Kasmet balandžio mėnesį vykstanti ir jau tradicine tapusi muzikos mylėtojų šventė „Record Store Day” šiemet ir vėl pažers daug ekskliuzyvo.
Vienas jų – speciali 7 colių vinilinė plokštelė, kurioje Mac DeMarco ir Shamir perdainavo devintojo dešimtmečio grupės „Beat Happening” dainas „Indian Summer” bei „Run Down The Stairs.
Po penkių metų pertraukos britų roko grupė „Arctic Monkeys” dalinasi žinia apie naują studijinį albumą.
Naujasis grupės įrašas vadinsis „Tranquility Base Hotel & Casino” ir bus vos šeštasis albumas per 16 metų trunkančią „Arctic Monkeys” istoriją.
Albumas oficialiai pasirodys visai netrukus – gegužės 11 dieną. Jį sudarys 11 naujų dainų.
Kartu su žinia apie „Tranquility Base Hotel & Casino” kolektyvas pasidalino ir jį pristatančiu trumpu video klipu (viršuje)
Visa apimantis internetas nesiliauja stebinti – socialiniuose tinkluose masiškai išplitęs juokelis, kuriame skamba vienas didžiausių grupės „Fleetwood Mac” hitų „Dreams”, padėjo šiai 1977 metų dainai grįžti į pasaulio muzikos topus.
Dainą į dėmesio centrą sugrąžinusi meme, rodanti pagal ganėtinai ramią „Fleetwood Mac” dainą šokančias šokėjas, atvėrė kelią „Dreams” į „Billboard Hot Rock Songs” topo 14 vietą. Aukščiau daina pakilusi buvo tik 1977 metais, kada karaliavo „Billboard Hot 100” viršūnėje.
Tam, kad „Dreams” vėl būtų pastebėta plačiosios visuomenės, pakako virš 100 tūkst. „Twitter” pasidalinimų bei šiek tiek daugiau nei 300 tūkst. like’ų. Visa tai vedė link beveik 2 milijonų naujų dainos perklausų muzikos transliavimo platformose ir virš 2 tūkst. mokamų atsisiuntimų.
Apačioje – visa ko kaltininkė meme, ironiškai skelbianti, jog „Fleetwood Mac muzika yra tokia nuobodi, kad pagal ją net neišeina šokti; Tuo tarpu aš, kaip intelektualė, (atrodau taip)”
“Fleetwood Mac’s music is so boring, you can’t even dance to it”
Me, an intellectual: pic.twitter.com/2QmrFycHy2
— i m m i g r ❀ n t (@bottledfleet) March 22, 2018
Prieš tris dienas po ilgos pertraukos savo naują solinį albumą „Boarding House Reach” pristatęs Jack White savo gerbėjus džiugina ir nauju muzikiniu vaizdo klipu dainai „Over and Over and Over”.
Paskutinis „Wild Beasts“ koncertas Dubline (nuotr. Paulius Skirkevičius)
Tai tapo oficialu – vieni iš labiausiai išskirtinių pastarojo dešimtmečio britų indie rock atstovų „Wild Beasts“ baigė savo muzikinę karjerą. Atsisveikindami vyrukai iš Kendalio dar padovanojo savo gerbėjams tris paskutinius koncertus Dubline, Mančesteryje ir Londone. Vieno iš šių muzikinių atsisveikinimų liudininku teko būti ir man, šių eilučių autoriui. Bet apie viską iš kiek toliau.
„Wild Beasts“ niekada negalėjo pasigirti didžiulėmis gerbėjų armijomis ar klausomiausiųjų titulais, jeigu matuosime populiariausias matais – „Youtube“ peržiūromis ar „Spotify“ perklausomis. Peržvelgus koncertų sales, kuriuose koncertavo grupė, taip pat beveik nerasime didžiųjų arenų, dažniau – labiau kamerinius lietuviškojo „Lofto“ analogus. Apskritai susidaro įspūdis, kad tai viena iš tų „love it or hate it“ grupių – jeigu vienus muzika, kurioje į visumą susipina savotiškas Haydeno Thorpe falcetas, Tomo Flemingo baritonas ir ganėtinai eklektiškos instrumentų linijos tiesiog svaigina, tai kiti to visiškai nesupranta. Visgi, neįmanoma paneigti, kad ir be gausių peržiūrų ar koncertų didelėse arenose grupė visiškai pelnytai išsikovojo išskirtinę vietą pastarojo dešimtmečio indie muzikos scenoje, tapo pripažinta muzikos kritikų ir subūrė nemenką ratą ištikimų gerbėjų, kuriuos stipriai sujaudino grupės išsiskyrimas.
Mano asmeninis santykis su „Wild Beasts“ muzika yra kiek keistokas – tai viena iš tų grupių, kurių muziką teko atrasti ir pamėgti kiek „vėluojant“, jau mačius jų gyvą pasirodymą. Tas pasirodymas vyko 2010 m. „Opener“ festivalyje. Kaip dabar prisimenu, stovėjau kažkur „Tent“ scenos pakraštyje ir stebėjau nelabai pažįstamų muzikantų pasirodymą, kuris ypatingo įspūdžio nepaliko ir paskendo bendrame festivalio fone. Tik praėjus kuriam laikui pastebėjau, kad ausinėse vis dažniau ėmė suktis „Wild Beasts“ kūriniai, o grupės kūryba tapo viena iš mėgstamiausių. Visų pirma teko begales kartų spausti „repeat“ mygtuką ant prestižiniam „Mercury“ nominuoto albumo „Two dancers“ kūrinių „Hooting & Howling“, „All the King’s Men„, „We Still Got the Taste Dancin’ On Our Tongues„. Buvo laikotarpis, kai asmeninį grojaraštį buvo visiškai užvaldęs albumas „Smoother“. Tiesa, vėlesnis darbas „Present Tense“ kažkaip praslydo pro ausis. Galiausiai naujausias albumas „Boy King“ vėl grąžino su nieko nesumaišomą „Wild Beasts“ skambesį į klausomiausių viršūnes. Kas kartą klausant šios puikios muzikos nepaleisdavo viena įkyri mintis: „Velnias, aš juk juos mačiau gyvai. Ir kaip tada nevertinau“. Vis kirbėjo mintis, kad būtina dar kartą grupę išgirsti gyvai. Šį rudenį, pasiekus netikėtai žiniai, kad „Wild Beasts“ baigia savo muzikinę kelionę ir surengsi tris paskutinius koncertus, pagalvojau – „Dabar arba niekada“. Netrukus tiek koncerto, tiek lėktuvo bilietai jau gulėjo elektroninio pašto dėžutėje. Taip iškeičiau Vasario 16-ąją švenčiančią Lietuvą į „Wild Beasts“ atsisveikinimo koncertą Dubline.
„Wild Beasts“ savo atsisveikinimui Dubline pasirinko neeilinę vietą, koncertas vyko „Olympia“ teatre, įkurtame dar XIX a. pabaigoje. Įmantriais medžio raižiniais dekoruotos lubos bei teatriniai balkonai kūrė įspūdį, kad čia tuojau įvyks prabangus aukštuomenės vakarėlis, o ne grupės iš agrarinės Šiaurės Anglijos koncertas. Artėjant koncerto pradžiai teatras pamažu pildėsi, tiesa, salė taip ir neužsipildė sausakimšai, joje dar tikrai būtų tilpusi ne viena dešimtis grupės gerbėjų, panorusių išvysti paskutinį „Wild Beasts“ pasirodymą.
Paskutinis „Wild Beasts“ koncertas Dubline (nuotr. Paulius Skirkevičius)
Šiame atsisveikinimo vakare grupė nusprendė „nekankinti“ savo gerbėjų apšildančiais atlikėjais. Tokiai progai – tai visiškai logiškas sprendimas, tad visas dėmesys tą vakarą buvo skirtas vieninteliams „Wild Beasts“. Grupė nevertė susirinkusių žiūrovų laukti ir scenoje pasirodė lygiai tuo laiku, kaip ir buvo žadėta. Suskambo pirmieji „Fun Powder Plot“ akordai ir prasidėjo daugiau nei 2 valandas trukęs muzikinis atsisveikinimas. Pirmosios koncerto akimirkos atrodė šiek tiek neužtikrintos, instrumentai skambėjo kiek chaotiškai, tačiau netrukus viskas stojo į savo vietas ir ketveriukė dar kartą įrodė, jog gyvai skamba ne prasčiau, o gal netgi geriau, nei įrašuose. Kaip ir pridera paskutiniajam koncertui, „Wild Beasts“ savo gerbėjams pateikė visos savo kūrybos retrospektyvą. Net 23 dainų koncerte savo vietą atrado kūriniai iš visų 5 „Wild Beasts“ albumų. Galima sakyti, kad buvo sugrota viskas, ką geriausio ketveriukė yra sukūrusi, ir puikiai atskleistas visas grupės išskirtinumas ir originalumas bei tai, kaip keitėsi, plėtojosi jų kūryba. Programoje energingesnius šaižius gitarinius kūrinius iš pirmojo „Limbo, Panto“ keitė švelnesni iš „Smoother“, o svajingų sintezatorių garsų pripildytas dainas iš „Present Tense“ keitė trankesnės „synth-popiškos“ iš paskutiniojo „Boy King“. Be abejo, nuskambėjo geriausi kūriniai ir iš labiausiai pripažinto „Two Dancers“. Koncerto metu nebuvo jokių nostalgiškų atsisveikinimo kalbų, grupės nariai per visą pasirodymą ištarė vos keletą trumpų sakinių. Tokių kalbų visiškai netruko, viską, ką norėjo, grupė pasakė savo išskirtine muzika ir puikiu atlikimu.
