Per paskutinias kelias dienas sulaukėme gausybės puikių muzikinių naujienų apie albumus, dainas ir koncertus (tikrai nemeluojam – patikrinkit kiek naujienų pas mus prirašyta vien šiandien), bet ši žinutė nusipelno viso jūsų dėmesio.
Mums visada patinka rašyti apie lietuviškosios muzikos scenos naujienas, todėl džiaugiamės pranešdami, jog lietuvių kolektyvas „Abudu” skelbia naujienas apie debiutinį albumą. Jų pirmasis įrašas, kurį grupė pradėjo įrašinėti dar rudenį, vadinsis „Akys žvyro pilnos”. Per paskutinius metus ne vieno melomano ausų dėmesį atkreipęs kolektyvas šiandien pasidalino ir pirmuoju įrašo kūriniu – „Pavargau”. Jei likusios aštuonios dainos taip pat bus panašios kokybės galsim pasidžiaugti puikiu debiutu.
Prieš kelerius metus Vilniuje koncertavęs britas SOHN sugrįžta į Lietuvą. Metų pradžioje savo antrą studijinį albumą išleidęs atlikėjas lapkričio pradžioje menų fabrike „LOFTAS” surengs dar vieną savo pasirodymą.
Šiuo metu Los Andžele gyvenantis atlikėjas, kurio tikrasis vardas yra Christopheris Michaelas Tayloras, sostinėje mūsų šalies publikai pristatys savo studijinį albumą „Rennen”. Antrasis SOHN diskas pasirodė praėjus kiek daugiau nei dviems metams nuo debiutinės plokštelės „Tremors” išleidimo.
Sausio 13 dieną pasirodžiusiam brito albumui gerų žodžių negailėjo nei melomanai, nei muzikos kritikai. „Sunday Times” plokštelę pavadino užburiančiu darbu, o Anglijos muzikos žurnalo „Q” apžvalgininkai jam prilipdė „neįtikėtinai jaudinančio” etiketę.
Kad gerų žodžių negailintys melomanai yra teisūs, įsitikinti nesunku – pakanka išgirsti keturis pirmuosius albumo singlus „Conrad”, „Signal”, „Rennen” ir „Hard Liquor”. Plokštelei reikšmės ir svorio priduoda dar ir faktas, kad „Rennen”, kaip ir pirmąjį SOHN albumą „Tremors”, išleido leidybinė kompanija „4AD„, po savo sparnu priglaudusi tokias grupes kaip „Bon Iver”, „The National” ar „Daughter”.
Tie, kurie matė „SOHN” prieš porą metų Vilniuje, žino kokios muzikinės ekstazės galima laukti iš jo pasirodymo. Na o tie, kurie nebuvo – turės dar vieną išskirtinę progą patirti tai, ko nepatirs jokiame kitame koncerte.
„SOHN” lapkritį koncertuos Vilniuje ir tai yra nuostabi žinia, priverčianti be baimės laukti rudens.
Vilniečių indie post-rock grupė „Kite Art” pasidalino dar 2014 metais išleistos savo dainos „Empty Space” vaizdo klipu. Mėgstantiems tamsesnį muzikos skambesį, ši daina turėtų atrasti vietą jūsų playlistuose.
Ir tai yra kone geriausia žinia, kurios tik galime tikėtis šią savaitę. Į Lietuvą atvyksta „Future Islands„! Tai paaiškėjo šiandien, kuomet grupė dėk didelio susidomėjimo buvo priversta papildyti savo koncertinį grafiką senajame žemyne.
Kolektyvas, kurį išgarsino daina „Seasons (Waiting On You)”, spalio 26 dieną koncertuos sostinės Compensa koncertų salėje. Bilietų į grupės pasirodymą galėsite įsigyti jau nuo šio penktadienio.
„Future Islands” susikūrė 2006 metais, tačiau didžiausios sėkmės ir pasaulinio pripažinimo susilaukė viso labo po 8 metų – t.y. 2014-aisiais. Grupė sukirto rankomis su tokius kolektyvus kaip „Bon Iver„, „Daughter” ir „The National” globojančiu leiblu „4AD„, kuris ir išleido jų ketvirtąjį studijinį įrašą „Singles”. Minėtame albume galima rasti ir kol kas žymiausią kolektyvo dainą „Seasons (Waiting On You)”.
Į Lietuvą amerikiečiai atvyksta pristatyti balandžio 7 dieną pasirodysiančio savo naujo albumo „The Far Field”. Plokštelę pristatančią dainą „Ran” jau ne kartą itin palankiai įvertino tiek grupės gerbėjai, tiek ir muzikos kritikai.
Taigi, pasižymime savo muzikos kalendoriuose spalio 26 dieną ir jau dabar pradedame laukti rudens!
Nepaisant to, kad vasaris – trumpiausias metų mėnuo, 2017-aisiais jis buvo toks derlingas, kad mėnesio albumų apžvalgą manoMUZIKA buvo priversta skelti į dvi dalis. Ypatingai mūsų muzikines sielas pradžiugino faktas, kad vieną jos dalį mes nuoširdžiai galime skirti Lietuvos atlikėjams, kurie šį vasarį pavertė itin derlingu ir didžiuotis vertu 28 dienų periodu. Galbūt tokį mūsų šalies atlikėjų produktyvumą lėmė šį savaitgalį sostinėje vykusį Knygų mugė, o gal tai tiesiog mielas sutapimas. Bet kuriuo atveju, visada laikydami kumščius už Lietuvos atlikėjus, šį mėnesį velniškai džiaugiamės savo fonotekas papildę muzikiniais įrašais, kurie šiuos metus tikrai leis vadinti turiningais, turtingais ir prasmingais.
Taigi, Jūsų dėmesiui paskutinio žiemos mėnesio albumų apžvalgos pirmoji dalis. Šįkart joje – LIETUVA.
Ekscentriškas, novatoriškas ir velniškai originalus šalies elektroninės muzikos duetas po trejų metų pagaliau sugrįžta su nauju albumu. 2014-aisiais išleistas „Laikas paikas” buvo nuostabus grupės debiutinis įrašas, kurio paskutinis kūrinys „Red Baron” šokių muzikos aikštelėse taip „rovė stogą”, kad buvo sunku įsivaizduoti, ar galima sukurti kažką veržlesnio, labiau vežančio ir uždegančio. Tačiau tiek po metų pasirodęs šešių dainų EP „Chamellion”, tiek ir šeštadienį dienos šviesą išvydęs „#asecretcontract” leidžia prieiti prie paprastos, bet labai tikslios išvados: „Beissoul & Einius” – tai duetas, kuris yra pasirengęs nustebinti, sužavėti, „užkabinti” ir, žinoma, įsimylėti.
Knygų mugės Muzikos salėje sutiktas Artūras Žabas – Beissoul sakė, jog jų tikslas buvo sukurti tokį albumą, kurio būtų gera klausytis automobilyje. Atlikėjas sakė, jog automobilis yra ta vieta, kur muzika turi skambėti itin gerai. Geresnio apibūdinimo rasti nelabai įmanoma. „#asecretcontract” automobilyje skamba iš tiesų puikiai. Tai įrašas, tinkantis visiems gyvenimo atvejams, įvairioms gyvenimo akimirkoms ir visiems metų laikams. Čia rasite ir elektroninės lyrikos, ir užvedančių ritmų, ir aksceleratoriaus pedalą priverčiančių spausti dainų ir, kartais, net į meditaciją linkstančių garsų. Visa tai skoningai it razina ant torto papuošiantis su niekuo nesumaišomas Artūro Žabo – Beissoul vokalas albumą paverčia įsimintina elektronine pasaka. Tai įrašas, kuriam sunku atsispirti.
Seniai sakiau, jog „Beissoul & Einiuis” yra vienas didžiausių mūsų šalies eksporto potencialų. Šios nuomonės dar stipriau laikausi ir perklausęs 16 albume esančių dainų. Neabejoju, kad Ukrainą užkariavęs duetas jau netrukus pasuks ir Vakarų link.
ba. vadyba Knygų mugėje džiaugėsi „Garsiai mąstau” pardavimu, o alternatyviosios muzikos mylėtojai mėgavosi dar vienu šios scenos korifėjaus kūrybos vaisiumi. Šis kelių dainų EP išleistas tik vinilo pavidalu, tačiau tai nebuvo kliūtis Beno Aleksandravičiaus fanams jį pirkti, juo dalintis ir žavėtis.
Lietuvos alternatyvi scena įgauna trečią (o gal jau ir ketvirtą) kvėpavimą. Ir kol šios scenos priekyje žygiuos ba., tol tikimybė jai prieiti liepto galą yra maždaug tokia pati, kokia Pasvalio rajone besiganančiai karvei perskristi Atlantą. ba. yra lietuviškosios alternatyvos vedlys. Jeigu kas nors tuo abejoja – garsiai perklausykite ką tik pasirodžiusi jo EP. Sunku patikėti, kad viso labo keturias dainas (vinile jų šešios) turintis albumas gali būti toks užbaigtas, subtilus ir tikras.
„Garsiai mąstau” – tai idėjinė, muzikinė ir kolekcinė vertybė, kurią kiekvienas roko mylėtojas tiesiog privalo turėti savo fonotekoje. Beje, plokštelių tiražas – labai ribotas, todėl paskubėkite, kad vėliau paprasčiausiai netektų gailėtis.
Jeigu kas nors galvojo, kad „Antikvariniai Kašpirovskio Dantys” tebuvo lengvas ironiškas pokštas, turėtų galvoti iš naujo. Kūrinio „Į Venesuelą” dėka išgarsėjęs sostinės penketas ( o prisijungus akordeonistui jau ir šešetas) ir toliau džiugina savo gerbėjus. Kiek chuliganiški, bet vieninteliai tokie AKD tėkšteli dar vieną savo albumą. Tiesa, lyginant su pirmuoju, šis – ir kur kas brandesnis, ir subtilesnis, ir netgi labiau socialus.
Jeigu pirmasis grupės įrašas atrodė lengvas chuliganiškas balkan-pop stiliaus darbas, tai „Problematika” kabina gerokai giliau. Čia muzikantai ir toliau geba išlaikyti muzikinį veidą, dėl kurio juos pamilo nemaža Lietuvos dalis, tačiau kartu atskleidžia ir savo romantiškąją (giliąją) pusę (daina „Daug dienų”), ironiškai pašiepia kai kurių mūsų šalies gyventojų provincialumą kitataučių atžvilgiu (kūrinys „Indai”) ar su šypsena kelia reemigracijos klausimą (kompozicija „Oi tu, Stasy, Stasy, tu sugrįžki į Alytų!”).
