manoMUZIKA ir menų fabrikas „Loftas“ turi gerų žinių: iki „Editors“ pasirodymo sostinėje likus kiek mažiau nei 2 savaitėms mes dovanojame Jums vieną kvietimą į šį koncertą!
Spalio 2 dieną Vilniuje koncertuosiančiam Tomo Smitho kolektyvui jau dabar ruošiama didžiausia „Lofto“ istorijoje scena. Joje britų roko muzikos vėliavnešiai atliks ne tik savo kultines dainas „Smokers Outside the Hospital Door“, „Papillon“ ir kitas, bet ir kūrinius iš puikiai kritikų įvertinto šiemet išleisto grupės albumo „The Weight Of Your Love“.
Taigi viskas, ką Jums reikia padaryti norint laimėti bilietą į „Editors“ koncertą, tai atsakyti į paprastą klausimą:
Kuris „Editors“ albumas buvo nominuotas „Mercury“ apdovanojimui laimėti?
Teisingą atsakymą ir visą reikiamą informaciją įveskite laukeliuose apačioje.
Laimėtojas, su kuriuo susisieksime asmeniškai, burtų keliu paaiškės jau penktadienį (rugsėjo 27 dieną).
Iki britų roko grupės „Editors“ koncerto menų fabrike „Loftas” likus kiek mažiau nei dviems savaitėms, renginio organizatoriai jau pluša prie parengiamųjų darbų. Labai atsakingai savo koncertams besirengiantis Tomo Smitho kolektyvas jau yra pateikęs techninių reikalavimų (tech. rider – L.Z) sąrašą, kuriuos būtina įgyvendinti tam, kad koncertas mūsų šalyje tikrai įvyktų.
„Galiu visai atvirai pasakyti, kad „Editors” dar kartą patvirtino savo, kaip kokybiškos muzikos atstovų, vardą. Reikalavimų sąraše nėra nieko neįprasto, kas galėtų ypatingai nustebinti žiniasklaidą ar sensacijų ištroškusius žmones. Visą įmanomą dėmesį grupė skiria garso kokybei, scenos apšvietimui ir kitom techninėms sąlygoms, kurias būtina įgyvendinti tam, kad koncertas būtų kokybiškas”, – sakė koncerto organizatorius Viktoras Vee Diawara.
Tiesa, muzikantas, prodiuseris ir renginių organizatorius Vee pridūrė, kad be išskirtinai kokybiško garso spalio 2 dieną „Editors” koncerte apsilankę melomanai išvys ir pačią didžiausią „Lofto” istorijoje sceną. Pasak Viktoro, tokios scenos „Lofto” lankytojams dar neteko matyti ir, ko gero, greičiausiu metu neteks.
Savo naujausią albumą „The Weight Of Your Love” šiuo metu aktyviai pristatinėjanti grupė „Editors” į Lietuvą atvažiuos iš Rygos. Kita stotelė, pasibaigus koncertui Lietuvos sostinėje, britų rokerių maršrute yra numatyta Poznanės mieste Lenkijoje.
Į išskirtinį „Editors” pasirodymą Vilniuje bilietai sparčiai tirpsta. Jų likučių galite ieškoti ČIA.
Akimirka iš grupės repeticijos (nuotr, grupės archyvo)
Pasigarsinkite, nes muzika, kurią išgirsite turi skambėti visu garsu. Dalinamės nuostabiu „Editors” akustiniu pasirodymu, kuris leidžia atsiskleisti visiems grupės lyderio Tomo Smitho vokaliniams sugebėjimams. Pasirodymo metu atliekamas „Honesty” kūrinys iš šiais metais išleisto, puikių įvertinimų sulaukusio grupės albumo „The Weight of Your Love”.
Šiandien atėjo metas pratęsti „geriausiųjų” sąrašą. Akivaizdu, kad tų „geriausiųjų” gali būti neapibrėžtai daug, mat 2013- ųjų derlių, aišku kaip dieną, mes dar prisiminsime ilgai. Vien tik pirmieji 8 šių metų mėnesiai padovanojo tokią gausą geros ir kokybiškos muzikos, kad jų pilnai pakaktų sudaryti geriausiųjų penkiasdešimtuką. Deja, taisyklės yra taisyklės (nepaisant to, kad susikūrėme jas patys), todėl laikytis jų privalu. Teks ir vėl išsirinkti geriausiųjų šešetą…
Visgi prieš užmesdamas akį į geriausiųjų šešetuką (kadangi tai dariau balandžio pradžioje – darysiu tai ir dabar), visų pirma šnektelsiu apie tuos vardus, kuriems, mano subjektyvios nuomonės dėka, šiek tiek pritrūko iki ‘geriausiųjų’ sąrašo. Tikrai puikius albumus išleido tokie kolektyvai kaip „When Saints Go Machine„, „These New Puritans„, sesutės CocoRosie, australijos duetas „Empire of the Sun„, kultinis režisierius Davidas Lynchas ar kitaip suskambęs senas „Bon Iver” lyderio Justino Vernono kolektyvas „Shouting Matches”. Tačiau subjektyvumui ir idėjai ribų nėra, todėl žemai nusilenkęs šiems vardams (bent jau kol kas) palieku juos už aukščiausio pastarojo periodo šešetuko.
Kad ir kaip bebūtų keista, tačiau didžiai savo nuostabai jau šiandien turiu keturis „nusivylimus”, kurie mane – itin besidomintį muzika – šiemet tiesiog nuvarė į neviltį. Keista ir ironiška, tačiau nuvylė būtent tie vardai, kurie, kaip tikėjau (ir kartu net neabejojau), metų gale turėjo puikuotis mano asmeniniame dešimtuke. Tie vardai – „Phoenix„, James Blake, „The National” ir „Sigur Ros„. Žinoma, tai – tik asmeninė mano nuomonė, paremta itin dideliais su šiais vardais sietais lūkesčiais, todėl jeigu kas nors galvoja kitaip ir norėtų į mane paleisti keturias plytas, patarčiau to tiesiog nedaryti. Kartoju visai atvirai: tai tik mano asmeninė nuomonė.
„Phoenix” ir James Blake užsižaidė toje pačioje, prieš tai sėkmę garantavusio albumo žaidimų aikštelėje. „Entertainment” – identiškas „Wolfgang Amadeus Phoenix” klonas, sukurtas pagal tą pačią idėjinę ir muzikinę schemą. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie britų tamsos talentą Jamesą Blake’ą. Klausiau albumo ir galvojau: tai girdėjau nuolat klausydamas pirmojo debiutinio muzikanto įrašo. Buvo liūdna ir kartu apmaudu, mat iš šių dviejų kolektyvų tikėjausi tikrai labai daug.
Kalbant apie neviltį, susijusią su „Sigur Ros” reikėtų paminėti vienintelį žodžių derinį: „per kieta ir nuobodu”. Galbūt albumas man tiesiog neprilipo, o gal tiesiog mano ausiai (o kartu ir sielai) vis dar sunku susitaikyti su kietesniu ir gerokai griežtesniu islandų skambesiu. Sutinku, „Kweikur” – kokybiškas ir tikrai profesionalus įrašas. Tačiau lygindamas jį su „Valtari” pasigedau jame shoegazinių variacijų ir didžiosios muzikinės euforinės lyrikos. Tos, prie kurios buvau pripratęs daugiau nei 18 grupės gyvavimo metų.
