Laura Marling

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Balandis, 2020

manoNAUJIENA

balandis 2020

Karantinas sustabdė gyvus koncertus – ir atrodo, ilgam – tad daugybė atlikėjų prarado galimybę pristatyti savo kūrybą publikai gyvų pasirodymų metu. Tačiau mūsų tai nesustabdė – manoMUZIKA komanda ir toliau tęsia savo darbus, peržiūri muzikines naujienas, klausosi ir atrenka įdomiausius albumus. Tikimės, kad jūs su mumis! Pristatome praėjusio mėnesio naujienas – jų bus įvairių, tad tikrai išsirinksite.

Happyendless – Utopia

Daugybę metų kartu ir atskirai elektroninę muziką kuriantys Andrius Kauklys ir Marius Narbutis – vieni Lietuvos elektroninės muzikos pradininkų. Kartu jie – „Happyendless“, o šis pavadinimas jau yra tapęs kokybiškos elektroninės muzikos sinonimu. Nesumeluosim sakydami, kad kiekvienas naujas „Happyendless“ albumas mums būna be galo įdomus. Tačiau ir neslėpsime, jog „Happyendless“, mūsų subjektyvia nuomone, yra įdomesni ne tradicinėmis dainų struktūromis paremtose dainose su kviestiniais vokalistais, o tada, kai jie iš tų struktūrų išsilaisvina. Žavu, jog būtent toks yra ketvirtasis dueto albumas „Utopia“, pasirodęs balandžio pabaigoje.

„Utopia“ kol kas yra stipriausiais ir įdomiausias dueto albumas. Tai – tai nostalgiškas, elegantiškas ir beprotiškai melodingas retrofuturistinis techno, skirtas šokių aikštelėms. Realioms, ir toms, kylančioms prieš akis klausant šios muzikos ausinėse. „Utopia“ savyje talpina akinančią šviesą, švelniai persmelktą nežinomybe ir nerimu. O dainose girdimi, nors ir dažnai neatpažįstami Algirdo Kaušpėdo, Sauliaus Urbonavičiaus-Samo, Jurgos Šeduikytės, Daivos Starinskaitės, Mykolo Katkaus, Eglės Vakarinaitės-Zilnienės ir… Algimanto Čekuolio balsai ne įprasmina atskiras dainas, o suteikia muzikai papildomą atspalvį. Jie tarsi ir egzistuoja, o jų savininkų buvimas kūrinyje yra jaučiamas ir svarbus, tačiau aiškiai išgirsti tekstą dažnai yra neįmanoma. Utopijoje svarbu ne vien ką kalba balsas, o ir kaip jis kalba, kokią emociją kelia. Būtent čia „Happyendless“ atsiskleidžia gražiausiai.

Taip jau nutiko, jog žavi ne tik „Utopia“ muzika, bet ir tai, jog būtent šis albumas pasirodė būtent šiuo metu. Šis keistas, socialinio atsiribojimo prisotintas pavasaris, nori-nenori varantis mūsų mintis neaiškios ateities link… „Utopia“ neabejotinai taps vienu iš artėjančios vasaros soundtrackų ir ryškiausių Lietuviškos muzikos albumų šiais metais.

Laura Marling – Song for Our Daughter

Britų folk muzikos atstovė Laura Marling pasižymi ypatingu produktyvumu. Kas porą metų po naują albumą. Septintasis, studijinis įrašas pavadinimu „Song for Our Daughter” išleistas balandžio 10 dieną. Albumo pavadinimas gali šiek tiek suklaidinti. Atrodo, kad dainininkė naująjį įrašą skiria savo dukrai, tačiau iš tiesų naujasis diskas skirtas išgalvotai dukrai. Kaip teigia pati atlikėja, idėja taip pavadinti albumą kilo prieš keletą metų skaitant Maya Angelou knygą „Letters To My Daughter“. „Tai nepaprastai graži knyga, parašyta išgalvotai dukrai ir aš pagalvojau, kad tai nuostabi mintis“. Laura tikisi, kad šis įrašas bus puikus palikimas jos būsimiems vaikams, kuris parodys pasitikėjimo savimi ir savarankiškumo priimant sprendimus, svarbą.

Lyginant su 2017 metais išleistu įrašu „Semper Femina“, naujasis albumas pasižymi retesnėmis ir akivaizdžiai minimaliomis aranžuotėmis, sukuriančiomis intymų garsą. Lauros Marling vokalą dažniausiai lydi akustinė gitara, lengvas mušamųjų ritmas, tačiau kartais pasigirsta fortepijono ir styginių garsai.

Naujasis albumas sulaukė puikių muzikos kritikų atsiliepimų. Dešimt dainų, kurios tikrai neturėtų nuvilti Lauros Marling gerbėjų ir galbūt bus puikus atradimas visiems, kas dar nėra girdėję šios atlikėjos muzikos.

Active Child – In Another Life

Tiems, kurie skaito manoMUZIKĄ, „Active Child“ vardas yra neblogai žinomas. Po šiuo pseudonimu slepiasi Los Andžele gyvenantis muzikantas Patas Grossi. Jo kūryba – itin novatoriška, lyriška, intymi ir šilta. Čia jis derina R&B, elektro, soul, pop ir chorinio stiliaus žanrus.

Kažkada būtent šį atlikėją į koncertinį turą pasikvietė elektroninės/dream pop muzikos korifėjus Anthony Gonzalezas (klausytojams geriau žinomas „M83“ pseudonimu). Vėliau jis leidosi į koncertinius turus su tokiomis grupėmis kaip „White Lies“, Jamesu Blake‘u, „White Rabbit“ ir kitais.

Klausomės „Active Child“ muzikos nuo tos sekundės, kai dienos šviesą išvydo debiutinis jo albumas „You Are All I See“. Tai įvyko 2011-aisiais. Po 4 metų Patas Grossi pasidalino antru studijiniu įrašu „Mercy“, o šiandien yra dar viena didi diena – trečia jo plokštelė „In Another Life“ pristatoma klausytojų teismui.

Pato falcetas nepalieka abejingų jau praktiškai dešimtmetį. „Tai tiesiog mano dainavimo būdas. Be to, falcetas yra ta vokalinė terpė, kurioje aš jaučiuosi stipriausias. Todėl kai kuriu dainas ir ateina metas vystyti pagrindinę melodiją, žinau, kad ji bus skirta falcetui. Tai – savotiška kombinacija: ilgą laiką dainavau chore ir ten išsiskyriau būtent falcetu, todėl šis balsas tarsi liko mano galvoje ir vėl tapo savotišku kūnu mano šiandieninėje muzikoje“, – beveik prieš 9 metus apie savo balsą manoMUZIKAI išskirtiniame interviu sakė P. Grossi.

„Active Child“ falcetu, papuoštu nuostabia muzika apstu ir naujajame „In Another Life“. Todėl drąsiai sakome, kad šis įrašas – vertas jūsų dėmesio, o manoMUZIKAI jis buvo vienas gražiausių, išleistų balandžio mėnesį.

