Grupės “ba.” kūrybą tikrai mėgstu, bet nepavadinčiau savęs didele fane. Visgi buvau “ba.” koncertuose ir Vingio parke, ir Lukiškių kalėjime, kuriuose skambėjo „H8“ bei „NAUTO“ kūriniai, bet tikrai labiausiai laukiau „TURTO“ pristatymo.
Vos pasirodžius albumui pradžiugino pokytis. Albumas labiau skirtas klausymui ir mėgavimuisi muzika, ne trankiam tūsui. Nors man tai patiko, bet grupei šis pokytis buvo rizikingas. Ar jaunesniems “ba.” fanams nepritrūks trankumo, mošpito ir tūso? Juk „TURTE“ to tikrai mažiau…
Nežinau, kaip jaunieji fanai ir naujai grupės koncertuose matomi veidai, bet aš šiam koncertui turėjau aukštus lūkesčius. Ne veltui, nes koncertui buvo stipriai pasiruošta – tiek garsas, tiek apšvietimas. „Twinsbet“ arena, skirtingais pavadinimais, bet niekada negarsėjo geru garsu, veikiau atvirkščiai, o šiame koncerte viskas skambėjo taip, kaip turėjo. Apšvietimui taip pat skirta nemažai dėmesio. Vaizdas ir garsas – labai gerai. O kaip toliau?
Koncertas, kaip ir priklausė, prasidėjo sugrotais visais albumo „TURTAS“ kūriniais. Klausiau tų kūrinių ir mintyse džiaugiausi, kaip grupė subrendo. Atrodė, jog grupė nebenori tik trankumo, tūsų ir moshpitų. Jie nori būti klausomi, išgirsti/suprasti.
Benas daug kartų dėkojo atėjusiems. Taip pat ne kartą sakė, jog gera po keleto metų vėl mėgautis koncertu ir buvimu scenoje. Šis nuoširdus mėgavimasis scena ir dėkingumas fanams matėsi, jautėsi ir buvo didelė dalis koncerto grožio.
Koncertas pasibaigė duokle grupės gerbėjams – kiek kitaip aranžuotais mylimiausiais gerbėjų kūriniais. Grupė sugrojo „Ramune pt.1“, „Pažadai“, „Išnara“, „Vitrina“, „Skęstam“, „Šokis“ ir „Auka“… Už tai gerbėjai atsidėkojo moshpitu, palaikymu ir dainavimu kartu. Po biso pasibaigus koncertui visi pradėjo skirstytis.
Išeinant iš arenos – daug patenkintų veidų po tikrai gero ir profesionalaus koncerto. Einant pro duris netyčia nugirdau, kaip vienas fanas draugui sakė, kad pirmoji dalis tarsi nuobodoka buvo… Norėjosi stabtelėti ir oponuoti, kad man ji kaip tik labiau patiko, bet juk dėl skonio nesiginčijama. .. Ėjom toliau namo po gero koncerto ir džiaugiausi pati patapusi dar didesne “ba.” gerbėja bei į pirmąjį, bet ne paskutinį „ba.“ koncertą atsivedusi būsimą gerbėją.
Smagu žmogų supažindinti su gera muzika ir nauja mylima grupe. Jei negirdėjai, paklausyk, atrask ir apsilankyk būsimuose grupės koncertuose!
Geriausi 2024-ųjų metų albumai pagal manoMuzika.lt
Pagaliau – viščiukai suskaičiuoti, metų topas sudarytas. Jei manėte, kad tai padaryti yra labai lengva – manykite iš naujo. Nors bendras vardiklis išlieka toks pat – kokybiška muzika, visgi vieniems kolegoms labiau patinka juodvarniai, kitiems – spalvotos kanarėlės, vieni labiau vertina vietinius viščiukus, kiti – importinę produkciją. Bet gana apie paukštieną… Metas pristatyti mūsų geriausiųjų šešioliktuką. Tikimės, kad jis patenkins jūsų išrankiasias ausis. Na, bent vieną ausį.
16. Trentemøller – Dreamweaver
Naujausias elektroninės muzikos inovatoriaus ir puikaus atlikėjo Anderso Trentemøller’io albumas „Dreamweaver“ yra puikus fonas pasimėgauti melancholiška nuotaika.
Vienas ryškiausių „Dreamweaver“ bruožų yra emocinis diapazonas. Trentemøller’is nevengia tyrinėti gilesnių, labiau į save nukreiptų temų. Tuo pačiu metu jis randa erdvę, agresyvesnėms, intensyvesnėms emocijoms. „Hollow“ yra geras švelnesnės „Dreamweaver“ pusės pavyzdys su melancholiškomis melodijomis ir į apmąstymus linkusia nuotaika. Minimalistinis kūrinio išdėstymas leidžia perteikti emocinį muzikos svorį, suteikdamaskontrastą nuo optimistiškesnių, energingesnių albumo kūrinių, tokių kaip „Behind My Eyes“ arba „I Give My Tears“.
Visgi šis albumas man nepanašus į senesnius šio dano įrašus. Taip, daug dalykų atsikartoja, bet melancholija ir lyriškumas į šoną nustumia tamsiąją elektronikos pusę, kuri mane labiausiai ir priviliojo prie šio atlikėjo kūrybos. Jeigu tai būtų pirmasis mano išgirstas Trentemøller’io albumas, jis manęs nebūtų taip “užkabinęs”. Žinoma, muzikantams normalu augti, keistis ir nestovėti vietoje, tad skaitytojams siūlau nesitikėti išgirsti senųjų, tamsia derva permirkusių Anderso beat’ų.
15. Fred again… – Ten Days
Per pastaruosius kelerius metus Fredas Gibsonas iš dažniausiai užkulisiuose sėdinčio dainų kūrėjo ir prodiuserio tapo viena svarbiausių Europos elektroninės muzikos figūrų (jeigu kas nors nori vėl kalbėti apie tai, kaip turtingų tėvų sūnui pinigai tapo keliu į šlovę, šis straipsnis tam tikrai nėra tinkama vieta). Naujasis muzikanto albumas „Ten Days“ yra geriausias įrodymas, kodėl jo muzika yra tokia mylima. Ar jo muzika – raketų mokslas? Toli gražu ne. Jo muzika paprasta, bet įtaigi. Tai šokių muzika, pripildyta melodingų natų, tinkanti sielai, protui ir, žinoma, kojom. Tai nėra super house ar itin išraiškingas techno. Tai – aukso vidurys, unikalus balansas, kuris puikiai tiks ne tik šokių aikštelėje, bet ir šeštadienio vakarėlyje su draugais Vilniaus senamiestyje ar kuriame kitame mūsų šalies taške. „Ten Days“ – tai skirtingi pasakojimai apie dešimt Fredo dienų. Perklausius albumą tampa aišku, kad be „vaibo“ ir polėkio tos dešimt dienų taip pat buvo kupinos meilės, lyrikos, svajonių ir… trapumo.
14. Efterklang – Things We Have in Common
„Efterklang“ 2024 m. rugsėjo 27 d. išleido studijinį albumą „Things We Have In Common“. Šis albumas užbaigia trilogiją, pradėtą su „Altid Sammen“ ir tęstą „Windflowers“, atspindinčią grupės evoliuciją link paprastesnės ir labiau įtraukiančios muzikos išraiškos. „Things We Have In Common“ – tai subtilus ir emocingas „Efterklang“ projektas, kuris išsiskiria savo minimalistine estetika ir intymia atmosfera. Albumas tyrinėja žmogaus ryšius, bendrumą ir asmeniškus išgyvenimus, įvilktus į eksperimentinės muzikos rėmus. Albume yra devynios kompozicijos, tarp jų „Balancing Stones“ (su Mabe Fratti), „Getting Reminders“ (su Beirut) ir „Animated Heart“ (su Sønderjysk Pigekor). Šios dainos atspindi grupės gebėjimą derinti elektroninius ir akustinius elementus. Albumas tikrai vertas dėmesio ir patiks visiems, kas šiuolaikinėje muzikoje ieško kažko naujo.
