albums

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Sausis, 2021

manoISTORIJA, manoNAUJIENA
Sausis

Sausio mėn. albumai

Visai neseniai pradėjome skaičiuoti naujus metus. Jie ir vėl bus kitokie. Metų pradžia vis dar skęsta pandemijoje, tačiau džiugina tai, jog atsigavimo ženklai – vis ryškesni ir garsesni.

manoMUZIKA tęsia savo tradiciją ir šįkart atsigavimo veiksmų ieško muzikoje. Taigi, Jūsų dėmesiui – 4 sausio mėnesį išleisti albumai, kuriuos išgirsti, mūsų galva, tiesiog būtina.

RHYE „Home”

Prieš 8 metus nuostabus Milosho projektas „Rhye“ pasauliui padovanojo pasakišką debiutinį albumą „Woman“. Jame esantys tokie kūriniai kaip „Open“, „The Fall“ ar „3 Days“ taip užbūrė tomečio pasaulio romantikus, kad neilgai trukus „Rhye“ tapo neatsiejama grožio, švelnumo, intymumo ir ramybės dalimi.

Jeigu norite kažko romantiško, švelnaus ir tikrai neprimityvaus – „Rhye“ visada bus tinkamas pasirinkimas.

Taip nuo 2013-ųjų žingsnis po žingsnio Miloshas ir jo svajinga kompanija būrė ištikimų romantikų fanų bazę. Trys albumai ir nuosaiki meilė muzikai, kurioje persipina ir R&B, ir pop, ir, kartais, lengvo džiazo muzika nuolat didėjo. Natūralu, mat nuo tokios muzikos tiesiog neįmanoma pavargti.

Ketvirtasis, sausio mėnesį pasirodęs “Rhye” albumas “Home” – ne išimtis. Tai dar vienas pasakiškas švelnaus intymumo muzikinis triumfas. Nuo pirmosios (apskritai vienos gražiausių šių metų dainų) “Come In Closer” iki paskutiniosios “Holy” klausantis Milosho naujos plokštelės nepleidžia jausmas, kad geriau būti tiesiog negali. O jei dar mylimas žmogus šalia – bendra harmonija yra tiesiog pasakiška.

Taigi, 13 naujų dainų, kurias sukūrė Miloshas yra dar viena pasakiška būtinybė, kurią turi turėti kiekvienas melomanas. “Home” – ypatingai švelnus muzikinis grožis, papuošiantis kiekvieno melomano fonoteką. Beje, spalvotas vinilas yra ne tik nuostabiai skambantis, bet ir velniškai gražiai atrodo.

 

SHAME „Drunk Tank Pink”

2018-aisiais grupė “Shame” iš pietų Londono išleido debiutinį albumą “Songs of Praise” ir uraganu įsiveržė į tarptautinę roko muzikos sceną. O šių metų pradžioje nenuoramos išleido antrąjį darbą “Drunk Tank Pink”.

Jauni, pašėlę, veržlūs… “Shame” darė (ir daro!) nemenką įspūdį. Tokių jaunų, puikiai susigrojusių ir žinančių ką ir kodėl daro grupių yra reta. Tas per kraštus besiliejantis ir nuo scenos į minią kriokliu besiritantis jaunatviškas maksimalizmas tiesiog negali nežavėti. “Drunk Tank Pink” nėra bandymas pakartoti debiutą. Anaiptol. Veikiau tai natūralus judėjimas pirmyn ir rimtas pareiškimas. “Shame” nesivaiko madų. Jie YRA mada. Tiesą sakant “Shame” kažkuo labai primena savo tėvynainius “Arctic Monkeys” karjeros pradžioje. Galbūt tai net nėra atsitiktinumas. Juk grupę prodiusuoja James Ford (nagus prikišęs tiek prie “Arctic Monkeys”, tiek ir prie “Foals”). Nepaisant to “Shame” nėra kažkokia antraeilė “Arctic Monkeys” kopija. Oi ne… “Shame” – grubesni, alkanesni ir piktesni. Šie vaikinai yra gerokai labiau linkę į nihilizmą ir tai pernelyg gerai atsispindi jų muzikoje.

Žinoma, tai ką daro “Shame” nėra negirdėta. Pirmąjį šio tūkstantmečio dešimtmetį vyravusio muzikinio post-punk revival judėjimo įtaka (prisiminkime “Interpol” ar “The Strokes”) yra gana stipriai jaučiama jų muzikoje. Tačiau “Shame” viską daro kitaip. Gerokai intensyviau, nei jų pirmtakai. Kaip kitaip? Paklausykit ir įvertinkit patys!

PASSENGER „Songs For The Drunk And Broken Harted”

Britų atlikėjas, dainų autorius ir muzikantas Michael David Rosenberg geriau žinomas, kaip „Passenger“ pasižymi nepaprastu produktyvumu. Hito „Let Her Go” atlikėjas kiekvienais metais pradžiugina savo gerbėjus nauju albumu. Taip nutiko ir šemet. 2020 liepos mėnesį pristatęs albumą „Patchwork” atlikėjas nesustojo ir po nepilnų metų pristatė naująjį darbą.

Naujasis diskas pavadinimu „Songs for the Drunk and Broken Hearted” pasirodė sausio 8 d. Visas naujojo albumo dainas parašė pats Michael David Rosenberg. Jos artimai susijusios su jo gyvenimu ir sukurtos atlikėjui būnant vienišam. Kaip sufleruoja albumo pavadinimas „Songs for the Drunk and Broken Hearted” kūriniai yra apie išsiskyrimus, skausmo malšinimą alkoholiniuose gėrimuose ir gyvenimo sunkumus. Kaip sako pats „Passenger”: „Manau, kad gyvename labai keistame pasaulyje ir visi mano išgyvenami potyriai, skyrybų skausmas sukasi aplink mano galvos smegenų dėžutę ir patenka į ją. Taip gimsta dainos.”

Kas įdomu, visas naujojo albumo (tiek plokštelės, tiek kompaktinio disko) įpakavimas yra padarytas iš 100 proc. perdirbamų medžiagų. O visas pelnas, kuris bus surinktas už šio albumo pardavimus atiteks ne pelno siekiančiai organizacijai, kuri besivystančiose šalyse dirba tam, kad atkurtų natūralius miškų naikinimo sunaikintus kraštovaizdžius. O už kiekvieną fizinę albumo kopiją parduodamą per „Passenger” oficialią parduotuvę, bus pasodintas medis.

Kam patinka šio atlikėjo dainos šiuo albumu tikrai nenusivils. Naujasis diskas vientisas, lyriškas, nuspalvintas puikiai atpažįstamo vokalo. Jame nėra aštrių gitarų skambesių, būgnų ritmų ar įmantrios melodijos. Romantiškas, gražių, švelnių melodijų prisotintas darbas tikrai patiks tiems, kam patinka šis atlikėjas ir jo kuriama muzika.

GOAT GIRL „On All Fours”

2015 m. keturios londonietės susibūrė į post-punk kolektyvą „Goat Girl“ ir 2018 m. pristatė savo debiutinį albumą „Goat Girl“. Sausio pabaigoje išgirdome jau antrąjį grupės darbą – „On All Fours“, kurį išleido „Rough Trade“.

Savo antrajame albume keturios londonietės nenutolo nuo savęs – toliau kalba apie matomas pasaulio problemas, jas įvilkdamos į mažas kasdienines gyvenimiškas istorijas, tačiau skambesys tikrai pakito. 13-kos kūrinių „On All Fours“ savo skambesiu skiriasi nuo debiutinio „Goat Girls“ albumo. Pirmajame albume girdėti daugiau stiprių ir nenuilstančių gitarų, o antrajame albume moterų ketveriukė atskleidžią naują, švelnesnį savo skambesį. Albume jaučiama daugiau elektroninės muzikos įtakų ir visame albume moterys hipnotizuoja. Klausant natūraliai norisi pasiduoti, panirti ir tiesiog klausyti. Šiam panirimui rekomenduočiau „Anxiety Feels“ „Once Again“ ir „A-Men“.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Sausis, 2020

manoISTORIJA
albumai

Sausio mėnesio albumai

Portalas manoMUZIKA grįžta su albumų recenzijų sąrašu. Kaskart trumpai pateikdami jums „einamuosius” įrašus, pasibaigus mėnesiui išrenkame kelis, mūsų manymu, vertus išskirtinio dėmesio. Tad nieko nelaukdami grįžtame su sausio mėnesio plokštelėmis, kurių, manoMUZIKOS akimis (ir ausimis), praleisti tiesiog negalima.

EMINEM „Music to be Murdered By”

Sausio viduryje be jokios išankstinės prognozės pasirodęs vienuoliktasis studijinis reperio Eminem albumas „Music to Be Murdered By“ stebina, nors iš esmės nepasako nieko naujo.

Klausant Eminem muzikos dažnai būna sunku suprasti kur pasibaigia Marshall Mathers asmenybė ir prasideda Eminem kuriamas Slim Shady personažas. Ypač kai albumas – duoklė legendiniam siaubo filmų režisieriui Alfred Hitchcock‘ui ir horrorcore žanrui, kuriame žodžių kišenėje niekados neieškantis Marshall‘as Mathers‘as sublizga geriausiai.

Šiame albume Eminem pateikia dar dvi dešimtis kūrinių bei skitų, ir dar kartą pagerina savo jau anksčiau užkeltus įspūdingus repavimo rekordus. Taip, reikia pripažinti, jog mumble rap nesusipratimo šlovės eroje Eminem beriamos greitakalbės skamba mažų mažiausiai įspūdingai. Tačiau kažkodėl fantastiško dydžio žodynas ir gebėjimas surimuoti iš pirmo žvilgsnio nesirimuojančias frazes nebestebina, kaip kad stebino prieš dešimtmetį. Gal todėl, kad visa tai jau girdėjome anksčiau?

Nors ir gerokai įdomesnis ir įvairesnis nei prieš tai sekę albumai „Revival“ ir „Kamikaze“, „Music to Be Murdered By“ nėra itin inovatyvus ar išskirtinis. Tačiau savo „rap god“ titulą seniai užsitarnavusiam ir jo kažkam kitam perleisti nesiruošiančiam Marshal Matthers‘ui jau seniai nebereikia nieko niekam įrodinėti. Nebent sau pačiam.

Fanai didžiąją jo dalį „suvalgys“ kaip saldainį ir prašys dar, o skeptikų nuomonės šis albumas nepakeis.

ALGIERS „There Is No Year”

Jei verkėte, žiūrėdami į degančios Australijos nuotraukas ar stebėjotės sausio mėnesį žibutėmis Nemenčinės pamiškėje, jei jus neramina trumpai, brexitai ir koronavirusai, jei jums būna pikta dėl išnaudojimo, rasizmo ir kitokių pasaulio neteisybių – štai grupė, jaučianti tą patį pyktį. Ir albumas, išreiškiantis tą pyktį, tiek asmeniniame, tiek žymiai platesniame kontekste.

Trečiasis „Algiers“ albumas „There Is No Year“ – tobulas mūsų laikų kūdikis. Politiškai angažuotas, tačiau tuo pat metu labai asmeniškas. Albumo tekstai – virš 700 eilučių eilėraščio, parašyto grupės lyderio, Franklino Jameso Fisherio – laviruoja tarp atviros agresijos iki baimės ar netekties jausmo. Esu, vadinasi pykstu – štai toks grupės manifestas persisunkia per jų kūrybą, ir gal tai vaikiška, tačiau apsižiūrėkime aplink. Pykti tikrai yra dėl ko.

Jei estate susipažinę su ankstesniais „Algiers“ darbais, „There Is No Year“ greičiausiai jūsų nenustebins. Ši grupė turi savo „firminį“ skambesį ir puikiai laviruoja, derindama roko, soul ar elektronikos elementus. Tačiau šį kartą, atrodo, viskas stipriau, kokybiškiau, jautriau. Ir beviltiškiau. Nors gal dar yra vilties? Paklausom.

 

PET SHOP BOYS „Hotspot”

Britų synth pop legendos „Pet Shop Boys„, regis net negalvoja apie karjeros pabaigą. Nepaisant to, kad grupės nariams Neilui Tennantui ir Chrisui Lowe jau per 60, muzikantai išgyvena tikrą kūrybos ekstazę.

Sausio mėnesį „Pet Shop Boys“ išleido naują albumą „Hotspot“. Tai jau 14-as dueto studijinis įrašas. Jis pasirodė praėjus 4 metams nuo paskutinės dueto plokštelės „Super“ išleidimo.

„Hotspot“ buvo kurtas ir įrašinėtas trijuose miestuose – Berlyne, Los Andžele ir Londone. Plokštelę, kurioje 10 naujų dainų, prodiusavo Stuartas Price’as, anksčiau dirbęs su tokiais vardais kaip „The Killers“, Madonna, „Take That“, Gwen Stefani, „Keane“ ir kitais. Beje, S. Price’as prodiusavo ir minėtą 2016-ųjų „Pet Shop Boys“ albumą.

Ar duetas nustebino naujovėmis? Tikrai ne. Tačiau žanro karaliams viskas atleistina. Kita vertus, kai muzikoje pasieki tiek daug, negali tikėtis, kad kūryboje atsiras kažkokių itin didelių naujienų. „Hotspot” – dar vienas labai petšopboisiškas albumas, kurį su malonumu suvalgys senieji grupės gerbėjai. Tiems, kurie hito „West and Girls” kūrėjų muzikos nepažįsta, „Hotspot” nebūtinai taps didelės meilės pradžia, todėl reikėtų pažintį su jais pradėti nuo gerokai ankstesnių įrašų. Tačiau tiems, kas su Neilu ir Chrisu gyvena jau daug metų, šis įrašas gali tapti itin miela vyšnaite ant daug metų džiuginančios grupės kūrybos torto.

 

„…AND YOU WILL KNOW US BY HE TRAIL OF DEAD” „X: The Godless Void and Other Stories“

Šį mėnesį akis ir ausis taip pat užkliuvo ir už amerikiečių alternatyvaus roko grupės iš Ostino, Teksaso „…And You Will Know Us by the Trail of Dead“ sausio 17-ąją pasirodžiusio albumo „X: The Godless Void and Other Stories“. AYWKUBTTOD – tai Jason Reece ir Conrad Keely sukurtas penkių narių projektas, kuris šiuo (jau dešimtuoju) savo albumu pažymi ir 25-ąsias grupės metines. Įdomus faktas apie grupę yra tas, kad Jason Reece ir Conrad Keely atlieka/keičiasi vokalo, gitaros ir būgnų vaidmenyse.

„X: The Godless Void and Other Stories“ – tamsus ir sunkus albumas. Jis „kabina” nuo pat pradžios. Geras vokalas, melodingos gitaros, daug „fūzo“ ir viską apjungiantys būgnai bei intriguojantys punk‘o, psichodelikos ir progresyvo prieskoniai tikrai verta roko gerbėjų dėmesio. Patartina paklausyti nuo pradžios iki galo – „All Who Wander“, „Something Like This“, „Into the Godless Void“, „Don’t look Down“, „Gone“… Kiekvienas kūrinys turi kažką savito. Suklausyti visą albumą vienu ypu gali būti kiek sunkoka. Jis – tiesiog ne fonui. Tačiau perklausius suvoki, kaip gerai, kad tokia muzika yra ir kartu kaip smagu būtų sudalyvauti gerame gyvame psichodelinio ar prog-roko koncerte.

 

Poliça „When We Stay Alive”

Dar 2016 metais koncertą Vilniuje, menų fabrike LOFTAS surengusi amerikiečių synth-pop grupė „Poliça” šiais metais pristatė savo naują albumą „When We Stay Alive”. Apie šį dešimties naujų dainų rinkinį kolektyvas paskelbė dar 2019 metų pabaigoje, kai pasidalino tituline albumo daina „Driving”.

Įrašo pradžia galima laikyti 2018 metus, kai grupės lyderė Channy Leaneagh nukrito valydama savo namo stogą . Vėliau sekęs fizinės reabilitacijos laikotarpis padarė labai didelę įtaką naujojo albumo dainoms. „When We Stay Alive” prasideda nuo energingojo singlo „Driving” savo stilistika kartais kiek primenančia Švedijos elektroninės muzikos duetą „The Knife”. Vėliau seka „Feel Life”, „Be Again”, kurias neabejotinai įkvėpė atsitikęs nelaimingas atsitikimas. Kūrinys „Forget Me Now” įsirėžia giliai į atmintį ir su „Blood Moon” ir „Sea Without Blue” šis 38 minučių įrašas prabėga nepastebimai. Jis tikrai turėtų rasti pasekėjų tarp tų, kas mėgsta lyrišką, švelnią tačiau svajingų ritmų nuspalvintą elektroninę muziką.

Nors 2016 metais ši grupė Lietuvoje daug dėmesio nesulaukė (mūsų įžvalgas iš šio koncerto galite rasti ČIA ), tačiau neabejotinai ji nusipelnė kur kas didesnio susidomėjimo. Neabejojame, kad šis įrašas tikrai paskatins atrasti  „Poliça” muziką ir bus puikus muzikos takelis šaltais besibaigiančios žiemos vakarais.

 

APOCALYPTICA „Cell-0“

„Apocalyptica“ šiemet sugrįžo su trenksmu. Simfoninio metalo violončelininkai išleido devintajį, pilnai instrumentinį albumą „Cell-0“. Naująjame įraše suomiai atsigręžė į savo šaknis: 1996 m.instrumentinį debiutinį albumą „Apocalyptica Plays Metallica By Four Cellos“ ir 1998 m. „Inqusition Symphony“, kuriuose kolektyvas violončelėmis sugrojo „Metallicos“ koverius .

Konceptualiai „Cell-0“ ieško paralelių tarp muzikos ir visatos, kurios persipynusios tarpusavyje ir sudaro bendrą, iš miljardų ląstelių sudėtą visumą. Kvartetas muzikos garsais kviečia atsigręžti į visai planetai aktualias problemas – besaikį vartojimą, globalinį atšilimą ir šių reiškinių neigiamą poveikį Žemei.

Nors visi devyni kūriniai nepriekaištingai atlikti ir turi stiprią atmosferą, dalis jų kerta progresyviojo metalo teritioriją ir pasižymi itin kompleksiška struktūra (pavyzdžiui, „Scream for the Silent“ ar „Cell-0“).   Tad daliai klausytojų gali prireikti šiek tiek daugiau kantrybės.

