„Orai“ susikūrė jau kiek primirštais COVID laikais kaip solinis Dovydo Zinkevičiaus projektas, vėliau išaugo į pilnos sudėties grupę. Post-punk ir cold wave skambesys, varomas sintezatorių bei elektrinių gitarų, yra šio kolektyvo vizitinė kortelė, kurią puikiai papildo prie grupės neseniai prisijungęs būgnininkas Dovydas Grižas.
Po 2023-aisiais išleisto albumo „Virsiu žuvim“ klausytojų ausis vis pasiekdavo vienas ar kitas naujas grupės kūrinys, tačiau jie taip ir nesusiklijavo į naują leidinį, kurio taip laukia grupės gerbėjai. Tad neseniai įvykęs mini turas, simboliškai pavadintas „Nevirtau žuvim“, yra oficialus pareiškimas apie kolektyvo atsisveikinimą su senuoju grupės etapu ir žengimą naujojo link.
Pokyčiai grupėje ir kiek kitokių spalvų įnešimas į gerbėjams jau puikiai pažįstamas dainas idealiai tinka pirmajam „Orų“ etapui užbaigti.
Rudenišką spalio 23-iosios vakarą prie dainyklos „Mello“ jau būriavosi grupės gerbėjai. Lietaus nuplauti Vilniaus šaligatviai ir pro šalį riedantys traukiniai puikiai derėjo prie kolektyvo skleidžiamos urbanistinės romantikos. Šią atmosferą dar labiau sustiprino tamsoje paskendusi scena, skendinti violetiniuose ir raudonuose atspalviuose, bei visur kabančios grandinės.
Pagrindines vakaro žvaigždes apšildė matematinio ir alternatyviojo roko įkvėptas keturių instrumentalistų kolektyvas iš Vilniaus – „Misinformacija“. Gyvai juos girdėjau pirmą kartą, nors jau buvau spėjęs susipažinti su šiemet išleistu jų mini albumu „Arbata, arba šita..“. Atlikėjai scenoje nestokojo energijos ir greitai užkūrė publiką. Smagu buvo matyti, kad prie scenos susibūrė nemažas būrelis gerbėjų, kartu traukusių kūrinius ir net prašiusių pakartoti bene žinomiausią grupės dainą „Laiptai“.
Šis kūrinys iš pradžių buvo įrašytas veikiau kaip pokštas, tačiau, kaip dažnai nutinka, ilgainiui tapo vienu mėgstamiausių klausytojų pasirinkimų. Prie bendro dainavimo prisijungiau ir aš, mintyse linkėdamas šiam kolektyvui kuo didžiausios sėkmės tiek karjeroje, tiek kūryboje. 😊
Ir štai, lydimi gausių ovacijų bei mėtydami publikai butaforines grandinėles, jau tapusias savotišku jų sceniniu prekių ženklu, scenoje pasirodė vakaro kaltininkai. Iš pradžių už širmų pasislėpę grupės nariai pamažu mezgė „kontaktą“ su publika, taip simboliškai žengdami į savo pirmojo albumo epopėją. Netrukus prie grėsmingai skambančios dainos „Trupa“ jau buvo pereita visu pajėgumu. Nuo garso ir šviesų šou kartais atrodė, jog senasis geležinkelio pastatas iš tiesų gali subyrėti! 😀
Po jos sekęs „Vabalas tinkle“ įtraukė žmones į savo voratinklį, o šokių aikštelėje liko tik „Siluetai“, besimėgaujantys šia akimirka ir, ko gero, ne vienas sau užduodantys klausimą: „Ar dar kada?“ sulauksime naujojo grupės albumo? Tiesą pasakius, ir pats Donatas yra prisipažinęs, kad kurdamas šią dainą bei rašydamas jos žodžius sau kėlė lygiai tokį patį klausimą.
Vis dėlto panašu, kad įkvėpimas galiausiai aplankė, nes po „Lemon Joy“ kūrinio „Mylėt tave taip beprotiška ir keista“ koverio scenoje suskambo nauja daina „Duok man dar tris minutes“. Tikiuosi, kad pavadinimą įsidėmėjau teisingai, mat šį kūrinį girdėjau pirmą kartą. Vėliau, tarp seniau pamėgtų gabalų, nuskambėjo ir daugiau naujų kompozicijų, palikusių tikrai gerą įspūdį savo gyliu bei nostalgiška atmosfera. Jau nekantrauju, kada galėsiu jas išgirsti įrašytas ir klausytis vaikštinėdamas mylimo Vilniaus gatvėmis.
Vienas labiausiai įsiminusių vakaro momentų buvo Donato bandymas atlikti vieną iš naujų dainų akustiškai. Nors buvo juntama, kad šiam pasirodymui dar šiek tiek trūko repeticijų, nuoširdžiai vertinu atlikėjo pastangas ir norą nustebinti klausytojus. Juolab kad ir pats vokalistas neslėpė, jog atlikimas gali būti ne visai tobulas. Kad ir kaip ten būtų, gerbėjai jį palaikė plojimais bei padrąsinančiais šūksniais, o mintyse, regis, kartojo: „Ateik pas mus, tau nieko nebus“ – juk aplink mus visur vien tik meilė.
Meilė tvyrojo ir scenoje, o publika jau buvo gerokai įkaitusi. Žmonės nesustodami trypčiojo pagal šią dainą ir po jos sekusius „Veidai ilgi“ garsus. Tačiau mūsų veidai tikrai nebuvo ilgi, o subyrėti kaip stiklo žmogeliukai taip pat neketinome – toliau linkčiojome galvomis ir šokome pagal elektroninės šokių muzikos ritmus. Koncertas pamažu artėjo prie pabaigos, o ausyse jau skambėjo vienas iš grupės hitų – „Melancholikai“. Šis kūrinys tą akimirką skambėjo net kiek ironiškai, kai tiek daug žmonių, susibūrusių vienoje vietoje, šoko ir dainavo kartu su grupe. Vis dėlto esu tikras, kad po šio vakaro likę jausmai dar ilgai neišblės ir paliks jautrų pėdsaką klausytojų atmintyje.
Scenoje jau skambėjo žymiausia grupės daina „Tavo stogas toks trapus“, primenanti, kad, kad ir kokie stiprūs atrodytume iš išorės, visi esame pažeidžiami. Manau, būtent dėl to šis kūrinys taip stipriai rezonuoja su klausytojais. Juk nuolatiniame skubėjime kartais tampa sunku įsiklausyti į save ar net suprasti, ko iš tiesų norime. Esame linkę viską kaupti savyje, nors išoriškai galime atrodyti tvirti, viduje dažnai išliekame labai trapūs.
Tad būkime šiek tiek melancholikai, bet nevirskime žuvimis ir nebijokime kalbėtis. Jei sunku – išsipasakokime arba paleiskime susikaupusias emocijas koncerte, dainuodami kartu su būriu bendrakeleivių. Juk orai dažnai keičiasi: saulėtą dieną gali netikėtai pakeisti perkūnija, o jai praūžus danguje vėl pasirodyti vaivorykštė. Todėl dabar belieka smalsiai laukti, ką mums žada pati grupė naujajame savo etape. Manau, ilgai laukti neteks!