13. Linkin Park – From Zero
“From Zero” – tikriausiai vienas labiausiai poliarizuojančių šių metų albumų, o šiandieninė Linkin Park inkarnacija – viena iš labiausiai poliarizuojančių alternatyvaus roko grupių. Grupė, pakilusi iš savo pelenų. Grupė, palaidojusi grupės balsą ir veidą. Grupė, nepabijojusi savo nestandartiniu atgimimu sukelti shitstorm’ą. Už tai juos gerbiu. Naujasis Linkin Park albumas „From Zero” atskleidžia netikėtą ir drąsų grupės skambesio atsinaujinimą. Albume tam tikra prasme grįžtama prie šaknų. Pastaruoju metu šios grupės apleista nu-metal energija čia supinama su indie roko ir net šiuolaikinės elektroninės muzikos elementais. Šis kokteilis kuria intriguojančią garsinę kelionę, kuri (trunkanti vos pusvalandį) neužsitęsia per ilgai. Šiandieniniai Linkin Park yra naujas kolektyvas, bet turintis ilgą ir liūdną istoriją. Ar naujasis albumas tau patinka? Jėga! Nepatinka? Tuomet šis albumas tiesiog yra skirtas ne tau.
12. Abudu – Vietos pasauly!
Neabejotinai vieną geriausių šių metų Lietuvos scenos albumų dar gegužės mėnesį pristatė roko grupė „Abudu“. Iš Šakių kilęs ir jau Vilniuje susibazavęs penketas nuo 2020 m. pasirodžiusio albumo „Gaisras“ subrendo, surimtėjo ir labai paaugo. „Vietos pasauly!!“ yra labai gražus darbas. Jame daug stiprių emocijų – skausmo, liūdesio, melancholijos ir daug poetiškumo. Klausant albumo kaskart jis atskleidžia vis naują savo dalelę… Poetiški dainų lyricsai verti ne tik pagyrų, bet ir atskiro aptarimo. Labai gražu! Kiekviename iš vienuolikos albumo kūrinių daug tikrumo, tikro/gryno jausmo ir šviesios melancholijos… Apsilankę albumo pristatymo koncertuose, neabejoju, kad pritars ir rekomenduos išgirsti albumą gyvai. „Blogas svečias“ ir „Sulūžęs žmogus“ būtų asmeniniai favoritai, bet… Iš tikro pasiklausymo platformose rekomenduoju prasukti albumą ne kartą!
11. Nick Cave & The Bad Seeds – Wild God Įspūdingas albumas ir dar vienas Nicko Cave‘o šedevras. Choro, išskirtinio muzikinio talento ir ne iš šio pasaulio euforijos susidūrimas “išneša” į transą nuo pirmos iki paskutinės natos. Kiekviena daina kažkuo įtraukia, sudaro visumą ir, regis, yra nepajudinama.
Vis dėl to, “Wild God” turi ir silpnųjų pusių. Kalbant apie tai tikriausiai yra vienas iš silpnesnių Nick Cave kūrinių, bet tai nereiškia, kad jis yra blogas. Paprasčiausiai lyginant su kai kuriais jo praeities įrašais (Pavyzdžiui, “Ghosteen”” ar “Push the Sky Away”, dainų tekstai nėra tokie stiprūs.
Asmeninės rekomendacijos iš albumo (tiems, kurie neturi laiko) : “Song of the Lake”, “Cinnamon Horses” ir “Frogs”.
10. Free Finga – Plastika
Žodžiais nutapyta muzika. Tarp labiausiai šiemet sužavėjusių albumų būtų sunku rasti jautriau fonetiškai piešiantį kūrėją nei Free Finga. “Plastika“ – tai lyg sugrįžimas į Tomo pirmojo albumo Pick Up Line laiką, kai atskiri albumo kūriniai atsiskleidžia kaip individualūs perlai, nesitaikydami sukurti vėrinio, bet tiesiog plastiškai juo tampantys.
Kendrikiškas “Lipalas”, fareliška “Chemija”, fusion jazz’as, dnb ritmu degančios “Anglys”, šiurpą keliantys instrumentalai, variniai pučiamieji (!!!) – visai tai yra “Plastikoje“. Labai tikėtina, kad ir George Michael šiemet per Kalėdas dažniau vaidenosi skambant “Beržui“, o ne “Last Christmas”.
Neseniai “Telia Play“ išleistas dokumentinis “Play Sound Portretai“ gyvas koncertas parodė, kokia universali ir išbaigta yra Free Finga kūryba, ir kodėl “Plastika“ dainos ne veltui puošia dažno klausytojo 2024 muzikos klausomiausius. Ar tai yra geriausias iki šiol pasirodęs Free Finga albumas? Be abejonės.
9. Fink – Beauty In Your Wake
2024 liepos mėnesį britų grupė „Fink” išleido albumą „Beauty in Your Wake”. Šis naujasis studijinis darbas buvo įrašytas Kornvalio bažnyčioje kartu su „Grammy“ apdovanotu prodiuseriu Samu Okellu. Albumas atspindi grupės polinkį į eksperimentus ir naujų garsų paieškas, išlaikant jiems būdingą muzikalumą ir emocinį gilumą. Pirmuoju singlu tapo daina „What Would You Call Yourself“, nagrinėjanti tapatybės temas. Naujasis įrašas pasižymi subtiliu ir neįprastu kompozicijų skoniu, sugebėdamas įtraukti klausytojus į atmosferą, kurioje persipina melancholija ir viltis. Albumas ramus ir gilus ir jame galbūt nerasite kažko labai naujo, tačiau jis tikrai patiks visiems tiems, kurie myli „Fink” muziką.
8. Fontaines D.C. – Romance
Jau dešimt metų gyvuojantys airių post-pankroko atstovai „Fontaines D.C.“ šiuo metu – viršūnėje. O ketvirtasis jų albumas, „Romance” žymi naują etapą grupės istorijoje. Visų pirma, tai pirmasis albumas, išleistas perėjus į leidybinę kompaniją XL Records. Antra, jį prodiusavo James Ford – praeityje dirbęs su Arctic Monkeys, Florence and the Machine, Foals ar Depeche Mode. Skiriasi ir albumo tema – anksčiau dainavę apie tai, kas skaudu ir rūpi jiems patiems, „Romance“ labiau skirtas žiūrėjimui į kitus, išgalvotoms istorijoms. Mažiau šiame albume ir Dublin City – darbas yra labiau kosmopolitiškas, ir šis kosmopolitiškumas, panašu, duoda vaisių – kad ir dviejų Grammy nominacijų pavidalu.
Ką verta iš jo išgirsti? Jei praleidote nuostabiai energingą “Starburster“, pradėkite nuo jo. O toliau – sentimentali „Favourite“, toliau – „In The Modern World” ir “Bug”, bet gal… Tiesiog skirkite 37 minutes savo laiko ir perklausykite visą albumą. Tiesiog neįtikėtina, kiek daug gali sutalpinti toks sąlyginai trumpas diskas.
7. Kendrick Lamar – GNX
Tai buvo Kendricko Lamaro metai. Nuo kelių eilučių svečio teisėmis Future ir Metro Boomin kūrinyje “Like That” metų pradžioje iki visiško armagedono gegužės mėnesį, kuomet jis, leisdamas vienas po kito vis labiau aštrialiežuvius kūrinius (įskaitant visišką vasaros hitą, “Not Like Us”), visiškai sutriuškino Drake’ą, iki 8 laimėjimų BET Hip Hop apdovanojimuose, 7 Grammy nominacijų, vasarį laukiantis Super Bowl Halftime pasirodymas… Tai būtų buvę Kendricko Lamaro metai, net jei jis nebūtų išleidęs naujo albumo.
Bet išleido. “GNX” iš vienos pusės yra visiškai kitoks, negu galima buvo tikėtis iš Kendricko Lamaro. Mažiau konceptualus, lyg ir mažiau išdirbtas, labiau primenantis “mixtape’ą” negu “normalų” albumą (aršiausi šios teorijos šalininkai vis dar laukia „tikrojo“, „deluxe“ albumo). Iš kitos pusės, “GNX” yra tikras Kendricko Lamaro vaikas. Jame nėra nė vieno anksčiau šiemet išleisto kūrinio. Tačiau yra jausmas – “darau tai, kas man atrodo teisinga šiuo metu”. Nepatinka? Neklausykit. Bet mes klausom. Ir klausysim, panašu, dar ilgai.
