Švenčių proga manoMUZIKOS kolektyvas turi nedidelę dovaną. Tinkamai nuotaikai sukurti – bendras manoMUZIKOS portalo kuratorių miksas, kuriame net 30 kūrinių. Jame nerasite to, kas įprastai groja prekybos vietose švenčių metu, o rasite tokią muziką, kuri skamba per mūsų šventes.
Taigi ruošdami šventinį stalą, burdami artimuosius aplink jį nepamirškite svarbiausio ingrediento – muzikos! Ir būkite sveiki 🙂
Begėdiškai vėluodami, bet visgi nenorėdami pamiršti mūsų gan naujos tradicijos, pristatytome įdomiausius šių metų gegužę pasirodžiusius albumus – tarp kurių ir vienas lietuviškas darbas. Pasiklausykite:
Žinia, jog gana ilgai tylėjęs mūsų taip mėgiamas elektroninės muzikos atlikėjas Moby išleidžia „atnaujintų“ žymiausių savo kūrinių albumą negalėjo nedžiuginti. Labai jo laukėme. Sulaukę nekantravome perklausyti. Po pirmųjų kelių perklausų įspūdžiai, deja, dvilypiai.
Iš vienos pusės „Reprise“ yra būtent tai, ko tikėjomės. Žymiausi Moby karjeros kūriniai šiame albume yra visiškai naujai aranžuoti, įrašyti kartu su „Budapest Art“ orkestru ir išskirtiniu būriu žymių kviestinių vokalistų. Kai kurie iš šių kūrinių – ypač albumą pradedantys „Natural Blues“, „Porcelain“ bei fantastiškai skambanti reivo klasika „Go“ – iš tiesų sublizga it naujai gimę. Be galo jautriai šiame albume skamba Moby draugo (amžiną atilsį) David Bowie koveris „Heroes“ ir jį lydintis, žiauriai gražiai orkestro adaptuotas kūrinys „God Moving Over the Face of the Waters“. Labai, labai gražu.
Tačiau „Reprise“ persiritus į antrąją pusę šis albumas tiesiog pabosta. Moby savo kūryboje (ypač ramesnioje, ambientinėje) nuolat naudoja styginių instrumentų garsus. Styginiai, liūliuojantis pianinas, ramybė… Tai – iš karto atpažįstamas vienos iš Moby muzikos krypčių braižas. Tačiau „Reprise“ atveju ilgainiui ta orkestrinė ramybė pradeda midgyti, ranka nevalingai perjungia kitą kūrinį, o vėl išgirdus liūliuojantį pianiną norisi jį apskritai išjungti. Na, nebent esate nusiteikę itin ramiam vakarui.
Tačiau nesupraskite neteisingai. „Reprise“ yra be galo gražus, šviesus ir itin vientisas albumas. Būtent albumas, o ne “žymiausių kūrinių rinkinys”. Ateityje šis darbas neabejotinai bus regimas, kaip vienas esminių Moby karjeros šviesulių, todėl jį išgirsti turi kiekvienas, kam Moby kūryba bent šiek tiek artima. Čia tikrai rasite ne vieną jus maloniai nustebinsiantį kūrinį.
Tai turbūt keisčiausias tėvui skirtas albumas, kurį kada nors girdėjote. Bet ir ši tėvo ir dukros porelė – tikrai neeilinė. Dainininkės Annie Clark (St. Vincent) tėvas prieš gerą dešimtmetį sėdo į kalėjimą už finansines machinacijas. Į laisvę jis grįžo 2019-aisiais. Taigi, Annie atgavo savo tėvą, o mes gavome naują jos albumą – „Daddy‘s Home“.
St. Vincent girdėjome jau visokią. Liūdnesnę, linksmesnę, labiau ar mažiau futuristinę. Dabar gi turime Annie Clark, naršančią po savo tėvo plokštelių kolekciją ir grįžtančią prie to – aštunto dešimtmečio – skambesio. Prie Davido Bowie, Lou Reedo, Roxy Music, Stevie Wonderio ar Pink Floyd. Prie funko, soulo, psichodelikos ir burleskos.
