JAV, Las Vegase, grupė „U2” pradėjo 25 pasirodymų ciklą. Atlikėjų koncertai vyksta milijardų dolerių vertės aukštųjų technologijų platformoje pavadinimu „Sphere”. Švęsdami šio ciklo pradžią, jie išleido naują singlą. Steve’o Lillywhite’o ir Jacknife’o Lee prodiusuota daina „Atomic City“ primena „The Smiths” skambesį, nors pati grupė teigia, jog įkvėpimo sėmėsi iš Blondie muzikos.
„Tai meilės daina mūsų publikai“, – sako Bono. „Kur esate jūs, ten būsiu ir aš“.
Vakar „U2” paskelbė, kad perrašys ir ir kitaip interpretuos 40 savo dainų albumui „Songs Of Surrender”. Albumo anonse buvo galima išgirsti kiek perdirbtos dainos „Beautiful Day“ versiją, o šiandien grupė dalijasi nauju legendinio kūrinio „Pride (In The Name Of Love)“ skambesio. Tai kūrinys, įtrauktas į jų 1984 m. albumą „The Unforgettable Fire”.
Naujame „U2” albume bus galima rasti didžiąją dalį populiariausių grupės kūrinių. Dainų sąraše – tokios kompozicijos kaip „Where the Streets Have No Name”, „One”, „I Still Haven’t Found What I’m Looking For”, „Stay”, „Bad” ir kitos.
Vis daugiau pasaulinio garso atlikėjų ir grupių vienijasi ir palaiko Ukrainą pažymėdami grotažymę #StandUpForUkraine. Airijos roko grupė „U2“ ne išimtis. Kolektyvas perdarė savo vieną garsiausių kūrinių „Walk On” ir jį atlieka gyvai.
Pristatydami dainą „Walk On Ukraine” „U2“ sako: „Narsieji Ukrainos žmonės kovoja už savo – ir už mūsų – laisvę neapsakomo smurto ir neteisėtos invazijos akivaizdoje. Daugiau nei 4 milijonai žmonių, daugiausia moterys ir vaikai, turėjo bėgti dėl savo gyvybės – gyventojų skaičius beveik prilygsta Airijai. Pasaulio lyderiai dabar turi atsistoti ir būti kartu su ukrainiečiais… su tais, kurie kovoja ir su tais, kurie pabėgo… ir palaikyti pabėgėlius, kurie buvo priversti palikti savo namus ir žemes.”
Airijos roko grupė „U2“ retai dalinasi naujienomis. O kai jos būna – nuskamba garsiai. Šį kartą kolektyvas stebina savo nauja daina „Your Song Saved My Life”, kuri skirta animaciniam filmui „Sing 2”.
Antroji muzikinio filmuko dalis pasirodys prieš pat didžiąsias metų šventes – gruodžio 24 d. Panašu, kad mažieji žiūrovai per žiemos atostogas tikrai neliūdės ir galės džiaugtis ne tik smagiu kino filmu, bet ir dar smagesne jame skambančia muzika.
Bono
Nepaisant to, kad „U2” nėra pats dažniausias svečias portale manoMUZIKA, jų reikšmės muzikiniame gyvenime ir indėlio į populiariosios muzikos kultūrą mes nieku gyvu nekvestionuojame. Todėl šiandien grįžtame ne tik prie žymiausios Airijos (ir vienos populiariausių pasaulyje) grupės, bet ir prie jos lyderio Bono. Ir tam yra rimta priežastis: kultinė muzikos figūra šiandien švenčia 60-metį.
Čia – keli faktai apie žmogų, sukūrusį nuostabią grupę, kuri jau daugiau kaip 40 metų džiugina roko muzikos mylėtojų širdis.
Tikrasis Bono vardas – Paulas Davidas Hewsonas. Būsimas muzikantas gimė (1960-ųjų gegužės 12 d.) ir augo Dubline, kur lankė Mount Temple viduriniąją mokyklą. Būtent čia jis sutiko ne tik savo būsimą žmoną Alison Steward bet ir vėliau susibursiančios grupės „U2” narius.
1974 metų rudenį nuo kraujo išsiliejimo smegenyse mirė Bono mama. Tai atsitiko per jos tėvo (Bono senelio) laidotuves. Todėl nenuostabu, kad nemaža dalis grupės „U2“ kūrinių buvo įkvėpti būtent šio įvykio (Keli iš jų – „Out of Control“, „I Will Follow“, „Tomorrow“, „Mofo“, „Lemon“).
Po dviejų metų Bono, Davidas Evansas (pasauliui geriau pažįstamas The Edge pseudonimu) jo brolis Dickas ir Adamas Claytonas mokyklos sienlaikraštyje pamatė skelbimą, kuriame buvo parašyta, jog ieškomi grupės nariai. Skelbime, kurio autorius buvo Larry Mullenas Jr. teigta, jog besikuriantis kolektyvas turėjo perdainuoti „The Rolling Stones” ir „Beach Boys” dainas. Beje, pradžioje grupė vadinosi „Feedback”, vėliau – „The Hype”. Kolektyvą palikus Dikui Evansui, vyrukai nusprendė dar kartą pakeisti pavadinimą ir tapo „U2”.
Bono
Bono turi 7 metais vyresnį brolį Normaną. Kadangi atlikėjo mama buvo protestantė, o tėtis – katalikas, tėvai buvo nutarę, kad taip pat bus ir su vaikais: Normanas turėjo būti protestantu, Bono – kataliku. Tačiau, kaip vėliau prisipažino pats atlikėjas, jis išpažįsta abu tikėjimus.
Atlikėjas turi 4 vaikus. Dvi dukras (Jordan ir Memphis Eve Sunny Day) bei du sūnus (Elijah Bob Patricius Guggi Q ir John Abraham).
Nedaug kas žino, tačiau Paulas D. Hewsonas buvo gabus šachmatininkas. Jau sulaukęs 12 metų jis varžėsi tarptautiniuose šachmatų turnyruose.
Bono buvo ne itin triukšmingos gatvių gaujos „Lypton Village” narys (tai buvo „Monty Python” gerbėjų būrys, rengęs savo pasirodymus miesto centre). Tada jaunasis Paulas turėjo keletą pravardžių – pavyzdžiui, „Bono Vox” iš O’connell gatvės (Bono vox lotyniškai reiškia „geras balsas”). Galiausiai jis buvo pavadintas tiesiog Bono.
