Tiems, kurie svajojo dar kartą mūsų šalyje išvysti vieną populiariausių šių dienų britų atlikėją, atėjo džiaugsmo akimirka. Kitamet Lietuvoje koncertą surengs Edas Sheeranas.
Dainų „Perfect”, „Shape of You” (ir kitų) kūrėjo pasirodymas rugpjūčio 3 d. įvyks Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadione. Tai bus vienintelis britų žvaigždės pasirodymas Baltijos šalyse. Muzikantą viešnagės mūsų šalyje metu apšildys Callumas Scottas.
Prekyba bilietais į šį pasirodymą prasidės jau spalio 26 d. Bilietus bus galima įsigyti svetainėje bilietai.lt
Ateinančių metų vasarą pasitiksime neįtikėtinai muzikaliai – Lietuvos sostinėje pasirodymą surengs nuostabus Prancūzijos kolektyvas „M83“. Grupės pasirodymas įvyks birželio 8 dieną Lukiškių kalėjime.
„M83” susikūrė Antibuose 1999-aisiais. Iki šiol Anthony Gonzalezo projektas išleido 8 studijinius albumus. Turbūt nė nereikia sakyti, kad didžioji jų dalis sulaukė nemenkos kritikų meilės.
„M83” albumai buvo nominuoti įvairiems apdovanojimams, jų muzika skambėjo ne viename kino filme, o jų kūryba subūrė milijonus elektroninės muzikos širdžių.
Beje, manoMUZIKA yra parengusi išskirtinį interviu su projekto lyderiu Anthony Gonzalezu. Visą interviu skaitykite ČIA.
Pirmuosius bilietus į šį itin laukiamą koncertą galėsite įsigyti jau rytoj (lapkričio 22 dieną). Bilietais prekiauja bilietai.lt
Dėl pandemijos, neturime koncertų ir kitų masinių renginių. Neabejojame, kad melomanams gyvų koncertų labai trūksta ir kad bent truputį tai kompensuoti, daugybė atlikėjų dovanoja pasirodymus online platformoje.
Šį kartą siūlome pasižiūrėti Billie Eilish ir FINNEAS gyvo garso koncertą tiesiai iš jų namų, kuris yra dalis Verizon’s „Pay It Forward Live“ iniciatyvos. Koncertu Billie Eilish ir FINNEAS siekia atkreipti dėmesį į viruso ir karantino neigiamą įtaką smulkiajam verslui bei skatina prisidėti prie jų mamos iniciatyvos „Support + Feed“.
Žinoma, išgirsime kūrinius iš LP „When We All Fall Asleep…“ ir EP „Blood Harmony“. Pasiklausome jaukaus koncerto!
Neseniai Lietuvoje koncertavęs José González sugrįžta į mūsų šalį! Pasakišką pasirodymą sostinėje surengęs švedas šįkart jautriąsias širdis džiugins Zaraso ežero saloje vyksiančiame festivalyje „Galapagai„.
Hito „Heartbeats” atlikėjas Lietuvoje pasirodys liepos 28 d.
Paskutinis studijinis José González įrašas „Vestiges & Claws” dienos šviesą išvydo 2015-ųjų metų vasarį. Tai buvo trečioji atlikėjo plokštelė ir kartu pirmasis įrašas, pasirodęs po 8 metų pertraukos.
Savo pasirodyme „Galapaguose” švedas turėtų sugroti geriausias savo dainas iš visų trijų albumų.
Beje, paskelbę, kad šiemet festivalyje koncertuos romantiškasis švedas, „Galapagų” organizatoriai taip pat pranešė, jog festivalio žvaigždžių sąrašą taip pat papildys ir britas JP Cooper. Jo koncertas Zarasuose numatytas liepos 27 dieną.
Paskutinį liepos savaitgalį vykstančiame festivalyje taip pat išskirtinius pasirodymus surengs „Sub Focus Dj Set & ID“, Alice Merton, Tom Walker, „G&G Sindikatas“, „Lilas ir Innomine“, Beatrich, Vidas Bareikis, „Beissoul & Einius“, Justinas Jarutis ir kiti.
Tai, kas nutiko penktadienį Kaune, daugeliui buvo svajonės išsipildymas. Viena geriausių ir žymiausių pasaulio grupių „Queen“ pirmą kartą apsilankė mūsų šalyje. Reto kalibro įvykis mums, jau baigiantiems išlepti nuo atvykstančių žvaigždžių. Dar ypatingiau – koncertas pilnutėlėje „Žalgirio“ arenoje įvyko tą pačią dieną, kai albumo „News of the World“ (1977) keturiasdešimtmečio proga pasaulyje pasirodė jo proginis leidimas. O tai ir yra šio „Queen + Adam Lambert“ turo priežastis. Savo pasaulines gastroles muzikantai pradėjo birželį Arizonoje, JAV, pabaigs – kitų metų kovą Australijoje. Šiemet dar mėnesį laiko iki gruodžio vidurio juos galima išvysti Europoje.
Kelionė į šį koncertą buvo ilga. Tiek grupei, tiek man. Visi žinome, kad originalią „Queen“ sudėtį sudarė keturi nariai. Dainas rašė taip pat visi keturi – daugiausia jų sukūrė Freddie’is Mercury’is ir grupės gitaristas Brianas May’us (70). Kalbant apie žmones, kuriuos pamatėme scenoje Kaune, būgininkas Rogeris Tayloras (68) yra parašęs tokias dainas kaip „Radio Ga Ga“, „The Invisible Man“, „A Kind of Magic“, „I’m in Love with My Car“ ir kitas. Tuo tarpu Brianas May’us yra „We Will Rock You“, „Who Wants to Live Forever“, „Too Much Love Will Kill You“, „The Show Must Go On“, „Hammer to Fall“, „Fat Bottomed Girls“, „Tie Your Mother Down“ – visų ir neišvardinsi – autorius. Dar daugelio dainų autoriai yra iškart keli grupės nariai arba visa grupė.
Į ką aš lenkiu? Freddie Mercury’io scenoje, deja, jau nebeišvysime (kitą savaitę sueis 26-eri metai nuo jo mirties). Bosistas Johnas Deaconas (66) jau senokai apsisprendė nebesieti savo gyvenimo su muzika. Tačiau neprieštaravo, kad likę muzikantai tęstų veiklą „Queen“ pavadinimu. Kiti du grupės nariai Brianas May’us (gitara, vokalas) ir Rogeris Tayloras (mušamieji, vokalas) ilgai buvo „palaidoję“ „Queen“, užsiiminėjo soliniais projektais ar kitokiom veiklom.
Queen + Adam Lambert koncertas Kaune
Mintį vėl koncertuoti jiems pasiūlė Eltonas Johnas po to, kai 1997-aisiais su visais trimis „Queen“ nariais Freddy Mercury’io pagerbimo koncerte Paryžiuje atliko „The Show Must Go On“ – tai buvo vos antras kartas, kai grupės muzikantai pasirodė po Freddie mirties (pirmasis, žinoma, buvo „The Freddie Mercury Tribute“ koncertas 1992-aisiais Londono „Wembley“ stadione). Nors Johnas Deaconas po renginio Paryžiuje apsisprendė, kad jam muzikos jau gana, Brianas ir Rogeris sutiko pagroti keliose apdovanojimų ceremonijose, labdaros renginiuose (tarp jų 1998 ir 2003 metais garsiuosiuose „Pavarotti & Friends“ Modenoje). Pirmą kartą pavadinimas „Queen +“ pasirodė dar 1999 metais, kai buvo išleistas albumas „Greatest Hits III“, kuriame svečiavosi Eltonas Johnas, Wyclefas Jeanas, George’as Michaelas, Montserrat Caballé.
2001-aisiais kino ekranus pasiekė filmas „Riterio žvaigždė“ (A Knight’s Tale), kuriame nuskambėjo dainos „We Will Rock You“ ir „We Are the Champions“, šiai vokalą įrašė Robbie Williamsas. Pradėjo sklisti kalbos, kad Robbie’is gali tapti naujuoju „Queen“ frontmenu – tiesą sakant, tam jis atrodė idealus kandidatas. Visgi įvykiai susiklostė kitaip, bet visa tai kryptingai, žingsnis po žingsnio artino Brianą May’ų ir Rogerį Taylorą prie apsisprendimo grąžinti „Queen“ dainas į koncertų sales ir stadionus. Ne tik jiedu, bet ir publika jautė, kad aplinkybės tam nutikti bręsta.
Queen + Adam Lambert koncertas Kaune
Subręsti prireikė dar kelerių metų ir į pagalbą buvo pakviestas grupių „Free“ ir „Bad Company“ vokalistas Paulas Rodgersas. Pasivadinus „Queen + Paul Rodgers“ (kad būtų aišku, jog Paulas Rodgersas nepakeičia Freddie Mercury’io grupėje), įvyko gastrolės su geriausių grupės dainų programa. Tai buvo pirmosios „Queen“ gastrolės nuo… 1986 metų „Magic“ turo (kurį įamžino albumas „Live at Wembley“ (1990) ir kino teatruose parodytas koncertinis filmas „Hungarian Rhapsody: Queen Live in Budapest“ (2012)). Būtent su Paulu Rodgersu „Queen“ pasirodė arčiausiai Lietuvos 2008 metų rudenį Rygoje. Nors susidomėjimas Rygos koncertu Lietuvoje buvo didelis, aš į jį taip ir nenukeliavau dėl panašių priežasčių, kaip ir daugelis – nes Freddie Mercury’is nepakeičiamas. Net neįsigilindamas į tai, kad niekas jo ir nebandė pakeisti.
Dar vieną galimybę pamatyti „Queen“ praleidau 2012 metais Kijeve, kai ten vykusio Europos futbolo čempionato finalo išvakarėse Nepriklausomybės aikštėje (geriau žinomoje Maidanu) jie su Eltonu Johnu surengė bendrą koncertą. Šį renginį oficialioje „Euro 2012“ fanų zonoje, Kreščiatike ir aplinkinėse gatvėse stebėjo apie ketvirtis milijono žiūrovų. Tai, beje, buvo pirmas pilnas Briano May’aus ir Rogerio Tayloro koncertas su Adamu Lambertu. Išbuvęs Kijeve kelias savaites, kurios buvo skirtos čempionato rungtynių žiūrėjimui, šio koncerto taip ir neišlaukiau, o ir abejojau ar ką nors labai pavyks tokioje minioje ir pamatyti.
2011-2012 metais „Queen + Adam Lambert“ rengė pavienius koncertus, o 2014-2015 metais jų pasaulinis turas jau apėmė penkis žemynus. Pernai vasarą grupė sugrojo keliolika koncertų Europoje ir Azijoje (pagaliau pavyko juos pamatyti Talino Dainų slėnyje!). Ir štai 2017-2018 metais jie išsiruošė į antrą pasaulinį turą, su kuriuo ir atvyko į Kauną. Po matytų koncertų Taline ir Kaune galiu tik pasidžiaugti, kad nepaisant išankstinio skepticizmo darinys „Queen + Adam Lambert“ yra išties sėkmingas. Iš esmės nutiko stebuklas, kokio niekas nesitikėjo – Brianas May’us ir Rogeris Tayloras susirado naują, jiems puikiai tinkantį frontmeną.
Queen + Adam Lambert koncertas Kaune
Tokio stebuklo nepavyko sukurti, pavyzdžiui, grupei INXS. Kai ji liko be Michaelo Hutchence’o, muzikantų ieškojimai ir eksperimentai truko net keliolika metų, kol teko pasiduoti ir išformuoti grupę. Dabartinė „Queen + Adam Lambert“ sudėtis yra gana pavykusi reinkarnacija, kurią turime branginti ir vertinti. Nes tai yra arčiausiai to, kiek mes šiame pasaulyje galime prisiliesti prie „Queen“ ir Freddie Mercury’io legendos.