Šis grupės darbas – didelis kokybiškas žingsnis į priekį, neabejotinai „Problematiką” leidžiantis vadinti vienu įdomiausių pastarojo meto įrašu. Linksmi, ironiški, chuliganiški, kartais sarkastiški, o kartais tiesiog nuoširdžiai naivūs XXI a. romantikai „Antikvarinių Kašpirovskio Dantų” vyrukai tampa svarbia Lietuvos muzikos scenos dalimi, kurių kūryba – ir nenuspėjama, ir netikėta, ir, kas svarbiausiai, kabinanti ir vežanti.
Kad taip yra patvirtina intensyvėjantis grupės koncertų grafikas, ir pilnos salės. „Antikvarinius Kašpirovskio Dantis” globojančios agentūros „M.P.3” vadovas Vaidas Stackevičius prasitarė, jog šis kolektyvas šiuo metu yra vienas „paklausiausių” Lietuvoje. Tuo stebėtis tikrai neverta.
Praėjusiais metais sostinės hip hopo grupė „G&G Sindikatas” minėjo savo veiklos dvidešimtmetį. Taip niekada nenukarūnuoti mūsų šalies mohikanai šią svarbią sukaktį atšventė surengdami gyvo garso pasirodymus „Unplugged”. Kadangi šiuose renginiuose sudalyvauti galėjo toli gražu ne kiekvienas, grupė nusprendė išleisti šio pasirodymo albumą.
Apie septynis studijinius albumus nuo 1996-ųjų sukūrusį Vilniaus kolektyvą galima kalbėti labai daug. Ir, žinoma, labai pozityviai. Lygiai taip pat galima kalbėti ir apie gyvą grupės įrašą. Dvigubame albume – pučiamieji, styginiai instrumentai, visiems puikiai pažįstami grupės dainų tekstai ir dar viena milžiniška kokybės žymė Lietuvos muzikos pasaulyje. „Kelias po žengiančio kojom”, „Rytojui reikia nedaug”, „Tomas”, „Guli Guli” ar „Pasaka apie du brolius” – tai tik keli iš 21 kūrinio, kuriuos rasite kokybiškai ir gražiai išleistame CD. Tie, kurie buvo koncertuose, ir taip puikiai žino, o tiems, kurie nebuvo, mes visai nuoširdžiai sakome: patikėkite, Svaras, Kastetas, Donciavas ir Mamania savo muziką perkėlė į kitą egzistencinę dimensiją. Ir čia ji taip pat skamba velniškai gerai.
„G&G Sindikato” „Unplugged” – dar viena kolekcinė vertybė, kurią savo fonotekoje turi turėti kiekvienas melomanas. Ir šiuo atveju yra visiškai nesvarbu, ar Jums patinka hip hopas, ar ne. Šios grupės žymė ir reikšmė Lietuvos urban kultūrai yra tokia didelė, kad dar kartą keliame kepures prieš juos drąsiai teigdami: sukūrėte dar vieną neįtikėtiną muzikinį desertą, todėl AČIŪ JUMS UŽ TAI.
Kazimiero Likšos grupė „Karma” išsiskyrė kiek daugiau nei prieš pusantrų metų. Per tą laiką Kazimieras nesėdėjo rankų sudėjęs: ieškojo įkvėpimo, kūrė ir galvojo apie debiutinį solo albumą. Ir nors kelias solinio albumo išleidimo link atlikėjui nebuvo klotas rožėmis, Knygų mugė buvo tas įvykis, kuriame debiutinis „Per pusę” išvydo dienos šviesą. Negana to, atlikėjas čia turėjo ir savo stendą, kuriame ir buvo pristatinėjamas minėtas diskas.
Kad „Per pusę” – tai albumas, su kuriuo muzikanto gerbėjai siejo didelius lūkesčius, įrodo ir fantastiška titulinio kūrinio sėkmė. Daina, pavadinta taip kaip ir diskas, per akimirką sulaukė didelės muzikos gerbėjų meilės, o manoMUZIKOS skaitomiausiųjų sąraše straipsnis apie jos pristatymą ilgą laiką buvo skaitomiausiųjų dešimtuke.
Debiutiniame K. Likšos albume – aštuoni kūriniai. Jeigu tikitės, kad visuose juose dominuos titulinės dainos lyrika – turime Jus nuvilti. Čia rasite daug skoningo pop roko. Vienur jis greitesnis ir labiau entuziastingas, kitur – labiau lyriškas ir sentimentalus. Vienaip ar kitaip, 26-erių metų atlikėjo solinį debiutą galime vadinti sėkmingu. Ne tik dėl to, kad sukūrė legendinį „SH” kūrinį „Sumaišyk mane su cukrum” primenančią dainą „Per pusę”, bet ir todėl, kad į mūsų šalies sceną trumpam sugrąžino ankstyvąją „Coldplay” ar „Keane” kūrybą primenančią muziką.
Jau netrukus Kazimiero laukia dar vienas rimtas išbandymas – debiutinio albumo pristatymo koncertai. Tada ir pamatysime, kaip ši muzika skamba gyvai ir savo vertinimuose galėsime sudėlioti galutinius taškus ant „i”.
„Kamanių šilelis” niekada nesiekė užkariauti masių, koncertuoti arenose ar tapti festivalių headlineriais. Šis duetas Lietuvoje visada turėjo savo klausytoją, bet niekada netapo radijinių hitų kalviais. Ir tokios startinės pozicijos grupės nariams Kamilei ir Mantui atriša rankas – jie tiesiog neturi jokio poreikio pataikauti plačiajam klausytojų ratui. Būtent originalumas ir nepataikavimas labiausiai ir žavi klausant jų naujo albumo „Namai”.
Švelnus, akustinis, vietomis nemažai folk motyvų turintis įrašas – labai šiltas, mielas ir dažnai šypsotis verčiantis darbas. Klausydamas jo kartais skęsti lyrikoje ir pasineri į svajas, o kartais (pavyzdžiui skambant dainai „Jeigu tu nori surast”) prisimeni grupę „Nizlopi”, imi judėti į taktą ir išgirsti Gruzijoje itin pamėgtą instrumentą kazu bei lengvus bytbokso garsus.
Šis albumas stebina ir sužavi nesumeluotu nuoširdumu. Labai švelnus, trapus ir mielas įrašas – tikrai vertas Jūsų ausų. Būdamas toks grynas ir nekomercinis jis niekada nepretenduots laimėti apdovanojimų, tačiau būtent dėl savo grynumo ir švelnumo jis neabejotinai atras vietą Jūsų fonotekoje.
Beveik 6 metus gyvuojantis aktorių duetas į jau apšalusias muzikines širdis grąžino saulę. Su „Namais” pavasaris į Lietuvą ateis tikrai greičiau. Patikėkite, mes tikrai nemeluojame:)
Šiandieninio roko muzikos gerbėjų svajonėms lemta išsipildyti. Į Lietuvą atvyksta grupė „Kings Of Leon„! Tokias išvadas gali daryti šiandien viešąją erdvę stebintys Lietuvos gyventojai. Viename iš komercinių mūsų šalies televizijų kanalų prieš akimirką buvo ištransliuotas itin trumpas reklaminis klipas, kuriame skamba legendinė grupės daina „Sex On Fire”. Klipe galima aptikti nedviprasmiškas užuominas, iš kurių akivaizdu – „Kings Of Leon” tikrai surengs pasirodymą mūsų šalyje. Jų pasirodymas čia numatytas birželio 27 dieną. Tai girdime ir minėtoje reklamoje. Tiesa, kol kas neaišku kuriame mieste koncertuos ši kultinė JAV grupė.
Kad Followilų giminės grupė šiuo vasaros metu bus Europoje – akivaizdus faktas. Savo praėjusiais metais išleistą albumą „Walls” pristatantis Nešvilio kolektyvas birželio 23 dieną koncertuos Odensėje (Danija), 25-ą – Berlyne, 29-ą – Belgijos festivalyje „Rock Werchter”. Kol kas vis dar „tuščia” 27-oji, pasirodžiusi reklaminiame video klipe ties galimu koncertu Lietuvoje, yra dar vienas motyvas tikėti, kad šis faktas nėra atsitiktinumas.
Taigi, mūsų šalies gerbėjai turėtų laukti gerų žinių, taupytis pinigus ir ruoštis vasarą pasitikti su pozityvaus roko doze.
„Kings Of Leon” 1999 metais susikūrė Nešvilyje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Pradžioje grupės muzikoje dominavo sounthern rock ir bliuzo stilių priemaišos, tačiau 2008-ųjų studijinis grupės albumas „Only By The Night” apvertė viską aukštyn kojomis. Diske esantis kūrinys „Sex On Fire” tapo beprotiškai populiarus senajame žemyne ir nutiesė grupei šlovės kelią visame pasaulyje.
Iki šiol „Kings Of Leon” išleido 7 studijinius albumus. Kolektyvas laimėjo 2 „Brits”, 4 „Grammy” ir galybę kitų apdovanojimų. Šiuo metu vienos populiariausių roko grupių pasaulyje titulą turinti grupė pasaulinio turo metu pristato savo septintąjį įrašą „WALLS”. Būtent šio turo metu „Kings Of Leon” lankysis ir Lietuvoje.
ATNAUJINTA: Vasario 9-osios rytą paaiškėjo, kad ši žinia yra tiksli ir teisinga. Grupė „Kings Of Leon” birželio 27 dieną koncertuos „Siemens” arenoje. Bilietų visi norintieji galės ieškoti jau nuo rytojaus (vasario 10) TIKETOJE
Dažniausiai manoATRADIMO kategorijoje slepiasi užsienio atlikėjai, kurie, manoMUZIKOS nuomone, yra įdomūs, skambūs ir, kas svarbiausia, nepelnytai (dar) neatrasti. Tačiau kai tik turime progą – visada mėgaujamės galimybe atrasti atlikėją ar kolektyvą iš mūsų šalies.
Todėl esame velniškai laimingi, kad šįkart turime tokią progą.
Susipažinkite su Junior a – vardu, apie kurį neilgai trukus turėtų sužinoti gerokai daugiau nei tik Lietuva. Socialiniuose tinkluose jo muzika jau sklisdama įgauna pagreitį, puikų interviu su jais publikavo Ore.lt, todėl šįkart mes nesikartosime. Apie junior a taip pat prieš kelias dienas rašė ir mūsų itin mylimas tinklaraštis disconaivete. Vis dažniau jį atranda ir kiti užsienio tinklaraščiai.
Junior a
Kai klausomės Junior a, prieš akis išnyra Jamie XX (grupės „The XX” smegenys ir siela). Kodėl? Suprasite išgirdę pirmuosius muzikanto kūrybos vaisius. Tačiau visais atvejais tai kausto dėmesį ir priverčia norėti daugiau. Atlikėjo kūryba – vienas didžiausių ir smagiausių lietuviškų atradimų. Skamba velniškai gerai, novatoriškai ir labai kokybiškai. Rekomenduojame (su trimis šauktukais) ir sakome, kad šį jauną vilnietį išgirsti yra BŪTINA.