Kažkada kalbėdamas su „Rolling Stone” jis prisipažino, kad būdamas šios gaujos nariu, yra įsitraukęs ir į muštynes. „Tačiau mes negėrėme”, – prisipažino atlikėjas. „Tiesiog manėme, kad esame geresni už tuos, kurie prisigėrę penktadienio vakarą iškrenta iš baro ir apvemia Dublino gatves”, – teigė jis.
„U2” 1980 m.
Debiutinį albumą „Boy” grupė „U2” išleido 1980-aisiais. Tuo metu visi grupės nariai gyveno dviejų kambarių bute pietų Kensingtone.
Pirmą rokenrolo dainą Bono išgirdo būdamas 4 metų. Tai buvo „The Beatles” kūrinys „I Want To Hold Your Hand”. Pirmasis kūrinys, kurį jis išmoko groti – tų pačių bitlų „Dear Prudence”. Viename iš interviu atlikėjas sakė: „1980-aisiais, tada, kai buvau jaunas dvidešimtmetis, Yoko (Yoko Ono, Johno Lennono žmona – L. Z.) atėjo pas mane, uždėjo ranką ant peties ir tarė: tu esi Johno sūnus. Tai buvo neįtikėtinas komplimentas”.
„U2” yra viena sėkmingiausių grupių roko muzikos istorijoje. Ji laimėjo 22 „Grammy” statulėles. 2005 metais kolektyvas buvo įtrauktas į Rokenrolo šlovės muziejų.
Atlikėjas prisipažino, kad grupė vos neišsiskyrė 1992-1993 m. ZOO TV Turo metu (šis turas buvo skirtas reklamuoti 1991-ųjų metų grupės albumą „Achtung Baby”). „Tam, kad išliktume kartu, reikėjo ketvirčio milijono dolerių per dieną”, – sakė jis „Assayas”. „Todėl jeigu mūsų koncertuose būtų apsilankę dešimčia procentų mažiau žmonių, mes tiesiog būtume nesugebėję išmokėti sąskaitų. Ir patikėkite, tas bankrotas būtų buvęs nepaprastas. Būtume patyrę milžinišką bankrotą”.
Bono
2005 m. žurnalas „Time“ jį išrinko „Metų žmogumi“, o 2007 m. Karalienė Elžbieta II įšventino į britų garbės riterius. Bono laikomas įtakingiausia muzikos žvaigžde ir yra vienintelis žmogus, nominuotas „Oskarui“, „Auksiniam gaubliui“, „Grammy“ bei Nobelio taikos premijai.
Bono – aktyvus socialinio ir politinio gyvenimo dalyvis. Jis žinomas ir dėl savo humanistinio darbo Afrikoje. Muzikantas taip pat aktyviai pasisako žmogaus teisių klausimais bei nuolat palaikė idėją „nurašyti” trečiojo pasaulio skolas, dalyvauja įvairiose labdaringose iniciatyvose.
Bono yra ne tik grupės „U2” vokalistas, bet ir daugelio kūrinių autorius. Kartu su „U2” atlikėjas išleido 14 studijinių albumų. Pasaulyje parduota per 150 milijonų kopijų. 6 grupės albumai savu laiku buvo perkamiausi JAV, 9 – Didžiojoje Britanijoje.
Apie Airijos roko grupę „U2” mes negirdėjome nuo 2017- ųjų. Tačiau šiandien Bono, The Edge ir co. nutraukia daugiau kaip dvejus metus trunkančią tylą.
„U2” pristato nuają dainą „Ahimsa”.
Šį kūrinį airiai atliko drauge su Indijos atlikėju AR Rahman.
U2
Prieš metus „U2“ leidosi į trumpas pasaulines gastroles, kuriose „prikėlė” savo legendinį 1987-ųjų albumą „The Joshua Tree” (šio turo pasirodymo Amsterdame apžvalgą galite perskaityti ČIA). Šiuo metu „U2” ir vėl ture. Tiesa, šįkart – pristato savo naujausią albumą „Songs Of Experience”.
Tačiau šiame, kaip ir kiekviename kitame Bono ir kompanijos ture, grupė neapsieina be legendinių savo kūrinių.
Prieš porą dienų Kopenhagoje įvykęs airių pasirodymas buvo išskirtinis. Jame kolektyvas sugrojo dainą „Stay (Faraway, So Close)”, kurios daugelis grupės gerbėjų buvo priversti laukti bene ketvirtį amžiaus.
Kolektyvo paskyrose socialiniuose tinkluose bei specialiuosiuose „U2” forumuose gerbėjai jau daugiau kaip 2 dešimtmečius prašo į savo setlistus grupę įtraukti ir šią, dar 1993 m. albume „Zooropa” esančią kompoziciją. Tačiau Bono su kompanija šiems prašymams buvo abejingi iki paskutinio savo koncerto Kopehagoje (Nors šis kūrinys kartkartėmis nuskambėdavo akustiniuose Bono ir Edge pasirodymuose, pilnu sąstatu jis nebuvo atliktas jau daugiau kaip 20 metų).
Daina „Stay (Faraway, So Close)” 1993 m. lapkritį buvo išleista singlo pavidalu ir pasiekė tokių šalių kaip Airija, Australija ar Anglija dešimtukus. Be viso to, kūrinys buvo nominuotas tų metų „Golden Globe” apdovanojimuose.
Pirmoji kūrinio versija gimė dar 1991 metais, grupei „U2” įrašinėjant albumą „Achtung Baby”. Tiesa, tais metais darbinis dainos pavadinimas buvo „Sinatra”, todėl kad ją įkvėpė būtent šis legendinis JAV muzikantas. Grupės gitaristas „The Edge” dainą pavadino geriausiu albumo „Zooropa” kūriniu, o Bono ne kartą sakė, jog „Stay (Faraway, So Close)” – apskritai viena geriausių „U2” istorijoje.
Dalinamės originalia dainos versija bei įrašu iš prieš kelias įvykusio koncerto Kopenhagoje. Beje, įrašo kokybė – toli gražu ne pati geriausia.
Pernai išleistame „U2” albume „Songs Experience” buvo galima rasti kūrinį „Love Is Bigger Than Anything in its Way”. Šiandienos ryte šio kūrinio remiksą pristatė ne kas kitas, bet muzikos genijus Beckas.
