Trečiadienis, eilinė darbo diena. Nors tik antra valanda popiet, prie Nacionalinio stadiono Varšuvoje driekiasi nemaža žmonių eilė.
Ne, pradėkim nuo pradžių. Trečiadienis, eilinė darbo diena. Jau antra valanda popiet, o iš prie Nacionalinio stadiono Varšuvoje nusidriekusios eilės ilgio suprantu, kad vietos prie scenos jau nebegausiu.
Nieko stebėtino. Pirmieji juokeliai apie “ėjau pro šalį, nusprendžiau užimti vietą eilėje” internetuose pasirodė jau vakar. Bent jau tikiuosi, kad tai tebuvo juokeliai.
Šįvakar čia bus galima pagauti du zuikius vienu bilietu. Ir abu zuikiai – neeiliniai, milijonines perklausas spotifajuje ir dešimtis tūkstančių gerbėjų arenose renkantys reperis Kendrick Lamar ir R&B atlikėja SZA.
Tiesa, Varšuvoje pardavinėti bilietus jiems sekėsi ne itin gerai – pasinaudoję paskutinės minutės pasiūlymu gerbėjai galėjo į tribūnas patekti vos už šešiasdešimt kelis eurus. Bet tai, žinoma, ne apie mane.
Iki koncerto dar bent šešios valandos, tad galime patogiai įsitaisyti ant betoninės dangos ir trumpai prisiminti įvykius, atvedusius abu atlikėjus į šį bendrą “Grand National” turą.
Kendricko Lamaro “pergalės ratas” trunka jau virš metų – dar pernai gegužę sėkmingai sudorojęs kanadietį Drake’ą viename iš įsimintiniausių “beefų” repo istorijoje, rudenį jis išleido albumą “GNX”, šiemet surengė solo pasirodymą Super Bowl Halftime Show, ir pakeliui dar sumušė bent kelis muzikinius rekordus ir susirinko penkias “Grammy” statulėles už dainą, kurioje jo priešininkas išvadinamas PDF failu. Wild.
Lyriškoji SZA 2024-ųjų pabaigoje išleido savo albumo “SOS” deluxe versiją. Naujomis dainomis papildytame albume galima rasti ir vieną, įrašytą su Kendricku Lamaru – “30 for 30”. Tai ne pirmasis bendras jų kūrinys – jų bendradarbiavimo istorija siekia bent 2014-ųjų, o SZA galima išgirsti ir jau minėtame naujausiame Lamaro albume, “GNX”.
Nors Kendrickui palikus TDE, atlikėjai jau nebepriklauso tam pačiam leiblui, Jungtinėse Valstijose prasidėjęs ir vėliau į Europą persikėlęs koncertinis turas buvo sumanytas būtent kaip lygiaverčių atlikėjų show. Ar tai pasiteisino? Pažiūrėsim.
Koncertas prasideda apšilimu – o jį mums serviruoja DJ Mustard. Pasirinkimas, žinoma, ne atsitiktinis – būtent jis prodiusavo šiuo metu žymiausią K. Lamaro dainą, “Not Like Us”.
Bet štai, šviesos užgęsta, scenos gilumoje pasirodo juodas GNX biuikas, pasigirsta pirmieji “wacced out murals” akordai. Beje, apie sceną. Iš kelių dalių susidedanti scena sukonstruota taip, kad laimingiausieji, jos viduryje esantys gerbėjai gali stebėti pasirodymą 360 laipsnių kampu. Esantiems šone pasisekė šiek tiek mažiau, o iš tribūnų scenos gilumoje, nišoje vykstančių dalykų pamatyti apskritai sunkiai įmanoma. Na, bet sceną puošia dideli ekranai, nebambėkim.
Dėl ko galima pabambėti, tai dėl garso kokybės. Ji, žinoma, priklauso nuo to, kurioje vietoje Jums pasisekė atsistoti, bet “PGE Narodowy” stadionas šiuo klausimu tikrai garsėja. Stovint priekyje nebuvo ypatingai blogai. Kita vertus, labai gerai irgi nebuvo.
Bet grįžkime prie to, kas vyksta scenoje. Beveik 50 dainų šio vakaro setlistas suskirstytas į kelis blokus. Kendrick Lamar ir SZA scenoje pasirodo paeiliui, pasikeisdami, karts nuo karto atlikdami ir bendras dainas – “30 for 30”, “Doves in the Wind”, “All the Stars”, “LOVE” (čia SZA pakeičia Zacari) ir galiausiai “Luther” ir “Gloria”.
Duetai skamba nuostabiai, tačiau atskiri setai dažnai tiesiog nelimpa tarpusavyje. Kaip ir publika – akivaizdu, kad dalis jos čia atėjo vien dėl Kendricko Lamaro, dalis – vien dėl SZA, ir tik nedidelis procentukas susirinkusių gali save pavadinti jų abiejų gerbėjais. Energingi K. Lamaro dalies pasirodymai tiesiog pernelyg kontrastuoja su melancholiškąja SZA. Nors abu vienodai talentingi, abiejų choreografija – nuostabiai išdirbta, o vizualai – tiesiog pritrenkiantys, tai tiesiog turėjo būti du atskiri koncertai. Dabar gi – ramios SZA dainos, sekančios iš karto po to, kai bandai atgauti kvapą išspjovęs iš savęs “DNA”, “Money Trees” ar “King Kunta” ar veikė tiesiog kaip šaltas dušas. Žiaurus juokelis, bet cituojant vieną K. Lamaro dainų – “Bitch, Don’t Kill My Vibe”.
O gaila, nes SZA setai tikrai verti visų pagyrų. Anksčiau gavusi šiek tiek kritikos dėl “lipsyncinimo”, šį kartą ji, atrodo, dainuoja gyvai. Vizualizacijos, primenančios miško pasaką puikiai sukuria atitinkamą nuotaiką. Gaila tik, kad ta nuotaika – ne tai, ko šiandien norėtųsi.
Tad ir pasibaigus koncertui jaučiu šiokį tokį ne iki galo išsipildžiusios svajonės kartėlį. Na, nieko. Gal kitą kartą.
Metus baigėmė simboliškai – pasidalindami gražiausiomis (mums) 2024-ųjų dainomis. Sąmoningai nevadiname jų geriausiomis, nors mums, jos žinoma, tokios ir yra. Šiemet. Šią savaitę. Šiandien. Galbūt (greičiausiai) kitu laiku, kitomis aplinkybėmis šis pleilistas būtų visiškai kitoks. Bet kokiu atveju, kaip visuomet, kviečiame pasiklausyti, ko šiemet klausėsi manoMuzikos komanda ir atrasti šitoje mišrainėje kažką artimo sau.
JAV Nepriklausomybės dienai besibaigiat, vienas geriausių reperių, Kendrick Lamar, paleidžia taip ilgai lauktą bombą – vaizdo klipą dainai „Not Like Us”. Gimusi kaip „diss track“ daina, kurioje K. Lamar vaidina Kanados reperį Drake’ą groomeriu ir pedofilu, pasirodė šių metų gegužę ir greitai užkariavo visus įmanomus topus.