Ar toks albumas skamba keistai 2021-aisiais? Taip. Tačiau neapsigaukite jo lengvumu – po naftalino sluoksniu slypi daug aukso. Daug apgalvotų iki kaulo čiulpų melodijų ir tektų. Galbūt, jei tokį albumą būtų sukūręs kas nors kitas, jis būtų skambėjęs net juokingai. Dabar gi turime tikrai solidų, brandų albumą, pasakojantį kiek pertemptą, bet nuoširdžią asmeninę istoriją.
Sunku patikėti, tačiau panašu, jog nė nepraėjus pusmečiui, Lietuva jau turi savo metų albumą.
Gabrielė Vilkickytė gegužės viduryje pagaliau padovanojo pasakiškai švelnią 12-os dainų tobulybę. Jaukią. Labai lyrišką. Gilią. Vietomis – ypatingai liūdną, kartais – velniškai sielvartingą, o akimirkomis – iki kaulų smegenų geidulingą. “Vilko švelnumas” – labai išbaigtas, gilus ir be proto melodingas, sunkiai nuspėjamas ir neįtikėtinai vientisas. Perklausęs jį “nuo – iki” pasijunti it perskaitęs gilią, rimtą, ilgai išliekančią ir nepaliekančią knygą…
Iki albumo pasirodymo akimirkos, Gabrielė išleido tris dainas (“Labanakt vol 2”, “Nusijuoksiu” ir “Švelnumas”), . Po kiekvienos iš jų pasirodymo neapleido jausmas: tai yra taip gerai, kad geriau būti nė negali. Tačiau visus kartus, panašu, buvo apsigauta. Likus savaitei iki albumo pasirodymo pristatytas “Švelnumas”, atliktas drauge su grupės Abudu lyderiu, apskritai yra kažkas neįtikėtino. Tai yra tokia nuostabi emocinė gražaus liūdesio bomba, kurios sprogimas tiesiog negali palikti abejingų. Beje, panašų emocinį užtaisą turėjo ir viena gražiausių pernai išleistų lietuviškų dainų – jau minėtos grupės „Abudu“ daina „Entai“.
O šiaip Gabrielės Vilkickytės albumas yra absoliutus muzikos triumfas. Tokios, kuri paliečia. Tokios, kuri priverčia ne tik klausytis, bet ir išgirsti. Tokios, kuri priverčia norėti klausytis dar ir dar… Tokios, kuri užpildo tuštumą ir įsiskverbia iki pat gilumos.
Tai yra neįtikėtinai gražu. Beje, be jau minėto “Abudu” lyderio Domanto Starkausko, prie “Vilko Švelnumo” rankas prikišo ir pasakiško skambesio pridėjo Tomas Narkevičius aka Free Finga ir Aurelijus Sirgedas. Taigi, pagalbininkų kariauną Gabrielė turėjo tikrai neprastą.
Albumą, įvertins laikas, tačiau panašu, kad jo vieta mūsų muzikos istorijos lobyne tikrai bus ryški ir žymi. Beje, įdomu dar ir tai, kad čia nėra nė vienos beveidės dainos. O tai šiais laikais – didžiulė retenybė.
Jau debiutinis britų „black midi“ albumas „Schlagenheim“ nustebino ne vieną visko mačiusį ir girdėjusį kritiką ir pelnė šiai grupei ištikimą gerbėjų ratą. Antrasis jų albumas, „Cavalcade“, tikėtina, šias gerbėjų gretas tik papildys. Grupės nariai pažadėjo nestovėti vietoje – tačiau visiems buvo smalsu, kuriuo keliu jie pasuks.
Ir jų pasirinktas kelias – branda. „Black midi“ inspiracijos antrajame albume jau nebe tokios akivaizdžios, nors kai kurių kūrinių skambesys – ryškiai „radioheadiškas“. „Cavalcade“ pradedamas nuo „John L“ – kūrinio, kuris buvo pasirinktas kaip pirmas naujojo albumo singlas ir kuriam įrašyti grupė pasikvietė net atskirą prodiuserę, Martą Salogni. Chaosas ir jėga (nors ir kontroliuojami) užleidžia vietą netikėtai švelniai „Marlene Dietrich“ – puikus įrodymas, kad „black midi“ gali skambėti visaip, neprarasdami savo esmės. Ir nebijo rizikuoti. O tai – labai svarbu geram albumui.