Beje, tai jau nebe pirmas kartas, kai airių kūrybą savaip interpretuoja šis JAV instrumentalistas. Prieš porą mėnesių jis taip pat remiksavo Bono, Edge ir kompanijos dainą „Lights Of Home”.
Kiek daugiau nei prieš savaitę išleidusi savo naują albumą „Songs Of Experience”, Airjos roko grupė „U2” ir toliau tęsia šio įrašo pristatymo kampaniją.
Bono ir kompanija neseniai paviešino 15 minučių trukmės filmuką, kuriame grupė pasakoja apie savo keturioliktąją plokštelę, laimę įrašinėjant šį albumą, muzikinį įkvėpimą bej jausmus, apimančius koncertuojant tūkstantinei miniai.
Beje, manoMUZIKOS „U2” albumo „Songs Of Experience” recenziją galite rasti ČIA.
Lapkričio mėnesio albumai
Iki metų pabaigos liko mėnuo. Paprastai gruodį manoMUZIKA skaičiuoja nuraškytą muzikinį derlių, sudarinėja geriausių metų įrašų topus ir skelbia savo geriausius. Todėl iškilmingai pareiškiame, jog ši albumų apžvalga – greičiausiai paskutinė šiemet.
Lapkritis buvo derlingas ir tradiciškai muzikalus. Tačiau šįkart buvome priversti išrinkti viso labo 4 albumus.
Taigi, jūsų dėmesiui – 4 lapkričio mėnesį išleisti albumai, kuriuos būtina išgirsti.
NOEL GALLAGHER’S HIGH FLYING BIRDS „Who Built A Moon?”
Pamirškite tokias dainas kaip „Don’t Look Back In Anger” ar „Wonderwall”, pamirškite jo solines “The Dying Of The Light” ar „In The Heat Of The Moment”. Pasiruoškite išgirsti naują, negirdėtą ir dar niekada neišbandytą „Oasis” dainų kūrėją Noelį Gallagherį. Jeigu iki šiol jūsų lūkesčiai yra susiję su akustinėmis gitaromis papuoštomis melodijomis – pamirškite ir jas.
Noelis „susimetė” su elektroninės muzikos korifėjumi Davidu Holmesu, kuris „Oasis” sielai iškėlė vienintelį reikalavimą: tą akimirką, kai jis įžengs į studiją, viskas prasidės iš naujo – kūryba, muzikos tobulinimas, dainų pajautimas ir, žinoma, įrašinėjimas. Noelis padarė kaip prašomas – į studiją atėjo it tabula rassa – pasiruošęs iš naujo kurti tiek savo muzikinę tapatybę, tiek ir pačią muziką (beje, brolis kvietė D. Holmesą prodiusuoti jo antrą, dar 2014 m, išleistą albumą “Chasing Yesterday”, tačiau brito atsakymas buvo paprastas: nenoriu būti tiesiog prodiuseris, noriu dalyvauti visame albumo kūrimo procese, todėl įrašinėk jį vienas).
Rezultatas – itin netikėtas. Seno ir ypatingai mylimo „Oasis” kvapo praktiškai nelikę. Pirmųjų dviejų jo solinių albumų prieskonių – taip pat. Vienintelis dalykas, kuris primena, kad tai yra Noelio Gallagherio muzika – kultinis ir su niekuo kitu nesumaišomas jo tembras.
Daugeliui jo kūrybos gerbėjų albumas „Who Built A Moon?” – savotiška šoko terapija. Vien tik pirmas plokštelės darbas „Fort Knox” puikiai tiktų elektroninės muzikos koncerte šėlstančiai miniai užvesti. Tačiau čia rasite ne tik elektronikos. Trečiasis brolio įrašas – savotiškas žanrų mišinys, kuriame muzikos mylėtojai aptiks ir gražaus melodingo stadioninio roko („Black & White Sunshine”), ir nuostabaus britiško rokenrolo („If Love Is The Law”), ir iš koto verčiančių bei užmigti neleidžiančių kompozicijų („Holy Mountain”), ir nuostabią akustinę baladę (albumo bonus kūrinį „Dead In The Water”).
Todėl atmetus išankstinius lūkesčius ir palikus senąją Noelio kūrybą (tiek tą, kuri buvo kurta drauge su „Oasis”, tiek ir tą, kuri buvo įprasminta pirmuosiuose dviejuose brito soliniuose įrašuose), plokštelė „Who Built The Moon?” labai maloniai stebina.
Taip, prie jos reikia priprasti. Taip, reikia susitaikyti, kad hito „Champagne Supernova” kūrėjas čia visiškai kitoks. Tačiau penkiasdešimtmetį neseniai atšventęs brolis, akivaizdu, yra pasirengęs eksperimentuoti. Tokio kalibro atlikėjui vis dar sugebėti nustebinti – pats didžiausias iššūkis.Labai džiugu, kad Noelis su šiuo iššūkiu susidoroja pagirtinai.
Kas geresnis – jis ar jo brolis Liamas (prieš mėnesį išleidęs savo pirmą solinį įrašą) – nuspręsite kiekvienas iš Jūsų. Tačiau akivaizdu, kad vienas geriausių mūsų laikmečio dainų kūrėjų ir vėl sukūrė kažką tikro, skambaus ir muzikalaus.
Noelio albumas debiutavo pirmoje UK TOP 40 vietoje ir tapo jau 10- uoju jo kurtu įrašu (įskaitant 7 „Oasis” plokšteles), iškart užkopusiu ant auščiausio topo laiptelio. Tai – absoliutus Jungtinės Karalystės rekordas.
Muzikos užkulisiuose „Who Built A Moon” vertinamas nevienareikšmiškai – „NME” albumą vadina geriausiu Noelio karjeroje, prestižinis Anglijos leidinys „Q” pareiškė, kad tai apskritai pats geriausias pastarojo dešimtmečio įrašas, tačiau, pavyzdžiui, „The Irish Times” jam skyrė viso labo 1 žvaigždutę (!!!) iš 5. Akivaizdu, kad kuo toliau, tuo diskusijų dėl šio albumo vis daugės.
Aš šiuo atveju neabejotinai stoju į pirmųjų gretas. Vienas geriausių senojo žemyno kūrėjų ir vėl išleidžia vieną geriausių metų albumų. Ne veltui jis pasirodo praėjus lygiai 30 metų nuo akimirkos, kai dienos šviesą išvydo nuostabus Noelio kurtas trečiasis „Oasis” LP „Be Here Now”.
