Danų grupė Efterklang neseniai pristatė savo naujausią kūrinį „To a New Day“ iš albumo „Things We Have in Common”. Ši daina, sukurta kartu su mergaičių choru (Sønderjysk Pigekor). Kūrinio pagrindinė tema – nauji gyvenimo etapai ir pakilimai, o pati daina gimė grupės nariams improvizuojant ir ieškant įkvėpimo gamtos apsuptyje Sealando miškuose, Danijoje.
Vaizdo klipas šiam kūriniui taip pat ypatingas – jis sukurtas iš žmonių, atsakiusių į atvirą kvietimą, siūlytų vaizdų. Kiekvienas jų įnešė dalelę savo patirties, perteikiančios naujos dienos pradžios jausmą.
Pora šios sesijos pasirodymų jau turėjome manoMUZIKOJE. Šiandien dalinamės dar vienu. Visada išskirtiniai ir unikalūs danai „Efterklang“ ir jų daina „Hold Me Close When You Can”. Kūrinys, kurio klausant tiesiog norisi dainuoti kartu.
Danijos roko grupė „Efterklang“ spalio mėnesį išleido nuostabų albumą pavadinimu „Windflowers”. Jį pristatyti jį užsuko net į Lietuvą, kur surengė nuostabų pasirodymą (apie jį paskaityti galite ČIA). Na, o šiandien grupė pristato savo lyriškai baladei „Alien Arms” skirtą vaizdo klipą.
Šis video sudarytas iš grupės gerbėjų atsiųstų video vaizdų, kuriais „Efterklang“ kvietė pasidalinti pasitelkiant į pagalbą savo telefonus ir kameras. Gavosi puikus bendras kūrinys. Pamatykite patys!
Švenčių proga manoMUZIKOS kolektyvas turi nedidelę dovaną. Tinkamai nuotaikai sukurti – bendras manoMUZIKOS portalo kuratorių miksas, kuriame net 30 kūrinių. Jame nerasite to, kas įprastai groja prekybos vietose švenčių metu, o rasite tokią muziką, kuri skamba per mūsų šventes.
Taigi ruošdami šventinį stalą, burdami artimuosius aplink jį nepamirškite svarbiausio ingrediento – muzikos! Ir būkite sveiki 🙂
Paskutinis rudens mėnuo išeina su visu pluoštu spalio mėnesį išleistų albumų. O jie labai skirtingi! Kitaip ir negali būti. Nuo „Coldplay” albumo sukeliamo liūdesio iki James Blake virpesių. Nuo „Efterklang” grupės šviesos iki „The War On Drugs” romantinės odisėjos. Ir viską vainikuoja progresyvųjį metalą grojanti JAV grupė „Mastadon”.
Muzikinis kokteilis įvairiausiems skoniams, nuotaikoms ir orams. Tikimės, kad šios skirtingos melodijos sušildys, pradžiugins, suteiks apmąstymų ir galbūt pakels iš lovos. Gero klausymo!
Coldplay – Music of the Spheres
Kalbėti apie grupę „Coldplay“ nežinant viso jų kūrybinio konteksto būtų ypatingai sudėtinga. Tie, kurie augo su britų muzika nuo 2011-ųjų, ko gero, iki šiol juos myli dėl saldžių pop muzikos kūrinių, tokių kaip „Every Teardrop Is a Waterfall“, „Something Just Like This“ ar „A Head Full Of Dreams“. Tačiau tie, kurie Chrisą Martiną įsimylėjo pačioje šio tūkstantmečio pradžioje, žino, kad minėti kūriniai yra toli gražu ne tai, kas hito „Fix You“ kūrėjus pavertė išskirtiniu reiškiniu britiško roko muzikos kultūroje.
Taigi, mes esame būtent antrasis „Coldplay“ klausytojų variantas, pamilęs kolektyvą nuo pirmųjų „Yellow“ ar „Trouble“ (2000-aisiais); žavėjęsi jais tada, kai pasaulį išvydo „Politik“, „The Scientist“ ar „A Rush Of Blood To The Head“ (2002-aisiais); dievinę juos tą sekundę, kai išgirdome „Fix You“, „What If“ ar „Til Kingdom Come“ (2005-aisiais); ir zulinę iki paskutinio siūlelio juos tada, kai drauge su Briano Eno pagalba jie pasauliui padovanojo „Violet Hill“, „Strawberry Swing“ ar „Lovers in Japan“ 2008-aisiais.