Vaizdo klipe, nufilmuotame gimtajame K. Lamaro mieste, Comptone, pasirodė ne tik kone visas miestas, bet ir keletas kviestinių svečių – prodiuseris DJ Mustard, krepšininkas DeMar DeRozan, šokėjas Tommy The Clown, ir paties Lamaro šeima.
Kol jūs (ir dauguma Europos gyventojų) miegojote, JAV Vakarų pakrantėje buvo kuriama istorija. Ir pagrindinis šios istorijos veikėjas – vienas geriausių savo kartos (o gal ir visų kartų) reperių, Kendrick Lamar, surengęs jau kultiniu tapusį koncertą Kia Forum salėje, Inglewoode, Kalifornijoje. Gyvai šį pasirodymą galėjo stebėti 17 tūkstančių svečių. Dar daugiau (žymiai daugiau) – prie savų ekranų, nemokamos transliacijos dėka.
Užvadintas kukliai „The Pop Out — Ken & Friends“ koncertas galėtų lengvai praslysti pro akis ir ausis tiems, kas nesidomi tuo, kas paskutiniais mėnesiais vyko Amerikos hip-hipo kultūroje. Plačiau apie tai nesiplėsime. Verta paminėti tik paskutinius įvykius – gegužės pradžioje apsimėtę skaudžiais kaltinimais diss trackuose Kendrick Lamar ir Drake kol kas, atrodo sudėjo ginklus. Ir laimėjo toli gražu ne draugystė (kai tave išvadina pedofilu platininiu tapusiame kūrinyje, tai nemenkas išbandymas draugystei… o ir draugyste čia greičiausiai niekad ir nekvepėjo).
„Sometimes you gotta pop up and show“ – jau kultine tapusios dainos „Not Like Us“ frazė, bent dešimtį kartų nuskambėjusi praėjusį vakarą, davė pavadinimą ir pačiam koncertui. Svarbi ir pati data, birželio 19, JAV vadinama tiesiog „Juneteen“. Šią dieną minima išsivadavimo diena, pamininti JAV vergų išlaisvinimą. Be to, tai buvo pirmasis viešas K. Lamaro pasirodymas (jei neskaičiuosime jo kalbos Comptono koledžo absolventams) nuo žodinio susidorojimo su Drake‘u. Tad nenuostabu, kad visas dėmesys buvo nukreiptas į jį – ilgai buvo spėliota, ko galima tikėtis iš šio pasirodymo. Daugiau diss trackų? Naujo albumo anonso? Ir kas tie draugai?
Beveik keturių valandų koncertą pradėjo didžėjų – DJ Hed ir DJ Mustard pasirodymai. Jų metu paaiškėjo bent dalis pakviestų draugų – Steve Lacy, Tyler, the Creator, YG, Ty Dolla $ign, Roddy Rich ir kiti. Tačiau pagrindiniai svečiai laukė vakaro šeimininko.
Užgrojus pirmiesiems dainos „Euphoria“ akordams salė, atrodo, sulaikė kvėpavimą. Kaip ir buvo tikėtąsi, Lamar savo pasirodyme koncentravosi į seniau išleistas dainas – „DNA.“, „ELEMENT.“, „Alright“, „King Kunta“, visiškai ignoruodamas paskutinį savo albumą, „Mr. Morale & the Big Steppers“ (kuris, teisybės dėlei, netiko šiam vakarui). Albumų „DAMN“ ir „To Pimp a Butterfly“ kūrinius K. Lamar praskiesdavo naujausiais diss trackais – vakaro metu nuskambėjo ir jau minėta „Euphoria“, ir „6:16 in LA“, ir, žinoma, „Not Like Us“. Trūko tik „Meet the Grahams“, bet to, žinoma, taip pat galima buvo tikėtis. Vietoj jos gavome kitą pirmą kartą gyvai atliktą kūrinį – dalį kartu su Future ir Metro Boomin įrašyto „Like That“.
Pasirodė ir svečiai. Pirmiausia – dar 2008-aisiais įkurtos supergrupės „Black Hippy“ nariai: Ab-Soul, Jay Rock, ScHoolboy Q. Visi jie vis dar priklauso leiblui Top Dawg Entertainment (TDE), kurį Lamaras paliko 2022-aisiais, įkūręs savo kūrybinę kompaniją „pgLang“. Tačiau daugiausia euforijos (pun intended) sukėlė gyvos legendos – Dr. Dre pasirodymas. Kartu su Lamaru jis atliko „Still D.R.E.“ ir 2Pac‘o dainos „California Love“ koverį. Prieš palikdamas sceną Dr. Dre dar spėjo sušnabždėti „I see dead people“. Publika žinojo, ką turi daryti. Tikrasis vakarėlis prasidėjo. Sceną užplūdo daugybė žmonių – be įvairaus plauko reperių galima buvo išvysti ir krepšinio žvaigždes Russellą Westbrooką ar DeMarą DeRozaną.
Jam dar nepasibaigus, šis pasirodymas jau buvo pakrikštytas istoriniu. Kiek kartų šį vakarą nuskambėjo „Not Like Us“? 1, 2, 3, 4, 5 + 5? Paliksime šiek tiek intrigos (ir linką į koncerto kartojimą).
Kaip paimti svetimą dainą ir sudainuoti jos koverį taip, kad ji taptų „tavo”? Tori Amos, ką tik į pasaulį paleidusi Kendricko Lamaro dainos versiją tikrai yra perkandusi šią paslaptį. Paklausykite, kaip skamba jos „Swimming Pools (Drank)”.
Koveris yra skirtas naujajam Trevoro Horno koverių albumui „Echoes: Ancient & Modern”.
Metus, tradiciškai, manoMUZIKOS kolektyvas palydi susižiūrėdamas metų geriausius.
Prieš keletą dienų skelbėme 2022-ųjų metų topą. Šis šiemet gavosi toks… savotiškas ir gal kiek netikėtas. Bet tokie buvo ir šie metai, kupini savotiškų ir gal kažkiek netikėtų įvykių.
Na, o paskutinę metų dieną mes pasitinkame su geriausiųjų šių metų kūrinių grojaraščiu. Jame – ne vien manoMUZIKAI būdinga ramybė. Čia rasite ne tik balades, bei švelnią elektroniką, bet ir galybę sunkesnės muzikos kūrinių. Nuo Red Hot Chili Peppers iki Bonobo. Nuo Arctic Monkeys iki The Smile. Nuo The National iki… Metallica!
Tebūna šių metų pabaiga Jums maloni, o Naujųjų metų naktis – muzikali. Kaip ir visi ateinantys metai 🙂
Sunkius 2022-uosius manoMUZIKOS rašytojai užbaigia… taikiai. Be ginčų, ar tas ar anas albumas tikrai vertas pirmos vietos. Ar tikrai aukščiausiose vietose esantys albumai atspindi „manoMUZIKOS profilį”, kad ir koks jis bebūtų. Tad šių metų topas galbūt jus nustebins. Galbūt jame mažiau lyrikos, bet gausu stilių įvairovės, gausu spalvų. Gausu muzikos. Kviečiame atrasti sau kažką savo, kažką naujo.