6. Leif Vollebekk – Revelation
Muzika apmąstymams. Refleksijai. Ramybei. Svajonėms. Trapi, gili, subtili ir lyriška. Jeigu reikėtų epitetų, apibūdnančių kanadiečio Leifo Vollebekko kūrybą, šie (ir visi kiti panašūs) tiktų labiausiai. Žmonės, kurie atranda jo muzika, „nenulipa“ nuo jos ilgą laiką. Jis yra vienas iš tų muzikantų, kuris pagrindžia teiginį, kad muzika – užkrėčiama. Naujo albumo reikėjo laukti net 5 metus. Ir nepaisant to, kad laukimas velniškai prailgo, „prasukus“ plokštelę kelis kartus, akivaizdu, kad laukti vertėjo. Kol kas pats brandžiausias ir labiausiai išieškotas Leifo darbas – viena mieliausių ir muzikaliausių vyšnaičių ant muzikinio torto, kuris buvo kepamas visus nueinančius metus. Kartu tai yra vienas iš tų darbų, kuriuos dalis iš mūsų matys kaip prekinį 2024-ųjų metų ženklą.
5. Giedrė – Kiaurai Sielas
Giedrė yra vienas iš tų žmonių, kurios vardą paminėjus prieš akis pasirodo užrašas „vienas svarbiausių žmonių šiuolaikinėje Lietuvos muzikoje“. Įvairi, muzikali, gili, subtili, o kartu ir valiūkiška bei paprasta. Visus šiuos atributus galima rasti ir šiemet išleistame atlikėjos albume „Kiaurai sielas“. Norite ramybės? Prašom. Norite polėkio? Prašom. Norite gylio? Prašom. Kitaip tariant, tai yra nuostabus muzikinis kokteilis, subalansuotas kiekvienam gyvenimo atvejui.
4. ba. – Turtas
Ketvirtasis grupės ba. studijinis albumas „TURTAS“ – dar vienas nuostabus ir tikrai vienas iš geriausių metų albumų. Šis albumas pasirodė gruodžio 9 d. . Nuo pat pirmojo singlo „PASTOVI” buvo aišku, kad albumas neeilinis ir skirsis nuo ankstesnių „Ba.“ darbų. Albumas žymi naują grupės etapą ir, kaip Benas Aleksandravičius interviu minėjęs, kad tai ir visai kito požiūrio į grupę metas. Taip pat didžiausia naujovė ne tik skambesyje, bet ir sąstate – grupė pristatė savo naują narį Matą Beržinską. Ilgai grupė netempė albumo darbų ir rašymo. Albumą kūrė vos pusmetį ir jame daug skirtingų įtakų, naujų garsų ir eksperimentų. Ir daug gražių lyricsų… Neabejotinai verta išgirsti ir ne kartą pasiklausymo platformose. O ištikimiausi fanai išgirs albumą gyvai pirmieji klube „Tamsta“, kur, deja, jau bilietų nebėra, bet koncerte „Twinsbet“ arenoje dar galite sudalyvauti…
3. Jack White – No Name
Su dideliu džiaugsmu rašėme apie Jack White staigmeną gerbėjams – vasarą netikėtai internete neoficialiuose kanaluose išplitusį ir „Third Man Records” parduotuvėse liepos 19d pirkusiems klientams padovanotą albumą „NO NAME”. Šis, ketvirtasis solinis Jack White darbas oficialiose platformose pasirodė rugpjūčio 2 d. Albumas dabar yra ne viename metų albumų Tope, o Jack White – PASTE ir CONSECUENCE OF SOUND paskelbtas metų atlikėju.
Šis 13 kūtinių albumas buvo tikras džiaugsmas „The White Stripes“ fanams. Visi perklausę albumą, ketvirtąjį studijinį Jack White įrašą gretino/ sakė, jog panašus į „The White Stripes“ ir „Icky Thump” albumo skambesį. Tikrai neveltui! Nostalgija grįžta ne tik skambesiu, bet ir pasirodymo energija.
Albumą gyvai kartu su Jack White įrašė ir kartu koncertuose dabar turuoja gerai pažįstami jo scenos bendražygiai: Dominic Davis (bosas), Patrick Keeler (būgnai), Bobby Emmett (klavišiniai). Pats Jack White, panašu, kad pasiilgo artimesnio santykio su klausytojais ir mažesnių erdvių… Todėl jo koncertai dabar rengiami mažesnėse salėse. Man albumas labai patiko ir dabar svajonėse jį išvysti gyvai EU turo metu 2025 m. „The White Stripes“ fanai šį albumą tikrai jau girdėjo. Negali būti kitaip! O kitiems rekomenduoju perklausyti viso albumo , o iš mylimiausių kūrinių gal išskirčiau „Old Svrach Blues“ ir „That‘s How I‘m Feeling“.
2. Alcest – Les Chants de l’Aurore
Banaliai ir drąsiai rėšiu, kad čia man geriausias metų albumas. Svajingas, užburiantis, shoegaze’o kupinas ir be galo gražus. Žinoma, grožis yra labai subjektyvus, bet vien ko vertas albumo viršelis! Gervės, saulė… Viliojantis vokalisto Neige balsas – kaip vyšnia ant torto.
Nors “Alcest” startavo kaip metalo grupė ir nuo savo šaknų niekada neatsigręžė, “Les Chants de l’Aurore” yra labai šviesus, mažorinių tonacijų ir šviesos kupinas albumas. Scream’o intarpai tobulai užpildo tarpus tarp shoegaze’inių gitarų partijų (pvz. “Flamme Jumelle”), o . Gražiausia daina man – “Améthyste”. Tai į tolimus, kalnuotais peizažais padabintus tolius nukeliantis kūrinys, kur gitarų partijos primena gervių riksmus, o švelnus vokalisto dainavimas kontrastuoja su smarkiu būgnų dundenimu. Akustinė gitaros partija ir smuikas paskutiniame albumo kūrinyje “L’Adieu” primena ne metalo, o veikiau dainuojamosios poezijos stilistiką.
Kiekvienas naujas “Alcest” albumas man kaip dovana, tad ir jums nuoširdžiai linkiu jo pasiklausyti ir leisti sau išjausti nuostabias emocijas, kurias sukelia šių prancūzų muzika.
1. The Cure – Songs of a Lost World
Paskutinis The Cure albumas pasirodė, kai dar studijavau bakalaure. Ilgą laiką atrodė, kad tai ir bus paskutinis grupės darbas. O šio, naujojo albumo teko laukti net 16 metų! Tačiau naujasis The Cure darbas „Songs of a Lost World” naftalinu, anaiptol, nesmirda! Tiesa, kažko naujo tikėtis irgi neverta. Albume rasime viską, ko iš The Cure galima būtų laukti – melancholiją, introspekciją ir rodos niekada neblėstantį Robert Smith’o kūrybiškumą. Albume susipina klasikinis The Cure skambesys – tamsūs gitarų akordai, atmosferiniai sintezatoriai ir tekstuose tyrinėjami praradimo, laiko trapumo ir vidinės kovos motyvai. Tai melancholiška, bet kartu ir viltinga kelionė. Albumas leidžia prisiminti grupės aukso amžių, bet pabrėžia, kad grupės saulėlydžio palaukti dar reikės. O, galbūt, tai ir bus paskutinis The Cure albumas? Jeigu taip, tai “Songs of a Lost World” yra puiki gulbės giesmė.
Ketvirtasis grupės BA. studijinis albumas pasirodys jau šią žiemą. Labai nekantriai laukiame ir rūpinamės bilietais į jo pristatymo koncertą.
Na, o šiandien džiaugiamės ką tik iškeptu pirmuoju albumo singlu „PASTOVI”. Daina pristatoma kartu su rudeniniu vaizdo klipu. Genialumas paprastume. Mėgaujamės.
Praėjo metai nuo Vilniaus Kalnų parką sudrebinusio „Juodo Vilniaus”. Turbūt visi jame dalyvavusieji prisimena jame buvusią energiją. Kad prisiminimai dar labiau atgytų dalinamės neseniai pasirodžiusiu įrašu iš šio koncerto. Jame „ba.” kartu su „Solo Ansambliu” atlieka kūrinius „Šokis” ir „Neturėjom Dainos”. Pasirodymą galima apibūdinti dainos eilutėmis: „Mums niekad fejerverkų dėl efekto nereikėjo”..
Vasario 9 d. Šv. Mikalojaus Stebukladario cerkvėje buvo surengtas pirmasis grupės „ba.“ lyderio Beno Aleksandravičiaus solinis koncertas per 10 metų.
Atlikėjo Prince įkvėpta „Piano & A Microphone“ koncertų serija – intymi, išgryninta ir limituota. Į pasirodymus šiame cikle telpa vos 300 klausytojų. Į šį koncertą visi bilietai buvo išparduoti rekordiškai greitai – per parą. Papildomi – per tris minutes.
