New york

Paul Cargnello & Andrius Mamontovas – Giving Tree

manoDAINA, manoVIDEO

Šiandien Andrius Mamontovas pasidalino naujos, anglų kalba sukurtos dainos „Giving Tree” vaizdo klipu. Daina sukurta ir įrašyta su kanadiečiu muzikantu Paul A. Cargnello, o vaizdo klipas nufilmuotas nuostabiajame megapolyje Niujorke.

Savo Facebook paskyroje apie šios dainos vaizdo klipo gimimą pasakoja pats autorius:

„Rugsėjį buvau Niujorke. Sutikau ten savo bičiulį Paul A. Cargnello, kuris tuo pat metu ten buvo atvažiavęs iš savo gimtojo Monrealio. Praeitą vasarą, kartu įrašėm dainą Giving Tree, todėl pagalvojom, kad susitikimas Niujorke yra puiki proga nufilmuoti paprastą klipą dainos vizualizavimui.

Tai ne pirmasis mūsų bendras darbas. 2015-ais kartu su Paul ir jo brolio grupe Skinny Bros buvom išleidę dainą “People Out There”.

Klipą filmuoti padėjo mano dukra Viktorija. Tiesiog vaikščiojom po Manhattan’ą ir mėgavomės šilta, saulėta diena. Kviečiu pasivaikščioti kartu.”

Jono Meko atminimo vakare – Patti Smith, Lee Ranaldo ir žymusis kino režisierius Jimas Jarmuschas

manoNAUJIENA

jonas-mekas

Jonas Mekas

Prieš mėnesį pasaulį palikusio avangardinio kino krikštatėvio Jono Meko garbei Niujorke rengiamas specialus koncertas.

Jau poryt, vasario 21 dieną, Brukline iškilaus lietuviškų šaknų turinčio menininko pagerbti susirinks ir savo pasirodymus surengs tokios muzikos žvaigždės kaip pankroko karalienė Patti Smith, grupės „Sonic Youth” lyderis Lee Ranaldo, JAV kompozitorius ir multiniinstrumentalistas Johnas Zornas, kolektyvo „The Feelies” siela Glennas Merceris ir kiti.

Kultinio lietuvio vakare taip pat pasirodys ir tokių filmų kaip „Kava ir Cigaretės” ar „Sulaužytos gėlės” režisierius Jimas Jarmuschas ir žymioji JAV kino kritikė Amy Taubin. Pranešime informuojama, kad netrukus bus paskelbta ir speciali šio vakaro žvaigždė.

Visas pelnas, gautas už parduotus bilietus bus skiriamas kino archyvui su tikslu „pratęsti Jono Meko darbą surenkant, atkuriant ir rodant avangardinius filmus visame pasaulyje”.

Tiems, kurie šiuo metu yra Niujorke arba bent jau artimiausiomis dienomis ketina ten būti, labai rekomenduojame aplankyti šį renginį. Daugiau informacijos apie jį ir bilietus įsigyti galite ČIA.

Jonas Mekas, eidamas 97-uosius metus, Niujorke mirė šių metų sausio 23 dieną. Jis yra vienas žinomiausių XX amžiaus lietuvių menininkų, geriausiai žinomas dėl savo kino eksperimentų, dar vadinamas avangardinio kino pradininku.

J. Mekas gimė 1922 m. Semeniškiuose, Lietuvoje. 1944 m. traukėsi į Vakarus, Vokietijoje pateko į karo belaisvių stovyklą. Yra dirbęs laikraščių „Naujosios Biržų žinios“, „Panevėžio apygardos balsas“ bei žurnalo „Žvilgsniai“ redaktoriumi. Į Niujorką persikėlė būdamas beveik 27-erių, pirmąjį autobiografinį filmą sukūrė būdamas 46-erių. 1954 metais kartu su broliu pradėjo leisti ,,Film Culture“ žurnalą. Šeštajame dešimtmetyje aktyviai įsitraukė į kino kritikos diskursą: savo tekstus publikavo ,,Film Culture Magazine“, ,,The Village Voice“, ,,Sight and Sound“, ,,Bianco e Nero“, ,,The American Film“, ,,The New York Times“, ,,Cahiers du Cinéma“, ,,Film Quarterly“ ir kt.