Tuo tarpu su „The National” buvo dar kebliau…Pastaruosius penkerius metus ši Ohajo grupė turėjo tvirtas pozicijas mano mylimiausiųjų penketuke. Negana to, 2010 metais išleistą diską „High Violet” tikrai norėčiau su savimi pasiimti kildamas Švento Petro vartų link. Prieš tai sekę albumai „The Boxer” ir „Aligator” taip pat gali turėti realių pretenzijų į tvirtas amerikietiško indie roko XXI amžiaus klasikos pozicijas, todėl šio kolektyvo kūryba mano pasąmonėje reiškė gerokai daugiau nei vien tik muziką. Tačiau šiemetinis „Trouble Will Find Me”, mano akimis (ir ausimis) buvo ne žingsnis į priekį, o trys žingsniai atgal. Albumą perklausiau keturis kartus, netikėdamas, kad į mano vidinės Aldonos iškeltą klausimą „Ar tai tikrai viskas” bus atsakyta teigiamai… Deja… Galbūt Mattas ir kompanija norėjo su „Trouble Will Find Me” grįžti prie ištakų, o gal pastaruosius trejus metus grupė tiesiog išgyveno kūrybinę krizę. „Trouble Will Find Me” man pasirodė pernelyg vienodas, monotoniškas ir netgi nuobodus įrašas. Bet kuriuo atveju, labai tikiuosi, kad „The National” jau netrukus sugrįš su nauja muzika ir idėjomis, prieš kurias nesugebės užsiverti jokie kūrybiniai vartai.
Taigi, po trumpo žvilgsnio į kitokią dabartį, dalinuosi tais 6 vardais, kurie per pastaruosius keletą mėnesių neišlenda iš mano grotuvo, galvos ir … muzikinės dūšios.
Šis albumas – neabejotinai pats brandžiausias „Editors” diskas, kurį klausant niekaip neapleidžia džiugesio jausmas, kad pagaliau Tomas Smithas ir kompanija atrado grynai savąjį skambesį. Ilgai ieškoję kelių į muzikinį britiškos roko padangės identitetą, vyrukai pagaliau atrado muzikinį tapatumo garantą. Kiek daugiau lyrikos nei įprastai, kiek švelnesnis garsas nei prieš tai buvusiame diske „In this Light and on this Evening” ir kiek daugiau styginių nei anksčiau yra turėjęs „Editors”. Šiandien britų rokeriai pelnytai gali vadintis unikalia, tapatumą ir išskirtinę vietą (ne tik po britiška) saule išsikovojusia grupe. Albume yra viskas, ko reikia geram kokybiškam įrašui – ir stadioninis himnas „A Ton of Love”, ir romantiška styginiais instrumentais paremta baladė „Nothing”, kurioje Tomo Smitho vokalas atsiskleidžia visu gražumu, ir pelnytai įsimylėjėlių šedevru galintis vadintis kūrinys „What Is This Thing Called Love”.
„The Weight Of Your Love” yra toks įvairus, vientisas ir iškalbingas, kad kartelė panašaus kalibro grupėms yra užkelta maksimaliai. Net neabejoju, kad ketvirtasis britiško roko vėliavnešių albumas bus vienas stipriausių ir įdomiausių šių metų įrašų. Ir netgi nežiūrint į tai, kad dviejų platininių albumų savininkai su naujausia plokštele nepasiekė Didžiosios Britanijos albumų topo viršūnės, „The Weight Of Your Love” yra nuostabus, didingas ir itin muzikalus įrašas. Bent jau mano akimis šis įrašas pagrįstai gali vadintis metų roko šedevru. O ar aš teisus įsitikinti galėsite jau spalio 2 dieną, kuomet „Editors” surengs koncertą Vilniaus menų fabrike „Loftas”.
„Skyer” išvertus iš norvegų kalbos reiškia debesis. Klausydamasis šio skandinavų albumo taip ir jaučiuosi – it pakilęs virš saulės apšviestų debesų. Puikus dream pop darbas, kuris – nuo pat pradžios iki pabaigos – neabejotinai leidžia Švedijos – Norvegijos trijulę krikštyti Šiaurės šalių dream pop stiliaus karaliais. Jei prieš dvejus metus pasaulinę dream pop karalių karūną pelnytai nešiojo „Beach House”, tai šiandien ramia širdimi ją uždėčiau „Postiljonen”. Ko gero tinkamesnį muzikinį foną saulės palydėjimui ramiai sėdint prie jūros iš šių metų sąrašo rasti būtų labai sunku. Skandinavai nuvertė kalnus ir sukūrė lyrišką muzikinę pasaką. Žinant, kad tai – tik debiutinis įrašas, „Postiljonen” pagrįstai galime vadinti savotišku dream pop reiškiniu ne tik Šiaurės Europos, bet ir viso pasaulio muzikinėje padangėje.
Absoliučiai naujai suskambusi soul muzika turi būti dėkinga ne kam kitam, o būtent britų dainininkei Laurai Mvulai. Už naują spalvą, kitokį skambesį ir neįtikėtinas muzikines aranžuotes. „Sing To The Moon” – nenuspėjamas albumas, kuriame nerasite nei vienos primityvios dainos. Lauros vokalas – aukso vidurys tarp Amy Winehouse ir Adele, o kiekvienas albume esantis kūrinys – lyg nedidelis muzikinis stebuklas, dar sykį įrodantis kokia plati, neaprėpiama ir beribė gali būti muzika. Jeigu reikėtų įvardinti didžiausią šių metų atradimą, Laura Mvula neabejotinai puoštųsi šiuo titulu. Ne veltui manoMUZIKOS kalbintas Michaelas Kiwanuka savo interviu prisipažino, kad jos pasirodymas festivalyje „Glastonbury” buvo vienas įsimintiniausių renginio koncertų.
Šią Lydso pop roko grupę manoMUZIKOJE esame pristatę kategorijoje „manoATRADIMAS”. Jau tada kalbėjau apie tai, kad jokio unikalaus prieskonio šiam kolektyvui priskirti negalime dėl vienos priežasties: grojančių panašią muziką muzikos kalvėje Didžiojoje Britanijoje yra nesuskaičiuojama galybė. Tačiau noriu to ar ne, negaliu nesižavėti itin patraukliu ir labai išbaigtu šių metų pradžioje išleistu „To Kill A King” albumu „Cannibals With Cutlery”. Čia savo favoritus atras ir tas, kuris pop roką įsimylėjo šio tūkstantmečio pradžioje klausydamasis pirmųjų „Coldplay” ir „Athlete” darbų, ir tas, kuris žavisi šiandienos naujaisiais pop roko reiškiniais. Paprastas, kokybiškas ir tikrai labai muzikalus albumas šiemet, ko gero, buvo perklausytas daugiausiai kartų. To pilnai pakako, kad jis įsitvirtintų manajame pastarųjų mėnesių ‘šešetuke’ ir neabejotinai išsikovotų pozicijas mano metų favoritų tope.
Nepaisant to, kad po „Baths” pseudonimu jau daugiau nei trejus metus muzikuoja Los Andželo klubų rezidentas Willis Wiesenfeldas, prireikė sulaukti trečiojo studijinio albumo tam, kad „Baths” vardas būtų pripažintas visame pasaulyje. Puikus dešimties dainų rinkinys, sudėtas į pilną albumą, pavadintą „Obsidian” įtiks absoliučiai visiems elektroninės muzikos mylėtojams – tiek tiems, kas žavisi tamsos muzikos dainiumi James’u Blake’u, tiek ir tiems, kurie šiandien vis dar negali sustoti mylėti chillwave muziką. Absoliučiai universalus albumas tikrai neturėtų palikti abejingų. Ypač tų, kuriems šio žanro muzika nėra svetima. Willis sukūrė stebuklą. Labai tikiuosi, kad jis juo didžiuojasi taip, kaip jam derėtų tai daryti. Asmeniškai man „Obsidian” – neabejotinai vienas puikiausių šių metų elektronikos šedevrų, sukėlęs pačius didžiausius lūkesčius ateities „Baths” įrašams. Vien tik ko verta albumą pristačiusi daina „Ironworks”…
Apie prancūzų duetą „Daft Punk” šiemet buvo pasakyta daugiau nei įmanoma. Apie juos rašė visi, kas netingėjo; liaupsino visi, kas galėjo ir grojo tie, kas tik sugebėjo. Ar šokių muzikos dievai iš Paryžiaus buvo verti tokių liaupsių? Neabejotinai taip. Talentas, viešieji ryšiai ir net aštuonerius metus (!!!) lauktas albumas padarė savo. „Random Access Memories” – tiesiog tobulas trylikos dainų rinkinys, kurį klausytis tinka visose gyvenimo situacijose. Jeigu kietesnės muzikos mylėtojai vis dar turi iliuzijų į šuns dienas išdėti house muziką, sakydami, kad ji – pernelyg vienoda ir monotoniška – atsakymas jiems būtų ypatingai paprastas: šiemetinis „Daft Punk” albumas tokio pobūdžio įžvalgas paneigs labai greitai.