15. The Slow Show „Still Life”
Kai 2021 metų rudenį pasirodė „The Slow Show“ singlas “Blinking” sekėme kiekvieną naujieną ir kiekvieno naujo singlo pasirodymą iš šios grupės stovyklos.
Ir pagaliau vasario mėnesį pasirodė nuostabus, švelnus, ramybe dvelkiantis įrašas “Still Life”. Albumas ne tik labai muzikalus, bet ir vizualiai labai gražus. Kartu su juo singlui „Breathe“ buvo pristatytas puikus vaizdo klipas.
Na, o pati grupė pristatydamą naująjį albumą sako, kad „STILL LIFE“ buvo įrašytas per du precedento neturinčius metus. Albumo įrašai buvo apsunkinti visų draudimų, kai grupės nariai negalėjo pasimatyti. Anot jų, „The Slow Show“ tikslas – paliesti žmones ir kad perklausius įrašą žmonės jaustųsi kitaip, nei tik pradėjus jo klausyti. Geros muzikinės kelionės!
14. Jacob Banks „Lies About the War“
Jo muzikoje galima rasti visko – ir R&B, ir Hip Hopo, ir elektroninių garsų. Jo kūryba kartais primena … James’ą Blake’ą ar Jacką Garrattą, o kartais – pačius žaviausius gospelo kūrinius. Toks yra Jacob Banks – unikalus, išskirtinis, su niekuo nesumaišomas ir niekada nepabostantis.
Nors iki šių metų britas savo diskografijoje turėjo viso labo vieną pilną albumą (2018-ųjų plokštelę “Village”), naujasis “Lies About The War” leidžia prieiti prie paprastos išvados: kiekviena laukimo sekundė atsiperka su kaupu. Albumas toks įvairus, išbaigtas ir spalvotas, kad atrodo, jog bet kuriame žanre šis išskirtinio balso savininkas jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
J. Bankso neįmanoma sumaišyti su niekuo kitu, nors, kaip muzikantas pats prisipažįsta, įtaką jam daro galybė atlikėjų. Nepaisant to, kad šis išskirtinis Jungtinės Karalystės talentas teturi du studijinius albumus, jis neabejotinai jau yra “užsišaldęs” savo vietą po Europos muzikine saule. “Lies About The War” – geriausias to įrodymas. Tai yra albumas, kurio galima klausytis ir klausytis…. Jis ne tik, kad nepabosta, tačiau kuo daugiau jo klausai, tuo gilesnių ir subtilesnių detalių jame atrandi.
13. Kendrick Lamar „Mr. Morale & The Big Steppers“
Kendrickas Lamaras yra pirmas ir kol kas vienintelis reperis, laimėjęs Pulitzerio premiją. Jo tekstai – gilūs, dramatiški ir labai stipriai suasmeninti. Ko gero nėra ko stebėtis, jog muzikos kritikai atlikėją yra pavadinę “svaiginančiu dramaturgu”. Ne veltui daugeliui juodaodžių K. Lamaras yra tapes savotišku autoritetu, į visiškai kitą lygį pakėlusiu juodaodžių gyvenimo socialines problemas.
Tačiau “Mr. Morale & The Big Stepper” yra stiprus ne tik dėl tekstų. Muzikos žanrų įvairovė, kuria žaidžia atlikėjas šiame albume – taip pat daugiau nei įspūdinga. Nuo sintetinių 80-ųjų garsų iki neprilygstamo džiazo, nuo 1976-ųjų metų Marvin Gaye kūrinio “I Want You” semplo iki visiško avangardo – ir tai yra tik lašas iš visos turtingos ir nepriekaištingos šio albumo muzikinio pasaulio įvairovės.
“Mr. Morale & The Big Stepper” – tikras šedevras, peržengęs visas hip hopo muzikos sienas ir šį žanrą išplėtęs iki neregėtų ribų. Tai yra albumas, be kurio 2022- ieji nebūtų tokie įdomūs ir reikšmingi.
12. Oliver Sim – Hideous Bastard
Grupės “The XX” narys Oliver Sim paruošė nuostabų solinį albumą “Hideous Bastard”. Ir visas šis albumas – tikrų tikriausia savirefleksija ir pasakojimas apie save.
Šiame albume muzikantas pirmą kartą prisipažįsta, jog nuo 17 metų jis kovoja su ŽIV. Ir tai jis padaro jau pačioje albumo pradžioje, kurį tęsdamas pasakoja savo kovų su šia klastinga liga istorijas. Apie save, apie savo aplinką – nuo šeimos iki draugų, apie savo socialinį burbulą.
Ir netgi nepaisant to, kad albumo nuotaika – gan slogi, jam yra nemažai vilties. Vilties, palydimos viltinga ir šviesia muzika.
Oliveris Simas – paskutinysis iš “The XX” trijulės, bandantis nerti į solinės kūrybos vandenyną. Turbūt nieko stebėtino, kad “Hideous Bastard” prodiusavo kitas “The XX” narys, didžėjus ir solo atlikėjas Jamie XX. Vis dėlto, po tokio sėkmingo debiuto, natūralu, kad apetitas ir lūkesčiai sukyla kaipmat. Taigi, nepaisant to, kad albumas išleistas tik šiemet, labai įdomu kurlink (ir kaip) vystysis tolimesnė Oliverio Simo kūryba. O kol kas belieka džiaugtis ir mėgautis nuostabiu pirmuoju muzikanto soliniu darbu.
11. RY X „Blood Moon“
„Blood Moon“ – trečiasis australo Ry Cummingso studijinis albumas. Šįkart skirtumas su praėjusiais dviem įrašais yra tas, kad „Blood Moon“ gimė visiškoje vienatvėje. Atlikėjas išvyko į Topangą, Santa Monikoje, užsidarė namelyje ir vienas kūrė savo naują įrašą. Kaip minėjo viename interviu, Ry užsidaręs kūrė ir įrašinėjo dieną ir naktį. Į lauką apsižvalgyti išeidavo tik saulėlydžiui nudažius gražius Santa Monikos kalnus.
Visa tai atsispindi ir 13 dainų plokštelėje. Liūdesys, saviieška, gyvenimo apmąstymai, meilės refleksijos, gyvenimo trapumas – tai temos, kurios dominuoja naujajame „Blood Moon“. Beje, temų „trapumas“ atsispindi ir tradiciniame Ry X muzikos trapume. Albumas toks ramus, intymus ir trapus, kad jo klausantis atrodo, jog mažytis šnabždesys gali sugriauti visa tai, ką australas taip gražiai ir jautriai moka sukurti. Klausant įrašo kartais norisi net sulaikyti kvėpavima idant nesutrikdytume įrašo ramybės ir subtilumo.
