Ignas Bautrėnas

SIGUR ROS: didesni, nei bet kada anksčiau

manoISTORIJA

„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

„Sigur Ros“ muzikai jaučiu itin didelę simpatiją ir sentimentus, tad nenuostabu, jog jų koncertas ikoniškoje Niujorko „Madison Square Garden“ arenoje man tapo bene laukiamiausiu šių metų įvykiu. „Kuomet mes grojome mažajame „Madison Square Garden“ teatre 2006-aisiais, viršuje esančioje arenoje vyko Billy Joel penkiolikos naktų maratonas, ir mums tuomet atrodė kad taip ir pridera“, – savo Facebook tinklapyje rašė „Sigur Ros“ šio mėnesio pradžioje, – „ir štai – liko tik dvi savaitės iki renginio, kurį mes apibūdinsime tiesiog kaip „DIDŽIULIS““. Po tokių mano dievinamos islandų grupės žodžių nebežinau nei ko iš jų laukti, nei ko tikėtis, juolab, kad šis „Sigur Ros“ koncertas – tikrai didžiausias ir brangiausias ne tik šio turo metu, bet ir visoje grupės istorijoje. Anot muzikantų, koncerto metu grupė pristatysianti tiek naujas dainas, tiek ir senąsias, kurios labiausiai juos tenkina šiandieniniame grupės kataloge.

Lietingą pirmadienio vakarą „Madison Square Garden“ arena skendi tamsoje. Sėdimas bei stovimas vietas gan greitai užpildo dvidešimties tūkstančių gerbėjų minia, pašnibždomis kalbanti įvairiomis kalbomis. Ore sklaido šalti, bet neįpareigojantys ambient‘iniai prodiuserio Timo Heckero skleidžiami garsai. Ne per garsiai, ne per ilgai, pakankamai įdomiai ir nenuobodžiai. Toks fonas ir apšvietimo nebuvimas puikiai tinka mistiškai vakaro atmosferai.

„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

„Sigur Ros“ savo pasirodymą pradeda tamsa ir tyla. Balta drobė dengia sceną, o už jos nieko nematyti, tik šmėžuoja blankūs šešėliai. Tylą sudrumsčia stygos, o uždanga nuskrieja pirmosios prožektorių šviesos. Šviesų centre – dramatiškas vokalisto Jónsi Birgissono šešėlis, stryku griežiantis gitaros stygomis.

Tyrą introdukcinį kūrinį „Yfirborð“ girdžiu pirmąjį kartą. Tai kompozicija iš birželio 17-ąją pasirodysiančio septintojo Islandų trio albumo „Kveikur“. Jį grupė atlieka pasislėpę už uždangos. Lengvai it pūkas prasidėjęs vakaras netrukus įgauna pagreitį – virš minios nuskrieja pirmi „Ný Batterí“ akordai. Šimtus kartų išklausyta tiek albume, tiek koncertų video įrašuose „Ný Batterí“ tuoj pat priverčia kūnu bėgioti šiurpuliukus, kurie neapleidžia iki pat vakaro pabaigos. Kulminaciniu kūrinio momentu uždanga skyrusi muzikantus ir publiką krinta žemėn ir tūkstantinę gerbėjų minią apakina baltos šviesos pliūpsnis.

Legendinis islandų post roko ketvertas neseniai patapo trijule – grupę metų pradžioje paliko klavišininkas ir gitaristas Kjartanas „Kjarri” Sveinssonas, nusprendęs daugiau laiko skirti šeimai bei solinei veiklai. Šio multiinstrumentalisto indėlis ilgus metus kurtam ir puoselėtam, unikaliam „Sigur Ros“ skambesiui yra neišmatuojamas, bet šis nuostolis, rodos, tik sustiprino trijų likusių grupės narių saitus. Vokalistui Jónsi Birgissonui, bosistui Georgui „Goggi” Hólmui, bei perkusionistui Orri Pállui Dýrasonui šįvakar talkina visas būrys kviestinių muzikantų, grojančių įvairiausiais matytais ir nematytais pučiamaisiais, styginiais ir mušamaisiais instrumentais. Arenoje tarp klausytojų – kapų tyla. Visi susižavėję žiūri į sceną, o joje lazerių bei prožektorių šviesoje besimaudantys muzikantai idealiai atkuria kiekvieną magišką šios šaltos, europietiškos muzikos detalę.

Dainą „Vaka“ iš albumo „(  )“ publika apdovanoja entuziazmo kupinomis ovacijomis, o puikiai pažįstamą hopelandišką Jonsi falcetą sutinka taip, tarsi tai būtų angelo balsas. Grupę apsupa į žvakes panašių elektros lempučių gausa, o raudonai už muzikantų nugarų nušvitusiame ekrane – vaikai lipdantys sniego senius iš žemę nuklojusių pelenų.

Suskamba dar vienas naujas kūrinys pavadinimu „Hrafntinna“, o tada – nuostabioji „Sæglópur“ iš albumo „Takk…“.

„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

Grupė, pažadėjusi mums tai, kas jų muzikoje juos labiausiai tenkina, ištesi savo pažadą ir tikrai nenuvilia. Jie vieną po kito dovanoja klausytojams kūrinius, apimančius beveik visą diskografiją. Suskamba „Fljótavík“ bei „Festival“ iš „Með suð í eyrum við spilum endalaust“, „E-bow“ iš „(  )“, „Hoppípolla“ bei „Með Blóðnasir“ iš „Takk…“. Albumą „Valtari“ reprezentuoja vienui vienintelė baladė „Varúð“, o ankstyvųjų dainų laukusieji apdovanojami kūriniu „Olsen Olsen“. Niekada daug kalbėti nelinkęs Jónsi lieka ištikimas tylai, ir šįvakar, neskaičiuojant tylaus „Hello“ ir poros „Thank you“, jis neištaria anei žodžio.

Pernai metais išleistas albumas „Valtari“ žavėjo lengvumu ir minimalizmu, o štai sprendžiant iš net keturių šįvakar skambėjusių naujų dainų albumas „Kveikur“ bus kur kas agresyvesnis ir artimesnis ankstyvam grupės skambesiui. Žalių lazerių šviesa nuspalvintas pirmasis naujojo albumo singlas „Brennisteinn“ šįvakar tampa raiškiu šiandieninės „Sigur Ros“ muzikos pristatymu, bet ir tuo pačiu finaliniu pirmosios koncerto dalies akcentu. Nutilus instrumentams ir užgesus šviesoms muzikantai trumpam pradingsta. Užmetęs akį į laikrodį nustembu, kad it akimirka prabėgęs koncertas jau tęsiasi beveik dvi valandas. Sugrįžusi grupė dar padovanoja „Glósóli“ bei nuoširdžiai pradžiugina mane, visą vakarą kantriai laukusį finalinio albumo „(  )“ kūrinio „Popplagið“. Baigiamąja šio įstabaus koncerto daina tampa būtent ji, padabinta ekrane žibančiu šerkšnu. Sprendžiant iš staiga pratrūkusių plojimų – šios kompozicijos laukiau ne aš vienintelis.

„Sigur Ros“(nuotr. I. Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

Muzikai nutilus gausus būrys muzikantų susispiečia scenos priekyje ir garbingai nusilenkia miniai, kuri visą šį laiką sėdėjusi pakyla ir pagerbia šiuos talentingus muzikantus stovimom ovacijom.

Ovacijos netyla, kol grupė nesugrįžta į sceną ir nenusilenkia darkart. Tik, deja, iškviesti juos dar vienam kūriniui nepavyksta ir tamsą išsklaido areną nušvietę prožektoriai.

Šį rašinį reiktų kažkaip užbaigti, bet vis dar nežinau kaip. Vis tik emocijos lieka emocijomis, ir jos ima viršų. „Sigur Ros“ koncertas buvo viena tų iš atminties neišdildomų, žodžiais nenusakomų, gyvenimą pakeičiančių patirčių, dėl kurių melomanai lankosi savo mylimų grupių koncertuose. Vieniems tuos jausmus sukelia vienokia muzika, kitiems kitokia… Mane „Sigur Ros“ šįvakar pavergė dar labiau nei bet kada ankščiau. Lūkesčiais apgaubtas renginys gausiai juos patenkino. Džiugu matyti, kad „Sigur Ros“ klausytojų ratas vis labiau plečiasi, o jų kūryba, kintanti su bėgančiais pro šalį metais, nepraranda to unikalaus islandiško savitumo. Panašu, kad kitą kartą viešint Niujorke dvi dešimtis tūkstančių talpinančios arenos šiems vaikinams gali ir nebeužtekti.

Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė” koncertas Niujorke: „Už žemę, kurioj mes visi prasidėjom…”

manoISTORIJA

Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ (nuotr. I. Bautrėnas)

Šiais metais sukanka 95 metai, kai buvo pasirašytas vasario 16-osios aktas. Minėdami šią svarbią sukaktį, Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ išsiruošė į neilgą, bet ilgai lauktą turą po JAV ir Kanadą. Nuo vasario 16-osios iki 23-osios grupė „Skylė“ aplankė net keturis miestus – Čikagą, Torontą, Niujorką, ir Baltimorę, čionykščiams lietuviams pristatydami daugiau nei dvi valandas trunkančią akustinę programą.

Vasario 21-osios vakarą pasiklausyti grupės „Skylė“ muzikos į Manhatan‘o Saint Peter‘s bažnyčią susirenka įvairaus amžiaus publika. Klausytojams susėdus sveikinamąją kalbą taria Lietuvos Respublikos generalinis konsulas Niujorke Valdemaras Sarapinas. Jis džiugiai pasveikina čia susirinkusius lietuvius ir jų svečius bei pristato vakaro kaltininkus, o tada, lydimi gausių plojimų, grupė „Skylė“ žengia į sceną.

Jungtines Valstijas ir Kanadą aplankė nepilna grupės sudėtis. „Skylės“ branduoliui – Rokui Radzevičiui ir tyrabalsei vokalistei Aistei Smilgevičiūtei šįvakar talkina bosistas Gediminas Žilys bei ilgametis grupės narys – klavišininkas ir akordeonistas Mantvydas Kodis. Šiam turui „Skylė“ paruošė itin intymią, akustinę programą. Pagrindinis programos akcentas – dainos iš 2010-aisiais metais išleisto albumo „Broliai“, skirto partizanams, 1944-1953 metais kovojusiems už Lietuvos laisvę atminti. Po neilgos Aistės tartos įžanginės kalbos prigęsta šviesos ir Saint Peters bažnyčios skliautais nuaidi pirmieji Roko gitaros akordai, bei baugiai šnabždantis jo balsas.

Namų aidai užkimę,
Mirtis žiedais gelmėn
Dubysos krenta.

Laiškų kapai, sudužo
Užsnūdusi naktis,
Miškų tremtin įpinta.

Jam aidu pritaria likusi grupė.

Sapnai rasa vėsia,
Medum, krauju, alyvom
Per brolių galvas teka.

Miglos takais parbridę
Žirgai pašauti tyliai
Bijūnų kvapą geria.

Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ (nuotr. I. Bautrėnas)

Šis šiurpus įžanginės dainos „Per brolių galvas“ tekstas deramai atspindi tamsią šio vakaro nuotaiką, ir tuo pačiu viso albumo „Broliai“ atmosferą. Stengiausi laikytis atokiau nuo albumo recenzijos rašymo, bet kalbant apie šį „Skylės“ pasirodymą, neišvengiamai teks detaliau kalbėti ir apie tryliktąjį grupės albumą. Įkvėpimo šioms dainoms grupė sėmėsi iš literatūrinio partizanų palikimo – jų kasdienybe išraižytų dienoraščių ir poezijos. Ketvirtas ir penktas dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiai – itin skaudus, dramatiškas ir tragiškas mūsų šalies istorijos laikmetis, ir anuomet miškuose besislapstę ir už nepriklausomybę palydėję galvas jaunuoliai grupės „Skylė“ dainose tarsi užgimsta iš naujo.

Programoje – bemaž visos albume esančios dainos. Niūrųjį įžanginį kūrinį „Per brolių galvas“ keičia daug nuotaikingesnė, antroji vakaro daina – „Žalia daina“.

Tie kur šalį mūs puolė – prapuolė,
Tirštas laikas lyg kraujas nubėgo,
Žalias medis ir žalias brolis
Ošia Lietuvą – meilę ir jėgą.

Laisvės karių brolybė ir vienybė – viena iš svarbiausių albumo „Broliai“ temų, ir apie tai kalba „Žalios dainos“ priedainis, palydimas energingo, skatinančio Roko šūksnio:

Nekirsk medžio, broli!

Daugelį kūrinių visuomet grakšti ir žavinga grupės vokalistė Aistė Smilgevičiūtė pristato publikai kartu su juos inspiravusiomis istorijomis. Dainą „Paskutinė Kulka“ Aistė dedikuoja Lionginui Baliukevičiui – dzūkui Dainavos apygardos partizanų vadui 1950-aisiais nepasidavusiam priešo ginklui ir bunkerio apsupties metu įvertinus beviltiškumą pasilikusiam paskutinę kulką sau. Daina „Klajūnė“ – skiriama moterims, išėjusioms į miškus ar kitaip prisidėjusioms prie laisvės kovų. Aistės balsui abejingų nepalikusi baladė „Neužmerk Akių“ – skiriama poetei partizanei pseudonimu Laukinukė. Jos to paties pavadinimo eilėraštis pateko į Vakarų Lietuvos partizanų leidinį „Kovos keliu žengiant“.

Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ (nuotr. I. Bautrėnas)

Šiandien grupė „Skylė“ – jau toli gražu nebe studenčiokai kadaise dainavę apie „žydinčių moterų džiaugsmą“. Susikūrę Vilniuje 1991-aisiais, Lietuvos istorinio lūžio metu, „Skylė“ patys yra tarsi savotiški Lietuviškos roko muzikos partizanai. Grupė išgyveno įvairius Lietuviškos muzikos pakilimus ir nuosmukius ir keitėsi, brendo kartu su jais. Nuo pat ankstyvųjų savo kūrybos ištakų „Skylė“ garsėjo kaip stilių kaitos nebijantis ir žanro rėmų nepaisantis kolektyvas. Jų kūryboje gausu artroko, punk, neofolk elementų, bei bardų muzikos subtilumo. Albume „Broliai“ sunkaus roko muzikos pagrindas susipina su folkloriniais ir etniniais motyvais, o juos spalvina tyras it krištolas Aistės vokalas. Patriotiniai dainų tekstai čia ne tik poetiški, bet ir nebanalūs. Akustinės šių dainų versijos šįvakar suskamba itin jautriai, ypač ilgesingoji „Pinavija“, liūdnoji baladė „Stelmužė“, bei pasiruošimą kovai ir nežinomybei apdainuojanti „Minutė Prieš“. Šios dainos priedainis „Kad mes laimėsim – pažadas per daug jau lengvas, kad grįšiu gyvas – gal kiek per sunkus,“ Roko lūpomis vienu sakiniu apibūdina kovų už laisvę dvasią.

Koncertui įpusėjus ir grupei kaip reikiant įsijautus išgirstame dvi dainas, kurios jautresniųjų oda neabejotinai priverčia bėgioti šiurpuliukus. Tai baugioji sutartinė „Tėveli“, piešianti tėvų sielvartą ir ilgesį miškuose žūstantiems kariams, ir ją sekanti dar šiurpesnė grupės bosisto Gedimino Žilio kompozicija „Rauda“. Bet vaiduokliški šešėliai apgaubę visą salę išsisklaido kartu su daina „Balti Aitvarai“, primenančia, kad mūšiuose už laisvę žuvo ne visi, ir savo vaikų sugrįžtant kantriai laukusių tėvų maldos kartais būdavo išklausytos.

Žydi debesų takai ašarom praminti,
Žengia broliai aitvarai, nugalėję mirtį.

Ta džiaugsminga gaidele baigiasi pirmoji, pusantros valandos trukusi „Skylės“ akustinio pasirodymo dalis. Ją palydi tikrų tikriausios ovacijos, bet grupė čia nesustoja ir padėkoję publikai už tokį šiltą sutikimą padovanoja dar keletą senesnių kūrinių. Tarp jų – „Eliziejaus laukai“ iš albumo „Povandeninės Kronikos“, deivės Kalipsės rauda iš jos pinklių išsivadavusiam Odisėjui pavadinimu „Septynerius Ilgus Metus“, bei visiems puikiai pažįstamas „Meilės duetas“ iš miuziklo-legendos „Jūratė ir Kastytis“.

Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ (nuotr. I. Bautrėnas)

Koncertui pasibaigus grupė apdovanojama nuoširdžiais aplodismentais. Stalelį su grupės atributika tuoj apspinta minia norinčių įsigyti kompaktinį diską, o prie draugiškai besišypsančių muzikantų nusidriekia eilė norinčių įsiamžinti kartu, paprašyti autografų, ar tiesiog pabendrauti.

Saint Peters bažnyčia palieku stačiai apžavėtas. Akustinis grupė „Skylė“ pasirodymas pranoko visus mano gausius lūkesčius. Albumas „Broliai“ – unikalus ir brandus Lietuviško roko muzikos pavyzdys. Šį darbą neabejodamas, ir, svarbiausia, nesigėdydamas rodysiu visiems užsieniečiams, norintiems išgirsti ir pajusti Lietuviško aukuro ugnies liepsnas. „Broliai“ – tai jaunosios kartos bandymas pažvelgti į tragiškus pokario įvykius per naują prizmę. Tai bandymas šiuolaikine muzika ir kalba priminti visuomenei apie šį skaudų Lietuvai laikmetį nusinešusį anapilin šitiek daug jaunų, perspektyvių žmonių. Pasak Aistės Smilgevičiūtės, „koncertai JAV ir Kanadoje vyresnės kartos lietuviams primins gūdžius, tačiau šventus kovos už laisvę metus, kuriuos daugelis jų dar pamena, o jaunoji karta galės ne tik sužinoti, bet ir visa širdimi pajausti, kiek daug paaukota už šalį, kurioje mes visi prasidėjom.“

BON IVER: Kai sukasi vėjyje snaigės už apšerkšnijusio miško trobelės lango

manoISTORIJA

Bon Iver (nuotr. Radio City Music Hall)

Rudeniškai žvarbus, bet ramus Ketvirtadienio vakaras. Už lango visą dieną pliaupęs lietus pagaliau nurimo, o miestą palengvą gaubia tiršta sutemų skraistė. Aš užgesinu savo darbastalio lemputę, išjungiu kompiuterį, užsimetu šiltą striukę ir apvijęs kaklą šaliku minu Radio City Music Hall salės link. Čia šįvakar koncertuoja Viskonsino fenomenas „Bon Iver„, o tokie rudeniški vakarai yra tarsi sutverti lyriškai, bet ekspresyviai jų muzikai. Vos išgirdęs 2008-aisiais išleistą debiutinį „Bon Iver” albumą “For Emma, Forever Ago” iškart užsidegiau dideliu noru pamatyti šį Justino Vernono projektą gyvai. Mažoje medžioklės trobelėje Viskonsino valstijoje užgimusi „For Emma, Forever Ago“ muzika mane ligi šiolei ramina, stebina ir džiugina, o projektui išleidus antrąjį albumą „Bon Iver“ jų šlovė ir klausytojų ratas neperstoja augti.

Kol paties įvairiausio amžiaus ir pomėgių publika šurmuliuodama ieško savo vietų koncertą pradeda apšildanti atlikėja. Iš Vermonto kilusi indie folk dainų autorė Anais Mitchell scenoje pasirodo su trim jai talkinančiais muzikantais ir atlieka neilgą programą, nuspalvindama daug žadančio vakaro pradžią šiltomis spalvomis. Jos pasirodymui pasibaigus prasideda aparatūros perstumdymas ir scenos darbininkai atidengia įspūdingą „Bon Iver” techninį „arsenalą“ – gitaros, styginiai instrumentai, klavišiniai, bei pučiamieji. Atkreipiu dėmesį ir į du mušamųjų komplektus.

Bon Iver pasirodymas

Porąkart sumirkčioja salės apšvietimas ir šviestuvams užmerkus akis nuaidi galingos ovacijos. Pasigirsta pirmieji „Perth“ akordai, o mano nugara išsyk nubėga lengvas šiurpuliukas. Scenoje – net devyni žmonės. Iki minimalių detalių atkuriant angelišką „Bon Iver „muziką projekto de facto lyderiui Justinui Vernonui talkina visas būrys profesionalių muzikantų. Tarp jų, žinoma, ir ištikimas Justino bendražygis Seanas Carey, sėdintis už kairiojo mušamųjų komplekto. „Perth“ tarsi albume seka „Minesota, WI“, o ją – žymusis grupės hitas „Holocene“, kurio eilutes kartu su Justinu dainuoja visa salė. Virš grupės kabančias drobes vaizdo projektoriai dažo psichodelinėmis spalvomis itin gražiai derančiomis prie skambančios muzikos. Nepamirštas lieka ir grupės mini-albumas „Blood Bank“. Jį reprezentuoja titulinė daina bei kūrinys „Beach Baby”. Pastarosios metu metu scenoje Justinas lieka vienui vienas. Akustinei baladei pasibaigus sugrįžę muzikantai dovanoja klausytojams dar vieną (šįkart įtin lyrišką) albumo „Bon Iver“ dainų rinkinį – „Hinnom, TX“, „Wash.“ bei truputėli judresnį kūrinį „Towers“. Salėje – ašaros, atodūsiai ir melancholija, kurią dar labiau pakursto senoji daina „Creature Fear“ bei mano ilgai lauktoji, viena iš pačių gražiausių „Bon Iver” dainų „re: Stacks“. Šią baladę Justinas vėlgi atlieka vienas pats, grodamas tik akustine gitara. Abu kątik skambėję debiutinio albumo perliukai gyvai skamba nuostabiai, o Justino balsas – toks pat tyras kaip visuomet jį ir įsivaizdavau. Turiu pagirti įtin kokybišką garsą. Ar scenoje Justinas vienas, ar lydymas muzikantų – muzika skamba švariai ir nepriekaištingai, aiškiai girdisi kiekvienas garsų sąskambis ir niuansas. Į realybę ir dabartį visus sugražina „Michicant“, angeliškoji „Calgary“, instrumentinis kūrinys „Lisbon, OH“ bei, žinoma, baigiamoji albumo „Bon Iver“ daina „Beth/Rest“. Jei iki šio momento tarp klausytojų dar buvo tokių, kurių koncerto bėgyje skruostais dar nesruvo ašaros, tai dabar jų tikrai nebeliko.

