Daddy Was A Milkman

Daddy Was A Milkman feat. Giedrė – Viskas čia gerumu

manoDAINA, manoVIDEO

Šiandien mūsų ausis pasiekė nuostabus duetas – Ignas Pociūnas, geriau žinomas „Daddy Was a Milkman” pseudonimu ir Giedrė Kilčiauskienė pristato bendrą kūrinį „Viskas čia gerumu”.

„Dauguma mūsų turime vietų, kurios niekada nenuvilia, kai ieškome ramybės.  Tu ten saugus, niekur neskubi ir niekada nekeli balso. Ten lengva ilgiau miegoti rytais, niekas neskambina, o ir pats gali tiesiog pabūti niekuo. Arba savimi.   Taip kasmet ir grįžtam, kas į Kuršių Neriją, kas į salas kitam pasaulio krašte arba nuo vaikystės mylimus sodus, kur nors antakalnio pakrašty”, – pristatydamas dainą rašė „Daddy Was A Milkman” 

ALBUMAI, KURIUOS IŠGIRSTI BŪTINA: LAPKRITIS, 2021

manoNAUJIENA

Jau gyvename kalėdinėmis nuotaikomis, tačiau dar neskubėkime į Kalėdinį šurmulį. Dar truputį palaukime ir prisiminkime lapkričio albumus. Lapkritį siūlome prisiminti su „Daddy Was A Milkman“ ir „IDLES“ albumais, sunkesnio skambesio gerbėjams – Dave Gahan ir „Soulsavers“ grupės kūriniais, bei bendrais „Converge” ir Chelsea Wolfe bei Richard Dawson ir „Circle darbais.

Daddy Was A Milkman – „Kai ruduo mokė mane“

Šiltas. Jaukus. Mielas. Išjaustas. Turbūt taip reikėtų kalbėti apie naujausią Igno Pociūno, Lietuvos žmonėms geriau pažįstamo „Daddy Was A Milkman“ pseudonimu, albumą „Kai ruduo mokė mane“. Jau pirmieji albumo šaukliai – dainos „Nieko nebijau“ ir „Tinginio vasara“ signalizavo, kad albumas bus toks, kokio mes ir tikėjomės – ramus, įkvėpiantis ir intymus. Toks, kurio galima klausytis kone visose gyvenimo situacijos. Toks, kuris gali tapti nuostabiu palydovu besileidžiant šiltai vasaros saulei. Toks, kuris gali tapti muzikaliausiu draugu gurkšnojant karštą vyną su mylimu žmogumi tada, kai už lango švelniai sukasi snaigių šokis. Toks, kuris net ir paslaptingą Kalėdų naktį gali įkvėpti, sušildyti ir nuraminti.

Ar „Kai ruduo mokė mane“ patenkino tuos lūkesčius? Su kaupu. Trečiajame Igno albume, lyginant jį su prieš tai buvusiaisiais, skirtumas vienintelis – visas įrašas – lietuvių kalba. Gražūs tekstai, švelni muzika, intymumas ir velniškai jausmingos, lengvos melodijos šio albumo tikrai ilgam neleis padėti į lentyną. Jo, tiesiog, norisi klausytis vėl ir vėl, mat 9 čia esančios kompozicijos „susiklauso“ taip greitai, kad nespėji net įkvėpti… Todėl imi jį „sukti“ iš pradžių.

Ypatingai dabar, kai gyvename nežinodami kaip virusas evoliucionuos; kai stebėdami kas vyksta už Lietuvos sienos jaučiame nerimą; kai neigiamos informacijos žiniasklaidos kanaluose yra ypatingai daug… „Kai ruduo mokė mane“ gali tapti pasakiškai miela ramybės doze jūsų namams, ausims ir, žinoma, širdims.

Dave Gahan ir Soulsavers – „Imposter“

Vienos iš svarbiausių visų laikų muzikinių grupių „Depeche Mode“ karjera jau tęsiasi daugiau kaip keturis dešimtmečius. Dave Gahan – „depešų“ veidas ir balsas. Jį myli šimtai tūkstančių žmonių visame pasaulyje. Jo vietoje svajoja atsidurti dažnas „depešistas“, net ir žinodamas, jog būti Dave Gahan’u yra pavojinga. Juk šis žmogus net keturis kartus (!!!) yra paspaudęs ranką mirčiai! Dave Gahan yra Dievas, besimaudantis minios meilėje, tačiau niekam ne paslaptis, jog dainas grupei kuria ne jis, o jo kolega Martin Gore. Na, išskyrus keletą retų atvejų. Todėl nieko keisto, jog metams bėgant atsiranda poreikis padaryti kažką savo. Kažką, kas būtų nesiejama su „depešais“. Albumas „Imposter“ – jau penktasis Dave Gahan išstojimas be „Depeche Mode“ ir trečiasis dovanojant savo balsą prodiuserių „Soulsavers“ komandai. Sulig kiekvienu jų bendru albumu vis labiau jaučiasi, jog šis projektas, laikui bėgant virtęs rimta grupe, yra labai svarbus savirealizacijos kanalas Dave Gahan‘o gyvenime ir karjeroje. Šiuo jo gyvenimo etapu tikriausiai svarbesnis nei megadinozaurai „Depeche Mode“.

Šį kartą albume nerasite nei vienos autorinės dainos. Čia skamba vien koveriai. Bet kaip gražiai! Klausant šio albumo su kiekviena daina imi vis labiau pamiršti, jog šias dainas parašė Mark Lanegan, Neil Young, PJ Harvey, Bob Dylan ir kiti. Dave Gahan čia yra ne tik vokalistas, bet ir savotiškas šios muzikinės kelionės kuratorius, kuriam ši kelionė, matyti, itin asmeniška. „Imposter“ – jautrus, gilus, tyras, ir velniškai muzikalus darbas. Muziką šiam albumui įrašė gyvais instrumentais grojanti dešimties žmonių grupė. Tai – visiškai kita muzikinė amplitudė, nei „Depeche Mode“. Na, o su niekuo nesupainiojamas Dave Gahan balsas čia atsiskleidžia visai kitomis spalvomis.

Tad jei mėgstate „depešus“, bet norite išgirsti jų balsą kitokioje muzikoje – nepraleiskite progos. O jei „depešų“ nemėgstate (arba nežinote?) – linkiu Jums atrasti šį nepaprastą, žavingą balsą būtent šiame kontekste. Čia Dave Gahan išlieja visą savo širdį. Ir tai girdisi. Kol kas tai – naujas darbas, tad bendra nuomonė apie jį dar nėra pilnai susiformavusi. Bet spėju, jog kažkada, šis albumas bus laikomas vienu esminių jo karjeros šviesulių. Panašios svarbos, kaip „American IV: The Man Comes Around“ šiandien yra Johnny Cash kūryboje. Bet iki tol dar laukia daug metų ir daug naujų albumų, ar ne?