Visgi reikia pasidžiaugti, jog suomiai išleido devynis atmosferiškus ir įtraukiančius kūrinius, kurie užburia sprogstamąja violončelės jėga bei kiaurai persmelkiančia atmosfera. Sunkiojo, simfoninio metalo  kupino „Apocalypticos“ skambesio išsiilgę fanai albumu tikrai nenusivils.

Liamas Gallagheris norėtų sugroti pirmuosius tris Oasis albumus gyvai

manoNAUJIENA
Liam Gallagher (nuotr. NME)

Liam Gallagher (nuotr. NME)

Po grupės „Oasis” išsiskyrimo skilo ir kolektyvo gerbėjų gretos – vieni palaikė hito „Wonderwall” kūrėjų smegenis – dainų kūrėją ir autorių Noelį Gallagherį, kiti – pagrindinį grupės balsą Liamą. Ilgą laiką broliai negalėjo žiūrėti vienas į kitą, naudodavosi žiniasklaidos dėmesiu pildami žibalą į tarpusavio santykių ugnį ir nuolat ginčydavosi, kuris yra kietesnis.

Didžiąją dalį „Oasis” dainų sukūręs Noelis ne kartą viešojoje erdvėje yra piktinęsis, kad Liamas savo koncertuose viešai atlieka jo sukurtas dainas. Tačiau Liamui, regis, tai nė motais.

Neseniai prisipažinęs, kad jis vis dar nemoka sugroti populiariausio „Oasis” hito „Wonderwall”, Liamas pareiškė, kad visai norėtų gyvai atlikti pirmus tris „Oasis” albumus. Žurnalui „Q” brolis atskleidė, jog tai būtų atskiri koncertai, kuriuose būtų grojami tik 1994-aisiai išleisto „Definitely Maybe”, 1995-ųjų „(What’s the Story) Morning Glory?” ir 1997-ųjų „Be Here Now” kūriniai. Visus šiuos albumus sukūrė Liamo brolis Noelis.

Liamas pridūrė, kad koncertuose skambėtų tik šių trijų albumų dainos, nes „kiti albumai tiesiog niekam nerūpi”.

 

 

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: rugsėjis, 2017

manoISTORIJA
Albumai_rugsejis

Rugsėjo mėnesio albumai

Po trumpo atokvėpio manoMUZIKA ir vėl grįžta prie mėnesio albumo apžvalgų. Šie metai – itin derlingi, todėl labai tikimės, kad kai kurios apžvalgos padės atrasti arba tiesiog primins 2017-ųjų įrašus, be kurių šį periodą įsivaizduoti bus sudėtinga.

Šįkart mūsų žvilgsnis krypsta į rugsėjo mėnesį, kuris, tiesą sakant, ir vėl nepagailėjo kokybiškos muzikos. Tačiau šįkart turėjome išsirinkti 4 albumus, kuriuos traukiame į apžvelgtųjų sąrašus.

THE KILLERS „Wonderful Wonderful”

Dar praėjusio dešimtmečio pradžioje „The Killers” buvo kone dievai. Pirmieji du albumai ir tokie kūriniai kaip „Mr. Brightside”, „Somebody Told Me”, „Read My Mind” ar „All the Things that I’ve Done” tikrojo indie roko gerbėjams buvo daugiau nei išganymas. Turėjome savo dievaičius, dėl kurių buvo galima nueiti kryžiaus kelius. Tačiau albumą „Sam’s Town” prodiusavusį Flood pakeitė Stuartas Price’as ir 2008-aisiais pasirodžiusį diską „Day & Age” žiaugčiodami tikrieji žudikų fanai nurašė netikėtam atsitiktinumui.

Gitaras keitė sintetiniai klavišiniai, o indie roko pažibų naująja vizitine kortele tapo pop hitas „Human”. Nesusipratimas grupės gerbėjams kirto tiesiai į paširdžius, tačiau „The Killers” lyderis Brandonas Flowersas ramino fanus teigdamas, kad tikrasis indie rokas sugrįš sulig nauju albumu.

Kito grupės įrašo teko laukti ketverius metus, tačiau 2010-aisiais pasirodęs saldus kaip cukraus vata solinis B. Flowerso diskas nežadėjo nieko gero. Gerbėjų viltys visiškai subliūško pasirodžius „Day & Age” follow up’ui, kuris buvo pavadintas „Battle Born”. Tas pats saldus skambesys (puikiai įsikomponuojantis grojaraštyje šalia Taylor Swift ar post-VIVA LA VIDA’iškos „Coldplay” kūrybos), tos pačios mokyklos šokiams besisukant disco kamuoliui tinkančios sintetinės baladėlės senuosius Las Vegaso rokerių gerbėjus atstumdavo taip pat, kaip vienas kitą atstumia teigiami magnetai.

Kadangi pats kadaise buvau didelis „The Killers” gerbėjas, karčią realybę priėmiau tikrai su skausmu. Tačiau nuvažiavęs į vieną iš jų „Battle Born” pristatymo koncertų galutinai susitaikiau su netektimi: gyvai jie vis dar groja puikiai, klausytojus vis dar labiausiai „veža” jų senoji kūryba, o jų niūrią transformaciją priėmiau tiesiog kaip neginčijamą duotybę. Senieji žudikai mirė, todėl reikia mesti sentimentus šalin ir gyventi toliau.

Tačiau šių metų pradžia pakeitė daug dalykų. „The Killers” savo pirmuoju naujojo albumo singlu pasirinko dainą “Run For Cover” – kūrinį, primenantį pirmuosius du grupės albumus. Antrąjį singlą – titulinę albumo dainą taip pat pastarajame B. Flowerso kūrybos kontekste galime vadinti gan kietu kūriniu. Taigi, pirmieji naujo albumo (kurio grupės gerbėjai buvo priversti laukti net 5 metus) šaukliai pagrįstai leido tikėtis tų senųjų žudikų atgimimo.

Deja, bet rugsėjo 22 diena visus lūkesčius sudaužė į šipulius. Ilgai lauktas išankstinėmis svajonėmis pasąmonėje puoštas albumas pasirodė kaip bandymas prikelti jau kelerius metus anapilin iškeliavusį lavoną. Perklausius visą „Wonderful Wonderful” ilgai neapleido jausmas, kad naujas 10 dainų albumas –penkių skirtingų kolektyvų dainų rinkinys. Tai buvo eklektiška kakofonija, kurioje norima įtikti visiems. Jame pilna visko – ir disko stiliaus, ir elementarios sintetikos, ir minėtų kūrinių su gitariniais skambesiais, ir dar kelių muzikinių žanrų apraiškų. Jokio vientisumo, jokio nuoseklumo ir, kas svarbiausia, jokio organiškumo.

Jeigu kažkada buvau susitaikęs, kad „The Killers” pasikeitė (ir supratau, kad rinkos diktatas, šlovės ir populiarumo poreikis tiesiog nugalėjo žanro galimybes), tai dabar supratau, kad Las Vegaso vyrukai tiesiog tapo pataikūnais, kurie nori įtikti kiekvienam skoniui. Tačiau jeigu mėgsti single mault’ą, tai toli gražu nereiškia, kad mėgausiesi ir visomis blendo rūšimis. Tai turėtų suprasti ir albumo kūrėjai, mat muzikai (bent jau šiuo klausimu) galioja lygiai tokios pačios taisyklės.

Taip, albume yra kelios gražios dainos (vien ko verta baladė „Some Kind Of Love”), tačiau ar to gana Killersams? Baikit, nemanau.

Iš grupės, dėl kurios kažkada galėjau numirti, „The Killers” tapo kolektyvu, kurio kartais tiesiog darosi koktu klausytis. Gaila.

Klausite, kodėl manoMUZIKA rekomenduoja perklausyti šį albumą? Atsakymas labai paprastas: tam, kad suprastumėte, kaip per šitiek metų gali būti devalvuota kolektyvo, kuris kadaise buvo nuostabus, vertė.

Dainos: Run For Cover, Wonderful Wonderful, Some Kind Of Love

FINK “Resurgam”

Fink muzika prilimpa toli gražu ne iš karto ir, žinoma, toli gražu ne kiekvienam. Dažniausiai ji būna muzikali, gili, tačiau pakankamai tamsi.

Iki šiol manau, kad nėra tobulesnio pavadinimo „Fink” albumui nei 2011 metais išleistas įrašas „Perfect Darkness”. Iš tiesų jeigu įmanoma būtų apibūdinti Fino Greenallo ir kompanijos kūrybą, tikslesnio pavadinimo nei nuostabi tamsa neįmanoma sugalvoti.

Ne išimtis ir rugsėjo pabaigoje išleistas „Resurgam” (beje, kalbant apie šį įrašą reikėtų nepamiršti, kad tai jau antras „Fink” diskas per metus. Dar pavasarį įgyvendindamas savo seną svajonę Finas išleido puikų bliuzo įrašą).

„Resurgam” – tamsus, bet labai muzikalus albumas. Vėlgi, kaip ir visi grupės įrašai, „kabinti” jis pradeda perklausius jį antrą ar trečią kartą. Nes tik tada pradedi jausti visas Fino muzikos subtilybes.

Plokštelėje, kurioje yra 10 dainų „Fink” gerbėjai ras visko – ir lyrikos (daina „Not Everything Was Better In The Past”), ir polėkio, išsirišančio į nuostabią kulminaciją (daina „Godhead”), ir raudą („Word to the Wise), ir pasakiškos muzikinės filosofijos (titulinis įrašo kūrinys), ir autobiografinių motyvų (kompozicijoje „Day 22” muzikantas pasakoja apie tai, kaip jis atsisveikina su savo priklausomybėmis).

Bet juk pati „Fink” kūryba ir yra priklausomybė. Tai nuostabi muzikinė giria, į kurią įžengus nebeįmanoma rasti kelio atgal. Ir tas paklydimas muzikos girioje leidžia mėgautis kiekviena pasivaikščiojimo tos klampios, neišžengiamos muzikinės girios akimirka.

Išleidę naują įrašą britai „Fink” sukūrė dar vieną muzikinį tamsos šedevrą, kurį prisijaukinus nesinori galvoti apie jokį galimą išsiskyrimą.

Dainos: Godhead, Not Everything Was Better In The Past, Word To The Wise

BENJAMIN CLEMENTINE “I Tell A Fly”

Į Prancūziją išvykusio brito debiutinis albumas „At Least For Now” buvo tikras šedevras. Tokie kūriniai kaip „London”, „The People and I” ar „Gone” virpino ir leido jo muziką pajusti iki pat kaulų smegenų, o pats albumas buvo toks nuoširdus, grynas ir tikras, kad jo neįvertinti tokiame globaliame technikos amžiuje tiesiog nebuvo įmanoma. Savo sudėtingą gyvenimą apdainavęs Benjaminas pakerėjo, užbūrė ir pavergė daugelį. Kad taip įvyko galima daryti išvadą ne tik dėl laimėtos „Mercury” staulėlės, bet ir dėl sausakimšų jo turo koncertų, nuoširdžių interviu ir, žinoma, poreikio matyti muzikantą kone kiekviename muziką mylinčių žmonių renginyje.

Poetas, keliautojas, mąstytojas, klajoklis, žinoma, muzikantas – tai tik keli epitetai iš tūkstančių, tinkantys apibūdinti išskirtinio su niekuo nesumaišomo balso savininką Benjaminą Clementine’ą.

Naujasis dainos „London” kūrėjo albumas – kiek kitoks. Be to, kad jame – gerokai daugiau instrumentų bei eksperimentavimo, klausant šio įrašo neapleidžia jausmas, kad veiksmas vyksta teatro scenoje. Čia daug dramos, daug lyrikos, gan ryškios kulminacijos ir pasakiškai daug muzikinės įvairovės.

Tradiciškai, akivaizdu, kad muzikantas žavisi klasikine muzika. Ypatingai tokiais kompozitoriais kaip Eric Satie ar Claude Debussy. Tai itin išryškėja klausant pianino solo melodijų.

Taip, kaip ir pirmajame albume “I Tell A Fly” nuolat juntamas liudesys ir tam tikras nostalgijos prieskonis. Ir tai natūralu, mat ir čia dominuoja gyvenimiškos kasdienybės temos, socialinės problemos, su kuriomis susiduria pasaulis, ir egzistencinių atsakymų į sudėtingiausius klausimus paieškos. Tačiau šis įrašas – tai dar viena neabejotina galimybė įsitikinti, koks talentingas, nenuspėjamas ir įvairus kūrėjas yra Benjaminas Clementine’as. Kiekvienas kūrinys čia – nauja istorija, kurioje, kaip ir Davido Lyncho filmuose, niekada negali žinoti, kas tavęs tyko kitame žingsnyje.

“I Tell A Fly” – vienas įdomiausių šių metų įrašų. Tačiau nieko kito iš šio atlikėjo mes ir negalėjome tikėtis. Belieka tik džiaugtis, kad jis nepasimetė Kamdeno gatvėse, o Paryžiaus užkampiuose jį pamatė tie žmonės, kurie leido jo talentą pajusti visam pasauliui.

Džiugu, kad B. Clementine’o fenomenalumą netrukus dar kartą galės pajusti ir mūsų šalies melomanai. Jo koncertas Vilniuje – jau lapkričio viduryje.

THE WAR ON DRUGS “A Deeper Understanding”

Sakoma, kad kiekvienai muzikai suskambėti reikia tinkamo laiko. Tačiau yra ir tokių kūrėjų, kurie gerai skamba praktiškai visur. Vieni tokių – amerikiečiai “The War On Drugs”.

Ketvirtą grupės albumą “A Deeper Understanding” JAV indie muzikos tinklaraščiai dar nuo metų pradžios krikštijo vienu laukiamiausių metų įrašų, o ditirambus jam giedojo ne tik muzikos kritikai, bet ir patys muzikantai.

Žinoma, tokius išankstinius lūkesčius Pensilvanijos kolektyvui leido turėti prieš trejus metus išleistas itin sėkmingas ir labai kokybiškas darbas “Lost in Dream”. Taigi, būtent nuo jo, galima sakyti, ir prasideda amerikiečių sėkmės istorija.

Ar naujasis “A Deeper Understanding” savo koncepcija labai skiriasi nuo “Lost In Dream”? Tikrai ne. Tačiau konceptualiam skirtumui nėra jokios prasmės jeigu tavo kūryba pasiekia vis daugiau ausų ir širdžių.

Klausydamiesi “The War On Drugs” išgirsite, regis, galybę nuo seno puikiai pažįstamų atlikėjų – nuo Bruce Springsteen ar “Fleetwood Mac” iki prieš savaitę anapilin iškeliavusio Tomo Petty ar grupės “Dire Straits”. Tačiau, ko gero, tai yra vienas iš nedaugelio pasaulio kolektyvų, kuris, sugėręs visas įmanomas gerąsias įtakas, pats sugeba išlikti toks jaukus ir savitas.

Įsivaizduokite, iš albume esančių dešimties dainų, daugiau kaip pusės trukmė – virš 6 minčių. Vienas kūrinys tęsiasi 11 minučių. Tačiau nei viena kompozicija (net ir pati ilgiausia) neatrodo ištempta, per ilga ar kelianti nuobodulį. Priešingai, perklausius visą albumą “nuo – iki”, norisi dar.

Jeigu reikėtų, galėčiau lažintis, kad “A Deeper Understanding” šiemet ir vėl dominuos portalų ir tinklaraščių topuose. Taip skoningai ir muzikaliai prikelti praėjusio amžiaus dinozaurus gali tik vienetai. Smagu, kad vienų iš tų vienetų liudininkais galime būti ir mes.

Dainos: In Chains, Clean Living, Up All Night

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: birželis, 2017

manoISTORIJA
Albumai_birzelis

Albumai

Muzikos rinkai peržengus vasaros slenkstį, visų muzikos mylėtojų teismui buvo pateikta šūsnis naujų kūrybos vaisių. manoMUZIKA tradiciškai apžvelgia įdomiausius iš jų. Todėl Jūsų dėmesiui – 4 birželio albumai, kurių, mūsų manymu, tiesiog negalima praleisti pro ausis.

PHOENIX „Ti Amo“

Nuo akimirkos, kai radijo stotyse buvo pradėta transliuoti daina „If I Ever Feel Better“ praėjo daugiau kaip 17 metų. Praktiškai tiek laiko yra žinoma ir šio hito kūrėja grupė „Phoenix“. Gražesnio starto 2000-aisiais prancūzai turbūt nė įsivaizduoti negalėjo: minėtą kūrinį pamėgo visas pasaulis, o debiutiniame diske „United“ taip pat esančią dainą „Too Young“ režisierė Sohia Coppola pasirinko skambėti kultiniame filme „Lost In Translation“.

Per 17 metų Versalio synth pop ketvertas išleido 6 albumus, skersai išilgai išmaišė visą pasaulį ir užkariavo šimtų tūkstančių muzikos mylėtojų simpatijas. Todėl natūralu, jog kiekvieno naujo grupės žingsnio „Phoenix“ fanai laukia kaip išganymo.

Iki šio birželio Thomo Marso kolektyvas tylėjo net ketverius metus. Išleidę savo penktąjį įrašą „Bankrupt!” prancūzai nutilo, o pastaruosius metus tampė laukusiųjų nervus už rimtų piarinių virvučių. Pernai lapkritį savo socialinių tinklų nuotraukas pakeitusi televizijos užsklandų paveiksliuku ir paskelbusi kelias vasaros festivalių datas, Versalio grupė į eterį tvirtai sugrįžo tik šių metų kovą – po ketverių metų pertraukos pristatinėdama debiutinį šeštojo albumo „Ti Amo“ singlą „J-Boy“. Socialiniame tinkle reddit netruko pasipilti nepatenkintų ištikimų fanų šūksniai, teigiantys, kad „Phoenix“ renkasi lengviausią kelią – muziką kabina ant to paties kurpaliaus, ant kurio buvo pakabintas ir pats sėkmingiausias (tačiau muzikine prasme labiausiai nuo grupės šaknų nutolęs) diskas „Bankrupt!”. Stilistine prasme gerbėjų nuogąstavimai turėjo pagrindo, tačiau idėjine – tikrai ne.