Dainos: Fort Knox, Dead In The Water, If Love Is The Law
SAM SMITH „The Thrill Of It All”
Treji metai. Tiek laiko prireikė britui Samui Smithui atsigauti nuo stebuklingai greitai užgriuvusios šlovės naštos, ilgų koncertinių gastrolių ir sukurti naują, muzikos pasaulio itin laukiamą albumą.
Kanada, Belgija, Danija, Nyderlandai, Škotija, Švedija, žinoma, Jungtinė Karalystė ir Jungtinės Amerikos Valstijos – tai tik kelios iš daugelio šalių, kuriose „The Thrill Of It All” tapo perkamiausiu įrašu.
Panašu, kad Samas Smithas atrado sėkmės receptą. Tiesa, šis receptas – labai paprastas, bet, kaip visada, genialus. „The Thrill Of It All” – itin melodingas, labai lyriškas ir už širdies griebiantis įrašas.
Albume – 10 dainų. Jokių įmantrybių, novatoriškų išradimų ar pretenzijų kurti tai, ko dar niekas nėra sukūręs. Pasakiškai švelni muzika, papuošta nuostabiu, su niekuo nesupainiojamu S. Smitho vokalu – tai pats geriausias receptas sušilti vėsų rudenį.
Samas Smithas sukūrė albumą įsimylėjeliams. O meilė – visada pati geriausia tema, kuri randa kelią praktiškai į kiekvieną širdį.
„The Thrill Of It All” – iki kaulų smegenų gražus ir mielas įrašas, kurį, mėgstantys švelnią muziką, tiesiog privalo turėti savo fonotekoje. Tai albumas, tinkantis visiems skoniams, visiems metų laikams, visoms situacijoms.
Dainos: Midnight Train; Palace; Scars
U2 „Songs Of Experience”
Apie vieną populiariausių visų laikų roko grupę – airius „U2” rašyti nėra lengva dėl dviejų priežasčių. Pirmoji – tai itin didelis, daug apkalbėtas ir visiems puikiai pažįstamas vardas. Tačiau čia seka antroji. Tai vardas, kurio kūrybą po 1993- ųjų metų albumo „Zooropa” tiesiog nurašiau į sąnaudas. Subjektyvu? Taip. Todėl ir nepretenduoju į jokias absoliučias aukščiausias pasaulio tiesas.
Tačiau, kad ir kaip bebūtų, Bono ir kompanija yra išleidusi, mano galva, vieną geriausių visų laikų albumų – prieš trisdešimtmetį parduotuves pasiekusią plokštelę “The Joshua Tree”. Taigi, nepaisant to, kad Airijos rokerių pastaruosius dvidešimt metų toli gražu negalėjau vadinti savo mėgstamiausia grupe, vis tiek tai buvo ir yra kolektyvas, kurį ypatingai gerbiu ir, noriu to ar ne, kurio muziką nuolat seku.
Prisipažinsiu atvirai, iš „Songs Of Experience” eilinį kartą nesitikėjau absoliučiai nieko. Juolab, kad ir jo pranašas – 2014-ųjų „Songs Of Innocence” buvo dar vienas eilinis grupės įrašas, kur kas labiau pritaikytas masėms nei išskirtinumo ar sentimentų ieškančioms ausims. Tačiau laimei, išankstinės nuostatos šįkart mane pavedė.
Keturioliktajame airių įraše – gerokai daugiau tų jūtų, dėl kurių savo laiku buvo pametusi galvą mano ir mano tėvų karta. Taip, elektronizuotas Bono vokalas kūrinyje „Love is All We Have Left” ar šiandieniniam MTV kanalui tinkantis bytas drauge su Kygo atliktame kūrinyje „You’re The Best Thing About Me”- akivaizdžios nuorodos, kad grupė nori išlikti aktualia ir jaunimo auditorijai. Tačiau aliuzijų į senuosius „U2” arba į tuos moderniuosius jūtus, kurių mintinai išmokti hitai vis dar skamba jų koncertų metu – čia taip pat apstu.
„Get Out Of Your Own Way” primins 2000-ųjų hitą „Beautiful Day”, „The Little Things That Give You Away” daugeliui grupės gerbėjų apskritai turėtų sukelti prisiminimus apie ankstyvąją airių kūrybą, kompozicija „Love Is Bigger Than Anything In Its Way” – iš muzikinio vandenyno ištraukia jau minėtą „The Joshua Tree”, o (bent jau man) pati gražiausia albumo daina „Landlady” prieš akis leido išvysti nuostabią, dar 1984-ųjų metų albume „The Unforgetable Fire” esančią už širdies griebiančią mano vieną mėgiamiausių šios grupės baladę „Bad”.
Albumui gerų žodžių pagaliau negaili ir muzikos kritikai bei muzikos pasaulio atstovai. Grupę „U2” šių metų vasarą „The Joshua Tree” trisdešimtmečio ture apšildęs Noelis Gallagheris interviu Mančesterio radijo stočiai „X Fm” Bono ir kompaniją pavadino „amžinai aktualiu kolektyvu” ir sugiedojęs panegirikos giesmę naujajam albumui prisipažino, jog jų kūrinys „Snowman (Little More Better)” yra toks geras, kad jam apmaudu, jog dainą parašė ne jis.
Taigi, klausytis „The Songs Of Experience” – vienas malonumas. Sukau albumą kelis kartus iš eilės ir visus tuos kelis kartus muzikalią širdį ne kartą kuteno nuostabūs sentimentai, kurių neįmanoma įsivaizduoti be senųjų Jūtų. Pagaliau. Sugebėdami į savo skambesį įpinti vis daugiau modernių elementų (tuo stebėtis neverta, mat gausioje prodiuserių kompanijoje – tokie žinomi vardai, kaip Danger Mouse ar Paul Epworth), jie išlaikė savo sentimentalų veidą. Tą, dėl kurio šimtai tūkstančių viso pasaulio gyventojų važiavo į jų „The Joshua Tree” trisdešimtmečio turą. Tą, kuris dainuodamas „Stay (Far Away Too Close)” ar „Bad” priverčia širdis plakti greičiau, o sielas pakilti gerokai aukščiau.
DAINOS: Landlady, 13 (There Is A Light); The Little Things That Give You Away
DREAM LAKE „Lux”
Jeigu dar negirdėjote „Dream Lake”, užbėgdamas jų klausymui už akių galiu paminėti du vardus: Baltimorės duetą „Beach House” ir Švedijos trio „Postiljonen”. Jeigu šių dviejų vardų skambesys jūsų skrandžiuose sukelia drugelių skraidymą, šiandien apžvelgiamas albumas tikrai tiks.