The Strokes – The New Abnormal

2001 m. pasirodęs pirmasis „The Strokes“ albumas „Is This It“ buvo grupės tramplynas ir išliko melomanų mėgstamiausiu grupės darbu. Nei 2003 m. pasirodęs antrasis albumas „Room on Fire“, nei pastarieji darbai – 2011 m. „Angles“ ar 2013 m. „Comedown Machine“ neaplenkė pirmojo. Žinoma, grupės gerbėjai labai laukė frontmeno Julian Casablancas, gitaristų Albert Hammond, Jr. ir Nick Valensi, bosisto Nikolai Fraiture bei būgnininko Fabrizio Moretti sugrįžimo į įrašų studiją. Įdomu ar balandžio 10 dieną po septynerių metų pertraukos pasirodžiusiam „The New Abnormal“ tai pavyks?

Šeštasis The Strokes“ albumas „The New Abnormal“ buvo įrašytas Shangri-La – Malibu studijoje, o jį prodiusavo Rick Rubin. Viršelį papuošė Jean-Michel Basquiat piešinys „Bird on Money“ – menininko tribute džiazo muzikantui Charlie „Bird“ Parker.

„The New Abnormal“ – geras roko albumas, papuoštas 80-ųjų garsais ir nostalgija tam laikmečiui. Albumo „hitai“ yra „Bad Decisions“ ir „Eternal Summer“. Visgi pirmojoje atpažįstame Billy Idol kūrinį „Dancing With Myself“, o antrajame – Psychedelic Furs „The Ghost in You“. Grupė to neslepia (netgi mini išnašose) ir dainos skamba puikiai – tikras geros nuotaikos užtaisas belaukiant vasaros. Ieškantiems kažko įdomesnio rekomenduoju „Ode to the Mets” ir „Adults Are Talking“ – pašokimui. Visas albumas persmelktas nerūpestingumo, laisvės ir pilnos nuotykių vasaros nuotaikos. Klausantis kažko inovatyvaus ar ypatingai išieškoto gal ir neišgirsime, bet tikrai leis lengviau atsikvėpti ir primins pasidžiaugti šia akimirka.


EOB – Earth

„Radiohead“ gitaristas Ed O’Brien (būtent jis slepiasi po pseudonimu EOB) visuomet laikėsi šiek tiek nuošaly. Kol žymesni jo „bendragrupiečiai“ leido solinius albumus, jis… gerai leido laiką ir kaupė medžiagą. Šiam albumui sukurti jam prireikė 8 metų, o jį įkvėpė įvairūs dalykai – nuo Rio karnavalo,  Glastonbury festivalio šėlionių, Primal Scream albumo „Screamadelia“ iki asmeninių vienybės Žemėje paieškų.

Būtent taip EOB ir pavadino savo pirmąjį solinį kūdikį – „Earth“. Tačiau nepaisant to, kad įrašuose jam talkino tikras „dream team“ (albumą prodiusavo Flood, o jame girdime „Radiohead“ nario Colino Greenwoodo bosinę gitarą, „Portishead“ gitaristą Adrian Utley ir „Wilco“ būgnininką Glenn Kotche), pačiam albumui trūksta būtent vienybės ir to sofistikuoto skambesio, kurį taip liaupsina „Radiohead“ gerbėjai. Vieni kūriniai skamba gana šviežiai („Shangri-la“), kiti gerai jaustųsi praėjusio šimtmečio pabaigos muzikiniame kontekste („Olympik“) ar galėtų sugulti į kurį nors ankstesnį „Radiohead“ albumą („Banksters“). O kai kuriems  tiesiog pritrūko gyvybės (duetas su Laura Marling „Cloak of the Night“).

Tačiau kad ir koks būtų galutinis rezultatas, Ed O‘Brien visiems įrodė bent jau vieną dalyką – priešingai nei mano internautai, jis sugeba išdainuoti daugiau nei vien savo vardą. Ar šį albumą išgirsti tikrai būtina? „Radiohead“ gerbėjams tai bus proga geriau pažinti savo mylimos grupės gitaristą, tačiau jei jo skambesiui taikysite tokius pačius aukštus standartus, jums greičiausiai teks nusivilti. Visiems kitiems – pabandykite, „Earth“ yra toks nepretenzingas, kad turi šansų patikti.

Katatonia – City Burials

Jei nežinočiau švedų „Katatonia“ istorijos ir man kas nors būtų pasakęs, kad naujausią  grupės albumą „City Burials“ atlieka ta pati 1996 m. „Brave Murder Day“ išleidusi grupė, būčiau tik garsiai nusijuokusi. Tai – du kardinaliai skirtingi ir muzikiniais žanrais niekaip nesusiję albumai. Tačiau „Katatonia“ kūrybiniame kelyje permainos nėra jokia naujiena. Kolektyvo skambesys kito su laiku ir kiekvienas albumas atnešdavo naujų transformacijos vėjų.  Nors, pavyzdžiui, 2006 m. „Great Cold Distance“ kelia daug nostalgiškų prisiminų iš paauglystės, tokie sentimentai nėra priežastis muzikantams stovėti vietoje – ir „City Burials“ tą  puikiai įrodo.

Pradėję savo muzikinį kelią kaip death/doom metalo atstovai, stilistiką švedai keitė stilistiką daugybę kartų, nors bendra tematika visada buvo kupina tamsios romantikos. Tai turbūt vienintelis iki šol grupės kūryboje išlikęs elementas.

Tamsios yra ir „City Burial“ dainos: albume muzikantai kalba apie slogią miesto atmosferą, tvyrauja niūri nuotaika. Dalies kūrinių klausytis net nuobodoka, bet muzikantų profesionaluma ir galingi gitarų rifai neginčijamai turi savo stiprybės. Jei ne su niekuo nesupainiojamas Jonas Renske vokalas, sakyčiau, jog grupė į „City Burials“ sudėjo eklektiškus, niekaip tarpusavyje muzikaliai nesusijusius kūrinius: gotikines synth balades (pavyzdžiui,  „Lacquier“) ar progresyviojo roko maršus „Heart Set To Divide“ ar „City Glaciers“. Mano asmeninis albumo favoritas – paskutinioji albumo daina „Fighters“, kuri klausytojams primena apie ankstyvesnį, labiau „metalinį“  grupės skambesį ir įtraukiančias gitaros partijas. Bet kokiu atveju, tai vis tiek yra progesyviojo roko kūrinys.

Kritikų vertinimu „City Burials“ nėra stipriausias „Katatonia“ darbas, tačiau jis vis vien vertas klausytojų dėmesio. Šių dienų „Katatonia“ praktiškai neturi nieko bendro su „Katatonios“ senuoju skambesiu:  švedai nebėra metalo grupė, tačiau, pristatydami unikalų, jaudinantį, tamsų progroką, jie vis dar išlaiko sunkią ir įtraukiančią atmosferą.

Keturiasdešimt minučių su Laura Marling muzika

manoNAUJIENA, manoVIDEO

Praėjusiais metais savo šeštąjį albumą „Semper Femina“ pristačiusi britų folk muzikos atstovė Laura Marling pasirodo David Lynch kuruojamame festivalyje „Festival of Disruption”.

