Vasario mėnesio albumai
Prieš kelias dienas manoMUZIKOJE nusprendėme skelti šio mėnesio geriausius albumus ir lietuviškus vasario įrašus pristatyti atskiru straipsniu (jį galite skaityti ČIA). Šįkart atėjo metas tiems įrašams, kurie buvo iš leisti už Lietuvos ribų.
Vasaris buvo itin derlingas. Todėl net neabejojame, kad kai kurie muzikos mylėtojai šiuos (ar bent jau dalį) įrašus bus perklausę ne kartą. Tačiau, kaip ir kiekvieną mėnesį tradiciškai atėjo laikas sudėlioti visus taškus ant „i” ir pasidalinti savomis įžvalgomis. Todėl Jūsų dėmesiui – manoMUZIKOS vasario rekomendacijų sąrašas.
RAG‘N‘BONE MAN „Human“
Kad „Human“ – vienas laukiamiausių įrašų Jungtinėje Karalystėje, pasakoti ko gero neverta. Vien tik išankstinis kritikų pasirinkimas šių metų „Brit Awards“ ceremonijoje, kurioje „Critic‘s Choice“ kategorijoje užtikrintu laimėtoju paskelbtas Rag‘n‘Bone Man jau sako ganėtinai daug.
Titulinė debiutinio atlikėjo solinio albumo „Human“ daina pasiekė perkamiausių singlų topų viršūnes tokiose valstybėse kaip Austrija, Vokietija, Belgija ar Škotija, o gimtojoje Anglijoje užkopė iki antrosios vietos. Taigi, lūkestis pilnam įrašui buvo tikrai didžiulis.
Tatuiruotas, apkūnus barzdočius iš tolo nė kiek neprimena lyriško ir jautraus dainorėlio. Tačiau šis 32 metų pilietis – dar vienas įrodymas, kad spręsti apie žmogų iš išvaizdos – tas pats kas įsivaizduoti kas yra melioninė fanta jos neparagavus. Pirmą kartą pasauliui rimtai apie save žinoti davęs prieš keletą metų drauge su „Button Eyes“ įrašyta nuostabaus grožio daina „Simple Days“, Rory Grahamas (toks yra tikrasis atlikėjo vardas – L.Z.) , panašu, tikrai užčiuopė raktą į sėkmę. Itin skanios (kartais už širdies griebiančios) melodijos, stilingas skambesys ir modernios aranžuotės yra tai, kas įtiks ir įnoringam melomanui, ir radiją kaip kasdienį draugą šalia savęs nuolat laikančiam žmogui.
Ne veltui šis įrašas iki šiol laikos UK TOP 40 viršūnėje ir kėsinasi į ne vieną dešimtmečio rekordą.
„Human“ – tai dar vienas įrašas, kurio sėkmė tiesiog užkoduota laikmetyje, muzikoje ir pačioje albumo idėjoje. Tai albumas, kurį galima drąsiai rekomenduoti tiems žmonėms, kurie žavisi tokiais atlikėjais kaip Jack Garratt, Kwabs ar Maverick Sabre.
Tad jeigu jaučiate idėjinę tuštumą – įsijunkite „Human“. Tikrai ją užpildysite.
SAMPHA „Process“
Nors Sampha vardas muzikos pasaulyje girdimas jau bemaž 8 metus, per tiek laiko Londono talentas yra iki šiol buvo išleidęs porą EP ir sukūręs bendrus projektus su tokiais atlikėjais kaip Jessie Ware, SBTRKT, Kanye West ar Solange. Pilno išbaigto albumo laukti teko ilgai. 8 metai – pakankamas laikas sukurti šedevrą. Todėl visi tie, kurių lūkesčiai pilnam elektroninės soul muzikos dievo įrašui buvo dideli, turi palaimingai ploti katučiu. „Process“ yra tas albumas, kurio gera klausytis nuo pirmųjų iki paskutiniųjų akordų. Diske viso labo 10 kūrinių, tačiau kiekvienas jų – atskira, išieškota, galinga ir itin muzikali kelių minučių kelionė, nepaliksianti abejingo nė vieno tokio žanro mylėtojo.
Nepaisant to, kad jis taip ir neužkopė ant aukščiausių perkamiausių albumų sąrašo laiptelių (visgi sutikite, stebėtis nėra ko, mat tokia muzika toli gražu negali galynėtis su pop muzikos karaliais), Sampha darbas „Process“ kol kas yra vienas geriausiai vertinamų šių metų įrašų. Perklausę tikrai suprasite kodėl.
LEIF VOLLEBEKK „Twin Solitude“
Jeigu pasiilgote šiltos akustinės ramybės – kanadiečio Leifo Vollebekko albumas kaip tik Jums. Pirmoji šio įrašo daina „Elegy“ buvo pristatyta dar praėjusiais metais, na o antrasis singlas „Into the Ether“ – pačioje 2017-ųjų pradžioje. Pastarasis kūrinys buvo savotiškas ledlaužis tiek žengiant rimtą žingsnį žinomumo link, tiek ir suburiant vis didesnę klausytojų auditoriją. Gražus, švelnus ir pasakiškai lyriškas kūrinys taip užbūrė, kad, kaip atlikėjas pats prisipažino, jo pašto dėžutė neilgai trukus buvo užversta meilės prisipažinimais ir klausimais apie būsimą albumą.
Likus mažiau nei savaitei iki žiemos pabaigos Leifas pagaliau išleido savo odę ramybei. Odėje, pavadintoje „Twin Solitude“, – 10 dainų, primenančių lyrinę kelionę kažkur, kur šilta, gera ir saugu. Šiame albume – jokio greičio, jokios panikos, jokio skubėjimo. Šiek tiek James Vincent McMorrow primenantis L. Vollebeko tembras leis panirti į didžiulę svajonę ar ramų sapną ir mėgautis kiekvienu muzikinio fono garsu.