Valandos trukmės koncerto įraše išgirsite solinę Beno Aleksandravičiaus kūrybą, kuri atliekama kartu su pianistu, kompozitoriumi Giedriumi Naku.
Metus, tradiciškai, manoMUZIKOS kolektyvas palydi susižiūrėdamas metų geriausius.
Prieš keletą dienų skelbėme 2022-ųjų metų topą. Šis šiemet gavosi toks… savotiškas ir gal kiek netikėtas. Bet tokie buvo ir šie metai, kupini savotiškų ir gal kažkiek netikėtų įvykių.
Na, o paskutinę metų dieną mes pasitinkame su geriausiųjų šių metų kūrinių grojaraščiu. Jame – ne vien manoMUZIKAI būdinga ramybė. Čia rasite ne tik balades, bei švelnią elektroniką, bet ir galybę sunkesnės muzikos kūrinių. Nuo Red Hot Chili Peppers iki Bonobo. Nuo Arctic Monkeys iki The Smile. Nuo The National iki… Metallica!
Tebūna šių metų pabaiga Jums maloni, o Naujųjų metų naktis – muzikali. Kaip ir visi ateinantys metai 🙂
Sunkius 2022-uosius manoMUZIKOS rašytojai užbaigia… taikiai. Be ginčų, ar tas ar anas albumas tikrai vertas pirmos vietos. Ar tikrai aukščiausiose vietose esantys albumai atspindi „manoMUZIKOS profilį”, kad ir koks jis bebūtų. Tad šių metų topas galbūt jus nustebins. Galbūt jame mažiau lyrikos, bet gausu stilių įvairovės, gausu spalvų. Gausu muzikos. Kviečiame atrasti sau kažką savo, kažką naujo.
15. The Slow Show „Still Life”
Kai 2021 metų rudenį pasirodė „The Slow Show“ singlas “Blinking” sekėme kiekvieną naujieną ir kiekvieno naujo singlo pasirodymą iš šios grupės stovyklos.
Ir pagaliau vasario mėnesį pasirodė nuostabus, švelnus, ramybe dvelkiantis įrašas “Still Life”. Albumas ne tik labai muzikalus, bet ir vizualiai labai gražus. Kartu su juo singlui „Breathe“ buvo pristatytas puikus vaizdo klipas.
Na, o pati grupė pristatydamą naująjį albumą sako, kad „STILL LIFE“ buvo įrašytas per du precedento neturinčius metus. Albumo įrašai buvo apsunkinti visų draudimų, kai grupės nariai negalėjo pasimatyti. Anot jų, „The Slow Show“ tikslas – paliesti žmones ir kad perklausius įrašą žmonės jaustųsi kitaip, nei tik pradėjus jo klausyti. Geros muzikinės kelionės!
14. Jacob Banks „Lies About the War“
Jo muzikoje galima rasti visko – ir R&B, ir Hip Hopo, ir elektroninių garsų. Jo kūryba kartais primena … James’ą Blake’ą ar Jacką Garrattą, o kartais – pačius žaviausius gospelo kūrinius. Toks yra Jacob Banks – unikalus, išskirtinis, su niekuo nesumaišomas ir niekada nepabostantis.
Nors iki šių metų britas savo diskografijoje turėjo viso labo vieną pilną albumą (2018-ųjų plokštelę “Village”), naujasis “Lies About The War” leidžia prieiti prie paprastos išvados: kiekviena laukimo sekundė atsiperka su kaupu. Albumas toks įvairus, išbaigtas ir spalvotas, kad atrodo, jog bet kuriame žanre šis išskirtinio balso savininkas jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
J. Bankso neįmanoma sumaišyti su niekuo kitu, nors, kaip muzikantas pats prisipažįsta, įtaką jam daro galybė atlikėjų. Nepaisant to, kad šis išskirtinis Jungtinės Karalystės talentas teturi du studijinius albumus, jis neabejotinai jau yra “užsišaldęs” savo vietą po Europos muzikine saule. “Lies About The War” – geriausias to įrodymas. Tai yra albumas, kurio galima klausytis ir klausytis…. Jis ne tik, kad nepabosta, tačiau kuo daugiau jo klausai, tuo gilesnių ir subtilesnių detalių jame atrandi.
13. Kendrick Lamar „Mr. Morale & The Big Steppers“
Kendrickas Lamaras yra pirmas ir kol kas vienintelis reperis, laimėjęs Pulitzerio premiją. Jo tekstai – gilūs, dramatiški ir labai stipriai suasmeninti. Ko gero nėra ko stebėtis, jog muzikos kritikai atlikėją yra pavadinę “svaiginančiu dramaturgu”. Ne veltui daugeliui juodaodžių K. Lamaras yra tapes savotišku autoritetu, į visiškai kitą lygį pakėlusiu juodaodžių gyvenimo socialines problemas.
Tačiau “Mr. Morale & The Big Stepper” yra stiprus ne tik dėl tekstų. Muzikos žanrų įvairovė, kuria žaidžia atlikėjas šiame albume – taip pat daugiau nei įspūdinga. Nuo sintetinių 80-ųjų garsų iki neprilygstamo džiazo, nuo 1976-ųjų metų Marvin Gaye kūrinio “I Want You” semplo iki visiško avangardo – ir tai yra tik lašas iš visos turtingos ir nepriekaištingos šio albumo muzikinio pasaulio įvairovės.
“Mr. Morale & The Big Stepper” – tikras šedevras, peržengęs visas hip hopo muzikos sienas ir šį žanrą išplėtęs iki neregėtų ribų. Tai yra albumas, be kurio 2022- ieji nebūtų tokie įdomūs ir reikšmingi.
12. Oliver Sim – Hideous Bastard
Grupės “The XX” narys Oliver Sim paruošė nuostabų solinį albumą “Hideous Bastard”. Ir visas šis albumas – tikrų tikriausia savirefleksija ir pasakojimas apie save.
Šiame albume muzikantas pirmą kartą prisipažįsta, jog nuo 17 metų jis kovoja su ŽIV. Ir tai jis padaro jau pačioje albumo pradžioje, kurį tęsdamas pasakoja savo kovų su šia klastinga liga istorijas. Apie save, apie savo aplinką – nuo šeimos iki draugų, apie savo socialinį burbulą.
Ir netgi nepaisant to, kad albumo nuotaika – gan slogi, jam yra nemažai vilties. Vilties, palydimos viltinga ir šviesia muzika.
Oliveris Simas – paskutinysis iš “The XX” trijulės, bandantis nerti į solinės kūrybos vandenyną. Turbūt nieko stebėtino, kad “Hideous Bastard” prodiusavo kitas “The XX” narys, didžėjus ir solo atlikėjas Jamie XX. Vis dėlto, po tokio sėkmingo debiuto, natūralu, kad apetitas ir lūkesčiai sukyla kaipmat. Taigi, nepaisant to, kad albumas išleistas tik šiemet, labai įdomu kurlink (ir kaip) vystysis tolimesnė Oliverio Simo kūryba. O kol kas belieka džiaugtis ir mėgautis nuostabiu pirmuoju muzikanto soliniu darbu.
11. RY X „Blood Moon“
„Blood Moon“ – trečiasis australo Ry Cummingso studijinis albumas. Šįkart skirtumas su praėjusiais dviem įrašais yra tas, kad „Blood Moon“ gimė visiškoje vienatvėje. Atlikėjas išvyko į Topangą, Santa Monikoje, užsidarė namelyje ir vienas kūrė savo naują įrašą. Kaip minėjo viename interviu, Ry užsidaręs kūrė ir įrašinėjo dieną ir naktį. Į lauką apsižvalgyti išeidavo tik saulėlydžiui nudažius gražius Santa Monikos kalnus.
Visa tai atsispindi ir 13 dainų plokštelėje. Liūdesys, saviieška, gyvenimo apmąstymai, meilės refleksijos, gyvenimo trapumas – tai temos, kurios dominuoja naujajame „Blood Moon“. Beje, temų „trapumas“ atsispindi ir tradiciniame Ry X muzikos trapume. Albumas toks ramus, intymus ir trapus, kad jo klausantis atrodo, jog mažytis šnabždesys gali sugriauti visa tai, ką australas taip gražiai ir jautriai moka sukurti. Klausant įrašo kartais norisi net sulaikyti kvėpavima idant nesutrikdytume įrašo ramybės ir subtilumo.