Po to… po to sekė štilis ir neviltis. Iš žavios roko grupės „Coldplay“ tapo spalvų prisotinta pop grupe. Taip, jie rovė stogą paaugliams ir lengvesnio žanro muzikos mylėtojams. Taip, jie užkariavo JAV, Japoniją ir kitas rinkas, tačiau nepriklausomo roko (o jei tiksliau – pop roko) radare jų nebebuvo. „Coldplay“ pasikeitė. Palengvėjo. Ne, nesupraskite klaidingai – nesakome, kad suprastėjo (nes tai jau būtų labai subjektyvi prielaida), tačiau šviesmečiais nutolo nuo savo prigimtinių šaknų.
Ir visa tai tęsėsi daugiau kaip aštuonerius metus. Nuo tos sekundės, kai pasaulį išvydo skambaliukais iščiustytas 2011—ųjų „Mylo Xyloto“ iki 2019- ųjų – akimirkos, kai pasirodė „Everyday Life“. Po 8 metų pertraukos ištikimieji, nuo pat pirmų dienų grupę mylintis fanai atsikvėpė ir tarė: PAGALIAU. Tai buvo, ko gero, brandžiausias grupės albumas, kuriame buvo galima rasti visko – nuo ankstyvojo pop roko iki kokybiškos pop muzikos. Tai buvo savotiškas beveik dvidešimtmetį scenoje esančios grupės kūrybos apibendrinimas, kuris tiko ir pirmoje pastraipoje minėtai pirmajai, ir antrajai grupei žmonių.
Todėl, natūralu, naujojo įrašo pasirodymas daugeliui šių žmonių (o ypač tiems, kurie „Coldplay“ mylėjo jų egzistencijos pradžioje) kėlė pamatuotus lūkesčius. Ir nors pirmoji albumą pristatanti daina „Higher Power“ šias viltis buvo pradėjusi naikinti, po to sekusi net 10 minučių trukmės pasakiška baladė „Coloratura“ jas vėl sugrąžino. Visgi nemažą dalį grupės gerbėjų neramino faktas, kad dainos buvo tokios skirtingos, jog albumas grėsė pavirsti visiška eklektika.
Deja, baimės buvo daugiau nei pagrįstos. Spalį pasirodęs „Music of the Spheres“ tapo dar didesne neviltimi ir nuskambėjo prasčiau nei prasčiausia grupės muzikinė eklektika. Nemaža dainų dalis sumauta ant to paties kurpaliaus, ant kurio buvo sumauti pastarojo dešimtmečio grupės kūrybiniai darbai, o „Coloratura“ yra vienintelis įrašo šviesulys tiems, kurie grupę įsimylėjo ir sekė per pirmąjį jos egistavimo dešimtmetį. Taigi, be konceptualių muzikinių paieškų Chrisas Martinas ir kompanija, investavusi į nepriekaištiną įrašo marketinginę kampaniją, panašu ten ir pasiliko – labiau formoje, bet, deja, ne turinyje. Tiesa, albume esanti kompozicija „Love“ (pažymėta tiesiog širdute), atlikta su Jacob Collier ir „We Are King“ – yra dar vienas žavus ir nepriekaištingas muzikinis perlas. Norėtųsi sakyti netikėtas, tačiau ir tai būtų ne visiška tiesa, mat praėjusiame albume „Everyday Life“ buvo galima rasti netikėtą šio kūrinio analogą – nuostabų akapelinį darbą „When I Need A Friend“.
Taigi, vertinant naują Chriso Martino ir kompanijos įrašą iš šiandienos perspektyvos, turbūt būtų galima drąsiai sakyti, kad tai kokybiškas (nors ir labai nevientisas) pop muzikos įrašas, kuris koncertuose ir vėl skambės puikiai, rinks sausakimšus stadionus ir raus stogą daugeliui paauglių ar tiesiog lengvesnės muzikos mylėtojų. Tačiau klausant jo tiems, kurie „Coldplay“ pamilo nuo „Parachutes“ ar „A Rush Of Blood To The Head“ laikų, greičiausiai bus velniškai liūdna… Liūdna, nes grupė, kuri jau buvo įtvirtinusi savo tapatybę gražaus melodingo roko pasaulyje tiesiog ėmė ir paskendo spalvotų skambučių fantasmagorijos jūroje.