Stygoms nutilus „Bon Iver” atsisveikina. Muzikantai pradingsta užkulisuose, bet salė vis dar skendi tamsoje.

Justinas Vernonas (nuotr. deathandtaxes.com)

Aplink mane klausytojai pakuždom aptarinėja kątik girdėtas dainas ir sprendžia koks siurprizas numatytas koncerto bisui. Pakuždom visi kalbasi todėl, kad garsiai šnekėti rodos būtų šventvagiška. Štai tokia paslaptinga atmosfera apgaubusi visą salę belaukiančią daugiau… Laikas neprailgsta, mat pailsėję vos porą minučių muzikantai sugrįžta ir padovanoja publikai dar dvi dainas kurių visi taip laukė – jau savotiška legenda tapusią „Skinny Love“ bei „For Emma“, pulsuojančią šaltu vėju ir krintančių snaigių svaiguliu. „I toured a light so many foreign roads for Emma, forever ago…“

Renginiui pasibaigus mane tarsi šmėkla apsėdęs tas šaltas svaigulys. Paliekant kėdę, kurioje katik regėjau vieną įstabiausių koncertų per visą savo gyvenimą, laiptais leidžiantis žemyn ir iš Radio City Music Hall išėjus į automobiliais perpildytą gatvę mano nugara vis dar bėgioja šiurpuliai, nepaleidžiantys manes nuo pat koncerto pradžios. Buvau girdėjęs, kad gyvi „Bon Iver” pasirodymai visuomet pranoksta lūkesčius, bet šįvakar savu kailiu įsitikinau, kad tai – ne melas. Justinas Vernonas su komanda išties sugeba sudrebinti kiekvieno klausytojo sielą ir abejingų jie nepalieka. Šios muzikos grožis, nepriklausomai nuo to ar taurė pilna vyno, ar spragsi židinyje liepsna, ir ar sukasi vėjyje snaigės už apšerkšnijusio miško trobelės langelio, šios muzikos grožis – nepaneigiamas.

———-

Visą mūsų matytą „Bon Iver” pasirodymą „Radio City Music Hall” scenoje Niujorke galite pamatyti ČIA

„Bon Iver” koncerto Hamburge recenzija – ČIA.

Prieš pusantrų metų rengtas išskirtinis manoMUZIKOS interviu su „Bon Iver” nariu S. Carey – ČIA

 

Su gimtadieniu, Andriau!

manoISTORIJA

A. Mamontovas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

„Su gimimo diena! Su gimimo diena!!!” pasitinka Mokytojų namų Vasaros terasoje susirinkusi minia šįvakar čia keturiasdešimtpenkmetį švenčiantį lietuviško roko muzikos fenomeną. O jis pats – žvalus ir kukliai besišypsantis. Toks, kokį jį visuomet ir prisimenu. Andrių Mamontovą pasveikinti ir pasiklausyti jo dainų šįvakar čia susirinko neįtikėtino dydžio minia. Iki koncerto pradžios dar likęs visas pusvalandis, o Vasaros terasos apsauga jau nebeįleidžia publikos. Viduje paprasčiausiai nebeliko vietos, tad netilpusieji būriuojasi tiesiai prie įėjimo.

Esu čia todėl, kad nuoširdžiai norėjau čia būti. Andriaus Mamontovo kūryba mano gyvenimo raidai yra labai svarbi ir apie tai galėčiau kalbėti nepavargdamas. Jo muzika – mano prabėgusios vaikystės prisiminimai, draugai ir „kiemas“, akiniuota paauglystė, pirmoji meilė ir nenutrūkstantis laisvės pojūtis. Kadaise tėvelių patefonu sukdavau tūkstančius kartų nuklausytas grupės „Foje“ plokšteles „Žodžiai į tylą“ bei „Gali skambėti keistai“ ir negalėjau įsivaizduoti nieko artimesnio savo dūšiai. Tas vyrukas pasišiaušusiu „ežiuku“, rodės, kalbėjo man ir tik man vienam. Vėliau sekė kiaulių-taupyklių šukės ir „Muzikos bombos“ kasečių lentynos. Žaidžiau geltonuose krantuose, ta vakarą tamsų lipau ant vaikystės stogo, kai perplaukiau upę – laukiau prie laužo šviesos. Liūdesys anuomet buvo mano sielos džiaugsmas. Man ne garsas skambėjo tyloje, o tyla garse… Su ašaromis akyse pamenu 1997-ųjų gegužės 17-ąją dieną ir paskutinį šios, mano gyvenimą ir sielą pakeitusios grupės koncertą Vilniaus Vingio parke. Išlydėti „Foje“ tądien susirinko rekordinis skaičius žmonių – net 60 000 tūkstančių.

Nuo suplėšytų kelnių su „lenciūgu“ ir nutrintos „džinsofkės“ praėjo jau daug metų, bet visuomet likau ištikimas Andriaus Mamontovo dainų gerbėjas. Palaidojęs „Foje“ toliau aktyviai domėjausi jos lyderio kūryba, lankiau jo koncertus, ir iki šiol laikau albumą „Šiaurės naktis. Pusė penkių.“ vienu geriausiųjų lietuviško roko muzikos pavyzdžių. Poetiškos, kartais maištingos, o kartais išmintingai gilios ar tiesiog linksmos – jo dainos yra tai, kas mane visuomet išgelbsti iš abejonių. Naujasis atlikėjo albumas „Elektroninis dievas“ – taipogi anei truputėlio nenuvylė, netgi pradžiugino į muzikinį foną grįžusiais elektroniniais motyvais, tad klausytojų jūrai besispiečiant prie Vasaros terasos scenos ir sparčiai užtvindant visą kiemą stačiai degu iš nekantrumo. Koncertas vėluoja jau daugiau kaip valandą.

A. Mamontovas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Na ir štai, pagaliau scenoje pasirodo muzikantai. Klavišininkas Arnoldas Lukošius, multi-instrumentalistas Eimantas Belickas, bosistas Tomas Andrijauskas, bei perkusionistas Meinardas Brazaitis – ilgamečiai Andriaus bendražygiai. Vakaro kaltininkas sušmėžavęs scenoje savo žymiuoju „ežiuku“ šypsodamasis priima minios gimtadieninę sveikinimo dainą ir pasisveikinęs „Labas, mano mylimas mieste!” užgroja pirmąją dainą – „Tiktai tavyje“, o ją keičia „Kai tu atversi man duris“.

Noriu pasidžiaugti tuo, kad beveik tris dešimtis metų scenoje praleidęs Andrius Mamontovas – ne koks nors nupezęs rokeris, grojantis porą niekam neįdomių naujų dainų ir „varantis“ senus laiko patikrintus kūrinius. Anaiptol! Į minią nuo scenos žvelgia jaunatviškas, energija ir patirtimi spindintis kūrėjas, sugebantis užvesti publiką naujomis, šviežiomis dainomis. Koncerto programa daugiausiai prismaigstyta dainų iš trijų paskutinių Andriaus albumų – „Elektroninis dievas“, „Geltona žalia raudona“ bei „Saldi. Juoda. Naktis“. Skamba „Kieno tu pusėje?“, „Saldi. Juoda. Naktis.“, „Viskas iš naujo“, „Atsibusk“, „Marso kanjonai“, „Tavo svajonė“, „Dabar ir čia“, ir kitos. Andrius pamalonina minią svaiginančia solo improvizacija dainos „Ratilai“ pabaigoje (ir pats pajuokauja, jog tai buvo „meditacinis seansas, po kurio jums visiems pradės sektis gyvenime“,) o Vasaros terasos langus sudrebina minios choru dainuojamas „Geltona žalia raudona“ priedainis. Pertraukėlių tarp dainų metu muzikantai nestokoja humoro jausmo ir tarpusavyje svaido juokelius. Nenuvilti lieka ir senųjų dainų laukusieji. „Fojė“ laikus primena dainos „Balsas“, „Vaikystės stogas“, „Vandenyje“, bei mano mylimoji „Kitoks pasaulis“. Apsalęs iš laimės klausau šių dainų ir stebiu aplinkinius besilinksminančius taip pat kaip ir aš. Džiaugiuosi matydamas, kad tiek daug jaunų ir senų žmonių nuoširdžiai mėgaujasi muzika ir dainuoja kartu su Andriumi. Atlikęs savo naujojo albumo baigiamąją dainą „Nebelauk“ ir padėkojęs už nuoširdžius sveikinimus, Andrius su komanda koncertą baigia, bet juos greitai atgalios gražina minios klegesys ir kvietimai sugrįžti. Muzikantams užlipus į sceną dar kartą pasigirsta tradicinis skandavimas „Foje! Foje! Foje!“, o dainininko veide – nuostaba, jog žmonės iki šių dienų šaukia vardą to, ko jau seniai nebėra. Bet nepaisant to, Andrius paleidžia iš rankų visą koncertą jį lydėjusią akustinę gitarą ir pamalonina „fojistus“ bei visus kitus čia susirinkusius savo kūrybą apibrėžiančiu magnum opus – „Laužo šviesa“, kurios minia akivaizdžiai laukė. Į viršų kyla rankos bei žiebtuvėlių liepsnelės. Dek, šviesk ir neužgesk… Kartu dainuoja visi ligi vieno.

Būk vienintelė viltis, nors ir mano paties uždegta naktyje…

Ta ilgesinga gaidele šventinis renginys ir baigiasi, o ką tik it silkės statinėje susispaudę žmonės su palengvėjimu pradeda irtis išėjimo link.

Turiu pripažinti, kad iš Andriaus Mamontovo koncertų visuomet tikiuosi itin daug, bet nusivylęs dar niekada nelikau. Ar setlist‘as buvo idealus? Žinoma, ne, bet idealumo ir nereikia tikėtis. Koncertas truko maždaug pusantros valandos, o per tą neilgą laiką bandyti patenkinti kiekvieno klausytojo poreikius būtų tiesiog nepraktiška, (o tuo pačiu, tikriausiai, ir neįmanoma). Džiaugiuosi, kad Andrius savo diskografijoje turi tiek daug laiko nepaisančių dainų, kurios skamba taip pat, kaip skambėjo tada, kai girdėjau jas pirmąjį kartą. Džiaugiuosi ir dėl to, kad naujosios atlikėjo dainos – taip pat aktualios ir nebanalios, sugebančios įsilieti į bendrą dainininko katalogą ir papildančios ir taip turtingą ilgametės jo kūrybos bagažą. Gimtadienio koncertas baigėsi, bet Andriui linkiu nepailsti ir kurti toliau. Jo muzikos Lietuvos žmonėms, akivaizdžiai, labai trūktų.

A. Mamontovas (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Karštas „Red Hot Chili Peppers” koncertas Kauno „Žalgirio” arenoje

manoISTORIJA

Kauno „Žalgirio“ arena liepos 28-osios naktį užtvindyta itin didelio skirtingų žmonių būrio. Čia susirinko įvairaus amžiaus ir pomėgių publika – jaunimas ir vyresni jų tėveliai, hipsteriai ir metalistai, roko ir pop muzikos mėgėjai. Iš viso jų čia šįvakar – daugiau nei 15 tūkstančių! Tai nenuostabu, juk jau beveik tris dešimtis metų gyvuojanti Los Andželo roko grupė „Red Hot Chili Peppers“ šiąnakt pirmąjį kartą pamalonina savo gerbėjus Lietuvoje ir atsiveža itin didelį muzikos, garso, apšvietimo ir geros nuotaikos arsenalą. Panašu, kad lietuviai ir ta ypatinga proga iš daugelio aplinkinių šalių suvažiavę Lietuvos svečiai šio vakaro laukė itin ilgai.

„Red Hot Chili Peppers“ (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Į „Žalgirio“ areną atvykstu kiek pavėlavęs – scenoje jau groja apšildantis kolektyvas „The Vaccines“. „The Vaccines“ man kartą jau matyti, jie pernai metų birželį Niujorko Centriniame parke apšildė „Arctic Monkeys“. Sužinojęs apie tai labai nudžiugau, nes anąkart jie man labai patiko. Šįkart Londono indie rokeriai groja programą, sudaryta iš debiutinio albumo „What Did You Expect from the Vaccines?“ dainų, nepamiršdami ir poros naujesnių kūrinių, tikriausiai pateksiančių į naująjį darbą „Come of Age“, kurio sulauksime dar šiais metais. Minioje kaip visad atsiranda dvilypių nuomonių. Vienus, matyti, „The Vaccines“ „veža“, ir jie su malonumu jų klausosi, o kiti laukia „Red Hot Chili Peppers“ šėlsmo ir jiems šie muzikantai buvę-nebuvę. Gaila, mat energinguosius „The Vaccines“ tikrai verta bent kartą išgirsti gyvai!

Pasiklausęs muzikos einu pasidairyti į eiles prie alaus ir į rūkomąjį, pabendrauti su seniai matytais draugais. Man įkandin seka daug kitų koncerto lankytojų, kurie nedelsdami išsirikiuoja minėtose eilėse ir panosėse klijuojasi prie įėjimo dalinamus dirbtinius ūsus (toks pokštas – Letuvos „Red Hot Chili Peppers“ fanų klubo dovana ūsuotajam grupes vokalistui Anthony Kiedis).

„Red Hot Chili Peppers“ man yra itin brangūs. Šių Kalifornijos nenuoramų muzika visuomet buvo šalia manęs – mokyklos, studijų, pirmosios meilės ir pirmosios netekties laikais, tad nenuostabu, jog sulaukęs galimybės juos išvysti gyvai negalėjau to atsisakyti. Apie tai diskutuojant su aplinkiniais praeina dar pusvalandis. Aš susirandu sau stovimą kampelį kairėje salės pusėje, iš kurio viskas puikiai girdisi ir matosi, ir iš anksto mėgaujuosi būsimu funk‘u, bei saldžiarūgšte Kalifornijos nuotaika, kurios prisodrintos visos „Red Hot Chili Peppers“ dainos.

„Red Hot Chili Peppers“ (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Ir štai pagaliau užgesus „Žalgirio“ arenos šviesoms į sceną žengia „pipirai“ ir be jokios mandagios įžangos tėškia pirmąją naujojo albumo „I‘m With You“ dainą „Monarchy Of Roses“. Nebūtų jie „karštieji pipirai“ – vos virš minios galvų nuaidėjus pirmiesiems akordams salės temperatūra pastebimai šokteli aukštyn kartu su visa minia ir koncertas įsivažiuoja.

Scenoje jie – net šeši. Būgnininkui Chadui Smithui talkina pagalbinis perkusionistas, už mėlyngalvio bosisto Flea nugaros slapstosi klavišininkas, naujasis grupės gitaristas Joshas Klinghofferis krato savo plaukus ir įsijautęs raižo gitaros stygas, o vokalistas Anthony Kiedis kaip visuomet nei akimirkai nenustygsta vietoje. „Labas vakaras!”– sako jis lietuviškai ir pirmąją dainą seka žymusis albumo „Californication“ hitas „Around The World“. Virš muzikantų galvų kabančiuose ekranuose mirga grupės muzikantų atvaizdų projekcijos, Kalifornijos vaizdeliai bei animacija. Skamba daug dainų iš naujojo albumo, bet muzikantai nepamiršta ir puikiai visiems pažįstamų hitų – „Dani California“, „Otherside“, „Can‘t Stop“, „Californication“, bei baladės „Under The Bridge“, devintojo dešimtmečio pradžioje pelniusios „pipirams“ pasaulinę šlovę ir pripažinimą. Visai skaniais ir netikėtais siurprizais man tampa dainos „Universally Speaking“ bei „I Like Dirt“, kurių išgirsti šįvakar nesitikėjau.

„Žalgirio“ arenos sienos net rasoja nuo karščio! Neslėpsiu, kad toks koncerto „klimatas“ man itin patinka. Man klausytis „Red Hot Chili Peppers“ muzikos daug smagiau karštyje, bet daugeliui, matyt, atrodo kitaip. Viena pro šalį link lauko durų judėjusi jauna porelė sustoja visai šalia manęs ir nuvargę įsikimba į tvorelę. Jaunuolis vos spėja sugauti savo merginą, kuri mano akyse pabąla ir be sąmonės griūna jam po kojomis. Koncertui dar net neįpusėjus pro šalį pranešamos net kelios minioje apalpusios paneles. Su draugais pajuokaujame, kad vos grupei nustojus groti salėje pasidaro bent keliais laipsniais vėsiau.

Tokia štai neįveikiama yra „pipirų“ muzikos magija!

„Red Hot Chili Peppers“ (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Anthony Kiedis ovacijas net keletą kartų palydi lietuvių kalba ištartu žodžiu „Ačiū!”. Niekam ne paslaptis, jog lietuviška pavardė „Kiedis“ – ne atsitiktinumas, muzikantas iš tiesų turi Lietuviško kraujo. Apie tai prasitaria ir bosistas Flea: „Mūsų gretose yra vienas australas… net du amerikiečiai… ir dar vienas lietuvis!” juokiasi jis. Minia jam pritaria nuolat skanduodami “Antanai! Antanai!”, o muzikantai groja toliau.

Nuskambėjus dainai „By The Way” visas šešetas pasislepia užkulisiuose pailsėti. Dalis prie scenos šėlusiųjų pasitraukia atokiau, o ištvermingiausieji lieka savo vietose. Juk žinoma, kad tai dar ne pabaiga!

Po keleto minučių į sceną grįžta Chadas Smithas ir jam talkinantis perkusininkas. Prie jų prisijungia gitaristas Joshas Klinghofferis, ir jie trise pradeda net keletą minučių trunkantį laukinį jam‘ą. Flea į sceną grįžta eidamas… ant rankų, ir jam‘as perauga į „Suck My Kiss“ – dainą menančią senuosius grupės laikus, nuogybes, problemas su narkotikais, ir nuostabųjį albumą „Blood Sugar Sex Magik“. Dar suskamba „Ethiopia“ iš „I‘m With You“, ir vienas iš seniausių ir didžiausių grupės hitų – „Give It Away“, palydėtas laukinių improvizacijų bloku.

Gitaroms nutilus „pipirai“ atsisveikina ir „Žalgirio“ arenoje sužiba šviesomis. Nemuno salą nusėja penkiolikos tūkstančių gerbėjų minia, mirganti mobiliųjų telefonų šviesomis – visi bando susirasti kažkur pamestus savo draugus.

„Red Hot Chili Peppers“ (nuotr. manoMUZIKA.lt)

I Lietuvą „Red Hot Chili Peppers“ atsivežė tai, ko aš iš jų tikėjausi ir laukiau. Karštį, energiją, nuoširdumą bei laiko patikrintą, bet lankstų, nuolatinį savo muzikos „braižą“. Tai grupė, kurios niekada negirdėtą naująjį hitą sutinki su „O! Čia juk „peppers‘ai“ groja!”, o sugebėjimas tai padaryti muzikoje kaip ir bet kokiam mene yra itin svarbu. Laukiau, bet, deja, nesulaukiau „Scar Tissue“, bei „Road Trippin‘“, o taipogi anei vienos dainos iš aštriojo albumo „One Hot Minute“, bet man tai nuotaikos tikrai nesugadino, ir tikiuosi, kad Lietuva „Red Hot Chili Peppers“ muzikantams taps nuolatine ateityje vyksiančių koncertinių turų stotele. Jiems čia, man rodos, visai patiko!

„MOGWAI“: trečias kartas nemeluoja

manoISTORIJA

„Mogwai“. Šį pavadinimą prieš keletą metų išgirdau iš vienos pažįstamos menininkės lūpų kartu su magišku žodžių junginiu „post rock“. Nesu etikečių mėgėjas ir, man regis, kad terminas „post rock“ nelabai tinka apibūdinti šį netradicinį roko muzikos žanrą, bet vos išgirdęs „Mogwai“ iškart nuoširdžiai pamilau štai tokią išraiškingą ir dinamišką muziką. „Mogwai“ dėka atradau ir daugiau panašių kolektyvų – „Explosions In The Sky“, „God Is An Astronaut“, „Pelican“, „65daysofstatic“, bei kitus – tik šis iš Glasgou (Škotija) kilęs penketukas savo ekspresyvia muzika smarkiai išsiskiria iš kitų grupių. „Mogwai“ nevargina klausytojų ilgomis it gyvenimas kompozicijomis. Nepaisydami šios muzikos klausytojams pažystamų „tradicijų“ nespjauna jie ir į vokalą. Laužydami standartus „Mogwai“ ne tik neatsilieka nuo kitų, bet net ir diktuoja naujas instrumentinio roko muzikos taisykles.

„Mogwai“ (nuotr. Igno Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

Šis „Mogwai“ koncertas Niujorko (JAV) „Webster Hall“ salėje jau turėjo įvykti praeitų metų rudenį, kuomet muzikantai buvo suplanavę naująjį albumą „Hardcore Will Never Die, But You Will“ reklamuojančias gastroles. Deja, dėl kažin kokių imigracijos kliūčių škotai nebuvo leisti į Jungtines Valstijas ir jiems savo pasirodymus JAV teko buvo nukelti keletu mėnesių į priekį. Tai dar nieko baisaus, bet tik įsivaizduokite mano nusivylimą, kai atėjo pažadėtoji nukelto koncerto data, ir visiems turėjusiems bilietus buvo pranešta, kad „Mogwai“ atsiprašo, bet „dėl skubių ir netikėtų sveikatos problemų“ jie atšaukia savo turą.

Pinigai už bilietus tuomet buvo gražinti.