Su kiekviena daina atmosfera „Olympia“ teatre pastebimai kaito. Publika, kuri aiškiai žinojo, kur ir kodėl susirinko, vis drąsiau ir garsiau pritarė Haydeno Thorpe ir Tomo Flemingo balsams. Tuo tarpu grupės narių veiduose matėsi neslepiamas susižavėjimas tokiu publikos palaikymu ir noras parodyti viską, ką gali geriausio. Pirmos koncerto dalies pabaigoje apėmė jausmas, jog nedidelė salė tampa per ankšta sutalpinti visą šio koncerto energiją. Rodėsi, tuoj prasivers lubos ir „Wild Beasts“ išgirs visas Dublinas.
Lyg prisitaikydami prie teatrinės erdvės „Wild Beasts“ koncertą padalino į dvi panašios trukmės dalis. Sugrojus pirmąją koncerto valandą grupė paliko sceną, tačiau netrukus trankiai sugrįžo su „Get My Bang“ ir toliau tęsė neeilinį pasirodymą, vieną po kito atlikdami geriausius savo kūrinius. Antroji dalis baigėsi H. Thorpe‘ui nusileidus į žiūrovų minią, kur jis, apsuptas gerbėjų, sudainavo „Celestial Creatures“ paskutines eilutes. Vaikščiojantis tarp žiūrovų ir žodžius „These are blessed times that we’re living in, down here on Earth all is forgiven“ kartojantis vokalistas atrodė, lyg koks šventasis, laiminantis jį apsupusius grupės gerbėjus. Po šios intymios akimirkos „Wild Beasts“ dar kartą paliko sceną tam, kad sugrįžtų paskutiniam savo bisui. Pastarasis prasidėjo kūriniu „Brave Bulging Buoyant Clairvoyants“, kurio gaivališka energija ant kojų kėlė ir patogiai teatro balkonuose įsitaisius žiūrovus. Po to skambėjusį „All the King‘s Men“ kartu su T. Flemingu traukė jau visa stovinti salė. Po šių energingų dainų visa salė nuščiuvo supratusi, jog atėjo pabaiga (ne tik šio koncerto) – suskambėjo pirmieji garsai iš „End Come Too Soon“. Sutikite, nėra nieko simboliškesnio, nei pabaigti atsisveikinimo koncertą daina tokiu pavadinimu. Klausant hipnotizuojančio gitarų ir sintezatoriaus dueto buvo sunku susitaikyti, kad tai tikrai pabaiga. Skambant ilgam „post-rockiškam“ pragrojimui taip ir norėjosi, kad jis tęstųsi kuo ilgiau, pratęsdamas šį neeilinį vakarą. Deja, muzika nutilo, o „Wild Beasts“ ketveriukė, atidavusi paskutinę pagarbą publikai, dingo užkulisiuose.
„Wild Beasts“ šiuo puikiu atsisveikinimo koncertu įrodė, kad muzikinę scena palieka išdidžiai pakelta galva, palikę neeilinį įrašą pastarojo dešimtmečio alternatyvios muzikos istorijoje. Neabejoju, kad ištikimų gerbėjų tarpe „Wild Beasts“ muzika bus dar ilgai prisimenama ir klausoma. Juolab, kad būtų sunku surasti kažką panašaus į šių vaikinų išskirtinę kūrybą. Nežinau, kaip jūs, bet aš jų pasiilgsiu.
In memoriam Doloresai O’Riordan (46), grupės „The Cranberries“ vokalistei, vienam įsimintiniausių balsų devyniasdešimtųjų populiariojoje muzikoje
Šiandien Balibrikene, Airijoje, muzikos pasaulis laidoja praėjusią savaitę netikėtai mirusią airių dainininkę Doloresą O’Riordan. Vyksta užsakytos mišios ir privačios šeimos laidotuvės. Dainininkės mirties priežastis „Hilton Park Lane“ viešbutyje Londone bus paskelbta balandį, jei artimieji sutiks. Muzikos pasaulis jau savaitę gedi ir pagerbia dramatiško likimo talentingą muzikantę. Prie jų prisijungia ir manoMUZIKA.lt.
Iš nedidelio Airijos miestelio Limeriko (Balibrikenas nuo jo nutolęs per 11 kilometrų) kilusią „The Cranberries“ ketveriukę be a.a. Doloresos sudarė broliai Hoganai – gitaristas, kompozitorius Noelis (46) ir bosistas Mike’as (44) – bei būgnininkas Fergalas Lawleris (46). Kalbėti apie šią grupę jautru, nes tai buvo viena grupių, lydėjusių mane paauglystėje ir Doloresos O’Riordan balso tembras yra neatsiejama jos dalis. Teko su šia grupe augti, o praėjusio tūkstantmečio pabaigoje apsilankymas sėkmingiausiame šios grupės koncertų ture buvo ypatinga patirtis. Tuo pačiu tai buvo itin sudėtingas etapas grupės istorijoje. Apie tai ir šis rašinys.
„The Cranberries“ muzika buvo viena svarbiausių devyniasdešimtaisiais formuojančių tuometinių 14-20 metų jaunuolių skonį ir pasaulėžiūrą, padedanti susivokti vertybėse. Grupės kūryba turėjo kažkokio sveiko „spanguoliško“ rūgštumo, kurio reikėjo jaunai sielai. Turbūt kaip ir daugeliui tuo metu besidomėjusių muzika, pirmiausia „The Cranberries“ mano dėmesį patraukė su „Linger“, o galutinai grupę „pardavė“ MTV ir radijo eterį užkariavę hitai „Zombie“ ir „Ode to My Family“. Buvau tarp tų, kurie sekmadienį naktimis užsirašinėdavo M-1 topus (prisimenu džiaugsmą, kai, berods, dvi savaites „Ode to My Family“ praleido pirmoje vietoje). Žinoma, už „The Cranberries“ ir pabalsuodavau (tuo metu tai buvo daroma atvirlaiškiais).
Antrasis grupės albumas „No Need to Argue“ (1994) buvo nuostabus nuo pirmos iki paskutinės kompozicijos. Kaip ir debiutinis darbas „Everybody Else Is Doing It, So Why Can’t We?“ (1993). Šie įrašai buvo švieži ir gaivūs to meto scenoje. Tai buvo laikai, kai Jungtinę Karalystę ištiko britpopo bumas, o JAV – grunge’as, sugriovęs ir perstatęs visą muzikos pasaulį. Tačiau „The Cranberries“ jaukiai rado sau vietą kažkur per vidurį tarp jų. Aktualūs tekstai, savitas skambesys ir su niekuo nesupainiojamas, įtaigus ir iki skausmo jautrus Doloresos vokalas airių grupės vardą išgarsino visame pasaulyje.
Tačiau sulaukta sėkme grupė neturėjo galimybės pasidžiaugti. Populiarumas tapo ir grupės nuosmūkio priežastimi, muzikantai tapo savo sėkmės įkaitais. Nuoširdūs ir kuklūs jaunuoliai iš nedidelio Airijos miestelio iki išpopuliarėjimo buvo keliavę nedaug, todėl subręsti buvo priversti labai greitai. Ypatingas iššūkis teko vokalistei, prie jos kibo bulvarinė spauda, sekusi kone kiekvieną žingsnį ir neleidusi atsipalaiduoti. Išbandymu tapo ir turtas (vienu metu Doloresa O’Riordan buvo tarp penkių turtingiausių moterų britų salose).