James Blake – Friends That Break Your Heart
2010-aisiais James Blake buvo vienas įdomiausių ir perspektyviausių naujų elektroninės muzikos atlikėjų. Šio muzikanto šaknys neabejotinai gludi bass ir dubstep stilių ištakose, tačiau tada, 2010-aisiais, kai pasaulį išvydo pirmasis James Blake EP “Air & Lack Thereof”, dubstepas jau buvo beišsigimstąs. Atminkite, jog šio keisto ir įdomaus žanro, kurį Jungtinėje Karalystėje anuomet populiarino leidybinės firmos “Tempa.” globotiniai, vėliavnešiu 2010-aisiais tapo amerikietis “Skrillex”, kardinaliai pakeitęs dubstep’o veidą. Gana greit žodis “dubstep” tapo kone keiksmažodžiu rimtų “elektronščikų” galvose ir dažniau keldavo šypsenas, o ne pagarbą. Tame post-dubstep pasaulyje išleisti pirmieji James Blake bandymai – “Air & Lack Thereof”, “Klavierwerke” bei “CMYK” EP buvo tarsi visiškai naujas vėjas. Gaivaus oro gūsis, parodantis, jog bass muzika nebūtinai turi skambėti it spalvotose diskotekose garsiai perdžiantys robotai. Yra ir kitų, subtilių, gundančių ir žavingų priėjimo prie šio žanro būdų. Visiškai nieko keisto, jog debiutinis James Blake albumas 2011-aisiais metais buvo nominuotas prestižiniam Mercury prizui. Deja, nesėkmingai. Tais metais Mercury iš po nosies nugvelbė PJ Harvey.
Dabar 2021-ieji. Daugelis dubstep atlikėjų jau senokai nuskendo užmarštin, o štai James Blake šių metų pabaigoje išleido gražų ir tyrą penktąjį albumą “Friends That Break Your Heart”. Tiesa, ištakų atgarsių šiame albume nerasite. Šiandien Blake’as tęsia tai, ką sėkmingai daro nuo pat savo debiuto – t.y. tolsta nuo savo šaknų. Iš savo miegamajame keistus beat’us kuriančio jaunuolio James Blake jau senokai pavirto į prie pianino raudantį vaikiną. Nors tokių prie pianino (ar gitaros) raudančių vaikinų yra begalės, reikia pripažinti, jog James Blake tai daro savaip. Gražios jo dainos, gražios aranžuotės, gražūs tekstai ir gražiai subtilus muzikos pateikimas. Prie ko prikibti kaip ir nėra. Gaila tik, kad kadaise perspektyvus elektroninės muzikos kūrėjas nuėjo lengvesniu ir gerokai nuobodesniu keliu. Bet kas gali jį kaltinti? Viskas suprantama. Jei jis toliau būtų savo malonumui įrašinėjęs keistus beat’us, galbūt niekada nebūtų išsikraustęs iš savo miegamojo? Tad kas mes tokie, kad teistumėm?
Taigi, jei iš naujojo James Blake albumo vis dar tikitės į jaunystę grąžinančių siurprizų – to čia nerasite. O rasite dar vieną, stiprų, bet vietomis gal kiek nuobodoką puikaus singer-songwriter albumą. Jei jums James Blake kūryba patinka – griebkite ir klausykite, jei to dar nepadarėte! Na o jei naujesni jo kūriniai jums kelia nuobodulį – nesiartinkite. Nebent neužmiegate.
Efterklang – Windflowers
Jei dar nepažįstate danų grupės “Efterklang”, jų naujausias albumas “Windflowers” yra bene geriausias būdas su jais susipažinti. Priešingai, nei prieš du metus išleistas “Altid Sammen”, šio albumo dainos parašytos anglų kalba. Tai jį palengvina, padaro suprantamesniu didesniam žmonių ratui ir, tikėtina, ateityje pritrauks dar daugiau grupės gerbėjų.