Trečias kartas nemeluoja! Šį ketvirtadienio vakarą „Mogwai“ tikrai gros „Webster Hall“ salėje, bet į taip ilgai lauktą ir pagaliau sulauktą koncertą publika renkasi vangiai. Panašu, kad susirinks tik patys ištikimiausieji grupės gerbėjai. Matyt, daugelis, norėję išgirsti juos, papraščiausiai numojo ranka ir trečiojo karto nesulaukė. Kol kas žmonių nedaug ir jie būriuojasi salės pakraščiuose smalsiai stebėdami blankiai apšviestą sceną, o joje – vakarą apšildantis atlikėjas „Balam Acab“.

„Balam Acab“ – tai dvidešimtmečio Pensilvanijos gyventojo Aleco Koone sceninis slapyvardis. Nežinau, ką reiškia žodžiai „Balam Acab“, o ir už poros laptop‘ų bei semplerio pasislėpęs hipsteris dideliais akiniais netuščiažodžiauja. Už jį kalba jo kuriama rami, tolygiai pulsuojanti elektroninė muzika smarkiai, kvepianti psichodelika, ir didžiulis už jo nugaros kabantis ekranas, mirgantis lietaus lašais. Nors kompozicijos keičia viena kitą, vis tik tą pastebėti sunku – jos visos pernelyg panašios. „Balam Acab“ ilgainiui gal ir pabostų, bet vos keturiasdešimt minučių trunkantis pasirodymas neprailgsta, o aš suprantu, jog malonumu pasiklausyčiau šio vyruko kada nors dar.

„Mogwai“ (nuotr. Igno Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

Salė po truputuką pildosi ir tuščios stovimos vietos tampa vis mažiau ir mažiau. Aplink girdėti kalbant įvairiausiomis kalbomis – šiandien čia nesu vienintelis europietis.

Ir pagaliau jie scenoje! Plojimai, gęstančios šviesos, ir „Mogwai“ pakelia savo sparnus skrydžiui. Suskamba pirmieji kūrinio „White Noise“ akordai.

Scenoje jie – penkiese. Stuartas Braithwaite ir Johnas Cummingsas raižo gitaras, Barry Burnsas maigo klavišus, Dominicas Aitchisonas virpina boso stygas, o visuomet tikslus ir nesustabdomas Martinas Bullochas drebina klausytojų ausų būgnelius ritmu. „White Noise“ keičia pristatomasis 2008-aisiais metais išleisto albumo „The Hawk Is Howling“ kūrinys „I‘m Jim Morrison, I‘m Dead“, o galinė scenos siena sumirga mažomis švieselėmis, menančiomis naktinį dangų.

Gausus apšvietimas – ypač svarbi „Mogwai“ koncertų detalė, nukelianti grupę ir visą šviesose skendinčią auditoriją tiesiai į kosmosą. Kaip ir koncertą apšildęs atlikėjas, taip ir vakaro kaltininkai nėra linkę daug šnekėti. Jie groja, o jų nesuvaldomą muziką iliustruoja šviesos ir už muzikantų nugarų mirgančios dangaus žvaigždės. Skamba senesni, visų pamėgti kūriniai „Killing All The Flies“, „May Nothing But Happiness Come Through Your Door“, „Auto Rock“, bei „Like Herod“. Tarp jų įsimaišo ir keletas naujų kompozicijų – „Death Rays“, „Mexican Grand Prix“ ir „How To Be A Warewolf“. Kiekvieną jų publika pasitinka su susižavėjimu ir aplodismentais, bet ploti tikrai yra už ką. Grodami skirtingus kūrinius „Mogwai“ nariai neretai pasikeičia rolėmis ir gitaristai tampa bosistais, o klavišininkas (bei vienas iš idėjinių grupės vedlių) Barry Burnsas nevengia mikrofono, deformuojančio jo balsą.

„Norėtumėm padėkoti jums,“ – pagaliau prašnenka dažniausiai su publika bendraujantis grupės atostovas Stuartas Braithwaiteas, – „už tai, kad nespjovėte į mus po to, kai mes net du kartus jus nuvylėme. Iš visos širdies atsiprašome, ir grupės vardu džiaugiuosi, kad šitiek daug jūsų šį vakarą yra čia. Ačiū jums!”Pošių žodžių suskamba kūrinys „Batcat“, o jam pasibaigus muzikantai pasislepia užkulisiuose pailsėti.

„Mogwai“ koncerte jau esu porą kartų pabuvojęs, bet kaskart jie nepaliauja mane stebinti savo energija ir dinamiškumu. Groti turiningą muziką muzikantai tarsi net nesistengia, jiems tai tiesiog pavyksta, o iš šalies stebėti tokią telepatišką komunikaciją yra grynas malonumas.

„Mogwai“ (nuotr. Igno Bautrėno, manoMUZIKA.lt)

Pertraukėlė ilgai netrunka ir sugrįžęs penketukas dar pamalonina publiką kūriniu „Rano Pano“, senuoju (ir bene žymiausiu) savo hitu „Hunted By A Freak“, bei net prieš penkiolika metų išleisto debiutinio albumo „Young Team“ perliuku „Mogwai Fear Satan“. Baigiamosios koncerto minutės tradiciškai pavirsta į kurtinantį instrumentinio roko jam‘ą, kurį gitaristas Johnas Cummingsas užbaigia sukiodamas gitaros efektų rankenėles iki tol, kol jis kartu su instrumentais paskęsta sceną apgaubusioje migloje.

Miglai išsisklaidžius koncertas pasibaigia.

Ar verta buvo tiek ilgai laukti?

Žinoma!

Nežinau, kaip „Mogwai“ muzikantams tai pavyksta, bet kiekvienąkart stebint jų pasirodymą išgirstu jau girdėtus kūrinius kiek kitaip, pastebiu daugiau ankščiau nepastebėtų detalių. Tikiuosi, nereikės taip ilgai laukti, kol išgirsiu juos dar kartą.

Trys muzikos naktys: „Death Cab for Cutie”, „Rammstein” ir „The Shins”

manoISTORIJA

Priešais mane garuoja šviežias kavos puodelis, o ant stalo – tris dienas bei tris naktis aprėpiančio dienoraščio ištraukos. Jas bandau perrašinėti ir atitinkamai sudėlioti, bet tai padaryti gan sunku. Galvoje ratu sukasi vaizdų ir garsų maišalynė. Ką tik praūžė ilgai lauktos ir brandintos trys naktys, pripildytos muzikos. Jas ilgai atminsiu ir minėsiu geru žodžiu. Pavargęs, padoriai neišsimiegojęs, bet laimingas rašau šias eilutes. Pažįstantys mane žino, koks esu pakvaišęs dėl muzikos. Jos klausau nuolat – tyloje praleistos minutės man tėra nenaudingas laiko švaistymas, tad natūraliai domiuosi pakankamai skirtingais stiliais ir klausau įvairių grupių bei atlikėjų.

Šis savaitgalis man buvo ypatingai smagus. Penktadienio vakarą jį pradėjau su „Death Cab for Cutie“, šeštadienio naktį stebėjau „Rammstein“ fejerverkus, o savaitgalio pabaigą palydėjau su „The Shins“.

Bet apie viską iš eilės…

 

Penktadienis, Balandžio 27, 2012:
„Death Cab For Cutie“ su „Magik*Magik Orcherstra“ @ Beacon Theatre

„Death Cab For Cutie“ (nuotr. Ignas Bautrėnas, manoMUZIKA.lt)

Į prašmatnųjį Beacon Theatre penktadienio vakarą atvykstu truputuką pavėlavęs ir patogiai įsitaisau savo kėdėje. Durys jau atvertos, salė – beveik pilnutėlė. Šio vakaro kaltininkai ilgai nedelsdami užlipa į sceną.

Uždangai pakilus užgriežia „Magik*Magik Orchestra“. Tai – styginių orkestras iš San Francisko. Prie klavišinių sėdasi juodais marškiniais pasidabinęs grupės siela, širdis, plaučiai ir smegenys – Benas Gibbardas – ir suskamba pirmieji dainos „Passenger Seat“ akordai.

Visi tys Beacon Theatre aukštai sprogsta plojimais. „Passenger Seat“ netrukus keičia „Different Names for the Same Thing“ ir sceną greta Beno okupuoja likusi grupės dalis – multiinstrumentalistas Chrisas Walla, bosistas Nickas Harmeris, bei būgnininkas Jasonas McGerras.

„Death Cab for Cutie“ man yra turbūt pati brangiausia indie scenos grupė, tad net nereikia ilgai aiškinti, koks ypatingas man yra šis vakaras. Su „Death Cab for Cutie“ muzika sieju daug nostalgijos ir prisiminimų. Vieni jų – šilti ir malonūs, o kiti nelabai, bet pamatyti „Death Cab for Cutie“ grojant kartu su styginių orkestru tokioje pakilioje aplinkoje kaip Beacon Theatre yra tikrai nenusakomas mano melomaniško gyvenimo momentas. „Magik*Magik Orchestra“ talkino jiems ilgai laukto ir pernai vasaros pradžioje pagaliau sulaukto albumo „Codes and Keys“ įrašų metu, tad negaliu nustygti iš susidomėjimo, ką gi ši kolaboracija parodys šįvakar.

Benas iškeičia klavišinius į gitarą, o Chrisas Walla užima klavišininko pareigas. Grupė virpina publikos širdis ir bando emocinę kantrybę tokiomis visiems čia susirinkusiems žinomomis dainomis kaip „A Movie Script Ending“, „Title and Registration“, „Grapevine Fires“, „What Sarah Said“ bei „Soul Meets Body“. Suskamba „Bend to Squares“, bei dar porą netikėtų senesnių dainų – „Little Fury Bugs“ ir „No Joy in Mudville“. Nepamirštas lieka ir naujasis grupės albumas. Apie jį primena „Underneath the Sycamore“, „You Are a Tourist“, bei „Codes and Keys“.

Tiek naujas, tiek ir seniai žinomas dainas lyriškais momentais paskaninantis „Magik*Magik Orchestra“ labai tinka prie melancholiško grupės skambesio.

Dainos „Cath…“ pradžia muzikantams truputį nepasiseka, bet improvizacijos kaip visuomet išgelbsti profesionalus. „Mes jaučiamės labai pagerbti“, – sako Benas Gibbardas, – „turėdami šansą groti su šiais nepaprastais muzikantais ne tik naujojo albumo įraše, bet ir gyvai“. Bosistas Nickas Harmeris ir būgnininkas Jasonas McGerras akivaizdžiai jaučiasi puikiai ir kaip visuomet, taip ir šįvakar papildo vienas kito pastangas ritme, bet Benas matyti, jog truputį jaudinasi. „Jaučiuosi nesaugiai“, – sako jis, – „jie turbūt girdi kiekvieną mūsų klaidą ir mus patyliukais teisia“. Jo žodžius palydi juokas ir plojimai.

„Death Cab For Cutie“ (nuotr. Ignas Bautrėnas, manoMUZIKA.lt)

Suskamba „Stay Young, Go Dancing“.

Life is sweet in a belly of a beast. In a belly of a beast.

Dainuoja visi.

Dainai pasibaigus muzikantai pamojuoja ir trumpam dingsta iš scenos.

„Death Cab for Cutie“ – man jau kartą matyti pernai, kuomet jie festivalyje „Williamsburg Waterfront“ po atviru dangumi pristatė naująjį albumą „Codes and Keys“, reklamavusią programą. Tuomet skambėjusių dainų sąrašas ir tempas gerokai skiriasi nuo skambančių šiąnakt. Šis vakaras – ramus ir atpalaiduojantis, o melsvai rausvas apšvietimas muzikai suteikia dar daugiau saldaus liūdesio. Stebiu į scenos vidurį įnešamą mažą mušamųjų komplektą ir sau tyliai džiaugiuosi, mat šį instrumentą Benas naudoja dainos „We Looked Like Giants“ metu, o šio įspūdingo jam‘o šiąnakt laukiu labiausiai.

Deja, „We Looked Like Giants“ siautulio taip ir nesulaukiu. Mažaisiais mušamaisiais groja Jasonas McGerras, o bis‘ui pasiliktos dainos – taip pat ramios ir lyriškos. „Steadier Footing“ introdukciją keičia akustinė „405“ versija ir „Monday Morning“. Benas, ginkluotas gitara ir pritariamas orkestro, dar atlieka visų lauktas balades „I Will Follow You Into The Dark“ bei „Tiny Vessels“, o vakaro Magnum Opus tampa himnas vienatvei – ilgesingasis kūrinys „Transatlanticism“.

Plojimai, nusilenkimai, padėkos ir vakaras baigtas. Kartu su visais apleidžiu Beacon Theatre salę vardan naktinio šaltuko. Reziumuodamas penktadienio naktį galiu pasakyti, kad iš „Death Cab for Cutie“ tikėjausi kažko panašaus į jau matytą siautulingą roko koncertą, o dozę visai ko kito, bet dėl to tik džiaugiuosi. Benas Gibbardas ir komanda įrodė, jog yra nebe paprasti roko muzikantai, bet talentingi kūrėjai, puikiai sugebantys pakeisti savo amplua ir pateikti savo muziką net ir tokiai kaprizingai aplinkai kaip Beacon Theatre, ir publikai, kurioje tvarkingų švarkų ir suknelių nepalyginamai daugiau nei languotų marškinių ar Converse batų.

Lyriškasis penktadienis buvo puiki savaitgalio pradžia ir šauni įžanga į rytojaus nakties kvaišatį.

 

 

Šeštadienis, Balandžio 28, 2012:
„Rammstein“ @ Nassau Colliseum

„Rammstein“ (nuotr. Ignas Bautrėnas, manoMUZIKA.lt)

Ar matėte kada filmą „Detroit Rock City“? Tą patį, kur keturi paaugliai keliauja į „Kiss“ koncertą, kuriame žėri liepsnos, minioje karaliauja chaosas, o jų kelionė – pilna nuotykių? Smagus filmas! Štai tokia pakili nuotaika ir daug žadantis vakaras lydi mane važiuojant link „Nassau Colliseum“ arenos Long Island‘e, Niujorko valstijos pietryčiuose. Ten skambės visai kitokia muzika nei girdėjau vakar. Šio vakaro pažadai – triukšmas, liepsnos, fejerverkai, gitaros ir gera nuotaika.

„Nassau Colliseum“ areną šturmuoja „Rammstein“!

Nors esu pakankamai gerai susipažinęs su šių pasiutusių vokiečių diskografija, vis tik net nebeprisimenu, kada paskutinį kartą buvo kilęs noras imti ir paklausyti kokį nors jų albumą. Kitaip tariant – tikrai nesu ištikimas „Rammstein“ gerbėjas, bet, nepaisant to, visad degu noru pamatyti juos gyvai.

Tie, kas jau turėjo galimybę pajusti, ką reiškia „Rammstein“ audra (juk grupė jau keletą kartų viešėjo ir Lietuvoje!) žino, kad jų koncertuose svarbi ne vien tik muzika. Nuo pat savo karjeros ištakų ši grupė garsėja pirotechnika ir teatrališkais pasirodymais, tad net ir nemėgstantys garsių gitarų atsirastų, į ką paganyti akis. Anot „Rammstein“ vokalisto ir scenos efektų specialisto Tillo Lindemanno: „Kitos grupės groja, o „Rammstein“ –  DEGA!”.

„Rammstein“ Amerikoje lankosi itin retai, tad kiekvienas nedažnas šių vokiečių vizitas Jungtinėse Valstijose tampa ypatingu renginiu. Pernai metų žiemą viešėję Niujorko „Madisson Square Garden“ „Rammstein“ aplankė JAV po ilgos dešimties metų pertraukos. Ir aną kartą, ir dabar bilietai buvo išgraibstyti per pirmąsias penkias pardavimo minutes.

Susirandu savo vietą ir stebiu besirenkančią publiką, kuri irgi gerokai skiriasi nuo vakarykštės. „Nassau Colliseum“ arenoje karaliauja juodi marškinėliai, odinės kelnės, dažytos skiauterės ir auskarai pačiose neįprasčiausiose kūno vietose. Dar publikai iki galo nesusirinkus koncertas prasideda nuo DJ set‘o. Po nediduku baltu ekranu plokšteles šįvakar sukioja Sebastianas Komoras iš grupės „Icon of Coil“, o skambanti muzika – aštrūs „Rammstein“ kūrinių remiksai. Jo pasirodymas trunka maždaug pusvalandį. Per tą laiką arena persipildo publikos, o ekranui staiga tarsi užuolaidai nusileidus ant scenos, pratrūksta audringi plojimai. Nuo arenos stogo viršaus nusileidžia garsisto būdelę ir didžiąją sceną sujungiantis metalinis tiltas, o juo nešini deglais ir vėliavomis pražygiuoja kaip visada dulkėse išsivolioję „Rammstein“ muzikantai.

Scenos pakraščiuose užsiplieskia liepsnos, ir „Rammstein“ nešvaistydami laiko pasisveikinimams pradeda pasirodymą daina „Sonne“.

Dainuoja visi.

Tik įdomu, kiek gi iš šių žmonių, kurie dedasi žiną vokiškus dainų žodžius, išties supranta, apie ką dainuoja stambusis grupės vokalistas Tillas Lindemannas…?

„Rammstein“ (nuotr. Ignas Bautrėnas, manoMUZIKA.lt)

„Sonne“ netrukus pakeičia „Ich Will“.

Tai šen, tai ten minioje šmėsteli Vokietijos vėliava. Ilgaplaukiai krato savo ilgaplaukes galvas, o kampuotieji trumpaplaukiai trumpakelniai beisbolo kepuraitėmis ir intelekto nesužalotomis fizionomijomis maukia alų iš plastikinių „Nassau Colliseum“ bokalų. Kažkur prie scenos keli skiauterėti pankai šoka pogo. Muzika groja, o liepsnos kyla į viršų.

Skamba „Mein Herz Brennt“, „Sehnsucht”, „Asche zu Asche”, „Rammstein”, „Keine Lust”, „Mein Tell”, „Reise, Reise” ir kitos gerai žinomos dainos. Setlist‘u nuviltas nelieku, o trokštantys išvysti legendinius „Rammstein“ fejerverkus taipogi nelieka nusivylę. „Rammstein“ kiekvieną dainą paverčia ironija ir juodu humoru persmelktu minispektakliu, kurį lydi žiežirbos ir ugnis, netikėčiausiuose scenos pakraščiuose kaitinanti ir taip įkaitusį arenos orą. Tiltas, kuriuo muzikantai atžygiavo į sceną koncerto pradžioje, iš padangių nusileidžia dar kartą, o grupė perkelia savo šou iš dūmais apgaubtos scenos tiesiai į nedidelę aikštelę įrengtą tiesiai virš garsisto. Ten, iš visų pusių apsupti minios, jie atlieka „Buck Dich“, „Spieluhr“, „Liebe ist fur alle da“, „Ich tu dir Weh“, „Mutter“, bei „Du riechst so gut“.

Muzikantai kaip ir publika akivaizdžiai linksminasi! Ypač grupės klavišininkas Christianas Lorenzas, kuriam tarp įvairiausių vakaro nuotykių tenka pasimaudyti liepsnų kaitinamam puode, pabėgioti ant bėgimo takelio, išgyventi tris sprogimus bei atsidurti pripučiamoje valtelėje, kurią į minios gilumą tuoj pat nuplukdo prie scenos susispietusių gerbėjų rankų jūra.

Grįžę atgal į didžiąją sceną „Rammstein“ parodo keletą senesnių triukų.

Dainą „Feuer Frei!” jie pagražina iš veidakaukių besiveržiančiomis liepsnomis. Barstant ant klausytojų įvairiaspalvius konfeti atlieka „Links 2 3 4”, „Tier”, „Du Hast” ir „Amerika”. Iš vyriškas genitalijas primenančios patrankos grupė aptaško pirmose eilėse susispietusiuosius baltomis putomis dainos „Pussy” metu, o „Engel“ Tillas Lindemannas kaip tikras „angelas“ atlieka pasipuošęs didžiuliais liepsnojančiais sparnais.

Dar kartą pasikartosiu sakydamas, kad tikrai nesu ištikimas „Rammstein“ gerbėjas, bet negaliu likti abejingas tai energijai ir teatrališkumui, kuriuo spinduliuoja kiekviena šio vakaro sekundė. Išnaudoję visą savo pirotechnikos arsenalą muzikantai trumpam suklumpa prieš minią.

„Dėkojame jums iš pat savo širdžių gelmių“, – sako Tillas Lindemannas.

„Danke Schon, America!”

 

 

Sekmadienis, Balandžio 29, 2012:
“The Shins” @ Terminal 5.

„The Shins“ (nuotr. Ignas Bautrėnas, manoMUZIKA.lt)

Po siautulingos vakarykštės nakties trečiasis ir paskutinis mano „koncertinio maratono“ renginys tampa tarsi puodelis šiltos arbatos su medumi prieš gilų miegą. Sekmadienio vakare klube „Terminal 5” koncertuoja indie rokeriai „The Shins“, kuriuos aš stačiai dievinu, o dar nei karto neturėjau galimybės pamatyti gyvai.

„The Shins“, šių metų Kovo mėnesio 20-ąją išleidę net penkerius metus brandintą ketvirtąjį albumą „Port of Morrow“, nebe ta grupė, kuri įrašinėjo ankstesniuosius tris darbus. Daugybės pasikeitimų grupės sudėtyje rezultatas yra tas, jog jau keturiasdešimtmetį perkopęs grupės balsas ir siela Jamesas Mercesis tapo vieninteliu likusiu originalios Shins‘ų sudėties vėliavnešiu. Dėl to vakarui dar neprasidėjus mano galvoje sukasi daugybė klausimų:

Ar naujieji muzikantai sugebės groti senąsias grupės dainas nevalingai nepakeisdami jų nuotaikos?

Ar naujojo albumo dainos, įrašytos naujų muzikantų, derės prie ankstesnės grupės kūrybos?

Ar Jamesui Merceriui nepritrūks jėgų vienam atstovauti dainų autoriaus pareigas?

Bet nepaslaptins, jog nepaisant nuolatinių „The Shins“ sudėties pasikeitimų dainas kuria ir pirmu smuiku grupėje griežia būtent Jamesas, tad nepaisant nieko neabejoju, jog šįvakar „Terminal 5” scenoje regėsiu daug ypatingų momentų ir iš anksto džiaugiuosi taip ilgai lauktu ir pagaliau sulauktu koncertu.