12 minučių su St. Vincent: gyvai NPR studijoje

manoNAUJIENA

Visada ryški ir su niekuo nesupainiojama atlikėja St. Vincent, pernai metais išleidusi savo penktąjį albumą „Masseduction” pasirodo radijo stotyje „NPR“, kur tradicinėje „Tiny Desk Concert“ serijoje surengė savo 12 minučių koncertą.

Paprastai, švelniai ir akustiškai amerikietė atlieka tris kūrinius iš naujausio disko.

Pilnas pasirodymo dainų sąrašas:

  1. New York
  2. Los Ageless
  3. Slow Disco

Chet Faker: dėmesio vertas talentas

manoISTORIJA

Chet Faker

Chet Faker

Jaunasis Australijos atlikėjas Chet Faker (tikrasis vardas – Nicholas James Murphy) buvo neblogai žinomas savo tėvynėje dar prieš jo debiutinio albumo pasirodymą. Ankstyvasis jo įrašas „Thinking In Textures” 2012-aisiais pelnė atlikėjui „Metų Atradimo” bei „Metų Nepriklausomo Trumpagrojo” apdovanojimus Australijos Nepriklausomų Įrašų Apdovanojimuose. Pernai metais pasirodęs emocionalus ir daugiasluoksnis jo debiutinis albumas „Built On Glass” išplukdė šį barzdotąjį australą į dar platesnius vandenis. Jau beveik metus Chet Faker’is keliauja po pasaulį ir groja savo muziką nuolat besiplečiančiam klausytojų ratui, vis gausiau ir gausiau užpildančiam didžiausių pasaulio miestų koncertų sales.

 

Aš pats Chet Faker’į atradau pernai. „Built On Glass” man iškart tapo vienu iš neabejotinų vasaros perliukų, tad ir koncerto Terminal 5 klube, Niujorke, laukiau su nekantrumu. Panašu, kad toks buvau ne aš vienas. Atvykęs prie klubo įėjimo likus valandai iki jo atidarymo radau saujelę mergaičiukių, dėvinčių pašto ženklo dydžio sijonais, ir drebančių žvarbiame balandžio mėnesio vėjyje. Jau išsigandau, kad šiandien būsiu vyriausias klausytojas auditorijoje, bet netrukus pradėję rinktis barzdoti hipsteriai su Ray Bans’ais ir man buns’ais greit nuramino mano nuogąstavimus. Lygiai šeštą valandą vakaro klausytojai suleidžiami į vidų, o lygiai aštuntą į sceną žengia vakaro apšildytojas – XXYYXX.

 

XXYYXX

XXYYXX

Neretai koncertą apšildantys vardai būna negirdėti. Kartais taip galima atrasti kažką sielai artimo ir mielo (kaip aš prieš keletą metų atradau Balam Acab, tąkart apšildžiusį škotų post-rokerius Mogwai), bet dažniausiai tenka prastovėti ir praklausyti kokį neitin įdomų projektą. Šįkart yra kitaip! XXYYXX (tikrasis vardas – Marcel Everett) pasirodymo laukiau bene taip pat nekantriai, kaip ir paties vakaro kaltininko. Jo debiutinį albumą „XXYYXX” esu perklausęs šimtus kartų ir beveik moku atmintinai, o jo gyvas pasirodymas yra toks, kokį visad ir įsivaizdavau. Raudonoje ir mėlynoje šviesose paskendęs, prie pulto ir laptop’o palinkęs vyrukas nedaugžodžiauja. Jis tiesiog pažeria krūvą gausiai improvizuotų, bet puikiai pažįstamų kūrinių. Skamba „Fields”, „DMT”, „Set It Off”, „Alone”, „About You” ir daugelis kitų. Per nugarą bėgioja skruzdėlytės, o paširdžiai net dreba nuo žemų dažnių. Keturiasdešimt penkios minutės neprailgsta. Privertęs judėti net ir tuos, kurie šįvakar judėti neketino XXYYXX atsisveikina ir pats atjungia savo aparatūrą. Pertrauka… Chet Faker scenoje pasirodo lygiai devintą.