Šis naujasis “Efterklang” albumas yra labai vientisas, organiškas ir susiliejantis į viena gražia istorija. Jį pradeda itin graži baladė “Alien Arms”. Skambant “Let Me Into Your Heart” apima nenumaldomas noras ką nors apkabinti. Panašūs jausmai aplanko klausantis “Beautiful Eclipse” ir labai lyriškos baladės “Hold Me Close When You Can”… Bet neapsigaukite! Albumas “Windflowers” gal ir lyriškas, bet ne kokia ašarų pakalnė. Kai tik ima atrodyti, kad šis albumas galbūt yra per daug vienodas, “Efterklang” staiga į sceną įneša daugiau instrumentu ir judesio. “Dragonfly” – verčia išlėkti į šokių aikštele. “Living Other Lives” taip pat! Na ir žinoma, negalima nepaminėti kūrinio “Abent Sar” su kuriuo ši danų grupė, visai neseniai koncertavę Vilniaus muzikos klube “Kablys”, užkūrė tikrą pirtį! Šis vienintelis danų kalba atliktas albumo kūrinys prasideda ramiai, tyliai ir šventai, bet netrukus išauga į tikra šėlsmo sūkurį, kuris įtraukia ir nebepaleidžia iki pat albumo pabaigos.
Toks tad šis naujas danų albumas. Tai – labai įvairiapusiškas, originalus ir kabinantis darbas. Reikia tik nesustoti klausyti po pirmojo įspūdžio ir palaukti antrojo. Smagu, kad per tiek metų “Efterklang” sugeba išlikti įdomus, aktualūs ir novatoriški.
The War on Drugs – I Don’t Live Here Anymore
„The War on Drugs“ yra prieš daugiau nei 15 metų Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje susikūrusi grupė. Tai Adam‘o Granduciel‘io (vokalas, gitara) vedamas šešetas – David‘as Hartley‘ is (bosinė gitara), Robbie‘is Bennett‘as (sintezatorius), Charlie‘is Hall‘as (būgnai), Jon‘as Natchez‘as (saksofonas, sintezatorius) ir Anthony‘is LaMarca‘as (gitara). Grupę reikėtų apibrėžti kaip heartland-rock atstovus ir per pastarąjį dešimtmetį iš mažos indie-rock grupės tapo arenų headlineriais.
Penktasis Adam‘o Granduciel‘io ir kompanijos albumas „I Don’t Live Here Anymore“ atskleidžia kiek kitokius garsus, aštresnes melodijas, tačiau tikrai nenutolsta nuo kruopščiai ir atidžiai paruošto, nors iš pirmo žvilgsnio gana paprastai skambančio/įprasto grupei vintažinio garso. Netgi primena „The War on Drugs“ GRAMMY laimėjusį 2017-ųjų a albumą „ A Deeper Understanding“. Pats albumas „I Don’t Live Here Anymore“ – Granduciel’io romantinė odisėja – ilga ir galbūt niekada nesibaigsianti kelionė/neišsemiama tema.
Klausant „The War on Drugs“ albumo, girdime lengvo roko garsus ir įmantrybių išrankesniems melomanams jame mažai. Grupė į didelius eksperimentus nesileidžia, bet gal tai gera žinia grupės garsą pamilusiems fanams? Albumas grupės gerbėjams tikrai patiks, o dar neklausiusiems ir neatradusiems „The War on Drugs“ klasikinio roko gerbėjams – rekomenduojame atrasti.
Mastodon – Hushed and Grim
„Mastodon”- tai gerą ir įtraukiantį progresyvųjį metalą grojanti JAV grupė, kuri spalį išleido ilgai fanų lauktą ir pačių muzikantų brandintą albumą „Hushed and Grim”.
Muzikiniu požiūriu „Mastodon“ atsiskleidžia nuostabiai sudėliotose kompozicijose, kuriose muzikantai perteikia savo kūrybiškumą ir jėgą. Tai pats ilgiausias dvigubas grupės albumas, kurio dainų bendra trukmė net 90 minčių. Ir ne tik ilgiausias. „Hushed and Grim” kupinas progresyvių variacijų, įtraukiančių klausytoją į muzikos verpetą. Visgi tas varijavimas nėra nuobodus, kas dažnai pasitaiko kitų progresyviojo roko atlikėjų kūriniuose.