Taip, „Phoenix“ skambesys, lyginant juos su pirmaisiais įrašais gerokai pasikeitė. Todėl seniausi fanai, tikėdamiesi albume rasti kažką panašaus į gitarinius „Consolation Prizes“ , „Everything Everything“ ar 2006-ųjų „One Time Too Many“ ar „Long Distance Call“ tikrai turės nusivilti. Tačiau pastarieji du grupės albumai leido suprasti akivaizdžią gyvenimo tiesą: „Phoenix“ renkasi kitą kelią – labiau sintetinį, linkusį į kur kas didesnę elektroninę visumą. Bet net ir tai nekeičia grupės prigimties, o Thomas Marsas tęsia tai, ką pažadėjo išleidęs debiutinį savo albumą „United“ – dar 2000-aisiai jis prisipažino, kad grupė mirs tada, kai pradės groti liūdną, ypatingai sentimentalią ir lyrišką muziką.

Perklausius „Ti Amo“ yra akivaizdu, kad grupei mirtis dar tikrai negresia. Albumas, kuriame – viso labo 10 dainų, yra itin pozityvus ir labai šviesus. Žinoma, žvilgterėjus į tracklistą ir jame atradus tokius kūrinių pavadinimus kaip „Tuttifrutti“ ar „Fior De Latte“ nejučia imi baimintis, kad išgirsi Katy Perry ir Justino Bieberio hibridą, tačiau vos pradėjus jo klausytis, suvoki, jog tokios baimės nepagrįstos.

Taip, „Phoenix“ nutolo nuo savo šaknų. Taip, ankstesniojo roko užuomazgų jų muzikoje ir su žiburiu neberasite. Tačiau 10 dainų tikrai pakanka pozityviam nusiteikimui, saulėtai vasaros dienai ir gerai nuotaikai.

„Phoenix“ sugrįžo. Ir tai padarė užtikrintai. Net neabejoju, kad „Ti Amo“ grupei leis suburti dar didesnę gerbėjų armija, o jų muzika ir vėl bus transliuojama populiariausių pasaulio radijo stočių eteryje.

DAINOS: Fior Di Latte, Goodbye Soleil, Telefono

LONDON GRAMMAR „Truth is a Beautiful Thing“

Naujojo „London Grammar“ albumo pirmą kartą klausiausi iš Vilniaus važiuodamas į sodybą Utenos plentu. Buvo ką tik praėjusi jau tradicine tapusi šios vasaros liūtis, o tamsus birželio dangus virš Lietuvos nieko gero nežadėjo. Kvepėjo vasara, buvo itin ramu ir pasakiškai gaivu. Būtent tokio santykio su aplinka metu nuskambėjo pirmasis albumo kūrinys „Rooting For You“. Pasibaigus šiai dainai regis trumpam prasisklaidė virš plento esantys juodi debesys ir pasirodė saulės spinduliai. Nežinau, atsitiktinumas tai ar ne, tačiau tuo metu iš mano grotuvo pasigirdo ypatingai šviesios ir pozityvios kompozicijos „The Big Picture“ garsai. Po jos dangus ir vėl ėmė temti, o pozityvią ir itin šviesią muziką pakeitė įprastas Londongrammariškas minoras. Tai buvo pirmas kartas mano gyvenime, kai oras už lango taip tiesiogiai koreliavo su besikeičiančia muzika.

Klausytis „London Grammar“ lyjant lietui – tas pats, kas karštą vasaros dieną išsimaudyti vėsiame ežero vandenyje. Jausmas – daugiau nei ypatingas. Pretenzingos ramybės reikalaujanti švelni, užburianti ir ypatingai hipnotizuojanti muzika gali tapti pasakiškai nuostabiu muzikiniu kąsniu muzikos mėgstantiems ne tik klausyti, bet ir girdėti.

Šis albumas – viso labo antrasis Notingemo indie pop trio diskografijoje. Tačiau kaip pernai projekto balsas Hannah Reid prisipažino žurnalui „Q“ , jai nesvarbu albumų kiekis. Viskas, ko ji labiausiai laukia – tai tų stebuklingų akimirkų, kurių metu gimsta dainos.

Per pastaruosius metus tų „stebuklingų akimirkų“ buvo mažiausiai 11. Būtent tiek dainų yra naujausioje „London Grammar“ plokštelėje. Florence Welsch vokalą itin primenantis Hannos balsas, ypatingai melodinga ir išraiškinga muzika, kurios dėka sentimentalių svajonių pasaulyje paskendęs klausytojas tiesiog gali pamiršti iš jo pabėgti ir dar daugybė svajingos muzikos komponentų yra tai, kas šio albumo tiesiog neleidžia nevadinti nuostabiu.

Britai šį trio ypatingai mėgsta. Plokštelė „Truth is a Beautiful Thing“ debiutavo pirmoje UK TOP 40 vietoje. Tą patį jai pavyko padaryti ir Škotijoje bei Belgijoje. Aukščiausius perkamiausių albumų sąrašo dešimtukus albumas pasiekė Šveicarijoje, Olandijoje, Australijoje ir kitose šalyse.

Taigi, „London Grammar“ tapo išties dideliu vardu. Na o kai didelis vardas kuria ir atlieka iš tiesų didžią muziką, visi muzikos mylėtojai gali tik pasidžiaugti.

„Garsinkitės albumą ir svajokite!” – toks galėtų būti lyriškojo trio šūkis. Bent jau tokį šūkį turėdami mintyje mes galėtume jo klausytis dešimtis kartų iš eilės.

DAINOS: The Big Picture, Non Believer, Hell to the Liars

ROGER WATERS „Is This the Life We Really Want?“

Apie grupės „Pink Floyd“ išsiskyrimus ir susiėjimus būtų galima parašyti kelis didelius romanus. Deja, tuos, kurie vis dar paslapčia tikėjosi kultinio kolektyvo koncertinio turo ar tiesiog bendro muzikavimo, 2015-ųjų rugpjūtį Davido Gilmouro ištartas paskutinis „ne“ turėjo atvesti į nykią realybę . Visiems hitą „Wish You Were Here“ sukūrusios grupės fanams buvo nusiųsta paprasta žinia: Pinkai tikrai nebegros kartu.

Ir nors „Pink Floyd“ jau, panašu, niekada nebeatsikurs, juos primenančiais garsais galime mėgautis iki šiol. Dar viena džiugi žinia vinilo ir CD pavidalu birželio pradžioje pasiekė ir visus grupės gerbėjus – naują albumą išleido Rogeris Watersas.

„Is This the Life We Really Want?“ –  pirmas studijinis Waterso darbas per pastaruosius 25 metus bei pirmas solinis įrašas, išleidžiamas praėjus 12 metų nuo eksperimentinės operinio plokštelės „Ça Ira“ pasirodymo.

Rogeris Watersas – itin įdomi ir daug veidų turinti spalvinga asmenybė, kuri nevengia išreikšti savo požiūrio į visuomenėje vykstančius politinius, socialinius ar ekonominius procesus. Todėl nieko jau seniai nebestebina, kai Pinkų lyderis kategoriškai pasisako JAV Prezidento rinkimų klausimais ar drastiškai tėkšteli pareiškimą apie konfliktus artimuosiuose rytuose.

Naujame albume tokio tipo pareiškimų – į valias. Dalis jų paslepiama metaforų rūbuose, likusi dalis – išsakyta visiškai tiesiogiai. Tačiau sekantiems R. Waterso gyvenimą dėl to stebėtis tikrai neverta. Svarbiausia yra tai, kad „Is This the Life We Really Want?“ – tai dar viena muzikinė kelionė ne tik po šio atlikėjo, bet ir po visą „Pink Floyd“ pasaulį. Tai, kad albume esanti muzika yra kone tapati pinkų kūrybai, stebėtis neverta – nuo 1973-ųjų legendinio albumo „Dark Side Of The Moon“ Rogeris Watersas buvo pagrindinės grupės smegenys.

Pasirodžius naujam R. Waterso darbui teko dalyvauti ne viename šio įrašo aptarime. Ir visi grupės gerbėjai vienareikšmiškai sutaria, kad „Is This the Life We Really Want?“ skamba taip, tarytum jis būtų 1983-ųjų metų albumo „The Final Cut“ tęsinys. Ne tik dėl čia vyraujančių temų, bet ir dėl muzikos.

1983-ųjų „Pink Floyd“ albumas „The Final Cut“, kurio pagrindinis autorius buvo Rogeris Watersas, buvo dedikuotas atlikėjo tėvui (žuvusiam  II pasaulinio karo metu). Šalia albumo yra prierašas: „Requiem For The Post War Dream“. Šis įrašas nemenką dalį grupės gerbėjų privertė sunerimti dėl jame dominavusių politinių temų. Panašiai Pinkų gerbėjai gali pasijusti ir dabar. Tačiau šįkart yra vienas esminis skirtumas su 1983-aisiais: R. Watersas suaugo ir subrendo, bet… bet ir toliau nevengė sakyti tai, ką galvoja. Tiesa, šįkart jo kalbėsenai pasirinktas gerokai diplomatiškesnis tonas.
Todėl klausantis albumo turime vieną paprastą patarimą: jeigu turite priešingą nuomonę nei legendinis Pinkas – tiesiog nesipiktinkite. Nes pats albumas – neišsenkantys gilios muzikos vandenys. O visiems tiems, kurie jaučia bent menkus sentimentus kultinei britų grupei, tai bus neįtikėtinai „Pink Floyd“ kūrybą primenanti muzikinė kelionė.

DAINOS: Deja Vu, The Last Reffugee, The Most Beautiful Girl

CIGARETTES AFTERS SEX „Cigarettes Afters Sex“

Nors Grego Gonzalezo kolektyvas „Cigarettes Afters Sex“ egzistuoja kone dešimtmetį, debiutinis albumas dienos šviesą išvysta tik dabar. Kita vertus, šio muzikanto logika paprasta: kam man tas albumas, jeigu turiu milijonus perklausų Youtube, o į mano koncertus ir taip bilietai šluojami puikiai?

Kad taip yra, pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Į Teksase susikūrusio kolektyvo pasirodymą mūsų šalyje bilietai buvo išpirkti dar gerokai iki debiutinio albumo pasirodymo. Taigi, piano.lt kiemas bus sausakimšas, o jaunieji Lietuvos hipsteriai neabejotinai mintinai trauks ne vieną Gonzalezo kūrinį.

Koks tas debiutinis „Cigarettes After Sex“ albumas? Ogi visiškai toks, kokio iš jo galėjome tikėtis. Ramus, lyriškas, kartais kiek depresyvus, o kartais pakylėjantis. Jame galima užčiuopti ir intymumą, ir sentimentalią melancholiją, ir rūškaną lietaus niūrumą – viską, kuo ši grupė pakerėjo savo klausytojus ir užsikariavo jų simpatijas.

Shoegaze, ambient ir slow pop mišinys nepaliks abejingų nei tų, kurie jau kasa šių žanrų lobius, nei tų, kurie dar tokios stilistikos neatrado.

Tai albumas, kurį suvalgysite su pasimėgavimu.

DAINOS: Young & Dumb, Apocalypse, Truly

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: GEGUŽĖ, 2017

manoISTORIJA
Albumai_GEGUZE

Gegužės mėnesio albumai

Prieš kelias dienas vasarai pasibeldus į mūsų kalendorius, širdis ir grotuvus, manoMUZIKOS žvilgsnis, kaip visada, krypsta į praėjusį mėnesį. Todėl šįkart tęsiame tradiciją ir apžvelgiame gegužės mėnesio albumus.

Taigi, manoMUZIKOS skaitytojams – 7 paskutinio pavasario mėnesio plokštelės, kurias būtina perklausyti. Džiugu, kad šįkart net 3 įrašus sukūrė mūsų šalies atlikėjai.

Ásgeir “Afterglow”

Beveik prieš penkerius metus Ásgeir Trausti Einarssonas (arba tiesiog Asgeir) tapo didžiuliu trendu Islandijoje. Taip jau susiklostė, kad kone natūraliosios atrankos būdu jei jau kažkas veža islandus – veža ir visą Europą. Na, bent jau tuos, kurie į muziką žiūri ne vien tik kaip į lengvo vartojimo prekę.

Asgeir – ne išimtis. 2012-aisiais tapęs kone populiariausiu mėnulio žemės atlikėju, susižėręs krūvą apdovanojimų ir ilgai karaliavęs gimtinės topuose, muzikantas po pusantrų metų tiesiog išvertė savo debiutinį albumą į anglų kalbą ir pristatė jį į senojo žemyno muzikos parduotuves. Tai tikrai nenuėjo veltui. “In the Silence” pateko į Didžiosios Britanijos, Belgijos, Olandijos ir Prancūzijos topus ir leido Asgeir vardui vis dažniau ir garsiau skambėti Europos melomanų grotuvuose.

Prireikė daugiau kaip trejų metų – laiko, per kurį islandas apkeliavo pasaulį, sukaupė dar daugiau muzikinių karmos taškų – kol Asgeir sudėliojo savo muzikines mintis ir polėkį, suteikė joms naują formą ir visą tai susumavęs galiausiai išleido naują albumą “Afterglow”.

Kai tavo debiutas toks stiprus – sukurti antrą tobulam debiutui prilygstantį įrašą atlikėjui tampa didžiuliu iššūkiu. Neretai pasitaiko, kad staiga pakilusi žvaigždė pasirodžius debiutinio įrašo follow up’ui, paprasčiausiai ima kristi ir gesti. Laimei, Islandijos talentui tai negresia.

Melodingas “Afterglow” savo struktūra ir polėkiu nedaug kuo tesiskiria nuo “In the Silence”. Tačiau naujasis diskas – rimtas žingsnis brandos link, kuriame daug daugiau improvizacijos, dramos ir kokybiškų muzikinių ieškojimų. Jeigu “Unbound” ar “Stardust” kažkiek primins vieną populiariausių Asgeir dainų “Kings And Crosses”, tai vėliau sekanti “Here Comes the Wave In” leis pajusti ir “Sigur Ros” įtaką, o “Underneath It”nuneš į melodingą James Blake’iškos ar SOHN’iškos elektronikos pasaulį. Kiekviena daina čia – nauja ir netikėta. Tiek stilistine, tiek ir dramaturgine prasme. Visa tai kaip vyšnia ant torto vainikuoja švelnus ir iki kaulų smegenų trapus 24 metų islando vokalas. Ko gero, būtent tai ir paverčia Asgeir  – įdomiu ir nenusibostančiu kūrėju, muzikantu ir, žinoma,  atlikėju.

Kažkas savo recenzijoje, pristatydamas Asgeir darbą “Afterglow” rašė, jog šis albumas skamba maždaug taip, kaip skambėtų Anohni, “Bon Iver” ir “Hot Chip” kartu sudėjus. Man apibūdinti albumą viena fraze būtų per sunku. Tiesiog perklausęs “Afterglow” uždaviau sau retorinį klausimą: kai plokštelėje – 11 dainų, iš kurių nė vienos nesinori prasukti, ką tai pasako apie albumą?

Ir nors Islandija negarsėja ypatingai šiltu oru, Asgeir muzika sušildys. Sušildys, apkabins ir privers nusišypsoti net ir paties atšiauriausio pasaulio taško gyventoją.

Dainos: New Day, Afterglow, Here Comes the Wave In

 

JURGA “Not Perfect”

Nežinau kodėl, tačiau dar nuo pirmojo Jurgos albumo “Aukso pieva” pasirodymo 2005-aisiais, paprašytas pasakyti vieną žodį, su kuriuo man asocijuojasi hito “Nebijok” kūrėja, pasąmonė sufleruoja terminą “švelnu”. Ir visiškai nesvarbu, ar bus ieškoma saulės vandeny, ar pasakojama apie vietą, kur pietums duoda melą ir karaliauja tuštuma. Viskas bus įvilkta į pasakiškai švelnų, vietomis netgi trapų rūbą, susagstytą lengvu it aksomas Jurgos Šeduikytės balsu.

Ir šiuo atveju neturi reikšmės, ar Jurgos muzika bus apsiausta akustinio pop švarku, ar suvyniota į minkštą elektro drobulę – viskas vis tiek išliks pasakiškai švelnu ir lengva.

Ne išimtis ir naujausias vilnietės darbas “Not Perfect”. Albume, kuris pasirodė po dviejų metų pertraukos nuo paskutinės Jurgos plokštelės – kiek kitokia muzika. Atlikėja šįkart neria į elektroninę jūrą, kurioje dominuoja šiuo metu pasaulį užvaldžiusi jamesblake’iška, mountkimbie’ška ar sohn’iška elektronika. Neapleidžia ji ir vis dar vasarai ypatingai tinkančios smooth house stilistikos. Teisą sakant, visa tai atrodo organiška, labai homogeniška ir natūralu. Ir tai “Not Perfect” paverčia nuostabiu, svajingu ir puikiai vasaros saulėlydžiams tinkančiu švelniu darbu. Todėl jeigu kas nors bijojo Klaipėdoje gimusios muzikantės transformacijos – meskite visas baimes šalin. Jurga išleido vieną gražiausių pavasario albumų visoje Lietuvoje, kurį mėgstantiems švelnią muziką tiesiog būtina turėti savo fonotekoje.

Taip, yra kūriniai, kurie, mano asmenine nuomone, iškrenta iš albumo konteksto (tai dainos “Life is a Dance For One” ir “No Pain No Gain”), tačiau disko pavadinimas net ir jiems leidžia atsirasti dešimties dainų sąraše.

Jurga grįžo. Nauja. Kiek pasikeitusi. Panirusi į kitus vandenis. Tačiau ir čia ji turėtų jaustis it žuvis (ar saulė) vandeny. Todėl net neabejoju, kad jeigu mūsų šalies gyventojai prieš pat albumo pristatymo koncertą būtų turėję progą išgirsti pilną “Not Perfect”, bilietai į į jį būtų išpirkti kur kas greičiau nei buvo atšauktas koncertas.

Dainos: Not Perfect, If, Reikalingi

 

JAMES VINCENT McMORROW “True Care”

Nepraėjo nė metai nuo James Vincent McMorrow albumo “We Move” ir Airijos lyrikas pristato dar vieną naują plokštelę. Šįkart jos pavadinimas “True Care”. Ir nors daugeliui muzikos mylėtojų šis 34 metų talentas vis dar labiausiai žinomas kūrinio “We Don’t Eat” dėka, paskutinėmis šių metų gegužės dienomis išleistas diskas – brandžiausias ir labiausiai išbaigtas muzikanto darbas.