„Converge” ir Chelsea Wolfe – „Blood Moon: I”

2016-ųjų metų balandis. Įžymieji JAV hardcore/mathcore atlikėjai „Converge” koncertuoja Europoje. Jiems talkina raganiškoji užburiančio balso savininkė Chelsea Wolfe, jos kolega Benas Chisholmas ir Stephenas Brodsky iš taip pat amerikiečių roko grupės „Cave In“. Pasirodymai pavadinti gana pranašiškai – „Blood Moon“. Publika ošia, o tarp muzikantų užsimezga magiškas ryšys.

Šis neeilinis kolektyvas tuo metu to dar nežinojo, tačiau būtent tada buvo įpūsta dar vieno albumo dvasia. Visgi įrašų sesijos prasidėjo ne iš karto, o 2019-aisiais. Karantinas pakišo koją, tad įrašą teko pabaigti nuotoliniu būdu. Ir štai, šių metų lapkritį dienos šviesą pagaliau išvydo minėtųjų muzikantų bendro darbo vaisius – albumas „Blood Moon: I“.

Kaip ir buvo galima tikėtis, kiekvienas iš minėtųjų atlikėjų čia paliko savo unikalų pėdsaką. „Blood Moon: I“ sujungia siautėjantį  „Converge” įniršį su „Cave In“ sunkumu ir žaviosios  Chelsea Wolfe raganišku niūrumu. Jei kada nors klausėte savęs, kaip skambėtų Jacobas Bannonas, jei jis taptų „Cave In“ nariu, arba kaip Chelsea Wolfe atskleistų savo kerinčias melodijas per kaklą laužantį „Converge” ritmą, atsakymus į šiuos klausimus rasite jau pirmuosiuose kūriniuose. Mano asmeniniai favoritai, kurių paklausyti tiesiog būtina: „Blood Moon“, „Coil“ ir „Crimson Ston“. Čia susipina tiek sunkūs, matematiški „Converge” rifai, Jacobo Bannono scream’as, tiek ir tamsus, bet tuo pačiu metu ir švelnus Chelsea Wolfe vokalas.

„Blood Moon: I“ peržengia daugelio „Converge” užkietėjusių gerbėjų tolerancijos ribas. Jie grupę kaltina „suminkštėjimu“, o aš kaip tik manau, jog tai yra natūrali jų skambesio evoliucija, kuri buvo ilgai laukta ir šiame albume meistriškai įgyvendinta. „Blood Moon: I“ taip pat yra sunkiausia ir įspūdingiausia Chelsea Wolfe ir Beno Chisholmo muzikos išraiška, kurią varo kunkuliuojanti „Converge”“ jėga ir „Cave In“ dvasia. „Blood Moon I“ tikrai yra vienas esminių šių metų sunkiosios scenos albumų.

Richard Dawson ir „Circle“ – „Henki“

Dainų kūrėjas ir gitaristas Richard Dawson iš Didžiosios Britanijos suvienijo jėgas su Švedų roko grupe „Circle“. Richard Dawson atstovauja daugiau folk stiliaus tradicijas, o jau apie jau apie 40 albumų savo diskografijoje turintys „Circle“ atstovauja įvairiems roko stiliaus subžanrams – progressive, hard, glam, space ir kiti. Grupė, garsėjanti technišku aukšto lygio atlikimu ir veržlumu suteikia greičio ir energijos lyriškesniai Richard Dawson kūrybai.

Kuriant albumą kūrėjai dalinosi demo / bandomaisiais įrašais nuotoliniu būdu, vėliau susitiko įrašų sesijai Suomijoje ir albumą pabaigė dirbdami nuotoliu, kai 2020-ųjų pavasarį visą Europą pasiekė pandemija. Atrodo, jog pakankamai ilgas pasiruošimas išėjo į naudą. Dawson mėgsta išbandyti savo kūrybos ribas ir ieškoti kažko naujo. Įprastai savo kūriniuose pasakojantis visą žmogaus gyvenimą ir jo paletę, su albumu „Henki“ nuo to nenutolo, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pasakojama apie kažką kitką. Albumo pavadinimas – suomių kalbos žodis, kuris reiškia „dvasią“ ar „sielą“. Visi septyni kūriniai pavadinti augalų pavadinimais. Iš pirmo žvilgsnio „botaniniai“ kūriniai pasakoja Richard Dawson mėgstama tema – žmones: jų gyvenimo iššūkius, tragedijas ir pomirtinio gyvenimo paslaptis.

Tai išskirtinis albumas Richard Dawson diskografijoje su „Circle“ energija ir dvasia. Plačios temos, kiek kitoks skambesys ir albumas glosto ausį ne tik eiliniams klausytojui, bet ir išrankiems melomanams.

IDLES – „Crawler“

Iš Bristolio – britų avangardo sostinės – kilusių „IDLES“ pristatinėti nereikia – garsus jų šauksmas gerai girdimas ir Lietuvoje, nors jie (dar) nėra čia viešėję. Naujausio, ketvirtojo jų albumo „Crawler“ istorija gan tipinė – 2020-ųjų rugsėjį išleidę trečiąjį albumą, „Ultra Mono“, grupės vyrukai turėjo  vilties pakoncertuoti su juo. Deja, dėl patys-žinot-ko, tai tapo neįmanoma ir „IDLES“ padarė tai, ką moka geriausiai – užsidarė studijoj ir pradėjo įrašynėti dar vieną albumą. Taip ir gimė „Crawler”.

Jei mokate skaičiuoti, supratote, kad naujasis „IDLES“ albumas gimė labai greitai. Greitai gimę albumai dažnai kvepia chaltūra, tiesa? Tik ne „IDLES“ atveju. Tačiau čia turime jus įspėti. „Ultra Mono“ buvo greitas ir įsiūtęs. Jame buvo viskas, dėl ko mylime „IDLES“ –  piktas Joe Talboto vokalas, socialiai angažuotos temos, siautulingi ritmai. „Crawler“ – visiškai kitoks, ir tai suprantame vos išgirdę pirmąsias „MTT 420 RR“ natas.

„IDLES“ čia visiškai kitokie, atsigrėžę į save, į savo išgyvenimus, į savo problemas. „Crawleryje“ galima lengvai užčiuopti tai, su kuo „IDLES“ visą laiką buvo lyginami – čia girdime ir niūrias „Joy Division“ nuotaikas, ir senąjį gerąjį „Queens of The Stone Age“ skambesį. Turime net baladę – arba tai, kas artimiausia baladei „IDLES“ kontekste („The Beachland Ballroom“).