Apie tai, jog netrukus sulauksime naujojo mūsų labai mylimo atlikėjo Moby albumo mes jau rašėme. Pagaliau galime džiūgauti šio nuostabaus įrašo sulaukę!
Šiandien prekyboje, o taip pat ir internetinėse platformose pasirodė naujasis Moby darbas „Reprise”. Šis albumas – ypatingas. Jame surinkti geriausi (o gal žymiausi?) per visą karjerą sukurti Moby kūriniai. Tačiau tai nėra vien paprastas senų dainų rinkinys. Šiame rinkinyje esančios kūrinių versijos yra įrašytos naujai, kartu su gausiu styginių orkestru. Taip pat kartu su Moby prie šio albumo dirbo visas būrys kviestinių muzikantų, tarp kurių tokie mums svarbūs vardai, kaip Gregory Porter, Kris Kristofferson, Mark Lanegan ir daugybė kitų.
Albumą išleido leidybinė kompanija Deutsche Grammophon.
Primename, jog šiandien taipogi pasirodo ir naujasis, dokumentinis filmas apie Moby, pavadinimu „Moby Doc”. Filmo treilerį galite pasižiūrėti čia:
„Natural Blues“ – dar vienas 1999-aisiais išleisto „Moby“ albumo „Play“ perliukas, šiemet prikeltas naujam gyvenimui. Ir dar kaip prikeltas! Naujoje versijoje skamba gerai mums pažįstamas Gregorio Porterio ir mažiau pažįstamos Amythyst Kiah vokalai.
Primename, kad naujai įrašytų geriausių Moby dainų albumas „Reprise“ pasirodys jau šį mėnesį – gegužės 28 dieną.
Ypatingą orkestrinį geriausių dainų albumą ruošiantis atlikėjas „Moby“ pristatė dar vieną kūrinį iš šio disko. Šį kartą tai kartu su Krisu Kristoffersonu ir Marku Laneganu įrašyta dainos „The Lonely Night“ versija.
Albumas „Reprise“ pasirodys gegužės 28-ą dieną. Jį išleis leidybinė įmonė „Deutsche Grammophon“.
Pavasario pabaigoje pasirodys albumas, kurio nuoširdžiai patariame nepraleisti – gegužės 28-ą dieną geriausių savo kūrinių orkestrines versijas išleis Moby. Albumą išleis leidybinė kompanija Deutsche Grammophon.
Trylikos kūrinių albumą, pavadintą „Reprise“, sudarys geriausi Mobio sukurti kūriniai. Kartu su juo prie šio albumo dirbo visas būrys muzikantų, tarp kurių tokie vardai, kaip Gregory Porter, Kris Kristofferson, Mark Lanegan ir daugybė kitų.
Kūrinių sąrašas:
… bei pasiklausyti rezultato:
Karantiną namuose leidžiantis ir apie tai socialiniuose tinkluose nemažai kalbantis Moby dalinasi savo karantininio darbo vaisiais.
Šį pusantros valandos ilgio ambientinės muzikos rinkinį Moby gyvai įrašė savo namų studijoje. Ši foninė muzika yra skirta tyliai klausytis besimokant, medituojant arba miegant.
Anot paties Moby: „Ši muzika ir vaizdo įrašai yra tokie pat nereiklūs, kaip tik nori klausytojas. Aš tikiuosi, kad jei kas nors atkreips dėmesį į šią muziką – ji suteiks kažką savito. Taip pat tikiuosi, kad jei kažkas tiesiog tyliai klausysis šios muzikos fone – ji padės sukurti ramybės jausmą”.
Elektroninės muzikos atlikėjas multiinstrumentalistas Moby pristatė naują singlą ir jam skirtą vaizdo klipą.
Daina „My Only Love” – pirmasis balandžio mėnesį išleisto ne itin inovatyvaus, bet be galo gražaus Moby albumo „All Visible Objects” singlas.
Kūrinį lydintis animacinis vaizdo klipas kalba apie nuolatinį miškų nykimą, ekstremalią klimato kaitą ir mėsos bei pieno pramonės vaidmenį šiose problemose. Tai – nei kiek nestebina žinant, jog Moby savo nuolatine kova dėl gyvūnų teisių garsėja beveik tiek pat kiek savo muzika.
Tuos, kuriems patinka klausytis Moby ne tik grojančio, bet ir kalbančio, taip pat kviečiame pasižiūrėti jo vaizdo įrašą apie kūrinio „My Only Love” atsiradimą.