RY X muzika tinkama daugeliui gyvenimo atveju. Jos gera klausytis pliaupiant vasariškam lietui; ji suteikia išskirtinės ramybės kai už lango sukasi snaigės; ji gali būti nuostabus palydovas tada, kai saulei leidžiantis norisi apkabinti mylimą žmogų; ji – nuostabi lopšinė jei negalite užmigti be muzikos.
„Blood Moon“ turi visa tai, kas yra išvardinta. Tai – muzikaliai itin turtingas įrašas, kuris, neabejotinai, ir toliau leis australui augintis ištikimų gerbėjų kariuomenę. Turbūt reikėtų pridėti „ištikimų ir lyrikai neabejingų gerbėjų kariuomenę“.
10. Black Country, New Road „Ants from Up There“
Grupei „Black Country, New Road” 2022-ieji taip pat nebuvo iš lengvųjų. Likus vos porai dienų iki albumo „Ants from Up There” išleidimo grupę paliko vienas pagrindinių jos narių, vokalistas ir gitaristas Isaac Wood. Grupė turėjo atšaukti jau suplanuotą turą, o galiausiai grįžę prie koncertinės veiklos, visai atsisakė šio albumo. Tad laimingi tie, kam teko jį išgirsti gyvai ankstyvojoje stadijoje – šis šansas daugiau turbūt nebepasikartos.
O pats albumas – reto gerumo. Labiau „prieinamas masėms” nei debiutinis „For the First Time” – nenustabu, nes grupės nariai prisipažino, kad įkvėpimo sėmėsi iš kitos daug narių turinčios grupės – „Arcade Fire”. Tačiau nepraradęs savito BC,NR ir visai Londono Windmill’o scenai būdingo skambesio, jos šviežumo. Tikrai vertas daugybės perklausų!
9. Red Hot Chili Peppers „Return of the Dream Canteen“
Antrasis per vienerius metus išleistas „Red Hot Chili Peppers“ albumas “Return of the Dream Canteen” (kaip, beja, ir metus pradėjęs “Unlimited Love”!) yra tikras nostalgijos pliūpsnis “pipirų” gerbėjams. Naujovių jame nėra, bet čia galite išgirsti viską, dėl ko ši grupė yra vis dar aktuali ir mylima. Į grupę sugrįžęs esminis jos gitaristas John Frusciante sugrąžino magiją, kurios taip trūko jam palikus kolektyvą 2009-aisiais. Ar “Return of the Dream Canteen” yra geriausias visų laikų „Red Hot Chili Peppers“ albumas? Žinoma ne. Tačiau daugeliui gerbėjų (ypač vėlyvųjų) dabartinis grupės skambesys bus gerai pažįstamas, tarsi grįžimas namo į tėvų namus per šventes. Saugu. Ramu. Fainai. O kalbantiems, jog „senukai išsisėmė. Tas pats per tą patį, viskas jau girdėta, nieko naujo nebesukuria ir anksčiau buvo geriau“, primenu, jog šias jūsų šnekas jau irgi esame girdėję anksčiau. Jei jūsų naujosios “pipirų” dainos nepalietė – tai ši muzika tiesiog yra ne jums. Ačiū už nuomonę.
8. Moderat „More D4ta“
Vokietijos elektroninės muzikos gigantai „Moderat” pristatė savo naują albumą „MORE D4TA“ – estetišką ir kiek euforišką albumą, kuriam nestinga niūrios atmosferos.
Nors daugelis dainų šiame albume man pasirodė gana nuobodžios, pora kūrinių vis dėlto įstrigo. „EASY PREY“ dėl savo lyrinės struktūros ir elektroninių eksperimentų kažkuo priminė Thom Yorke’o solinės kūrybos atmosferą, o “DOOM HYPE” – “Depeche Mode” muziką.
Jei albumą nori patirti geriau, pamatyti jo visą kompleksiškumą, vienos perklausos tikrai nepakaks. Pasaulyje, kuriame kiekviename žingsnyje užklumpa informacijos perteklius, “MORE D4TA” sąmoningai sukurtas taip, kad klausytojas būtų priverstas sugrįžti prie šios muzikos vėl ir vėl.
7. The Lumineers „Brightside“
Yra tokių grupių, kurių klausant, nekyla abejonių iš kokios šalies ji yra kilusi. Viena tokių – amerikiečiai „The Lumineers“. Sunku pasakyti kodėl, gal dėl amerikietiško folk skambesio savo dainose, o gal dėl melodijos, kuri tiesiog nuneša už Atlanto. Jų albumas „Brightside“ šią teoriją tik dar labiau patvirtina. Šis jų diskas pasižymi lengvai įsimenamomis melodijomis, su kritikų puikiai įvertintais dainų tekstais.
Albumo galima klausytis visur. Ir kai norisi poilsio ir kai trūksta energijos ir norisi pasikrauti jos atsargas. Ketvirtasis „The Lumineers“ darbas per daug nenustebins, bet tikrai patiks didžiąjai daugumai folkroko muzikos gerbėjų.
Kaip interviu „KEXP“ radijo stočiai teigė pats grupės lyderis ir atlikėjas Wesley Schultz – tai brandžiausias grupės „The Lumineers“ darbas. Negalime su tuo nesutikti. Albumas tikrai brandus ir spalvingas. Kūriniuose yra visko. Liūdesio ir džiaugsmo. Mūšamųjų ir klavišinių. Gaila tik, kad albumas trumpas. Jame tik dešimt dainų, tad pasibaigia jis greičiau nei norėtųsį. Bet tada jį vėl galima pasileisti nuo pradžių.
6. ba. „NAUTO“
Beno Aleksandravičiaus roko grupė „ba.“ šią vasarą ypatingu koncertu Vingio parke paminėjo grupės dešimtmetį ir šių metų rugsėjo pabaigoje su įrašų kompanija „Sony Music Entertainment“ pristatė trečiąjį grupės studijinį albumą „Nauto“.
Albumas buvo labai laukiamas visų Lietuvos muzikos gerbėjų, nes pasirodė po 3 metų pertraukos (2019 m. išleistas antras studijinis grupės albumas „H8“ ) ir savo skambesiu tikrai skiriasi nuo „H8“.
Su Domu Strupinsku, prisidėjusiu prie albumo prodiusavimo, bei prie garso prisidėjusiu Jurgiu Masilioniu „ba.“ įrašė puikų, kokybišką ir grupės energijos kupiną albumą. „Nauto“ – tai 10 naujų grupės kūrinių, kurie trankūs, „sunkūs“, veržlūs ir energingi, todėl šį albumą privaloma klausyti garsiai.
Albumas ekspresyvesnis, agresyvesnis, jame daugiau dėmesio Dominyko Babiko būgnams ir Nikitos Voitovo bosinei gitarai, o Beno vokalas šiame albume vertas dar atskirų komplimentų ir tikrai peršoko į kitą lygį. Garsiai, trankiai ir su industrinio roko prieskoniais „ba.“ žengia į naują kūrybos etapą.