Ketvirtoje airio plokštelėje tradiciškai daug lyrikos ir širdį virpinančių garsų. Tačiau galiausiai prisijaukinęs ir sintetinius/elektroninius garsus (kurie, sutikime, praėjusių metų diske “We Move” skambėjo ne iki galo įtikinamai) James Vincent McMorrow sugeba juos itin skoningai ir darniai supinti į nuostabią muzikinę visumą. Klausant albumo jautiesi tarsi nenuspėjamoje muzikinėje kelionėje, kurioje iš akustinės, vien pianinu pritariamos airio ramybės nejučia patenki į pasakišką orkestrinį pasaulį, o iš jo – į netikėtą vargonų hipnozę, palydimą minorinės raudos. Kiekviena daina – nenuspėjama, bet ypatingai jautri muzikinė pasaka, kurios klausant galima pajusti ir kūnu bėgiojančius šiurpuliukus, ir palaimos jausmą, ir, kartais, skruostu besiridenančią ašatą.

“True Care” tikrai “nenuraus” stogų tiems, kurie klauso populiariųjų radijų. Tačiau tie, kuriems prie širdies tokie atlikėjai kaip Benjamin Francis Leftwitch, Leif Vollebekk ar Justino Vernono projektas “Volcano Choir”, šį albumą neabejotinai įsitrauks net ir į metų geriausiųjų sąrašus.

Prieš trejus metus išleistas James Vincent McMorrow albumas “Post Tropical” manoMUZIKOS metų tope buvo trečias. Pernai pasirodęs “We Move” – keturioliktas. Net neabejoju, kad “True Care” turi visas galimybes kopti dar aukščiau. Tokia subalansuota lyrika, kokią girdime šiame albume, tiesiog negali būti nepastebėta.

Dainos: Glad it‘s Raining, December 2914, National

 

CONDOR AVENUE “Patagonia”

Apie tai, kad mūsų šalies roko muzikos scena atgijo visu gražumu, diskutuoti, ko gero, net neverta. Ir šis faktas roko mylėtojus turėtų itin džiuginti. Todėl kalbėti apie dar vieną šio žanro kolektyvą, toli gražu nedarantį gėdos Marijos žemei, yra vienas malonumas.

“Condor Avenue” pirmus žingsnius šalies muzikos industrijoje žengė prieš ketverius metus. Prieš trejus – dienos šviesą išvydo ir debiutinis grupės EP “The Crown”. Klausiau, atsimenu, to penkių dienų mini albumo, ir galvojau: kurlink juos nuves ši muzikinė idėja. Tąkart jautėsi didelis grupės noras kurti, meilė muzikai, tačiau vientisumo ar brandumo trūko. Buvo įdomu, tačiau “The Crown” tąkart tebuvo savalaikės muzikinio kelio paieškos.

Praėjo dveji metai ir penkių dainų EP pakeitė pilnas 8 kūrinių albumas. Šis diskas britiškos muzikos kultūros mylėtojams neleis suabejoti “Condor Avenue” autoritetais iš muzikos mekos, tačiau “užkabins” nuo pat pirmų dainų. To, ką kuria “Condor Avenue” vadinti elektro roku liežuvis nepasiverčia (juolab, kad Škotijos ir Anglijos elektro roko atstovai bent jau stilistiškai yra gerokai labiau linkę į kraštutinumus), tačiau sintetinius garsus, elektroninę ir roko muziką grupei suderinti pavyksta puikiai. Vietomis jie primins “Deeper Upper”; kūriniuose “Patagonia” ar “Charlotte” klausant aukštų grupės lyderio Tado Lukoševičiaus natų atrodo, kad dainuoja seniai išsiskyrusios anykštėnų grupės “Flamingo” vokalistas Žilvinas Sebeika; kartais neapleidžia jausmas, kad grupė taip mėgsta “Editors”, kad be šių britų muzikos net negali pajudėti iš vietos. Tačiau muzikinė visuma  nuteikia itin pozityviai. Albumas “susiklauso” pasakiškai gerai, o perklausius jį visą norisi tiesiog tai padaryti dar kartą.

“Condor Avenue” žengia rimtą kokybinį žingsnį į priekį. Tiesa, labai norėtųsi juos išgirsti ir pamatyti didelėje atviroje erdvėje. Laimei šiemet “Granatose” tam turėsime tinkamą progą. Panašu, jog tai bus vienas didžiausių ir rimčiausių išbandymų kolektyvui. Po jo bus galima daryti rimtesnes išvadas.

Na o šiandien galima drąsiai sakyti, kad “Patagonia” – tai vienas iš tų albumų, kuris tikrai nepagadins šalies roko muzikos įvaizdžio. Skanus, muzikalus ir drąsus įrašas. Ir nors grupė vis dar ieško savo grynojo identiteto, ši plokštelė yra puikus įrodymas, kad kolektyvas juda velniškai gera kryptimi.

Dainos: Hold On, Under My Skin, Noir

 

MAC DEMARCO “This Old Dog”

Kanadietis Mac DeMarco savo šalyje išgyvena tikrą pakilimą – jį giria muzikos kritikai, dievina muzikos fanai, o radijo stotys nuolat transliuoja jo muziką. Po pirmo, dar 2012 metais išleisto debiutinio albumo šis Edmontono multiintrumentalistas ir kompozitorius yra itin mylimas ir Europoje. Todėl ne paslaptis, kad senojo žemyno muzikos industrija ypatingai laukė naujo kanadiečio albumo, kuriam sukurti prireikė 3 metų.

MacDemarco muziką apibūdinti nėra lengva. Bitliškas (labiau John Lennono) vokalą primenantis kanadiečio balsas, akustinė lengvo roko gitara, netikėti tekstai ir kartais neprognozuojamos harmonijos neleidžia atlikėjo įterpti į vieno žanro rėmus. Kartais savo muzika jis primena Becką, kartais Bob Dylaną, o kartais (pavyzdžiui, dainoje „On the Level“) atrodo, kad skamba Justino Vernono projektas „Gayngs“ ar JAV duetas „Polica“.

Nenuspėjamas, melodingas, vaizdingas ir tikrai nenuobodus – toks yra ir trečiasis Mac Demarco albumas „This Old Dog“. Diskas, kurį visai neprastai įvertino ir didieji muzikos žurnalai bei portalai turėtų patikti mėgstantiems ramią, lyrišką ir kiek sentimentalią muziką.

Dainos: My Old Man, Still Beating, On the Level

 

LUKE SITAL – SINGH “Time is a Riddle“

Jeigu Luke Sital – Singh kurtų bet kurioje kitoje žemės rutulio vietoje, bet ne Jungtinėje Karalystėje, jis būtų gerokai žinomesnis, garsesnis ir grojamesnis. Tačiau taip jau nutiko, kad pietvakarių Londono gyventojui gražų indie folką teko groti jo Mekoje – Jungtinėje Karalystėje. Tad šiuo atveju verta užduoti klausimą, kas geriau – būti vidutinioku geriausiųjų gretose ar geriausiu – vidutiniokų?

Palikę atsakymo į šį klausimą paieškas nuošaly grįžkime prie reikalo.

“Time is a Riddle” – antras studijinis brito albumas. Pirmasis darbas – plokštelė “The Fire Inside” buvo išleista 2014-aisiais. Pirmojo įrašo dėka Luke Sital – Singh pateko į BBC geriausių metų naujokų sąrašą, o bent keli jo darbai nuskambėjo įvairiausių serialų garso takeliuose (vienas iš jų – žymioji juosta “Grey’s Anatomy”).

Naujas, dar gegužės mėnesį išleistas brito įrašas – toli gražu nepretenduoja tapti metų šedevru. Juolab, kad tokio indie folko Jungtinėje Karalystėje – nors samčiu semk. Todėl nenustebkite – Luke Sital –Singh Jums tikrai primins tokias grupes kaip “Mumford And Sons”, “Villagers” ar “Kodaline”. Beje, su pastarosiomis dviejomis britas yra ne kartą dalinęsis viena scena.

Tačiau nors ir panašumų su britiškais indie folko prometėjais Luko albume yra daug, jį klausyti tikrai gera. Jaudinančios gitarinės baladės (“Innocence”), stadijonuose puikiai galinčios skambėti dainos (“Hunger”) ar Damien Rice’o raudas primenantys kūriniai (“Until the Night is Done”) tiesiog neleidžia albumo padėti į užmaršties lentyną. Vientisas, gražus, lyriškas, ir pačia gražiausia prasme indiefolkiškas įrašas – dar vienas pozityvo pliūpsnis jūsų ausims, širdims ir, žinoma, fonotekoms.

Paklausysit, paraudosit ir pamiršit. Bet bent jau dėl gražaus emocinio jausmo išgirsti tikrai verta.

Dainos: HUNGER, OH MY GOD, TIME IS A RIDDLE

 

FRANK FITTS “You’re Lonely”

Kad Lietuvoje rokas gyvas abejoti tikrai neverta. Tai įrodo ne tik mūsų šalies atlikėjai, rengiantys koncertą “Siemens” arenoje, bet ir tie, apie kuriuos žinoma ne taip daug, tačiau žinios pradeda plisti vis garsiau ir garsiau.

“Frank Fitts” trijulė – dar itin jauna, tačiau nuo pernai metų jie tęsia ganėtinai sėkmingą žygį po mūsų šalies (ir ne tik) roko muzikos padangę. Jų rokas – nestandartinis, kiek valiūkiškas, kartais naivus, tačiau ambicingas. Beišaugiamas moksleivių rūbas jiems leidžia išlaikyti garažinio roko ambiciją gyvą, maištą – garsų, o klišių taikymą – mirusį. Šiems jaunuoliams jūra iki kelių ir būtent tai labiausiai žavi besiklausant debiutinio dar gegužės pradžioje išleisto trijulės LP. Norit standarto? Pamirškit. Norit niūniuoti į melodiją ir taktą? Net nebandykit. Na gerai, klausydamiesi “I Need You” galėsite šūktelėti kartu “Oooo”, tačiau tuo niūniavimas ir pasibaigs. Tačiau… Norit pankiško, savo prigimtimi ypatingai laisvo gitarinio “garažinio” roko? “You’re Lonely” – kaip tik jums.

“Frank Fitts” – ambicinga, bet (panašu) gerąja prasme – visiškai nepretenzinga grupė. Ko gero, jie niekada neužkariaus šalies topų ir, priešingai nei ba., “Colours of Bubbles” ar “Freaks on Floor”, bent jau artimiausiu metu tikrai nerengs koncerto vienoje iš didžiųjų šalies arenų. Tačiau tai yra tas roko kolektyvas, kuris turi parako užsiauginti kartą, kuri aklai seks jų amerikietiško garažinio roko muzikiniais keliais.

Debiutas stiprus. Labai stiprus. Dabar belieka laukti koncertų ir, žinoma, tikėtis tokio pat gero follow up’o.

Dainos: HOPE, I NEED YOU, GUMMY BEAR.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: balandis, 2017

manoISTORIJA

ALBUMAI_balandis

Jeigu melomanai galėtų kalbėti apie muzikinius svajonių mėnesius, balandis neabejotinai galėtų tokiu vadintis. Itin derlingas mėnuo neabejotinai ištuštino ne vieno muzikos mylėtojo kišenę ir leido drąsiai džiaugtis naujais grojaraščių papildais spotify ar iTunes muzikinėse platformose.

Kadangi manoMUZIKOJE galioja šiokios tokios (kad ir nerašytos) taisyklės, visų balandžio mėnesio išleistų gėrių apžvelgti tikrai negalime. Tačiau keli įrašai, kuriuos, bent jau mūsų galva būtina perklausyti, privalo „nugulti“ ir balandžio geriausiųjų sąraše.

Taigi, čia – tie albumai, kurių praleisti ir neišgirsti (bent jau manoMUZIKOS nuomone) tikrai negalima.

VANCOUVER SLEEP CLINIC „Revival“

Nors Australijos jaunuolio Timo Bettinsono projektą „Vancouver Sleep Clinic“ mes sekame nuo neatmenamų 2013-ųjų, debiutinis jo pilnas albumas pasirodė tik šiemet. Prieš ketverius metus pasaulio eteryje pristatytas pirmasis muzikanto darbas „Vapour“ (kurį Timas sukūrė matematikos pamokoje) tapo didžiuoju proveržiu jo karjeroje. Po metų pasirodęs EP „Winter“ „Vancouver Sleep Clinic“ leido suburti rimtą gerbėjų ratą ne tik saulėtoje Australijoje, bet ir visame pasaulyje. Ne veltui tais pačiais metais į pirmą koncertinį turą juos pasikvietė  „London Grammar“.

Švelnus Timo falcetas, lyriška muzika ir itin jausmingos baladės turėtų patraukti dėmesį tų, kurie neabejingi tokiems atlikėjams kaip „The Japanese Hour“, „Ry X“ ar „Bon Iver“. Beje, klausant australo vokalinių gebėjimų tampa akivaizdu, kad „Bon Iver“ siela Justinas Vernonas jam daro beprotiškai didelę įtaką.

Debiutinam „Vancouver Sleep Clinic“ albumui žavesio priduoda ir tai, kad jį prodiusavo Al Shux – talentingas prodiuseris, dirbęs su Banks, Birdy ir Shura.

„Revival“ – dramatiškas ir labai dinamiškas įrašas. Jame daug lyrikos, įtampos ir išgyvenimų. Tai – ypatingai stipri Timo Bettinsono muzikinio kelio pradžia. Jeigu tokiu sparčiu žingsniu jis judės pirmyn, panašu, kad turime beužgimstančią didelę muzikos žvaigždę iš Australijos.

 

FATHER JOHN MISTY „Pure Comedy“

Talentingasis Joshas Tillmanas per savo karjerą grojo įvairiose grupėse. Žinoma, žymiausia iš jų – indie folko pažiba „Fleet Foxes“. Tačiau Tillmanas nusprendė spjauti į žinomumą ir atidavęs laisvę saviraiškai į rankas jis pradėjo savo solinę karjerą prisidengęs Father John Misty pseudonimu.

„Pure Comedy“ – jau trečioji solinė Father John Misty plokštelė. Ji turėjo pasirodyti dar sausio mėnesį, tačiau išleidimas buvo nukeltas į balandį. Ir tai atlikėjui išėjo tik į naudą, mat plokštelės poreikis buvo milžiniškas, apie Father John Misty rašė visi, kas netingėjo, o vienas po kito pristatomi nauji kūriniai žadino melomanų aistras ir žadėjo, kad naujas albumas bus tikrai vertas dėmesio.

Pažadai ir lūkesčiai nenuėjo veltui, o balandžio pradžioje pasirodęs diskas buvo nemenkas cukrus ant saldėsių ištroškusių muzikos mylėtojų širdžių.

„Pure Comedy“ sudaro 13 dainų. Ditirambus šiam dainų rinkiniui gieda visi kas netingi – „Mojo“, „NME“ ir „The Guardian“ jam skyrė aukščiausią įvertinimą, o „The Independent“, „Q“ ir „Rolling Stone“ įvertino 4 žvaigždutėmis iš penkių. Akivaizdu, kad šis įrašas užims aukštas pozicijas ir galutiniuose šių metų čartuose.

Šiek tiek Billy Joelio muziką (ir vokalą) primenantis Father John Misty albumas žavi ne tik nenuspėjamais muzikiniais piešiniais, bet ir tekstais, kuriuos Joshas Tillmanas kūrė neaišku nei kokioje stadijoje, nei kuriuo paros metu. Tačiau kai keisti tekstai pasigauna nuostabią muziką, sintezė gaunasi puiki.

Muzikaliai itin turtingas albumas, netikėtos muzikinės kulminacijos, retų instrumentų skambesys, fantastiškas Tillmano vokalas ir viso albumo nuotaika leidžia „Pure Comedy“ vadinti vienu didžiausių 2017-ųjų šedevru. Tai yra vienas iš tų albumų, kuris dėliojant galutinius metinius taškus ant „i“, galėtų būti 2017-ųjų prekiniu ženklu.

 

FUTURE ISLANDS „The Far Field“

Nors „Future Islands“ diskografijoje – 5 albumai, savo vardą ryškiausiomis raidėmis ši grupė įrašė 2014-ųjų plokštelės „Singles“ dėka.  O jei dar tiksliau –jie tapo itin populiarūs tada, kai viešojoje erdvėje pasirodė albume esanti daina „Seasons (Waiting On You)“. Pastarąją kompoziciją  geriausiu metų kūriniu pripažino „Pitchfork“, „NME“ ir „Spin“, taip iškeldami Baltimorės synth pop ketvertą į neregėtas aukštumas.

Šiandien „Future Islands“ – viena paklausiausių JAV grupių, kurią matyti savo scenoje trokšta daugelis festivalių organizatorių. Ir taip yra tikrai ne tik dėl vienos dainos ar keistų grupės lyderio  Samuelio T. Herringo judesių. „Future Islands“ muzika – kabina, užburia ir tikrai neprastai skamba gyvai. Beje, Lietuvos žmonės jau labai greitai galės tuo įsitikinti patys, mat grupė spalio 26 d. koncertuos sostinėje.

Balandį pasirodęs penktasis grupės įrašas „The Far Field“ – puikus įrodymas, kad vienas įdomiausių leiblų „4AD“ nesuklydo priglaudęs šį kolektyvą. Grupė „pagavo“ bangą, dėl kurios ją pamilo muzikos megėjai ir nieko nesivargindami visą naują albumą pakabino ant „Seasons (Waiting On You)“ sėkmės kabliuko. Graži melodija, graži aranžuotė, visiems atpažįstamas elektroninių klavišinių garsas ir įsimenama melodija – tokiu principu įrašyta didžioji dalis albume esančių kūrinių.

Debiutinė šio įrašo daina „Ran“ užkėlė lūkesčius, kad albumas bus geras. Lūkesčiai buvo pelnyti. Tiesa, tikėtis novatoriško žingsnio į priekį neverta, nes jo tiesiog nėra. Kita vertus, galbūt jo ir nereikia, mat ir taip akivaizdu, ką žmonės nori girdėti iš „Future Islands“. Tai jausdama grupė ir sukūrė hitų albumą. Taip, dainos jame pakankamai panašios, tačiau besiklausant 12 kūrinių plokštelės laikas tikrai neprailgs.