Uždirbtos pajamos iš šio festivalio skiriamos David Lynch įkurtai ne pelno siekiančiai organizacijai, kuri skirta kovoti su streso sukeltomis ligomis, pritaikant transcendentinės meditacijos techniką.

 

manoMIKSAS 053: First Quarter Full Of Vibes

manoMIKSAS

Įpusėjus gegužei ir artėjant vasaros linksmybėms, pats laikas pasirūpinti atitinkama muzika. Kiekvienas manoMUZIKOS kolektyvo narys išrinko savo keturias geriausias pirmojo šių metų ketvirčio dainas, kurias apjungėme į vieną bendrą manoMUZIKOS miksą.

Šie kūriniai tiks ir leidžiant laiką gamtos apsuptyje ir vaikščiojant karšto miesto grindiniu ir važiuojant kito miesto ar šalies link.

Šiame mikse rasite Kendrick Lamar, „Elbow”, „Fink”, „London Grammar”, „Jamiroquai”, „alt-J”, „Bonobo”, „SOHN” ir daug kitų puikiai pažįstamų ir mažiau žinomų vardų, kurie tikrai turėtų išjudinti, priversti atsidaryti visus langus ir mėgautis visu garsu skambančia muzika.

 

Pilnas kūrinių sąrašas:

  1. BONAPARTE – Melody X
  2. Laura Marling – Nothing, Not Nearly
  3. Bruno Major – Jus The Same
  4. Junior A – Sleep Machine
  5. Kendrick Lamar – DNA.
  6. SOHN – Conrad
  7. POLIÇA – Lipstick Stains feat. Boys Noize
  8. Sampha – (No One Knows Me) Like the Piano
  9. London Grammar – Big Picture
  10. Isaac Delusion – Mother Shelter
  11. Leif Vollebekk – Into the Ether
  12. Fink – Boneyard
  13. SOHN – Hard Liquor
  14. Rationale – Vessels
  15. Mac Demarco – On the Level
  16. Forest Swords – Panic
  17. Jamiroquai – Cloud 9
  18. Bonobo – Kerala
  19. Parfume Genius – Slip Away
  20. Vancouver Sleep Clinic – Wildfire
  21. Young Fathers – Only God Knows
  22. Charly Bliss – Glitter
  23. PWR BTTM – Answer My Text
  24. Japandroids – Near To The Wild Heart Of Life
  25. Fog Lake – Ventriloquist
  26. Lea Porcelain – Bones
  27. Elbow – All Disco
  28. FatherJohn Misty – Leaving LA
  29. London Grammar – Oh Woman Oh Man
  30. Elbow – Gentle Storm
  31. Thievery Corporation – Let The Chalice Blaze
  32. Jamiroquai – Dr Buzz
  33. alt-J – 3ww
  34. Sin Fang, Soley, & Örvar Smárason: Random Haiku Generator
  35. Leif Vollebekk – All Night Sedans
  36. Villagers & Nico Muhly – Fortunate Child
  37. Ásgeir – Afterglow
  38. UNKLE & Keaton Henson – Sick Lullaby
laura marling

Laura Marling – Next Time

manoVIDEO

Britų folk muzikos atstovė Laura Marling jau kitą mėnesį grįš su naujuoju albumu, „Semper Femina“. O kol kas tęsiami albumo pristatymo darbai – ir šiandien turime progą išgirsti (ir pamatyti) dar vieną dainą iš šio albumo. Vaizdo klipą dainai „Next Time“ (kaip ir ankstesniam kūriniui, „Soothing“), sukūrė pati L. Marling.

Laura Marling – Soothing

manoVIDEO

Britų dainininkė Laura Marling pristatė pirmąjį singlą iš kitąmet pasirodysiančio jau šeštojo jos albumo, „Semper Femina“. Moteriškai seksuali daina „Soothing“ praneša apie naujus vėjus L. Marling kūryboje. Jai skirtą vaizdo klipą režisavo pati dainininkė – tai jos režisūrinis debiutas.

Albumas „Semper Femina“ turėtų pasirodyti kitų metų kovo 10-ą dieną.

manoTOPAS 2013: Ugnė

manoBLOGAS

(nuotr. Mr Sith Zam)

ManoMUZIKAI įpusėjus metų pabaigoje dėlioti taškus ant i aš, atsivertusi baltą lapą naujam įrašui ir susiruošusi tradiciškai skaičiuoti muzikinius viščiukus, staiga suprantu, jog kas kartą, pildydama blogo įrašą, kuriu dialogą. Ne monologą stovint ant apverstos dėžės ir dėstant tiesas susirinkusiai įsivaizduojamai miniai, o menamą pokalbį tarp dviejų žmonių. Kol psichikos mokslų atstovai nejučiom ima svarstyti, kuri iš šių formų yra sunkesnė, aš šypsausi, nes šiandieninio mano pasikalbėjimo dalyvis rankose jau laiko didelį arbatos puodą ir, sukryžiavęs kojas, patoginasi aptarimui.

manoALBUMAI
Startuojame nuo geriausių šių metų albumų. Iš karto turiu pastebėti, jog nei aš, nei mano įsivaizduojamas kompanionas šiais metais nebuvome mistiškai pranykę už žiniasklaidos priemonių ribų, todėl neatsikvėpdama galiu išberti gausiai interneto erdvėje eskaluojamus muzikinius įrašus, kurie mano įsivaizduojamam klausytojui yra puikiai pažįstami.
Prizinę vietą be menkiausio lašo abejonės iš karto priskiriu brito Simon Green, t.y. „Bonobo“ penktajam studijiniam darbui „The North Borders“, pametusiam kartojimų skaičių mano grotuve. Verčiausiųjų sąrašą tęsia alternatyvių rokerių „Editors“ svarus priminimas apie save po 4 metų pertraukos „The Weight of Your Love“, amerikiečių „Kings Of Leon“ sugrįžimo dovana „Mechanical Bull“,  „Mercury“ nuskynusio James Blake debiuto antrasis dublis, tačiau dėl to jo talento nemažinantis darbas „Overgrown“, indie rokerių „Foals“ trečiasis studijinis įrašas, tapęs auksiniu Jungtinėje Karalystėje „Holy Fire“, „Stereophonics“ metus ilgiau nei planuota užtrukęs aštuntasis įrašas „Graffiti on the Train“, kanadiečių „Arcade Fire“ ilgai lauktas ir neapvylęs rezultatas „Reflektor“.  Vietą tope rastų net ir iki neskanumo radijų nuzulinti „Daft Punk“, „Disclosure“, „Rudimental“ ir Laura Mvula įrašai.

Visgi, šiandien manoTOPE renku antrąją kovos kategoriją ir noriu tęsti tai, ką manoMUZIKA prieš trejus metus apsiėmė skleisti – muzikinius vardus, kurie gal ir nėra tokie populiarūs, bet yra neabejotinai verti pasiekti jūsų ausis.