5. Jack White „Fear of the Dawn“
Jack White, po ketverių metų pertraukos, šiais metais grįžo net su dviem naujais albumais. Vienas jų patiks bliuzo mėgėjams, o manoMuzika.lt komandai labiau pamėgo balandžio 8 d. pristatytą „Fear Of The Dawn“ (apie jo pasirodymą rašėme čia). Trečiasis kūrėjo albumas „Boarding House Reach“ susilaukė labai daug įvairių nuomonių iš melomanų ir daliai jų albumas nepatiko, tačiau Jack White su ketvirtuoju albumu toliau tęsė eksperimentus ir kūrė „lengvą chaosiuką“ visuose kūriniuose.
„Fear Of The Dawn“ yra tarsi „Boarding House Reach“ tęsinys – chaotiškas ir stebinantis blues-rock‘o bei prog mišinys, kurį sudaro 11 kūrinių, o išleido, žinoma, „Third Man Records“. Albume sutalpinta daug tikrai įspūdingų/įdomių Jack White eksperimentų ir nestandartinių sprendimų. Rekomenduojame paklausyti ir įvertinti ar pasiteisino. Tik verta pasakyti, jog „Fear Of The Dawn“ – tai albumas, kurį reikia „prisijaukinti“. Pirma perklausa jis kiek išgąsdina chaosu, antra perklausa – sudomina, o trečiojoje – mėgaujiesi albumo kūrinių energija ir nuo pirmų akordų „pasikrauni“.
4. The Smile „A Light for Attracting Attention“
Grupė “The Smile” – tai dar vienas karantino metu užgimęs projektas. Dar vienas, tačiau eiliniu jo niekaip pavadinsi, nes jo nariai – Thom Yorke ir Jonny Greenwood iš “Radiohead” bei šiemet iširusios grupės “Sons of Kemet” būgnininkas Tom Skinner – savo srities profesionalai. Nors dėmesys dažniausiai krypsta į Th. Yorke’ą, mintis suburti šią grupę kilo ne jam, o tylesniam, scenoje veidą po ilgais plaukais slepiančiam J. Greenwoodui. Viena iš priežasčių susiburti naujam projektui – nepasiekiami likę “Radiohead” nariai, dirbę prie savo solinių projektų.
Taip gimė “The Smile” ir debiutinis jų albumas keliančiu šypseną tiems, kas bent porą kartų yra keliavę su “Ryanair” pavadinimu “A Light For Attracting Attention”. Stilistiškai “The Smile” yra artimas, tačiau piktesnis “Radiohead” pusbrolis. Neatsižadantis taip artimos Th. Yorkui elektronikos, tačiau labiau “gitarinis” nei kiti pastaruoju metu pasirodę jo projektai. Ir panašu, kad “The Smile” atėjo ilgam – grupė ką tik išleido dar vieną gyvą EP, ruošia ir antrą albumą. Ar “The Smile” pakeis “Radiohead”? Nenorėčiau tuo tikėti, ir dar labiau nenorėčiau, kad taip nutiktų. Bet pagyvensim – pamatysim.
3. Russian Circles „Gnosis“
Ikoniškas instrumentinio post-rock/post-metal trejetas iš Čikagos, JAV, „Russian Circles“ groja galingą ir įtraukiančią instrumentinę muziką ir gyvuoja jau beveik 20 metų. Rugpjūtį, su „Sargent House“ leidybine kompanija grupė pristatė aštuntąjį savo albumą „Gnosis“.
Albume – septyni, tarsi garso banga, triuškinantys/bloškiantys instrumentiniai post-rock kūriniai. Gitaros vedamas skambesys įtraukia, šalia lengvai galima būtų girdėti ir vokalą, bet ar verta? Instrumentinis albumas taip aukštai manoMuzika.lt tope tikrai pelnytai ir vokalo jam nereikia.
Galingi gitaros rifai, būgnai ir bosas gražiai apjungia rock bei metal žanrus ir albume atpažįstamas „Russian Circles“ skambesys. Albumas dinamiškas, o tyla ir triuškinantis garsas, bei grožis ir brutalumas jame išvien.
2. Bonobo „Fragments“
Nors Simon Green savo kūrybos kelią pradėjo nuo easy listening lo-fi hip-hop’o, šiandien jis nuo savo šaknų yra gerokai nutolęs. “Fragments” iš esmės tęsia tai, ką Bonobo vystė albumais “The North Borders” ir “Migration”. Šiandieninė Bonobo kūryba – lengva, vasariška, neįpareigojanti elektroninė muzika, tinkanti ir pabėgiojimui gamtoje, ir romantiškam saulėlydžiui ir smagaus vakaro pradžiai šokių aikštelėje. Būtent tai gauname ir šį kartą. “Fragments” nėra itin originalus ar kažkuo labai išskirtinis Bonobo darbas, bet būtent toks šio atlikėjo nuoseklumas žavi. Simon Green muziką lengva įsimylėti.
1. Placebo „Never Let Me Go“
„Never Let Me Go“ – po ilgos pertraukos šiemet pagaliau pasirodęs „Placebo“ studijinis albumas.Tai taip pat pirmasis kūrinys, įrašytas po būgnininko Steve’o Forresto pasitraukimo iš grupės 2015 m.
„Never Let Me Go“ labai apibendrina pastarųjų metų pasaulio būklę, viską ryjantį chaosą. Čia rasite kniaukiantį Briano Molko balsą, distortintas, sunkias gitaras ir sintezatoriaus force majore.
Vienas iš pagrindinių albumo bruožų yra tas, kad “Never Let Me Go” labai primena 90-ųjų alt-roką. Jei užmerki akis besiklausydamas „Hugz“, kai skamba Molko vokalas ir griežtas gitaros rifas, apima jausmas, kad sugrįžai į tą laikotarpį. Ironiška, kad tai yra geriausias Placebo albumas nuo „Meds” laikų, nes jis neabejotinai atspindi to albumo estetiką.
Nacionalinės futbolo lygos atkrentamųjų varžybų finalo rungtynės (NFL Super Bowl) – žiūrimiausia TV transliacija Jungtinėse Valstijose. Nors vakar vakare praūžusių varžybų auditorijos skaičiai dar kol kas tik preliminarūs – panašu, jog šiemet jas stebėjo per 117 milijonų žiūrovų. Jei tai pasitvirtins – čia ir bus didžiausia auditorija per visą NFL atkrentamųjų varžybų finalo rungtynių istoriją. Supertaurės finalas, paprastai vykstantis sekmadieniais, yra laikomas neoficialia nacionaline JAV švente. Skaičiuojama, kad šią dieną amerikiečiai suvartoja daugiausiai maisto po Padėkos dienos. Nenuostabu, jog net ir nesidomintiems amerikietišku futbolu ten yra į ką paganyti akis. Supertaurės transliacijos metu galima išvysti galybę niekur nematytų, specialiai šiam renginiui sukurtų ir brangiai kainavusių reklamų, bei ilgosios pertraukos metu stebėti įspūdingą garsiausių pasaulio atlikėjų pasirodymą. NFL Supertaurės ilgosios pertraukos metu yra koncertavę tokie grandai kaip Prince, U2, Beyonce, Bruce Springsteen, Madonna, Lady Gaga, The Rolling Stones, Michael Jackson ir kiti.
