Pirmuoju „alt-j” vaizdo klipu dainai „Left Hand Free” jau dalinomės vasarą, o šiandien britų kolektyvas pristato antrąjį, visuotinio šėlsmo apimtą vaizdo klipą šiam kūriniui.
Priminame, kad išsamų ir atvirą manoMUZIKA.lt interviu su “Alt-J” galite rasti čia.
Crystal Fighters
Trečiadienį (spalio 22 d.) Vilniaus menų fabriko „Loftas“ scenoje pasirodys viena laukiamiausių šių metų grupių. „Bushmills LIVE“ renginių sesijoje koncertą surengs talentingieji „Crystal Fighters“. Per 6 metus išleidę du studijinius albumus ir visą pasaulį išmaišę britai į Lietuvą atvyks po milžiniško sukrėtimo: prieš mėnesį anapilin iškeliavo vienas svarbiausių „Crystal Fighters“ narių – grupės būgnininkas Andrea Marongiu. Apie didžiausius sukrėtimus ir svarbiausius muzikos gyvenimo etapus, likus kelioms dienom iki koncerto, manoMUZIKA kalbėjo su „Crystal Fighters“ siela – grupės lyderiu Sebastianu Pringle‘u.
Po pasirodymo Portugalijoje turėsite laisvą savaitę iki koncerto Vilniuje. Ką veiksite?
Portugalijoje turėjome nuostabų koncertą, tačiau džiugu, kad po įtemptų akimirkų turėsime galimybę atsipūsti. Skrisime namo, susitiksime su bičiuliais, kursime, atsipalaiduosime, valgysime skanų maistą ir ilsėsimės. Iškart po to atvažiuosime pas jus (šypsosi).
Ar žinai ką nors apie mūsų šalį?
Šiek tiek žinau. Bet, prisipažįstu, ne tiek jau ir daug. Beje, mano vieno bičiulio šeima yra kilusi iš Lietuvos.
Pastaruoju metu grupė pergyveno itin sudėtingą laiką. Anapilin iškeliavo pagrindinis grupės būgnininkas, kolektyvo siela vadinamas Andrea Marongiu. Todėl atšaukėte dalį savo koncertinio turo, priėmėte naują komandos narį ir neseniai vėl grįžote į muzikinį gyvenimą.
Andrea netektis mus beprotiškai sukrėtė. Jis buvo mūsų labai geras bičiulis, todėl jo netekę dar kartą supratome kaip viskas gyvenime yra laikina ir kaip reikia vertinti kiekvieną pragyventą gyvenimo dieną bei žmones, esančius aplink. Tačiau laikas nestovi vietoje ir mes vėl turime žiūrėti pirmyn.
Turime naują būgnininką, kuris be didesnių problemų įsiliejo į mūsų kolektyvą. Jis mėgsta „Crystal Fighters“ muziką, todėl dabar sėkmingai mokosi ir tobulina savo įgūdžius.
Andrea visada liks mūsų širdyse ir mūsų muzikoje. Tiesiog dabar, net ir tai, ką kūrėme kartu su juo, mums padeda įgyvendinti naujas komandos narys.
Ar gali patikinti grupės gerbėjus, kad net ir netekusi vieno svarbiausių komandos narių, grupė „Crystal Fighters“ išliks tokia pati?
Na, gyvenimas nuolat keičiasi. Todėl, natūralu, kažkiek keičiasi ir pati muzika. Pirmojo albumo kūriniai tiek muzikine, tiek ir stilistine prasme skiriasi nuo antrojo. Net neabejoju, kad kitas įrašas taip pat skirsis nuo pastarojo. Keičiamės mes, bet kuriame kartu. Tai – svarbiausia „Crystal Fighters“ kūryboje.
Tiek muzikos kritikai, tiek ir tinklaraštininkai jūsų kuriamą muziką įvardiją labai įvairiai – nuo folkotronikos iki dance punk. Tačiau ar jūs patys turite vieningą „Crystal Fighters“ grojamos muzikos apibrėžimą?
Kažkokio vientiso apibrėžimo mes tikrai neturime. Tiesiog stengiamės iš įvairiausių muzikinių kultūrų pasiimti tam tikrus muzikinius motyvus ir bandome juos įvilkti į modernų rūbą.
Jeigu būtinai reikėtų apibrėžimo, sakyčiau, kad tai pasaulio muzika su šiandieniniu modernios muzikos prieskoniu. Manau, kad „Crystal Fighters“ muziką myli kultūriškai išprusę muzikai neabejingi žmonės. Netgi nežiūrint į tai, kad nesame grojami viso pasaulio radijo stotyse, žmonės mus atranda ir, tikiuosi, susižavi todėl, kad jų gyvenimui suteikiame kitokio muzikinio prieskonio.
Man, kaip muzikantui, yra didžiausias malonumas ieškoti muzikos, ją atrasti ir suvokti kokiu būdu žmonės muziką įsimyli.
Ar kada nors galvojote apie kitą grupės pavadinimą?
Tikrai taip. Pradžioje norėjome vadintis „Star Of Love“, tačiau pasaulyje jau egzistavo dvi grupės tokiu pavadinimu, todėl teko pasirinkti kitą (juokiasi).
Su grupe daug keliaujate po įvairias pasaulio šalis. Tačiau ar būna tokių dienų, kai pervargęs sau pasakai: „Viskas nusibodo, daugiau jokių koncertų. Važiuojam namo.“?
Be abejo. Mums, kaip ir visiems kitiems žmonėms reikia laiko ir erdvės sau. Todėl stengiamės bent jau keletą mėnesių per metus turėti laisvus. Tačiau tikiu, kad nuovargis – tai tam tikra proto būsena, todėl net neabejoju, kad jeigu teisingai gyveni, dirbi ir leidi laiką – nuovargio gali ir nepajusti.
Kada pasirodys naujas grupės albumas?
Esame kūrybiniame kelyje. Kai tik albumas bus paruoštas – jis iškart išvys dienos šviesą. Tiesa, galiu prižadėti, kad per koncertą Lietuvoje žmonės turės progą išgirti tai, ko dar niekada nėra girdėję (šypsosi).
Ką tau reiškia koncertuoti milžiniškai auditorijai?
Tai – viena nuostabiausių patirčių. Esame koncertavę įvairiose pasaulio vietose ir nuo koncertų nuotaikos niekada nepavargstame. Emocija, kuri užplūsta mane būnant ant scenos ir matant energiją iš grupės gerbėjų, yra tiesiog neįtikėtina.
Kiekvienas koncertas – tai nauja patirtis, naujas išgyvenimas ir nauja idėja. Todėl būti muzikantu yra tiesiog nuostabu.
Iš kur semiesi įkvėpimo?
Iš savo gyvenimo. Iš gamtos, miestų, harmonijos. Iš viso to, kas yra aplink mane.
O ar atsimeni pačią keisčiausią (o gal ir įdomiausią) vietą, kurioje tave aplankė mūza?
Neatsimenu pavadinimo, bet tai buvo vienoje Anglijos oloje. Ten sukūriau vieną iš naujų grupės dainų.
Jei tavęs paprašytų įvardyti tris atlikėjus, su kokiais norėtum bendradarbiauti, ką atsakytum?
Norėčiau sukurti bendrą projektą su gerais mūsų draugais „MGMT“. Žinoma, mielai įrašyčiau dainą su „Rudimental“.
Tiesą sakant, yra daug atlikėjų, su kuriais norėčiau dirbti – tiek su legendomis, kurių jau nėra mūsų žemėje, tiek ir su dar neatrastais talentais iš skirtingų žemės rutulio vietų.
Kas tave muzikoje labiausiai nuvilia?
Žinai, muziką galiu palyginti su maistu. Prie nesveiko maisto galima greitai priprasti. Ir jo valgymu užsikrečia vis daugiau žmonių. Taip pat ir muzikos industrijoje: pastaruoju metu nesveikos muzikos atsiranda vis daugiau. Gaila, kad ja žmonės mėgaujasi. Labai tikiuosi, kad nereikės laukti ilgai, kol muzikos mylėtojai atskirs, kas muzikoje yra gerai, kas yra blogai.
——-
Paskutinius bilietus į „Crystal Fighters” koncertą „Lofte” pirkite ČIA.
Laura Mvula
2013 metais Laura Mvula tapo viena ryškiausių Didžiosios Britanijos muzikos žvaigždžių. Vos išleidusi savo debiutinį albumą „Sing To The Moon“, ji buvo nominuota dviems „Brit Awards“ nominacijoms, pateko tarp 11 kandidatų laimėti prestižinį „Mercury“ apdovanojimą už geriausią metų įrašą ir susilaukė didžiulės kritikų meilės. Nors savo didžiausiomis mūzomis Laura įvardija tokias atlikėjas kaip Lauryn Hill ar Erykah Badu, jos muzikoje galima rasti įvairių žanrų – nuo gospel iki soul. Ne veltui ieškodamas Lauros muzikos apibūdinimo, leidinio „The Guardian“ muzikos apžvalgininkas Paulas Lesteris sakė, kad tai visiškai naujas, analogų neturintis muzikinis stilius, kurį jis pats pavadino „gospeldelia“.
Laura Mvula tapo milžinišku atradimu praėjusių metų muzikinėje padangėje. Į geriausių metų albumų sąrašus diską „Sing To The Moon“ įtraukė daugelis įtakingiausių muzikinių leidinių visame pasaulyje (manoMUZIKOS metų tope Mvulos diskas atsidūrė ketvirtoje vietoje). Ar ji to verta? Be jokios abejonės. Kiekvienas muzikantės kūrinys skamba kaip atskira nenuspėjama unikali muzikinė pasaka.
„Lauros muzikos – niekada nebus per daug“, – pasakė vienas muzikos apžvalgininkas JAV. Su tuo visiškai sutinka ir portalas manoMUZIKA.
Lauros Mvulos muzikos talentu netrukus galės įsitikinti ir melomanai iš Lietuvos. Muzikantė liepos viduryje koncertuos festivalyje „Positivus“. Belaukdami jos koncerto labai džiaugiamės išskirtine galimybę pabendrauti su pačia atlikėja.
Taigi Jūsų dėmesiui – labai atviras ir šiltas manoMUZIKOS interviu su Laura Mvula. Apie jos kūrybą, meilę muzikai ir svarbiausias gyvenimo akimirkas. Net ir tikrieji Lauros Mvulos gerbėjai šiame interviu turėtų atrasti nemažai nežinomų ir dar niekada nepasakotų Birmingeme gyvenančios talentingosios atlikėjos gyvenimo faktų.
Liepos viduryje koncertuosi festivalyje „Positivus“ – viename didžiausių muzikinių renginių Baltijos šalyse. Su kokiais lūkesčiais vyksi į Latviją?
Pirmą kartą grosiu Baltijos šalių publikai, todėl net nežinau, ko galiu tikėtis (šypsosi).
Niekada nebuvau Latvijoje, Estijoje ar Lietuvoje. Tačiau apie jūsų šalis girdėjau daug gražių žodžių. Labai džiaugiuosi atsiradusia galimybe apsilankyti šiame regione. Taip pat labai tikiuosi kada nors atvykti ir į Lietuvą.
Prieš pradėdama solo atlikėjos karjerą grojai keliuose kolektyvuose. Vienas iš jų – „Douglas String Trio“ – grupė, kurią sukūrėte kartu su broliu ir sese. Su ja pasirodydavote įvairiuose gimtadienių ir vestuvių vakarėliuose. Ar tai buvo šeimyninė avantiūra, ar tiesiog noras materializuoti savo muzikines idėjas?
Tai buvo tiesiog šeimyninė grupė, kurios tikslas – užsidirbti šiek tiek pinigų. Mano rolė joje buvo ne tik groti, bet ir kurti, rašyti bei „statyti“ atliekamą muziką į savo vietas. Tačiau nepamirškime: tai tebuvo styginis kolektyvas. Ir netgi nepaisant to, visai neblogai užsidirbdavome (juokiasi)
Be „Douglas String Trio“ tu taip pat dainavai ir gospelo chore vienoje Birmingemo bažnyčioje…
Jei atvirai, tai buvo labai trumpas mano gyvenimo etapas. Augau vertindama, klausydama ir mylėdama gospel muziką. Kadangi šalia manęs visą laiką buvo labai muzikalūs žmonės, susiburti į tokio pobūdžio kolektyvą, atrodė, mums tiesiog buvo lemta. Tai buvo labai vertinga patirtis, leidusi įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, tobulinti vokalinius gabumus ir grojimo įgūdžius.
Apskritai visą savo gyvenimą esu dalyvavusi įvairiose muzikinėse veiklose. Be tavo jau minėtų kolektyvų grojau dar bent keliose džiazo grupėse, dainavau a cappella kolektyve. Žodžiu, domėjausi ir domiuosi įvairiais muzikiniais žanrais, todėl didžiąja jų dalį vienaip ar kitaip esu išbandžiusi.
Kuri patirtis iš jau paminėtų Tau buvo pati vertingiausia ir labiausiai įsimintina?
Ko gero, dainavimas a cappella grupėje. Išbandėme gausybę muzikinių žanrų. Kadangi dainuodavome be jokių instrumentų pagalbos, kiekvienos iš mūsų (grupėje dainavo tik moterys – L. Z.) balsas būdavo labai svarbus. Mums patikdavo dainuoti, ieškoti dermių ir intensyviai dirbti. Repertuare dominavo soul, reggie ir folk muzika. Tačiau vietos rasdavome net ir klasikiniams kūriniams. Todėl muzikinis spektras buvo išties labai įvairus.
Man patikdavo dainuoti, kurti, keliauti, dalyvauti a cappella muzikos festivaliuose. Su šia grupe išmaišėme nemažą Europos dalį. Tada galutinai supratau: noriu keliauti, noriu koncertuoti, noriu dovanoti žmonėms muziką.
Galbūt kada nors teko dalintis viena scena su tokiais a cappella grandais kaip „Take 6”?
Teko ne tik dalintis, bet ir dainuoti kartu. Mark Kibble (vienas pagrindinių grupės „Take 6” narių – L. Z.) yra sukūręs ne vieną mūsų atliekamų dainų aranžuotę. Kartu muzikuodami praleidome daug laiko. Mokytis jo aranžuočių partijų būdavo rimtas iššūkis. Tai velniškai didelis šio žanro talentas, kuriuo iki šiol žaviuosi. Labai didžiuojuosi pasitaikiusia galimybę dirbti kartu.
A cappella muzika mano gyvenime dominavo jaunystėje. O juk pats puikiai žinai, kaip jaunas žmogus viską priima: jam kiekviena diena – įprastinė, ir jis niekada iki galo neįvertina to, ką turi. Taip buvo ir man. Tačiau dabar, pažvelgusi atgal suvokiu, koks tai buvo svarbus mano gyvenimo etapas, kiek daug galimybių turėjau ir kokią muzikinę patirtį įgavau.
Skambi labai sentimentaliai. Galbūt ateis diena, kai Laura Mvula grįš prie a cappella muzikos?
(Juokiasi). Kas ten žino… Tikrai to norėčiau. A cappella – mano pirmoji gyvenimo meilė. Juk, ne veltui sakoma, kad pirmosios meilės niekada nemiršta…
Nežiūrint seniai praėjusios pirmosios meilės vis dar esi jauna. Tau viso labo 27- eri, o Tavo šiandieninė muzika skamba itin brandžiai ir išskirtinai. Joje galima rasti visko – nuo gospelo garsų ir senos geros ankstyvų septyniasdešimtųjų soul muzikos prieskonių iki tam tikrų muzikinių motyvų, primenančių šiandienines muzikos divas, tokias kaip Erykah Badu ar Jill Scott. Kaip tau pavyksta paleisti į pasaulį tokią išskirtinę ir kartu labai brandžią muziką?
Ačiū už gražius žodžius, tačiau uždavei velniškai sudėtingą klausimą (juokiasi). Tikrai nežinau atsakymo. Man tai – didžiulė mįslė ir paslaptis.
Kita vertus, tikiu, kad tai – tiesiog laimingas atsitiktinumas. Baigusi universitetą pradėjau mokytis kompozicijos. Būtent tada suvokiau, kad noriu rašyti dainas, noriu kurti. Visada jutau, kad noriu padaryti kažką naujo. Kažką kitokio. Tačiau vis dar nežinojau, ką konkrečiai… Laimei, turėjau visas galimybes eksperimentuoti: man buvo suteikta muzikinė klasė, kurioje galėjau kurti. Netgi buvome subūrę dar vieną grupę. Grojome kažką panašaus į soul muziką, o mano kuriamos dainos anuomet buvo mažų mažiausiai keistos ir bereikšmės. Tačiau tai buvo pati pradžia ir taip pat labai svarbi patirtis.
Visgi, svarbiausia asmeninė patirtis, nuo kurios atsispyriau kaip solo atlikėja, buvo mano tėvų skyrybos. Jie išsiskyrė po 22 kartu praleistų metų. Tai buvo pirma milžiniška mano gyvenimo trauma. Tačiau ji tapo atspirtimi į savo kūrybą sudėti emocijas ir liūdesį. Tiksliau, išlieti jausmus ir išgyventi visa tai kūryboje bei muzikoje.