Lorde – „Pure Heroine“

Jaunoji mergaičiukė iš Naujosios Zelandijos šiemet tikrai įnešė gerąją sumaištį į muzikos pasaulį. Septyniolikmetės kūrinius mielai groti ėmė radijo stotys, o tėvynainiai puolė ją nešioti ant rankų, ir ne veltui – naujokės debiutinis darbas „Pure Heroine“ buvo įvertintas „Grammy“ nominacijomis. Sodriai skambanti tamsa ir šviežus požiūris į indie pop.

Devendra Banhart – „Mala“

Aštuntajam studijiniam albumui originalusis Devendra Banhart pakeitė įrašų kompaniją – ėmė bendradarbiauti su „Nanosuch Records“ . Darbas startavo JAV „Billboard“ pristatomos pardavimų kategorijos „Top Heatseekers Albums“ 2-oje vietoje, pagyrų negailėjo ir muzikos kritikai.  Brandus, laiką nejučiom suryjantis įrašas, paskanintas tik Banhartui būdingu muzikos ir pasaulio suvokimu.

Villagers – „{Awayland}“

Po trijų metų pertraukos išleistas antrasis Airijos indie folkerių „Villagers“ darbas „{Awayland}“ kaip ir debiutinis įrašas, buvo nominuotas „Mercury Prize“. Visgi, nors šiuo įrašu Conor O‘Brien suburtas kolektyvas ir vėl nesulaukė savo šlovės kulminacijos, antrasis darbas buvo itin palankiai įvertintas muzikos kritikų. Mano nuomone, „{Awayland}“ yra kur kas įvairesnis, novatoriškesnis, tačiau „Villagers“ kuriamą magiją išlaikęs įrašas.

„Coco Rosie“ – „Tales of a GrassWidow“

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad jeigu penktasis studijinis amerikiečių sesučių „CocoRosie“ darbas būtų skambėjęs taip pat, kaip 4 prieš tai – įrašas nebūtų patekęs į topą. Originaliosios „CocoRosie“ neabejotinai žengė žingsnį į priekį, pridėjo dar daugiau ritmo, elektronikos, tačiau išlaikė savo tapatumą. „Tales of a GrassWidow“ tapo vienu iš labiausiai pradžiuginusių metų įrašų.

„Rhye” – „Woman“

Kanadiečio Milosh ir danų instrumentalistės Robin Hannibal duetas, reziduojantis Kalifornijoje, pavasarį išleido išties dėmesio vertą debiutą „Woman“, kurį itin teigiamai įvertino muzikinė visuomenė. Beje, po gero pusmečio Milosh pristatė ir solinį darbą „Jetlag“, kuris savo vienodumu gerokai nublanko prieš duete kurtą rezultatą. „Woman“ – vientisas, ne migdantis, vertas jūsų ausų downtempo.

Ane Brun – „Rarities“

Ne taip jau retai vertinant naujus atlikėjų albumus išgirstame nuosprendį „praėjusio įrašo kopija“. Viena vertus, suprantama, kad išskirtinis atlikėjo kūrimo stilius yra būdingas tik jam pačiam, nuo kurio pabėgus rizikuojama prarasti tapatumą, kita vertus, progresas muzikoje turėtų tapti būtina dalimi. Skandinaviškoji melancholijos karalienė Ane Brun nenutoldama nuo savęs septintajame diske „Rarities“ sugeba judėti pirmyn. Malonus ausiai raiškus vokalas ir į depresiją nevedantis melodingas folk.

„Phoenix“ – „Bankrupt!”

Prancūzų synthpop/indie rock atstovai „Phoenix“ pristatydami penktąjį studijinį įrašą „Bankrupt!“ žadėjo visiškai kitokį skambesį ir į eksperimentus orientuotą diską. Ar tai jiems pavyko, diskusijos kyla iki šiol. Visgi, albumas pelnė palankius kritikų vertinimus ir puikius pardavimų skaičius ir įsitaisė tarp mano klausomiausių.

„London Grammar“ – „If You Wait“

Britų trip hopo atstovai „London Grammar“ debiutavo su pilnu albumu „If You Wait“ tik šiemet, tačiau jau spėjo muzikos pasauliui pranešti tinkamą žinutę – jaunasis trio yra vertas didžiosios scenos. Ir nors kai kurie kritikai negailėjo ironijos, sakydami, kad visos kūrinių istorijos yra apie sunkią paauglystę, ir trijulė tėra nesubrendusi „The XX“ versija, įrašas debiutavo 2 UK parduodamų albumų vietoje. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad gyvai „London Grammar“ skamba kur kas nepriekaištingiau negu įraše.

„Bastille“ – „Bad Blood“

Popsiškiausias skambesys, patekęs į topą, priklauso dar vieniems debiutantams, vertiems pagyrų. Tai  – britai „Bastille“. Ketveriukė 2010 metais buvo suburta idėjinio vado Dan Smith, o išpopuliarėjo po dainos „Flaws“ pasirodymo. Albumas „Bad Blood“ startavo nuo pirmosios UK parduodamų albumų pozicijos. Puikus pavyzdys, kur link galėtų sukti pop muzikos scena.

„Snakadaktal“ – „Sleep In The Water“

Dream pop atstovų iš Australijos „Snakadaktal“ pirmasis studijinis blynas „Sleep In The Water“ buvo įskaičiuotas visiškai netikėtai, bet užtikrintai. Albumėlis niekaip nenustojo suktis grotuve, kol pagaliau teko pripažinti – labai maloniai ir šviežiai besiklausantis darbas, vertas į save atkreipti prožektorių šviesas.

„Everything Everything“ – „Arc“

Penktus metus sceną mindžiojantys indie rokeriai  „Everything Everything“ su antruoju įrašu „Arc“ gal ir neperspjovė patys savęs nuo debiuto „Man Alive“ laikų, tačiau savo antrąjame studijiniam įraše „Arc“ pateikė tikrai labai paperkantį  elektro pop mišinį, užtikrinusį vietą po saule ne tik tarp perkamiausių UK albumų, bet ir manoTOPE.

Ólafur Arnalds – „For Now I Am Winter“

Ambientą ir eksperimentinės elektroniką gliaudantis islandas Ólafur Arnalds šiemet pradžiugino trečiuoju studijiniu įrašu „For Now I Am Winter“, Atlikėjo muzika, skambėjusi daugelyje filmų, reklamų, televizijos laidų, nė kiek nenusizulina ir išlaiko islandiškai muzikai būdingą kokybę, dvelkiančią vėsa.

„King Krule“ – „6 Feet Beneath The Moon“

Britų jaunasis genijus Archy Marshall, scenoje skirtinguose projektuose įkūnijantis „King Krule“, „Zoo Kid“, „Edgar The Beatmaker“, „Dj JD Sports“, rodos, netelpa savo kailyje, nekantraudamas griauti suvokimą apie muziką ir atbukusioms ausims tiekti naujojo pasaulio garsus. Ateities garsus. Gal ne visada ir tikrai ne visiems „patogus“ debiutinis „King Krule“ darbas „6 Feet Beneath The Moon“ yra tai, ko klausysis mūsų vaikai, pasakodami apie naujosios muzikos srovės pradininką. Neabejotinas manoTOPO dalyvis.