Nuo pat pirmųjų „Caring is Creepy“ akordų dingsta visos abejonės – „The Shins“ sugrįžo pilnu pajėgumu! „Caring is Creepy” (visiems pažįstamą iš filmo „Garden State“ garso takelio) keičia „Mine‘s Not a High Horse“, o šią – bemaž didžiausias grupės hitas – „Simple Song“. Jamesas ir komanda nepasilieka šio naujojo singlo koncerto pabaigai ir žeria jį gerbėjams vakaro pradžioje, pabaigai ir bis‘ui pasilikdami senesnius kūrinius. Naujoji grupės sudėtis – būgnininkas Joe Plummeris, bosistas Yuuki Matthewsas, klavišininkas Richardas Swiftas, ir ypač puiki gitaristė Jessica Dobson – nenusileidžia anksčiau jų pareigas užėmusiems muzikantams. Jie puikiai dera kartu tiek naujų, tiek ir senesnių dainų metu, o į Jameso Mercerio vedamus energingus jam‘us jie atsako tvirtu energijos užtaisu.

Suprantama, jog šio vakaro setlit‘as yra pilnas dainų iš naujojo grupės albumo. Įvairiomis spalvomis nušviesto „Port of Morrow“ viršelio fone skamba „Bait and Switch“, „The Rifle‘s Spiral“, „No Way Down“, „Port of Morrow“, bei „40 Mark Strasse“. Laukiantiems senesnės grupės kūrybos atitenka „Australia,“ „Phantom Limb“, „Saint Simon“, „Pam Berry“, „So Says I“, „New Slang“ ir „Sleeping Lessons“, po kurios „The Shins“ trumpam pasislepia pailsėti.

„The Shins“ (nuotr. Ignas Bautrėnas, manoMUZIKA.lt)

Jamesas Merceris niekuomet negarsėjo kaip tuščiažodžiaujantis muzikantas, tad ir šįvakar jis kalba nedaug. Sugrįžęs į sceną nešinas akustine gitara jis trumpai pasidžiaugia visais čia susirinkusiais ir vienui vienas pagroja baladę „September“ (nors aš vyliausi, kad išgirsiu savo mylimą „Pink Bullets“ ar „A Comet Appears“, bet negali juk, žmogau, norėti visko), o prisijungusi likusi grupės dalis atlieka „Kissing the Lipless“, bei „One by One All Day“, užsibaigiančią nutrūktgalviškomis improvizacijomis tarp Jameso ir gitaristės. Trumpai pristatęs naujuosius grupės narius Jamesas padėkoja susirinkusiems ir „The Shins“ baigia savo neilgą, bet turiningą ir, svarbiausia, nuotaikingą pasirodymą.

Lauke – vėjuota, o trijų dienų intensyvaus stovėjimo nuvargintos kojos nebenori manęs klausyti. Žygiuoju metro link svarstydamas, kur čia užsukti ir sudoroti naktipiečius, numalšinti troškulį, bei šių trijų muzikinių naktų prisiminimus tarsi mozaikos daleles atmintyje sudėlioti atitinkama tvarka. Deja, viskas aplink – jau seniai užvėrė savo duris. Tik tolumoje, tarsi auksinė vaivorykštė šviečia dvi didelės geltonos arkos.

Vienintelė šią valandą atvira maitinimo įstaiga tėra visą parą veikiantis „McDonald‘s.“

SBTRKT: niekad nesibaigsianti naktis

manoISTORIJA

Mažoji Bruklino (Niujorkas, JAV) koncertų salė „Music Hall Of Williamsburg“ šį tykų pirmadienio vakarą yra apgaubta mistikos skraiste. Eilės prie įėjimo nėra, nors durys atsivėrė jau prieš pusvalandį, o tranki elektroninė muzika, aidinti iš už sienos, liudija, kad vakaras bus ilgas. Publika, besirenkanti į tokios muzikos renginius, paprastai nesiskubina patekti vidun kuo ankščiau, juk klubinis gyvenimas šiame mieste įsisiūbuoja tik laikrodžio rodyklei judant link vidurnakčio. Iki tol dar daug gražaus laiko, tad, užbėgdamas vakarui už akių, papasakosiu, kodėl esu čia.

SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)

Nesu didelis elektroninės muzikos žinovas, ir pagarbą, visų pirma, atiduodu pankrokui, bet tam tikri elektronikos prodiuseriai sugeba paglostyti mano „alternatyvščiko“ širdį. Aaronas Jerome, geriau žinomas kaip kaukėtasis muzikinis stebukladarys SBTRKT, – vienas jų. Pamatyti šio paslaptingojo atlikėjo pasirodymą užsimaniau vos pirmą kart išgirdęs jo debiutinį albumą, kuris mane sužavėjo svaiginančia, bet neįprastai ramia ir nevarginančia IDM, dubstep, garage ir funk stilių sinteze. Vos išgirdęs apie jo pasirodymą Niujorke pasiskubinau nusipirkti bilietą, tik šis vakaras – kiek kitoks nei tradiciniai SBTRKT koncertai. Šįvakar jis Brukline pasirodo ne kaip atlikėjas, o kaip didėjus, šokdinsiantis besirenkančią publiką ligi paskutinis reiveris nuvargęs iškris iš klumpių. Ne paslaptis, kad SBTRKT savo kūrybinį kelią pradėjo būtent nuo elektroninės muzikos įrašų sukiojimo įvairiuose Londono klubuose. Norinčių savo kailiu patirti, ką reiškia jo drebinama šokių aikštelė, yra daug, o vietos „Music Hall of Williamsburg“ – mažai, ir su bėgančiomis minutėmis jos lieka vis mažiau.

SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)

Publika renkasi neskubėdama, bet šokių aikštelėje jau šmėžuoja pirmosios švytinčios apyrankės. Scenoje, kur paprastai vyksta indie roko muzikos koncertai, susistatęs savo aparatūrą, plokšteles kol kas leidžia vietinis didėjus, kurio net pseudonimo nežinau, bet tai nesvarbu. Jo grojama gan nuobodi progresyvaus house muzika mane gana greitai pradeda erzinti ir aš patraukiu į rūsyje esantį barą atsigerti alaus ir pasidairyti į čionai susirinkusius žmones.

Užsisakęs bokalą „Brooklyn Lager“ greit įsitraukiu į pokalbį su prie baro laiką leidžiančia nedidele grupele – porą vyrukų ir panele. Kalbamės apie muziką, nes apie ką gi daugiau kalbėsi koncerte, ar ne? Su mergina greitai randu bendrą kalbą ir mes įsijautę pradedame aptarinėti „Mudhoney“, „The Melvins“ ir kitas panašias devinto dešimtmečio Sietlo grupes. Jai pokalbis vystosi sklandžiai, bet jos kikenantiems draugams su kiekviena prabėgančia minute vis sunkiau sekasi sudurti du konkrečius sakinius. „They‘re SO high,“ sako ji man, bet aš ir pats spėjau pastebėti blizgesį jos draugų akyse. Ne paslaptis, kad elektroninė scena nuo pat pradmenų neatsiejama nuo įvairiausios kilmės narkotikų, kuriuos it saldainius šlamščia daugelis entuziastų, o ši draugija – vieni jų. Bet neilgai trukus muzika viršuje nutyla ir mes apleidžiame barą vardan vienijančių dūžių. Scenoje – vakarą apšildantieji „Sepalcure“.

SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)

Bruklino elektronikos prodiuserių ir didžėjų duetas „Sepalcure“ kaip ir vakaro kaltininkas yra išleidęs tik vienui vieną albumą,  nors nei vienas, nei kitas „Sepalcure“ narys nėra naujokas elektroninėje scenoje. Šis duetas – tai Praveenas Sharmas ir Travisas Stewartas (pastarasis – jau kuris laikas žinomas dubstepo scenoje kaip „Machine Drum“). „Sepalcure“ – šių dviejų prodiuserių kūrybos vaisius, apjungiantis IDM ir dubstep stilius. Ištisą valandą šokdindami tankėjančią publiką projektas „Sepalcure“ groja didžiąją dalį savo albumo, paskanindami jau girdėtus kūrinius turtingesniais garsais. Palinkę prie mikšerinių pultų bei klaviatūros jie abu išvaizda labiau primena į kompiuterinius žaidimus įsitraukusius moksliukus, bet taip sakydamas jokiu būdu nenoriu jų nuvertinti. Pusilgius plaukus ir „nerdiškus“ akinius atperka profesionaliai atliekama muzika, kuria mėgaujasi šokėjai. Kūriniai pulsuoja vidutiniu tempu, kartais primenančiu „Burial“ eksperimentus, o pritemdytos šviesos kvepia intymumu.

Kad „Sepalcure“ pasirodymas artėja link pabaigos pajuntu iš greitėjančio ritmo. Tarsi širdies dūžiai nubėgus maratoną jis plaka vis greičiau ir greičiau. Paskutiniojo „Sepalcure“ seto kūrinio „The One“ metu virš šokių aikštelės nuskrieja pirmoji lazerių šviesos banga, o į sceną staiga įšoka liesas, medinę kaukę virvine barzda dėvintis individas. Šokių aikštelė pratrūksta plojimais, o rankos kyla į viršų.

SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)

Ponios ir ponai, scenoje „SBTRKT“!

Iš kolonėlių pasipila „Radiohead“ kūrinio „Lotus Flower“ versija, kurią remiksavo pats „SBTRKT“. Su pasimėgavimu stebiu žmonių reakcijas. Daugelis dainuoja kartu su Thomo Yorke balsu, kiti stoviniuoja salės pakraščiuose ir užsimerkę linguoja į taktą.

Na, o šokių aikštelėje – chaosas! Jau gerokai įsismarkavę reiveriai mojuoja švytinčiomis apyrankių vaivorykštėmis papuoštomis rankomis, o jų žibančios akutės spindi ekstaze. „SBTRKT“ „Lotus Flower“ netrukus iškeičia į savo paties kūrinį „Hold On“, o jį į dar negirdėtą, remiksuotą „Look At Stars“ versiją.

Šis vakaras – laukinis! Lazeriai aidinčio ritmo įkandin skrodžia tamsą virš šokančiųjų galvų, o „SBTRKT“ keičia kūrinius vieną po kito ir lepina publiką savo pamėgtais senais ir naujais įrašais. Tarsi lošėjas, žeriantis ant stalo kauliukus, jis žeria savo kūrybą įtakojusias melodijas ir semplus – šio vakaro garso takelį jis parinkęs ypač kruopščiai. Viso jo groto setlisto, deja, neišvardinsiu, ne tik dėl to, kad nesu didelis elektroninės muzikos žinovas, bet ir dėl to, kad visą vakarą leistų įrašų įvairovė ir nei minutei atokvėpio neduodantis ritmo greitis visiškai aptemdė protą. Bet girdėjau daug ankščiau girdėtų kūrinių. Tikrai pamenu, kad tarp pačio „SBTRKT“ kurtos muzikos ir jos improvizacijų skambėjo „Skream“ ir „Benga“, „The Prodigy“ nuotrupos, Bob Marley bei Jameso Blake remiksai, „Digital Mystikz“, ir „Daft Punk“, bet visko atsiminti tiesiog neįmanoma. Minutė keičia minutę, o „SBTRKT“ keičia įrašus. Laikas bėga, minia tampa vientisu organizmu, pulsuojančiu gyvybe.

SBTRKT (nuotr. Ignas Bautrėnas)

Laikrodžio rodyklė jau tolsta nuo pirmos valandos nakties. Šokių aikštelėje – vien ištvermingiausieji. Tie, kurie šokdami palūžo, susirinkę salės pakraščiuose susidomėję stebi pasirodymo pabaigą iliustruojančias šviesas ir gurkšnoja alų arba vandenį, arba energetinius gėrimus, priklausomai nuo to, kuo šiąnakt svaiginosi. Aš – tarp jų, sriūbčioju alų iš plastikinio bokalo ir it užburtas klausausi virš minios skriejančių vibracijų. „SBTRKT“ pradingsta taip pat netikėtai, kaip atsirado, o pasibaigus gėrimui nutyla ir muzika. „Music Hall of Williamsburg“ grindys, kur pažvelgsi, nusėtos tokiais plastikiniais bokalais kaip šis mano rankoje. Metu tuščią tarą į šiukšlių dėžę, mat valytojai ir taip turės daug darbo, ir kartu su prakaituota minia judu link išėjimo. Vėsus nakties vėjas atgaivina, o galvoje dar ilgai skambės nenutylantys dūžiai, aidintys į nebūtį kaip ir ši naktis, kuri, rodos, niekados nesibaigs.

Gotye ir Kimbra: populiarosios muzikos viltis

manoISTORIJA

Jei pernai metų pradžioje manęs kas būtų paklausęs, ar mėgstu Gotye, būčiau pamanęs, kad kalba sukasi apie kokį nors rūbų dizainerį, o ne Wouterį De Backerį, geriau žinomą šiuo muzikiniu pseudonimu. Dar pernai vardas Gotye daugelyje pasaulio šalių būtų palydėtas tik gūžtelėjimu, nors šis vokalistas, multi-instrumentalistas ir dainų autorius jau buvo išleidęs trečiąjį albumą „Making Mirrors“ ir pakankamai gerai žinomas savo tėvynėje. Rodos, jog šį belgų kilmės australą sėkmė aplankė akimirksniu. Kas žino, kaip būtų susiklosčiusi jo karjera, jei ne singlas „Somebody That I Used To Know“ su vokaliste Kimbra iš Naujosios Zelandijos, bet ši daina sugebėjo užkabinti daugelį širdžių ir gan greitai pelnė albumui „Making Mirrors“ teisėtą pasaulinę šlovę bei pripažinimą.

Gotye ir Kimbra (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Gotye muzika aprėpia keletą pakankamai skirtingų stilių. Jo dainos – indie, švelnios elektronikos ir progresyvaus roko mišinys, tad nenuostabu, jog jis žavi skirtingą skonį turinčius žmones. Šįvakar visi trys klubo „Terminal 5“ aukštai pripildyti pačios įvairiausios publikos. Vieni jų Gotye muzika mėgaujasi jau seniai, o kiti, tarp kurių ir aš, apie šį muzikantą sužinojo derlingaisiais 2011-aisiais. Treti išvis žino tik vienui vieną Gotye singlą ir laukia būtent jo, bet vis tik, koks gi skirtumas, kas čionai atvedė vieną ar kitą asmenybę. Svarbiausia yra tai, kad muzika, atvedusi visus mus čia, yra teisinga muzika.

Užgęsta šviesos ir scenoje – vienintelė šio vakaro apšildytoja, neseniai debiutinį albumą „Vows” išleidusi, Kimbra Johnson ir jos grupė.

Naujosios Zelandijos indie debiutantė Kimbra scenoje, pasirodo, sugeba daug daugiau nei jos albumas leidžia manyti. Kimbros pasirodymas trunka apie keturiasdešimt minučių, kurių metu ji, dėvėdama didžiulę, mėlynai-baltą suknelę, atlieka devynias dainas, tarp jų – naują kūrinį „Street Marigold“ bei Nina Simone dainos „Plain Gold Ring“ koverį. Scenoje Kimbra – energinga, nepailstanti ir išraiškinga, ko tikrai nepasakyčiau paklausęs jos saugiai aranžuoto albumo. Jos puikiai valdomas balsas man truputį primena bliuzinį velionės Amy Winehouse „kniaukimą“, o dainos neprailgsta. Apžavėjusi publiką balso improvizacijomis Kimbra scenoje neuždelsia. Palikusi teigiamą įspūdį ji ir jos muzikantai pasislepia užkulisiuose.

Gotye (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Gotye pasirodymą pradeda daina „Eyes Wide Open“, o didžiulis baltas ekranas už jo nugaros nušvinta kylančios saulės šviesa. Scenoje groja penki muzikantai – gitaristas, bosistas, klavišininkas ir būgnininkas. Pats Gotye – scenos viduryje iš trijų pusių apsuptas instrumentų arsenalo, kurį kas dainą vis pareguliuoja scenos darbininkai, – elektroninės ir akustinės perkusijos, klavišų, mikrofonų ir net dviejų elektroninių gongų. Apšvietimas minimalus, bet jį kompensuoja už grupės nugarų mirgantys psichodeliniai vaizdai – kosmosas, veidai, paukščiai narvelyje, animacinių filmukų ištraukos…

Pristatomąją dainą tuoj keičia „The Only Way“, „Easy Way Out“, „Smoke and Mirrors“ ir „State of the Art“. Visa didžioji šio vakaro Gotye setlist‘o dalis yra sudaryta iš naujojo albumo dainų, bet tai nieko nuostabaus. Juk šios dainos – naujos ir atlikėjui, ir publikai, o tuo pačiu – tai ir priežastis, dėl kurios visi čia susirinko. Scenoje Gotye, kaip ir Kimbra, sužiba ryškiau nei tikėtasi. Jis lieja prakaitą grodamas net keletu instrumentų, kartu su būgnininku improvizuoja ritmus, o jų kuriama muzika žaižaruoja tarsi čia grotų patys „Genesis“ ar „The Police“. Iš tiesų, melodingas, bet tvirtas Gotye balsas, nors ir pakankamai savitas ir originalus, man kelia asociacijas tiek su Philu Collinsu, tiek ir su Stingu. Gotye tembras – toks pat aukštas, bet vyriškas, puikiai derantis prie spalvingos, profesionaliai atliekamos muzikos.

Gotye (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Suskamba „Thanks For Your Time“ iš antrojo atlikėjo albumo „Like Drawing Blood“, o ją seka „Don‘t Worry, We‘ll Be Watching You“. „Argi ne puiki ta Kimbra?“, – sako Gotye, ir jo klausimą palydi pritariantys plojimai. – „Mums labai smagu koncertuoti su ja ir jos komanda, o šioje mano dainoje išgirsite dainuojant ir ją.“ Šiuos Gotye žodžius nustelbia dar smarkesni plojimai, mat visi žinome, kad dabar skambės „Somebody That I Used To Know“.

Kimbra sugrįžta į sceną, iškeitusi papūstą mėlynai-baltą suknelę į aptemptą juodą, ir jie atlieka žymųjį hitą. Kartu dainuoja visi. Nesusilaikau nešyptelėjęs. Štai tau ir „šiandieninio radijo“ – interneto įtaka.

Dar suskamba „Save Me“ ir „Heart‘s a Mess“. Gotye netikėtai atsiprašo visų už prastą garsą. „Šiandien mums kažkaip labai nesiseka, bet tikimės, kad pakankamai derame, ir jūs mūsų nesmerksite“, – sako jis. Niekas nesiskundžia, ir net jei jie iš tiesų šįvakar turi kažkokių sunkumų, aš jų nepastebiu. Man regis, kad jo pergyvenimas bergždžias. Paprašęs visų tylos ir ramybės atlikėjas paaiškina, kad dabar jie gros „Bronte“ – baigiamąjį albumo „Making Mirrors“ kūrinį. „Atlikti šią melancholišką dainą su klaidomis ir nederant tarpusavyje mums bus baisinga gėda, todėl jei galite, pabūkite keletą minučių tyloje. O jei šalia jūsų kažkas kalbasi – apkabinkite juos!“. Salė nurimsta, ir muzikantai pradeda virpinti i kankles panašių instrumentų stygas. Po „Bronte“, iškilmingai nusilenkę, jie pradingsta už baltojo ekrano.

Gotye (nuotr. manoMUZIKA.lt)

Grįžęs po trumpos pertraukėlės Gotye su komanda atlieka dar dvi dainas – „I Feel Better“, bei „Learnalilgivinanlovin“ iš antrojo albumo. Tuo šis koncertas ir baigiasi.

Besišypsantys klausytojai pradeda po truputi skirstytis.

Čia šįvakar gavau tai, ko tikėjausi, – dozę gražios muzikos ir pozityvumo. Gotye – puikus muzikantas, vokalistas ir atlikėjas. Labai džiaugiuosi, kad jo klauso vis daugiau ir daugiau skirtingo amžiaus ir skonio žmonių. Neprieštaraučiau, jei radijo bangos persipildytų „Somebody That I Used To Know“ lygio ir kokybės muzika. Galbūt kažkada tokios dainos išstums Nikki Minaj ir Lady Gaga iš grojaraščių, ir prasta pop muzika numirs taip ir nepadariusi nieko gero.

The Kills dešimtmečio vainikavimas

manoISTORIJA

Dabar yra pusė aštuonių vakaro, ir dar likęs visas pusvalandis iki „Terminal 5“ klubas atvers savo duris, bet eilė, išsirikiavusi prie įėjimo, jau siekia gatvės kampą. Šįvakar čia dešimties gyvavimo metų gimtadienį švęs viena iš reljefiškiausių indie grupių – „The Kills“. ManoMUZIKA, žinoma, negali sau leisti nepabuvoti tokiame išskirtiniame renginyje.

Apie „The Kills“ koncertą jau rašiau pernai. Tada šis ekspresyvus duetas lankėsi Niujorke reklamuodamas savo ketvirtąjį studijinį albumą „Blood Pressures“. Buvo šaunu, bet šį kartą tikiuosi kažko itin ypatingo. Juk lygiai prieš dešimtį metų britas multiinstrumentalistas Jamie Hince ir amerikietė vokalistė Alison Mosshart pradėjo kartu kurti muziką. Nei vienas, nei kitas muzikantas anuomet nebuvo indie scenos naujokai (Alison priklausė Floridos pankroko grupei „Discount“, o Jamie grojo net keliuose britiško roko kolektyvuose), bet „The Killls“ kuriama bliuzo ir garage roko sintezė, paskaninta lo-fi estetika ir pankiškomis pažiūromis, ryškiausiai atskleidė šių dviejų talentingų žmonių sugebėjimus.

Praėjo dešimt metų, ir šiandien „The Kills“ gali pasigirti keturiais vienas už kitą geresniais albumais, bendradarbiavimu su Jacku White ir „Yeah Yeah Yeahs“, bei nesuskaičiuojama galybe koncertų, kurių kulminaciją regėsiu šįvakar. Durys atvertos, eilė pajuda vidun, ir aš netrukus įsitaisau balkone virš scenos, kur praleisiu visą likusį vakarą.