Taip gimė ir viena gražiausių Tavo dainų – Tėčiui dedikuotas kūrinys „Father, Father“?
Tai ne tik dedikacija. Ši daina – tai jis. Apie šį kūrinį man iki šiol nėra lengva kalbėti… Galiu pasakyti tik tiek, kad „Father, Father“ – neabejotinai pats svarbiausias albumo kūrinys, kuriame sudėti visi įmanomi jausmai ir išgyvenimai.
Ar tiesa, kad tavo debiutinio albumo „Sing to the Moon“ kūryba prasidėjo tada, kai dirbai vienoje Birmingemo vidurinėje mokykloje? Girdėjau, kad turėjai nešiojamą kompiuterį ir per pertraukas kūrei dainas, iš kurių dvi nusprendei nusiųsti Steve‘ui Brownui – prodiuseriui, kuris vėliau dirbo ir su Tavo debiutiniu įrašu?
Istorija – tikrai teisinga (šypsosi). Bijojau, bet nusprendžiau nusiųsti ir paklausti, ar teisinga linkme judu.
Gal gali išduoti, kurios tai buvo dainos?
Tu pirmasis tai sužinosi (juokiasi). Bet, jei jau paklausei – atsakysiu. Tai buvo dainos „She“ ir „Green Garden“. Siunčiau šių kūrinių demo versijas ir neturėjau „žalio supratimo“, kaip norėčiau girdėti jas skambant galutiniame rezultate. Laukiau kritikos ir pasiūlymų. Galbūt netgi idėjų, kaip vystyti tas dainas toliau, kuriose vietose jas tobulinti…
Tačiau Steve‘as man tiesiog paskambino ir pasakė: „tai labai įdomios dainos. Gal turi daugiau?“ Aš, žinoma, dar neturėjau visiškai nieko (juokiasi). Tačiau jo skambutis man buvo milžiniška paskata eiti į priekį ir kurti toliau. Taip atsirado daugiau dainų, iš kurių galiausiai gimė visas albumas „Sing to The Moon“.
Laura Mvula
Iškart po to, kai išleidai minėtą diską ir pradėjai koncertuoti, duodamą vieną interviu pasakei: „būti žymia negaliu, nes tai mane paverčia paranojike“. Ar jau pripratai prie to, kad esi žymi? Ar atsikratei paranojos?
(Kvatoja) Ne, aš nebesu paranojikė. Noriu dainuoti. Tačiau nesu tas žmogus, kuris mėgaujasi dėmesiu ar stengiasi patekti į žurnalų viršelius. Noriu, kad už mane kalbėtų muzika, bet nenoriu deginti savęs kaip asmenybės.
Džiaugiuosi, kad turiu daug mane supančių gerų žmonių, kuriems rūpiu ne todėl, kad parduodu albumus, o todėl, kad esu tokia, kokia esu. Nenoriu ištraukti iš savo sielos kažko, kas apnuogintų mane prieš visus. Aš tiesiog nesu tokia. Tai būtų neteisinga ir man nepriimtina.
Ar galėtum įvardyti keletą veiksnių, kuriuos norėtum pakeisti muzikos versle?
Ribotą mąstymą (jei jį apskritai būtų įmanoma keisti). Manau, kad tai – didžiausias šiandieninės muzikos industrijos nuodas. Netikiu, kad muzikoje yra vienas universalus viskam tinkantis idealus modelis. Galiu pateikti paprastą pavyzdį: turiu grupę, su kurios nariais mes nuolat diskutuojame. Pavyzdžiui, vakar ilgai kalbėjome apie tai, ar yra „gera“ ir „bloga“ muzika. Nepatikėsi, bet diskusija buvo ypatingai karšta (juokiasi). Kai kurie grupės nariai sakė, kad muzika – tai kažkas panašaus į maistą, kuris gali būti ir geras, ir blogas. Tačiau net ir šis vertinimas, mano galva, yra velniškai subjektyvus. Žodžiu, vieningos tiesos taip ir neradome.
Dar vienas mane itin liūdinantis veiksnys muzikos industrijoje yra tas, kad didžiąją muzikos paklausos dalį dabar formuoja „The X Factor“ ir šiandieninė „MTV“ karta. Velniškai gaila, kad paviršutiniški muzikiniai reiškiniai užgožia profesionalius – t. y. tuos, kurių didžioji dalis klausytojų neturi galimybės išgirsti…
Taigi, jeigu būčiau dievas – atverčiau mąstymą ir parodyčiau kiek daug muzikinio grožio yra aplink.
Pradedu galvoti, kad populiarioji kultūra tampa pavojinga. Netgi mano muzika dažnai vadinama nišine. Tačiau ar ji tokia tikrai yra?
Kartais mokykloje mokau vaikus. Žiūriu į juos ir galvoju: kaip gaila, kad jie, būdami tokie maži, vis dar teturi vieną opciją pasirinkti – tai yra įsijungti kanalą, rodantį „X Factor“ ir „mėgautis“ iš čia sklindančia muzika.
Labai norėčiau, kad būtų kitaip…
Tikėkimės, kad kažkada bus kitaip. Ačiū už pokalbį!
Nuotr. grupės archyvo
Danai „When Saints Go Machine“ pasaulyje tapo žinomi prieš keletą metų, melomanams padovanoję puikiai kritikų įvertintą albumą „Konkylie”. Kaip tąkart manoMUZIKAI teigė alternatyvią pop muziką kuriantys vyrukai, jų tikslas – vis labiau stebinti save ir klausytojus. Pažadas buvo išlaikytas – stebinti grupė nenustojo ir toliau. Pernai išleidę savo trečią studijinį albumą „Infinity Pool“, Kopenhagos muzikantai taip stipriai „šovė tiesiai į širdis”, kad daugelis muzikos kritikų diską įvardijo vienu geriausiu įrašu Skandinavijos muzikos rinkoje 2013-aisiais.
Šiandien „When Saints Go Machine“ yra kviečiami groti ne tik didžiosiose Europos scenose, bet ir prestižiniuose vasaros festivaliuose, kuriuose jiems tenka anaiptol nebe apšildančių grupių vaidmuo. Išskirtinės muzikos kūrėjai netrukus pasirodys ir Lietuvoje. Jau ateinantį šeštadienį Menų Fabrike „Loftas“ Danijos elektro pop pažibos vainikuos trečiąjį manoMUZIKOS gimtadienį.
Prieš dvejus metus kalbinusi grupės vokalistą Nikolajų Manuelį Vonsildą, manoMUZIKA šiandien (likus vos kelioms dienoms iki danų pasirodymo Vilniuje) nusprendė pakalbinti vieną pagrindinių „When Saints Go Machine“ kūrėjų – dainų autorių ir kolektyvo klavišininką Simoną Muschinsky.
„Smagu tave girdėti. Luktelėk sekundėlę, nulipsiu nuo dviračio. Šiuo metu važiuoju per saulėtą Kopenhagą atsiimti naujų klavišinių, kuriuos neseniai užsisakiau daniškame e-bay aukcione. Gera kaina ir puiki kokybė. Nesusilaikiau.“ – nuoširdžiai, draugiškai ir atvirai pokalbį pradėjo muzikantas.
„Ar šitie klavišiniai šeštadienį kartu su grupe atkeliaus į Lietuvą? Išgirsime naujų garsų?“, – paklausiau aš.
Naujų garsų tikrai išgirsite, tačiau šiuos klavišinius paliksiu studijoje (juokiasi).
Melomanai labai laukia jūsų Lietuvoje. Pasirodymas mūsų šalyje kartu bus ir savotiškas grupės debiutas Baltijos valstybėse. Ko iš šio koncerto tikitės Jūs?
Niekada nebuvau Lietuvoje, tačiau vienas mano geras bičiulis jūsų šalyje praleido nemažai laiko. Jo atsiliepimai – tiek apie lietuvius, tiek ir apie pačią šalį – patys geriausi. Todėl, natūralu, mūsų lūkesčiai – taip pat labai dideli. Bus labai įdomu pamatyti kaip lietuviai reaguoja į mūsų muziką, kaip ją priima ir kaip jos klausosi.
Koncertuojame įvairiose pasaulio šalyse, todėl žinau, kad kiekvienos valstybės auditorija yra skirtinga, o kiekvienas naujas koncertas – didelis iššūkis visai grupei.
)
Kiek apskritai esi pažįstamas su Lietuva?
Negaliu meluoti ir sakyti, kad apie jūsų šalį žinau daug. Tačiau žinau, kad buvote pirmieji, išsivadavę iš sovietų sąjungos pančių. Žinau, kad esate tvirti, užsispyrę ir mylite laisvę. Tai – labai svarbu kiekvienai šaliai.
Nepatikėsi, tačiau būtent šiandien Lietuva švenčia savo Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Lygiai prieš 24 metus tapome nepriklausomi.
Neįtikėtina (šūkteli). Manau, kad tai – labai geras sutapimas (juokiasi). Naudodamasis proga, nuoširdžiai sveikinu visa Lietuvą. Tikiuosi, kad po koncerto turėsiu progą išgerti alaus kokiame nors jaukiame Vilniaus bare ir pasveikinti čia susirinkusius lietuvius tiesiogiai.
Papasakok, ko grupės gerbėjai gali tikėtis iš Jūsų koncerto menų fabrike „Loftas“.
Visų pirma – kitokio skambesio. Mūsų koncerte dainos skamba ne taip, kaip albumuose. Esame gerokai energingesni, nes žinome, kad publikai nėra ypatingai smagu tiesiog stovėti ir žiūrėti į grojančią grupę (šypsosi). Negaliu pasakyti, kad mūsų koncertiniame atlikime yra daug improvizacijos. Tačiau galiu patikinti, kad kaskart skambame vis kitaip. Kaip minėjau anksčiau, kiekvienas koncertas – tai nauja patirtis, naujas garsas ir nauji jausmai. Galiu garantuoti, kad lietuviai nepajus skandinaviško santūrumo (juokiasi). Bus daug emocijų, daug energijos ir daug gerai pažįstamu „When Saints Go Machine“ dainų. Tiesa, iki šiol nežinome, koks bus galutinis Vilniuje grojamų dainų sąrašas. Turime nerašytą tradiciją sudarinėti dainų sąrašą prieš pat koncertą tiesiog bandant nujausti kas konkrečiai tiks arenai, kurioje grosime.
LEMTINGA KLAIDA, PADOVANOJUSI VARDĄ
„When Saints Go Machine“ susikūrė beveik prieš septynerius metus. Iki šiol esate išleidę tris puikius studijinius albumus. Apie jus rašo įtakingi muzikiniai leidiniai, jus mėgsta muzikos kritikai, dažnai įvardijantys grupę „skandinaviškos elektro pop muzikos vėliavnešiais“. Ar jaučiatės galiausiai atradę rimtą ir išskirtinę vietą skandinaviškos muzikos rinkoje?
Tai per sunkus klausimas man, kadangi esu šio proceso dalis. Jei atvirai, aš vis dar nustembu, kai, pavyzdžiui, Danijos žmonės žino visų mūsų dainų žodžius. Žinoma, tai yra velniškai malonu. Tačiau vis dar negaliu tuo patikėti. Esame paprasti vaikinai, miegamajame kuriantys dainas apie gyvenimą. Mėgaujamės kūryba, džiaugiamės galėdami groti kartu ir tai yra mūsų didžiausia laimė. Žinojimas, kad mūsų muziką pamėgsta vis daugiau žmonių įvairiausiose žemės rutulio kraštuose, mus dar labiau įkvėpia. Tačiau tai mūsų nekeičia. Esame ir išliksime tie patys paprasti vaikinai. Taigi, atsakyti į tavo klausimą man per sunku. Mes kuriame, bet vertinate jūs (šypsosi)
)
Kaip apskritai jūs sugalvojote pradėti groti kartu?
Nuo vaikystės puikiai vienas kitą pažinojome. Kartu su Silu ir Jonu (grupės nariai – būgnininkas Silas Moldenhawer ir kitas klavišininkas Jonas Kenton – L.Z.) pradėjome kurti muziką. Tačiau supratome, kad mums labai reikia vokalisto. Prisiminiau Nicolasą (dabartinį vokalistą Nikolajų Manuelį Vonsildą). Jis buvo mano geras vaikystės bičiulis, kaip tik tuo metu grojęs drauge su mano broliu kitoje grupėje. Pasiūliau jam prisijungti prie mūsų, minėdamas, kad ketiname kurti eksperimentinę pop muziką. Nikolajus atvyko pas mus į studiją, įrašėme porą dainų ir supratome, kad viskas taip greit tikrai nesibaigs (juokiasi).
Ir tada sugalvojote, kad grupė turi vadintis „When Saints Go Machine“?
Ne (kvatoja). Ne taip greitai.
Įrašėme dar vieną dainą ir supratome, kad reikia jas patalpinti svetainėje „MySpace“. Tada ir suvokėme, kad neturime esminio dalyko – grupės pavadinimo. Nustatėme dieną, iki kada turėsime išsirinkti pavadinimą. Tačiau kai atėjo TA diena ir visi susirinkę studijoje išsakėme savo variantus, supratome, kad nei vienas iš jų netiko. Tada Jonas pasakė: „nesinervinkite, dabar aš pasigaminsiu kavos ir ją išgėręs turėsiu grupės pavadinimą“. Jis užsiplikė kavos, atsisėdo ant fotelio, pažvelgė į mūsų muzikos kolekciją ir pasakė: „žinote, seniai klausėmes Louiso Armstrongo dainos „When Saints Go Machine“. Mes susižvalgėme ir supratome, kad Jonas suklydo, nes turėjo pasakyti „When The Saints Go Marching In“. Suvokėme tai kaip savotišką ženklą ir kai Jonas išgėrė savo kavą, mes tikrai turėjome grupės pavadinimą (šypsosi). Taigi, graži atsitiktinumo klaida mums padovanojo grupės vardą. Tiksliau, Louisas Armstrongas mums padovanojo tikrąjį kolektyvo pavadinimą.
Nuo tos akimirkos praėjo septyneri metai. Tapote žinomi ir mylimi. Ar keliate sau kažkokius tikslus?
Žinoma. Mes kaskart siekiame būti geresni nei esame. Norime kurti muziką ir stebinti ne tik klausytojus, bet ir save. Norime, kad mūsų kūryba būtų gerasis iššūkis klausytojui, o tuo pačiu ir mums. Norime kurti ir jausti, kad mūsų kūryba pasiekia vis daugiau žmonių visame pasaulyje. Mėgaujamės būvimu kartu. Džiaugiamės keliais, kuriuos atveria muzika. Ir tikime, kad kasdien apie „When Saints Go Machine“ sužinos ir išgirs vis daugiau žmonių. Šeštadienį pradėsime nuo Lietuvos (juokiasi).
Ačiū už pokalbį. Laukiame Jūsų čia!
Ačiū tau. Susitiksime jau labai greitai. Kviečiu visus ateiti. Bus tikrai linksma.
—-
Bilietų į „When Saints Go Machine” koncertą ieškokite ČIA.
„Efterklang“ (nuotr. Søren Solkær)
Nors vos vakar pranešemė apie danų grupės „Efterklang” išsiskirstymą atrodo, jog šiek tiek paskubėjome – kolektyvas savo žinute nenorėjo pranešti apie savo muzikinės karjeros pabaigą, bet veikiau naują etapą grupės gyvenime. Papildytas pranešimas:
„Daug žmonių neteisingai suprato mūsų vakarykštį pranešimą – mes neišsiskirstome. Mes sakome sudie „Efterklang” dabartinėje stadijoje ir pačiai įdėjai, kas yra ši grupė. Bet mūsų koncertas vasario 26 nėra mūsų laidotuvės. Dėkui už jūsų nuostabų atsaką – mes esame priblokšti ir sujaudinti”.
O štai ir grupės pranešimas, kuris mus privertė manyti, jog jie baigia savo veiklą:
„Vasario 26 dieną Danijoje, Sønderborg mieste, kur užaugome, sugrosime paskutinį savo koncertą.
Tai bus paskutinysis „Efterklang“, kokius Jūs pažįstate jūs ir mes, koncertas. Nesame tikri, kas nutiks po to. Metas viską apmąstyti ir judėti toliau. Norime iš esmės pakeisti tai, kaip kūrėme, pasirodėme ir veikėme „Efterklang“ sudėtyje.
Ateikite atsisveikinti su mumis! Taip atšvęsime mūsų grupės, įrašų ir koncertų dešimtmetį pačiu netinkamiausiu būdu.
Paskutiniajame koncerte išgirsite visų 4 mūsų albumų žymiausias dainas bei beveik dešimt metų skaičiuojančius kūrinius, kurie niekada neišvydo dienos šviesos. Tai bus pirmasis ir paskutinysis šansas išgirsti šias dainas gyvai.“ – savo puslapyje paskelbė kolektyvas.