Laura Marling – „Once I Was An Eagle“

Turiu prisipažinti, jog prieš įsijungdama ketvirtąjį studijinį Jungtinės Karalystės atstovės Laura Marling darbą, iš to perdėto noro nusiteikti skeptiškai (ne objektyviai, o skeptiškai), net sąmoningai suraukiau nosį. Visgi, kūno kalba nepadėjo nulemti emocijų, genialioji 23-jų metų atlikėja mane palaužė. Laura naujajame įraše ir vėl paaugo, ir vėl pasiūlė muzikos grynuolį, ir vėl jos diskas buvo nominuotas „Mercury Prize“.

„Volcano Choir“ – „Repave“

Pabaigoje – visuomet muzikinius saldainius dalinantis Justin Vernon su vienu iš savo projektų – „Volcano Choir“. Antrajame studijiniame grupės darbe – tik vykę ir labai vykę eksperimentai su muzikos genijui būdingu užtikrintumu. Tiesa, nuoširdus perspėjimas „Bon Iver“ gerbėjams – ieškokite atsargiai, galite ir nerasti. Skirtinguose muzikiniuose amplua Vernonas neria į kitus vandenis.

 

manoSINGLAI
Be didelių įžangų dalinuosi šių metų pavieniais singlais, kažkur kažką manyje neatitaisomai užkabinusiais:

 

manoLIVE

Ir…. penki įsimintiniausi gyvi kūrinių atlikimai, nenulipę nuo ausų ir minčių:

 

Štai taip atrodo mano asmeninis 2013 metų rinkinukas.

„Tie, kurie nemoka kurti muzikos – apie ją rašo“, – ne kartą yra nuskambėję interneto erdvėje, ir, reikia pasakyti, mes velniškai džiaugiamės galėdami tai daryti. Ačiū, kad esate tie, kas skaito.

 

Mercury ‘2013 nominacijų paskelbimo išvakarės: ko tikėtis? (manoMUZIKA prognozė)

manoBLOGAS

Mercury logo

Jau rytoj Londone bus paskelbti 11 muzikinių albumų, pretenduojančių laimėti „Mercury” prizą. Nuo 1992 metų kasmet vyksiančiuose apdovanojimuose „varžosi” 11 geriausių Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje išleistų metų albumų.

Nominantus laimėti šį prestižinį apdovanojimą išrenka muzikos industrijos atstovai – muzikantai, leidybinių kompanijų vadovai, muzikos žurnalistai ir kiti su šia sritimi susiję Jungtinės Karalystės gyventojai.

Šiemet „Mercury” prizas bus įteiktas 24 kartą. Kol kas akivaizdi šių apdovanojimų lyderė – britė PJ Harvey. Ji yra vienintelė atlikėja, šį apdovanojimą laimėjusi du kartus. Pirmą kartą muzikantei „Mercury” prizas įteiktas už 2001 metais išleistą albumą „Stories From the City, Stories From the Sea”. Antrasis kartas jai buvo  sėkminigas 2011 -aisiais. Tada statulėlė jai atiteko už diską „Let England Shake”. Beje, PJ Harvey kartu su grupe „Radiohead” yra dažniausiai per šiuos 24  metus minėti vardai. Tiesa, Thomo Yorke’o grupei kol kas nė sykio nėra pavykę laimėti „Mercury”.

Taigi, jau rytoj 19:30 val. (Lietuvos laiku) Londone bus paskelbti 11 albumų, pradėsiančių savotišką kovą dėl „geriausiojo” Didžiosios Britanijos disko vardo. Šis prizas – tai ne tik puiki galimybė pelnyti šlovę bei tikrai nemenką pinigų sumą, bet ir dar viena proga, garantuosianti albumo pardavimo augimą. Įrodymų, kad „Mercury” prizu pasipuošusio albumo pardavimai šokteli akivaizdžiai, toli ieškoti tikrai neverta. 2010 metais, „The XX” laimėjus „Mercury”, jau kitą dieną disko pardavimai išaugo 450 % ! Net ir praėjus trims mėnesiams po apdovanojimų ceremonijos plokštelės pardavimai buvo 74% didesni nei iki laimėjimo. 2008-aisiai „Mercury” prizą laimėjusio „Elbow” albumo „The Seldom Seen Kid” pardavimai jau kitą savaitę šoktelėjo 700 procentų. 2005 metais „Mercury” apdovanotos „Antony And the Johnsons” plokštelės pardavimai „ūgtelėjo” 175 procentais, o 2004 metais laimėjusių „Franz Ferdinand” debiutinio įrašo – 30 procentų.

Taigi, „Mercury” prizo svarba pastaraisiais metais yra nenuginčijama. Tai ne tik muzikantų ir kūrėjų ilgo ir kruopštaus darbo įvertinimas, bet ir savotiškas muzikinės mekos svarbiausio metų įrašo apdovanojimas.  „Mercury” prizo įteikimas – neabejotinai vienas svarbiausių įvykių ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visame pasaulyje, todėl ypatingai laukiu ne tik rytdienos, kuomet bus paskelbti visi nominantai, bet ir spalio 30 dienos, mat būtent tada ir sužinosime geriausio šių metų albumo pavadinimą.

Pretendentų laimėti „Mercury” apdovanojimą paskelbimo išvakarėse, manoMUZIKA nusprendė pabandyti atspėti 9 kolektyvus, mūsų galva pateksiančius į galutinį rytojaus sąrašą.

David Bowie "The Next Day"

1. David Bowie „The Next Day”

Po dešimties metų pertraukos į didžiąją sceną anglų muzikos legenda Davidas Bowie sugrįžo su trenksmu. Liaupsių jam negailėjo nei jo muzikos gerbėjai, nei muzikos kritikai. Ar „The Next Day” galima vadinti muzikanto gulbės giesme? Nežinia. Tačiau manoMUZIKA tikrai nenustebtų, jei šį kultinį atlikėją itin mylintis britai (o kartu ir muzikos industrijos atstovai) jam skirtų „Mercury” pridėdami nerašytą kriterijų „Už gyvenimo nuopelnus”.  2010-aisiais panašioje situacijoje buvo atsidūręs legendinis Paulas Welleris. Tąkart taip pat buvo nemažai tikinčių, kad subjektyvusis kriterijus „už gyvenimo nuopelnus” suveiks, tačiau tais metais laimėjo jau anksčiau minėti „The XX”

Beje, 2002 metais Bowie jau galėjo laimėti „Mercury” už savo diską „Heathen”, tačiau tada laimė nusišypso Ms. Dynamite.