Gegužės mėnesio albumai
Balandis buvo gausus įdomų muzikinių naujienų, o štai gegužė – atvirkščiai. To priežastys gali būti įvairios. Viena iš jų, be abejo, yra karantinas, sustabdęs ne tik gyvus koncertus, bet ir sujaukęs albumų leidybos niuansus. Na, o gal, tiesiog mums įdomių įrašų nebuvo išleista daug… Bet jų yra! Dalinamės 5 įrašais, kurie tikimės nustebins, pradžiugins ir galbūt bus puikus mėnesio atradimas.
Moby – All Visible Objects
Septynioliktas Moby albumas „All Visible Objects“ – išleistas po metų tylos. Atvėręs savo širdį ir memuaruose labai detaliai aprašęs savo pasileidėlišką, ecstasy ir degtinės kokteiliais aplaistytą kelią į šlovę plikagalvis multiinstrumentalistas įsivėlė į skandalą, kurio epicentre atsidūrė jo prieš daugiau kaip du dešimtmečius vykęs romanas su Natalie Portman. Galiausiai atsiprašęs kino aktorės jis nutraukė reklaminį memuarų turą ir atsitvėrė tylos siena. Taip pat pasidarė kelias gana keistas tatuiruotes.
Toks yra „All Visible Objects“ atlydėjęs kontekstas. Konteksto ignoruoti neįmanoma, bet jis, tiesą sakant, niekaip nesusijęs su muzika, kurią girdime naujajame albume. Nors Moby gali pasigirti ne tik elektroninės, bet ir roko, indie, ambientinės muzikos albumais, tačiau geriausiai jis yra žinomas dėl savo specifinio braižo – aidinčių techno dūžių, euforiškų styginių melodijų, ilgesingų pianino trelių, kviestinių vokalistų… Toks Moby būna įdomiausias. Matyt tokios muzikos kūrybinis procesas jam yra arčiausiai širdies. Džiugu, kad būtent toks ir yra naujasis albumas.
„All Visible Objects“ alsuoja nostalgija audringiems 90‘s reivo vakarėliams, kuomet elektroninė muzika dar buvo tik vos užgimstanti naujovė. Anais laikais Moby stovėjo šios muzikinės srovės ištakose. Sunku įsivaizduoti, kad „All Visible Objects“ šiandien sukeltų tokią revoliuciją, kokią kadaise sukėlė pirmasis Moby singlas „Go“, bet to ir nereikia. Šlovės Moby nebesivaiko ir atsiribojęs nuo jo asmenybę viešojoje erdvėje lydinčių antraščių tiesiog ramiai daro tai, kas jam sekasi geriausia. Todėl muzikine prasme naujovių čia mažai, bet albumas introspektyvus ir, svarbiausia, nenuobodus. Juk, kaip žinia, Moby kuria ne tik hitus, bet ir fillerius.
„All Visible Objects“ – puikus, turinčio daug patirties ir įdomiai senstančio įvairialypio atlikėjo kūrybos pavyzdys. Na, arba tai „tiesiog dar vienas“ Moby albumas. Čia priklauso nuo požiūrio.
Owen Pallett – Island
Jis dirba su geriausiais – nuo „Arcade Fire“ iki Taylor Swift, tačiau daugelį muzikantų, užsakančių aranžuotes, Owen Pallett vadina tiesiog „klientais“. Tai jo darbas, o štai jo soliniai kūriniai – visai kas kita. Jie žymiai asmeniškesni, ir penktasis albumas, „Island“, čia ne išimtis.
Nors savo tema „Island“ yra susijęs su ankstesniais O. Palletto kūriniais – čia matome jo sugalvoto personažo Lewis‘o („jauno, itin žiauraus ūkininko“) sugrįžimą – pats albumas, įrašytas po beveik šešerių metų pertraukos nuo paskutinio, „In Conflict“, yra ženkliai kitoks. Visų pirma dėl to, jog jis beveik išimtinai akustinis, be to, įrašytas su orkestru – legendinėje Abbey Road studijoje Owenui Palletui talkino „London Contemporary Orchestra“. Antra – ištikimą smuiką šiame albume dažnai pakeičia gitara ar kiti instrumentai. Skiriasi ir įkvėpimo šaltiniai. Jei 2010-aisiais išleistą albumą „Heartland“ stipriai įkvėpė britų elektronikos grandai OMD, šiame diske jis labiau atsigręžia į Nicką Drake‘ą. Ir nors asmeniškai man šiame diske labai trūksta firminio O. Palletto pizzicato ir looper pedalo derinio, reikia pripažinti, kad be jų šis darbas skamba melancholiškiau, lėčiau, mąsliau. Matyt toks ir buvo sumanymas – šis muzikantas nieko nepalieka savieigai.