Beje, manoMUZIKOS pašto dėžutėje radome štai tokį jo laišką
„Labas rytas, aš esu junior a. Kad negaišinčiau jūsų laiko pirmiausia duodu muziką, – tada – jei idomu, – skaitykite toliau.
Aplinkui visi dalina patarimus (“palauk kol patys ras, patys parašys” – all that) bet aš vis mąstau apie tai, kad “pirmas sveikinasi tas, kas mandagesnis” o kadangi jūs, ko gero, nežinote apie mano egzistenciją, pamaniau, kad prisistatysiu.
Nevarginsiu biografinėmis detalėmis, nes šiuo metu tai visiškai nesvarbu. Noriu, kad žmonės sužinotų apie dainas, apie meną, apie viziją.
Tiesiog bandau pasiekti kuo daugiau žmonių – for all the right reasons.”
Jeigu šiais metais atidžiau sekėte naujas lietuvių muzikos grupes galbūt jūms šio kolektyvo pavadinimas jau bus pažįstamas. Jautì – tai jauna grupė iš Vilniaus ir Elektrėnų, kurianti svajingą ir melodingą indie muziką. Vakar jie pristatė savo pirmąjį oficialų vaizdo klipą kūriniui „Akys”, kurio nerekomenduojame praleisti. O jį peržiūrėjus ir perklausius skatiname toliau pažindintis su kol kas nedidele, bet jau dabar įdomia, grupės kūryba.
Vakar savo koncerto metu jaunasis lietuvių roko kolektyvas „Frank Fitts” pristatė savo naujausią vaizdo klipą „Red”, o šiandien juo dalinasi ir su visais klausytojais. Jame matome vaizdus iš kasdienienio grupės gyvenimo ir koncertų akimirkas. Taip pat primename, jog šiais metais grupė išleido savo debiutinį trumpagrojį „Everything’s Fine” – todėl jeigu dar nesate susipažinę su šios talentingos trijulės kūryba siūlome tai padaryti kuo greičiau.
Neįtikėtina naujiena visiems Lietuvos melomanams: Vilniuje koncertuos britų grupė „The XX„!
Netrukus atnaujinsianti savo interneto svetainę ir paskelbusi koncertinio turo datas, į savo kalendorių mūsų šalį įsitraukusi grupė sostinėje koncertą surengs gruodžio 3 dieną. Trijulės pasirodymas įvyks „Compensa” koncertų salėje.
„The XX” susibūrė prieš 11 metų. Per savo karjerą išleidusi du studijinius albumus, už debiutinį savo įrašą pelniusi prestižinį „Mercury” apdovanojimą ir milijonus gerbėjų visame pasaulyje subūrusi trijulė šiuo metu yra viena „paklausiausių” muzikinių grupių visame pasaulyje.
Prieš kelias savaites manoMUZIKA pranešė apie „The XX” sugrįžimą. Tiesa, tąkart informavome apie 3 grupės koncertus anapus Atlanto. Džiugu, kad paskelbus gastrolių Europoje datas trijulė neaplenks ir mūsų šalies.
Išankstinė bilietų prekyba prasidės spalio 18 dieną.
Ateinančių metų vasario mėnesį Lietuvoje pasirodymą surengs Jose Gonzalez. Dainos „Heartbeats” dėka išgarsėjęs švedas mūsų šalyje koncertuos kartu su 22 žmonių orkestru „The String Theory”. Labai laukiamas koncertas „Compensa” koncertų salėje įvyks vasario 2 dieną.
37 metų atlikėjo diskografijoje – 3 studijiniai albumai. Pirmasis įrašas – 2003 metais išleistas Veneer – tapo platininiu Jungtinėje Karalystėje ir Švedijoje. Paskutinis Gonzalez diskas „Vestiges and Claws”, sulaukęs nemažai kritikų liaupsių, dienos šviesą išvydo praėjusių metų vasarį.
3 dienos. Tiek laiko prireikė emocijoms „susigulėti“, įspūdžiams sulipti į savas lentynas, o kūrybinėms čakroms atsipalaiduoti ir leistis į minčių kelionę po muzikinius Benjamin Clementine gyvenimo labirintus. Susitaikyti, suvokti, patikėti ir „suvirškinti“, kad muzikos talentas TIKRAI atvažiuoja į Lietuvą, reikėjo beveik savaitės. Taigi, greičiausiai imu bręsti
Kai pasigirdo kalbos apie galimą disko „At Least for Now“ kūrėjo viešnagę Lietuvoje, tuo negalėjo patikėti daugelis jo muzikos gerbėjų. Žmogus, kurio muzikai reikia išskirtinio dėmesio, atviros širdies ir gilaus klausimo koncertuos mūsų šalyje? Jokiu būdu, patyliukais galvojau sau, vildamasis, kad šis „pokštas“ tikrai kažkada virs realybe. Tačiau nesitikėjau, kad realybė ateis taip greitai…
Susitaikęs su idėjine realybe, viršijusią visus įmanomus lūkesčius, viešojoje komunikacijoje aptikau sintetinę idėjinę bombą, kurios vardas – „Compensa“. Paskelbus, kad vieta, kurioje šansonų dainiai, pugačiovos ir gazmanovai traukia zaduševnas melodijas, taps platforma egzistencinei basakojo pianino burtininko kūrybinei pasakai, likau nustėręs… Iki pat koncerto pradžios bandžiau savo smegenų rėvėse suvirškinti faktą, kad prie gazmanovo čestūškių įpratusios „Compensos“ sienos apsiims hostinti vieną subtiliausių ir trapiausių šio globalaus pasaulio būtybių – gyvenimo istorijų pasakotoją ir benamio duonos ragavusį itin jautrios sielos britą.
Pasirodymo pradžioje pagalvojau, kad vakarų Londone užaugęs britas irgi skendo dvejonėse.
Tarytum jausdamas šalia skrajojančią Michailo Krugo vėlę, pirmas tris dainas kūrinio „London“ autorius palydėjo mirtina tyla. Tačiau pajutęs publikos meilę ir galiausiai suvokęs, kad raudonos aksominės kompensos užuolaidos yra pasiruošusios įsileisti KAŽKĄ naujo, atsivėrė ir jis. Tylą tarp dainų pakeitė šnabždėjimas, šnabždėjimą – kalbėjimas, na o pačioje koncerto pabaigoje šmaikščiai papasakota istorija apie į koncertą iš Maskvos vos suspėjusią atskristi muzikanto kolegę Barbarą, privertė kvatoti visą susirinkusią publiką. Tylus ir subtilus Benjaminas, metų metus klaidžiojęs Paryžiaus gatvėmis, suprato esminę dienos tiesą: net ir santūrius lietuvius galima pavergti nuoširdumu ir paprastumu. Ypač tada, kai santūrieji lietuviai geria kiekvieną tavo ištartą žodį…
Foto manoMUZIKA.lt/ R. Dačkus
Publika. Tai vienas svarbiausių sėkmingo koncerto komponentų, kuris leidžia matuoti pasirodymo temperatūrą ir suteikia erdvę muzikiniam pastoriui manipuliuoti (žinoma, gerąja prasme) auditorijos polėkiu, įnoriais ir nuotaika. Jeigu aš būčiau atlikėjas, koncerto klausytis susirinkusiai margai miniai rašyčiau maksimalų balų skaičių. Labai įvairūs, bet pasakiškai nuoširdūs žmonės taip greitai pasidavė „Burberry“ veido diktatui, kad net ir ypatingai nekalbiajam atlikėjui neliko nieko kito, kaip padaryti tą patį. Stebint koncertą, susidarė įspūdis, kad šalia sėdintys žmonės buvo gan neblogai susipažinę su kol kas vienintelį albumą „At Least For Now“ išleidusio muzikanto kūryba. Populiariausias dainas (tokias, kaip „London“, „Condolence“ ar „Winston Churchill‘s Boy“) vos nuo pirmųjų akordų palydėdavo plojimai, o tokių trapių ir lyriškų baladžių, kaip „Gone“ ar „The People And I” paskutines natas vainikuodavo tyla ir susimąstymas… Ir tų stebuklingų akimirkų pakako suvokti, kad publika tikrai jautė viską, kas ir kaip vyksta. Todėl ko gero neverta stebėtis, kad basakojo atlikėjo paleisti nenorėjo niekas – muzikantas net kelis kartus buvo priverstas grįžti į sceną.
Bet tą lemtingą penktadienį kompensoje kalbėjo ne tik muzika. Labai dažnai visu garsu prabildavo tyla, kuri trapią ir vietomis mistišką Benjamino Clementine‘o muziką papildydavo unikaliu prieskoniu. Sunku įsivaizduoti, tačiau net ir kelerių metų mergaitė, visą muzikanto pasirodymą šokusi pagal atlikėjo muziką, tylos akimirkomis suklusdavo, stabtelėdavo ir, atrodė, bijodavo sujudėti, supratusi, tylos iškalbingumą. Regis netgi Michailo krugo vėlė, skrajojanti arenos palubėje, tos jautrios tylos akimirkomis slėpdavosi ventiliacijos angose. Na taip, sykį ji nesusilaikė ir driokstelėjo visu gražumu, tačiau supratusi, kad į ją nei Benjaminas, nei jo pasiklausyti susirinkę lietuviai nereaguos, nusprendė savo boikotą atšaukti (koncerte buvę žmonės tikrai prisimena akimirką, kurią turiu mintyje).
Kodėl nekalbu apie pačią muziką? Galbūt todėl, kad šiuo atveju paprasčiausiai velniškai sunku rašyti apie atlikėją, kurio koncertą drąsiai galėčiau įsitraukti į laukiamiausių sąrašo viršūnę. Lygiai taip pat sunku rašyti rašinį apie koncertą atlikėjo, kuris išleidžia albumą, tapusį tavo savotišku muzikiniu kelrodžiu, liūdesio prometėju ir kūrybiniu įkvėpėju. Galbūt taip yra todėl, kad tokiu atveju objektyvumas tiesiog pasitraukia į šoną. O gal todėl, kad kai emocijos sugula į vieną guolį, tiesiog nebesugebi atskirti pelų nuo grūdų, gaudydamas kiekvieną savo korifėjaus oro gūsį, atsikvėpimą, natą, veiksmą, žvilgsnį ir žodį.
Foto manoMUZIKA.lt/ R. Dačkaus
Šįkart buvo praktiškai taip pat, išskyrus tai, kad grūdų buvo galybė, o pelų – vos vienas kitas. Michailo Krugo vėlė ir… ir daugiau – absoliučiai nieko.
