Tomo Kaunecko nuotrauka
Vyresniajai melomanų kartai Martynas Starkus – pažįstamas, kaip vienas iš pirmųjų eterio chuliganų, TV laidos „Tangomanija” vedėjų kompanijos. Jis, kartu su Marijumi Mikutavičiumi ir Sauliumi Urbonavičiumi-Samu tiesioginiame eteryje krėsdavo pokštus, kokių gūdžiais devyniasdešimtaisiais dar nebuvome matę tiesioginio eterio metu. Tikriausiai niekada nepamiršime rubrikoje „Tango kerštas“ Martyno ir kolegų kūjais sumalto Marijaus Mikutavičiaus automobilio.
Šiandien Martynas Starkus – keliautojas, rašytojas, televizijos laidų ir renginių vedėjas, žurnalistas, prodiuseris ir kino režisierius. Martyno kartu su bičiuliu Vytaru Radzevičiumi daugiau kaip dešimtmetį vykdomos, didelio populiarumo sulaukusios ekspedicijos į įvairias pasaulio šalis ilgainiui tapo prekės ženklu – virto televizijos projektais, knygomis ir netgi kino filmais. Praėjusių metų pabaigoje Martynas debiutavo, kaip kino režisierius, pristatęs dokumentinį filmą „Mulai“. Kino juostoje pasakojama istorija apie greitais pinigais susiviliojusius lietuvius, sutikusius iš Pietų Amerikos į Europą pargabenti narkotikus.
Be viso to, Martynas taip pat yra aistringas futbolo ir sunkiojo roko mėgėjas. Vyriškas sportas ir vyriška muzika. Būtent apie muziką jo šiandien ir klausime.
Koks yra Tavo pirmas muzikinis prisiminimas?
Mano tėvai gyveno su muzika, tad aš joje buvau nuo pat savo pradžios. Mamos smuikas, tėčio plokštelės su Karel Gott, Tom Jones ir „Boney M“, radijas VEF, per kurį nuo Sveikinimų koncertų iki iš Varšuvos transliuojamo „Lato s radiem“, laukiamos savaitgalio muzikinės laidos per televiziją. Dar aišku senelio mišios iš Vatikano būdavo su muzikiniais intarpais, bet ten jau kiek ne mano teritorija.
Kas buvo pats pirmas atlikėjas arba grupė, kuri Tau nuoširdžiai patiko?
Matyt vis tik tėvo plokštelių dainos darė savo. Mėgau Tom’ą Jones’ą – „Delilah“ ir „Congratulation“. Bet jau ankstyvoje paauglystėje atėjo heavy metal. Tad „Motörhead“ ir liko man numeris vienas. Po to, kai išgirdau jų albumą „Bomber“. Pakui jau prasidėjo visi „AC/DC“, „Accept“, hair metal, thrash metal, new wave…
Kasetė, CD, MP3 grotuvas, iPodas, vinilas ar dar kažkas?
Aš toks senamadiškas, dažniau ne Spotify, bet būtent CD klausau. Įprotis. Nuo darbo radijuje laikų. Daug turiu sukaupęs, daugiau, nei išsitraukiu, ar kada išsitrauksiu. Išmesti gaila, o klausytis jau nelabai kaip. Dukrų kita muzika.
Kaip šiandien klausai muzikos?
Atsitiktinai. Mašinoje, kartais ausinėse, važiuojant dviračiu. Dar namie, bet ten jau retai. Nors paskutiniu metu net mašinoje, kurioje praleidžiu nemažai laiko, būna tylu. Man jau to reikia.
O kai mašinoje prireikia ne tylos, o garso – koks CD sukasi?
Grotuvas stringa, pagedo kažkas. Bet dabar „Iron Maiden“ albumą „Seventh Son of a Seventh Son“ suku. Manau tai yra stipriausias jų darbas. Pernai kaip tik šiam albumui sukako 30 metų! Laukiau, kad skirs jam kažką specialiai, turą ar koncertus, bet taip ir praėjo pasirodymai be didesnių švenčių.
Koks koncertas Tau paliko didžiausią įspūdį?
Pirmasis „Sepultura“ koncertas Vilniuje, Sporto rūmuose 1992 metais. Tai buvo toks įvykis! Tokia jėga! Dar turėjau proga pabendrauti su muzikantais ir tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai rinkau muzikantų parašus. Kažkur dar iki šiol yra tas posteris, reikėtų pasiknisti. Vėliau buvo ne vienas „Metallica“, „AC/DC“ koncertas, po vieną pas „U2“, „Iron Maiden“, „Red hot Chili Peppers“, „Guns ’n Roses“… Gaila, kad į paskutinius „Motörhead“ koncertus nespėjau. Mačiau juos tik kartą Vilniuje, tuose pačiuose Sporto rūmuose. Buvau suplanavęs keliauti į koncertą Berlyne prieš kelis metus, tik tas koncertas buvo atšauktas. O paskui Lemmy iškeliavo…
O jeigu turėtum vienintelę galimybę apsilankyti bet kokiame koncerte – kieno tai būtų pasirodymas?
Johnny Cash’o koncerte San Quentino kalėjime. Turėjo būti kietai. Arba, jei realiau, tai iki šiol gailiuosi, kad nepavyko išvykti į Maskvą 1991 rudenį, kur Tušino oro uoste grojo „Metallica“, „AC/DC“, „Mötley Crüe“, „Pantera“. Apie 150 tūkstančių žmonių, tokia jėga po geležinės uždangos griūties. Nors gal ir gerai, kad neišvažiavau, tikriausiai būčiau išprotėjęs.