1993-1996 metais muzikantai išleido tris albumus ir vieną po kito surengė tris pasaulinius turus (1993 – 126 koncertai, 1994 – 72, 1995 – 118, 1996 – 50). Tai nepraėjo be pasekmių, grupė perdegė ir, deja, taip ir neatsigavo. Atsirado psichologinių problemų, vidinių nesutarimų, nervų priepuolių, pykčio protrūkių, visa tai lydėjo depresija, o kūrybinga veikla tapo darbu, jei ne našta. 1996 metų pabaigoje muzikantai neatlaikė ir atšaukė Australijos ir Europos turus. Tai pakurstė kalbas apie „The Cranberries“ išsiskyrimą arba Doloresos O’Riordan solinės karjeros pradžią. Bet grupės nariai tenorėjo tik poilsio, tad išleido tam tinkantį singlą „When You’re Gone“ ir keliems metams dingo iš akiračio (ir daugiau niekada taip intensyviai neturavo).
Netekęs koncertinio palaikymo albumas „To the Faithful Departed“ (1996), nors neginčytinai pavykęs ir sėkmingas, pagal pardavimus neprilygo fenomenaliems ankstesnių albumų pasiekimams. Nepaisant to, padovanojo „spanguolėms“ aukščiausią poziciją Jungtinės Karalystės singlų tope – Nr. 13 su „Salvation“ (iki tol aukščiausiai buvo pakilę singlai „Linger“ ir „Zombie“ iki Nr. 14, nors be abejonės yra verti gerokai daugiau).
Trečiąjį „The Cranberries“ albumą mėgstu ir vertinu ne mažiau nei pirmuosius. Nors jame ir pasigendu pirmų albumų viršelių sofutės (beje, ją galima išvysti „Supergrass“ vaizdo klipe „Alright“), bet žinant kokioje koncertinėje beprotybėje buvo muzikantai, „To the Faithful Departed“ stebina kaip nepaprastai „blaivus“ albumas, jei galima taip išsireikšti. Neabejoju, kad jį parašyti (dainas sukūrė pagrindiniai grupės kompozitoriai Doloresa O’Riordan ir Noelis Hoganas) ir įrašyti buvo labai sudėtinga, tačiau vienintelis albumo trūkumas, mano nuomone, turbūt yra tik tas, kad jis viena kita daina per ilgas.
1999 metais šiek tiek pailsėjusi grupė pamėgino susigrąžinti pozicijas užkasdama karo kirvį su praeitimi nauju darbu „Bury the Hatchet“. Bet ir klausytojai jau buvo pasikeitę, ir grupės energetika buvo nebe ta. Subrendę po gyvenimo pamokų, ne tokie idealistai, racionalesni, kiek stabilesni psichologiškai, bet, kas blogiausia, praradę dalį šarmo. Atsivertęs seną žurnalą „Q“ (1999 metų balandžio rašinį pavadinimu „The Undead“) matau, kad vis dar ir šiek tiek išbalansuoti.
Naujoje kūryboje melodijos išliko, bet pasikeitė dainų temos. Tekstai tapo sunkiai suprantami ar, švelniai tariant, keistoki. Nors albumo singlas „Promises“ pakartojo aukščiausią „Salvation“ pasiekimą Jungtinėje Karalystėje (Nr. 13), albumas tikslų neįgyvendino. Jo viršelis puikiai atspindi tuometinę grupės būklę – milžiniška akis stebi nuogą vyriškį, kurį akivaizdžiai tai glumina ir jis bando nuo jos slėptis. Kelerius metus per padidinamąjį stiklą stebėta grupė viską tarsi pradėjo nuo nulio. Ir tai nebuvo lengva…
Būtent 1999-aisiais teko semestrą studijuoti Jungtinėje Karalystėje. Todėl pamatęs paskelbtus „The Cranberries“ koncertus griebiau bilietą į koncertą Londone. Šis pasirodymas (prieš pat išleidžiant albumą „Bury the Hatchet“) buvo mano pirmasis apsilankymas „Shepherd’s Bush Empire“. Grupė tų metų balandį pradėjo naujas pasaulines gastroles, kurias baigė 2000-ųjų liepą. Nors albumas paliko daugiau klaustukų nei atsakymų, publika grupės koncertų akivaizdžiai buvo pasiilgusi. „Bury the Hatchet“ turas tapo didžiausiu ir sėkmingiausiu per grupės karjerą! Koncertams Jungtinėje Karalystėje grupė bendradarbiavo su „Ticketmaster“ ir buvo viena pirmųjų, prekiavusių bilietais į koncertus išskirtinai internete. Atrodo, tai buvo ir mano pirmasis internetu nusipirktas bilietas į koncertą.
Airių pasirodymas jaukioje „Shepherd’s Bush Empire“ salėje paliko didelį įspūdį ir sukėlė daug minčių. Nudžiugino kaip gerbėją, kuris nebesitikėjo šių muzikantų pamatyti scenoje, kokybiškai suskambusi programa kuteno melomaniškus jausmus. Visada norėjosi gyvai išgirsti savitą Doloresos balsą. Bet tuo pačiu koncertas šiek tiek priminė po ligos atsigaunančio ligonio aplankymą, kuris jaučiasi gerokai geriau, bet pasekmės dar nepraėjusios. Pasirodymui pritrūko šviežumo ir buvimo kartu džiaugsmo. O dar labiau – naujų stiprių dainų. Bet ar galima tikėtis daugiau iš reabilitacijos proceso?
Savo pasirodymą muzikantai pradėjo naujojo albumo kūriniais „Promises“, „Animal Instinct“, „Loud and Clear“. Po jų jaukiai ir įtikinamai nuskambėjo „Ode to My Family“. Koncertui renginio vieta labai tiko. Įsitaisęs stovimame parteryje turėjau galimybę muzikantus stebėti gana iš arti. Jų veiduose didelio buvimo scenoje džiaugsmo neišskaičiau, daugiau profesionalų susikaupimą, o Doloresos veide ir rūpesčių paliktus pėdsakus.
Naujose dainose temos pasisuko apie jos aktualijas – motinystę, vaikus ir su tuo susijusius išgyvenimus. Kažkada kuklumą pamynusi drąsi išsišokėlė „persijungė“ dainuoti apie motiniškas problemas ir klausytojui tai tapo tam tikru iššūkiu. Grupės kūryboje nebeliko to originalumo, kuris visus tuos metus varė juos į priekį (tuo pačiu ir prapultin). Nepaisant to, kokybiškas, komortabilus ir melomaniškas koncertas liudijo brandumą ir išpildė svajonę pamatyti paauglystės dievukus scenoje. „The Cranberries“ kūrė save iš naujo, vyko transformacijos etapas. Dar buvo galima paragauti senųjų „spanguolių“ skonio, bet tuo pačiu pajausti judėjimą nauja kryptimi.
Energijos pliūpsnį koncerte ištransliavo piktesni kūriniai „Salvation“, „Promises“, širdis daužėsi klausant „Zombie“, „I Can’t Be With You“, „Linger“ ar „Daffodil Lament“. Programą pakiliai pabaigė taikliai parinkta daina „Dreams“. Iš pirmą kartą išgirstų kūrinių labiausiai įsiminė „Shattered“.
„The Cranberries“ koncerto programa („Shepherd’s Bush Empire“ Londonas, 1999 balandžio 12 d.): „Promises“, „Animal Instinct“, „Loud and Clear“, „Ode to My Family“, „Sunday“, „Linger“, „Wanted“, „Still Can’t…“, „Salvation“, „Saving Grace“, „You and Me“, „Daffodil Lament“, „I Can’t Be With You“, „Waltzing Back“, „Ridiculous Thoughts“, „Delilah“, „Zombie“, „Pretty“, „Shattered“, „Desperate Andy“, „Dreams“.
Albumas „Bury the Hatchet“ nėra toks blogas, kaip gali pasirodyti paskaičius. Dainos „Promises“, „Loud and Clear“, „Just My Imagination“ ar „Shattered“ lygiaverčiai gali skambėti su bet kuria ankstesnių albumų klasika, tačiau kiek per daug naujų kūrinių jautėsi diską užpildančiais „filleriais“. Pradedant albumu „Bury the Hatchet“ pirmą kartą „The Cranberries“ gerbėjų ratas nebesiplėtė ir tolimesnėje veikloje liko gana uždaras.