Primename, jog paskutinįjį kartą visi drauge būrėmės į „Efterklang“ vakarą praėjusį kovą, kai manoMUZIKA.lt portalas pristatė išskirtinę grupės filmo „Ghost Of Piramida“ premjerą.
Postiljonen (nuotr. facebook profilio)
Švedijos dream pop kolektyvas „Postiljonen“, šiemet išleidęs debiutinį albumą „Skyer“, iškart šovė į šio žanro muzikos mylėtojų širdis. Grupė, kurios pavadinimas, išvertus iš švedų kalbos reiškia „paštininką“, tapo žinoma ne tik Skandinavijos regione, bet ir visame senajame žemyne.
Vienoje Stokholmo muzikos mokykloje prieš dvejus metus susipažinusi Joelio, Marijos ir Danielio trijulė šiandien džiaugiasi pramušusi globalizacijos sienas ir kasdien sulaukianti vis daugiau susidomėjimo savo kūryba.
Labai rami, svajinga ir melodinga dream pop garsų prisodrinta muzika nepalieka abejingų, išgirdusių „Postiljonen“ darbo vaisiui. Kaip vienas grupės narys Joelis Nyströmas Holmas sako, švedų dainų klausyti galima visada ir visur – nuo vakarėlių įžangų iki ramios rytinės kavos akimirkos.
Taigi, šiandien manoMUZIKA pristato pokalbį su vienu didžiausių pastarųjų metų Skandinavijos muzikiniu atradimu – puikiu Švedijos kolektyvu „Postiljonen“. Saulėtą, bet žvarbią sekmadienio popietę kalbiname grupės narį Joelį.
manoMUZIKA: Skandinavijos muzikos scena kasdien sulaukia vis daugiau dėmesio iš viso pasaulio melomanų. Prisipažink, ar sunku skandinaviškoje muzikos rinkoje atrasti išskirtinę tik sau priklausančią vietą?
Joelis: Visada galvojau, kad jeigu muzikoje atrasi kažką unikalaus ir savito, žmonės tiesiog negalės nepastebėti. Skandinavijos regionas tam labai tinka. Jis novatoriškas ir kūrybiškas. Tad atsakymas į šį klausimą būtų gan paprastas: jeigu sugebi būti novatoriškas ir išskirtinis – patys žmonės tavo muzikai tikrai suras vietą.
Kada nusprendėte pradėti groti grupėje? Kaip supratote, kad jums trims lemta pradėti muzikuoti kartu?
Susitikome muzikos mokykloje Stokholme 2011 metais. Ir, tiesą sakant, praktiškai iškart pradėjome kurti. Kurdavome visada, kai tik būdavome kartu. Tačiau apčiuopiami rezultatai pasirodė tik maždaug po pusmečio. Pernai supratome, kad kartu galime siekti dar daugiau. Nuo tos akimirkos viskas kasdien tik rimtėjo… (šypsosi)
Na o jeigu šiandien tavęs paprašytų pristatyti grupę penkiais žodžiais…?
Sunkus klausimas (galvoja). Pop. Nostalgija. Miela. Didelis. Draugai. Kažkodėl į galvą šauna būtent šie žodžiai, tačiau reiktų ilgai galvoti, kad pristatymas būtų tiklsus…
Kodėl pasirinkote dream pop muziką kaip pagrindinį savo kūrybos žanrą?
Tiesą sakant, mes nesirinkome (juokiasi). Ji tiesiog tapo mūsų muzika. Kai sukūrėme pirmą dainą (kurios dar niekas niekada negirdėjo), supratome, kad tai yra mūsų muzika. Kiekvienas iš mūsų trijulės augo ir brendo su skirtingais muzikiniais stiliais – nuo hip hopo iki folko. Todėl galbūt tai ir yra savotiškas mūsų skirtingų patirčių rezultatas.
Pakalbėkime apie dream pop stilių. Nesunku pastebėti, kad pastaraisiais metais šio žanro lyderiais buvo tituluojamas Baltimorės duetas „Beach House“. Tačiau po to, kai „Postiljonen“ išleido „Skyer“, Europos tinklaraščiai ir muzikos industrijos atstovai ėmė džiūgauti, esą Europoje gimsta naujieji dream pop karaliai. Kaip apibūdintum šiandieninę „Postiljonen“ vietą po saule?
Žinai, nelabai galiu pasakyti kur mes esame dabar, tačiau prisipažinsiu, kad muzikiniuose portaluose ir tinklaraščiuose rasti „Postiljonen“ vardą šalia tokių grupių yra neapsakomas jausmas. Jaučiame, kad einame teisinga linkme. Džiaugiamės padidėjusiu dėmesiu. Jis ypač išaugo po to, kai išleidome „Skyer“. Apskritai labai smagu, kai žmonėms patinka tai, kas tau pačiam labai rūpi.
Kaip pasidalinate vaidmenimis grupėje? Ar kiekvienas turi savo atskirą rolę?
Viską darome kartu, todėl visų rolės yra visiškai lygios. Kartu kuriame, rašome žodžius, miksuojame. Tai yra pagrindinis grupės principas, nes visi esame įsitikinę, kad tai labai svarbu.
Kaip manai, kuriuo metu ir kur „Postiljonen“ įrašų klausytis geriausia? Kada galima geriausiai pajusti jūsų muziką?
Kai kurie žmonės sako, kad mūsų muzikos geriausia klausytis prieš ir po vakarėlio. Manau, kad tai labai geras komplimentas. Šok arba ilsėkis! (juokiasi). Asmeniškai aš manau, kad mūsų kūryba – tai gražių prisiminimų ir kelionių muzika. Kita vertus, kiekvienas muziką pajunta skirtingais būdais. Jeigu nori linguoti į taktą kartu su „Atlantis“ 5 valandą ryto arba ramiai gerti kavą ryte ir klausytis „Supreme“ – mums tai labai patinka. Jeigu žmonės, klausydamiesi mūsų muzikos kažką pajunta – galime teigti, kad pasiekėme savo tikslą.
Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria „Postiljonen“?
Kalbant verslo terminais, pagrindinis mūsų iššūkis – išlikti šioje mėsmalėje kuo ilgiau (juokiasi). Netrukus pradėsime kurti naują muziką, o tai – dar vienas didelis iššūkis. Turėsime iš naujo atrasti save ir sukurti ką nors dar geresnio. Kita vertus, manau, kad labai svarbu nekreipti dėmesio į spaudimą ir klausytis savęs, nepersistengti. Tokiu atveju viskas turėtų būti gerai. Visada stengiamės būti nuoširdūs – ir prieš save, ir prieš savo klausytoją. Manau, kad tai ir yra mūsų stiprybė.
Ar turite svajonių atlikėją ar prodiuserį su kuriuo labai norėtumėte dirbti?
(mąsto) Ko gero nepasakytumėme „ne” ir Miley Cyrus (juokiasi). Jeigu rimtai, būtų smagu įrašyti dainą su Švedijos vaikinais „Kite“.
Jei jau prašnekai apie Švedijos atlikėjus, tai gal galėtum įvardinti savo muzikinius favoritus iš visos Skandinavijos?
Kad jų tikrai yra labai daug. Bet jeigu paminėti būtina kelis – tebūnie šie: Niva, Mø, Korallreven, The Radio Dept, Alice Boman, Kite.
Yra vienas klausimas, kurį užduodame visiems manoMUZIKOS kalbinamiems atlikėjams, todėl negaliu neužduoti ir tau. Kas tave labiausiai nuvilia muzikos industrijoje?
Labiausiai nuvilia savanaudiškumas ir jausmas, kad nežinai kuo gali pasitikėti…Pradžioje galvojome, kad visi yra mums malonūs todėl, kad jiems patinka tai, ką ir kaip mes kuriame. Tačiau vėliau supranti, kad viskas, ką jie darė – tai verslas ir pinigai, o jų pagalba buvo toli gražu ne dėl to, kad jie myli gražią ir nuoširdžią mūsų muziką…
Esate buvę Lietuvoje. Kokios mintys apninka kai išgirstate mūsų šalies vardą?
Tiesą sakant, nedaug žinome apie Lietuvą, bet pernai grojome „Insanitus“ festivalyje Kaune. Tai buvo vienas įsimintinausių vakarų mūsų grupei. Puiki šalis, puiki publika. Mums labai patiko.
Ačiū už pokalbį
Kad pirmadienio užduotys būtų lengviau įveikiamos, kviečiame pasižiūrėti valandos trukmės mūsų skaitytojams ir klausytojams puikiai pažįstamos grupės koncerto įrašą. Kaip dar birželio mėnesį manoMUZIKAI duodamas interviu prisistatė Jamie Smithas:„esame laimingi žmonės, kuriantys liūdną muziką”. Taip, kalbame apie du studijinius albumus išleidusį, prestižinį „Mercury“ apdovanojimą gavusį ir sausakimšas koncertų sales renkantį britų trio „The XX“.
Pateikiamas puikios HD kokybės koncerto įrašas yra iš spalio 24 d. Rio de Žaneire vykusio „The XX“ koncerto. Išgirsite tiek iš debiutinio, tiek iš antrojo „Coexist” disko pažįstamus kūrinius.
Pilnas pasirodymo dainų sąrašas:
Try
Heart Skipped a Beat
Crystalised
Reunion
Far Nearer
(Jamie xx cover)
Sunset
Missing
Fiction
Night Time
Swept Away
Shelter
VCR
Islands
Chained
Infinity
Roko Maršas, 1987 metai
Kitų metų gruodžio 31 dieną grupė „Antis“ švęs savo trisdešimtmetį. Tiesa, „Antį“ vadinti tik grupe būtų pernelyg diletantiška… Per trisdešimt metų Algirdo Kaušpėdo suburtas kolektyvas tapo išskirtiniu reiškiniu ne tik muzikiniame, bet ir socialiniame, kultūriniame ir netgi politiniame Lietuvos gyvenime. Be „Anties“ būtų sunku įsivaizduoti ne tik lietuvišką roko muzikos sceną, bet ir visuomeninį gyvenimą. 11 albumų išleidęs kolektyvas buvo (ir vis dar yra) mūsų šalies laisvės įprasminimo muzikoje vėliavnešys. Jie vis dar kuria, vis dar kalba apie visuomenei svarbius dalykus ir vis dar yra tokie patys aktualūs kaip ir tada, kai Lietuva tvirtai įsikibusi laikė laisvės vairą savo kelyje į Nepriklausomybę.
Ateinantis pirmadienis (rugpjūčio 12 diena) „Ančiai“ taip pat bus ypatingas. Būtent tada dienos šviesą išvys Algirdo Kaušpėdo knyga „Antiška“. Kaip pats autorius sako, knygoje skaitytojai ras ne tik grupės tekstus, bet ir jų komentarus, istoriją, nuotraukas. Simboliška, tačiau „Antiška“ bus pristatyta tą pačią dieną, kai „Anties“ lyderis ir knygos autorius Algirdas Kaušpėdas švęs savo šešiasdešimtmetį.
Taigi, knygos pasirodymo ir vienos charizmatiškiausių Nepriklausomos Lietuvos asmenybės jubiliejaus išvakarėse manoMUZIKAI pavyko pakalbintį Algirdą Kaušpėdą.
Simboliška, tačiau knygą pristatysite per savo šešiasdešimtmetį. Ar tai yra savotiška riba, žyminti muzikanto, kompozitoriaus, kūrėjo ir visuomenės veikėjo brandą, nuo kurios galima atsispirti į knygą sudedant dalį savo gyvenimo? Ar apskritai yra tokia riba?
„Meilė nežino ribų…” yra pasakęs savo tekste „Kontrolierė” „Anties“ poetas Evaldas Morkūnas. Sutinku su šiomis eilutėmis. Nebandau skirstyti gyvenimo į etapus, brėžti ribas. Noriu pasidalinti, pasidžiaugti gyvenimo dovana, surengti draugams šventę, nes jei to nedarysiu beliks tik liūdnos progos… Stengiuosi gyventi naujai, vis šiek tiek kitaip ir tai yra įdomu. Vaizduoju, kad jubiliejaus nešvenčiu. Nors faktas yra faktas, todėl tikiuosi, kad draugai palaikys mano žaidimą, nedovanos gėlių ir nekalbės kalbų, kaip laidotuvėse.
Knygos "Antiška" viršelis
Ar „Antiška“ – tai Jūsų, kaip autoriaus, naujo kūrybinio etapo pradžia? Ar ketinate rašyti daugiau?
Nejaučiu tokio įsipareigojimo. Rašyti nėra lengva. Tačiau rašymas verčia susikaupti, moko atsakomybės ir drąsos. Turiu kelis sumanymus, bet dar anksti apie tai kalbėti. Parašyti vieną knygą gali daugelis. Antra knyga nepalyginamai didesnis iššūkis.
Kiek laiko užtruko knygos rašymas?
Knygos idėja gimė prieš metus. Produktyviausios buvo kalėdinės atostogos Egipte. Vilija (Algirdo Kaušpėdo žmona – L.Z.) ilsėjosi prie jūros, o aš sėdėjau viešbučio kambaryje ir rašiau. Po to, kai jau žinojau, kad knyga bus, kreipiausi į „Tyto Alba“ leidyklos direktorę Lolitą Varanavičienę. Jai patiko netikėtas knygos formatas: poezija, eseistika, fotoalbumas. Sukirtom rankom ir daug dirbom laikydamiesi griežto laiko grafiko.
Kas buvo sunkiausia rašant knygą?
Sunkiausia „nepamesti kelio dėl takelio” – išlaikyti teisingą knygos ritmą ir intrigą. Knygos pamatas yra poetiniai tekstai. Tik juos perskaičius įdomu skaityti komentarą. Nepaprastai svarbų vaidmenį knygos kūrime suvaidino dailininkė Asta Kaušpėdaitė. Jai pavyko rasti „antišką“ raktą į knygos formą. Plakatiškas, nesentimentalus, sakyčiau, „vyriškas“ maketas suteikia knygai koncertinio gyvumo. Tekstų redaktorė Eglė Bielskytė labai padėjo prabilti teisinga, suprantama, lietuviška kalba.
Kodėl „Antiška“ į gyvenimą paleidžiama tik dabar – grupės trisdešimtmečio išvakarėse?
Visada be objektyvių sąlygų reikalingos ir subjektyvios aplinkybės. Senokai kalbėjome apie knygą, bet neatsirado subjekto tai įkūnyti. Be to, veikė negailestingos tradicijos. Neformalios kultūros reiškiniui įsitvirtinti reikia arba laiko distancijos, arba tragedijos. Taigi, didžiausia tikimybė atsirasti panašaus pobūdžio knygai – reiškinio, asmens, susijusiu su reiškiniu, mirtis. Rezultatas – pomirtiniai prisiminimai – sureikšminti ir negyvi. Išdrįsau elgtis proaktyviai ir aplenkti „Anties“ nekrologą.
Kam bus aktuali Jūsų knyga? Kas, Jūsų nuomone, bus tikrasis „Antiška“ skaitytojas?
Tikiuosi knygos skaitytojai bus smalsūs, sąmoningi ir sąmojingi žmonės. Knyga tikra. Ir tai svarbiausia. Aš ja didžiuojuosi.
„GLOBALIZACIJA – TIK FORMA. VISAS TURINYS SLYPI TAUTIŠKUME, KALBOJE IR MŪSŲ ŠAKNYSE”
Algirdas Kaušpėdas
Jūsų muzika ir tekstai – ilga ir ironiška kasdienybės metafora, į kurią telpa visos valstybės gyvenimas – nuo kovos už savo laisvę iki globalaus savęs suvokimo moderniosios epochos apogėjuje. Ar jūsų nuomone, šiandieniame skubančiame gyvenime dar yra vietos metaforai? Ar modernus jaunas žmogus dar tas metaforas supranta?
Neabejoju, kad supranta. Mano senelį savo supratimu lenkė mano tėvas, aš – tėvą, o mano vaikai auklėja mane. Pasaulis sąmonėja. Lėtai, bet giliai. Matau jaunų žmonių vertybinį brandumą, kuris jiems yra savaime suprantamas, o man atėjo per kančias. Galbūt jauniems nebereikia metaforų, nes jie kalba tiesiai šviesiai. Bet metafora bus reikalinga tol, kol bus aktualus menas, meninė ezopiška kalba. „Antis“ dėl to ir yra „Antis“, kad kalba dviprasmiškai, visais laikais niekam nepataikavo, nebuvo iki galo priimtina ir dėl to lieka (ir liks) už oficialiosios kultūros ribų. Bet mums nesvarbu nei pripažinimas, nei šlovė. Dar daugiau – mes nesidomime kitų nuomone apie save. Ir tai ne arogancija, o meninis laisvės ir nepriklausomybės principas.
Ar „Antiška“, taip pat kaip ir visą „Anties“ kūrybą, be visų istorinių akimirkų, bus galima traktuoti kaip vientisą ir plačią metaforą?