Publika buvo nuostabi (bet apie ją jau rašiau). Garsas – puikus (prisipažįstu, labai bijojau, kad neišsprendę šios užduoties, koncerto rengėjai šią muzikinio liūdesio tobulybę gali palaidoti po pernykščio rudenio lapų ugnimi. Tačiau nuo pirmos renginio akimirkos šią baimę pakasiau po savo išankstinių baimių molio gruntu).
Na o Benjaminas… Jis, kaip jau ir sakiau, tiesiog buvo toks, koks yra visur – gyvenime, scenoje, pokalbiuose, interviu. Pradžioje – tylus, vėliau – paslaptingas, o pabaigoje (įsijautęs) tiesiog nuoširdžiai besimėgaujantis juo susižavėjusiais homo sapiens.
Koncerto metu buvo sugrotos visos žymiausios muzikanto dainos – nuo puikiai pažįstamu „London“, „Nemesis“ ar „Condolence“ iki mažiau girdėtų, bet gerbėjų pamėgtų lyriškųjų „Gone“ ir „The People and I“. Viskas, kaip ir galima buvo tikėtis, buvo itin subtilu, jautru ir labai tikra. Abejonėms jo koncertuose vietos tiesiog nelieka… Tiesa, buvo viena daina, kurios pasigedau. Tai neseniai sukurtas atlikėjo kūrinys „Pound Sterling“. Tačiau tą akimirką, kai Clementine‘as pažadėjo į Lietuvą sugrįžti, pradėjau tikėti, kad dar turėsiu progos išgirsti ir ją.
Foto manoMUZIKA.lt/R. Dačkus
Pagal visus rašymo tradicinius kanonus, dabar turėtų sekti apibendrinimas. Tačiau kanonams nepaklūsta Benjamino Clementine‘o kūryba, todėl nepaklusiu ir aš. Nes apibendrinti koncerto tiesiog neįmanoma. Buvo pernelyg gerai, kad dabar taip imčiau ir padėčiau tašką pasakydamas paskutinę frazę.
Tada, kai išsipildo muzikinės svajonės, vietos žodžiams tiesiog nebelieka.
O buvo per daug gerai, kad dabar viską būtų galima užbaigti žodžiu.
Smagu, kad „Mercury“ statulėlės laimėtojas iš Lietuvos išsivežė šilumą. Koncerto rengėjai, kuriems žemai lenkiu galvą, sakė, kad paprastai po koncerto muzikantas nesifotografuoja su gerbėjais ir nedalina autografų, tačiau Vilniuje jis tai darė su džiaugsmu.
Labai tikiuosi, kad mes turėsime dar vieną progą tapti tokio įvykio liudininkais. Žinoma, ne kur kitur, o čia – Lietuvoje.
Benjamin Clementine vardas melomanų lūpose pastaraisiais metais skambėjo itin dažnai. Mažai kam žinomo Prancūzijos gatvėse muzikinės laimės ieškojusio brito kūrybos taip niekas būtų ir nesužinojęs, jeigu ne prestižinis „Mercury“ apdovanojimas, teikiamas už geriausią Didžiosios Britanijos metų albumą. Būtent šį prizą laimėjo debiutinis muzikanto diskas „At Least For Now“. Tačiau apie viską kalbėti reikia nuo pradžių, nes Clementine‘o gyvenimo istorija verta atskiro vadovėlio. Sunki vaikystė, meilė literatūrai, pabėgimas iš namų, klaidžiojimas Londono priemiesčiuose, o vėliau – Paryžiaus gatvėse – tai tik kelios nedidelės istorinės nuotrupos iš skaudžios, sunkios, liūdnos, tačiau laimingą pabaigą turinčios muzikanto istorijos. Nors jam tik 27-eri, Benjaminas per šiuos metus patyrė tiek, kiek didžiuodamasis apie savo gyvenimą papasakoti galėtų nedažnas 80-metis. Skurdas, patyčios, benamio dalia, beatodairiškos darbo paieškos ir visą gyvenimą lydėjusi meilė muzikai, kurios triumfas besiblaškančios ir vietos po saule ieškančios asmenybės gyvenimą pavertė gyva pelenės istorija.
Šiandien Benjaminas Clementine‘as – viena ryškiausiai spindinčių žvaigždžių, turinčių savo įsitikinimus, išskirtinę pasaulėžiūrą ir, kas svarbiausia, unikalų muzikinį polėkį. Jo kūryba – tai asmeninio gyvenimo refleksija, pripildyta liūdesio, vilties, pasimetimo ir gyvenimo meilės. Tai žmogus, kurio kūryba ir nuoširdumas nekelia jokių abejonių, nes viskas, kaip sako pats muzikantas, yra išgyventa, išjausta ir patirta. Gyvenimas gatvėse, santykis su žmonėmis ir pasauliu, viltis ir meilė – tai pagrindinės temos, vyraujančios šio liūdesio ir vilties dainiaus kūryboje.
Šiuo metu pianino burtininkas B. Clementine‘as vieši Niujorke, kur įtemptai ruošiasi savo koncertiniam turui. Gerdamas rytinę kavą viename Manheteno viešbutyje muzikantas mielai sutiko skirti laiko Lietuvai. Nepaisant to, kad interviu turėjo baigtis po 15 minučių, pokalbis truko gerokai ilgiau nei pusvalandį. Benjaminas pasakojo ne tik apie sudėtingus savo gyvenimo metus Paryžiaus gatvėse, bet ir apie meilę muzikai, svajones, požiūrį į gyvenimą, savo kūrybą ir, žinoma, artėjantį koncertą mūsų šalyje.
Nuoširdus, šiltas, velniškai gilus ir kartu ypatingai paprastas – toks man pasirodė dainų „London“, „The People and I“ ar „Nemesis“ kūrėjas. Todėl labai džiaugiuosi, kad manoMUZIKA yra pirmoji Lietuvoje, savo skaitytojams pateikianti išskirtinį pokalbį su šia analogų pasaulyje tikrai neturinčia asmenybe.
Tavo tėvai svajojo, kad taptum teisininku. Kada galutinai supratai, kad tėvų svajonėms nelemta išsipildyti?
Sulaukęs 18 metų įstojau į universitetą, kuriame visai neblogai sekėsi. Puikiai baigiau pirmą kursą, tačiau visą mokymosi laiką jaučiau, kad tai ne mano vieta. Kur kas labiau apsimetinėjau teisininku nei juo iš tiesų galėjau būti. Suvokiau, kad nebenoriu to daryti, todėl susipakavau daiktus ir išvykau. Grįžau iš universiteto namo ir pagalvojau: ką galėčiau veikti? Neturėjau kito pasirinkimo, todėl pradėjau dirbti drabužių parduotuvėje, o vėliau išvykau į Paryžių.
Viename interviu esi pasakojęs istoriją, kaip vaikystėje tavo vyresnis brolis namo atvežė pianiną. Tai buvo instrumentas, kurį iškart pamilai ir supratai, kad nori juo groti. Galbūt atsimeni pirmą kūrinį, kurį bandei pagroti? Kur šiuo metu stovi tavo pirmasis pianinas?
Pirmas mano išmoktas kūrinys buvo kompozitoriaus Eric Satie darbas „Gymnopedies 3”. Bandžiau jį sugroti iš atminties. Nuo tos akimirkos, kol gyvenau tėvų namuose, šis procesas vykdavo kiekvieną dieną (juokiasi).
Beje, pianinas vis dar stovi ten pat – tuose pačiuose namuose Londone.
Gyvenime esi turėjęs daug sunkių akimirkų, ypatingai po tėvų skyrybų. Palikai namus, be skatiko kišenėje persikėlei į Kamdeną, vėliau – į Paryžių. Grojai gatvėse, neturėjai pastovios gyvenimo vietos ir išgyvenai tikrai sunkų laiką. Prisipažink, ar kada nors esi pagalvojęs apie tai, kad atėjo laikas sustoti, viską mesti šalin ir imtis ko nors kito, bet ne muzikos?
Niekada. Nuo tos akimirkos, kai supratau, kad noriu kurti muziką, nė karto nepasidaviau. Mano muzika gimsta iš meilės. Niekada negalvojau apie karjerą. Muzika man – visai kaip santykiai su mylimu žmogumi. Įsimylėjęs tiesiog negalvojau apie pasekmes. Pasidaviau meilei ir plaukiau ten, kur ji mane nešė.
Kai pirmą kartą išvykau į Paryžių, pradėjau dirbti vienos kavinės virtuvėje, vėliau bandžiau įsidarbinti įvairiuose baruose, tačiau man nepavykdavo. Įsivaizduok, tokiame mieste, kaip Paryžius, aš nesugebėjau gauti darbo! (juokiasi) Tada pradėjau groti gatvėse, kur žmonės manęs klausydavosi, o už pasirodymus atsidėkodavo pinigais. Tai buvo ir liko mano darbas, kurį dirbu iki šiol.
Taigi, niekada nenustojau ir, ko gero, nenustosiu kurti. Tai pasakiau sau tą ypatingąją akimirką, kai žengiau pirmuosius muzikinius žingsnius.
Tavo gyvenimo istorija – ypatinga. Dalis jos – labai asmeniška ir niūri, pilna vienatvės, nevilties ir maišto. Ne kartą esi minėjęs, jog tavo patirtis ir yra pagrindinis įkvėpimas. Tačiau šiuo metu tas „sunkusis“ gyvenimo etapas jau praeity. Tapai mados namų „Burberry” veidu, esi viena populiariausių šiandienos muzikos ikonų, kurias savo šalyse nori matyti begalė renginių organizatorių. Viskas per pastaruosius metus kardinaliai pasikeitė. Ar tau vis dar lieka laiko tai asmeninei kūrybai? Iš kur semiesi įkvėpimo?
Mano muzika yra apie pasauli. Ji skirta pasauliui. O jame šiuo metu vyksta labai daug įdomių dalykų. Žvilgtelėkime į Ameriką ir ten besireiškiantį Donaldą Trumpą, pagalvokime apie sprogimus Briuselyje ar Paryžiuje. Atsisukime į Nigeriją, Siriją ar kitas masinių žudynių vietas, kuriose matome nuoseklų ir amoralų žmonių elgesį. Kartais, norint „įsikvėpti“, pakanka pamatyti ir pajausti pasaulio – t.y. mūsų pačių reakcija į tai kas vyksta aplink… Apie tai ir noriu kalbėti, kurti ir rašyti.
Obuolys nuo obels netoli terieda, tačiau kai jis atsiduria netoli namų – pradeda rūpėti kiekvienam. Taigi, pasaulyje vyksta velniškai daug dalykų, kurie šiuo metu yra mano naujojo albumo inspiracija. Kuriu ir rašau apie tai, kas vyksta, nes manau, kad gyvenimas yra pavojuje. Todėl mano, kaip menininko, tikslas yra sugrąžinti žmonėms viltį.