Ką turime dar? Ogi albumą, kuris yra kažkiek chaotiškas, tačiau kartu yra labai svarbus (arba tokiu taps) tiek patiems „IDLES“ nariams, tiek jiems kaip grupei. Bent jau tokį turiu įtarimą (ir galbūt slaptą norą).

Daddy Was A Milkman pristato lietuvių kalba įrašytą naują albumą

manoNAUJIENA

Metų pradžioje jis pasidalino nuostabia daina „Nieko nebijau”. Kiek vėliau, pačioje vasaros pradžioje – kūriniu „Tinginio vasara”, kuris tapo viena svarbiausių lietuviškų dainų karštuoju metų sezonu. Praėjusį penktadienį jis pristatė trečią būsimos plokštelės šauklį „Oro per stiklą”. Na o šiandien…

Šiandien itin švelnios muzikos monopolistas „Daddy Was A Milkman” savo gerbėjams dovanoja naują albumą.

Plokštelė „Kai ruduo mokė mane” – jau ketvirtasis Igno Pociūno (aka „Daddy Was A Milkman”) studijinis įrašas. Šįkart skirtumas su prieš tais buvusiais įrašais yra tas, kad visa nauja plokštelė įrašyta lietuvių kalba.

Be trijų jau minėtų dainų albume bus galima rasti dar 6 niekur iki šiol neskambėjusias kompozicijas.

“Kai ruduo mokė mane” – labai atviras ir nuoširdus albumas. Pastarieji metai buvo pilni išbandymų daugeliui iš mūsų, o ir laiko apie viską pagalvoti buvo daugiau nei pakankamai. Labiausiai man rūpėjusios temos ir nugulė į devynias albumo dainas. Jį įrašinėti ir pradėjome pernai metų rudenį”, – pristatydamas albumą facebooke rašė Ignas

„Tai ko gi mokė tas ruduo? Ramybės. Jis leido geriau pažinti ir suprasti savo nuotaikas ir norus . Priminė ko labiausiai ilgiuosi, bet gal kartais nepakankamai vertinu. Visas tas keistas pandeminis laikotarpis tik paryškino gerąją, gražiąją pusę – nepertraukiamą vaikų meilę, artumą ir dėmesį”. – pridūrė jis. „Tam tikra prasme ruduo mane ir išmokė rašyti dainas lietuviškai. Tai buvo nauja, bet nepaprastai maloni ir azartiška patirtis. Ieškoti tinkamų žodžių savo kalba nepaprastai įdomu, nors ne visada lengva. Mano nuomone, kūryba lietuviškai reiklesnė detalėms ir mažiau atlaidi tekstams, kas verčia dar labiau pasukti galvą pasakojant muzikines istorijas”, – pasakodamas apie savo albumą sakė muzikantas.

Naujame albume Ignas lieka ištikimas sau – jo muzika itin švelni, intymi, šiek tiek sentimentali ir labai lyriška. Todėl net neabejojame, kad „Kai ruduo mokė mane” taps puikiu šios niūrios lapkričio pabaigos palydovu ir kartu ypatingai geru bičiuliu vėsiais žiemos vakarais drauge su mylimu žmogumi gurkšnojant karštą vyną ir belaukiant gražiausių metų švenčių.

Beje, pirmieji albumo dainas gyvai galės išgirsti visi tie, kurie lapkričio 29 ir 30 dienomis apsilankys Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Čia naujojo albumo dainos bus atliktos kartu su orkestru.

Naują albumą išleisiantis „Daddy Was A Milkman” dalinasi šviežia daina

manoDAINA, manoNAUJIENA

Jau greit „Daddy Was A Milkman” savo gerbėjams padovanos naują albumą. Tai, beje, bus plokštelė, įrašyta lietuvių kalba.

Šių metų pirmoje pusėje turėjome progos išgirsti pirmuosius naujojo albumo šauklius – kūrinius „Nieko nebijau” ir „Tinginio vasara”. Šiandien atėjo metas trečiajam, mat Ignas Pociūnas (projekto „Daddy Was A Milkman” alter ego) pasidalijo nauja daina „Oro per stiklą”.

„ORO PER STIKLĄ” – trečia daina iš jau visai netrukus pasirodysiančio mūsų lietuviško albumo. Man atrodo šiam rudeniškam penktadieniui ji labai tinka.Žmogus lyg gėlė. Man tai tokia taikli paralelė. Pastaruosius metus mes, kaip tie augalai ant palangių, gyvenimą stebim pro stiklą. O juk ir jiems, ir mums reikia gryno oro ir dienos šviesos, tik kam tiesiogiai, o kam – visomis prasmėmis. Jau ne pirmas ruduo moko, kad gebėti atrasti džiaugsmą ir tam tikra prasme nenuvysti yra beprotiškai svarbu. Tai tegu mums visiems niekad nepristinga jėgų.”, – pristatydamas kūrinį projekto facebook paskyroje rašė Ignas.

Beje, lapkričio 29 dieną „Daddy Was A Milkman” savo naują albumą pristatys Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Žinome, kad Ignas ruošia išskirtinį, labai jauku ir nepamirštamą pasirodymą. Todėl tiems, kurie mėgsta grupės muziką ir gali apsilankyti šiame koncerte, labai rekomenduojame.

Bilietų ieškokite ČIA.

Ištuštėjusiam Vilniui – nauja „Daddy Was A Milkman” daina

manoDAINA, manoNAUJIENA

Ignas Pociūnas, Lietuvai geriau pažįstamas „Daddy Was A Milkman” pseudonimu, pristato naują dainą „Innocent Town”. Naują Igno kūrinį įkvėpė tuščios, koronaviruso pandemijos paveiktos Vilniaus gatvės.

„Ėjo į pabaigą antra karantino savaitė, o aš turėjau keletą neatidėliotinų reikalų, todėl pirmą sykį iš namų išlindau į miestą. Nors buvo nepakeliui, važiuodamas automobiliu tyčia prasukau pro Vilniaus senamiestį.. Dažnai taip darau. Tiesiog šiaip sau… Kažkoks siurrealus vaizdas – tokį tuščią jį galėjai pamatyti nebent gilią naktį. Mano miestas, kuris visuomet pulsuoja gyvybe, yra pilnas šurmulio ir judesio, dabar buvo nykus ir vienišas. Pasidarė gaila jei ne visai sustojusio, tai bent gerokai stabtelėjusio gyvenimo, ir tuo pačiu miesto, kuris dėl šios priverstinės ramybės yra visiškai nekaltas. Velniškai pasiilgau savo miesto”, – pristatydamas naują dainą sakę I. Pociūnas

Lietuvos muzikantai ir karantinas: vieniems iššūkis ir ilgesys, kitiems – papildoma ramybė

manoISTORIJA, manoNAUJIENA

Koronaviruso sukeltas karantinas iki šiol jaukia mūsų kasdienybę. Nepaisant to, kad gyvenimo sąlygos šiek tiek laisvėja – galime lankytis parduotuvėse, atsisėsti lauko kavinėje ar drąsiau vaikščioti po miestą (tai darant turime laikytis visų atsargumo priemonių), laikas jau nebe toks, koks buvo anksčiau. Ko gero, toks, koks buvo iki COVIC-19 pandemijos, jis dar ilgai negrįš į savo vėžes.