Šis koncertas bus filmuojamas ir transliuojamas internetu. Iš balkono regiu net keturias kameras – kairėje salės pusėje, gale prie garsisto, ant scenos… Transliaciją planuojama pradėti pusę vienuolikos vakaro, bet iki tol dar daug gražaus laiko. Nors nei vienas iš dviejų „The Kills“ gimtadienį apšildančių kolektyvų man nėra ankščiau girdėtas, vis tik, prisipažinsiu, kad iš jų kaip ir iš vakaro kaltininkų tikiuosi pakankamai daug. Kai „The Kills“ drebino „Terminal 5“ praeitą kartą, aš iki ausų įsimylėjau tuomet vakarą pradėjusius noise rokerius „A Place to Bury Strangers“. Nuo seno esu didelis garsios, triukšmo deformuotos muzikos mėgėjas, todėl ir šįkart tikiuosi sužinoti apie kokį nors dar negirdėtą „kreizovą“ kolektyvą. Kol gausi minia spiečiasi prie scenos, pasirodymą pradeda grupė „Hunters“. Jauni noise rokeriai iš Bruklino atlieka dainas iš savo debiutinio EP „Hands of Fire“ ir palieka triuškinantį įspūdį. „Hunters“ pasirodymas pilnas triukšmingų gitarinių sprogimų ir maniakiškai aidinčių riksmų, o bosistas ir būgnininkas vienas kitą supranta taip gerai, kaip kadaise vienas kitą suprato Kristas Novoselicas ir Dave Grohlas. Tai vienas iš tų retų, bet džiugių atvejų, kai apšildantieji sugeba išjudinti publiką iki tokio lygio, kad minios viduryje netikėtai prasideda žmonių nešiojimas ant rankų ir pogo šokis. Mėgaujuosi šiais triukšmadariais ir tikiuosi, turėsiu dar ne vieną galimybę išvysti juos gyvai. Galbūt kitąkart tai įvyks jų gimtajame Brukline?

Hunters (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Antroji vakarą apšildanti grupė – taip pat verta dėmesio. Tai „Jeff the Brotherhood“, duetas iš Našvilio, Tennessee valstijos. Jie kuria psichodelinio, garage ir punk roko sintezę, pasižyminčia bombastišku garso sienos efektu. Anot jų vokalisto Jake Orrallo, jis ir jo brolis Jaminas (pasirodo, kad žodis „Brolybė“ grupės pavadinime reiškia ne kokį religinį kultą, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o tikrus broliškus santykius) truputi jaudinosi prieš šį ypatingą vakarą, bet Niujorko miesto publika juos priima šiltai, o jų pasirodymą karūnuoja Alison Mosshart. Ji netikėtai išnyra scenos pakraštyje ir kartu su broliais atlieka paskutinę jų setlist‘o dainą.

Minia nepailsta augti. Užpildytas visas pirmasis aukštas ir du dideli balkonai. Net neįsivaizduoju, kiek žmonių čia susirinko šįvakar. Tokio sausakimšo „Terminal 5“ klubo man dar neteko matyti. Kol „Jeff The Brotherhood“ ardo savo aparatūrą, kažkas priekinėse eilėse pradeda pūsti juodus ir violetinius balionus, kurie netikėtai pasklinda po visą salę.

JEFF The Brotherhood (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Šviesos prigęsta ir scenoje pasirodo vienui vienas senyvo amžiaus žmogėnas. Pasirodo, kad jis – tai knygų autorius, didžėjus ir vietinė muzikos legenda vardu BP Fallon. Jis asmeniškai pasveikina savo „senus draugus Jamie ir Alison“ su jų dešimties metų jubiliejumi, ir susirinkusieji draugiškai iš visų plaučių sudainuoja „Happy Birthday“.

Gimtadienio kaltininkai išeina į sceną ir šventė įsisiūbuoja.

Jamie Hince šiandien dėvi juodą odinį švarką dideliais atlapais. Alison Mosshart krato savo naujuosius rožinius plaukus. Virš minios nuskrieja ritmo mašinos skleidžiamų garsų banga, ir pirmąja vakaro daina tradiciškai tampa „No Wow“, kurią greitai pakeičia „Future Starts Slow“.

Paprastai „The Kills“ scenoje tik dviese, bet šis vakaras, kaip jau ne kartą minėjau, yra ypatingas. Koncerto metu jiems talkina keturi scenos šonuose išsirikiavę bevardžiai perkusionistai raudonomis kaip kraujas kaukėmis. Jų „kalamas“ ritmas drebina ausų būgnelius, bet garso kokybė – nepriekaištinga. Aiškiai girdėti kiekviena Jamie gitaros styga.

„Future Starts Slow“ keičia daina „Heart is a Beating Drum“, o ją seka keletas senesnių agresyvių kūrinių – „Kissy Kissy,” „U.R.A. Fever”, „DNA” ir melancholiškasis „Satellite”, kurio priedainių metu grupei talkina du pagalbiniai vokalistai.

The Kills (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Dainai pasibaigus pagalbininkai pasislepia užkulisiuose, o Jamie ir Alison prisėda scenos priekyje. Kartu jie atlieka „Last Days of Magic”, Patsy Cline dainos „Crazy” koverį (nors aš tikėjausi, kad šio vakaro koveris bus „The Velvet Underground“ šedevro „Pale Blue Eyes” interpretacija, bet ką jau padarysi…), bei „At the Back of the Shell”. Balionai, kurie ką tik taip smagiai šokinėjo po minią, sugrįžta dainos „Black Balloon” metu ir keletas jų nusileidžia tiesiai prie muzikantų kojų. Tai – vienas iš gražiausių vakaro momentų. „Farewell my black balloon…”

„Šio koncerto aš laukiau taip ilgai,” – sako Alison, – „ir labai džiaugiuosi, kad jūsų čia tiek daug! Ačiū jums!” Ji pataiso Jamie švarko apykaklę, o jis dedikuoja sekančią dainą pavadinimu „Baby Says“ savo gražuolei žmonai Kate Moss.

Kaukėti perkusionistai grįžta… šįkart be kaukių. Suskamba „You Don’t Own the Road,” „Tape Song” (kurios metu Alison irgi tampa trumpalaike būgnininke), „Cheap and Cheerful”, ir „Pots and Pans”. Jamie meta savo gitarą ir ji dusliai dunksteli į grindis. Prieš užgęstant šviesoms duetas draugiškai apsikabina.

Žinoma, kad tai tik pertraukėlė ir koncertas dar toli gražu nebaigtas. Už keleto minučių leopardo kailio imitacija scenos užnugaryje sužvilga mažomis lemputėmis ir muzikantai sugrįžta… nešini dviem dideliais buteliais vyno. „Tostas už Niujorko miestą,” – taurę išdidžiai kelia Jamie. Koncertas tesiasi gurkšnojant raudonąjį gėrimą ir skambant vienai gražiausių grupės dainų „The Last Goodbye” kurią lydi mėlynas apšvietimas. Grupė į sceną iškviečia visą pagalbininkų arsenalą ir vakarą karūnuoja dar keletas perliukų – „Nail in my Coffin”, „Sour Cherry”, pirmoji daina, kurią duetas parašė kartu, pavadinimu „Fuck the People” ir baigiamasis kūrinys – „Monkey 23”. Paskutinės kelios koncerto minutės pavirsta į tikrų tikriausią laukinį jam‘ą. Iki ausų į muziką įsijautęs Jamie nulaužia mikrofono stovą ir juo brauko gitaros stygas, klykiančias iš skausmo. Priešingai nuo daugelio vakaro niuansų, šis – nebuvo iš anksto apgalvotas. Alison truputi išsižiojusi iš nuostabos stebi Jamie judesius kartu su visa minia. Gitarai nutilus koncertas baigiasi.

The Kills (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Duetas vėl apsikabina ir dar kartą pakelia vyno taures, šį kartą – į visų susirinkusiųjų sveikatą. „Dėkui jums visiems už praėjusius dešimtį metų,“ – sako Alison plojimams, kuriuos uždegia muzikantų apsikabinimas. Jos balsas truputi dreba, ir ji jau nebėra ta pasiutusi rokenrolistė, ką tik mojavusi gitara ir kračiusi rožinę ševeliūrą. „Tikiuosi, kad busite su mumis ir ateinančio dešimtmečio metu. Dekoju „Hunters“ ir  „Jeff The Brotherhood“ už nepakartojamas akimirkas turo metu. Ačiū mūsų šeimoms ir draugams. Jūs visi – nepakartojami!”

Vakaras su pusšimčiu „The Cure“ dainų

manoISTORIJA

The Cure (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

„The Cure“ – viena iš ryškiausių aštunto ir devinto dešimtmečių alternatyvaus roko grupių – šiandien yra gyvos legendos, užauginę jau ne vieną melomanų kartą. Net aš pats negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be albumo „Disintegration“, vieną šaltą 1996-ųjų sausio naktį kardinaliai pakeitusio mano muzikinį skonį. „The Cure“ diskografijoje – jau trylika studijinių albumų, o jų grojama muzika, nors ir neretai priskiriama gotikiniam rokui, tikrai neapsiriboja vien šiais abstrakčiais ir kaustančiais rėmais. Septintojo dešimtmečio pabaigoje susikūrę ir su pirmąja MTV video klipų banga išgarsėję „The Cure“ iš pradžių grojo griežtą post-punk, o vėliau evoliucionavo į melancholiškos alternatyvios muzikos pionierius, žinomus šiandien.

Šis savaitgalis Niujorko „Beacon Teatre“ salėje – skirtas nostalgijai, viltims, prisiminimams. Tris naktis iš eilės „The Cure“ ištikimiausiems gerbėjams čia pristato programą „REFLECTIONS“. Ją sudaro trys pirmieji „The Cure“ albumai – „Three Imaginary Boys“, „Seventeen Seconds“ ir „Faith“ – sugroti gyvai, triuškinančiai, ir taip, kaip „The Cure“ skamba šiandien. Bilietai į šiuos tris ypatingus vakarus buvo išgraibstyti per pirmąsias dešimt pardavimo minučių. Man pavyko gauti bilietą į antrąją naktį – šeštadienį.

„Beacon Teatre“ salė kaip visuomet pasitinka blizgančiu interjeru ir prie įėjimo įsikūrusiu atributikos staleliu. Prie šio tuoj pat išsirikiuoja įvairaus amžiaus, stiliaus ir skonio publika. Čia ryškiausiai ir pasimato „The Cure“ muzikos įvairovė. Nusipirkti „REFLECTIONS“ marškinėlius ar plakatą nori ir apkūnios gotės, ir hipsteriai, ir jaunos moksleivės, ir pagyvenę ilgaplaukiai rokeriai, ir net prieš mane stovėjusi jauna šeima su dviem vaikais (aiškiai tėveliai, užsiimantys jaunų melomanų skonio plėtra). Paprastai tipišką roko muzikos koncertą Niujorke apšildo viena ar dvi mažesnio kalibro grupės, o vakaro kaltininkai scenoje, tarsi Pelenės, neužsibūna ilgiau dvyliktos valandos, mat uždelsus reikia mokėti papildomą patalpų nuomos mokestį. Šia neeiline proga „Beacon Teatre“ salėje, nors ir pavėlavę beveik pusvalandį, karaliauja vien „The Cure“. Nėra jokių apšildančių grupių, o ir muzikantai išsinuomavę „Beacon Teatre“ trims dienoms ir naktims niekur net nesiruošia skubėti ar skubinti kitų. Jie publikai nuoširdžiai atiduoda viską, ką gali, o  mes visą vakarą mėgaujamės nostalgija, net ir kai laikrodžio rodyklė pralenkia vidurnaktį.

The Cure (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

Vokalistas, gitaristas, dainų autorius ir vienintelis pastovus grupės narys Robertas Smithas iki šios dienos išlaikęs nuolatinį savo stilių. Juodi palaidi drabužiai, išsitaršę juodi plaukai, raudonos lūpos, balta oda ir juodai apvestos akys – vis dar Roberto Smitho vizitinė kortelė – nors muzikantas jau seniai nebėra jaunas gražuolis, koks buvo „The Cure“ skrydžio pradžioje. Bėgantis laikas daro savo, tad šiandien „The Cure“ siela – pilvotas, o ir jo juodoji ševeliūra nebe tokia puri kaip prieš dešimtmetį. Toks jis ir stoja prieš minią, palydimas gausių plojimų bei savo ištikimų bendražygių – bosisto Simono Gallupo bei būgnininko Jasono Coopero.

„Ar jūs žinote, ką mes čia šįvakar jums parodysime?“ – klausia Robertas. Jam atsako plojimai.

„Tai va, taip ir maniau, kad nežinote,“ – nusijuokia jis. „Kai mes, septyniasdešimt devintaisiais pradėjome kartu kurti muziką ir ją įrašinėti, gimė šis albumas pavadinimu „Three Imaginary Boys““. Plojimus palydi įžanginiai pirmosios dainos „10:15 Saturday Night” akordai.

Scenoje jie kol kas tik trys, bet kartu Smithas, Gallupas ir Cooperis groja nepalyginamai geriau nei trisdešimt metų senumo įraše. „Three Imaginary Boys”, mano bene mažiausiai klausomas „The Cure“ darbas, šįvakar suskamba šviežiai. Tokios dainos kaip „Fire in Cairo”, „So What” ar „Three Imaginary Boys” tiesiog užgimsta iš naujo. Pirmoji vakaro dalis, dar paskaninta Jimi Hendrix Experience dainos „Foxy Lady” koveriu, trunka neilgai, mat pirmasis albumas vos pusvalandžio ilgio. „Grįšime už penkių minučių,” – pažada muzikantai. “Neišsilakstykite!”

Penkios minutės prabėga greit, ir muzikantai sugrįžta. Šįkart jie – keturi. Prie trio dar prisijungia klavišininkas Rogeris O‘Donnellis. „Kai atėjo aštuoniasdešimtieji ir mes pradėjome ruošti naujas dainas – į jas įdėjome labai daug sielos. Štai albumas „Seventeen Seconds“!” – sako Robertas Smithas. „Seventeen Seconds” dainos suskamba raiškiai. Sakiau, kad bėgantis laikas daro savo, bet sendindamas muzikantus jis ugdo jų talentą. Šie vyrai jau nebe jaunimas. Dabar jie moka groti daug geriau nei prieš tris dešimtis metų, be to, ir šias dainas jie jau sugroję tūkstančius kartų. Tik mums, klausytojams, jos suskamba naujai. Sprendžiant pagal plojimus, ypač laukiami kūriniai – „Play For Today“, „In Your House“, ir žinoma niūrusis hitas „A Forest“, kurį ketveriukė tarsi videoklipe atlieka žalios šviesos apgaubtyje.

The Cure (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

Po dar vienos pertraukėlės, per kurią subėgioju į tualetą ir papildau savo alaus atsargas, Robertas Smithas su kompanija pristato albumą „Faith“. „Šios dainos kurtos labai tamsiu mano gyvenimo laikotarpiu, bet tikiuosi, kad surasite jose šviesos,“ – sako jis. Albumas „Faith“ iš kitų šį vakarą skambančių darbų išsiskiria savo vientisumu. Aštuonios dainos keičia viena kitą, bet panašiau, kad „Faith“ yra vientisas kūrinys, kuriame dainos ir jų pavadinimai labiau atlieka dalinamąją funkciją. „The Cure“ gretas „Faith“ ir viso likusio koncerto metu papildo ligi šiol užkulisiuose besislėpęs Laurence „Lol“ Tolhurstas.

Trys albumai baigti, bet grupė, rodos, tik dabar įsismagina ir net nesiruošia pasididžiuoti ir kažkur pradingti. Kadangi visą vakarą skamba „The Cure“ koncertuose seniai girdėtos dainos, tai bisui skirtos dainos – taipogi neeilinės. Grupė sugroja keletą tokių pamirštų b-side‘ų kaip „World War“, „I‘m Cold“ ir „Plastic Passion“, savo senuosius hitus „Boys Don‘t Cry“ ir „Killing an Arab“, bei „Jumping Someone Else‘s Train“. Antrasis bisas  – „Descent“, „Splintered in the Head“, nuostabioji „Charlote Sometimes“ dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių taip ir nepatekusi nei į vieną studijinį albumą, ir albumo „Pornography“ pažiba – „The Hanging Garden“, šiurpinanti taip, kaip, anot mano vaizduotės, šiurpinti turėtų ritmingas keturių apokalipsės raitelių arklių kanopų bildesys.

Na, rodos, lyg ir viskas. Jau ir dvylikta valanda nakties atėjo… Bet ne, salė vis dar skendi tamsoje, o „The Cure“ sugrįžta trečiajam, visą pasirodymą karūnavusiam bisui. Iki pat aštuntojo dešimtmečio vidurio „The Cure“ buvo žinomi kaip liūdesio ir nevilties dainiai, bet vėliau jų muzika kartu su grupės sudėtimi pastebimai pasikeitė, o MTV grojaraštis sumirgėjo spalvingais grupės klipais. Trečiasis bisas užfiksuoja būtent tą grupės raidos akimirką. Skamba „Let‘s Go to Bed“, „The Walk“, „The Lovecats“, linksmoji „The Caterpillar“ ir vienas didžiausių „The Cure“ hitų – „In Between Days“.

Dabar „REFLECTIONS“ programa tikrai baigta, o publika, balsingai aptarinėdama koncertą, pradeda skirstytis. Pastebiu, kad mano burna vis dar truputuka praverta iš nuostabos ir susižavėjimo. Vis dar negaliu patikėti, kad ką tik regėjau beveik pusšimtį vienos iš daugiausiai įtakos man padariusių grupių dainų, kurias jie grojo beveik originalioje grupės sudėtyje. „The Cure“ – puikus pavyzdys grupės, galinčios išlaikyti savo stilių net tris dešimtis metų netampant nuobodžiais, pasenusiais ar banaliais. Yra daug priežasčių, kodėl laikau „The Cure“ viena iš savo mėgstamiausių grupių, ir šis vakaras buvo viena iš tų priežasčių.

„Los Campesinos!“ arba „Populiarumo nesugadintas talentingas jaunimas“

manoISTORIJA

Gareth Campesinos! (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

Praeitą savaitę aplankiau daug gyvos muzikos. Tiek apie „MGMT“, tiek apie Noelį Gallagherį jau parašyta, o vat rašinį apie „Los Campesinos!“ specialiai kurį laiką atidėliojau. Buvau truputį pavargęs nuo muzikos (ot, liaudiškai tariant, išpindėjimas, ar ne?), turėjau daug darbo, o be to norėjau, kad susigulėtų tam tikri įspūdžiai ir emocijos. Kas jau kas, o „Los Campesinos!“ tikrai nusipelno detalios ir išsamios koncerto recenzijos. Apie šią Welso indie pop grupę privalo sužinoti daug daugiau žmonių nei žino dabar.

„Los Campesinos!“ – net septynių jaunų muzikantų projektas. Jų muzika – gyvybinga, kabinanti ir kurtinanti. Be tradicinių instrumentų – gitaros, boso ir būgnų – čia dar išgirsite klarnetą, smuiką, ukelelę, metalofoną bei trimitą – susijungiančius į žaižaruojančią visumą. Grupės priešakyje – Gareth Campesinos! ištverminga greitakalbe tarsi pasiutęs orakulas beriantis apie ką yra viena ar kita daina. Jo tekstai – rašiniai, dažniausiai net nesirimuojančios dienoraščio nuotrupos, atsvertos lygiai tokiais pat palaidais priedainiais – jo lūpose virsta ritmingomis dainomis apie nusivylimą, vienatvę ir meilę. „Los Campesinos!“ man kažkuo primena „Arcade Fire“. Gal sugebėjimu sukurti kokybišką „garso sienos“ efektą? O galbūt todėl, kad jų scenoje tiek daug? Bet muzikos atžvilgiu „Los Campesinos!“ yra nepanašūs į jokią kitą man žinomą grupę. Nuo pat pernai metų pavasario, kuomet jų trečiasis albumas „Romance Is Boring” atsirado mano fonotekoje, „Los Campesinos!“ tapo vienu mano mėgstamiausiu paskutinio meto indie scenos atradimu, kurio paklausyti ateinu kiekvieną kartą, kai jie vieši Niujorke.

Šis kartas – jau trečias!

Dainų setlistas (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

„Los Campesinos!“ gerbėjų skaičiumi tikrai negali galynėtis su „Arcade Fire“. Eilė prie Bruklino „Music Hall of Williamsburg“ koncertų salės nepradėjo formuotis ligi pat 18-os valandos, nors durys atsivėrė 19-ą. Be to, šis klubas yra toks mažiukas, kad grupės nuo gerbėjų neskiria jokios barikados ar kampuoti apsauginiai. Prie scenos kaip mat susispietė ištvermingiausieji ir susidomėję stebėjo vakaro apšildančiuosius „Dinosaur Feathers“. Vietinės reikšmės kolektyvas man labai patiko ir puikiai derėjo prie „Los Campesinos!“ kuriamos nuotaikos bei bendros vakaro atmosferos. Ketveriukė per bemaž valandą sugrojo didžiąją dalį savo debiutinio albumo „Fantasy Memorial” dainų.

Kai darbininkai scenoje išklijavo „Los Campesinos!“ setlist’ą, tuoj pat ėmiau jį smalsiai apžiūrinėti. Programoje numatyta šešiolika dainų, bet jų pavadinimai – surašyti vien muzikantams suprantamomis santraukomis ir užkoduoti tokiems smalsuoliams kaip aš. Kai kuriuos kodus įmanoma iššifruoti. Pavyzdžiui, „BYH“ tai tikriausiai naujojo albumo „Hello Sadness“ įžanginė daina „By Your Hand“, o „101” – garantuotai „Straight In at 101“. Bet ką, po galais, reiškia „D 2“ arba „Y !“ nenumaniau nei aš, nei šalimais stovintieji.

„Los Campesinos!“, kaip ir reikėjo tikėtis, koncertą pradėjo nuo „By Your Hand“. Puikią įžangą palydėjo lygiai tokia pat puiki „Romance is Boring“ ir „Death to Los Campesinos!” (tai štai ką reiškė tas paslaptingas „D 2”).