Brant Bjork – Brant Bjork
Desert rock stiliaus atstovas Brant Bjork grįžta su soliniu, ir savo paties vardu tituluotu albumu „Brant Bjork“. Jokia paslaptis, kad jis kadaise tebuvo tik būgnininkas stoner roko grandų „Kyuss“ kolektyve, tačiau nuo tų novatoriškų auksinių dienų muzikantas spėjo nusitiesti savo asmeninį kelią. Šių metų gegužę dienos šviesą išvydęs albumas – tai net tryliktasis Bjork‘o studijinis įrašas Kaip sufleruoja pats albumo pavadinimas, kūrėjas čia grįžta prie savarankiškai atliekamų, paties sukurtų ir prodiusuotų solinės karjeros ištakų.
Naujausias albumas kupinas tų klausytojams lengvai atpažįstamų sunkių, bosu prisodrintų „fūzuotų“ gitaros rifų. Nuo pat pirmųjų natų „Jungle In the Sound“ užliūliuoja savo banguojančiomis gitaros partijomis. Užkrečiamas, vis pasikartojantis „Cleaning Out The Ashtray“ rifas įsimena ilgam. Na, o mano asmeninis albumo favoritas – antroji daina „Mary (You‘re Such a Lady)“. Deja, kiti kūriniai pakankamai monotoniški, tačiau bendras muzikinis fonas ramina ir nuteikia pozityviai.
Brant Bjork gerbėjams grįžimas prie solo pagrindų greičiausiai kels asociacijas su senesniais kūrėjo darbais, ypač su jo debiutu – 1999 m. albumu „Jalamanta“. Bet net ir tiems, kurie nesekė Bjork vingiuojančios kelionės per desert rock dykumą, šis albumas atspindi tai, kas užbūrė ilgamečius muzikanto gerbėjus. Tai sąžiningas, tikras ir malonus ausiai įrašas ramiam vasaros vakarui.
The 1975 – Notes On A Conditional Form
Kolektyvas „The 1975“ 2019 m. rugpjūtį koncertavo Vilniuje, Vingio parke, tačiau prieš koncertą pranešė ir kitą žinią – dar 2019 m. liepą kolektyvas pristatė pirmąjį ketvirtojo studijinio albumo kūrinį su aplinkosaugos aktyviste Greta Thunberg (apie tai rašėme čia). Tad, kaip supratote – albume paliečiama aplinkosaugos tema. Visgi „Notes on a Conditional Form“ išleidimo data buvo vis perkeliama, kol (beveik po metų) gegužę albumas pasiekė gerbėjus (rašėme čia). Albume net 22 kūriniai, o jo trukmė – 80 minučių. Grupė nebijojo eksperimentuoti su dainų trukme ir ji labai įvairi – nuo 1 min 33 s, iki 6 min 05 s.
Kritikai „Notes On A Conditional Form“ vertina labai skirtingai. Pavyzdžiui, „NME“, „The Sunday Times“ ir „DORK“ jį įvertino aukščiausiu balu, o „The Independent“ skyrė vos 20 iš 100. Toks nuomonių susiskaldymas truputį intriguoja. Albumas „Notes on a Conditional Form“ prasideda beveik penkių minučių simfoniniu kūriniu su aplinkosaugos aktyvistės Gretos Thunberg kalba, kitas anksti pasirodęs kūrinys „People“ – alt-rock manifestas, tarsi sakantis, kad mes pasmerkti… Albumas kiek primena fragmentuotą mūsų minčių srautą – nuo šokių aikštelei iki pasiklausymo mašinoje tinkančių kūrinių.