Pasikeitė mūsų gyvenimas, kasdienybė, saugumo jausmo suvokimas. Pasikeitė daugelis dalykų. Žinoma, pasikeitė ir muzikos industrijai, kuriai dabar (turbūt daugiau nei kada nors) reikia ne tik šviežio oro gūsio, bet ir gyvo santykio su žmonėmis.

Taigi, šįkart nusprendėme pakalbinti Jums puikiai pažįstamus Lietuvos muzikantus. Paklausėme labai paprastų klausimų: ką jie veikia karantino metu, kaip išnaudoja laisvą laiką ir kaip pakito jų kasdienybė? Prie to paties pridėjome ir dar vieną paprastą klausimą – kaip, jų nuomone, pasikeis muzikos industrija pasibaigus karantinui.

Tad Jūsų dėmesiui – muzikantų mintys ir linkėjimai iš namų, sodybų ar pasivaikščiojimų po miškus.

Andrius Mamontovas (nuotr. FB archyvo)

A. Mamontovas

Andrius Mamontovas: Karantinas labai mažai pakeitė mano gyvenimą, nes kai neturiu koncertų ir kelionių, tuo metu visada dirbu namuose. Būtent tai dabar ir darau. Įrašinėju muziką, gvildenu naujas idėjas, kolaboruoju su kitais muzikantais ir studijuoju bei gilinuos į savo turimus muzikos instrumentus ar kompiuterines programas, skirtas muzikos įrašymui ir prodiusavimui. Pagrindinis gyvenimo pasikeitimas yra tas, kad visi susitikimai ir bendravimas persikėlė į internetą. Kas, tiesą sakant, man nėra didelė problema. Esu intravertas ir atsiskyrimas man visada patiko, netgi būdavo šiokia tokia siekiamybė.

Muzikos industrija pasikeis tiek, kiek pasikeis joje dirbantys žmonės. Manau, kad kai sugrįš galimybė rengti normalius koncertus, tai sugrįš ir industrija. Kadangi to tekts šiek tiek palaukti, gali būti, kad kai kurie žmonės nuspręs pasirinkti kitas profesijas. Nors, tiesą sakant, nemanau, kad tokių bus daug. Ne visiems dabar lengva. Tie, kurie neturi santaupų arba buvo įpratę lengvai švaistyti uždibtus pinigus, jau turėjo pajusti padėties pasikeitimą ir pradėti nerimauti. Tie, kurie su pinigais elgėsi apdairiau, tiesiog ramiai tęsia savo veiklą, stebi situaciją ir ruošiasi tam laikui, kai viskas sugrįš į savo vietas. O, kad sugrįš – neturiu nė mažiausios abejonės.

L. Adomaitis

L. Adomaitis

Linas Adomaitis: Karantinas namuose – dviprasmiškas reikalas: iš vienos pusės gerai, daug laiko su šeima, terasą kieme pasidarėm, žiūrim serialus, į sodybą nulekiam pabūti kitoje namų izoliacijoje ir pasimėgauti gamta. Kita medalio pusė kiek kitokia – pasiilgau realių koncertų, pasiilgau draugų, gyvų susitikimų, miesto kavinukių, pasivaikščiojimo ne su kauke o su šypsena.

Na, o kūrybiniame fronte bręsta mano kardinaliai kitoks albumas, kurį rudenį išleisiu vinilo formatu. Apie tai kol kas sakau pirmą kartą, bet daugiau faktų atskleisiu truputėlį vėliau.

Kaip ši situacija pakeis šou verslą niekas negali pasakyti. Pamenu, 2008 metais tarp muzikantų sklandė niūrus žodis „krizė” ir daugelis sakė, kad dabar tai jau bus viskas. Kai kurie muzikantai nieko nedarė ir laukė. Bet tie, kas tikėjo, judėjo, kūrė ir investavo į ateitį – skaniausius vaisius valgė tiesiai nuo medžio. Juk bet kokios krizės praeina ir reikia nepasiduoti liūdnoms mintims. Linkiu visai muzikų bendruomenei ieškoti, kurti, muzikuoti įvairiomis formomis. Viskas bus gerai.

Giedre

G. Kilčiauskienė

Giedrė Kilčiauskienė: Visas pasaulio laikas priklauso man. Ir tai tik mano pasirinkimai – aš galiu parduoti savo laiką už pinigus, padovanoti sau, kad galėčiau pabūti su šeima arba sukurti naują dainą, paaukoti išplautų indų ar švarių grindų vardan. Ir tai, kad pasaulis sustojo, laiko pasidarė nei daugiau, nei mažiau. Tiesiog šiek tiek pasikeitė mano pasirinkimų galimybės. Jeigu labai paprastai ir be poezijos – daugiau valgau, mažiau judu, per ilgai užsiskaitau nesąmones internete. Knygos ar filmai niekada nebuvo mano aistra, tad ir iššūkių sau jokių nekėliau, maždaug, štai – dabar tai jau pagaliau galėsiu viską perskaityti ir pamatyti 😊

Kas dar? Dar šią savaitę pasirodys mano nauja daina – taigi, dar vienos dainos kūrybinis procesas juda finišo link. Koncertavau vidury karantino, ko gero vieninteliame tuo metu vykusiame koncerte 600 km spinduliu „Drive in live“, daviau kelis fainus interviu, nuvažiuoju į sodą ar mišką. Tačiau visi šie dalykai vykdavo ir ne pandemijos metu.