Man asmeniškai labiausiai patiko „Pushing the Tides”, tad tikrai labai rekomenduoju perklausyti bent šią dainą, kuri turėtų padėti susidaryti bendrą įspūdį apie albumą ir atlikėjų muzikinius sugebėjimus. Taip pat rekomenduoju „Pushing the Tides” bei „Savage Lands”, jei visas albumas pasirodo neįveikiamas dėl savo trukmės.
„Hushed and Grim“ pasižymi sudėtingomis kompozicijomis, įsimenančiu vokalu ir progresyviu nusiteikimu. Šiame albume grupė atsiskleidžia kaip sunkiai atpažįstama, tačiau vis dar novatoriška. Kitaip tariant, Mastodon kartelės nenuleidžia, nes atsisako leisti savo garsui rūdyti. Tiek nauji, tiek senesni grupės gerbėjai čia tikrai turėtų rasti kuo pasimėgauti.
Kas gali sunkų, darbingą, įtemptą pirmadienį paversti džiaugsmingu, pilnu gerų emocijų ir šypsenų? Aišku, kad jos didenybė Muzika. Tokios mintys sukosi mano galvoje po vieno geriausių koncertų, kuriuose teko lankytis. Bet pradėsiu nuo pradžių.
Apie šį danų kolektyvą, seniai, seniai sužinojau iš manoMUZIKOS. Taip, kažkada ir aš, kai dar nebuvau šio portalo dalimi, akylai sekiau muzikines naujienas, o nauji muzikiniai vardai neprasprūsdavo pro mano radarą. Labai gerai pamenu, kaip išgirdus jų kūrinį „Modern Drift” apėmė tokia meilė muzikai, kurios seniai nejutau ir kurią vėl patyriau šiandien.
Apie „Efterklang” koncertą kultūros bare „Kablys” sužinojau visai atsitiktinai. Labai nustebau, nes nemačiau visiškai jokios reklamos ir jei ne mano domėjimasis muzika galbūt visai netyčia šį jau ne pirmą jų pasirodymą Lietuvoje būčiau praleidusi. Labai džiaugiuosi, kad taip nenutiko.
„Efterklang” koncertas / manoMUZIKA.lt nuotr.
Atvykau į koncertą kelios minutės po aštuonių ir išgirdau, kad apšilimas jau vyksta. Susirinkusius šildė Rūtos Mur muzika, kuri beje stilistiškai labai tiko skambėti prieš danų pasirodymą. Apžvelgiau nedidelę saujelę susirinkusių žmonių ir pagalvojau, kad anšlago nebus. Į koncertą atėjo tik labai gerai žinantys ką nori išgirsti žmonės, kurie santūriai klausė lėtų, skambių ir neįprastų Rūtos Mur dainų.
Neilgai trukus apšildymas baigėsi. Kas liko stovėti vietoje, kas pasipildyti gėrimų atsargas ir laukti pagrindinių vakaro svečių. Viskas vyko pagal anksčiau paskelbtą grafiką ir lygiai 21 valandą „Efterklang” kopė į sceną.
Labiausiai mano dėmesį patraukė šilta grupės energija. Pasipuošę šypsenomis ir Lietuvai skirtais džemperiais (trys grupės nariai apsirengė geltona, žalia ir raudona spalvomis!) grupės nariai negailėjo savęs. Šis muzikinis turas vyksta „Efterklang” naujojo albumo pristatymo proga, todėl natūralu, kad daugiausia dainų buvo iš naujausio „Windflowers” albumo. Koncertą grupė pradėjo su daina „Alien Arms”. Vėliau publiką ramino su „Hold Me Close When You Can”. Visos dainos taip organiškai susiliejo, kad nebuvo pasvarstymų, kad galėtų nuskambėti vienas ar kitas senesnis kūrinys.