 

KENDRICK LAMAR „DAMN“

„DAMN“ yra kol kas geriausia vertinamas 2017 metų albumas visame pasaulyje. Įtakingiausių muzikos leidinių recenzijas ir vertinimus sisteminantis portalas paskelbė, kad bendras albumo vertinimas – 91 procentas. Tai – neįtikėtinai geras rezultatas, kuriuo retai gali pasigirti net ir itin populiarūs albumai. Todėl tam tikra prasme „DAMN“ yra nedidelis šio dešimtmečio šedevras.

Tiesa, taip buvo vadinamas ir prieš porą metų pasirodęs JAV reperio įrašas „To Pimp A Butterfly“, kuris šlavė visus įmanomus laurus. Todėl prieš paleidžiant į rinką naują plokštelę Kendrickas Lamaras turėjo rimtą iššūkį – sukurti bent jau ne prastesnį įrašą.

Ar jam tai pavyko? Vienareikšmiškai taip. Tai įrodo ne tik muzika, bet ir pardavimų pasiekimai. „DAMN“ debiutavo JAV perkamiausių albumų topų viršūnėje. Vien tik per pirmą savaitę šio albumo buvo parduota 353 tūks. fizinių kopijų, o perklausų skaičius internete siekė 340 milijonų. Tai kol kas geriausias pasiekimas anapus Atlanto šiais metais.

Beje, Jungtinėje Karalystėje „DAMN“ pasiekimai taip pat neprasti – diskas užkopė iki 2 UK TOP 40 vietos.

Vienas talentingiausių šio laikmečio atlikėjas ant prekystalio balandį padėjo šedevrą, kuris tinka ne tik hip hopo ar repo mylėtojams, bet ir universaliam klausytojui. Todėl neperklausyti „DAMN“ 2017-aisiais būtų viena didžiausių metų nuodėmių.

 

GORILLAZ „Humanz“

Kiekvienas „Gorillaz“ albumo išleidimas tampa ypatinga švente visam muzikos pasauliui. Na o tada, kai nuo paskutinės plokštelės pasirodymo praeina daugiau kaip 7 metai, šventė tampa dar didesnė.

Tiesa, dažniausiai piarinė albumo kampanija būna gerokai įdomesnė už patį įrašą (žinoma, visiškai nenuvertinant beveik prieš 20 metų sukurtos „Blur“ lyderio Damono Albarno ir Jamie Hewletto grupės). Todėl kai tik paaiškėjo, kad šiemet gorilos išleis albumą, muzikinio pasaulio dėmesio centras koncentravosi būtent į juos. Ir visa tai tikrai nenuėjo veltui.

Žingsnis po žingsnio Damonas Albarnas skelbė, kad šis albumas bus ypatingas. Tradiciškai, itin patraukli vizualinė koncepcija, netikėti sprendimai ir keisti muzikiniai viražai pristatytose keliose dainose kurstė dėmesį ir vertė laukti „Humanz“ pasirodymo maždaug taip, kaip tikintieji laukia šventosios dvasios apreiškimo.

Likus kelioms savaitėms iki albumo pasirodymo paaiškėjo, kad „Humanz“ svečių sąrašas iš tiesų įspūdingas. Drauge su grupe dainas įrašė  Vince Staples, Popcaan, D.R.A.M., Grace Jones, Anthony Hamilton, De La Soul, Danny Brown, Kelela, Mavis Staples, Pusha T ir Benjamin Clementine.

Atrodo, ko daugiau reikėtų iki pilnos laimės ir albumo sėkmės? Hito? Galbūt, tačiau kalbant apie „Gorillaz“, D. Albarnui tai niekada nebuvo svarbiausias tikslas. Hito nebuvo ir 2010-ųjų albume „The Fall“, tačiau ir be jo metai grupei buvo itin sėkmingi.

Taip pat bus ir šįkart. Nepaisant to, kad tokios radijinės dainos kaip, pavyzdžiui „On Melancholy Hill“, nėra ir šiame albume, „Humanz“ yra įdomus, netikėtas ir stebinantis įrašas. Kartais jį norisi tiesiog išjungti ir nustoti tikrintis kantrybę, o kartais norisi klausytis nesustojant.

Ko gero toks ir buvo D. Albarno tikslas – šokiruoti ir neleisti nuspėti. Muzikine prasme jiems tai tikrai pavyko.

Na o kalbant apie vizualiąją albumo pusę, daug žodžių čia nereikia. Jie visada buvo išskirtiniai ir itin originalūs. Tas pats galioja ir kalbant apie „Humanz“. Vieninteliai tokie, nepakartojami ir nenukopijuojami – tokie yra animaciniai „Gorillaz“ herojai.

 

JOHN MAYER „The Search Of Everything“

Nors nuo paskutinio JAV lyriko, 7 „Grammy“ statulėlių savininko John Mayerio albumo praėjo daugiau kaip 4 metai, gitaros virtuozas ir švelniabalsis merginų numylėtinis niekur nuo didžiosios scenos nedingo. Koncertavo daug, kūrė daug, kol galiausiai nusprendė, jog atėjo metas naujam – jau septintam albumui.

Albumo reklaminė kampanija buvo gan netikėta – praėjusių metų lapkritį pasirodė pirmasis plokštelės singlas „Love On The Weekend“, kurį vėliau lydėjo dviejų EP pasirodymai, pavadinti „The Search Of Everything:Wave One“ ir „The Search Of Everything:Wave Two“ (atitinkamai sausio ir vasario mėnesį).

Naujoje hito „Your Body is a Wonderland“ kūrėjo plokštelėje – daug švelnių ir lyriškų garsų. Neįnoringa, bet labai melodinga ir miela muzika – gražus ramių vasaros vakarų garso takelis. Johnas Mayeris daro tai, ką geriausiai moka – švelnumu užburia ir įtraukia. Ir netgi nepaisant to, kad kritikai jam gerų žodžių šįkart pašykštėjo, manoMUZIKA duoda galva nukirsti sakydama, kad tokio žanro mylėtojai neatsispirs ir „The Search Of Everything“.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Kovas, 2017

manoISTORIJA
Albums_MARCH

Kovo mėnesio albumai

Pirmas pavasario mėnuo į muzikos lentynas pristatė nemenką kiekį naujos kūrybos. Dalis albumų mūsų buvo itin laukiami, dalis tiesiog nustebino, tačiau (neabejotinai) yra dar nemenka dalis, kurios tiesiog nespėjome atrasti. Tačiau neatrastais atradimais pasidalinsime ateityje, o dabar – apie įrašus, kurie, manoMUZIKOS manymu, kovą leido džiaugtis, niūniuoti ir linksėti į taktą.

Kai kurie įrašai – nuspėjami, o kai kurių atsiradimas čia – netikėtas. Tačiau dėl albumams ateityje priskirtino „istorinio“ statuso poros „vienetų“ tiesiog negalėjome neįtraukti.

Tiesa, į šį sąrašą galėjo patekti dar vienas kovo mėnesį išleistas albumas. Tačiau po ilgų diskusijų prie manoMUZIKOS derybų stalo vis dėlto nusprendėme, kad dėl itin prieštaringos, įžeidžiančios, nepateisinamos ir nesantaiką kurstančios autoriaus pozicijos, jo muzikai tiesiog negalėjome čia rasti vietos.

FINK „Fink‘s Sunday Night Blues Club, Vol. 1“

Per daug metų britas Finas Greenallas užsitarnavo galybę manoMUZIKOS simpatijų ir tapo vienu mėgstamiausiu portalo atlikėju. Paskui jį važiavome į įvairiausius Europos kraštus, ne kartą jį kalbinome, visuomet pristatinėdavome savo skaitytojams ir, tiesą sakant, tapome visai neblogais bičiuliais.

Todėl tie, kurie nuolat sekė žinutes apie „Fink“, puikiai žino, kad bliuzas – viena didžiausių 44 metų atlikėjo aistrų. Taigi, šis albumas – kitoks. Jame nerasite nieko panašaus į „Sort of Revolution“, „Looking Too Closely“ ar „Yesterday Was Hard On All Of Us“. Čia dominuoja bliuzas. Jokios lyrikos, jokio patoso, jokių itin greitai įsimenamų melodijų. Tik bliuzas. Tačiau tie, kuriems muzika nėra vien tik lengvai prisimenama melodija, perklausę „Fink‘s Sunday Night Blues Club, Vol. 1“, suvoks koks vis dėlto talentingas ir kūrybingas yra Finas Greenallas.

Šis albumas – melomanų kolekcijoms. Ne tik dėl kitokios muzikos, bet ir dėl tradiciškai gražios ir itin kokybiškos pakuotės.

Nereikia pamiršti ir dar vieno fakto – naujas Fino darbas žymi ir savotišką lūžio tašką. Suprasdamas, kad šis įrašas tiesiog pasmerktas nebūti komerciškai sėkmingu, muzikantas subūrė kiek kitokią grupę ir leidosi į dešimties bliuzo koncertų turą. Todėl tie, kurie neabejingi jo muzikai, turėtų suskubti įsigyti bilietus, mat didžioji dalis koncertų, vyksiančių mažose džiazo arenose, jau pilnai parduoti. Mes jau spėjome. Tikimės, kad jūs – taip pat.

Depeche Mode „Spirit“

Viena populiariausių pasaulio grupių išleidžia naują albumą. Vien tik šio fakto pakaktų disko „Spirit“ pasirodymui tapti reikšmingu įvykiu. Faktas, kad albumo depešų  gerbėjai buvo priversti laukti beveik ketverius metus, plokštelės pasirodymo svarbą pastiprina dar labiau.

12 dainų, perpildytų tradiciškai tamsiu elektroniniu skambesiu, pamėgo ne tik muzikos mylėtojai, bet ir muzikos kritikai. Gerų žodžių jam negailėjo „Q“, „The Guardian“ ir „Mojo“ apžvalgininkai, gan pozityviai diską pasitiko ir visa muzikos rinka. Socialiniuose tinkluose netruko muzikantų ir aktorių susižavėjimo žinučių. Tai, kad albumas pasiekė aukščiausią perkamiausių įrašų sąrašo vietą šešiose šalyse bei užkopė ant 5 laiptelio Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose – taip pat pasako gana daug.

Jeigu dar buvo abejojusių, kam priklauso elektroninio/synt pop pasaulio pjedestalas, po „Spirit“ pasirodymo tokių turėjo nebelikti. Karaliai sugrįžo. Kaip visada galingai, muzikaliai ir novatoriškai.

Ed Sheeran „Divide“

Įtariame, kad šio albumo atsiradimas manoMUZIKOS rekomenduojamųjų sąraše, mūsų skaitytojams yra nemenkas netikėtumas. Prisipažįstame, mums – taip pat. Tačiau šiuo atveju, kalbėdami apie trečią Ed Sheerano įrašą mes labiau vertiname netgi ne muzikinę, bet istorinę jo vertę. Todėl darydami prielaidą, kad mus skaito nemažai melomanų, šiek tiek išraudusiais skruostais ir panarinę galvą sakome, jog šį albumą (grynai dėl jo unikalių pasiekimų) muzikos kolekcionieriai tiesiog privalo turėti savo fonotekoje.

Vos pirmąją „Divide“ pardavimų savaitę diskas tapo visų laikų perkamiausiu Didžiosios Britanijos albumu, kurį įrašė atlikėjas vyras. Albumo „÷“ pirmąją pasirodymo savaitę buvo parduota 672,000 tūkst. kopijų. Tai yra trečias geriausias visų laikų rezultatas salyne. Daugiau už jį buvo parduota tik visų laikų geriausiai perkamo disko – Adelės įrašo „25“ (800 tūkst.) ir 1997 metais išleisto „Oasis“ albumo  „Be Here Now“ (696 tūkst.).

Trečiasis brito įrašas taip pat tapo greičiausiai per pastaruosius 20 metų parduodamu vinilu, o perkamiausių singlų 40-tuko aukščiausiame dvidešimtuke pirmąją savaitę buvo visi 16 albume esantys kūriniai! Tai – pirmas toks kartas Didžiosios Britanijos muzikos istorijoje.

Taigi, jeigu muzikinę albumo pusę galime palikti nuošaly (nors, prisipažįstame, yra bent keli kūriniai, kuriuos tikrai su malonumu suklausėme), priežasčių šitą albumą perklausyti (o muzikos kolekcionieriams net ir įsigyti) yra tikrai ne viena.

TENNIS „Yours Conditionally“

Jeigu mėgstate tokias grupes kaip „Beach House“ ar „Surfer Blood“, Kolorado duetas „Tennis“ jums taip pat turėtų patikti. Nors grupė muzikuoja nuo 2010-ųjų, žinomais jie tapo viso labo prieš porą metų – tada, kai apie juos pradėjo kalbėti JAV muzikiniai tinklalapiai „Pitchfork“ ir „Stereogum“.

Kovo pradžioje išleistas Alaina Moore ir Patricko Riley albumas „Yours Conditionally“ – dar viena priežastis apie juos kalbėti. Melodingas, šiltas ir tikrai labai vasariškas įrašas puikiai tiks saulėto pavasario dienomis. Švelnus Alainos vokalas ir gražios, neperspaustos Patricko Riley aranžuotės šiek tiek primins „Niki & the Dove” vėlyvąją kūrybą. Tačiau jeigu tokia muzika dominuotų viešojoje erdvėje, būtų tik dar muzikaliau ir smagiau gyventi.

Taigi, stipriai rekomenduojame. Gražus, neįnoringas ir labai saulėtas dešimties dainų įrašas – tiesiai iš Kolorado.

JAMIROQUAI „Automaton“

Kiekvienas brito Jay Kay grupės „Jamiroquai“ albumo pasirodymas – nemenkas muzikinis įvykis kolektyvo gerbėjams. Nors acid jazz/funk kolektyvas muzikos pasaulyje aktyviai veikia daugiau kaip 25 metus, paskutinę kovo dieną pasirodęs „Automaton“ – viso labo 8-asis grupės įrašas. Turint mintyje faktą, kad nuo paskutinio hito „Virtual Insanity“ kūrėjų darbo praėjo beveik 7 metai, ši žinia albumo pasirodymą paverčia dar reikšmingesniu įvykiu.

Kalbant apie patį albumo pasirodymą, reikėtų nepamiršti ir to, kad britai nepasidavė įprastai disko teasinimo taktikai – nekurstė mūsų minčių ir aistrų mažiausiai pusmetį (kaip jau tapo įprasta didelių vardų gretose). Sausio vidury jie paleido savo promo kampaniją pasauliui pristatydami trumpą būsimo albumo video klipą. Po dviejų savaičių dienos šviesą išvydo pirmas „Jamiroquai“ singlas, dar po dešimties dienų – antras. Viskas. Tiesa, grupė paskelbė ir savo gastrolių kai kurias datas. Tuo „Automaton“ reklama ir baigėsi. Svarstant racionaliai (bendroje globalioje rinkoje), atrodo mažoka. Galvojant idėjiškai – galime daryti išvadas, kad kolektyvas pasitiki savo gerbėjais ir yra tikri, kad už bet kokį reklaminį šūkį kur kas geriau skamba muzika.

Naujasis „Automaton“ niekuo nenustebins. Išgirsite tokį Jay Kay, kokį esate įpratę girdėti, mylėti ir žavėtis. Albume, kuriame 12 kūrinių, ir toliau girdėsite aktyvų funk ir acid jazz muzikos mišinį, ritmingą ir kaskart vis drąsiau linguoti priverčiančią muziką. Čia taip pat surasite ir ne vieną dainą, kuri kaitinant vasaros saulei ne kartą bus prasukta Jūsų grotuvuose. Žodžiu, albumas tikrai geras. Ypač jis patiks tiems, kurie jau ilgą laiką yra įpratę prie žavingos „Jamiroquai“ muzikos.

CONOR OBERST „Salutations“

Conoras Oberstas – rimta figūra Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nežiūrint į tai, kad tiek jo solinė karjera, tiek ir muzika su grupe „Bright Eyes“ už Atlanto yra gerokai populiaresnė nei senajame žemyne, naujasis jo albumas turėtų įtikti net ir įnoringiems europiečiams.

„Salutations“ – aštuntas C. Obersto įrašas. Stebint, kokiu aktyvumu amerikietis kepa savo albumus, atrodo, jo produktyvumo kreivė turėtų leistis žemyn. Tačiau produktyvumo dievas, panašu, yra visgi jo pusėje.

Per pastaruosius metus tai jau ketvirtasis muzikanto diskas. Įdomu ir tai, kad nuo paskutinio C. Obersto albumo „Ruminations“ praėjo mažiau nei metai, tačiau ditirambai, kuriuos gieda šiam įrašui muzikos industrijos atstovai – neregėti ir dar negirdėti buvusio „Bright Eyes“ lyderio karjeroje.

Graži, lyriška ir jauki C. Obersto muzika gali priminti ankstyvuosius Justino Vernono projektus, Bruce Springsteen ir (vietomis) Bob Dylan kūrybą ar šiuo metu populiariojo M. Ward‘o muziką. Visais atvejais tai yra darbas, kurį verta išgirsti. Nes klausant „Salutations” imi žmogus ir supranti, kad taip gražiai ir švelniai skambanti indie folk muzika sugebėtų sušildyti net ir pačią šalčiausią širdį.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Sausis, 2017

manoISTORIJA
Sausis2017

Sausio mėnesio albumai

Po itin derlingų muzikinių 2016-ųjų sulaukėme dar vienų naujų ir, kaip visada, muzikinių vilčių kupinų metų. Muzikos portalai ir tinklaraščiai, kaip visada, viltingai žvelgia į artimiausius 12 mėnesių ir išskiria 2017-ųjų galimus favoritus ir didžiausius lūkesčius, o manoMUZIKA tradiciškai į muzikinį krepšį taip pat pradeda dėliotis pirmuosius vaisius .

Tad nieko nelaukdami tęsiame pernai pradėtą tradiciją ir, kaip ir kas mėnesį, pristatome mėnesio albumus – favoritus, kuriuos, bent jau mūsų manymu, perklausyti muziką mėgstantiems žmonėms mažų mažiausiai būtina.

BONOBO „Migration“

2013-aisiai išleistas Simono Greeno darbas „The North Border“ nurovė stogą daugeliui. manoMUZIKA buvo ne išimtis – sudarant tų metų topą šis įrašas atsidūrė pačioje viršūnėje. Todėl natūralu, kad naujos brito plokštelės drauge su visu pasauliu mes ypatingai laukėme.