Labiausiai pasiilgau apkabinti mamą ir savo senelius. Ir koncertų pasiilgau. Ir dalintis patirtimi su savo studentais gyvai, o ne per kompą pasiilgau. Bet viskas bus gerai. Tiesiog. Nes nieko amžino nėra. Na, gal išskyrus laiką 😉

Daddy Was A Milkman

I. Pociūnas

Ignas Pociūnas („Daddy Was A Milkman”): Nemeluosiu – man karantino metu nuotaikos dažnai keičiasi. Kartais neatsidžiaugiu laiku su šeima, o kartais nebežinau kur dėtis, nes nežinios jausmas vargina. Atsakingai laikomės karantino, todėl dainų rašymas vyksta nuotoliniu būdu. Tačiau tikrai labai trūksta „gyvo” darbo studijoje. Per šiuos 2 mėnesius parašėme 2 dainas, dar perskaičiau dvi A.Škėmos knygas, naktimis sužiūrėjau naują „Suits” sezoną, o dabar esu prilipęs prie „Good doctor”🙂. Šiaip mano dienotvarkė gana monotoniška – pamokos su vaikais, miškas su šuniuku, o vakarus, kai yra nuotaika, skiriu kūrybai. Bendrai dėl laisvalaikio – laikas namie visai nereiškia kad jis laisvas, ypač jei turi vaikų:) Jis atsiranda vakare, su sąlyga, kad migdydamas mažuosius neužmiegi pats:)

Kas nutiks su muzikos industrija bei pačiais koncertais pasibaigus karantinui? Muzikos industrija adaptuosis. Jei bus draudžiami dideli renginiai, darysime mažus, jei nebus galima groti vidaus patalpose – grosime lauke. Jei nebus galima groti niekur – išlauksime kol bus galima. Nėra kito kelio, nes muzika, gyvi pasirodymai, festivaliai ar kito formato kultūriniai susibūrimai neišvengiamai liks reikalingi. Manau prisitaikysime visi, kad ir kokie apribojimai bebūtų.

Giedrius Sirka

G. Širka

Giedrius Širka („Golden Parazyth”): Karantinas plaukia sava vaga. Kai būnu kaime, jis man labiau patinka. Mieste važiuojant dviračiu į studiją iš namų, aš vis dar mėginu atsikratyti zombių filmo jausmo. Kai aplinkui visi su kaukėm, nori nenori yra toks keistumo jausmas. Ypač dabar kontrastuoja žmonės ir gamta kuri žydi ir kvepia. Būčiau dailininkas – tapyčiau senjorų porą su kaukėm, po žydinčiom slyvom, geltonų kiaulpienių fone…

Laiko dabar mano gyvenime užtenka viskam. Spėju ir studijoje prie muzikos darbuotis, spėju ir gamta pasidžiaugti, spėju ir knygų paskaityti… Tiesiog tobula šiais klausimais. Truputėlį liūdniau, kad koncertus teko nukelti ir panašu, kad viešai groti teks tik lapkritį. Nebent įvyks stebuklas ir kažkas pasikeis greičiau.

Tikrai nėra taip, kad žūtbūt noriu lipti į sceną. Mes gavome kelis pasiūlymus groti šiuo laikotarpiu, bet kažkaip jų atsisakiau, atrodo dar ne toks didžiulis noro koncertuoti šauksmas, kad eičiau tarp daugiabučių su gitara savo arijų giedoti. Tuo tarpu dirbu geriau prie muzikos ir netrukus išleisim dainą duetu su atlikėja Ruta MUR. Be to kuriu naują lietuvišką albumo. Taigi, darbų pakanka, o  veiklos kūrybinėje sferoje – per akis.

Industrijos pokyčiai galimi įvairūs. Industrija yra klausytojai, todėl jeigu jie kurį laiką nenorės pirkti bilietų, albumų, merch’o – industrija tiesiog sulėtės. Bet manau nėra dar taip buvę, kad žmogus atsisakytų gyvų koncertų ir performansų. Todėl po truputį viskas stosis į senas vėžes ir gal net kurį laiką žmonės labiau ir atidžiau klausysis koncertų.  Gal net telefonų kurį laiką koncertų metu mažiau žiūrovų trauksis filmuoti… Apskritai norėtųsi tikėti, kad žmonės po šitos koronės ir vėl daugumą dalykų pradės vertinti labiau nei iki tol. Gal naivi svajonė, bet negi žmonija iš šitos duobės išlips, taip nieko ir nepasimokiusi…

maksas

M. Melmanas

Maksas Melmanas („Biplan”): Kasdienybė pasikeitė iš esmės. Atsirado daugiau laisvo laiko. Ir jį skiriu ne tik nieko neveikimui, bet ir rimtesniems apmąstymams. Gali „pasikrapštyti” savyje (šypsosi).

Daug laiko skiriu sportui. To nedariau anksčiau. Dabar dviratis – mano geriausias draugas. kiek rečiau – bėgiojimas.  Netikėtai pradėjau užsiimti rankdarbiais iš medžio (juokiasi). Anksčiau net negalėjau pagalvoti, kad taip kada nors nutiks.

Kadangi mano šeima karantinuojasi Vokietijoje, o aš esu čia, nusprendėme karantinuotis su mama. Labai džiaugiuosi, nes daug su ja bendraujame – tiek vaikščiodami po mišką ar miestą, tiek ir sėdėdami namuose.

Be abejo, norėčiau daugiau laiko praleisti su šeima ar scenoje, tačiau suprantu, kad tai neįmanoma. Todėl labai džiaugiuosi, kad Paluknio aerodrome šį savaitgalį turėsime pirmą „post-karantininį” pasirodymą. Tokie pasirodymai, greičiausiai, ilgainiui taps kasdienybe. Manau, kad tai ir bus didžiausi industrijos pokyčiai. Netikėti pasirodymai, dar daugiau streamų internete, kitoks koncertų vartojimas.  Tačiau akivaizdu, jog pokyčiai – neišvengiami. Pamatėme, kad galimybių yra, todėl jas bandysime išnaudoti.

Žinoma, labai laukiu gyvų susitikimų ir pasirodymų. Tikiuosi, kad labai ilgai laukti nereikės.

Igoris Kofas

I. Kofas

Igoris Kofas („Lemon Joy”): Karantinas visai nieko. Man kaip intravertui pilnai tinka socialinė distancija, bendravimas online ir kiti panašūs dalykai. Man patinka apytuštis miestas ir keliai, važinėju dviračiu nuolat ir nelaukiu žalios šviesos 😁

Julijus Aleksovas (Colours Of Bubbles)

J. Aleksovas

Julijus Aleksovas („Colours Of Bubbles”): Karantinas leido šiek tiek atsikvėpti ir sustoti nuo viso to bėgimo, į kurį buvome įsisukę. Atsirado daug laisvo laiko kūrybai, seniai svajotiems projektams, kuriems niekad nelikdavo laiko kasdienėje rutinoje, muzikiniams eksperimentams. Taip pat pagaliau buvo galima prisėsti prie seniai pradėtų, bet taip ir neužbaigtų dainų. Karantinas tapo galimybe. Teko matyt FB, kad atsirado net naujų muzikinių projektų.