Niujorko hipsteriai per kiekvieną „Los Campesinos!“ koncertą šėlsta vis smarkiau ir smarkiau. Šis kartas – ne išimtis! Minia nors ir nedidelė, bet siuto, lyg scenoje būtų buvę kokie nors metalurgai „Slayer“, o ne indie pop rokeriai. Jie šokinėjo išskėstomis rankomis, šėlo ir visu balsu traukė Gareth Campesinos! tekstus. „Kaip džiugu matyti tiek daug besišypsančių veidų,“ – nuo scenos sakė jis. –  „Gerai, kad jūs visi šypsotės. Mes juk dainuojame apie tokius liūdnus dalykus…“ Tikra tiesa. Štai pavyzdžiuj „You know it starts pretty rough and ends up even worse/ And what goes on in between – I try to keep it out of my thoughts“ – sekančios dainos „Life is a Long Time“ priedainis.

„WAB?“, Gareth nustebęs kasėsi pakaušį. „What the fuck is „WAB“?“ jis nustebęs atsisuko į savo kolegę Kim Campesinos!. Ši trūktelėjo pečiais.

Aš sukikenau. Ot būtų juokinga, jei patys muzikantai neperskaitytų savo kodų.

„Los Campesinos!“ (nuotr. iš manoMUZIKA.lt archyvo)

„WAB“, pasirodo, buvo antrojo grupės albumo titulinė daina „We are Beautiful, We are Doomed.“ Senų kūrinių išsiilgusieji dar gavo „A Heat Rash in the Shape of the Show Me State; or, Letters from Me to Charlotte“ (paslėptą po vienui vienu žodeliu „Letters“), „Straight In at 101”, „There Are Listed Buildings”, „Documented Minor Emotional Breakdown #1”, „You! Me! Dancing!” ir „The Sea is a Good Place to Think of the Future”. Naująjį albumą pristatė dainos „To Tundra“, „The Black Bird, The Dark Slope“, „Baby I Got the Death Rattle“ ir, žinoma, „Hello Sadness“, kurios priedainį „It’s only hope that spring‘s eternal and that’s the reason why/This dripping from my broken heart is never running dry“ dainavo visi iki vieno.

Setlist‘o šarados baigėsi, ir muzikantai atsisveikinę nulipo nuo scenos. Bet, žinoma, tai buvo tik pertraukėlė ir riaumojantys gerbėjai greit iškvietė grupę atgal. Pabaigai suskambėjo pora senų kūrinių – „Miserabilia“ bei „Sweet Dreams, Sweet Cheeks“. Pastarosios metu Gareth, tarsi Mozė, gestais praskyrė klausytojų jūrą ir stryktelėjo į jos vidurį. Jie tik to ir telaukė. Rankų bangos kaipmat nusinešė tiek jo balsą, tiek ir mikrofono laidą.

Tai štai tokie yra „Los Campesinos!“.

Jie nusipelno daug didesnio dėmesio nei jo gauna, bet tuo pačiu jie mane tuo ir žavi. „Los Campesinos!“ – populiarumo dar nesugadintas talentingas jaunimas. Tuo įsitikinti galėjo kiekvienas norintis. Praleidę vos keletą minučių užkulisiuose „Los Campesinos!“ kartu su savo kolegomis „Dinosaur Feathers“ stoviniavo prie atributikos stalelio, gurkšnojo vandenį ir noriai bendravo su publika, o Garethas droviai dalino šypsenas fotoaparatams. Aš nusipirkau alaus, persimečiau pora žodžių su muzikantais ir pažadėjęs aplankyti jų koncertą sekantį kartą, kai jie bus čia, šaltuko spaudžiamomis Bruklino gatvėmis patraukiau metro link.

Pažadą tesėsiu.

„MGMT“ – ypatingi, unikalūs ir vieninteliai

manoISTORIJA

MGMT (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Psichodelinio indie pop roko grupės „MGMT” ir Niujorkiečio menininko Maurizio Cattelano kolaboracija Niujorko Solomono R. Guggenheimo vardo muziejuje – unikalus ir įstabus renginys. Čia, Guggenheimo muziejaus fojė įrengtoje nedidukėje scenoje, „MGMT“ pristato savo naują keturiasdešimt penkių minučių ilgio kūrinį, inspiruotą Maurizio Cattelano parodos. Jie tokį pasirodymą rengia tik du išskirtinius vakarus. Lapkričio 10-ąją jų klausosi kostiumuoti muziejaus kuratoriai, kviestiniai svečiai ir įžymybės, o lapkričio 11-oji skirta tokiems paprastiems mirtingiesiems kaip aš.

Niujorko Guggenheimo muziejus – kultūrinė ikona ir viena iš architektūrinių miesto pažibų. Čia eksponuojama nepaprasta meno kolekcija, pilna impresionizmo, post-impresionizmo, ankstyvojo modernizmo, ir šiuolaikinio meno darbų. Pamatyti „MGMT“ tokioje išskirtinėje aplinkoje tikrai yra kažkas nepaprasto, bet tuo pačiu manęs tai visai nestebina. Juk „MGMT“ – tai stagnacijos ir tradiciškumo antonimas. Jie mėgsta kiekvienu nauju savo kūriniu, video klipu ar albumu sugriauti numatytus klausytojų lūkesčius ir parodyti savo netradicinius sumanumus netikėtoje šviesoje. Todėl lūkuriuodamas žvarbiame vėjyje, atskriejančiame kažkur iš Centrinio Parko rezervuaro, aš nelabai žinau, ko iš šio vakaro tikėtis.

Guggenheimo muziejaus fojė nėra didelė, todėl ir bilietų į šį renginį buvo nedaug. Užtat aišku, kad kiekvienas čia esantis labai nori čia būti. Iki koncerto dar maždaug valanda, todėl visi šurmuliuoja, gurkšnoja gėrimus ir fotografuojasi su muzikantais, kurie lyg niekur nieko vaikštinėja po muziejaus fojė. Aplink kampe įrengtą nedidukę sceną kaip mat puola būriuotis ištikimiausi gerbėjai, o palubėje virš mūsų galvų puikuojasi Maurizzio Cattelano paroda. „All“ – tai didžiulis erdvinis koliažas, kuriame geriau paieškojus galima atrasti nespalvotą akies nuotrauką, langines, dinozauro kaulus, Adolfo Hitlerio iškamšą, Buratiną, negyvą arklį, ir dar daug visko. Lyg ir tinkama aplinka nevaržomai „MGMT“ muzikai.

Šis renginys nėra tipiškas koncertas, todėl ir apšildytojų šį vakarą nėra. Benas Goldwasseris ir Andrew VanWyngardenas, lydimi savo komandos – bosisto Matthew Asti, klavišininko Jameso Richardsono, bei būgnininko Willo Bermano, – į sceną išdidžiai įžygiuoja pavėlavę penkiolika minučių, bet niekas dėl to nesiskundžia. Užgesta šviesos.

Maurizzio Catellano paroda (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Ir tada visas Guggenheimo muziejus nušvinta spalvomis! Apšvietimas įrengtas ne tik už muzikantų nugarų, bet ir visoje Guggenheimo aplinkoje. Raudonomis, žaliomis ir mėlynomis spalvomis žaižaruoja balkonai, sienos ir net lubos. Visuomet nenuspėjami „MGMT“ vizualine prasme šįkart pranoko patys save. Padaryti štai tokį įspūdį jie, matyt, pasistengė iš širdies. O viską karūnavo tai, dėl ko čia visi ir susirinko – muzika.

Šį vakarą „MGMT“ negroja nei „Time to Pretend“, nei „Kids“, nei „Congratulations“. Neskamba nei viena ankščiau girdėta nata, nei vienas pažįstamas garsas. Šįvakar grupė groja trumpiau nei valandą ir pristato daugiausiai instrumentinę garso ir spalvų kolaboraciją. Nežinau, kaip apibūdinti šią muziką… Tai vientisas, niekur negirdėtas kūrinys, kuriame susipina „The Flaming Lips“ niuansai, „Fleet Foxes“ švelnumas, bei intensyvi psichodelika, jaučiama „Pink Floyd“ albume „Meddle“. Kažkas tokio, bet tuo pačiu ši muzika visai nepanaši nei į vieną iš šių mano išvardintų atitikmenų. Ji pulsuoja ramiai, kartais greičiau, o kartais dar labiau sulėtėdama. Kartkartėmis „MGMT“ branduolio – ilgaplaukio Beno Goldwasserio (kuris palaipsniui vis labiau panašėja į Jėzų) ir dryžuotais, prie kojinių priderintais marškiniais pasipuošusio Andrew VanWyngardeno, – veiduose įsižiebia tarpusavio supratimo ekstazė. Jie šypsosi sau ir savo bendražygiams, groja, ir nors šįvakar jų muzikoje pilna klaidų ir nepasisekusių momentų, jie visi kažkokiu būdu skamba laiku ir vietoje. Keturiasdešimt penkios minutės praskrieja itin greitai.

Taip „MGMT“ sugeba mane dar kartą nuoširdžiai nustebinti ir dar kartą priminti, kad jie neturi vieno, aiškiai apibrėžto stiliaus, kurio galima iš anksto tikėtis. Kaip tik tuo mane šis duetas ir žavi nuo pat pirmos akimirkos, kai juos išgirdau. Jie keisti, bet pakankamai suprantami. Jie priskiriami roko muzikai, bet jų aranžuotės persotintos elektroninių efektų. Jie rimti muzikantai, bet nenuspėjami it stebuklingųjų grybukų apsivalgiusios beždžionės. Trumpai tariant – jie ypatingi, unikalūs ir vieninteliai. Toks buvo ir šio vakaro pasirodymas. O ką tai turi bendro su Maurizzio Catellano paroda? To klausti matyt reikėtų pačių muzikantų. Tai – tiesiog jų asmeninė parodos „All“ interpretacija. Take it or leave it, kaip sakoma.

Arctic Monkeys – Šiaurinės Beždžionės iš arti

manoISTORIJA

Alexas Turneris (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Ši istorija prasidėjo prieš porą savaičių, kuomet darbe begurkšnodamas rytinę kavą gavau elektroninį laišką iš bilietų platintojo monopolisto „Ticketmaster“. Reklaminius laiškelius jie man siunčia dažnai, mat esu nuolatinis klientas, leidžiantis pinigus gyvos muzikos koncertams.

Šis laiškas skelbė, kad grupė „Arctic Monkeys“ džiaugiasi surengsiantys intymų pasirodymą ištikimiausiems gerbėjams itin mažoje „Music Hall of Williamsburg“ koncertų salėje, o norintys įsigyti vieną ar du iš penkių šimtų bilietų galės tai padaryti už penkiolikos minučių, mat pardavimas internetu prasideda dešimtą valandą ryto.

Nepatingėjau.

„Arctic Monkeys“ – vieni iš mano pastarųjų kelių metų indie scenos favoritų, jau matyti praeitos vasaros pradžioje, kuomet jie šturmavo Centrinio Niujorko parko vasaros estradą. Žinoma tądien pasirodymas gigantiškai miniai po atviru dangumi buvo savaip nepakartojamas, bet šįkart – viskas kitaip. Nors po naktine Bruklino gatvelę blausiai apšviečiančia „Music Hall of Williamsburg“ švieslente besiburiuojantis gerbėjų pulkelis nesistumdo dėl vietos pirmoje eilėje, įelektrintą atmosferą, rodos, galima raižyti šakute. Net visą dieną pylęs lietus, vakarop pavirtęs dulksna, nesugeba jos išsklaidyti. Čia nėra prisiplakėlių – tik ištikimiausieji, visa savo esybe norintys būti čia.

Durys atsiveria. Viduje šilta ir sausa. Sveikina jaukus „Music Hall of Williamsburg“ minimalizmas, DIY estetika, o netrukus ir vieninteliai vakaro apšildytojai – „Smith Westerns“. Indie/glam rokeriai iš Čikagos pristato savo negausią, du albumus aprėpiančią programą ir padaro mielą, malonų įspūdį. Vokalas šaunus, tik girdisi prastai. Nežinau, ar kalta vietinė salės technika, ar organizatoriai tyčia truputi „prisuko“ garsą, bet tai neturi didelės reikšmės. Pabaigę savo nedidelį koncertą „Smith Westerns“ patys išsiardo savo instrumentus ir be komentarų pradingsta.

Laukiame. Salėje jaučiasi aiškiai aprėpiamas bendrumas. Nėra girtų ar piktų. Nėra net ir barjero, skiriančio minią nuo scenos, tad iki pat tos akimirkos, kai „Arctic Monkeys“ išdidžiai įžengia į sceną, netikiu, kad jie čia pat, užkulisiuose, ir kad ne už ilgo juos pamatysiu štai taip – iš arti, lyg kokį nežymų vietinės reikšmės kolektyvą.

Alexas Turneris (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Jaunasis Sheffieldo ketvertukas šiandien jau yra pasaulinės žvaigždės. Jų debiutinis albumas „Whatever People Say I Am, That‘s What I‘m Not“ – greičiausiai parduodamas muzikinis albumas Didžiosios Britanijos istorijoje (Stop! Susikaupkite ir pamastykite, ką tai iš tiesų reiškia, turint omeny, jog Didžioji Britanija gali pasigirti net tokiais perlais kaip Pink Floyd „Dark Side of the Moon“, The Rolling Stones „Exile on Main Street“ ar… The Beatles „Sgt. Pepper‘s Lonely Hearts Club Band“!). Jie be vargo išparduoda stadionus. Vis tik šiąnakt jie pademonstruoja savo ištikimybę mažo kalibro scenoms, bet tik toms, kurios sugeba atsilaikyti prieš kataklizminį spaudimą.

Ir ne be reikalo! Arktinių beždžionių šėlsmas – dalykas rimtas.

„Laba vakara, Brukline!” sako šįvakar odiniu švarku ir Elvio šukuosena pasipuošęs Alexas Turneris. „Štai kokie jūs visi gražūs!”

“Na, tai ar grojam?” iš už Didžiosios Britanijos vėliava padabintų būgnų atsiliepia jam Mattas Heldersas.

Viskas prasideda nuo „Pretty Visitors“ triukšmo, palydinčio baltai blyksinčias scenos lempas. Triukšmas scenoje, triukšmas ir salėje. „Ar jau kiek apšilot?“ klausia Alexas imdamas iš stovo gitarą, ir šyptelėjęs priduria: „Na, o jei dar ne…“

Tada drioksteli „Don‘t Sit Down Cause I‘ve Moved Your Chair“, „She‘s Thunderstorms“, ir „The Hell Spangled Shalalala“. Šio vakaro setlist‘as – pilnas dainų iš žaižaruojančio, naujojo grupės albumo „Suck It And See“. Tai nenuostabu, juk paskutinio „Arctic Monkeys“ koncerto Niujorke metu naujasis darbas dar nebuvo pasirodęs prekyboje. Naujas dainas greit atsveria pamėgti hitai „Fluorescent Adolescent“, „Brianstorm“, ir „The View from the Afternoon“.

Nedidukė scena net siūbuoja nuo energijos, o tolimesnė siena atitverta tamsia užuolaida, neleidžia nusikratyti iliuzijos, kad štai toks koncertas vyksta paprasčiausioje mokyklos aktų salėje.

Minioje – chaosas. Jau gerokai įsismarkavęs mosh pit‘as, vykstantis salės viduryje, ant rankų į priekį atneša pirmąją „auką“ – nedidukę riestanosę panelę. Laukiu, kas atsitiks, nes paprastai apsauginiai, įsikūrę tarp minios ir scenos barjerais atskirtoje erdvėje, žvejoja tokius „plaukiotojus“ ir rūpinasi, kad šie besilinksmindami nesusižeistų. Šiąnakt tokie barjerai neegzistuoja, todėl ir taisyklės kiek kitokios. Atsidurti prieš patį Alexą Turnerį štai taip, akis į akį, ši mergaitė tikriausiai nesitikėjo. Ji tik truputuką pašoka ir, padovanojusi muzikantams plačią šypseną, tuoj pat pasitraukia į scenos pakraštį, kur apsauginiai jai padeda grįžti atgal į minią.

Judesio ištroškusius šokiui kviečia smarkusis taškalas „I Bet That You Look Good On The Dancefloor“, tamsusis „This House is a Circus“, ir įdomusis „Still Take You Home“, kuris tampa dar įdomesnis matant kaip Alexas Turneris ir gitaristas Jamie Cookas žaidžia savo gitarų garsais tuo tarpu kurdami taip gerai pažystamą rifą.

Numetęs į šoną odinį švarką Alexas pristato naują dainą „Evil Twin“, jau kurį laiką figūruojančią grupės koncertuose. Tada pirmu smuiku pagriežti gauna ir pritariančio vokalisto pareigas paprastai užimantis Mattas Heldersas. Jis, kaip pagrindinis vokalistas, atlieka „Brick by Brick“.

Alexas Turneris (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Dar suskamba „Black Treacle“, „Do Me a Favour“ iš „Suck It And See“. Žymiosios „pusiau-baladės“ apie naktines miesto plaštakes pavadinimu „When The Sun Goes Down“ įžanginį motyvą dainuojame visi drauge. Ypač aiškiai gerkloja balkono publika.

Pertraukėlė. Gitaros pareguliuojamos, grupė gurkšteli alaus ir sugrįžta. Dainos „Teddy Picker“ metu minia ant rankų atneša antrąją „auką“ – aukštą, plikagalvį vyruką. Alexas šį veikėją nuoširdžiai apkabina, o jis, pamojavęs visiems, greit šoka nuo scenos atgal į minią. Galiausiai suskamba mano labai lauktos dainos – albumo „Humbug“ perliukas „Crying Lightning“ ir „505”, kuri, kaip vėliau paaiškėja, ir yra vakaro kulminacija.

Koncertas baigiasi greitai. Per greitai, kad su tuo susitaikytum. Bet juk visi geri dalykai turi kažkada pasibaigti, ar ne? Setlist’as nebuvo idealus. Trūko baladės „Cornerstone”, „Fake Tales of San Francisco” ir dar keleto… Bet ar galima kažko daugiau tikėtis iš grupės, savo kataloge turinčios jau net keturis skirtingus ir unikalius albumus, ir tiek daug gerų dainų?

Staiga suvokiu šio nepaprasto vakaro svarbą.

Kažkada tolimoje ateityje, kai „Arctic Monkeys“ bus pasiekę tokių roko muzikos radikalų/dinozaurų kaip „The Who“ statusą, aš galėsiu apie tai pasakoti savo vaikams. Pasakosiu neįtikėtiną istoriją, kaip mačiau juos grojant tokioje mažoje Bruklino salėje vieną šaltą spalio mėnesio vakarą, kai jie jau buvo nesustabdomi, o aš pats – tik jaunas svajoklis, besidžiaugiantis visą naktį pliaupiančiu lietumi.

The Smashing Pumpkins – moliūgų laidotuvės

manoISTORIJA

 

„The Smashing Pumpkins“ (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Devintasis dvidešimtojo amžiaus dešimtmetis įėjo į muzikos istoriją kaip derlingiausia nepriklausomo roko muzikos era. Tuo pačiu tai buvo man daugiausiai įtakos padaręs laikmetis, suformavęs mano muzikinį skonį ir pavertęs mane tuo, kuo esu šiandien. Devintojo dešimtmečio alternatyva – muzika, pakeitusi mano požiūrį ne tik į pačią muziką, bet ir į madą bei meną apskritai. Neįsivaizduoju savęs be tokių grupių kaip „The Pixies“, „Pavement“, „Alice in Chains“, ar… „The Smashing Pumpkins“. Taipogi neįsivaizduoju nei vieno „geriausiųjų 90-ųjų albumų“ sąrašo be nuostabiojo „moliūgų“ darbo „Mellon Collie and the Infinite Sadness“. Tad galite įsivaizduoti mano pradinį džiaugsmą dėl galimybės pamatyti Billy Corganą ir visą jo kompaniją gyvai.

Visų pirma norėčiau bakstelėti pirštu į labai svarbų skirtumą. „The Smashing Pumpkins“, egzistuojantys šiandien, toli gražu nėra ta pati grupė, karaliavusi radijo stočių eteryje 95-aisiais. Jau senokai garsėjantis despotizmu plikagalvis grupės lyderis Billy Corganas dėl vidinių nesutarimų dar 2000-aisiais metais išardė šį daug žadėjusį ir anuomet jau penkis sėkmingus albumus įrašiusį kolektyvą.

Likusi „The Smashing Pumpkins“ dalis neliko tinginiauti. Bosistė Melissa Auf der Maur subūrė savo grupę ir iki šiol sėkmingai koncertuoja, o gitaristas Jamesas Iha tapo neatsiejama projekto „A Perfect Circle“ dalimi. Tik būgnininkas Jimmy Chamberlinas pasiliko ir pritapo naujajame Billy Corgano projekte „ZWAN“.

Kol kiti kolektyvo nariai gyveno savo muzikine vizija, Corganą kamavo depresija. Nei „ZWAN“, nei 2005-aisiais išleistas jo solinis albumas „TheFutureEmbrace“ nebuvo labai įdomūs. Rodės, kad ne po „The Smashing Pumpkins“ vėliava įrašyti Corgano kūriniai tiesiogiai pasmerkti nesėkmei. Neabejoju, kad jis senokai dvejojo, ar jo pasirinkimas taip anksti užbaigti geriausio savo projekto gyvenimą buvo gerai apgalvotas. Atsakymas į šį klausimą – 2007-aisiais išleistas agresyvus ir piktas „The Smashing Pumpkins“ albumas „Zeitgeist“ (nors jame iš senolių „moliūgų“ grojo tik Corganas ir Chamberlinas). Ankstesniųjų įrašų sėkmės pakartoti nepavyko, vis tik turiu pripažinti, kad tai buvo ženklus žingsnis į priekį.

Na, bet per daug neišsiplėsdamas grįšiu prie ilgai laukto „The Smashing Pumpkins“ koncerto „Terminal 5“ klube Niujorke.