Tikime, kad gerbėjai jau perklausė albumą ir susidarė savo nuomonę, bet… Asmeniškai sakytume, kad tai ilgas, ilgai trukęs ir gerbėjų lauktas grupės eksperimentas, apie kurį kiekvienas turėsime savo nuomonę.
Perfume Genius – Set My Heart on Fire Immediately
Po trejų metų pertraukos išleistas ekscentriškojo Perfume Genius albumas „Set My Heart on Fire Immediately” sulaukė kritikų dėmesio ir puikių atsiliepimų. 9 balus jam skyrė „Pitchfork”, 92 balus remiantis 24 kritikų balsais jam davė „Metacritic”, Jon Dolan iš „Rolling Stone” skyrė 4 žvaigždutes, o „The Guardian” – penkias. Tokie palankūs muzikos kritikų vertinimai iš karto priverčia suklusti ir dar labiau atkreipti dėmesį į šį įrašą.
Kaip duodamas interviu sako pats Mike Hadreas visiems geriau žinomas ne savo tikruoju vardu, o Perfume Genius slapyvardžiu, šį penktąjį jo albumą paveikė darbas su choreografe Kate Wallich kartu dirbant prie šiuolaikinio šokio ir muzikos projekto „The Sun Still Burns Here“. Nors jis šiam spektakliui sukūrė daugybę kūrinių ir du singlus („Eye in the Wall” and „Pop Song”), tačiau nei vienas šio projekto kūrinys į naująjį albumą nebuvo įtrauktas. Naujasis įrašas savyje talpina 13 dainų, kurios visos labai skirtingos, tačiau labai gražiai susilieja į vieną visumą ir nuspalviną albumą įvairiausiomis spalvomis.
Kad ir ką darytų Perfume Genius, jo darbo rezultatai visada stebina savo gyvumu, nenuspėjamumu ir turtingumu. Šis įrašas tai dar vienas puikus įrodymas, koks genialus ir talentingas yra šis šis amerikiečių atlikėjas išsiskiriantis savo netradiciniais ir nestandartiniais sprendimais.
Amerikietis Moby ruošia savo setpynioliktą albumą. Nauja atlikėjo plokštelė, pavadinta „All Visible Objects”, dienos šviesą išvys gegužės viduryje.
Vakar vakare atlikėjas, kurio tikrasis vardas Richardas Melville’as Hallas pristatė dainai „This Wild Darkness” skirtą vaizdo klipą.
Britų muzikos prodiuserio George FitzGerald kūrinys „Burns” sulaukė Moby dėmesio, o neilgai trukus – ir remikso.
Kovo pradžioje pristatęs savo penkioliktąjį albumą „Everything Was Beautiful, and Nothing Hurt“ genialusis Moby pasirodo radijo stoties „WFUV” eteryje, kur akustiškai atlieka kūrinį „This Wild Darkness”. O jei jos neužteks ir norėsite išgirsti kažką iš senesnės Moby kūrybos, paspaudę ČIA rasite žymųjį atlikėjo kūrinį „Porcelain”.
Jei šiam vakarui trūko muzikinio fono, šis visiškai naujas, vos prieš kelias akimirkas pasirodęs Moby koncertas, kurį pristato „Boiler Room”, maloniai nustebins.
Labai gerai niujorkiečiams žinomoje įrašų parduotuvėje „Rough Trade” atlikėjas kviečia išgirsti savo penkioliktojo albumo „Everything Was Beautiful, and Nothing Hurt“ kūrinius ir senesnes dainas. Melodijos atliekamos gyvai skamba su dar didesne jėga.
Kovo 2 d. multiinstrumentalistas Moby pristatė savo penkioliktąjį albumą „Everything Was Beautiful, and Nothing Hurt“. Šiandien jis pasirodo radijo stoties KCRW studijoje, kur atlieka ne tik dainą „Falling Rain and Light” iš naujojo disko, bet ir tokią melodiją, kaip „Why Does My Heart Feel So Bad” parašytą dar 1992 m. Kviečiame išgirsti!
Hip-hopas manoMUZIKOJE yra gana retas svečias, tad jei jau skelbiame kokį hip-hopo kūrinį – jis privalo būti įspūdingas.
Būtent toks ir yra naujasis amerikiečio reperio A$AP Rocky (tikrasis vardas Rakim Mayers) hitas „A$AP Forever“.
