Novo Amor – Cannot Be, Whatsoever

Ali Lacey, geriau žinomas, kaip projekto „Novo Amor” („Nauja meilė” galisų kalba) įkūrėjas lapkričio mėnesį pristatė savo naujausią albumą „Cannot Be, Whatsoever”. Šis diskas išleistas po dviejų metų pertraukos nuo “Novo Amor” debiuto „Birthplace” pasaulį išvydusio 2018-aisiais.

Po debiutinio albumo sėkmės atlikėjo laukė gastrolės – ilgi metai kelyje besiblaškant tarp skirtingų scenų, persirengimo kambarių, koncertinio turo džiaugsmo ir namų ilgesio. Tik 2019 metų žiemą „Novo Amor” pagaliau galėjo atsipūsti – prisėsti savo studijoje ir lėtai apmąstyti visus naujausius gyvenimo pokyčius ir kelyje kilusias idėjas, tapusias antruoju „Novo Amor” albumu.

Antrojo albumo kūrimas prasidėjo kūriniu „I Feel Better”, kuris nutiesė pakankamai optimistinį kelią visam įrašui. Albumas „Cannot Be, Whatsoever” yra paremtas apmąstymais ir atradimais, švyti pakylesne nuotaika ir yra aštresnis savo skambesiu, nei debiutas.

Tiems kam patinka „Bon Iver”, James Vincent McMorrow ar kitų panašių atlikėjų muzika šio albumo tikrai neturėtų praleisti. „Novo Amor” savo skambesiu, vokalu, melancholija ir kuriama emocija labai primena šių atlikėjų muziką. 10 dainų arba pusvalandis kokybiškos, gražios, žiemai labai tinkančios muzikos.

Sólstafir – Endless Twilight of Codependent Love

Post-Rock / Post-Metal atstovai Sólstafir – ketvertas iš Islandijos (Reikjaviko) – kurti pradėjo prieš dvidešimt penkerius metus. Lapkričio 6 d. grupė pristatė savo septintąjį studijinį albumą „Endless Twilight of Codependent Love“. Tikiu, kad jau nuo pirmų albumo garsų grupės gerbėjai atpažins Sólstafir skambesį. Šiame grupės darbe – 9 ilgi kūriniai, tarp kurių įsiterpęs ir vienas anglų kalba. Grupės kūriniuose norisi pasiklysti visomis prasmėmis. Albumas pradedamas 10 minučių ir 10 sekundžių trukmės kūriniu „Akkeri“, o ir visi kiti kūriniai tikrai ilgesni už standartinės trukmės dainas, tačiau jie įtraukia ir nepaleidžia.

Čaižus islandiškas vokalas, maloniai ir plačiai skambančios maištaujančios gitaros, būgnai, bosas, įterpiami atmosferiškai skambantys pasažai… Viskas skamba pažįstamai, bet ir kiek kitaip… Tai, bene, vienas įvairialypiškiausių Sólstafir albumų. Jame girdime ir grupės black metal pamatą, tiek post-roko skambesį. Verta išgirsti ir pasiklysti Sólstafir sukurtuose gūdžiuose islandiškos muzikos miškuose.

Ólafur Arnalds – some kind of peace

Kaip priimti viską – gerą ar blogą – ką numeta tau gyvenimas? Kaip rasti tą ramybę, kai viskas verčiasi aukštyn kojom? Islandas Olafur Arnalds, lapkričio mėnesį išleidęs albumą „some  kind of peace“ atrodo rado savo atsakymus.

Mintis įrašyti šį albumą jau kilo besikalbant su draugu. Peno apmąstymams ir kartu ramybę atnešė tuomet išsakyta mintis, kad nesame pajėgūs kontroliuoti to, kas su mumis įvyksta. Belieka tik susitaikyti.

Nors šis multiinstrumentalistas nevengia eksperimentuoti ir dažnai bendradarbiauja su kitais muzikantais ir atlikėjais, naujausiame jo albume tų kolaboracijų ypatingai daug. Čia girdime ir islandę JFDR („Back To The Sky“) ir vokiečių muzikantę Josin („The Bottom Line“), o albumą pradeda bendras kūrinys su Bonobo. („Loom“). Tačiau nepaisant visų dalyvių, albumas išlieka labai asmeniškas. Juk O. Arnalds pirmiausiai kuria apie save, meistriškai įpindamas realius savo išgyvenimus, net realius savo gyvenimo įvykius.

TUNNG – Dead Club

Jungtinės Karalystės grupė „Tunng“ visada mokėdavo nustebinti. Pirmą kartą rimtai į jos skambesį gilinomės 2010-  aisiais, pasirodžius ketvirtam  studijiniam grupės įrašui „…And then We Saw Land“. Čia esanti daina „Hustle“ mums tapo vienu gražiausių tų metų muzikinių švyturių.

Šių metų lapkritį Anglijos folkotronikos atstovai pasauliui padovanojo naują albumą „Dead Club“. Tiesa, šįkart jame folkotronikos lygiai tiek pat, kiek roko Justino Bieberio kūryboje. Kitaip tariant, tikrai nedaug. Tačiau ne tame esmė.

„Tunng“ visada mokėjo nustebinti. „Dead Club“ – ne išimtis. Taip, jūs teisingai supratote, albumas – apie mirtį (tiek fizinę, tiek ir dvasinę). Akivaizdu, kad jį kūrę muzikantai net baisiausame sapne negalėjo susapnuoti, kad jo pasirodymo data, konceptuali idėja ir pasaulio gyvenimą sustabčiusi pandemiją taip „tobulai“ sutaps. Todėl šis albumas šiandien – dar aktualesnis.