Nors „Wake Up and Smell the Coffee“ (2001) yra stipresnis, įdomesnis ir pozityvesnis albumas, pirkėjų jis inertiškai buvo priimtas dar prasčiau už ankstesnį darbą. Gerbėjai šį įrašą vertina kaip neblogai pavykusį, kurio malonu klausytis, tačiau plačiajai auditorijai jis nebebuvo aktualus. Dideliu hitu netapo ir pagrindinis šio albumo singlas „Analyse“ (Nr. 28 Airijoje, Nr. 89 Jungtinėje Karalystėje, bet pakilo į Portugalijos, Ispanijos ir Italijos topų penketukus). Po metų leidėjai išleido geriausių „The Cranberries“ dainų rinkinį „Stars: The Best of 1992-2002“ ir tuo įdomiausias ir aktyviausias grupės kūrybinis etapas buvo uždarytas. Kiek vėliau „The Cranberries“ nutraukė šeštojo albumo įrašus ir pranešė, kad ima pertrauką ir dirbs nebent prie solinių projektų.
Visgi po įvairių solinių bandymų 2009 metais grupė sugrįžo ir dar po kelerių metų išleido albumą „Roses“ (2012), sulaukusį ganėtinai mažai dėmesio. Pernai balandį pasirodė akustinis albumas „Something Else“. Jame orkestrinėmis aranžuotėmis suskambėjo įvairūs seni grupės kūriniai ir trys naujos dainos – „Why“, „The Glory“ ir „Rupture“, kuriuos, o ypač „Why“, „The Cranberries“ gerbėjai tikrai perklausys su malonumu.
Šiems metams grupė kūrė naujus koncertinius planus. Pernai problemų su nugara (dėl daug metų kilnotų jai per sunkių gitarų) turėjusi vokalistė su gerbėjais prieš kelias savaites dalinosi gera žinia, kad šiemet susitiks koncertuose. Deja, šiems planams nebuvo lemta išsipildyti. Turėjau vilčių kada nors aplankyti „The Cranberries“ koncertą vėl arba dar daugiau – išvysti grupę ir mūsų šalyje… Esu tikras, kad ši muzika Lietuvoje turi daug gerbėjų.
Ketveriukės įtaką galime išgirsti grupės „Airija“ kūryboje, šiek tiek juos girdžiu ir „Foje“ albume „Kai perplauksi upę…“ (1995). Kalbama, kad 1989 metais vietoj pasikeitusių planų į festivalyje Loriente Prancūzijoje neatvykusios grupės „Cranberry Saw Us“ (toks buvo pradinis „The Cranberries“ pavadinimas), prancūzai pasikvietė byrančios Sovietų Sąjungos kolektyvą „Antis“ (ir tai buvo vienas paskutiniųjų „Anties“ koncertų prieš išsiskyrimą 1990-aisiais). Prieš keliolika metų kelis „The Cranberries“ koncertus apšildė ir iki šiol šią grupę gerais žodžiais mini latviai „BrainStorm“.
Iš Baltijos šalių grupė 2011-ais planavo sugroti Estijoje alaus festivalyje „Õllesummer“, tačiau pasirodymą atšaukė. Pernai grupė koncertavo Vroclave, o 2012 metais lankėsi Varšuvoje. Paskutiniu „The Cranberries“ pasirodymu tapo gruodžio 14 dienos pasirodymas „Billboard Music Group’s 2017 holiday party“ renginyje, Niujorke.
Pastarąją savaitę muzikos topuose buvo galima išvysti seniai nematytą „The Cranberries“ kūrinių atgimimą. Štai Jungtinėje Karalystėje grupės įrašų pardavimai išaugo beveik 1000 procentų, į singlų topą sugrįžo „Zombie“ (Nr. 44), „Linger“ (Nr. 47), „Dreams“ (Nr. 66). Albumų tope galima rasti „Stars: The Best of 1992–2002“ (Nr. 16), „No Need to Argue“ (Nr. 61), „Roses“ (Nr. 73). Dar didesnį bumą grupės įrašai sukėlė JAV, kur muzikos pardavimai ir klausymas išaugo per 11000%.
Populiariausias grupės hitas „Zombie“ „YouTube“ šiuo metu yra peržiūrėtas 680 milijonų kartų. Per savo karjerą „The Cranberries“ pardavė per 40 milijonų įrašų, laimėjo Ivor Novello (1997), MTV Europos muzikos apdovanojimą (1995), tačiau, kas kur kas svarbiau – pelnė milijonų klausytojų simpatijas įvairiose pasaulio šalyse. Tikėtina, kad po Doloresos netekties „The Cranberries“ nebeliks, nebent mus pasieks įvairūs neišleisti kūriniai ar kompiliacijos. Kaip ten bebūtų, grupės muzikantai per savo dramatišką karjerą nuveikė nepaprastai daug, buvo vieni tų, kurie savimi praturtino muzikos pasaulį ir didelis, ačiū, jiems už tai! Klausyti „The Cranberries“ muzikos yra labai gera ir kuo daugiau žmonių jos klausysis, tuo daugiau šiame pasaulyje bus jautrių, susivokusių ir supratingų žmonių. Doloresa, „we miss you, when you’re gone…“
Dėmesį prikaustančią indie rock muziką kuriantis kolektyvas „The National” iš Cincinačio, JAV, pristato naują muzikinį vaizdo klipą politiškai angažuotai dainai „Walk It Back”. Tai kūrinys iš puikaus, praėjusį rugsėjį išleisto „The National” albumo „Sleep Well Beast”, kuris, beje, manoMUZIKA.lt 2017 metų geriausiųjų albumų tope užėmė antrąją vietą. Visą topą galite rasti čia: manoMUZIKA.lt 2017 TOP15.
Dolores O’Riordan
Praėjusį vakarą pasaulį apkriejo žinia apie vienos ryškiausių Airijos grupių – „The Cranberries„, vokalistės Dolores O’Riordan mirtį. Ji mirė sulaukusi 46 metų. Tikslios mirties aplinkybės nėra atskleidžiamos, tačiau žinoma, kad dar 2014 metais Dolores buvo diagnozuota depresijos forma – bipolinis sutrikimas. Praėjusiais metais sirgdami depresija iš gyvenimo pasitraukė tokie roko grandai, kaip „Soundgarden” bei „Audioslave” lyderis Crisas Cornellis ir „Linkin Park” veidas Chesteris Benningtonas.
Dolores O’Riordan atstovas pasakoja, kad kūrėja buvo trumpam atvykusi į Londoną ir dalyvavo įrašų sesijoje, kur įrašinėjo naują dainos „Zombie” versiją. Daugiau informacijos kol nėra žinoma.
Grupė „The Cranberries” savo veiklos pradžia vadina 1989 metus. Dolores O’Riordan prie kolektyvo, įkurto brolių Noelio ir Mike Hoganų bei būgnininko Fergal Lawler, prisijungė panašiu metu. Pirmasis „The Cranberries” albumas „Everybody Else Is Doing It, So Why Can’t We” pasirodė 1993 metais ir tapo raktu į kolektyvo sėkmę. Grupė kūrė ir koncertavo iki 2003 metų, kai paskelbė apie savo veiklos sustabdymą. Visgi jis ilgai netruko ir „The Cranberries” sugrįžo 2009 metais.
2017 metais grupė išleido pilną studijinį albumą „Something Else”, kurį sudarė įvairios anksčiau įrašytos „The Cranberries” dainos.
Dolores O’Riordan muziką kūrė ne vien su „The Cranberries„. 2016 metais kartu su britų roko kolektyvo „The Smiths” bosistu Andy Rourke ir grupe „D.A.R.K” buvo įrašytas ir išleistas vienas albumas „Science Agrees”. Visgi didžiausi Dolores pasiekimai įvyko kartu su „The Cranberries”. Kolektyvas per savo karjerą išleido 7 albumus, kurių pirmieji dešimtis kartų tapo platininiais įvairiausiuose pasaulio kraštuose.
Dolores ir „The Cranberries” indėlį į pasaulio muziką geriausiai iliustruoja faktas, kad dar ir dabar daugiau kaip 20 metų amžiaus dainą „Zombie”, „Linger” ar „Ode TO My Family” bent kartą per savaitę galima išgirsti grojant per radiją Lietuvoje.
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Damonas Albarnas jau seniai užsitarnavo vietą popmuzikos panteone. Vien grupės „Blur“ kūrybos pakaktų, kad muzikos rojuje turėtų atsirasti jam skirta žvaigždė. Tačiau jam pavyko sukurti net ne vieną supergrupę – greta „Blur“ tokia pavadinčiau ir „Gorillaz“. Taip pat Damonas muzikos pasaulį praturtino „The Good, the Bad & the Queen“, įvairiais kitais soliniais ir bendradarbiavimo projektais. Tačiau šįkart – apie „Gorillaz“.
Šiemet pavasarį grupė išleido naują albumą „Humanz“ ir po septynerių metų išsiruošė į koncertų gastroles. „Gorillaz“ koncertą Budapešte teko aplankyti dar lapkritį. Darbų krūvis sutrukdė įspūdžius aprašyti anksčiau, bet tai, kad jie kitiemet lankysis Lenkijoje „Open’eryje“, buvo puiki motyvacija tam atrasti laiko.