2. Disclosure „Settle”

Iki vasaros vidurio „Disclosure” neabejotinai buvo tapusi vienu labiausiai klausomų ir aprašomų Didžiosios Britanijos kolektyvu. Šio dueto ir Sam Smith atliktas bendras kūrinys „Latch” Anglijoje buvo grojamas taip dažnai, kad kai kurios radijo stotys nusprendė riboti šios dainos patekimą į savo grojaraščius. Vieni „Disclosure” vadino naujos šokių muzikos prometėjais, kiti teigė, kad grupė tiesiog atrado tai, ko Jungtinės Karalystės šokių muzikos scenoje trūko jau daugelį metų. Bet kuriuo atveju, „Disclosure” sukūrė nepriekaištingą elektroninės šokių muzikos albumą, kuris neabejotinai turėtų tapti vienu iš rimčiausių pretendentų laimėti šiemetinį „Mercury”. Situaciją lengvina ir tai, kad įvairovę nuolat norintys pabrėžti „Mercury” rengėjai, negali nepastebėti  fakto, jog paskutinį (ir, praktiškai, vienintelį) kartą šokių muzikos albumas šį prizą laimėjo dar 1997 metais. Tąkart apdovanojimas atiteko Roni Size ir Reprazent įrašui „New Forms”.

London Grammar "If You Wait"

3. London Grammar „If You Wait”

Vos vakar išleistam Londono indie pop kolektyvo albumui vėlyva pasirodymo data neturėtų sukelti jokių trūkdžių atsirasti geriausiųjų vienuoliktuke. Dar nuo praėjusių metų pabaigos (kuomet buvo pristatyta grupės daina „Hey Now„) „London Grammar“ tapo britanijos naujos pop muzikos vėliavnešiais. Kitokie, unikalūs, bet iki kaulų smegenų įsimenantys trijų bičiulių kolektyvo kūriniai jau dabar kritikų yra vadinama ta muzika, kuri potencialiai gali reprezentuoti 2013-uosius Britanijos muzikos istorijos knygose ateities kartoms. Ar taip bus iš tikrųjų? Pagyvensime – pamatysime. Britų muzikos portalas NME šį kolektyvą įvardija aiškiu „Mercury Awards” favoritu. Tuo tarpu aš šiuo klausimu esu kiek atsargesnis. Nors ir nė kiek neabejoju, kad į „potencialiųjų” vienuoliktuką „If You Wait” tikrai turėtų patekti.

4. Foals „Holy Fire” 

Jau po 2010-aisiai išleisto „Foals” disko „Total Life Forever” netilo kalbos apie galimą grupės išsiskyrimą. Aikštingas jos lyderis Yannis Philippakis nedviprasmiškai kalbėjo apie solinę savo karjerą ir tik ilgalaikė sutartis su leidėjais neleido Oksfordo indie roko pažiboms subyrėti į šipulius. Taip, „Holy Fire” per plauką nepasiekė UK TOP 40 viršūnės (ją užleisdami kino filmo „Les Miserables“ garso takeliui). Taip, vyrukai neįgyvendino senos svajonės užkariauti Anglijos, Airijos ir didžiųjų Europos šalių perkamiausių albumų topus. Tačiau svajonės gyvos tol, kol gyvi tie, kas gali jų siekti. Nelaimėję „Mercury” 2010-aisiai Oksfordo vyrai mažų mažiausiai šiemet turėtų patekti tarp vienuolikos laimingųjų, tęsiančių kovą dėl šio elitinio prizo. Juolab, kad albumas buvo tikrai geras, išbaigtas ir kritikų įvertintas itin palankiai.

Laura Mvula "Sing To The Moon"

5. Laura Mvula – Sing To The Moon

Laura Mvula šiemet sukūrė šedevrą. Steve’o Browno prodiusuotas albumas į muzikos industriją ne tik įnešė naują vėjo gūsį, bet ir dar kartą įrodė, kad soul ir R&B muzika gali skambėti taip, kaip dar niekada nėra skambėjusi. Apie šį diską anksčiau esu rašęs nemažai, todėl dabar tepakartosiu vieną esminį dalyką: kiekviena albumo daina – atskiras ir nenuspėjamas meno kūrinys. Šis diskas turėtų įtikti ir didžiausiems muzikos cinikams, ir tiesiog naujų vėjų išsiilgusiems muzikos mylėtojams. Negalėčiau patikėti, kad Jungtinės Karalystės muzikos industrijos atstovai šio albumo savo nominantų sąraše gali nepaminėti… Už naują vėją, už novatorišką požiūrį į muziką ir, žinoma, už absoliutų išskirtinumą.

6. King Krule „6 Feet Beneath the Moon”

Rugpjūčio pabaigoje išleistas devyniolikmečio debiutinis įrašas toli gražu nepasiekė aukštumų britų tope. Tačiau nežiūrint į tai, kritikai Archie Samuelį Marshallą (toks yra tikrasis King Krule vardas – aut past) krikštyja Didžiosios Britanijos muzikos viltimi. Kad jam netrūksta kitokio – savito ir unikalaus požiūrio į muziką – nepaneigs niekas. Tačiau kol kas Archie dar nėra iki galo apsisprendęs kuria kryptimi žengti. Ko gero tai ir daro „6 Feet Beneath the Moon” įdomiu albumu. Tai – eksperimentinis, vis dar ieškojimuose skęstantis diskas, kuriame muzika (ačiū jos dievui) taip pat yra labai įvairi. Jaunieji Anglijos hipsteriai King Krule tiesiog dievina. Labai tikėtina jį pamatyti ir rytojaus galutiniame vienuoliktuke.

Deptford Goth "Life After Defo"

7. Deptford Goth „Life After Defo”

Galbūt daugelis mane pavadins avantiūristų, tačiau po pastarųjų metų „džeimsbleikiškos” manijos šis jaunuolis yra vienintelis kažką panašaus padoriai sukūręs Didžiosios Britanijos gyventojas. Galima būti dar drąsesniu: „Life After Defo” – savalaikis ir veržlesnis albumas nei tamsos dainiumi vadinamo Jameso Blake’o įrašai. Čia dera viskas – ir elektronika, ir stilizuotas R&B, ir dubstep, ir netgi švelni indie pop muzika. Šis „Deptford Goth” diskas – tikrai išskirtinis ir atskiro elektroninės muzikos mylėtojų dėmesio vertas įrašas, kuris, manau, taip pat turi visai neprastas galimybes tapti vienu iš pretendentų laimėti šiemetinį „Mercury”

8. Laura Marling „Once I Was an Eagle”

Taip, ji subrendo. Taip, ji gerokai patobulėjusi. Tačiau ar „Once I Was An Eagle” – yra albumas, vertas „Mercury” prizo, tikrai nesu tuo tikras. Kita vertus, čia svarbus ir britų meilės/nemeilės faktorius. Laura Marling britai tiesiog dievina. Be kita ko, Laura Marling – ypatingai produktyvi muzikantė. Metų pradžioje išleidusi „Once I Was An Eagle”, šiandien ji prisipažįsta, jog naujas jos diskas turėtų pasirodyti…dar šiemet. 2008 ir 2010 metais ji jau buvo nominantų sąraše. Tada jai laimėti nepavyko, tačiau prietarais tikintys žmonės gali sakyti, kad „trečias kartas nemeluoja”. Ar nemeluos jis šįkart – sužinosime jau labai greitai. Bent jau britų lažybų kontoros jos galimybes triumfuoti šiemet vertina tikrai neprastai.

