Dabar yra pusė aštuonių vakaro, ir dar likęs visas pusvalandis iki „Terminal 5“ klubas atvers savo duris, bet eilė, išsirikiavusi prie įėjimo, jau siekia gatvės kampą. Šįvakar čia dešimties gyvavimo metų gimtadienį švęs viena iš reljefiškiausių indie grupių – „The Kills“. ManoMUZIKA, žinoma, negali sau leisti nepabuvoti tokiame išskirtiniame renginyje.
Apie „The Kills“ koncertą jau rašiau pernai. Tada šis ekspresyvus duetas lankėsi Niujorke reklamuodamas savo ketvirtąjį studijinį albumą „Blood Pressures“. Buvo šaunu, bet šį kartą tikiuosi kažko itin ypatingo. Juk lygiai prieš dešimtį metų britas multiinstrumentalistas Jamie Hince ir amerikietė vokalistė Alison Mosshart pradėjo kartu kurti muziką. Nei vienas, nei kitas muzikantas anuomet nebuvo indie scenos naujokai (Alison priklausė Floridos pankroko grupei „Discount“, o Jamie grojo net keliuose britiško roko kolektyvuose), bet „The Killls“ kuriama bliuzo ir garage roko sintezė, paskaninta lo-fi estetika ir pankiškomis pažiūromis, ryškiausiai atskleidė šių dviejų talentingų žmonių sugebėjimus.
Praėjo dešimt metų, ir šiandien „The Kills“ gali pasigirti keturiais vienas už kitą geresniais albumais, bendradarbiavimu su Jacku White ir „Yeah Yeah Yeahs“, bei nesuskaičiuojama galybe koncertų, kurių kulminaciją regėsiu šįvakar. Durys atvertos, eilė pajuda vidun, ir aš netrukus įsitaisau balkone virš scenos, kur praleisiu visą likusį vakarą.
Šis koncertas bus filmuojamas ir transliuojamas internetu. Iš balkono regiu net keturias kameras – kairėje salės pusėje, gale prie garsisto, ant scenos… Transliaciją planuojama pradėti pusę vienuolikos vakaro, bet iki tol dar daug gražaus laiko. Nors nei vienas iš dviejų „The Kills“ gimtadienį apšildančių kolektyvų man nėra ankščiau girdėtas, vis tik, prisipažinsiu, kad iš jų kaip ir iš vakaro kaltininkų tikiuosi pakankamai daug. Kai „The Kills“ drebino „Terminal 5“ praeitą kartą, aš iki ausų įsimylėjau tuomet vakarą pradėjusius noise rokerius „A Place to Bury Strangers“. Nuo seno esu didelis garsios, triukšmo deformuotos muzikos mėgėjas, todėl ir šįkart tikiuosi sužinoti apie kokį nors dar negirdėtą „kreizovą“ kolektyvą. Kol gausi minia spiečiasi prie scenos, pasirodymą pradeda grupė „Hunters“. Jauni noise rokeriai iš Bruklino atlieka dainas iš savo debiutinio EP „Hands of Fire“ ir palieka triuškinantį įspūdį. „Hunters“ pasirodymas pilnas triukšmingų gitarinių sprogimų ir maniakiškai aidinčių riksmų, o bosistas ir būgnininkas vienas kitą supranta taip gerai, kaip kadaise vienas kitą suprato Kristas Novoselicas ir Dave Grohlas. Tai vienas iš tų retų, bet džiugių atvejų, kai apšildantieji sugeba išjudinti publiką iki tokio lygio, kad minios viduryje netikėtai prasideda žmonių nešiojimas ant rankų ir pogo šokis. Mėgaujuosi šiais triukšmadariais ir tikiuosi, turėsiu dar ne vieną galimybę išvysti juos gyvai. Galbūt kitąkart tai įvyks jų gimtajame Brukline?
Hunters (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Antroji vakarą apšildanti grupė – taip pat verta dėmesio. Tai „Jeff the Brotherhood“, duetas iš Našvilio, Tennessee valstijos. Jie kuria psichodelinio, garage ir punk roko sintezę, pasižyminčia bombastišku garso sienos efektu. Anot jų vokalisto Jake Orrallo, jis ir jo brolis Jaminas (pasirodo, kad žodis „Brolybė“ grupės pavadinime reiškia ne kokį religinį kultą, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o tikrus broliškus santykius) truputi jaudinosi prieš šį ypatingą vakarą, bet Niujorko miesto publika juos priima šiltai, o jų pasirodymą karūnuoja Alison Mosshart. Ji netikėtai išnyra scenos pakraštyje ir kartu su broliais atlieka paskutinę jų setlist‘o dainą.
Minia nepailsta augti. Užpildytas visas pirmasis aukštas ir du dideli balkonai. Net neįsivaizduoju, kiek žmonių čia susirinko šįvakar. Tokio sausakimšo „Terminal 5“ klubo man dar neteko matyti. Kol „Jeff The Brotherhood“ ardo savo aparatūrą, kažkas priekinėse eilėse pradeda pūsti juodus ir violetinius balionus, kurie netikėtai pasklinda po visą salę.