Šeštasis studijinis Bonobo diskas – pirmas didelis sausio šedevras. Jo muziką galima atpažinti iš pirmų akordų, tačiau nepaisant to, kaskart jis sugeba sukurti kažką naujo ir unikalaus. „Migration“ – dar vienas to įrodymas. Šalia svajingos elektroninės lyrikos, kurioje – jokių žodžių, čia galima rasti kūrinius, įrašytus drauge su „Rhye“ vokalistu Miloshu ar anksčiau Chet Faker pseudonimu besivadinusiu Nicku Murphy. Visa tai taip gražiai papildo vientisą S. Greeno kūrybą, kad perklausius „Migration“ apninka jausmas, jog grįžai iš didelės ir išsamios muzikinės kelionės.

Panašu, kad patys britai taip pat vis stipriau atranda Bonobo. Jeigu „The North Borders“ buvo pirmasis LP, pasiekęs „UK TOP 40“ (čia užkopė iki 29 laiptelio), tai „Migration“ šiame čarte pasiekė aukštą 5-ąją poziciją.

„Migration“ – neabejotinas sausio mėnesio manoMUZIKOS favoritas, kuris be jokių išlygų mūsų grotuvuose skambės visus metus.

 

SOHN „Rennen“

Vienoje reziduojantį Didžiosios Britanijos prodiuserį SOHN pasaulis atrado 2014 metais. Būtent tada pasirodė debiutinis muzikanto albumas „Tremors“ ir melodingos elektroninės muzikos prisotintos melomanų pamėgtos dainos „The Wheels“, „Bloodflows“ ar „Lessons“.

Tai, kad šį atlikėja po savo sparneliu priglautė ir leidžia leidybinė kompanija „4AD“ taip pat pasako gan daug. Leiblas, globojantis tokius atlikėjus kaip „Bon Iver“, „The National“ ar „Daughter“ tikrai nesirenka bet ko.

„Rennen“ – trejus metus kurtas darbas, kurį galime drąsiai vadinti pirmojo LP pratęsimu. Tai albumas, kurio gera klausytis ir kurį norisi „sukti“ iš naujo.

 

AQUILO „Silhouettes“

Didžiosios Britanijos dream pop/elektro pop duetas į manoMUZIKOS akiratį pateko praktiškai pačioje savo karjeros pradžioje – dar 2013 metais. Rašėme apie juos manoATRADIME, dalijomės kiekvienu nauju kūriniu ir žavėjomės melodingais ir už širdies griebiančiais grupės garsais. Todėl, natūralu, kad jų debiutinio albumo laukėme labai stipriai.

Albume „Silhouettes“ – 14 lyriškų dainų. Dalį jų jau esame pristatę manoMUZIKOJE, todėl dėmesingesniems skaitytojams neturėtų būti naujiena. Tačiau pagaliau galime išvysti visą nedalomą britų kūrybos paveikslą, kuris, bent jau tikrų lyriškos elektronikos mylėtojų tikrai nenuvils.

Beje, vienintelis nusivylimas, susijęs su šiuo albumu – tai faktas, kad į „Silhouettes“ „Aquilo“ neįtraukė vienos gražiausių praėjusių metų baladės „So Close To Magic“. Panašiai jautėmės ir tada, kai „Honne“ į savo plokštelę neįtraukė savo nuostabios dainos „Woman“.

 

THE XX „I See You“

Britų trio „The XX“ manoMUZIKOJE apkalbėta tiek daug kartų, kad net sunku apie juos pasakyti ką nors naujo. Sausio 13-oji tapo rimtu atskaitos tašku Jamie XX ir kompanijos istorijoje, mat po 5 metų pertraukos į muzikos parduotuves galiausiai atvežtas trečiasis grupės įrašas „I See You“.

Albumą pristatantis kūrinys „On Hold“ buvo ganėtinai rimtas smūginis pareiškimas šio įrašo laukti dar labiau, mat užvedantis, kiek daugiau nei įprastai pop motyvų turintis darbas bylojo apie tai, kad grupės plokštelė bus šiek tiek kitokia.  Ir tai buvo tiesa. „The XX“ į savo tamsią ir itin liūdną muzikinę kasdienybę įsileido kiek daugiau pozityvo. Taip padariusi trijulė tikrai nenuvylė nei savo senųjų gerbėjų, nei tų, kurie grupę atrado tik dabar. Gerų žodžių naujam grupės įrašui tradiciškai negailėjo ir muzikos kritikai.

Taigi, „The XX“ ir toliau išgyvena savo aukso amžių. Ir jie to tikrai verti. Klausimų, ar albumas „I See You“ pateks į tinklaraščių ir muzikos leidinių sąrašų dešimtukus, praktiškai nekyla, o po sėkmingo sausakimšo pasirodymo sostinėje, grupę Lietuvoje ir vėl matyt norėtų turbūt ne vienas renginių organizatorius.

Taigi, Jamie, Rony ir Oliverisir vėl karaliaus 2017-aisiais. Jų karalystės vaisius – „I See You“ tikrai vertas jūsų akių ir širdžių.

 

THE STATION „Išsišakojančių takelių miestas“

Mykolas Katkus ilgą laiką Lietuvoje buvo žinomas dėl savo įžvalgų viešųjų ryšių srityje. Praėjusių metų pabaigoje situacija šiek tiek pasikeitė, mat jo veiklų portfolio buvo papildyta nauju užsiėmimu.

Ilgą laiką planavęs Mykolas galiausiai susipakavo savo muzikines idėjas, užsidarė studijoje su grupės „Siela“ nariu Aurelijum Sirgėdu ir neišėjo iš ten tol, kol nebuvo įrašytas debiutinis naujos jo grupės „The Station“ albumas „Išsišakojančių takelių miestas“.

Tikitės standarto? Pamirškite tai. Netikėtas skambesys, nenuspėjama kūryba, skambūs žodžiai ir stebinantys muzikiniai sprendimai – visa tai rasite „Išsišakojančiame takelių mieste“.

Tikrai labai džiaugiamės, kad mūsų šalies scenoje atsirado dar vienas netikėtas, bet tikrai įdomus ir jūsų dėmesio vertas projektas.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Lapkritis, 2016

manoISTORIJA
Lapkričio mėnesio albumai

Lapkričio mėnesio albumai

Metams skaičiuojant paskutiniąsias dienas, o muzikos industrijos dalyviams dėliojant paskutinius 2016-ųjų štrichus, sulaukėme lapkričio. Tradiciškai muzikaliai itin derlingas mėnuo šiemet išliko ištikimas sau – dienos šviesą išvydo daug albumų, kuriuos būtina perklausyti ir (dažnu atveju) turėti savo fonotekoje. Tačiau kadangi pati manoMUZIKA susikūrė taisykles ir „apribojo“ apžvelgiamų albumų sąrašą (nes juk taip tiesiog įdomiau), pateikiame Jums lapkričio vertingiausius. Taip taip, dėmesingieji muzikos mylėtojai neabejotinai kelių albumų pasiges (ir netgi žinome kurių), tačiau tai – manoMUZIKOS prioritetas. Beje, labai džiugu, kad lapkričio „geriausiųjų“ sąraše galime rasti ir Lietuvos atlikėjų darbų.

Beje, vienas iš apžvelgiamų albumų pasirodė pačioje spalio pabaigoje (todėl „nespėjo” patekti į spalio apžvalgą). Dar vieną įrašą įtraukėme taip pat netikėtai – tai dar vasaros viduryje pasirodžiusi plokštelė, kurią,manome, Jūs tiesiog turėtumėte perklausyti (jeigu to dar nepadarėte). Savo ruožtu galime drąsiai teigti, kad dėl kažkokių nepaaiškinamų priežasčių manoMUZIKOJE mes apie ją kalbėjome labai nedaug…

Taigi, jūsų dėmesiui – manoMUZIKOS paskutinio rudens mėnesio albumai favoritai .

EMPIRE OF THE SUN „Two Vines“ (AUSTRALIJA)

Australijos synth pop duetas „Empire Of The Sun“ tapo žinomas 2008 m., pasauliui padovanojęs hitus „Walking on a Dream“ ir „We Are the People“. Spalvotais kostiumais ir melodinga elektronine muzika išgarsėjęs projektas buvo apsilankęs ir Lietuvoje – kadaise organizuotame festivalyje „Be2gether“ jie surengė visai neprastą pasirodymą.

Antro studijinio albumo reikėjo laukti 5 metus. Plokštelė „Ice On The Dune“ pasirodė 2013-aisiais, sulaukė teigiamų kritikų atsiliepimų ir savo muzika toliau šildė daugelio širdis.

Šių metų viduryje Luke‘o Steele‘o ir Nicko Litlemoore duetas pradėjo savo trečios plokštelės piarinę kampaniją. Pristatytos dainos „High And Low“ ir „To Her Door“ ir žingsnis po žingsnio didinamas informacijos srautas norom nenorom privertė ir vėl laukti australų synthpop atstovų darbo.

„Two Vines“ Europoje pasirodė pačioje spalio pabaigoje (o Europą pasiekė pirmą lapkričio savaitę). Albume grupės gerbėjai gali rasti kelias dainas, įrašytas drauge su kitais muzikantais. Kviestinių svečių sąraše – „Fleetwood Mac“ narys Lindsey Buckingham, anapilin iškeliavusio Prince grupės „Revolution“ narys Wendy Melvoin, kartu su Davidu Bowie albumą „Blackstar“ įrašinėję pianistas Hanry Hey ir bosistas Timas Lefebvre.

Ar reikia tikėtis kažko naujo ir inovatyvaus? Atsakymas paprastas – tikrai ne. Bet galbūt tai ir yra „Empire of the Sun“ stiprybė. Graži, stilinga ir itin melodinga muzika tikrai nenuvils grupės gerbėjų. Tai yra vienas iš tų albumų, kurių norisi klausytis vėl ir vėl. Todėl dueto fanai tikrai neliks nusivylę…

 

JONATHAN JOHANSSON „Love & Devotion” (ŠVEDIJA)

Švedas Jonathan Johansson manoMUZIKOS dėmesį pelnė dar 2011 metais, išleidęs neįtikėtiną albumą “Klagomuren”. Kai kuriems manoMUZIKOS autoriams šis įrašas iki šiol yra vienas didžiausių XXI a. muzikinių atradimų. Nuo išgirtojo “Klagomuren” praėjo penkeri metai, per kuriuos muzikantas pasauliui padovanojo EP, dar vieną pilną albumą “Lebensraum!” ir sukūrė muziką teatro pjesei. Tiesą sakant, visi šie įrašai – taip pat rimtai verti jūsų dėmesio. Kalbu, žinoma, ypač apie tuos žmones, kuriems arčiau širdies dream pop/synth pop žanrai.

Kad muzika neturi ribų ir sienų įrodo ne tik didžioji Islandijos muzikinės bendruomenės dalis, bet ir švedai. Jonathan Johansson tekstai – švedų kalba. Ir tai jo muziką paverčia dar įdomesne ir priimtinesne. Taip, muzikantas neatsižada idėjos išleisti plokštelę anglų kalba (vieną kitą dainą jo repertuare galima rasti jau dabar), tačiau pagrindinė jo kūryba ir toliau bus vystoma tik švediškai.

„Love & Devotion”- dar vienas skanus švediškas malonumas. Visai čia pat esančios šalies muzikos scena jau dabar užsiima gan tvirtas pozicijas muzikinės mados diktate. Kai tarp madas diktuojančių atsiranda ir Jonathan Johansson, pasidaro tiesiog labai džiugu. Rekomenduojame (su trimis šauktukais).

DEEPER UPPER „Mirrors“ (LIETUVA)

Apie roko grupę „Deeper Upper“ kalbėti galima labai daug. Vien faktas, kad 6 metus egzistuojantis kolektyvas tik dabar leidžia į gyvenimą savo debiutinį albumą, pasako labai daug. Grupė neskuba, dirbtinai negeneruoja idėjų ir, kas svarbiausia, išlaukia reikiamos akimirkos.

Sauliaus Baradinsko sukurtas klipas dainai „No regrets“ buvo rimta paraiška į įrašo laukimą. Tačiau didžiausia albumo komunikacijos pasirodymo razina tapo kūrinys „Mountain On My Shoulder“. Daina, gerbėjams pristatyta likus kelioms dienoms iki įrašo išleidimo, buvo tokia stipri, moderni ir netelpanti į jokius idėjinius rėmus, kad pasidarė akivaizdu, jog vienas laukiamiausių šių metų debiutų bus tikrai velniškai galingas.

Fizinis albumas „Mirrors” – smagi kolekcinė vertybė. Pavarčius jį rankoje supranti, kad grupei svarbus ne tik turinys, bet ir forma. Tai taip pat yra itin teigiama paraiška, leidžianti suvokti, kad „Deeper Upper“ į savo veiklą žiūri rimtai. Beje, albumo kopijų išleista tik 300, todėl tie, kurie savo diskografijas yra linkę papuošti raritetais, turėtų šį albumą tikrai įsigyti.

Ar galima sakyti, kad „Deeper Upper“ koncepcijoje užkoduota sėkmė? Ko gero ne. Tokio pobūdžio grupei sėkmę ant kabliuko pakabinti gali tik ilgas ir nuoseklus darbas. Akivaizdu tik viena: turinį sėkmės paieškoms grupė tikrai turi, todėl belieka pasistengti padaryti taip, kad turinys pasiektų kuo daugiau širdžių ir ausų. Ir šiuo atveju kalbu ne tik apie Lietuvą.

manoMUZIKOS nuomone, „Deeper Upper” albumas „Mirrors” – tai vienas įdomiausių, laukiamiausių ir kartu sėkmingiausių šių metų debiutų ne tik Lietuvoje, bet ir visose Baltijos šalyse..

 

THE TEMPER TRAP „Thick As Thieves“ (AUSTRALIJA)

Nepaisant to, kad Australijos rokeriai „The Temper Trap“ pasaulyje vis dar geriausiai atpažįstami iš debiutinio, dar 2009 metais išleisto albumo dainų (tokių, kaip „Sweet Disposition“ ar „Love Lost“), po trejų metų pasirodęs antrasis grupės LP buvo gerokai sėkmingesnis. Jis pasiekė Australijos albumų topo viršūnę, o Didžiojoje Britanijoje pateko tarp 100 geriausių.

Dar šių metų vasarą pasirodęs „Thick As Thieves“ – muzikine prasme nedaug skiriasi nuo pirmųjų dviejų įrašų. Grupės „U2“ kūrybą primenantys priedainiai ir elektrinės gitaros variacijos („The Temper Trap“ lyderis niekada neslėpė meilės šiems Airijos roko dievams), melodingi priedainiai ir stadionams puikiai tinkantys garsai – visa tai leidžia albumui tikėtis didelės sėkmės. Ne veltui įrašas grupės gimtinėje debiutavo ant aukščiausio laiptelio.

Tačiau nors albumo ir „suklausėme“ su užtikrintu malonumu, perklausę jį grįžome į 2009-uosius ir su pasimėgavimu „suvalgėme“ senuosius geruosius „Temper Trap‘us“.

Albumas nepretenduoja tapti metų šedevru, tačiau tiems, kas mėgsta australų muzika, „Thick & Thieves” taip pat tikrai turėtų patikti.

 

LEMON JOY “Wilkommen” (LIETUVA)

Sostinės duetas „Lemon Joy“, ko gero, yra viena iš nedaugelio lietuviškų grupių, kurios, kad ir ką beišleistų, bus perkamos, mylimos ir klausomos. Smagu, kad šiuo „neliečiamųjų“ statusų Igoris Kofas nesinaudoja ir pristatydamas savo kūrybos vaisius, juos įpakuoja į darnią, gražią ir kokybišką visumą.

„Lemon Joy“ albumų pasirodymai Lietuvoje itin reti. Tačiau dienos šviesą išvystantys jų darbai – tikra šventė nuo 1994 metų egzistuojančio dueto gerbėjams.

„Willkommen“ – ištikimybės ir tęstinumo simbolis. Ištikimybės sau, savo muzikai ir pačiam tyriausiam synth pop žanrui. Tęstinumo – žinoma, kad savo pradėtiems darbams. Šis albumas išpildo visus grupės gerbėjų lūkesčius – jame savo dainą atras visi tie, kas augo, brendo ir bujojo su vilniečių muzika. Atmetus bandymus pirmus ketverius metus kurti roko muziką, Lemonai gali didžiuotis turėdami savo unikalų ir vienintelį prekinį ženklą – vos išgirdus pirmuosius akordus jų nesumaišysi su niekuo kitu.

Perklausius „Willkommen“ norisi atsikvėpti ir ištarti vienintelę frazę: kaip gera žinoti, kad Lietuvoje yra „Lemon Joy“ – vieninteliai tokie ir nepakartojami.

Ko gero ilgalaikiškumas ir ištikimybė savo idėjoms bei kuriamai muzikai ir yra geriausias įrodymas, kad „Lemon Joy“ yra tas kolektyvas, kuriuo tiesiog neįmanoma nesižavėti.

 

MATTHEW AND THE ATLAS „Temple“ (JUNGTINĖ KARALYSTĖ)

Taip, tai dar vienas pop roko kolektyvas iš Didžiosios Britanijos. Taip, tai dar viena grupė, kuri roko mekoje augo ir brendo neįtikėtinai muzikalioje aplinkoje. Taip, tai galbūt ir neįnoringa muzika. Bet… Bet tai yra dar vienas kolektyvas, kurio, mėgstantys tokias grupes kaip „To Kill A King“, „Clock Opera“, „National“ ar „Dry The River“ tiesiog negali neišgirsti.

Melodingos ir už širdies griebiančios dainos gali tapti besibaigiančio rudens kelrodžiu dažnam į sentimentus linkstančiam muzikos mylėtojui.

„Temple“ – antras studijinis britų albumas. Jis pasirodo praėjus dviems metams po debiutinio „Other Rivers“ išleidimo ir, lyginant su pirmuoju, yra gerokai brandesnis, tvirtesnis ir jaukesnis. Todėl įvertindami kokybinį „Matthew And The Atlas“ žingsnį pirmyn ir besimėgaudami lapkričio žvarbą šildančiais grupės kūriniais, primygtinai rekomenduojame šį gražų įrašą perklausyti visiems tokią muziką mėgstantiems žmonėms.