Ar kasdienybė ir gyvenimo problemos ir yra pagrindinės priežastys, dėl kurių tavo muzika yra tokia gili ir kartu liūdna?
Mano muziką dažnai įkvepia liūdni dalykai, tačiau nesu tikras, ar ji pati tikrai yra liūdna. Sakyčiau priešingai – ji atneša viltį.
Taip, mano patirtyje ir išgyvenimuose yra nemažai liūdnų akimirkų. Apie jas aš dainuoju. Tačiau taip yra todėl, kad nenoriu apsimetinėti. Negaliu žmonėms meluoti ir sakyti, kad man linksma, jeigu širdyje liūdžiu. Rašau apie tai, ką jaučiu.
Liūdesys man nėra svetimas, tačiau visada noriu būti tas kūrėjas, kuris gali žmonėms atnešti viltį.
Apie tave ir tavo kūrybą tiek muzikos kritikai, tiek ir melomanai yra išsakę daug gražių žodžių. Tačiau kaip savo muziką ir save patį apibūdintum tu pats?
Sakyčiau, kad esu ramus žmogus – visai, kaip tas berniukas, kuris nori kalbėti apie jam rūpimus gyvenimiškus dalykus. Tokia yra ir mano muzika: ji apie mane, mano patirtį ir išgyvenimus.
Gaila, tačiau šiandien labai nedaug žmonių turi kiaušus ir leidžia sau kalbėti tik tiesą – tiek apie savo gyvenimą, tiek apie tikrus aplink vykstančius dalykus. Todėl jaučiu pareigą būti vienu iš tų kelių…
Prieš metus pasirodė tavo debiutinis albumas „At Least For Now“. Šį diską išleido didžiulė įrašų kompanija „Virgin“. Visuomenėje nesvetima nuomonė, kad didieji leiblai su laiku ima vis labiau riboti atlikėjo saviraišką ir stengiasi daryti didesnę įtaką jo kūrybai. Ar taip atsitiko ir tau? Kokie yra darbo su didžiaisiais industrijos atstovais privalumai ir trūkumai?
Pirmą savo EP įrašiau nedidelėje įrašų kompanijoje. Tai padariau praktiškai vienas. Po šio įrašo pasirodymo sulaukiau daug dėmesio, todėl kai sukirtau rankas su „Virgin records“, tą pačią akimirką sutarėme, kad darysiu tai, ką norėsiu. Taigi, galiu vadintis laimingu žmogumi, nes taip pasiseka ne kiekvienam (šypsosi).
Tačiau visų leiblų ir korporacijų tikslas yra vienintelis – gauti pinigų. Jie tau suteikia puikias sąlygas realizuoti savo idėjas, bet čia pat palieka pareigą padėti jiems uždirbti. Tačiau tam, kad tu generuotum pinigus, žmonės visų pirma turi mylėti tavo darbą. Šiam tikslui pasiekti atlikėjas privalo sukurti kažką gražaus ir ypatingo.
Žinau, kad yra įvairių kompanijų, diktuojančių savas taisykles. Tačiau man tikrai pasisekė. Nejaučiu jokio diktato iš šalies ir galiu mėgautis kūrybine laisve. Kuriu ir niekada negalvoju apie pinigus. Tai – laimingo kūrėjo ženklas.
Žinau, kad pastaruoju metu klausimų apie tai gauni daug, tačiau negaliu nepaklausti ir aš. Tavo debiutinis įrašas buvo pripažintas geriausiu Didžiosios Britanijos albumu ir iškart laimėjo prestižinį „Mercury“ apdovanojimą. Ką šis įvertinimas reiškia tau, kaip žmogui ir kaip muzikantui?
Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad nesidžiaugiu. Tikrai esu laimingas, kad „At Least for Now“ sulaukė tokios sėkmės. Tačiau džiaugiuosi ne todėl, kad esu muzikantas ar menininkas. Džiaugiuosi todėl, kad albumas buvo sukurtas, tada, kai buvau bohema, valkatavau ir trainiojausi Paryžiaus gatvėmis. Tai geriausias įrodymas, kad toli gražu ne visada nugali tuštybė, gyvenimas rytdiena ir garbės troškimas. Tai signalas, kad šiandien nebepakanka atsikelti ryte, parašyti tris dainas, nueiti į studiją ir jas įrašyti.
Esu labai laimingas, kad įrodžiau žmonėms, jog šis prestižinis apdovanojimas gali atitekti tiesiog už tai, kad kurdamas kūrėjas išlieka savimi. Ne todėl, kad jis iš turtingos šeimos; ne todėl, kad jis baigė elitinį universitetą, o todėl, kad jis yra žmogus, kuriam rūpi.
Kita vertus, šiuo metu mes gyvename pasaulyje, kuriame svarbu, kad apie tave kalbėtų. Žmonės nori apie tave kalbėti, gali apie tave kalbėti ir daro tai garsiai. Taigi, „Mercury“ prizas leido žmonėms apie mane kalbėti ir išgirsti mano muziką.
Tačiau nesu garbėtroška. Man tikrai nereikia garbės. Esu žmogus, kuriam nerūpi, ką apie jį galvoją „ypatingai svarbūs“ asmenys. Esu kūrėjas, kuris kuria, įrašinėja ir atlieka savo muziką.
Taigi, nors esu tas pats Benjaminas Clementine‘as, kuris kažkada grojo Paryžiaus gatvėse, skirtumų yra: šis apdovanojimas nė kiek nepakeitė manęs, kaip asmenybės, tačiau leido žmonėms išgirsti mano muziką ir suteikė progą mano karjerai kilti aukštyn.
Benjamin Clementine
Esu didelis tavo muzikos gerbėjas, o „At Least For Now“ mano fonotekoje užima ypatingą vietą. Todėl turiu klausimą, kuris mane kamuoja nuo pirmos akimirkos, kai perklausiau tavo albumą. Kas įkvėpė tavo dainą „The People and I“ ir kas yra ta moteris, į kurią tu kreipiesi pirmose kūrinio eilutėse?
Visa ši daina – tai vientisa metafora, kurioje moteris įkūnija dvi prasmes. Kūrinio pradžioje moteris yra gamta, vėliau – mylimoji, su kuria lemta išsiskirti. Kalbėdamas apie gamtą ir kreipdamasis į moterį aš turiu minty mylimąją. Kūrinio pabaigoje esantys žodžiai „This time is only for people and I“ reiškia, kad aš tiesiog pavargau mylėti tik vieną žmogų, nes turiu mylėti visus. Tokia yra ir visos dainos priežastis – visa žmonija yra svarbi, su visais privalome elgtis vienodai teisingai, nežiūrint į tai, iš kur jie yra ar kur užaugo. Esu tikras, kad yra ir daugiau taip galvojančių žmonių.
Šis požiūris man padėjo išlikti tada, kai buvo sunku; tada, kai trankiausi po Paryžiaus gatves ir dainavau šio miesto užkampiuose. Kiekvienas žmogus man buvo lygus ir vienodai svarbus. Kažkada netgi buvau pagalvojęs, kas būtų, jeigu gatvėje manęs paprašytų išmaldos mano tikras brolis ir benamis. Supratau, kad paskutinius savo skatikus atiduočiau tam, kuris būtų priėjęs pirmasis. Šiuo atveju tikrai nebūtų buvę jokių išlygų. Taigi, tokia šios dainos reikšmė: visi yra vienodai svarbūs ir su visais turi būti elgiamasi vienodai.
Ar atsimeni, kokią pirmą dainą sukūrei?
Pirmoji mano sukurta daina vadinosi „Edmonton“. Tačiau turėjo praeiti maždaug 10 metų, kad ją įrašyčiau Paryžiuje.
O kuris albumo kūrinys tau pačiam patinka labiausiai?
Tai labai sunkus klausimas (šypsosi). Kiekviena daina – išgyventa, todėl visi kūriniai man yra vienodai svarbūs. Mėgaujuosi juos atlikdamas. Tiesą sakant, pastaruoju metu neklausau savo albumo, nes mintyse ir ant popieriaus – naujo disko užuomazgos.
Ruošdamasis pokalbiui su tavimi, peržiūrėjau šimtus internete esančių įrašų, tavo interviu ir ištraukas iš koncertų. Viename iš jų, berods tai vyko Paryžiuje, prieš žengdamas į sceną tu persižegnoji. Ar tai – tradicinis tavo ritualas? Koks apskritai yra tavo santykis su Dievu?
Mano autoritetas – močiutė. Ji buvo katalikė, anapilin iškeliavusi tada, kai sulaukiau 12 metų.
Močiutė buvo vienintelis mano gyvenimo žmogus, tuo metu įrodęs, kad meilė iš tiesų egzistuoja. Kartu ji buvo ir mano kelrodis tais sunkiausiais metais – kai išėjęs iš namų apsigyvenau Kamdeno gatvėse, kai laimės ieškojau Paryžiaus užkampiuose. Visą tą laiką galvojau, kad močiutė yra šalia. Ir ši mintis, klaidžiojant gatvėmis, man leido išlikti gyvam, turėti viltį, nesustoti ir tikėti gyvenimu.
Vaikystėje močiutė mane dažnai vesdavosi į bažnyčią, kur matydavau besižegnojančius žmones. Todėl iki šiol tai ir pats darau ganėtinai dažnai. Akimirkos prieš koncertus – ne išimtis. Taigi, tam tikri ritualai yra mano gyvenimo dalis.
Kalbėti apie Dievą nėra lengva. Tikiu, kad egzistuoja aukštesnė jėga, kuri priklauso kiekvienam iš mūsų. Taip pat tikiu, kad mes visi turime mus saugančių ir globojančių aukštesnių jėgų. Toks yra mano tikėjimas.
Gegužės viduryje atvažiuoji į Lietuvą – į nuostabią šalį, kuri su tavimi turi nemažai bendro. Tu ilgą laiką kovojai dėl savo laisvės ir galimybės, o Lietuva – 50 metų sunkiai kovojo dėl savo šalies Laisvės ir nepriklausomybės. Kaip manai, kuo tokios kovos yra svarbios žmonėms, tautoms, valstybėms?
Tai svarbiausios gyvenimo kovos. Nėra nieko prasmingiau nei kovoti už tiesą, kuria tikime. Jeigu nustotume kovoti – tai būtų gėrio pabaiga. Tačiau labai svarbu, kad ši kova nebūtų padrika. Turime kovoti išmintingai, pagarbiai ir su didele meile. Ši kova – tai mūšis už ateitį. Už tokią ateitį, kokią mes norime matyti; už ateitį, kurioje gyvens mūsų vaikai, anūkai ir jų vaikai. Ši kova privalo būti sąžininga, todėl, kad kovojame ne tik už save, bet ir už visus.