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
„Gorillaz“ idėja kambariokams Damonui Albarnui (49) ir dizaineriui Jamie’ui Hewlettui (49) gimė apie 1997-uosius metus, tačiau sumanymui prireikė laiko subręsti ir aktyvią veiklą „Gorillaz“ pradėjo 2000-aisiais. Singlai „Clint Eastwood“, „19-2000“ ir albumas „Gorillaz“ (2001) grupę išpopuliarino visame pasaulyje. Per savo karjerą iki šiol „Gorillaz“ sugrojo apie 130 koncertų. Ne tiek ir daug per septyniolika karjeros metų, ar ne?
Šiuo metu į priekį suplanuota dar keliolika – kitais metais paskelbtos datos Lotynų Amerikoje ir Europoje. Artimiausiai Lietuvai grupė bus festivaliuose Roskildėje, „Open’er“ šalia Gdansko ir „U-Park“ Kijeve. Jei nesate buvę, neatidėliokit. Besidominties muzika (taigi, visiems manoMUZIKA.lt skaitytojams) šios grupės koncertas turėtų patikti. Tai – įdomus ir savotiškas projektas. Ir, kaip rašo Guinnesso rekordų knyga, pati sėkmingiausia virtuali grupė pasaulyje.
Pačiame pirmame savo ture 2001-2002 metais „Gorillaz“ prisistatė animaciniais personažais, o muzikantai grojo už ekrano. Originalu, nors pačiam Damonui Albarnui tai nelabai patiko (jis su muzikantais norėjo išsikrapštyti iš už ekrano), bet sumanymas puikiai ištransliavo virtualios grupės idėją. „Gorillaz“ pasirodė kaip labai išskirtinis projektas – tiek TV ekranuose, tiek koncertuose.
Antrojo albumo „Demon Days“ (2005) pristatymui „Gorillaz“ surengė po penkis koncertus Mančesteryje ir Niujorke. Verta prisiminti nuskambėjusį virtualų pasirodymą 2005 metų MTV Europos muzikos apdovanojimuose ir 2006 metais „Grammy“ (su Madonna). Iš esmės savo veikla grupė trynė takoskyrą tarp virtualaus pasaulio ir realybės.
Tik po albumo „Plastic Beach“ (2010) „Gorillaz“ surengė pirmas pasaulines gastroles „Escape to Plastic Beach Tour“. Teko šį turą aplankyti Londone. Muzikinis veiksmas su gausybe svečių scenoje (nuo Neneh’os Cherry iki Yukimi Nagano iš „Little Dragon“ ar „De La Soul“) buvo papildytas vaizdo projekcijomis ekrane. Grupės pavidalas jau buvo gana žmogiškas, ne tik animacinių personažų, nors ir jų nuosekliai lydimas iš ekrano.
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Albumo „Humanz“ ture to virtualumo jausmo buvo dar mažiau. Tiesą pasakius, naujausią „Gorillaz“ darbą kol kas perklausiau lygiai du kartus. Pirmą kartą – susipažinimui, su pasiilgimu, antrą kartą – kad įsitikinčiau, jog jis manęs neužkabino. Darbas pasirodė išsibarstęs, perkrautas kūriniais, dalinai netgi išsikvėpęs. Arba tiesiog jo dar nesupratau – juk yra įrašų, kuriems prisijaukinti prireikia daugiau laiko. Nepaisant to, ilgametis grupės įdirbis, simpatijos Damonui Albarnui ir visa krūva mėgiamų kūrinių neleido abejoti, jog susikirtus keliams Budapešte reikia būtinai apsilankyti pas „gorilas“.
Šis turas lyginant su ankstesniu – kiek paprastenis. Naujasis albumas ir įprasmina tai, kas vyksta grupės gyvenime. „Humanz“. Animacija išlipo iš ekrano ir bent jau scenoje pirmą planą užleidžia muzikantams ir jų atliekamai muzikai. Nors jų scenoje keliolika (įskaitant gospelo chorą), nustebino nemažai naudojamas „playbackas“. Su projekcijomis nepersistengta. Jų pagrindą sudarė jau „gatavi“ vaizdo klipai, matyti internete arba per televiziją.
Koncertas prasidėjo kiek atsargiai, tarsi apšylant. Gal prie to prisidėjo ir tai, kad Pappo László sporto arena nebuvo pilnai užpildyta. Turiu pripažinti, kad naujausio albumo dainos, kurios skambėjo koncerte („Andromeda“, „Strobelite“, „Saturnz Barz“, „Sex Murder Party“) atlikime nuskambėjo įtaigiau už įrašą. Pradėję kūriniais iš pirmų trijų albumų „M1A1“, „Last Living Souls“, „Rhinestone Eyes“ muzikantai publikai pateikė ir pirmą hitą „Tomorrow Comes Today“.
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Dar pirmoje koncerto pusėje programa nudžiugino nuostabiaisiais „19-2000“ ir „On Melancholy Hill“. Po jų publikai leidę atsipūsti naujomis dainomis, „Gorillaz“ pabaigai ištraukė sunkiausią savo artileriją, kuriai negali likti atsparūs jokie skepticizmo šarvai – „Stylo“ ir „Clint Eastwood“. Grupės pasirodymą scenoje papildė Zebra Katz ir „De La Soul“. Grupės sudėtyje įspūdingi gitaristai, nuo kurių sklido daug energijos. Gražių spalvų skambesiui suteikė gospelo choro pritariantys balsai.
Kaipgi be biso? Į sceną sugrįžę muzikantai publikai pateikė dar kelis naujesnius kūrinius ir senuosius hitus. Bisą pradėjo šio turo debiutas, pirmą kartą nuo 2010 metų gyvai atliktas kūrinys „Hong Kong“ iš kompiliacinio retų įrašų ir remiksų albumo „D-Sides“ (2007). Pasirodymą muzikantai vainikavo trimis albumo „Demon Days“ kūriniais, kuriuos labai mėgsta traukti į bisą – „Feel Good Inc.“ (su De La Soul), „Don’t Get Lost in Heaven“ ir titulinį „Demon Days“.
Akimirka iš „Gorillaz“ pasirodymo Budapešte (nuotr. Vaidas Stackevičius)
Negaliu pasakyti, kad koncertas kažkuo nustebino, tačiau savo repertuare grupė turi tokių dainų, kurios įtrauks ir pateisins tam sugaištą laiką ir pinigus. Labiausiai teko liūdėti, kad šiame ture programoje vietos neatsirado vienam didžiausių jų hitų „Dare“ (ankstesniame ture jis skambėjo koncerte). Tai – kol kas vienintelis „Gorillaz“ singlas pasiekęs Nr. 1 gimtojoje Jungtinėje Karalystėje ir, kur kas svarbiau, didelis publikos favoritas koncertuose. Teks palaukti kito karto.
„Gorillaz“ šiuo metu flirtuoja su riba tarp animacijos personažų ir žmonių. Galima tik spėlioti kurlink grupė suks po „Humanz“. Toks jausmas, kad projektas priartėjo prie kryžkelės ir, tarsi „a-ha“ vaizdo klipo „Take on Me“ personažas už realybės veidrodžio, svarsto pasilikti animacijoje ar virsti žmogumi. Arba ir tai, ir tai – koncertuose gyvybės atsiranda vis daugiau, tačiau šią savaitę paskelbta, kad su animaciniais grupės personažais netrukus pasirodys televizijos serialas.
Bet kokiu atveju, laukti kito albumo bus smalsu. Suprantu, kad „Humanz“ reikės perklausyti dar kartą. Tuo per šias šventes ir užsiimsiu. Tik šį kartą jau kitomis ausimis.
Albumo pristatymo akimirka
Nuostabu, kai pagalvoji – gyvename jau tais puikiais laikais, kai Lietuvos publikai ir išrankiesiems melomanams „Garbanoto Bosisto“ vardo pristatinėti nebereikia. Per laiką susiformavo ištikima, dainų žodžius mintinai dainuojanti publika – spalvingas jaunimas, traukiantis į grupės koncertus pasidabinęs margais marškiniais, plačiais spalvotais megztiniais ir ryškių spalvų akiniais. Tai žmonės, nepamirštantys į „Garbanoto Bosisto“ koncertus pasiimti svarbiausio dalyko – laisvės pojūčio.