„Dream Lake” – Stokholmo duetas, kurį sudaro aksominio balso savininkė Isabella Svärdstam ir prodiuseris bei multiinstrumentalistas Niklas Willaras Lidholmas. Nors duetas kartu jau ne vienerius metus, „Lux” – pirmas pilnas grupės albumas. Dar 2013 metais išleidę savo debiutinį 6 dainų EP, grupė užsidarė studijoje ir 4 metus kantriai ruošė pirmą įrašą. Rezultatas – daugiau nei įtikinamas.
Albume – 10 kūrinių. Vieni jų taip hipnotizuoja it miego muzika, kad kartais atrodo, jog saldesnio miego nei su šiomis dainomis atrasti neįmanoma. Kiti, priešingai, puikiai tinka šiltai saulės atokaitai, nerūpestingai karštos vasaros popietei ar tiesiog laisve dvelkiančiam šiltam rugpjūčio savaitgaliui. Viskas įpakuota į labai švelniu vokalu papuoštą dream pop muziką.
„Lux” labai primena 2013-aisiais išleistą švedų grupės „Postiljonen”albumą „Skyer”. Tais metais ši plokštelė man buvo viena metų favoričių. Nežinau, ar toks pats likimas laukia ir „Lux”, tačiau net neabejoju, kad kai reikės šilkinio švelnumo ar neįpareigojančios jaukumo dedikacijos, „Dream Lake” kūryba bus vienas pagrindinių pasirinkimų.
Dainos: Midnight Sun; Summer Rain; Let Us Stay In The Light
Jimmy Kimmelio vakaro laida garsi ne tik nuostabiais pokalbiais, bet ir muzikiniu išpildymu. Kad muzika čia užima toli gražu ne paskutinę vietą dar kartą paaiškėjo ir vakarykštėje laidoje. Čia apsilankė grupės „U2” lyderis Bono, kuris drauge su pianinu skambinančiu „Coldplay” lyderiu Chrisu Martinu, pritariant styginiams instrumentams, atliko Franko Sinatros legendinę dainą „One For My Baby”.
Beje, epizode galima pamatyti ir kultinį aktorių Seaną Penną.
Ir tiesa, čia tikrai kvepia Kalėdomis…
Jeigu dar prieš perskaitydami kūrinio atlikėją būtumėte pasiklausę dainos, ko gero niekada nebūtumėte pagalvoję, kad tai – su Airijos roko grupe „U2” susijusi kompozicija. Tiesą sakant, labai stebėtis tuo neverta, mat prie naujos Bono dainos „You’re The Best Thing About Me” rankas prikišo ne kas kitas, o pats Kygo.
Minėtas kūrinys – pirmasis grupės singlas iš gruodžio pradžioje pasirodysiančio jau keturiolikto grupės albumo „Songs of Experience”. Tiesa, albume bus studijinė versija, o čia – jau minėto darbo versija, kurią „padailino” Norvegijos didžėjus Kygo.
Jeigu kam nors pasakyčiau, kad „U2“ yra mano gyvenimo grupė, būčiau tikras melagis. Tačiau nepaisant to, pamatyti Bono ir jo sėbrų pasirodymą jau ilgą laiką buvo vienas prioritetinių mano gyvenimo muzikinių darbų. Daugelį metų atidėliodavau šį reikalą todėl, kad atsirasdavo svarbesnių veiklų prioritetiniame sąraše, tačiau šįkart taškus ant „i“ padėjo sudėlioti vienas paprastas faktas, kurio vardas – „The Joshua Tree“.
Albumui, kuris lydi mane praktiškai visą gyvenimą, šiemet sukako 30 metų. Ir tai yra ne tik vienas geriausių airių diskų, bet kartu ir vienas iš perkamiausių visų laikų albumų visame pasaulyje. Taigi, vos tik sužinojau, kad šiemet galėsiu gyvai išgirsti albumą, kurį vien tik dėl jį pradedančių pirmų trijų kūrinių būtų galima vadinti nuostabiu, pradėjau ieškoti bilietų į vieną iš kelių „Joshua Tree Tour“ miestų Europoje. Ir TA vieta tapo Amsterdamas.
U2 plakatas Amsterdame
Pusė metų – pakankamas laikas susiplanuoti kelionę, užsisakyti viešbutį, n kartų „prasukti“ ir taip jau nudrožtą „Joshua Tree“ kompaktą ir tinkamai pasiruošti trisdešimtmetį švenčiančio šedevro muzikiniam atgimimui. Pirkdamas bilietus į „Amsterdam ArenA“ – stadioną, kuriame turėjo vykti koncertas, sužinojau, kad čia hito „With Or Without You“ kūrėjus apšildys Noelis Gallagheris. Kadangi „Oasis“ man – praktiškai šventa karvė, iškart supratau, kad šis renginys įgauna gerokai daugiau prasmės ir turi rimtų ambicijų tapti ypatingai svarbiu mano šių metų įvykiu.
Likus kelioms valandoms iki koncerto pradžios (o jis turėjo prasidėti 7 valandą) Amsterdamo dangus pradėjo niaukstytis. Metro stotelės buvo sausakimšos, o dangus parodė savo galią. Atrodė, kad patekome į tradicinę lietuvišką šių metų liūtį. Skirtumas tas, kad čia nebuvo Narbuto gatvės giliavandenės įdubos, o liūtis tęsėsi gerokai ilgiau nei įprasta mūsuose. Tiesa, nors skirtumų būta, panašumų taip pat atsirado. Transporto eismas buvo sutrikdytas, o metro vėlavo gerokai daugiau nei 10 minučių. Todėl užsikimšo ne tik jų laukiančios stotelės, bet ir patys traukiniai.
Eilė į areną
Tiksint laikrodžiui seko ir likusios minutės iki Noelio pasirodymo, į kurį tiesiog negalėjau pavėluoti. Todėl vos tik atvažiavo metro, chamiškai brovėmės pro žmonės ir… ir buvome paskutinės silkės jau ir taip suspaustoje statinėje.