Nebuvau „Queen“ ture su Paulu Rodgersu, bet, pasak buvusių, tai buvo senų rokerių formato koncertas, ko tikrai negalima pasakyti apie šį turą. Neteisinga būtų teigti, kad vietoj Adamo scenoje galėtų būti bet kas. Teoriškai taip, bet praktiškai užsidirbti Briano ir Rogerio pasitikėjimą yra velniškai sunku ir užtrunka daug laiko. Menkai tikėtina, kad kada dar atsiras tinkamas kandidatas, kuriuo būtų taip pasitikima ir jam tiek daug leidžiama.
Prieš pusantrų metų Taline manęs nepaliko mintis, kad „Queen“ muzikantai nepakankamai dirba Adamui kaip frontmenui. Smagu konstatuoti, kad dabar Kaune tokio jausmo nebebuvo. Į koncerto programą net buvo įtrauktas didžiausias solinis Adamo hitas „Whataya Want from Me“. Jis yra ne tik geras, įdomus vokalistas, kuris koncerte atlieka daug veiksmo ir tuo pačiu išdainuoja visas natas, bet ir įlieja taip reikalingo šviežio kraujo, yra šios grupės jaunystė ir teatras. Kažkuria prasme kaip Freddie’is. Kiekviename koncerte Adamas prisipažįsta esantis Freddie gerbėju (ir tai yra tiesa, nes „Bohemian Rhapsody“ jis dainavo dar ankstyvoje atrankoje į „American Idol“) ir kviečia publiką tiesiog švęsti grupę „Queen“ ir Freddie kartu.
Queen + Adam Lambert koncertas Kaune
Šių metų „Queen“ turas skiriasi nuo pernai metų koncertų ir programa, ir šou pastatymu. Grupė pristato „News of the World“ keturiasdešimtmetį, todėl ir sceniniai sprendimai atitinkami. Visą įrangą ir dekoracijas „Queen“ į Kauną atsivežė beveik dviem dešimtimis sunkvežimių. Pagrindine šou dekoracija tapo robotas „Frenkas“, būtent iš albumo „News of the World“ viršelio. Pasirodymo metu jį buvo galima išvysti ir dar kelis kartus – ne tik ekrane, bet ir išlendant iš grindų ar solo partijai į viršų pakeliant gitaristą Brianą May’ų.
Koncerto pradžioje atlikę kelių eilučių „tyzerį“ „We Will Rock You“ muzikantai sugrojo „Hammer to Fall“, „Stone Cold Crazy“, „Tie Your Mother Down“. Sušildę publiką netruko pradžiuginti ir labiau žinomais kūriniais – „Another One Bites the Dust“, „Fat Bottomed Girls“, „Killer Queen“, „Don’t Stop Me Now“, „Bicycle Race“. „Queen“ dainų sąrašas – nesibaigianti hitų virtinė! Nedažnai koncertuose pamatysi, kad mūsų publika taip gerai mokėtų jų tekstus.
Rogeris Tayloras sudainavo iš pokšto gimusią dainą „I’m in Love With My Car“. Po jos skambėjo albumo „News of the World“ kūrinys „Get Down, Make Love“ (iš viso jų šiame koncerte buvo trys). Tolimesnes dainas vėl publika mokėjo mintinai: „ I Want It All“, „Love of My Life“, „Somebody to Love“, „Crazy Little Thing Called Love“, „Under Pressure“, „A Kind of Magic“, „I Want to Break Free“.
Queen + Adam Lambert koncertas Kaune
Nesu Adamo Lamberto gerbėjas, bet negaliu nesižavėti, kaip tvarkėsi šis prieš išankstinį publikos nusistatymą pastatytas dainininkas. Adamas žino, kad jis niekada nepakeis Freddie, nebando to padaryti, dainuoja savo maniera, kuri šiek tiek nebent primena švedų grupęs „The Ark“ vokalistą Ola Salo, ir viskas puikiai veikia. Be to, Brianą ir Rogerį jis padaro laimingus, kad jie vėl gali atlikti „Queen“ dainas. Freddie mirus, jie ne tik neteko draugo, kurį laikė šeimos nariu, bet ir savo gyvenimo projekto – grupės „Queen“. Vėl pasinerti į šią magiją ne tik gerbėjams, bet ir jiems patiems, yra didelis džiaugsmas. „Queen“ muzikantai artėja prie garbaus amžiaus, o Brianui May’ui neseniai teko grumtis su sudėtinga liga, tad iš publikos pusės neleisti jiems rengti koncertų, dainuoti dainų, kurias jie yra sukūrę ar prie jų prisidėję, būtų nesąžininga.
„Love of My Life“ Brianas May’us dainavo vienas (tiksliau gausiai pritariant publikai) sau akomponuodamas akustine gitara ir uždegęs švieseles publikos mobiliuosiuose telefonuose. Taip pat pasidarė su žiūrovais stereo-selfį, kurio pasidalino socialiniuose tinkluose (žiūrėkite čia). Dainos pabaigoje prie jo iš ekrano dainuoti prisijungė Freddie Mercury’is, išspaudęs ašaras ne vienam stebėjusiam koncertą. Prieš kūrinį „Under Pressure“ įvyko dviejų būgnininkų dvikova (beje, Talino koncerte Rogeris Tayloras jos metu „rungėsi“ su savo sūnumi Rufusu, grojančiu būgnais anglų grupėje „The Darkness“, bet šį kartą tai buvo turo perkusininkas Tyleris Warrenas, pasiimtas iš oficialios „Queen“ „tribute“ grupės „Queen Extravaganza“).
Queen + Adam Lambert koncertas Kaune
Iš viso scenoje buvo šeši muzikantai, grupės sudėtį papildė bosinė gitara, klavišai ir perkusija. Dainos „A Kind of Magic“ metu pagrindinę vokalo partiją vėl atliko Rogeris Tayloras. Koncertui einant į pabaigą nuskambėjo „You Take My Breath Away“, „Who Wants to Live Forever“, Briano May’aus gitarinis kūrinys „Last Horizon“. Koncerto pabaiga atėjo anksčiau, nei publika to būtų norėjusi – vakarą vainikavo „Radio Ga Ga“ bei „Bohemian Rhapsody“. Po gausių plojimų bisui ekrane vėl pasirodė Freddie’is. Paflirtavęs su publika, jai mestelėjo „f••k you all“ tuo visus labai pralinksmindamas ir dingo iš ekrano. Biso metu nuskambėjo du didžiausi albumo „News of the World“ hitai – „We Will Rock You“ (kuris dabar jau buvo atliktas pilnai) ir „We Are the Champions“, palydėtas gausių konfeti blizgučių ir ovacijų. Žiūrovams skirstantis dar užgrojo „God Save the Queen“ įrašas.
Koncerto programa apėmė grupės kūrybą nuo 1974 iki 1989 metų. Buvo bent po dainą iš dešimties grupės albumų. Neišgirdome kūrinių iš dviejų pirmųjų albumų „Queen“ (1973) ir „Queen II“ (1974), garso takelio „Flash Gordon“ (1980) ir dviejų paskutiniųjų albumų „Innuendo“ (1991) bei „Made in Heaven“ (1995), pastarasis, kaip žinia, išleistas jau po Freddie Mercury’io mirties. Muzikantai scenoje buvo puikiai nusiteikę, jautėsi labai komfortabiliai. Santykis su publika buvo toks tarsi visi matytųsi pirmą kartą, bet būtų geri pažįstami. Koncerto metu ne kartą girdėjome lietuvišką „ačiū“, taip pat „labas vakaras“, „kaip laikotės“. Brianas May’us pasidžiaugė pirmuoju grupės koncertu Lietuvoje ir dėkojo už šiltą priėmimą. Krentant konfeti, muzikantai į sceną išsinešė ir Lietuvos vėliavą.
Queen + Adam Lambert koncertas Kaune
Be abejonės, tai buvo geriausias šių metų koncertas Lietuvoje ir, ko gero, vienas geriausių apskritai kada įvykusių mūsų šalyje. Viskas tobulai išbaigta, apgalvota, kokybiška, tačiau tuo pačiu lengva, žaisminga ir dera tarpusavyje. Nuo pirmų roboto „Frenko“ kumščio smūgių į koncerto ekraną iki paskutiniųjų „We Are the Champions“ akordų šis koncertas tapo įtraukiančiu šou, kuris nepaleidžia iki uždegamos šviesos. Iš techninės pusės pasirodymas buvo sudėtingas – scena gitaros formos, judanti apšvietimo ir vaizdo įranga, sudėtingos dekoracijos. Keli kūriniai nuskambėjo iš koncerto viduryje esančios scenos.
Klausytis „Queen“ dainų yra didelis malonumas ir grupė bei koncertą organizavusi komanda padarė viską, kad jos skambėtų kaip galima geriau. Labai džiaugiuosi apsilankęs koncertuose Kaune ir Taline ir paraginęs tai padaryti draugus. Savo gyvenime gyvai koncertuojant jau nebeišvysiu Davido Bowie’io, Michaelo Jacksono, „Nirvanos“, INXS, Leonardo Coheno… Būtų buvę labai gaila į šį sąrašą įtraukti „Queen“. Taip, Freddie Mercury’io nebėra su mumis, tačiau galimybę prisiliesti prie „Queen“ legendos gavau ir net dukart, ir tai buvo „kind of magic“.
Atėjo akimirka, kuomet paskelbiamas dar vienas didelis Lietuvoje koncertuosiantis vardas. Į mūsų šalį atvyksta britų grupė „alt-J„.
Prieš dešimtmetį susikūrusi kompanija savo koncertą sostinės „Compensa” koncertų salėje surengs Vasario 6 dieną.
Mūsų šalyje „alt-J” pristatys šiemet išleistą savo trečiąjį albumą „Relaxer”.
manoMUZIKA primena, kad šiuo metu ypatingai populiarus britų kolektyvas „alt-J” savo apdovanojimų krepšyje turi ne tik krūvą prizų, bet ir „Mercury” apdovanojimo statulėlę. Šis prizas Lydso vyrukams atiteko už debiutinę 2012-ųjų plokštelę „An Awesome Wax”.
Šaltas gruodžio pirmadienis kaipmat tapo saulėtas tiems, kas mėgsta kokybišką roko muziką. Vos įsijungus kompiuterius paaiškėjo stulbinanti žinia: vasaros pradžioje į kaimyninę Latviją atvyksta roko grupė „Foo Fighters„. Tiesa, tai – ne vienintelė žinia, kuri turėjo priversti aiktelėti tokios muzikos gerbėjus.
Pasirodo, kad kultinį Dave’o Grohlo kolektyvą Lucavsalos saloje apšildys škotai „Biffy Clyro” ir Amerikos duetas „The Kills„. Taigi, šventesnės gitarinės trejybės, ko gero, neįmanoma įsivaizduoti.
Koncertas, apie kurį bent jau manoMUZIKA nuo šiandien pradeda svajoti vis garsiau ir stipriau, įvyks birželio 21 dieną.
Pirmuosius bilietus į jį bus galima įsigyti jau ateinantį ketvirtadienį.
Atrodo, jog 2017-aisiais būtinų aplankyti koncertų sąrašas bus nemažas – pavasario pradžioje, kovo 3 dieną, Lietuvoje koncertuos „Bastille“! Mūsų šalyje mylimas britų kolektyvas į Vilnių užsuks savo bene didžiausio iki šiol turo „Wild, Wild World“ metu ir pristatys rugsėjį išleistą antrąjį albumą „Wild World“.
Vaikinai iki šiol nelabai suvokia, kodėl juos lydi tokia sėkmė – 2013-aisiais išleistas debiutinis „Bad Blood“ šovė tiesiai į viso pasaulio albumų topų viršūnes. Septyniose šalyse jis tapo auksinis, penkiose – platininis, o jų gimtojoje Didžiojoje Britanijoje – dukart platininis. Grupė iš karto pradėjo rinkti nominacijas ir statulėles prestižiškiausiuose apdovanojimuose, negana to, muzikos kritikai britams taip pat negailėjo pagyrų.