Į „Terminal 5“ atvykstu kiek pavėlavęs – tiesiai į apšildančiųjų pavadinimu „LIGHT FM“ set‘o vidurį. Apšvietimas pritemdytas, scena žaižaruoja lazerių šviesa, o skambanti muzika – tarsi nužengusi iš „The Pixies“ albumo „Surfer Rosa“. Įspūdis maloniai puikus! Gaila, kad pusę jų pasirodymo praleidau, na bet ką jau padarysi…

„The Smashing Pumpkins“ (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Antrieji apšildantieji – aštuonių (o gal devynių, jei skaičiuoti scenos kamputyje įsikūrusį garsistą) asmenų komanda „Fancy Space People“. Apsirėdę spindinčiais a la “Ziggy-Stardust-meets-Lady-Gaga” apdarais ir pasipuošę keistom šukuosenom jie drebina sceną maždaug valandą, bet, kaip bebūtų keista, – pasirodymas gan nuobodus. Dainos panašios viena į kitą, o spigus moteriškas vokalas ilgainiui pradeda erzinti. Na, bet aš nesu girdėjęs „Fancy Space People“ studijinio įrašo, tad nenoriu pernelyg jų išbarti.

Ir pagaliau!

Pradėsiu nuo „The Smashing Pumpkins“ pasirodymo pliusų (o užbėgdamas už akių taipogi pridursiu, kad pliusų šįvakar matau kur kas mažiau negu minusų). Didžiausias pliusas – itin kokybiškas apšvietimas ir garsas. Nuo pat pirmojo akordo visas „Terminal 5“ klubas mirgėte mirga įvairiaspalviais blizgučiais ir akina klausytojus šviesomis. Garsas – mažų mažiausiai įspūdingas. Keturi grupės nariai (tarp kurių nebeliko net ir ištikimojo „moliūgo“ bendražygio Jimmy Chamberlino) lieja prakaitą raižydami gitaras ir drebindami klubo sienas. Kiekvienas menkas garselis tarsi sprogimas nuaidi virš mūsų galvų, o viską karūnuoja aiškus, gerai pažįstamas, „kniaukiantis“ (o gal tai vadinasi „unikalus“?) vokalas. Taip, ši ketveriukė išties sugeba groti rimtą, kokybišką ir energingą roko muziką. O bėgantis laikas, rodos, pamiršo sendinti plikagalvį grupės lyderį.

Šio vakaro laukiau ilgai ir tas laukimas ilgainiui suformavo tam tikrus lūkesčius. Deja, jie taip ir liko tik lūkesčiais.

Tikrai nesu pesimistas. Nesu ir nukvakęs žilagalvis, mėgstantis pasakoti, kaip anuomet karvės didesnes galvas turėjusios… Bet nors užmušk, nesuprantu, kodėl grupė, turinti šitiek daug kokybiškų, įdomių ir visos publikos laukiamų kūrinių, apsiriboja vien naujomis, kaip du vandens lašai panašiomis viena į kitą, dainomis. Suprantu, kad senos dainos – praeitas etapas, ir reikia žiūrėti pirmyn. Suprantu ir tai, kad metų metus groti tą patį per tą patį nėra įdomu nei grupei, nei jos gerbėjams. Bet vis dėlto… Koks gi „The Smashing Pumpkins“ setlist’as be „Tonight, Tonight”? Be „Disarm”? Be „Today”? Be „Everlasting Gaze”, „Stand Inside Your Love”, „Ava Adore”, „Perfect” ar „1979”? Koks gi, atsiprašant (nusikeikčiau, bet esu kultūringas ir išauklėtas žmogus) Pumpkinsų koncertas be agresyviojo taškalo „ZERO”??? Juk net atributikos stalelis nukrautas kultiniais marškinėliais su žodžiu ZERO ant krūtinės!

Negalite tuo patikėti? Negaliu ir aš…

Deja, būtent tokį keistą koncertą aš regiu šiąnakt. Pristatantys savo būsimą albumą „Oceania” (kuris turėjo būti išleistas šių metų rugsėjį, bet taip neįvyko) muzikantai groja dainas būtent iš jo. Suskamba pora kūrinių iš „Zeitgeist”… Na, o laukiantys senųjų hitų gauna „Cherub Rock”, „Siva” ir vakaro kulminacijai pasiliktą „Bullet with Butterfly wings”.

Ir viskas.

Naujus kūrinius vieni stebi nuobodžiaudami, kiti įdėmiai klausosi, bet laukia kada naujos dainos susilies su senosiomis.

Užgrojus pirmąjį „Cherub Rock“ motyvą visa salė tiesiog sprogsta plojimais.

„The Smashing Pumpkins“ (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Bet taip belaukiant pabaiga ateina greičiau nei tikėtasi.

Nei Billy Corganas, nei kiti grupės nariai neaušina burnos padėkomis. Nusilenkę ir išdalinę atliekamas būgnų lazdeles pirmoje eilėje besibūriuojantiems gerbėjams jie pradingsta už spindinčių užuolaidų, užsidega šviesos ir iš kolonėlių pasipila „HIM“ daina „Death Is In Love With Us“.

Visi nustebę apsidairome.

Ką, ir viskas?

Minia skirstosi tyliai, o tai nebūdinga roko koncertui. Tylėdamas metro traukinio pusėn žingsniuoju ir aš. Paširdžius kutena keistas su nesusipratimu sumišęs liūdesys. Tarsi būčiau ką tik anapilin palydėjęs artimą draugą, o dabar stebėčiausi, kodėl akiplėšiškas pasaulis nenustojo suktis. Su ilgesiu prisimenu savo dievų „The Cure“ koncertą prieš pora metų, kurį jie užbaigė senomis kaip pasaulis dainomis „Killing an Arab“ ir „Boys Don‘t Cry“. Tos dainos jau turbūt iki kaklo įgrisusios tiek pačiam Robertui Smithui, tiek ir likusiems „The Cure“ nariams, bet jie jas vis tiek groja. Juk tą daryti, mano manymu, įpareigoja grupės pavadinimas, diskografija, ir, tuo labiau, grupės raidos istorija.

Na, o jei to daryti nesinori….. patys spręskite. Juk viskas, kas turi pradžią, turi turėti ir pabaigą.

Deja, Billy Corganas šiems mano sentimentaliems paistalams turbūt nepritartų. Gaila, kad kai „The Smashing Pumpkins“ buvo savo karjeros zenite, aš gyvenau visai kitame žemyne ir turėjau dar gerokai per mažai metų. Būtų buvę smagu pasiklausyti originalaus branduolio „moliūgų“, o ne šio gan vidutiniško projekto (kaip aš mėgstu jį vadinti) „Billy Corganas…ir Draugai“.

Bet yra kaip yra. Pliusiukas uždėtas. „The Smashing Pumpkins“, kokie jie šiandien bebūtų, pamatyti. Šis mano rašinys gavosi kažkoks itin negatyvus, bet noriu šiek tiek pasitaisyti. Blogai tikrai nebuvo. Tiesiog galėjo būti geriau. Tikėtasi per daug.

Kita vertus, juk ne aš diktuoju, ką grupei groti. Tą daro jie patys. Aš tik džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pamatyti juos scenoje, o ne vien mažajame „Youtube“ ekranėlyje. Dabar telieka laukti kažkada ateityje pasirodysiančio albumo. Galbūt jis pajėgs pataisyti šįvakar susidarytą mano nuomonę.

Fleet Foxes koncertas – tobula festivalio kulminacija

manoISTORIJA

Fleet Foxes (Nuotr. Morta Bautrėnaitė)

Vasara baigėsi. Oras jau nebe toks tvankus ir drėgnas. Saulė nebekepina taip, kaip tai darė ištisus tris mėnesius, o nuo vandens atskriejantis vėjelis tik nejaukiai primena, jog reikia juo mėgautis, kol jis dar nevirtęs speigu. Liūdnoka galvoti, kad ruduo jau beveik čia, bet mano nuotaika šįvakar – puiki. Aš vasaros pabaigą sutinku minioje žmonių, o virš mūsų galvų skrieja angeliškas Robino Pecknoldo balsas.

„Fleet Foxes“ pasirodymas „Williamsburg Waterfront“ (Niujorkas, JAV) festivalio scenoje – tikrų tikriausias vasaros uždarymas. Tai paskutinis šio muzikinio maratoninio festivalio pasispardymas prieš baigiant 2011-ųjų sezoną. Kitais metais jis žadamas dar didesnis ir įdomesnis.

Negaliu ir įsivaizduoti geresnės „Williamsburg Waterfront“ kulminacijos nei „Fleet Foxes“.

Prieš kalbant apie vakaro kaltininkus reiktų pirma paminėti apšildančiuosius „The Walkman“. Vietinis, bet jau pakankamai žinomas kolektyvas, vilkintis juodus vyriškus kostiumus ir kaklaraiščius, groja valandą. Akinami kitoje upės pusėje besileidžiančios saulės jie atlieka keleta dainų iš paskutinio savo albumo „Lisbon“, nepamiršdami ir akstesnių, daugiausiai ramesnių savo kūrinių. Jiems baigus, įelektrinta atmosfera po oranžiniu dangumi tik paaštrėja, kai galinė scenos siena nušvinta užrašu „Sveikinimai. Jūs – muzikiniame koncerte.“

Kaip mandagu! Nesusilaikau nešyptelėjęs.

„Fleet Foxes“ savo setlist‘ą pradeda daina „The Plains/Bitter Dancer“ iš naujojo albumo „Helplessness Blues“. Ekranas, ką tik taip meiliai sveikinęs publiką, nušvinta psichodelinėmis spalvomis, o ore pakimba švelniai saldžiarūgštis marihuanos dūmo kvapas. Matantys „Fleet Foxes“ pirmą kartą nelabai žino, kaip elgtis tokio koncerto metu. Tai rami, melodinga muzika, nukelianti klausytoją į kitą, neapibrėžtą erdvę. Klausant tokios muzikos nepašėliosi. Netinka ji ir šokiui. Telieka jaukiai linguoti į nuolat kintantį taktą ir tiesiog gerti kiekvieną garsą, tarsi tai būtų paskutinis garsas, kurį šiame gyvenime girdi.

O garsų girdžiu su kaupu.

Grupės lyderiui ir dainų autoriui Robertui Pecknoldui talkina gitaristas Skyleris Skjelsetas, bosistas (kartais bosą iškeičiantis į violončelę) Christianas Wargo, klavišininkas Casey Wescottas, perkusijos meistras Joshua Tillmanas ir instrumentų siena scenos pakrašty atsitvėręs naujasis grupės narys – multiinstrumentalistas Morganas Hendersonas. Barzdota komanda kuria angelišką sąskambį, kuriame panyra visas East River State parkas. Įžanginę dainą seka gerbėjams puikiai pažįstama „Mykonos“, „English House“, „Battery Kinzie“ ir dar keletas perliukų. Kartu su muzika vibruojantis vaizdas už grupės nugarų spalvina dainas spalvomis, šiltomis tarsi arbata, kurią Robert‘as gurkšnoja pertraukų tarp dainų metu. „Kokio skonio tavo arbata???“ – sušunka kažkoks skardžiabalsis iš minios vidurio. – „Mes norime žinoti! Mums būtinai reikia žinoti!”

„Fleet Foxes“ (Nuotr. Morta Bautrėnaitė)

Robertas neatsako. Paslaptingoji arbata, kurią jam puodeliais nešioja vienas iš scenos darbininkų, taip ir lieka paslaptimi.

Suskamba bene didžiausias grupės hitas „White Winter Hymnal“.

Jis nelieka neišgirstas. Atsiliepia visa minia.

Grojant kulminacinį dainos “Montezuma” motyvą Robertui nutrūksta styga. Tai žymi pirmąją nesėkmę, mat stygos šį vakarą jo neklauso ir nutrūksta ne vieną, ne du, ir net ne tris kartus! Pergyvenu dėl to, bet panašu, kad „Fleet Foxes“ skambesiui techniniai nesklandumai nedaro didelės įtakos. Jie groja taip pat sėkmingai, kaip ir grojo, kol scenos darbininkas lieja prakaitą iš naujo styguodamas Roberto gitaras. Padrąsinti dainininką, matyt, noriu ne aš vienas. „Noriu mylėtis su tavo balsu!!!” – sušunka kažkas minioje. Visi nusijuokiame. Robertas, kukliai raustelėjęs, į tai atsako tyliu „Dėkuj…“

Techninės nesėkmės netemdo ir skaidriausio koncerto momento – daugiau nei aštuonias minutes trunkančio psichodelinio jam‘o „The Shrine/An Argument“, kurį palydi „Blue Spotted Trail“ bei „Grown Ocean“.

Tada grupė pasislepia užkulisiuose, bet šviesos – pritemdytos. Jie dar sugrįš. Kai prie mikrofono atsiranda dar vienas garuojantis arbatos puodelis, Robertas į sceną sugrįžta…vienas! „Noriu pagroti jums naują dainą, kurią parašiau tik prieš porą savaičių. Tikiuosi, kad jums patiks,“ – sako jis. Akustinė daina, virpinanti klausytojų širdis, vadinasi „I Let You“. Jam baigus sugrįžta ir likusi grupės dalis. Kartu jie dar pagroja „Sun It Rises“, „Blue Ridge Mountains“ ir naująjį singlą „Helplessness Blues“. Kukliai nusilenkę ir atsisveikinę „Fleet Foxes“ baigia savo pasirodymą. O švieslentė sumirga žodžiais „Sėkmės tolimesniame Jūsų gyvenime!”

Kuklumo ši grupė turi tiek, kad užtektų dar dviem ar trim kolektyvams. Žavintys savo paprastumu „Fleet Foxes“, rodos, net nesuvokia, kokį grožį jie geba kartu sukurti. Tikiuosi, kad netrukus pamatysiu juos dar kartą. Na, o ten nebuvusiems galiu pasakyti tik viena – toks nuostabus vakaras po atviru dangumi pasitaiko tik kartą gyvenime.

BLINK-182 – it geras vynas, bręsta su amžiumi

manoISTORIJA

Blink-182 albumo „Neighborhoods“ viršelis

Naujasis „Blink-182“ albumas „Neighborhoods“ pasirodys rugsėjo 27 dieną. Grupės gerbėjai šio darbo laukė net ištisus septynerius metus! Balsingasis Kalifornijos pop-punk trejetukas kadaise garsėjo ne tik savo ironiškai juokingomis dainomis, bet ir nešvankiais juokeliais koncertų metu, tatuiruotėmis bei paauglišku entuziazmu. Galbūt todėl 2003-iaisiais metais išleistas albumas „Blink-182” sulaukė prieštaringų vertinimų. Alternatyvaus roko eksperimentai ir surimtėjusi dainų tematika atbaidė nemažą dalį senųjų gerbėjų, laukusių dar vieno tualetiniu humoru persmelkto perliuko, bet mano kuklia nuomone, „Blink-182” kaip tik ir buvo brandžiausias bei labiausiai išbaigtas grupės darbas. Dainas apie masturbaciją, nenusisekusius pasimatymus ir mokyklos koridorius pakeitė meilė, netektis, išsiskyrimai, ir panašios gyvenimiškos problemos. Nėra ko stebėtis, juk bosistas Markas Hoppusas, gitaristas Tomas DeLonge ir būgnininkas Travisas Barkeris yra jau trisdešimtmetį perkopę vyrai, šeimos žmonės ir mylintys tėveliai, mokyklos suolus palikę toli praeityje. Pasikeitimus grupės muzikoje anuomet įvertino net pats Robertas Smithas (iš „The Cure“), kartu su „Blink-182“ įrašęs dainą „All of This“. Deja, jau kurį laiką virę nesutarimai grupės branduolyje paaštrėjo dar labiau ir virto kivirčais. 2005-aisiais DeLonge paliko savo draugus muzikantus ir subūrė naują kolektyvą pavadinimu „Angels & Airwaves“, o Hoppusas su Barkeriu tęsė muzikinę veiklą po grupės „+44“ vėliava. Jie nustojo šnekėtis su DeLonge, o šis spaudoje pareiškė nemanantis, jog dar kada nors jie vėl gros kartu. Štai taip paprastai, bet triukšmingai šis energingasis trejetukas nutraukė savo veiklą.

Naujasis Blink-182 darbas „Neighborhoods“ – ilgai brandintas vaisius. Praėjo septyneri metai. Per tiek laiko gali nutikti daug kas. Daug kas ir nutiko. 2008-ųjų rugsėjį netikėtai mirė ilgametis grupės draugas ir prodiuseris Jerry Finnas. Jį ištiko smegenų hemoragija. Tų pačių metų rugsėjo 9-ąją Travisas Barkeris ir jo artimas draugas bei kolega Adamas Goldsteinas (dar zinomas kaip DJ AM) pateko į lėktuvo katastrofą, kurią, sužeisti ir smarkiai apdegę, jie išgyveno tik dviese, o likusieji keturi lėktuvu skridę žmonės žuvo. Užnugaryje kvėptelėjusi mirtis greit sutaikė kadaise besipykusius muzikantus. „Tai yra pats tinkamiausias laikas mesti visą tą šūdą velniop,“ spaudoje tada sakė DeLonge. „Nesvarbu kas atsitiko tarp manęs ir Barkerio praeityje. Viskas tampa nebesvarbu, kai išties pajunti, kad bet kurią akimirką gali žmogaus netekti amžiams.“ Širdis vienas kitam atvėrusi trijulė netrukus vėl žengė į studiją išlieti viską, kas susikaupė per laiką, o bičiulystė tarp jų rodos geresnė nei bet kada ankščiau.

Blink-182 (nuotr. iš oficialaus grupės Facebook puslapio)

Tai atsispindi ir naujajame albume. Čia nerasite nei „Whats My Age Again?“, nei „First Date“, nei tuo labiau „Mother‘s Day“. Nebėra juodo humoro ir lėkštų hitų, o ir keiksmažodžių kiekis apkarpytas. O kas liko? Liko tas pats nei minutei nenutilstantis Traviso Barkerio būgnijimas, harmoningas Hoppuso ir DeLonge duetas, aštrios gitaros ir vingrūs dainų tekstai. Tai, be abejonės, tikrai tie patys „Blink-182“, kuriuos aš žinojau ir mėgau mokykloje, tačiau pasikeitė dainų tematika. Dabar jie – nebe mokytojus šiurpinę nepraustaburniai. Jie – suaugę, rimti muzikantai, nestokojantys idėjų ir turintys tiek parako, kad jo tikrai nereikia pirkti pigiu humoru. O ko jau ko, bet iškalbos jiems nestinga. Be to, jaučiasi ankščiau nedominavęs asmeniškumas, kurio persmelktos ne tik naujosios kompozicijos, bet ir albumo viršelis. Viršelio įrašuose dėkojama Ava ir Jonui (DeLonge vaikams), Jackui (Hoppuso sūnui), Alabama ir Ati (Barkerio dukrai ir įdukrai), albumo viršelio autoriui Mike Giantui, Chloe (DeLonge numylėtam labradoro retriveriui) ir, be abejo, pareikšta pagarba neseniai anapilin išėjusiam grupės sėbrui DJ AM. Natūralu, kad naujose kompozicijose jaučiasi tiek „Angels & Airwaves“, tiek ir „+44“ įtaka, bet „Blink-182“ liko ištikimi savo tradicinei pop-punk formulei – greičiui, harmonijai ir skambiems priedainiams – kuria jie sėkmingai mėgaujasi toliau.

“Neighborhoods” mane ir nustebino, ir pradžiugino. Taip skaniai neklausiau Blinkų albumo nuo pat 2003-ųjų. Tai tas darbas, kurio iš „Blink-182“ ilgai laukiau ir tikėjausi. Tai tas darbas, kurį žinojau, jog jie gali sukurti. Be to, džiugu, kad 2003-ųjų albumas „Blink-182“ yra jau nebe vienintelis keistuolis grupės diskografijoje. Tikiuosi, kad kaip devintajame dešimtmetyje „Blood Sugar Sex Magic“ atvėrė Red Hot Chili Peppers duris į naujus vandenis, taip ir „Blink-182” bei “Neighborhoods” taps naujos trijulės eros pradžia. Dabar labiau nei bet kada ankščiau gerbiu Tomą DeLonge, Marką Hoppusą ir Travisą Barkerį kaip muzikantus ir kūrėjus. Labiau nei bet kada ankščiau vertinu jų muzikinius sugebėjimus ir tikiu jų ateitimi. Manau, kad panašiai jaučiasi ir jie patys. Juk ne veltui iškart po 51-ųjų „Grammy“ apdovanojimų (kurių metu visi trys muzikantai po ilgo laiko besišypsantys pasirodė scenoje kartu) grupės tinklapyje puikavosi žinutė skelbianti: „Trumpai tariant, mes grįžom. Ta prasme, tikrai grįžom! Tęsiame reikalus nuo ten, kur juos palikome, ir dar daugiau. Studijoje rašome dainas ir įrašinėjame naująjį albumą. Vėl ruošiamės pasauliniam turui. Draugystė pataisyta. Po septyniolikos metų šlovės viskas tik prasideda!“

Introdukcinis „Neighborhoods“ singlas „Up All Night“ – pirmoji po balta vėliava parašyta daina internetą, televiziją ir radijo bangas pasiekė liepos 14 dieną ir buvo palankiai įvertinta.

„Neighborhoods“ tebūna paminklu „Blink-182“ susitaikymui. Aš tikiuosi, kad jų laukia dar ilgesnė nei septyniolikos metų karjera. Ištikimi gerbėjai, manau, neprieštaraus. O galbūt dabar ir tie, kurie ankščiau spjaudavo į Blinkus, bet paslapčia nudžiugdavo MTV ekrane išvydę anuometines pop žvaigždes pašiepiantį „All the Small Things” videoklipą nebebijos pripažinti, kad ši trijulė nusipelno teigiamų žodžių.