Tačiau kalbama, jog vakar vykusio finalo rungtynių ilgosios pertraukos pasirodymas – geriausias per visą šio renginio istoriją. Sceną drebino legendinis hip-hopo prodiuseris Dr. Dre su įspūdingu savo draugų ir kolegų užnugariu. Kartu su Dr. Dre scenoje pasirodė Snoop Dogg, 50 Cent, Mary J. Blige, Kendrick Lamar ir Eminem.
Šiemet Kendrick Lamar turėjo tapti pagrindine „Glastonbury” festialio žvaigžde. Muzikos užkulisiuose vis garsiau buvo kalbama ir apie naują atlikėjo albumą, kurio gerbėjai laukia nuo 2017-aisiais išleisto ir kritikų puikiai įvertinto „Damn”. Tačiau koronaviruso pandemija pakeitė labai daug dalykų – tarp jų ir Kendricko planus.
Visgi šįryt dienos šviesą išvydo įdomi naujiena. Bendrą kūrinį pristatė ką tik paminėtas Kendrick Lamar ir Busta Rhymes. Puikiai šio žanro gerbėjams pažįstami vardai suvienijo pajėgas dainai „Look Over Your Shoulder”.
Šis kūrinys bus įtrauktas į naują Busta Rhymes albumą „Extinction Level Event 2: The Wrath Of God”. Ši plokštelė taps 1998-aisiais išleisto reperio albumo „ELE (Extinction Level Event): The Final World Front„. Beje, tai yra pirmas jo albumas, pasirodantis po 11 metų pertraukos.
Šiandien jau rašėme, kad Lenkijos pajūryje vykstantis festivalis „Open’er festival“ jau išpardavė pigiausius „Early bird“ bilietus. Festivalis pristatė dar vieną stiprų headlinerį – viena įtakingiausių asmenybių hip-hopo scenoje, Kendrick Lamar (čia). Jo vardas festivalio plakate atsidurs tarp ankssčiau paskelbtų A$AP Rocky, twenty one pilots, Taylor Swift bei Thom Yorke.
Vienas iš kokybiškiausių vasaros festivalių mūsų kaimynystėje, Lenkijos pajūryje vykstantis „Open’er festival“ pristato dar vieną stiprų headlinerį. Juo tapo viena įtakingiausių asmenybių hip-hopo scenoje, Kendrick Lamar. Scenoje jis pasirodys liepos 1-ąją.
Festivalis, kasmet sutraukiantis ištisą minią muzikos gerbėjų, jau išpardavė pigiausius „Early bird“ bilietus. Prieš tai buvo paskelbta, kad kitais metais į festivalio sceną užlips A$AP Rocky, twenty one pilots, Taylor Swift bei Thom Yorke.
Du JAV talentai, kuriems negaili pagyrų muzikos kritikai – Kendrick Lamar ir Anderson .Paak kartu įrašė bendrą kūrinį „Tints”. Ši daina prieš porą dienų buvo pristatyta Zane Low radijo laidoje.
Beje, tai jau ne pirmas kartas, kuomet šios dvi šiandienos muzikos ikonos muzikuoja kartu. Prieš 3 metus juos abu buvo galima girdėti Dr. Dre kūrinyje „Deep Water”, šių metų pradžioje Anderson. Paak indėliu galėjome mėgautis K. Lamaro sukurto filmo „Black Panther” garso takelyje.
Šiomis dienomis pristatytas darbas „Tints” – pagrindinis būsimojo Anderson .Paak albumo singlas. Kol kas nėra aišku, kada įrašas pasieks dienos šviesą, tačiau yra žinoma, kad savo muzikoje maišančio hiphopą, funk, soul ir rimtenbliuzą kūrėjo plokštelėje bus galima išgirsti tokių atlikėjų kaip Madlib, Joe Cole ir Pusha-T balsus.
Škotų synth pop trio „CHVRCHES“ pasiėmė nelengvą užduotį ir Australijos radijo laidoje „Like A Version“ atliko Kendrick Lamar kūrinį „LOVE”. Paklausykite ir įvertinkite, kaip ši daina skamba atliekama grupės vokalistės.
JAV reperis Kendrick Lamar ir toliau keičia istoriją. Pernai išleidęs fantastišką įvairiuose topuose karaliavusį albumą „DAMN.”, trisdešimtmetis kūrėjas ką tik buvo apdovanotas ir prestižine Pulitzerio premija.
Pulitzerio prizas Amerikoje skiriamas už geriausius žurnalistikos, literatūros arba muzikos kūrinius. Šią premiją įsteigė Amerikos laikraščių leidėjas Džozefas Puliceris. Nuo 1917 m. ją kasmet teikia JAV Kolumbijos universiteto Pulitzerio premijų globos komitetas, rekomendavus žiuri, į kurią įeina žymiausi šalies žurnalistai, kultūros darbuotojai ir universiteto rektorius. Premijos vertė – 10 000 JAV dolerių.
Kendrickas Lamaras šį prizą pelnė už pernai išleistą albumą „DAMN.”. Tai pirmas kartas istorijoje, kai premija įteikiama ne klasikos ar džiazo atlikėjui. Įteikiant prizą ir pristatant pernai išleistą K. Lamaro albumą, prizo žiuri jam negailėjo gerų žodžių. „Tai virtuozinė dainų kolekcija, kurią vienija tautinis autentiškumas ir ritminė dinamika, užfiksuojanti šiuolaikinio afroamerikietiško gyvenimo sudėtingumą”, – sakoma žiuri išvadose.
Pulitzerio prizo vadovė Dana Camedy sakė, jog „DAMN.” hipo hopo muziką atskleidžia visiškai iš kitos pusės, todėl ši akimirka įsimintina ne tik žanro atstovams bet ir šimtmetį gyvuojančiai Pulitzerio prizo istorijai.
Vieną dažniausiai linksniuojamų albumų šiemet išleidęs Kendrick Lamar šiandien dalinasi nauju muzikiniu vaizdo klipu albumo dainai „LOVE.”, kurią atlieka kartu su Zacari.
Šiemet puikų naują albumą išleidęs JAV reperis Kendrick Lamar tik ką pristatė naują muzikinį vaizdo klipą trečiajam albumo singlui „Loyalty”, kurį atlieka kartu su Rihanna.
Įpusėjus gegužei ir artėjant vasaros linksmybėms, pats laikas pasirūpinti atitinkama muzika. Kiekvienas manoMUZIKOS kolektyvo narys išrinko savo keturias geriausias pirmojo šių metų ketvirčio dainas, kurias apjungėme į vieną bendrą manoMUZIKOS miksą.
Šie kūriniai tiks ir leidžiant laiką gamtos apsuptyje ir vaikščiojant karšto miesto grindiniu ir važiuojant kito miesto ar šalies link.