„Wild World“ skaičiais taip pat neatsilieka – Didžiojoje Britanijoje albumas jau paskelbtas auksiniu, o JAV pramogų žurnalo „Billboard“ albumų topuose jis užkopė net iki 4-osios vietos.
„Bastille“ koncertuos Vilniaus „Siemens“ arenoje, o bilietus jau galima įsigyti Tiketoje.
3 dienos. Tiek laiko prireikė emocijoms „susigulėti“, įspūdžiams sulipti į savas lentynas, o kūrybinėms čakroms atsipalaiduoti ir leistis į minčių kelionę po muzikinius Benjamin Clementine gyvenimo labirintus. Susitaikyti, suvokti, patikėti ir „suvirškinti“, kad muzikos talentas TIKRAI atvažiuoja į Lietuvą, reikėjo beveik savaitės. Taigi, greičiausiai imu bręsti
Kai pasigirdo kalbos apie galimą disko „At Least for Now“ kūrėjo viešnagę Lietuvoje, tuo negalėjo patikėti daugelis jo muzikos gerbėjų. Žmogus, kurio muzikai reikia išskirtinio dėmesio, atviros širdies ir gilaus klausimo koncertuos mūsų šalyje? Jokiu būdu, patyliukais galvojau sau, vildamasis, kad šis „pokštas“ tikrai kažkada virs realybe. Tačiau nesitikėjau, kad realybė ateis taip greitai…
Susitaikęs su idėjine realybe, viršijusią visus įmanomus lūkesčius, viešojoje komunikacijoje aptikau sintetinę idėjinę bombą, kurios vardas – „Compensa“. Paskelbus, kad vieta, kurioje šansonų dainiai, pugačiovos ir gazmanovai traukia zaduševnas melodijas, taps platforma egzistencinei basakojo pianino burtininko kūrybinei pasakai, likau nustėręs… Iki pat koncerto pradžios bandžiau savo smegenų rėvėse suvirškinti faktą, kad prie gazmanovo čestūškių įpratusios „Compensos“ sienos apsiims hostinti vieną subtiliausių ir trapiausių šio globalaus pasaulio būtybių – gyvenimo istorijų pasakotoją ir benamio duonos ragavusį itin jautrios sielos britą.
Pasirodymo pradžioje pagalvojau, kad vakarų Londone užaugęs britas irgi skendo dvejonėse.
Tarytum jausdamas šalia skrajojančią Michailo Krugo vėlę, pirmas tris dainas kūrinio „London“ autorius palydėjo mirtina tyla. Tačiau pajutęs publikos meilę ir galiausiai suvokęs, kad raudonos aksominės kompensos užuolaidos yra pasiruošusios įsileisti KAŽKĄ naujo, atsivėrė ir jis. Tylą tarp dainų pakeitė šnabždėjimas, šnabždėjimą – kalbėjimas, na o pačioje koncerto pabaigoje šmaikščiai papasakota istorija apie į koncertą iš Maskvos vos suspėjusią atskristi muzikanto kolegę Barbarą, privertė kvatoti visą susirinkusią publiką. Tylus ir subtilus Benjaminas, metų metus klaidžiojęs Paryžiaus gatvėmis, suprato esminę dienos tiesą: net ir santūrius lietuvius galima pavergti nuoširdumu ir paprastumu. Ypač tada, kai santūrieji lietuviai geria kiekvieną tavo ištartą žodį…
Foto manoMUZIKA.lt/ R. Dačkus
Publika. Tai vienas svarbiausių sėkmingo koncerto komponentų, kuris leidžia matuoti pasirodymo temperatūrą ir suteikia erdvę muzikiniam pastoriui manipuliuoti (žinoma, gerąja prasme) auditorijos polėkiu, įnoriais ir nuotaika. Jeigu aš būčiau atlikėjas, koncerto klausytis susirinkusiai margai miniai rašyčiau maksimalų balų skaičių. Labai įvairūs, bet pasakiškai nuoširdūs žmonės taip greitai pasidavė „Burberry“ veido diktatui, kad net ir ypatingai nekalbiajam atlikėjui neliko nieko kito, kaip padaryti tą patį. Stebint koncertą, susidarė įspūdis, kad šalia sėdintys žmonės buvo gan neblogai susipažinę su kol kas vienintelį albumą „At Least For Now“ išleidusio muzikanto kūryba. Populiariausias dainas (tokias, kaip „London“, „Condolence“ ar „Winston Churchill‘s Boy“) vos nuo pirmųjų akordų palydėdavo plojimai, o tokių trapių ir lyriškų baladžių, kaip „Gone“ ar „The People And I” paskutines natas vainikuodavo tyla ir susimąstymas… Ir tų stebuklingų akimirkų pakako suvokti, kad publika tikrai jautė viską, kas ir kaip vyksta. Todėl ko gero neverta stebėtis, kad basakojo atlikėjo paleisti nenorėjo niekas – muzikantas net kelis kartus buvo priverstas grįžti į sceną.
Bet tą lemtingą penktadienį kompensoje kalbėjo ne tik muzika. Labai dažnai visu garsu prabildavo tyla, kuri trapią ir vietomis mistišką Benjamino Clementine‘o muziką papildydavo unikaliu prieskoniu. Sunku įsivaizduoti, tačiau net ir kelerių metų mergaitė, visą muzikanto pasirodymą šokusi pagal atlikėjo muziką, tylos akimirkomis suklusdavo, stabtelėdavo ir, atrodė, bijodavo sujudėti, supratusi, tylos iškalbingumą. Regis netgi Michailo krugo vėlė, skrajojanti arenos palubėje, tos jautrios tylos akimirkomis slėpdavosi ventiliacijos angose. Na taip, sykį ji nesusilaikė ir driokstelėjo visu gražumu, tačiau supratusi, kad į ją nei Benjaminas, nei jo pasiklausyti susirinkę lietuviai nereaguos, nusprendė savo boikotą atšaukti (koncerte buvę žmonės tikrai prisimena akimirką, kurią turiu mintyje).
Kodėl nekalbu apie pačią muziką? Galbūt todėl, kad šiuo atveju paprasčiausiai velniškai sunku rašyti apie atlikėją, kurio koncertą drąsiai galėčiau įsitraukti į laukiamiausių sąrašo viršūnę. Lygiai taip pat sunku rašyti rašinį apie koncertą atlikėjo, kuris išleidžia albumą, tapusį tavo savotišku muzikiniu kelrodžiu, liūdesio prometėju ir kūrybiniu įkvėpėju. Galbūt taip yra todėl, kad tokiu atveju objektyvumas tiesiog pasitraukia į šoną. O gal todėl, kad kai emocijos sugula į vieną guolį, tiesiog nebesugebi atskirti pelų nuo grūdų, gaudydamas kiekvieną savo korifėjaus oro gūsį, atsikvėpimą, natą, veiksmą, žvilgsnį ir žodį.
Foto manoMUZIKA.lt/ R. Dačkaus
Šįkart buvo praktiškai taip pat, išskyrus tai, kad grūdų buvo galybė, o pelų – vos vienas kitas. Michailo Krugo vėlė ir… ir daugiau – absoliučiai nieko.
Publika buvo nuostabi (bet apie ją jau rašiau). Garsas – puikus (prisipažįstu, labai bijojau, kad neišsprendę šios užduoties, koncerto rengėjai šią muzikinio liūdesio tobulybę gali palaidoti po pernykščio rudenio lapų ugnimi. Tačiau nuo pirmos renginio akimirkos šią baimę pakasiau po savo išankstinių baimių molio gruntu).
Na o Benjaminas… Jis, kaip jau ir sakiau, tiesiog buvo toks, koks yra visur – gyvenime, scenoje, pokalbiuose, interviu. Pradžioje – tylus, vėliau – paslaptingas, o pabaigoje (įsijautęs) tiesiog nuoširdžiai besimėgaujantis juo susižavėjusiais homo sapiens.
Koncerto metu buvo sugrotos visos žymiausios muzikanto dainos – nuo puikiai pažįstamu „London“, „Nemesis“ ar „Condolence“ iki mažiau girdėtų, bet gerbėjų pamėgtų lyriškųjų „Gone“ ir „The People and I“. Viskas, kaip ir galima buvo tikėtis, buvo itin subtilu, jautru ir labai tikra. Abejonėms jo koncertuose vietos tiesiog nelieka… Tiesa, buvo viena daina, kurios pasigedau. Tai neseniai sukurtas atlikėjo kūrinys „Pound Sterling“. Tačiau tą akimirką, kai Clementine‘as pažadėjo į Lietuvą sugrįžti, pradėjau tikėti, kad dar turėsiu progos išgirsti ir ją.
Foto manoMUZIKA.lt/R. Dačkus
Pagal visus rašymo tradicinius kanonus, dabar turėtų sekti apibendrinimas. Tačiau kanonams nepaklūsta Benjamino Clementine‘o kūryba, todėl nepaklusiu ir aš. Nes apibendrinti koncerto tiesiog neįmanoma. Buvo pernelyg gerai, kad dabar taip imčiau ir padėčiau tašką pasakydamas paskutinę frazę.
Tada, kai išsipildo muzikinės svajonės, vietos žodžiams tiesiog nebelieka.
O buvo per daug gerai, kad dabar viską būtų galima užbaigti žodžiu.
Smagu, kad „Mercury“ statulėlės laimėtojas iš Lietuvos išsivežė šilumą. Koncerto rengėjai, kuriems žemai lenkiu galvą, sakė, kad paprastai po koncerto muzikantas nesifotografuoja su gerbėjais ir nedalina autografų, tačiau Vilniuje jis tai darė su džiaugsmu.
Labai tikiuosi, kad mes turėsime dar vieną progą tapti tokio įvykio liudininkais. Žinoma, ne kur kitur, o čia – Lietuvoje.
Benjamin Clementine vardas melomanų lūpose pastaraisiais metais skambėjo itin dažnai. Mažai kam žinomo Prancūzijos gatvėse muzikinės laimės ieškojusio brito kūrybos taip niekas būtų ir nesužinojęs, jeigu ne prestižinis „Mercury“ apdovanojimas, teikiamas už geriausią Didžiosios Britanijos metų albumą. Būtent šį prizą laimėjo debiutinis muzikanto diskas „At Least For Now“. Tačiau apie viską kalbėti reikia nuo pradžių, nes Clementine‘o gyvenimo istorija verta atskiro vadovėlio. Sunki vaikystė, meilė literatūrai, pabėgimas iš namų, klaidžiojimas Londono priemiesčiuose, o vėliau – Paryžiaus gatvėse – tai tik kelios nedidelės istorinės nuotrupos iš skaudžios, sunkios, liūdnos, tačiau laimingą pabaigą turinčios muzikanto istorijos. Nors jam tik 27-eri, Benjaminas per šiuos metus patyrė tiek, kiek didžiuodamasis apie savo gyvenimą papasakoti galėtų nedažnas 80-metis. Skurdas, patyčios, benamio dalia, beatodairiškos darbo paieškos ir visą gyvenimą lydėjusi meilė muzikai, kurios triumfas besiblaškančios ir vietos po saule ieškančios asmenybės gyvenimą pavertė gyva pelenės istorija.
Šiandien Benjaminas Clementine‘as – viena ryškiausiai spindinčių žvaigždžių, turinčių savo įsitikinimus, išskirtinę pasaulėžiūrą ir, kas svarbiausia, unikalų muzikinį polėkį. Jo kūryba – tai asmeninio gyvenimo refleksija, pripildyta liūdesio, vilties, pasimetimo ir gyvenimo meilės. Tai žmogus, kurio kūryba ir nuoširdumas nekelia jokių abejonių, nes viskas, kaip sako pats muzikantas, yra išgyventa, išjausta ir patirta. Gyvenimas gatvėse, santykis su žmonėmis ir pasauliu, viltis ir meilė – tai pagrindinės temos, vyraujančios šio liūdesio ir vilties dainiaus kūryboje.