Taigi, metro – sausakimšas. Nėra kalbos ne tik apie pasijudinimą – sunku net galvą pasukti. Aplink – „U2“ pamatyti ištroškęs internacionalas. Kalbos – pačios įvairiausios: vien traukinyje buvo galima išgirsti britų, olandų, prancūzų, kažkurios balkanų kalbos atstovų. Ir visų šių žmonių tikslas – tas pats kaip ir mūsų. Beje, dėl žmonių srauto stebėtis nėra ko, mat visi bilietai į du iš eilės „U2“ pasirodymus Amsterdame jau seniai parduoti. Tiek šeštadienio, tiek ir sekmadienio koncertuose turėjo apsilankyti maždaug po 70 tūkstančių žmonių…
Noelis Gallagheris ir lietingas jo intro
Pagaliau. Arenos stotelė. Laikrodis rodo, kad iki Noelio lieka pusvalandis. Tūkstantinė ką tik iš metro išlipusi minia juda vangiai – eismą stabdo metro bilietų automatai, kuriuose reikia „atsižymėti” tiek prieš įlipant, tiek ir išlipus iš traukinio. Laimei, kad esame po stogu. Liūtis tokia stipri, kad visiškai nesvarbu ar turime mes vandeniui atsparius apdarus, ar ne – pabaiga vis tiek ta pati. Išlendame iš tvankios metro stoties ir palei sieną iš lėto su tūkstantine minia kiūtiname įėjimo link. Po poros minučių bičiulis tėškia auksinę mintį: gal „dedam skersą” ant lietaus ir kertam kampą? Kaip tarėm – taip ir padarėm. Tiesiai, per balas (svarbiausia, kad tik greičiau) kulniuojame išsvajoto H įėjimo link. O ten – dar didesnė liūtis ir vėžlio greičiu į priekį slenkančios eilės. Neturime pasirinkimo – stovime. Ir šalia visų britų, prancūzų, olandų, belgų ir kitų tautybių žmonių jaučiamės it milijonieriai skurdžiausioje Afrikos šalyje – lietus taip pila iš kibiro, kad didžioji čia stovinčių žmonių ne tik kad neturi apsiaustų, bet apskritai sunkiai randa sausą vietą savo aprėduose. Tuo tarpu mes, „pasipuošę” neperšlampamais apsiaustais (ant dviejų iš kurių su pasididžiavimu puikuojasi užrašas „Lietuva”) jaučiam tik visiškai šlapias kojas ir iki paskutinio siūlelio permirkusius džinsus. Bet bala jų nematė – juk tuoj scenoje pasirodys Noelis.
Pusvalandis eilėje – ir mes viduje. Kylame į arenos viršų ir čia pasigirsta pirmieji „Oasis” sielos garsai. Iš jų suprantu, kad tai – „Everybody’s on the Run”. Skambant paskutiniam šio kūrinio akordui mes jau savo vietose. Taigi, dėl sumauto oro praleidžiame tik didžiąją dalį pirmos Gallagherio dainos.
Noelio pasirodymas
Mūsų tribūna dar nepilna. Tačiau akivaizdu, kad mes joje, bent jau kol kas – jauniausi. Virš mūsų – britai (bent jau taip atrodo) pensininkai, po mumis – iš akies į penktą dešimtį įkopę olandai, šalia – neaiškios tautybės serganti tetulė ir dar viena pagyvenusi porelė. Žodžiu, panašu, kad ketvirta dešimtimi laimingai besimėgaujanti Lietuvos „jaunuomenė” yra savotiškas amžiaus cenzas. Kita vertus, visiškai nesvarbu, kokio tu amžiaus. Kai priešaky Noelis – šalia gali sėdėti nors ir šimtametis, kuris išlipo pro langą. Jeigu jam gerai – bendra nuotaika nuo to tik geresnė.
Noelio pasirodymas paprastas, bet neprastas. Kaip jau tapo įprasta, supporting acto neapšviečia ypatinga šviesa, jo nelydi nuostabiausias pasaulyje garsas ir jam tenka susitaikyti su liūdnuoju likimu: jo metu į pasirodymą vis dar renkasi žmonės. Turiu prisipažinti, galvojau, kad per Noelio pasirodymą arena taip pat bus kone sausakimša, nes turint tokį „apšildantį” atlikėją, jį gali laisvai traktuoti kaip dar vieną išskirtinį gurmanišką patiekalą muzikos ištroškusiai sielai. Pasirodo, maniau klaidingai…Noelio klausėsi „tik” (spėju) kokie 30-35 tūkstančiai žiūrovų.
„Everybody’s on the Run” netrukus pakeitė dar kelios solinės brolio dainos ir tada, kur buvę, kur nebuvę pasigirsta „Champagne supernova” garsai. Tai daina iš albumo, kuris mano ankstyvąją jaunystę pavertė britpopo rojumi. Tais laikais originalaus kompakto neįpirkdavau, todėl dar iki šiol mano fonotekoje itin garbingą vietą užima Vilniaus „Pergalės” kino teatro antrame aukšte įsigytas 95-ųjų „(What’s the Story) Morning Gory?”. Pagaugai laksto nugara, dūšią užlieja sentimentai, traukiuosi telefoną ir, kaip paskutinis idiotas, bandau gaudyti kiekvieną Noelio garsą. Paskutinę albumo dainą pakeičia “We Can’t Go Back”ir dar keli soliniai kūriniai, po kurių – visas „Oasis” gėrio pikis. Didžiąją tiradą pradeda lyriškasis „Half the World Away”, jį keičia „Little by Little”, populiariausias grupės hitas „Wonderwall” ir po teroristinių atakų Mančesteryje visai kitą atspalvį įgavęs „Don’t Look Back In Anger”.
“And sooooo, sally can wait, she knows it’s too late as we’re walking on by….”, – plėšia ne tik Noelis bet ir visa jam pritarianti kelių dešimčių tūkstančių žmonių minia. Plėšiam ir mes, nes „Oasis” nuo to legendinio 95-ųjų įrašo man yra gerokai daugiau nei tiesiog paprasta britų grupė. Tai netgi gerokai daugiau nei kultas, kuriuo kaip stabu esu įtikėjęs daugiau nei du dešimtmtečius. Paskutinė daina, kuria brolis užbaigia savo pasirodymą – kūrinys „AKA…What a Life”. Prieš pat jį Noelis tėkšteli: pasiruoškite, nes netrukus išgirsite ko gero pačią geriausią grupę pasaulyje ir pamatysite patį geriausią vaizdą.