Kaip viskas susiklostys pasibaigus karantinui, manau sunku prognozuoti, nes kol kas nematyti jo pabaigos. Turbūt į masinius renginius dar kurį laiką nesirinksime. Jie bus intimesni, mažesni. Tad renginių organizatoriai turės adaptuoti savo darbo įpročius prie susiklosčiusių aplinkybių. Bet žiūrint bendrai, manau, kad viskas bus gerai ir kitais metais Lietuvoje turėsime daugiausiai kada nors išleistų albumų valstybės istorijoje.

ieva narkute

I. Narkutė

Ieva Narkutė: Pirmąjį karantino mėnesį išnaudojau lėtam laikui su šeima. Visą laiką buvome sodyboje, mėgavomės grynu oru, buvimu kartu. Per karantiną labai daug skaitau – tai turbūt pati produktyviausia mano veikla, nes prie instrumento neprisiliečiau nuo pat karantino pradžios. Tik dabar po truputį imu grįžti į kūrybinį ritmą. Nelengva. Gan mėgavausi šitomis prievartinėmis atostogomis, galėjimu nieko nedaryti, o tiesiog būti. Toks paprastas buvimas, turint vaikų, atneša labai daug džiaugsmo. Kasdienybėje imi pastebėt mažus smagius dalykus. Tie maži dalykai ne antraštėms, ne didelei auditorijai, jie lieka šeimoje, širdyje. Tikiu, jie ilgam išlieka mūsų vaikų atsiminimuose. Būtent tokių mažų kasdienybės džiaugsmų buvo pilnas mano karantinas.

Antra jo pusė emociškai sunkesnė, vis labiau norisi grįžti pilna koja prie darbų, vis dažniau kirba koncertų ilgesys, nerimas dėl ateities. Tą nerimą geriausiai gydo darbas, todėl imu ir rašau. Man reikia valios, prisivertimo, bet kai tai įvyksta, džiaugiuosi.

Apie visos muzikos industrijos pasikeitimus bijau kalbėti. Dalis manęs vis dar viliasi, kad viskas bus, kaip buvę. Kita, pesimistiškesnė dalis, sako, kad geriausius laikus jau išgyvenome. Taip ir klajoju kažkur tarp šių dviejų pusių. Geriau pagalvojus, kūrybinį gyvenimą gyvenantis žmogus save tarp tų dviejų pusių aptinka bene kasdien, net ir ne per karantiną. Tad tas neapibrėžtumas, prie kurio visi esam pripratę, dabar yra gerokai stipresnis, bet jis mums jau pažįstamas. Jis nuolat alsuoja kuriančiam žmogui į nugarą.

THE ROOP Keista Draugyste 01

V. Valiukevičius

Vaidotas Valiukevičius („The Roop”): Išnaudojam karantiną kūrybai ir apmąstymams apie tai, kur ir kaip toliau eisime. Galvojau, kad darbų apmažės, bet tikrai to neįvyko. Veiklos daug, tik vaisius ji duos žymiai vėliau. Aš tikiu, kad industrijos pokyčių bus, tačiau vis tiek visi laukia gyvų koncertų ir to bendrumo jausmo, kurį nuotoliniu būdu labai sunku pasiekti.

Daddy Was A Milkman pristato naują dainą

manoDAINA, manoNAUJIENA, manoVIDEO

„Daddy Was A Milkman” karjeros vingius sekame visada. Ir labai džiaugiamės kiekvienu Igno Pociūno projekto sėkmingu žingsniu.

Todėl šiandien – dar viena džiaugsminga diena. „Daddy Was A Milkman” pristato naują dainą „Swingin’ Tonight”.

Beje, šią vasarą „Daddy Was A Milkman” bus galima išvysti ir išskirtinėje vietoje – Pažaislio vienuolyno kieme. Bilietų į šį pasirodymą ieškokite ČIA.

 

Daddy Was A Milkman – Ordinary Lover

manoVIDEO

Ignas Pociūnas, Lietuvoje geriau pažįstamas kaip pagrindinis projekto „Daddy Was A Milkman” veidas, spalio pabaigoje išleido nuostabų albumą „Intimate Us”. Tai – antrasis atlikėjo studijinis įrašas.

Albume – 14 dainų, kurių gretose galima rasti ir kūrinį „Ordinary Lover”. Būtent šiai kompozicijai buvo sukurtas gyvas video klipas.

Prieš akimirką pristatytame video – vaizdai iš spalio mėnesį vykusio „Daddy Was A Milkman” koncerto kaune.

„Koncerto Kaune akimirkas „aprengėme” viena iš naujo albumo „Intimate Us” dainų – ORDINARY LOVER. Nepaprastai gera prisimint ir mintimis sugrįžti į tą nuostabų vakarą, ačiū visiems kas buvote ir visiems kas dar kadanors ateisit”, – pristatydamas vaizdo klipą savo paskyroje facebooke rašė „Daddy Was A Milkman” alter ego Ignas Pociūnas.

Daddy Was A Milkman sugrįžta su antru studijiniu albumu

manoNAUJIENA

Intimate us

Albumo viršelis

Antrą pilną studijinį albumą išleidžiantis „Daddy Was A Milkman” – puikiai Lietuvos publikai pažįstamas žmogus. Prieš porą metų kūriniais „Breath In”, „Seasons” ir „Sleeping Alone” išgarsėjas Ignas Pociūnas šiuo metu yra vienas populiariausių šalies vardų, todėl naujo albumo pasirodymas – išskirtinė akimirka visai atlikėjo gerbėjų armijai.

Savaitgalį pasirodęs albumas „Intimate Us” – jau antrasis muzikanto diskografijoje. Jame – 14 naujų, šiltų ir ausiai mielų dainų.

Beje, tiems, kurie vis dar perka albumus kompaktinių diskų pavidalu, „Daddy Was A Milkman” taip pat turi gerą žinią. Naujojo „Intimate Us” leidiimas – ypatingai kokybiškas ir išskirtinis. Dvigubas CD su specialiomis iliustracijomis tikrai papuoš kiekvieno melomano ar kompaktinių diskų kolekcionieriaus kolekciją.

Netikėtas duetas: Ten Walls ir Daddy Was A Milkman pristato 3 dainų EP

manoNAUJIENA

Hidden

Albumo viršelis

Šį rytą mūsų šalies muzikos padangę pasiekė netikėta žinia – talentingi Lietuvos kūrėjai „Daddy Was A Milkman” ir „Ten Walls” išleidžia bendrą darbą.

3 dainų EP, pavadintas „Hidden” – jau skaitmeninėse platformose ir vinile. Trumpame mini albume – titulinė daina, kūrinys „Airglow” ir kūrinio „Ink” versija, sukurta Marijaus Adomaičio – Ten Walls.

Daddy Was A Milkman – Let It Go

manoDAINA

Neseniai išleidęs savo naują EP, Ignas Pociūnas, geriau Lietuvoje žinomas „Daddy Was A Milkman” pseudonimu, praėjusios savaitės pabaigoje pasidalino nauju kūriniu „Let It Go”.

„Daina „LET IT GO“ – Niekam nesi skolingas būti vienoks ar kitoks, neprivalai niekam nieko įrodyti. Svarbu džiaugtis pavasariu, savimi ir judėti pirmyn”, – rašė „Daddy Was A Milkman” savo paskyroje facebooke.