 

Chet Faker’is viską daro pats. Pats rašo dainas, įrašinėja, aranžuoja, prodiusuoja bei platina savo muziką. Jis neparduoda savo sielos muzikos industrijai ir akivaizdžiai džiaugiasi bei didžiuojasi savo nepriklausomybe. Nepaisant to, pasirodymo metu jis spinduliuoja ne tik pasitikėjimu savo jėgomis, bet ir kukliu dėkingumu tiems, kurie klausosi jo dainų, dovanoja susižavėjimo kupinas šypsenas, ir suteikia jam galimybę likti nepriklausomam. Albumas „Built On Glass” puikiai atskleidžia šio atlikėjo daugialypį talentą, bet scenoje tai tampa dar akivaizdžiau. Jį lydintys du muzikantai – gitaristas ir perkusionistas – yra puikūs ir suteikia jo muzikai daugiau spalvų, bet pats Chet Faker yra stačiai nepakartojamas ir sugeba be didelių pastangų sužibėti skirtinguose amplua. Įžanginio kūrinio „Cigarettes and Chocolate” metu jis aktyviai sukioja pulto rankenėles. Skambant „Melt” jis tampa prie mikrofono kuklų šokį šokančiu electro-soul’o vokalistu. „Love and Feeling” jis atlieka akomponuodamas gitara. Na, o itin nuoširdus „To Me” atlikimas gali sugraudinti net ir didžiausią kietaširdį. Šio kūrinio įžanginį vokalą jis, tarsi koks Dub FX, įdainuoja keletą kartų, sluoksniuodamas savo balsą tol, kol dainos kulminacija tampa vienu iš ryškiausių vakaro momentų.

 

IMG_1725

Chet Faker

Kaip ir reikėjo tikėtis šiame koncerte skamba ryškiausios Chet Faker’io dainos. Išgirstame ir „I’m Into You”, „Release Your Problems”, „1998”, ir begalę kitų… Dar kartą padėkojęs visiems klausytojams už jam suteiktą galimybę daryti gyvenime tai, ką jis labiausiai nori daryti, jis paprašo visų bent kelioms minutėms padėti telefonus į šalį ir ne filmuoti prastos kokybės vaizdelius, o tiesiog pasimėgauti muzika. Jo paklauso beveik visi, o jis ta proga dovanoja savo pirmąjį įrašytą kūrinį – Blackstreet dainos „No Diggity” koverį. O ką daro žmonės nelaikydami telefonų rankose? Jie šoka! Ir šoka taip, kaip šokdavo anuomet, kai telefonai būdavo laidiniai, ir leidžiant vakarą koncerte jie likdavo namie.

 

Iškviesti muzikantus bisui nėra sudėtinga, o pats bisas – toli gražu nei dvi dainos. Klausomės „Gold”, „Dead Body”, Van Morrison dainos „Moondance” koverio… Na o vakarą karūnuoja (kaip ir reikėjo tikėtis) fantastiškasis hitas „Talk Is Cheap”, kurį Chet Faker’is atlieka vienui vienas, scenos viduryje grodamas klavišiniais ir skęsdamas baltoje prožektorių šviesoje. Šios dainos jau pusę koncerto reikalavusi publika pratrūksta ovacijomis.

 

Paskutinį kartą jutau kažką panašaus, kai gyvai regėjau James Blake. Šie du jaunuoliai, nors ir grojantys kiek skirtingą muziką savo kūryboje ir charizmoje slepia panašią žiežirbą, kuri išsilaisvina jiems vos užlipus į sceną. Chet Faker pradėjo savo kūrybinį kelią savo miegamajame… Anksčiau grojo mažesnėse salėse, dabar groja didesnėse… Jei taip ir toliau, tai jau visai netrukus jis šturmuos arenas bei stadionus, ir taps pagrindiniu vasaros festivalių „vinimi”. Nors tikriausiai tokia muzika daug gražiau skamba tokioje intymioje aplinkoje, kokioje jį mačiau šįvakar, bet šis nepaprastai talentingas žmogus yra vertas daug didesnių erdvių ir dar gausesnio gerbėjų rato.

Chet Faker

Chet Faker

Björk: desertas gurmano skoniui

manoISTORIJA

bjork_nycc15_06

Björk (nuotrauka – popmatters.com)

Šį rašinį pradėsiu nuo to, kad nesu didelis Björk gerbėjas. Aš – tiesiog muzikos gurmanas.