Knyga turi būti verta dėmesio netgi be istorinio – kultūrinio konteksto. Įsivaizduoju žmogų nieko iki šiol nežinojusį apie „Antį“ ir atsitiktinai paėmusi „Antiška“ į rankas. Labai viliuosi, kad jį tiesiog sudomins knygos forma ir turinys ir jis visiškai netikėtai atras sau kažką naujo ir įdomaus.
„Antis“, ko gero, yra vienintelis tikras muzikinis – sociokultūrinis ironiškas fenomenas, be kurio neįmanoma įsivaizduoti Lietuvos (ne tik muzikoje, bet ir visoje kultūroje). Tačiau ar Jūs pats kada nors pagalvojate kokia mūsų šalis būtų be „Anties“? Kaip atrodytų Lietuvos gyvenimas, jeigu „Antis“ taip ir nebūtų pakilusi?
Man sunku taip persikūnyti. Daugelį metų galvojau kodėl Martynas turi pasiieškoti prastesnės panelės, kol supratau, kad jis tiesiog turi išspręsti savo didžiausią problemą pats… Jei esi prastas tai ir ieškokis prastesnės panelės, o jei nori geriausios – būk geriausias!
Kaip pasikeitė „Antis“ nuo to, kas ji buvo vėlyvuoju sovietmečiu iki šiandieninės Lietuvos – tvirtos Europietiškas vertybes išpažįstančios šalies?
„Antis“ mažai pasikeitė, bet pasikeitė aplinka. Mane stebina jaunų roko grupių noras dainuoti anglų kalba. Kas tai? Globalaus pripažinimo siekis? Lietuviai nori lietuviškos kalbos, lietuviškų minčių ir intonacijų. Suprantame, kad iki šiol esame didžiausių Lietuvos koncertų, festivalių headlineriai todėl, kad dainuojame lietuviškai ir todėl, kad trūksta jaunų grupių dainuojančių lietuviškai. Tik išsigandę, pasimetę žmonės gali atsisakyti savo tapatybės, lietuvybės ir dainuoti tautiečiams tik angliškai. Globalizacija tėra tik forma, o tautiškumas, kalba ir šaknys yra turinys. Būkime savimi be kompleksų ir reveransų anglakalbiškai kultūrai. Kai kalbėdami savo kalba užkariausite lietuviškas auditorijas, neabejoju, tapsite įdomūs ir kitiems. Atsitiks tas pats, kas atsitiko su mūsų teatru – Nekrošiumi, Koršunovu ar Tuminu. Tada, jei norėsite, prabilsite ir angliškai. Nors Islandijos rokeriams ir to visiškai nereikia…
Ar jau nepriklausomoje Lietuvoje gimusiam jaunam žmogui įmanoma visiškai „perkąsti“ „Anties“ tekstus ir idėją?
Tiesą pasakius, nežinau ar įmanoma suprasti sovietinio marazmo realybę negyvenus tais laikais. Kai aiškinu savo vaikams kaip dvokė žuvies parduotuvės, nors jose nebuvo pirkti žuvies, jie nieko negali suprasti. Tai buvo visai kitas pasaulis, kuriame veikė kitokie dėsniai. Senoji „Antis“ yra iš to pasaulio. Bet „Antis“ užbraukė brūkšnį praeičiai, nes praeitis mūsų nebedomina. Šiandien mes gyvename čia – Lietuvoje ir kalbame tai, kas mums rūpi dabar.
Ačiū už pokalbį.
P.S. „Anties” koncerto Kražiuose recenziją galite skaityti ČIA
Nuotr. atlikėjo archyvo
Jeigu kas nors pasakytų, kad Michaelo Kiwanukos gyvenimas buvo rožėmis klotas – tai būtų netiesa. Neiškentę Ugandos diktatoriaus rėžimo Michaelo tėvai buvo priversti bėgti iš savo šalies ir taip su šeima atsidūrė kosmopolitiniame Londone. Tačiau net ir tai talentingajam atlikėjui nebuvo kliūtis. Mokyklą Michaelas dar 2005 metais baigė aukščiausiais įvertinimais, o jo muzikinį talentą netruko pastebėti ir industrijos atstovai.
Pernai kovą muzikos parduotuves pasiekė Kiwanukos diskas „Home Again”. Tiesiai į melomanų sielas pataikiusi nuoširdi ir nepretenzinga akustinė soul muzika ne vienam lyrikui tapo metų muzikiniu kelrodžiu, todėl ne veltui Kiwanukos debiutas buvo pažymėtas išskirtinumu: diskas pasiekė UK TOP 40 penketuką, buvo nominuotas „Mercury” apdovanojimui, o pats muzikantas tapo BBC Sound of 2012 laimėtoju.
Bėglio iš Ugandos žvaigždė, regis, sėkmnigai sužibo ir Anglijos muzikos žvaigždyne. Muzikos kritikai jo kūrybai iki šiol negaili gerų žodžių, o melomanai Kiwanuką lygina su tokiais muzikos istorijos talentais, kaip Marvin Gaye, Bill Withers ar Van Morrison.
Po dvejų savaičių Michaelo Kiwanukos gerbėjai iš Baltijos šalių turės progą švęsti: XXI amžiaus Ugandos dainius savo pasirodymą surengs Latvijoje vykstančiame festivalyje „Positivus„. Pats muzikantas prisipažino šio koncerto labai laukiantis ne tik dėl to, kad niekada nebuvo Latvijoje, Lietuvoje ar Estijoje, bet ir dėl to, kad visiškai nežino ko galima tikėtis iš…Baltijos brolių publikos.
Tad šįkart – išskirtinis trumpas manoMUZIKOS pokalbis su šiaurės Londono atlikėju Michaelu Kiwanuka. Apie muziką, kūrybą ir… paskutinę gyvenimo dieną.
Sveikas Michaelai, kelintą interviu jau šiandien duodi?
Tau pasisekė, nes tu – pirmasis eilėje. Po tavęs turiu dar keletą (šypsosi)
Tuomet būsiu solidarus ir pasistengsiu per daug tavęs neklausinėti.
(juokiasi). Pirmas visada laimi, todėl aš visas – Lietuvos.
Smagu girdėti. Papasakok kuo šiandien gyveni?
Gyvenu, kaip visada, muzika. Praėjusį savaitgalį grojau „Glastonbury” festivalyje, o tai – mano senos svajonės išsipildymas. Buvo puikus oras, nuostabi publika, nereali nuotaika ir neįtikėtinas jausmas.
Taip pat turėjau progos klausytis kitų atlikėjų pasirodymų. Labai patiko „Mumford And Sons” ir Laura Mvula. Žodžiu, savaitgalį praleidau tikrai neprastai.
Jau netrukus lankysies didžiausiame Baltijos šalių festivalyje „Positivus”. Ar teko apie jį ką nors girdėti?
Tiesą sakant, žinau, kad toks festivalis egzistuoja, tačiau šiame taške mano žinojimas ir užsibaigia. Nežinau nei kas jame gros, nei kokie žmonės mūsų koncerto klausysis. Todėl labai laukiu savo pasirodymo jame ir nekantrauju pamatyti Baltijos šalių melomanus.
Išleidęs debiutinį (ir kol kas vienintelį albumą) „Home Again” nuolat keliauji. Ar užtenka laiko naujai kūrybai?
Negaliu sakyti, kad laiko turiu daug, tačiau kūryba mane lydi nuolat. Labai norėčiau, kad kitais metais pilnas įrašas atsidurtų parduotuvėse, tačiau galvos dėl to tikrai nedėčiau. Nemoku „kepti” dainų. Kūrybinis procesas – tai ilgas ir sudėtingas kelias. Įsivaizduok, kol kas netgi neturiu albumo skambėjimo vizijos… Žinau tik tiek, kad jame bus šiek tiek daugiau gitarų, tačiau bendros visumos dar, toli gražu, nematau.
Nori pasakyti, kad iki kitų metų nesulauksime nė vienos muzikinės naujienos iš Michaelo Kiwanukos?
Labai jau tu mane spaudi (juokiasi). Gerai, prisipažinsiu: rugsėjį ketinu išleisti mini albumą (EP), bet kol kas tai – tik ketinimai. Turiu įrašęs keletą naujų kūrinių ir galbūt jie rudenį išvys dienos šviesą.
Tavo pernai išleisto debiutinio albumo sėkmės gali pavydėti praktiškai kiekvienas pradedantysis muzikantas. „Home Again” pasiekė Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų topo penketuką, diskas buvo nominuotas „Mercury” prizui laimėti, o rubrikoje “BBC Sound of 2012” tapai nugalėtoju. Ar gali debiutas būti dar sėkmingesnis?
Esu patenkintas savo debiuto sėkme. Visgi kuriu labai tvirtas šaknis turinčioje muzikinėje rinkoje, kur atrasti savo vietą tikrai nėra lengva. Tačiau nekeliu sau klausimo ar galėjo būti geriau. Visada klausiu savęs kurlink aš eisiu rytoj, kokie yra mano ateities tikslai. Ir žinai, keisčiausia yra tai, kad visada savyje randu tą patį atsakymą: mano vienintelė ambicija – muzika. Noriu ją kurti, atlikti ir noriu, kad ji rastų vietą klausytojų širdyje. Noriu, kad mano muzika perteiktų emociją ir kažką reikštų ne tik man, bet ir kitiems. Kiekvieną dieną aš kovoju už savo dainą. Kaskart aš iš savęs reikalauju vis gražesnio, kokybiškesnio ir geresnio kūrinio.
Ar apdovanojimai tau ką nors reiškia?
Tai sudėtingas klausimas. Galėčiau į jį atsakyti klausimu “kurie apdovanojimai?”. Galbūt jie ir prideda populiarumo, tačiau tai nėra įvertinimas. Didžiausias įvertinimas muzikantui – tai žmonės, ateinantys į jo koncertą. Apdovanojimas – gražus daiktas, tačiau didžiausia dovana kūrėjui – tai matyti ir jausti, kad jo muzika pasiekia žmones. Deja, bet apdovanojimai dažniausiai to neįrodo. Žmonės leidžia muzikai gyventi. O tai svarbiau už bet kokį apdovanojimą.
Kaip apibūdintum savo muzikos klausytoją?
Dar vienas sunkus klausimas (šypsosi). Tikrai nežinau. Sakyčiau, kad tai žmogus, besidomintis muzika, vaikštantis į koncertus ir vis dar perkantis albumus. Skirtingo amžiaus, skirtingos lyties, skirtingų tautybių ar rasių. Mano publika – labai įvairi, netelpanti į jokius rėmus.
Esi lyginamas su galybe nuostabių atlikėjų pradedant Bill Withersu ir Marvinu Gaye ir baigiant tokiais legendiniais šiandienos muzikantais kaip Van Morrisonas. Kaip tau atrodo, ar būti lyginamam su tokiais muzikos genijais yra gerai?
Net neįsivaizduoju. Manau, kad yra labai svarbu atrasti savo unikalų garsą. Geriausia – tiesiog būti išskirtiniu muzikoje. Žinoma, kartais smagu būti lyginamam su tokiais talentais, bet muzikoje reikia būti savimi. Mano muzika – soul ir folk žanrų mišinys. Tikiuosi, kad joje aš savo vietą atradau arba bent jau pradedu atrasti.
Kas tau padarė didžiausią įtaką?
(mąsto). Geras klausimas, tačiau tai – nuolat besikeičiantys muzikantai. Jei būtinai reikia įvardinti, sakyčiau, jog Marvin Gaye ir Neil Young. Žinoma, yra daug atlikėjų, be kurių mano muzika nebūtų tokia, kokia ji yra, tačiau jei jau privalau įvardinti keletą – rinkčiausi būtent šiuos du. Kita vertus yra nemažai šiandienos atlikėjų, kuriais žaviuosi ir su kuriais mielai sukurčiau ką nors gražaus. Kad ir „Alabama Shakes” vokalistė Brittany Howard.
Pokalbio pradžioje minėjai, kad „Glastonbury” scena buvo viena iš tavo svajonių. Ar turi dar kokių nors svajonių vietų, kurios norėtum surengti koncertą.
Tokių vietų yra tikrai daug. Mielai pakoncertuočiau „Madison Square Garden” arba “Fillmore East” (koncertų arenos Niujorke – L.Z.).
Ką veiktum jeigu sužinotum, kad tavo gyvenime lieka vienintelė diena…?
Įrašyčiau viską, ką esu sukūręs ir neįrašęs (šypsosi). Man nereikia daugiau nieko – tik muzikos.
Ačiū už pokalbį
Du studijiniai albumai, prestižinis „Mercury“ apdovanojimas, sausakimšos arenos ir pilni stadionai, milijonai gerbėjų visame pasaulyje ir pagrįstai klijuojamos „festivalių žvaigždžių“ etiketės. Tai tik keli apibūdinimai, tinkantys grupei „The XX“, pastaraisiais metais besimaudančiai šlovės vandenyse. Sukūrusi išskirtinį muzikos stilių, sugebėjusi įtikti net ir įnoringiausiems muzikos kritikams ir „išlindusi“ iš Londono muzikos pogrindžio, trijulė šiuo metu keliauja po pasaulį pristatinėdama dar pernai metų pabaigoje išleistą antrą savo studijinį diską „Coexist“. Į didžiąją solinių grupės koncertų dalį bilietai jau seniai išpirkti.
Liepos viduryje „The XX“ atvyksta į Latviją. „Positivus“ festivalyje kolektyvas surengs, kaip patys sako, pasirodymą, kuriame klausytojai turės progos patirti tai, ko dar niekada nėra patyrę…
Likus vos mėnesiui iki trijulės pasirodymo kaimyninėje Latvijoje, manoMUZIKAI (po labai ilgų derybų) pavyko susitarti dėl išskirtinio interviu Lietuvos publikai.
Vėlyvą naktį (Lietuvos laiku) susisiekėme su „The XX“ nariu – kolektyvo prodiuseriu, atlikėju ir grupės smegenimis dar vadinamu Jamie Smithu. Net pusvalandį pokalbiui skyręs muzikos genijumi dar vadinamas „Jamie XX” portalui manoMUZIKA.lt pasakojo apie grupės keliones, tikslus ir muziką.
The XX
DIDŽIAUSIAS TURAS GRUPĖS ISTORIJOJE
Šiuo metu koncertuojate Amerikoje. Kaip sekasi?
Puikiai. Jau mėnesį koncertuojame ir džiaugiamės galėdami daryti tai, kas mums labiausiai patinka. Nenustoju stebėtis kaip skirtingai žmonės mus priima Europoje ir čia – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Europa – vienalytis žemynas, o štai JAV netgi kirtus atskirų valstijų sienas mus pasitinka visiškai skirtingos auditorijos, iš kurių niekada nežinai, ko galima tikėtis.
Kuriai publikai smagiau groti – Europos ar Amerikos?
Tiesą sakant, neturime jokių preferencijų. Šiuo metu grojame publikai, kurioje dominuoja paaugliai. Tai keista, tačiau kartu ir labai įdomu. Europoje paaugliai toli gražu nėra pagrindinė mūsų klausytojų dalis. Senajame žemyne mūsų klausosi labai įvairi publika, kurioje galima rasti gerokai daugiau vyresnio amžiaus žmonių nei JAV. Visgi, ir ši patirtis yra labai naudinga.
Kaip suprantu, koncertuose JAV netenka pamatyti daug moterų, „pasipuošusių” specialiai šiam turui pagamintų „The XX” spenelių apdangalų?
(kvatoja) Neeee… čia tokių nedaug. Kur kas daugiau taip pasipuošusių moterų mūsų klausosi festivaliuose (juokiasi).
Maždaug po mėnesio grosite Latvijos festivalyje „Positivus”. Net neabejoju, kad Baltijos šalių merginos tokiais aksesuarais tikrai pasipuoš. Ko latviai, estai ir, žinoma, čia apsilankę lietuviai gali tikėtis iš jūsų pasirodymo?
Šiuo metu esame didžiausiame ture, kokiame kada nors buvo grupė „XX”. Dirbame labai daug ir labai kruopščiai. Skiriame dėmesį ne tik muzikai, bet ir vizualikai bei kitiems su pasirodymu susijusiems darbams. Todėl, visų pirma, tai bus mūsų ilgo ir kruopštaus darbo vaisius. Kiekviename pasirodyme mes sukuriame kažką naujo, todėl labai tikiuosi, kad per mūsų koncertą Latvijoje Baltijos šalių žmonės patirs tai, ko niekada nėra patyrę indie grupės pasirodyme. Koncertuoti Baltijos šalyse – labai didelis iššūkis. Niekada nesame buvę nei Latvijoje, nei Lietuvoje. Todėl rengti pasirodymą dar niekada neaplankytoje vietoje visuomet būna velniškai įdomu.
