Colours Of Bubbles
Kovo 8-osios tulpių dovanojimo procesą jie iškeičia į vizitą moterų kalėjime. Albumą pavadina „She is the Darkness“ 4 moterų tipų garbei. Negana to, prisipažįsta, kad viena iš 4 moterų kategorijų – bukos moterys, kurių neišgydys jokie vaistai. Vieną iš savo kūrinių pavadina „Rusty Trombone“ (nežinantiems, ką tai reiškia, siūlome pagūglinti), o duodami interviu prisipažįsta, kad naujajame diske yra daina, kurią sukūrė tada, kai moterims palikus stipriai nusigėrė. Ar tai – ilgai lauktas idėjinis rokenrolo pliūpsnis ir naujas proveržis Lietuvos muzikos scenoje? Galbūt. Tačiau kad ir kokia graži ir įdomi būtų viešųjų ryšių pakuotė, turinys buvo ir liks svarbiausia galutinio rezultato dalimi.
„Colours of Bubbles“ – viena iš tų grupių, kurią drąsiai galima vadinti lietuviškos muzikos rinkos razina. Jos negroja daugelis komercinių radijo stočių, grupės narių neišvysi glamūrinių žurnalų puslapiuose, apie juos mažai kalba internetiniai naujienų portalai. Tačiau iš Šiaulių kilę (ir pavyzdingais miesto patriotais save vadinantys) kolorsai, turi tvirtą vietą po lietuviškos muzikos saule, lieka ištikimi indie rokui ir, be jokios abejonės, naudojasi TIK muzikine kalba pasiekti savo gerbėjų širdis. Ar jiems tai pavyksta? Manau, kad atsakymas į šį klausimą aiškus kaip dieną: be jokios abejonės.
Dar prieš porą mėnesių rašydami straipsnį apie laukiamiausius 2016- ųjų įrašus prisipažinome, kad „Colours of Bubbles“ naujausias albumas – vienas iš šių metų laukiamiausių. Po fantastiškos „Inspired by a True Story“ sėkmės, nuo 2014 metų laukiama nauja plokštelė į pasaulį atėjo su begale lūkesčių, lašu baimės ir žiupsniu jaudulio. Pastarosios dvi „fobijos“ dingo po pirmų grupės žingsnių – pristatyto singlo „Rusty Trombone“ ir pasirodžiusios antrosios dainos „The Edge of the World“. Eliminavus baimes liko tik milžiniškas lūkestis, kuris (Knygų Mugėje pagaliau gavus ilgai lauktą įrašą) taip pat nugrimzdo užmarštin.
Apie šiauliečių klajones muzikiniame ir idėjiniame labirinte manoMUZIKA pastaruoju metu rašė itin daug. Ir taip yra todėl, kad kiekvienas jų žingsnis, palydėtas muzikos, mums yra tarsi gaivus pavasariško oro gurkšnis po žiemišku Lietuvos dangumi. Toks yra ir naujausias grupės albumas „She is the Darkness“. Kaip visada griežtas; kaip jau tapo įprasta – muzikaliai tamsus; tačiau, skirtingai nei pirmasis įrašas, gerokai labiau vientisas, išbaigtas ir įvairus.
Dar vasarą, duodami išskirtinį interviu portalui manoMUZIKA.lt, grupės nariai Julijus Aleksovas ir Tomas Grubliauskas sakė, kad jų naujos dainos – itin kinematografiškos. Prisipažinsiu, kad tąkart keistai skambėjęs terminas, perklausius naują albumą, tapo tinkamiausiu jo apibūdinimu. Nuo jau minėtų kūrinių, pradedančių naują albumą, iki jį užbaigiančių dainų „Signs“ ir „Emptiness“ atrodo, kad vienu atsikvėpimu perklausomas ne tik visas diskas, bet ir peržiūrimi keli modernūs amerikietiški filmai.
She is the Darkness/ Nuotr. Kulkos, R. Šeškaitis
Su nauju albumu grupė „Colours of Bubbles“ žengė rimtą žingsnį į gerokai aukštesnį kokybinį lygmenį. Kiekviena jų daina – didžiulė muzikinė drama, kurią šiauliečiai išgyvena ir drąsiai perduoda savo klausytojams. Muzikinį dramos piešinį paįvairindami itin išraiškingais pučiamųjų instrumentų garsais, kolorsai varijuoja nuo itin melodingos lyrikos iki tamsaus, kartais netgi velniškai griežto roko. Tiesa, klausant albumo nė nedrįsti susimąstyti, kad jo kūrėjai – Europos Rytų ir Šiaurės sandūroje gyvenantys santūrūs ir šalti lietuviai. „She is the Darkness“ – itin emocionalus, išjaustas ir energija pulsuojantis įrašas.