Taigi, antrajam metų muzikiniam trečdaliui savo odę sugiedojau;) Kai kurie lūkesčiai tiesiog sugniuždyti, o kai kurios viltys – patenkintos su kaupu. Vieni talentai – atrasti, o kiti, priešingai, tam tikra prasme tik sužlugdė mano viltis. Vienaip ar kitaip, šie „myliu – nemyliu”, „noriu- nenoriu” ir „tikiuosi – nesitikiu” tik dar labiau įneša intrigos į muzikinių lūkesčių žaidimą. Ateinantys ketveri mėnesiai taip pat žada įdomų muzikinį srautą: netrukus turi pasirodyti „Volcano Choir”, „Arcade Fire”, „White Lies” ir kitų daug vilčių teikiančių atlikėjų naujausi albumai, todėl prieš pat kalėdas bus vėlgi labai įdomu sudėlioti tam tikrus muzikinius taškus ant „i”.
Tad, kaip ir anąkart, sakau: „To Be Continued…. SOON”.
„Editors per pirmą valandą sumušė visus „Lofto” bilietų pardavimo rekordus. Rokas gyvas” – savo asmeniniame socialinio tinklo Facebook profilyje rašė Menų fabriko „Loftas” įkūrėjas Viktoras Vee Diawara. Vėliau manoMUZIKOS pakalbintas muzikantas teigė, nesitikėjęs, kad šiandieninis kokybiškas rokas turi tiek gerbėjų Lietuvoje. Pasak Vee, patys pigiausi bilietai buvo parduoti greičiau nei per pusvalandį ir tai yra geriausias įrodymas, kad lietuviams reikia kokybiško ir dėmesio verto roko.
manoMUZIKA primena, kad spalio 2 dieną įvyksiantis „Editors” koncertas sostinėje yra įtrauktas į britų oficialaus koncertinio turo Europoje grafiką. Šiuo metu viena įspūdingiausių šiandieninio britiško roko grupių keliauja po Europą pristatinėdami savo naują – jau ketvirtą studijinį diską, pavadintą „The Weight of Your Love“. Birželio pabaigoje išleistas išleistas puikus „Editors“ albumas debiutatvo šeštoje vietoje perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų tope ir jau spėjo pasiekti perkamiausių diskų čartų viršūnes Belgijoje ir Olandijoje. Vokietijoje, Airijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Austrijoje ir Portugalijoje „The Weight Of Your Love“ pasiekė perkamiausių albumų dešimtukus.
2002- aisiais metais Birmingeme susikūrusi roko grupė „Editors“ iki šiol gali būti vadinama vienu sėkmingiausių alternatyvaus roko kolektyvų Didžiojoje Britanijoje. Per 11 metų Tomo Smitho kolektyvas išleido keturis studijinius albumus. Du iš jų – „An End Has A Start“ ir „In this Light and on this Evening“ pasiekė perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų sąrašo viršūnę. Įdomu tai, kad 2007- aisiais išleista grupės plokštelė „An End Has a Start“ platinine tapo jau pirmą savo pasirodymo dieną.
Debiutinis, dar 2005 metais išeistas „Editors“ įrašas “The Black Room“ ne tik pelnė išskirtines kritikų simpatijas, bet ir buvo nominuotas prestižinei „Mercury“ statulėlei laimėti. Nepaisant to, kad šis britų kolektyvas buvo įvardijamas kaip vienas ryškesnių favoritų pasiimti elitinį prizą, tais metais geriausiu Jungtinėje Karalystėje išleistu albumu buvo pripažintas debiutinis „Arctic Monkeys“ įrašas.
Bilietus į „Editors” koncertą Vilniuje galite įsigyti ČIA
Viena iškiliausių Didžiosios Britanijos šiandieninio indie roko grupių – kolektyvas „The Editors” pagaliau pristatė tai, ko jų gerbėjai laukė beveik ketverius metus. Po ilgų reklaminių žaidimų dienos šviesą išvydo naujas „The Editors” kūrinys. Negana to, Birmingemo penketas pasidalino naujienomis apie būsimą albumą.
Daina „A Ton Of Love” (apačioje) – tai pirmasis rokerių singlas iš naujojo grupės studijinio disko, pasirodysiančio birželio 1 dieną. Albumas, kuris vadinsis „The Weigh Of Your Love” bus jau ketvirtasis kolektyvo diskografijoje.
manoMUZIKA primena, kad debiutinis 2005 – aisiais metais pasirodęs”Editors” albumas „The Back Room” buvo nominuotas „Mercury” prizui laimėti ir pakilo iki antrosios vietos perkamiausių diskų sąraše Jungtinėje Karalystėje. Tuo tarpu kiti du grupės įrašai – 2007-aisiais pasirodęs „An End Has A Start” ir po ketverių metų išleistas „In this Light And On This Evening” užkopė iki pat čarto viršūnės.
„The Editors” muzikos kritikų iki šiol vadinama viena sėkmingiausių ir įdomiausių grupių Jungtinėje Karalystėje.
Prieš porą metų manoMUZIKOS rengtą interviu su „Editors” nariu skaitykite ČIA.
Yra dainų, kurios visai nesąmoningai ima ir kažkur muzikinėse klausytojo smegenyse nugula į stalčiuką su užrašu „himnas”. Prie šios „himno” kategorjios dažnai lipiname papildomus epitetus ir taip himnai tampa „stadionų”, „mašinų”, „vakarėlių” ir kitų vietų ar veiksmų šedevrais.
Ko gero dažnas muzikos mylėtojas savo pasąmonėje dėliodamas į tokio pobūdžio kategorijų stalčiukus dainas, kartais ima ir visai nenorom nusprendžia surašyti savo vienos ar kitos kategorijos „hitų” sąrašą. Tad čia ne išimtis esu ir aš – tūlas Lietuvos pilietis, kurį iš visos žmonių masės išskiria tik absoliuti ir beatodairiška meilė muzikai.
Vieną sekmadienio rytą, valydamas dulkes nuo savo kompaktinių diskų (jų turiu sukaupęs tikrai nemenką kolekcija) visai netyčia atvėriau ir muzikinę uždulkėjusią pandoros skrynią. Joje – visa XXI amžiaus muzika, kurią mūsų kartos vaikai jau dabar gali vadinti savo amžiaus muzikiniais kelrodžiais. Taip kilo mintis prisiminti tuos kūrinius, kurie mano pasąmonėje tapo tikrų tikriausiais himnais. Tuos, kuriuos klausant pagaugai laksto visu kūnu. Tuos, kurių tyliai klausytis tiesiog neįmanoma. Tuos, kurie stadionuose suskamba dar efektingiau. Tuos, kuriems skambant norisi ne tik dainuoti, bet ir „kaukti” visu balsu. Tuos, kurie man – paprastam tūlam Lietuvos piliečiui – visą gyvenimą itin mylėjusiam (ir vis dar mylinčiam) roką, yra muzikiniai fenomenai, be kurių mano XXI amžiaus muzikinė pasąmonė net neegzistuotų.