Tokia kova niekada nesibaigia. Ji vyksta nuolat. Netikiu absoliučia taika, tačiau tikiu keliu jos link. Todėl šiuo keliu turime eiti ir stengtis niekada nepaklysti. Taip, labai tikėtina, kad taip niekada ir nepasieksime galutinės stotelės, ant kurios užrašyta „TAIKA“. Tačiau žinau, kad ta stotelė yra mūsų siekiamybė. Todėl kelias jos link yra pats svarbiausias.
Benjamin Clementine
Šiandien ne kartą kalbėjai apie žmonijos ar pasaulio ateitį. Tačiau šįkart pakalbėkime apie tavo muzikinę ateitį. Žinau, kad jau esi parašęs poezijos knygą. Taip pat minėjai, kad ruoši naują albumą. Kada visa tai pasirodys muzikos parduotuvių lentynose?
Dabar mano tikslas – išleisti naują albumą. Šiuo metu rašau jam klasikinę muziką – pianino partijas. Taip pat, kaip jau ir sakei, baigiu ruošti savo poezijos knygą. Tikiu ir tikiuosi, kad visa tai dienos šviesą išvys dar šiemet. Taip pat jau netrukus leisiuos į didžiulį koncertinį turą groti savo kūrinius mano muziką mylintiems žmonėms.
Beje, šiuo metu tikrai labai noriu atvažiuoti į Lietuvą (šypsosi).
Jei jau prakalbai apie Lietuvą, galiu prisipažinti, kad Tavo koncertą mūsų šalies melomanai jau dabar vadina laukiamiausių metų renginiu. Ko jie turėtų tikėtis iš tavo pasirodymo?
Kad ir kaip keistai tai nuskambėtų, bet manau, kad jūs neturite tikėtis nieko. Ir taip yra todėl, kad neįsivaizduoju, kokius lūkesčius turėsiu pateisinti (šypsosi). Manau, kad geriausia į koncertą ateiti be didžiųjų lūkesčiu. Tada paprasčiausiai nereikės nusivilti.
Galiu visiems pažadėti, kad užlipęs ant scenos atiduosiu visą savo širdį. Ir ne tik tai. Atiduosiu visą save. Tikiuosi, kad tai pajus kiekvienas koncerto lankytojas.
Pastaraisiais metais tavo gyvenimas pasikeitė iš esmės. Žmogus, kuris grojo Londono ir Paryžiaus gatvėse, vos sudurdamas galą su galu, šiandien yra viena geidžiamiausių žvaigždžių. Natūralu, kad tokioje situacijoje pasikeitė ne tik tavo statusas, bet ir tavo galimybės. Esi užsiėmęs, daug keliauji ir koncertuoji. Tačiau kiekvieno (net ir labiausiai užsiėmusio) žmogaus gyvenime, egzistuoja laisva akimirka, atokvėpis. Apie ką tokiomis akimirkomis tu svajoji?
Žinoma, tai priklauso nuo situacijos, nes mąstau ir išgyvenu kiekvieną gyvenimo sekundę. Net ir atsigulęs prieš miegą galvoju apie begalę dalykų. Visada mąstau apie tai, kaip mano muzika pasiekia žmones; svarstau ir tikiuosi, kad klausydamiesi mano kūrybos jie galvoja ne apie mane – Benjaminą Clementine, bet bando suvokti pačią muziką ir jos patirtį.
O kartais tiesiog guliu, žiūriu į lubas ir suprantu, koks nuostabus vis dėlto yra šis pasaulis. Prisimenu savo gyvenimą Paryžiuje, žmones, kuriuos ten sutikau, įvykius, kuriuos pergyvenau… Tokių akimirkų metu suprantu, kad mes visi gyvename stebuklingoje svajonėje. Nei vienas iš mūsų nepasirinko ir nenusprendė pats ateiti į šį pasaulį, bet mes esame čia. O tai yra tikras svajonės išsipildymas. Todėl kiekvieno iš mūsų pašaukimas šioje žemėje – svajoti ir kurti svajones.
Į Lietuvą atvyksta vienas unikaliausių pastarųjų metų muzikantų – britų ir prancūzų atlikėjas Benjamin Clementine. Vienintelį koncertą Lietuvoje B. Clementine surengs gegužės 13 dieną „Compensa” koncertų salėje. Bilietus į renginį jau dabar galite įsigyti Bilietų pasaulyje.
Benjamin Sainte-Clementine užaugo 5 vaikų šeimoje Šiaurės Londone. Būsimas išskirtinis muzikos talentas augo drauge su močiute, kuriai mirus persikėlė gyventi pas tikruosius tėvus. Mokykloje patyčias nuolat kęsdavęs jaunasis Benjaminas iškart pajuto meilę literatūrai, todėl augdamas kur kas daugiau laiko leido bibliotekoje nei pamokose. Kai jam suėjo 11 metų, vyresnis atlikėjo brolis Josephas namo parvežė pianiną. Broliui supratus, kad jo meilė pianinui ima gęsti, instrumentą „prisijaukinti” nusprendė Benjaminas, kuris jau buvo pamilęs klasikinę muziką.
„Mokykloje pamačiau merginą, turėjusią žaislinį pianiną. Paklausiau jos, ar galiu pagroti. Deja, ji atsakė neigiamai. Taigi, palaukiau, kol ji išeis pietauti ir išsinešiau vaikišką instrumentą namo. Grojau juo, klausiausi tų stebuklingų garsų ir dėl nepaaiškinamos priežasties juos įsimylėjau. Po pykčio su tėvais aš, žinoma, kitą dieną jį grąžinau klasiokei. Tačiau net ir dabar galiu pasakyti, jog ši akimirka buvo viena maloniausių ir įsimintiniausių mano gyvenime”, – apie savo pirmą sąlytį su muzika viename interviu po daugelio metų pasakojo Benjaminas Clementine’as
B. Clementine
Mėgautis muzikos malonumais jaunasis Clementine’as galėjo penkerius metus. Kai atlikėjui sukako 16, išsiskyrė jo tėvai, o mokykloje prasidėjo problemos. Netrukus, už prastus pasiekimus ir neišlaikytus egzaminus jis buvo išmestas iš mokymo įstaigos, o po pykčių su tėvais turėjo palikti ir namus. Finansinių ir psichologinių problemų kamuojamas Benjaminas tapo benamiu ir persikraustė į Londono rajoną Camden Town, kurio gatvėse praleido beveik 3 metus.
Benamio duona Paryžiuje ir netikėta sėkmė
Kamuojamas depresijos ir ieškodamas muzikinės saviraiškos Benjamine’as Clementine’as nusprendė palikti gimtąją Angliją ir autostopu nukeliavo į Paryžių. Svajonių ir romantikos mieste atlikėjas ir toliau tenkinosi benamio dalia – rytais kurdavo ir šlaistėsi gatvėmis, vakarais – grodavo vietinės reikšmės baruose, kurių viename trumpam netgi buvo įsidarbinęs indų plovėju. Viskas pasikeitė tada, kai jaunasis britas, susitaupęs pinigų, nusipirko sulūžusią gitarą ir pigius klavišinius. Nuo šios akimirkos jo gyvenimas tapo gerokai prasmingesnis. Trejus metus kūręs muziką apie savo gyvenimą, Prancūzijos sostinės menininkus ir muzikantus, B. Clementine’as tapo neatskiriama ir itin mylima Paryžiaus gatvės muzikine figūra. Po ketverių metų gyvenimo Paryžiaus gatvėsę vieno pasirodymo jose metu atlikėją pastebėjo muzikos agentas, pasiūlęs susitikti ir pasikalbėti apie bendradarbiavimo galimybes. Šis įvykis tapo proveržiu tarptautinėje liūdesio dainiaus karjeroje. 2012-aisias, B. Clementine pasirodymo Kanų festivalyje metu jo muzika susižavėjo vienas verslo magnatas, kuris specialiai įkūrė įrašų kompaniją „Behind”, kad Benjaminas galėtų čia įrašinėti savo muziką. Netrukus muzikantas susilaukė išskirtinio Prancūzijos žiniasklaidos dėmesio, kuri jį pakrikštyjo „Anglu, apsireiškusiu frankofonijos festivalyje”.
Muzikanto žvaigždė spindėjo vis ryškiau, o muzikos organizatorių poreikis jį prisikviesti į sceną vis labiau augo. Neprognozuojami ir išskirtiniai jo pasirodymai, mistika, gaubianti jo koncertus B. Clementine pavertė išskirtine muzikos ir meno pasaulio figūra. Tiesa, pats atlikėjas dažnai savo elgesiu priversdavo aikčioti ne tik renginio žiūrovus, bet ir organizatorius. Štai 2013 metais, britas neatvyko koncertuoti į North Sea Jazz festivalį Olandijoje, nes Roterdame buvo išmestas iš traukinio todėl, kad neturėjo bilieto. Tąkart muzikantas teigė, jog bilieto negalėjo nusipirkti todėl, kad agentui nesumokėjus honoraro, jis tiesiog neturėjo pinigų. Tiesa, Clementine’as visais įmanomais būdais bandė pasiekti festivalį – ėjo pėsčiomis, stabdė pakeleivingus automobilius (nors niekas nestojo) ir festivalyje atsidūrė po dešimties valandų. Negana to, tikslą pasiekė kruvinomis kojomis, mat tada, kai nusprendė renginio vietą pasiekti pėsčiomis – avėjo tik šlepetes, kuriasdėl patogumo nusiavė ir ėjo basas. Nepaisant „nesėkmės” pirmą kartą, po 2 metų britas ir vėl buvo pakviestas koncertuoti šiame festivalyje.
B. Clementine
Ir tai nėra vienintelis „keistas” muzikanto poelgis. Pernai, koncerto metu, Clementine’as įsipjovė pirštą. Žaizda buvo atvira ir stipriai kraujavo, tačiau muzikantas tesė koncertą tol, kol kažkas iš publikos ant scenos numetė tvarstį. Vėliau, kalbėdamas su žiniasklaida, muzikantas teigė, kad dėl muzikos jis gali numirti, todėl jokios pašalinės aplinkybės jam nėra įdomios.
Multiinstrumentalistas, ypatingai šilto, specifinio ir netgi liūdno balso savininkas teigia, kad jam įtaką padarė įvairaus žanro muzikos kūrėjai – nuo kompozitorių Claude Debussy ar Frédéric Chopin iki tokių atlikėjų kaip Serge Gainsbourg, Aretha Franklin ar Luciano Pavarotti. Beje, pernai viename interviu paprašytas įvardyti savo muzikinius herojus, Benjaminas Clementine’as paminėjo Niną Simone, Nicką Cave‘ą Tomą Waitsą.