Kas jau kas, bet šie lietuvių psichodelinio roko spinduliai kaip niekas kitas savo kuriama muzika sugeba pasirodymuose tarsi nunešti į atskiras kosmoso erdves, užhipnotizuoti, o tada sugrąžinti į realybę. Tačiau ta realybė su šia muzika nėra slogi ar galbūt kelianti nerimą. „Garbanoto Bosisto“ kūryba parodo, kad kol ji švies Lietuvos padangėje, tol viskas bus šviesu ir ramu – kaip hipių laikais, su kuriais būtent ir yra tapatinamas šis kolektyvas.
Po debiutinio 2012-ųjų EP „Venera“, paskui populiarumo sulaukusio grupės albumo „Above Us“ sėkmės, sulauktų kvietimų koncertuoti įvairiuose festivaliuose Lietuvoje bei užsienyje, „Garbanotas Bosistas“ tapo tarsi kertiniu akmeniu Baltijos šalių psichodelinio roko scenoje. Savo kūryboje maišantys bliuzo, roko ir alternatyvios muzikos elementus, viską papildantys ir apšlifuojantys išskirtiniu Šaruko vokalu, atlikėjai pelnytai užsitarnavo patikimas vietas klausytojų širdyse.
„Garbanotas Bosistas“
„Lofte“ ketvirtadienio vakarą buvo karšta. Susirinkusieji į naujojo „Garbanoto Bosisto“ albumo, išleisto vinilo pavidalu (o vinilai – dramblio kaulo spalvos!) „Room For You“ pristatymą užpildė „Loftą“ taip, jog žmonės net stoviniavo ant laiptų, ką jau kalbėti apie pilnut pilnutėlius balkonus. Tai, jog ši grupė turi savo išskirtinį klausytojų ratą, vėlgi teko įsitikinti – koncertas subūrė daug šiais laikais madingos hipsteriškos publikos, nepastebėta neliko ir viena mergina, vakaro metu apsivyniojusi šventinėmis šviečiančiomis lemputėmis. Tačiau labiausiai „Loftas“ tą vakarą buvo persipildęs jaukiomis susirinkusiųjų šypsenomis ir spinduliuojančia teigiama energija, kurios nejausti buvo tiesiog neįmanoma. Vien jau ką reiškia pamatyti įsijautimą „Garbanoto Bosisto“ narių veiduose ir laisvai bei užtikrintai pagal ritmą judančiuose kūnuose.
Dalyvaujant „Garbanoto Bosisto“ pasirodyme susidaro labai ryškus įspūdis, lyg būtum kur nors pas artimus draugus nedidelėje erdvėje, viskas jauku ir sava, kaip namuose. Visiškai toks yra ir grupės bendravimas bei santykis su publika. „Garbanotui Bosistui“ jų kūrybos gerbėjai yra svarbūs kaip draugai, su kuriais po koncerto gali padiskutuoti įvairiausiomis opiomis ir smagiomis gyvenimo temomis arba nukeliauti kartu atšvęsti į barą. Negalima čia nepaminėti ir nuotaikos, kurią sukuria muzika – galima drąsiai teigti, kad tai yra muzika be jokių „E“: tikra, gryna, be nereikalingų priemaišų ir dirbtinių saldiklių, kurie, manau, čia tik viską sugadintų.
Man asmeniškai, klausant „Garbanoto Bosisto“ muzikos prieš akis dažnai iškyla Jimi Hendrix paveikslas. Per koncertą net vieną akimirką susimąsčiau, kokia dovana yra šitą 60-ųjų psichodelinio roko dvasią patirti čia pat, prieš savo akis, ausimis sugeriant kiekvieną gitaros išleistą garsą, svajingas solo partijas ar trankesnius būgnų intarpus (kas dalyvavo koncerte tikriausiai pritars, jog būgnai per „Blue Sun“ chaosinį solo buvo tikrai hipnotizuojantys).
Koncerto akimirka
Vakaro metu publika galėjo šokti ir atsipalaiduoti išgirdę visas „Room For You“ albumo dainas – pradedant užvedančiomis „Long Ago Far Away“, „Delfinas“, baigiant svajingosiomis „Should Your Name Be Love“ ir „Keep Me There“. Išties, susidaro įspūdis, kad naujasis grupės albumas gali rasti kelią į įvairios publikos širdis bei ausis – ir tie, kurie mėgsta trankiau pakratyti galvą girdėdami greitesnį ritmą, ir tie, kuriems svarbiau užliūliuojančios hipnotizuojančios melodijos tikrai ras sau kažką artimo.
Kaip ir reikėjo tikėtis, koncerto metu skambėjo jau grupės vizitine kortele ir klasika tapę kūriniai – „Gėlėta Suknia“, „Grįžkit iš Toli“. Būtent šios dainos eilutes „Grįžkite namo, grįžkit iš toli / Jau skaidrus vanduo, jau miškai žali“ gerbėjai „Lofte“ audringai plėšė iš visos gerklės. Apima stiprus jausmas, kai suvoki, kaip puikiai lietuvių kalba gali įsikomponuoti psichodeliniuose ritmuose. Ir juos net savotiškai papildyti.
Po albumo pristatymo susidarė įspūdis, kad „Garbanotas Bosistas“ kaip Saulė danguje švies dar tikrai ilgai, nors Lietuvoje tų giedrų dienų ne taip ir daug. Svarbiausia, kad jų būtų širdyje, o jeigu ryškiai švies ten, muzika lengvai prasiskverbs į visas kertes ir džiugins netgi tomis niūriomis dienomis. Nešk Saulę ir toliau, „Garbanotas Bosiste“!
Advento laikotarpis kiekvieną dieną pažeria gerų naujienų iš seniai begirdėtų favoritų – prieš 3 dienas pasauliniai muzikos portalai pranešė apie Jack White sugrįžimą, kurio negalima praleisti pro akis tiek dėl paties Jack White, tiek dėl naujienos originalumo.
Naujai pasirodęs „Servings and Portions from my Boarding House Reach“ yra koliažas, kuris tiek vizualiai, tiek garsais galėtų patikti David Lynchui. Pasąmoninės žinutės su besimainančiais žodžiais, Sarah Palmer rankų panašumu, melancholiškai tamsiu mėlynumu, būdingu White‘o soliniams albumams ir trupiniais besimainančių muzikos stilių, atskirtų kakofonišku triukšmu, kelia klausimą: ar tai reali nauja daina iš netrukus pasirodysiančio šviežio albumo, ar tiesiog gerai sudėliota užuomina į naują White‘o darbą.
Vienu ar kitu atveju, „Servings and Portions“ yra meno kūrinys tinkamas galerijoms ir geidulį naujam albumui žadinantis koliažas iš dainų ir studijinių nuotraukų, darytų įrašų metu.
Savaitgalį sostinėje ir gimtajame Kaune rokeriai „Wolfsome“ pristatė klausytojams naują video klipą dainai „Home“ iš debiutinio albumo „Origin.412“, o šiandien klipu dalinasi internete. Bene vienintelei jų baladei „Home“ vaizdą kūrė režisierius Justas Ramanauskas.
Beje, tai jau antrasis „Wolfsome“ pristatytas darbas šį mėnesį – kiek anksčiau jie išleido naują kūrinį „Lights“, kurį sukūrė A. Žurausko filmui „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“.
Britų indie roko grandai, grupė „Wild Beasts„, tik ką pasidalino šio kolektyvo gerbėjams skaudžia žinia – grupė išsiskirsto.
Tikrosios „Wild Beasts” išsksiskyrimo priežastys kol kas nėra aiškios, tačiau, kaip dažniausiai teigiama tokiais atvejais, kolektyvo nariai nusprendė eiti skirtingais kūrybiniais keliais.
„Wild Beasts” suskūrė 2002 metais. Per visą savo karjerą grupė išleido 5 studijinius albumus, kurių paskutinis „Boy King” pasirodė 2016 metais.
Prieš gerus 6 metus, kai „Wild Beasts” pasiekė savo karjeros viršūnę ir buvo nominuoti prestižiniam „Mercury” apdovanojimui, manoMUZIKA.lt kalbino kolektyvo lyderį Haydeną Thorpe. Visą interviu galite rasti ČIA.
Taip pat dalinamės istorija iš jų koncerto Hamburge 2011 metais. Ji yra ČIA.
Štai tokį atsisveikinimo laišką grupė pasidalino savo „Facebook” paskyroje:
Savo muzikinius žanrus kurianti britų grupė „King Krule” pagaliau paskelbė apie naujo albumo pasirodymą ir ta proga pasidalino nauja daina „Dum Surfer” bei jai skirtu „zombišku” muzikiniu video.
Ilgai lauktas naujas „King Krule” albumas vadinsis „The Ooz” ir pasirodys jis jau visai netrukus – spalio 13 dieną.