Tad šiame trumpame rašinyje – mano XXI amžiaus roko klasika. Čia nebus „Bon Iver” (nors tai – mano grupė nr. 1), čia nebus „Fink” ar „The National”. Šiame sąraše nebus netgi „Phoenix”, „Elbow” ar „Snow Patrol” (nors pastarųjų dainą „Chasing Cars” yra tikrai kur kas daugiau nei muzikinis šedevras). Nerasite čia nei „Keane”, nei „Athlete” nei netgi „White Stripes” dainos „7 Nation Army”. Šiame sąraše – mano asmeninis šio tūkstantmečio stadinioninių ir mašininių roko hitų topas. Tai dainos, kurių, kaip rašiau, besiklausant norisi staugti balsu o kūnu laksto milijonai šiurpuliukų.
Sutinku, kai kurie sprendimai bus keisti. Tačiau kadangi vadovaujuosi subjektyvumo kriterijumi – lieku ištikimas savo muzikinei „dūšiai” ir jos asmeniniam muzikiniam pojūčiui.
X. WALK THE MOON – ANNA SUN (2011 metai)
Daugeliui senojo žemyno gyventojų šis kūrinys – iki šiol nežinomos grupės niekada negirdėta daina. Tuo tarpu aš niekaip negaliu atsistebėti prastu amerikiečių kolektyvo vadybinikų ir leidėjų darbu. „Anna Sun” – užprogramuotas hitas, kurį perklausius vieną kartą norisi klausytis dar ir dar…Galbūt jame gitarų skambesys nėra taip stipriai išreikštas kaip likusiuose šio topo kūriniuose, tačiau taip kokybiškai ir „vežančiai” sukirptos roko grupės dainos bent jau antrame šio tūkstantmečio dešimtmetyje aš dar negirdėjau. Kadangi kūrinys sąlyginai jaunas – jam skyriau dešimtą savo topo vietą.
IX. THE TEMPER TRAP – SWEET DISPOSITION (2008 metai)
Tokios stipraus debiutinio kūrinio šiam Australijos kolektyvui galėtų pavydėti kiekviena pradedančioji grupė. „Sweet Disposition” – tai daina, kuri nuo pat pirmo iki paskutinio akordo yra sutverta būti šios eros australiško roko kelrodžiu. Giedrą vasaros naktį šis kūrinys tapo mano geriausiu automobiliniu draugu.
VIII. ARCADE FIRE – WAKE UP (2004 metai)
Mano pažintis su Kanados roko gigantais prasidėjo būtent šio kūrinio dėka. Zulinau ją tiek, kad virš manęs gyvenę kaimynai nebeapsikentę tūkstantojo „Wake Up” karto (nesumeluosiu – du mėnesius klausiausi vien tik jos) paskambinę į mano duris paprašė: „būk geras, bent porą dienų leisk pailsėti nuo tos dainos „. „Wake Up” – užkoduotas stadionų himnas ir nuostabus kokybiškas prekinis vienos geriausių šiuo metu pasaulyje agzistuojančių roko grupės ženklas.
VII. KANE – RAIN DOWN ON ME (2002 metai)
Šį kolektyvą „atradau” dirbdamas vienoje Lietuvos radijo stotyje. Kadangi turėjau progos prisiliesti prie jos grojaraščio formavimo, norom nenorom sekiau muzikines tendencijas Europoje. Kai šis kūrinys įsiveržė į topus Belgijoje Ir Olandijoje, tiek dainos, tiek ir grupės pavadinimas man dar visiškai nieko nereiškė. Tačiau kai jis pasiekė ir Didžiąją Britaniją – supratau, kad mažų mažiausiai perklausyti jį turiu. Prilipo taip, kad iki šiol manau, jo nepelnytai neafišuotas mūsų šalyje darbas yra vienas geriausių tų metų roko kūrinių senajame žemyne. Beje, jį laisvai galėčiau priskirti savo „mašininių” hitų kategorijai, mat vėlų rudens vakarą lyjant rudeniniam lietui ir krentant paskutiniams medžių lapams besiklausant „Rain Down On Me” važiavimas Vilniaus paupiu (Pavyzdžiui, Upės ir Olimpiečių gatvėmis) įgyja ypatinga reikšmę. Netikite? Pamėginkite patys.
VI. MUSE – STARLIGHT (2006 metai)
Jei ne ši daina – kažin ar britai „Muse” būtų tokie dideli, kokie yra dabar. Jausmas, kai grupės lyderis Matthiew Bellamy koncerte iškelia rankas į viršų ir kartu su visa minia ploja į dainos ritmą – daugiau nei nerealus. Ir netgi nepaisant to, kad „Muse” yra sukūrę ne vieną šio topo vertą dainą – „Starlight” pasirinkau neatsitiktinai. Joje sudėta visa klasikinio ir šiandieninio roko istorija. Be „Starlight” britų roko muzikos šiame šimtmetyje tiesiog neįsivaizduočiau.
V. STEREOPHONICS – DAKOTA (2005 metai)
Jėga ir energija. Tai du žodžiai, be kurių šis Velso grupės kūrinys neįmanomas. Prie viso to dar pridėję sentimentalų liūdesį gauname jautrią dainą, kurios gera klausytis visur. Ir nors tų metų „Stereophonics” albumas „Language. Sex. Violence. Other?”, bent jau mano asmenine nuomone, buvo ganėtinai sumautas, būtent ši daina reabilituoja visą aplink esantį šlamštą.
IV. KILLERS – ALL THESE THINGS THAT I’VE DONE (2004 metai)
Jau tai, kad ši daina yra įtraukta į vieną geriausių visų laikų indie roko albumų „Hot Fuss” – pasako labai daug. Net neabejoju, kad šią dainą ir ateity dainuos visi roko muzikai neabejingi žmonės. Vien tik ko vertos eilutės „I’ve got soul but i’m not a solder”, kurios „žudikų” koncertuose kartojamos milijonus kartų… Mano akimis, tai buvo „Killersų” muzikinis ir kūrybinis zenitas. Deja, šiandien, klausydamiesi ‘naujosios jų kūrybos’ turime tik šešėlį to, kuo jie pakerėjo savo pirmuosius gerbėjus. Prisipažįstu – buvau vienas iš tų. Tačiau ši daina yra vienas iš geriausių faktų, dėl kurių gyventi praeitimi – tikrai gera.
III. KINGS OF LEON – SEX ON FIRE (2008 metai)
Sutinku, šis kūrinys – tikrų tikriausias mainstreamas. Tačiau iki šiol nežinau nei vieno vakarėlio, kuriame jo nebūtų. Kodėl? atsakymas, ko gero itin lengvas. „Sex On Fire” – genialus darbas. O genialus jis dėl to, kad yra velniškai paprastas. Iki kaulų smegenų įsimenanti melodija ir kartu su minia lengvai įsimenamas priedainis „Ooooooo sex is on fire” – tai sėkmės formulė, tinkanti absoliučiai visiems.
II. EDITORS – SMOKERS OUTSIDE THE HOSPITAL DOORS (2007 metai)
Šiandien galėčiau drąsiai teigti, kad „The Editors” yra viena geriausių (jei ne pati geriausia) roko grupė Anglijoje. Ji sugebėjo išlaikyti savo identitetą. Ji visada turi ką pasakyti. Ji visada skambės naujai, tačiau kiekviena jų daina neleis suabejoti tuo, kas ją kūrė ir atlieka. „Smokers Outside The Hospital Door” – be išlygų XXI amžiaus roko muzikos dainų daina (pripažįstu – subjektyvu). Nežinau ar mano subjektyviame „hitų” stalčiuke kada nors atsiras daina, išstumsianti šį kūrinį iš šios pozicijos.
Iki šiol viena didžiausių mano svajonių – sulaukti „The Editors” Lietuvoje. Tikiu, kad šios grupės pasirodymas mūsų scenoje galėtų būti esminis lūžis visų roko muzikos mylėtojų sąmonėje.