Koncerto Lietuvoje metu B. Clementine’as mūsų šalies publikai pristatys savo debiutinį albumą. Muzikiniam šedevrui prilygstantis įrašas tapo itin mėgiamas ir vertinamas įtakingų muzikos kritikų – po 4 žvaigždes iš 5 jam yra skyrę „Q“, „The Guardian“, „All Music“ ir kiti.
Taigi, į laukiamiausių, o kartu ir netikėčiausių koncertų šalyje sąrašą itin ryškiomis raidėmis įsirašiusi Benjamin Clementine vardą, manoMUZIKA velniškai laukia šio pasirodymo.
Rekomenduojame jį kiekvienam muziką mylinčiam žmogui!
Tikriausiai jau daugelis mūsų skaitytojų yra susipažinę su gyvų pasirodymų ciklu „LRT Opus Ore” ir puikia šių renginių kokybę. Šį kart pas save jie pasikvietė nesenai trumpagrojį „Saulėsužtemimas”pristačiusią grupę ba., kuri puikiai išnaudojo jai skirtą valandą studijoje.
Atliktų kūrinių sąrašas:
1. Juda kojos – Jauti
2. Spaudzia Is Aplink
3. Rasti – Pasiklysti
4. Nepatikima
5. Byru Is Leto
6. As Pats Esi
7. Klaidos
8. Juodaesi
9. I Mane
10. Nakti Judu
11. L2
12. Kuna Palikai – Atsibudai
13. Saulesuztemimas
Elektroniką ir gyvų instrumentų skambesį derinantys tautiečiai „Solo Ansamblis“ klausytojams pristato naujausią savo kūrinį. Veiklą pradėję kaip teatro grupė, šiandien jie vis labiau krypsta į tamsesnę ir alterenatyvesnę muzikos pusę.
Beje, neseniai „Solo Ansamblio“ nariai užsiminė ir apie debiutinio albumo planus – jį žada išleistį dar šių metų rudenį.
Lietuvoje jau svečiavęsis elektroninės muzikos kūrėjas „araabMUZIK” paruošė naują albumą seksiantį po 2011 metų įrašo „Electronic Dream”. Birželio 16 pasirodysiantis albumas vadinsis „Dream World” ir jau galime pasidalinti pirmuoju jo kūriniu – „Day Dreams” ir jam skirtu vaizdo klipu.
Kaip jau žinote birželio 11d. Lietuvoje svečiuosis talentingoji „Róisín Murphy„. Na, o kol laukiame jos pasirodymo, galime pasidžiaugti naujausiu jos vaizdo klipu skirtu dainai „Exploitation”. Primename, kad šį kūrinį galėsite išgirsti gegužės 12 dieną pasirodysiančiame albume „Hairless Toys„. O galbūt jau turite bilietus į koncertą ir šio kūrinio gyvai klausysitės kalnų parko estradoje?
Paskutinį kartą „Fink“ lyderį Finą Greenallą kalbinau prieš dvejus metus. Tąkart muzikantas su bičiuliais iš Bristolio keliavo per Europą pristatydamas gyvo garso albumą „Wheels Turn Beneath My Feet“.
Po dvejų metų grupė vėl sugrįžo į senojo žemyno arenas. Dar labiau mylimi, kiek pasikeitę, tačiau vis dar tokie patys nuoširdūs ir muzikalūs.
Kaip prieš pat interviu pripažino grupės kelionių vadybininkas, šio turo metu liko tik du „neparduoti“ koncertai. Varšuvoje likus keturioms valandoms iki renginio pradžios buvo likę 60 bilietų, Paryžiuje – 30. Beje, akivaizdu, kad Varšuva – vieta, į kurią ir vėl vykau klausytis „Fink“ – savo „sold out“ programą visgi įgyvendino. Prasidėjus koncertui porą tūkstančių žmonių talpinanti arena buvo sausakimša, o vėliausiai į „Stodolą“ atėję grupės gerbėjai buvo priversti koncertą stebėti būdami koridoriuje. Taigi, išvada akivaizdi: „Fink“ sparčiai kelia sparnus ir populiarėja, didindami savo nuoširdžios muzikos gerbėjų būrį ne dienomis, o valandomis.
Su grupės lyderiu Finu Greenallu arenos „rūkomajame“ susitikome likus kelioms valandoms iki koncerto. Kaip visada nuoširdus ir iki kaulų smegenų atviras muzikantas manoMUZIKAI pasakojo apie naujausią albumą „Hard Believer“, grupės požiūrį į komercinę muziką, ir, žinoma, Lietuvą – šalį, kurią, kaip jis pats prisipažino, jau kurį laiką svajoja aplankyti.
Arenos durys dar buvo užvertos, tačiau čia jau būriavosi „Fink“ gerbėjai, norintys stovėti pirmose savo muzikinio dievaičio koncerto eilėse.
Per ketverius metus „Fink“ išleido keturis albumus – du studijinius įrašus („Perfect Darkness“ bei „Hard Believer“) ir dvi „gyvo garso“ plokšteles. Iš kur toks netikėtas produktyvumas?
Per šiuos metus mes labai daug keliavome ir koncertavome. Jau seniai esame sutarę: negalime koncertuoti tik dėl pačių koncertų. Turime kažką po jų palikti. Turai – mūsų albumų reklama, o albumai – turų.
Turime tris grupės kasdienės egzistencijos procesus: kūrybą, įrašus ir koncertus. Nors trečiąjį iš procesų labai myliu, prisipažinsiu, kad pirmuosius du – tiesiog dievinu. Taigi, vos tik baigęs koncertinį turą aš nekantrauju susikurti erdvę kūrybai.
Beje, mūsų gyvas albumas su karališkuoju Amsterdamo orkestru tapo savotišku netikėtu ketvirtuoju procesu (šypsosi).
Fink (nuotr. manoMUZIKA.lt)
Kai apie bendrą pasirodymą su karališkuoju Amsterdamo orkestru su tavimi kalbėjome prieš porą metų, tąkart nežinojai ar kada nors įrašas kompaktinės plokštelės pavidalu išvys dienos šviesą. Šiandien šis albumas – vienas įspūdingiausių „Fink“ diskografijoje. Galbūt atsirado koncertų organizatorių susidomėjimas „orkestrine“ programa? Gal galėtume tikėtis Lietuvoje išvysti koncertuojančią jūsų grupę drauge su mūsų simfoniniu orkestru?
Būtų nuostabu! Juolab, kad esu girdėjęs daug gerų atsiliepimų apie Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą. Deja, šiai programai vėl tapti realybe yra gan sudėtinga. Su orkestrais reikia tartis taip anksti, kad suderinti abiems pusėms tinkamus laikus praktiškai neįmanoma. Ant scenos tokio pobūdžio koncerte groja nebe penki ar šeši žmonės, o dešimtys ar net šimtai įvairių muzikantų.
Sugroję Amsterdame pradėjome svaičioti: dabar Berlyne grosime su vietos simfoniniu orkestru, Niujorke su šio miesto filharmonijos orkestru ir taip toliau. Deja, nė velnio… Staiga sužinome, kad galimybė įgyvendinti šią svajonę anksčiausiai yra po ketverių metų. Todėl net neabejoju, kad situacija Lietuvoje būtų panaši. Įsivaizduoju jūsų orkestro vadovo reakciją: „ką gi, idėja puiki, todėl 2017- ųjų kovas tinka“. Po velnių, juk aš iki to laiko galiu numirti! (juokiasi).
Tačiau kad ir kas benutiktų, galiu pasakyti viena: ši patirtis buvo nuostabi. Grojome ne tik savo dainas, bet ir turėjome išskirtinę galimybę prisiliesti prie klasikinės muzikos.
Ir jums visai neprastai pavyko. Manau, kad puikiai sudainavai „What Power Art Thou“.
Ačiū už komplimentą. Tiesą sakant, nebuvau girdėjęs dainos originalo, todėl ją atlikti buvo tikrai labai keista. Pirmą kartą originalią šios dainos versiją išgirdau praėjus porai metų po koncerto – žiūrėdamas „Volstryto vilką“ (kino filmas su Leonardo DiCaprio – L.Z.). Išgirdau ir pašokau: „Čia gi mano daina!“ (juokiasi).
Orkestro vadovas, sužinojęs, kad nesu girdėjęs dainos, man pasakė: „Finai, dainuok ją taip, kaip dainuotum bet kurią kitą savo dainą. Neklausyk originalo, o tiesiog mėgaukis muzika“. Taip aš ir padariau. Beje, šios akimirkos koncerte labiausiai bijojau. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai dainavau kūrinį, kuriame nebuvo nė vieno gitaros garso (šypsosi)…
Pakalbėkime apie šiemet jūsų išleistą albumą „Hard Believer“. Ar galėtum jį palyginti su 2011- ųjų „Perfect Darkness“?
Manau, kad galiu. „LP 5“ (būtent toks buvo darbinis “Hard Believer” pavadinimas) turėjo būti geresnis nei „Perfect Darkness“. Prieš pradėdami jį kurti įsivardijome sau tikslą: silpniausias albumo kūrinys turi skambėti bent jau ne blogiau nei stipriausia „Perfect Darkness“ daina. Nežinau ar mums tai pavyko, tačiau mes tikrai labai stengėmės.
Pasauliniame „Perfect Darkness“ ture nuolat tobulinome titulinio kūrinio, kuris, manėme, yra stipriausias šiame albume, skambesį. Tačiau koncertuodami suvokėme, kad žmonėms patinka ne tik ši daina, bet ir ilgesnės „Berlin Sunrise“ ar „Yesterday Was Hard On All Of Us“ versijos. Taigi, norėjome atsukti laiką atgal ir iš naujo įrašyti šių dainų versijas, variusias „Fink“ fanus iš proto.
Įrašinėdami „Hard Believer“ supratome, kad nebegalime abejoti ir laukti ateities, kurią norėtume ir vėl sugrąžinti į praeitį. Privalėjome sukurti ir įrašyti iki galo išbaigtas dainas ČIA ir DABAR. Todėl visą kūrybinį procesą pavertėme ilgesniu keliu: įrašėme dainų demo versijas, jas sugrojome, susėdome studijoje ir pradėjome galvoti – ar iš tiesų būtent taip jos turėtų skambėti „Paradiso“ klube Amsterdame, „Stodola“ Varšuvoje ar kitose muzikinėse erdvėse. Vėl viską rašėme iš naujo pridėdami savo muzikai daugiau jėgos. Taigi, galutinį tikslą pasiekti nebuvo labai lengva.