Kalbant apie „Dead Club“, negalime pamiršti vieno ypatingo fakto. Albume – gan daug monologų. Ir tai nėra atsitiktinė akimirka. Kurdami plokštelę „Tunng“ surengė aibę interviu su filosofais, teismo antropologais, paliatyvios terapijos gydytojais. Kalbintų žmonių gretose yra tokių kultūros šviesuolių kaip Maxas Porteris, filosofas Alainas de Bottonas, „Tinariwen“ įkūrėjas Ibrahimas Ag Alhabibas, iliuzionistas Derrenas Brownas ar antropologė Dame Sue Black. Taigi, jie  gan ryškiai prisidėjo prie naujojo albumo sukūrimo. Žinoma, visi šie pokalbiai sukosi apie mirtį ir su ja susijusiais reiškiniais. Neilgai trukus, didžioji jų dalis „sugulė“ į podkastų seriją, kurią galite rasti įvairiose platformose.

Todėl natūralu, kad naujame (jau 8-ajame) britų albume dominuoja rimtos, egzistencinės, o kartais net ir fatališko sielvarto temos. Turint tai mintyse, tampa akivaizdu, kad tikėtis kažko panašaus į valiūkišką „Hustle“ tikrai neverta. Kita vertus, dabar, kai žinome albumo sukūrimo istoriją, valiūkiškumo iššūkio jam tiesiog nebeturėtume kelti. „Dead Club“ muzika – jautri, tyli ir tikrai trapi. Kita vertus, tai puikiai suprantama – sielvarto, skausmo ir mirties nuojautų, ko gero, negali skandinti džiaugsmo ar „plevėsiškos“ laisvės upėje.

Taigi, išvada čia labai paprasta – jeigu naująjį „Tunng“ įrašą bandysite ne tik girdėti, bet ir „skaityti“, jis turėtų paliesti, sujaudinti ir… sužavėti.

AC/DC – Power Up

Kai 1990-aisiais “AC/DC” “sugrįžo į formą” su albumu “The Razors Edge”, man buvo ketveri, o šią grupę iš tiesų “atradau” dar po gerų penkerių metų. Niekad nenustojau jais žavėtis, bet per mano sąmoningą muzikos klausytojo gyvenimą iki pat šių metų “AC/DC” išleido keturis albumus, deja, tik menančius ankstesnę šių Australijos velnių šlovę. Manau, jog daugeliui mano amžiaus žmonių “AC/DC” atrodo pakankamai kieta, tačiau tėvų kartos grupė, kuri koncertuose iki šiol pavaro (ir tas, dievažin, sveikintina!), tačiau su nauja kūryba nepersistengia. Na, bet pripažinkim… Kas gi eina į daugiau kaip keturis dešimtmečius gyvuojančios grupės koncertą pasiklausyti naujų dainų? Give us “Highway to Hell”, Angus, please! O ir šiaip panašu, kaip bebūtų gaila, jog “AC/DC” laukė pabaiga. Prieš penkerius metus vykęs albumo “Rock or Bust” turas buvo chaotiškas. Grupės veikloje nebegalėjo dalyvauti būgnininkas Phil Rudd, o itin sunkių klausos problemų turintis grupės vokalistas Brian Johnson turui įpusėjus buvo priverstas pasitraukti ir užleisti vietą “Guns’n’Roses” balsui Axl Rose. Keistas pasirinkimas… Atrodė jog čia ir bus pabaiga. Ką padarysi. “AC/DC” seniai nereikia nieko niekam įrodinėti…

Bet tačiau! Ši iliuzija praėjusį mėnesį buvo ištaškyta į šipulius netikėtai pasirodžius jau aštuonioliktam senelių albumui “Power Up”. Muzikos kritikai vadina jį geriausiu grupės darbu per pastaruosius trisdešimt metų, o aš negaliu nesutikti. Tai yra toks “sugrįžimas į formą”, kokio grupės gerbėjai seniai laukė, tačiau niekas nesitikėjo. Viena už kitą geresnės dainos, lengvai įsimenamos melodijos, beprotiškas tempas ir su niekuo nesupainiojamas grupės braižas (be abejo, žaibo formos) šįkart skamba itin šviežiai ir… įdomiai! Tikras rokenrolas. Grupė vėl (beveik) pilno sąstato. Deja prieš tris metus kovą su dimensija pralaimėjo vienas “AC/DC” įkūrėjų, gitaristas Malcolm Young. Pasak jo jaunesniojo brolio Angus Young, šis albumas yra skirtas anapilin iškeliavusiam grupės įkūrėjui. Ne veltui albume girdėti tarsi jau kažkur girdėti, tarsi naujai atgimę gitarų sąskambiai. Tai – sąmoningas pasirinkimas.

Ką jau ką, bet in memoriam teminius albumus šie rokeriai kepti moka. Tik prisiminkit “Back in Black”! Negėda būtų, net jei tai bus paskutinis grupės darbas. Laikas parodys. It’s a long way to the top if you wanna rock’n’roll, tikrai. O aš džiaugiuosi, kad mano sąmoningo muzikos klausytojo gyvenimo metu AC/DC pagaliau išleido savo vardo vertą albumą. Pasirodo, jog šiandien jie aktualūs tiek pat, kiek ir anksčiau.