 

Björk vardas yra puikiai žinomas net ir tiems žmonėms, kuriems muzika – tik tylą užpildantis ūžesys. Bet kodėl? Juk Björk kūryba – keista, nestandartinė, nekomercinė. Ši paslaptinga islandė – tai ne Madonna ar Michael Jackson. Bet taip jau yra… Nors Björk muzika ir neskamba radijo stočių bangomis, bet ji yra gerai žinoma tiek savo tėvynėje, tiek ir visame likusiame pasaulyje. Björk – dainininkė, atlikėja, multiinstrumentalistė, prodiuserė, aktorė, savo nestandartiška kūryba kerinti milijonus. Žmogus-legenda, gyvas fenomenas… Ir kaip tik todėl išvysti ir išgirsti gyvą Björk pasirodymą privaloma kiekvienam muzikos gurmanui, nepaisant to ar ši muzika yra artima sielai, ar ne. Neslepiu, kad net nebūdamas aistringas Björk gerbėjas šio koncerto Niujorko City Center’yje laukiau su gausiais lūkesčiais ir nekantrumu.

 

Tiesą pasakius eidamas į Björk koncertą nežinojau ko galiu tikėtis. Mano galvoje jos keista muzika tarsi prašyte prašėsi keisto, teatrališko pasirodymo, o žymioji gulbės suknelė, kurią atlikėja dėvėjo 73-ųjų Oskarų apdovanojimų metu 2001-aisiais, leido įsivaizduoti Björk savo koncerto metu pasipuošusią kažkuo dar keistesniu. Todėl City Center’io scena iš pat pradžių nustebina savo paprastumu. Paruošti perkusijos ir klavišinių instrumentų arsenalai, puslankiu sustatytos kėdės styginių orkestrui, minimalus apšvietimas ir vizualizacijų ekranas. Ir tai viskas? Įsitaisęs kėdėje smalsiai stebiu besirenkančią publiką ir klausausi įvairiausių aplink skambančių kalbų ir dialektų. Šįvakar nėra nei vieno apšildančio atlikėjo ar grupės. Šiandien Niujorko City Center’io salėje karaliauja tik pati Islandijos pažiba. Į sceną lydima gausaus styginių orkestro ji žengia pavėlavusi vos dešimčia minučių.

 

Björk (nuotrauka – popmatters.com)

Björk (nuotrauka – popmatters.com)

Dėl kostiumo neklydau. Björk pasipuošusi balta, besiplaikstančia suknia, ir spygliuotu (spinduliuojančiu?) šalmu, kurį galime išvysti naujojo jos albumo „Vulnicura” viršelyje, bet visa likusi scenografija pradžioje šiek tiek nuvilia. Kur mano įsivaizduotas teatrališkumas, dekoracijos ir spec. efektai? Kur dūmai ir lazeriai? Nepaisant to nedidelio nusivylimo stebiu scenoje vykstantį veiksmą, tik jo irgi nedaug. Muzikantai groja, ekrane mirga vizualizacijos, o pati Björk vaikšto iš vienos scenos pusės į kitą, plazdena suknios kraštais, ir dainuoja. O dainuoja tuo savu, puikiai pažįstamu, unikaliu balsu.

 

Vakaras prasideda ramiai ir lyriškai, bet netrunka įsivažiuoti. Kadangi šis koncertas skirtas naujojo albumo (o kartu ir Niujorko modernaus meno muziejuje vykstančios Björk retrospektyvinės parodos) reklamai, tai nenuostabu, kad pirmojoje koncerto dalyje skamba būtent dainos iš „Vulnicura” albumo ta pačia eilės tvarka, kokia išsirikiavusios diske. Klausomės „Stonemilker”, „Lionsong”, „History of Touches”, „Black Lake” ir „Family”. Pavėlavę koncerto lankytojai skambant muzikai į salę nėra įleidžiami. Patekti vidun jie gali tik pauzių metu. Pati Björk su publika beveik nebendrauja, tarp dainų ištardama tik keletą kuklių „Thank you”. Nuskambėjus šeštajai albumo dainai „Notget” atlikėja pasitraukia iš scenos ir užsižiebia City Center’io salės šviesos. Auditorija nustebusi apsidairo. Pertrauka…