Šiuo metu pianino burtininkas B. Clementine‘as vieši Niujorke, kur įtemptai ruošiasi savo koncertiniam turui. Gerdamas rytinę kavą viename Manheteno viešbutyje muzikantas mielai sutiko skirti laiko Lietuvai. Nepaisant to, kad interviu turėjo baigtis po 15 minučių, pokalbis truko gerokai ilgiau nei pusvalandį. Benjaminas pasakojo ne tik apie sudėtingus savo gyvenimo metus Paryžiaus gatvėse, bet ir apie meilę muzikai, svajones, požiūrį į gyvenimą, savo kūrybą ir, žinoma, artėjantį koncertą mūsų šalyje.
Nuoširdus, šiltas, velniškai gilus ir kartu ypatingai paprastas – toks man pasirodė dainų „London“, „The People and I“ ar „Nemesis“ kūrėjas. Todėl labai džiaugiuosi, kad manoMUZIKA yra pirmoji Lietuvoje, savo skaitytojams pateikianti išskirtinį pokalbį su šia analogų pasaulyje tikrai neturinčia asmenybe.
Tavo tėvai svajojo, kad taptum teisininku. Kada galutinai supratai, kad tėvų svajonėms nelemta išsipildyti?
Sulaukęs 18 metų įstojau į universitetą, kuriame visai neblogai sekėsi. Puikiai baigiau pirmą kursą, tačiau visą mokymosi laiką jaučiau, kad tai ne mano vieta. Kur kas labiau apsimetinėjau teisininku nei juo iš tiesų galėjau būti. Suvokiau, kad nebenoriu to daryti, todėl susipakavau daiktus ir išvykau. Grįžau iš universiteto namo ir pagalvojau: ką galėčiau veikti? Neturėjau kito pasirinkimo, todėl pradėjau dirbti drabužių parduotuvėje, o vėliau išvykau į Paryžių.
Viename interviu esi pasakojęs istoriją, kaip vaikystėje tavo vyresnis brolis namo atvežė pianiną. Tai buvo instrumentas, kurį iškart pamilai ir supratai, kad nori juo groti. Galbūt atsimeni pirmą kūrinį, kurį bandei pagroti? Kur šiuo metu stovi tavo pirmasis pianinas?
Pirmas mano išmoktas kūrinys buvo kompozitoriaus Eric Satie darbas „Gymnopedies 3”. Bandžiau jį sugroti iš atminties. Nuo tos akimirkos, kol gyvenau tėvų namuose, šis procesas vykdavo kiekvieną dieną (juokiasi).
Beje, pianinas vis dar stovi ten pat – tuose pačiuose namuose Londone.
Gyvenime esi turėjęs daug sunkių akimirkų, ypatingai po tėvų skyrybų. Palikai namus, be skatiko kišenėje persikėlei į Kamdeną, vėliau – į Paryžių. Grojai gatvėse, neturėjai pastovios gyvenimo vietos ir išgyvenai tikrai sunkų laiką. Prisipažink, ar kada nors esi pagalvojęs apie tai, kad atėjo laikas sustoti, viską mesti šalin ir imtis ko nors kito, bet ne muzikos?
Niekada. Nuo tos akimirkos, kai supratau, kad noriu kurti muziką, nė karto nepasidaviau. Mano muzika gimsta iš meilės. Niekada negalvojau apie karjerą. Muzika man – visai kaip santykiai su mylimu žmogumi. Įsimylėjęs tiesiog negalvojau apie pasekmes. Pasidaviau meilei ir plaukiau ten, kur ji mane nešė.
Kai pirmą kartą išvykau į Paryžių, pradėjau dirbti vienos kavinės virtuvėje, vėliau bandžiau įsidarbinti įvairiuose baruose, tačiau man nepavykdavo. Įsivaizduok, tokiame mieste, kaip Paryžius, aš nesugebėjau gauti darbo! (juokiasi) Tada pradėjau groti gatvėse, kur žmonės manęs klausydavosi, o už pasirodymus atsidėkodavo pinigais. Tai buvo ir liko mano darbas, kurį dirbu iki šiol.
Taigi, niekada nenustojau ir, ko gero, nenustosiu kurti. Tai pasakiau sau tą ypatingąją akimirką, kai žengiau pirmuosius muzikinius žingsnius.
Tavo gyvenimo istorija – ypatinga. Dalis jos – labai asmeniška ir niūri, pilna vienatvės, nevilties ir maišto. Ne kartą esi minėjęs, jog tavo patirtis ir yra pagrindinis įkvėpimas. Tačiau šiuo metu tas „sunkusis“ gyvenimo etapas jau praeity. Tapai mados namų „Burberry” veidu, esi viena populiariausių šiandienos muzikos ikonų, kurias savo šalyse nori matyti begalė renginių organizatorių. Viskas per pastaruosius metus kardinaliai pasikeitė. Ar tau vis dar lieka laiko tai asmeninei kūrybai? Iš kur semiesi įkvėpimo?
Mano muzika yra apie pasauli. Ji skirta pasauliui. O jame šiuo metu vyksta labai daug įdomių dalykų. Žvilgtelėkime į Ameriką ir ten besireiškiantį Donaldą Trumpą, pagalvokime apie sprogimus Briuselyje ar Paryžiuje. Atsisukime į Nigeriją, Siriją ar kitas masinių žudynių vietas, kuriose matome nuoseklų ir amoralų žmonių elgesį. Kartais, norint „įsikvėpti“, pakanka pamatyti ir pajausti pasaulio – t.y. mūsų pačių reakcija į tai kas vyksta aplink… Apie tai ir noriu kalbėti, kurti ir rašyti.
Obuolys nuo obels netoli terieda, tačiau kai jis atsiduria netoli namų – pradeda rūpėti kiekvienam. Taigi, pasaulyje vyksta velniškai daug dalykų, kurie šiuo metu yra mano naujojo albumo inspiracija. Kuriu ir rašau apie tai, kas vyksta, nes manau, kad gyvenimas yra pavojuje. Todėl mano, kaip menininko, tikslas yra sugrąžinti žmonėms viltį.
Ar kasdienybė ir gyvenimo problemos ir yra pagrindinės priežastys, dėl kurių tavo muzika yra tokia gili ir kartu liūdna?
Mano muziką dažnai įkvepia liūdni dalykai, tačiau nesu tikras, ar ji pati tikrai yra liūdna. Sakyčiau priešingai – ji atneša viltį.
Taip, mano patirtyje ir išgyvenimuose yra nemažai liūdnų akimirkų. Apie jas aš dainuoju. Tačiau taip yra todėl, kad nenoriu apsimetinėti. Negaliu žmonėms meluoti ir sakyti, kad man linksma, jeigu širdyje liūdžiu. Rašau apie tai, ką jaučiu.
Liūdesys man nėra svetimas, tačiau visada noriu būti tas kūrėjas, kuris gali žmonėms atnešti viltį.
Apie tave ir tavo kūrybą tiek muzikos kritikai, tiek ir melomanai yra išsakę daug gražių žodžių. Tačiau kaip savo muziką ir save patį apibūdintum tu pats?
Sakyčiau, kad esu ramus žmogus – visai, kaip tas berniukas, kuris nori kalbėti apie jam rūpimus gyvenimiškus dalykus. Tokia yra ir mano muzika: ji apie mane, mano patirtį ir išgyvenimus.
Gaila, tačiau šiandien labai nedaug žmonių turi kiaušus ir leidžia sau kalbėti tik tiesą – tiek apie savo gyvenimą, tiek apie tikrus aplink vykstančius dalykus. Todėl jaučiu pareigą būti vienu iš tų kelių…
Prieš metus pasirodė tavo debiutinis albumas „At Least For Now“. Šį diską išleido didžiulė įrašų kompanija „Virgin“. Visuomenėje nesvetima nuomonė, kad didieji leiblai su laiku ima vis labiau riboti atlikėjo saviraišką ir stengiasi daryti didesnę įtaką jo kūrybai. Ar taip atsitiko ir tau? Kokie yra darbo su didžiaisiais industrijos atstovais privalumai ir trūkumai?
Pirmą savo EP įrašiau nedidelėje įrašų kompanijoje. Tai padariau praktiškai vienas. Po šio įrašo pasirodymo sulaukiau daug dėmesio, todėl kai sukirtau rankas su „Virgin records“, tą pačią akimirką sutarėme, kad darysiu tai, ką norėsiu. Taigi, galiu vadintis laimingu žmogumi, nes taip pasiseka ne kiekvienam (šypsosi).
Tačiau visų leiblų ir korporacijų tikslas yra vienintelis – gauti pinigų. Jie tau suteikia puikias sąlygas realizuoti savo idėjas, bet čia pat palieka pareigą padėti jiems uždirbti. Tačiau tam, kad tu generuotum pinigus, žmonės visų pirma turi mylėti tavo darbą. Šiam tikslui pasiekti atlikėjas privalo sukurti kažką gražaus ir ypatingo.
Žinau, kad yra įvairių kompanijų, diktuojančių savas taisykles. Tačiau man tikrai pasisekė. Nejaučiu jokio diktato iš šalies ir galiu mėgautis kūrybine laisve. Kuriu ir niekada negalvoju apie pinigus. Tai – laimingo kūrėjo ženklas.
Žinau, kad pastaruoju metu klausimų apie tai gauni daug, tačiau negaliu nepaklausti ir aš. Tavo debiutinis įrašas buvo pripažintas geriausiu Didžiosios Britanijos albumu ir iškart laimėjo prestižinį „Mercury“ apdovanojimą. Ką šis įvertinimas reiškia tau, kaip žmogui ir kaip muzikantui?
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nesidžiaugiu. Tikrai esu laimingas, kad „At Least for Now“ sulaukė tokios sėkmės. Tačiau džiaugiuosi ne todėl, kad esu muzikantas ar menininkas. Džiaugiuosi todėl, kad albumas buvo sukurtas, tada, kai buvau bohema, valkatavau ir trainiojausi Paryžiaus gatvėmis. Tai geriausias įrodymas, kad toli gražu ne visada nugali tuštybė, gyvenimas rytdiena ir garbės troškimas. Tai signalas, kad šiandien nebepakanka atsikelti ryte, parašyti tris dainas, nueiti į studiją ir jas įrašyti.
Esu labai laimingas, kad įrodžiau žmonėms, jog šis prestižinis apdovanojimas gali atitekti tiesiog už tai, kad kurdamas kūrėjas išlieka savimi. Ne todėl, kad jis iš turtingos šeimos; ne todėl, kad jis baigė elitinį universitetą, o todėl, kad jis yra žmogus, kuriam rūpi.
Kita vertus, šiuo metu mes gyvename pasaulyje, kuriame svarbu, kad apie tave kalbėtų. Žmonės nori apie tave kalbėti, gali apie tave kalbėti ir daro tai garsiai. Taigi, „Mercury“ prizas leido žmonėms apie mane kalbėti ir išgirsti mano muziką.
Tačiau nesu garbėtroška. Man tikrai nereikia garbės. Esu žmogus, kuriam nerūpi, ką apie jį galvoją „ypatingai svarbūs“ asmenys. Esu kūrėjas, kuris kuria, įrašinėja ir atlieka savo muziką.
Taigi, nors esu tas pats Benjaminas Clementine‘as, kuris kažkada grojo Paryžiaus gatvėse, skirtumų yra: šis apdovanojimas nė kiek nepakeitė manęs, kaip asmenybės, tačiau leido žmonėms išgirsti mano muziką ir suteikė progą mano karjerai kilti aukštyn.