RY X muzika tinkama daugeliui gyvenimo atveju. Jos gera klausytis pliaupiant vasariškam lietui; ji suteikia išskirtinės ramybės kai už lango sukasi snaigės; ji gali būti nuostabus palydovas tada, kai saulei leidžiantis norisi apkabinti mylimą žmogų; ji – nuostabi lopšinė jei negalite užmigti be muzikos.
„Blood Moon“ turi visa tai, kas yra išvardinta. Tai – muzikaliai itin turtingas įrašas, kuris, neabejotinai, ir toliau leis australui augintis ištikimų gerbėjų kariuomenę. Turbūt reikėtų pridėti „ištikimų ir lyrikai neabejingų gerbėjų kariuomenę“.
10. Black Country, New Road „Ants from Up There“
Grupei „Black Country, New Road” 2022-ieji taip pat nebuvo iš lengvųjų. Likus vos porai dienų iki albumo „Ants from Up There” išleidimo grupę paliko vienas pagrindinių jos narių, vokalistas ir gitaristas Isaac Wood. Grupė turėjo atšaukti jau suplanuotą turą, o galiausiai grįžę prie koncertinės veiklos, visai atsisakė šio albumo. Tad laimingi tie, kam teko jį išgirsti gyvai ankstyvojoje stadijoje – šis šansas daugiau turbūt nebepasikartos.
O pats albumas – reto gerumo. Labiau „prieinamas masėms” nei debiutinis „For the First Time” – nenustabu, nes grupės nariai prisipažino, kad įkvėpimo sėmėsi iš kitos daug narių turinčios grupės – „Arcade Fire”. Tačiau nepraradęs savito BC,NR ir visai Londono Windmill’o scenai būdingo skambesio, jos šviežumo. Tikrai vertas daugybės perklausų!
9. Red Hot Chili Peppers „Return of the Dream Canteen“
Antrasis per vienerius metus išleistas „Red Hot Chili Peppers“ albumas “Return of the Dream Canteen” (kaip, beja, ir metus pradėjęs “Unlimited Love”!) yra tikras nostalgijos pliūpsnis “pipirų” gerbėjams. Naujovių jame nėra, bet čia galite išgirsti viską, dėl ko ši grupė yra vis dar aktuali ir mylima. Į grupę sugrįžęs esminis jos gitaristas John Frusciante sugrąžino magiją, kurios taip trūko jam palikus kolektyvą 2009-aisiais. Ar “Return of the Dream Canteen” yra geriausias visų laikų „Red Hot Chili Peppers“ albumas? Žinoma ne. Tačiau daugeliui gerbėjų (ypač vėlyvųjų) dabartinis grupės skambesys bus gerai pažįstamas, tarsi grįžimas namo į tėvų namus per šventes. Saugu. Ramu. Fainai. O kalbantiems, jog „senukai išsisėmė. Tas pats per tą patį, viskas jau girdėta, nieko naujo nebesukuria ir anksčiau buvo geriau“, primenu, jog šias jūsų šnekas jau irgi esame girdėję anksčiau. Jei jūsų naujosios “pipirų” dainos nepalietė – tai ši muzika tiesiog yra ne jums. Ačiū už nuomonę.
8. Moderat „More D4ta“
Vokietijos elektroninės muzikos gigantai „Moderat” pristatė savo naują albumą „MORE D4TA“ – estetišką ir kiek euforišką albumą, kuriam nestinga niūrios atmosferos.
Nors daugelis dainų šiame albume man pasirodė gana nuobodžios, pora kūrinių vis dėlto įstrigo. „EASY PREY“ dėl savo lyrinės struktūros ir elektroninių eksperimentų kažkuo priminė Thom Yorke’o solinės kūrybos atmosferą, o “DOOM HYPE” – “Depeche Mode” muziką.
Jei albumą nori patirti geriau, pamatyti jo visą kompleksiškumą, vienos perklausos tikrai nepakaks. Pasaulyje, kuriame kiekviename žingsnyje užklumpa informacijos perteklius, “MORE D4TA” sąmoningai sukurtas taip, kad klausytojas būtų priverstas sugrįžti prie šios muzikos vėl ir vėl.
7. The Lumineers „Brightside“
Yra tokių grupių, kurių klausant, nekyla abejonių iš kokios šalies ji yra kilusi. Viena tokių – amerikiečiai „The Lumineers“. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl amerikietiško folk skambesio savo dainose, o gal dėl melodijos, kuri tiesiog nuneša už Atlanto. Jų albumas „Brightside“ šią teoriją tik dar labiau patvirtina. Šis jų diskas pasižymi lengvai įsimenamomis melodijomis, su kritikų puikiai įvertintais dainų tekstais.
Albumo galima klausytis visur. Ir kai norisi poilsio ir kai trūksta energijos ir norisi pasikrauti jos atsargas. Ketvirtasis „The Lumineers“ darbas per daug nenustebins, bet tikrai patiks didžiąjai daugumai folkroko muzikos gerbėjų.
Kaip interviu „KEXP“ radijo stočiai teigė pats grupės lyderis ir atlikėjas Wesley Schultz – tai brandžiausias grupės „The Lumineers“ darbas. Negalime su tuo nesutikti. Albumas tikrai brandus ir spalvingas. Kūriniuose yra visko. Liūdesio ir džiaugsmo. Mūšamųjų ir klavišinių. Gaila tik, kad albumas trumpas. Jame tik dešimt dainų, tad pasibaigia jis greičiau nei norėtųsį. Bet tada jį vėl galima pasileisti nuo pradžių.
6. ba. „NAUTO“
Beno Aleksandravičiaus roko grupė „ba.“ šią vasarą ypatingu koncertu Vingio parke paminėjo grupės dešimtmetį ir šių metų rugsėjo pabaigoje su įrašų kompanija „Sony Music Entertainment“ pristatė trečiąjį grupės studijinį albumą „Nauto“.
Albumas buvo labai laukiamas visų Lietuvos muzikos gerbėjų, nes pasirodė po 3 metų pertraukos (2019 m. išleistas antras studijinis grupės albumas „H8“ ) ir savo skambesiu tikrai skiriasi nuo „H8“.
Su Domu Strupinsku, prisidėjusiu prie albumo prodiusavimo, bei prie garso prisidėjusiu Jurgiu Masilioniu „ba.“ įrašė puikų, kokybišką ir grupės energijos kupiną albumą. „Nauto“ – tai 10 naujų grupės kūrinių, kurie trankūs, „sunkūs“, veržlūs ir energingi, todėl šį albumą privaloma klausyti garsiai.
Albumas ekspresyvesnis, agresyvesnis, jame daugiau dėmesio Dominyko Babiko būgnams ir Nikitos Voitovo bosinei gitarai, o Beno vokalas šiame albume vertas dar atskirų komplimentų ir tikrai peršoko į kitą lygį. Garsiai, trankiai ir su industrinio roko prieskoniais „ba.“ žengia į naują kūrybos etapą.
5. Jack White „Fear of the Dawn“
Jack White, po ketverių metų pertraukos, šiais metais grįžo net su dviem naujais albumais. Vienas jų patiks bliuzo mėgėjams, o manoMuzika.lt komandai labiau pamėgo balandžio 8 d. pristatytą „Fear Of The Dawn“ (apie jo pasirodymą rašėme čia). Trečiasis kūrėjo albumas „Boarding House Reach“ susilaukė labai daug įvairių nuomonių iš melomanų ir daliai jų albumas nepatiko, tačiau Jack White su ketvirtuoju albumu toliau tęsė eksperimentus ir kūrė „lengvą chaosiuką“ visuose kūriniuose.
„Fear Of The Dawn“ yra tarsi „Boarding House Reach“ tęsinys – chaotiškas ir stebinantis blues-rock‘o bei prog mišinys, kurį sudaro 11 kūrinių, o išleido, žinoma, „Third Man Records“. Albume sutalpinta daug tikrai įspūdingų/įdomių Jack White eksperimentų ir nestandartinių sprendimų. Rekomenduojame paklausyti ir įvertinti ar pasiteisino. Tik verta pasakyti, jog „Fear Of The Dawn“ – tai albumas, kurį reikia „prisijaukinti“. Pirma perklausa jis kiek išgąsdina chaosu, antra perklausa – sudomina, o trečiojoje – mėgaujiesi albumo kūrinių energija ir nuo pirmų akordų „pasikrauni“.