9. Daughter „If You Leave”

Daughter "If You Leave"

Ar jau atėjo lakas grynai indie grupei tapti vienu iš galimų „Mercury” prizo nominantu? Į tai atsakys tik laikas. Bet kuriuo atveju, jei reikėtų išrinkti vieną britų grupę, kuri šiemet turėtų parako tai padaryti – ja, be jokios abejonės, taptų Londono trijulė „Daughter„. Šiemet išleidę savo debiutinį albumą „If You Leave” jie šovė tiesiai į kritikų širdis. Ne vienas britų muzikos apžvalininkas „If You Leave” pavadino sėkmingiausiu šiemet išleistu leiblo „4AD” albumu.  Apskritai grupei „Daughter” savo muzikinėje kategorijoje – tiek muzikinio stiliaus, tiek ir muzikinės komunikacijos prasme – Europoje prilygti gali tikrai ne daug kolektyvų. Šie metai – „Daughter” metai. Tikėkimės, kad grupei pavyks pramušti ne tik indie muzikos vandenų, bet ir „Mercury” nominantų sienas.

Tad apie rytojaus „Mercury” sąraša trumpai tiek. Galiu visai atvirai prisipažinti, kad „Mercury” apdovanojimų paskelbimas ir po to kiek daugiau nei mėnesį besitęsianti muzikinė karštinė man prilygsta kalėdoms… Sukyla azartas, o laukimo akimirkos tampa vienomis įdomiausių per visus muzikinius metus. Laukiu ir džiaugiuosi, kad laukti liko tikrai nedaug.

 

manoMIKSAS 007 – Femininity

manoMIKSAS

Nepretenduodami į jokias lygias ar nelygias galimybes, pristatome 7 manoMIKSĄ – Femininity. Jame rasite moteriškumą tikrąja to žodžio prasme, mat 52 minučių rinkinyje skambės vien tik moteriški balsai.

Jos – grupėse ir po vieną, jos – melancholiškos ir linksmos, jos – prikimusios ir skardžiabalsės, jos – pažeidžiamos ir tvirtos, jos – užsispyrusios ir pasiduodančios, jos – pasiilgusios ir atstumiančios, jos – apdainuojančios meilę ir nemeilę – visa puokštė įvairialypiškumo, būdingo dailiajai lyčiai.

Subalansuota absoliučiai kiekvienam, norinčiam atrasti naujų balsų tarp moterų scenoje atstovių.

1. „Noisettes“ – „Never Forget You“
2. „Zaz“ – „Je veux“
3. „Quadron“ – „Pressure“
4. „The Grates“ – „Turn Me On“
5. Jenny Wilson – „Like A Fading Rainbow“
6. Kimbra – „Settle down“
7. „Boy“ – „Little Numbers“
8. „Let’s Buy Happiness“ – „Fast Fast“
9. Sarah Blasko – „No Turning Back“
10. „The Peach Kings“ – „Thieves and Kings“
11. Ane Brun – „Do You Remember“
12. Laura Marling – „Devil’s Spoke“
13. Hindi Zahra – „Set Me Free“
14. „The Jezabels“ – „Easy To Love“
15. „Mr Little Jeans“ – „The Suburbs“ („Arcade Fire“ cover)

King Charles – Ivory Road

manoDAINA

Ko, gero, pirmą kartą įsijungus King Charles muziką, pirmiausiai į akis krenta įspūdinga atlikėjo ševeliūra ir žavi charizma. Kiek vėliau – nuotaikingas, pozityvumu „kvepiantis“ skambesys ir lengvai šveplas vokalas, kuris, tiesą pasakius prideda tik dar daugiau išskirtinumo. Visas šis rinkinukas ir sudaro King Charles vizitinę kortelę, kuri jau spėjo papirkti Laura Marling, „Noah and the Whale“ ir „Mumford & Sons”. Šie ne tik pasikvietė King Charles į savo koncertinius turus, bet ir yra prisiekę brito kūrybos gerbėjai.

Na, o savo ruožtu galime pridurti, jog King Charles turėtų patikti Devendra Banharto ar Alexo Eberto gerbėjams.

Viršuje esantis kūrinys „Ivory Road“ yra dovanojamas visiems atlikėjo naujojo albumo įrašų darbų pabaigos proga – kiekvienas norintysis nemokamai šią dainą gali atsisiųsti čia. Beje, kol kas būsimasis King Charles albumas neturi nei oficialaus pavadinimo, nei tikslios išleidimo datos.

Pagaliau išleistas trečiasis Laura Marling albumas

manoNAUJIENA

Laura Marling albumo viršelis

Jaunutė, tačiau brandi ne pagal metus dvidešimt vienerių neo-folk atlikėja, kritikų numylėtinė Laura Marling vakar pagaliau pristatė manoMUZIKOS nekantriai lauktą trečiąjį studijinį albumą „A Creature I Don‘t Know“.

Du kartus „Mercury“ prizo nominantė prie albumo dirbo drauge su „Kings Of Leon“, „Ray LaMontagne“ prodiuseriu Ethanu Johnsu. „Ethanas visuomet daro stebuklus mums su grupe susirinkus studijoje, tačiau šį kartą tai labiau tik mano ir jo, mažesnis projektas“ – pasakodama apie naująjį įrašą kalbėjo Laura Marling.

Ar šis atlikėjos darbas sulauks tiek pat pagyrų, kiek ir pirmieji du, ir ar „Mercury“ prizui „trečias kartas nemeluoja“ sužinosime kiek vėliau. Na, o kol kas – džiūgaujame puikiomis žiniomis ir maloniname ausis su visuomet kokybiška Marling muzika. Viršuje – gyvai atlikta „Don‘t Ask Me Why“.

 

Albumo kūrinių sąrašas:
The Muse – 3:40
I Was Just a Card – 3:30
Don’t Ask Me Why – 3:58
Salinas – 4:37
The Beast – 5:44
Night After Night – 5:08
My Friends – 3:58
Rest in the Bed – 3:08
Sophia – 4:51
All My Rage – 2:47

VIDEO: Laura Marling – Sophia

manoNAUJIENA

Laura Marling albumo "A Creature I Don't Know" viršelis

21 metų Laura Marling anaiptol nėra scenos naujokė. Trečią studijinį albumą rugsėjo mėnesį išleisianti folk atlikėja iš Didžiosios Britanijos, šiandien pristatė kūrinio „Sophia” vaizdo klipą.

„Sophia” tapo debiutiniu trečio studijinio atlikėjos įrašo, kuris vadinsis „A Creature I Don’t Know” singlu.

ManoMUZIKA primena, kad Lauros Marling abu prieš tai išleisti albumai buvo nominuoti „Mercury” apdovanojimui, o praėjusiais metais atlikėja laimėjo po vieną prestižinę „Brit Awards” ir NME Awards” statulėlę.

 

VIDEO: Boy & Bear – Milk & Sticks

manoNAUJIENA

Boy & Bear (nuotr. iš grupės oficialaus Facebook puslapio)

Vyrukų kvintetas „Boy & Bear“ iš Australijos susikūrė 2009-aisiais. Pradžioje tai buvo Dave Hoskingo solinis projektas, bet vėliau lygiomis teisėmis prisijungė likę kolektyvo nariai. Beje, trys iš penkių muzikantų prieš tai turėjo savo grupes, todėl „Boy & Bear“ pavadinti visiškais naujokais yra sunku.