Atmosfera kaito ir pasiekus karščiausią tašką nuskambėjo pirmieji „Modern Drift” akordai. Ir aišku, kad šios dainos Casper Clausen negali sudainuoti tiesiog įprastai stovėdamas ant scenos. Aišku, kad ne, nes tai nebūtų „Efterklang”. Pasiėmęs mikrofoną, jis iškeliavo į publikos vidurį ir apsuptas žmonių užkūrė tikrą vakarėlį. Po vokalisto išėjimo nesusilaikė ir kiti grupės nariai ir greitai koncertas pavirto tikru muzikiniu šėlsmu. Rankos kilo į viršų, megztinius keitė trumpos rankovės ir buvo galima pamiršti, kur esi. Jausmas buvo, tarsi vyktų geras vakarėlis puikiai pažįstamų draugų kompanijoje.
Na bet aišku visi geri dalykai kažkada pasibaigia. Koncertas nejučia baigėsi ir nors publika labai nenorėjo danų paleisti, teko išsiskirstyti. Tačiau veiksmas persikėlė prie naujausių grupės įrašų ir atributikos stalelio, kur gerbėjai šlavė „Efterklang” įrašus. Nuo seniausio iki naujausio. Po vieną, du ar netgi tris. Kantriausieji sulaukė ir parašų, nes grupės nariai ne tik noriai dalijo autografus, bet ir dalijosi įspūdžiais su visais norinčiais pabendrauti.
„Efterklang” pasirodymas buvo vienas tų, kuris tikrai ilgam išliks atmintyje ir bus patalpintas į geriausiųjų atminties lentynėlę. Tai buvo koncertas, leidęs pamiršti, kuri šiandien savaitės diena, suteikęs begalę gerų emocijų ir nustebinęs pačiomis gražiausiomis spalvomis. „Efterklang” – tai grupė, kuri netaupo ir atiduoda visą save. Dėl tokių jausmų aš myliu koncertus ir jais mėgaujuosi. Kaip paskutinį kartą.
Tik prieš savaitę pasirodęs naujas danų grupės „Efterklang“ albumas „Windflowers” tikime tikrai rado kelias į jūsų širdis. Norintys jį išgirsti gyvai, tą galės padaryti jau visai greitai, nes jau spalio 25 jie pasirodys Vilniuje kultūros bare „Kablys”!
Na, o kol laukiate pasimėgaukite jų pasirodymu, kuris buvo įrašytas dar birželio 27 d. bet pasirodė tik dabar. Jame atliekamos dvi naujojo disko dainos: „Alien Arms” ir „Beautiful Eclipse”. Nuostabus pasirodymas, kuriame su kanklėmis išvysite ir lietuvaitę Indrę Jurgelevičiūtę. Pats tas šeštadienio vakarui. Pasimėgaukite.
Danijos roko grupės „Efterklang” kūryba mums – tarsi nuostabus šviežio ir pasakiškai gaivaus oro gūsis. Tad faktas, kad kūrinio „Modern Drift” atlikėjai ketina surengti pasirodymą Lietuvoje mums buvo tarsi nuostabaus medaus potepis ant šąlančių lietuviškų širdžių. Beje, nežinantiems (arba užmiršusiems) primename, kad jų pasirodymas sostinės Kultūros bare kablys įvyks spalio 25 dieną (bilietų į jį ieškokite ČIA).
Šiandien turime dar vieną medaus potėpį. Tiksliau, ko gero, visą statinę. Mat „Efterklang” savo gerbėjams padovanojo naują albumą „Windflowers”.
Šis įrašas – jau 7-asis Kopenhagos trio studijinis darbas, kuriame galima rasti 9 naujas dainas.
Būtent albumą „Windflowers” Efterklang pristatys viešnagės mūsų šalyje metu.
manoMUZIKA primena, kad paskutinis danų albumas („Altid Sammen”) pasirodė 2019-aisiais.
„Efterklang“ pristato dar vieną puikią dainą iš spalio 8 dieną išleidžiamo albumo pavadinimu „Windflowers”. Su nauja grupės daina „Hold Me Close When You Can” pasirodė ir vaizdo klipas. Jis ganėtinai neįprastas. Vaizdo klipe panaudotos 812 žmonių iš 49 skirtingų pasaulio šalių atsiųstos nuotraukos, kurios padarytos pirmą kartą išgirdus šį kūrinį. Vaizdo klipas sukurtas būtent iš šių nuotraukų.
