Foo Fighters Rygoje (nuotr. Nendrė Žilinskaitė)
1.
Pradėdamas groti „Everlong“, vieną iš įspūdingiausių devyniasdešimtųjų metų dainų, Dave Grohlas kelis kartus sustaugia. Rygos „Lucavsala“ publika nėra jo mačiusi, bet noriai bliauna atgal. Vienos paskutiniųjų ryškių alternatyvaus devyniasdešimtųjų roko figūrų charizma tiesiog veržiasi nuo scenos. Melancholiška ir minorinė „Sonic Youth“ įkvėpta „Everlong“ nėra įprastinis būdas pradėti roko koncertą, bet Grohlas išmano savo amatą ir netrukus publika jau strikinėja per ritmingą „Monkey Wrench“. Pirmąją koncerto minidalį užbaigia anksti sugrota viena vitališkiausių „Foo Fighters“ dainų „The Pretender“.
Grohlas yra modernaus roko veislės gyvūnas iš vis labiau nykstančios devyniasdešimtųjų metų amerikietiško roko superžvaigždžių kartos. Narkotikai ir depresija prašienavo daugelį jo amžininkų, bendražygių ir draugų: jo mentorius Kurtas Cobainas nusišovė, Lane Staley („Alice In Chains“) mirė nuo perdozavimo, panaši lemtis ištiko „Stone Temple Pilots“ balsą Scott Weiland, o šįmet nusižudė ir stipriausias grunge kartos lyrikas Chris Cornell iš „Soundgarden“. Kiti yra nebesvarbūs net ir savo ištikimiausiems fanams – kaip į alt-right pasinešęs „Smashing Pumpkins“ Billy Corganas. Tik keli Grohlo draugai – Maynardas Keenanas, Trenta Reznoras, Eddie Wederis ir Josh Homme vis dar nepraranda kūrybinės energijos ir noro gyventi.
Kukliai besišypsantis trečiasis „Nirvana“ narys pavirto į nepaprastai vitališką atlikėją ir vieną įtakingiausių būgnininkų – jo agresyvią būgnavimo techniką vertino ir kopijavo beveik visos alternatyviosios post-grunge dešimtmečio grupės. Nors su „Nirvana“ jį lyginę kritikai ir sudirbo pirmąjį „Foo Fighters“ albumą, beveik kiekvienas jo naujas darbas buvo vertinamas geriau, nei praėjęs, o po praėjusio dešimtmečio „In Your Honor“ ir „Echoes, Silence, Patience & Grace“ jis užėmė žilagalvio mokytojo vietą. Tuo metu, kai pasibaisėtina komercinio „Linkin Park“ ir „Limp Bizkit“ roko karta ilgam sukompromitavo devnyniasešimtųjų skambesį. „Foo Fighters“ yra didelės žvaigždės – savo kartos „Pink Floyd“ ar „The Cure“.
Foo Fighters (nuotr. Nendrė Žilinskaitė)
2.
Apšilime grojantys „Foo Fighters“ draugai, kaip ir jų muzika, rodo nuolatinį mėginimą laviruoti tarp alternatyvos ir radijo, tarp noro kurti meną ir patenkinti bilietus į koncertus vis dar perkančius paauglius, tarp Grohlo noro groti su „Tom Petty and the Heartbreakers“ ir metalo projekto „Probot“. Pirmieji (po estų, kuriuos praleidau) groja „The Kills“ – taukši ritmo mašinos, o už bene geriausios dabartinės roko vokalistės Allison Mosshart nugaros – juodai baltas kalnas prerijoje. Ta blausi vizualizacija atspindi jausmą – viena geriausių dabartinių roko grupių nugrūsta į apšildančios grupės statusą. Šiandien „The Kills“ išties tik šildo – robotiškas ritmo mašinos bliuzas skamba nelabai dėmesingai Latvijos paupio scenos auditorijai. Kol Allison ir jos nusikaltimų bendrininkas Jamie Hince keliauja per minimalistines pastarojo albumo dainas, kelių tūkstančių žmonių jūroje pakyla vos viena kita ranka, latviai dažniau linguoja ir domisi alumi. Tik „Doing It to Death“ yra užvedanti . Nepaisant visų Dave Grohlo simpatijų moderniam rokui, čia, Latvijoje, jis renka auditoriją, kuri eis į „Red Hot Chili Peppers“, „Guns N Roses“ ar šešiasdešimtą vandenį nuo „Queen“ kisieliaus, o „The Kills“ robotai nuobodžiaujančiai publikai čia taukši visai ne visai vietoje.