Prieš kelis metus vieną geriausių metų albumų išleidę JAV rokeriai „The War On Drugs” šiemet grįš su nauju pilnu studijiniu įrašu, kurio naujausiu singlu tapo daina „Pain”, šiandien sulaukusi ir vaizdo klipo.
Ilgai lauktas naujas grupės albumas „A Deeper Understanding” dienos šviesą oficialiai išvys po trijų dienų – rugpjūčio 25 dieną.
Šį rudenį į Vilnių sugrįžtati grupė „Fink” su savimi atsiveš ne tik klausytojų jau pamėgtus kūrinius, bet, pirmą kartą Lietuvoje – ir visiškai naują albumą „Resurgam”.
Šiandien dalinamės pirmuoju albumo singlu, daina „Cracks Appear”.
Šiandien muzikos pasaulis neteko dar vienos žvaigždės – savo namuose Los Andžele be gyvybės ženklų rastas kultinės JAV grupės „Linkin Park” vokalistas Chester Bennington.
Pirminiais duomenimis, mirties priežastis – savižudybė. Atlikėjas pasikorė.
Chester Bennington buvo 41 metų amžiaus.
Lygiai už trijų savaičių, liepos 31 dieną, Vilniaus Kalnų parke koncertuos grupė, kurios pavadinimas, jį paminėjus roko muzikos draugų tarpe, lyg magiška burtų lazdelė priverčia pritariančiai linksėti galvas. Oksfordo roko vėliavą nešantys „Foals“ į Lietuvos sostinę atvyks visame savo brandos žavume – nesiskutę, susigroję, nelinkę nusikaršinti ir svarbiausia – duoti klausytojui daugiau, nei jis tikisi. Tai grupė, kurios vertė šiuo metu yra pakilusi į pakankamai retą muzikos verslo stadiją – stadionų „bendas“, kuris dar gali koncertuoti Kalnų parke. Reikšmė daugiau mažiau tokia, kaip po kokių 9 metų paminėjus „Foals“, šios grupės koncerto faktas Kalnų parke skambės maždaug taip, kaip „Arctic Monkeys koncertavo Vasaros terasoj“.
Toks būsimo koncerto apibūdinimas yra ne iš piršto laužtas, o geriausiai tą pabrėžia per visą „Foals“ egzistavimo laikotarpį jai skirti įvertinimai. Ir nors „Foals“ dar nėra pelnę „Grammy“, jie juk ir neįrašinėja albumų vardan skambaus apdovanojimo pavadinimo. Tie apdovanojimai tiesiog pasiveja „Foals“ jų kūrybiniame kelyje.
Pirmieji didieji įvertinimai grupę pasiekė tik su antruoju albumu. Ir tai galbūt tik dėl to, kad debiutiniame „Foals“ albume „Antidotes“ nebuvo pirmąjį pripažinimą jiems pelniusių dainų „Hummer” ir „Mathletics”. Savo antrąjį albumą „Total Life Forever“ Švedijoje įrašę „Foals“ tais pačiais metais buvo nominuoti prestižianiam britų muzikos „Mercury“ apdovanojimui už geriausią metų albumą. Daugelis muzikos mylėtojų žino, kad vien nominacija šiam apdovanojimui verta beveik paties apdovanojimo. O tais metais konkurencija buvo itin įspūdinga – „Foalsų“ įrašas atidūrė viename būry su Corinne Bailey Rae „The Sea“, „Biffy Clyro“ „Only Revolutions“, Laura Marling „I Speak Because I Can“, „Mumford & Sons” hitu „Sigh No More“, „Wild Beasts“ darbu „Two Dancers“ ir galiausiai visiems nosį nušluoščiusiais „The xx“ su „xx“. Ir nors tąkart „Mecury“ statulėlė iškeliavo į kitą glėbį, „Foals hitas „Spanish Sachara“ sulaukė dar vieno nemažiau garbingo pripažinimo – britų dainų kūrėjų, kompozitorių ir autorių asociacija (BASCA) šią dainą nominavo tarp lyriškiausių ir muzikaliausių metų kūrinių „Ivor Novello“ apdovanojimuose.
Į populiarumo viršūnę „Foals“ užkėlęs albumas „Total Life Forever“ savo šlovės sulaukė kertinio britų muzikos leidinio „NME“ apdovanojimuose – 2011 metais jis buvo nominuotas net 5 kategorijose: Metų grupės, Metų gyvo pasirodymo, Metų britų albumo, Metų viršelio ir Metų įrašo, kuri Oksfordo kolektyvą su „Spanish Sachara“ privertė žengti į sceną atsiimti blizgančią statulėlę.
Trečiasis „Foals“ albumas „Holly Fire“ muzikos kritikų ir žurnalistų bendruomenėje sulaukė ne mažesnio pripažinimo. 2013 metais – antroji „Mercury“ nominacija, prie vienos linijos „Foals“ sustačiusi su „Arctic Monkeys“ „AM“, David Bowie „The Next Day“, „Disclosure „Settle“, Jon Hopkins „Immunity“, bei tais metais išleistais Laura Mvula, Laura Marling, „Rudimental“, „Jake Bugg“, „Savages“ ir „Villagers“ albumais, kurie visi nusileido tais metais pasaulio širdis užkariavusiam James Blake su „Overgrown“.
Visgi tikroji „Foals“ galybė yra jų tikro garso koncertai. Ne be reikalo 2013 metais ši grupė muzikos leidinio „Q“ apdovanojimuose pelnė Geriausio gyvo pasirodymo apdovanojimą, aplenkusi tokius gigantus kaip „Mumford & Sons”, „Arctic Monkeys“, „Muse“ bei „The Stone Roses“. Tais pačiais metais jų hitas „Inhaler“ pelnė ir kitą aukštą įvertinimą – buvo pripažintas kaip Metų įrašas „NME“ muzikos apdovanojimuose.
Pirmasis Metų albumo įvertinimas vyrukus iš Oksfordo pasiekė 2016 metais – išleidus „What Went Down“. Nuo 1953 metų kasmet muzikos apdovanojimus rengiantis leidinys „NME“ tais metais „Foals“ albumą pripažino geresniu už Kendrick Lamar albumą „To Pimp a Butterfly“, „Tame Impala“ šlovę pelniusį „Currents“, „Wolf Alice“ darbą „My Love Is Cool“, „The Maccabees“ albumą „Marks to Prove It“ bei „Grimes“ įrašą „Art Angels“. Būtent „What Went Down“ atvėrė duris „Foalsams“ ir į populiariuosius „Brit Awards“. Tiesa, tais metais apdovanojimą kaip Geriausia metų britų grupė iš jų nugvelbė „Coldplay“.
Nors „Foals“ tegyvuoja apie 10 metų, žiūrint į jų diskografiją ir nominacijų bei apdovanojimų sąrašus darosi akivaizdu, kad grupė jau spėjo palikti gilų įspaudą muzikos industrijos istorijoje. Ir visgi vienas svarbus grupės įvertinimas dar liko nepaminėtas – 2015 metų „Q“ apdovanojimuose jie laimėjo Geriausio pasaulyje gyvo pasirodymo titulą, aplenkę „Blur“, Ed Sheeran, „Muse“ ir „Noel Gallagher‘s High Flying Birds“. Tai tokie vardai, kurių koncertų kokybe abejoti išdrįstų nedaugelis. Netgi tikriausiai niekas.
Būtent su tokiu muzikinio parako užtaisu „Foals“ koncertuos Vilniaus Kalnų parke liepos 31 dieną.
Foo Fighters Rygoje (nuotr. Nendrė Žilinskaitė)
1.
Pradėdamas groti „Everlong“, vieną iš įspūdingiausių devyniasdešimtųjų metų dainų, Dave Grohlas kelis kartus sustaugia. Rygos „Lucavsala“ publika nėra jo mačiusi, bet noriai bliauna atgal. Vienos paskutiniųjų ryškių alternatyvaus devyniasdešimtųjų roko figūrų charizma tiesiog veržiasi nuo scenos. Melancholiška ir minorinė „Sonic Youth“ įkvėpta „Everlong“ nėra įprastinis būdas pradėti roko koncertą, bet Grohlas išmano savo amatą ir netrukus publika jau strikinėja per ritmingą „Monkey Wrench“. Pirmąją koncerto minidalį užbaigia anksti sugrota viena vitališkiausių „Foo Fighters“ dainų „The Pretender“.