Ne, – viduj sau galvoju aš, pačia geriausia grupe jų vadinti negalima. Viena iš jų? Ko gero, taip. Tačiau į tą pačią eilę drąsiai statyčiau ir kitą. Tą, apie kurios atsikūrimą nuo 2009-ųjų svajoja daugelis britpopo mylėtojų. Prisiminiau, kad prieš pat išskrendant į Amsterdamą per „Absolute radio” išgirdau Liamo interviu, kuriame jis prisipažįsta, kad tik laiko klausimas, kada juodu su broliu ir vėl gros kartu. Širdis suspurda, o aš pagalvoju, kad tai bus ne tik istorinis įvykis, bet ir dar viena die hard diena, kuomet ieškosiu bilietų. Tiesa, šįkart kryptis bus ne Amsterdamas, o neabejotinai Mančesteris. Blogiausiu atveju – Londonas.
Tačiau dabar ne apie tai. Kumšteliu bičiuliui, kylame alaus. 45 minutes atgrojęs Noelis išėjo ilsėtis. Žinome, kad „U2” ant scenos pasirodys ne anksčiau 9 valandos vakaro. Turime kiek daugiau nei valandą. Susikaupti ir idėjiškai pasiruošti „Where the Streets Have No Name” benefisui.
„U2“ muzikinė pasaka laisvai šaliai
Arenos koridoriuose tikras chaosas. Tūkstančiai žmonių, prie moterų tualetų nusidriekusios milžiniškos eilės, spūstys prie grupės atributikos – iš visos Europos atvažiavę grupės fanai graibstyte graibsto proginius „Joshua Tree“ turo marškinėlius. Randame barą, kuriame nedidelės eilės ir su visu turiniu grįžtame į savo vietas. Sėdime ir stebime, kaip arenoje it skruzdelės renkasi tūkstančiai žmonių, užpildantys likusias tuščias vietas. Kuo toliau – tuo tuščių vietų lieka vis mažiau. Džiugina ne tik pozityvi minia, bet ir puikus grojaraštis. Kitaip, žinoma, ir negali būti. Fone – „The Strokes“, „Arcade Fire“, „Editors“, David Bowie, „Coldplay“ ir kitų panašių atlikėjų muzika. Sėdėk, mėgaukis ir klausyk!
Žvilgteriu į laikrodį – minutinei rodyklei iki devintos pasisukti liko viso labo 10 padalų. Publikoje vis dažniau girdėti plojimai ir raginimai grupei greičiau pradėti. Mūsų tribūna (esanti prieš pat sceną) pradeda ošti. Netoli sėdintys olandai įsigudrina pradėti bangą (per daug stebėtis tuo neverta – juk koncertas vyksta stadione, kuriame namų rungtynes žaidžia žinomiausias Olandijos klubas Amsterdamo „Ajax“). Keli bandymai išjudinti tūkstantinę minią ir čia, kur buvusi, kur nebuvusi „Amsterdam Arena“ pradeda banguoti. Neįtikėtinas vaizdas! Visiškai užsipildžiusios tribūnos, sausakimšas stadionas ir per jį vilnijanti dešimčių tūkstančių žmonių banga! Pagaugai jau dabar laksto per visą kūną. Šią akimirką suprantu, kad banga dabar atrodo gerokai įspūdingiau nei per mano stebėtas Barselonos namų rungtynes „Camp Nou“ stadione ar Vokietijoje vykusio pasaulio futbolo čempionato ketvirtfinalio varžybas, kuriose žaidė Prancūzija prieš Braziliją. Banguoja ne tik tribūnos, bet ir stovimas vietas užėmę žmonės. Kaip tai įmanoma? Nežinau, paklauskite olandų.
U2 koncertas
Publikai įsisiautėjus ima garsėti foninė muzika. Netrukus užgroja airių folkroko atstovai „The Pogues“ ir jų daina „Dirty Old Town“. Nepaisant to, kad liaudis nemoka visų žodžių, bent jau priedainio eilutes traukia su visu įsijautimu. „Pogues“ pakeičia „The Waterboys“ kompozicija „The Whole of the Moon“. Šis kūrinys yra įtrauktas į 1985 m. grupės albumą „This is the Sea“, kurį, kaip, beje, ir Patti Smith įrašą „Horses“ Bono kažkada pavadino geriausias jo gyvenimo albumais. Natūralu, kažkur giliai širdy, bet šįkart labai užtikrintai, užsidega raudona lemputė su užrašu: „Prasideda“. Neklydo nei širdis, nei raudona lemputė. Po paskutiniojo „You saw the whole of the moon“ šviesos ima gesti, publika pradeda dar labiau klykti, o ant scenos pasirodo JIE. Jų priekyje, tradiciškai, Paulas Davidas Hewsonas, kurį pasaulyje visi žino kaip Bono.
Grupė ateina iki „mažosios scenos“ publikos viduryje ir nuo čia pasigirsta pirmieji dainos „Sunday Bloody Sunday“ akordai. Visi sėdintys (nesvarbu, ar jiems 70, ar 35) staiga pakyla iš savo vietų ir tampa aišku, kad didžioji jų dalis neatsisės iki paskutinių koncerto akimirkų. „Kruvinąjį sekmadienį“, kurį 70 tūkstančių koncerto žiūrovų traukia mintinai, pakeičia dar vienas to paties 1983 –aisiais išleisto grupės albumo „War“ kūrinys „New Year‘s Day“. Liaudis šėlsta, o Bono, regis, mėgaujasi kiekviena šio pasirodymo akimirka. Po energingojo „New Year‘s Day“ grupė galiausiai pasisveikina su publika ir šįkart atiduoda duoklę savo geram bičiuliui, kiek daugiau nei prieš metus į Anapilį iškeliavusiam legendiniam muzikantui Davidui Bowie. Pasigirsta 1984-ųjų grupės disko „The Unforgetable Fire“ dainos „Bad“ akordai. Ši daina – viena mano mėgstamiausių, kurios tikrai nesitikėjau šiandien išgirsti. Todėl suvokiu, kad širdis ima plakti greičiau. Paskutiniuose šio kūrinio epizoduose Bono pakeičia žodžius ir dainą užbaigia legendinis D. Bowie tekstas „We can be heroes… just for ne day“. „I have never realized „Bad“ sounds so similar to „Sometimes You can‘t Make it On Your Own“, – virš manęs sėdintis senolis šnibžda savo žmonai. Suvokiu, kad tas dėdė, kuris atseka tokius panašumus, šios grupės klauso ir ją dievina gerokai daugiau nei 30 metų, mat jo minimas kūrinys išėjo praėjus lygiai trisdešimtmečiui nuo albumo, „priglaudusio“ grojamą kūrinį „Bad“.