Daddy Was A Milkman – Rich or Poor

manoDAINA

Igno Pociūno solinis projektas „Daddy Was A Milkman“ pristato naują dainą! Kaip teigia atlikėjas į pasaulį yra paleidžiama gėrio bomba. Šis kūrinys buvo įkvėptas jo draugų vestuvių ceremonijos, kuri vyko jaukioje bažnyčioje Vilniaus senamiestyje. Kai jaunavedžių tėvai, giminaičiai ir besišypsantys draugai kartu sukuria tokį galingą pozityvą, kai žinai, kad esi gryno džiaugsmo akimirkos liūdininkas.

 

Daddy Was A Milkman – Bed, a Book & a Smoke

manoDAINA

„Daddy Was A Milkman” pristato naują dainą! „Bed, a Book & a Smoke” – jau antras darbas, pasirodantis po debiutinio Igno Pociūno (toks tikrasi projekto idėjinio lyderio vardas) praėjusiais metais išleisto albumo.

Lyriška, svajinga, lengva ir labai šilta pavasarinė baladė – jau ir manoMUZIKOS skaitytojų dėmesiui.

„Ši daina apie lengvą maištą prieš nesėkmes, t.y. kai pervargsti,kai  kažkas tikrai skaudžiai nepasiseka ir be sąžinės graužaties, eilinę darbo dieną tiesiog leidi sau likti lovoj. Geri kavą, skaitai knygas, nei skambini, nei kam nors aiškinies, tiesiog leidi sau nuo visko atitrūkti ir ilsėtis. Šiaip skamba kaip tinginio išpažintis:)) bet keisčiausia, kad man tai visada būdavo smagus ir gana pasiteisinęs atsistatymo būdas”, – pristatydamas savo naują dainą rašo Daddy Was A Milkman.

Beje, šios savaitės viduryje paaiškėjo, kad hito „Breath In” kūrėjas šią vasarą surengs vienintelį koncertą. Jis rugpjūčio 3 dieną įvyks Trakų pilies kieme. Bilietų į šį pasirodymą ieškokite čia.

manoMIKSAS 051: best of 2016

manoMIKSAS

Gražiausios metų šventės jau kaip ir prabėgo – silkės ir mišrainės įveiktos, dovanos išpakuotos, o visi mylimiausi apkabinti ir pabučiuoti.

Po truputį į darbus grįžtanti manoMUZIKOS komanda nori tarti žodį – iškilmingai (atsistojus!) pasveikinti su dar jaučiamomis Kalėdomis, padėkoti, kad šiemet buvote kartu su mumis ir palinkėti muzikos, kelionių bei atradimų 2017-aisiais.

O sveikiname ne tik žodžiais. Jau tradiciškai, kaip ir kasmet, paruošėme jums dovaną – surinkome ir į vieną playlistą supakavome mums geriausius 2016-tų metų kūrinius. Mus šios dainos jau kurį laiką lydi ir džiugina, tad dalinamės su jumis ir linkime gero klausymo.

 

manoMIKSAS 049: not another autumn blues

manoMIKSAS

Tamsu, šalta, lyja/sninga, tačiau mūsų ta rudeninė melancholija kažkaip neaplanko. Ir gerai – ir nereikia!
Muzika irgi tokia – smagi ir šiek tiek primenanti vasarą.

Šį kartą į manoMIKSĄ sudėjome tai, ko dar nespėjome atsiklausyti – naujus ir/ar visai nesenai atrastus garsus. Daug nežinomų vardų (kurie, tikimės, taps atradimu ir jums) bei keletą TŲ, mūsų ypač mylimų, šiemet nudžiuginusių savo naujais albumais.

Kūrinių sąrašas:

  1. Adult Jazz – Springful
  2. Rag’n’Bone Man – Human
  3. City Calm Down – Your Fix
  4. The Revivalists – Wish I Knew You
  5. Glass Animals – Season 2 Episode 3
  6. Twin Shadow – Run My Heart
  7. OMOH – Luxembourg Park
  8. Niki & The Dove – So Much It Hurts
  9. Future Islands – Haunted By You
  10. Daddy Was A Milkman feat. Justinas Jarutis – Sleepwalker
  11. The Slow Show – Bloodline
  12. Seramic – People Say
  13. Atlas Bound – Lullaby
  14. Bon Iver – 22 (OVER S∞∞N)
  15. Devendra Banhart – Taurobolium
  16. Warhaus – I’m Not Him

6 liepos mėnesį išleisti albumai, kuriuos BŪTINA išgirsti

manoISTORIJA

Nors vasara jau pradėjo skaičiuoti savo paskutinį – trečiąjį etapą, o kalendorius vis dažniau patyliukais žvelgia į krentančių lapų sezoną, muzika nestovi vietoj. Prasidėjus rugpjūčiui, manoMUZIKA nusprendė patyliukais žvilgterėti į liepos mėnesį, kuris muzikinių naujovių pažėrė taip gausiai, kad išsirankioti geriausius ir įdomiausius darbus tapo neįtikėtinai sunku. Visgi, nusprendėme įgyvendinti planą „išrink 6 geriausius” ir išskirti kelis įrašus, kurie šią liepą pavertė nuostabiausiu metų mėnesiu.

HONNEHonne „Warm On a Cold Night”

Apie šį, vos prieš porą metų susikūrusį, britų duetą manoMUZIKOJE rašėme galybę kartų. Kažkada pristatėme jį manoATRADIMO kategorijoje, o vėliau bandėme skinti kiekvieną rinkoje pasirodžiusį jų muzikinį vaisių. „Honne” albumo laukėme, ko gero, nuo pat pirmosios akimirkos, kai tik juos išgirdome. Laukimą dar labiau sustiprino 2016-ųjų Valentino dienos išvakarėse pasirodęs dueto darbas „Woman„, kurį dalis manoMUZIKOS kūrėjų metų pabaigoje neabejotinai vadins vienu geriausių metų kūriniu.

Nepaisant to, kad „Warm On a Cold Night” – didysis „Honne” debiutas, melodingą electrosoul muziką kuriantys grupės nariai per pastaruosius porą metų yra išleidę kelis EP, pernai apšildė Kwabs jo europinio turo metu ir uoliai rinkosi gerbėjus visame pasaulyje. Šiandien jie gali džiaugtis: daugelyje senojo žemyno šalių jie koncertuoja sausakimšose arenose, o tikrai gražus albumas leidžia tikėtis tiek koncertų, tiek ir lokacines erdves praplėsti dar labiau. Kalbama, kad „Honne” į Lietuvą atvežti taip pat jau dabar nori ne vienas renginių organizatorius. Mums belieka lauktis ir tikėtis, kad tai įvyks jau artimiausiu metu…

„Warm On A Cold Night” – liepos albumas, kuris neabejotinai pateks į geriausiųjų metų sąrašus. Tai diskas, be kurio šių metų įsivaizduoti, bent jau mums, nebus įmanoma.