 

Apmąstydamas pirmąją koncerto dalį su nuostaba suvokiu, kad man šis pasirodymas patinka gerokai labiau nei tikėjausi. Björk nereikia nei kažkokių specialių efektų, nei vaidybos. Ji yra tokia, kokia yra, ir turi nepaaiškinamą užtaisą prikaustantį žvilgsnius ir verčiantį jos klausytis. Nenuostabu, kad savo talentu ji pakerėjo milijonus. Tai puikiai iliustruoja ne tik šis mano pastebėjimas, bet ir ilgos lankytojų eilės prie minėtosios retrospektyvinės parodos modernaus meno muziejuje.

 

Pertrauka tęsiasi maždaug dvidešimt minučių. Netrukus muzikantai sugrįžta į sceną, o pati Björk publikai pasirodo pakeitusi savo teatrališką apdarą į daug paprastesnę tamsios spalvos suknelę.

 

Björk (nuotrauka – popmatters.com)

Björk (nuotrauka – popmatters.com)

Antroji koncerto dalis skirta tiems, kurie į šį pasirodymą atėjo pasiklausyti ne tik naujųjų atlikėjos dainų, bet ir senosios kūrybos. Žymųjį Björk debiutą „Debut” iliustruoja kūrinys „Come to Me”, o albumą „Homogenic” reprezentuoja „All Neon Like”. Išsilaisvinusi iš ilgos suknios atlikėja išlaisvina ir savyje tūnančią šokėją regėtą Lars von Trier‘o 2000’ųjų metų filme „Dancer In The Dark„. Ji tarsi užsuktas „vilkelis” sukasi po sceną, o juodi jos plaukai plaikstosi į šalis. Iki šiol santūriai pasirodymą stebėjusi publika į šį šokį reaguoja atitinkamai ir kiekvieną dainą pasitinka ir palydi garsiais plojimais, o kai kurie aktyviai linguoja į taktą.

 

Pertraukoje tarp kūrinių ji pristato muzikantus – klavišininką Arca, perkusionistą Manu Delago ir „Alarm Will Sound” styginių orkestrą. Tai, neskaičiuojant tų kelių „Thank you”, buvo pirmieji ir vieninteliai Björk ištarti žodžiai per visą pasirodymą. Laukiu, bet deja neišgirstu nei „All Is Full of Love”, nei „Hyperballad”, nei „Army of Me”, nei „It’s Oh So Quiet”, nei „Possibly Maybe”… Bet ką padarysi. Björk nepataikauja publikai ir neteikia pirmenybės žymiausioms savo dainoms. Ji dar atlieka „The Pleasure is All Mine” iš „Medulla”, „I See Who You Are” iš „Volta”, ir porą baigiamųjų naujojo albumo kūrinių – „Quicksand”, bei „Mouth Mantra”.

 

Nusilenkusi ir dar kartą padėkojusi už dėmesį Björk kartu su muzikantais pradingsta užkulisiuose. Scenoje lieka tik styginių orkestras. Iškviesti ją bisui užtrunka gerokai ilgiau nei paprastai, bet ji, žinoma, sugrįžta, o publika pratrūksta tikrų tikriausiomis ovacijomis. Suskamba „Sun Is In My Mouth” iš albumo „Vespertine” ir „Wanderlust” iš „Volta”, kurios metu ligi šiol sėdėję klausytojai pašoka ant kojų. Deja bisas trunka neilgai, Björk atsisveikina, ir užsižiebusios salės šviesos skelbia koncerto pabaigą.

 

Publika skirstosi garsiai aptarinėdami renginį. Aš išeinu tylėdamas. Björk man ką tik įrodė, kad tikram talentui atskleisti nereikalingi nei dūmai, nei lazeriai. Ji – tikrai ypatinga, ir savo pasaulinę šlovę pelnė ne be reikalo. Jau daugiau nei du dešimtmečius Björk su kiekvienu nauju albumu iš naujo atranda save ir savo skambesį, bet nepraranda savitumo. Ji nepasiduoda pop muzikos madai, nekuria hitų masėms, bet nepaisant to išlieka unikali ir aktuali.

