavau ieškoti vertimų, nes tie tekstai man atrodė sakralūs ir ypatingi.
Abejoju, ar šiandien užsienio klausytojai taip pat ieškotų lietuviškų tekstų vertimų. Be abejų tokių yra, tačiau labai nedaug ir jų vis mažės šioje tamsiausioje mūsų žmonijos eroje, kai vartotojo dėmesys trunka vos dešimt sekundžių.
Kodėl ir toliau kuri lietuviškai, jei ši kalba tave riboja?
Anuomet sau nekėliau klausimo, ar tai bus barjeras, ar ne. Man tiesiog reikėjo taip daryti, ir viskas. Kai groji juodąjį metalą, tikrai nesvarstai ar kam nors įtiksi ir ar būsi suprastas. Ši muzika nėra skirta mandagiai „atidaryti duris“ – ji skirta jas išgriauti. Mano pasirinkta kryptis tuo metu buvo paprasta: dainuoti lietuviškai, nes aš esu lietuvis ir “Luctus” yra lietuviška grupė. Gyvendamas toli nuo Lietuvos jaučiau labai stiprų ryšį su Tėvyne, todėl ir dainavau lietuviškai.
Dabar papasakok apie “Tamsošviesą”. Kaip įrašėte šį albumą?
„Tamsošviesa“, iš esmės, yra albumo „Užribis“ tęsinys, tik darbo principas šįkart buvo kiek kitoks. Praeito įrašo darbai išsisklaidė po skirtingas vietas: instrumentus įrašėme vienur, vokalą kitur, suvedimą skridome daryti į Stokholmą.
Tuo tarpu su nauju albumu „Tamsošviesa“ nusprendėme viską daryti kitaip. Įrašų procesą perėmė mūsų gitaristas Dovydas – būgnus įrašėme Vilniaus muzikos ir Teatro akademijoje, gitaras ir bosą — namuose. Visą suvedimą ir masteringą atliko pats Dovydas.
Šįkart turėjome prabangą dirbti tiek, kiek reikėjo. Be skubėjimo, be kompromisų, tol kol pasiekėme tokį rezultatą, kurio norėjome – tikrą, savą ir iki galo išgrynintą.
Ar dar planuojate suorganizuoti albumo pristatymo koncertų?
Oficialusis albumo pristatymas jau buvo Sausio 10 dieną Lukiškių kalėjime. Balandžio 11 dieną
pristatysime jį ir Kaune, atgimstančioje kultūrinėje erdvėje „Daina“ – tai kultinė renginių erdvė; tarpukaryje joje buvo kino teatras. Šis pastatas ilgą laiką buvo Kauno kultūrinio gyvenimo epicentras. Vėliau „Daina“ buvo apleista ir daugiau kaip 20 metų tiesiog merdėjo kaip architektūrinis lavonas. Prieš kelis metus imtasi ją atgaivinti: pastatas buvo restauruotas, sutvarkytas, ir šiais metais jis oficialiai atnaujino savo veiklą. Taigi balandžio 11 d. ten įvyks renginys „Negativus IV“. Jame gros „Sisyphean“, „Phrenetix“ „Stormgrey“, „Sinamort“ ir „Luctus“. Galima sakyti, kad tai bus albumo „Tamsošviesa“ pristatymas Kaune.
Gal bus ir koncertų turas užsienyje?
Koncertas Lukiškių kalėjime buvo nemenkas iššūkis, nes norėjome surengti pasirodymą kitokioje erdvėje, kurioje dar nebuvome iki šiol koncertavę, nes Lietuvoje esame koncertavę praktiškai visur. Dabartinėje Lietuvos metalo scenoje grupės sukasi tarp „Narauti“, „Lemmy“ ir, geriausiu atveju, „Kablio“, kas nėra blogai, tačiau, mes norėjome kitokios erdvės ir kitokio koncepto, kurį galėtume pasiūlyti klausytojui. Kai dvidešimt metų groji vis tose pačiose vietose, tai nebesukelia jokio vidinio stimulo siekti kažko naujo –galbūt dėl to, mes visada stengiamės kuo daugiau groti užsienyje. Šiuo metu turime kelis rimtus festivalius Europoje, vėliau jų bus daugiau.
Apie ką kalbi „Tamsošviesoje“? Kokia šio albumo žinutė?
Šios muzikos nekuriu su tikslu transliuoti kažkokią žinutę. Man tai visų pirma yra savianalizės ir savirefleksijos procesas, kuris nežinau ar tilptų į žodį “žinutė”. Didžiąją dalį tekstų rašau pirmuoju
asmeniu – apie tai, ką pats išgyvenu.
„Tamsošviesa“ yra apie šviesos paiešką tamsoje, bet tai anaiptol ne apie nuvalkiotą „šviesą tunelio gale“. Tunelio gale nėra jokios šviesos – ten yra siena, kurioje anksčiau ar vėliau visi išsitaškysime. Mane labiau domina suvokti, kas yra tamsa. Kai patenki į tamsų kambarį iš pradžių nieko nematai, bet akims prisitaikius – ima ryškėti kontūrai. Taip ir čia – tamsoje kažkada atsiranda šviesa, kuri padeda suprasti, kur eini.
Kalbėdamasi su Simonu dar kartą įsitikinau, kad „Luctus“ muzika niekada nebuvo apie bandymą būti suprastam ar priimtam. Tai muzika, kuri gimsta iš poreikio analizuoti save, o ne aplinką, ir išlikti ištikimam pasirinktai krypčiai, net jei ji kažkam atrodo nepatogi.