„NORIME, KAD MŪSŲ MUZIKĄ MYLĖTŲ“
Esate dar labai jauni, tačiau jau dabar pasiekėte tokių muzikinių aukštumų, apie kurias daugelis gali svajoti. „The XX” – viena populiariausių grupių pasaulyje, gerbėjus skaičiuojanti šimtais milijonų. Ar kada nors galėjai pagalvoti, kad, nesulaukę nė trisdešimties, pasieksite tiek daug?
Tikrai ne. Tai labai didelis ir itin malonus netikėtumas. Mėgaujamės tuo, ką mes darome, todėl tikiuosi, kad tada, kai mums sukaks trisdešimt ir daugiau – vis dar būsime mylimi ir klausomi.
Esu labai patenkintas vieta, kurią „The XX” užima šiandieninėje muzikos istorijoje, tačiau tai yra tik šiandiena… Noriu kurti muziką. Noriu tai daryti nuolat. Ir noriu, kad mūsų kūrinius mylėtų.
Kokie jūsų didžiausi šiandienos tikslai?
Šiandien mes norime kaip įmanoma daugiau koncertuoti, grįžti namo, pailsėti ir kurti toliau. Tikiuosi, kad trečiasis albumas bus dar geresnis už pirmus du.
Kada jis išvys dienos šviesą?
Taip ir galvojau, kad kitas klausimas bus būtent toks (juokiasi). Turime kelias dainas, kurios vis dar kūrimo procese, tačiau tikrai nežinau, kada sukursime daugiau. Dar sunkiau prognozuoti dieną, kada visos jos suguls į naują diską.
Susikūrėte prieš aštuonerius metus. Tada Romy ir Oliveris (kiti du grupės nariai Romy Madley Croft ir Oliveris Simas – L.Z.) mokėsi mokykloje. Nepraėjo nė dešimtmetis, o jūs savo diskografijoje turite du albumus, iš kurių vienas laimėjo prestižinį „Mercury” apdovanojimą. Muzikos kritikai jus vadina vienu sėkmingiausių šio šimtmečio kolektyvų. Gal turite paslaptingą receptą?
Nemanau, kad toks receptas apskritai egzistuoja. Esame sąžiningi tiek prieš save, tiek ir prieš kitus. Tiek grupės viduje, tiek ir pačioje muzikos industrijos grandinėje, kurioje įprastai yra gan daug nepasitikėjimo ir neteisybės, su visais elgiamės taip, kaip norėtumėme, kad kiti elgtųsi su mumis. Ko gero tai ir yra mūsų stiprybė, vedanti grupę pirmyn.
„The XX“ ne tik tapo viena populiariausių šiandienos grupių, bet ir, priešingai nei daugelis vienadienių muzikos žvaigždžių, susikūrė identitetą – muzikinį stilių, iš kurio visi jus atpažįsta. Ar kada nors susimąstėte, kad jau dabar tampate gana ryškia ir tvirta populiariosios XXI amžiaus muzikos istorijos dalimi?
(Atsidūsta) Suprantu kurlink suki, tačiau tai – rizikinga tema. Norėčiau tapti istorijos dalimi. Norėčiau muzikai duoti gerokai daugiau. Tačiau apie tai stengiamės negalvoti. Jeigu galvotumėme apie tai, kad jau susikūrėme šiltą vietą muzikos istorijoje – tai, ko gero, reikštų „The XX” egzistencijos pabaigą. Stengiamės nekreipti dėmesio nei į pagyras, nei į muzikinę kritiką. Žinome savo kryptį, žinome kokią muziką norime kurti ir stengiamės tai daryti nuoširdžiai.
Su kiekvienu albumu mūsų muzika evoliucionuoja ir truputėli keičiasi, todėl tikiu, kad trečiasis „The XX“ albumas bus visiškai kitoks nei „Coexist”.
Na, prieš pasirodant „Coexist” jūs tvirtinote, kad albumui didžiausią įtaką darė house muzika, tačiau jos diske ir su žiburiu nerasi…
(juokiasi) Tiesa. Tačiau mūsų koncertuose šokių muzikos tikrai daug. Kai atvažiuosi į „Positivus”, pažadu, jos išgirsi dar daugiau (juokiasi).
The XX
„MERCURY“ PRIZAS – ĮKVĖPIMAS IR PASKATA
Grįžkime prie vieno svarbiausių istorinių lūžių „The XX” gyvenime – prestižinio „Mercury” apdovanojimo, kurį laimėjote už savo debiutinį diską. Ką šis įvykis reiškė grupei?
Mums tai reiškė neįtikėtinai daug… Tai buvo apdovanojimas, apie kurį daugelis atlikėjų paslapčiomis svajoja. Juk jis įteikiamas už geriausią metų albumą Didžiojoje Britanijoje! Augome formuojami galybės muzikinių žanrų, todėl „Mercury” statulėlė mums, kaip grupei, sukūrusiai kažką naujo ir savito, buvo daugiau nei tik prizas. Tai buvo pirmas apdovanojimas, kurį kada nors yra laimėjusi „The XX”. Šis faktas „Mercury” daro dar reikšmingesniu. Supratome, kad pasirinkome teisingą muzikinį kelią.
Visada yra gera būti pripažintam, tačiau apdovanojimai toli gražu nėra siekiamybė. Tikrai nesu didelis ceremonijų gerbėjas. Per daug įtampos mane blogai veikia (juokiasi). Sėdėti tris valandas renginyje ir nežinoti, teks tau kilti ant scenos ar ne – gerokai užknisantis reikalas.
Jūsų debiutinė plokštelė ne tik pelnė „Mercury”, bet ir sulaukė daug pozityvių kritikų liaupsių bei subūrė milžinišką ištikimų gerbėjų armiją. Buvo aišku, kad tiek muzikos industrijos atstovai, tiek ir jūsų fanai naujam diskui kels milžiniškus lūkesčius. Ar kuriant „Coexist” šie veiksniai nekėlė jums baimės ir klausimų „o kas, jeigu šįkart nepasiseks…”?
Prieš pradėdami „Coexist” įrašus padarėme metų pertrauką. Norėjome pailsėti vieni nuo kitų ir susikaupti naujiems darbams. Metų pertraukos mums buvo daugiau nei gana. Buvome taip išsiilgę muzikos, kad net nesugebėjome galvoti apie kitų lūkesčius. Apie juos susimąstėme tik tada, kai baigėme albumo įrašus (šypsosi).
Kurdami antrą albumą mes kur kas labiau pasitikėjome savimi. Buvome gerokai brandesni – tiek kaip žmonės, tiek ir kaip muzikantai. Žinojome, ko norime iš savęs, ir jautėme, ko galime pareikalauti iš muzikos. Abu albumai mums yra vienodai svarbūs, tačiau manau, kad „Coexist” yra brandesnis įrašas. Žinau, kad tai jaučia ir grupės gerbėjai.
Išleidę „Coexist” ir žiemą apsilankę „BBC Radio 1” įrašėte puikią legendinės „Wham” dainos „Last Christmas” versiją. Kaip kilo idėja sukurti koverį būtent šiam kūriniui?
„BBC Radio 1” laidos „Live Lounge” kūrėjai mūsų paprašė sukurti kalėdinės dainos koverį. Ilgai galvojome, nes rasti populiarų kalėdinį kūrinį, su kuriuo būtų galima nuoširdžiai susigyventi ir pasistengti jį išgirsti „XXiškai” – tikrai nėra lengva (šypsosi). Pabandėme padirbėti su „Last Christmas” ir gavosi pakankamai neblogas rezultatas… Žinau, kad šią dainos versiją mėgsta Šiaurės Europos valstybės, todėl visai tikėtina, kad karštą liepos dieną ją sugrosime „Positivus” fesitvalyje.
BŪTI „XX” – TAI BŪTI SAVIMI
Kalbėdami su vienu Amerikos leidiniu grupės nariai teigė, kad nėra normalu, kai muzikantai su žiniasklaida dalinasi visu savo gyvenimu. Ar būnant populiaria grupe įmanoma išsaugoti paslaptis?
Šiuo atveju nekalbėčiau apie paslaptis. Tąkart kalbėdami mintyje turėjome privatumą, kurio taip reikia kiekvienam žmogui. Manau, kad susikurti vietą, į kurią niekas negali patekti, tikrai įmanoma. Bent jau mes sugebame ją turėti (šypsosi).
O jeigu manęs paklaustum, apie ką niekada nenorėčiau kalbėtis su spauda – mano atsakymas būtų labai paprastas: apie politiką ir asmeninius santykius.
Jūs visada dėvite juodos spalvos drabužius. Ar tam yra kokia nors priežastis?
Vienas kitą pažįstame jau daug laiko. Juoda spalva patinka visai grupei, todėl tai yra tam tikra visus mus sujungianti grandis.
Jūsų muzika taip pat yra gana tamsi ir liūdna. Ar dėl to net ir nuotraukose atrodote tokie nelaimingi?
(juokiasi) Tai – nuolatinis atsitiktinumas. Mes – laimingi žmonės, kuriantys ganėtinai liūdną muziką.
Jamie, pats esi ne tik grupės „The XX” smegenys, bet turi ir daug kitos veiklos. Nevengi stoti prie didžėjaus pulto, esi sukūręs galybę remiksų tokiems atlikėjams kaip Adele, „Florence And The Machine” ar „Radiohead”. Prieš porą metų išleidai nuostabų legendinio muzikanto Gil Scott Herron remiksų rinkinį. Iš kur tiek jėgų ir parako?
Man patinka kurti muziką ne tik su grupe, bet tai daryti ir vienam. Todėl atradęs laisvą akimirką aš sėdu prie savo solinių darbų. Tai – mano aistra ir mano laisvalaikis. Mano darbas – mano svajonė. Nieko kito aš ne tik nemoku, bet ir nenoriu daryti.
Kuo tau, kaip muzikantui, skiriasi darbas su „The XX” nuo darbo su kitais atlikėjais?
Kai esu „The XX” narys – esu visiškai atviras. Dalinuosi patirtimi, diskutuoju su Romy ir Oliveriu. Kartu ieškome geriausių garsų ir kartu priimame sprendimus. Tai komandinis darbas, kuriame kiekvienas iš mūsų gali būti savimi. Dirbant su kitais atlikėjais reikia gerokai daugiau nei vien tik buvimo savimi… Abi patirtys yra labai skirtingos, tačiau jos kartu ir vertingos bei labai įdomios.
Ar yra atlikėjas, su kuriuo svajotum dirbti?
Ottis Redding. Deja, ši svajonė niekada nebus įgyvendinta…
O jeigu tavęs paprašytų įvardinti bet kurio istorijos periodo žmogų, su kuriuo galėtum šnektelti prie kavos puodelio – ką pasirinktum?
(Ilgai mąsto) Būtų labai įdomu pakalbėti su pačiu savimi prieš dešimt metų. Duočiau sau keletą patarimų ir pasakyčiau: Jamie, eini teisingu keliu, todėl nė nebandyk sustoti…
Ačiū už pokalbį.
Nuotr. grupės archyvo
Kai 2008-ųjų rugpjūtį Londono gatvėse tūkstančiai britų švilpavo vieną ir tą pačią lengvai įsimenamą melodiją, likusi senojo žemyno dalis dar neįsivaizdavo, kad šis motyvas – tai naujos viso labo pirmuosius žingsnius muzikos industrijoje žengiančios grupės dainos pagrindinis motyvas. Tačiau nepraėjo nė savaitė ir apie pagrindinius kūrinio autorius ir pačią dainą „5 Years Time“ sužinojo visa Europa. Tokia ta trumpa „Noah and the Whale“ gimimo istorija. Debiutinis grupės albumas pasiekė penktą Didžiosios Britanijos perkamiausių albumų sąrašo vietą ir tapo vienu populiariausių tų metų indie folk įrašu.
Praėjo tik penkeri metai, o „Noah ir jos banginis“ spėjo ne tik išleisti keturis puikius studijinius įrašus, bet ir pagrįstai užsitarnauti kritikų meilę. Lyriškasis Londono penketas tapo itin laukiami televizijos ir radijo stočių laidose, didžiausiose muzikos scenose ir, žinoma, audringiausiuose vasaros festivaliuose.
Šiemet Baltijos šalių gyventojai turi unikalią progą, mat svajingi britai nusprendė priimti „Positivus“ rengėjų pasiūlymą ir atvykti į liepos 19-21 dienomis Latvijoje vyksiantį didžiausią muzikos festivalį. „Noah and the Whale“ čia taps vienomis pagrindinių šio renginio žvaigždėmis.
Net neabejojame, kad po jų pasirodymo grupės gerbėjų gretos Lietuvoje dar labiau išaugs, nes muzika, kurią groja penki talentingi britai ras vietą kiekvieno klausytojo širdyje – jie moka būti lyriški, moka groti rokenrolą, moka šokti ant scenos ir gali sudainuoti pasakiškai gražią lopšinę.
Šiandien manoMUZIKA kalbiną vieną svarbiausių žmonių grupėje „Noah and the Whale“ – kolektyvo klavišininką ir pagrindinį ramstį Tomą Hobdeną. Muzikantas su mumis pasidalino mintimis apie muziką, Baltijos šalis ir savo rolę mįslingoje grupėje „Mt. Desolation“, sudarytoje iš „Killers“, „Keane“ ir „Mumford And Sons“ narių.
Labas Tomai, kaip laikaisi?
Puikiai. Šiuo metu esu namuose Londone ir mėgaujuosi kiekviena poilsio akimirka. Ką tik baigėme koncertinį turą Anglijoje ir jau kitą savaitę leisimės koncertuoti į Skandinaviją.
Netrukus koncertuosite Latvijoje vyksiančiame festivalyje „Positivus“. Gal trumpam užsuksite į Lietuvą?
Dieną po mūsų pasirodymo Latvijoje bus mano gimtadienis. Dabar pagalvojau, kad kelionė į Lietuvą galėtų būti visai neprasta gimtadieninė dovana (juokiasi).
Kiek apskritai esi pažįstamas su Baltijos šalimis, jų kultūra, žmonėmis ir istorija?
Būčiau neteisus sakydamas, kad gerai išmanau Baltijos šalių gyvenimą, tačiau šiek tiek apie jūsų valstybes tikrai žinau. Pavyzdžiui, viena mergina iš Latvijos ne kartą yra grojusi smuiku mūsų grupėje.
Su ja esu buvęs Rygoje, tačiau, deja, nei karto neteko apsilankyti Lietuvoje. Tikuosi, kad kažkada turėsime progą surengti koncertą ir jūsų šalyje.
Tiesa, žinau ir tai, kad Anglijoje yra didelė lietuvių bendruomenė.
Jūsų paskutinis albumas „Heart of Nowhere“ dienos šviesą išvydo šių metų pavasarį. Kaip manai, kokie yra esminiai šio įrašo ir anksčiau išleistų trijų „Noah and the Whale“ albumų skirtumai?
Pirmieji trys mūsų albumai buvo nukreipti į muzikos paieškas. Kiekvienas įrašas buvo labai skirdavosi vienas nuo kito. „Heart of Nowhere“ – tai tarsi savotiškas mūsų kūrybos apibendrinimas. Jis kur kas labiau vientisas ir išbaigtas.
Kita vertus, šis albumas yra pakankamai paprastas. Nesistengėme ieškoti ištaigingos muzikos pasažų ir variacijų, tačiau visi labai džiaugiamės, kad jis yra praktiškai nepaliestas „sintetinių“ instrumentų. Šį diską įrašėme gyvai, todėl tai jį dar labiau išskiria iš bendros masės.
Kuris jūsų išleistas albumas tau pačiam yra arčiausiai širdies?
Labai sunkus klausimas (juokiasi). Kaskart išleidę albumą gyvename jo kūrimo nuotaikomis ir akimirkomis. Todėl šiandien sakyčiau, kad „Heart of Nowhere“ yra geriausias, nes jis dar „kvepia dažais“. Tačiau tam, kad įvertinčiau bendrą visumą reikia daugiau laiko.
„Noah and the Whale“ – išskirtinis kolektyvas Anglijos padangėje. Jūs galite groti rokenrolą, galite šokti ant scenos, mokate būti itin akustiški ir lyriški ir kartu galite leistis į sunkaus roko vandenis čia pat kurdami nuostabiausią lopšinę. Kur randate tiek daug skirtingų grupės muzikinių veidų?
Manau, kad taip yra todėl, jog grupės nariai – labia skirtingi žmonės. Skiriamės tiek savo mėgiama muzika, tiek ir savo asmenybių tipais. Grupėje turime skirtingus vaidmenis ir juos atliekame su skirtingais polėkiais. Tačiau suprantame ir gerbiame vienas kito pomėgius, todėl esame draugai. O juk kiekvienas žmogus, nori, kad jo draugas būtų laimingas (šypsosi)… Todėl ir mūsų muzika yra pakankamai įvairi. Mūsų stiprybė ir slypi būtent mūsų skirtumuose.
Šiandien „Noah and the Whale“ vardas puikiai pažįstamas daugeliui muzikos mylėtojų. Ar teisinga sakyti, kad jeigu nebūtumėte išleidę visas muzikinių rinkų sienas pralaužusios dainos „5 Years Time“ – grupės muzika galbūt nebūtų tokia populiari?