Benjamin Clementine
Esu didelis tavo muzikos gerbėjas, o „At Least For Now“ mano fonotekoje užima ypatingą vietą. Todėl turiu klausimą, kuris mane kamuoja nuo pirmos akimirkos, kai perklausiau tavo albumą. Kas įkvėpė tavo dainą „The People and I“ ir kas yra ta moteris, į kurią tu kreipiesi pirmose kūrinio eilutėse?
Visa ši daina – tai vientisa metafora, kurioje moteris įkūnija dvi prasmes. Kūrinio pradžioje moteris yra gamta, vėliau – mylimoji, su kuria lemta išsiskirti. Kalbėdamas apie gamtą ir kreipdamasis į moterį aš turiu minty mylimąją. Kūrinio pabaigoje esantys žodžiai „This time is only for people and I“ reiškia, kad aš tiesiog pavargau mylėti tik vieną žmogų, nes turiu mylėti visus. Tokia yra ir visos dainos priežastis – visa žmonija yra svarbi, su visais privalome elgtis vienodai teisingai, nežiūrint į tai, iš kur jie yra ar kur užaugo. Esu tikras, kad yra ir daugiau taip galvojančių žmonių.
Šis požiūris man padėjo išlikti tada, kai buvo sunku; tada, kai trankiausi po Paryžiaus gatves ir dainavau šio miesto užkampiuose. Kiekvienas žmogus man buvo lygus ir vienodai svarbus. Kažkada netgi buvau pagalvojęs, kas būtų, jeigu gatvėje manęs paprašytų išmaldos mano tikras brolis ir benamis. Supratau, kad paskutinius savo skatikus atiduočiau tam, kuris būtų priėjęs pirmasis. Šiuo atveju tikrai nebūtų buvę jokių išlygų. Taigi, tokia šios dainos reikšmė: visi yra vienodai svarbūs ir su visais turi būti elgiamasi vienodai.
Ar atsimeni, kokią pirmą dainą sukūrei?
Pirmoji mano sukurta daina vadinosi „Edmonton“. Tačiau turėjo praeiti maždaug 10 metų, kad ją įrašyčiau Paryžiuje.
O kuris albumo kūrinys tau pačiam patinka labiausiai?
Tai labai sunkus klausimas (šypsosi). Kiekviena daina – išgyventa, todėl visi kūriniai man yra vienodai svarbūs. Mėgaujuosi juos atlikdamas. Tiesą sakant, pastaruoju metu neklausau savo albumo, nes mintyse ir ant popieriaus – naujo disko užuomazgos.
Ruošdamasis pokalbiui su tavimi, peržiūrėjau šimtus internete esančių įrašų, tavo interviu ir ištraukas iš koncertų. Viename iš jų, berods tai vyko Paryžiuje, prieš žengdamas į sceną tu persižegnoji. Ar tai – tradicinis tavo ritualas? Koks apskritai yra tavo santykis su Dievu?
Mano autoritetas – močiutė. Ji buvo katalikė, anapilin iškeliavusi tada, kai sulaukiau 12 metų.
Močiutė buvo vienintelis mano gyvenimo žmogus, tuo metu įrodęs, kad meilė iš tiesų egzistuoja. Kartu ji buvo ir mano kelrodis tais sunkiausiais metais – kai išėjęs iš namų apsigyvenau Kamdeno gatvėse, kai laimės ieškojau Paryžiaus užkampiuose. Visą tą laiką galvojau, kad močiutė yra šalia. Ir ši mintis, klaidžiojant gatvėmis, man leido išlikti gyvam, turėti viltį, nesustoti ir tikėti gyvenimu.
Vaikystėje močiutė mane dažnai vesdavosi į bažnyčią, kur matydavau besižegnojančius žmones. Todėl iki šiol tai ir pats darau ganėtinai dažnai. Akimirkos prieš koncertus – ne išimtis. Taigi, tam tikri ritualai yra mano gyvenimo dalis.
Kalbėti apie Dievą nėra lengva. Tikiu, kad egzistuoja aukštesnė jėga, kuri priklauso kiekvienam iš mūsų. Taip pat tikiu, kad mes visi turime mus saugančių ir globojančių aukštesnių jėgų. Toks yra mano tikėjimas.
Gegužės viduryje atvažiuoji į Lietuvą – į nuostabią šalį, kuri su tavimi turi nemažai bendro. Tu ilgą laiką kovojai dėl savo laisvės ir galimybės, o Lietuva – 50 metų sunkiai kovojo dėl savo šalies Laisvės ir nepriklausomybės. Kaip manai, kuo tokios kovos yra svarbios žmonėms, tautoms, valstybėms?
Tai svarbiausios gyvenimo kovos. Nėra nieko prasmingiau nei kovoti už tiesą, kuria tikime. Jeigu nustotume kovoti – tai būtų gėrio pabaiga. Tačiau labai svarbu, kad ši kova nebūtų padrika. Turime kovoti išmintingai, pagarbiai ir su didele meile. Ši kova – tai mūšis už ateitį. Už tokią ateitį, kokią mes norime matyti; už ateitį, kurioje gyvens mūsų vaikai, anūkai ir jų vaikai. Ši kova privalo būti sąžininga, todėl, kad kovojame ne tik už save, bet ir už visus.
Tokia kova niekada nesibaigia. Ji vyksta nuolat. Netikiu absoliučia taika, tačiau tikiu keliu jos link. Todėl šiuo keliu turime eiti ir stengtis niekada nepaklysti. Taip, labai tikėtina, kad taip niekada ir nepasieksime galutinės stotelės, ant kurios užrašyta „TAIKA“. Tačiau žinau, kad ta stotelė yra mūsų siekiamybė. Todėl kelias jos link yra pats svarbiausias.
Benjamin Clementine
Šiandien ne kartą kalbėjai apie žmonijos ar pasaulio ateitį. Tačiau šįkart pakalbėkime apie tavo muzikinę ateitį. Žinau, kad jau esi parašęs poezijos knygą. Taip pat minėjai, kad ruoši naują albumą. Kada visa tai pasirodys muzikos parduotuvių lentynose?
Dabar mano tikslas – išleisti naują albumą. Šiuo metu rašau jam klasikinę muziką – pianino partijas. Taip pat, kaip jau ir sakei, baigiu ruošti savo poezijos knygą. Tikiu ir tikiuosi, kad visa tai dienos šviesą išvys dar šiemet. Taip pat jau netrukus leisiuos į didžiulį koncertinį turą groti savo kūrinius mano muziką mylintiems žmonėms.
Beje, šiuo metu tikrai labai noriu atvažiuoti į Lietuvą (šypsosi).
Jei jau prakalbai apie Lietuvą, galiu prisipažinti, kad Tavo koncertą mūsų šalies melomanai jau dabar vadina laukiamiausių metų renginiu. Ko jie turėtų tikėtis iš tavo pasirodymo?
Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, bet manau, kad jūs neturite tikėtis nieko. Ir taip yra todėl, kad neįsivaizduoju, kokius lūkesčius turėsiu pateisinti (šypsosi). Manau, kad geriausia į koncertą ateiti be didžiųjų lūkesčiu. Tada paprasčiausiai nereikės nusivilti.
Galiu visiems pažadėti, kad užlipęs ant scenos atiduosiu visą savo širdį. Ir ne tik tai. Atiduosiu visą save. Tikiuosi, kad tai pajus kiekvienas koncerto lankytojas.
Pastaraisiais metais tavo gyvenimas pasikeitė iš esmės. Žmogus, kuris grojo Londono ir Paryžiaus gatvėse, vos sudurdamas galą su galu, šiandien yra viena geidžiamiausių žvaigždžių. Natūralu, kad tokioje situacijoje pasikeitė ne tik tavo statusas, bet ir tavo galimybės. Esi užsiėmęs, daug keliauji ir koncertuoji. Tačiau kiekvieno (net ir labiausiai užsiėmusio) žmogaus gyvenime, egzistuoja laisva akimirka, atokvėpis. Apie ką tokiomis akimirkomis tu svajoji?
Žinoma, tai priklauso nuo situacijos, nes mąstau ir išgyvenu kiekvieną gyvenimo sekundę. Net ir atsigulęs prieš miegą galvoju apie begalę dalykų. Visada mąstau apie tai, kaip mano muzika pasiekia žmones; svarstau ir tikiuosi, kad klausydamiesi mano kūrybos jie galvoja ne apie mane – Benjaminą Clementine, bet bando suvokti pačią muziką ir jos patirtį.
O kartais tiesiog guliu, žiūriu į lubas ir suprantu, koks nuostabus vis dėlto yra šis pasaulis. Prisimenu savo gyvenimą Paryžiuje, žmones, kuriuos ten sutikau, įvykius, kuriuos pergyvenau… Tokių akimirkų metu suprantu, kad mes visi gyvename stebuklingoje svajonėje. Nei vienas iš mūsų nepasirinko ir nenusprendė pats ateiti į šį pasaulį, bet mes esame čia. O tai yra tikras svajonės išsipildymas. Todėl kiekvieno iš mūsų pašaukimas šioje žemėje – svajoti ir kurti svajones.
Vieną laukiamiausių šių metų manoMUZIKOS albumų išleisiantis Jonathano Dagano projektas J. Viewz atvyksta į Lietuvą! Antrą kartą mūsų šalyje koncertuosianti grupė sostinės menų fabrike „Loftas” pasirodys balandžio pabaigoje.
Nors Jonathano Dagano projektui naujas diskas bus jau trečias diskografijoje, labiausiai Brukline gimęs muzikantas išpopuliarėjo 2011 metais išleidęs albumą „Rivers and Homes”. Dainomis „Salty Air”, „Oh, Something Quiet” ir „Come Back Down” chillwave ir elektroninės muzikos mylėtojus sužavėjusi J. Viewz plokštelė „Rivers And Homes” buvo mėgiama ir metų pabaigoje nominuota „Grammy” apdovanojimams.
Novatoriškam ir itin reikliam sau kūrėjui prireikė trejų metų, kad pradėtų kurti naują albumą. Į naujojo įrašo kūrimo procesą, pavadintą „The DNA Project“, įtraukęs savo fanus visame pasaulyje, inspiracijos albumui ieškojęs Islandijoje, pasitelkęs tokius žymius vardus kaip Gotye ir „Rhye“ vokalistą Miloshą, Jonathanas Daganas turi rimtų ambicijų išleisti vieną įdomiausių įrašų savo žanro kategorijoje 2016-aisiais metais. Ar jam tai padaryti pavyks – laikas parodys. Bet kuriuo atveju, žinant Jonathano talentą ir didelį pastarųjų metų progresą tokio fakto atmesti negalime.
„Įrašinėdamas naują albumą stengsiuosi maždaug kas mėnesį pristatyti po naują dainą. Klausytojai galės susipažinti su kiekviena kūrinio detale, gimstančia einamuoju laiku. Su garsais, kuriuos įsirašinėsiu, žmonėmis, kurie darys įtaką mano muzikai, įvykiais ir reiškiniais, inspiravusiais kūrybą. Visa tai bus dokumentuojama ir dedama į DNA Project internetinę svetainę. Be to, žmonės galės parsisiųsti kūrinių muzikines dalis. Taip žmonės galės turėti „samplus“ dar iki tos akimirkos, kol jis „nuguls“ dainoje ar albume”, – portalui manoMUZIKA prieš metus apie naują albumą kalbėjo J. Viewz.
J. Viewz gerbėjai jau turėjo progos susipažinti su naujausia muzikanto kūryba. Itin graži ir melodinga muzika nepaliko abejingų muzikos mylėtojų gretose. Balandžio pabaigoje įsitikinti Bruklino talento muzikinėmis galimybėmis galės ir kiekvienas Lietuvos melomanas. Tikėkimės, kad sostinėje susirinkę J. Viewz gerbėjai čia turės progos įsigyti ir naujausią plokštelę, kurios nei pavadinimas, nei pasirodymo data dar oficialiai nėra paskelbta.