Danų grupė „Efterklang“ spalio 8 dieną ruošiasi išleisti naują albumą pavadinimu „Windflowers”. Kas įdomu, įrašant šią dainą vokalo partiją atliko ir lietuvė Indrė Jurgelevičiūtė. Ją taip pat šiame kūrinyje galite išgirsti ir grojančia lietuvių liaudies instrumentu – kanklėmis.
Kartais išgirsti iki skausmo gerai pažįstamą melodiją ir ji suskamba tarsi naujai. Taip nutiko ir su šiuo įrašu.
Nuotaika, šiluma, energija, visa tai taip gražiai papildo šį „Efterklang“ pasirodymą Berlyne, kad šios prieš dešimt metų išleistos dainos norisi klausyti dar ir dar. Pats tas penktadieniui.
Šį vakarą papuošia danai „Efterklang“ su puikia daina „Vi er uendelig”, kuri atlikta kartu su Pietų Danijos mergaičių choru. Nuostabus kūrinys yra iš praėjusiais metais išleisto, puikių įvertinimų sulaukusio albumo „Altid Sammen”. Beje, šis įrašas manoMUZIKOS sudarytame geriausiųjų 2019 metų albumų top’e užėmė garbingą 8 vietą.
Rugsėjo pabaigoje danai „Efterklang” išleido savo albumą „Altid Sammen”. Tai įrašas, kuris pasirodė po 7 metų pertraukos. Kolektyvas nesustoja ir šiandien pristato savo naują EP pavadinimu „Lyset”. Titulinę albumo dainą „Lyset” papuošia ir vaizdo klipas.
Nesuklysime pasakydami, kad „Efterklang” – vienas mėgstamiausių mūsų Skandinavijos kolektyvų. Todėl kai danai buvo paskelbę apie savo karjeros pabaigą, mes buvome labai nuliūdę.
Tačiau kai „Efterklang” paskelbė apie savo sugrįžimą, prisipažįstame, kėlėme visas įmanomas taures į viršų.
Praėjusios savaitės pabaigoje danai pagaliau išleido savo naują albumą. Nauja plokštelė „Altid Sammen” pasirodo po 7 metų pertraukos (dar 2012 m. buvo išlestas paskutinis studijinis grupės įrašas „Piramida”). Albumą, tradiciškai, išleido grupės muziką globojantis leiblas „4AD”.
O mes galime pasakyti tik vieną: „Altid Sammen” – nuostabus, muzikalus, išieškotas ir velniškai gražus įrašas.
Jau lygiai už savaitės pasirodys naujasis Danijos grupės „Efterklang“ albumas „Altid Sammen“. Iš to, ką jau teko iš jo išgirsti panašu, kad tai bus tikrai dėmesio vertas įrašas. Tiek „Vi er uendelig“, tiek „I dine øjne“ įstringa ir dar ilgai neišeina iš minčių. Šiandien pristatome trečiąjį kūrinį „Uden ansigt”, kuris tik dar labiau pakursto smalsumą. Laukti liko nedaug.
Apie Danijos grupės „Efterklang“ atsikūrimą rašėme dar birželio mėnesį, o šiandien skubame pasidalinti jų nauju singlu. Daina pavadinimu „I dine øjne” ir jos vaizdo klipas pristatomas šio kolektyvo gerbėjams.
Puikus kūrinys, kuris su dar didesniu nekantrumu verčia laukti naujojo grupės albumo „Altid Sammen“. Jis dienos šviesą išvys rugsėjo 20 dieną.
„Efterklang” gal ir nėra pats žinomiausias vardas Lietuvoje, tačiau tie, kurie drauge su manoMUZIKA yra ilgą laiką, šią Danijos grupę tikrai žino.
Ne kartą esame pristatinėję jų muziką portale, kalbinę grupės narius ir su liūdesiu (dar 2014 metais) tarę sudie. Na, „sudie”, žinoma, sugalvojome ne mes. Patys danai prisipažino, kad „Efterklang” atėjo metas užbaigti muzikinę karjerą. Kaip tarė, taip ir padarė. Grupę trumpam pakasė, pakeitė sudėtį, rebrandinosi, tapo „Liima” ir pradėjo savo naują egzistenciją.