 

FREAKS ON FLOOR „Waves“ (LIETUVA)

Prieš grupei „Freaks On Floor“ žengiant į sostinės menų fabriko „LOFTAS“ sceną, kažkurio interneto portalo komentarų skiltyje radau muzikos „žinovo“ teoriją apie tai, kaip Fryksai mėgdžioja „Kings Of Leon“. „Jaručio balsas kaip Calebo, o lietuviai netgi naujo albumo pavadinimą „nukosėjo“ nuo amerikiečių – pirmieji savo šių metų albumą pavadino „WALLS“, o „Fryksai“, sekdami jų pėdomis, pavadino „Waves“ – taip buvo rašoma minėtame komentare. O mes, nors ir pripažįstame, kad „Sex On Fire“ koverį Justinas Jarutis traukia tikrai neįtikėtinai gerai, leistis į sąmokslo teorijas tikrai nežadame.

Albumo „Waves“ labai laukėme. Ir laukėme ne tik mes, bet ir nemaža dalis roką mylinčių Lietuvos žmonių. Laukimo akimirkas dar labiau kurstė ir „Vilnius Temperature“ nufilmuotas Fryksų trumpas pasirodymas atliekant kūrinį „Body & Soul”.

Kad lietuvaičiai mėgsta tokias grupes kaip „Foo Figherts“ ar „Kings Of Leon“, ko gero, menka paslaptis. Ir tai, kad ši muzika atsispindi dueto kūryboje, bent jau manoMUZIKOS nuomone, tikrai nėra blogai. Todėl drąsiai tvirtiname, kad „Waves“ yra vienas iš tų albumų kuriuo galėtų didžiuotis bet kuri muzikos scena. Džiugu, kad Lietuvoje turime „Freaks On Floor“. Dar labiau džiugu yra tai, kad likus vos mėnesiui iki Kalėdų jie mums padavė tokio roko dozę, kurios turėtų užtekti ilgam.

 

LAMBCHOP „Flotus” (JAV)

„Lambchop” yra viena iš tų grupių, kurios geriausia klausytis tada, kai už lango lyja, niūru ir norisi šilumos. Šiltas, lyriškas, ramus ir itin melodingas Nešvilio grupės kūrybinis polėkis melancholijos mylėtojų abejingų nepalieka jau daugiau kaip 26 metus. Egzistencijos pradžioje „Posterchild” vardu prisistatinėjęs kolektyvas šį žvarbų lapkritį pristato jau 12 savo studijinį įrašą.

Albumas „Flotus” (kurio akronimas reiškia „For Love Often Turns Us Still”) dienos šviesą išvydo praėjus kiek daugiau nei 4 metams nuo paskutinio Kurto Wagnerio ir draugų albumo „Mr. M”. Kuo skiriasi šiandieninė „Lambchop” melancholija nuo įprastosios? Praktiškai niekuo. Išskyrus galbūt tuo, kad šiandieninėje amerikiečių muzikoje galima atrasti kiek daugiau elektroninių garsų. Ir tie garsai svajingai Nešvilio grupės lyrikai priduoda taip smagiai skambančio netikėto prieskonio.

„Flotus” – tai paminklas lyrikai. Tai albumas svajotojams, svajojantiems ir tiesiog mėgstantiems pasinerti į šiltą ir svajingą melancholiją.

 

METALLICA „Hardwired…to Self-Destruct” (JAV)

Naujausias Kalifornijos rokerių albumas – jau dešimtasis grupės diskografijoje. Ir netgi nepaisant to, kad pasirodžius šiam albumui senieji ir jaunieji „Metallica” gerbėjai stojo į dvi skirtingas stovyklas (pirmieji kalbėjo, kad Jameso Hetfieldo grupė išsisėmė, antrieji – priešingai – savo kūnu ir siela gynė hito „Nothing Else Matters” kūrėjų darbą), abejingų dešimtai grupės plokštelei, regis, neliko. Likus 48 valandoms iki albumo pasirodymo „Metallica” savo tinklalapyje pradėjo skelbti visus kūrinius (ir jų vaizdo klipus) taip dar labiau pasėdama laukimo sėklą.

„Hardwired…to Self-Destruct” pasirodė po 8 metų pertraukos (paskutinis grupės įrašas – plokštelė „Death Magnetic” parduotuvių lentynose buvo padėta 2008-aisiais). Ir tai yra didžiausias laiko tarpas tarp dviejų kolektyvo albumų per visą grupės gyvavimo istoriją.

Verta paminėti, kad jau pirmąją savo pasirodymo savaitę dešimtasis grupės įrašas pasiekė aukščiausią perkamiausių albumų sąrašo poziciją net 11 šalių (šalių sąraše – Australija, Švedija, Norvegija, Belgija, Vokietija ir Suomija). Jungtinėje Karalystėje albumas pakilo iki 2 vietos.

Taigi, po 8 metų pertraukos grupės gerbėjai turi pagrįstą progą džiaugtis. Vis rečiau pasirodanti „Metallica” kūryba ant kalėdinės eglutės pakabino nemažai pozityvo, todėl ieškantiems geros kalėdinės dovanos grupė tiesiog numetė „visiems atvejams” tinkančią idėją – padovanokite roko gerbėjams naują amerikiečių vinilą ir tikrai neapsiriksite.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: Spalis, 2016

manoISTORIJA
albums_october

Spalio mėnesio albumai

Kaip jau tapo įprasta, ruduo niekada nepagaili muzikinių kąsnių. Itin derlingą rugsėjį pakeitė melodingas ir labai įdomus spalis, kurio metu melomanai turėjo daug progų džiaugtis ilgai lauktais įrašais.

Taigi, spaliui judant pabaigos link manoMUZIKA dalinasi jau tradicija tapusiomis rekomendacijomis.

Šįkart Jūsų dėmesiui – 7 spalio mėnesį išleisti albumai, kuriuos, bent jau mūsų nuomone, turėtų išgirsti visi muziką mylintis žmonės.

Kings Of Leon „WALLS”

Be didesnių abejonių, naujasis roko grupės „Kings of Leon“ albumas tapo vienu laukiamiausių šio rudenio įrašu. Nuo paskutinės kolektyvo plokštelės „Mechanical Bull“ pasirodymo praėjo treji metai, todėl, natūralu, kad grupės gerbėjai, kurių gretos pastaruoju metu ypatingai užaugo, „šviežių kūrybos vaisių“ tikėjosi su dideliu nekantrumu. Nekantrumą dar labiau pakurstė prieš kelis mėnesius pasirodę pirmieji nauji Followillų šeimynos kūriniai, o laukimo epogėjų vainikavo nuostabaus grožio titulinė disko baladė „WALLS“.

Albumas, kurio pavadinimo akronimą sudaro žodžiai We are like love songs, jau tapo perkamiausiu Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Didžiojoje Britanijoje. Kad jis taps vienu klausomiausių šį rudenį – taip pat abejonių, ko gero, nekyla niekam. Melodingas rokas, iki kaulų smegenų pažįstamas ir mielas Calebo Followillo balsas ir dažno širdžiai malonus grupės skambesys ir vėl sulauks pasisekimo. Tarp stadioninių dainų, tokių kaip „Waste A Moment“ ar „Around The World“ grupės gerbėjai atras ir fantastiško grožio balades – kūrinius „Muchacho“ ar jau minėtą lyriškąją „WALLS“.

Septintasis „Kings Of Leon“ albumas – universalus ir neįnoringas, tačiau įtikinkantis visiems skoniams įrašas. Ir nors jo polėkis bus labai tinkamas saulėtoms dienoms, rudenį jis gali būti vienu mieliausiu kelrodžių pozityvo link. Taigi, „WALLS“ – subalansuotas saulei, tačiau puikiai tinka ir sniegui bei lietui…

 

Leonard Cohen „You Want It Darker“

Apie lietuviškų šaknų turintį kanadietį Leonardą Coheną kalbėti trumpai nepavyksta. Kaip ir apie jo ypatingą tembrą, kuris kartais dainose tampa nuostabiai švelniu, visą pasaulį pakerėjusiu šnabždėjimu.

Šiuo atveju verta paminėti tai, kad „You Want It Darker“ – jau 14 muzikanto, kuriam suėjo 82 (!!!) metai albumas.

Pastaruoju metu muzikos pasaulį vis dažniau pasiekdavo įvairiausių gandų apie esą prastą L. Coheno sveikatą. Ilgą laiką tylėjęs kanadietis šiuos gandus nusprendė paneigti muzika.

„You Want It Darker“ – dar vienas muzikinis šedevras. Ne veltui jam pačius aukščiausius įvertinimus skyrė „The Guardian“ ir „Independent“. „Pitchfork“ keturioliktąją L. Coheno plokštelę taip pat pavadino vienu įsimintiniausiu 2016-ųjų įrašu. Todėl jeigu galvojate, kad tai jie padarė rezervuotai, vertindami muzikanto amžių, turėtumėte galvoti iš naujo.

„You Want It Darker“ – ypatingai muzikali ramybės pasaka, kuri nenutrūksta nuo pat pirmojo titulinio albumo kūrinio iki paskutinės kompozicijos, paremtos tik styginiais instrumentais. Neblėstantis muzikos talentas, per pastaruosius ketverius metus išleidžiantis jau trečią albumą, toliau demonstruoja pavydėtiną kūrybinę formą ir įrodo pasauliui, kad amžius muzikai – tikrai ne riba.

„You Want It Darker“ – vienas iš tų albumų, kuris, kada nors prisiminus 2016-uosius, širdyje leis pajusti šilumą ir privers nuoširdžiai nusišypsoti.

 

White Lies „Friends“

Britų indie roko grupė „White Lies“ it viesulas į muzikos padangę įsiveržė 2009 m., išleidusi savo debiutinį albumą „To Loose My Life“. Tokios plokštelėje esančios dainos kaip „Death“, „To Loose My Life“ ar „Farewell To The Fairground“ tamsaus žanro gerbėjams taip nurovė stogą, kad Jungtinėje Karalystėje debiutinė grupės plokštelė užkopė iki perkamiausių albumų sąrašo viršūnės. Atrodė, kad stulbinanti rokerių sėkmė tik prasidėjo, tačiau po poros metų pasirodęs įrašas „Ritual“ buvo gerokai mažiau populiarus, o 2013-aisiais išleistas „Big TV“ grupę „White Lies“ apskritai nustūmė į muzikos paraštes.

Prireikė trejų metų nuo paskutinio įrašo tam, kad senieji „White Lies“ sugrįžtų. Kieti, melodingi, įdomūs ir skambūs. Būtent toks yra ir spalio mėnesį pasirodęs grupės albumas „Friends“. Diskas, kurį perklausius norisi tai daryti ir vėl, yra puikiausias palydovas kelyje ir nuostabus muzikinis draugas mėgstantiems tokias grupes kaip „Editors“, „Kaiser Chiefs“ ar „The Maccabees“.

Senieji „White Lies“ sugrįžo. Tikimės, kad tai pastebės ne tik muzikos kritikai, bet ir pajus grupės gerbėjai.

Nenuginčyjama išvada, kurią darome mes: „White Lies“ bus ta grupė, kurios vasarą labai ieškosime ir lauksime muzikos festivaliuose, nes albume „Friends“ skambanti muzika čia būtų išgirsta geriausiai.

 

Norah Jones „Day Breaks“

Šilko švelnumo balso savininkė Norah Jones iki šių metų spalio buvo išleidusi penkis albumus. Pirmojo, sėkmę garantavusio ir šlovę pelniusio įrašo „Come Away With Me“ pasaulyje buvo parduota daugiau kaip 26 milijonai kopijų, antrojo – daugiau kaip dvigubai mažiau. Trečio, ketvirto ir penkto studijinio įrašo kaskart taip pat buvo realizuojama vis mažiau ir mažiau.

Todėl matydama blėstantį savo populiarumą hito „Don‘t Know Why“ autorė padarė 4 metų pertrauką ir nusprendė sukurti…kažką panašaus į savo debiutinį albumą.

Albumą pasauliui pristatantis kūrinys „Tragedy“ nebyliai žadėjo, kad šeštasis amerikietės įrašas tikrai primins net 8 „Grammy“ statulėles pelniusią plokštelę. Tačiau ilgiau besiklausant „Day Breaks“ šis tikslas pasirodė tolokai nuo realizuotos tikrovės.

Norah vis dar švelni it aksomas, tačiau jos muzika – kiek kitokia. Lyriška, melodinga, tačiau kitokia. Kita vertus, tuo stebėtis tikrai neverta, mat nuo akimirkos, kai dienos šviesą išvydo diskas, kuriame sentimentalieji muzikos mylėtojai rado tokias dainas kaip „The Nearness Of You“, „Feelin‘ the Same Way“ ar „Turn Me On“ praėjo daugiau kaip 14 metų.

Taigi, Norah auga ir keičiasi. Keičiasi ir jos muzika. Laimei, ji vis dar išlieka labai švelni ir lyriška. Tokia, dėl kurios ją ir mėgstame.

 

Kaiser Chiefs „Parachutes”

Prieš 16 metų susikūrusi kaip grupė „Parva“, o vėliau pasivadinusi „Kaiser Chiefs“, britų roko kompanija spalį padovanojo naują albumą „Parachutes“. Dvejus metus kurtas ir pasirodantis po ne nemažai kritikos sulaukusio 2014-ųjų įrašo „Education, Education, Education & War”, šių metų diskas turėtų nubraukti didžiąją dalį abejonių seniesiems Lydso rokerių gerbėjams…

Bet… bet tie, kurie šį britų penketą vis dar sieja su dainomis “Ruby” ar “I Predict A Riot”, turėtų suvokti vieną paprastą gyvenimo tiesą: “Kaiser Chiefs”, visai kaip ir “Coldplay” ar “Killers” per pastaruosius metus gerokai pasikeitė, todėl į jų muziką žiūrėti ir jų klausyti reikėtų kitaip… Tai suvokusiems ir priėmusiems, “Parachutes” turėtų patikti.

Apie akimirką, kai įvyko lūžis su “The Killers”, mes rašėme prieš kelerius metus. Tačiau tiek laukti buvo – didžiulė prabanga. Atsisveikinę su senaisiais „Kaiser Chiefs”gerokai greičiau nei su senaisiais žudikais, šito albumo suklausėme su malonumu. Tikimės, kad tai pavyks ir Jums.

 

Tom Chaplin „The Wave“

Keturis albumus išleidusi viena sėkmingiausių pastarojo dešimtmečio britiško pop- roko grupių „Keane“ nusprendė padaryti neapibrėžtą pertrauką. Tuo pasinaudojo apie solinę karjerą jau kurį laiką svajojęs ir garsiai kalbėjęs kolektyvo lyderis ir vokalistas Tomas Chaplinas.

Metų pradžioje paskelbęs žinią apie naują albumą, 2016-iesiems besiritant į antrąją pusę jis ėmė pristatinėti ir savo pirmuosius kūrinius.

Gražu. Melodinga. Skambu. Visai taip, kaip buvo grupėje „Keane“. Perklausėme visą „Wave“ ir niekaip neapleido jausmas, kad išgirdome tiesiog dar vieną naują gražų hito „Somewhere only we know“ kūrėjų albumą. Galbūt tai nulėmė kolektyvo vizitine kortele tapęs T. Chaplino balsas, o gal tiesiog kaip visada švelni ir ausiai maloni „Keane“ muzika paprasčiausiai nepalieka abejingų.

„The Wave“ patiks visiems „Keane“ mylėtojams (mes tikrai esame tarp jų). Todėl šis albumas – dar vienas geras ir gražus muzikinis vėsaus spalio kąsnis.

 

Moby & The Void Pacific Choir “These Systems Are Failing”

Visame pasaulyje ypatingai dėl amžių sandūroje sukurtos muzikos išgarsėjęs Moby pseudonimu kur gas geriau pažįstamas Richardas Melvillis Hallas, regis, ir toliau spjauna į klausytojų poreikį ir kuria tai, kas jam arčiausiai širdies.

Veganas, aktyviai kovojantis už gyvūnų teises, kartais antiglobalistiškais pareiškimais garsėjantis radikalus intravertas šįkart į sceną grįžta su 13-uoju albumu, kurį įrašė į pagalbą pasitelkęs projektą “The Void Pacific Choir”.

Tie, kas tikisi iš albumo “These Systems Are Failing” ramybės ar lengvo ir liūdno skambesio turi rimtą progą nusivilti. Naujame, itin emocionaliame ir muzikanto pažiūras atskleidžiančiame albume – daug ritmo, kandaus požiūrio į modernų pasaulį, daug garsų ir jo ankstyvąsias dienas primenančio hardcore muzikos.

Ar šitas albumas dažnai skambės mūsų grotuvuose? Ko gero, ne. Tačiau žinodami, kad tai – neaprėpiamas elektroninės muzikos talentas, kuriuo žavimės jau beveik 20 metų, šio įrašo nepaminėti tiesiog negalime.

Albumai, kuriuos išgirsti būtina: rugsėjis, 2016 (I dalis)

manoISTORIJA
albumai_rugsejis

Rugsėjo pradžios geriausi albumai

Jau tradicija tampanti manoMUZIKOS rubrika „Albumai, kurių negalima neišgirsti“  bando pasigauti rugsėjo pagreitį. Bėda ta, kad jeigu liepą ir rugpjūtį išleistus „rekomenduotinus“ LP galėjome suskaičiuoti ant rankų, tai rugsėjis (tradiciškai) pateikia tokią nesuskaičiuojamą galybę muzikinio gėrio, kad savo rekomendacijas turime skirti į dvi dalis. Kodėl? Ogi todėl, kad likus savaitei iki spalio pabaigos dar turime sulaukti bent kelių albumų, kuriuos (spėjame) taip pat turėsime įtraukti į rugsėjo „rekomendacijų“ sąrašą.

Taigi, kol kas – pirmieji penki rudens pirmojo mėnesio diskai, kurių neperklausyti tiesiog negalima. Su antra straipsnio dalimi ir likusiais iš „ rugsėjo rekomendacijų sąrašo“ grįšime spalio pradžioje.