Vienas laukiamiausių manoMUZIKOS koncertų šiemet – jau balandžio pabaigoje. Mūsų žiniomis, jau kitą savaitę galėsite įsigyti ir pirmuosius bilietus.
Beje, prieš keletą metų surengtas J. Viewz pasirodymas Vilniuje – taip pat buvo itin įsimintinas. Sausakimšame klube „Studio 9” įvykęs koncertas muzikantui leido suburti didžiulę naujų gerbėjų armiją. Apie koncertą rašėme ir mes – visus įspūdžius galite paskaityti ČIA.
Paskutinį manoMUZIKOS interviu su Jonathanu Daganu skaitykite ČIA.
Praėjusių metų rugsėjį Berlyne vyko specialus Vokietijos kompozitoriaus, muzikanto ir prodiuserio Nils Frahm koncertas. Jo pabaigoje atlikėjas buvo iškviestas bisui. Stebėtis, kad jis sugrįžo ant scenos, ko gero neverta. Labiausiai nustebinęs faktas buvo tas, kad drauge su juo pasirodė britų talentas Jon Hopkins, su kuriuo kartu Frahmas atliko kelių minučių nuostabią lyrišką ir sentimentalią improvizaciją.
Todėl jeigu norite sentimentaliai paliūdėti – dviem fortepijonais atliekamas kūrinys – Jūsų dėmesiui.
Nils Frahm & Jon Hopkins live improvisationLast year I played with Nils Frahm in Berlin. For the encore we tried improvising something together with nothing planned apart from a starting note. The audio wasn’t captured perfectly but hopefully you can tell what was going on at least as well as we could.
Jeigu prieš keletą metų kas nors būtų pasakęs, kad britų grupė „Fink“ surinks sausakimšą „Loftą“, daugelis tokį optimistą būtų išvadinę naivuoliu. Tačiau šiandien naivumą reikėtų palaidoti kažkur labai giliai, mat tai, kas kažkada atrodė nepasiekiama, neseniai tapo realybe.
Dar likus kelioms dienoms iki renginio, organizatoriai paskelbė „soldoutą“, o paskutinėmis dienomis renginio paskyroje facebooke nenurimo „nespėjusieji“, kurie skelbėsi pirksią bilietus į britų koncertą kone už bet kokią kainą. Deja, norinčiųjų buvo gerokai daugiau nei galimybių, todėl liūdesio ir sentimentų kupinos muzikos dainių pamatyti sugebėjo tie, kurie buvo greičiausi, apsukriausi ir, žinoma, labiausiai to norintys.
Apie tai, kad koncertų rengėjai derasi dėl „Fink“ koncerto Lietuvoje, kalbos netilo jau keletą metų. Pats Finas taip pat ne kartą savo interviu prisipažino, kad mūsų šalis – tai kraštas, kuriame kažkodėl jis labai norėtų surengti pasirodymą. Ir tai tikrai nebuvo tiesiog gražus reveransas. Finas – ne tas žmogus, kuris tiesiog pasikinkęs mandagumą žarstytų komplimentus arba sakytų tai, ko negalvoja. Žmonės, kuriems yra tekę pažinti šią išskirtinę asmenybę gali vienbalsiai tvirtinti: tai yra labai nuoširdus ir iki kaulų smegenų atviras žmogus, tačiau sakantis tai, ką galvoja ir neleidžiantis suabejoti savo žodžių teisingumu. Taigi, išankstinė sinergija Lietuvoje tikrai buvo: Finas norėjo į Lietuvą, renginių organizatoriai norėjo jį atsivežti, o mūsų šalies melomanai vis drąsiau ir ryžtingiau įsileido „Fink“ muziką ne tik į savo grotuvus, bet ir į širdis.
„Fink“ muzika nėra lengvo klausymo. Tai daug išminties, metaforų ir gilių įžvalgų kupini tekstai, harmoningai derantys su liūdna, sentimentalia, kartais netgi tamsia akustine muzika (iki šiol manau, kad albumas „Perfect Darkness“– tai pavadinimas, geriausiai atspindintis visą grupės kūrybą). Todėl faktas, kad toli gražu ne „lengvo vartojimo“ prekė Vilniuje pardavė viską, ką galėjo, turėjo džiuginti ne tik tuos, kurie myli ir vertina gerą muziką, bet ir renginių organizatorius, vis dažniau į mūsų šalį atvežančius kokybiškus, gilius ir nepaviršutiniškus atlikėjus.
Paskutinį spalio vakarą „Loftas“ turėjo viską – nuostabų atlikėją, puikią publiką, gerą garsą ir ypatingą vakaro dvasią, kurios galėtų pavydėti bet kuris pasaulio melomanas, svajojantis apie muzikalų helovyną. Vakaro nesugadino ir tai, kad koncertas prasidėjo gerokai po vidurnakčio. Tiesiog „Fink“ europinis turas yra toks įtemptas, kad grupė paprasčiausiai neturėjo galimybių į Lietuvą atvykti anksčiau.
Daugelio mūsų šalies melomanų „Finkiškos“ muzikinės svajonės pildėsi nuo pat pirmųjų koncerto akimirkų. Lyriška koncerto pradžia ir hipnotizuojanti prietemoje atlikta „Fall Into The Light“ vakarui uždavė toną, kurio žinutė buvo nuskaitoma labai lengvai: šiandien bus jautru, gilu, tamsu, bet labai muzikalu. Ko gero nei vienas paskutinę spalio naktį leidęs „Lofte“ žmogus tuo neabejojo. Muzikinis kokteilis, kuriame tilpo ir hipnotizuojantys „White Flag“ ar „Pilgrim“, ir lyriškieji „Looking Too Closely“, „Sort of Revolution“ ar „Too Late“, ir, žinoma, biso metu atliktas „Berlin Sunrise” buvo toks vientisas ir išbaigtas, kad sunku buvo įsivaizduoti ką nors skanesnio. Tai buvo toks kokteilis, kurį ragaudamas negali sustoti, o viso išgerti – paprasčiausiai nesugebi. Tačiau mėgautis juo tikrai galėjo kiekvienas.
Taip, mes neišgirdome tokių „Fink“ gerbėjų pamėgtų dainų kaip „Honesty“, „If Only“, „If I Had a Million“, „Save It For Somebody Else“ ar kitų. Tačiau grupė, aktyviai kurianti ilgiau nei dešimtmetį, yra parašiusi per daug gerų dainų, kad visas jas sudėtų į vieną (net ir ilgą) pasirodymą.
„Fink“ muzikos tą vakarą nebuvo gana. Jos niekada nebūna gana. Tai bylojo ir britų pasiklausyti susirinkusių žmonių veidai, ir emocijos, kurias nusiėmę santūrumo kaukę lietuviai laisvai liejo viso koncerto metu. Pasibaigus renginiui dar ilgai žmonės stovėjo, dalijosi mintimis ir vienbalsiai tvirtino: Tai buvo KAŽKAS TOKIO. Socialiniai tinklai taip pat mirgėjo nuo susižavėjimo žinučių ir įamžintų koncerto akimirkų, o „Lofto“ savininkas Viktoras Vee Diawara savo paskyroje pasisakė dar konkrečiau: FINK pasirodymas – geriausias koncertas „LOFTO“ istorijoje. Ir tai buvo žodžiai, kuriais daugelis paskutinį spalio vakarą leidę britų pasirodyme tikrai neabejojo…
Koncerto akimirka ( nuotr. manoMUZIKA.lt)
Su panašiomis mintimis pasibaigus koncertui gyveno ir „Fink“ lyderis Finas Greenalas. Visą naktį nemiegojęs ir iškart išvažiuoti į koncertą Minske turėjęs muzikantas, eliminuodamas nuovargį pasirašinėjo vinilus ir kompaktines plokšteles ir mielai bendravo ir fotografavosi su užkulisiuose jo laukusiais gerbėjais.
Buvo maždaug pusė trijų, kai susėdau šnektelėti su Finu. Tai buvo jau penktasis mano interviu su šiuo atlikėju per pastaruosius penkerius metus, todėl puikiai žinojau tradicijas… Kaip jau tapo įprasta, jis atsidarė butelį alaus, susisuko sukamo tabako suktinį ir papasakojo savo įspūdžius. Šįkart – iš Lietuvos.
Kai kalbinau Tave prieš metus Varšuvoje, prisipažinai, kad Lietuva – viena iš Europos šalių, kurioje labai norėtum koncertuoti. Šiandien išpildei daugelio Lietuvos melomanų svajonę. Kokie įspūdžiai nulipus nuo scenos?
Buvo nuostabu! Suprantu, kad ant scenos užlipome labai vėlai, todėl džiaugiuosi, kad tai nesutrukdė koncertui įvykti. Publika buvo neįtikėtina. Stovėdamas ant scenos mačiau, jutau ir girdėjau, kad žmonės dainavo kartu, jautė muziką ir norėjo jos daugiau. Koncerto erdvė – puiki, garsas – labai geras. Todėl viską sudėjus galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo pasirodymas, apie kurį atlikėjai gali svajoti.
Ar pastebėjai, kad publika žinojo daugelį tavo grotų dainų žodžių?
Tikrai taip. Tačiau tai mūsų per daug nestebino. Žinome, kad “Fink” gerbėjai – išskirtiniai.
Kita vertus, pasaulis šiandien yra ypatingai mažas – visi gali naudotis „Youtube” ar „Spotify”, todėl gyventi kartu su mūsų muzika yra gerokai lengviau. Žinoma, jei tokį turą būtume surengę prieš dešimtmetį – skirtumas būtų milžiniškas.
Šiandien internetas mums suteikia didžiulį pranašumą, o viso pasaulio gyventojai pagaliau turi laisvą prieigą prie mūsų muzikos. Tai nuostabu. Nebeliko klasinių, finansų ir idėjinių barjerų. Pakanka turėti interneto prieigą ir pasaulis tau atvers visus savo vartus. Taigi, gyvename nuostabiame amžiuje!
Į Lietuvą atvažiavote labai vėlai, sugrojote koncertą ir iškart turite išvažiuoti. Nespėsi net apsižvalgyti po Vilnių?
Deja, bet neturėsiu tam laiko. Į Lietuvą atvažiavome iš Suomijos. 15 valandų praleidome autobuse, vėliau – kelte, o po to – dar 9 valandas autobuse. Atvykome, vos spėjome pasitikrinti garsą, ir vis tiek ant scenos užlipome tik gerokai po vidurnakčio. Jeigu būtume tai padarę pavyzdžiui 9 valandą vakaro, galiu tau garantuoti, kad koncertas būtų buvęs dar geresnis. Taigi, atvykome, pasitikrinome garsą, greitai palindome po dušu, valandėlę atsikvėpėme ir lipome ant scenos. Deja, bet jau po valandos turėsime išvažiuoti į Minską, kuriame koncertuosime rytoj.
Tačiau aš nenusimenu. Pagaliau surengėme koncertą Lietuvoje. „Loftas“ – išskirtinė vieta, kurioje groti buvo neapsakomai malonu. Koncerto organizatoriai nuveikė nuostabų darbą – tai puikūs žmonės, kurie pavertė mūsų šią trumpą kelionę neįtikėtinai malonia. Grupei tikrai nieko netrūko! Todėl sudėjus visas šias aplinkybes galiu pasakyti visai atvirai: turite nuostabią erdvę, geros muzikos ištroškusius žmones, puikius organizatorius. Tad net neabejoju, kad kitąkart planuojant turą mes Vilnių įtrauksime į savo maršrutą. Taigi, nepaisant to, kad viešnagė Lietuvoje buvo trumpa, mes čia dar tikrai sugrįšime (šypsosi).
Būtų smagu sugroti ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Ten taip pat dar niekada nesilankėme. Žinau, kad šiandien Vilniuje buvo ir šių šalių gyventojų, todėl tikrai tikiuosi, kad kitąkart važiuodami į Vilnių, užsuksime ir į Rygą bei Taliną.