Grupės fainai verkė, užvertė „Efterklang” pašto dėžutę maldavimais ir prašymais sugrįžti ir… buvo išgirsti. Be to, Efterklang iš trio tapo kvartetu!
Vakar vakare „Efterklang” pranešė, kad bus išleistas naujas grupės albumas „Altid Sammen”. Jį rugsėjo 20 dieną išleis mūsų itin mylimas leiblas „4Ad”, savo globojamų atlikėjų sąraše turintis tokius vardus kaip „Bon Iver” ir „The National”.
Pasidalindami šia žinia, danai pristatė ir pirmą būsimo albumo singlą „Vi er uendelig”.
Beje, jeigu Jums „Efterklang” vis dar neatrasta žemė, siūlome pradėti pažintį su jais nuo kūrinių „Modern Drift”, „Cutting Ice to Snow” ir „Dream Today”. Garantuojame – neįsimylėti jų muzikos – tiesiog neįmanoma.
Kovo 7 dieną Vilniuje, kultūros bare KABLYS, savo pirmąjį koncertą Lietuvoje surengs „Liima„. Tiesa, tie patys atlikėjai jau koncertavo Vilniuje 2014 metų rudenį, festivalio „Insanitus” uždarymo koncerte, tik tuomet dar nesivadino „Liima”, o ir skambėjo kitaip. manoMUZIKA.lt prisiminimai iš koncerto – ČIA.
„Liima” koncertą Vilniuje apšildys „Gabanotas Bosistas”.
Apie „Liima”:
Prieš kelis metus, kai Europos indie rock muzikos viltis, danų grupė „Efterklang”, paskelbė apie savo veiklos pabaigą, tai tapo didele netektimi šios scenos gerbėjams. Bent jau iki tol, kol 2015 metais neatsirado „Liima” – daugiausia iš buvusių „Efterklang” narių susikūręs kolektyvas, prie kurio prisijungė būgnininkas iš Suomijos Tatu Rönkkö.
Vos susibūrusi grupė užsidarė studijoje ir jau kitais metais „Liima” išleido savo debiutinį albumą „ii”. Visgi tikroji kolektyvo muzikos branda atsiskleidė antrajame albume „1982”, kuris pasirodė 2017 metais. Verta paminėti, kad prie naujojo „Liima” albumo prisidėjo ir „Grizzly Bear” bosistas Chrisas Tayloras. Visą nepelnytai praėjusiais metais pražiopsotą albumą galite perklausyti apačioje:
2014 metais netikėtai paskelbę apie išsiskyrimą, kurį dabar vadina tiesiog „kūrybine pertrauka”, danų kolektyvas „Efterklang” grįžta su tona įkvėpimo ir naujiena apie sukurtą operą „Leaves – The Colour of Falling”.
Nauja „Efterklang” kūryba oficialiai dienos šviesą išvys lapkričio 4 dieną. Visgi grupė jau spėjo pasidalinti trečiuoju albumo singlu „Stillborn”. Naujas singlas oficialiai pasirodė vakar ir sekė prieš tai pristatytus darbus – „Cities of Glass” bei „The Colour Not of Love”. Juos rasite apačioje.
Pristatydami savo naują albumą „Efterklang” leisis į labai trumpą koncertinį turą, kurio metu surengs 8 koncertus Švedijoje, Danijoje, Nyderlanduose, Belgijoje ir Didžiojoje Britanijoje. Ši opera neoficialiai skambėjusi yra dar 2015 metais, kuomet grupė Europoje surengė 16 koncertų su orkestru, į kuriuos, beje, buvo parduoti visi bilietai.
Rudenį Vilniuje koncertavusių ex-Efterklang ir suomių perkusininko Tatu Rönkkö projektas pagaliau turi pavadinimą. Kolektyvas nuo šiol vadinasi „Liima„.
Šią grupę sudaro ties patys kūrėjai, kurie ir lankėsi Vilniuje, tai yra Tatu Rönkkö bei Mads, Casper ir Rasmus of Efterklang.
Kaip skamba „Liima” muzika – galite išgirsti viršuje.