 

MAXWELLMaxwell „blackSUMMER’Snight”

Drauge su šiuolaikinės R&B ir SOUL muzikos kultais – D’angelo ir Erykah Badu, Maxwellas muzikos kritikų vadinamas dar ir neo soul žanro kūrėju. Ir nors pastaruoju metu Maxwellas pasauliui savo muzikos dovanojo nedaug, tačiau kiekvienas jo muzikinis žingsnis būdavo ypatingai kokybiškas ir apgalvotas. Naujo atlikėjo, sėkmingai draugaujančio su Lietuvos modeliu, albumo reikėjo laukti net 7 metus. Ne veltui prieš porą metų buvo pasklidusios kalbos, esą amerikietis nusprendė kabinti muzikanto bucus ant batutos. Laimei, pesimistai klydo, skeptikai palaidojo paranoją gūdžiausiose idėjinėse kapinėse, na o atlikėjo gerbėjai šventė muzikinę pergalę. Mes buvome vieni iš šventusiųjų, mat Maxwellas, dar nuo 2001-ųjų įrašo „Now” kai kuriems iš mūsų įkūnijo tą šviesaus, labai muzikalaus ir kokybiško R&B muzikos kūrėjo stabą.

„blackSUMMER’Snight” – pasakiško grožio albumas, kuriame kiekviena daina – nauja muzikinė ir kūrybinė pasaka. Tiems, kas neabejingi kokybiškai, nenuvalkiotai ir brandžiai soul ir R&B muzikai, šis diskas turėtų būti neįtikėtina vasariška muzikinė dovana.

 

MICHAEL KIWANUKAKiwanuka „Love & Hate”

Prieš keletą metų manoMUZIKOS kalbintas britas Michael Kiwanuka tylėjo gan ilgai. Debiutinis, kritikų išliaupsinto Londono gyventojo diskas  „Home Again” pasirodė dar 2012, todėl lyriškojo akustinės soul muzikos atstovo gerbėjai naujų muzikinių vėjų laukė daugiau kaip 4 metus. Taip, laukimas prailgo, tačiau preciziką savo muzikoje mėgstantis iš Ugandos pabėgusių tėvų vaikas, panašu, sukūrė dar vieną lyrišką šedevrą. Jo bus ypač gera klausytis tada, kai ims kristi lapai ir vis dažniau norėsis likti namuose, skaityti knygą ir įsisautus į pledą gerti karštą arbatą.

„Love & Hate”- nuostabus įrašas, kuriame dera viskas – ir nostalgiški tekstai, ir romantiška, kartais iki kaulų smegenų graudi muzika, ir švelnus it aksomas Kiwanukos balsas.

 

SHURAShura „Nothing’s Real”

Britų atlikėja Alexandra Lilah Denton savo sceninį pseudonimą pasirinko tokį, kuris gan lengvai būtų atpažįstamas mūsų rytinės kaimynės muzikos scenoje. Tačiau sceninis pseudonimas ir mama, kuri yra Rusijos aktorė, tėra vieninteliai Alexandrą su šia šalimi siejantys faktai. Liepos pradžioje Shura driokstelėjo 80-ųjų synth pop, stilingos elektronikos ir modernaus R&B žanrų prisotintą albumą, kurio rezultatas – 11 melodingų ir iki kaulų smegenų mielų dainų (su 2 priedais). Klausantis albumo „Nothing’s Real” nejučia prisimeni ir Kate Bush, ir šiemet savo antrą studijinį albumą išleidusį švedų duetą „Niki & the Dove„. Ir tai šį debiutinį Shura įrašą paverčia dar labiau vertu dėmesio.

„Nothing’s Real” – puiki plokštelė tokių atlikėjų kaip J. Viewz, jau minėtų „Niki & the Dove” ar Lykke Li gerbėjams. Kartu tai tikrai gardus muzikinis kąsnis, mėgstantiems saulėlydį pasitikti žavios muzikos fone.

 

AvalanchesAVALANCHES „Wildflower”

Žinia apie tai, kad prieš 20 metų susikūrusi Australijos elektroninės muzikos grupė „Avalanches” išleis naują albumą, trinktelėjo kaip pozityvusis perkūnas iš gan giedro muzikos dangaus. Ko gero vieno nuoširdžiausių kada nors girdėtų muzikinių kūrinių – dainos „Since I Left You” – kūrėjai tylėjo 16 metų. Tiesa, jie dirbo prie galybės skirtingų projektų, tačiau „Avalanches” vardas buvo ilgam užklotas rudeniniais klevo lapais. Vis dėlto, kaip vėliau prisipažino vienas buvusių grupės narių Darrenas Seltmannas, naujo disko užuomazgos prasidėjo dar 2005 metais. Taigi, iš Melburno kilęs kolektyvas saulėtą muziką kūrė daugiau kaip 11 metų! „Avalanches” muzika varijuoja nuo saldžių elektro garsų iki svajingos psichodelikos, disco ar net hip hopo žanrų. Taip, talentingieji australai neapsiriboja vienu stiliumi ir darydami tai tikrai kokybiškai įrodo savo kūrybiškumą ir muzikalumą.

Beje, išsiilgusieji šiame albume taip pat tikrai ras tokių mielų garsų, kurie primins legendinę 2000- ųjų dainą.

„Wildflowers” – ilgai lauktas išpuoselėtas įrašas. Perklausius šį įrašą veide lieka šypsena, o muzikinę širdį ima dar stipriau kutenti šiluma.

 

DADDY WAS A MILKMANDaddy-was-a-Milkman „Daydreaming”

Projektas „Daddy Was A Milkman” Baltijos šalyse tapo žinomas dainos „Breath In” dėka. Lengvi smooth house ir švelnios elektroninės muzikos garsai abejingų, bent jau mūsų šalyje, regis tikrai nepaliko. Grupės lyderis Ignas Pociūnas prieš savaitę, pristatydamas savo debiutinę plokštelę sausakimšoje sostinės vasaros terasoje, padovanojo 10 gražių vasariškų dainų, į kurias sudėtos jo visos mintys, išgyvenimai ir idėjos. Debiutas – tikrai saldus, o muzika – jauki, lyriška ir puikiai tinkama klausytis ilgais romantiškais vasaros vakarais.

„Daydreaming” – smagus lietuviškas debiutas, užpildęs taip trūkstamą erdvę mūsų smooth house/elektroninės muzikos scenoje. Tai darbas, kurio norisi klausytis vėl ir vėl…