Šiame kūrinyje mums įdomiausia yra instrumentuotė. Joje išgirsite šį bei tą atpažystamo bene kiekvienam XX amžiaus dešimtojo dešimtmečio vaikui. Tai – kultinio elektroninės muzikos atlikėjo Moby vieno žymiausių kūrinių „Porcelain“ (iš 1999-aisiais išleisto, karjeros posūkį žyminčio darbo „Play“) motyvai. Pats Moby, anksčiau ne kartą garsiai išreiškęs pagarbą hip-hopui, porai sekundžių ir pats sušmėžuoja vaizdo klipe.
Vaizdo klipas, tiesa, ne ką mažiau įspūdingas už patį kūrinį. Klipe A$AP Rocky, rūkydamas didelius kiekius „žolės“, keliauja Niujorko vaizdais – gatvėmis, stogais, reklaminiais stendais, tiltais ir televizoriaus ekranais.
Klipo režisierius – Dexter Navy.
Jau už kelių dienų galėsime džiaugtis nauju Moby albumu „Everything Was Beautiful, and Nothing Hurt“. Kovo 2 d. pasirodysiantis diskas savyje talpins dvylika dainų iš kurių kelis kūrinius jau turėjome galimybę išgirsti.
Šiandien pristatomas naujas singlas „This Wild Darkness” ir jam skirtas vaizdo klipas. Kaip teigia pats atlikėjas pristatydamas šį naują darbą: „Pasaulis yra nepakartojama vieta, pilna painiavos ir tamsos ir ši daina iš esmės yra egzistencinis dialogas tarp manęs ir choro.”
Labai laukiame jau kovo 2 d. pasiruodysiančio multiinstrumentalisto Moby albumo „Everything Was Beautiful, and Nothing Hurt“. Šiandien atlikėjas pristatė dar vieną naują dainą ir jai skirtą vaizdo klipą, kuris dar labiau sustiprino šį laukimą.
Pamatykite puikų video dainai „Mere Anarchy”. Kaip teigia pats atlikėjas, tai post apokalipsinis video, kuriame žmonės yra dingę, o atlikėjas kartu su drauge Julie yra keliaujantys laiku ateiviai, kurie aplanko tuščią žemę.
Gruodžio pradžioje dalinomės žinia apie 2018 metų pavasarį pasirodysiantį penkioliktąjį atlikėjo Moby albumą pavadinimu „Everything Was Beautiful, and Nothing Hurt” ir daina „Like A Motherless Child”. Šiandien išgirskite visiškai naują šio kūrinio versiją.
Puikios žinios visiems multiinstrumentalisto Moby gerbėjams. Mus pasiekė žinia, kad 2018 metais kovo 2 d. pasirodys penkioliktasis atlikėjo albumas pavadinimu „Everything Was Beautiful, and Nothing Hurt”.
Šiandien galite išgirsti singlą „Like A Motherless Child” iš šio naujojo įrašo ir pažiūrėti jam skirtą, nespalvotą vaizdo klipą.
Pilnas naujo įrašo dainų sąrašas:
1. „Mere Anarchy” 5:15
2. „The Waste of Suns” 4:44
3. „Like a Motherless Child” 4:37
4. „The Last of Goodbyes” 4:23
5. „The Ceremony of Innocence” 3:56
6. „The Tired and the Hurt” 4:26
7. „Welcome to Hard Times” 5:08
8. „The Sorrow Tree” 4:28
9. „Falling Rain and Light” 4:46
10. „The Middle is Gone” 5:13
11. „This Wild Darkness” 4:09
12. „A Dark Cloud is Coming” 5:24
Rugsėjo 20-ąją dieną daugiau nei 250 pasaulio Sofar Sounds miestų (tarp jų ir Vilnius) rengė slaptus paramos koncertus „Give A Home“, kuriais buvo siekiama muzikos galia suvienyti žmoniją ir parodyti palaikymą prieglobsčio ieškantiems karo pabėgeliams.
Los Andžele vykusiame Sofar Sounds koncerte apsilankė ir multiinstrumentalistas Moby, nuolat skiriantis daug dėmesio įvairioms socialinėms akcijoms. Šiandien, kartu su koncerte dalyvavusiais klausytojais, galime pasidžiaugti Moby atliekama akustine hito „We Are All Made of Stars” versija.