 

Mano gurmaniškas muzikinis skonis šįkart buvo pamalonintas desertu.

Albumo "Vulnicura" viršelis

Albumo „Vulnicura” viršelis

Haerts – All The Days

manoDAINA

Niujorko indie pop grupė „Haerts” (bent jau kol kas) nėra itin gerai pažįstamas vardas muzikos pasaulyje. Tačiau šiandien šiam kolektyvui muzikos kritikai prognozuoja didžiulę sėkmę ir šlovę. Ar taip atsitiks sužinosime labai greitai, mat „širdys” jau netrukus pasauliui dovanos debiutinį albumą. Jo belaukiant amerikiečių penketas dalinasi nauju kūriniu „All the Days”. Išgirskite ir įvertinkite galimai būsimas dideles žvaigždes iš JAV.

Perklausykite naują Darwin Deez albumą

manoNAUJIENA

Amerikos indie pop grupė „Darwin Deez„, savo skambesiu labai primenanti kultinį prancūzų kolektyvą „Phoenix”, kitą savaitę išleis jau antrą studijinį albumą. Gera žinia yra ta, kad plokštelę, kuri vadinsis „Song For Imaginative People” jau dabar galite nemokamai perklausyti ir manoMUZIKOJE.

Labai ekspresyvus grupės lyderis ir su niekuo nesumaišoma muzika turėtų būti tikrai gardus muzikinis kąsnis tiems, kas indie muzikoje nuolat ieško naujo ir originalaus skambesio

GYVAI: Snow Patrol & Ed Sheeran – New York

manoVIDEO

Du grupės „Snow Patrol“ nariai su šiais metais „Brit Awards“ ceremonijoje pripažintu geriausiu Jungtinės Karalystės atlikėju vyru bei metų proveržiu Ed Sheeran vienoje Montrealio muzikos prekių parduotuvėje akustiškai, tiesiog prisėdę prie fortepijono atliko neseniai vaizdo klipu pristatytą „Snow Patrol“ dainą „New York“.

Be jokios abejonės vyrukai parduotuvėje susitiko visai neatsitiktinai. Kaip tik šiuo metu vyksta koncertinis grupės turas Šiaurės Amerikoje, o daugelyje pasirodymų jaunasis talentas Ed Sheeran yra apšildantis atlikėjas. Būtent vakar „Snow Patrol“ ir koncertavo Montrealyje.

Papastą ir turbūt spontaniškai atliktą „New York“ versiją pamatyti bei išgirsti galite ir Jūs.

 

Lyriškas Snow Patrol pasirodymas JAV televizijos laidoje

manoNAUJIENA

Snow Patrol pasirodymas Davido Lettermano šou

Viena iškiliausių pastarųjų metų britų roko grupių – kolektyvas „Snow Patrol” pasirodė Davido Lettermano televizijos laidoje.

Vienoje populiariausių JAV laidų pasirodžiusi neseniai 6 studijinį albumą išleidusi Gary Lightbody kompanija lyriškąjį disko „Fallen Empires” kūrinį – dainą „New York”.

Vaizdo įrašas iš laidos – viršuje.

Išskirtinis Jamie Cullum pasirodymas, skirtas Robert’ui De Niro Kanų kino festivalio atidaryme

manoNAUJIENA

Anglas Jamie Cullum Kanų kino festivalyje sudainavo mash-up’ą apie Niujorką, skirtą specialiai  aktoriui Robertui De Niro.

Aktoriui, kuris buvo išskirtinai pagerbtas šiame renginyje, britų džiazo virtuozas padovanojo dainą, kurią sudarė motyvai iš visiems puikiai pažįstamo Frank Sinatra kūrinio „New York New York” ir Jay Z su Alicia Keys atliktos bendros dainos „Empire State Of Mind”.

Kalbėdamas apie Robert’ą De Niro, Jamie Cullum’as sakė: „De Niro yra tokia kino legenda, kuri mums atskleidžia visą kino grožį, todėl esu be galo laimingas, turėdamas išskirtinę galimybę sudainuoti specialiai jam”.

Viršuje – minėtas Jamie Cullum pasirodymas, kurį ManoMUZIKA LABAI rekomenduoja pažiūrėti ir išklausyti visiems muzikos mylėtojams.