Jeigu melomanai galėtų kalbėti apie muzikinius svajonių mėnesius, balandis neabejotinai galėtų tokiu vadintis. Itin derlingas mėnuo neabejotinai ištuštino ne vieno muzikos mylėtojo kišenę ir leido drąsiai džiaugtis naujais grojaraščių papildais spotify ar iTunes muzikinėse platformose.
Kadangi manoMUZIKOJE galioja šiokios tokios (kad ir nerašytos) taisyklės, visų balandžio mėnesio išleistų gėrių apžvelgti tikrai negalime. Tačiau keli įrašai, kuriuos, bent jau mūsų galva būtina perklausyti, privalo „nugulti“ ir balandžio geriausiųjų sąraše.
Taigi, čia – tie albumai, kurių praleisti ir neišgirsti (bent jau manoMUZIKOS nuomone) tikrai negalima.
Nors Australijos jaunuolio Timo Bettinsono projektą „Vancouver Sleep Clinic“ mes sekame nuo neatmenamų 2013-ųjų, debiutinis jo pilnas albumas pasirodė tik šiemet. Prieš ketverius metus pasaulio eteryje pristatytas pirmasis muzikanto darbas „Vapour“ (kurį Timas sukūrė matematikos pamokoje) tapo didžiuoju proveržiu jo karjeroje. Po metų pasirodęs EP „Winter“ „Vancouver Sleep Clinic“ leido suburti rimtą gerbėjų ratą ne tik saulėtoje Australijoje, bet ir visame pasaulyje. Ne veltui tais pačiais metais į pirmą koncertinį turą juos pasikvietė „London Grammar“.
Švelnus Timo falcetas, lyriška muzika ir itin jausmingos baladės turėtų patraukti dėmesį tų, kurie neabejingi tokiems atlikėjams kaip „The Japanese Hour“, „Ry X“ ar „Bon Iver“. Beje, klausant australo vokalinių gebėjimų tampa akivaizdu, kad „Bon Iver“ siela Justinas Vernonas jam daro beprotiškai didelę įtaką.
Debiutinam „Vancouver Sleep Clinic“ albumui žavesio priduoda ir tai, kad jį prodiusavo Al Shux – talentingas prodiuseris, dirbęs su Banks, Birdy ir Shura.
„Revival“ – dramatiškas ir labai dinamiškas įrašas. Jame daug lyrikos, įtampos ir išgyvenimų. Tai – ypatingai stipri Timo Bettinsono muzikinio kelio pradžia. Jeigu tokiu sparčiu žingsniu jis judės pirmyn, panašu, kad turime beužgimstančią didelę muzikos žvaigždę iš Australijos.
Talentingasis Joshas Tillmanas per savo karjerą grojo įvairiose grupėse. Žinoma, žymiausia iš jų – indie folko pažiba „Fleet Foxes“. Tačiau Tillmanas nusprendė spjauti į žinomumą ir atidavęs laisvę saviraiškai į rankas jis pradėjo savo solinę karjerą prisidengęs Father John Misty pseudonimu.
„Pure Comedy“ – jau trečioji solinė Father John Misty plokštelė. Ji turėjo pasirodyti dar sausio mėnesį, tačiau išleidimas buvo nukeltas į balandį. Ir tai atlikėjui išėjo tik į naudą, mat plokštelės poreikis buvo milžiniškas, apie Father John Misty rašė visi, kas netingėjo, o vienas po kito pristatomi nauji kūriniai žadino melomanų aistras ir žadėjo, kad naujas albumas bus tikrai vertas dėmesio.
Pažadai ir lūkesčiai nenuėjo veltui, o balandžio pradžioje pasirodęs diskas buvo nemenkas cukrus ant saldėsių ištroškusių muzikos mylėtojų širdžių.
„Pure Comedy“ sudaro 13 dainų. Ditirambus šiam dainų rinkiniui gieda visi kas netingi – „Mojo“, „NME“ ir „The Guardian“ jam skyrė aukščiausią įvertinimą, o „The Independent“, „Q“ ir „Rolling Stone“ įvertino 4 žvaigždutėmis iš penkių. Akivaizdu, kad šis įrašas užims aukštas pozicijas ir galutiniuose šių metų čartuose.
Šiek tiek Billy Joelio muziką (ir vokalą) primenantis Father John Misty albumas žavi ne tik nenuspėjamais muzikiniais piešiniais, bet ir tekstais, kuriuos Joshas Tillmanas kūrė neaišku nei kokioje stadijoje, nei kuriuo paros metu. Tačiau kai keisti tekstai pasigauna nuostabią muziką, sintezė gaunasi puiki.
Muzikaliai itin turtingas albumas, netikėtos muzikinės kulminacijos, retų instrumentų skambesys, fantastiškas Tillmano vokalas ir viso albumo nuotaika leidžia „Pure Comedy“ vadinti vienu didžiausių 2017-ųjų šedevru. Tai yra vienas iš tų albumų, kuris dėliojant galutinius metinius taškus ant „i“, galėtų būti 2017-ųjų prekiniu ženklu.
Nors „Future Islands“ diskografijoje – 5 albumai, savo vardą ryškiausiomis raidėmis ši grupė įrašė 2014-ųjų plokštelės „Singles“ dėka. O jei dar tiksliau –jie tapo itin populiarūs tada, kai viešojoje erdvėje pasirodė albume esanti daina „Seasons (Waiting On You)“. Pastarąją kompoziciją geriausiu metų kūriniu pripažino „Pitchfork“, „NME“ ir „Spin“, taip iškeldami Baltimorės synth pop ketvertą į neregėtas aukštumas.
Šiandien „Future Islands“ – viena paklausiausių JAV grupių, kurią matyti savo scenoje trokšta daugelis festivalių organizatorių. Ir taip yra tikrai ne tik dėl vienos dainos ar keistų grupės lyderio Samuelio T. Herringo judesių. „Future Islands“ muzika – kabina, užburia ir tikrai neprastai skamba gyvai. Beje, Lietuvos žmonės jau labai greitai galės tuo įsitikinti patys, mat grupė spalio 26 d. koncertuos sostinėje.
Balandį pasirodęs penktasis grupės įrašas „The Far Field“ – puikus įrodymas, kad vienas įdomiausių leiblų „4AD“ nesuklydo priglaudęs šį kolektyvą. Grupė „pagavo“ bangą, dėl kurios ją pamilo muzikos megėjai ir nieko nesivargindami visą naują albumą pakabino ant „Seasons (Waiting On You)“ sėkmės kabliuko. Graži melodija, graži aranžuotė, visiems atpažįstamas elektroninių klavišinių garsas ir įsimenama melodija – tokiu principu įrašyta didžioji dalis albume esančių kūrinių.