4. The Smile „A Light for Attracting Attention“
Grupė “The Smile” – tai dar vienas karantino metu užgimęs projektas. Dar vienas, tačiau eiliniu jo niekaip pavadinsi, nes jo nariai – Thom Yorke ir Jonny Greenwood iš “Radiohead” bei šiemet iširusios grupės “Sons of Kemet” būgnininkas Tom Skinner – savo srities profesionalai. Nors dėmesys dažniausiai krypsta į Th. Yorke’ą, mintis suburti šią grupę kilo ne jam, o tylesniam, scenoje veidą po ilgais plaukais slepiančiam J. Greenwoodui. Viena iš priežasčių susiburti naujam projektui – nepasiekiami likę “Radiohead” nariai, dirbę prie savo solinių projektų.
Taip gimė “The Smile” ir debiutinis jų albumas keliančiu šypseną tiems, kas bent porą kartų yra keliavę su “Ryanair” pavadinimu “A Light For Attracting Attention”. Stilistiškai “The Smile” yra artimas, tačiau piktesnis “Radiohead” pusbrolis. Neatsižadantis taip artimos Th. Yorkui elektronikos, tačiau labiau “gitarinis” nei kiti pastaruoju metu pasirodę jo projektai. Ir panašu, kad “The Smile” atėjo ilgam – grupė ką tik išleido dar vieną gyvą EP, ruošia ir antrą albumą. Ar “The Smile” pakeis “Radiohead”? Nenorėčiau tuo tikėti, ir dar labiau nenorėčiau, kad taip nutiktų. Bet pagyvensim – pamatysim.
3. Russian Circles „Gnosis“
Ikoniškas instrumentinio post-rock/post-metal trejetas iš Čikagos, JAV, „Russian Circles“ groja galingą ir įtraukiančią instrumentinę muziką ir gyvuoja jau beveik 20 metų. Rugpjūtį, su „Sargent House“ leidybine kompanija grupė pristatė aštuntąjį savo albumą „Gnosis“.
Albume – septyni, tarsi garso banga, triuškinantys/bloškiantys instrumentiniai post-rock kūriniai. Gitaros vedamas skambesys įtraukia, šalia lengvai galima būtų girdėti ir vokalą, bet ar verta? Instrumentinis albumas taip aukštai manoMuzika.lt tope tikrai pelnytai ir vokalo jam nereikia.
Galingi gitaros rifai, būgnai ir bosas gražiai apjungia rock bei metal žanrus ir albume atpažįstamas „Russian Circles“ skambesys. Albumas dinamiškas, o tyla ir triuškinantis garsas, bei grožis ir brutalumas jame išvien.
2. Bonobo „Fragments“
Nors Simon Green savo kūrybos kelią pradėjo nuo easy listening lo-fi hip-hop’o, šiandien jis nuo savo šaknų yra gerokai nutolęs. “Fragments” iš esmės tęsia tai, ką Bonobo vystė albumais “The North Borders” ir “Migration”. Šiandieninė Bonobo kūryba – lengva, vasariška, neįpareigojanti elektroninė muzika, tinkanti ir pabėgiojimui gamtoje, ir romantiškam saulėlydžiui ir smagaus vakaro pradžiai šokių aikštelėje. Būtent tai gauname ir šį kartą. “Fragments” nėra itin originalus ar kažkuo labai išskirtinis Bonobo darbas, bet būtent toks šio atlikėjo nuoseklumas žavi. Simon Green muziką lengva įsimylėti.
1. Placebo „Never Let Me Go“
„Never Let Me Go“ – po ilgos pertraukos šiemet pagaliau pasirodęs „Placebo“ studijinis albumas.Tai taip pat pirmasis kūrinys, įrašytas po būgnininko Steve’o Forresto pasitraukimo iš grupės 2015 m.
„Never Let Me Go“ labai apibendrina pastarųjų metų pasaulio būklę, viską ryjantį chaosą. Čia rasite kniaukiantį Briano Molko balsą, distortintas, sunkias gitaras ir sintezatoriaus force majore.
Vienas iš pagrindinių albumo bruožų yra tas, kad “Never Let Me Go” labai primena 90-ųjų alt-roką. Jei užmerki akis besiklausydamas „Hugz“, kai skamba Molko vokalas ir griežtas gitaros rifas, apima jausmas, kad sugrįžai į tą laikotarpį. Ironiška, kad tai yra geriausias Placebo albumas nuo „Meds” laikų, nes jis neabejotinai atspindi to albumo estetiką.
Beno Aleksandravičiaus roko grupė „ba.” yra bene vienas didžiausių reiškinių šiandieninėje Lietuvos roko muzikos scenoje. Todėl nenuostabu, jog kiekvienas jų naujas albumas yra ypatingai laukiamas ne tik šalies roko muzikos gerbėjų, bet ir daugelio melomanų.
Šiandien šis laukimas baigėsi, mat „ba.” prieš keletą minučių pasauliui padovanojo jau trečią savo studijinį albumą „NAUTO”. Naujoje rokerių plokštelėje – 10 dainų, be kurių daugelis grupės gerbėjų artimiausiu metu greičiausiai neįsivaizduos savo kasdienybės.
Naujoji plokštelė pasirodo po 3 metų pertraukos (2019 m. dienos šviesą išvydo antras studijinis grupės albumas „H8” – L. Z.).
Kaip savo paskyroje rašė „ba.”, „po trejų metų pertraukos ir dviejų metų sunkaus darbo pristatome jums savo trečią studijinį albumą NAUTO”.
Kitą savaitę pasirodys trečiasis grupės „ba.” albumas! Naujasis grupės darbas pavadinimu „Novus” klausytojus pasieks rugsėjo 30 dieną.
Naują savo albumą grupė kūrė ir pirmą kartą dirbo kartu su prodiuseriu bei kompozitoriumi Domu Strupinsku. O albumas bus išleistas kartu su pasauline įrašų kompanija „Sony Music Entertainment“.
Šiandien „ba.” dalinasi naujuoju kūriniu „Praradau mintis”. Pasiklausykime!
Pabiro tikrai nemažas krepšelis naujienų iš grupės „ba.“ stovyklos.
Neseniai pasirodė grupės „ba.“ daina „ŠOKIS“ ir jai skirtas vaizdo klipas, kuris yra ir grupės „ba.“ lyderio Beno Aleksandravičiaus režisūrinis debiutas. Klipą Benas kūrė su Arnu Užkuraičiu ir Vincu Vinkevičiu.
Bet tai tikrai dar ne visos naujienos. Jų yra dar daugiau ir dar didesnių. Singlas „ŠOKIS“ – pirmasis kūrinys iš dešimties, kurie jau rudenį pasirodys, kaip naujas „ba.“ grupės albumas.
Naują savo albumą grupė kūrė ir pirmą kartą dirbo kartu su prodiuseriu bei kompozitoriumi Domu Strupinsku. O albumas bus išleistas kartu su pasauline įrašų kompanija „Sony Music Entertainment“.
Džiaugiamės dėl stipraus įvertinimo grupei ir klausome naujo grupės kūrinio.
Likus dienai iki vienintelio „ba.“ pasirodymo Vilniuje šią vasarą „Lukiškių kalėjime” grupė dalinasi nauju singlu. Daug nedaugžodžiaujant pristatoma daina „Vitrina” ir jos vaizdo klipas. Kaip visada su nauja jėga ir trenksmu. Galbūt klausomės naujojo hito? Kviečiame įvertinti!
Vos prieš savaitę grupė „ba.“ po ilgo laiko pasidalino nauja kūryba – singlu „Pilnatis“. Šiandien klausytojams muzikantai prisistato dar vieną naujieną – antrąja dvigubo singlo dalimi – dainą „Paralyžius“.
Grupės lyderis Benas Aleksandravičius pasakoja, kad daina „Paralyžius“ gimė neplanuotai, kartu su kitu „ba.“ nariu trumpam palikus miestą.
„Nelabai noriu plėstis ir pasakoti apie ką ir kam yra daina, nes nenoriu sugadinti kiekvieno žmogaus dainos pritaikymo sau, bet iš esmės – ji yra apie santykius ir miego paralyžių“, – trumpai naują singlą apibūdina Benas.
Abu dvigubo singlo kūrinius: „Pilnatį“ ir „Paralyžių“ nuo šiandien galima išgirsti visose skaitmeninėse platformose.