Sunku atsakyti į klausimą kas būtų jeigu būtų… Tačiau būčiau neteisus sakydamas, kad „5 Years Time“ neatvėrė mums daugelio durų. Daina buvo labai sėkmingai „sukama“ Europos radijo stotyse ir jos dėka daugelis sužinojo apie mus.
Tačiau tada buvome dar labai jauni. Mums tebuvo 18 metų, bet puikiai atsimenu tą jausmą, kai sukūrėme „5 Years Time“. Jutome, kad šios dainos dėka galime pasiekti labai daug…
Supratome, kad pirmo albumo sėkmė mums yra labai svarbi. Džiugu, kad mums pavyko ir labai gerai, kad diskas „Peaceful, the World Lays Me Down“ (aut. past. – pirmasis grupės studijinis albumas) tapo populiarus. Taip prasidėjo „Noah And The Whale“ istorija. Gerbėjų daugėjo, o susidomėjimas mūsų muzika augo. Mums tai buvo neįtikėtinai svarbu. Tai grupę motyvavo ir neleido nukabinti nosies.
Nuo tos akimirkos praėjo penkeri metai. Esate žinomi ir mylimi. Papasakok, ką reiškia būti populiaria grupe šalyje, turinčioje, ko gero, giliausias muzikines šaknis visame pasaulyje?
Žinai, nemanau, kad esame dideli. Mus tiesiog kartais lydi sėkmė. Esame kolektyvas, kuris išleido keturis albumus ir turi visai neblogą sutartį su didele įrašų kompanija. Ko gero spėjome išaugti stereotipinės indie grupės drabužius. Tačiau vis dar esame tie patys paprasti vaikinai, mėgstantys gerą muziką ir gerai leidžiantys laiką. Žinoma, esu dėkingas likimui už suteiktą galimybę būti šio kolektyvo dalimi (šypsosi)
Ką įvardintum savo pagrindiniais muzikos įkvėpimo šaltiniais? Kokią muziką mėgsti?
Dar vienas sunkus klausimas (juokiasi). Mėgstu senesnę muziką, tad šiuo atveju įvardinti kažką iš nūdienos nebūtų itin lengva. Save galiu drąsiai vadinti užkietėjusiu Elvis Costello gerbėju. Iš senesnių legendų dievinu Arthurą Russelą. Kai kurių jo albumų klausau metų metus. Pastaruoju metu labai pamėgau Kanados grupės „Bahamas“ kūrybą.
Tomai, kartu su tokių grupių kaip „Keane“, „Killers“, „Mumford and Sons“ nariais grojai paslaptingoje grupėje „Mt. Desolation“…
„Mt. Desolation“ buvo ambicingas darinys. „Keane“ narys Jesse Quinnas rašė nuostabias dainas, kurias atlikome su naujo darinio nariais. Šiuos vaikinus puikiai pažįstu jau seniai, todėl groti tokioje grupėje su tokiais talentingais bičiuliais buvo vienas malonumas. Juolab, kad grupę prodiusavo mūsų senas prodiuseris.
„Mt. Desolation“ muzika – tikrai labai graži ir verta išlikimo, tačiau visi esame labai užsiėmę savo pagrindiniais darbais, todėl sunku nuolat muzikuoti kartu.
Nori pasakyti, kad 2010 metais išleistas „Mt. Desolation“ albumas taip ir liks vieninteliu grupės diskografijoje?
Šiandien manau, kad „Mt. Desolation“ yra „vienadienis“ projektas. Tačiau kas žino, galbūt vieną dieną nuspręsime, kad mums vėl lemta groti kartu. Tada pasauliui dovanosime naują kūrybą (šypsosi).
Iki Jūsų pasirodymo festivalyje „Positivus“ liko kiek daugiau nei mėnuo. Ką norėtum perduoti savo gerbėjams Lietuvoje?
Labai džiaugiuosi, kad turime gerbėjų jūsų šalyje. Ačiū, kad klausotės „Noah and the Whale“. Ir kol neturime galimybių atvažiuoti į Lietuvą- siūlau apsilankyti Latvijoje. Sakei, kad iki „Positivus“ nėra toli, todėl labai smagu bus jus čia sutikti.
Ačiū už pokalbį.
Nuotr. Baldur Kristjansson
Jau kitą penktadienį Vilniuje prasidės tris dienas truksiantis miesto festivalis „LOFTAS Fest 2013“, kuriame savo pasirodymus surengs Kelis, Toro Y Moi, Miss Kittin ir daugelis kitų gerai žinomų vardų. Vienomis pagrindinių šio išskirtinio Baltijos šalyse muzikinio įvykio žvaigždėmis taps ir unikalūs islandai „Múm“.
Grupė, kuri per 16 savo kūrybos metų teišleido 5 studijinius albumus jau ruošia naująjį diską. Unikalusis kolektyvas, gerbėjų turintis visame pasaulyje, mūsų šalyje žada surengti nepamirštamą pasirodymą. Pusę metų kartu negroję mėnulio žemės gyventojai LOFTE pristatys naują ir dar niekur negrotą kūrybą bei atliks tas dainas, kurios privertė pasaulį įsimylėti šį analogų visame žemės rutulyje neturintį kolektyvą.
Saulėtą sekmadienio vakarą, kai iki grupės pasirodymo Vilniuje liko viso labo dvi savaitės, susisiekėme su vienu „Múm“ lyderiu Örvaru Þóreyjarsonu Smárasonu. Kaip visada, kalbant su Mėnulio žemės gyventojais, taip ir šįkart, šnektelėjome ne tik apie muziką, bet ir apie Lietuvos ir Islandijos žmonių abipusę simpatiją.
Po dviejų savaičių koncertuosite Vilniuje vyksiančiame festivalyje „LOFTAS Fest 2013“. Ko tikitės iš pasirodymo Lietuvoje?
Tiesą sakant neturiu jokių lūkesčių (šypsosi). Ir taip yra todėl, kad per visą savo muzikavimo laiką suvokiau, kad prasmingiausia yra nieko nesitikėti ir patirti viską, kas geriausio ir labiausiai netikėta paties koncerto metu. „Múm“ nekoncertavo beveik pusmetį, todėl bus įdomu vėl groti drauge. Labai tikiuosi, kad publikai mūsų pasirodymas taip pat patiks.
Ką Tau reiškia Lietuva? Kiek esi pažįstamas su mūsų šalimi?
Prieš keletą metų Lietuvoje koncertavau drauge su grupe „FM Belfast“. Nepaisant to, kad neturėjome daug laisvalaikio ir negalėjome pasižvalgyti po Vilnių, laiką praleidom tikrai puikiai. Tiesa, pastebėjau, kad šįkart Lietuva neskyrė Islandams taškų Eurovizijoje. Aišku, Islandija jūsiškiams taip pat nedavė nė taško. Tad šiuo atveju, manau, esame lygūs (juokiasi).
Kokia pirma mintis šauna Tau į galvą kai pagalvoji apie Lietuvą?
Neseniai skaičiau savo bičiulio Eiríkur Örn novelę „Illska“. Didžioji šio knygos veiksmo dalis vyksta jūsų šalyje. Kadangi apie tą knygą mąstau nuolat, taip išeina, kad visada galvoju ir apie Lietuvą (šypsosi).
Žinoma, Islandų jausmas Lietuvai yra ypatingas. Juk mes pirmieji pripažinome jūsų šalies nepriklausomybę! Keista, o kartu ir žavu, kad islandai, kurie, regis, nedaug težino apie Lietuvos istoriją ir nė karto joje nėra buvę, taip myli jūsų šalį.
Dėl to, kad Jūsų šalis pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę mums Islandija taip pat visada išliks kur kas daugiau nei valstybė Europos Šiaurėje. Lietuvai jūsų valstybė – tai daugiau nei draugė ir kur kas daugiau nei tiesiog šalis. Prisipažink, ar šis faktas turės kokios nors įtakos jūsų pasirodymo Vilniuje metu?
Esu labai laimingas, kad Islandija buvo ta šalis, kuri pirmoji pripažino Lietuvą. Tikrai didžiuojuosi tuo. Tačiau kartu tikiu, kad islandai galėtų padaryti dar daugiau… Kad ir žiūrint į tokias šalis kaip Grenlandija. Tačiau grįžtant prie Lietuvos temos galiu pasakyti visai atvirai: didžiuojuosi galimybę groti Vilniuje. Ir taip yra ne tik dėl to, kad esu islandas, tačiau ir dėl to, kad esu žmogus.
Ko turėtumėme tikėtis iš „Múm“ pasirodymo „LOFTAS Fest 2013“?
Geriausia tikėtis netikėtos muzikos (šypsosi). Dar nenusprendėme ką grosime.
Gerai, tuomet paklausiu kitaip. Lietuvoje yra tikrai daug „Múm“ gerbėjų, kurie neblogai pažįsta grupės kūrybą. Ar gali pažadėti „Múm“ fanams Lietuvoje pagroti tai, ko dar nesate groję prieš tai?
(šypsosi). Neseniai baigėme naujojo albumo įrašus. Todėl į koncertinių dainų sąrašą tikrai įtrauksime kelias naujas dainas, kurių niekada nesame groję anksčiau. Laukti liko nedaug, todėl greit pamatysime kaip viskas bus. Galiu pažadėti, kad mūsų pasirodymas bus senų ir naujų dainų rinkinys. Išgirsite ir tai, dėl ko mus mylite, ir tai, kas galbūt privers jus mus įsimylėti iš naujo.
Ar turėsite galimybę prieš ar po koncerto pasižvalgyti po Vilnių?
Nežinau ar bus laiko, kadangi kitą dieną grįžtame namo. Tačiau kiekviename mieste, į kurį atvažiuoju, rytais bėgioju. Tai man suteikia galimybę bent jau trumpam pasižvalgyti po miestą.
„Múm“ muziką įvairūs muzikos kritikai apibūdina labai skirtingai. Galbūt Tu turi savo apibūdinimą, labiausiai tinkanti grupės kūrybai?
Mano tikslas – kurti ir groti muziką, todėl paprastai leidžiame muziką apibūdinti kitiems. Tačiau jeigu reiktų rinktis – sakyčiau, kad tai, ką groja „Múm“ – yra elektroninė pop muzika. Kita vertus, nesu tikras ar šis apibūdinimas yra iki galo išbaigtas. Kartais mūsų kūryboje nėra jokios pop muzikos, o kartais priešingai – jokios elektronikos.
Nuo 2009 metų „Múm“ nėra išleidę nei vieno pilno albumo. Minėjai, kad baigėte naujos plokštelės įrašus. Kada galime tikėtis jos sulaukti?
Tarp mūsų albumų pasirodymų visuomet būna ilga pertrauka, mat kiekvienas „Múm“ narys turi galybę skirtingų projektų, su kuriais dirba. Ko gero todėl per 16 „Múm“ gyvavimo metų teišleidome 5 studijinius įrašus. Tai parodo kokie lėti mes esame (juokiasi). Tačiau kartais gyvenime geri dalykai vyksta labai iš lėto…
Šįkart mūsų naujas albumas jau baigtas ir galiu patikinti, kad jis dienos šviesą turėtų išvysti šių metų rugsėjį. Tiesa, kitą savaitę pasirodys mūsų naujas singlas, kuris bus kitoks. Labai laukiu „Múm“ gerbėjų reakcijos…
Mum (Nuotr. grupės archyvo)
Jeigu Tavęs paprašytų vienu sakiniu apibūdinti „Múm“ grupės visai nežinantiems žmonėms – ką pasakytum?
Sakyčiau, kad „Múm“ – tai gilus miegas traukinyje
Kokiomis mintimis (be naujo albumo įrašų) šiuo metu gyvena grupė?
Kadangi albumo įrašai baigti, šiuo metu ruošiame jį išleidimui. Šią vasara turėsime turą Azijoje. Lankysimės Japonijoje, Honkonge, Taivane ir Singapūre. Tikiuosi, kad bus įdomu. Per artimiausias savaites turėčiau sulaukti ir šeimos pagausėjimo, todėl tikiuosi, kad tai įvyks iki pasirodymo Lietuvoje. Kitaip turėsiu likti namuose su žmona…
Esi grupės „FM Belfast“ narys. Su ja taip pat pasirodysi festivalyje Vilniuje. Prisipažink, kuris projektas tau yra svarbesnis?
Su „Múm“ praleidau beveik pusę savo gyvenimo. „Múm“ muzika visada liks arčiausiai mano širdies ir reikš man kur kas daugiau nei visas pasaulis. Tai – mano gyvenimo kertinė ašis. Tačiau tikrai mėgaujuosi būdamas „FM Belfast“ nariu. Čia man reikia šokti, falcetu dainuoti disko muziką ir daryti tai, ko negalėčiau daryti jokioje kitoje grupėje (šypsosi). Labai geras jausmas būną tada, kai kokiame nors dideliame festivalyje skambant disko muzikai turiu galimybę ant scenos šokti vienais apatiniais…
Savo pasirodymo metu Lietuvoje irgi taip darysi?
(juokiasi) visko gali būti. Kai įsuka muzika – niekada negali žinoti kur ir kas nutiks
Gal nori perduoti ką nors savo gerbėjams Lietuvoje?
Būkite geri vienas kitam ir gerbkite vieni kitus (šypsosi). Tikrai labai laukiu pasirodymo Lietuvoje ir susitikimo su grupės gerbėjais. Manau, kad bus puiku.
Beje, nevalgau mėsos, tad gal gali pasakyti ko jūsų šalyse turėčiau paragauti?
Pasiūliau Orvarui bulvinius blynus ir šaltibarščius. Tad jeigu ankstyvą pirmadienio rytą, pasibaigus festivaliui LOFTE pamatysite šį Islandą po trumpo pabėgiojimo kertantį šaltibarščius vienoje iš Sostinės kavinių – bent jau pamojuokite. Jis to tikrai nusipelnė.
—-
Bilietus „LOFTAS Fest 2013” galite įsigyti ČIA
nuotr. Berta Bocullo
Stebinti nepaliaujantis ir pastaruoju metu itin dažnai koncertuojantis lietuvaitis Markas Palubenka praėjusią savaitę pristatė kūrinio „Planet Melancholia” vaizdo klipą. Puikus vizualinis kūrinio įprasminimas metų pabaigoje neabejotinai turės rimtų pretenzijų tapti geriausiu meto vaizdo klipu (ar tokia kategorija apskritai „rasis” mūsų muzikiniuose apdovanojimuose – tai jau kitas klausimas). Marko veikla aktyvėja. Ar tai reiškia, kad muzikantas ruošia naują albumą? Ko gero taip, tačiau kol kas apie konkrečias antrojo disko pasirodymo detales dievą lietuje prikėlęs vilnietis nekalba. Šiuo metu pagrindinės muzikanto mintys sukoncentruotos į šeštadienį sostinės klube „Tamsta” įvyksiantį pasirodymą.
Šeštadienį savo koncerto metu jaunoji Lietuvos indie viltis ant scenos pasirodys ne vienas. Jam talkins puikiai muzika besidomintiems žmonėms pažįstami muzikantai – būgnininkas Sergejus Makidonas ir bosistas Donatas Bielunskis. Paties Marko teigimu, šiame koncerte apsilankę žmonės turės išskirtinę progą jo kūrybą išgirsti taip, kaip ji dar niekada neskambėjo – įprasmintą jaukioje ir netikėtoje akustinėje muzikoje. Beje, bilietus į renginį galite įsigyti ČIA arba prieš pat koncertą sostinės muzikos klube „Tamsta”.
Ruošdamasis, kaip pats pripažįsta, šeštadienį įvyksiančiam bene svarbiausiam savo pasirodymui šį pavasarį, muzikantas visgi atrado laisvą akimirką trumpai šnektelėti su manoMUZIKA. Apie savo muziką, koncertą ir melancholijos planetą.
Kuom šiandien gyvas Markas Palubenka?
Oru ir muzika (juokiasi). Jei rimtai – gyvenu tikrai neblogai. Džiaugiuosi, kad pagaliau atėjo pavasaris! Kalbant apie muzikinę pusę galiu visai atvirai prisipažinti: daug repetuojame su grupe ir nuoširdžiai stengiamės, kad viskas būtų gražu, tvarkinga ir itin muzikalu.
Neseniai pasirodė Tavo kūrinio „Planet Melancholia“ vaizdo klipas. Video tikrai įspūdingas. Papasakok apie jo kūrimo užkulisius? Kas buvo sunkiausia? Kas – įsimintiniausia?
Labiausiai įsiminė šokis lauke. Jį filmavome net šešias valandas. Šaltis buvo neįtikėtinas (juokiasi). Kita vertus, kadangi buvo ypatingai šalta – nereikėjo dėti pastangų ir stipriai įsijausti į klipo kūrimą. Idėjiškai viskas tiesiog atitiko, todėl pamiršau visus sunkumus.