Indie korifėjų „Bright Eyes” pasirodymas Niujorke

manoISTORIJA

Bright Eyes (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Kalbėti apie tai, ką man reiškia „Bright Eyes“ ir jų muzika, aš galėčiau labai ilgai. O juk kadaise, kai buvau daug jaunesnis ir klausydavau tik pankroko bei post punk, spjaudavau į jaunojo indie vunderkindo Conoro Obersto poeziją ir virkaujantį vokalą. Laikai keičiasi, keičiasi ir žmonės, kinta jų požiūriai. Aš pasikeičiau. O ir Conoras – jau toli gražu nebe tas penkiolikmetis, kuris trejetą akordų gebėdavo paversti daina. Dabar prieš mane – trisdešimtmetį perkopęs vyras ir jo aštuonerių asmenų komanda, po atviru dangumi pristatanti programą, apimančią beveik visą devynių albumų katalogą. Na, bet apie viską iš eilės…

„Bright Eyes“ pasirodymas – dar vienas iš visą vasarą trunkančio „Williamsburg Waterfront“ muzikinio festivalio/maratono renginių. Ta proga paaukoju didžiąją dalį savo dienos ir daugiau nei penketą valandų atstoviu eilėje prie vartų. Bet verta! Susipažįstu su kitais eilėje nuobodžiaujančiais „Bright Eyes“ gerbėjais, gurkšnoju vandenį ir džiaugiuosi, kad vilkiu tik berankovius marškinėlius. Saulė, kepinanti mūsų galvas, nė negalvoja pasiduoti. Vartai atveriami, bilietai nuskanuojami, eilė tvarkingai suleidžiama į parko teritoriją ir aš, susiradęs vietą pirmoje eilėje, nusiteikiu ilgam ir ištvermingam stovėjimui vardan neišdildomų prisiminimų, kurie jau ne už ilgo rėšis į atmintį.

Conoras Oberstas (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Pirmieji scenoje – neitin seniai Naujojo Džersio valstijoje susikūrusi psichodelinio indie roko grupė „Real Estate“. Juos girdžiu pirmą kartą, ir ši muzika visai smagiai skamba. Gal tik dainos truputį panašios viena į kitą, bet pirmas įspūdis tikrai neblogas. Antrieji apšildantieji – Pensilvanijos valstijos rokeriai „Dr. Dog“. Girdėta chebrytė, bet ankščiau jais nesidomėjau. Penkis albumus išleidusi grupė groja virš valandos, bet tas laikas neprailgsta. Minioje jie turi gerbėjų, kurie per kitų galvas dainuoja kartu, o girdintys šią muziką pirmą kartą nejučia taipogi linguoja į taktą.
„Ar laukiate vakaro kaltininkų?“ – klausia minios grupės vokalistas Scottas McMickenas. – „Mes juos girdėjome vakar, ir jie tiesiog nepakartojami. Tikiu, kad ir šį vakarą jie jums parodys šį bei tą.“

Jis net negali įsivaizduoti, kiek jo žodžiuose tiesos.

„Bright Eyes“ savo koncertą pradeda albumo „Cassadaga“ pažiba – daina „Four Winds“. Scenoje groja net aštuoni žmonės, tarp kurių ir nuolatinis „Bright Eyes“ branduolys: prodiuseris ir multiinstrumentalistas Mike Mogisas, klavišininkas virtuozas Nate Wallcotas, bei nepakartojamasis dainų autorius Conoras Oberstas. Po „Four Winds“ seka linksmoji „Bowl of Oranges“, melancholiškoji „Old Song (For The New World Order)“, bei mechaniškoji „Take It Easy (Love Nothing)“. „Let‘s Not Shit Ourselves!!!” sušunka kažkas minioje, bet nekreipdami į šį pageidavimą jokio dėmesio Conoras ir kiti tesia savo programą toliau. Suskambus pirmiesiems „Lover I Don‘t Have to Love“ akordams aš geriu kiekvieną garselį ir net savo oda jaučiu, koks tai nuostabus mano gyvenimo momentas. Deja, kaip ir kiekvienas momentas, jis prabėga net nemirktelėjus, o baladę seka kelios dainos iš naujojo grupės darbo „The People‘s Key“.

„Bright Eyes“ kūrybą galima suskirstyti į dvi skirtingas pakraipas. Viena – akustinė ir poetiška, koks buvo albumas „I‘m Wide Awake, It‘s Morning“. Kita – elektroninė, tamsi, ir nenuspėjama. Būtent toks ir yra naujasis grupės albumas „The People‘s Key“. Man šis darbas, kuriam įtaką padarė psichodelikos, senovės mitologijos ir rastafari idėjų mišinys  labai patiko, todėl džiaugiuosi girdėdamas dainas ir iš jo. Akinančių prožektorių šviesoje skamba „Jejune Stars“, Shell Games“ bei svajingoji „Approximate Sunlight.“ Vėliau turime progą išgirsti keliaujančio muzikanto kasdienybe nuspalvintą „Another Traveling Song“, Gillian Welch dainos „Wrecking Ball“ koverį, mano mėgstamą himną gyvenimo pilnatvei „Arc of Time“,  ir dar keletą perliukų, siekiančių net senojo, depresyvaus albumo „Fevers and Mirrors“ laikus. „Let‘s Not Shit Ourselves!!!” vėl šūkteli kažkas, bet vietoje to sugoję „Ladder Song“ Conoras ir kiti „Bright Eyes“ muzikantai pamojuoja ir pradingsta užkulisuose.

Tamsa. Tyla. Po sceną šmirinėjantys šešėliai derina aparatūrą. Sublykčioja ir nurimsta šviesos. Vėl stoja tamsa.

Sugrįžę „Bright Eyes“ išpildo rėksnių troškimą ir sugroja „Let‘s Not Shit Ourselves (To Love and Be Loved)“. Conoras pastato į kampą gitarą ir pakviečia į sceną blyksinčiais barškučiais ginkluotą armiją „draugų“. Suskamba Liudwigo Van Beethoveno inspiruotoji „Road to Joy“, o charizmatiškasis grupės lyderis scenos priekyje pasineria į šokį-trancą kartu su visa minia. Dainai pasibaigus į gerbėjų rankas pasipila blyksintys barškučiai ir vienas iš jų tenka man.

Ir tada ateina pabaiga.

Bright Eyes (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Conoras iškilmingai pristato savo bendražygius, kurie jam taip aktyviai talkino visą šį laiką. Daug liaupsų tenka Mike Mogisui. Jį Conoras netgi pavadina geriausiu savo draugu ir geriausiu muzikos prodiuseriu pasaulyje (ir anot jo: „Velniop Ricką Rubiną, Dr. Dre ir „Danger Mouse“!!!”). „Nežinau, kada kitą kartą grosime Niujorke,” – sako Conoras, – „gali praeiti laiko, bet tikiuosi, kad jūs visi ten būsite.” Suskamba „The People’s Key” baigiamasis kūrinys „One For You, and One For Me.”

Klausant “Bright Eyes” muzikos rodos, kad Conoras yra užsidaręs, drovus vaikinukas, kuriam tiesiog sekasi rašyti gražius eilėraščius. Bet nuo scenos į mane žvelgia brandus ir įvairiapusiškai talentingas grupės frontman’as, kurio negasdina nei prikaustyti minios žvilgsniai, nei dėmesys. Apie tai ir mąstau muzikai nutilus. Ech, taip, buvo gražu. Deja, jau antrą kartą matau „Bright Eyes“, bet neteko gyvai girdėti žymiosios baladės „Lua”. O šį kartą nebuvo ir „We are Nowhere, and It’s Now.” Keista… Na, bet gal tokia jau šiandieninio setlist’o tematika. Svarbiausia, kad buvo gražu. O kai „Bright Eyes“ sugrįš – aš irgi būsiu ten!

The Williamsburg Waterfront festivalyje – nuoširdus „Sonic Youth“ pasirodymas

manoISTORIJA

„Sonic Youth“ koncertas Niujorko East River State parke Brukline  – tai visą vasarą trunkančio muzikinio open-air festivalio pavadinimu „The Williamsburg Waterfront“ dalis. Beveik kiekvieną šios vasaros savaitę čia skamba gyva muzika, vyksta aktyvi menų prekyba ir liejasi šaltas alus. Čia neseniai jau pabuvojau – prieš porą savaičių grojo „Death Cab for Cutie“. Kadangi jie man yra labai svarbūs, tai stovėjau pirmoje eilėje ir visą savo dėmesį skyriau būtent muzikai. Esu pakankamai susipažinęs su gausia „Sonic Youth“ diskografija, bet į mano mėgstamiausiųjų trejetuką jie turbūt nepatektų. Todėl šįkart nusprendžiu pakeisti taktiką – verčiau nesigrūsiu prie scenos be galimybės išlysti iš minios, o pasivaikščiosiu po parko teritoriją, pasigėrėsiu naktine Manheteno panorama, atsigersiu alaus, pabendrausiu su žmonėmis ir tiesiog pasidžiaugsiu festivaliu. O visam šiam vakarui akomponuos „Sonic Youth“ ir dar du apšildantys ansambliai: iš Filadelfijos kilęs muzikantas Kurtas Vile su savo grupe bei Portlando indie scenos atstovės „Wild Flag“.

Sonic Youth (nuotr. iš asmeninio archyvo)

Vartai atveriami pavėlavus, bet taip nutinka dažnai. Tradicinis krepšių patikrinimas, bilieto nuskanavimas, pažymėjimo patikrinimas (ant riešo užklijuota popierinė juostelė leidžia man pirkti alkoholį), ir aš jau parko viduje. Visų pirma, apžiūriu prekystalius – čia pardavinėjami rankdarbiai, juvelyrika, įvairaus dizaino marškinėliai… Čia pat įsikūręs ir didelio pasirinkimo šįkart nesiūlantis atributikos kioskelis. Neradęs nieko traukiančio akį keliauju toliau.

Parkas padalintas į dvi dalis – scenos aikštelę ir savotišką vasarinį barą. Į baro teritoriją patekti gali tik ryšintys popierines apyrankes, leidžiančias girtuokliauti. Čia – savos taisyklės. Atstovėjus eilę turi nusipirkti bilietėlius, kuriuos vėliau išsikeisi į alų, vyną ir kitus gėrimus. Iš pradžių tokia sistema atrodo absurdiška, bet vėliau ji visai pasiteisina, mat vakarui įsibėgėjus nereikia stumdytis prie baro ir plėšyti gerklės per kitų galvas šūkaujant barmenui užsakymus.

Patraukiu link Rytų upės, kuri plauna parko pakrantę. Čia veja jau tirštai nusėsta – publika mėgaujasi saulute, gurkšnoja alų, juokiasi. Visi atsipalaidavę, nėra girtų. Nuo scenos pusės ataidi pirmieji akordai. Kurtas Vile ir grupė jau scenoje! Su pasigėrėjimu nužvelgiu kitoje upės pusėje saulėje skendintį Manheteną ir suku muzikos link.

Kurto Vile ansamblio pasirodymas neilgas, bet ilgesnio ir nereikėtų. Būgnininkas ir keturi gitaristai (ir nei vieno bosisto!) profesionaliai groja paprasčiausią roko muziką, papildytą vokalu, kartkartėmis primenančiu Bobo Dylano kniaukimą jaunystėje. Gal ir neblogai. Pasiklausau jų, pasivaikštau po negausią minią, pasidairau į veidus. Kurtą Vile netrukus scenoje pakeičia „Wild Flag“, bet jų pasirodymas vėlgi niekuo nepasižymi. Na, keturios mokančios groti ir rašyti dainas panelės, ir tik tiek. Merginoms baigus groti jas palydi plojimai, o aš einu link alaus palapinės. Džiaugiuosi bilietėliais apsirūpinęs iš anksto, mat dabar prie palapinės jau nusirangiusi eilė. Sutemę, bet pievutėje prie vandens – dar aktyvesnis gyvenimas nei ankščiau: susėdę klausytojai dalinasi hot dog‘ais, Manheteno panorama gėrisi gausus tuntas porelių, o nuo alaus įkaušusieji – neagresyvūs. Pakvimpa saldžiarūgštis kažkur slapčia pučiamas marihuanos dūmas. Kažkas dainuoja. Žodžiu, kiekvienas linksminasi kaip tik išmano. Pagaliau nuo scenos ataidi garsūs plojimai ir „Sonic Youth“ pradeda savo pasirodymą.

Sonic Youth (nuotr. iš oficialaus Facebook puslapio)

1981-aisiais Niujorke susikūrusi eksperimentinio roko grupe „Sonic Youth“ per tris savo gyvavimo dešimtmečius išleido penkiolika albumų, nesuskaičiuojamą kiekį kartų keitė savo sudėtį, ir padarė žymią įtaką galybei indie roko muzikantų visame pasaulyje. Šį vakarą scenoje – visas solidus grupės branduolys. Priekyje šypsosi raudona suknele dėvinti bosistė Kim Gordon, šmėžuoja šviesi Thurstono Moore ševeliūra, Lee Ranaldo ir kadaise mano mėgstamiems „Pavement“ priklausęs gitaristas Markas Iboldas mojuoja gitarų grifais, o Steve Shelley „kala“ būgnais. Viskas taip, kaip ir tikėjausi. Trylikos dainų setlist‘as, papildytas dar trimis trumpais sugrįžimais į sceną, apima toli gražu ne visą grupės diskografiją. Tai nieko nuostabaus, juk „Sonic Youth“ kataloge – ir alternatyvaus roko perliukai, ir ilgi psichodeliniai jam‘ai, ir triukšmingi eksperimentai, ir dar daug visko. Šį vakarą grupė apsistoja prie kuo paprastesnės roko muzikos sampratos. Skamba dainos iš albumų „Daydream Nation“, „Bad Moon Rising“, „Sister“, ir kitų. Nepamirštamas ir naujausias (nors jau senokai nebe naujas) grupės darbas „The Eternal“ – jį šįvakar atstovauja net trys skambėję kūriniai.

Neslėpsiu, kad galbūt troškau pamatyti daugiau eksperimentų ir netradicinių instrumentų. Galbūt norėjosi dar ir daugiau psichodelikos apšvietime. Bet gavau nuoširdumą ir kruopščias pastangas linksminti publiką, ir turiu pasakyti, kad galutiniu rezultatu esu labai patenkintas. Juk atėjau čia ne kažko kritikuoti, o mėgautis vasariška festivalio atmosfera, ar ne? Geriu ją kaip kempinė, pernelyg ilgai išgulėjusi saulės atokaitoje. Minia šoka ir apima magiškas bendrumo jausmas, kuriuo akivaizdžiai mėgaujuosi ne tik aš vienas, bet dar ir daugelis koncerto lankytojų. Plojame muzikantams, keliame rankas į viršų ir kartu klausome dainų, kurios įtakojo tiek daug gyvenimų. Gaila tik, kad net ir giedrą naktį čia neregėti rugpjūčio nakties žvaigždžių – jas užgožia Niujorko miesto šviesų gausa. Na, bet tiek jau to, juk ne į žvaigždes šiuo metu reikia dairytis. Scenoje – „Sonic Youth“!

Koncertui pasibaigus apsauga atveria vartus ir minia po truputuką pajuda palikdama parko teritoriją. Netrukus čia liks tik baltais marškinėliais vilkinčių savanorių armija, kurie užsiims parko tvarkymu, valymu ir šiukšlių rinkimu. Renginys pasibaigė pakankamai anksti, bet gyvai atliekamos alternatyvios muzikos šiame rajone apstu, todėl didelė minios dalis netrukus ištirpsta Williamsburgo gatvelėse ir baruose, kur sėkmingai tęs naktines linksmybes ligi ryto.

The KILLS leopardo kailio raštų fone

manoISTORIJA

The Kills (Nuotr. asmeninio archyvo)

“The KILLS” norėjau pamatyti jau senokai, bet šis kartas – pirmas. Dar 2006-aisiais susižavėjęs albumu „No WoW“, ėmiau domėtis grupės kuryba bei jos narių – brito gitaristo Jamie Hince ir amerikietės vokalistės Alison Mosshart – projektais. Sutikite, kad šis duetas – neįprastas! Nuo pirmųjų akordų dėmesį prikausto Muzika – tarsi užmiršta kelionė į nebūtį, kurios gale karaliauja ne tyla, o kurtinantis triukšmas. “The KILLS” yra energingi ir ekspresyvūs, bet tuo pačiu (kaip ir neseniai išsiskyrę “The White Stripes”) žavintys savo minimalumu. Todėl tiesiog nežinojau, ko tikėtis.

Nors ant bilieto, greta grupės pavadinimo, puikuojasi užrašas “Doors @ 7pm”, durys į “Terminal 5” klubą atveriamos viena valanda ankščiau, ir pulkelis prie įėjimo lūkuriavusių gerbėjų suleidžiami vidun. Į koncertų salę patekti kol kas dar negalima, bet veikia baras ir atvira stogo terasa. Nusiperku alaus, persimetu pora žodžių su gretimai stovinčiaisais apie orą bei būsimą koncertą ir tiesiog lūkuriuoju toliau.

Patekęs į salę įsitaisau balkone prie pat scenos. Šįkart apšildančių kolektyvų net du. Pirmieji – Niujorkiečiai pavadinimu “A Place to Bury Strangers”. Girdžiu juos pirmąkart, bet įspūdis puikus. Purvinas, tamsus ir intensyvus noise rokas, kupinas garsinių improvizacijų. Scena skendi tamsoje, ir tik pora baltų blyksinčių lempų kelia blausias aliuzijas į “Bauhaus” ar “The Sisters of Mercy”. Trijulė iš stiprintuvų stato piramides, purto gitaras, sukioja rankenėles, nepasiklysdami aparatūros ir įvairių laidelių labirinte, o tuo tarpu iš kolonėlių liejasi toks triukšmas, kokio aš seniai nesu girdėjęs. Tik laiks nuo laiko išryškėjantis aiškiai apibrėžtas ritmas bei melodijos neužtrunka priminti, jog tai – muzikinis kūrinys! Ne veltui “A Place to Bury Strangers” tituluojami “garsiausia” Niujorko indie grupe. Mano nuomone, jie noise roką “varo” tikrai garsiau už “My Bloody Valentine” ar “Sonic Youth”. Gaila, kad kaip apšildančio kolektyvo jų spektaklis trunka vos trisdešimt minučių, ir jie, skubiai atsisveikinę, puola ardyti gausųjį savo techninį arsenalą. Labai tikiuosi pamatyti šiuos bepročius dar kada nors.

Deja, antrieji “apšildytuvai” – dar viena vietinė grupė “The Pains of Being Pure at Heart” – savo introduktorių pasisekimu pasigirti negali. Galbūt savu laiku ir savoje vietoje šie indie pop rokeriai būtų “suėję” visai neblogai. Galbūt ta sava vieta ir savas laikas tiesiog buvo šio koncerto pradžia, tereikėjo dviems apšildančioms grupėms apsimainyti vietomis. Deja, po “A Place to Bury Strangers” ir prieš “The KILLS” vidutinio tempo ir vidutinio ilgio viena nuo kitos nesiskiriančios dainos nei linksmina, nei migdo. Kažkur jau matyta, nuobodoka ir tiek.

The KILLS (Nuotr. asmeninio archyvo)

Na, ir galų gale, šio vakaro duetas – scenoje! Galinė scenos siena, šiam koncertui padabinta leopardo kailio raštais, sumirga žvaigždėmis lyg naktinis rugpjūčio dangus. Pasipila įžanginis dainos „No WoW“ ritmas. Pirmasis greta dviejų ritmo mašinų prieš publiką stoja elegantiškasis gitara ginkluotas Jamie Hinceas. Paskuj jį – visuomet grakšti ir žavinga Alison Mosshart, kuriai pademonstravus savo balso sugebėjimus abejingų nelieka. Taip, brolyčiai, patikėkite – vokalinės „The KILLS” partijos studijoje tikrai nėra dirbtinai poliruojamos. Dainuoti ši panelė moka. Beje, ne tik dainuoti, bet ir groti… Alison net šešių dainų metu talkina Jamie melodijoms ir ritmams antraja gitara, sintezatoriais bei perkusija, be to, kaitina žiūrovus savo nuolatiniu šokiu. Bet nei Alison, nei Jamie jokiu būdu nėra lyderiaujančios figūros. Šis duetas – tai savotiškas jin ir jang. Tarsi Lennonas ir McCartney, broliai Gallagheriai, ar jau ankščiau minėti „The White Stripes“. Štai taip per tarpusavio kūrybinį supratimą du žmonės gali taip prikaustyti visą būrį žvilgsnių! “The KILLS“ žavi savo gebėjimu priimti tą energiją, kurią koncertų metu jiems duoda klausytojai ir gražinti tai jiems atgal dešimteriopai. O tas savotiškas grupės minimalizmas – tai tik dar vienas instrumentas. Papildomais muzikantais neužpildytos erdvės palieka „The KILLS“ laisvę improvizacijoms ir šėlsmui.

Setlistas neitin ilgas, bet taip grupė išeikvoja maksimalų savo potencialą nespėdami pabosti. Kiekvienas kūrinys šįvakar atrodo kaip mini-spektaklis. Šioje scenoje savo vietą randa „No WoW“, „Future Starts Slow“, „Kissy Kissy“, „Heart is a Beating Drum“ (kurią Jamie dedikuoja savo mylimai žmonai – modeliui Kate Moss), „DNA“, „U.R.A. Fever“, „Tape Song“, „Baby Says“ ir dar daugelis dainų, kurių ir reikėtų tikėtis „The KILLS“ repertuare. Saldainiukai gerbėjams – netikėtas Marilyn Monroe „One Silver Dollar“ koveris, labai tinkantis bliuziniam Alison balsui, ir pritarančio vokalo duetas, talkinantis grupei dainos „Satellite“ metu.

Štai toks šis pašėlęs netradicinio roko muzikos duetas. Pasiautėjo, bet per ilgai neužsibuvo. Atsisveikinę ir palikę sceną Jamie ir Alison taip ir nepasirodo prie atributikos stalelio, kaip daro daugelis grupių. Jie nesišvaisto parašais ar nuotraukomis. Ištarę tik „Dėkui jums. Iki kito karto!“ jie pradingsta už leopardo kailio raštų. Užsidega šviesos, iš smarkiai pritildytų kolonėlių pasipila „Shadowplay“ „Joy Division“ koveris, kurį groja „The Killers“. Vakaras baigtas.