2020-uosius grupė „ba.“ užbaigė vinilo formatu išleidę akustinį gyvo garso UNPLUGGED įrašą, o šiandien grupė grįžta su šviežia kūryba ir kviečia išgirsti naują dainą „Pilnatis“.
„Tai yra mūsų dainos „SAULĖSUŽTEMIMAS“ tęsinys. Ji buvo išleista lygiai prieš penkis metus. Dėl datos – tai neplanuotas sutapimas. Kai suvedėm galus ir tai supratome, šis tęstinumas įgavo dar daugiau svorio“, – naują kūrinį pristato grupės „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius
Jau praėjusią savaitę socialiniuose tinkluose grupė užsiminė apie kūrinį ir neslepia, kad dalis gerbėjų tikėjosi albumo ar EP, tačiau jo dar reikės palaukti, o šiandien paklausome kūrinio „Pilnatis“.
Benas Aleksandravičius kartu su grupe birželio 20 dieną „MO” muziejaus terasoje surengė ypatingą, akustinį koncertą. Koncertas buvo įrašinėjamas ir šiandien mus pasiekė pirmoji daina iš jo. Koncerto įrašas netrukus bus išleistas išskirtinai tik vinilo formatu.
Dėl siaučiančio COVID-19 viruso ir prastėjančios situacijos Lietuvoje buvo atšauktas spalio 30 dieną turėjęs įvykti grupės ba. koncertas. Atsižvelgdami į gerbėjų prašymus negrąžinti koncertų bilietų ir taip prisidėti prie grupės veiklos, ba. suteikia galimybę parsisiųsti šią naująją dainą už mokestį, kurį kiekvienas gali nusistatyti pats. Taip grupė bus paremta, o tuo pačiu gerbėjai galės pasimėgauti grupės muzika savo namuose.
Grupės „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius savo socialinėje paskyroje „Facebook” vakar pristatė dar negirdėtą, naują dainą.
„Čia yra iš tų gabalų, kur aš tingiu toliau p***** prie jo. Ir pasilieku ji sau. Bet čia galbūt pirmas žingsnis į mano solo skambesį. Nežinau. Tiesiog bijau, kad šitas trackas supelys mano kompe, todėl atiduodu jį čia ir dabar”, – pristatydamas savo naują dainą socialiniuose tinkluose rašė Benas.
Sauliaus Baradinsko unikalusis projektas „Sapiens Music” vakar vakare pristatė dar vieną svečią. Šįkart čia apsilankė Benas Aleksandravičius, grupės „ba.” siela ir balsas.
Kaip ir visi „Sapiens Music” svečiai, Benas, filmuojamas „stambiu planu” atliko savo dainą. Šiai įrašų sesijai buvo pasirinkta daugeliui grupės gerbėjų netikėta, bet labai pamilta daina „Ramunė Pt.1”. Šis kūrinys buvo įtrauktas į pernai išleistą nuostabų grupės albumą „H8”.
Daugiau nei prieš dešimtmetį Alina Orlova išleido savo debiutinį albumą „Laukinis šuo dingo”. Jame buvo daina „Vasaris”. Ir nors kūrinys 2008-aisiais skambėjo visiškai kitaip, prieš kelias dienas jo koverį nutarė sukurti kultiniu tampantis Beno Aleksandravičiaus projektas ba.
Taigi, Jūsų dėmesiui – nauja „Vasario” intepretacija pagal ba.
Grupė „ba.“ spalio 25 dieną surengusi įspūdingą koncertą menų fabrike „LOFTAS” skirtą naujam albumui „H8” leidžia kelioms minutėms pajusti koncerto dvasią ir jame sudalyvauti. Beno Aleksandravičiaus grupė dalinasi daina „Juodaesi”, kuri taip tinka šiai dienai. Pasigarsinkite.
Pirmas 2019-ųjų pusmetis buvo tikrai stiprus. Išleista tiek geros muzikos, kad jau dabar būtų drąsiai galima sudaryti geriausiųjų topus. Tačiau metai dar nesibaigė, jų praėjo viso labo 50 procentų.
Todėl manoMUZIKA nusprendė išsikelti sau užduotį „Mission (im)possible” ir išrinkti iš visų šimtų (o gal tūkstančių) tuos 8 labiausiai zulintus, nuklausytus ir daugiausiai dėmesio prikausčiusius įrašus.
Taip, kiekvienas turime savo nuomonę. Taip, galim lankstyti pirštus ir sakyti, kad buvo nepaminėtas tas ar anas. Tačiau kiekvienas turime savo nuomonę. Šis aštuntukas (kurį atrinkti buvo tikrai ypatingai sunku) – yra tas, apie kurį norėtume pakalbėti būtent mes.
Taigi, 8 pirmojo šių metų pusmečio albumai, kuriuos, mūsų manymu, išgirsti tiesiog privaloma
BA. „H8”
Triumfas. Kitaip naujo „Ba.“ albumo pavadinti tiesiog negalima. Kaip žinia, antras studijinis įrašas visada būna sunkiausias. Jis dažniausiai atsako į pagrindinį klausimą – ar debiutas tebuvo vienadienė sėkmė, ar grupė išliks ir turės savo tvirtą vietą po muzikine saule.
Ba. „H8” abejonių nepalieka. Net ketverius metus lauktas albumas – ir gerokai įvairesnis, ir kur kas brandesnis nei 2015 m. išleista plokštelė „RASTI/PASIKLYSTI“. Nors jame mažiau avantiūros (dėl kurios nebūvimo girdimi ir kai kurių žymių žmonių nuogąstavimai), akivaizdu, kad čia gerokai daugiau kūrybos, išieškojimo ir muzikinių variacijų. Todėl jeigu kažkas galvoja, kad Benas ir kompanija nustojo maištauti – galvokite iš naujo. Maišto čia – su kaupu. Tačiau šįkart maištas ir gerokai brandesnis, ir kur kas įtaigesnis.
Foalsiškas “Atsiprashow” ar Cure’iška “Išnara” – tik pora pavyzdžių, kad “Ba.” muzika stadione skambės geriau nei gerai. Daugelis jaunos kartos gerbėjų, dievinantys kultu tampantį Beną tai žino jau seniai. Šių metų albumas – akivaizdus įrodymas, kad jo kūrybą pradės vertinti ir gerokai vyresni žmonės. Ar tai tiesa – pamatysime jau netrukus. Šiandien galime drąsiai daryti išvadą, kad Lietuva turi vieną geriausių (jei ne patį geriausią) šių metų albumą, o Benas ir kompanija yra užsitikrinę tvirtą vietą šiandieninio lietuviško rokenrolo olimpe.
SATIN JACKETS “Solar Nights”
Muzika visuomet nešė emociją. Todėl natūralu, kad skirtingose situacijose užvaldžius skirtingai emocijai imi ir renkiesi vis kitokią muziką.
Tomis akimirkomis, kai už lango ima vis ryškiau šviesti saulė, o aš vis dažniau mintimis nugrimztu į akimirkas, kuriose dominuoja jūra (arba ežeras), ramybė ir vienas kitas kokteilis, nejučia savo spotify grojaraščiuose imu ieškoti švelnios, lengvos ir melodingos house muzikos. Ir šių paieškų priešakyje beveik visada būna „Satin Jackets“.
Ir turbūt tai yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl vėlyvą pavasarį išleistas „Solar Nights“ yra „a must“ albumas. Jis ir yra būtent toks – švelnus, judrus, melodingas ir tikrai labai gražus.
Kažkada asmeniniuose smooth house simbolių pasirinkimuose dominavo tokie kūriniai kaip DJ CAM „Summer in Paris“ ar Kaskade „It‘s You, It‘s Me“. Pastaruosius kelerius metus neabejotinas lyderis – vokiečių prodiuserio Timo Bernhardto projektas „Satin Jackets“. Jeigu abejojate – pabandykite važiuodami jūros link saulėtą penktadienio pavakarę visu garsu perklausyti šitą albumą. Akimirksniu suprasite ką turime mintyje.
ANDERSON .PAAK „Ventura“
Talentas. Polėkis. Novatoriškumas. Kai visus šiuos tris dalykus sudedi į vieną, rezultatas prastas būti tiesiog negali. O kai dar prie visko pridedame ekosistemą, kurioje bręsti, augi ir pradedi kurti, erdvė talentui vešėti yra maksimaliai gera.