Local Natives – Sunlit Youth

Kalifornijos rokeriai “Local Natives” – neblogai žinomi šio žanro gerbėjams visame pasaulyje. Prieš 7 metus išleidę savo debiutinį albumą “Gorilla Manor” ir lyriško roko gerbėjų širdis užkariavę “New Radicals” kūrybą primenančia daina “Who Knows Who Cares”, po ketverių metų pertraukos pristatytą antrąjį įrašą “Hummingbird” pavertė gerokai tamsesniu. Tiesa, prie pastarosios plokštelės tamsos rankas prikišo pagrindinis disko prodiuseris – grupės “The National” gitaristas Aaronas Dessneris.

Trečiojo “Local Natives” įrašo teko laukti daugiau kaip tris metus. Laimei, laukimas nenuėjo veltui. Kartais grupės “Keane”, kartais “Stereophonics”, o kartais –“Fleet Foxes” ar “Band of Horses” kūrybą primenantis naujasis albumas “Sunlit Youth” – gera lyriško roko doze šios muzikos mylėtojams. Ir nors kritikai labai nesutaria vertindami trečiąjį grupės įrašą (vieni skiria aukščiausius balus, o kiti – pavyzdžiui, Pitchfork, – tik 6,3 iš 10), manoMUZIKOS manymu, šis diskas – vienas šiemetinių savo žanro lyderių. 12 dainų “susiklauso” taip gerai, kad plokštelę ir vėl norisi “sukti” iš naujo.

 

Devendra Banhart – Ape in Pink Marble

Pusiau amerikietis, pusiau venesualietis Devendra Banhart niekada nesiskundė nuomonių ar idėjų trūkumu. Teiginio pagrindimui įrodymų ieškoti toli neverta – per vienuolika metų išleisti 8 albumai, iš kurių nė vieno muzikos mylėtojai negalėtų pavadinti prastu. Paskutinis, dar prieš trejus metus išleistas įrašas „Mala“, daugelio melomanų buvo prilygintas šedevrui, todėl natūralu, kad Devendra padarė kiek didesnę pauzę nei tarp albumų darydavo anksčiau. Ir šįkart pauzė tikrai nenuėjo veltui. Lyriškas, kaip visada kiek „šizofreniškas“ Devendra tėškia rimtą pareiškimą tapti lyriško rudens prometėju šiandieninių hipsterių gretose. Devintasis muzikanto albumas „Ape in Pink Marble“ – gražus įrašas, kurio labai norėsis klausyti tamsiomis rudens savaitgalio dienomis įsisiautus į pledą, skaitant gerą knygą, geriant šiltą žemuogių ir stebint rudeninį lietų.

 

AlunaGeorge – I Remember

Prieš 3 metus Didžiosios Britanijos populiariosios elektroninės/šokių muzikos padangėje atsirado du dėmesio verti duetai – „Disclosure“ ir „AlunaGeorge“. Abu tais pačiais metais išleido debiutinius albumus, abu išliaupsino kritikai, abu mėgavosi šlove, bet…. Bet „AlunaGeorge“ taip ir liko „Disclosure“ jaunesnis brolis, mat „vyresnėliai“ buvo gerokai populiaresni, perkamesni ir labiau mėgiami. Šįkart „AlunaGeorge“ nusprendė išlįsti iš šešėlio, išlaukti „Disclosure“ ‚antrojo dublio‘ ir tada tėkštį savąjį. Komunikacine prasme viskas pavyko tobulai: „Disclosure“ savo neįtikėtinai gerą „Caracal“ driokstelėjo 2015-aisiais, nunešė stogą savo fantastišku albumu, bet 2016-aisiais paliko tuštuma. Ir čia, kur buvę, kur nebuvę, tuštumą užpildyti sugrįžo „AlunaGeorge“.

Laukimas pasiteisino su kaupu, o stilingos elektronikos prisotintame „I Remember“ – novatoriškas požiūris į šokių muziką, keli duetai (iš kurių vienas – drauge su Australijos talentu Flume) ir neįtikėtinai geras užkratas šaltoms žiemos naktims.

Antrasis britų dueto „AlunaGeorge“ albumas vertas kiekvienos klausymosi akimirkos. Su tuo sutinka ir muzikos kritikai, šį albumą vertinantys itin pozityviai, ir muzikos gerbėjai, trejus metus laukę ir galiausiai sulaukę progresyvių ir novatoriškų Alunos Francis ir Georgo Reido kūrybos vaisių.

 

Nick Cave & The Bad Seeds  – Skeleton Tree  

Prieš kelias dienas 59-ąjį gimtadienį šventęs Nickas Cave‘as, regis, į pensiją dar tikrai nesiruošia. Prieš 33 metus sukurtas jo kolektyvas „Nick Cave & the Bad Seeds” rugsėjo pradžioje pristatė jau 16 savo albumą. Ar buvo galima tikėtis ko nors geriau? Ko gero net ir didžiausi atlikėjo kritikai į šį klausimą atsakytų neigiamai, mat neišsiamiami australo kūrybos klodai ir vėl atsiskleidė visu gražumu. Liūdesio, asmeninės graužaties ir skausmo kupiną albumą įkvėpė atlikėjo sūnaus mirtis. 15-metė Cave‘o atžala Arthuras žuvo albumo įrašinėjimo metu, todėl nereikia stebėtis, kad ir taip tamsios kultinio muzikanto dainos tapo dar tamsesnėmis, o liūdesio įraše tiek daug, kad klausytojas gali net pasijusti nejaukiai. Tačiau kad ir kiek daug liūdesio savyje turėtų, ši 8 dainų plokštelė yra absoliučiai fenomenali. Kritikai jai skiria aukščiausius balus, melomanai meldžiasi kūrėjo talentui, o rinkos prognozėmis užsiimantys bukmekeriai Nick‘ui Cave‘ui drauge su Davidu Bowie žada vietas geriausių metų albumų sąrašo viršūnėje.

„Skeleton Tree“ – nuostabus albumas, kuriame liūdesys įgauna neįtikėtinus garsus ir formą. Kiekvienas kūrinys jame – atskiras muzikinis šedevras, kurio nenori praleisti, o teksto negali neišgirsti. Neabejotinai, tai vienas gražiausių ir įdomiausių šių metų įrašų.

 

St. Paul & the Broken Bones – Sea of Noise

Galime visai atvirai prisipažinti: Alabamos šešetas „St. Paul & the Broken Bones” manoMUZIKAI – naujai atrastas iki šiol visiškai nežinomas vardas. Pristatyti jų muziką – tas pats, kas su pačiūžomis įkopti į Everestą. Kažkoks aukso vidurys tarp ankstyvųjų „The Beatles“ su retro soul priemaišomis, falcetinėmis „Bon Iver“ harmonijomis, funko priemaišomis, senojo soul užuomasgomis, vietomis Mark MOrrisono, o kartais „Kings of Leon“ dainininko Calebo Followilo vokalą primenančiu balsu ir smagiais ritminiais gitarų pragrojimais. Epitetų galime sugalvoti ir dar daugiau, tačiau tegul šiuo atveju už mus kalba muzika, nes ją išgirsti tikrai verta.

„Sea of Noise“ – antrasis grupės albumas (pirmąjį kolektyvas išleido prieš dvejus metus). Žinant tai, kad „St. Paul & the Broken Bones” gyvenimas tęsiasi viso labo nuo 2012-ųjų, „Sea Of Noise“ – akivaizdus kokybinis šuolis į viršų.

Albumas puikiai tinka ne tik važiuojant, bet ir dirbant, ne tik gaminant maistą, bet ir vedžiojant šunį. Žodžiu, visiems gyvenimo atvejams. Ypač tiems, kuriems būtinas pozityvas ir gera nuotaika. Žodžiu, nuoširdžiai (pridėję ranką prie širdies) rekomenduojame ir albumą, ir jį sukūrusį kolektyvą. Ateityje apie juos turėtume išgirsti kur kas garsiau.

6 liepos mėnesį išleisti albumai, kuriuos BŪTINA išgirsti

manoISTORIJA

Nors vasara jau pradėjo skaičiuoti savo paskutinį – trečiąjį etapą, o kalendorius vis dažniau patyliukais žvelgia į krentančių lapų sezoną, muzika nestovi vietoj. Prasidėjus rugpjūčiui, manoMUZIKA nusprendė patyliukais žvilgterėti į liepos mėnesį, kuris muzikinių naujovių pažėrė taip gausiai, kad išsirankioti geriausius ir įdomiausius darbus tapo neįtikėtinai sunku. Visgi, nusprendėme įgyvendinti planą „išrink 6 geriausius” ir išskirti kelis įrašus, kurie šią liepą pavertė nuostabiausiu metų mėnesiu.

HONNEHonne „Warm On a Cold Night”

Apie šį, vos prieš porą metų susikūrusį, britų duetą manoMUZIKOJE rašėme galybę kartų. Kažkada pristatėme jį manoATRADIMO kategorijoje, o vėliau bandėme skinti kiekvieną rinkoje pasirodžiusį jų muzikinį vaisių. „Honne” albumo laukėme, ko gero, nuo pat pirmosios akimirkos, kai tik juos išgirdome. Laukimą dar labiau sustiprino 2016-ųjų Valentino dienos išvakarėse pasirodęs dueto darbas „Woman„, kurį dalis manoMUZIKOS kūrėjų metų pabaigoje neabejotinai vadins vienu geriausių metų kūriniu.

Nepaisant to, kad „Warm On a Cold Night” – didysis „Honne” debiutas, melodingą electrosoul muziką kuriantys grupės nariai per pastaruosius porą metų yra išleidę kelis EP, pernai apšildė Kwabs jo europinio turo metu ir uoliai rinkosi gerbėjus visame pasaulyje. Šiandien jie gali džiaugtis: daugelyje senojo žemyno šalių jie koncertuoja sausakimšose arenose, o tikrai gražus albumas leidžia tikėtis tiek koncertų, tiek ir lokacines erdves praplėsti dar labiau. Kalbama, kad „Honne” į Lietuvą atvežti taip pat jau dabar nori ne vienas renginių organizatorius. Mums belieka lauktis ir tikėtis, kad tai įvyks jau artimiausiu metu…

„Warm On A Cold Night” – liepos albumas, kuris neabejotinai pateks į geriausiųjų metų sąrašus. Tai diskas, be kurio šių metų įsivaizduoti, bent jau mums, nebus įmanoma.

 

MAXWELLMaxwell „blackSUMMER’Snight”

Drauge su šiuolaikinės R&B ir SOUL muzikos kultais – D’angelo ir Erykah Badu, Maxwellas muzikos kritikų vadinamas dar ir neo soul žanro kūrėju. Ir nors pastaruoju metu Maxwellas pasauliui savo muzikos dovanojo nedaug, tačiau kiekvienas jo muzikinis žingsnis būdavo ypatingai kokybiškas ir apgalvotas. Naujo atlikėjo, sėkmingai draugaujančio su Lietuvos modeliu, albumo reikėjo laukti net 7 metus. Ne veltui prieš porą metų buvo pasklidusios kalbos, esą amerikietis nusprendė kabinti muzikanto bucus ant batutos. Laimei, pesimistai klydo, skeptikai palaidojo paranoją gūdžiausiose idėjinėse kapinėse, na o atlikėjo gerbėjai šventė muzikinę pergalę. Mes buvome vieni iš šventusiųjų, mat Maxwellas, dar nuo 2001-ųjų įrašo „Now” kai kuriems iš mūsų įkūnijo tą šviesaus, labai muzikalaus ir kokybiško R&B muzikos kūrėjo stabą.

„blackSUMMER’Snight” – pasakiško grožio albumas, kuriame kiekviena daina – nauja muzikinė ir kūrybinė pasaka. Tiems, kas neabejingi kokybiškai, nenuvalkiotai ir brandžiai soul ir R&B muzikai, šis diskas turėtų būti neįtikėtina vasariška muzikinė dovana.

 

MICHAEL KIWANUKAKiwanuka „Love & Hate”

Prieš keletą metų manoMUZIKOS kalbintas britas Michael Kiwanuka tylėjo gan ilgai. Debiutinis, kritikų išliaupsinto Londono gyventojo diskas  „Home Again” pasirodė dar 2012, todėl lyriškojo akustinės soul muzikos atstovo gerbėjai naujų muzikinių vėjų laukė daugiau kaip 4 metus. Taip, laukimas prailgo, tačiau preciziką savo muzikoje mėgstantis iš Ugandos pabėgusių tėvų vaikas, panašu, sukūrė dar vieną lyrišką šedevrą. Jo bus ypač gera klausytis tada, kai ims kristi lapai ir vis dažniau norėsis likti namuose, skaityti knygą ir įsisautus į pledą gerti karštą arbatą.

„Love & Hate”- nuostabus įrašas, kuriame dera viskas – ir nostalgiški tekstai, ir romantiška, kartais iki kaulų smegenų graudi muzika, ir švelnus it aksomas Kiwanukos balsas.

 

SHURAShura „Nothing’s Real”

Britų atlikėja Alexandra Lilah Denton savo sceninį pseudonimą pasirinko tokį, kuris gan lengvai būtų atpažįstamas mūsų rytinės kaimynės muzikos scenoje. Tačiau sceninis pseudonimas ir mama, kuri yra Rusijos aktorė, tėra vieninteliai Alexandrą su šia šalimi siejantys faktai. Liepos pradžioje Shura driokstelėjo 80-ųjų synth pop, stilingos elektronikos ir modernaus R&B žanrų prisotintą albumą, kurio rezultatas – 11 melodingų ir iki kaulų smegenų mielų dainų (su 2 priedais). Klausantis albumo „Nothing’s Real” nejučia prisimeni ir Kate Bush, ir šiemet savo antrą studijinį albumą išleidusį švedų duetą „Niki & the Dove„. Ir tai šį debiutinį Shura įrašą paverčia dar labiau vertu dėmesio.

„Nothing’s Real” – puiki plokštelė tokių atlikėjų kaip J. Viewz, jau minėtų „Niki & the Dove” ar Lykke Li gerbėjams. Kartu tai tikrai gardus muzikinis kąsnis, mėgstantiems saulėlydį pasitikti žavios muzikos fone.

 

AvalanchesAVALANCHES „Wildflower”

Žinia apie tai, kad prieš 20 metų susikūrusi Australijos elektroninės muzikos grupė „Avalanches” išleis naują albumą, trinktelėjo kaip pozityvusis perkūnas iš gan giedro muzikos dangaus. Ko gero vieno nuoširdžiausių kada nors girdėtų muzikinių kūrinių – dainos „Since I Left You” – kūrėjai tylėjo 16 metų. Tiesa, jie dirbo prie galybės skirtingų projektų, tačiau „Avalanches” vardas buvo ilgam užklotas rudeniniais klevo lapais. Vis dėlto, kaip vėliau prisipažino vienas buvusių grupės narių Darrenas Seltmannas, naujo disko užuomazgos prasidėjo dar 2005 metais. Taigi, iš Melburno kilęs kolektyvas saulėtą muziką kūrė daugiau kaip 11 metų! „Avalanches” muzika varijuoja nuo saldžių elektro garsų iki svajingos psichodelikos, disco ar net hip hopo žanrų. Taip, talentingieji australai neapsiriboja vienu stiliumi ir darydami tai tikrai kokybiškai įrodo savo kūrybiškumą ir muzikalumą.

Beje, išsiilgusieji šiame albume taip pat tikrai ras tokių mielų garsų, kurie primins legendinę 2000- ųjų dainą.

„Wildflowers” – ilgai lauktas išpuoselėtas įrašas. Perklausius šį įrašą veide lieka šypsena, o muzikinę širdį ima dar stipriau kutenti šiluma.

 

DADDY WAS A MILKMANDaddy-was-a-Milkman „Daydreaming”

Projektas „Daddy Was A Milkman” Baltijos šalyse tapo žinomas dainos „Breath In” dėka. Lengvi smooth house ir švelnios elektroninės muzikos garsai abejingų, bent jau mūsų šalyje, regis tikrai nepaliko. Grupės lyderis Ignas Pociūnas prieš savaitę, pristatydamas savo debiutinę plokštelę sausakimšoje sostinės vasaros terasoje, padovanojo 10 gražių vasariškų dainų, į kurias sudėtos jo visos mintys, išgyvenimai ir idėjos. Debiutas – tikrai saldus, o muzika – jauki, lyriška ir puikiai tinkama klausytis ilgais romantiškais vasaros vakarais.

„Daydreaming” – smagus lietuviškas debiutas, užpildęs taip trūkstamą erdvę mūsų smooth house/elektroninės muzikos scenoje. Tai darbas, kurio norisi klausytis vėl ir vėl…

manoMUZIKA.lt: geriausių 2014 metų albumų TOP 15

manoNAUJIENA
2014 m. albumai

2014 m. albumai

Metams skaičiuojant savo paskutines dienas, muzikinius taškus ant „i” sudėliojo ir portalas manoMUZIKA.lt

Likus vos porai dienų iki 2015-ųjų skelbiame geriausių šių metų albumų penkioliktuką.

Geriausių penkiolikos albumų sąraše – 5 Anglijos, 5 JAV, 2 Airijos ir po vieną Australijos, Škotijos ir Islandijos atlikėją.

Įdomu tai, kad tiek pernai, tiek ir šiemet tope karaliauja Didžiosios Britanijos leidybinės kompanijos „Ninja Tune” išleistas albumas. Pernai geriausiu manoMUZIKOS albumu tapo „Bonobo” įrašas „The North Borders”, šiemet geriausiu metu įrašu pripažintas vasarą išleistas šeštasis „Fink” diskas „Hard Believer”.

 

15. Taylor McFerrin – Early Riser (US, Brainfeeder)

14. Freddie Gibbs & Madlib – Pinata (US, Madilb Invazion)

13. This Will Destroy You – Another Language (US, Suicide Squeeze)

12. FKA Twigs – LP1 (EN, Young Turks)

11. S. Carey – Range Of Light (US, Jagjaguwar)

10. Mogwai – Rave Tapes (SCO, Rock Action)

9. Low Roar – O (IS; Tonequake Rec)

8. Nick Muvley – First Mind (EN; Fiction Rec)

7. Aphex Twin – Syro (IE, Warp Rec)

6. Pink Floyd – Endless River (EN, Parlophone)

5. Chet Faker – Built On Glass (AU, Downtown Rec)

4. The War On Drugs – Lost In A Dream (US, Secretly Canadian)

3. James Vincent McMorrow – Post Tropical (IE, Vagrant Rec.)

2. SOHN – Tremors (EN, 4AD)

1. Fink – Hard Believer (EN, Ninja Tune)