Grupė U2
Grupė „U2“ ” prieš kelias dienas buvo paduota į teismą, kaip teigiama, už tai, kad nuplagijavo savo legendinę 1991 metais įrašytą dainą „The Fly”.
Pareiškimą Niujorkę užpildęs kompozitorius ir dainų autorius Paulas Rose’as teigė, kad Bono ir kompanija albume „Acthtung Baby” esančiame kūrinyje panaudojo elementus iš jo kompozicijos „Nae Slappin’ „. Beje, daina „The Fly” pasiekė Didžiosios Britanijos perkamiausių singlų topo viršūnę.
P. Rose’o teigimu, grupė „U2” dainos motyvus išgirdo devinto dešimtmečio pabaigoje dar prieš pasirašant sutartį su leidybine kompanija „Island Records”. Atlikėjas siekia prisiteisti 5 miljonus dolerių už tai, kad būtų atlyginta žala, kurią jis patyrė dėl autorinių teisių nuostolių.
Kol kas nei grupė, nei jos atstovai šio ieškinio nekomentuoja.
manoMUZIKA primena, kad grupė Kovo 9 dieną legendiniam „U2“ albumui „The Joshua Tree“ sueis lygiai 30 metų. Šia proga Bono, The Edge, Adamas Claytonas ir Larry Mullenas Jr. leisis į išskirtinį koncertinį turą, kurio metu atliks visas diske esančias dainas.
U2 „The Joshua tree”
Kovo 9 dieną legendiniam „U2” albumui „The Joshua Tree” sueis lygiai 30 metų. Šia proga Bono, The Edge, Adamas Claytonas ir Larry Mullenas Jr. leisis į išskirtinį koncertinį turą, kurio metu atliks visas diske esančias dainas.
„The Joshua Tree” yra penktoji studijinė „U2” plokštelė. Dar 1987-aisiais išleistame įraše grupės gerbėjai gali rasti tokius airių hitus kaip „With Or Without You”, „Where the Streets Have No Name” ar „I Still Haven’t Found What I’m Looking For”. Diskas pasiekė perkamiausių albumų viršūnes 20 šalių topuose, o elitinis JAV muzikos žurnalas „The Rolling Stone” pripažino, kad po šio albumo „grupė iš herojų virto tikromis superžvaigždėmis”. Albume esančios dainos „With Or Without You” ir „I Still Haven’t Found What I’m Looking For” tapo populiariausiomis dainomis Amerikoje ir tai yra pirmieji (ir kol kas vieninteliai singlai) pasiekę populiariausiųjų topą JAV.
„The Joshua Tree” įrašai prasidėjo 1986-aisiais Airijoje. Pasirodžius albumui Bono tvirtino, kad plokštelę įkvėpė literatūra, politika ir patirtis koncertuojant Jungtinėse Amerikos valstijose. Įrašę „The Joshua Tree” airiai leidosi į didžiulį koncertinį turą, kurio metu surengė 111 pasirodymų.
Albumas iki šiol patenka į geriausiai recenzuotų plokštelių sąrašą, yra perkamiausias „U2” visų laikų įrašas ir apskritai vienas perkamiausių visų laikų albumų (jo parduota daugiau kaip 25 milijonai kopijų). Penktasis daugiau kaip 40 metų gyvuojančio kolektyvo įrašas laimėjo šūsnį apdovanojimų, tarp kurių „Grammy” statulėlė už geriausią metų albumą bei prizas už geriausią roko įrašą.
Taigi, minėdami savo kultinio albumo trisdešimtmetį, „U2” leidžiasi į koncertinį turą, kuris Europoje prasidės liepos 8 dieną koncertu Londone. Viso turo metu grupę apšildys „Oasis” sielos Noelio Gallagheris su projetu „Noel Gallagher’s High Flying Birds„.
Bilietų prekyba į koncertus prasidės jau rytoj (sausio 11 d. ryte).
Grupės „U2” koncertų datos:
Liepos 8, Londonas, Twickenham stadionas
Liepos 12, Berlynas, Olimpinis stadionas
Liepos 15, Roma, Olimpinis stadionas
Liepos 18, Barselona, Olimpinis stadionas
Liepos 22, Dublinas, Croke parkas
Liepos 25, Paryžius, Stade de France
Liepos 29, Amsterdamas, Amsterdam Arena
Rugpjūčio 1, Briuselis, Stade Roi Baudouin
Šiuo metu neaktyvios grupės „Evanescence” vokalistė Amy Lee gyvai perdainavo kultinio airių kolektyvo „U2” dainą „With Or Without You”.
Šiuo metu Jungtinėje Karalystėje intensyviai koncertuojanti Airijos grupė „U2„, vakar koncerte Londone susirinkusiems gerbėjams pateikė didžiulę staigmeną. Pačioje pasirodymo pabaigoje prie kultinės Airijos grupės prisijungė grupės „Oasis” lyderis Noelis Gallagheris, padėjęs Bono ir kompanijai atlikti legendinę grupės dainą „I Still Haven’t Found What I’m Looking For”.
„Norėčiau ant scenos pakviesti vieną iš mūsų herojų. Grupės herojų, kuris mums padės atlikti kitą kūrinį. Ar prisijungtum prie mūsų, „The High Flying Bird” siela?”, – kviesdamas Gallagherį ir referuodamas į jo solinį projektą „Noel Gallagher’s High Flying Birds” sakė „U2” lyderis Bono.
Kelių minučių bendrame pasirodyme, pasibaigus legendinei „U2” dainai, kompanija sugrojo ir „The Beatles” kūrinio „All You Need is Love” interpretaciją (video – viršuje).
Airiai „U2” sėkmingai į rinką „paleidžia” savo naujausio albumo „Songs Of Innocence” kūrinius. Apsilankę laidoje „Later… with Jools Holland” Bono ir kompanija gyvai atliko dvi dainas – „Volcano” ir „Every Breaking Wave”.
Paskleidę kalbas apie savo naują albumą airių alternatyvaus roko grandai „U2” dalinasi akustiniu pasirodymu televizijos laidoje ir pristato „Ordinary Love” kūrinį. Labai graži akustiškai atliekama daina, kurią grupės gerbėjai tikrai turi išgirsti.