I. COLDPLAY – FIX YOU (2005 metai)
Ilgą laiką „Coldplay” buvo mano grupių grupė. Tačiau kai į savo rankas Chriso Martino kolektyvą perėmė Brianas Eno – mano akyse jie pradėjo gesti… Paskutinis jų albumas „Mylo Xyloto” buvo kartu ir paskutinis mano lašas „Coldplay” kantrybės statinėje. Tačiau ir čia gyvenu prisiminimais… Būtent po tų metų albumo „X&Y” ši britų grupė galėjo pareikšti rimtas pretenzijas tapti stadionų kolektyvu. O viena iš pagrindinių to priežasčių buvo daina „Fix You”, kuria iki „Mylo Xyloto” turo Chrisas ir jo komanda dažniausiai užbaigdavo savo koncertus.
„Fix You” prilygsta tobulybei… Negana to, „Coldplay” buvo labai toliariagiški – skambant kūrinio kulminacijai ir žodžiams „Tears stream down your face when you loose soething you can not replace” ne vieno grupės gerbėjo skruostu (ypač jų koncertuose) nurieda ašara. Prisipažįstu, prieš penkerius metus įvykusio grupės koncerto Prahoje metu nesusilaikiau ir aš;)
Šis kūrinys turi užkoduotą emociją. Paraką. Aistrą. Ir proveržį. Ir tai jam neabejotinai leidžia vadintis geriausiu. Bent jau mano – tūlo trisdešimtmečio Lietuvio tūlame gyvenimėlyje.
Kai 2008- aisiais metais jie buvo nominuoti geriausios britų grupės apdovanojimui Brit Awards ceremonijoje, ne vienas muzikos kritikas, iki to laiko buvęs ciniškas šios grupės atžvilgiu, pripažino: „Editors“ tampa Jungtinės Karalystės indie roko muzikos scenos prekiniu ženklu. Ir jie iš tiesų neklydo.
2007 metų albumas „An End Has A Start“ „šovė“ tiesiai į Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų topų viršūnes, buvo nominuotas „Mercury“ apdovanojimui laimėti, o „The Mail On Sunday“ paskelbė „Editors“ geriausia dešimtmečio antrąja grupe Anglijoje. Roko muzikos himnu tapusi daina „Smokers Outside The Hospital Door“ netilo ne tik muzikos festivaliuose, bet ir Jungtinės Karalystės kavinėse, įrašų studijose, automobiliuose ir visur kitur, kur tik galėjo skambėti muzika.
„Editors“ veržėsi į muzikos rinką tokiu greičiu, apie kokį pasvajoti negali, ko gero, netgi didžiausi muzikos optimistai.
Trečiasis grupės albumas „In This Light And On This Evening“, dėl kurio kolektyvo nariai baiminosi dar labiau (teigdami, jog komercine prasme tai įrašas, absoliučiai neatitinkantis pop muzikos standartų), buvo dar sėkmingesnis ir taip pat debiutavo prestižinio topo viršūnėje, taip tarsi dar labiau paneigdamas muzikos industrijoje vyraujančią nuomonę, jog liaudžiai reikia tik duonos ir žaidimų.
Idėjinis Stafordo ketvertas niekada nekūrė tam, kad užsidirbtų krūvas pinigų ir niekada nesiekė įtikti masėms. Tačiau tai ko gero ir buvo sėkmę žadantis atkaklaus darbo, kurį mylėjo ir kuriuo tikėjo puikų muzikinį skonį turintys britai, rezultatas.
Iki šios dienos „Editors“ yra išleidę tris studijinius albumus, iš kurių pastarieji du jau parduoti platininiu tiražu. Juos dievina muzikos kritikai, apie juos noriai rašo įtakingiausi muzikos leidiniai ir jie vis dar yra vieni laukiamiausių didžiausių muzikos festivalių svečių.
Tad su didžiuliu džiaugsmu noriu Jums pristatyti išsamų ir unikalų pokalbį su vienos įtakingiausių pastarojo dešimtmečio roko grupės „The Editors“ nariu – būgnininku ir perkusininku Ed’u Lay’umi. Kalbėjomės apie “Positivus” festivalį kuriame šiemet gros ir britai, apie grupės sėkmės receptą, apie dievinamą “Elbow” ir“susimovusius” “My Chemical Romance”, apie Didžiosios Britanijos muzikos rinką, apie Lietuvą ir, žinoma, apie dar apie daug ką.
Gero skaitymo!
Editors būgnininkas Ed'as Lay'us
Sveikas Edai, kaip laikais?
Puikiai. Smagu, kad paskambinai. Labai džiugu, kad mumis domisi ne tik tos šalys, kuriose koncertuosime, bet ir jų kaimynai. Vasarą grosime “Positivus” festivalyje, todėl tikimės, kad ten pamatysime ir nemažai lietuvių.
Nors jei atvirai, tai labai viliuosi, kad teks apsilankyti ir Lietuvoje, kur su visais “Editors” gerbėjais pasimatysime akis į akį.
Tikrai tikiuosi, kad apsilankysite ir pas mus, tačiau kol kas galiu garantuoti, kad ir Latvijoje susidursi su rimtu “Editors” gerbėjų antplūdžiu iš Lietuvos.
Nuostabu. Tikrai labai to laukiu.
Mums apskritai labai patinka keliauti, atrasti naujas šalis, sutikti naujus žmones ir bent jau pasistengti perprasti kitas kultūras.
Pats prisijungei prie grupės 2003 metais. Koks buvo jausmas būti dalimi kolektyvo, kuris neilgai trukus tapo viena populiariausių indie roko grupių Didžiojoje Britanijoje?
Mano atėjimas pas “Editors‘us” buvo labai natūralus. Buvome geri bičiuliai, kartu studijavome universitete, kartu leidome laisvalaikį, o kartais net kartu gyvendavome. Todėl mačiau ir grupės gimimą, ir tolimesnį vystymąsi. Man tikrai patiko tai, ką jie darė, tad neilgai trukus pajutau, jog tiesiog esu šio kolektyvo dalis. Pabandėme groti kartu ir mums patiko. Tikrai negalvojau, kad ateityje tapsime tokie populiarūs…
Grupė iki tapdama “The Editors” turėjo tris skirtingus pavadinimus (vadinotės „Pilot”, „The Pride” ir „Snowfield”). Kodėl iškart nepasivadinote “Editors”?
Tai buvo natūralus procesas. Kai 2005 metais išleidome savo įrašą, supratome, kad mums reikia tokio pavadinimo, kuriuo galėtumėme didžiuotis patys ir kurį mielai tartų grupės gerbėjai. Todėl kai sugalvojome, kad vadinsimės “Editors”, pajutome, kad tai – geriausias variantas iš visų, kuriuos tik galime sugalvoti.
Pajuokausiu, tačiau paklausiu: ar grupės fanai gali būti tikri, kad jūs daugiau pavadinimo nebekeisite>
(Juokiasi). Tikrai ne. Išleidome tris albumus, daug koncertavome, todėl vardas tikrai nebepasikeis. Keisti būtų tiesiog kvaila.
Prieš pora metų, britų leidinys “The Mail On Sunday” jūsų grupę pavadino geriausia antra grupe Jungtinėje Karalystėje (po “Arctic Monkeys”). Ką toks pagiriamasis žodis reiškė jums kaip kolektyvui?
Jei atvirai – visiškai nieko. Buvo smagu, tačiau net nesupratome, kodėl jie taip mus aukštino. Turėjom galybę bičiuliu, grojančių geriausiuose anglijos kolektyvuose, tad susirinkę studijoje smagiai pasijuokėme, bet šis pareiškimas iš esmės mums nereiškė absoliučiai nieko. Aišku, įvykiai “sukrito” taip pat sėkmingai: mes buvome nominuoti “Brit Awards” statulėlei, mus „pirko“, mus grojo ir čia dar mus pavadina geriausia britiška grupe (Juokiasi).
O ar turite idealų britų muzikiniame pasaulyje?