The Kills (nuotr. Nendrė Žilinkskaitė)
Yra kur kas lengviau suprasti, ką apšildyme veikia melodingi pankai „Biffy Clyro“. Škotų rokeriai atrodo tartum išvesti kokioje slaptoje „Live Nation“ laboratorijoje: gražūs iki pusės nuogi vyrukai, madingos barzdos bei tatuiruotės ir dainos, kurios, kitaip aranžavus, puikiai skambėtų ir iš Justino Bieberio lūpų. Populiarusis amerikiečių pankrokas yra po „Nirvanos“ ir „Green Day“ komercinės sėkmės atsiradęs žanras: trys akordai, truputis staugimo ir baisaus būgnavimo pradžioje bei įsimenantis mažorinis priedainis su visais „lalala“. „Biffy Clyro“ nėra tokie nuobodūs ir komerciški, kaip jų pirmtakai „Simple Plan“ ar „Blink 182“, bet prodiuserių pasiūlymo viską kurti kuo paprasčiau jie klauso labai nuoširdžiai.
Publika pagyvėja, prasideda šokiai. „Foo Fighters“ savo post-grunge kelią pradėjo nuo durnų klipų ir taikymo į jaunesnę auditoriją ir jie puikiai žino, kaip su ja elgtis. Jei „Kills“ tikslas pademonstruoti platų „Foo Fighters“ požiūrį, „Biffy Clyro“ čia dirba tikrais šildytojais.
Biffy Clyro (nuotr. Nendrė Žilinskaitė)
3.
„Kiek jūsų anksčiau buvo „Foo Fighters“ koncerte? Pakelkit rankas! Kiek jūsų nebuvo? Bet tai kokia jūs nuostabi publika! Nesuprantu, kodėl mes čia neatvykome taip ilgai?!“ – jau įsilinksminusiems latviams meilikauja Dave Grohlas. Per pertrauką iki biso per ekraną rodoma transliacija iš neva persirengimo kambario, kur Grohlas komiškai derasi su minia, kiek dar dainų jiems groti. Video akivaizdžiai nufilmuotas iš anksto, bet tai nieko netrikdo – žaidimo taisyklės, kaip kokiame trileryje, visiems aiškios. Tačiau kažkuriuo metu suabejoju – gal tikrai Ryga ir jos publika tokia ypatinga? Kaip kiekvieno gero fokusininko Grohlo triušiai tikri – jis pagroja dar negrotą naujo albumo dainą ir retai gyva skambančią „Arlandria“, vieną geriausių savo gabalų. Bet svarbiausia, kad jis pats tuo nė akimirkai neabejoja – šita publika pati ypatingiausia. Čia ne atsainus ir surežisuotas Gahano „catwalkas“ Vilniuje ar pritūpimais sportuojantis Trujillo iš „Metallica“.
Foo Fighters (nuotr. Nendrė Žilinskaitė)
Nuo kitų didžiųjų grupių – „Metallica“ ar „Red Hot Chilli Peppers“ „Fighterius“ skiria nuoširdus noras groti, o ne sportuoti ir vaipytis pagal scenarijų. Grohlo draskymasis techniškas, apskaičiuotas, bet visiškai nuoširdus. Per dvi dainas jam padeda nepaprastai atgijusi Alisson Mosshart – judviejų staugimas į vieną mikrofoną yra ir erotiškas, ir konkurencingas tuo pat metu. Taylor Hawkins, dar vienas dainuojantis būgnininkas, per savo dainą jaudinasi ir sulaukia publikos simpatijų. Pat Smear, legendinis pankų gitaristas, spėjęs nusifilmuoti ir „Nirvana“ „Unplugged“ koncerte, visam renginiui suteikia kažkokio kilnumo ir istorijos.
Trijų valandų koncertą „Foo“ baigia pirmąja savo viešai sugrota daina – ir tik tada, pirmąsyk per visą koncertą, pasigirsta nenuginčijamos „Nirvana“ gaidelės. Ir staiga suvoki Grolho ypatingumą – svarbiausioje savo kartos grupėje grojęs muzikantas savo antrą karjerą susikūrė iš esmės nieko nepavogęs iš savo buvusių bendražygių. Paldies.