JEFF The Brotherhood (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Šviesos prigęsta ir scenoje pasirodo vienui vienas senyvo amžiaus žmogėnas. Pasirodo, kad jis – tai knygų autorius, didžėjus ir vietinė muzikos legenda vardu BP Fallon. Jis asmeniškai pasveikina savo „senus draugus Jamie ir Alison“ su jų dešimties metų jubiliejumi, ir susirinkusieji draugiškai iš visų plaučių sudainuoja „Happy Birthday“.
Gimtadienio kaltininkai išeina į sceną ir šventė įsisiūbuoja.
Jamie Hince šiandien dėvi juodą odinį švarką dideliais atlapais. Alison Mosshart krato savo naujuosius rožinius plaukus. Virš minios nuskrieja ritmo mašinos skleidžiamų garsų banga, ir pirmąja vakaro daina tradiciškai tampa „No Wow“, kurią greitai pakeičia „Future Starts Slow“.
Paprastai „The Kills“ scenoje tik dviese, bet šis vakaras, kaip jau ne kartą minėjau, yra ypatingas. Koncerto metu jiems talkina keturi scenos šonuose išsirikiavę bevardžiai perkusionistai raudonomis kaip kraujas kaukėmis. Jų „kalamas“ ritmas drebina ausų būgnelius, bet garso kokybė – nepriekaištinga. Aiškiai girdėti kiekviena Jamie gitaros styga.
„Future Starts Slow“ keičia daina „Heart is a Beating Drum“, o ją seka keletas senesnių agresyvių kūrinių – „Kissy Kissy,” „U.R.A. Fever”, „DNA” ir melancholiškasis „Satellite”, kurio priedainių metu grupei talkina du pagalbiniai vokalistai.
The Kills (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Dainai pasibaigus pagalbininkai pasislepia užkulisiuose, o Jamie ir Alison prisėda scenos priekyje. Kartu jie atlieka „Last Days of Magic”, Patsy Cline dainos „Crazy” koverį (nors aš tikėjausi, kad šio vakaro koveris bus „The Velvet Underground“ šedevro „Pale Blue Eyes” interpretacija, bet ką jau padarysi…), bei „At the Back of the Shell”. Balionai, kurie ką tik taip smagiai šokinėjo po minią, sugrįžta dainos „Black Balloon” metu ir keletas jų nusileidžia tiesiai prie muzikantų kojų. Tai – vienas iš gražiausių vakaro momentų. „Farewell my black balloon…”
„Šio koncerto aš laukiau taip ilgai,” – sako Alison, – „ir labai džiaugiuosi, kad jūsų čia tiek daug! Ačiū jums!” Ji pataiso Jamie švarko apykaklę, o jis dedikuoja sekančią dainą pavadinimu „Baby Says“ savo gražuolei žmonai Kate Moss.
Kaukėti perkusionistai grįžta… šįkart be kaukių. Suskamba „You Don’t Own the Road,” „Tape Song” (kurios metu Alison irgi tampa trumpalaike būgnininke), „Cheap and Cheerful”, ir „Pots and Pans”. Jamie meta savo gitarą ir ji dusliai dunksteli į grindis. Prieš užgęstant šviesoms duetas draugiškai apsikabina.
Žinoma, kad tai tik pertraukėlė ir koncertas dar toli gražu nebaigtas. Už keleto minučių leopardo kailio imitacija scenos užnugaryje sužvilga mažomis lemputėmis ir muzikantai sugrįžta… nešini dviem dideliais buteliais vyno. „Tostas už Niujorko miestą,” – taurę išdidžiai kelia Jamie. Koncertas tesiasi gurkšnojant raudonąjį gėrimą ir skambant vienai gražiausių grupės dainų „The Last Goodbye” kurią lydi mėlynas apšvietimas. Grupė į sceną iškviečia visą pagalbininkų arsenalą ir vakarą karūnuoja dar keletas perliukų – „Nail in my Coffin”, „Sour Cherry”, pirmoji daina, kurią duetas parašė kartu, pavadinimu „Fuck the People” ir baigiamasis kūrinys – „Monkey 23”. Paskutinės kelios koncerto minutės pavirsta į tikrų tikriausią laukinį jam‘ą. Iki ausų į muziką įsijautęs Jamie nulaužia mikrofono stovą ir juo brauko gitaros stygas, klykiančias iš skausmo. Priešingai nuo daugelio vakaro niuansų, šis – nebuvo iš anksto apgalvotas. Alison truputi išsižiojusi iš nuostabos stebi Jamie judesius kartu su visa minia. Gitarai nutilus koncertas baigiasi.
The Kills (nuotr. iš asmeninio archyvo)
Duetas vėl apsikabina ir dar kartą pakelia vyno taures, šį kartą – į visų susirinkusiųjų sveikatą. „Dėkui jums visiems už praėjusius dešimtį metų,“ – sako Alison plojimams, kuriuos uždegia muzikantų apsikabinimas. Jos balsas truputi dreba, ir ji jau nebėra ta pasiutusi rokenrolistė, ką tik mojavusi gitara ir kračiusi rožinę ševeliūrą. „Tikiuosi, kad busite su mumis ir ateinančio dešimtmečio metu. Dekoju „Hunters“ ir „Jeff The Brotherhood“ už nepakartojamas akimirkas turo metu. Ačiū mūsų šeimoms ir draugams. Jūs visi – nepakartojami!”