Galbūt reiktų sakyti ne idealų, o bičiulių. Ko gero mano mėgstamiausia grupė Didžiojoje Britanijoje yra “Elbow”. Tai, ką jie daro yra nuostabu ir nepakartojama. Kiek anksčiau esame kartu truputi ir dirbę. Tačiau svarbiausia yra muzika, kurią jie kuria. Dievinu jų albumus. Tiesą sakant, esu labai laimingas, kad jie pagaliau sulaukia ir tinkamo industrijos dėmesio. Guy‘us (red. Past. Elbow vokalistas Guy Garvey) ir vyrukai tikrai jo nusipelnė. “Elbow” dirbo kruopščiai, kantriai ir labai ilgai tūnojo pogrindyje. Labai džiaugiuosi dėl to, kad jie „išlindo į dienos šviesą”.
Beje, gal klauseisi jų naujausio albumo “Build A Rocket, Boys”?
Žinoma. Tačiau tik dar neįsigilinau. Žinau, kad tikrai klausysiuos dar kelis kartus.
Žinai, jei sutiksi vyrukus iš Elbow artimiausiu metu, būk geras, perduok asmeniškus linkėjimus. Esu didelis jų gerbėjas, o pastarieji du albumai – tiek “The Seldom Seen Kid”, tiek ir “Build A Rocket Boys”, mano nuomone yra tikri šedevrai.
Pažadu. Tikrai perduosiu. Ir esu tikras, kad tiek Guy’us tiek Craig’as (red. Past. Kitas grupės narys Craig’as Potter’is) bus velniškai laimingi dėl tokio įvertinimo. Tikiu, kad kažkada galėsi su jais net tik šnektelti akis į akį, bet ir pamatyti “Elbow” pasirodymą Lietuvoje.
Gerai, grįžkime prie “Editors”. Du iš trijų jūsų išleistų albumų tapo platininiais; tie patys du –iškart šovė į perkamiausių Didžiosios Britanijos albumų sąrašo viršūnę; jūsų dainos nuolat pasiekia neblogas UK TOP 40 pozicijas ir t.t. Toks jausmas, kad jūs žinote sėkmės receptą. Gal galite juo pasidalinti?
Na ir užsukai (juokiasi). Kad nežinau aš to sėkmės recepto. Viskas, ką mes norime daryti (ir darome) – tai kuriame muziką dalinamės ja su kitais. Jungtinėje Karalystėje įsitvirtinti muzikos rinkoje yra išties sudėtinga, todėl tikrai sutinku, kad mums nusišypsojo sėkmė: “An End Has A Start” debiutavo albumų topo viršūnėje, mus grojo radijo stotys, mes daug koncertavome. Tačiau nenorėjome apsiriboti vien tik vietine rinka. Nusprendėme, kad reikia pervažiuoti Europą, todėl leidomės į ilgą koncertinį turą po senąjį žemyną. Ir mums tai tikrai patiko.
Tuo pat metu pasirodė mūsų trečias albumas “In This Light And On This Evening”. Jis taip pat debiutavo pirmoje vietoje albumų čarte. Tačiau puikiai žinojome, kad tas darbas – nebuvo komerciškai toks “vežantis” kaip antrasis albumas. Bet mūsų populiarumas nemažėjo. Tai ypač pasijuto gyvų pasirodymų metu…Todėl galiu pasakyti, kad būdami “augančia” grupe Anglijoje, kartu brendome ir populiarėjome visoje Europoje ir tai, be jokios abejonės, buvo labai malonu.
Paminėjai koncertines gastroles. Ar galėtum palyginti klausytojų auditoriją Europoje ir JAV? Gal grupė turi sceną, kurioje jai groti mieliausia?
Turbūt reiktų pasakyti, kad mieliausia groti “neužterštose” vietose – t.y. ten, kur muzika yra vertinama. Smagu lankyti rytų Europą, kur nesi priverstas kasdien koncertuoti (tuo tarpu turo Jungtinėje Karalystėje metu, koncertuoti privalu kone kiekvieną vakarą). Europoje koncertas – tai tam tikras įvykis. Ir tai mes puikiai jaučiame iš auditorijos, kuri ateina klausytis tavęs dėl to, kad ilgą laiką šio įvykio tiesiog laukė…Sunku tai paaiškinti, tačiau kai nuvažiuojame koncertuoti ten, kur koncertas retenybė – tiesiog visu savo kūnu jaučiame, kaip klausytojai “valgo” mūsų muziką. Tai – nepakartojamas jausmas.
Vienas įsimintiniausių koncertų, kuriuos esame turėję, vyko Varšuvoje. Koncertavome ten pavasarį (visą žiemą ta salė buvo uždaryta ir joje nevyko jokie renginiai). Susirinko minia žmonių, kuri buvo ištroškusi muzikos. Žmonės suteikė mums tokios energijos, kad net sunku apsakyti. Tai buvo nuostabu.
Ar ketinate apsilankyti Varšuvoje darkart?
Labai to tikiuosi. Kitais metais žadame išleisti ketvirtąjį savo albumą, po kurio, panašu, trauksime ir į koncertinį turą. Dėsime visas pastangas, kad apsilankytumėme ir Varšuvoje.
Paminėjai naująjį albumą. Apie jį spauda šneka labai daug, tačiau jokių konkretesnių faktų dar nėra. Gal gali papasakoti Lietuvai koks bus naujasis jūsų įrašas?
Mes tikrai dar nežinome kaip jis skambės. Kol kas esame įrašę tik tris dainas. Galiu pasakyti tik tiek, kad visos trys dainos skambės labai skirtingai. Viena iš jų – man labiausiai patinkanti – skambės taip, kaip “Editors” dar niekada nėra skambėję. Žinai, tai tam tikras durų atvėrimas į naująjį “The Editors” skambesį.
Kol kas naudojamės mums laiko suteikiamomis galimybėmis: neskubame, išnaudojame kasdienybę, stengiamės parašyti pačias geriausias dainas ir prie jų dirbame kruopščiai, kryptingai ir ilgai. Tikiu, kad albumą išleisime kitais metais (esu beveik garantuotas, kad šiemet tikrai nespėsime) ir viliuosi, kad tai bus pats geriausias mūsų iki šiol išleistas darbas.
Tikrai nesistengsime užbėgti įvykiams už akių. Visi gyvename skirtingose vietose: aš – Birmingame, Tomas – Londone, kiti du grupės nariai – Niujorke. Tad norime to ar ne, turime derinti savo susitikimus. Tačiau, kaip ir sakiau, mūsų niekas nespaudžia, neturime įsipareigojimų ir norime sukurti tikrai gerą įrašą.
Lietuvoje esate puikiai žinomi ir itin mylimi už dainą “Smokers Outside The Hospital Door”. Ar gerbėjai gali tikėtis išgirsti kažką panašaus į šią dainą ir naujajame jūsų darbe?
Be abejo, “Smokers Outside The Hospital Door” yra iki šiol viena geriausių Tom’o parašytų dainų, tačiau galiu patikinti, kad mes tikrai nesistengsime atkartoti kažko panašaus į ją.
Vasarą atvykstate į Lietuvos kaimynystę – Latviją, kur dalyvausite “Positivus” festivalyje. Ar jau esate ką nors girdėję apie jį?
Šiek tiek. Tai, žinoma, pirmas kartas, kai mes atvykstame į Latviją. Tačiau mums patinka toks gyvenimas – lankyti dar nelankytas vietas ir groti tiems žmonėms, kuriems dar nesame groję. Tai bus smagu ne tik klausytojams, bet ir mums patiems.
Turėk minty, kad Lietuva yra visai šalia, todėl jei turėsit laisvą akimirką – apsilankykit pas mus.
Be problemų. Dažnai žvalgomės po apylinkes jei tik turime laisvą akmirką, todėl nenustebk jei netyčia sulauksi mūsų skambučio (jau turiu tavo telefoną) su prašymų aprodyti savo šalį. (juokiasi)
Papasakok kokie yra grupės santykiai su gerbėjais?