Australai praeitais metais išleido debiutinį EP „With Emperor Antarctica“, o per tą laiką spėjo muzikiniame ture „palydėti“ „Angus and Julia Stone“, „Hungry Kids Of Hungary“, Laura Marling, Lisa Mitchell bei „Mumford & Sons“.

Savo atliekamą muziką kolektyvas apibūdina kaip indie folk hibridą su tam tikrais roko elementais.

Na, o vos prieš kelias dienas grupė išleido pirmąjį pilną studijinį albumą „Moonfire“. Viršuje esantis dainos „Milk & Sticks“ vaizdo klipas buvo pristatytas vakar.

Jaunosios atlikėjos Megan Henwood debiutinio albumo perklausa

manoNAUJIENA

Vos 22 metų atlikėja Megan Henwood iš Švedijos, 2009-taisiais laimėjusi radijo stoties „BBC Radio 2“ apdovanojimą „Young Folk Award“, prieš mėnesį pristatė savo debiutinį albumą „Making Waves“. Įrašą išleido nedidukė Anglijoje veikianti leidybinė kompanija „Dharma Records“.

Pradėjusi dainuoti nuo devynerių, paauglystėje turėjusi kelias grupes, o nuo pilnametystės nemažai pasaulio apkeliavusi vien tik su gitara rankose, Megan kuria nebūdingai brandžią muziką.

Ieškant analogijų, jaunosios švedės kūryba yra lyginama su Laura Marling, Kate Walsh bei Joni Mitchell skambesiu.

Viršuje rasite viso debiutinio 10 dainų albumo perklausą.

Laura Marling laiškas gerbėjams

manoNAUJIENA

Pagaliau paaiškėjo talentingosios britės Lauros Marling trečiojo studijinio įrašo darbų pabaiga – albumas turi pasirodyti rugsėjo 13 dieną.

Iš anksto užsisakyti albumą galima jau dabar, nekantraujantys tai padaryti gali čia.

Beje, paskelbusi apie būsimo albumo pasirodymą, Laura savo ranka parašė viešą laišką gerbėjams. Jame teigiama, jog albumas, kuris iki galo pabaigtas buvo vos prieš mėnesį, vadinsis „A Creature I Don‘t Know“.

Maža to, Marling pateikė ir pristatomosios dainos vaizdo klipą, kuri vadinasi taip pat, kaip ir būsimas įrašas (viršuje).

Atvirą trumpą kreipimąsi galima pamatyti po tekstu.

Lauros Marling istoriją rasite čia.

Moterys scenoje: Laura Marling ir jos stulbinančiai brandi kūryba

manoISTORIJA

Kai jau atrodo, jog niekas nebestebina, muzikos pasaulyje išdygsta 17 metų britė Laura Marling ir priverčia daugumą išsižioti. Pasiutusiai talentinga jauna mergina, turinti itin švarų ir raiškų vokalą, puikiai valdo balsą ir kuria neįtikėtinai brandžias dainas bei kokybišką folk muziką.

Tiesa, pirmą kartą pamačius jauną mergaičiukę, užsitempusią Peliuko Mikio megztinį, rankose laikančią gitarą, kone didesnę už ją pačią, o tuomet iš jos lūpų išgirdus visiškai rimtą ir „išgyventą“ kūrinį, akimirką gali pasirodyti, jog garsas nesiderina su vaizdu. Paklausius daugiau, neatitikimo įspūdis sklaidosi ir turbūt retas kuris suabejoja, kad prie šios merginos talento nagus prikišo pats aukščiausiasis.

Lauros Marling tėtis, pats būdamas dainų kūrėjas ir atlikėjas, dukrą pradeda mokyti skambinti gitara vos 3 metų amžiaus. Vaikystėje Laura imasi kurti dainas, o tėtis, įžvelgęs dukros talentą, pasirūpina, kad Marling‘ų namuose nuolat skambėtų „teisinga“ muzika, todėl būsima atlikėja auga girdėdama daug Joni Mitchell bei Neil Young kūrybos.

Šešiolikmetė Laura ima rengti vietinės reikšmės pasirodymus, tačiau jau per antrąjį tokį solinį koncertą ją pastebi britų dainų kūrėjas ir atlikėjas Jamie T ir pasikviečia kartu į savo turą. Marling  dalyvauja įvairiuose festivaliuose, pradeda įrašinėti debiutinį albumą, netgi tampa grupės „Noah and the Whale“ nare, kai šie įrašinėja savo pirmąjį albumą „Peaceful, the World Lays Me Down“.

Kai 2008 metais Laura Marling išleidžia savo debiutinį albumą „Alas, I Cannot Swim“, muzikos mylėtojai ir kritikai ima kraipyti galvas ir stebėtis, iš kur tokio jauno žmogaus kūryboje tiek brandos. Albumo sėkmė pranoksta visus lūkesčius, jis yra nominuojamas gauti prestižinį britų Mercury apdovanojimą, o atlikėja išvyksta į pasaulinį turą.

Po poros metų britė išleidžia savo antrąjį studijinį įrašą „I Speak Because I Can“ ir kritikai tikrąja to žodžio prasme vėl nuščiūva. Dar nenurimus nuostaboms apie pirmojo albumo brandumą, Laura per porą metų žengia milžinišką žingsnį ir įsilieja į muzikos profesionalų gretas. Albumas vėl tampa pretendentu pasiimti Mercury, debiutuoja 4 britų perkamiausių savaitės albumų topo vietoje, o Laura Marling 2011 metų Britų bei NME apdovanojimuose laimi geriausios moters atlikėjos kategorijoje. Net ir pati Adele, bendraudama su BBC  žurnalistais, prisipažįsta, jog šis Lauros darbas yra pats mėgstamiausias jos metų muzikinis įrašas.

Kol patys smalsiausi pastarojo albumo dainų žodžiuose bando išskaityti atlikėjos paslėptas mintis bei išgyvenimus po išsiskyrimo su „Noah and the Whale“ vokalistu Charlie Fink, talentingoji 21 metų britė kuria toliau ir važinėja po pasaulį su grupe, kurios sudėtyje yra ir „Mumford & Sons“ vokalistas Marcus’as Mumford’as.

2010 metais paskelbusi apie artėjančius į pabaigą trečiojo albumo įrašus, Laura netrukus persigalvoja, jog visgi dviejų albumų per vienerius metus nebus. Nutilus kalboms apie oficialią išleidimo datą, kol kas yra žinoma tik tiek, jog kuriant šį darbą įkvėpimo šaltiniu tapo senų, karo meto laiškų rinkiniai.

Reiktų prisipažinti, kad yra itin sunku rašyti nešališkai, mat trečiasis Lauros Marling kūrybos vaisius kelia milžinišką smalsumą ir yra bene pats laukiamiausias tarp greitu metu turinčių pasirodyti moterų atlikėjų albumų.