Koncerto Vilniuje metu, iš publikos šūksnių buvo girdėti ne vienas „Fink“ kūrinys, kurio koncerte taip ir neišgirdome. Viena iš publikos minėtų dainų – nuostabi albumo „Perfect Darkness“ baladė „Honesty“. Kodėl nebegrojate šitos dainos?
Šią dainą grojome tik „Perfect Darkness“ turo metu. Šį turą norėjome labiau skirti „Hard Believer“ kūriniams. Todėl turėčiau sakyti, kad taip tiesiog „sukrito“. Nenorėjau iš setlisto išimti „Warm Shadow“, nes ji man labai patinka. Neleidau sau eliminuoti „Sort Of Revolution“, nes ji visada užveda publiką ir mes patys velniškai mėgstame šią dainą. Vienas mano mėgstamiausių kūrinių yra „Wheels“, todėl jo atsisakyti taip pat neketinau. Taigi, lenkėme pirštus ir supratome, kad nebėra kūrinių, kuriuos galėtume tiesiog „išbraukit“ (šypsosi). Todėl turėjome atsisakyti tokių dainų kaip „Honesty“, „Shakespeare“, „This is the Thing“ ir galybės kitų.
Atvažiavome į Lietuvą – šalį, kurioje dar niekada negrojome. Žmonės pirko bilietus, laukė mūsų pasirodymo ir daug tikėjosi. Todėl negalėjome jų nuvilti nesugrodami svarbiausių „Fink“ dainų. Finale teko eliminuoti kai kuriuos kūrinius vardan to, kad būtų sugrotas repertuaras, dėl kurio žmonės pamilo mus.
Fink (nuotr. LOFTO)
Ar jauti skirtumą, koncertuodamas Rytų ir Šiaurės Europoje ir pasirodydamas centrinėje arba vakarinėje senojo žemyno dalyje?
Žinoma. Visi koncertai yra skirtingi. Tačiau koncertuojant Šiaurės ir Rytų Europoje aplanko jausmas, kad čia žmonės tiesiog labiau ištroškę muzikos.
Daugelis grupių koncertiniams turams renkasi šiltąjį periodą. Mes bandome elgtis priešingai – važiuojame šaltu periodu, nes žinome, kad muzika šildo (šypsosi).
Kita vertus, manau, kad daugelis grupių bijo rizikuoti. Jų mąstymo logika elementari: jeigu tai nėra vieta, kurioje tavo parduodamų albumų skaičiaus pakanka patekti tarp perkamiausių – braukiame ją iš pasirinkimo sąrašo. Tuo tarpu „Fink“ elgiasi priešingai – mes norime nuvažiuoti ten, kur mūsų nėra tarp perkamiausių. Lietuva buvo viena iš tokių šalių, kuri įrodo, kad mūsų rizika pasiteisino. Juk „Fink“ čia tikrai nėra mėgstamiausia grupė, tačiau visi 1200 bilietų į mūsų koncertą buvo parduoti gana greitai.
Nenuvykęs tiesiog nesužinosi ir nepajusi. O mes norime ir žinoti, ir jausti.
Štai prieš kelias dienas koncertavome Osle. Tai buvo velniškai sunkus koncertas, kurio metu apie tokią publiką kaip šįvakar aš galėjau tik pasvajoti. Todėl šis regionas mums yra ypatingai svarbus. Nuoširdūs grupės gerbėjai yra mūsų stiprybė. Prisipažinsiu, apskritai galvojame apie atskiros specialios programos paruošimą Šiaurės ir Rytų Europos regionui.
Šiandien duodamas interviu Lietuvos nacionalinei televizijai buvau paklaustas, ar piratavimas yra gerai? Prisipažinsiu visai atvirai: manau, kad piratavimo laikai jau praėjo. Kam piratauti, jeigu yra „youtube“, „soundcloud“ ar „spotify“? Kodėl tai sakau? Ogi todėl, kad indikacija „albumų pardavimas“ nebegali būti tokia svarbi, kokia buvo anksčiau.
Jau ilgą laiką jutau, kad Lietuvoje turime tikrų gerbėjų. Esu labai laimingas, kad šiandien galėjau tuo įsitikinti.
Ar „Fink“ jau gali pasakyti: pagaliau atėjo mūsų laikas?
Man jau 43. Todėl negaliu sakyti, kad išgyvenu pirmąją jaunystę. Tačiau puikiai žinau, kad kiekviena dekada turi savo stabus ir atlikėjus, atspindinčius laikmetį. Deja, pastarasis dešimtmetis yra susijęs su greitu pramogų vartojimu. Užtenka žvilgterėti į klausomiausias grupes, perkamiausius albumus ir dominuojančius atlikėjus ir tampa viskas aišku. Pramogų verslas šiandien yra orientuotas į greitą sėkmę ir turi vienintelį tikslą – kuo greičiau užsidirbti kuo daugiau pinigų. Tad šiame kontekste mes esame kitokie.
Tačiau man patinka vieta, kurioje esame. Man patinka šis laikmetis (su visais jo trūkumais ir privalumais). Mėgaujuosi gyvendamas ir žinodamas, kad net ir greito vartojimo kultūroje mes galime kurti tai, kas yra artima mums. Esu patenkintas kūrėjas, nes jaučiu, kad tokiu įdomiu metu mūsų muzika randa savo klausytoją.
Ar teisingai suprantu – sakai, kad esi laimingas?
Tikrai taip. Esu laimingas, nes žinau daug; nes patyriau daug; nes vis dar noriu daug.
Lengva būti laimingu, jeigu esi sumanus ir žinai ką darai. Jeigu kažką užknisa faktas, kad uždirba nepakankamai pinigų muzikuodamas, tuomet yra vienintelė išeitis – mesti tai ką darai ir rinktis naują kelią. Jeigu tu kuri, niekada neturėsi garantijų, kad susikrausi miljonus. Ko gero, tikimybė, kad uždirbsi tiek, kiek nori, yra gerokai mažesnė nei priešingas variantas. Tai savotiškos lažybos. Tačiau šio žaidimo esmė yra paprasta – tereikia mėgautis lažybomis, nepriklausomai nuo to laimėsi, ar ne. Juk geriausias lažybų dalyvis yra tas, kuris yra laimingas. Taigi, aš esu tas laimingasis (kvatoja). Ne dėl uždarbio ar milijonų, bet dėl paties žaidimo proceso.
Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje intensyviai koncertuojanti Airijos grupė „U2„, vakar koncerte Londone susirinkusiems gerbėjams pateikė didžiulę staigmeną. Pačioje pasirodymo pabaigoje prie kultinės Airijos grupės prisijungė grupės „Oasis” lyderis Noelis Gallagheris, padėjęs Bono ir kompanijai atlikti legendinę grupės dainą „I Still Haven’t Found What I’m Looking For”.
„Norėčiau ant scenos pakviesti vieną iš mūsų herojų. Grupės herojų, kuris mums padės atlikti kitą kūrinį. Ar prisijungtum prie mūsų, „The High Flying Bird” siela?”, – kviesdamas Gallagherį ir referuodamas į jo solinį projektą „Noel Gallagher’s High Flying Birds” sakė „U2” lyderis Bono.
Kelių minučių bendrame pasirodyme, pasibaigus legendinei „U2” dainai, kompanija sugrojo ir „The Beatles” kūrinio „All You Need is Love” interpretaciją (video – viršuje).
Sportas, kaip ir muzika, labai dažnai tampa priežastimi pakeisti lokaciją ir aplankyti svečią šalį. Šįkart pretekstas išvažiuoti iš Lietuvos buvo prasidedantis Europos krepšinio čempionatas ir, žinoma, mūsų šalies atstovų dalyvavimas jame. Tačiau vos tik išvažiavę iš Vilniaus sužinojome, kad pačiose Europos Čempionato išvakarėse, kiek atokiau nuo Latvijos sostinės centro, “Instrumenti” lyderis Shipsi rengia savo solinį pasirodymą. Tai buvo daugiau nei priežastis pasiruošti muzikiniam vakarui (juoba, kad ir penktadienis – diena iki krepšinio šventės pradžios – buvo visiškai nesuplanuota). Beje, bilietai į visus tris muzikanto pasirodymus, jau seniai buvo parduoti.
Eidami į Shipsi koncertą neturėjome jokių lūkesčių. Na, išskyrus tai, kad žinojome, jog vyrukas tikrai nepėsčias. Jo talento gerbėjai esame nuo tos akimirkos, kai jis su savo sėbrais buvo sukūręs puikią vokalinę grupę „Cosmos“. Vėliau, skirtingais keliais pasukus „kosmonautų“ nariams, sukurta grupė „instrumenti“ buvo (ir išliko) tuo muzikiniu reiškiniu, kuris, pagalvojus apie Latvijos muzikos sceną, priversdavo mūsų muzikines širdis plakti gerokai stipriau ir aistringiau.
Todėl ir šįkart, žinodami ir suvokdami muzikines Shipsio galimybes, net ir neturėdami jokių išankstinių lūkesčių, širdyje jautėme, kad būti blogai tiesiog negali… Nereikėjo laukti ilgai, kad suprastume, jog buvome visiškai teisūs.
Shipsi pasirodymo scena (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Koncerto vieta pasirinkta neatsitiktinai. Į patalpą, įsikūrusią netoli klubo „Piens“, galėjo tilpti apie 100 žmonių, o koncerto vieta (tiksliau scena, kurioje grojo latvis) kur kas labiau priminė Davido Lyncho filmus. Ir nors latvio pasirodymo metu buvo daug intymumo ir jaukumo, mistinis scenos vaizdas buvo vienintelis atributas siejęs Shipsį ir D. Lynchą.
Du klavišiniai instrumentai, akustinė gitara, elektroniniai mušamieji ir „loopsas“ – tai yra viskas, ką buvo galima rasti ant scenos. Tačiau to talentingajam latviui visiškai pakako užburti penktadienio vakarą jo paklausyti susirinkusią publiką. Daug fortepijono garsų, nepriekaištingas Jānis Šipkēvics (toks tikrasis muzikanto vardas) vokalas, šiek tiek elektronikos ir daug muzikinės hipnozės. Visa tai buvo galima išgirsti daugiau kaip valandą trukusiame koncerte, kurio metu nuo jautrių muzikos garsų ir itin jaukių akimirkų neretai būdavo galima pajusti kūnu bėgiojusius šiurpuliukus.
Be solinės kūrybos, pasirodymo metu buvo galima išgirsti „Instrumenti“ muzikos, neįtikėtiną „Bat For Lashes“ kūrinio „Laura“ interpretaciją ir netgi Šopeno „Noktiurną“. Shipsi performansas buvo pasakiška sintezė visų jo mėgstamų muzikos žanrų – nuo užburiančios pianino muzikos ir subtilios elektronikos iki klasikos šedevrų.
Netradiciniam, bet itin smagiam pasirodymui pasibaigus, turėjau progos Shipsį pakalbinti asmeniškai. Pasibaigus pokalbiui, muzikantas teigė labai norintis su šia programa pasirodyti Lietuvoje ir prasitarė, kad yra didelis Lietuvos krepšinio rinktinės gerbėjas. Negana to latvis prisipažino, kad vaikystėje žaisdamas krepšinį jis visada vilkėdavo Arvydo Sabonio marškinėlius, o jo komandos draugas – Rimo Kurtinaičio.
Shipsi koncertas (Nuotr. manoMUZIKA.lt)
Shipsi, šį kartą tave pamatėme netikėtame amplua. Ant scenos buvai vienas, bet to pakako, kad užburtum visą publiką. Kaip sugalvojai sukurti solo programą?
Kurdamas „Instrumenti“ albumus aš supratau, kad man būtina savotiška terapija – kūrybinis procesas, kurio metu galėčiau pabūti tik su savimi. Todėl sėsdavau prie pianino, kurdavau, galvodavau žodžius ir muziką ir leidausi į asmeninės muzikinės kelionės paiešką. Taip pat grojau daug muzikos, kurią sukūrė kiti atlikėjai. Taigi, suvokiau, kad ši programa – tai ne „Instrumenti“, bet grynai mano muzika.