Puikūs. Tai žmonės, dėl kurių mes gyvenam ir kuriuos velniškai gerbiam. Aplanko neapsakomai geras jausmas, kai po koncerto tavęs laukia tuzinas gerbėjų vien tam, kad galėtų paspausti ranką ir pasakyti: “chebra, šiandien buvo nuostabus koncertas”. Tai yra tas grįžtamasis ryšys, dėl kurio mes ir dirbame. Tikrai niekada nebėgame, nešokame į mašinas ir nespaudžiame akseleratoriaus pedalo tam, kad „išsivaduotumėme“ nuo šio proceso. Mums patinka tikras žmogiškasis ryšys su tais žmonėmis, kurie mus myli. Todėl galiu pasakyti, kad dėl gerbėjų esame tikrai laiminga grupė.
Ar “Editors” turi svajonių atlikėją arba prodiuserį, su kuriuo norėtų dirbti?
Manau, kad mes su juo jau dirbame. Tai – “Flood”. Jis sugeba iš įrašo išspausti viską, kas įmanoma. Paklausyk PJ Harvey ar Nick Cave įrašų. Kokia nuotaika! Koks skambesys! Tai – kažkas neįtikėtino! Jo prodiusuojamuose darbuose fantastiškai dera garsas, atmosfera ir nuotaikos. Todėl esu tikras, kad dirbame su genijumi, su kuriuo ir norėtumėm dirbti.
O kaip dėl atlikėjo?
Elvis (juokiasi). Būtent jis. Nes iš šiuolaikinių grupių nemanau, kad yra tų, su kuriomis tikrai norėtumėme įrašinėti. Esame kalbėję su keliais kolektyvais, tačiau manau, kad turime daryti tai, ką darome ir neturime galvoti apie kitas grupes ar atlikėjus. Bet įrašyti dainą su Elviu būtų buvę fantastiška. Deja, to jau niekada nepadarysime.
Paklausiu tavęs klausimo, kurį visąlaik užduodu pašnekovams: ką manai apie šiandieninį muzikos biznį ir kas tave labiausiai jame liūdina?
O dieve!!! Na ir klausimas. Viskas mane šiandien liūdina…
O užvis labiausiai…(mąsto) Ko gero “My Chemical Romance”. Grupė, kuri turėjo potencialą tapti rimtu veidu roko muzikos rinkoje, vien tik pinigų vardan išleido absoliučiai sumautą albumą.
Mane liūdina įrašų kompanijos apskritai. Jos nebekreipia dėmesio į muziką. Viskas, ko joms reikia – tai komerciškai sėkmingų, pelną nešančių albumų.
Tokios grupės kaip mes tiesiog nori kurti tą muziką, kurią mylėtumėme visų pirma mes patys. Taip, mes turime sutartį su leidybininkais, tačiau jie niekada neturės jokios teisės kištis į mūsų kūrybinį procesą. Todėl kai pokalbio pradžioje sakei, kad esame pakankamai laiminga grupė – buvai teisus. Mes niekada nekūrėme muzikos dėl pinigų. Darome tai, ką mėgstame; tai, ką mylime ir tai, kuo gyvename. Esame laimingi.
Kita vertus, gerėjant gyvenimui, atsiranda galimybė nebrangių kanalų dėka save pristatyti pasauliui. Be to, dabar nebereikia išleisti milijonų tam, kad įsirašytum savo muziką. Taip, kad yra ir pliusų, ir minusų.
Beje, labai didelė problema yra radijo stotys. Šiandien joms svarbu viskas, kas tiesiog sutelpa „Pop“ kategorijoje.
Na bet juk yra puikios radijo stotys, tokios, kaip „Phantom Fm“ Airijoje ar „X Fm” anglijoje.
Žinoma. Esi teisus, tačiau įrašų kompanijoms vienintelė svarbi radijo stotis – tai „BBC Radio 1”. Viskas, kas negrojama “Radio 1” yra iškart traktuojama kaip nesėkmė. Tavo paminėtos radijo stotys yra iš tiesų puikios. Taip pat yra nuostabi radijo stotis „BBC 6Music“. Tačiau deja, jų klausosi nedaug žmonių. Tai, liūdnas faktas…
Bet grįžtant prie tavo klausimo apie muzikos rinką, galiu pasakyti, kad aš vis dar džiaugiuosi, kad yra žmonių, kuriems rūpi muzika iš didžiosios “M”. Jie vis dar kuria. Jie vis dar tiki. Ir, kas svarbiausia, yra tikrai nemažai gerų grupių, galinčių rašyti ir išleisti puikų įrašą. Todėl man yra be galo malonu būti greta tokių kolektyvų. Sakei, kad mums sekėsi ir aš tau pritariu. Esu laimingas, nes groju velniškai geroj grupėj, o dabar yra 10 valandų ryto ir aš vis dar dėviu savo pižamą. Kuom ne pasakiškas gyvenimas? (juokiasi)
Na ir pabaigai: apie ką pirmiausia pamąstai išgirdęs žodį LIETUVA?
(juokiasi) Tiesą sakant nežinau, tačiau girdėjau jog, pas jus yra daug gražiai atrodančių moterų. Tiesą sakant man, kaip laimingai vedusiam ir vaiką turinčiam žmogui tai lyg ir neturėtų rūpėti, tačiau tai – geras faktas.
Beje, visiems Lietuviams noriu perduoti linkėjimus ir pasakyti, jog labai visų laukiame Latvijoje, „Positivus“ festivalyje. Smagu, kad mus pakvietė, smagu, kad mūsų vis dar nori ir tikiu, kad bus labai smagu groti Latviams ir Lietuviams.
Britų grupės „Editors” nariai Tom’as Smith’as ir Russel’as Leech’as savaitgalį Anglijos sostinėje įveikė didįjį Londono maratoną.
Duetas, 26,2 kilometrus įveikęs per 4 valandas 15 minučių, siekė atkreipti dėmesį į labdaros organizacijos „Oxfam” veiklą, kovojančią su skurdu ir neteisybe pasaulyje.
” „Oxfam” veikla yra įkvėpianti ir įspūdinga. Todėl labai tikimės, kad prisidėdami prie Londono maratono akcijos ir, žinoma, mesdami iššūkį sau, prisidėsime patys ir paskatinsim prisidėti kitus prie kilnios labdaringos veiklos”, – kalbėjo muzikantai.
Per specialiai „Editors” sukurtą aukojimo puslapį praėjusią savaitę labdaros organizacijai „Oxfam” buvo surinkta peveik 5 su puse tūkstančių svarų.
Beje, ManoMUZIKA informuoja, jog netrukus šiame muzikos portale turėsite progos perskaityti išskirtinį „Editors” nario interviu specialiai mūsų tinklalapiui
Ko gero taip reikėtų pradėti šį blogo įrašą. Jis, kaip ir visi kiti ManoMUZIKOS įrašai nutolti nuo muzikos negali. Čia tikrai nebus rašoma apie statybas, apie krepšinį. Na, gal kartais apie futbolą arba tenisą. Bet ir apie tai – tik labai išskirtiniais atvejais…
Šįvakar, kai ausinėse nepailstamai skamba Owen’p Pallet’o daina „Lewis Takes Off His Shirt”, noriu bent jau trumpai žvilgterėti į kelis man labai svarbius dalykus – t.y. į muziką, kuri neseniai papildė mano fonoteką; festivalius, kuriuos vasarą turės galimybę išvysti Lietuvos žmonės (apie juos trumpai) ir kelis ManoMUZIKOS ateities planus.
Taigi, pradžioje apie festivalius.
Šiemet didieji vasaros festivaliai tikrai nepagailėjo gardaus kąsnio tiems, kam nepakanka Rihannos, Enrique Iglesias, Jason DeRulo ir kitų „bling bling” atlikėjų, šiandieniniame muzikos pasaulyje „puošiančių” populiariąsias radijo stotis.