Debiutinė šio įrašo daina „Ran“ užkėlė lūkesčius, kad albumas bus geras. Lūkesčiai buvo pelnyti. Tiesa, tikėtis novatoriško žingsnio į priekį neverta, nes jo tiesiog nėra. Kita vertus, galbūt jo ir nereikia, mat ir taip akivaizdu, ką žmonės nori girdėti iš „Future Islands“. Tai jausdama grupė ir sukūrė hitų albumą. Taip, dainos jame pakankamai panašios, tačiau besiklausant 12 kūrinių plokštelės laikas tikrai neprailgs.
„DAMN“ yra kol kas geriausia vertinamas 2017 metų albumas visame pasaulyje. Įtakingiausių muzikos leidinių recenzijas ir vertinimus sisteminantis portalas paskelbė, kad bendras albumo vertinimas – 91 procentas. Tai – neįtikėtinai geras rezultatas, kuriuo retai gali pasigirti net ir itin populiarūs albumai. Todėl tam tikra prasme „DAMN“ yra nedidelis šio dešimtmečio šedevras.
Tiesa, taip buvo vadinamas ir prieš porą metų pasirodęs JAV reperio įrašas „To Pimp A Butterfly“, kuris šlavė visus įmanomus laurus. Todėl prieš paleidžiant į rinką naują plokštelę Kendrickas Lamaras turėjo rimtą iššūkį – sukurti bent jau ne prastesnį įrašą.
Ar jam tai pavyko? Vienareikšmiškai taip. Tai įrodo ne tik muzika, bet ir pardavimų pasiekimai. „DAMN“ debiutavo JAV perkamiausių albumų topų viršūnėje. Vien tik per pirmą savaitę šio albumo buvo parduota 353 tūks. fizinių kopijų, o perklausų skaičius internete siekė 340 milijonų. Tai kol kas geriausias pasiekimas anapus Atlanto šiais metais.
Beje, Jungtinėje Karalystėje „DAMN“ pasiekimai taip pat neprasti – diskas užkopė iki 2 UK TOP 40 vietos.
Vienas talentingiausių šio laikmečio atlikėjas ant prekystalio balandį padėjo šedevrą, kuris tinka ne tik hip hopo ar repo mylėtojams, bet ir universaliam klausytojui. Todėl neperklausyti „DAMN“ 2017-aisiais būtų viena didžiausių metų nuodėmių.
Kiekvienas „Gorillaz“ albumo išleidimas tampa ypatinga švente visam muzikos pasauliui. Na o tada, kai nuo paskutinės plokštelės pasirodymo praeina daugiau kaip 7 metai, šventė tampa dar didesnė.
Tiesa, dažniausiai piarinė albumo kampanija būna gerokai įdomesnė už patį įrašą (žinoma, visiškai nenuvertinant beveik prieš 20 metų sukurtos „Blur“ lyderio Damono Albarno ir Jamie Hewletto grupės). Todėl kai tik paaiškėjo, kad šiemet gorilos išleis albumą, muzikinio pasaulio dėmesio centras koncentravosi būtent į juos. Ir visa tai tikrai nenuėjo veltui.
Žingsnis po žingsnio Damonas Albarnas skelbė, kad šis albumas bus ypatingas. Tradiciškai, itin patraukli vizualinė koncepcija, netikėti sprendimai ir keisti muzikiniai viražai pristatytose keliose dainose kurstė dėmesį ir vertė laukti „Humanz“ pasirodymo maždaug taip, kaip tikintieji laukia šventosios dvasios apreiškimo.
Atrodo, ko daugiau reikėtų iki pilnos laimės ir albumo sėkmės? Hito? Galbūt, tačiau kalbant apie „Gorillaz“, D. Albarnui tai niekada nebuvo svarbiausias tikslas. Hito nebuvo ir 2010-ųjų albume „The Fall“, tačiau ir be jo metai grupei buvo itin sėkmingi.
Taip pat bus ir šįkart. Nepaisant to, kad tokios radijinės dainos kaip, pavyzdžiui „On Melancholy Hill“, nėra ir šiame albume, „Humanz“ yra įdomus, netikėtas ir stebinantis įrašas. Kartais jį norisi tiesiog išjungti ir nustoti tikrintis kantrybę, o kartais norisi klausytis nesustojant.
Ko gero toks ir buvo D. Albarno tikslas – šokiruoti ir neleisti nuspėti. Muzikine prasme jiems tai tikrai pavyko.
Na o kalbant apie vizualiąją albumo pusę, daug žodžių čia nereikia. Jie visada buvo išskirtiniai ir itin originalūs. Tas pats galioja ir kalbant apie „Humanz“. Vieninteliai tokie, nepakartojami ir nenukopijuojami – tokie yra animaciniai „Gorillaz“ herojai.
Nors nuo paskutinio JAV lyriko, 7 „Grammy“ statulėlių savininko John Mayerio albumo praėjo daugiau kaip 4 metai, gitaros virtuozas ir švelniabalsis merginų numylėtinis niekur nuo didžiosios scenos nedingo. Koncertavo daug, kūrė daug, kol galiausiai nusprendė, jog atėjo metas naujam – jau septintam albumui.
Albumo reklaminė kampanija buvo gan netikėta – praėjusių metų lapkritį pasirodė pirmasis plokštelės singlas „Love On The Weekend“, kurį vėliau lydėjo dviejų EP pasirodymai, pavadinti „The Search Of Everything:Wave One“ ir „The Search Of Everything:Wave Two“ (atitinkamai sausio ir vasario mėnesį).
Naujoje hito „Your Body is a Wonderland“ kūrėjo plokštelėje – daug švelnių ir lyriškų garsų. Neįnoringa, bet labai melodinga ir miela muzika – gražus ramių vasaros vakarų garso takelis. Johnas Mayeris daro tai, ką geriausiai moka – švelnumu užburia ir įtraukia. Ir netgi nepaisant to, kad kritikai jam gerų žodžių šįkart pašykštėjo, manoMUZIKA duoda galva nukirsti sakydama, kad tokio žanro mylėtojai neatsispirs ir „The Search Of Everything“.
Praėjusią savaitę kiek netikėtai savo naują albumą „DAMN.” pristatęs JAV rap muzikos kūrėjas Kendrick Lamar su pirmu savo singlu „Humble” sudrebino internetą, o su tik ką pristatytu antruoju – jį tiesiog sprogdina.
Kai tokie dalykai vyksta, miegoti tikrai neverta! Vos po trijų valandų internete prasideda tiesioginė transliacija iš festivalio „Coachella“. Jos metu galėsite pamatyti daugybę gėrio – nuo europinį turą šiemet atšaukusių Bon Iver iki šiandien albumą išleidusio Kendrick Lamar. Transliacijas visą savaitgalį galima bus stebėti čia.
Lyg to būtų maža, šiąnakt, 7 valandą ryto Lietuvos laiku, galima bus stebėti grupės Sigur Rós koncertą su Los Andželo filharmonijos orkestru. Antrojoje koncerto dalyje su grupe turėtų pasirodyti ir daugybė svečių – Owen Pallett, Nico Muhly, Anna Meredit, David Lang ir kiti. Koncertą stebėkite čia.