Kai visa ši solinė programa įgavo formą, supratau, kad ji privalo būti atlikta nedidelėje, bet labai jaukioje ir intymioje erdvėje, talpinančioje nedaug žmonių. Galiu prisipažinti, kad mėgavausi kiekviena pasirodymo akimirka. Tai – nuostabus atokvėpis nuo didžiųjų arenų ir grandiozinių mūsų pasirodymų.
Taigi, tokios asmeninės kūrybinės ir muzikalios terapijos man labai reikėjo.
Nerdamas į tavo kuriamą muzikinę hipnozę išgirdau daugybę muzikinių žanrų ir juos atstovaujančių atlikėjų – nuo Nils Frahm, „Sigur Ros“ ar James Blake iki kompozitorių – klasikų, brėžusių gaires romantinei epochai. Sugrojai netgi F. Šopeno „Noktiurną“. Tavo programoje taip pat buvo galima išgirsti „Instrumenti“ muzikos, „Bat For Lashes“ dainos „Laura“ koverį. Ar tai yra autoriai, kurie tave lydėjo kuriant solinę programą?
Esi teisus, sakydamas, kad šioje programoje – daug kitų atlikėjų kūrinių. Apskritai šią programą formavo daug muzikos žanrų, kompozitorių ir kūrėjų, be kurių neįsivaizduoju savo gyvenimo. Tai ir „Bat For Lashes“, ir James Blake, ir Šopenas, ir Čaikovskis. Prie visos šios paletės dar pridėčiau tavo paminėtą Nils Frahm, žinoma, „Bon Iver“ ir Philip Glass. Pastarojo kūrinį taip pat sugrojau šiandien. Ir taip buvo todėl, kad jis yra vienas iš tų kūrėjų, kuris pakeitė mano požiūrį į muziką. Tik jo dėka aš muziką matau kaip paveikslą.
Vieną iš dainų, kurias šįvakar atlikau, teatro pjesei parašė mūsų teatro direktorius Vladislavs Nastavševs. Tiek muzika, tiek ir pati pjesė mane taip sujaudino, kad nusprendžiau vieną iš jo sukurtų kūrinių įtraukti į savo programą. Taigi jis taip pat padarė man didžiulę įtaką.
Kaip matai, muzikinį kelią man parodė galybė muzikantų. Tačiau vieno išskirtinio nėra. Tai galybės muzikinių žanrų, skirtingų kūrėjų kombinacija. Ko gero, tai galima jausti ir pasirodymo metu.
Shipsi pasirodymas (nuotr. Ģirts Luste)
Ypatingai muzikai parinkta ypatinga vieta. Šiandien ji priminė kultinio kino režisieriaus Davido Lyncho filmų scenas. Ar savo solinę programą visuomet rengsi tokioje jaukioje, kiek mistiškoje teatrinėje aplinkoje?
Man labai patiko ši vieta. Todėl norėčiau, kad pasirodymai būtų rengiami būtent tokio pobūdžio erdvėse. Tačiau visais atvejais, kad ir kur koncertuosiu, tikrai nekeisiu žmonių skaičiaus. Tai pasirodymai, kuriuose turi būti nedaug žiūrovų. Tai sukuria jaukumą ir intymumą. Šiai programai būtina kamerinė aplinka. Priešingiu atveju ji netektų prasmės.
Ar turi planų šią programą išleisti albumo pavidalu?
Manau, kad tai – natūrali proceso baigtis. Kai kurias dainas tikrai įrašysiu, nes tikiu, kad jas turėtų išgirsti muzikos mylėtojai. Tiesą sakant, manau, kad dar šį rudenį skaitmeniniu pavidalu pasirodys EP.
Kas bus su „Instrumenti“?
„Instrumenti“ gyvas kaip niekad (šypsosi). Kitąmet išleisime naują albumą, kuris bus visiškai kitoks nei mūsų paskutinis diskas. Jau esame sukūrę gerų, albumui puikiai tinkamų dainų, tačiau nesugebėčiau net apibūdinti kaip jos skambės. Galiu pasakyti tik tiek, kad muzikinė dirva, kurioje kuriame naują albumą yra puiki, todėl mūsų naujas įrašas turėtų nepalikti abejingų.
Amerikos grupė „Imagine Dragons„, prizų lentynoje turinti krūvą apdovanojimų, atvyksta į Lietuvą! Mūsų šalyje amerikiečiai savo pasirodymą surengs sausio 31 dieną. Koncertas įvyks sostinės „Siemens” arenoje.
Savo diskografijoje turinti 2 albumus, grupė „Imagine Dragons” mūsų šalyje pristatys vasarį pasirodžiusį diską „Smoke + Mirrors”. Būtent taip vadinasi ir kolektyvo koncertinis turas. Beje, „Smoke + Mirrors” tapo ypatingai populiariu albumu, pasiekusiu perkamiausių albumų sąrašų viršūnes JAV, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje ir kitose šalyse.
Kol kas sėkmingiausi metai „Imagine Dragons” istorijoje – 2013-ieji. Tais metais kolektyvą „MTV” pavadino didžiausiu metų atradimu, jų daina „Radioactive” žurnalo „The Rolling Stone” buvo pripažinta metų roko daina, o „Billboard” jiems suteikė „metų muzikinio proveržio” titulą.
Lapkričio 26 dieną mūsų kalendoriuje yra labai ryškiai apibraukta raudona spalva dėl paprastos priežasties – būtent tada Vilniuje koncertuos fantastiškasis elektroninės muzikos prodiuseris „SOHN„. Na, o kad tas laukimas neprailgtų dalinamės naujausio šio atlikėjo daina „The Chase”, kuri nors ir skamba puikiai, tačiau nepateko į debiutinį albumą „Tremors”.
„Editors per pirmą valandą sumušė visus „Lofto” bilietų pardavimo rekordus. Rokas gyvas” – savo asmeniniame socialinio tinklo Facebook profilyje rašė Menų fabriko „Loftas” įkūrėjas Viktoras Vee Diawara. Vėliau manoMUZIKOS pakalbintas muzikantas teigė, nesitikėjęs, kad šiandieninis kokybiškas rokas turi tiek gerbėjų Lietuvoje. Pasak Vee, patys pigiausi bilietai buvo parduoti greičiau nei per pusvalandį ir tai yra geriausias įrodymas, kad lietuviams reikia kokybiško ir dėmesio verto roko.
manoMUZIKA primena, kad spalio 2 dieną įvyksiantis „Editors” koncertas sostinėje yra įtrauktas į britų oficialaus koncertinio turo Europoje grafiką. Šiuo metu viena įspūdingiausių šiandieninio britiško roko grupių keliauja po Europą pristatinėdami savo naują – jau ketvirtą studijinį diską, pavadintą „The Weight of Your Love“. Birželio pabaigoje išleistas išleistas puikus „Editors“ albumas debiutatvo šeštoje vietoje perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų tope ir jau spėjo pasiekti perkamiausių diskų čartų viršūnes Belgijoje ir Olandijoje. Vokietijoje, Airijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Austrijoje ir Portugalijoje „The Weight Of Your Love“ pasiekė perkamiausių albumų dešimtukus.
2002- aisiais metais Birmingeme susikūrusi roko grupė „Editors“ iki šiol gali būti vadinama vienu sėkmingiausių alternatyvaus roko kolektyvų Didžiojoje Britanijoje. Per 11 metų Tomo Smitho kolektyvas išleido keturis studijinius albumus. Du iš jų – „An End Has A Start“ ir „In this Light and on this Evening“ pasiekė perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų sąrašo viršūnę. Įdomu tai, kad 2007- aisiais išleista grupės plokštelė „An End Has a Start“ platinine tapo jau pirmą savo pasirodymo dieną.
Debiutinis, dar 2005 metais išeistas „Editors“ įrašas “The Black Room“ ne tik pelnė išskirtines kritikų simpatijas, bet ir buvo nominuotas prestižinei „Mercury“ statulėlei laimėti. Nepaisant to, kad šis britų kolektyvas buvo įvardijamas kaip vienas ryškesnių favoritų pasiimti elitinį prizą, tais metais geriausiu Jungtinėje Karalystėje išleistu albumu buvo pripažintas debiutinis „Arctic Monkeys“ įrašas.
Bilietus į „Editors” koncertą Vilniuje galite įsigyti ČIA
Vakar vakare manoMUZIKĄ pasiekė netikėta naujiena. Turime rimtų ir patikimų žinių apie tai, kad šią vasarą mūsų šalyje įvyks „Toro Y Moi” pasirodymas. Kad vienas geidžiamiausių visame pasaulyje elektroninės muzikos kūrėjų koncertuos Lietuvoje manoMUZIKĄ informavo patikimi šaltiniai net iš kelių muzikinių JAV portalų.
Kol kas tikslesnių žinių apie „Toro Y Moi” pasirodymo laiką neturime, tačiau projekto turo vadybininkas, su kuriuo šiaip ne taip pavyko susisiekti, šios informacijos nepaneigė. Tiesa, į detales dėl Chazo Bundicko (aut. past – „Toro Y Moi” idėjinis ir muzikinis lyderis) koncerto leistis jis taip pat nepanoro.
Jeigu „Toro Y Moi” koncertas iš tiesų įvyks Lietuvoje, šis renginys neabejotinai taps įsimintiniausia muzikine vasaros švente elektroninės muzikos mylėtojams. Dabar belieka laukti tolimesnių naujienų, apie kurias manoMUZIKA tikrai pažada Jus informuoti.
Daugiau nei dešimtmetį egzistuojantis Chazo Bundicko projektas „Toro Y Moi” iki šiol yra išleidęs tris studijinius ir du nepilnus albumus. Į muzikos mylėtojų akiratį jis pateko 2011 metais iškart po to, kai pasirodė jo antrasis studijinis diskas „Underneath the Pine”. Kritikų liaupses ir melomanų dėmesį pelnęs įrašas iki šiol paties atlikėjo yra vadinamas jo karjeros lūžio tašku. Šių metų sausio mėnesį dienos šviesą išvydo trečiasis projekto diskas „Anything In Return”. Įrašas susilaukė dar daugiau muzikos kritikų pozityvių įvertinimų, pakilo iki 1 vietos JAV šokių muzikos perkamiausių albumų tope ir leido „Toro Y Moi” tapti vienu geidžiamiausiu šių metų vardu koncertų ir festivalių organizatorių sąrašuose.
Vakar pasirodžiusį „Toro Y Moi” vaizdo klipą žiūrėkite ČIA
Jau kurį laiką Lietuvos padangėje netyla kalbos apie rokerių „The Killers” koncertą Rygoje, į kurią Las Vegaso vaikinai užsuks savo „Battle Born” turo metu.
Vos prieš pusantros valandos bilietų platintojai pradėjo išankstinę prekybą į šios žymų pėdsaką šiuolaikinio indie roko muzikoje palikusios grupės koncertą, kuris įvyks birželio 26 dieną Latvijos sostinėje.
Kūriniais „Mr. Brightside”, „Somebody Told Me”, „Read My Mind” ir „All The Things That I’ve Done” išgarsėjusi Brandono Flowerso grupė susikūrė 2001 metais. Iki šiol „žudikai” išleido keturis albumus, kurių paskutinis – „Battle Born” – pasirodė praėjusių metų pabaigoje. Visi albumai, kurių iki šiol parduota beveik 20 milijonų kopijų, pasiekė Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų topų viršūnes.
„The Killers”, nepaistant kiek „lengvesnių” paskutinių dvejų plokštelių, iki šiol yra laikoma viena sėkmingiausių grupių šiuolaikinio indie roko istorijoje.
Amerikos grupė „