Jeigu turėtum galimybę išgerti arbatos su vienu žmogumi iš muzikos industrijos, kas tai būtų?
Lemmy Kilmister iš Motorų, vienareikšmiškai. Gertume „Jack Daniels“ ir blevyzgotume. Reikėtų tik ne jo tempu varyt, nes lūžčiau greit. Būtų gaila.
Ar sugebi atsiriboti nuo asmenybės, jeigu Tau labai patinkančią muziką atlieka bjauraus būdo arba reputacijos atlikėjas?
Jokių problemų. Man nepatinka, kaip elgiasi ir pasisako Dave’as Mustaine’as ir Axl Rose’as. O kokie šmikiai buvo Elvis Presley ir Jim’as Morrison’as! Bet jie yra sukūrę fantastinių dalykų.
Kokios muzikos nuoširdžiai negali pakęsti?
Šūdinos. Jos daug. Ir mainstream’e, ir alternatyvoje.
O jeigu savo Feisbuke reikėtų pashare‘inti vieną vienintelę dainą gyvenime – kokia tai būtų daina?
Čia nėra vienos dainos. Visiškai priklauso nuo tos akimirkos. Dabar man į galvą visų pirma atėjo „Dire Straits“ kūrinys „Sultans of Sving“. Vakar tai galėjo būti „AC/DC“ „Whole Lotta Rosie“, o rytoj – „U2“ „With or Without You“. Po savaitės – „Metallica“ „Battery“, o dviejų – „Motörhead“ „Killed By Death“. Nespauskit į kampą, kitaip teks atsisakyti Feisbuko paskyros.
Kokios muzikos su Vytaru klausote keliaudami?
Kompromisinės. Tos, ką jau minėjau anksčiau gal rečiau, labiau kiek lengvesnės. Dažniausiai tai būna Tom Petty, „Fleetwood Mac“, „Dire Straits“ ar tas pats Johnny Cash’as. Arčiau vakaro, temstant, jau nusikalus, gali būti ir Leonard’as Cohen’as ar Tracy Chapman. Net „Abba“ ar „A-ha“!
Ar iš kurios nors kelionės „parsivežei“ kokią nors grupę – išgirdai muziką kelionėje ir taip patiko, kad klausaisi iki šiol?
Pirmose kelionėse dar, dėl kažkokios inercijos, pirkdavom vietinę muziką. Bet, kai paskui to kompakto net nepaimi, tai kokia prasmė? Ne. Viskas, kas mums patinka, yra žinoma.
Koks kūrinys, kelia didžiausius sentimentus?
Priklausomai nuo situacijos. Nors mano draugų kompanijoje „November Rain“ turi ypatingą vietą ir reikšmę. Svarbi daina mūsų draugystės istorijoje, kuri vis per jau retais tapusius bendrus balius prisimenama.
Jeigu galėtum vienai dienai tapti bet kuriuo pasaulio atlikėju – kuo taptum?
Aišku Lemmy! Ilgai gyveno, daug patyrė. Kaip jis pats kalbėjo dar nemažai laiko likus iki mirties: „Death is an inevitability, isn’t it? You become more aware of that when you get to my age. I don’t worry about it. I’m ready for it. When I go, I want to go doing what I do best. If I died tomorrow, I couldn’t complain. It’s been good“.
Kuris „Motörhead“ albumas yra Tavo mėgstamiausias?
Viskas prasidėjo nuo „Bomber“. Žinoma, „Ace of Spades“ ir „Overkill“ abu yra labai kieti. Bet man geriausias jų kūrinys yra „1916“. Ten Lemmy vienu metu yra brandus, gilus, pašėlęs ir lyriškas. Visoks.
„Metallica“ ar „Slayer“?
„Metallica“. „Slayer“ aš atradau gerokai vėliau. Praėjus kokiems 10-čiai metų, po „Reign In Blood“ išleidimo. Thrash metal klasika.
Ar moki visus Liverpulio futbolo klubo himno “You’ll Never Walk Alone“ žodžius?
Himno nemoku. Anfield’as tolokai, o vienam giedoti tai jau šiek tiek fryki būtų.
O gal yra koks kūrinys, šiandien galintis būti Lietuvos futbolo rinktinės himnu?
Lietuvos futbolui ne himnai šiuo metu aktualu, ne jie aikštelėje. Čia laikas parodo, kas tinka, o kas ne. Viskas nuo sirgalių kūrybiškumo priklauso, o šis, gi, tiesiogiai proporcingas pergalėms.
Kokia muzika turėtų skambėti per Tavo laidotuves?
Mes visi tą akimirką romantizuojam ir graudinamės, ar ne? Neapsisprendžiu. Rimtai. Kartais atrodo, kad gerai tiktų kažkas tarp „Depeche Mode“ ir „New Order“, o kartais, kad puikiai derėtų ankstyvasis Jean-Michel Jarre. Reikėtų ilgų laidotuvių, užsiknis verkt chebra.
Kas, Tavo manymu, yra didžiausias blogis Lietuvos muzikos padangėje?
Išliksiu diskretiškas ir neįvardinsiu, nes tai, kas man nepriimtina, tam pačiam atlikėjui atrodo, kad tai yra jo didžiausia palaima ir Dievo dovana. Tegu turi.