Anderson.Paak turi daug epitetų. Multiinstrumentalistas, kompozitorius, žodžių autorius, prodiuseris. Jo diskografijoje – keturi albumai. Paskutinis – „Ventura“ – diskas, išleistas šiemet.
Naujame JAV reperio įraše – bendri kūriniai su legenda Smokey Robinsonu, „Outkast“ siela Andre 3000, kažkada populiaria (bet vis dar neužmiršta) R&B atlikėja Brandy ir kiti. Visas albumas – didelis ir vientisas repo, ritmenbliuzo ir modernaus soulo mišinys, kurio muzikiniai pasažai yra tokie pat nenuspėjami kaip ir pati Anderson .Paak kūryba.
ANDRIUS MAMONTOVAS IR LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS „ Šiaurės naktis. Pusė penkių“
Jeigu reikėtų įvardinti tris visų laikų geriausius lietuviškos muzikos albumus – Andriaus Mamontovo albumas „Šiaurės naktis. Pusė penkių“ šį trejetuką karūnuotų. 1998 metais išleistas pirmasis solinis atlikėjo darbas, po grupės „Foje“ išsiskirstymo, jau tada atrodė ypatingas ir nepavaldus laikui. Dviems dešimtmečiams dar labiau nugludinus šį devynių dainų šedevrą kažkokio šios sukakties paminėjimo laukė daugybė Andriaus muzikos klausytojų. Bet tikriausiai niekas nesitikėjo šio albumo iš esmės prikelto antram gyvenimui.
Ir būtent prikelto. Ne remaster’into, įvilkto į naują rūbą, ar sugroto nuo pradžios iki pabaigos eilėje koncertų, bet iš esmės perrašyto natomis iš naujo, pasitelkus pačius geriausius Lietuvos muzikantus įrašyto legendinėje garso įrašų studijoje Londone, procesą prižiūrint pačio aukščiausio lygio profesionalams. Kiekvieno kūrėjo karjeroje kartais įvyksta stebuklų, impulsų, kurie žybteli ir niekada daugiau nepasikartoja. Pagauti ir įgyvendinti juos prieš jiems pranykstant – sėkmė! Bet įgyvendinti juos dukart, antrąjį kartą pranokstant pirmojo karto itin aukštai užkeltus lūkesčius – tai jau yra branda ir profesionalumas. Būtent tokia yra ši, naujoji “Šiaurės naktis. Pusė penkių“ versija.
Tai – ne tik nostalgiška dovana klausytojams, bet ir pagarbi duoklė šiai kūrybos magijai, kuria neįmanoma nesižavėti. O taip pat tai yra didžiulė duoklė anapilin dar visai neseniai iškeliavusiam Andriaus Mamontovo mokytojui, teatro režisieriui Eimuntui Nekrošiui, kurio tikėjimas Andriaus gebėjimu scenoje virsti Hamletu didele dalimi lėmė šių dainų atsiradimą.
PURE BATHING CULTURE „Night Pass“
Šiaurės Europa turi „Postiljonen“. Jungtinės Amerikos Valstijos – „Beach House“. Egzituoja tautų mišinys pastaruoju metu itin trendinančioje trijulėje „Yumi Zouma“. Šią padangę neseniai papildė ir Portlendo grupė „Pure Bathing Culture“.
Kad ir kaip bebūtų gaila, duetas taip ir nepramušė Europos sienų. Nepaisant to, šis dream pop šedevras yra ne ką mažiau vertas dėmesio nei anksčiau minėti vardai. Albumus leisti pradėję prieš 7 metus, šiemet jie išleido ko gero savo stipriausią – „Night Pass“.
Visiems gyvenimo atvejams, visokiems orams ir įvairiausioms situacijoms tinkantis švelnusis „Pure Bathing Culture“ dream pop‘as yra bene didžiausias pastarųjų metų mūsų atradimas. Labai tikimės, kad jį greitu metu atrasite ir jūs.
O jeigu atrasti norite nuo šio albumo, pradėkite klausytis nuo kūrinio „Ad Victoriam“
THE NATIONAL „I Am Easy To Find“
Pirmą savo studijinį albumą „The National“ išleido lygiai prieš 20 metų. Po to buvo išleisti dar septyni. Paskutinė plokštelė „I Am Easy To Find“ dienos šviesą išvydo šiemet.
Senieji Matto Berningerio ir kompanijos gerbėjai tokio albumo laukė beveik dešimtmetį, mat dvi po 2010-aisiais išleisto „High Violet“ grupės plokštelės uždavė daugiau klausimų dėl grupės muzikinio tapatumo nei pateikė atsakymų. Tačiau šiemetinė plokštelė visas abejones numetė šalin.
Naujasis albumas turėtų patikti tiems, kuriems grupės muzikinį vektorių atspindi tokios plokštelės kaip „Aligator“ ar jau minėtasis „High Violet“. Daug lyrikos, daug melodijos, daug neįtikėtinai žavaus liūdesio, kuriam svorio priduoda sodrusis Matto baritonas ir… labai nemažai moteriško vokalo. Tai, ko gero ir yra esminis skirtumas, kuris atsispindi šiame įraše.
Čia galima išgirsti ir Lisa Hannighan, ir Sharon Van Etten, ir netgi bruklino choro balsus. Tačiau svarbiausia, kad šioje plokštelėje apstu baladžių ir emocinių muzikinių stebuklų, primenančių ne tik tokius kultinius kūrinius kaip „Bloodbuzz Ohio“ ar „Fake Empire“, bet ir visiškai netikėtų, grupės kūrybai absoliučiai nebūdingų sprendimų.
WITHOUT LETTERS „Abundance Supreme“
„Without Letters“ šiemet priminė apie save išleisdami debiutinį albumą „Abundance Supreme“. Šiek tiek keista rašyti žodžius „priminė apie save“ ir „debiutinis albumas“ viename sakinyje. Tiesa ta, kad „Without Letters“, nors ir būdami sąlyginai jauna grupe, gyvuoja jau beveik dešimtmetį. Per tą beveik-dešimtmetį iki pat šių metų jie buvo išleidę tik du skirtingus, bet labai puikius EP, pateisindami faktą, jog bent jau šios grupės atveju, kokybė yra nepalyginamai svarbesnė, nei kiekybė. Šį faktą jie pateisino ir šįkart – šovė vieną stipriausių šių metų albumų. Bet jau lietuviškoje scenoje tai tikrai.
„Without Letters“ yra labai nepastovi grupė. Nuolat kintančiam grupės skambesiui įtaką tikriausiai daro nuolat kintanti grupės sudėtis. Bet net ir išgryninę grupės sudėtį iki mažiausio įmanomo branduolio „Without Letters“ sugebėjo išlaikyti tam tikrą savo muzikos kokybės kartelę. Albume „Abundance Supreme“ grupė yra šviesmečiais nutolusi nuo savo ištakų. Jie drąsiai eksperimentuoja su hardcore, acid, gabber ir net noise rock, subtiliai sujungdami visas šias muzikines sroves svaigioje psichodelinio techno upėje. Vokalas anksčiau nebuvo stiprioji „Without Letters“ pusė, tad reikalui esant leisti dainuoti kviestiniams vokalistams (šįkart tai yra grupės „shishi“ ir „Planeta Polar“) yra dar vienas pasiteisinęs žingsnis. Bus labai įdomu pamatyti kur link „Without Letters“ progresuos ateityje, tačiau šiandien drąsiai galime teigti, kad jų muzika – kaip visada žiauriai gera!
OLD SEA BRIGADE „Ode To A Friend“
Pirmas „Old Sea Brigade“ pilnas įrašas dienos šviesą išvydo pačioje metų pradžioje – dienomis, kai norėjosi ramybės, o spaudžiant šaltukui šiluma buvo tai, apie ką svajojo daugelis. Todėl šis įrašas buvo tas vaistas nuo idėjinio ir žiemiško speigo, kuris galėjo išgydyti bet kokias ligas.
Svajingas. Lyriškas. Labai švelnus. Galbūt nepretenduojantis į pasaulinio šedevro titulą, bet puikiai tinkantis akustinės lyrikos gerbėjams. Toks yra amerikiečio Beno Cramerio debiutinis „Ode To A Friend“.
Šio įrašo manoMUZIKA labai laukė. Džiugu, kad laukimas nenuvylė, o švelnūs ir itin mieli ausiai garsai dar kartą įrodė, kad muzika yra gerokai daugiau nei tik emocija.