Ar besiklausant naujo Lietuvos indie roko vėliavnešiais pakrikštytų jaunuolių naujausio albumo galima susidaryti nuomonę apie muzikines įtakas, kurias vieni ar kiti atlikėjai daro grupei? Be jokios abejonės taip, tačiau ar tai blogai? Ko gero, tikrai ne. Kai tavo kūrybai įtaką daro tokios grupės, kaip „Interpol“, „Editors“ ar „Maccabees“, blogai būti tiesiog negali.
Kalbant apie „She is the Darkness“, negalime pamiršti dar vieno svarbaus fakto – albumo pakuotės. Gyvenant amžiuje, kuomet didysis muzikos vartojimas vyksta internete, tikėtis, kad investicija į fizinę albumo laikmeną Lietuvoje atsipirks yra mažų mažiausiai naivu. Tačiau net ir tokiu metu „Colours of Bubbles“ veikia priešingai ir sukuria kone kolekcinę albumo pakuotę, kurią savo diskografijoje tiesiog privalu turėti kiekvienam melomanui. Estetiška, kokybiška, tamsi, kaip ir visas albumas, bet labai stilinga pakuotė atiduoda duoklę ir „Colours of Bubbles“ muziką klausantiems neregiams – disko pavadinimas užrašytas Brailio raštu. Ne veltui grupės prodiuseris, vadybininkas ir leidėjas Vaidas Stackevičius prisipažino, kad „She is the Darkness“ – brangiausias kada nors išleistas agentūros „M.P.3“ albumas, kuris rinkoje bus pardavinėjamas netgi pigiau nei jo savikaina. Taigi, vieniems atlikėjams ypatinga pakuotė reikalinga tam, kad užmaskuotų nepakankamą muzikinį turinį, tuo tarpu kitiems (priešingai) – kad jį papildytų. „Colours of Bubbles“ yra pastarųjų gretose. Nuostabus turinys ir pasakiškai stilinga pakuotė šį albumą leidžia vadinti gerokai stipriau nei tiesiog geru įrašu.
Tiesa, LRT televizijos laidoje „Labas Rytas“ grupės nariai dar praėjusią savaitę sakė, jog šiame albume nėra nė vieno didelio himno. Perklausęs „She is the Darkness“ aš manau visiškai priešingai. Kelios dainos stadionuose nuskambėtų ne ką prasčiau nei diske „Inspired by a True Story“ buvusi daina „Flags“. Kūrinys „Wall of Death“ yra vienas iš tų kelių.
Išėjęs iš knygų mugės ir sausakimšoje automobilių stovėjimo aikštelėje susiradęs savo bolidą, pirmas darbas, kurį padariau – tai didžiuliame knygų ir kompaktų pirkinių maiše susiradau „She is the Darkness“. Namo važiavau maždaug 3 valandas. Sukau ratus aplink sostinę ir klausiau daugiau kaip metus laukto lietuviško albumo. Tik „prasukęs“ jį 4 kartus galėjau išlipti iš automobilio ir grįžti namo. Bet kuriuo atveju, visas tas tris valandas lakstant Vilniaus gatvėmis neapleido nuojauta, kad klausausi geriausio metų lietuviško įrašo, kurio kūrėjai ne tik užkėlė muzikinę ir idėjinę kartelę savo kolegoms, bet ir padovanojo savo šaliai nuostabų įrašą, neabejotinai atrasiantį tvirtą vietą Lietuvos muzikos istorije.
Albumo lūkestis – pateisintas su kaupu. Dabar beliko sulaukti ir įvertinti grupės koncertinį potencialą bei išgirsti, kaip albume esančios dainos suskamba gyvai. Kuo toliau, tuo abejonių lieka vis mažiau, juolab, kad ir koncerto vizualikos kūrėjai žada neįtikėtiną, Lietuvoje dar neregėtą šou. Laukti liko nedaug – pirmasis pristatymo koncertas Vilniuje – jau šį penktadienį. Po jo bus galima sudėlioti ir galutinius taškus ant „i”.
Na o kol kas tiesiog manau, jog „She is the Darkness” – tai albumas, kuriuo pagrįstai galėtų didžiuotis kiekvienos kokybišką roką mėgstančios šalies piliečiai. Džiaugiuosi, kad galiu tai daryti būdamas Lietuvoje.
10/10