Dalis manoMUZIKOS autorių Leifo albumą nuo metų pradžios vadino vienu laukiamiausių šiemet. Perklausius „Twin Solitude“ nuo pradžios iki pabaigos tampa aišku kodėl.
Leifo kūryba – tai muzika, kuriai reikia tylos. Ir, patikėkite, ši tyla muzikoje (kaip ir muzika tyloje) suskamba pasakiškai švelniai ir įsiskverbia iki pat sielos gelmių.
ELBOW „Little Fictions“
Mančesterio grupė „Elbow“ Mercury apdovanojimui buvo nominuota 3 kartus. Vieną kartą (už 2008-ųjų albumą „The Seldom Seen Kit“) šią prestižinę statulėlę jiems pavyko laimėti. Nedaug kas abejoja, kad šiemetinis „Little Fictions“ taip pat pateks į geriausių Jungtinės Karalystės albumų sąrašą.
Taip Guy‘us Garvey ir sėbrai tapo neatskiriama šiandieninės britų muzikinės kultūros dalimi. Ir nors grupė šiemet švęs savo veiklos dvidešimtmetį, šis albumas – viso labo septintasis jų diskografijoje. Kadangi praktiškai visi kolektyvo įrašai – tikrai verti dėmesio, galima daryti paprastą išvadą: šie Mančesterio vyrai tikrai nekepa albumų šlovės ar žinomumo vardan. Kiekvienas jų įrašas – didžiulių ir nuoseklių muzikinių ieškojimų rezultatas.
Ne išimtis ir „Little Fictions“ – albumas, debiutavęs Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo viršūnėje. Perkamiausiu jis tapo ir Olandijoje, Airijoje, Škotijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
Gerų žodžių jam negaili muzikos kritikai ir industrijos atstovai. Simpatijas šiam kolektyvui išreiškė ne viena žinoma Anglijos muzikos pasaulio ikona.
„Elbow“ yra viena iš tų grupių, kurie būdami nenuspėjami ir nekomerciniai sugebėjo pavergti ne tik britų širdis, bet ir topus. Savitas ir su niekuo nesumaišomas G. Garvey‘aus vokalas grupės muzikai priduota neįkainojamo išskirtinio žavesio.
Ir jeigu 2014-aisiais išleistas grupės albumas „The Take Of And Landing Of Everything“ leido kritikams prabilti griežtesniu balsu, tai vasario pradžioje pasirodęs „Little Fictions“ vietos keikiančiai retorikai neatrado.
Taigi, kol kas britų muzikos industrija trimituoja teigdami, kad „Elbow“ išleido dar vieną nuostabų albumą, o grupės gerbėjai džiaugiasi dar vienu itin muzikaliu Mančesterio vyrukų kūrybos vaisiumi.
DIRTY PROJECTORS „Dirty Projectors“
Kol grupės „Dirty Projectors“ wikipedia paskyroje vis dar aklai bandoma įrodyti, kad šis kolektyvas groja roka, tol saulė vis dar kyla vakaruose, o Zimbabvės čiabuviai be akcento šneka žemaitiškai.
Amerikietis David Longstreth, kuriam „Dirty Projectors“ yra daugiau nei visas gyvenimas, vasario pabaigoje išleido nuostabų stilingos elektronikos kupiną albumą. Trys iki šiol pasirodžiusios dainos – „Up In Hudson“, „Cool Your Heart“ ir „Little Bubble“ buvo pakankami albumo šaukliai, kad laukti albumo pasaulis pradėtų dar labiau.
Apie „Dirty Projectors“ vis dažniau rašė žymiausi portalai, vis dažniau suokė muzikos kritikai ir vis garsiau kalbėjo didėjantis grupės gerbėjų būrys. Ir nors pasirodęs aštuntasis projekto įrašas susilaukė nevienareikšmiškų įvertinimų, šis „Domino Records“ išleistas darbas yra puiki elektronikos dozė visiems, mėgstantiems tokius atlikėjus kaip James Blake, FKA Twigs ar „How To Dress Well“.
CHARLIE WILSON „In It To Win It“
Charlie Willsonui – jau 64. Tačiau iki šiol meilę ir simpatijas jam deklaruoja tokie soul ir R&B muzikos vardai kaip Stevie Wonderis, India.Arie, Jamie Foxx ar Justinas Timberlake’as. Prieš trejus metus už gyvenimo nuopelnus ir indėlį muzikai apdovanotas Ch. Willsonas per savo karjerą sukaupė šūsnį apdovanojimų, tačiau albumas „In It To Win It“ – viso labo aštuntas jo diskografijoje.
Šis įrašas turėtų patikti melodingo pop-R&B gerbėjams. Tie, kurie amžių sandūroje mėgavosi „Boyz II Men“, R Kelly ar Babyface‘o kūryba šio darbo klausysis su sentimentaliu malonumu, na o tie, kurie vis dar įnirtingai klausosi nuomonių formuotojomis save vadinamų radijo stočių, atras kitokią – muzikalesnę ir švelnesnę R&B muziką.
„In It To Win It“ – albumas, kuris, spėčiau, neturi pretenzijų būti pripažintas metų geriausiu. Tačiau klausytis jo šiltą vasaros dieną bus tikrai smagu. Šiltas, melodingas ir labai pozityvus aštuntasis Ch. Willsono darbas – dar vienas smagus muzikinis žingsnis pavasario saulės link.