Visų pirma, šiemet, kaip, beje, ir pernai bei užpernai, man teks „likti ant ledo”, nes aplinkybės sukrenta taip, kad nepavyks pamatyti nei vieno muzikinio renginio. Vienu atveju teks sudalyvauti iškilmingame renginyje (kurio dėka teks praleisti Rock Werchter’į), kitu atveju, asmeninių įvykių dėka negalėsiu važiuoti į kaimyninę Latviją stebėti kaip „braliukus” šokdina „Royksopp” ar gitaras pjausto „Editors”. Tačiau visiems tiems, kas dar nesuplanavo vasaros, drąsiai galiu ištarti: JEIGU TIK GALITE, NAUDOKITĖS PROGA, NES TOKIŲ FESTIVALIŲ KAIP ŠIEMET DAR NEBUVO!!!
Praėjusių metų "Rock Werchter" festivalis
Rydamas karčią nevilties piliulę ir degdamas juodu pavydu stebėjau kaip šiemet būdavo pildomi didžiųjų vasaros fesitvalių sąrašai ir galvodavau: TAI – PASAULIO PABAIGA. Belgijoje, šalia pat Werchterio miestelio, liepą įvyks ko gero visų muzika besidominčių žmonių svajonių išsipildymas. Vieno savaitgalio metu bus galima pamatyti ELBOW, KINGS OF LEON, COLDPLAY, TWO DOOR CINEMA CLUB, BEADY EYE, JAMES BLAKE, THE NATIONAL, KASABIAN, KAISER CHIEFS ir dar visą galybę pačių „kiečiausių” muzikos vardų. Todėl už sąlyginai mažą kainą (apie 700 litų) per tris dienas galima bus išvysti ir išgirsti šiandieninę muzikos enciklopediją. Tad jeigu neturite ką veikti ir galvojate apie lengvą pakeliavimą po beneliukso šalis (o jei negalvojate – pagalvokite), nepraleiskite progos išvysti ko gero didžiausio muzikos reginio šią liepą.
Tie, kas nenori traukti taip toli, gali „užmesti akį” į vis labiau lietuvių mėgiamą „Heineken’o” openerį kaimyninėje Lenkijoje. Čia festivalio rengėjai taip pat nepatingėjo patuštinti piniginės ir į didžiąją muzikos sceną pakvietė THE NATIONAL, FOALS, COLDPLAY, CUT COPY, THE STROKES, THESE NEW PURITANS ir dar visą eilę tų atlikėjų, kurie tiek šiuos, tiek ir praėjusius metus pavertė muzikaliai neįtikėtinais. Gal visa savo sąrašo esybe „Heineken’as” ir neprilygs „Rock Werchteriui”, tačiau lenkai su savo sąrašu neabejotinai pretenduos jei ne į geriausio, tai į vieno geriausių šių metų vasaros festivalio titulą.
Braliukai iš kaimyninės Latvijos taip pat neprastai pasistengė, todėl tie, kam nesvetimi vardai BEACH HOUSE, TUNNG, ROYKSOPP ar JAMES – įdėję mažai pastangų gali gauti taip pat neblogą rezultatą. Vien tik ko verti anglai THE EDITORS, kurie šįmetinį „Positivus’ą” pavers tokiu roko lauku, kokio dar Latvija nėra mačiusi.
Žodžiu, ši vasara melomanams bus auksinė, o tie cinikai, kurie visus metus zyzė, teigdami, kad nei lietuviai, nei mūsų kaimynai neleidžia realizuoti muzikinių svajonių ir pamatyti pasaulinio lygio kokybiškų atlikėjų, turės užsičiaupti ir naudotis kiekviena pasitaikiusia proga. Nes proga iš tiesų yra unikali. Ši vasara žada muzikos užkratą visiems metams.
Ir netgi nepaisant to, kad degu juodu pavydu tiems, kas jau yra tikras savo apsilankymu vasaros festivaliuose, kartu labai džiaugiuosi ir linkiu neišdidomu muzikinių įspūdžiu.
Jei netingėsite – būtinai pasidalinkit jais su mumis;)
Pažadai ir ateitis
Prasikalus pirmosioms pavasario žibutėms ir Nagliui (tas kur Šulja) neprognozuojant rimto atšalimo, norėčiau pasidžiaugti ir augančia ManoMUZIKA skaitytojų auditorija. Džiugu, kad skaitot, džiugu, kad dalinatės ir, žinoma, džiugu, kad užeinat. Kaip ir rašiau, tikrai nepretenduojame tapti muzikos meka Lietuvoje, tačiau tikimės, kad tai, ką darome (o darome tai vedami gražios idėjos) pasieks bent jau muzikines širdis tų, kuriems muzika yra svarbi.
Taigi, per pastaruosius keleta mėnesiu, dalindamiesi muzika, muzikinėmis naujienomis, rašiniais ir interviu su tikrai žinomais (arba žinomais nišinei rinkos daliai) atlikėjais, nežadame sustoti. Kalbinę S.CAREY, BOMBAY BICYCLE CLUB, NewVILLAGER, ROCKAPELLA, THE AIRBORNE TOXIC EVENT, jau netrukus pateiksime Jums dar daugiau interviu su puikiai pažįstamais ir dėmesio vertais atlikėjais ir grupėmis. Galiu išduoti mažą paslaptį (nors anokia čia paslaptis), kad jau labai greitu laiku
Netrukus portalas ManoMUZIKA.lt dovanos išskirtinį interviu su britų super grupe "The Editors"
ManoMUZIKA.lt atsiras interviu su labai mūsų mylima danų super grupe EFTERKLANG ir su kolektyvu iš Didžiosios Britanijos, kuris išleido tris albumus, iš kurių du pastarieji šoko tiesiai į UK albumų TOP 40 viršūnę…
Gerai, jei dar bandote spėlioti, nustokite, nes verčiu visas kortas ant stalo – tai grupė EDITORS. Išsamus, ilgas ir tikrai įdomus pokalbis bus pateiktas čia – portale ManoMUZIKA – visiems tiems, kurie myli, nori ir tiki, kad gera muzika gali išgelbėti pasaulį;) Na, galbūt taip stipriai ir nevertėjo sakyt, tačiau, kad muzika gali tikrai daug – net neabejoju.
Beje, EDITORS ir EFTERKLANG – tai tik dar vieno etapo pradžia, kadangi jau praktiškai susitariau dėl pokalbių su dar keliais tikrai dideliais vardais, kurių mintis, tikiuosi, labai nuoširdžiai skaitysite čia ir Jūs. Tad startavę (labai iš lėto, bet tikslingai) nežadame sustoti ir gyvendami muzika, ja (visomis formomis) dalinsimės su Jumis.
….
Išsiplėčiau. Galvojau dar pasidalinti mintimis apie tą muzika, kuri neseniai papildė mano CD fonoteką, tačiau įtariu, kad to, bent jau šiame įraše daryti nebeverta, nes įrašas ir taip ganėtinai ilgas. Galbūt pasakysiu tik tiek, kad didžiąją mano muzikinio laiko dalį okupavo ELBOW albumas „Build A Rocket, Boys”, kuris, net neabejoju, nei kiek nenusileidžia ankstesniam, MERCURY apdovanojimą gavusiam „The Seldom Seen Kid”. Nepaisant to, kad mano bičiulis Tomas, kuris klausosi puikios muzikos ir taip pat dievina ELBOW, sakė, jog jam naujas albumas nėra taip arti širdies, man Ilgas laukimas tikrai pateisino lūkesčius. Perklausiau „Build A Rocket, Boys” ir eilinį kartą įsitikinau, kad ELBOW – TOBULI.
Tad tiek…bent jau šiam vakarui:)
Trumpai, paprastai ir nuoširdžiai.
Nors, jei atvirai, sėsdamas rašyti norėjau „išsilieti” kur kas stipriau…;)
L.
P.S. kad ir kaip simboliška bebūtų, baigiant blogo įrašą ausinėse skamba pirmos Justin’o Vernon’o (mano visno didžiausių muzikinių dievų) grupės DeYARMOND EDISON daina „Conuistador”.
Prieš pora metų, britų leidinys “The Mail On Sunday” jūsų grupę pavadino geriausia antra grupe Jungtinėje Karalystėje (po “
Britų grupės „