Visas klipo kūrimo procesas buvo labai sklandus, todėl esu visiškai patenkintas tiek jo galutiniu rezultatu, tiek ir visu su juo susijusiu darbo procesu.
Kada sulauksime tavo naujos dainos? Gal jau gali kažką papasakoti apie savo antrą studijinį įrašą?
Naujas dainas galėsite išgirsti jau šį rudenį. Nors nemėgstu pasakoti apie tariamą ateitį, galiu pasakyti tik tiek, kad naujas albumas tikrai bus, tačiau jis bus kitoks. Turiu puikų sumanymą, bet jį dar „šlifuoju”. Tikiu, kad tie, kas mėgsta mano muziką, turės ne vieną progą pozityviai nustebti.
„Planet Melancholia“ – labai lyriškas ir melodingas kūrinys. Išduok paslaptį ar jo skambesys leidžia tikėtis dar vieno lyriško Tavo albumo?
Albumas bus įvairus. Toks yra mano tikslas kurio link aš einu. Taip visada mąstau, tokio įrašo siekiu. Tačiau jeigu ant peties sėdinti mūza mane „privers” kurti lyriškai – tuomet taip ir bus (juokiasi).
Šeštadienį surengsi dar vieną koncertą. Ko gali tikėtis jame apsilankę žmonės?
Šeštadienį koncertuosiu ne vienas, o su grupe. Tai bus mano savotiškas debiutas su kitais muzikantais. Mano muzikos skambesys bus visiškai kitoks nei esate įpratę girdėti, todėl visos dainos skambės tikrai labai naujai. Skambesys netikėtas bus ne tik jums, bet ir man pačiam (juokiasi). Beje, galiu pažadėti, kad šiame koncerte sugrosiu dar niekada viešai negrotų savo naujų kūrinių.
Papasakok apie savo vasaros planus?
Koncertuoti. Koncertuoti. Koncertuoti (juokiasi). Jau dabar esame suplanavę nemažai solinių koncertų. Grosiu keliuose vasaros festivaliuose.
Dirbi prie „Kurak“, neseniai dalyvavai Jimo Morrisono projekte, kuri savo muziką. Iš kur tiek jėgų ir parako?
Labai lengva daryti tuos dalykus kuriuos myli ir kuriais gyveni. Turiu puikias sąlygas kurti, muzikuoti, įrašinėti. Mane palaiko man brangūs žmonės, todėl mėgaujuosi savo gyvenimu (šypsosi). Kur kas sunkiau viską daryti kokybiškai…Tačiau tai ir yra mano amžinas tikslas (šypsosi).
nuotr, Elliegoulding.com
Ji jauna, talentinga ir unikali. Jos albumus iš parduotuvių iššluoja tiesiog per akimirką ir ją myli ne tik gimtoji Anglija, bet ir didžioji likusio pasaulio radijo stočių klausytojų dalis. Tik jai ir Adele pavyko tais pačiais metais „nuskinti” du prestižinius Didžiosios Britanijos apdovanojimus. Ji truputėlį keistoka, bet labai nuoširdi, tikra ir, kaip pati prisipažįsta, labai atvira. Jos vardą pastaraisiais metais nuolat kartoja ne tik muzikos mylėtojai, bet ir jos kritikai, negailintys atlikėjos muzikai gražių epitetų, kurių nuoširdžiai pavydėti gali visi muzikos talentai.
Taigi, susipažinkite su Ellie Goulding – atlikėja, į kurios koncertą Menų Fabrike „Loftas” bilietai ištirpo gerokai greičiau nei pavasarinis šių metų sniegas Lietuvoje . Neabejotinai vieno įsimintiniausių šių metų įvykio kaltininkė – atlikėja, kurios gyvenimo meilė – elektroninės muzikos kūrėjas „Skrillex”, sutiko duoti išskirtinį interviu portalui manoMUZIKA.lt. Su Ellie kalbėjome likus vos valandai iki jos pasirodymo „Lofte”
Lietuvoje lankaisi pirmą kartą. Kokį įspūdį palieka mūsų šalis?
Neturėjau galimybės pamatyti labai daug, tačiau tiek, kiek mačiau, man tikrai patiko. Keliaudama po pasaulį aplankau daugybę šalių. Deja, mano koncertų grafikas yra toks įtemptas, kad dažniausiai spėju pamatyti viešbutį ir koncertų salę.
Iš Lietuvos išsivešiu mintis apie mielus ir labai draugiškus žmones bei ypatingai skanų maistą…
Kokį įvykį galėtum įvardinti esminiu, po kurio supratai, kad muzika– tavo pašaukimas, ateitis ir gyvenimas?
Tada, kai 2009-aisiais pasirašiau sutartį (aut. past– su leidybine kompanija „Polydor”) galutinai suvokiau, kad muzika bus tai, kuo užsiimsiu artimiausią savo gyvenimą. Prieš tai grodavau įvairiuose baruose, siųsdavau savo kūrinių demo versijas galybei leiblų, tačiau tik tada, kai sukirtome rankomis, supratau, kad man pradeda sektis.
MUZIKINIS KELIAS – PAKILIMAI IR NUOPUOLIAI
Žinau, kad prieš lipdama į didžiąją sceną mokeisi groti klarnetu. Ar dar sugebėtum juo sugroti, pavyzdžiui, savo dainos „Guns And Horses” priedainio melodiją?
Bandau įsivaizduoti, kaip tai daryčiau (juokiasi). Ir visgi manau, kad sugebėčiau.
Tačiau jei leistum rinktis – gročiau būgnais arba gitara (juokiasi). Manau, kad gitara šią dainą sugročiau geriausiai (aut. past. – koncerto Menų Fabrike „Loftas” metu atlikėja šią dainą ir sugrojo akustine gitara būdama viena scenoje).
Didžiojoje Britanijoje tik dviems atlikėjoms pavyko tais pačiais metais laimėti du prestižinius apdovanojimus – „BBC Sound Of…” ir „Brit Awards” kritikų pasirinkimo kategorijoje. Adele tai padarė 2008-aisiais, Tu – po dvejų metų. Ką tai tada reiškė Tau?
2010-aisiais man tai atrodė kaip nerealus sapnas. Tačiau dabar suvokiu, kad šie du apdovanojimai ir tariamas Adele rekordo atkartojimas tebuvo mažas žingsnelis mano dideliame muzikiniame kelyje.
Mano muzikinėje karjeroje yra buvę ir didelių pakilimų, ir skaudžių nuopuolių. Šis įvykis – vienas iš tų pakilimų. Tačiau jo tikrai nesureikšminu. Tai graži praeitis, nuo kurios atsispyrusi galėjau dar stipriau žengti į priekį.
Laimėti visada smagu, tačiau žmonėms, kurie tai kada nors padarys galiu duoti patarimą: neskęskite šlovėje. Tai svarbus įvykis, tačiau ne dėl apdovanojimų turime stengtis.
Nuotr. Ellie Goulding.com
Tačiau dabar esi viena populiariausių Jungtinės Karalystės atlikėjų visame pasaulyje, o tarptautinei šlovei pasiekti šis įvykis buvo tikrai svarbus.
Be abejo. Bet tai buvo tik vienas iš daugelio faktų, dėl kurio man pavyko atsidurti tokiame taške, kuriame esu dabar. Dirbu tikrai labai daug ir tik atkaklaus ir nuoseklaus darbo dėka šiandien esu tuo, kuo esu.
Išleidai du studijinius albumus – „Lights” ir „Halcyon”. Kritikai abiems diskams negailėjo gerų žodžių. Abu įrašai yra ir panašūs, ir kartu labai skirtingi. Ar galėtum juos palyginti jau iš atlikėjos varpinės? Kokie Tavo kaip muzikos kūrėjos ir atlikėjos nuomone yra esminiai šių albumų skirtumai?
Į „Lights” sudėjau senas metų metais kurtas savo dainas. Tai buvo savotiška ankstyvoji Ellie Goulding kūryba (šypsosi). Tuo tarpu su „Halcyon” viskas buvo kitaip. Jis – kiek asmeniškesnis ir nuoširdesnis diskas. Po to, kai pasirodė mano pirmasis albumas „Lights”, supratau, apie ką noriu rašyti ir kurti. Turėjau aiškesnę savo antrojo disko viziją.
„Halcyon” kūriau įvairiose pasaulio vietose, tačiau visą kūrybą vienijo tas pats jausmas, todėl galiu drąsiai sakyti, kad prie paskutinio albumo esu kur kas labiau prisirišusi.
MUZIKOJE NIEKADA NENUSTOSIU MOKYTIS
Pristatinėdama „Halcyon” keliauji po visą pasaulį. Kaip sekasi koncertuoti?
Atrodo, kad tavo klausimas yra labai paprastas, tačiau į jį atsakyti, kad ir kaip bebūtų keista, yra labai sudėtinga. Žinai, koncertinis turas – tai labai įdomi, tačiau velniškai sunki patirtis. Skraidau po žemės rutulį, koncertuoju. Kai kurie koncertai būna geri, kai kurie – blogi. Visai kaip tie pakilimai ir nuopuoliai, apie kuriuos kalbėjome anksčiau (šypsosi).
Labai smagu grįžti koncertuoti namo. Žinoma, neįtikėtinas jausmas apninka koncertuojant, pavyzdžiui, „Glastonbury” scenoje. Tačiau… Tačiau ilgas koncertinis turas taip pat turi ir savo trūkumų. Kartais jaučiuosi labai vieniša, o kartais imu galvoti, kad išprotėjau. Pradedu suvokti, kad nuovargis man nesvetimas, todėl, noriu to ar ne, galvoje sukasi mintis apie tai, kad atėjo metas bent trumpam sustoti ir atsipūsti.
Kada žadi tai padaryti?
Galbūt rugsėjį.
O kas tada? Naujas albumas?
Be abejo. Tada pradėsiu kurti savo trečią diską. Tik neklausk kada jį išleisiu (juokiasi). Tikiu, kad jis pasirodys ne anksčiau nei kitais metais.
Perdainavai tokių atlikėjų kaip Elton John, „Temper Trap” ar „Bon Iver” dainas. Gal naujame albume ir vėl rasime kokį nors koverį?
Tikrai ne. Albume bus tik mano kūryba. Daugiau jokių koverių!
Nuotr. Elliegoulding.com
Papasakok, kokia Ellie Goulding yra gyvenime ?
(mąsto) Sakyčiau, kad ji yra labai aistringa, kantri ir turinti visai neprastą humoro jausmą. Jos visas gyvenimas – tai dokumentinė komedija, kurioje Ellie bando suprasti koks įdomus ir keistas tas jos gyvenimas (juokiasi). Kartais ji gali tik dirbti, tačiau kartais jai patinka nieko nedaryti ir mėgautis, kad aplink nieko nėra.
O muzikoje?
O čia jau sunku pasakyti (juokiasi). Ellie muzikoje visada mokosi. Ir, net neabejoju, visada mokysis.
Pabaigai – keli greiti klausimai. Liamas Gallagheris ir „Beady Eye” ar Noelis su „High Flying Birds”.
Žinoma, kad Noelis. Jis mėgsta mano muziką, todėl neturiu kito pasirinkimo kaip tik jis.
„Blur”. Jie – mano jaunystės dievai, todėl pasirinkdama tikrai neturiu jokių abejonių.
„Pink Floyd” ar „The Beatles”?
„Beatles”. Tik būk geras, neklausk kodėl (juokiasi).
Na ir paskutinis: „Tottenham Hotspur” ar „Arsenal”?
(kvatoja) „Tottenham Hotspur”. Bet tikrai ne dėl to, kad sergu už juos. Pasirinkau atsitiktinai, nes vienintėlė komanda, kurią palaikau – tai Londono „Chelsea”. Jokia kita komanda, o juo labiau iš Londono, mano palaikymo tikrai nesulauks (juokiasi).
Į Tavo koncertą menų fabrike „Loftas” bilietai išpirkti jau seniai, todėl esu tikras, kad daug likusių gerbėjų iš Lietuvos į koncertą tiesiog nesugebės patekti. Gal nori jiems ką nors pasakyti?
Visiems gerbėjams Lietuvoje noriu pasakyti nuoširdų ačiū. Ačiū už tai, kad klausotės ir ačiū už tai, kad palaikote. Džiaugiuosi galėdama būti čia ir labai norėčiau susitikti su jumis visais.
Dėkui už pokalbį.
KEYMONO naująjį albumą įrašinėjo ir "Nidos Meno Kolonijoje"
Nedaug Lietuvos atlikėjų gali pasigirti tuo, kad jų plokšteles turi legendinis „BBC Radio“ laidų vedėjas Gillesas Petersonas (šiuo metu – „BBC Radio 6“). „KEYMONO“ yra vienas iš nedaugelio mūsų šalies kolektyvų, kurį drąsiai galima vadinti „pasauline“ grupe. Iš Alvydo Mačiulsko, Aurimo Rimeikio, Daivos Starinskaitės ir Marijaus Aleksos sudarytas kolektyvas ne tik kuria ir gyvena daugiausia už Lietuvos ribų (Vilniuje / Londone), bet ir koncertuoja įvairiausiose šalyse bei platina savo albumus visame pasaulyje.
manoMUZIKA.lt pakalbino į Lietuvą trumpam grįžusius ir ateinantį savaitgalį Vilniuje (balandžio 12 d. klube „Tamsta“) ir Klaipėdoje (balandžio 13 d. klube „Kaštonas“) pasirodysiančius „KEYMONO“. Pakalbėjome apie naują grupės albumą, kūrybinius įspūdžius iš įrašų „Nidos Meno Kolonijoje“, apie publikas, muziką ir netolimos ateities planus. Trumpo interviu metu grupė atskleidė ir savo naujojo albumo pavadinimą!
Artimiausi "KEYMONO" pasirodymai Lietuvoje
Esate viena iš nedaugelio lietuviškų grupių, kurios kuria ir koncertuoja ne Lietuvoje, o vienoje gyviausių ir didžiausių muzikos rinkų pasaulyje – Didžiojoje Britanijoje. Tai girdisi ir jūsų muzikoje. Ar galėtumėte palyginti lietuvių klausytojus su britais?
Na, koncertuojam mes ir Didžiojoje Britanijoje, ir Lietuvoje su didžiausiu malonumu. Koncertuojame ir kitose pasaulio šalyse. Dabar kaip tik „dėliojamės“ koncertinį turą.
Lyginti šiaip iškart nepuolame. Tiek Lietuvoje, tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek kitoje pasaulio šalyje su meile dalinamės savo muzika su visais atėjusiais į mūsų koncertus ar kitaip klausančiais mūsų kūrybos. Visur yra visokiausių žmonių. Tiek Lietuvoje, tiek kitose pasaulio šalyse pastebėjome, kad žmonės, atėję į mūsų koncertus, yra pozityviai nusiteikę, kūrybingi ir mylintys gyvenimą. Vieni šoka smarkiau, kiti randa kitų būdų kaip mėgautis muzika ir ta energija, kuria mes dalinamės.
Kas mums asmeniškai patinka išvykus į užsienį, yra tai, kad kai žmonės negirdėję mūsų muzikos, nesusipažinę su ja, pirmą kartą ją išgirdę pradeda pagal ją šokti ir ta muzika žavėtis. Tai, jei taip būtų galima pavadinti, lyg meilė iš pirmo žvilgsnio (juokiasi).
DJ Vadimas, atėjęs į mūsų koncertą, yra pasakęs, kad tai geriausias koncertas, kuriame jis yra buvęs, prieš tai nesusipažinęs su grupės muzika! (šypsosi)
Apskritai, paveikti muzikos, žmonės yra visi vienodi, kaip ir įsimylėję ar laimingi žmonės. Visi panašūs.
Nors per visą ir gan įspūdingą savo gyvavimą išleidote nemažai muzikos, tarp visų kurinių – tik viena „lietuviška“ daina. Kodėl kuriate būtent anglų kalba? Juk, vienas sėkmingiausių ir labiausiai vertinamų jūsų (tiksliau, ex. „Brassbastardz“) hitų „Jiemah“ yra būtent lietuvių kalba.
Taip, lietuviškas tekstas yra tik „Jiemah“ ir tai tik pačioje kūrinio pradžioje. Po to jau girdime visą kalbą reversuotai (šypsosi).
Dažnai apie tai pagalvojame ir visi manome, kad visgi turėtų kažkas lietuviško užgimti…
Girdėjau, įrašinėjate naują albumą, galbūt jame bus daugiau kūrinių lietuvių kalba?
Kol kas visgi visi angliški, bet ką gali žinoti – dar viskas tik kuriasi. Planuojame naująjį albumą paskleisti po visą pasaulį, todėl ir dainos bus anglų kalba. Tačiau, kaip ir minėjome, tikrai išleisime kažką ypatingo ir lietuviškai.
Kaip sekasi įrašinėti? Kur, kas, kaip ir kada? Galbūt naujo KEYMONO darbo sulauksime dar šiais metais?