Grohlas yra modernaus roko veislės gyvūnas iš vis labiau nykstančios devyniasdešimtųjų metų amerikietiško roko superžvaigždžių kartos. Narkotikai ir depresija prašienavo daugelį jo amžininkų, bendražygių ir draugų: jo mentorius Kurtas Cobainas nusišovė, Lane Staley („Alice In Chains“) mirė nuo perdozavimo, panaši lemtis ištiko „Stone Temple Pilots“ balsą Scott Weiland, o šįmet nusižudė ir stipriausias grunge kartos lyrikas Chris Cornell iš „Soundgarden“. Kiti yra nebesvarbūs net ir savo ištikimiausiems fanams – kaip į alt-right pasinešęs „Smashing Pumpkins“ Billy Corganas. Tik keli Grohlo draugai – Maynardas Keenanas, Trenta Reznoras, Eddie Wederis ir Josh Homme vis dar nepraranda kūrybinės energijos ir noro gyventi.
Kukliai besišypsantis trečiasis „Nirvana“ narys pavirto į nepaprastai vitališką atlikėją ir vieną įtakingiausių būgnininkų – jo agresyvią būgnavimo techniką vertino ir kopijavo beveik visos alternatyviosios post-grunge dešimtmečio grupės. Nors su „Nirvana“ jį lyginę kritikai ir sudirbo pirmąjį „Foo Fighters“ albumą, beveik kiekvienas jo naujas darbas buvo vertinamas geriau, nei praėjęs, o po praėjusio dešimtmečio „In Your Honor“ ir „Echoes, Silence, Patience & Grace“ jis užėmė žilagalvio mokytojo vietą. Tuo metu, kai pasibaisėtina komercinio „Linkin Park“ ir „Limp Bizkit“ roko karta ilgam sukompromitavo devnyniasešimtųjų skambesį. „Foo Fighters“ yra didelės žvaigždės – savo kartos „Pink Floyd“ ar „The Cure“.
Foo Fighters (nuotr. Nendrė Žilinskaitė)
2.
Apšilime grojantys „Foo Fighters“ draugai, kaip ir jų muzika, rodo nuolatinį mėginimą laviruoti tarp alternatyvos ir radijo, tarp noro kurti meną ir patenkinti bilietus į koncertus vis dar perkančius paauglius, tarp Grohlo noro groti su „Tom Petty and the Heartbreakers“ ir metalo projekto „Probot“. Pirmieji (po estų, kuriuos praleidau) groja „The Kills“ – taukši ritmo mašinos, o už bene geriausios dabartinės roko vokalistės Allison Mosshart nugaros – juodai baltas kalnas prerijoje. Ta blausi vizualizacija atspindi jausmą – viena geriausių dabartinių roko grupių nugrūsta į apšildančios grupės statusą. Šiandien „The Kills“ išties tik šildo – robotiškas ritmo mašinos bliuzas skamba nelabai dėmesingai Latvijos paupio scenos auditorijai. Kol Allison ir jos nusikaltimų bendrininkas Jamie Hince keliauja per minimalistines pastarojo albumo dainas, kelių tūkstančių žmonių jūroje pakyla vos viena kita ranka, latviai dažniau linguoja ir domisi alumi. Tik „Doing It to Death“ yra užvedanti . Nepaisant visų Dave Grohlo simpatijų moderniam rokui, čia, Latvijoje, jis renka auditoriją, kuri eis į „Red Hot Chili Peppers“, „Guns N Roses“ ar šešiasdešimtą vandenį nuo „Queen“ kisieliaus, o „The Kills“ robotai nuobodžiaujančiai publikai čia taukši visai ne visai vietoje.
The Kills (nuotr. Nendrė Žilinkskaitė)
Yra kur kas lengviau suprasti, ką apšildyme veikia melodingi pankai „Biffy Clyro“. Škotų rokeriai atrodo tartum išvesti kokioje slaptoje „Live Nation“ laboratorijoje: gražūs iki pusės nuogi vyrukai, madingos barzdos bei tatuiruotės ir dainos, kurios, kitaip aranžavus, puikiai skambėtų ir iš Justino Bieberio lūpų. Populiarusis amerikiečių pankrokas yra po „Nirvanos“ ir „Green Day“ komercinės sėkmės atsiradęs žanras: trys akordai, truputis staugimo ir baisaus būgnavimo pradžioje bei įsimenantis mažorinis priedainis su visais „lalala“. „Biffy Clyro“ nėra tokie nuobodūs ir komerciški, kaip jų pirmtakai „Simple Plan“ ar „Blink 182“, bet prodiuserių pasiūlymo viską kurti kuo paprasčiau jie klauso labai nuoširdžiai.
Publika pagyvėja, prasideda šokiai. „Foo Fighters“ savo post-grunge kelią pradėjo nuo durnų klipų ir taikymo į jaunesnę auditoriją ir jie puikiai žino, kaip su ja elgtis. Jei „Kills“ tikslas pademonstruoti platų „Foo Fighters“ požiūrį, „Biffy Clyro“ čia dirba tikrais šildytojais.
Biffy Clyro (nuotr. Nendrė Žilinskaitė)
3.
„Kiek jūsų anksčiau buvo „Foo Fighters“ koncerte? Pakelkit rankas! Kiek jūsų nebuvo? Bet tai kokia jūs nuostabi publika! Nesuprantu, kodėl mes čia neatvykome taip ilgai?!“ – jau įsilinksminusiems latviams meilikauja Dave Grohlas. Per pertrauką iki biso per ekraną rodoma transliacija iš neva persirengimo kambario, kur Grohlas komiškai derasi su minia, kiek dar dainų jiems groti. Video akivaizdžiai nufilmuotas iš anksto, bet tai nieko netrikdo – žaidimo taisyklės, kaip kokiame trileryje, visiems aiškios. Tačiau kažkuriuo metu suabejoju – gal tikrai Ryga ir jos publika tokia ypatinga? Kaip kiekvieno gero fokusininko Grohlo triušiai tikri – jis pagroja dar negrotą naujo albumo dainą ir retai gyva skambančią „Arlandria“, vieną geriausių savo gabalų. Bet svarbiausia, kad jis pats tuo nė akimirkai neabejoja – šita publika pati ypatingiausia. Čia ne atsainus ir surežisuotas Gahano „catwalkas“ Vilniuje ar pritūpimais sportuojantis Trujillo iš „Metallica“.
Foo Fighters (nuotr. Nendrė Žilinskaitė)
Nuo kitų didžiųjų grupių – „Metallica“ ar „Red Hot Chilli Peppers“ „Fighterius“ skiria nuoširdus noras groti, o ne sportuoti ir vaipytis pagal scenarijų. Grohlo draskymasis techniškas, apskaičiuotas, bet visiškai nuoširdus. Per dvi dainas jam padeda nepaprastai atgijusi Alisson Mosshart – judviejų staugimas į vieną mikrofoną yra ir erotiškas, ir konkurencingas tuo pat metu. Taylor Hawkins, dar vienas dainuojantis būgnininkas, per savo dainą jaudinasi ir sulaukia publikos simpatijų. Pat Smear, legendinis pankų gitaristas, spėjęs nusifilmuoti ir „Nirvana“ „Unplugged“ koncerte, visam renginiui suteikia kažkokio kilnumo ir istorijos.
Trijų valandų koncertą „Foo“ baigia pirmąja savo viešai sugrota daina – ir tik tada, pirmąsyk per visą koncertą, pasigirsta nenuginčijamos „Nirvana“ gaidelės. Ir staiga suvoki Grolho ypatingumą – svarbiausioje savo kartos grupėje grojęs muzikantas savo antrą karjerą susikūrė iš esmės nieko nepavogęs iš savo buvusių bendražygių. Paldies.
Muzikos istorijoje auksiniu šriftu išgraviruotas „Radiohead” pavadinimas toks yra ne be priežasties. Daugiau nei trisdešimt metų gyvuojanti grupė per savo karjerą išleido 9 albumus, kurie pakeitė ne vieno žmogaus gyvenimą ir turėjo milžinišką įtaką roko muzikos srovės tėkmei.
Nepaisant gausybės oficialiai išleistų kūrinių, „Radiohead” savo archyvuose turi ir niekada fizinėje laikmenoje nepasirodžiusių dainų. Viena jų – „I Promise” – neseniai susilaukė didelio dėmesio, kai grupė paskelbė, jog ją išleis kartu su perleidžiama „Ok Computer” versija „OKNOTOK”. Ši daina netgi susilaukė jai skirto muzikinio video.
Ta proga, neseniai Osle vykusio koncerto metu „Radiohead” šią dainą atliko gyvai. Tai buvo pirmas gyvas „I Promise” atlikimas per pastaruosius 21 metus.
„Radiohead” specialusis albumas „OKNOTOK” dienos šviesą išvys birželio 23 dieną.