Šiame albume gerokai daugiau bliuzo ir mažiau soulo; galbūt šiek tiek daugiau pop-roko, bet mažiau britiško indie folko. Žinojome, kad galime netekti gerbėjų, tačiau čia pat jutome, kad jeigu užsistovėsime vietoje, tapsime nebeįdomūs, o tada tiesiog pasitrauksime. Taigi, tol, kol man „Fink“ yra įdomu, aš tiesiog turiu keistis. Jei būtume sukūrę „Perfect Darkness Vol. 2”- būtume tiesiog užsigraužę.
Kodėl būtent „Looking Too Closely“ tapo pirmuoju naujojo albumo singlu
Atsakymas labai paprastas: ši daina atrodė tokia, kokią radijo stotys galėjo labiausiai norėti groti.
Kodėl ne „Too Late?
Aš uždaviau lygiai tokį patį klausimą (juokiasi). Iki šiol manau, kad „Too Late“ yra didžiausią potencialą turinti „Hard Believer“ daina. Kai tik įrašėme „Too Late“, šį kūrinį įvardijau radijiniu singlu.
Galiu išduoti paslaptį: norėjau, kad „Looking Too Closely“ net nepatektų į albumą. Visada maniau, kad ji skamba per daug komerciškai. Netgi truputėli „nefinkiškai“. Tačiau mūsų vadybininkas pasakė: „jeigu šio kūrinio nebus albume – aš išeinu“. Turiu pripažinti, kad jis buvo teisus. Dainą „Looking Too Closely“ radijo stotys pamėgo labiau nei bet kurį kitą mūsų kūrinį.
Netgi labiau nei jį. Ir Amerika, šiuo atveju, nėra išimtis. Nežiūrint į tai, kad čia „Sort Of Revolution“ buvo pakankamai neprastai grojama, tačiau „Looking Too Closely“ sumušė visus „Fink“ rekordus. Manau, kad taip yra todėl, kad ši daina yra labiausiai komerciškas kada nors įrašytas grupės kūrinys.
Pristatydami titulinę „Hard Believer“ dainą elgėmės taip pat, kaip ir su „Perfect Darkness“: priminėme apie save ir pranešėme, kad albumas – ne už kalnų. Tada pasidalijome „Looking Too Closely“. Tai buvo savotiška mūsų duoklė radijo stotims, mat jų muzikos redaktoriai mums visada sakydavo: „duokite tai, ką galėtume groti ir mes tikrai papildysime savo grojaraščius „Fink” muzika”. Taip mes ir padarėme.
Po „Looking Too Closely“ sekė mūsų klaida. Esu tikras, kad suklydome trečiuoju singlu pasirinkę dainą „Shakespeare“. Išleista krūva pinigų dainos komunikacijai ir vaizdo klipui, o efekto – jokio. Todėl mano pozicija paprasta: jei verslas gali išleisti krūvą pinigų ir parinkti už mus trečią singlą, tuomet aš, kaip muzikantas ir dainų autorius, turiu pilną teisę išsirinkti kitą. Jeigu suklysiu – tebūnie. Būsime atsiskaitę. Tačiau ateinančios vasaros singlas (prieš pat mums persikeliant koncertuoti į Ameriką) bus „Too Late“. Esu tuo tikras.
„Fink“ koncertinėje veikloje pastebėjau keletą ryškių pokyčių. Kūrinys „Sort Of Revolution“, kuris jau eilę metų užbaigdavo grupės koncertus ir sulaukdavo didžiausių ovacijų, dabar grojamas jūsų pasirodymo pradžioje. Taip pat pastaraisiais metais yra įvykęs ne vienas grupės pasirodymas, kuriame gerbėjai nesulaukdavo vieno didžiausių albumo „Perfect Darkness“ hito – baladės „Yesterday Was Hard On All Of us“.
Labai tiksliai pastebėjai (šypsosi). Iki šiol esu įsitikinęs, kad „Sort Of Revolution“ puikiai tinka koncerto pabaigai. Tačiau šia daina užbaigdami pasirodymą tampame tiesiog nuspėjami. Todėl nuo šiol pagrindinį koncerto ‘setlistą’ užbaigiame kūriniu „Berlin Sunrise“. Tai puiki lyriška pabaiga.
„Sort of Revolution“ šiuo metu yra trečia koncerto daina. Savo pasirodymą pradedame kūriniu „Pilgrim“, tęsiame su tamsiąja „Warm Shadow“ ir galiausiai driokstelime „Sort Of Revolution“.
Su „Yesterday Was Hard On All Of Us“ situacija buvo kiek kita. Ją eliminavome vasaros festivaliams. Tiesiog pati situacija padiktavo tokį sprendimą. Įsivaizduok, po tavęs sceną užima „The National“… Natūralu, lyrikos turi būti mažiau. Kita vertus, festivaliuose besilankanti auditorija dažniausiai nori šėlsmo ir garso. Todėl „Yesterday Was Hard On All of Us“ čia tiesiog nesuskamba taip, kaip galėtų.
Be abejo, koncerte, kuriame susirenka keli tūkstančiai kartu su mumis dainuojančių gerbėjų, šis kūrinys skamba neįtikėtinai. Ko gero todėl jį ir vėl sugrąžinome į savo pasirodymų setlistą.
Kalbant apie dainų sąrašą, pastebėjau dar vieną dainą, kurios nuolat pasigenda „Fink“ gerbėjai visame pasaulyje. Tai akustinė baladė „If I Had A Million“ iš 2009 metų albumo „Sort Of Revolution“. Kodėl jai „Fink“ taip ir neatranda vietos savo pasirodymuose?
Pili man druską ant žaizdos (juokiasi). Manau, kad „If I Had A Million“ yra viena gražiausių kada nors gyvenime mano parašytų baladžių. Manėme, kad jos niekas nemėgsta, todėl „išmetėme“ šią dainą iš kūrinių sąrašo. Tiesą sakant, apskritai ją grojome tik „Sort Of Revolution“ akustinio turo metu.
Man nuoširdžiai patiko pati dainos idėja: jeigu aš turėčiau milijoną dolerių, mano meilė taip pat juos turėtų. Tai dalijimosi idėja. Tai savotiška meilės prisipažinimo išraiška: aš tave myliu, todėl tau priklauso tas pats, kas priklauso man. Jei laimiu loterijoje – tai laimiu ne aš, o mes kartu. Meilė – tai galimybė atiduoti ir dalintis.
Mano geras bičiulis – vienas žymiausių Olandijos džiazo muzikantų Rubenas Hein – manęs kartą paklausė: „Spėk, kokią jūsų dainą aš labiausiai mėgstu“? Pradėjau spėlioti, tačiau vis nepataikydavau, kol galiausiai Rubenas pasakė: „Aišku, kad „If I Had A Million“. Ir taip galvoju ne tik aš, bet ir visi mano draugai“. Buvo tikrai keista.
Kartais, kalbėdamas su žmonėmis, kuriems įdomi mano muzika, pradedu galvoti, kad neįtikėtinai smagu būtų parengti alternatyvią programą, kurioje atsirastų beveik niekada negrojamos dainos. Pavyzdžiui „Biscuits For Breakfast“, „If I Had A Million“, „Nothing Is Ever Finished“, „Save It For Somebody Else“ ir keletas kitų.
Fink koncertas (nuotr. manoMUZIKA.LT)
Pirmasis oficialus tavo įrašas, pasirodė 2000 metais. Tada pasaulį išvydo „Fink“ diskas „Fresh Produce“ – elektroninių ritmų prisodrintas darbas, toli gražu nė kiek nepanašus į tai, kaip grupė skamba šiandien. Ar yra tikimybė, kad kada nors sugrįši prie šaknų?
Tikrai ne. Triphopas ir aš – jau nebesuderinami dalykai. Per 14 metų atsirado gerokai talentingesnių už mane šios muzikos atlikėjų bei kur kas inovatyvesnių technologinių galimybių.
Su savo bičiuliu Berlyne šiek tiek pasukiojame plokšteles ir turime bendrą šokių muzikos projektą. Juk techno muzika – pirma tikroji mano meilė. Tačiau tai ir liks tiesiog mano pirmąja muzikine meile.
Fink (nuotr. manoMUZIKA.LT)
Paminėjai Berlyną, todėl negaliu nepaklausti. Esi sukūręs šio miesto saulėtekiui ko gero nuostabiausią odę, kuria jo gyventojai galėtų didžiuotis – kūrinį „Berlin Sunrise“. Tačiau dar nesi apdainavęs saulėlydžio. Esu tikras, kad gražesnio saulėtekio nei nuo Vilniaus Gedimino pilies nepamatysi jokioje kitoje šalyje. Gal mes turime šansą sulaukti dainos „Vilnius Sunset“?
(kvatoja) „Berlin Sunrise“ sukūrėme todėl, kad šiame mieste matėme tiek daug saulėlydžių, jog būtų sunku suskaičiuoti. Vilnius yra tas miestas, į kurį labai noriu atvažiuoti. Apie jį girdėjau daug gražių žodžių. Žinau, kad Lietuvą pamilo ir „didieji“ vyrai. Stingui ir Eltonui (Johnui – L.Z.) jūsų šalis labai patiko, „Bonobo“ siela Simonas Greene‘as Vilniui ir jo publikai taip pat negailėjo gražių žodžių. Tačiau tam, kad parašyčiau dainą – turiu ją išgyventi.
Bet kodėl gi ne. Galbūt surengęs keletą koncertų Lietuvoje, sulauksiu saulėlydžio, kuris įkvėps parašyti „Vilnius Sunset“.
Viename interviu paklaustas, kas yra „Hard Believer“ (naujausias „Fink“ albumo pavadinimas, angl. Tvirtai tikinits – L.Z.) atsakei paprastai: tai žmogus, kuris nepasiduoda įtikinėjimams. Ar gali pasakyti, kad tu esi toks?
Tikrai taip. Net neabejoju, kad ir tu esi toks. Esame tokie žmonės, kurie, norėdami nuveikti kažką ypatingo, visų pirma turi tikėti savimi.
Duosiu paprasta pavyzdį: aš esu baltaodis vyras iš Jungtinės Karalystės, kartais grojantis bliuzą. Tam, kad tai daryčiau, turiu tikėti savimi, mat groti bliuzą baltaodžiui – ne taip jau ir įprasta. Tik tikėdamas savimi žmogus gali nuversti kalnus. Tai, žinoma, nereiškia, kad viskas bus daroma gerai. Tačiau tikėjimas savimi yra pirmasis žingsnis bet kurioje veikloje. Be tikėjimo savimi neįmanoma nieko pasiekti.. Jeigu nustotume tikėti savimi, paprasčiausiai mirtume žiūrėdami televizorių. O televizorius visada ir liks pasaulio revoliucionieriumi – moderniojo amžiaus kultu, nuvertusiu monarchijas ir sukūrusiu naują diktatūrą.
o kadangi jūs, ko gero, nežinote apie mano egzistenciją, pamaniau, kad prisistatysiu.