Įrašinėti sekasi puikiai. Šio albumo išleisti per daug neskubame, bandom rasti viduriuką tarp pirmojo albumo „Waiting“ ir antrojo „Synthezatorium“ . Pirmąjį kūrėme vos ne 8 metus (žinoma, su pertraukom, paliekant laiko pačių dainų „brendimui“), tuo tarpu, antrajam albumui pagrindus padėjome per 7 dienas ir 7 naktis, o fiziniame formate išleidome nepraėjus nė metams nuo pirmojo albumo.
Naujasis „KEYMONO“ albumas yra įrašinėjamas įvairiausiose vietose, „Keliaujančioje KEYMONO studijoje“. Jį kurti pradėjome Druskininkuose, Antanaičių šeimos sodyboje prie ežero. Ten esame dirbę tiek prie pirmojo, tiek prie antrojo albumų. Šioje sodyboje – be galo graži lietuviška gamta, sugebanti mus smarkiai įkvėpti. Kūrybinis procesas ten įsivažiuoja kaip reikiant! Po to dirbome studijoje Vilniuje, Londone, po to – vėl Vilniuje, Klaipėdoje. Vėliau išvykome į „Nidos Meno Koloniją” ir toje nuostabioje meniškoje erdvėje praleidome visą mėnesį. Prie albumo šiuo metu dirbame Vilniuje.
KEYMONO naują albumą įrašinėjo ir "Nidos Meno Kolonijoje"
Prie albumo dirbame ir būdami skirtingose šalyse, kai visi esame atskirai (Lietuva / Didžioji Britanija). Žodžiu, mūsų albumas, kaip ir mes – neprisikaustęs prie vienos vietos, mobilus ir keliaujantis po pasaulį (šypsosi).
Kadangi neseniai grįžome iš Nidos, šviežiausi įspūdžiai būtent iš ten, todėl labiausiai norisi jais ir pasidalinti. Kaip ir minėjome, visą mėnesį gyvenome ir kūrėme „Nidos Meno Kolonijoje“. Labai mėgstame dirbti prie albumo gamtoje ar kažkokiose ypatingose mums vietose. Nida – ypatinga vieta ne vien dėl kerinčios gamtos, šviežio ir švaraus oro, bet ir dėl pačios „Nidos Meno Kolonijos“. Ten susirenka menininkai iš įvairiausių pasaulio kampelių (Brazilijos, Čekijos, Slovėnijos, Didžiosios Britanijos, JAV ir t.t…) Susirenka jie ten kurti, keistis mintimis, dalintis gyvenimiškais patyrimais, įpročiais, užsiėmimais… Daug patyrėme ten būdami.
Šiais metais tikrai išgirsite naujų dainų, pradėsime nuo singlų.
Kaip atrodys naujasis „KEYMONO“ albumas?
Naujasis albumas atrodys nuostabiai. Kaip kitaip jis gali atrodyti? Kai mamos paklausi, kaip atrodys jos būsimas, vaikas, ką gali ji atsakyti? (juokiasi) Jis bus pilnas mūsų ir ne tik. Keletui dainų žodžius parašė mūsų draugas iš Londono „Kermit“ iš legendinės anglų grupės „Happy Mondays“, o daugiau kol kas neišduosim…
Kokiose rinkose planuojate jį platinti?
Visame pasaulyje.
Jei nepaslaptis, galbūt jau žinote albumo pavadinimą?
Išduosime: „Animal Planet“. Gal nepasikeis iki kol išleisim (juokiasi).
Be „Animal Planet“, kokie ateities planai? Galbūt „KEYMONO“ išgirsime kokiuose Lietuvos festivaliuose? Ar planuojate pasirodyti ir už Lietuvos ribų?
Ateities planai patys didžiausi, su savo muzika planuojame apkeliauti visą pasaulį! Kaip tik planuojame koncertinį turą vasarą, apie tai būtinai pranešime. Šiais metais jau patvirtinome savo dalyvavimą naujame festivalyje „Granatos“, taip pat festivalyje Estijoje, turime keletą užklausimų iš kitų šalių, tačiau dar nepatvirtintų. Kaip ir sakėme, būtinai aplankysime ir Didžiąją Britaniją.
Girdėjau, jog planuojate perleisti vieną savo albumų Didžiojoje Britanijoje, ar tai tiesa?
Planuojame padaryti kompiliaciją iš mūsų ankstesnių dainų. Taigi dainas perleisim, tačiau ne vien Didžiojoje Britanijoje. Apie tai taip pat pranešime visai neužilgo.
Ateinantį savaitgalį koncertuosite Vilniuje ir Klaipėdoje. Ko galima tikėtis šiuose koncertuose?
Taip, balandžio 12 dieną koncertuosime Vilniuje, klube „Tamsta“, balandžio 13 dieną grosime Klaipėdoje, klube „Kaštonas“.
Su nekantrumu laukiame kiekvieno savo koncerto. Per velykinį savaitgalį koncertavome Druskininkuose ir Gargžduose. Pirmą kartą aplankėme šiuos miestus, buvome sutikti labai šiltai ir gausiai! Tikime tas pats bus ir šį savaitgalį.
Tiesą pasakius, kiekvienas „KEYMONO“ pasirodymas yra išskirtinis. Kiekvieną kartą esame kitokie, dėka jūsų ir mūsų. Kiekvienas „KEYMONO“ koncertas – tai naujas patyrimas tiek visiems susirinkusiems, tiek mums patiems. Koncertą, atmosferą pasirodymo metu, prieš jį ir po jo – kuriame kartu. Kiekvieną kartą mes stengiamės dėl visų susirinkusių ir net dėl tų, kurie nebuvo koncerte ir kuriems pasakos visi buvę. Visada siekiame, kad klausytojei kuo geriau praleistų savo laiką su mumis.
Be visa to, šiuo metu intensyviai repetuojame, tobuliname gyvą pasirodymą, aranžuotes. Kaip visada muzika skambės kitaip!
Labai ačiū už pokalbį ir su nekantrumu laukiame „KEYMONO“ koncertų Vilniuje ir Klaipėdoje bei, aišku, naujojo „Animal Planet”.
KEYMONO įrašų sesijos "Nidos Meno Kolonijoje" akimirka
Alt J
Iki praėjusių metų simbolis ∆ daug kam tereiškė ženklą, kuris ekrane pasirodo tada, kai “Apple” kompiuteriais paspaudžiama klavišų “Alt” ir “J” kombinacija. Tačiau nuo pernai ši kombinacija reiškia ne tik tai, bet ir geriausių 2012 metų Didžiosios Britanijos albumo savininkų vardą.
It viesulas į muzikos padangę įsiveržusi Lydso grupė su debiutiniu, pernai išleistu albumu “An Awesome Wave” šovė į muzikos mylėtojų širdis, tačiau pataikė ne tik į juos. Diskas nurungė likusius vienuolika kandidatų ir laimėjo prestižinį Jungtinės Karalystės “Mercury” apdovanojimą. Net penkerius metus ieškoję savo vietos po saule, kuklūs anglai ją atrasti tikrai netruko. “An Awesome Wave” buvo parduotas auksiniu tiražu, o tokios plokštelėje esančios dainos kaip “Breezeblocks”, „Something Good” ar “Matilda” pelnytai iki šiol neapleidžia grupės gerbėjų grotuvų.
Muzikos leidiniuose “Alt J” klijuojama galybė epitetų. Vieniems ši grupė – tai unikalus reiškinys, įkūnyjantis populiariausių muzikos žanrų sintezę, kitiems – dar vienas Anglijos muzikinės kultūros talentas, tretiems – britiškos indie folkinės tradicijos galutinis rezultatas. Apie “Alt J” kalba visi – ir tie, kurie muzikoje vis dar ieško naujovių, ir tie, kurie apskritai neabejingi XXI amžiaus muzikos kalbai. Tad drasiai galime pripažinti, kad šiandien “∆” – tai vienas paklausiausių, įdomiausių ir labiausiai vertinamų kolektyvų visame pasaulyje. Tai įrodo ir jų koncertinis grafikas, kuris yra užplidytas iki pat spalio mėnesio
Po ilgų įtikinėjimų ir derybų manoMUZIKAI visgi pavyko sutarti dėl interviu su šia grupe. Pokalbis su „Alt J” lyderiu Joe Newmanu įvyko prieš pat grupės koncertą Teksaso valstijoje. Turėjome viso labo penkiolika minučių, kurios, kaip ir galima buvo tikėtis, tikrai neprailgo…
Tad Jūsų dėmesiui – dar vienas išskirtinis manoMUZIKOS interviu.
„MŪSŲ MUZIKA – JOVALAS NUO GALVOS IKI KOJŲ”
Anksčiau vadinotės “Daljit Dhaliwal”, kiek vėliau tapote “Films”. Kodėl pakeitėte pavadinimą trečią kartą ir tapote ∆ (“Alt J”)?
Pirmąjį mūsų vardą buvo itin sudėtinga tarti, todėl išsirinkome antrąjį. Ir, tiesą sakant, jis mums labai patiko, tačiau sužinojome, kad Amerikoje yra kolektyvas, kuris vadinasi “The Films”. Tam, kad išvengtumėme nusiminusios grupės ketinimų mus paduoti į teismą, sugalvojome trečiąjį pavadinimą ir visi kartu nutarėme, kad nuo šiol mūsų vardas bus „∆” (juokiasi)
Kuriate jau daugiau nei penkerius metus, tačiau debiutinis įrašas pasirodė tik pernai. Kodėl jo reikėjo laukti taip ilgai?
Kiekvienas geras dalykas reikalauja daug kantrybės. Žinojome, kad kuriame ypatingą muziką. Taip pat buvome tikri, kad skubėjimas prie gero neprives. Būtent todėl “An Awesome Wave” brandinome taip ilgai ir kruopščiai.
Klausantis Jūsų muzikos nėra sunku užčiuopti stilių gausą – čia susipina įvairūs muzikos žanrai nuo indie folk ar elektro iki hip hopo. Kaip patys apibūtinate tai, ką grojate?
Manau, kad mūsų muzika – tai absoliutus jovalas nuo galvos iki kojų (juokiasi)
Kas grupės kūrybai daro didžiausią įtaką?
Žinai, manau, kad mes vienas kitam darome daug didesnę įtaką nei kas nors iš išorinio pasaulio. Ko gero tai ir yra mūsų grupės stiprybė.
Maždaug prieš mėnesį pradėjote kurti garso takelį kino Tobby Jones’o filmui “Leave To Remain”. Kaip sekasi darbas?
Labai gerai. Tai yra didžiulis iššūkis, kurį maloniai priimame, mat kurti garso takelį kino filmui yra tai, apie ką jau seniai svajojome. Viskas vyksta pagal planą. Tvirtai judame į priekį ir visai atvirai galiu prisipažinti: mums tai velniškai patinka.
Praėjusiais metais grojote daugybėje festivalių visame pasaulyje. Prisipažink, kuris tau pačiam buvo pats įsimintiniausias?
Net nedvejodamas sakyčiau, kad mūsų pasirodymas Sicilijoje buvo ypatingas. Tiksliau, ne tiek pats pasirodymas, kiek skrydis namo, kurio jau pasiilgau. Ten sutikau merginą…
Kaip suprantu daugiau apie ją pasakoti nenori?
Bent jau dabar tikrai ne (juokiasi).
Gerai, tuomet papasakok apie ko gero įsimintiniausią praėjusių metų įvykį grupei “Alt J” – t.y. prestižinį “Mercury” apdovanojimą. Išleidote debiutinį albumą, o jį muzikos industrijos atstovai pripažino geriausiu Jungtinėje Karalystėje. Ką šis apdovanojimas reiškia Jums kaip grupei?
Tai yra visiškas mūsų super ego patenkinimas ir didžiulis įvertinimas. Visi dvylika pretendentų buvo labai stiprūs, todėl galėjo laimėti kiekvienas iš jų. Žinoma, esame beprotiškai laimingi, kad apdovanojimas atiteko mums. Tai – ir sėkmė, ir įpareigojimas nesustoti ir eiti pirmyn.
Prisipažink, kur geriausia kurti muziką?
Tualete. Ten pati geriausia akustika (juokiasi).
ALT J
NEATSISAKYTŲ ĮRAŠYTI DAINOS SU VICTORIA BECKHAM
Ko pastaruoju metu klausai?
Nustebsi, tačiau jau kurį laiką negaliu išsijungti „ASAP Rocky”, „Drake”, „2 Chainz” ir Kendrick Lamar dainos “F**kin’ Problems”.
Koks albumas praėjusiais metais tave labiausiai nuvylė?
Sunku pasakyti. “The XX” plokštelė “Coexist” pradžioje man labai nepatiko. Tačiau kuo labiau jos klausiau – tuo labiau ją pamėgau. O dabar šį darbą galiu drąsiai vadinti vienu vertingiausių praėjusių metų įrašų.
Su kokiu atlikėju, kurį, kad ir kaip tau būtų gėda pripažinti, kad tu jį/ją mėgsti, norėtum sudainuoti bendrą dainą?
Ką čia slėpti – su „Posh Spice” (Victoria Bekham) iš “Spice Girls” (juokiasi).
Jeigu turėtum progą susitikti su savimi tądien, kai žengei pirmus žingsnius muzikos industrijoje, kokį vieną patarimą duotum sau praeityje?
(mąsto). Žinai, kad ko gero nieko nepatarčiau. Joe prieš penketa metų leido man tapti tokiu, koks esu šiandien. Manau, kad nieko daugiau ir nereikia.
O jeigu muzikos naujokas tavęs paprašytų vieno rimto patarimo – ką patartum jam?
Patarčiau kurti geras dainas. Ir jeigu jis mėgausis savo darbu ir jam patiks tai, ką jis kuria, tuomet sakysiu, kad tai yra geras ženklas, bylojantis, jog reikia tai daryti ir toliau.
Kokie vaizdiniai Tau iškyla prieš akis, kai išgirsti žodį “Lietuva”?
Nepatikėsi, bet matau tris spalvas – geltoną, žalią, ir raudoną…
Tuomet ką šalies, su šių spalvų vėliava, gyventojams norėtum perduoti?
Visų pirma norėčiau jų paklausti, ar ateitų į mūsų koncertą, jei grotumėme pas jus? Jeigu atsakymas būtų teigiamas, tuomet aš sakyčiau, kad visa mūsų grupė būtų labai laiminga (juokiasi).
Ačiū už pokalbį.
Naujienų iš manoMUZIKOS labai mylimų, ne kartą kalbintų Didžiosios Britanijos lyrikų – grupės „Fink” visada laukiame su dideliu nekantrumu. Šiandien, kai savaitgalis jau „kvėpuoja” į nugarą, labai džiaugiamės galėdami pasidalinti, trumpa akustine „Fink” sesija, kurios metu pristatomi keturi kūriniai iš trijų skirtingų kolektyvo albumų ir trumpas interviu. Išgirsite dar 2007 metais išleistą „This Is The Thing”, kiek vėliau pasirodžiusį „Walkin’ In The Sun” ir naujausius „Wheels” ir „Yesterday Was Hard On All Of Us” kūrinius.
Taigi, penktadienio darbus trumpam atidedam į šalį ir mėgaujamės gyvu, akustiniu, kaip visada labai kokybišku, šios nepaprastos grupės pasirodymu.
„This Is The Thing”
http://www.youtube.com/watch?v=rvEMkDyQjTA„Walkin’ In The Sun”
http://www.youtube.com/watch?v=n3AGAsxVnOA„Wheels”
„Yesterday Was Hard On All Of Us”
http://www.youtube.com/watch?v=eSeS-dvgRSM„Fink” interviu
Anglų indie roko grupė „Wild Beasts“ švenčių proga pasidalino savo kūriniu „Stray“. Ši daina turėjo papuošti praeitais metais pristatytą albumą „Smother“, bet taip ir nebuvo išleista.
Beje, jei atsitiko taip, kad praleidote ir dar nesate skaitę manoMUZIKOS interviu su „Wild Beasts“ lyderiu Haydenu Thorpe, jį galite rasti ČIA.
Puikų debiutinį albumą „Vows” išleidusi Naujosios Zelandijos muzikos pažiba Kimbra pastarosiomis dienomis dalinasi žiniomis apie save. Užvakar pristačiusi savo gyvai atliktą dainą „Two Way Street”, vakar muzikantė profilyje socialiniame tinkle facebook pasidalino šviečiausiu savo interviu. Visa tai – ir manoMUZIKOJE.
Taigi, trumpa penktadieninė pažintis su fenomenaliąja Kimbra – Jūsų dėmesiui.
„Two Way Street”
Interviu
Kviečiame išgirsti muzikinio projekto „M83“ įkūrėjo Anthony Gonzaleso interviu apie praeitais metais išleistą albumą „Hurry Up, We‘re Dreaming“, muzikinį įkvėpimą, video trilogijos kartu su režisierių „Fleur & Manu” komanda kūrybinį procesą ir kiną. Beje, manoMUZIKOS „M83“ interviu, vis dar galite rasti ČIA.